Lietuvos fauna.Žinduoliai (1988)

Būrys. Graužikai — Rodentia 100
Seimą. Bebriniai — Castoridae 101
iš viso buvo eksportuota apie 26 tonas arba
vidutiniškai per metus — 6—7 tūkst. kailiukų.
Pokario metais Lietuvoje voverės nemedžiojamos.
Miškui jos didelės žalos nepadaro.
Voverė saugotina kaip miškų ir
parkų papuošalas.
Šeima
Bebriniai
Castoridae
92 pav. Voverės apgraužti kankorėžiai
93 pav. Voverės jauniklis susipažįsta su aplinka
ištirta, kad žiemą kiaunės voverę sugauna
nedažnai. S. Maldžiūnaitės [69] duomenimis,
jų maiste šie žvėreliai sudarė tik
3,5%. Pavasarį ir vasarą kiaunės gali būti
pavojingos voverių jaunikliams. Lapei ir
kitiems plėšrūnams voverę sugauti sunku.
Nuo plėšriųjų paukščių ji slepiasi medžio
lajoje.
Konkurentų, ypač mitybinių, yra nemažai.
Peliniai graužikai ėda jų maisto
atsargas. Dėl spygliuočių sėklų konkuruoja
geniai (žiemą), kryžiasnapiai, dėl riešutų
ir gilių — kėkštai, riešutinės. Yra ir daugiau
miško paukščių ir žvėrelių, kurie maitinasi
panašiai kaip voverės ir gali būti jų
mitybiniais konkurentais.
Voverių ligos ir parazitai Lietuvoje netirti.
Trečiajame ketvirtajame dešimtmetyje
voverių kailiukai iš Lietuvos buvo eksportuojami
į užsienį. Nuo 1924 iki 1937 m.
Šeimoje tik 2 morfologiškai ir biologiškai
artimos rūšys, iš kurių viena natūraliai
paplitusi Eurazijoje, antra — Šiaurės
Amerikoje. Kanadinis bebras (Castor canadensis),
introdukuotas Suomijoje ir
šiaurryčių Kinijoje, imigravo į Kareliją,
Karelijos sąsmauką (Leningrado sritis) ir
į Chabarovsko kraštą [ 175]. Dabar TSRS
yra abi rūšys, Lietuvoje — L
Upinis bebras
Castor fiber L., 1758
Речной бобр (rus.)
Eurasian, European beaver (angį.)
Bebras — stambiausias Lietuvos graužikas.
Kūnas aptakus, verpstiškas. Galva
palaipsniui pereina į liemenį, kaklas beveik
neišsiskiria. Ant viršutinės lūpos, burnos
šonuose auga stangrių vibrisių kuokšteliai.
Iš išorės aiškiai matyti oranžinės spalvos
kandžiai. Raumeningos lūpos, susiglausdamos
už kandžių, uždaro burnos ertmę,
todėl bebras gali graužti paniręs po vandeniu.
Kai nardo, šnervės ir ausų landos
taip pat uždaromos.
Bebro uodega masyvi, plati, horizontaliai
plokščia, buka, padengta raginėmis
plokštelėmis, primenančiomis žvynus, ir
retais trumpais plaukais. Uodega padeda
judėti vandenyje, į ją remiasi grauždami
medžius, be to, ji reguliuoja kūno temperatūrą
(per uodegos kraujagysles šilumos
perteklius atiduodamas į aplinką). Ties
uodegos pamatu yra platoka anga (antrinė
kloaka). [ ją atsiveria tiesioji žarna, šlapimo
bei lytinės angos, porinės riebalinės
liaukos, kurių produktais sutepamas kailis,
ir porinės muskusinės liaukos. Šios gamina
specifinio kvapo ir konsistencijos išskyras,
vadinamas sruogliais. Kadangi' patinų ir
patelių kloaka beveik nesiskiria, o riebalines
ir muskusinės liaukas turi abi lytys,
todėl iš išorės nustatyti bebro lytį labai
sunku. Praktiškai negyvą patiną nuo patelės
galima atskirti tik išskrodus. Gyvas
bebras laikomas už kojų pilvu žemyn, tada
galima apčiuopti patinų sėklides.
Galūnės penkiapirštės. Priekinės trumpos,
pirštai su nedideliais nagais. Užpakalinės
beveik dvigubai ilgesnės, jų pirštai
sujungti plaukiojamosiomis plėvelėmis,
nagai stiprūs. Antrojo piršto nagas dvigubas,
sudarytas iš dviejų raginių plokštelių
— nejudančios ir paslankios. Šiuo
nagu, primenančiu nedideles žnyples,
bebras šukuoja iš kailio ektoparazitus,
tvarko susivėlusius plaukus.
Kailis tankus, nepralaidus vandeniui.
Plaukų danga susideda iš kietokų įvairaus
ilgumo akuotplaukių, trumpesnių tarpinių
plaukų ir trumpiausių, bet tankiausių
vilnaplaukių. Kailio spalva — nuo rusvai
pilkos iki tamsiai kaštoninės ir juodos.
1978 m. iš 483 įvairiuose respublikos
rajonuose sugautų bebrų 81,5% buvo
rudų, 14,9% — juodų, 3,5% — rusvai
pilkų. Sezoniškai kailio spalva nekinta.
Šeriasi nuo balandžio iki birželio mėn.
Žieminiai plaukai pamažu iškrinta, o jų
vietoj išauga trumpesni ir ne tokie tankūs
vasariniai, oda sustorėja. Netrukus pradeda
formuotis žieminis kailis su ilgesniais,
tankesniais ir blizgančiais plaukais.Plaukų
danga visiškai sutankėja gruodžio mėn. ir
tokia išlieka iki kovo. Bebro kailis stiprus,
gerai nešiojasi ir pagal patvarumą yra antras
po etalonu laikomo ūdros kailio.
Kūno matmenys ( n — 13): L 80,2
(72—85,5) cm, C 27,6 (25,5—32) cm,
P 16,9 (14,5—18,5) cm, A 2,3 (2,0—
3,0) cm,Q 20,2 (15—26,2) kg. Patinų ir
patelių matmenys ir kūno masė mažai
skiriasi.
Kaukolė (94 pav.) masyvi, iš viršaus
plokščia. Skruostų lankai labai išsivystę,
galingi. Būgninės kameros nedidelės, plonasienės.
Dantų formulė: I -j- C ~ P Į
M - = 20. Kandžiai labai stambūs, be šak-
3 _
nų. Jaunų bebrų krūminiai dantys taip pat
be šaknų ir visą laiką auga. Senų žvėrelių
šie dantys kartais su silpnomis šaknimis.
Krūminių dantų kramtomasis paviršius
sudėtingai raukšlėtas (95 pav.).
Kaukolės matmenys ( n — 11): KBi
127,8 (106,3—148) mm, DKp 66,5 (54—
79,3) mm, S p 89,5 (69,6—109,4) mm,
TOp 25,2 (20—29,5) mm, Di 41,1 (34—
49,6) mm.
Paplitimas. Senovėje upinis bebras buvo
palitęs beveik visoje Europoje ir Azijoje,