Lietuvos fauna.Žinduoliai (1988)

Būrys. Plėšrieji — Carnivora 176
Šeima. Šuniniai — Canidae 177
Paros aktyvumas priklauso nuo mitybos
sąlygų ir saugumo. Kai aplink ramu, jas
galima pastebėti peliaujančias visą parą,
bet dažniausiai maitinasi anksti rytą ir
vakare sutemus. Ilsisi vidurdienį ir vėlai
naktį. Jaunikliams maisto į urvus dažniausiai
atneša rytą — 5—9 vai. arba vakare
— 21—23 vai.
Aktyvios apskritus metus. Rujos periodu
beveik visiškai nesiilsi. Patinai pešasi
dėl patelių. Po rujos aprimsta. Nėštumo
pabaigoje patelės didesnę paros dalį praleidžia
urve.
Pagrindinis lapės maistas — įvairūs
žinduoliai ir paukščiai. Iš žinduolių visais
metų laikais dažniausiai ėda pelinius graužikus
(ypač paprastuosius pelėnus), kurių
rasta 50% tirtų skrandžių ir ekskrementų.
Pelinių graužikų lapės suėda gana daug,
skrandžiuose jų būna 2—4 ir daugiau.
Kartą lapė buvo suėdusi 2 dirvines peles,
1 geltonkaklę pelę, 2 vandenines žiurkes
ir 1 pilkąją žiurkę. Kitos lapės skrandyje
rasta 11 pilkųjų ir 16 rudųjų pelėnų.
Iš vabzdžiaėdžių gaudo kurmius ir kirstukus,
bet ne visada juos suėda, todėl prie
urvų būna jau apgedusių šių žvėrelių
lavonų. Retkarčiais papjauna ežį ir jį suėda
su spygliais.
Kiškiai nors ir ne pagrindinis, bet palyginti
dažnas lapių maistas (rasti 12,8%
tirtų skrandžių ir ekskrementų). Pavasarį
pjauna mažus stirniukus.
Svarbus maisto komponentas — laukiniai
ir naminiai paukščiai (34,5%),
ypač pavasarį ir vasarą. Gaudo įvairaus
didumo — nuo kiauliukės ir strazdo iki
kurtinio. Dažniau pakliūva žemėje perintys
paukščiai ir dar neskraidantys jaunikliai.
Dažnai ėda vabzdžius (23%). Pavasarį
daug suėda karkvabalių, kurklių, žygių,
mėšlavabalių. Kartais skrandyje būna
keli šimtai šių vabalų. Rudenį renka karkvabalių
lervas, drugių vikšrus. Išsikasa iš
žemės vapsvų (Vespa germanica) gūžtas
ir suėda jų korius su perais. Mėgsta ir
augalinį maistą: uogas, obuolius, kriaušes,
rankioja laukuose runkelių atliekas, bet
pagal suėdamą kiekį visa tai yra tik priedas
prie gyvūninio maisto. Nevengia ir
dvėselienos.
Lietuvoje lapės rujoja dažniausiai vasario
mėn. Per visą rują būna padidėjusios
patinų sėklidės. Vasarą jos sveria
1,3—1,8 g, o vasario mėn. — 3,3—6,9
(vidutiniškai 5,4) g. Pasiruošusios rujai
patelės lytiniai takai būna išbrinkę ir tamprūs.
Pabrinksta ir pieno liaukos.
T. Ivanauskas [38], augindamas rudąsias
lapes zoofermoje, nustatė, kad jų,
kaip ir juodsidabrių lapių, nėštumas trunka
51—52 dienas, kitų autorių duomenimis
— 50—58 dienas, taigi beveik 2
mėnesius. Jaunikliai atsiranda balandžio
antroje pusėje ar gegužės pradžioje. Vadoje
būna 3—8 (vidutiniškai 5,6) jaunikliai
[92].
Lapiukai gimsta akli, uždaromis ausimis
ir be dantų, bet apaugę švelnučiais
pilkais plaukais. Jų masė 60—110 g, kūno
ilgis apie 14 cm. Po 2 savaičių jie
praregi, atsiveria ausys ir prasikala pirmieji
dantys — pirmiausia viršutiniai, o po
kelių dienų — ir apatiniai. Po 3—4 savaičių
lapiukai pradeda išeidinėti iš urvo.
Patelė jauniklius žindo apie 1,5 mėnesio,
bet jie mėsą pradeda ėsti jau anksčiau
[153].
Jaunikliai auga gana greitai. Mėnesio
jie sveria iki 1,3—1,4 kg, kūno ilgis —
38—40 cm, 2—2,5 mėnesio atitinkamai
— 1,7—2,3 kg ir 40—50 cm. 4—5
mėnesių lapiukai nedaug mažesni už suaugusius,
jų masė apie 5 kg, kūno ilgis —
60—65 cm. Kai kurie jaunikliai lytiškai
subręsta sulaukę 1 metų, kiti — antrais
metais.
Ar patinas rūpinasi jaunikliais, nėra
vieningos nuomonės. Vieni autoriai teigia,
kad po rujos patinas gyvena su patele ir
padeda jai išauginti jauniklius. Kitų nuomone,
patinai šeima visiškai nesirūpina
arba tik atvedusiai jauniklius patelei neša
maistą, bet vėliau ją palieka. Kartą prie
urvų buvo nušautas lapinas, kuris nasruose
nešė 7 tetervino jauniklius, 1 miškinį kalviuką
ir 1 kirstuką. Urvuose buvo 3 lapiukai,
taigi patinas nešė maistą jiems arba
patelei. 1958 m. stebėta lapių šeima Širvintų
miške. Čia dideliuose urvuose gyve-
178 pav. Kai aplink ramu, lapiukai išeina iš urvo
f
*
#
%
179 pav. Lapės pėdsakų grandinėlė
no lapė su 5 jaunikliais, o už 300 m buvo
kiti menkesni urvai, prie kurių taip pat
būdavo šviežių suaugusios lapės pėdsakų.
Prie jauniklių ateidavo tik viena lapė.
Nušovus paaiškėjo, kad tai buvo patelė.
Kitą rytą urvuose iš 5 lapiukų liko tik
#
2, o 3 pasirodė antruosiuose urvuose, bet
greit iš ten dingo. Likę be globos 2 lapiukai
maitinosi stebėtojo atnešta mėsa, bet po
3 savaičių buvo rasti padvėsę. Taigi patinas,
nors ir gyvendamas atskirai, turėjo
ryšį su šeima, bet vis dėlto nesugebėjo
pakeisti žuvusios patelės ir išsaugoti visų
jauniklių.
Literatūroje nurodoma, kad lapėms
pavojingi vilkai ir lūšys, lapiukams — dar
ir plėšrieji paukščiai. Lietuvoje tirtų vilkų
skrandžiuose lapienos nerasta.
Konkurentų — daug. Tai visi plėšrieji
žvėreliai ir paukščiai, kurie minta peliniais
graužikais. Su barsukais ir usūriniais
šunimis konkuruoja dėl maisto ir urvų.
Ligos netirtos. Yra duomenų tik apie
pasiutligę ir niežus. Pasiutlige sergančių
lapių kasmet pasitaiko įvairiuose respublikos
rajonuose. Lapės pasiutlige serga
dažniau negu visi kiti laukiniai žvėrys.
Manoma, kad pasiutligės virusai lapių
organizme vystosi greičiau, dėl to sutrumpėja
ligos inkubacinis periodas [29]. Dėl
to Europoje lapė laikoma svarbiausia pasiutligės
viruso nešiotoja ir platintoja
gamtoje.
Lietuvoje pasiutligė dažnesnė tuose
rajonuose, kur didesnis lapių tankumas.
Dažna lapių liga — niežai. Sergančių
niežais lapių kailis nuplinka, ant odos
atsiranda kraujuojančių šašų, žvėrys išsenka
ir po kiek laiko padvesia. Po karo pirmos
niežuotos lapės pastebėtos 1945 m.
Alytaus rajone, o iki 1948 m. ši liga apėmė
beveik visą respubliką. Niežais lapės sirgo
masiškai, jų skaičius per šiuos metus sumažėjo
dvigubai. Pirmaisiais pokario
metais niežais sirgo arkliai. Būdinga, kad
lapių niežai pirmiausia paplito tuo laiku
ir tuose rajonuose, kur buvo niežuotų
arklių.
Nuo 1949 m. niežai ėmė nykti, bet per
kelerius metus padidėjusią lapių populiaciją
1954—1957 m. palietė antroji niežų
epizootijos banga. Šiuo laikotarpiu niežai
labiausiai paplito Šiaurės ir Vidurio Lietuvoje,
kur 10—30% sumedžiotų lapių
būdavo niežuotos. Kituose rajonuose niežais
sergančių šių žvėrelių buvo mažiau
(tarp sumedžiotų 1 —10%), o kai kur,
12. Lietuvos fauna