Lietuvos fauna.Žinduoliai (1988)

Būrys. Kiškiažvėriai — Lagomorpha
154
Šeima. Kiškiniai — Leporidae 155
a
153 pav. Pilkojo kiškio viršutiniai (a) ir apatiniai
(b) skruostiniai dantys
dešimtmečio pabaigoje — iki 250—290
tūkstančių (154 pav.). Tada net 28 respublikos
rajonuose vidutinis tankumas buvo
50—70 kiškių 1000 ha jų gyvenamojo
ploto, 12 rajonų — 20—40 ir tik viename
Vilniaus rajone — mažiau kaip 10 kiškių.
Vidutinis tankumas respublikoje buvo
40—50 kiškių 1000 ha [63]. Per paskutinį
dešimtmetį jų respublikoje sumažėjo
3 kartus. 1985 m. vidutinis tankumas buvo
tik 12,8, o atskiruose rajonuose — nuo
3 iki 38 kiškių 1000 ha (155 pav.). Kiškių
pastebimai mažėja ir kitose Europos šalyse,
kur intensyviai keičiasi kraštovaizdis.
Anksčiau kiškių gausumą daugiausia
lėmė natūralūs biotiniai ir abiotiniai veiksniai
— užsitęsusios žiemos, daug kritulių
ir šalti orai veisimosi periodu, plėšrūnai ir
kt. Dabar svarbiausias kiškių populiacijos
reguliatorius — ekologinės sąlygos, trikdymas,
be to, daug jų žūva per laukų darbus,
dėl transporto ir kitų antropogeninių
faktorių.
Biologija. Tinka įvairus kraštovaizdis.
Šis žvėrelis gana sėslus, bet, būdamas judrus,
greitai suranda tam tikram periodui
tinkamas sąlygas. Žiemą per didelius
šalčius ir rudenį vėjuotomis dienomis slapstosi
giraitėse, miškuose, soduose; per darganas
ir ūkanotomis dienomis — atvirose
vietose: prie pavienio krūmo, kupsto,
kauburėlio ar tankios žolės plotelyje,
b
tačiau tik ten, iš kur gali gerai matyti
aplinką.
Dėl intensyvios žmogaus ūkinės veiklos
kiškiai vis dažniau apsigyvena miškuose ir
nedirbamos žemės plotuose. Čia jų, ypač
žiemą, būna 3 kartus daugiau negu gretimuose
dideliuose laukuose. Gausiausia jų
(50—70%) II ir III amžiaus klasės
medynuose su gerai išsivysčiusiu traku.
Aptinkami ir lapuočių bei lapuočių su eglėmis
jaunuolynuose, kur medeliai ne
aukštesni kaip 2 m, prie kvartalinių proskynų,
naujose kirtavietėse. Didelių spygliuočių
miškų nelabai mėgsta. Iš laukų
išeina, kai sniego danga pasiekia 30 cm
[136].
Aktyviausi buna vakare, 18—24 vai.,
ir rytą iki vidurdienio, mažiausiai aktyvūs
naktimis. Pavasarį, veisimosi periodu, aktyvesni
negu rudenį.
Per parą1kiškis pabuvoja vidutiniškai
65 ha plote, bet aktyviausiai panaudoja
apie 20 ha, o pavojaus atveju — iki 1 km
spindulio teritoriją.
Paros teritorijoje kiškis minta keliose
vietose ir turi 2—3 gulyklas. Pavasarį
guoliai būna krūmuose, jaunuolynuose,
pamiškėse (22% aptiktų gulyklų), rečiau
— laukuose (21%), pievose (7%).
Vasarą iki 50% guolių aptinkama žemės
ūkio naudmenose, kur kiškis maitinasi ir
veda jauniklius.
Kiškio individuali teritorija ne mažesnė
kaip 50 ha (patinų — iki 225, patelių —
iki 310 ha). Atskirų kiškių individualios
teritorijos dažnai susikloja, bet agresyvių
konfliktų dėl to nebūna. Patelės dažniau
keičia buvimo vietą, reiklesnės aplinkos
sąlygoms kiškiavimosi ir laktacijos periodu.
Skrandis paprastas, bet su dviem fiziologiniais
skyriais: fundaliniu (maistas fermentuojamas)
ir pilioriniu (virškinamas).
Skrandžio talpa iki 350 ml. Normalus kiškių
fiziologinis procesas — koprofagija.
Naktį jie išskiria minkštos konsistencijos
ekskrementus (juose yra iki 30% baltymų),
kuriuos nulaižo nuo analinės angos
ir nekramtę nuryja. Kietieji (dieniniai)
ekskrementai susidaro pakartotinai suvirškinus
minkštuosius. Vasarą, kai kiš-
Tūkst.
154 pav. Pilkųjų kiškių skaičiaus dinamika 1950—
1984 m.
155 pav. Pilkųjų kiškių skaičius 1000 ha biotopo
1985 m.: 1 — iki 10, 2 — 11—20, 3 — 21— 30, 4 —
31—40
kiai minta daugiausia žole, jie būna rusvai
žalsvi, o žiemą, kai minta sumedėjusiais
augalais — gelsvai rudi.
Per parą pilkasis kiškis maitinasi 3—5
kartus, suėda 500—800 g (iki 1 kg) pašaro.
Racione apie 520 žolinių ir daugiau
kaip 30 sumedėjusių augalų rūšių, daržovės,
silosas, grūdai. Mėgstamiausi yra
karklas, vikmedis, ąžuolas, obelis, slyva,
klevas, gudobelė, lazdynas, ožekšnis, avietė,
iš žolinių — ankštiniai, graižažiedžiai,
ypač pelynas, kiaulpienė, bitkrėslė, varpiniai.
Vasarą iki 88% ėdamų augalų sudaro
piktžolės, aitrūs augalai, kurių daugelis
turi tonizuojančių savybių. Rudenį ėda
žolių sėklas, ypač dobilų, balandų, kitų
piktžolių. Kiškiui reikalinga pašarų įvairovė,
kurios kaip tik trūksta dabar vyraujančiose
monokultūrose. Tai viena priežasčių,
dėl kurių mažėja kiškių skaičius.
Kiškiams būtini mineraliniai priedai.
Ieškodami druskos, jie laižo išbarstytas
laukuose ar paliktas krūvose trąšas ir dažnai
apsinuodija.
Stokojant gerų pašarų, kiškis priverstas
tenkintis mažiau kokybiškais. Jis laupo
žievę, o „baltojo bado“ periodu iki baltumo
nužievina medžių kamienus, šakas.
Prastos mitybos ženklas — sunkesni kiškių
ekskrementai, juose daugiau būna
ląstelienos. Be to, mažėja pačių žvėrelių
masė ir jie gali žūti. Nepriklausomai nuo
pašarų kokybės kiškis gali suėsti tik tam
tikrą jų kiekį, kurį pajėgia suvirškinti. Todėl
suėstas maisto kiekis dar nėra pašarų
pakankamumo rodiklis [137].
Per veisimosi sezoną atveda 1—3, kartais
— 4 vadas. Daugiausia vaikingų patelių
būna vasario pabaigoje (68—75%),
balandį (85%) ir birželį—liepą (75—
83%), mažai — rugsėjį (22%) ir reta
i— žiemą [7]. Tarp nėštumų būna
1—2 savaičių pertrauka. Patinai lytiškai
aktyvūs nuo sausio (kai kurie ir nuo gruodžio)
iki rugsėjo. Jauni kiškiai pradeda
poruotis maždaug mėnesiu vėliau negu
seniai.
Lytiniam aktyvumui svarbi oro temperatūra,
dienos ilgumas ir kiti abiotiniai
veiksniai. Šilti pavasario orai skatina lytinių
liaukų vystymąsi, o ilgai užsitęsusi
žiema — stabdo, be to, lėčiau auga susiporavusių
patelių embrionai. Patinų sėklidės
ramybės periodu sveria 0,8—5,4 g,
sausio gale — 5,9 g, balandžio—liepos
mėn.— 15,7 g, o rugsėjo mėn.— apie
1 g. Patelių gimda ramybės periodu sveria
3—7 g, o per veisimąsi — iki 13 g.
Patelės lytinis ciklas trunka 6—11 dienų.
Neapvaisinta patelė po 16 dienų vėl
rujoja. Nėštumo trukmė 44—46 dienos.
Prieš kiškiavimąsi patelės atsiskiria nuo
patinų. Sausoje vietoje iškasa duobutę,
kurią iškloja žole ir pūkais. Paprastai jaunikliai
gimsta anksti rytą.
Lietuvoje veda 1—5, rečiau — 6—7
jauniklius. Vidutiniškai per veisimosi sezoną
1 patelei tenka 7,4 jauniklio [7].
Didžiausios būna antrosios vados — 4—
6 jaunikliai, mažiausios — pirmosios
(pavasarinukų) — 1—2, o trečiosios ir