Lietuvos fauna.Žinduoliai (1988)

Būrys. Plėšrieji — Carnivora 172
Šeima. Šuniniai — Canidae 173
174 pav. Vilkiukas
avino, kiti — 10—25 kg mėsos. Voronežo
srities vilkų tyrinėtojai teigia, kad vilko
vienkartinė mėsos porcija — ne daugiau
kaip 3 kg, o prarytą didesnį negu ši norma
mėsos kiekį neužilgo atryja. Taigi alkanas
vilkas gali suėsti maisto daugiau, negu
leidžia jo organizmo fiziologinės galimybės,
bet netrukus turi juo atsikratyti [148].
Lietuvoje tyrinėtų vilkų skrandžiuose
buvo iki 1,8 kg maisto ir tik dviejuose —
4,5 ir 4,7 kg. Taigi vilkai nėra tokie rajus,
kaip apie juos kartais galvojama. Nesuėstus
grobio likučius paslepia arba juos greitai
suėda kiti plėšrūnai.
Vilkai — monogamai. Susiporavę patinas
su patele nesiskiria visą gyvenimą,
bet, vienam žuvus, antrasis per rują susiranda
naują partnerį.
Lietuvoje vilkai rujoja nuo sausio pabaigos
ar vasario pradžios iki kovo mėn.
Nėštumo trukmė — 62—63 dienos.
Dauguma vaikus veda nuo balandžio
pabaigos iki gegužės vidurio, nors pasitaiko
ir ankstyvesnių bei vėlyvesnių vadų.
Veda 1—9 (dažniausiai 3—7) jauniklius.
Vidutinis vados didumas — 5,2 jauniklio
[93]. Vilkiukai gimsta akli. Praregi
po 10—12 dienų. Motina juos žindo
apie 1,5 mėnesio. Pirmomis savaitėmis
jauniklių vienų nepalieka. Tada vilkę maitina
patinas. Jis atneša grobį prie guolio.
Po 3 savaičių tėvai į medžioklę eina kartu.
3—4 savaičių vilkiukai pradeda ėsti mėsą,
iš pradžių tik atrytą. Jauniklių skrandyje
būna mažai virškinimo sulčių, todėl
pasisavina tik apvirškintą maistą [153].
3—4 mėnesių vilkiukai jau gali sudoroti
atneštą pusiau gyvą grobį. Vasaros pabaigoje,
paaugusius ir sustiprėjusius, tėvai
vedasi į medžioklę.
Gimę sveria 350—450 g. Per pirmuosius
4 mėnesius užauga iki 14—15 kg.
Lytiškai subręsta antrųjų gyvenimo metų
gale.
Apie jauniklių mirtingumą duomenų
nedaug. Rudenį stebėtose 8 vilkų šeimose
buvo 2—5 (vidurkis 3,5) vilkiukai, t. y.
vados buvo 30% mažesnės negu pavasarį.
Iš žiemą sumedžiotų vilkų pirmamečiai
sudaro apie 30%.
Tik gimusių jauniklių lyčių santykis
vadose nevienodas: vienose būna daugiau
patinėlių, kitose — patelių, bet vidutiniškai
patinėlių gimsta truputį daugiau
(57,6%). Sprendžiant iš sumedžiotų
vilkų lyčių santykio, patinai vyrauja ir
tarp suaugusių. Iš 1650 vilkų, sumedžiotų
1950—1958 ir 1978—1982 m., patinai
sudarė 57%.
Praktiškai priešų neturi. Mitybinių
konkurentų daug: svarbiausi — lūšis,
taip pat lapė, usūrinis šuo ir kiti plėšrūnai.
Šernai dažnai suėda vilko grobio likučius.
Pavojingiausia liga — pasiutligė. Pasiutę
vilkai ne tik platina virusą gamtoje,
bet ir labai pavojingi žmonėms ir gyvuliams.
Lietuvos vilkų helmintofauną sudaro
16 rūšių: siurbikių— 2, kaspinuočių —
6 ir apvaliųjų kirmėlių — 8 rūšys. Iš
siurbikių dažniausias vilkų žarnyno parazitas
Ataria alata (apsikrėtusių 58 %),
iš kaspinuočių — Taenia hydatigena
(73%), kuris parazituoja ir žmonių žarnyne,
iš apvaliųjų kirmėlių — Uncinaria
stenocephala (54%), Ancylostoma
caninum (36%) ir Toxocara canis
(26%). Dažnas šlapimo pūslės parazita
s— Capillaria plica (41%). Vilkai
dažniau kaip kiti plėšrieji žvėrys serga
trichinelioze (35%). Daugiausia vilkų
šia liga serga Pietryčių Lietuvoje [169].
Dėl vilko vaidmens gamtoje iki šiol nėra
vieningos nuomonės. Gyvulių augintojui
vilkas visada priešas. Natūralioje gamtoje,
kur žmogaus įtaka laukinei faunai yra
minimali, veikia biologinės pusiausvyros
dėsnis: plėšrūnas ir auka yra vienas nuo
kito priklausomi. Faunos istorijoje nėra
pavyzdžių, kad kokia nors gyvūnų rūšis
būtų išnykusi dėl plėšrūnų. Visada tam
tikros rūšies likimui įtakos turėjo žmogus,
keisdamas natūralią aplinką.
Vilko pagrindinis maistas — laukiniai
kanopiniai. Intensyviame medžioklės ūkyje
kanopiniai yra medžioklės objektas.
Taigi vilkas žalingas ne tiek kanopiniams
žvėrims, kiek žmogui, nes, sunaikindamas
dalį medžioklės ūkio produkcijos, tampa
žmogaus konkurentu. Be to, vilkų, kaip ir
kitų plėšrūnų, nauda ar žala priklauso ir
nuo jų bei jų aukų gausumo. 1985 m.
apskaitos duomenimis, 1 vilkui respublikoje
tenka apie 270 kanopinių (27 briedžiai,
38 taurieji elniai, apie 140 stirnų,
65 šernai). Esant tokiam santykiui, vilkai
kanopiniams gali pakenkti (sumažinti jų
metinį prieaugį) tik tose vietovėse, kur
gyvena pastoviai ir yra gausesni, bet visos
respublikos mastu tokio pavojaus nėra.
Priešingai, vilkas kaip sanitaras reikalingas
ir eksploatuojamoms kanopinių populiacijoms.
Tai, kad vilkas eliminuoja kanopinių
populiacijose defektinius individus,
paviršutiniškai žiūrint pastebėti sunku,
bet ši teigiama vilko veikla įrodyta
tyrimais. Žinoma, vilkai papjauna ir visiškai
sveikus, gerai išsivysčiusius žvėris, bet
taip būna dažniausiai tada, kai jie gausesni
ir sudaro gerai organizuotas gaujas
[148].
Visiškai išnaikinti vilką netikslinga ir
neleistina. Jis, kaip ir bet kuri kita biologinė
rūšis, yra sudėtinė gamtos dalis ir turi
išlikti ateinančioms kartoms. Vilko išnaikinimas
nepasiteisina ir ekologiniu požiūriu.
Pagausėjusiose kanopinių populiacijose,
jeigu jos nepakankamai eksploatuojamos,
labiau plinta ligos, parazitai, žvėrims pradeda
trūkti pašarų. Tai pastebėta ir mūsų
respublikoje [211]. Be to, išnaikinus vilkus,
jų nišą užima sulaukėję naminiai šunys
arba vilko ir šuns hibridai, kurie faunai
ir žmonėms padaro daugiau žalos.
Dėl to, matyt, teisingiausia vilkų gausumą
diferencijuotai reguliuoti.
Rudoji lapė
Vulpes vulpes L., 1758
Красная лисица (rus.)
Red fox (angį.)
Lapė — gražus žvėris. Jos liemuo lieknas,
galūnės palyginti trumpos, bet ilgesnės
negu usūrinio šuns. Snukis ištįsęs ir smailus.
Ilga, apžėlusi puriais plaukais uodega.
Kailis tankus, minkštas, rusvos ar gelsvos
spalvos, tik krūtinė ir pilvas balkšvi ar
juosvai pilki. Kojos juosvos. Uodegos
akuotplaukių viršūnės juodos, todėl uodega
atrodo tamsesnė už nugarą. Uodegos
galiukas visada baltas.
Atskirų žvėrelių kailis nevienodai intensyviai
rusvas. Žiemos ir vasaros kailio
atspalvis taip pat nevienodas. 1953 m. Pakruojo
rajone nušauta lapė, kurios kailis
buvo gerokai tamsesnis už normalų —
juosvas su rusvu atspalviu ant pečių ir šonų.
Krūtinė, pilvas ir kojos buvo beveik
juodos. Pasitaiko ir albinosų. 1952 m.
Zarasų rajone sumedžiotos dvi visiškai
baltos lapės.
Šeriasi kartą per metus. Mūsų sąlygomis
žieminis kailis pradeda šertis kovo
mėnesį. Iki birželio pabaigos ant galvos,
šlaunų ir pilvo žieminių plaukų nelieka.
Šios kūno dalys apauga naujais trumpais
plaukais. Žieminiai plaukai ilgiausiai
(iki vasaros pabaigos) išlieka ant uodegos
ir nugaros keteros. Iki rudens plaukai
pailgėja, kailis sutankėja. Geriausias kailis
būna gruodžio—vasario mėn.
Lapiukų kailis tamsiai pilkas su neryškiu
rusvu atspalviu. Krūtinė ir pilvas truputį
šviesesni. Uodega maždaug pusės kūno
ilgio, jos galiukas baltas. Iki rudens
lapiukų kailis keičiasi ir tampa panašus
į suaugusių.
Kūno masė ir matmenys: patinų (n —
47) Q 5,6 (4,2—7,5) kg, L 70 (63,5—
81,5) cm, C 40,6 (34—46,4) cm, P 16
(14—17,5) cm, A 9,2 (7—10) cm; patelių
(n — 52) Q 5 (3,7—6,8) kg, L 67,3
(61—78) cm, C 38,5 (34—45) cm, P
15 (13—16,5) cm, A 9 (7,5—12) cm.
Daugiausia sumedžiojama patinų, sveriančių
5—6 kg (52%), patelių — 4—5 kg
(56%).