Lietuvos fauna.Žinduoliai (1988)

Būrys. Plėšrieji — Carnivora
214
Šeima. Katiniai — Felidae 215
areale gali būti susiję ir su skirtingomis
gamtinėmis sąlygomis. Galimi ir individualūs
nukrypimai.
Daugumos tyrinėtojų nuomone, ūdros,
kaip ir kitų kiauninių, embrionų vystymuisi
būdingas ilgas latentinis periodas,
kuriam pasibaigus embrionai išsivysto
maždaug per 60 dienų. Tačiau, 2 metus
auginant ūdras (2 patinus ir 2 pateles)
Novosibirsko zoologijos sode, gauti visiškai
priešingi duomenys. Patelės poravosi
nuo vasario 27 iki gegužės 27 d., o jauniklius
(2—3) atvedė gegužės 7—liepos 23 d.,
t. y. po 51—72 (vidutiniškai 60) dienų
[2421. Taigi embrionai išsivystė be ilgos
diapauzės. Norint galutinai išaiškinti ūdros
veisimosi biologiją, reikia ją išsamiau ištirti
tiek gamtoje, tiek ir auginant nelaisvėje.
Zoologijos sode gimę jaunikliai svėrė
100,2—132,7 g, buvo 160—180 mm
ilgio, be dantų, akli ir uždaromis ausimis,
apaugę 2 mm ilgio pelenų spalvos pūkais.
Per pirmą mėnesį užaugo iki 800—840 g,
kailiukas pasikeitė ir tapo panašus į suaugusių.
Praregėjo 27—30 dieną. Po 1,5
mėn. pirmą kartą išėjo iš lizdo, o 2 mėn.
jau patys maitinosi ir bandė plaukioti.
Gamtoje metų jaunikliai kūno ilgiu
nesiskiria nuo suaugusių, bet sveria mažiau.
Lytiškai subręsta antrais ar trečiais
metais, bet yra duomenų, kad patinėliai
pajėgūs apvaisinti pateles tik sulaukę 5—
7 metų [43].
Gamtoje priešų praktiškai nėra. Konkurentais
gali būti audinės, bet manoma,
kad ūdros sugeba jas išgyvendinti iš savo
užimto ploto.
Parazitų turi mažai. Tik vienos iš tyrinėtų
ūdrų žarnyne aptikta siurbike Echinochasmus
perfoliatus [72].
Ūdra ypač vertinama dėl kailio, kuris
ne tik gražus, bet labai šiltas ir patvarus.
Iki 1974 m. ūdros buvo medžiojamos
pagal licencijas. Nuo 1975 m. jų medžioklė
uždrausta.
Būtina taikyti priemones, kurios padėtų
stabilizuoti jų gausumą. Svarbu išsaugoti,
kur dar galima, natūralius biotopus. Ne
mažiau svarbu ir švarus vanduo, kad ūdra
turėtų pakankamai ir neapnuodyto maisto.
Šeima
Ratiniai
Felidae
Išvaizda panašūs į katę, įvairaus didumo.
Kūnas lankstus, taisyklingų proporcijų.
Eisena lėta ir tyli, bet prireikus gali greitai
bėgti ir toli šokti.
Galva apvali, snukis trumpas. Akys didelės,
vyzdys vertikalus. Priekinės galūnės
penkiapirštės, užpakalinės — keturpirštės.
Padai apžėlę plaukais. Nagai lenkti, labai
aštrūs. Kiekvieno piršto gale yra specialios
sausgyslės, kurios susitraukdamos pakelia
paskutinį piršto narelį aukštyn, ir nagas
pasislepia tarp plaukų. Kitos sausgyslės
nagą palenkia į priekį. Vaikšto pakėlę
nagus, todėl pėdsakuose jie neatsispaudžia.
Juos ištiesia tik puldami grobį. Tokie nagai
vadinami įtraukiamais ir būdingi tik katinių
šeimos rūšims, išskyrus gepardą.
Visų šios šeimos rūšių kailis tankus ir
švelnus, su labai gražiu ir įvairiu spalviniu
raštu.
Dantų 28—30. Iltys didelės, stiprios.
Skruostiniai dantys aštrūs, galūdiniai —
gerai išsivystę.
Dauguma rūšių — plėšrūnai tikrąja to
žodžio prasme, nes minta ką tik pagautais
gyvūnais. Tyko, sėlina ir iš pasalų užpuola
auką. Gyvena pavieniui ar šeimyninėmis
grupėmis. Paplitę visuose žemynuose,
išskyrus poliarines sritis, Australiją, Madagaskarą
ir kai kurias okeanines salas. Iš
viso 36 rūšys. TSRS 12 rūšių. Lietuvoje
istoriniais laikais buvo 2 rūšys, dabar —
1 (išnyko miškinė katė).
Lūšis
Felis lynx L., 1758
Рысь (rus.)
Lynx (angį.)
Liemuo stambus, bet trumpas, kojos ilgos
ir storos, letenos didelės, apvalios. Pirštai
sujungti odos plėvelėmis, kurios beveik
siekia paskutinius pirštų narelius. Galva
gana didelė, apvali. Snukis trumpas ir bu­
kas. Ausų viršūnėse styro 5 cm ir ilgesnių
plaukų šepetukai, kurie prailgina ir taip
nemažas ausis. Snukio šonuose yra ilgų
plaukų žandenos. Uodega trumpa, visa
vienodo storumo, buku, lyg nukirstu galu.
Kailis, ypač žiemą, minkštas, tankus ir
švelnus. Šonų plaukai ilgesni negu nugaros.
Lietuvos lūšių vyraujanti kailio spalva
šviesiai rusva su įvairaus ryškumo ir
didumo tamsiai rudomis ar juosvomis dėmėmis
[74].
Net ir toje pačioje vietovėje gyvenančių
lūšių kailio spalva ir raštas dažnai
būna nevienodi. Skiriasi dėmių didumu,
forma, tankumu, kontrastingumu. Visoms
lūšims būdinga tik tai, kad nugara būna
tamsesnė už šonus, tankiau dėmėta, o kūno
apačia šviesiausia, dėmės rečiausios. Uodegos
galas visada juodas.
Šeriasi pavasarį ir rudenį. Geriausias
kailis nuo lapkričio pabaigos iki kovo mėn.
Kūno matmenys (n — 9): L 105,8
(89,5—121,0) cm, C 19,2 (17,0—
20,9) cm, P 23,2 (22,5—24,0) cm, A 8,5
(7,5—9,6) cm, g 22,9 (15,0—38,0) kg.
Kaukolei (209 pav.) būdinga trumpa
ir plati veidinė dalis (jos plotis ties iltimis
lygus ar didesnis už užorbitinį), ilgos užorbitinės
ataugos, beveik siekiančios stambius,
plačiai išlinkusius skruostų lankus.
Nuo priekio į užpakalį platėjantis kietasis
gomurys tęsiasi už paskutinių krūminių
dantų. Dantų formulė. IL CL PL ML=28.
Dantys stiprūs ir aštrūs, ypač didelės iltys,
galūdiniai gerai išlavėję.
Kaukolės matmenys (n — 6): KBi
134,7 (121,8—143,1) mm, Sp 103,5
(91,5—110,7) mm, TOp 33,3 (26,5—
209 pav. Lūšies kaukolė (sumažinta 3 kartus)