Lietuvos fauna.Žinduoliai (1988)

Būrys. Graužikai — Rodentia 96
Seimą. Voveriniai — Sciuridae 97
iki Ramiojo vandenyno (nėra Kamčiatkoje)
. Pietinė arealo riba eina per Centrinę
Kiniją, Centrinį Altajų, Pietų Uralą,
Kazanės, Gorkio, Smolensko sritis, Baltarusiją
ir Lietuvą.
Lietuvoje voverę skraiduolę mini senieji
faunos tyrinėtojai — K. Kliukas
[52], B. S. Jundzilas [46]. E. Eichvaldas
[14] rašo, kad Lietuvoje jos jau nebėra,
bet seniau gyveno, nes Biufonas (1707—
1788) skraiduolę aprašęs pagal egzempliorių,
gautą iš Lietuvos, ir prancūziškai
pavadinęs „polatouche“ (pagal lenkišką
jos vardą „polatucha“ ) . XX a. nėra tikslių
žinių, kad skraiduolė Lietuvoje būtų buvusi
kur nors pastebėta, bet negalima
tvirtai teigti, kad ji visiškai išnykusi, nes
gretimuose kraštuose dar ir dabar aptinkama.
Baltarusijoje skraiduolė gyvena Vitebsko
srities miškuose. Prieš 30 metų čia
po keliasdešimt žvėrelių dar būdavo sumedžiojama
[225]. Latvijos rytinėje dalyje
nuo 1936 iki 1978 m. skraiduolės paste-
86 pav. Voverės skraiduolės kaukolė (padidinta 1,3
karto)
betos 34 kartus, dažniausiai kertant mišką,
2 kartus aptikti jų lizdai. Taigi ir čia jos
dar nevisiškai išnykusios, nors ir retos
[101].
Biologija. Gyvena lapuočių ir mišriuose
miškuose, ypač mėgsta beržynus. Slepiasi
tik uoksuose. Dažniausiai naudojasi genių
iškaltais uoksais, esančiais 3,5—9 m aukštyje.
Uokse įsirengia lizdą. Vasarinis lizdas
paprastas, jame būna tik paklotė iš kerpių
ar sausų žolių. Žieminis lizdas rutulio formos,
susuktas iš sausų lapų, plaukų. Jis
užpildo beveik visą uoksą.
Maitintis iš lizdo išeina temstant, sugrįžta
rytą. Dieną miega jautriai. Nestipriai
pastuksenus į medžio kamieną, kur yra
lizdas, skraiduolė tuoj pasirodo. Žiemą
daugiausia laiko praleidžia lizde, bet kasdien
bent keletui minučių išeina iš lizdo,
nors ne visuomet išėjusi maitinasi. Atšilus
orui būna aktyvesnė, kartais iš lizdo išeina
ir dieną. Gerai laipioja medžio kamienu,
sklando nuo vieno medžio prie kito. Plonomis
medžių šakomis bėgioja pasikabinusi
ant jų iš apačios (aukštyn kojomis). Ant
žemės nevikri.
Augalėdė. Vasarą minta lapuočių (beržų,
alksnių ir kt.) pumpurais, jaunais
ūgliais, jauna žieve, įvairių augalų lapais,
žiedais, uogomis, žiemą — spygliuočių
medžių spygliais, kankorėžių žvynais bei
iš rudens sukauptomis alksnių ar beržų
žirginėlių atsargomis. Nuo šakučių
žievę apgraužta spirale. Tuo skraiduolės
apgraužimai skiriasi nuo kitų graužikų.
Maisto ieško naktį, paprastai aukštai
medžiuose, tačiau kartais nusileidžia ir
ant žemės.
Veisimasis mažai ištirtas. Laikoma poligamu.
Poruojasi pavasarį ir vasarą. Po
35 dienų atveda — 2—4 jauniklius. Po
savaitės jaunikliams pradeda augti plaukai,
dygti dantys. Praregi ir pradeda savarankiškai
maitintis po 3 savaičių [144].
Voverės skraiduolės kailiukas gražus,
bet netvirtas, todėl net ir tuose kraštuose,
kur ji dar gana gausi (pvz., Jakutijoje),
laikoma antraeiliu kailiniu žvėreliu, [rašyta
į Baltarusijos ir Latvijos Raudonąsias
knygas. Lietuvoje ieškotina.
Šeima
Voveriniai
Sciuridae
Šios šeimos žvėrelių nevienoda išvaizda
ir skirtingas gyvenimo būdas. Vieni panašūs
į mūsų miškų voverę (voverės ir burundukai)
, kiti — į susliką (suslikai ir
švilpikai). Voverių tipo žvėreliams būdingas
grakštumas, ilga papurusi uodega. Jie
paprastai gyvena miškuose, gerai laipioja
medžiais. Suslikai ir švilpikai — urviniai
žvėreliai. Jų požymiai — kresnas liemuo,
trumpa uodega, kojos su stipriais nagais.
Paplitę visuose žemynuose, išskyrus poliarines
sritis, Australiją. Iš viso apie 230
rūšių. TSRS 22, Lietuvoje 1 rūšis.
Paprastoji voverė
Sciurus vulgaris L., 1758
Обыкновенная белка (rus.)
Red squirrel (angį.)
Nedidelis žvėrelis su ilga papurusia uodega.
Voverės ausys ilgos, žiemą jų viršūnėse
styro ilgų kietų plaukų kuokšteliai. Galūnės
penkiapirštės, užpakalinės ilgesnės už
priekines. Priekinių kojų I pirštas mažytis
ir be nago, visi kiti pirštai su aštriais lenktais
nagais.
Kailiukas tankus ir švelnus, plaukai vidutino
ilgio. Papurusi uodega apaugusi ilgais
plaukais. Žiemą nugara ir šonai pilki
su rusvu atspalviu, vasarą — raudonai rudi.
Kūno apačia žiemą ir vasarą gelsvai
balta, o kojos šviesiai rudos. T. Ivanauskas
[42] Kauno apylinkėse yra stebėjęs tamsias,
beveik juodas voveraites.
Voverės skirstomos į raudonuodeges
(uodegos akuotplaukių galai raudonai
rudi, o ausų kuokšteliai — rudi), juodauodeges
(uodegos akuotplaukių galai ir
ausų kuokšteliai juodi) ir rudauodeges
(uodegos akuotplaukių galai juodi ir raudonai
rudi, dėl to bendra uodegos spalva
ruda, ausų kuokšteliai juodi arba rudi).
Daugiausia aptinkama juodauodegių
[191].
Šeriasi 2 kartus per metus. Pavasarinis
šėrimasis prasideda balandžio mėnesį.
Vasarinis kailiukas retesnis ir ne toks
švelnus kaip žieminis, plaukai trumpesni.
Rudenį šeriasi maždaug rugsėjo vidury.
Vasarinius plaukus pridengia ilgesni žieminiai
plaukai, todėl kailiukas sutankėja.
Kūno matmenys (n — 102): L 20,8
(18,5—25) cm, C 16,9 (15,3—19,5) cm,
P 5,8 (5,3—6,4) cm, A 3,1 (2,7—3,8) cm
7. Lietuvos fauna