Lietuvos fauna.Žinduoliai (1988)

Būrys. Graužikai — Rodentia 118
116 pav. Beržinė sicista
Mažai ištirta ne tik Lietuvoje, bet ir kitose
arealo srityse. Literatūroje nurodoma,
kad gūžtą įsirengia sutrūnijusiuose
kelmuose, pelinių graužikų urveliuose,
kiaurymėse po medžių šaknimis, neaukštai
nuo žemės esančiuose uoksuose. Kartais
ir pati išsikasa nedidelį urvelį.
Veikli prietemoje ir naktį nuo gegužės
iki rugsėjo mėn. Sukrovusi riebalų atsargas,
įminga žiemos miegu. Miega apie
7 mėnesius.
Minta įvairių augalų sėklomis, jų sultingomis
dalimis, pumpurais, uogomis,
vabzdžiais ir jų lervomis, kitais bestuburiais.
Sicistos nėštumo trukmė — 25 — 30
dienų. Per veisimosi sezoną atveda 1 — 2
vadas po 3 — 10 jauniklių. Jaunikliai
gimsta akli ir pliki, praregi po 25 dienų
[241]. 1977 m. rugpjūčio 22 d. Nacionaliniame
parke sugauta 8,5 g. masės patelė
buvo atvedusi 2 jauniklių vadas: pirmoje
— 4, antroje — 3 jauniklius. Tą pačią
dieną sugauto 7,2 g patinėlio sėklidėse
dar vyko spermatogenezė. 1980 m. rugpjūčio
26 d. Čepkelių rezervate sugautų
8,7 ir 9,3 g masės patinėlių sėklidėse spermatogenezė
jau buvo pasibaigusi. Tai
rodo, kad Lietuvoje sicistos veisimosi periodas
baigiasi rugpjūčio mėn. ar rugsėjo
pradžioje.
Potencialūs sicistos priešai gamtoje gali
būti visi plėšrūnai, kurie minta peliniais
graužikais. Konkurentais gali būti visi
smulkieji žinduoliai, gyvenantys panašiose
slėptuvėse ir mintantys tokiu pačiu maistu.
Sicistos ligos ir parazitai Lietuvoje netirti.
Šeima
Peliniai
Muridae
Gausi ir įvairi graužikų grupė. Snukutis
smailus. Galūnės penkiapirštės. Užpakalinių
galūnių I pirštas trumpesnis už kitus,
0 priekinių — beveik sunykęs. Uodega
maždaug kūno ilgio. Vienų kailiukas švelnus,
trumpo plauko, kitų — su ilgesniais
kietais akuotplaukiais, dengiančiais trumpus
vilnaplaukius.
Dantų iš viso 16: viršuje ir apačioje po
1 porą kandžių ir po 3 poras krūminių.
Krūminių dantų kramtomąjį paviršių
sudaro buki gumburėliai, išsidėstę trimis
skersinėmis eilėmis, arba žemos skersinės
keteros.
Paplitę visame pasaulyje (išskyrus poliarines
sritis). Daugiausia rūšių yra Pietryčių
Azijoje. Gyvena įvairiuose landšaftuose.
Kai kurios rūšys kosmopolitai, žmogaus
įnamiai. Minta augaliniu ir gyvūniniu
maistu. Veisiasi šiltuoju metų laiku, o
palankiomis sąlygomis — apskritus metus
Ḋauguma rūšių kenkia žemės ūkio kultūroms,
padaro žalos produktų sandėliuose,
gyvulininkystės fermose, platina įvairias
infekcines ligas (erkinį encefalitą,
marą, tuliaremiją, leptospirozę, pseudotuberkuliozę
ir kt.), kurių sukėlėjus (bakterijas,
virusus) perneša utėlės, blusos ir
erkės, parazituojančios kailyje ir odoje.
Kadangi visų Lietuvos pelių ir žiurkių
ektoparazitų fauna panaši, nurodomos
dažniau aptinkamos rūšys: utėlių — Haplopleura
acanthopus ir Polyplax serata;
blusų — Leptopsylla segnis, Ceratophyllus
turbidus, C. fasciatus, C. walkeri,
C. sciurorum, Ctenophthalmus uncinatus,
Ct. agyrtes, Pulex irritans; erkių — Ixodes
ricinus, I. laguri, /. trianguliceps, Laelaps
agilis, Eulaelaps stabularis, Haemogamasus
nidi, Haemolaelaps glasgowi,
Histionyssus isabelinus ir kt. [60], (E.J.).
Iš viso apie 400 rūšių. TSRS 11 rūšių,
Lietuvoje — 7. Šeimoje 6—7 pošeimiai.
Lietuvos rūšys priklauso pelių (Mūrim e)
pošeimiui.
Naminė pelė
Mus musculus L., 1758
Домовая мышь (rus.).
House mouse (angį.)
Vikrus žvėrelis. Snukutis smailus, akys ir
ausys didelės. Uodega paprastai trumpesnė
už kūną, apaugusi trumpais rėtais plaukais
ir padengta žiedais išsidėsčiusiais žvynais.
Naminių pelių specifinis nemalonus šlapimo
kvapas. Toks kvapas tvyro ir patalpose,
kuriose jos apsigyvena.
Kailiukas švelnus, blizgantis. Daugumos
nugara tamsiai pilka, kartais su nežymiu
rudu atspalviu, šonai šviesesni, o kūno
apačia šviesiai pilka. Kai kurių naminių
pelių kailiukas šviesesnis, su smėlio atspalviu.
Vienų riba tarp tamsios nugaros
ir šviesaus pilvo ryški, kitų — pamažu
pereinanti. Uodegos viršutinė pusė tamsiai
pilka. Jauniklių kailiukas pilkesnis.
Kūno masė ir matmenys: patinų (n —
72) Q 17,5 (12,4—27) g, L 80 (69,4—
95,5) mm, C 64,8 (52—76) mm, P 16,4
(14—18,2) mm, A 12,8 (10,8— 14,5) mm;
patelių (n — 50) Q 23,1 (12,8—33,1) g,
L 84,8 (68,5—96,8) mm, C 67,2 (56—
80) mm, P 16,1 (13,8—17,5) mm,
A 12,9 (10,3—14,4) mm.
Kaukolė plati. Kai kurie jos požymiai
būdingi tik naminei pelei. Kandžių vidinėje
pusėje yra nedideli kyšuliai, į kuriuos
remiasi apatinių kandžių viršūnės (83
pav., b). Viršugalvio kaulų priekiniai nusmailėję
kampai giliai įsiterpę į kaktikaulius
(117 pav.). Kandžių angos siauros,
bet ilgos — iki M1 danties karūnėlės vidurio.
Krūminiai dantys su šaknimis. Dantų
formulė: i i C i P i M Į= 1 6
Kaukolės matmenys: patinų (n — 11 —
13) KBi 20,1 (19,3—20,9) mm, VDi
10,7 (10—11,8) mm, Sp 11 (10,6—
11,8) mm, TOp 3,8 (3,6—3,9) mm,
DKa 7,5 (7,3—7,7) mm, Di 5 (4,8—
5,4) mm, VDEi 3,4 (3,3—3,7) mm;
patelių (/1 — 9—12) KBi 21,4 (19,8—
22.1) mm, VDi 11,4 (10,5—12) mm,
Sp 11,6 (11 — 12,1) mm, TOp 3,8 (3,4—
4.1) mm, DKa 7,5 (7,2—7,8) mm, Di 5,4
(4,9—5,9) mm, VDEi 3,6 (3,3—4) mm.
Lietuvoje paplitusi naminė pelė priklauso
nominalinei Mus musculus musculus
formai [60].
Paplitimas. Naminė pelė paplitusi kosmopolitiškai
ir aptinkama visuose žemynuose,
kur gyvena žmogus.
Lietuvoje naminė pelė paplitusi visur.
Tai viena iš gausiausių pelinių graužikų
rūšių.
Biologija. Gyvena trobesiuose ir natūraliuose
biotopuose. Žiemą ir anksti pavasarį
naminių pelių daugiausia būna pastatuose.
Balandžio antroje pusėje ir gegužės
mėn. dalis populiacijos migruoja
į laukus ir sugaunamos net už 300—500 m
nuo fermų ir sodybų. Birželio ir liepos
mėn. kultūrinėse ganyklose naminės pelės
sudaro 3,5—13,2% visų smulkiųjų
žinduolių. Mažesniuose (10—50 ha)
grūdinių kultūrų plotuose paplinta po visą