Lietuvos fauna.Žinduoliai (1988)

Būrys. Plėšrieji — Carnivora 182
Šeima. Lokiniai — Ursidae 183
ančių, tetervinų, įvairių žvirblinių paukščių,
dažniausiai jauniklių, liekanų.
Paukščių svarba usūrinio šuns mitybai
dar priklauso ir nuo gyvenamos vietos.
Pavyzdžiui, Žuvinto rezervate ir Nemuno
deltoje maždaug kas antroje usūrinio
šuns ekskrementų krūvelėje būna paukščių
plunksnų. Taigi paukščių susitelkimo
vietose usūriniai šunys jais minta dažniau
negu kitur, bet neaišku, kokią dalį sudaro
gyvi paukščiai ir kokią — žuvę.
Usūrinis šuo daugiau negu lapė ir barsukas
ėda augalinio maisto, ypač vaisių
(obuolių, kriaušių), įvairių uogų (šermukšnių,
aviečių, mėlynių, spanguolių),
augalų vegetatyvinių dalių, javų grūdų.
Atskirais sezonais maiste vyrauja tie
komponentai, kurie tuo laikotarpiu gausiausi
ar lengviau prieinami. Žiemą usūriniai
šunys beveik nesimaitina. Jeigu gruodžio
mėn. jie dar sugauna kokį graužiką,
varlę ar nusilpusį paukštį, tai sausio—
vasario mėn. skrandžiai dažniausiai būna
tušti arba pilni senų lapų, spyglių ir įvairių
kitokių šiukšlių [91].
Vasario gale ar kovo pradžioje, atšilus
orui, usūriniai. šunys rujoja. Ant sniego
galima pastebėti poros ar grupės šunų
pėdsakus ir oranžines šlapimo dėmes. Šiuo
laikotarpiu padidėja sėklidės. Vasarą viena
sėklidė vidutiniškai sveria 1 g, lapkričio—
gruodžio mėn.— iki 2 g, vasarį—kovą —
3—4 g. Nuo balandžio sėklidės vėl ima
mažėti. Po 60—64 dienų nėštumo, mūsų
sąlygomis dažniausiai gegužės mėn., patelės
atveda jauniklius. Lietuvoje vadose
būna 4—13 (dažniausiai 9—11) jauniklių.
Taigi usūriniai šunys gerokai vislesni
už kitus mūsų krašto plėšrūnus.
Tik gimę jaunikliai sveria 60—70 g.
Gimsta akli. Praregi po 8—10 dienų
[204]. Auga sparčiai. Po 4 mėn. beveik
nesiskiria nuo suaugusių. Rugsėjo mėn.
nušauti jaunikliai sveria 4—5,8 kg.
Jaunikliais rūpinasi abu tėvai. Patelė
žindo apie 1 —1,5 mėn. Dar žindomi jaunikliai
pradeda ėsti tėvų atneštą mėsą.
Būdami 2—2,5 mėn. amžiaus, netoli urvo
savarankiškai ieško maisto. Liepos mėn.,
kartais ir birželio gale, šeima urvus palieka,
bet jaunikliai prie tėvų laikosi iki
rudens. Lytiškai subręsta per metus. Gyvena
iki 11 metų, kai kurie gal ir ilgiau.
Ne visi jaunikliai užauga. Liepos gale
ir rugpjūčio mėn. stebėtose šeimose buvo
tik po 4—5 jauniklius. Taigi nemažai
jauniklių žūva pirmaisiais gyvenimo mėnesiais.
Literatūroje nurodoma, kad svarbiausi
priešai gamtoje yra vilkas ir lūšis. Lietuvoje
tyrinėtų vilkų ir lūšių skrandžiuose
usūrinio šuns liekanų nerasta. Nurodoma,
kad šio žvėrelio mėsos neėda ir naminiai
šunys, tačiau jie, ypač valkataujantys, yra
potencialūs usūrinio šuns priešai. Usūrinis
šuo yra lapių ir barsukų konkurentas, nes
mėgsta užimti jų urvus. Kai kurie tyrinėtojai
teigia, kad jis barsukus ar lapes iš
urvų išveja. Yra ir priešingų nuomonių —
kad barsukai (kartais ir lapės) sugeba
usūrinius šunis išvyti, kartais net papjauti
[204].
Lietuvoje neretai didesnėse urvų kolonijose
jie visi gyvena kartu. Pavyzdžiui,
1975 m. Žagarės miške iš 13 urvų kolonijų
trijose usūriniai šunys gyveno kartu su
barsukais, vienoje — su lapėmis ir vienoje
— šios trys žvėrių rūšys. Be to, usūriniams
šunims urvai nėra gyvybiškai būtini;
jie gali gyventi ir paprastesnėse slėptuvėse.
Lietuvoje ligos nepakankamai ištirtos.
Žinoma, kad serga pasiutlige. 1965—
1973m. į veterinarines laboratorijas buvo
pristatyti 108 pasiutę žvėreliai [145]. Iš visų
1970—1979 m. Lietuvoje užregistruotų
pasiutusių naminių ir laukinių gyvūnų
usūriniai šunys sudarė 10,8% [88].Taigi
usūriniai šunys greta lapių pasiutligės
epizootologijoje yra gana svarbi grandis.
Kita būdinga kailiniams žvėrims liga —
niežai. Pirmieji niežuoti usūriniai šunys
pastebėti 1953 m. Utenos rajone. Jų pasitaiko
įvairiuose rajonuose ir dabar.
Iš ektoparazitų rastos 3 erkių rūšys
(Ixodes ricinus, I. crenulatus ir Dermocentor
pietus) ir 1 rūšis blusų (Chaetopsylla
globiceps).
Ištyrus 58 usūrinių šunų, sumedžiotų
1957—1961 ir 1971 — 1973 m., vidaus
organus, rasta 13 rūšių helmintų, iš jų
dažniausios siurbikės Alaria alata (apsi­
krėtusių 54%) ir Euparyphium mėlis
(10%) bei apvaliosios kirmėlės Ancylostoma
caninum, Toxocara canis ir Crenosoma
vulpis (po 10%). Apie 12% usūrinių
šunų serga trichinelioze.
Dauguma usūrinių šunų helmintų yra
tie patys kaip ir kitų Lietuvos plėšriųjų
žvėrių, 10 rūšių — tos pačios kaip Tolimųjų
Rytų. 14 rūšių, aptinkamų Tolimuosiuose
Rytuose, Lietuvoje nerasta, o
3 rūšys, priešingai, parazituoja usūrinius
šunis Lietuvoje, bet jų nėra Tolimuosiuose
Rytuose. Taigi naujoje aplinkoje usūrinių
šunų helmintofauną pakito [169].
Iki šiol nėra vieningos nuomonės, naudingas
ar žalingas buvo usūrinio šuns išplatinimas
už jo natūralaus arealo. Nors
biologija tyrinėta, bet dar nėra objektyvių
rodiklių, kuriais remiantis galima būtų
įvertinti jo svarbą aklimatizacijos vietose.
Aišku, kad usūrinis šuo, kaip naujas
plėšrūnas, pakeitė nuo seno susiklosčiusius
vietinių plėšrūnų ir jų aukų tarpusavio
santykius. Dėl to ji§ laikomas
nepageidautinu medžioklės ūkiuose, draustiniuose
ir tose vietose, kuriose saugomi
paukščiai, o rezervatuose — kaip svetima
vietiniam gyvūnų kompleksui rūšis.
Žinoma, dabar usūrinio šuns išnaikinti beveik
neįmanoma, nes jis vislus ir ekologiškai
plastiškas, gali prisitaikyti prie įvairių
aplinkos sąlygų. Todėl reikia bent
riboti jo gausumą, ypač ten, kur gali padaryti
daugiau žalos vietinei faunai ir saugomiems
objektams. Usūrinių šunų populiaciją
būtina retinti gamtiniuose infekcinių
ligų židiniuose.
Šeima
Lokiniai
Ursidae
Stambūs žvėrys. Galva didelė. Kaklas beveik
nežymus. Uodega trumpa, pasislėpusi
plaukuose. Galūnės penkiapirštės.
Vaikšto remdamiesi visa letena. Skruostinių
dantų vainikai platūs, kramtomasis
paviršius gumburiuotas, pritaikytas trinti
augalinį maistą. Galūdiniai dantys beveik
nesiskiria nuo kitų dantų.
Paplitę daugiausia Šiaurės pusrutulyje.
Daug kur išnaikinti arba išnyko pakitus
aplinkos sąlygoms, todėl dabar lokių arealas
gerokai mažesnis ir neištisas. Iš viso
7 rūšys. TSRS 3 rūšys, Lietuvoje retkarčiais
pasitaiko 1 rūšis.
Rudasis lokys
Ursus arėtos L., 1758
Бурый медведь (rus.)
Brown bear (angį.)
Liet. sin. rudoji meška
Lokys atrodo nerangus ir gremėzdiškas.
Eisena lėtoka, pasturgalis ir šlaunys masyvūs.
Aukštas, apaugęs ilgais plaukais
sprandas lyg su kupra. Galūnės palyginti
trumpos, stiprios, letenos plačios. Pirštai
su ilgais nagais.
Kailis šiurkštokas, labai tankus. Plaukai
ilgi, tamsiai arba šviesiai rudi. Kailio spalva
priklauso nuo amžiaus. Antramečiai
lokiukai paprastai šviesesni už suaugusius
ir senus žvėris. Matyt, tuo remdamiesi,
XVIII—XIX a. Lietuvos faunos tyrinėtojai
nurodo kelias lokių rūšis: rudieji,
arba maitėdos,— tai patys didžiausi, jie
puola galvijus, arklius ir net vilkus; juodieji,
arba bitininkai,— mintantys augalais,
bet labai mėgstantys kopinėti medų; pilkieji,
arba skruzdėdos — patys mažiausi —
mėgstantys skruzdžių perus [46, 57, 86,
87, 183]. Iš tikrųjų tai tos pačios rūšies,
tik nevienodos spalvos ar amžiaus žvėrys.
I. Seržanino duomenimis [225], Baltarusijos
lokių Q 113—270 kg, L 130—
185 cm, C 6—13 cm, bet Berezinos rezervate
nušauti du lokiai buvo didesni —
Q 237 ir 387 kg, L 197 ir 238 cm, C 11 ir
14 cm [181].
Kaukolė masyvi su ryškiomis viršugalvio
ir pakaušio keteromis. Veidinė dalis
ilgoka ir plati, smegeninė — nedidelė, pailga
ir neišsipūtusi. Skruostų lankai stiprūs
(184 pav.). Dantų formulė: IL CL Pl
M;į=42. Antrojo ir trečiojo prieškrūminių
dantų gali nebūti, nes jie greitai
iškrinta.
Kaukolės matmenys: patinų KBi 320