Lietuvos fauna.Žinduoliai (1988)

Būrys. Šikšnosparniai — Chiroptera 68
Šeima. Lygianosiniai — Vespertilionidae 69
Kaukolės (58 pav.) veidinė dalis (žiūrint
iš viršaus) rombo formos. Tarpkandinė
išpjova beveik apskrita, baigiasi už
ilčių vidurius jungiančios tariamos linijos.
Skruostą lankai šiek tiek išlinkę aukštyn.
Ant skruostikaulių yra aukštos ir ilgos
kaktinės išaugos. Pakaušyje nėra šikšnosparniams
būdingo gumburo. Jo vietoj
yra platus švelnus išsipūtimas, siekiantis
neryškią pakaušio keterą.
Dantų formulė: I-| C-!- Pm į Pp-^ M-| =
36. Kandis I1 dviviršūnis, jo karūnėlė iš
šonų plokščia. I2 karūnėlė beveik dvigubai
žemesnė ir su 1 viršūne, bet dažnai
jo apvadėlis užpakalinėje pusėje būna žemai
nusileidęs ir sudaro lyg antrą mažesnę
viršūnę (45 pav., 5). Ilties užpakalinė
briauna lygi. Dantis P m2 truputį pastumtas
iš dantų eilės į vidų ir su gretimais
dantimis liečiasi apvadėliais. Pp4 protokonas
neaukštas, beveik iki pusės Pm2 karūnėlės.
Dantys M1 3 be protokonulių ir talonų.
M1 ir M2 dantų VI komisūra prieš
metakoną nutrūkusi, todėl centrinės duobės
turi aiškias vartines vageles. M! beveik
dvigubai mažesnis už M1 2. Jo III komisūra
labai trumpa, trumpesnė kaip pusė I
komisūros (žr. 46 pav., 5).
Apatinių kandžių І2 ir I3 karūnėlės
storesnės už Ii karūnėlę, jų abiejų vidinėje
pusėje, be pagrindinių trijų, yra nedidelis
ketvirtas kauburėlis. P m2 beveik dvigubai
stambesnis už Pm3, jo apvadėlis juosia
karūnėlę virš gretimų dantų apvadėlių.
Pp4 stambus, panašus į iltį, apvadėlis išorinėje
pusėje ties šaknų tarpu į viršų
58 p a v. R u d o jo a u s y lio k a u k o lė (p a d id in ta 3 k a r tu s )
neišlinkęs. Apatiniai krūminiai dantys
myotidontinio tipo.
Kaukolės matmenys: patinų (n — 20)
KBi 14,8 (13,9—16,2) mm, TOp 3,4
(3,2—3,6) mm, Sp 9 (8,6—9,2) mm,
DKp 8,8 (8,4—9,5) mm, VDEi 5,4 (5,1 —
5,7) mm, AŽi 10,2 (9,7—11,1) mm, ŽŠa
2,8 (2,2—3,2) mm, ADEi 5,7 (5,3—
6.2) mm; patelių (n — 14) KBi 15,2
(14,4—16,7) mm, TOp 3,5 (3,3—3,7)
mm, Sp9 (8,4—9,3) mm, DKp 8,9 (8,3—
9.3) mm, VDEi 5,4 (5,2—5,6) mm, AŽi
10,5 (9,8—11) mm, ŽŠa 3 (2,8—3,2)
mm, ADEi 5,8 (5,7—6) mm.
Baculum (žr. 47 pav., 18—20) vidutinio
didumo: ilgis — 1,2 (1,06—1,26) mm,
plotis — 0,8 (0,64—1,01) mm, storis ties
nugariniu kumšteliu — 0,14 (0,11—0,2)
mm. Ausylio baculum būdingas didelis
individualus kintamumas. Daugiausia kinta
šaknies išpjovos ir kojyčių forma.
Paplitimas. Paplitęs Europos ir Azijos
vidutinio klimato juostoje, miškų bei miškastepių
zonose. Šiaurinė arealo riba nusitęsia
šiauriau 60° š. p. Europoje pietinė
arealo riba siekia Pirėnų kalnus ir Viduržemio
bei Juodąją jūras. Dažnas Kaukaze.
I rytus nuo Volgos ir Uralo iki Altajaus
pietinė arealo riba eina ties 49° š. p., Mongolijoje
ir Kinijoje aptinkamas ir labiau
į pietus.
Lietuvoje vasarą rudasis ausylis aptiktas
Kauno mieste ir Šakių raj. Judraičių kaimo
apylinkėse (pavieniai ir nedidelė patelių
su jaunikliais kolonija). Šis šikšnosparnis
stebėtas taip pat Gelgaudiškio (Šakių
raj.), Kalvių (Kaišiadorių raj.), Endriejavo
(Klaipėdos raj.), Kretuono ežero
(Švenčionių raj.) ir Semeliškių (Trakų
raj.) apylinkėse bei Ventės rage (R. J.,
R. G., A. Ž., A. L., S. S., A. B.). Žiemojantys
rudieji ausyliai aptikti Kauno fortuose,
Vilniuje, Biržuose, Vytėnuose ir
Veliuonoje.
Biologija. Rudieji ausyliai neišrankūs,
gyvena visur, kur tik yra tinkamų slėptuvių.
Nevengia didelių miestų — stebėti
net Kauno senamiestyje. Dieną slepiasi
medžių drevėse ir plyšiuose, medinių
namų sienų ertmėse, po palangėmis ir
pastogėse. Mėgsta inkilus su maža lan­
59 pav. Ilsintis slėptuvėje, ausylio ausys buna palinkusios
atgal ir susiraukšlėjusios
60 pav. Prieš skrydį ausylis ausis pastato visu didumu
da. Inkilus paprastai užima pradėję savarankišką
gyvenimą jaunikliai. Erdvesnėse
slėptuvėse ir veisiasi.
Tose pačiose slėptuvėse laikosi beveik
visą gyvenimą [193].
Žiemoja ne tik giliuose požemiuose, bet
ir šaltose slėptuvėse, kur oro temperatūra
nuo 0 iki —3 °C, negiliuose rūsiuose bei
pusrūsiuose.
Maitintis skrenda beveik sutemus, saulei
nusileidus po 40 min. Maitinasi visą
naktį, į slėptuvę grįžta saulei patekėjus po
30 min. Anksti pavasarį ir vėlai rudenį,
kai mažai vabzdžių, gali maitintis ir šviesiu
paros metu [ 189].
Atskridimo į vasarines slėptuves laikas
priklauso nuo to, ar toli yra žiemavietės.
Artimose slėptuvėse ausyliai pasirodo jau
kovo pabaigoje, o tolimesnėse jų dar gali
nebūti ir gegužės pradžioje [189].
Pavasarinių klajonių ir veisimosi periodu
kolonijas sudaro tik patelės. Jų skai-