Lietuvos fauna.Žinduoliai (1988)

Būrys. Plėšrieji — Carnivora 174
Seimą. Šuniniai — Canidae 175
Kaukolė ilga ir žema (175 pav.). Žiūrint
iš profilio, jos viršutinė linija beveik
horizontali. Viršugalvio keteros ryškesnė
tik užpakalinė dalis, kur jungiasi su gerai
išsivysčiusia pakaušio ketera. Dantų formulė:
ILCj-Pl M7j= 42. Lyginant su usūrinių
šunų dantimis, lapės dantys didesni,
galūdiniai gerai išsivystę. Iltys ilgos. Kai
kaukolė sučiaupta, viršutinių ilčių viršūnės
prasikiša gerokai žemiau apatinio
žandikaulio viršutinio krašto. Paskutinis
apatinis krūminis dantis visiškai mažas.
Kaukolės matmenys: patinų (n — 53)
KBi 143,3 (134—152,7) mm, VDi 63,7
(58,5—69,4) mm, SDi 61,9 (56,5—
68.2) mm, Sp 78,3 (70—84) mm, TOp 29
(25,2—33) mm, UOp 22,3 (19,1 —
25,6) mm; patelių (n — 55) KBi 135,5
(124,8—146) mm, VDi 59,6 (54,1 —
67.3) mm, SDi 58,5 (55,3—64,2) mm,
Sp 74,1 (66—79,3) mm, TOp 27,1
(24,1—31,2) mm, UOp 22,8 (20,7—
25) mm.
Lietuvos rudoji lapė priklauso Vulpes
vulpes crucigera porūšiui.
Paplitimas. Arealas Palearktikoje —
nuo tundros į pietus iki Šiaurės Afrikos,
Arabijos, šiaurinės Indijos ir Indokinijos.
Šiaurės Amerikoje paplitusi nuo šiaurinių
žemyno pakraščių iki Meksikos įlankos.
Aklimatizuota Australijoje.
Lietuvoje lapė gyveno jau ankstyvajame
holocene ar net pleistoceno pabaigo­
175 pav. Lapės kaukolė (sumažinta 2,4 karto): 1 —
kampinė atauga, 2 — apatinio žandikaulio įlinkis
je, t. y. baigiantis ledynmečiui. Manoma,
kad holocene ji buvo ne tik kailinis, bet ir
„mėsinis“ žvėris, nes archeologiniuose
paminkluose rasta nemažai sutrupintų
kaulų fragmentų, primenančių žmogaus
virtuvės atliekas [207].
Apie lapių gausumą paskutiniaisiais
šimtmečiais žinių mažai. K. Grevės [33]
duomenimis, XIX a. antrojoje pusėje lapių
buvo daugiau negu pirmojoje. Jų
pagausėjimą jis sieja su vilkų skaičiaus
mažėjimu.
XX a. pirmojoje pusėje ryškus lapių
pagausėjimas buvo per abu pasaulinius
karus. Po Pirmojo pasaulinio karo dėl žemės
reformos, miškų kirtimo ir netvarkos
medžioklės ūkyje lapių skaičius vėl buvo
sumažėjęs. Be to, lapės buvo laikomos
žalingomis ir medžiojamos apskritus metus.
Tik ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje
lapių medžioklė buvo apribota, nustatyti
jų medžioklės terminai.
Paskutinius keturis dešimtmečius lapių
skaičius Lietuvoje buvo. nepastovus
(176 pav.). Daugiausia jų buvo šeštajame
ir septintajame dešimtmetyje.
Atskiruose respublikos rajonuose lapių
gausumas nevienodas (177 pav.). Daugiausia
šių žvėrelių Vidurio Lietuvos rajonuose,
o mažiausia — Pietryčių Lietuvoje.
1981 —1985 m. didžiausias lapių
tankumas (8—9 ir daugiau 1000 ha)
buvo Joniškio, Pasvalio, Pakruojo, Klaipėdos,
Kretingos, Širvintų, Ukmergės,
Vilkaviškio ir kai kuriuose kituose rajonuose.
Biologija. Mėgsta mažesnius, apsuptus
dirbamųjų plotų miškus. Galima aptikti
miškų pakraščiuose, atžėlusiose kirtavietėse,
prie upių ir ežerų.
Jauniklius augina urvuose. Juos dažniausiai
kasa pačios. Kasdama urvą, lapė
išstumtas žemes paskleidžia prieš angą
vėduokle. Urvo anga paprastai būna apvali.
Prie urvų, kur gyvena šeima, visada
būna plunksnų, kaulų, kitokių maisto
atliekų ir lapiukų išmatų.
Kartais apsigyvena kartu su barsukais,
užimdamos atskirą urvų kolonijos dalį.
Tokių mišrių kolonijų dažniau pasitaiko
Šiaurės Lietuvos miškuose, ypač egly-
Tūkst.
/76 pav. Lapių skaičiaus dinamika 1948— 1985 m.
177 pav. Lapių skaičius 1000 ha miško 1981—
1985 m.: 1—3—5, 2—5,1—9, 3— 9,1— 12, 4—
13 ir daugiau
nuošė, kur drėgnas dirvožemis ir mažiau
tinkamų urvams kasti vietų.
Urvai būna iškasti labai skirtinguose
biotopuose: retame miške, kur iš tolo šviečia
geltono smėlio krūvelės, arba paslėpti
tankiame jaunuolyne ar tarp tankių aukštų
žolių. Lapė nemėgsta staigių aplinkos
pokyčių. Pavyzdžiui, plynai iškirtus mišką
aplink urvus, žvėrys juos apleidžia. Gana
dažnai urvai būna laukų pakraščiuose,
krūmuose, upelių ar melioracijos griovių
šlaituose, mažuose laukų želdiniuose,
apleistose kapinaitėse ir kt. Nevengia ir
žmogaus kaimynystės, kartais išaugina
vaikus net sodyboje.
Jaunikliams paaugus (maždaug birželio
pabaigoje), šeima urvus apleidžia.
Grįžta tik pailsėti, nors dažnai ilsisi maitinimosi
vietose. Retkarčiais urvais naudojasi
ir vėlai rudenį bei žiemą — sužeistos,
persekiojamos, per didesnius šalčius
ir darganas.