Lietuvos fauna.Žinduoliai (1988)

Būrys. Bangininiai — Cetacea
164
todėl dauguma jauniklių gimsta gegužės—
birželio mėn. Veda 1 (labai retai 2), bet
stambų jauniklį (kūno ilgis 63—86 cm,
masė 5—8 kg), kurį motina žindo apie
4 mėnesius. Kada lytiškai subręsta — nežinoma.
Baltijos jūroje mažiausia vaikinga
patelė buvo 136 cm ilgio, 50 kg masės.
Migracijų periodu jų šiek tiek sugauna
Danijos žvejai. Juodojoje ir Azovo jūrose
jūros kiaules, kaip ir kitus delfinus, nuo
1965 m. gaudyti draudžiama [155].
Šeima
Narvaliniai
Monodontidae
Šių banginių galva nedidelė, apvali, snukis
bukas. Aukšta kaktos riebalinė pagalvėlė
užeina ant viršutinės lūpos. Žiotys siauros.
Galvą nuo liemens skiria truputį įsmaugtas
kaklas. Nugarinio peleko nėra. Vietoj jo
išilgai nugaros tęsiasi ilga raukšlė. Krūtinės
pelekai trumpi ir platūs. Paplitę šiaurinėse
jūrose. 2 rūšys. Baltijos jūroje stebėta
1 rūšis.
Kai kurie autoriai šiuos banginius priskiria
delfininių šeimai [68, 239].
Baltasis banginis
Delphinapterus leucas Palias, 1776
Белуха (rus.)
White whale (angį.)
Liet. sin. baltasis delfinas
Galva nedidelė, „snapas“ nežymus. Kaklas
įsmaugtas. Krūtinės pelekai maži, bet platūs.
Nugarinio peleko nėra. Kūno spalva
kinta su amžiumi. Jaunikliai iki 1 metų
būna tamsiai mėlyni, antrais metais —
melsvai pilki, trečiais — šviesiai pilki su
žydru atspalviu, ketvirtais ir vyresni —
visiškai balti. Dantys reti, netaisyklingos
formos, iškrypę. Visi viršutiniai ir priekiniai
apatiniai pakrypę į priekį, apatiniai
viduriniai — statūs, o užpakaliniai — palinkę
atgal. Iš viso dantų 32—40 (po 8—
10 porų viršutinių ir apatinių). Patinų
Lc iki 6 m, patelių iki 5 m, Q (suaugusių
vidurkis) patinų 880 kg, patelių 660 kg,
KBi iki 59 cm [155].
Paplitimas. Paplitęs šiaurinėse jūrose,
skalaujančiose Šiaurės Amerikos ir Eurazijos
krantus. Rytinėje Atlanto dalyje jo
arealas į pietus siekia Britanijos salas ir
Biskajos įlanką.
į Baltijos jūrą atplaukia retai. XIX a.
pabaigoje jis stebėtas Botnijos įlankos
šiaurinėje dalyje, Suomių įlankoje ir prie
Alandų salų [239]. K. Grevė [33] nurodo,
kad vienas baltasis banginis (4,14 m
ilgio) buvo sugautas 1906 m. prie Klaipėdos.
1982 m. gegužės 5 d. vienas pasirodė
jūroje ties Juodkrante ir čia plaukiojo
2 dienas [32]. Maždaug tuo pačiu laiku
(greičiausiai tas pats) stebėtas ir prie
Šventosios bei Rygos įlankoje.
Biologija. Laikosi įvairaus didumo bandomis,
kurios susideda iš mažų (po 2—5
banginius) grupių. Pavieniai žvėrys pastebimi
retai. Būdingos reguliarios sezoninės
migracijos. Pavyzdžiui, Baltojoje jūroje
baltieji banginiai pasirodo gegužės mėn.,
kartais birželio pradžioje, kai visiškai ištirpsta
ledai, ir išbūna iki rudens. Spalio
mėn. dauguma migruoja į Barenco jūrą,
ten žiemoja. Dalis lieka žiemoti Baltojoje
jūroje.
Minta pelaginėmis ir dugninėmis žuvimis
(silkėmis, menkėmis, plekšnėmis, sardinėlėmis
ir kt.), taip pat vėžiagyviais ir
moliuskais.
Dauguma poruojasi balandžio gale—
gegužės pradžioje, kai kurie — iki rugpjūčio,
todėl jaunikliai gimsta ne tik pavasarį,
bet ir vasarą. Nėštumo trukmė —
11 —12 mėnesių. Veda 1 (labai retai 2)
jauniklį. Jaunikliai gimsta vidutiniškai 150
cm ilgio, be dantų, tamsiai mėlynos spalvos.
Pirmųjų metų gale išdygsta dantys,
tada pradeda maitintis savarankiškai. Lytiškai
subręsta ne vienu laiku: kai kurie
dar būdami žydri (3 metų), o dauguma —
kai kūnas tampa balkšvas (4—5 metų).
Baltieji banginiai medžiojami nuo seno,
bet jų sumedžiojama nedaug. Pavyzdžiui,
Baltojoje, Barenco ir Karos jūrose šeštajame
dešimtmetyje ir vėliau kasmet buvo
sumedžiojama ne daugiau kaip 2000,
Grenlandijos ir Špicbergeno vandenyse —
nuo kelių dešimčių iki kelių šimtų. Medžioklė
reguliuojama atsižvelgiant į gausumą.
Iš baltojo banginio odos gaminami puspadžiai,
išlydyti taukai panaudojami techniniams
reikalams, mėsa perdirbama į
pašarinius miltus ar trąšas arba ja šeriami
kailiniai žvėreliai [155].
166 pav. Baltojo banginio kaukolė (sumažinta 9
kartus)
Būrys
Plėšrieji
Carnivora
Plėšrieji žinduoliai įvairaus didumo ir
išvaizdos. Kūno ilgis nuo 25 cm (žebenkšties)
iki 3 m (baltojo lokio), masė nuo
100 g iki 1 tonos. Vieni grakštūs, judrūs
žvėreliai, kiti gremėzdiški ir nerangūs.
Galva nevienodos formos: apvali (kačių),
pailga (šuninių), plokščia (ūdrų) ir kt.
Galūnės penkiapirštės ar keturpirštės.
Daugumos rūšių kailis tankus, minkštas ir
puošnus (kiauninių, meškėninių, katinių),
kai kurių (hieninių, viverinių) — šiurkštus
ir menkavertis. Uodegos pamatinėje
dalyje ar prie analinės angos yra kvapiosios
liaukos, išskiriančios dvokiantį ar priešingai
— malonaus kvapo skystį.
Skeletas be raktikaulio arba jis rudimentinis.
Kaukolei būdinga stiprūs skruostų
lankai, ryškios viršugalvio ir pakaušio
keteros. Apatinis žandikaulis taip sunertas
su viršutiniu, kad gali judėti tik žemyn ir
aukštyn. Dantų sistema heterodontinė.
Skruostiniai dantys sekodontiniai. Paskutinis
viršutinis prieškrūminis (P4) ir pirmasis
apatinis krūminis (M|) dažniausiai
didesni už kitus dantis ir susiglaudžia kaip
žirklių ašmenys. Tai vadinamieji galūdiniai
dantys, kurie būdingi tik plėšriųjų būrio
žinduoliams, ypač tiems, kurie minta vien
mėsa. Dantų formulė: I ! С - Р І М - = 44,
bet daugelio rūšių dantų buna mažiau (redukuoti
pirmasis prieškrūminis ir vienas
ar du paskutinieji krūminiai).