Lietuvos fauna.Žinduoliai (1988)

Būrys. Ruoniai — Pinnipedia 224
Šeima. Tikrieji ruoniai — Phocidae 225
216 pav. Ilgasnukiai ruoniai Klaipėdos jurų muziejuje
tydavę gana dažnai. Esant audringai jūrai,
matydavę juos kopose. Ruoniai dažnai
nuėsdavę ant jūron išmestų kablių užkibusias
menkes. Ne kartą žvejai radę užkibusius
ant kablių ir prigėrusius pačius ruonius.
Ilgasnukiai ruoniai įplaukdavo ir į
Nemuną. 1923 m. vienas negyvas ruonis
rastas išmestas į krantą Lampėdžiuose,
netoli Kauno.
Gana daug kartų jie stebėti ir paskutiniais
dešimtmečiais. Žvejai ir pajūrio gyventojai
plaukiojančių jūros pakraščiuose
arba gulinčių ant kranto ruonių matė
netoli Nidos (1960, 1979), Juodkrantės
(1960, 1967, 1978, 1980, 1981, 1982,
1983), Preilos (1981), Girulių (1984),
Šventosios (1983) ir net pačioje Klaipėdoje
— prie pietinio uosto molo (1979,
1982, 1984) ir Dangėje (1982). Visais atvejais
ruoniai stebėti nuo gegužės iki spalio
mėn. Negyvų ruonių aptikta prie Šventosios
(1932, 1985), tarp Preilos ir Pervalkos
(1963), prie Juodkrantės ir Melnragėje
(1969), ties Pervalka (1976, 1983),
tarp Preilos ir Nidos (1976).
Biologija. Minta žuvimis, rečiau — moliuskais
ir vėžiagyviais. Iš žuvų gaudo menkes,
plekšnes, uotus, stintas, strimeles.
Ypač mėgsta lašišas.
Klaipėdos jūrų muziejuje jie maitinami
menkėmis, strimelėmis, šprotais, skumbrėmis.
Pastebėta, kad strimelę mėgsta
labiau negu menkę. Paros maisto norma
— 8—10 kg žuvies.
1981 m. tris muziejaus ruonius lankytojai
pavaišino rūkyta menke. Jau sekančią
dieną žvėrys ėmė viduriuoti, o po savaitės
padvėsė.
Keletą kartų ruoniai iš aptvaro buvo
ištrūkę į kanalą. Čia jie greitai išgaudydavo
visas kanalo žuvis — karosus, karpius,
baltuosius amūrus, ešerius, bet šių
gėlavandenių žuvų, turinčių daug ir
smulkių kaulų, visiškai neėsdavo arba
išėsdavo tik vidurius.
Veisiasi ir šeriasi ant ledo (kitose arealo
vietose — ant kranto). Prieš veisimosi
periodą jie telkiasi siauroje pastovaus
ledo pakraščio juostoje arba ant dreifuojančių
ledų. Poruojasi kovo pabaigoje—
balandžio mėn., kartais ir vėliau. Klaipėdos
jūrų muziejuje ruoniai pradeda rujoti
vasario vidury. Ruja tęsiasi iki kovo pabaigos.
Rujodami patinai ir patelės būna gerokai
judresni ir agresyvesni. Dominantinis
patinas puola prie jo haremo prisiartinusius
svetimus patinus. Agresijos demonstravimo
poza — aukštai pakelta galva ir
priekinė kūno dalis, plačiai atverti nasrai,
išpūstos snukio raukšlės. Kovodami varžovai
stumdosi kaklais ir stengiasi vienas
kitam įkąsti į sprandą. Patinas, norėdamas
priversti patelę susiporuoti, turi nugalėti
gana aršų jos pasipriešinimą.
Jauniklius (1, retai — 2) atveda vasario
gale—kovo pradžioje. Naujagimių
kūno ilgis 80—90 cm, masė — 6—9,5 kg.
Jie gimsta su puošniu baltu kailiuku. Tik
gimę jaunikliai mažai judrūs. Po kelių
dienų pradeda reaguoti į aplinką. Pamatę
žmogų, stengiasi kuo greičiau nušliaužti
į šalį. Iki 2 savaičių jaunikliai didesnę paros
dalį miega. Visiškai nemoka plaukti.
Netyčia patekę į vandenį, stengiasi kuo
greičiau išlipti.
1980 m. kovo 20—22 d., gaudant
Klaipėdos jūrų muziejui ruonių jauniklius
prie Ruchnaus salos (Estija), pastebėta,
kad jaunos patelės, gulinčios ant ledo
šalia savo jauniklių, yra labai baikščios.
Vos tik pamačiusios malūnsparnį, dar jam
nenusileidus, palikusios savo jauniklius
likimo valiai nerdavo į vandenį. Tokių
patelių buvo dauguma. Tik gerokai stambesnės
ir vyresnės patelės jauniklius aktyviai
gindavo: plačiai išžiojusios nasrus ir
pakėlusios priekinę kūno dalį, staiga puldavo
į žmonių pusę. Tai rodo, kaip nei­
giamai veikia ruonius jų trikdymas veisimosi
vietose.
Atvežti į muziejų 7 ilgasnukių ruonių
jaunikliai (1—2 savaičių) dar buvo balti.
Po 9 dienų, staiga atšilus orui, visi pradėjo
šertis. Per savaitę visiškai išsišėrė. Pirmą
kartą vandenyje atsidūrusių ruoniukų judesiai
buvo silpnai koordinuoti, bet, padedami
prižiūrėtojų, po 2—3 valandų visi
plaukiojo kuo puikiausiai. Kitą dieną patys
pradėjo ėsti įmestas į vandenį žuvis.
Natūraliomis sąlygomis išsišėrę jaunikliai
taip pat pradeda gyventi ir maitintis
savarankiškai.
Ilgasnukis ruonis medžiojamas dėl kailio,
mėsos ir taukų. Labiausiai vertinamas
jauniklių (baltukų) kailis. Mėsa šeriami
žvėrininkystės fermų žvėreliai.
Žvejybos rajonuose, ypač upių žiotyse,
kur migruoja lašišos, jis nepageidaujamas
ne tik dėl to, kad suėda daug vertingų žuvų,
bet ir dėl to, kad dažnai suėda arba
apdrasko žuvis tinkluose ir suplėšo pačius
tinklus. Dabar ilgasnukis ruonis Baltijos
jūroje pamažu nyksta.
Tarybinių Pabaltijo respublikų teritoriniuose
vandenyse ilgasnukio ruonio
sportinė ir mėgėjiška medžioklė uždrausta
1970 m., o verslinė— 1975 m. Kaip,
nykstantis porūšis, įrašytas į TSRS raudonąją
knygą.
Būrys
Porakanopiai
Artiodactyla
Nevienodos išvaizdos ir didumo žinduoliai.
Būdingiausias požymis — kojų sandara:
I pirštas išnykęs; didžiausi — III ir
IV pirštai, tarp kurių eina kojos ašis. II ir
V pirštai gerokai mažesni, o žirafų ir tryniakojų
jie visiškai išnykę. Pirštų galai
aptraukti ragine makštimi — kanopa. Gerų
bėgikų visos kojų dalys pailgėjusios.
Raktikaulių nėra.
Kaukolei būdinga ilga veidinė dalis ir
uždaros orbitos, t. y. atskirtos nuo smilkinio
įdubos lanku, kurį sudaro skruostikaulio
ir kaktikaulio ataugos (išimtis —
kiaulės, jų orbitos atviros). Neatrajotojų
dantų formulė: II CL Pi. ML=44. Atrajotojų
dantų mažiau, nes nėra viršutinių
kandžių, dažnai — ir ilčių, mažiau prieškrūminių
dantų. Apatinės iltys prigludusios
prie kandžių ir savo forma nuo jų nesiskiria.
Tarp ilčių ir krūminių dantų yra
didelis tuščias tarpas — diastema. Dantys
bunodontiniai (kiaulių) arba selenodontiniai.
Daugumos porakanopių patinai, kai kurių
— abiejų lyčių individai raguoti. Vienų
ragai kauliniai (pvz., elninių), kasmet
keičiami, kitų — sudaryti iš kaulinės šerdies
ir raginės makšties, nekeičiami. Yra
ir beragių rūšių, pavyzdžiui, kabargos.
Atrajotojams būdingas sudėtingas
skrandis, sudarytas iš 4 dalių: prieskrandžio,
tinklainės, knygenų ir šliužo.
Veisiasi 1 kartą per metus. Jaunikliai
gimsta gerai išsivystę ir greitai pradeda
bėgioti.
Beveik visi kanopiniai svarbūs medžiojamieji
žvėrys. Dėl nesaikingos medžioklės
kai kurios rūšys išnyko, kitos sparčiai
nyksta ir yra įrašytos į tarptautinę ir nacionalines
Raudonąsias knygas, saugomos
rezervatuose, veisiamos zoologijos soduose
ir specialiuose veislynuose.
Paplitę visuose žemynuose, išskyrus
Antarktidą. Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje
gyvena tik aklimatizuotos rūšys
(elniai ir kt.). Iš viso 8 šeimos, apie 160
rūšių. TSRS 5 šeimos, 28 rūšys, iš jų 1 rūšis
(dvikupris kupranugaris) virtusi naminiu
gyvuliu, laisvėje negyvena. Lietuvoje
3 šeimos, 8 rūšys.
Lentelė rūšims apibūdinti
1 (2). Snukis ilgas, baigiasi apvaliu kremzliniu
šnipu, kurio priekyje atsiveria šnervės.
Kaukolės orbitos atviros. Yra viršutiniai
kandžiai. Viršutinės iltys didelės, užsirietusios
į viršų. Skruostiniai dantys bunodontiniai
(217 pav., a). Kūnas apaugęs
ilgais šiurkščiais šeriais.............................
Šernas — Sus scrofa (227 p.)
15. Lietuvos fauna