Lietuvos fauna.Žinduoliai (1988)

Būrys. Graužikai — Rodentia 106
Seima. Miegapeliniai — Gliridae 107
medžių ir krūmų šakos, kurios sumerkiamos
į vandenį ties pagrindine buveine.
Tokios šakų krūvos kartais būna iki 10
mj ir didesnės. Kai yra pakankamai vandens
augalų, bebrai žiemai atsargų nekaupia.
Poruojasi sausio—kovo mėn. Monogamai.
Būdingas rujos požymis — rudos
dėmės ant sniego ties landomis ir takais.
Vidutinė nėštumo trukmė — 105 dienos.
Jauniklius (jų būna 1—5) atveda gegužės
ar birželio mėn.
Jaunikliai gimsta apie 500 g masės, gerai
išsivystę, atviromis, bet aptrauktomis plėvele
akimis. Kūną dengia pūkai. Po 2 savaičių
jaunikliai sveria apie 1,5 kg, o
po mėnesio — apie 2 kg. Iki to laiko jie
būna lizde, nes dėl mažos masės ir puraus
pūkinio kailiuko negali pasinerti į vandenį.
Laktacija trunka apie 1,5 mėnesio. Po
to jaunikliai pradeda maitintis savarankiškai.
Tuo laikotarpiu jauniklių mirtingumas
pats didžiausias, iki žiemos jų žūva
apie 40%. Žiemos pradžioje jaunikliai
sveria 7—8 kg. Lytiškai subręsta trečiais
gyvenimo metais. Iki to laiko gyvena kartu
su tėvais, todėl normalioje bebrų šeimoje
(5—6 žvėreliai), be senių, kartu gyvena
šiųmetukai ir pernykščiai jaunikliai. Vidutinė
gyvenimo trukmė — apie 12 metų.
Gamtoje bebro priešų nedaug. Lietuvoje
tai gali būti vilkai ir valkataujantys
šunys. Jauniklius puola lapės, ūdros, plėšrieji
paukščiai. Dėl maisto konkuruoja su
ondatromis. Be to, ondatros, taip pat audinės,
lapės, usūriniai šunys, ūdros, kartais
net vilkai įsikuria senuose jų urvuose ir
trobelėse.
Bebrų ligos Lietuvoje netirtos.
Ištyrus helmintologiškai Nemuno deltoje,
Kaišiadorių, Ukmergės ir Vilniaus rajonuose
sugautus 13 bebrų, nustatyta, kad
jie visi buvo apsikrėtę siurbikėmis Stichorchis
subtriquetrus ir 46% — nematodomis
Travassosius rufus (J. K.). Tai
specifiniai bebrų parazitai.
Bebrai brangūs kailiniai žvėreliai. Jų
užtvenktuose plotuose pagausėja perinčių
vandens paukščių, sukaupiamos didelės
vandens atsargos, dėl to tampa stabilesnis
mažų upelių hidrologinis režimas. Antra
vertus, bebrai labai pakeičia aplinką, ypač
fitocenozes. Pakinta augalų rūšinė ir kiekybinė
sudėtis. įgriuvę urvai ir kanalai
vandens telkinių pakrantėse sukelia eroziją.
Nemuno žemupyje bebrai yra padarę
nemažai žalos polderinių sistemų pylimams.
Užtvenkdami melioracijos kanalus
bei griovius, jie kai kur sugadina melioracijos
sistemas, apsemtuose miško plotuose
džiūsta medžiai, užpelkėja pievos.
1967 m. Merkyje buvo sugauti pirmieji
23 bebrai. Vėliau bebrų paruošos didėjo.
1975—1982 m. kasmet buvo sugaunama
po 500—800 žvėrelių, 1983 m.— 1150,
1984 m.— apie 1400, o 1985 m.— 1886,
arba 17% visos populiacijos.
Be kailiuko, verta dėmesio ir bebrų mėsa,
kuri yra vertingas maisto produktas.
Bebrų apsauga didelių problemų nekelia.
Tai visų pirma valkataujančių šunų
naikinimas ir kova su vis dar pasitaikančiu
brakonieriavimu. Bebrų apsaugai svarbu
išsaugoti jų gyvenamąją aplinką bei mitybinę
bazę. Tyrimai parodė, kad miškuose
esančiose bebravietėse apie 30—40% bebrų
nukirstų medžių lieka pakibę ant gretimų
medžių, todėl bebrai, jų nepasiekdami,
kerta naujus. Taip gana greitai iškertami
visi arti augantys medžiai. Be to, apie 20—
30% medžių bebrai tik „apžieduoja“, bet
nenuverčia. Tokie medžiai be naudos
nudžiūsta. Rudenį nuleidus pakibusius ir
„apžieduotus“ medžius, bebrai mažiau
kirstų sveikų medžių.
Rekomenduotina sodinti vandens telkinių
pakrantėse greitai augančius ir bebrų
mėgstamus krūmus bei medelius, taip pat
atvežti prie bebraviečių miško kirtimų
atliekų. Be to, bebrų ištekliai turi būti
eksploatuojami planingai ir tolygiai visuose
respublikos vandenyse.
Šeima
Miegapeliniai
Gliridae
Tai gražūs žvėreliai. Išore vieni panašūs
į peles, kiti — į voveres. Akys didelės.
Priekinės galūnės keturpirštės, užpakali­
nės penkiapirštės. Pirštai ilgi ir judrūs,
kraštiniai gali plačiai išsiskėsti į šonus.
Nagai nedideli, bet aštrūs. Ant padų ryškios
5—6 trynės. Uodega apžėlusi tankiais
trumpais arba ilgais papurusiais plaukais.
Kaliukas tankus ir švelnus1.
Kaukolėje užorbitinių ataugų nėra.
Užorbitinė sąsmauka neryški. Dantų 20,
iš jų skruostinių (P ir M) V Skruostiniai
dantys su šaknimis, jų kramtomasis paviršius
sudarytas iš skersinių volelių formos
emalio raukšlių.
Daugumos miegapelių arealas apima
Europos ir Azijos miškų ir miškastepių
zonas. Tik afrikinės miegapelės (gentis
Graphiurus) paplitusios Afrikoje į pietus
nuo Sacharos ir Sudano. Iš viso 11 rūšių.
TSRS 5, Lietuvoje 4 rūšys.
Lazdyninė miegapelė
Muscardinus avellanarius L., 1758
Орешниковая соня (rus.)
Common dormouse (angį.)
Tai mažiausia miegapelė, didumu ir išvaizda
panaši į naminę pelę. Galva nedidelė.
Ausys apvalios, apaugusios trumpais
plaukais. Akys didelės, juodos. Užpakalinių
galūnių I pirštas trumpas ir be nago,
kiti pirštai ilgi. Ant padų ir pirštų yra ryškios
trynės. Uodega (81 pav.) kūno ilgio,
apaugusi tankiais, bet trumpais plaukais.
Kartais sugaunama miegapelių su gerokai
trumpesnėmis uodegomis. Mat prispausta
miegapelės uodegos oda labai lengvai
trūksta ir nusimauna, o pati miegapelė
pabėga. Likęs plikas uodegos galiukas sudžiūsta
ir nukrenta, o lūžio vieta apželia
plaukais. Ši savybė, vadinama autotomija,
gelbsti miegapeles nuo priešų.
Kailiukas geltonai rudas. Nugara truputį
tamsesnė už kūno šonus, o papilvė šviesiai
gelsva. Nuo pasmakrės prasideda grynai
baltos spalvos dėmė, kuri apima krūtinę
ir toliau siaura juostele tęsiasi iki pilvo.
Uodega iš viršaus tokios pat spalvos kaip
nugara, o jos apačia gelsvai blyški. Pasitaiko
žvėrelių, kurių uodegos galiukas
baltas. Jauniklių kailis pilkesnis ir blyškesnis,
o labai senų miegapelių — įgauna
ryškų oranžinį atspalvį.
Kūno matmenys (n — 7): L 11,b
(72,4—85,7) mm, C 67,9 (62,5—
73,9) mm, P 16,0 (15,6—16,7) mm,
A 12,2 (11,6—13,0) mm. Kūno masė per
metus labai keičiasi (102 pav.). Pastoviausia
būna gegužės—liepos mėn.: patinų
( n — 121) 17,6 (13,8—24,0) g, patelių
( n - 67) 17,7 (11,4-23,9) g. Rugpjūčio
pabaigoje lazdyninės miegapelės pradeda
kaupti riebalų atsargas, todėl daugumos
žvėrelių masė prieš žiemos įmygį padidėja
1,5—2 kartus. Per žiemą jos praranda
iki 45% masės.