Lietuvos fauna.Žinduoliai (1988)

Būrys. Porakanopiai — Artiodactyla 260
Šeima. Dykaraginiai — Bovidae 261
Šeima
Dykaraginiai
Bovidae
263 pav. Nusenusio briedžio ragai
po 70 000 briedžių [162].
Lietuvoje 1937 ir 1939 m. buvo sumedžioti
2 briedžiai — po vieną Pravieniškių
miške ir Žaliojoje girioje. Klaipėdos krašte
(daugiausia Kuršių nerijoje) 1933 m.
sumedžioti 33, o 1934 m.— 31 briedis.
Po Didžojo Tėvynės karo briedžius pradėta
medžioti 1962 m.
Daugiausia sumedžiota 1973—
1976 m.— vidutiniškai po 3000. 1980—
1984 m. kasmet respublikoje sumedžiota
po 2000—2200 briedžių. Iš vieno briedžio
vidutiniškai gaunama 150 kg briedienos,
kurios didelė dalis eksportuojama.
Kailis — gera žaliava odos pramonei.
Ragai vertinami kaip trofėjai. 1964—
1984 m. Lietuvoje sumedžiotų 140 briedžių
ragai įvairiose medžioklės trofėjų
parodose įvertinti medaliais. Turintys
menką trofėjinę vertę ir numesti ragai
naudojami įvairiems dekoratyviniams dirbiniams
ir papuošalams gaminti. /
Tarybų Sąjungoje briedžius bandoma
domestikuoti. Tikimasi, kad miškinguose
rajonuose briedis gali tapti svarbiu mėsiniu
naminiu gyvuliu. Iš Kostromos fermos
briedžių augančių ragų išskirta biologiškai
aktyvi medžiaga, kuri gali būti panaudota
medicinoje kaip pantokrino analogas.
Skrandžio opaligės gydymui išbandytas
briedžių pienas ir gauti teigiami rezultatai.
Šeimą sudaro labai įvairūs (didumu ir
išvaizda) žinduoliai. Patinai, daugumos
rūšių ir patelės, raguoti. Ragai nešakoti,
sudaryti iš kaulinių kaktikaulio išaugų,
apmautų ragine makštimi. Jie pastovūs
(nenumetami), visą gyvenimą pamažu
auga. Ragų didumas ir forma nevienodi.
Nevienoda ir plaukų danga. Kai kurių
rūšių kūnas apžėlęs ilgais gaurais, kitų
plaukai trumpi ir prigludę.
Dykaraginių, kaip ir elninių, skrandis
sudarytas iš 4 dalių. Akloji žarna didelė.
Dantų sistema taip pat panaši į elninių.
Viršutinių kandžių ir ilčių nėra. Apatinės
iltys mažo kūgelio formos, nesiskiria nuo
kandžių. Kitaip negu elninių, dykaraginių
skruostinių dantų vainikai aukšti, jų vertikaliosios
briaunos siekia danties alveolės
kraštą (žr. 218 pav., a). Kaukolės orbitos
uždaros.
Dykaraginiai — svarbi žinduolių grupė.
Iš jų kilę visi naminiai raguočiai. Nuo
gilios senovės žmonės juos intensyviai medžiojo,
dėl to kai kurios rūšys išnyko, daugelis
tapo retos ar sparčiai nyksta.
Paplitę Europoje, Azijoje, Afrikoje,
Šiaurės Amerikoje. Apie 100 rūšių. TSRS
19 (pagal kai kuriuos autorius— 15),
Lietuvoje 2 rūšys.
Stumbras
Bison bonasus L., 1758
Зубр (ru s.)
European bison (angį.)
Labai stambus jaučių grupės dykaragis
su ryškiu lytiniu dimorfizmu. Suaugusio
patino liemuo trumpas, priekinė dalis masyvi.
Per gogą nugara pakilusi, po to nuožulniai
leidžiasi žemyn, o visas liemuo į
užpakalį laibėja. Didelė masyvi galva su
plačia kakta.
Ragai nedideli, juodi, skersiniame pjūvyje
apvalūs. Jų paviršius lygus.
Kailio vilnaplaukiai minkšti ir tankūs,
o akuotplaukiai ilgesni ir storesnį. Galva,
kaklas, liemens priekinė dalis ir priekinių
galūnių viršutinė dalis apaugę ilgesniais
ir raitytais plaukais. Ant kaktos tarp ragų
plaukai taip pat ilgesni. Ant smakro yra
ryški „barzda“. Plikas tik snukio galas tarp
šnervių. Kaklas apaugęs ilgais plaukais,
todėl atrodo trumpas ir labai aukštas.
Ausys nedidelės, apžėlusios tankiais plaukais.
Uodegos gale ilgi plaukai siekia kulnus.
Žiemą kailis tankus, tamsiai rudas,
kojos beveik juodos. Vasarą plaukai trumpesni,
šviesesni.
Patelės mažesnės ir grakštesnės. Gogas
nedaug iškilęs, galva pailgesnė. Ragai
plonesni, jų galai būna labiau užlinkę
atgal.
Pirmamečiai jaunikliai būna šviesesni,
pilkai rudi, o plaukai labiau raityti. Metinių
stumbriukų spalva jau panaši į suaugusių.
Matmenys: patinų Q 700—900 (iki
1000) kg, L 260—350 cm, G 170—190
cm, aukštis per kryžmenį apie 160 cm,
KBi 452—503 mm; patelės 30% lengvesnės,
jų L 240—290 cm, G iki 160 cm,
KBi — 428—449 mm. Pirmojo Lietuvos
stumbryne gimusio ir laisvėje užaugusio
buliaus Girinio I (amžius 8 metai ir 3
mėn.) kaukolės KBi 531 mm, TOp
331 mm, UOp 261 mm.
Geriausiai išsivysčiusi uoslė ir klausa.
Ramiai stovinčio žmogaus kvapą stumbras
pavėjui gali justi už kelių šimtų metrų.
Paplitimas. Dabartinis stumbras yra
ledynmečio epochoje Eurazijoje plačiai
gyvenusio labai stambaus pirminio stumbro
(Bison priscus Boj.) palikuonis.
Europinis stumbras klestėjo holocene.
Tada šio stambaus dykaragio didelės bandos
klajojo po miškingus Europos plotus
nuo Pirėnų kalnų vakaruose iki Kaukazo
pietuose bei Suomių įlankos šiaurėje.
Priešistoriniais laikais stumbrai gyveno
ir Lietuvoje. Aptikta keletas kaukolių bei
atskirų ragų prie Marijampolės (dabar
Kapsuko) [56]. Nemažai stumbrų kaulų
archeologų aptikta Lietuvos piliakalniuose
bei prie jų buvusiose senovinėse gyvenvietėse—
Davainionių (Kaišiadorių raj.),
Aukštadvario (Trakų raj.), Juodonių
(Rokiškio raj.), Trakų, Vilniaus, Punios
(Alytaus raj.) ir kt. [207].
Stumbras visada buvo labai pageidaujamas
medžioklės objektas, todėl jau nuo
antikinių laikų pradėjo nykti, pirmiausia
arealo pietinėje ir vakarinėje dalyse. Anksti
stumbrai išnyko Prancūzijoje, Belgijoje,