Lietuvos fauna.Žinduoliai (1988)

Būrys. Plėšrieji — Carnivora 188
Šeima. Kiauniniai — Mustelidae
189
lės objektas. Iki XIX a. vidurio šių žvėrelių
išliko didesniuose miškuose toliau nuo
gyvenviečių [129, 183], bet dėl brangaus
kailio buvo intensyviai medžiojami, o apsauga
nebuvo rūpinamasi. Kai kur ji, kaip
plėšrūnas, buvo laikoma net žalinga [33].
Dėl to XX a. pradžioje Lietuvoje tapo retu
žvėreliu, kurį sumedžioti, pasak J. Elisono
[26], buvo medžiotojo svajonė, nes už
kailį buvo galima gauti 150—200 litų.
1934 m. faunos apskaitoje nurodoma, kad
valstybiniuose miškuose (be Vilniaus krašto)
yra 500—600 kiaunių. Kiek jų buvo
privačiuose miškuose, nežinoma.
Po Antrojo pasaulinio karo kiaunes
laisvai medžioti buvo uždrausta (ribotą
skaičių leidžiama sumedžioti pagal licencijas),
todėl jų palaipsniui gausėjo (187
pav.). Daugiausia (7—8 tūkstančiai)
buvo 1965—1975 m. (į šį skaičių įeina
ir akmeninės kiaunės, nes apskaitos metu
kiaunių rūšys neskiriamos). Didžiausias
kiaunių tankumas per visą pokario laikotarpį
stebimas Vidurio Lietuvoje — 3—
5,7 žvėrelio 1000 ha miško ploto, truputį
mažesnis (2,6—5,3) — Vakarų Lietuvoje
ir mažiausias (1,2—2,6) — Pietryčių Lietuvoje.
1981 —1985 m. vidutinis tankumas
respublikoje buvo 3,0/1000 ha, o
atskiruose rajonuose — 1,5—8 žvėreliai
(188 pav.).
Biologija. Labiausiai mėgsta mišrius ir
lapuočių miškus, kur yra brandžių bei
pribręstančių medynų, nedidelių jaunuolynų
plotelių bei apaugusių krūmais ir
aukšta žole laukymių. Nevengia ir sukultūrintų
miškų bei nedidelių, išsibarsčiusių
tarp dirbamųjų laukų miškelių, jei ten
randa maisto ir slėptuvių.
Slepiasi ir veda jauniklius lizde, kurį
įsirengia medžio drevėje arba voverių,
plėšriųjų paukščių, pelėdų apleistuose
lizduose, paukščiams iškeltuose inkiluose.
Kilus pavojui, net ir su mažais vaikais
keliasi į kitą vietą. Ieškodama maisto,
dažnai ilsisi laikinoje slėptuvėje — kiaurymėje
po medžio šaknimis, po šakų krūva,
medžių rietuve ar duobėje.
Lizdas paprastai būna — 2—2,5 m
aukštyje, kartais ir visiškai prie žemės.
Lizdai buvo rasti drevėse, kurių skersmuo
Tūkst.
187 pav. Kiaunių skaičiaus dinamika 1948— 1985 m.
188 pav. Kiaunių skaičius 1000 ha miško 1981 —
1985 m.: 1 — 1,5—3; 2 — 3,1—5; 3 — 5,1—8
40—50 cm, o sienelės — 4—10 cm storio,
įkloto juose beveik nebuvo — tik medžio
trūnys ir pačios kiaunės plaukai [69].
Veikli ištisus metus. Paros atžvilgiu —
tai naktinis žvėrelis. Suaugusias kiaunes
dieną galima pamatyti tiktai kai rujoja.
Daug laiko praleidžia medžiuose, bet
maitinasi paprastai ant žemės. Tačiau iš
medžioklės į lizdą grįžta šokinėdama nuo
medžio ant medžio, todėl aplink lizdavietę
ji nepalieka pėdsakų.
Vėlai rudenį ir žiemą dažniausiai minta
įvairiais žinduoliais (jie rasti beveik visuose
tirtuose skrandžiuose), rečiau — paukščiais
(skrandžiai su jų likučiais sudarė
30%), labai retai — varliagyviais (6,8%)
ir vabzdžiais (apie 1,5%) [69].
Iš bendro skrandžiuose rastų žinduolių
skaičiaus didžiausią dalį (46,7%) sudaro
peliniai graužikai; rudasis pelėnas
(35,3%), paprastasis pelėnas (8,4%),
vandeninis pelėnas (2,4%), geltonkaklė
pelė (0,6%). Juos suranda net ir po gilia
sniego danga. Voverių likučiai rasti tik
6 skrandžiuose (iš 198). Taigi jos sudarė
3,5% bendro suėstų žinduolių skaičiaus.
Gaudo kurmius (20,9%), rečiau —
kirstukus (9,6%), ežius (6,6%). Nelaisvėje
laikomos kiaunės, gaudamos pakankamai
pelėnų, kurmius, kirstukus ir net
paukščius ėda nenoriai.
Paukščių likučių kiaunių skrandžiuose
rasta 3 kartus mažiau negu žinduolių.
Apie 70% buvo žvirblinių būrio rūšys:
kėkštas (11,1%), kovas (9,3%), šarka
(7,4%), nykštukas ir alksninukas (po
7,4%) ir kt. Iš viso apibūdintos 23 paukščių
rūšys.
Minta ir augaliniu maistu. Net ir po
sniegu susiranda mėlynių, bruknių, riešutų,
ėda kadagio, šermukšnio uogas.
Maisto sudėtis pavasarį ir vasarą (kai
jos nemedžiojamos) menkai ištirta ne tik
Lietuvoje, bet ir kitose jos arealo dalyse.
Negausūs duomenys rodo, kad ir tada, kai
nėra sniego, daugiausia minta peliniais
graužikais, taip pat nemažai suėda ir vabzdžių
(ypač vabalų) bei augalinio maisto,
ypač vasaros gale ir rudenį. Varliagyviai
sudaro tik nedidelę maisto dalį [158].
L. Jezersko [163] duomenimis, pavasarį
kiaunės pjauna inkiluose perinčius paukščius
— varnėnus, zyles, musinukes, jų
jauniklius.
Gana ėdrios. Paros maisto norma —
125—150 g, bet gali suėsti ir daugiau.
Nelaisvėje auginama per valandą suėdė
17 pelių (317 g). Taigi per metus kiaunės
sunaikina nemažai pelinių graužikų.
Rujoja liepos mėn. Nėštumo trukmė —
264—282 [69J, kitų autorių duomenim
is— 246—274 dienos [153], bet didžiausią
šio laiko dalį kiaušialąstės būna
latentinėje būklėje. Embrionų implantacija
dažniausiai įvyksta kovo mėn. Tada
kiaunės aktyvesnės, bėgioja poromis. Tai
vadinama netikra ruja. Po implantacijos
embrionai vystosi sparčiai, ir balandžio
pabaigoje patelė atveda 3—5 (iki 8) jauniklius.
Jaunikliai gimsta apaugę retais pūkeliais,
akli ir uždaromis ausimis. Po 3—4
dienų kūnelis apsidengia tankiais rusvais
plaukais. Po mėnesio praregi, o po 40—45
dienų jiems prasikala iltys ir kandžiai.
189 pav. Miškinė kiaunė išpuvusio medžio stuobryje
į#
“" Ж
190 pav. Miškinės kiaunės pėdelės porinės
Tada pradeda ėsti mėsą. Auga greitai ir po
2—2,5 mėn. sveria maždaug trečdalį suaugusio
[158]. Per medžioklės sezoną 7—
10 mėn. kiaunės vidutiniškai sveria 1050 g,
o 2—3 m etų— 1064 g. Taigi skirtumas
labai nedidelis [69]. Lytiškai subręsta
antrais arba trečiais metais.
Apie jauniklių mirtingumą, populiacijos
metinį prieaugį bei struktūrą galima apy-