Lietuvos fauna.Žinduoliai (1988)

Būrys. Porakanopiai — Artiodactyla
256
Šeima. Elniniai — Cervidae 257
Tūkst.
255 pav. Briedžių skaičius (1) ir jų sumedžiota (2)
1948—1985 m.
256 pav. Briedžių skaičius 1000 ha miško 1981—
1985 m.: 1 — iki 2; 2—2,1—4; 3—4,1—6; 4—
6, 1—8
giausia briedžių (9900) buvo 1973 m.
(255 pav.). Pradėjus intensyviau medžioti,
jų skaičius buvo sumažėjęs, o nuo
1978 m. vėl pamažu didėjo. 1985 m.
respublikos miškuose buvo 7800, arba
vidutiniškai 3,9 briedžio 1000 ha miškų
ir krūmų ploto (256 pav.).
Biologija. Briedžio pagrindinė gyvenamoji
vieta — miškas. Nepersekiojami
briedžiai nevengia žmogaus kaimynystės,
apsigyvena ir nedideliuose miškuose bei
krūmuose. Tinkamiausi lapuočių ir mišrūs
miškai, ypač tokie, kur didelę ploto dalį
sudaro pušies jaunuolynai arba aukštapelkės.
Nuo pavasario iki rudens (gegužės—
spalio mėn.) briedžiai aptinkami miškų
pakraščiuose, drėgnuose lapuočių medynų
plotuose, žemapelkėse, mažuose miškeliuose
ir net krūmuose. Ypač mėgsta paūksmingas
ir pelkėtas vietas, nes yra jautrūs
aukštai temperatūrai. Dažnai guli ir
atvirose pelkėtose vietose — čia juos mažiau
puola kraujasiurbiai vabzdžiai, o
drėgni guoliai apsaugo nuo perkaitimo.
Žiemą telkiasi tuose miško plotuose,
kur didžiausi pašarų ištekliai. Ypač didelės
reikšmės turi I—II amžiaus klasių pušų
ir drebulių jaunuolynai, miško kirtavietės
ir pelkės.
Vasaros dienomis briedžiai dažniausiai
guli. Nuo saulėlydžio su trumpomis poilsio
pertraukomis būna aktyvūs iki aušros.
Lietingu oru vaikšto ir dieną. Žiemą priešingai
— mažiau juda naktimis. Daugiausia
vaikšto nuo aušros iki 10—11 vai. Dieną
vieni maitinasi, kiti tuo pat laiku ilsisi.
Aktyvumo ir poilsio fazės kartojasi kas
1—2 vai. Vidutiniškai briedis per parą
nueina 1,2—5 km, 5—7 kartus gula poilsio.
Keliaudami iš vienos ganyklos į kitą,
briedžiai ilsisi daug rečiau, be poilsio gali
nueiti 4—5 km. Per sezonines mikromigracijas
nueina 20—30 km. Kai kurie
žvėrys, ypač patinai, įveikia ir didesnius
atstumus. 1980 m. sausio mėn. Šimonių
girioje pažymėtas 2 metų amžiaus patinas
tų pačių metų spalio mėn. buvo sumedžiotas
Pasvalio rajone (už 50 km).
Paprastai laikosi nedideliais būreliais.
Didžiausi būreliai būna vasario (1 —13,
vidutiniškai 2,3 briedžio) ir kovo mėn.
(1—7, vidutiniškai 2,4), mažiausi — rugpjūtį
(1—2 briedžiai). Vasarą dažniausiai
aptinkama pavienių briedžių ir patelių
su jaunikliais. Rugsėjo mėn. per rują dažniausiai
laikosi po du (patinas su patele),
į didesnius būrius briedžiai telkiasi žiemos
ganyklose (lapkričio mėn.).
Nuo gegužės iki spalio mėn. briedžiai
daugiausia minta medžių ir krūmų lapais
bei žoliniais augalais. Mėgsta aukštas žoles
ir pelkių bei vandens augalus — ožrožę,
vingiorykštę, purieną, puplaiškį, lūgnę.
Iš kultūrinių augalų ėda lubinus, runkelius,
rugius, avižas, kviečius. Gegužės pradžioje
dažnai ganosi kultūrinėse pievose.
Žemaūgius augalus briedžiai, ypač jauni,
ėda atsiklaupę ant priekinių kojų, vandens
augalus — įbridę arba plaukdami ir net
panerdami į vandenį.
Žiemą ir ankstyvą pavasarį (lapkričio —
balandžio mėn.) pagrindinis briedžių
257 pav. Briedžių apgraužta drebulė
258 pav. Briedžio pėdsakas
maistas — medžių ir krūmų, ūgliai bei
žievė. Dalį maisto žiemos pradžioje sudaro
viržis, mėlynė ir bruknė, o balandžio mėn.,
nutirpus sniegui,— kupstinis švylis. Balandžio
mėn. labai intensyviai laupo karklų,
drebulių, uosių, pušų žievę. Iš viso Lietuvoje
žiemą briedžiai minta apie 40 rūšių
augalais.
Pagrindiniai šakeliniai pašarai žiemą
(70—90%) visų kategorijų miškuose —
pušų, drebulių, karklų ir beržų ūgliai.
Grynuose ir mišriuose pušynuose pušis
sudaro apie 63% briedžių šakelinio pašaro,
o eglės — lapuočių ir lapuočių miškuose—
15—19%, drebulė atitinkam
ai— 5—11 ir 25—30%, karklai —
9 —14 ir 23—27%, beržas — 7—9 ir 6—
12%. Mažiau mėgstami arba retesni medžiai
ir krūmai (šaltekšnis, karklai, šermukšniai
ir ąžuolai) daugiau pažeidžiami
tada, kai didesnis briedžių tankumas. Miškuose,
kur daug pušies medynų, briedžiai
mažai arba visiškai neliečia eglių ūglių, o
ten, kur briedžiams pasiekiamų pušų mažai
arba nėra, eglės gali būti smarkiai žalojamos
[4, 132].
Medžių ir krūmų ūglius dažniausiai nukanda
1—2,5 m aukštyje, o atsistoję ant
užpakalinių kojų — pasiekia net iki 3,5 m.
Ruja prasideda rugpjūčio pabaigoje ir
tęsiasi iki spalio pradžios. Patinai aktyvūs
visą rujos laiką. Patelė rujoja 3—7 dienas.
Patinas prie rujojančios patelės būna tik
kol ją apvaisina. Rujos periodu tarp 20—
22 vai. girdėti stenėjimą primenantys patinų
balsai. Aktyviausi žvėrys būna po
1,5—2 vai. nuo šių garsų pradžios. Rytą
mažiau aktyvūs, bet rujos garsai girdėti
iki 9 vai. Dažnai per rują girdėti patelių
lojimas. Kitu metų laiku šis garsas būdingas
tik išgąsdintiems žvėrims. „Loja“ dar
nerujojančios, bet jau patino persekiojamos
patelės. Manoma, kad analogiškas
garsas gali būti ir rujojančios patelės signalas
patinui. Rečiau girdėti arklio žvengimą
primenantys įvairaus stiprumo garsai.
Vieni stebėtojai tvirtina, kad žvengia
patino „asistuojama“ patelė, kiti nurodo,
kad tai patino balsas.
Rujodami patinai ragais laužo medelius,
priekinėmis kojomis kasa duobes, voliojasi
savo ir patelių šlapinimosi vietose, daug
vaikšto, bėgioja, būna agresyvūs. Per mėnesį
netenka beveik penktadalio kūno
masės, o patelės — ne daugiau kaip 5%
[180].
17. Lietuvos fauna