Lietuvos fauna.Žinduoliai (1988)

Būrys. Graužikai — Rodentia 12
Šeima. Miegapeliniai — Gliridae 113
109 pav. Ąžuolinė miegapelė
[205]. Suaugusių kūno masė vasaros vidury
— apie 70—80 g [120].
Paplitimas. Ąžuolinė miegapelė paplitusi
Europoje, išskyrus Angliją, Olandiją,
Daniją, šiaurines Belgijos, VFR ir VDR
sritis, pietinius Graikijos ir Rumunijos
bei šiaurinius Bulgarijos rajonus. Šiaurinė
jos arealo riba eina per pietinę Švediją
ir Šuomiją, pietinius ir centrinius Karelijos
rajonus, Leningrado, Kostromos, Gorkio
ir Kirovo sritis iki Pietų Uralo. Izoliuotai
aptinkama Šiaurės Afrikoje ir Mažosios
Azijos vakarinėje dalyje.
XIX a. Lietuvoje ji minimą kaip dažna
miegapelių rūšis. Dabar žinoma tik viena
ąžuolinės miegapelės radimvietė Perlojos
girininkijoje (Varėnos raj.) [163] (105
pav.).
Biologija. Šiaurinėje arealo dalyje
ąžuolinės miegapelės gyvena dažniausiai
spygliuočių miškuose su lapuočių priemaiša
(eglynuose ir pušynuose su ąžuolais,
liepomis, klevais, uosiais). Kartais
aptinkamos ir grynuose spygliuočių miškuose
su menku traku. Vakarų Europoje
ji vadinama sodine miegapele, nes dažna
vaismedžių soduose [120]. Lizdai paprastai
būna įvairių tipų drevėse, senuose
kelmuose, urveliuose, po medžių šaknimis,
paukščių inkiluose. Kartais jos įsikuria
gyvenamuose ir ūkiniuose pastatuose,
ypač rūsiuose, palėpėse, sandėliuose. Veikli
sutemus ir naktį. Pietuose aktyvi ištisus
metus, o, pavyzdžiui, Leningrado srityje,—
tik 4,5 mėnesio. Žiemos įmygis
čia tęsiasi nuo rugsėjo iki balandžio pabaigos
ar gegužės pradžios. Žiemoja požeminiuose
lizduose [120].
Skirtingai nuo kitų miegapelių, ąžuolinė
miegapelė dažniau minta gyvūniniu maistu:
vabzdžiais, kitais bestuburiais, smulkiais
stuburiniais gyvūnais (peliniais graužikais,
paukščiais), vasarą dar ir paukščių
kiaušiniais. Vaisiai ir uogos yra sezoninis
maistas.
Veisimasis mažai ištirtas. Pietuose per
veisimosi sezoną atveda 2 vadas, TSRS
šiauriniuose rajonuose — vieną. Lietuvoje
ąžuolinės miegapelės vadose rasta
po 4 — 6 jauniklius.
Vakarų Europoje, kur šios miegapelės
gausios, kenkia vaismedžių sodams.
Miškinė miegapelė
Dryomys nitedula Palias, 1778
Лесная соня (rus.)
Forest dormouse (angį.)
Panaši į ąžuolinę miegapelę, tik truputį
mažesnė. Ausys vidutinio didumo, apvaliomis
viršūnėmis. Akys didelės, juodos. Uodega
(81 pav.) apaugusi tankiais ir ilgais
plaukais, kurie šiek tiek gula į šonus. Užpakalinės
galūnės aiškiai ilgesnės už priekines.
Pėdos ilgos.
Kailiukas tankus, papuręs. Kūno viršus
ir šonai rudai pilki, apačia balta su gelsvu
atspalviu. Uodegos viršutinė pusė pilka,
apatinė — balkšva. Snukučio šonuose
yra juodi ruožai, kurie supa akis ir baigiasi
prieš ausis (80 pav., a). Jauniklių
kailiukas pirmą vasarą pilkesnis negu suaugusių,
plaukai trumpesni.
Kaukolės smegeninė dalis apvali. Būgninės
kameros vidutinio didumo, apvalios.
Apatinio žandikaulio kampinėje ataugoje
yra nemaža skylė (110 pav.). Dantų
(104 pav., J) formulė— kaip lazdyninės
miegapelės.
Matmenys: L 85—120 mm, C 80—
113 mm, P 18—24 mm, A 10—16,5 mm,
KBi 23,0—27,8 mm [205], Q 22—44 g
[120].
Paplitimas. Miškinės miegapelės arealas
didžiausias, apima nemažą Eurazijos
dalį. Europoje šiaurinė arealo riba eina
per Pabaltijį, Baltarusiją, Smolensko ir
Gorkio sritis iki Volgos. Azijinė arealo
dalis didesnė. Čia šios miegapelės aptinkamos
Vidurinėje Azijoje, Kazachstane,
Irane, Mongolijoje, Mažojoje Azijoje.
Lietuvoje tik vieną kartą sugauta
1934 m. gegužės 27 d. Jonavos apylinkėse
(105 pav.).
Biologija. Gyvena lapuočių ir mišriuose
miškuose, kur gausus trakas ir pomiškis.
Mėgsta drėgnus, ūksmingus medynus,
miškus upių slėniuose. Miškinių miegapelių
gausumą lemia trako ir pomiškio
tankumas bei žolinės augalijos išsivystymas
[157].
Rutulio formos (apie 15 cm skersmens)
lizdus suka 1,5—3 m aukštyje drevėse ir
tarp medžių bei krūmų šakų iš šakelių
ir to paties medžio ar krūmo lapų. Vidų
iškloja minkštomis žolytėmis ar susmulkintais
lapais. Noriai įsikuria paukščiams
iškeltuose inkiluose [2, 120].
Aktyvi sutemus ir naktį. Puikiai laipioja
medžių kamienais ir plonomis šakomis,
gali šokinėti nuo šakos ant šakos. Dažnai
nusileidžia ant žemės. Patekėjus saulei,
slepiasi. Dieną miškinę miegapelę dažniau
galima pamatyti tik poravimosi periodu
[205]. Šiaurinėje arealo dalyje žiemą
miega. Žiemoja lizde, turį įsirengia urvelyje
ar ertmėje po medžio šaknimis [2].
Minta augaliniu ir gyvūniniu maistu.
Pavasarį pabudusios iš žiemos įmygio min-
110 pav. Miškinės miegapelės kaukolė (padidinta 2
kartus). 1 — kampinės ataugos skylutė
8. Lietuvos fauna