Lietuvos fauna.Žinduoliai (1988)

Pratarmė 6
Žinduolių tyrimo istorija 7
ondatrą), A. Mickus — ondatrą, bebrą, žebenkštį ir kanadinę audinę. D. Pauža ir
N. Paužienė sudarė šikšnosparnių apibūdinimo lentelę ir aprašė visas šio būrio rūšis.
L. Balčiauskas — paprastąją voverę, O. Bielova — kiškius, R. Skeiveris ir A. Grušas —
banginius ir ruonius, Z. Janulaitis — šerną, R. Baleišis — kurmį, briedį, taurųjį elnią
ir mufloną, P. Bluzma — stirną, dėmėtąjį elnią ir danielių, A. Mačionis — stumbrą.
Literatūros sąrašas sudarytas iš cituotų šaltinių, bet faktiškai literatūros naudota daugiau.
Nepublikuotų duomenų pateikė A. Balbierius (tekste— A. B.), K. Baranauskas
(K. B.), R. Grigonis (R. G.), R. Juškaitis (R. J.), E. Jeziorskienė (E. J.), J. Kazlauskas
(J. K.), E. Kelpša (E. K.), A. Liutkus (A. L.), A. Mačionis (A. M.), A. Mickus (A. Mi.),
V. Pabrinkis (V. P.), D. Pauža (D. P.), S. Rumbutis (S. R.), S. Sinkevičius (S. S.),
A. Slikas (A. Š.), J. Tauginas (J. T.) ir A. Žemgulis (A. Ž.). Autoriai jiems nuoširdžiai
dėkoja. Naudotasi Lietuvos TSR valstybinio gamtos apsaugos komiteto medžiojamosios
faunos apskaitos duomenimis.
„Lietuvos fauna“ skiriama įvairaus profilio zoologams, miško ir žemės ūkio specialistams
ir praktikams, gamtos apsaugos darbuotojams, aukštųjų ir vidurinių mokyklų
dėstytojams, studentams ir visiems, kas domisi mūsų krašto gyvūnija.
Redakcinė kolegija ir autorių kolektyvas supranta, kad, ruošiant šį leidinį, nebus
išvengta trūkumų, todėl dėkingi visiems, kas pateiks kritinių pastabų ir vertingų pasiūlymų.
Atsiliepimus siųsti į Lietuvos TSR MA Zoologijos ir parazitologijos institutą (232021,
Vilnius, Akademijos 2).
Redakcinė kolegija
Žinduolių tyrimo istorija
Žinduolių pažinimo pradmenys susiję su
žmonių praktine veikla. Medžiodamas,
vėliau vystydamas žemdirbystę ir gyvulininkystę,
eksploatuodamas miškus žmogus
turėjo pažinti tuos gyvūnus, su kuriais nuolat
tekdavo susidurti. Archyviniai ir publikuoti
istoriniai šaltiniai senovės metraščiai,
kronikos, geografijos ir statistikos
dokumentai, keliautojų aprašymai atskleidžia
ne tik žinduolių, ypač medžiojamųjų,
rūšinę sudėtį, bet ir atskirų rūšių gausumą,
svarbą kraštui bei prekybai su užsieniu.
T. Makovskio paruoštame Lietuvos Didžiosios
Kunigaikštystės žemėlapio (1613)
aiškinime rašoma, kad krašte yra labai
daug gerų miškų, kuriuose gausu žvėrių;
lietuviai prekiauja su kitomis tautomis
javais, galvijų odomis, medžio anglimi,
derva, taip pat laukinių žvėrių, ypač bebrų
ir lapių, kailiais [581.
Apie Lietuvos girių žvėris rašo Motiejus
Miechovita [201] savo veikale „Traktatas
apie dvi Sarmatijas“ (Rytų Europos
istorinė geografija), kuris pirmą kartą
buvo atspausdintas 1517 m. Tarp kitų
žvėrių jis mini Lietuvos miškuose gyvenančius
stumbrus, miškinius arklius,
ernius.
Maždaugtuo pačiu laiku (1517 ir 1526)
keliavęs per Lietuvą Austrijos diplomatas
Zygmundas Herberšteinas [ 156 ], aprašydamas
Lietuvos gamtą, daug vietos skiria
taurui ir stumbrui: nurodo jų skiriamuosius
požymius ir pažymi, kad taurų dar
yra išlikusių Mazovijoje. Tai labai vertingos
žinios, nes, greitai išnykus taurui, imta
abejoti, ar jis, kaip atskira laukinių jaučių
rūšis, egzistavo ir istoriniais laikais. Po
tauro piešiniu Herberšteinas parašė: „Urus
sum, polonis tur, germanis Aurox, ignari
bisontis nomen dederant“ (esu tauras,
lenkiškai tur, vokiškai auroks, o nemokšos
mane vadina bizonu). Stumbro piešinį
papildo toks parašas: „Bison sum, polonis
suber, germanis Bisont, ignari uri nomen
dederant“ (esu stumbras, lenkiškai zuber,
vokiškai bizont, o nemokšos mane vadina
tauru). Taigi Herberšteinas skyrė stumbrą
nuo tauro, o jo pateiktas piešinys svarbus
teriologijos istorijai.
Beatodairiškai kertant miškus ir medžiojant,
kai kurių žvėrių sumažėjo, todėl
reikėjo reglamentuoti jų medžioklę. Medžioklės
reguliavimas ir kai kurių žvėrių
apsauga pirmą kartą įforminta Lietuvos
Statutuose (1529, 1566 ir 1588). Juose
yra skyriai medžioklei, bitininkystei ir žvejybai
reglamentuoti. Nors Lietuvos Statutas
iš esmės gynė stambiųjų žemvaldžių
teises naudotis gamtos turtais, bet jame
nustatyti medžioklės terminai ir būdai, kai
kurių žvėrių limituota medžioklė bei jų
apsauga pagrįsta ne tik ekonomiškai, bet ir
biologiškai. Pavyzdžiui, buvo draudžiama
žmonėms vaikščioti, ganyti gyvulius, šienauti
pievas prie bebraviečių. Taigi buvo
suprantama aplinkos svarba gyvūnams.
Tai nurodyta ir 1557 m. Valakų įstatyme
bei 1559 ir 1641 m. karališkųjų girių
tvarkymo taisyklėse [151, 167], kurios