Lietuvos fauna.Žinduoliai (1988)

Būrys. Porakanopiai — Artiodactyla 252
252 pav. Stirnos žieminiai ekskrementai
Stirnos kartais serga erkiniu encefalitu,
leptospiroze, pseudotuberkulioze, nuo jų
gali apsikrėsti ir žmonės. Vidaus organuose
parazituoja 27 helmintų rūšys: siurbik
ių — 1, kaspinuočių — 3 ir apvaliųjų
kirmėlių — 23 rūšys. Dažniausi stirnų
parazitai — apvaliosios kirmėlės Chabertia
ovina (apsikrėtusių apie 80% tirtų
stirnų), Bunostomum trigonocephalum
(25%), Trichocephalus capreoli (44%)
ir T. ovis (14%). Patogeniškiausiomis,
ypač kai intensyvi invazija, laikomos
Chabertia ovina ir Varestrongylus capreoli
rūšys [170].
Apie 55% stirnų būna apsikrėtusios
kokcidijomis. Diagnozuotos 7 kokcidijų
rūšys, iš jų labiausiai paplitusios — Eimeria
capreoli, E. ponderosa, E. rotunda
ir E. superba. Aprašyta nauja eimerijų
rūšis — E. lituanica sp. nov. [122].
Iš ektoparazitų paminėtini gyliai (Серhenomyia
stimulator), kurių lervos parazituoja
kvėpavimo takuose, ypač nosiaryklėje.
Gylio Hypoderma capreoli lervos
parazituoja odoje. Iš kitų ektoparazitų
paminėtini plaukagraužiai, erkės (niežų,
iksodinės).
Stirnų reikšmė įvairiapusė. Pušynuose
jų daroma žala nepastebima, o lapuočių
miškuose — gana ryški. Stirnų apėsti jauni
medeliai lėčiau auga. Labiausiai nukenčia
mėgstamiausios vertingų medžių rūšys:
ąžuolas, uosis, klevas, o lapuočių miškuose
— eglės kultūros. Žemės ūkio kultūroms
didelės žalos nepadaro.
Stirna yra vienas iš svarbiausių mūsų
krašto medžiojamųjų žvėrių. Ji sėkmingai
prisitaikė gyventi sukultūrintame landšafte
ir gana gausi. Stirnų kaimenės metinis
prieaugis apie 20%, o kai kuriose respublikos
dalyse— nuo 10—15 iki 25—30%.
Tiek kasmet galima sumedžioti, kai kaimenės
tankumas optimalus.
Iš viso pokario.laikotarpiu (iki 1984 m.)
Lietuvoje sumedžiota 104 tūkst. stirnų.
Skaičiuojant, kad iš vienos stirnos gaunama
vidutiniškai 14 kg mėsos, tai sudaro
1456 tonas.
Stirnos kailis nepatvarus, bet jis naudojamas
interjerui puošti. Iš odos gaminama
gera zomša. Stirninų ragai — vertingi
medžioklės trofėjai. Iki 1983 m. respublikinėse,
sąjunginėse ir tarptautinėse parodose
medaliais įvertinta 200 Lietuvoje
sumedžiotų patinų ragai. Geriausi trofėjai
tampa nacionaline vertybe.
Vasarą daug mažų stirniukų žūva po
laukuose dirbančių žemės ūkio mašinų
ratais (kasmet ne mažiau kaip 3000 jauniklių).
Šiuos nuostolius galima sumažinti
naudojant derliaus nuėmimo metu stirnų
išbaidymo iš laukų priemones.
Briedis
Alces alces L., 1758
Лось (rus.)
Moose (angį.)
Būdingiausi briedžio kūno sandaros bruožai
— ilgos kojos, masyvi priekinė liemens
dalis, aukštas gogas, stambi galva su didele
nukabusia viršutine lūpa. Pasmakrėje ties
kaklo pradžia yra plaukais apaugusi odos
raukšlė — „barzda“. „Barzdą“ turi ir
patinai, ir patelės (tik šių ji mažesnė).
Antramečių briedžių „barzda“ pailga.
Trečiųjų gyvenimo metų pradžioje apatinė
„barzdos“ dalis nukrenta, todėl ji tampa
trumpesnė ir buka. Briedžio uodega trumpa.
Ausys ilgos ir judrios. Iš ausų padėties
galima spręsti apie briedžio emocinę būseną.
Netrikdomo arba besiilsinčio briedžio
ausys nusvirę į šonus. Klausydamasis briedis
ausis sukioja, ieškodamas garso šaltinio.
Nepasitenkinimą išreiškia laikydamas vieną
ausį pakeltą, kitą — nuleistą. Agresyviai
nusiteikęs, ausis priglaudžia išilgai
kaklo, o išgąsdintas — jas atsuka atgal,
tartum klausytųsi garsų iš už nugaros.
Ramus briedis galvą ir kaklą laiko beveik
horizontaliai. Galva iškelta aukštyn —
ženklas, kad jis sunerimęs arba išsigandęs.
Kailis tamsiai rudas, tik snukio galas,
papilvė, kojų vidinė pusė ir apačia šviesiai
pilki. Patelių pauodegyje yra nedidelė
šviesi dėmė. Žiemą kailio akuotplaukiai
ant liemens apie 10 cm, o ant sprando ir
gogo — iki 20 cm ilgio. Vasarą plaukai
trumpesni ir tamsesni. Jaunikliai iki 3 mėn.
būna žalos spalvos.
Šeriasi kartą per metus — balandžio—
liepos mėn. Rugpjūčio—rugsėjo mėn. kailis
tik sutankėja, plaukai pailgėja. Pirmamečiai
jaunikliai pradeda šertis liepos
mėn., o rugsėjo—spalio mėn. susiformuoja
briedžiukų kailis, panašus į suaugusių, tik
pilkšvesnis.
Be prakaito ir riebalų liaukų, odoje yra
specifinių kvapiųjų liaukų, kurios atsiveria
prieš akis, tarp kanopų (tarpupirštinė) ir
užpakalinės pėdos vidinėje pusėje, ties
čiurna (metatarsalinė).