Lietuvos fauna.Žinduoliai (1988)

Būrys. Porakanopiai — Artiodactyla 248
Šeima. Elniniai — Cervidae 249
245 pav. Stirnos kaukolė (sumažinta 3,5 karto)
ninę ir užpakalinę (246 pav.). Ypač būdinga
„rožė“ (rago pamate esantis vainikėlio
formos sustorėjimas) ir „perlai“
(įvairaus didumo gumburėliai ant rago
kamieno, kartais ir ant šakų). Ragų spalva
įvairi — nuo gelsvai rudos iki tamsios
durpių ar beveik juodos. Šakų ir „perlų“
viršūnės bei „rožių“ kraštai dažniausiai
būna balti ar šviesiai gelsvi. Ragų forma
nevienoda. Kamienai gali būti tiesūs arba
išlenkti, lygiagretūs arba sudaryti
kampą.
Suaugę patinai ragus meta lapkričio
mėn. Iki kovo pabaigos ar gegužės pradžios
užauga nauji ragai, o iki rujos jie
sukaulėja ir nuo jų nusivalo oda.
Suaugusių stirninų ragų matmenys: masė
— 240,1 (90—652) g, tūris— 100,4
(20—305) cm3, ilgis — 20,9 (8,5—
29.7) cm, skėstumas — 10,5 (3,5—
19.7) cm, priekinės šakos ilgis — 4,9
(0,5—12) cm, viršūnines — 4,9 (1 —
9,6) cm, užpakalinės — 3,8 (0,5—8) cm.
Lietuvoje paplitusi stirna priskiriama
europinės stirnos (Capreolus c. capreolus)
porūšiui, bet dabar manoma, kad ji ir
sibirinė stirna (Capreolus c. py gar gus)
gali būti ne porūšiai, o dvi skirtingos rūšys.
Galutinai šis klausimas dar neišaiškintas.
Paplitimas. Europinės stirnos arealas
apima beveik visą Europą, išskyrus šiaurinius
rajonus.
Archeologiniais duomenimis, Rytų Pabaltijyje
stirna paplito ankstyvajame holocene,
t. y. maždaug prieš 7—10 tūkst.
metų [207]. Lietuvos archeologiniuose
paminkluose stirnų kaulų ypač daug (iki
44% visų laukinių kanopinių žvėrių kaulų)
rasta iš vėlyvojo holoceno (I tūkstantmetis
pr. m. e.—I m. e. tūkstantmetis).
XVI—XVIII a. istoriniuose šaltiniuose bei
to laiko gyvūnijos aprašymuose stirna Lietuvoje
minima kaip įprastas ir visur paplitęs
žvėris. XVIII a. pabaigoje, kai buvo
daug vilkų ir įsigalėjo medžioklė šautuvais,
stirna tampa vis retesnė. Dėl brakonieriškos
medžioklės ir vilkų pagausėjimo stirnų
labai sumažėjo Pirmojo pasaulinio karo
metais. Tačiau jau 1926 m. T. Ivanauskas
rašė, kad dėl greito dauginimosi ir gebėjimo
prisitaikyti prie aplinkos stirnai pavojus
išnykti nebegresia. Iki ketvirtojo
dešimtmečio stirnų gerokai padaugėjo.
1934 m. Lietuvos valstybiniuose miškuose
(be Vilniaus krašto) buvo 13,9 tūkst. stirnų,
o po 5 metų (1939) — jau 34,7 tūkst.
Didžiojo Tėvynės karo metais stirnų skaičius
vėl katastrofiškai sumažėjo. 1948 m.
jų buvo likę tik 8,5 tūkst.
Per pirmąjį pokario dešimtmetį stirnų
gausėjo labai lėtai, nes buvo daug vilkų ir
brakonierių. Vėliau (iki 1964) populiacija
intensyviai augo, po to kurį laiką buvo
stabili, o nuo 1970 m. ėmė mažėti (248
pav.). Stirnų populiacija nebeaugo arba
buvo maksimali pirmiausia tuose respublikos
rajonuose, kur dėl palankesnių gamtinių
sąlygų prieaugio tempai ir žvėrių
tankumas buvo didžiausi [141]. Miškuose,
kur buvo didelis stirnų tankumas, konstatuota
jų žiemos ganyklų degradacija
[78, 208]. Daug stirnų, ypač jauniklių,
žuvo sunkią 1969—1970 m. žiemą. 1971
m. pradžioje visoje respublikoje jų buvo
likę 44,5 tūkstančio. Per paskutinį dešimtmetį
stirnų skaičius taip pat buvo nepastovus.
1985 m. respublikoje buvo 41,2 tūkst.
stirnų.
Stirnų tankumas įvairiuose respublikos
rajonuose nevienodas (249 pav.). Didžiausias
tankumas — Vidurio bei Rytų
Lietuvos šiauriniuose rajonuose (Pasvalio,
Joniškio, Pakruojo, Kėdainių, Kupiškio,
Anykščių, Biržų, Panevėžio, Radviliškio,
Utenos) ir kai kuriuose vakariniuose bei
pietvakarių rajonuose (Vilkaviškio, Šilutės,
Klaipėdos, Skuodo).
Biologija. Lietuvoje stirnos pastoviai
gyvena visuose miškuose ir net mažose
laukų giraitėse ar krūmuose. Jų gausumas
priklauso nuo dirvožemio derlingumo,
teritorijos miškingumo ir nuo to, kokią
miško medynų dalį sudaro lapuočiai [141,
142, 208]. Stirnos gausesnės derlinguose
dirvožemiuose, kur nedaug miškų ir juose
vyrauja lapuočių bei mišrūs medynai.
Vasarą stirnos individualios teritorijos dalį
visada sudaro atviri ar pusiau atviri plotai,
kuriuose ji ganosi. Taigi mažuose miškuose
stirnų visada tankiau.
a — 1, b — 2, c — 3, d — 4—6 metų, e — nusenusio,
1 — „rožė“, 2 — priekinė šaka, 3 — viršūninė
šaka, 4 — užpakalinė šaka
247 pav. Vasaros pradžioje stirnino ragai dar apsi
traukę oda
Nederlinguose smėlio dirvožemiuose,
kur vyrauja dideli miškų masyvai, ypač
pušynai (pavyzdžiui, Pietryčių Lietuvoje),
stirnos dažniau aptinkamos atvirose ar
pusiau atvirose vietose — pamiškėse, miško
pievose, retmėse, atželiančiose kirtavietėse.
Nemiškinguose rajonuose susiformavo
„lauko“ stirnos ekotipas. Tokių stirnų
gausu Suvalkijos lygumoje, ypač Vilkaviškio
rajone. Čia jos praktiškai ištisus metus
gyvena laukuose ir tik ekstremalinėmis
sąlygomis ieško prieglobsčio miške, apsauginių
želdinių juostose, soduose.
Rudenį ir žiemą stirnos telkiasi kur
saugiau ir daugiau maisto. Miškuose slepiasi
karklų, šaltekšnių ir kitų krūmokšnių
brūzgynuose, ežerų, upelių pakraščiuose,
drėgnose lomose, pievose, atželiančiose
kirtavietėse. Vengia vietų, kur
daug sniego.
Vasaros pradžioje (ypač patelės su jaunikliais)
laikosi miško pievose, kur aukšta
žolė ir patogu maitintis bei slapstytis. Vėliau
nemažai stirnų keliasi į laukus.