Lietuvos fauna.Žinduoliai (1988)

Teriofaunos formavimasis ir sudėtis 14
Teriofaunos formavimasis ir sudėtis 15
ir kt.) atšalimas ir eglynų plitimas nebuvo
palankūs, todėl jų sumažėjo.
Teriofauną veikė ne tik gamtinės sąlygos,
bet ir žmogaus ūkinė veikla, ypač
nuo mūsų eros pradžios. Archeologiniais
duomenimis [96], žmonės Lietuvos teritorijoje
apsigyveno maždaug XI—X tūkstantmetyje
pr. m. e. Gyveno bendruomenėmis,
daugiausia prie vandens telkinių.
Vertėsi medžiokle bei žvejyba. Nors pagrindinis
žmonių pragyvenimo šaltinis
buvo stambieji žinduoliai, bet jų daug
nesumedžiodavo.
Nuo III tūkstantmečio pr. m. e. (viduriniame
holocene) vystėsi gyvulininkystė
ir primityvi žemdirbystė. Naujojo
akmens amžiaus žmonių gyvenvietėse
greta anksčiau prijaukinto šuns jau aptinkama
karvių, ožkų, avių, kiaulių kaulų.
Šiems gyvuliams reikėjo ganyklų ir pašaro
žiemai. Javams sėti reikėjo žemės, todėl
pradėta naikinti miškus. Tačiau gyvulininkyste
ir žemdirbyste buvo verčiamasi
dar ne visur, todėl atskiri miškų plotai,
kurie buvo paversti dirbamaisiais laukais,
neturėjo įtakos laukinei faunai. Šio laikotarpio
pokyčiai labiau galėjo veikti tik
taurą, kuris gyveno paupių pievose ir
miškuose ir buvo persekiojamas kaip vertingas
maistui, bet nepageidautinas dirbamuosiuose
laukuose, žvėris.
Gerokai pakito žmonių ekonominis gyvenimas
perėjus iš akmens į metalo amžių.
Lietuvoje žalvario amžiaus pradžia laikomas
XVI a. pr. m. e. [53]. Atsiradus metalo
dirbiniams ir įrankiams, sparčiau ėmė
vystytis žemdirbystė ir gyvulininkystė,
nors lygiagrečiai dar egzistavo ir medžioklė
bei žvejyba. Pradėta lydiminė žemdirbystė.
Kadangi atvirų plotų buvo nedaug,
todėl lydimui paruošti buvo deginami miškai.
Labiausiai buvo naikinami žalingi
gyvulininkystei plėšrūnai. Laukiniai kanopiniai
dar buvo svarbus maisto šaltinis.
Žalvario amžiaus gyvenvietėse jau aptinkami
ir naminio arklio kaulai. Naminis
arklys žemdirbių gentims buvo labai reikalingas,
todėl imta persekioti laukinius arklius,
kurie trukdė išlaikyti naminių arklių
tabūnus (laukiniai kumeliai išvesdavo namines
kumeles). Be to, laukinių arklių
jaunikliai buvo gaudomi ir prijaukinami.
I—II m. e. a. gyvulininkystė ir žemdirbystė
tapo pagrindiniu žmonių verslu.
Intensyviai kertant miškus, dideli miškų
masyvai išnyko, teritorijos miškingumas
sumažėjo. Vietoj miškų buvo sukurtos
naujos landšafto formos — dirbamieji
laukai. Be to, gausėjo gyventojų, taigi
didėjo žmogaus ir laukinių žinduolių kontaktai:
tiesioginis persekiojimas, galimybė
apsikrėsti naminių gyvulių ligomis ir kt.
Nuo XIX a. teriofaunos dinamiką veikia
besivystanti pramonė, gyvenviečių gausumas,
kelių tinklo plėtimas, nauja technika.
Keisdamas landšaftą, žmogus kartu keitė
ir žinduolių gyvenimo sąlygas, o tai turėjo
įtakos jų gausumui ir paplitimui.
Toks buvo netiesioginis žmogaus poveikis
faunai. Tačiau žmogus fauną veikė ir tiesiogiai.
Laukiniai žinduoliai buvo medžiojami
dėl mėsos, kailių ir kitokios naudingos
produkcijos, be to, naikinami kaip
žmogaus ūkio kenkėjai.
Pažymėtina, kad landšafto ir žmonių
ekonominio gyvenimo pokyčiai turėjo
didesnį poveikį tik atskirų žinduolių rūšių
gausumui, o rūšinė teriofaunos sudėtis
išliko mažai pakitusi iki II m. e. tūkst. vidurio.
Beveik visos išnykusios žinduolių
rūšys, kurios gyveno Lietuvoje viduriniajame
holocene, išnyko per paskutiniuosius
500—600 metų. Tai daugiausia miškinės
rūšys, nesugebėjusios prisitaikyti prie pakitusių
aplinkos sąlygų ir antropogeninio
preso.
Pirmiausia išnyko tauras (Bos primigenius).
Pagal fosilines liekanas, tai buvo
stambus laukinis jautis, svėręs 600—800
kg, su dideliais, augančiais į šonus, paskui
staiga užlinkstančiais į priekį ir aukštyn
ragais. Manoma, kad bulių kailis buvo
tamsus — visiškai juodas ar su rusvu atspalviu,
o patelių — rusvas. Išilgai nugaros
ėjo siaura balkšva (kai kurių autorių
nuomone — šviesiai rusva) juosta. Nors
ir stambus, tauras buvo ilgomis kojomis,
grakštesnis už naminį jautį. Tai ledynmečio
tauro (Bos trochoceros) palikuonis,
kuris istoriniais laikais dar gyveno
beveik visoje Europoje (į šiaurę iki Šve-
dijos pietinės dalies), Šiaurės Afrikoje,
Mažojoje Azijoje, Sirijoje, Mezopotamijoje.
Tauras pirmiausia ėmė nykti šiaurinėje
arealo dalyje. Pavyzdžiui, Latvijoje ir Estijoje
jų jau nebebuvo I tūkstantmetyje
pr. m. e. Iki XIII m. e. a. jis išnyko daugelyje
Vakarų ir Vidurio Europos šalių:
Vokietijos šiaurinėje dalyje (XI—X a.),
Čekoslovakijoje (XI—XII a.), Prancūzijoje,
Vengrijoje, Centrinėje Rusijoje,
Ukrainoje (XIII a.) ir kt. Kiek ilgiau
išliko Rytprūsiuose, Lietuvoje ir Lenkijoje.
Kada tauras visiškai išnyko Lietuvoje,
tiksliai nenustatyta. XV a. pradžioje, matyt,
jų dar buvo, nes Lietuvos didysis kunigaikštis
Vytautas 1409 m. 4 jaunus taurus
padovanojo Teutonų ordino grosmeisteriui
[A. Nehring, 1898, pagal 207]. Diplomatas
Z. Herberšteinas [156], keliavęs
per Lietuvą 1517 ir 1526 m., rašo, kad
taurų čia jau nebėra. Tauras neminimas
ir I Lietuvos Statute, išleistame 1529 m.
Paskutiniai taurai ilgiausiai išliko Lenkijoje,
Jaktorovo girioje, netoli Varšuvos.
1557 m. čia gyveno apie 50 taurų, iki
1601 m. liko tik 4, o 1627 m. nugaišo paskutinė,
maždaug 30 metų patelė J 66,
113].
Kodėl taurai išnyko, nėra visiškai aišku.
Matyt, priežastis buvo ne viena. Sparčiausiai
jie nyko VIII — XIII a., kai intensyviai
vystėsi žemdirbystė. Taurai gyveno
retmiškiuose, upių slėniuose, tarp miškų
įsiterpusiose laukymėse. Naudodami atvirus
plotus, žmonės vertė taurą trauktis
į miškų gilumą, kur buvo blogesnės mitybos
sąlygos. Be to, taurą iš gyvenamų
plotų stūmė laisvai ganomi naminiai gyvuliai.
Kontaktuodami su naminiais gyvuliais,
taurai apsikrėsdavo jų ligomis. Manoma,
kad turėjo įtakos ir tauro domestikavimas.
Žmonės juos gaudė, norėdami
paversti naminiais gyvuliais. Be to, medžiojo.
Pagaliau kiekviename krašte svarbiausia
galėjo būti vis kita priežastis, bet
rezultatas vienas: tauras, kaip rūšis, visiškai
išnyko. Jį primena tik negausūs fosiliniai
radiniai, senovės piešiniai, vietovardžiai.
Galėjo išnykti ir stumbras, kuris Lietuvoje
iki XV—XVI a. vietomis dar buvo
neretas. 1559 m. Lietuvos girių revizijoje
daugelyje miškų buvo išskirti barai (ostupai)
stumbrų medžioklei ir apsaugai. Daugiausia
tokių barų buvo Augustavo, Kazlų
Rūdos ir Belovežo giriose [5].
XVI — XVIII a. stumbrai pamažu išnyko
beveik visose Europos šalyse. Rytprūsiuose
paskutinis nušautas 1755 m., Saksonijoje
— 1793 m. XIX a. pradžioje jų
buvo likę Belovežo girioje, kur paskutinis
žuvo 1919 (ar 1921) m. Stumbrą iš dalies
pavyko atkurti tik iš zoologijos soduose
ir parkuose išlikusių žvėrių. Stumbrų nykimo
priežastys, matyt, panašios kaip ir
tauro: intensyvi medžioklė, pablogėjusios
gyvenimo sąlygos, konkurencija su naminiais
gyvuliais ir kitais laukiniais kanopiniais
(Belovežo girioje— su gausiu tauriuoju
elniu).
Laukinis arklys, arba miškinis tarpanas
(Equus gmelini silvaticus), tai stepinio
tarpano (Equus gmelini) forma, prisitaikiusi
gyventi miškų zonoje. Pagal paleozoologinius
duomenis, miškinis tarpanas
buvo labiausiai paplitęs atlantinio klimato
periodu, kai visame Rytų Pabaltijyje vyravo
plačialapiai miškai. Manoma, kad Latvijoje
ir Estijoje jis išnyko II tūkstantmetyje
pr. m. e., nes I tūkstantmečio pr. m. e.
archeologiniuose paminkluose rasti tik
naminių arklių kaulai. Nuo I tūkstantmečio
pr. m. e. tarpano kaulų neaptikta ir
Lietuvoje [207], bet istoriniai šaltiniai
rodo, kad Lietuvoje, Lenkijoje ir Baltarusijoje
tarpanas dar gyveno viduramžiais ir
vėliau, jo mėsa maitinosi miestų ir vienuolynų
gyventojai. Laukiniai arkliai Mozūrijoje
ir Lietuvoje minimi XV—XVI a.
kryžiuočių ordino metraščiuose. Prieš
Žalgirio mūšį (1409) juos Belovežo girioje
medžiojo Jogaila ir Vytautas [177].
Burgundijos riteris Žiliberas de Lanua
(Guillebert de Lannoy) 1413 m. juos
matė Vytauto žvėryne Trakuose [5].
Laukinius arklius Lietuvoje mini Miechovita
savo „Traktate apie dvi Sarmatijas“,
kuris pirmą kartą atspausdintas 1517 m.
[201]. Visuose trijuose Lietuvos statutuose
(1529, 1566, 1588) nustatyta 3 rb bau-