Lietuvos fauna.Žinduoliai (1988)

Būrys. Plėšrieji — Carnivora 216
Šeima. Ratiniai — Felidae 217
37,0) mm, UOp 39,3 (37,7—41,3) mm,
DKp 62,0 (58,2—67,2) mm [74].
Lietuvos lūšis priklauso nominalinei
formai Felis lynx lynx L. [187].
Paplitimas. Gyvena Europos, Mažosios,
Šiaurės ir Centrinės Azijos bei Šiaurės
Amerikos miškingose ir kalnuotose srityse.
Jos buvusio arealo šiaurinė riba sutampa
su miškų zonos šiaurine riba, o pietinė —
su miškastepių pietine riba. Dabar lūšis
daugiausia paplitusi tik miškuose, ypač
taigoje, o miškastepėse išnykusi.
Istoriniais laikais lūšis buvo paplitusi
visoje Europoje, išskyrus Britanijos salas,
Nyderlandus, Belgiją ir Daniją. Keičiantis
kraštovaizdžiui, ypač iškirtus lygumų miškus,
lūšys traukėsi į kalnus, o daug kur
visiškai išnyko. Taip buvęs ištisinis arealas
suskilo į keletą izoliuotų dalių. Dabar dar
aptinkama Ispanijoje, Graikijos šiaurinėje
dalyje, pietinėje Jugoslavijoje ir galbūt
Albanijos kalnuose (Balkanų populiacijos
likučiai). Centrinėje Europoje jų dar yra
Vengrijoje, Rumunijoje, Čekoslovakijoje
ir Lenkijoje, daugiausia Karpatuose. Iš
Skandinavijos šalių gausiausios Švedijoje
(1979 m. buvo 600—800), retesnės Suomijoje
ir Norvegijoje [45, 89, 111].
TSRS europinėje dalyje lūšis dar palyginti
dažna, nors paplitusi netolygiai, šiaurės
vakarinėse srityse — Komijos ATS R,
Archangelsko, Leningrado, Novgorodo,
Vologdos, Kalinino, Jaroslavlio ir kt. srityse.
Vidurio Rusijoje reta, kai kur išnykusi.
Baltarusijoje dažnesnė Vitebsko,
Minsko ir Bresto srityse. Latvijoje 1980 m.
buvo apie 500 lūšių, Estijoje 1983 m.—
300—350 [50, 101, 154].
Rytų Pabaltijyje lūšis galėjo pradėti
plisti jau ledynmečio pabaigoje (iš to
laikotarpio kaulų rasta Šlezvig-Holšteine),
bet pastovia gyventoja tapo holocene, kai
formavosi miškai. Tačiau ir ankstyvajame,
ir viduriniajame holocene ji buvo retesnė
kaip kiti plėšrieji žvėrys.
Vėlyvajame holocene lūšies kaulų radiniai
gausesni. Kadangi jų dauguma priskiriami
I m. e. tūkstantmečiui ir II tūkstantmečio
pradžiai, manoma, jog tuo laiku
lūšis buvo labiau paplitusi ir gausesnė negu
anksčiau [207]. Vėlesniais amžiais lūšis,
1 9 4 8 1 9 5 5 1 9 6 5 1 9 7 5 1 9 8 5
210 pav. Lūšių skaičiaus dinamika 1948— 1985 m.
211 pav. Lūšių paplitimas 1981— 1985 m.; 1 —
gyvena pastoviai, 2 — užklysta
matyt, neigiamai veikė kraštovaizdžio kiT
timas, nes jų ėmė mažėti. XIX a. pirmojoje
pusėje lūšis jau minima kaip nykstantis
žvėris. Klaipėdos krašte paskutinė lūšis
nušauta 1861 m., Rytų Prūsijoje —
1879 m. Kauno gubernijoje lūšys pastoviai
gyveno tik Lėno miškuose ir Žaliojoje girioje
[ 150]. Iki XX a. pradžios ne tik Lietuvoje,
bet ir gretimuose kraštuose lūšys
išliko tik didžiuosiuose miškuose.
Po Pirmojo pasaulinio karo T. Ivanauskas
taip įvertino lūšies būklę: „Šio kadaise
gausaus Lietuvos gyvulio paliko tik menkos
liekanos“ [42]. Nuo 1921 iki 1927
metų buvo sumedžiotos tik 7 lūšys (prie
Jonavos, Panevėžio ir Šiaulių apskr.,
Kurtuvėnų, Taujėnų, Šimonių giriose ir
Šakynos valsčiuje) [36]. Vėliau daug metų
apie lūšis nebuvo jokių žinių ir buvo
manoma, kad jos visiškai išnyko. Tačiau
1938 m. medžiojamosios faunos apskaitoje
vėl 3 lūšys nurodytos Biržų urėdijos miškuose,
1939 m.— viena— Baisogalos, o
1940 m.— viena — Kauno, viena —
Rūdninkų ir dvi — Valkininkų urėdijose.
Be minėtų vietovių, prieš Antrąjį pasaulinį
karą lūšių dar buvo aptinkama Labanoro
bei Ažvinčių giriose.
Po Antrojo pasaulinio karo šių žvėrių
Lietuvoje taip pat buvo negausu. Vėliau
jų šiek tiek padaugėjo. Per paskutinius 15
metų lūšių priskaičiuojama maždaug nuo
150 iki 200 (210 pav.).
Pastoviai gyvena tik kai kuriuose, daugiausia
Rytų ir Pietryčių Lietuvos, didžiuosiuose
miškuose. Iš jų paminėtini:
Biržų ir Šimonių girios, Ažvinčių ir Minčios
masyvas (Utenos ir Ignalinos raj.),
Labanoro bei Baronavos miškai (Švenčionių
raj.), Žalioji giria (Panevėžio,
Pasvalio raj.), Lėno miškai (Ukmergės
raj.), Gudų giria, Marcinkonių, Perlojos,
Zervynų ir kt. gretimų miškų masyvas
(Varėnos raj.), Rūdninkų giria (Trakų,
Šalčininkų raj.), Jurbarko ir Tauragės
miškų masyvas, kai kurie Plungės ir Akmenės
rajonų miškai. Iš jų lūšys nuklysta
į gretimus miškus ir tolimesnius rajonus
(211 pav.). Manoma, kad į kai kuriuos
Šiaurės ir Pietų Lietuvos rajonus lūšys
ateina iš Latvijos ir Lenkijos.
Biologija. Dažniau gyvena mišriuose
lapuočių ir spygliuočių miškuose. Mėgsta
ramius, su tankiu pomiškiu plotus, ten,
kur yra išvartų ir kitokių saugių vietų.
Medžioja miško pakraščiuose, laukymėse,
atželiančiose kirtavietėse, kur telkiasi stirnos,
kiškiai.
Pastovų guolį įsirengia tik veisimosi
periodu. Medžiodama retkarčiais trumpai
pailsi medžioklės plote. Ilgesniam poilsiui
susiranda saugesnę vietą — atsigula tankmėje
ar po medžio išvarta.
Pagausėjus populiacijai ar trūkstant
maisto, dalis žvėrių priversti ieškoti naujų
gyvenamųjų plotų. Tada lūšys kartais
apsigyvena ir mažuose miškuose. Kai kada
tokiose vietose prabūva kelerius metus,
bet dažnai, matyt, nesuradusios tinkamų
sąlygų, po metų kitų dingsta.
Lūšis veikli apskritus metus. Grobį medžioja
dažniausiai sutemus ir paryčiais,
bet kai alkana — ir dieną. Lūšys ne kartą
aptiktos dieną prie ką tik papjautos, dar
212 pav. Lūšis
šiltos, stirnos ar kiškio.
Medžiodama lūšis lėtai vaikšto po mišką,
kol aptinka šviežius aukos pėdsakus.
Sekdama pėdsakais, priartėja tiek, kad,
padariusi keletą šuolių, galėtų auką sučiupti.
Kai medžioja patelė su jaunikliais,
auką dažniausiai puola motina, o jaunikliai
būna lyg varovai. Gana dažnai lūšis grobį
tyko pasislėpusi prie žvėrelių takų ar jų
maitinimosi vietoje. [ atvirą vietovę neišbėga
toliau kaip 50—100 m [74]. Jeigu
aukos nepavyksta papjauti iš karto, plėšrūnas
ją vejasi 50—100 m, tada gula poilsio
ir tik pailsėjęs seka auką toliau arba
ieško kitos. Nustatyta, kad ilsisi gana dažnai.
Mat lūšies širdis palyginti maža — sudaro
tik 1/260 kūno masės, todėl bėgdama
greitai pavargsta [221]. Palyginimui
galima paminėti, kad stirnos širdis sudaro
maždaug 1/112 kūno masės.
Klausa gera. Geba puikiai išnaudoti
visas galimas priedangas, vaikšto tyliai,
todėl pamatyti gana sunku. Priešingai,
pati nematoma, ji mėgsta sekti einančius
ar dirbančius miške žmones ir, pasinaudodama
jų keliamu triukšmu,— sučiupti
stirną ar kiškį, kurie, dieną pakelti iš guolio,
sutelkia dėmesį į žmones, o lūšies
nespėja pastebėti. Nevengia lūšis vaikš­