Lietuvos fauna.Žinduoliai (1988)

Būrys. Porakanopiai — Artiodactyla 244
Šeima. Elniniai — Cervidae 245
žesnė (265—335 mm ilgio), būgninės
kameros labiau išsipūtusios ir apvalesnės,
jų paviršius lygesnis (241 pav.). Nuo danieliaus
kaukolės skiriasi siauresne kakta.
Dėmėtasis elnias visada turi viršutines iltis.
Dantų formulė: 1^- C Į M ’ = 34.
Ragai (242 pav.) savo forma panašūs
į tauriojo elnio, tik gerokai trumpesni,
plonesni, nelabai skėsti ir turi tik 4—5
šakas (akinę, antrąją ir 2—3 viršūnines).
Ragus meta balandžio—gegužės mėn. Iki
rugsėjo išauga nauji ir nusivalo oda.
Paplitimas. Natūralus arealas nedidelis
— apima rytinį ir pietrytinį Azijos pakraštį
— TSRS Tolimųjų Rytų pietinę
dalį, Korėjos pusiasalį, Rytų Kiniją, Šiaurės
Vietnamą, taip pat Japonijos ir kai
kurias kitas salas. Daugelyje arealo vietų
elnias išnyko arba labai retas. Sėkmingai
aklimatizuotas Naujojoje Zelandijoje,
daugelyje Europos šalių. Tarybų Sąjungoje
laukinės dėmėtojo elnio populiacijos
(apie 1300 žvėrių) išliko Tolimųjų Rytų
rezervatuose ir kai kuriose pakrančių salose.
Elnininkystės ūkiuose išauginti dėmėtieji
elniai aklimatizacijos tikslais perkelti
į daugelį TSRS europinės dalies
rajonų.
Europos šalyse, įskaitant TSRS europinę
dalį, rezervatuose, parkuose ir medžioklės
ūkiuose gyvena apie 20 000 aklimatizuotų
dėmėtųjų elnių. Kai kur (Čekoslovakijoje,
VFR) jie medžiojami. Japonijoje
kasmet sumedžiojama apie 10 000
elnių [162].
Į Lietuvą 24 dėmėtieji elniai atvežti
1954 m. iš Kalnų Altajaus srities Šebalino
tarybinio ūkio. Jie buvo paleisti Dubravos
miške netoli Kauno ir iki šiol niekur
toliau neišplito. Kelerius metus elnių gausėjo
iki 60—70 žvėrių, o vėliau net sumažėjo
(iki 50 žvėrių 1973—1975 m.).
1985 m. apskaitos duomenimis, Dubravos
miške gyveno 58 dėmėtieji elniai.
Biologija. Tikrojoje savo tėvynėje —
Primorės krašte dėmėtieji elniai gyvena
plačialapiuose miškuose, augančiuose kalvotose,
slėnių ir upelių išraižytose vietovėse.
Nors sniegas čia laikosi neilgai, žvėrys
žiemą telkiasi užuovėjoje, saulėtoje
vietoje. Vasarą slapstosi medžių tankmėje
ir aukštų žolių sąžalyne, išeina pasiganyti
į nuošalias miško pievas, aikštes. Tokias
vietas labiau mėgsta ir aklimatizuoti elniai.
Vasarą maitinasi paprastai anksti rytą
ir vėlai vakare. Žiemą paros aktyvumo
ritmas pakinta. Sningant elniai juda mažai,
o giedromis dienomis būna aktyvesni. Vasarą
laikosi pavieniui ir nedidelėmis grupėmis
100—400 ha plote. Žiemą telkiasi į
didesnius būrius, bet ganosi nedidelėje
teritorijoje.
Minta įvairių lapuočių medžių šakutėmis,
ūgliais ir lapais bei žoliniais augalais.
Žiemą noriai ėda ąžuolo giles, buko
riešutėlius. Iš žolinių augalų labiausiai
mėgsta ankštinius, mažiau — varpinius.
Iš mūsų krašte augančių medžių labiausiai
mėgsta ąžuolą, karklą, šermukšnį,
drebulę, liepą. Kartais skabo ir pušų ūglius
bei žievę.
Rujoja rudenį, dažniausiai spalio mėn.
Tuo laiku galima girdėti patinų šaižų švilpimą,
kuris baigiasi dusliu riaumojimu.
Rujodami patinai labai aktyvūs ir akylai
saugo savo haremą, kuriame būna 3—4
patelės.
Nėštumas trunka apie 7,5 mėn. Pavasarį,
gegužės—birželio mėn., atveda 1,
labai retai 2 jauniklius. Pirmomis dienomis
jauniklis guli nejudėdamas žolėje. Vėliau
jau sekioja pdtelę. 10—20 dienų amžiaus
pradeda ėsti augalus.
Jaunikliai gimsta su pieniniais dantimis
(kandžiais, iltimis ir prieškrūminiais).
Vienų pusantrų metų jauniklių pieninius
kandžius pradeda keisti pastovieji. Iki 2
metų pasikeičia ir prieškrūminiai.
Patinėliams pirmieji dar nešakoti ragai
išauga pirmų gyvenimo metų pabaigoje
(balandžio mėn.). Juos numeta tik antrų
metų pradžioje (gegužės—birželio mėn.).
Trečiais metais jau užauga pirmi šakoti
ragai. Elnininkystės ūkiuose geriausiai
išsivystę būna 10—12 metų patinų ragai
[152].
Lytiškai subręsta antrais gyvenimo metais,
bet patinai dalyvauja rujoje tik 3—4
m. Laisvėje išgyvena 11 —14 m., nelaisvėje
— 18—21 m.
241 pav. Dėmėtojo elnio kaukolė (sumažinta 4,5
karto)
242 pav. Dėmėtojo elnio ragai: 1 — akinė šaka.
2 — antroji šaka, 3 — viršūnines šakos