Antanas Lesys "Bažnyčios riteris", Vilnius, 2012

Antanas Lesys

BAŽNYČIOS RITERIS

Knyga skirta

625-osioms Lietuvos Krikšto metinėms,

prisimenant kunigą Juozą Zdebskį

Vilnius

2012

UDK 23/28(474.5)(092)

Le314

Viršelyje: nežinomo autoriaus kun. J. Zdebskio portretas.

A. Lesio nuotr.

ISBN 978-609-420-244-5

Turinys

Pratarmė / 5

Gyvenimo kelias

Kunigo J. Zdebskio šeima, vaikystė ir mokslai / 10

Kunigystės metai / 14

Kunigo J. Zdebskio persekiojimas ir KGB planai / 31

KGB agentūra / 50

Kunigas – kalinys / 67

KGB spec. priemonė / 82

Autoavarija, kunigo žūties tyrimas / 102

Antano Grinkevičiaus prisiminimai / 117

Laidotuvės / 119

Gyvas prisiminimuose

Kunigo J. Zdebskio atminimo įamžinimas / 132

Knygos apie kunigą J. Zdebskį ir jo autoriniai

darbai / 136

Kunigo asmenybė ir mintys apie jį / 140

Prisiminimai apie kun. J.Zdebskį / 159

Iš G. Drąsutytės užrašų / 172

Evangelijos skelbėjas / 178

Kunigo J. Zdebskio 25-ųjų žūties metinių

minėjimas / 181

Mintys ir tekstai

Kunigo J. Zdebskio dienoraštis / 188

Kunigo J. Zdebskio pamokslas / 200

Kunigo J. Zdebskio malda / 203

Svarbesnės kunigo J. Zdebskio

gyvenimo ir veiklos datos / 217

Apie knygos leidėją ir rėmėją / 219

Nuotraukos / 227

Santrumpos / 232

Literatūra / 235

Iliustracijų sąrašas / 237

Apie autorių / 239

Pratarmė

Atsigerkime beržo sulos,

Išbučiuokime šaltąjį akmenį,

Kaip mes trokštame šiandien gaivos

Išgyvendinant svetimą dabartį...

A. Lesys

Po Antrojo pasaulinio karo dėl sovietų okupacijos katalikų

padėtis Lietuvoje sunkėjo. Bažnyčia buvo atskirta nuo

valstybės, konfiskuotas jos turtas. Siekiant Bažnyčią sunaikinti

buvo skaldoma dvasininkijos vadovybė, draudžiama jaunesniems

nei 18 metų asmenims dalyvauti liturginėse apeigose

(patarnauti šv. Mišiose, giedoti bažnyčios chore, procesijose

nešti vėliavas, barstyti gėles), bet koks grupinis vaikų katekizavimas

buvo traktuojamas kaip įstatymo pažeidimas. Vyko

prievartinė ateizacija, griežta religinio gyvenimo kontrolė.

Dauguma sovietinės Lietuvos gyventojų buvo nepatenkinti

tokia situacija, bet tik dalis iš jų drįso tam pasipriešinti ir kovoti

už dažnai pažeidžiamas tikinčiųjų teises.

Ryškų pėdsaką pasipriešinimo istorijoje paliko kunigas

Juozas Zdebskis.

Kunigas Robertas Grigas knygoje „Menas gyventi.

Pamokslų metmenys“ apie kunigą J. Zdebskį rašė: „Šalia

mūsų dar gyvena daugybė amžininkų, girdėjusių gyvą jo žodį,

jo sakomus pamokslus – ne iš magnetofono įrašų, kurie, beje,

dar sovietmečiu, matyt, suvokus išliekamąją jų vertę, slapta

buvo dauginami ir egzistencinės tiesos bei nepavergiamos

dvasios laisvės išsiilgusiųjų kaip atgaiva klausomi. Prisime-

nantys kalbėtoją, <...> tikriausiai vėl dvasios akimis išvys tą,

sakytum, nedrąsią, nuolankią jo laikyseną, kuriai nieko svetimesnio,

turbūt, nebuvo už aktorišką gestikuliaciją ir dirbtinę

pozą; vėl išgirs ramų, niekur neskubantį balsą, čia užuojautos

liūdesiu <...> nusidažantį, čia vaikišku humoro džiugesiu

nušvintantį, bet vis gilų, sutelktą...“ (Vilnius, 1997 m.).

Rasa Kalinauskaitė straipsnyje „Kas slepia kunigo J.

Zdebskio žudikus?“ teigė: „Ar ne KGB genas laisvos Lietuvos

prokuratūrai sutrukdė ištirti bent vieną sovietmečio

disidento žūtį, kurioje savo pėdsaką paliko ši represinė

režimo struktūra? Toks klausimas kyla, susipažinus su vienos

ryškiausių pasipriešinimo asmenybių – kunigo Juozo Zdebskio

– byla ir beviltiškais Laisvės kovotojų prašymais ištirti jo

persekiojimą“ (Lietuvos žinios, 2012 m., Nr. 12 – 14).

Ses. Birutė Gučaitė išsaugojo gydytojos Genovaitės

Drąsutytės (1937–2008) dienoraštį ir prisiminimų užrašus.

Ses. G. Drąsutytė apie kun. J. Zdebskį rašė: „Sunku apibūdinti

žodžiais tokį žmogų, kuris, turbūt, ruošiamas Šventumo garbei...“

Perskaitęs gyd. G. Drąsutytės pranašiškus žodžius šios

knygos autorius Antanas Lesys dar kartą skaitytojams priminė

dvasininko gyvenimo, veiklos ir kančios istoriją, kurią parašė

remdamasis archyviniais dokumentais, liudininkų pasakojimais,

straipsniais ir knygomis bei sukurtais dokumentiniais

filmais.

Ses. G. Drąsutytė savo prisiminimuose apie kunigą J.

Zdebskį rašė: „Gerai prisimenu, kaip jis kūrė ateities planus

– apie įstaigą tarp miškų, kur nelaimingosios rastų Dievą ir

globą, o kūdikėliai, kurie buvo pasmerkti nematyti saulės,

išvystų dienos šviesą, begalinį grožį, Dievo gerumą. Iš vaikelių

tikriausiai išaugtų ne vienas šventasis, didvyris... Tėvelis

(kun. J. Zdebskis – aut. past.) sakydavo: „Jei Dievas leistų,

amžinybėje norėčiau būti mergaičių, o ypač nelaimingųjų

globėju... Aš taip kasdien meldžiu šito...“

Tikimės, kad kunigo J. Zdebskio maldos buvo išklausytos

ir nelaimingosios – paniekintos, suvedžiotos, atstumtos,

pažemintos, besilaukiančios bei nutraukusios nėštumą – gali

melsti kunigo Juozo užtarimo...

Knygos autorius nesistengė komentuoti kunigo J. Zdebskio

veiklos, jo persekiojimo, KGB jam panaudotos spec.

priemonės ir tragiškų kunigo mirties aplinkybių. Pateikta informacija

padės patiems skaitytojams atlikti kunigo Juozo apdeginimo

ir žūties tyrimą.

Autorius dėkingas kun. J. Zdebskio bendražygiui, šios

knygos rėmėjui ir leidėjui garbės kanauninkui Vytautui Juozui

Vaičiūnui (plačiau apie jį – skyriuje „Apie knygos leidėją

ir rėmėją“).

Bažnyčios riteriui kunigui J. Zdebskiui, manome, labai

tinka Rasidos Ulčinaitės eilės:

...Bet aš buvau Karys.

Aš žvelgiau Mirčiai veidan.

Aš žinojau, kad ji mano sesė.

Neturėjau teisės palūžti.

Neturėjau teisės sustoti.

Už manęs buvo mūsų Namai...

Jovita Niūniavaitė Lesienė

Gyvenimo kelias

Kunigo J. Zdebskio

šeima, vaikystė ir mokslai

Kunigas, politinis kalinys, kovotojas už tikinčiųjų teises

Juozapas Antanas Zdebskis gimė 1929 m. gegužės 10 d.

Marijampolės apskrityje, Krosnos (vėliau Mindaugų) parapijoje,

Naujienos kaimo ūkininkų šeimoje. Netoli kaimo

– garsusis Kalniškės miškas, kur rezistencijos metais vyko

didžiosios Lietuvos partizanų kautynės.

Būsimojo kunigo tėvas Vincas Zdebskis (1877–1955) buvo

kilęs iš gausios šeimos, motina Ieva Slavėnaitė - Zdebskienė

(1897–1979) – iš turtingos ir garsios Slavėnų giminės (astronomas

P. Slavėnas – J. Zdebskio dėdė). Ji buvo valdinga,

tvirto charakterio moteris, nuo 9-ių metų augusi be motinos.

Pasakojama, kad savo vaikams buvo griežta, nerodė jiems

išorinio švelnumo, bet juos nuoširdžiai mylėjo.

Tėvai buvo labai religingi: šeimos nariai kartu melsdavosi,

per gavėnią giedodavo, įvairiomis progomis kalbėdavo Rožinį

ir Švč. M. Marijos litaniją, pasikinkę arklį sekmadieniais

važiuodavo į savo parapijos Krosnos bažnyčią, per atlaidus – į

kitų parapijų bažnyčias. Juozas nuo mažens buvo pamaldus.

Vinco ir Ievos Zdebskių šeimoje buvo 4 vaikai. Ne visiems

iš jų buvo lemta gyventi: vos penkių mėnesių sulaukusi mirė

Zuzana, tvenkinyje paskendo Zita. Juozas augo su šeimos

pirmagime Maryte. Vėliau, Juozui tapus kunigu, sesuo brolį

rėmė negandų metais, kai jis buvo kalinamas ir persekiojamas.

Brolis rūpinosi sesers ir jos šeimos dvasiniais reikalais.

LCVA saugomoje kun. J. Zdebskio asmens byloje yra

dokumentų, įrodančių, kad LSSR KGB domino ne tik kunigas

Juozas, bet ir jo artimieji. 1979-01-25 Vykdomojo

10

komiteto pirmininko pavaduotojas LSSR Religijų reikalų tarybos

įgaliotiniui P. Anilioniui rašė: „Gyveno vidutiniškai. Tėvai

nei buržuazijos metais, nei vokiečių okupacijos bei pokario

klasių kovos laikotarpiu jokios veiklos neišvystė, buržuazinėms

partijoms nepriklausė, represuoti nebuvo. Šeimoje dar buvo

viena sesuo Zdebskytė-Linkevičienė Marija, gim. 1926 metais,

kuri iki praėjusių metų gyveno kaime, o šiuo metu persikėlė

į Kapsuko miestą. Turi dvi dukteris Egidiją ir Liną, gimusias

1955 ir 1956 metais. Vyras miręs. Kunigo Zdebskio abu

tėvai mirę. Pranešame, kad kunigo Zdebskio Juozo, s. Vinco,

gimusio 1929 m. gegužės 10 d. Naujienos km. Kapsuko rajone

tėvai valdė 12 ha žemės sklypą“ (LCVA, f. R–181, ap. 6, b.

40, l. 29.).

Krikštą, Pirmąją komuniją ir Sutvirtinimo sakramentą

būsimasis kunigas gavo Krosnos bažnyčioje.

1939 m., Naujienos k. Zdebskių

Juozukas /1/

11

1936–1941 m. Juozas mokėsi Naujienos ir Krosnos

kaimų pradžios mokyklose, keturis skyrius baigė labai gerais

pažymiais.

1948 m. J. Zdebskis gerais pažymiais baigė Kalvarijos

gimnaziją. Besimokydamas joje gyveno pas tėvo brolį.

Vokiečių okupacijos metais būrė gimnazijos ateitininkus, vadovavo

jiems. 1947 m., uždraudus tikybos pamokas, Juozas

aprūpindavo draugus religine literatūra. Tais pačiais metais jį

suėmė už priklausymą nacionaliniam pogrindžiui. Dėl įkalčių

stokos buvo paleistas.

Baigęs gimnaziją Juozas tvirtai apsisprendė būti kunigu.

Tėvų šis jo pasirinkimas nedžiugino, nes esant sovietinei

okupacijai jie nujautė, koks pavojingas gyvenimas laukia

sūnaus.

Juozui griežtai pasakius: „Jei neleisite į kunigų seminariją,

aš niekur kitur nestosiu“, tėvai neprieštaravo.

1948–1953 m. J. Zdebskis mokėsi Kauno tarpdiecezinėje

kunigų seminarijoje. Čia buvo nauja aplinka, griežta drausmė.

Pagal 1951m. sausio 1 d. duomenis nuo 1947 m. joje dėstė:

profesorius P. Kuraitis (gim. 1883 m.), P. Tamulevičius (gim.

1923 m.), rektorius profesorius A. Vaitiekaitis (gim. 1890

m.); nuo 1944 m. čia dirbo J. Grigaitis (gim. 1903 m.), A.

Šlapkauskas (gim. 1917 m), J. Stankevičius (gim. 1903 m.);

nuo 1922 m. – A. Grigaitis (gim. 1887 m.), o nuo 1950 m. –

profesorius J. Eretas (gim. 1893 m.). 1951 m. sausio 17 d. dokumente

matyti, kad į Kauno dvasinės seminarijos auklėtinių

sąrašą įrašytas ir teologijos II kurso auklėtinis J. Zdebskis,

gim. 1929 m. Kalvarijos r. Naujienų k. (LYA, f. K-18, ap. 1,

b. 33, l. 22, 24).

Atostogų metu jaunasis klierikas Juozas grįždavo į tėviškę,

aplankydavo namiškius, tėvams padėdavo dirbti ūkio darbus.

12

1952 m. rugsėjis, Kauno kunigų seminarija.

Neopresbiteris J. Zdebskis /2/

Besimokydamas seminarijoje būsimasis kunigas dienoraščio

nerašė, yra likę jo trumpi apibendrinantys rekolekcijų pasiryžimai

ir užrašai prieš atostogas. Nuo pat pirmųjų studijų metų vis labiau

ryškėjo Juozo pamaldumas Šv. Mergelei Marijai.

Seminarijoje J. Zdebskis patyrė dvasinę krizę. Prieš

šventimus sušlubavo jo sveikata – pradėjo jausti nuovargį,

silpnumą, buvo prislėgtos nuotaikos. Šios knygos sumanytojas

ir leidėjas kun. Vytautas Juozas Vaičiūnas knygos autoriams

pasakojo, kad, jo manymu, tuo metu klierikas Juozas patyrė

pagundų – jam buvo kilusios abejonės, ar jis vertas tapti kunigu,

ar pajėgs eiti kunigystės keliu. Įsiterpus seminarijos dvasios

vadovui J. Grigaičiui, buvo nuspręsta leisti J. Zdebskiui priimti

šventimus. 1952 m. rugsėjo mėn. 21 d. iš vyskupo K. Paltaroko

rankų Juozas, būdamas 23 metų, gavo kunigystės šventimus, o

kartu su juo kunigystės šventimus gavo: Leonardas Andriušis,

Janas Charukevičius, Aleksandras Kemėšis, Petras Puzaras,

Bronius Pužas, Juozas Radzevičius, Bernardas Talaišis, Jonas

Tomkus, Juozas Urbonas, Juozas Užupis, Jurgis Užusienis,

Pranas Vaičekonis, Vytautas Vaitauskas, Donatas Valiukonis,

Antanas Vitkus. Seminariją jie baigė 1953 m.

13

Kunigystės metai

1953 m. liepos mėn. kun. J. Zdebskis buvo paskirtas

Raseinių r. Šiluvos bažnyčios vikaru. Tų pačių metų spalio

mėn. perkeltas vikaru į Raseinių bažnyčią, kur darbavosi

nuo 1953 m. spalio mėn. iki 1955 m. spalio mėn. Po to buvo

paskirtas Šiaulių r. Šiupylių bažnyčios klebonu. Išvykimas iš

Raseinių sutapo su žinia apie tėvo V. Zdebskio mirtį. Jis buvo

palaidotas Mindaugų kapinėse, šalia Zitutės.

1956 m. rugsėjo mėn. kun. Juozas Kaune tęsė teologijos

studijas – lankė licenciato kursus seminarijoje ir dirbo vikaru

Kauno Vilijampolės bažnyčioje.

1956-11-28 KGB agentas „Beržas“ savo pranešime teigė,

kad kunigas Zdebskis Juozas, Vinco, g. 1929 m. Kalvarijos

r., Naujienos k., 1953 m. baigė Kauno kunigų seminariją...

Stankevičiui paliepus, spalio pradžioje jis atvyko dirbti į

Kauną. Atrodo, žmogus tvirtas, tik nuo gimimo negirdi viena

ausimi. Gabus, žino vokiečių, rusų, prancūzų kalbas. Į politiką

nesikiša, pagrindinis jo uždavinys – mokslas. Kunigas giliai

tikintis, turi stiprią valią ir labai paprastas... Pažymima,

kad pranešimas paimtas norint išanalizuoti Zdebskį ir kitus

akademinio kurso klausytojus (LYA, f. K-18, ap. 2, b. 219, l.

50, 51).

Pirmaisiais kunigystės metais J. Zdebskis kruopščiai

ruošdavosi pamokslams, juos užrašydavo net su kreipiniu

„Brangieji...“.

Nuo 1957 m. rugsėjo mėn. iki 1959 m. balandžio mėn.

kun. J. Zdebskis buvo Kauno Įgulos bažnyčios vikaru. Čia

dirbdamas kun. Juozas garsėjo kaip jautrus nuodėmklausys,

išmintingas jaunimo dvasios vadovas, puikus pamokslinin-

14

1959 m. balandžio 16 d., Žalpiai (Kelmės raj.). Iš kairės: kun. J.

Zdebskis, A. Preikša, kun. G. Skučas, kun. J. Užupis /3/

kas. Jo archyve išliko to laikotarpio 66 pamokslų konspektai.

Pamokslams naudojo „Organiškąją askezę“, St. Šalkauskio

„Ateitininkų ideologiją“, T. Totho ir P. Lipperto veikalus

vokiečių k. ir kt. Pamokslų temos: Dievo buvimo įrodymai;

Atpirkėjas ir atpirkimas žmogaus gyvenime; kenčiantis Kristus;

kančia ir jos įprasminimas; moteris ir religija; temperamentai;

garbėtroškos ir meilės aistros; vaikų ir paauglių psichologija

bei jų ugdymas; vyro ir moters psichologijos aspektai; žmonių

susitikimai, draugystė ir menas mylėti žmogų bei kt.

Bendraudamas su studentais, mokiniais bei dirbančiu jaunimu

kun. J. Zdebskis gilinosi į pedagogikos, psichologijos,

istorijos, dvasinio gyvenimo klausimus, įgijo patirties sielovados

darbe.

Vėliau kun. J. Zdebskis tapo Šakių bažnyčios vikaru. Nuo

15

1961 m. spalio mėn. iki 1964 m. lapkričio mėn. jis dirbo Kapsuko

rajono Gudelių bažnyčios klebonu. 1962 m. pradžioje

jam reikėjo aptarnauti ir Naujosios Ūtos parapiją, esančią už

keliolikos kilometrų. Važinėjo dažniausiai dviračiu, labai pavargdavo.

Kartą neteko sąmonės aukodamas šv. Mišias.

Kun. J. Zdebskis turėjo daug įdomių planų, sumanymų, bet

ne visus juos suspėjo įgyvendinti. Norėdamas padėti jaunuoliams

atsakingiau pasiruošti vedybiniam gyvenimui jis, nebodamas

aplinkinių nuostabos ir net apkalbų, gilinosi į meilės

ir šeimos, vyro ir moters psichologiją – skaitė literatūrą,

užrašinėjo įdomesnius pokalbius, įsimintinus įvykius, savo

pastebėjimus, apmąstymus, svajojo apie tai parašyti knygą.

A. Zubreckas straipsnyje „Kovojęs už teisingumą, dorovę ir

laisvę“ teigė, kad „saugumo darbuotojai, gerai žinodami, kad

kun. J. Zdebskis nuo pat kunigystės pradžios domėjosi moters

meilės ir jaunuolių draugystės psichologija ir artimai bendravo

su daugybe moterų, tuo klausimu nuolat rinko kunigą

kompromituojančią medžiagą. Lietuvos vyskupus pasiekė ne

vienas saugumiečių skundas apie tariamas kun. J. Zdebskio

meilužes. Tačiau, kaip žinoma, šie kunigą kompromituojantys

faktai niekuomet nepasitvirtindavo“.

Garbės kan. Vytautas Juozas Vaičiūnas knygos autoriui

tvirtino, jog jeigu būtų pasitvirtinusios žinios apie kun. J.

Zdebskį kompromituojančius santykius su moterimis, tai saugumui

nebūtų reikėję panaudoti jokių spec. priemonių prieš

kun. Juozą, seniai būtų jį sukompromitavę.

Nepaisydamas oficialaus sovietinės valdžios draudimo,

kunigas Juozas bažnyčioje po keliasdešimt vaikų paruošdavo

pirmai komunijai.

Mėnesį padirbėjęs Alytuje, 1965 m. rugpjūčio mėn. kun. J.

Zdebskis paskirtas Lazdijų r. Leipalingio bažnyčios vikaru, o

16

1966 m. lapkričio mėn. – Lazdijų r. Kapčiamiesčio bažnyčios

klebonu.

Klebonaudamas Kapčiamiestyje kun. Juozas ėmėsi uždarų

rekolekcijų, katalikiškų konferencijų organizavimo.

1968 m. pabaigoje kartu su kun. S. Tamkevičiumi pradėjo

rinkti parašus po pareiškimu dėl po karo prasidėjusios ir vis

blogėjančios padėties Kauno kunigų seminarijoje.

Vėliau kun. J. Zdebskis buvo paskirtas Šakių r. Valakbūdžio

bažnyčios klebonu.

1969-01-08 kunigai J. Zdebskis ir P. Dumbliauskas

nusiuntė laišką SSRS Ministrų tarybos pirmininkui, nuorašus

– Religijų reikalų tarybos prie SSRS Ministrų tarybos

pirmininkui bei sovietinės Lietuvos Katalikų Bažnyčios

vadovams. Laiške buvo teigiama, kad sovietinė valdžia

kišasi į kunigų seminarijos reikalus – be jokių paaiškinimų

atmeta tinkamų mokytis seminarijoje jaunuolių pareiškimus,

seminarijoje leidžia mokytis tik 27 klierikams ir kt., tokiu

būdu „siekiama sunaikinti Katalikų Bažnyčią mūsų krašte“.

1970 m. J. Zdebskis buvo paskirtas Prienų bažnyčios

vikaru. Su Prienais susijusi LKB kronikos leidimo pradžia.

Šiame pogrindiniame leidinyje buvo pateikiami faktai apie

priverstinę ateizaciją, tikinčiųjų persekiojimą, žmonių teisių

pažeidinėjimą ir pan.

Pas kun. J. Zdebskį iš Simno atvykdavo kun. S.

Tamkevičius, kuris buvo LKBK steigėjas, redaktorius ir

leidėjas. Kunigas Juozas buvo vienas iš LKBK leidybos

iniciatorių, pateikdavo Kronikai daug medžiagos, stengdavosi

visus tarp tikinčiųjų ir sovietinės valdžios kylančius konfliktus

paviešinti. Pirmas LKB kronikos numeris, išspausdintas

1972 m. kovo mėn. 19 d. (šv. Juozapo dieną), buvo skirtas

kun. J. Zdebskiui, jame buvo aprašomas jo teismo procesas.

17

KGB pareigūnai ieškojo LKB kronikos leidėjų bei platintojų.

Pirmas LKBK numeris 1972-06-26 kratos metu buvo paimtas

iš J. Stanelytės. 1972-07-05 LSSR prokuroro pasirašomas nutarimas

iškelti baudžiamąją bylą dėl LKB kronikos gaminimo

ir platinimo (LYA, f. K-1, ap. 58, b. 47707/3, l. 2, 3).

Kun. J. Zdebskis prisidėjo prie pogrindžio leidinių,

maldaknygių bei įvairios religinės literatūros leidimo, dauginimo,

platinimo, perdavimo į užsienį. Jis su kitais bendražygiais

surasdavo patalpas, slaptavietes minėtos literatūros gaminimui

bei laikymui, ieškodavo rašomųjų mašinėlių, kopijavimo

priemonių ir kt. Atsiradus aparatui ERA, pogrindinės

literatūros dauginimui atsivėrė naujos galimybės ir kunigas

Juozas stengėsi jas išnaudoti.

Nuo 1971 m. kun. J. Zdebskio iniciatyva Kaune buvo

organizuojami sambūriai, kuriuose vykdavo diskusijos

apie literatūrą, istoriją, religijos suvaržymą bei tikinčiųjų

diskriminavimą ir pan.

1971 m. vasarą kun. J. Zdebskis pirmai komunijai parengė

kelis šimtus vaikų. Jis drąsiai, nesislėpdamas juos katekizavo,

nors sovietiniai įstatymai kunigams leido vienu metu mokyti

tik po vieną vaiką. Dvasininkas teigė, kad panašūs draudimai

prieštarauja bažnytinės teisės kanonams.

1971 m. rugpjūčio 26 d. kun. J. Zdebskis suimamas už

vaikų katekizavimą ir nuteisiamas vienerių metų laisvės

atėmimu. Bausmę atliko Lukiškių kalėjime ir Pravieniškių

bendrojo režimo pataisos darbų kolonijoje.

1973 m. vasarą kun. J. Zdebskis paskirtas Lazdijų r.

Šlavantų bažnyčios klebonu ir čia dirbo 12 metų (1974

– 1985). 1982-12-13 paskiriamas administratoriaus teisėmis

laikinai aptarnauti Kučiūnų parapiją.

1973 m. rudenį kunigai J. Zdebskis, A. Deltuva ir I. Plio-

18

raitis iš uolesnių parapijos jaunuolių subūrė „Eucharistijos

bičiulių“ sambūrį.

Kun. Juozas mokėjo patraukti paskui save vaikus ir

jaunimą, rūpinosi jų religiniu ugdymu, mokė juos ne tik

tikėjimo, bet ir nepriklausomos Lietuvos istorijos, aiškino

Vasario 16–osios d. prasmę, Vyčio reikšmę, ragino išmokti V.

Kudirkos sukurtą Lietuvos himną. Jis organizuodavo Eucharistijos

bičiulių keliones bei išvykas. Jis įkūrė, rėmė, vadovavo

Eucharistijos bičiulių ir Blaivybės sąjūdžiams. Keli su kun.

J. Zdebskiu bendravę jaunuoliai vėliau tapo kunigais.

1986 m. pradžioje kun. J. Zdebskis buvo paskirtas Lazdijų

r. Rudaminos bažnyčios klebonu ir čia darbavosi iki tragiškos

žūties.

Kun. J. Zdebskis nuosekliai ir atkakliai gynė ne tik

katalikų, bet ir kitų tikinčiųjų teises. 1978 m. lapkričio mėn.

13 d. buvo įkurtas viešai veikiantis „Tikinčiųjų teisėms ginti

katalikų komitetas“ (TTGKK). Komiteto nariai buvo kunigai

Juozas Zdebskis, Alfonsas Svarinskas, Sigitas Tamkevičius,

Jonas Kauneckas ir Vincentas Vėlavičius. 1978-11-22 apie

TTGK komitetą informuoti užsienio žurnalistai, kurie dalyvavo

Maskvoje privačiame bute surengtoje spaudos konferencijoje.

TTGK komiteto veiklos tikslas – atkreipti visuomenės

dėmesį į katalikų diskriminavimą. TTGKK nariai buvo tiesiogiai

susiję su LKB kronikos leidyba, bet šį ryšį galima buvo

tik numanyti, nes pogrindžio sąlygomis leidžiamos kronikos

leidėjų pavardės bei leidimo vietos buvo griežtai slepiamos.

TTGKK parengė keliasdešimt dokumentų, kuriuose kritikuota

nusikalstama sovietų valdžios politika Bažnyčios atžvilgiu.

Šiuos Lietuvoje ir užsienyje platinamus dokumentus TTGKK

nariai pasirašydavo ir nurodydavo savo adresus. Jie reikalavo,

kad sovietų valdžios pareigūnai nesikištų į bažnyčios veiklą,

19

nevaržytų dvasininkų bei tikinčiųjų teisių, nepažeidinėtų

konstitucinės piliečių sąžinės laisvės, nekontroliuotų Kauno

kunigų seminarijos veiklos, sugrąžintų uždarytas bažnyčias,

leistų statyti naujas ir pan.

Nuo 1978 m. iki 1980 m. lapkričio mėn. kun. J. Zdebskis

priklausė TTGK komitetui.

1983-02-02 LSSR prokuratūros ypatingai svarbių bylų

tardytojo E. B. VSK tardymo izoliatoriuje tardomas kun. Alfonsas

Svarinskas teigė, kad „TTGKK sukūrimo iniciatoriais

buvo tik kunigai, tapę pirmaisiais šio komiteto nariais, t. y.

kunigai Tamkevičius, Zdebskis, Vėlavičius, Kauneckas ir aš

(aut. past.: A. Svarinskas). <...> Kadangi 1980 m. iš komiteto

narių tarpo pasitraukė kun. Zdebskis /dėl kokių priežasčių jis

pasitraukė, aš nežinau/, o kiti nariai buvo labai užimti, tai

buvo nutarta papildyti komitetą kitais nariais <...>, nutarėme

į komitetą įtraukti kunigus Kalinauską, Keiną ir Stakėną. Kadangi

šie asmenys sutiko būti komiteto nariais, jie ir buvo

įtraukti. Apie tai katalikų komitetas priėmė dokumentą Nr. 36

/1980 m. spalio mėn. 20 d./ <...> Komitetas buvo įkurtas tam,

kad registruotų tikinčiųjų teisių pažeidimo faktus ir kovotų

už tikinčiųjų teises. Komiteto tikslas buvo atkreipti tarybinės

vyriausybės ir bažnytinės vyresnybės dėmesį į visus tikintiesiems

daromus pažeidimus, jų teisių suvaržymus (LYA, f.

K-1, ap. 58, b. P-15237, t. 6, l. 4, 7, 27).

Savo pamoksluose kun. Juozas žadino Dievo ir Tėvynės

meilę, ragino rinktis blaivų gyvenimo būdą, nepasitikėti

sovietinėje spaudoje publikuojamais ateistiniais straipsniais,

pasisakydavo prieš abortus, buvo moterų vienuolių

dvasinis vadovas. Jis skatino į aktyvesnę veiklą įsijungti ir

kitus kunigus, smerkė mokyklos ir jaunimo ateizaciją, kritikavo

su sovietų valdžia bendradarbiaujančius dvasininkus,

20

priekaištavo įstojusiems į komunistų partiją ir tiems, kurie nedrausdavo

savo vaikams stoti į komjaunimo organizaciją.

Dvasininką J. Zdebskį be tiesioginių parapijos kunigo

pareigų jaudino katalikų padėtis ir kitose Sovietų Sąjungos

vietose. Teigdamas, kad „verta dėl vieno žmogaus pervažiuoti

visą imperiją“, jis važinėjo pas tenykščius katalikus, teikė

jiems religinius patarnavimus. Kiekviena jo išvyka būdavo

misija – sustiprinti, paguosti, paraginti, padėti, padrąsinti ir

pan. Dažnai jis fiziškai negalėdavo suspėti į svarbius susitikimus

ir nesiteisindamas kantriai išklausydavo priekaištus.

1969–1985 m. kaip misionierius kun. Juozas aplankė

Pavolgio vokiečius, kurie 40 metų nebuvo matę kunigo, bet

išlaikė tikėjimą. Jis susitiko su katalikais Armėnijoje, Gruzijoje,

Moldovoje, Altajaus krašte, Kazachstane. Tuo metu Kazachstane

gyveno apie milijonas vokiečių, nemažai jų buvo ir

Pavolgyje, Uzbekijoje, Sibire. Katalikų kunigų tuose kraštuose

buvo labai mažai. Tuo metu jau buvo susiformavusi misijų

metodika – iš pradžių į reikiamą vietą nuvykdavo seserys

vienuolės (arba kitos katalikės moterys bei merginos) parengti

tikinčiuosius krikštui, Atgailos sakramentui, jungtuvėms, o po

kokios savaitės ten atvykdavo ir kun. J. Zdebskis. Visos apeigos

dažniausiai vykdavo vakarais ir naktimis, nes dienos metu

žmonės dirbo. Sibire kunigas su savo bendražygiais lankė ligonius,

lietuvius tremtinius ir politinius kalinius, materialiai

padėjo jų giminaičiams nuvykti į tolimus Sibiro kampelius

lankyti artimųjų. Tremtiniams jis atveždavo ir perduodavo

Lietuvoje surinktus pinigus, atgabendavo įvairių knygų.

Kunigas Juozas mėgo keliauti, su draugais aplankytuose

gamtos kampeliuose įrengdavo altorių ir aukodavo šv.

Mišias.

Kun. J. Zdebskis rūpinosi už vaikų katekizavimą nuteis-

21

tu ir kalinamu kun. A. Šeškevičiumi SJ, Maskvoje ieškojo

advokato jo bylos peržiūrėjimui. Kunigas Juozas surado

advokatę politiniam kaliniui – partizanui L. Simučiui.

1975 m. kun. J. Zdebskis aplankė P. Plumpą, kuris už

LKBK platinimą buvo nuteistas 8-iems metams griežto

režimo lagerio. 1978 m. kunigas Juozas lankė Mordovijoje

kalintį B. Gajauską, kuris kalėjo lageriuose vos ne keturis

dešimtmečius, spalio mėnesį susitiko su Dubravnoje įkalintu

V. Lapieniu. Kun. J. Zdebskis kelis kartus lankė į Krasnojarsko

kraštą ištremtą N. F. Sadūnaitę, važiavo pas nuteistą ir

tremtyje Tomsko srityje buvusį J. Sasnauską.

Kunigas Juozas lankė į sovietinę armiją paimtus jaunuolius.

Į Kazachstaną gelbėti R. Grigo, atsisakiusio duoti karinę

priesaiką ir dėl to patyrusio fizinį smurtą, važiavo net kelis

kartus. Nepaisant įvairių kliūčių, kun. J. Zdebskiui pavyko

surasti išsekusį ir iškankintą jaunuolį, gulintį ligoninėje. Vėliau

kunigas Juozas pasistengė, kad apie R. Grigo persekiojimą

ir kankinimą per Vatikano radiją būtų informuota pasaulio

visuomenė. R. Grigas iš tarnybos sovietinėje armijoje grįžo

taip ir nedavęs priesaikos. Vėliau jis tapo kunigu, ir jo paties

bei jo tėvo A. Grigo teigimu, kun. J. Zdebskis išgelbėjo jį nuo

sunaikinimo.

Kun. J. Zdebskis dalyvaudavo politinių kalinių teismuose.

1979-07-18 Astravo m. (Baltarusija) buvo teisiama

A. Ramanauskaitė, kuri rinko Baltarusijos kaimuose žodžius

akademiniam lietuvių kalbos žodynui ir mokė vaikus tikybos.

Iš Lietuvos į teismą jos palaikyti atvyko didelis būrys jaunimo

ir dvasininkų, kurių tarpe buvo ir kunigas Juozas.

Kelionėse, teismuose, susitikimuose surinkta informacija

kun. J. Zdebskio ir jo bendražygių pastangomis būdavo skelbiama

LKB kronikoje.

22

Jis susitikdavo ir palaikydavo glaudžius ryšius su Sovietų

Sąjungos disidentais Sergejumi Kovaliovu, Andrejumi Sacharovu,

Tatjana Velikanova ir kitais, kurie padėdavo, kad į

Maskvą atvežta LKBK pasiektų užsienį.

Apie kun. J. Zdebskį ir jo veiklą nuolat informuodavo

Vatikano, „Laisvės“ radijo stotys, Lietuvos pogrindžio

bei užsienio spauda. Jis pats stengėsi, kad informacija apie

žmogaus sąžinės laisvės pažeidimus pasiektų žiniasklaidą.

Dvasininkas su S. Tamkevičiumi, P. Dumbliausku,

L. Kunevičiumi ir kitais atvirai pasisakė prieš sovietinę

okupaciją. Jie rašė pareiškimus sovietinės Lietuvos katalikų

Bažnyčios vadovams, LSSR ir SSRS valdininkams, Jungtinių

Tautų Organizacijai.

1974 m. kunigai S. Tamkevičius, J. Zdebskis, L. Kunevičius,

P. Dumbliauskas ir P. Adomaitis pasirašė kreipimąsi

į SSRS Žmogaus teisių gynimo komitetą, reikalaudami

išlaisvinti už LKB Kroniką suimtus P. Plumpą, N. F. Sadūnaitę,

P. Petronį, J. Stašaitį, V. Jaugelį, J. Gražį ir kitus. Akademikas

A. Sacharovas apie tai paskelbė pasaulio visuomenei,

prašydamas ginti už tikėjimą įkalintus žmones.

1983-01-06 buvo pradėta nauja grupinė operatyvinio tyrimo

byla (DGOR) „Pautina“ („Voratinklis“) – nutarta Svarinsko,

Tamkevičiaus ir Zdebskio DOR Nr. 22, Keinos DOR

Nr. 199, Kaunecko DOR Nr. 165, Kalinausko DOR Nr. 201,

Vėlavičiaus DON Nr. 1503 ir Stakėno DOP Nr. 1641 nutraukti;

operatyvinių-agentūrinių priemonių pagalba Zdebskis

sukompromituotas prieš savo bendražygius ir tikinčiuosius,

todėl jį pašalino iš Katalikų komiteto; asmenims Svarinskui,

Tamkevičiui, Kauneckui, Keinai, Vėlavičiui, Kalinauskui,

Stakėnui pradėti operatyvinę tyrimo bylą, turinčią

antisovietinės agitacijos ir propagandos atspalvį, pavadintą

23

„Pautina“ („Voratinklis“); Svarinskui, Tamkevičiui, Kauneckui,

Keinai, Vėlavičiui, Kalinauskui, Stakėnui duoti pravardes

– slapyvardžius (rusų k.: „klička“); Zdebskiui pradėti

operatyvinio stebėjimo bylą Nr. 1789 pagal „bažnytinių

organizacijų vadovų ir autoritetų“ kategoriją. (f. K-30, ap. 1,

b. 880, l. 4-7).

1983 m. suėmus ir nuteisus kunigus A. Svarinską ir S.

Tamkevičių, LKBK redaktoriaus darbą perėmė kun. Jonas

Boruta, o kun. J. Zdebskis bei kiti ir toliau dalyvavo

pogrindinės literatūros dauginimo, leidimo, platinimo darbe.

1985 m. kunigo Juozo iniciatyva nusiųstas kreipimasis

SSKP generaliniam sekretoriui M. Gorbačiovui, reikalaujant

išlaisvinti suimtus Lietuvos kunigus.

LSSR KGB nuosekliai stiprino kunigų parengimo kontrolę

vienintelėje sovietinėje Lietuvoje veikusioje Kauno kunigų

seminarijoje. Pateikusių jaunuolių prašymus analizuodavo

ne tik seminarijos vadovybė, bet ir KGB bei Religijų reikalų

įgaliotinis. Su asmenimis, dar besimokančiais mokykloje ir

planuojančiais mokytis kunigų seminarijoje, KGB pareigūnai

bandydavo „užmegzti kontaktą“ – užverbuoti. Apie moksleivių

religinius įsitikinimus, jų ryšius su dvasininkais, ketinimus

mokytis kunigų seminarijoje rinkdavo žinias užverbuoti pedagogai,

draugai, giminės.

1982-11-18 agentūrinių-operatyvinių priemonių aktyvinant

kontržvalgybinį darbą tarp Kauno dvasinės seminarijos

dėstytojų ir klierikų, o taip pat tarp kunigų ir klierikų –

nelegalų plane rašoma, kad „agentūroje yra 24 agentai, iš jų 4

dėstytojai, 20 klierikų. <...> 1972 m. buvo užverbuotas agentas

„Petras“. Po atitinkamo paruošimo, patikrinimo ir apmokymo

„Petras“ buvo įterptas į objektų DOR „Fanatička“ ir „Mladenec“

tyrimą, buvo naudojamas kitų priešiškai nusiteikusių

24

klerikalų išaiškinimui. <...> Agentas Petras netikintis, komjaunuolis,

socialistinės tėvynės patriotas, todėl nuspręsta

pasiūlyti jam stoti į Kauno dvasinę seminariją“ (LYA, f. K-

18, ap. 2, b. 232, l. 27, 49).

Kauno kunigų seminarijoje besimokantiems KGB

užverbuotiems agentams nebuvo lengva paklusti kontrolei

bei griežtai drausmei, pvz., 1984-12-22 KGB agento

„Stankevičiaus“ pranešime teigiama: „Dėl seminarijos mano

nuotaika bendrai tokia. Jeigu mes gyvenime sakome <...>

„sunkiai dirbau“, tai tikintieji naudoja du tokius žodžius

„auka“ ir „apsimarinimas“. <...> Iš viso, toks tyčinis įėjimas

vardan reikalo, o ne iš pašaukimo – tas yra labai sunku, tiesiog

neįmanoma. <...> Iš pradžių buvo labai sunku ir fiziškai,

nes kiekvieną dieną reikia po dvi valandas klūpėti. <...> Kas

liečia mokslą, tai, lyginant su aukštosiomis mokyklomis, seminarijos

programa yra siauresnė, bet čia ji išeinama giliau.

Kontrolė stipri ir pastovi, dažni kontroliniai darbai <...>

Per šią sesiją turėjom laikyti egzaminus iš trylikos dalykų“.

Kontržvalgybinio darbo agentūrinių-operatyvinių priemonių

tarp Kauno dvasinės seminarijos dėstytojų ir klierikų 1985

– 1987 m. plane rašoma: <...> Paruošti konkrečias užduotis

įterptam į seminariją agentui „Stankevičiui“, nukreiptas

į pasitikėjimo užkariavimą dėstytojų, klierikų, katalikų

dvasininkų reakcingosios dalies ir kitų klerikalų akyse. <...>

Pastoviai vesti su juo auklėjamąjį darbą ir apmokymą (LYA,

f. K-18, ap. 2, b. 235, l. 10, 35, 36).

Kai kurie vaikinai, norėdami studijuoti kunigų seminarijoje,

susitikdavo („eidavo į kontaktą“) su KGB pareigūnais, o

vėliau kategoriškai atsisakydavo bendradarbiauti.

Pvz., 1984-12-23 kunigas R. P. nusiuntė pareiškimą į KGB

nurodydamas, kad 1977 m. prieš stojant į kunigų seminariją

25

buvo užverbuotas. Pareiškime pažymima, kad jam buvo keliami

neteisėti reikalavimai pasirašyti bendradarbiavimo

su KGB pasižadėjimą – buvo teiraujamasi, ar klausosi „Vatikano“,

„Laisvės“, „Amerikos balso“; priminta, kad du dėdės

ir tėvas teisti už ryšius su partizanais; grasinta, kad neįstos

į seminariją, jei nesutiks. Po 3 val. „smegenų praplovimo“

sutiko pasirašyti. Antrą kartą susitikus KGB pareigūnas

reikalavo pasirinkti slapyvardį, parašyti autobiografiją, grasino

net kalėjimu. Kitas susitikimas jau vyko Vilniuje, ketvirtas

– paskutinis, po to R. P. į susitikimus nėjo. Pareiškime

pažymima, kad saugumiečiai pažeidė Suvienytųjų Nacijų

Organizacijos (SNO) visuotinės žmogaus teisių deklaracijos

12 str., <...> 20 str. – niekas negali versti stoti į kokią

nors organizaciją. Savo pareiškime kunigas R. P. išdėstė

reikalavimus: 1977 m. pasižadėjimą laikyti negaliojančiu;

nešantažuoti; leisti vyskupams, seminarijos vadovybei spręsti

kandidatų į kunigų seminariją tinkamumą; leisti vyskupams

ir valdytojams skirti kunigus (LYA, f. K-6, ap. 2, b. 212, l.

71). Į tokį drąsų poelgį buvo greitai sureaguota – 1985-03-22

dėl religinių susivienijimų nuostatų pažeidimų kunigą įspėjo

LSSR prokuroro vyresnysis padėjėjas J. Bakučionis. Kunigas

pasirašyti įspėjimą atsisakė (LYA, f. K-6, ap. 2, b. 212, l. 69).

1982-06-22 SSRS KGB 5 vald. 4 sk. vyr. operįg.

pažymoje apie komandiruotę į LSSR KGB rašoma, kad iš

92 žmonių, besimokančių Kauno seminarijoje, 18 yra KGB

agentai ir 11 – kandidatai verbavimui. Iš 18 agentų tik 9 su

KGB bendradarbiauja atvirai (noriai), ir jų tarpe yra agentas

„Žilvinas“ <...>, užverbuotas 1972 m., nuo 1980 m. jis

yra spec. agentas, jam mokama po 100 rub. per mėnesį, iš jo

gaunamos vertingos žinios, taip pat informacija apie Kaune

esančius spausdinimo „taškus“ (LYA, f. K-18, ap. 2, b. 232,

26

l. 76). 1980-08-05 agentūrinių - operatyvinių priemonių aktyvinant

kontržvalgybinį darbą tarp Kauno dvasinės seminarijos

dėstytojų ir klierikų 1980 – 1981 m. plane rašoma: Siekiant sustiprinti

agentūrines pozicijas <...> rugsėjo mėnesį į dvasinę

seminariją mokytis buvo pasiųstas patikrintas ir apmokytas

agentas „Žilvinas“. „Žilvinas“ yra saugumo organų materialiai

išlaikomas. (LYA, f. K-18, ap. 2, b. 230, l. 18).

Buvo verbuojami Kauno kunigų seminarijos vadovai ir

dėstytojai, pvz., 1976-08-10 LSSR KGB pirmininko patvirtinto

kontržvalgybinio darbo aktyvinimo tarp Kauno dvasinės

seminarijos dėstytojų ir klierikų agentūrinių-operatyvinių

priemonių plane nurodoma, kad agentas „Sigitas“, dvasinėje

seminarijoje užimantis vadovaujančią padėtį, dažnai išvažiuoja

į užsienį, todėl nedaro reikiamos įtakos mokslo – auklėjimo

procesui, KGB naudingos politinės linijos palaikymui. Per

Religijos reikalų įgaliotinį reikėtų spręsti klausimą apie vicerektoriaus

etato įvedimą ir į tas pareigas paskirti agentus

„Antaną“ arba „Vidmantą“ (f. K-18, ap. 2, b. 227, l. 35, 38).

1980-04-03 LSSR KGB Kauno m. sk. viršininko patvirtintame

plane rašoma, kad dvasinėje seminarijoje yra 20

agentų: 5 dėstytojai ir 15 klierikų. Pažymima, kad kokybės

atžvilgiu agentūrinės pozicijos silpnos, nes dauguma klierikų

agentų sutiko bendradarbiauti todėl, kad bijojo būti nepriimti

į seminariją (LYA, f. K-18, ap. 2, b. 230, l. 1, 3).

1982-06-22 SSRS KGB 5 vald. 4 sk. vyr. operįg. pažymoje

apie komandiruotę į LSSR KGB rašoma, kad Kauno kunigų

seminarijoje tuo metu dirbo agentai: „Sigitas“ užverbuotas

1948 m.; „Antanas“ užverbuotas 1979 m., charakterizuojamas

teigiamai; kitas „Antanas“ užverbuotas 1957 m., charakterizuojamas

teigiamai; „Valdas“ užverbuotas 1980 m., charakterizuojamas

teigiamai; agentas „Leningradskij“ užverbuotas

27

1977 m. rugpjūčio 23 d. Kunigystės 25 metų minėjimas. Iš dešinės

stovi J. Užupis ir J. Zdebskis /4/

1956 m., bendradarbiauja pasyviai, nenoriai, jo darbo byloje

nėra nei vieno pranešimo; pabrėžiama, kad seminarijos

literinėje byloje iš minimos agentūros gauta mažai pranešimų.

Agentai „Sigitas“, „Vidmantas“, „Antanas“, „Valdas“ buvo

LSSR KGB 3 sk. įvairių pareigūnų žinioje, agentai „Antanas“

ir „Leningradskij“ – LSSR KGB Kauno m. pareigūnų žinioje.

Paminėti agentai priimami konspiraciniuose butuose, su jais

vidutiniškai susitinkama 1 – 2 kartus per mėnesį (f. K-18, ap.

2, b. 232, l. 75, 76).

Kun. J. Zdebskis, žinodamas apie tokią sudėtingą Kauno

kunigų seminarijos padėtį, ieškojo išeities. Jis ir J. Stašaitis

28

1979 m. spalio 7 d., Viduklė. Kun. A. Svarinsko kunigystės 25

metų jubiliejaus minėjimas. Iš kairės: V. Vėlavičius, J. Zdebskis, A.

Svarinskas ir J. Kauneckas /5/

ėmėsi iniciatyvos organizuoti pogrindžio kunigų studijas. Joje

galėjo mokytis jaunuoliai ir vyrai, kuriems sovietinė valdžia

neleido studijuoti oficialiai veikusioje Kauno kunigų seminarijoje.

Kun. J. Zdebskio sumanymą palaikė vyskupai tremtiniai

– V. Sladkevičius ir J. Steponavičius. 1971 m. keturi studentai

pradėjo mokslą pirmame kurse, 1972 m. organizuojamas antras

kursas. Paskaitos dažniausiai vykdavo Kaune arba Vilniuje

butuose, kartais Vilniaus Paveikslų galerijos muziejuje

(uždarytoje Vilniaus Arkikatedroje), kur direktoriumi dirbo

J. K. Matulionis, taip pat mokęsis šioje seminarijoje. Kun.

J. Zdebskis jiems parūpindavo Kauno kunigų seminarijoje

29

dėstomo kurso paskaitų atšviestą medžiagą. Egzaminus laikydavo

privačiuose butuose. Kun. J. Zdebskis retai pasirodydavo,

nes buvo nuolat saugumo sekamas.

1985-12-27 LSSR KGB Kauno m. sk. 2 psk. pagrindinių

agentūrinių-operatyvinių priemonių plane 1986 m. rašoma,

kad katalikų dvasininkų reakcionierių sukurtoje nelegalioje

dvasinėje seminarijoje mokosi nacionalistiškai ir priešiškai

nusiteikę asmenys. Norint nustatyti čia besimokančius ir

dėstančius asmenis, reikia parinkti agentą iš patikrintos

agentūros ir įterpti jį į nelegalią dvasinę seminariją (LYA, f.

K-18, ap. 1, b. 261, l. 1, 18).

Pogrindinė kunigų seminarija turėjo didelės reikšmės

sovietinės Lietuvos religiniame gyvenime, nes sovietinė

valdžia, norėdama kontroliuoti būsimųjų kunigų mokymo

ir ugdymo procesą, buvo priversta padaryti Kauno kunigų

seminarijai kai kurių nuolaidų – didinti klierikų skaičių,

nešantažuoti ir priverstinai neverbuoti stojančiųjų į seminariją

jaunuolių.

Šiandien daugelio kunigų, baigusių pogrindinę kunigų

seminariją, vardai gerai žinomi ne tik Lietuvoje, bet ir už jos

ribų. Tai kunigai: Vytautas Juozas Vaičiūnas, Jonas Boruta,

Kazimieras Ambrasas, Aušvydas Belickas, Kęstutis Brilius,

Robertas Grigas, Jonas Kastytis Matulionis, Ričardas Repšys

ir kiti.

30

Kunigo J. Zdebskio persekiojimas

ir KGB planai

Knygos „Akiplėša“ redaktorius kun. Aušvydas Belickas

rašė: „Penkis dešimtmečius KGB energingai dirbo Lietuvoje

palaikydama ir stiprindama totalitarinę sovietinę valstybę. Ši

milžiniška represinė organizacija skverbėsi į visas visuomenės

gyvenimo sritis ir, slopindama laisvės siekius, sekdama bei

persekiodama nepaklusniuosius, šmeiždama, įkalindama ir

kitokiom priemonėm susidorodama, vertė paklusti komunistų

ideologijai ir valdžiai. Daug rūpesčių KGB turėjo Lietuvoje,

kurioje laisvės ir nepriklausomybės troškimas buvo ypač

gyvybingas. Jį aktyviai palaikė Lietuvos Katalikų Bažnyčia

– vienintelė organizuota institucija, nepavaldi sovietiniam

režimui. Apie KGB kovą prieš Bažnyčią daug žinių pateikdavo

pogrindinė spauda, ypač Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika,

atskleisdama nuo visuomenės slepiamus nusikaltimus

prieš teisingumą, žmogaus teisių pažeidimus, religijos laisvės

varžymą. Šie leidiniai praskleidė paslapties šydą ir parodė

tikrąjį KGB veidą, tačiau jis dar labiau išryškėjo susipažinus

su KGB archyvo dokumentais.

Pasitraukdama iš Lietuvos KGB stengėsi sunaikinti arba

išvežti visus jos veiklą demaskuojančius dokumentus, tačiau

kai kurios disidentų ir kunigų baudžiamosios, taip pat LKB

kronikos leidimo bylos išliko. Viena jų – kunigo Juozo Zdebskio

sekimo byla. Jos puslapiai papildo Bažnyčios kančių

mozaiką, įtaigiai liudija apie nusikalstamą KGB veiklą ir

pateikia naujų faktų apie kun. J. Zdebskio asmenybę“ (Spengla

V., „Akiplėša“, Vilnius, 1996 m.).

31

„Kaip pasakojo Lietuvos gyventojų genocido tyrimo centro

darbuotojai, ši ir „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“

sekimo bylos išliko per stebuklą: turbūt KGB darbuotojai taip

skubėjo, kad užmiršo išnaršyti visas koridorių spintas... Šioje

byloje atsispindi didelė KGB sekimo ir represijų sistemos dalis.

Iš jos atsiskleidžia KGB kovos metodai ir priemonės ne

tik prieš Bažnyčią, bet ir prieš visus laisvę mylinčius žmones.

Joje visų Lietuvos žmonių istorijos dalis, nes tuomet kova už

tikėjimą reiškė kovą ir už Lietuvą, kova už tikinčiųjų teises

– kovą už visų laisvę“ (D. Malinauskaitė ir kt., Kunigo Zdebskio

veikla ir dvasia, Vilnius, 1998 m.).

LYA saugoma kun. J. Zdebskio operatyvinio tyrimo byla

(DOR Nr. 242) apima laikotarpį nuo 1971 m. iki 1986 m. Ją

sudaro 8 tomai, kuriuose yra 2040 lapų (neskaitant, kad vienu

lapu laikomas ir vokas, kuriame kartais būna po 20–30 lapų).

Iš bylos sužinome apie kun. Juozo veiklą, randame informacijos

apie jo draugus bei pažįstamus, susipažįstame su

pamokslų tekstais, matome KGB seklių darytas nuotraukas,

skaitome agentų pranešimus ir pan.

Skaitydami operatyvinio tyrimo bylą matome, kaip KGB

pareigūnams būdavo duodami vis nauji nurodymai, kokių

veiksmų (priemonių) jie turi imtis, norėdami užkirsti kelią

kunigo Juozo veiklai. Duomenys apie tai būdavo kruopščiai

renkami, bet pasitaikydavo netikslumų. Dauguma pateiktų

bylose dokumentų yra rašyti rusų kalba, bet nemažai agentų

pranešimų ar įvairių žmonių pasiaiškinimų parašyta lietuviškai.

KGB pareigūnai, susipažindami su dokumentais, pabraukdavo

vietas, kurios jiems atrodydavo ypač svarbios, ir kartais

paraštėse įrašydavo savo komentarus bei papildymus.

Kun. J. Zdebskio persekiojime dalyvavo LSSR prokuratūra,

32

LSSR Religijų reikalų įgaliotiniai, vietinės administracijos

pareigūnai, sovietinė žiniasklaida, KGB agentai bei patikimi

asmenys ir kt.

Tęsti kovą prieš asmenis, nesutinkančius paklusti sovietinei

ideologijai, privalėjo SSRS KGB padalinio Lietuvoje atskiras

skyrius, o vėliau penktoji – ideologinės kontržvalgybos

– tarnyba su keliais skyriais. Pastaroji turėjo sekti ir kovoti

su sovietinei okupacijai besipriešinančia inteligentija, o jos

trečiasis skyrius – su dvasininkija. Pagrindinis dėmesys buvo

skiriamas katalikų dvasininkams – gausiausios ir juridiškai

Vatikanui priklausančios organizacijos nariams. Kovos metodai

keitėsi, priemonės tobulėjo, tačiau tikslas išliko – numarinti

Lietuvos Katalikų Bažnyčią pačių dvasininkų rankomis.

Iki pat Atgimimo (1988 m.) LKP ir KGB nuosekliai stengėsi

įsiskverbti į Lietuvos Katalikų Bažnyčios vidaus gyvenimą ir

perimti jos valdymą.

LSSR KGB kunigui Juozui suteikė slapyvardį „Naglec“,

o jo sekimo dokumentuose figūruoja ir kitas slapyvardis

„Zdenek“.

Siekdami sužlugdyti kun. J. Zdebskio veiklą, KGB

pareigūnai ir valdžios institucijos kovojo prieš jį įvairiais metodais

ir naudojo įspėjamąsias, profilaktines, administracines,

baudžiamojo proceso priemones bei kt.

Sovietinėje žiniasklaidoje buvo kritiškai ir neobjektyviai

vertinami susiję su religija įvykiai bei asmenys, viešajame

gyvenime buvo formuojamas tikinčiojo kaip neišsilavinusio ir

nepilnaverčio asmens įvaizdis. Sovietinė spauda, stengdamasi

sumenkinti kun. J. Zdebskio bei kitų dvasininkų autoritetą,

publikuodavo juos niekinančius ir smerkiančius straipsnius.

Dažniausiai tokias publikacijas užsakydavo arba paruošdavo

LSSR KGB pareigūnai.

33

Melagingus gandus apie kun. J. Zdebskio privatų gyvenimą

skleidė ne tik užverbuoti dvasininkai, vienuolės, parapijiečiai,

bet ir kunigai bei tikintieji, kurie nebendradarbiavo su

sovietiniu saugumu, bet būdami lojalūs sovietinei valdžiai,

nepritarė kunigo Juozo kovos metodams bei priemonėms.

Privačiuose susitikimuose su tikinčiaisiais kun. J.

Zdebskis dalijo ne tik tiesos žodį, bet ir geriausias dar prieš

karą išleistas knygas. Todėl 1958 m. vasario 7 d. jo bute buvo

atlikta krata, paimti užrašai, kai kurios knygos. Kunigas Juozas

buvo kviečiamas į Vilniaus saugumą.

Apie 1960 m. kun. J. Zdebskis įsigijo rašomąją mašinėlę.

Vėliau turėjo net 4 mašinėles, kurias pats ir taisydavo. Jų pagalba

daugino religinę literatūrą, rašė įvairius pareiškimus ir

pan. Vėliau jis tiesiogiai dalyvavo įrengiant ir aptarnaujant

dauginimo aparatūrą ERA.

LKB kronikoje būdavo spausdinamos žinios apie tikinčiųjų

diskriminaciją, jų pilietinių teisių pažeidimus. Žmonės pateikdavo

faktus, surinkdavo medžiagą. Dažniausiai LKBK redaktorius

kun. S. Tamkevičius pats ją parsiveždavo iš ten, kur ji

suplaukdavo, bet dažnai kun. J. Zdebskis tai padarydavo.

Garbės kan. Vytautas Juozas Vaičiūnas autoriui pasakojo,

kad suėmus pas jį Kaune nelegaliai gyvenusį P. Petronį,

apsilankė kunigas Juozas ir prašė informacijos, kurią būtų

galima paskelbti LKB kronikoje. Kadangi apie KGB darytas

kratas ir tardymus buvo sukaupta nemažai medžiagos, tai jis

ją ir atidavęs. Vėliau šie faktai buvo paskelbti LKB kronikoje.

Po to juodu toliau bendradarbiavo gamindami aparatus ERA,

kurių reikėjo ir religinės literatūros, ir LKBK dauginimui.

Dažnai tuos aparatus saugumas aptikdavo, bet nukentėję

žmonės, pas kuriuos jie būdavo rasti, nieko neišduodavo. Kunigas

Juozas su Vytautu Juozu Vaičiūnu paskutinę ERA (1981

34

m. V. J. Vaičiūnas suimtas) buvo įtaisę Šlavantų bažnyčios

viršuje, bet netrukus aparatą teko išgabenti, nes parapijiečiai

įspėjo apie sustiprintą KGB sekimą. Nors ir labai persekiojami,

jie sugebėjo aparatą paslėpti. Vėliau KGB nustatė, kad

kažkur prie Šlavantų V. J. Vaičiūnas su ERA daugino LKB

kroniką, bet taip ir nesužinojo, kur tai vyko.

1960-04-08 kun. J. Zdebskiui KGB Kapsuko r. sk. pradėjo

agentūrinio ištyrimo bylą pagal „reakcinės katalikiškos dvasininkijos“

kategoriją.

1964 m. rugsėjo mėn. Kapsuko r. prokuratūra už įstatymo

dėl bažnyčios atskyrimo nuo valstybės pažeidimą (vaikų

religinį mokymą, katekizavimą) patraukė kun. J. Zdebskį

baudžiamojon atsakomybėn, o 1964-11-26 Kapsuko r. liaudies

teismas nuteisė jį vieneriems m. laisvės atėmimo pagal

LSSR BK str. 143. Kun. Juozas bausmę atliko Vilniaus m.

Lukiškių kalėjime ir Vilniaus m. Rasų pataisos darbų kolonijoje.

1965-06-04 jis buvo paleistas į laisvę.

1968 m. lapkričio mėn. kunigas Juozas paskirtas Šakių

r. Valakbūdžio bažnyčios klebonu. Kun. J. Zdebskis su Kauno

r. Garliavos bažnyčios klebonu P. Dumbliausku paruošė

ir pasirašė pareiškimą dėl Kauno kunigų seminarijos sunkios

padėties ir jį nusiuntė SSRS Ministrų tarybos pirmininkui.

1969 m. vasario mėn., siekiant nutraukti kunigų J. Zdebskio

ir S. Tamkevičiaus aktyvią veiklą, iš jų LSSR Religijų

reikalų tarybos įgaliotinio sprendimu buvo atimti kunigų registracijos

pažymėjimai ir jie oficialiai negalėjo vykdyti kunigo

pareigų. LSSR bedarbiai buvo netoleruojami ir persekiojami,

todėl nuo 1969 m. kovo mėn. šie kunigai vienerius metus

dirbo Prienų melioracijos statybos valdyboje darbininkais,

tačiau toliau tęsė religinę veiklą.

35

Nuo 1969 m. pradžios iki antrojo arešto kun. J. Zdebskis

gyveno Prienuose pas Antaną ir Mariją Lodus, Kęstučio

g. 13. Netrukus čia apsigyveno ir registracijos pažymėjimo

netekęs kun. S. Tamkevičius. Kadangi kunigas Juozas buvo

nuolat sekamas, tai 1971 m. sausio mėn. KGB Lodų namuose

įrengė pasiklausymo priemonę „T“. Yra išlikę pasiklausymų

įrašai, kuriuose užfiksuoti ne tik kun. J. Zdebskio, kun. S.

Tamkevičiaus ar apsilankiusiųjų, bet ir šeimininkų Lodų pokalbiai.

Dažnai kunigą Juozą sekdavo KGB sekliai (naudojama

priemonė „NN“), būdavo stebimas ir Lodų namas. 1971-07-

23 Lodų namuose ir Prienų bažnyčioje KGB atliko kratą.

1970 m. kovo mėn. kun. J. Zdebskiui buvo grąžintas registracijos

pažymėjimas ir jis paskirtas Prienų bažnyčios vikaru.

1970-06-19 Kauno m. KGB sk. kun. J. Zdebskui pradėjo

operatyvinio patikrinimo bylą Nr. 447.

1971-01-12 Prienuose vikaro J. Zdebskio bute KGB

buvo įtaisiusi slaptą pasiklausymo įrangą. KGB kapitonui Radionovui

paliepus pilietis A.B. pastatė kun. Juozui telefoną su

pasiklausymo aparatūra. Kun. Juozui paklausus, ar saugumas

neįmontavęs ten ko nors, A.B. atsakė: „Apie tai klauskite saugumo.

Aš nieko nežinau“.

Kun. J. Zdebskis numanė, kad jo klausomasi. Kartą,

norėdamas pasišaipyti iš besiklausančiųjų, nukėlė ragelį

ir pasisveikino su jais (nors ragelio ir nereikėjo kelti, jie ir

taip girdėdavo). Atvažiavus kun. S. Tamkevičiui „gazietos“

(laikraščio – aut. past.) reikalais, svarbesnius klausimus aptardavo

verandoje, ir besiklausantieji pažymėdavo: girdėti tyliai

kalbantis, bet suprasti žodžių negali.

Kunigo Juozo telefonas dažnai neveikdavo, todėl jis eidavo

į Prienų centrinio pašto tarnybinį techninį skyrių, suras-

36

davo savo atjungto telefono liniją ir pareikalaudavo prijungti.

1971-04-20 KGB kun. J. Zdebskiui pradėjo operatyvinio

ištyrimo bylą Nr. 50 pagal „religine dogmatika maskuojamos

antisovietinės agitacijos ir propagandos“ kategoriją.

1971 m. liepą sudaryta komisija tyrė ir nustatė, kad kun.

J. Zdebskis katekizuoja vaikus. Liepos 16 d. komisija atvyko

į bažnyčią, tikėjimo pamoka buvo nufotografuota, surašytos

visų pavardės, sudarytas specialus aktas, kurio kun. J. Zdebskis

nepasirašė.

1971-08-26 kunigą Juozą suėmė Prienų milicija.

1971-11-11 Kauno r. liaudies teismas kun. J. Zdebskį

nuteisė vieneriems metams laisvės atėmimo pagal LSSR BK

143 str. 1-ąją dalį. Jis bausmę atliko Pravieniškių bendrojo

režimo pataisos darbų kolonijoje. Prienų parapijos tikintieji

stengėsi ginti savo kunigą.

Apie tai LKB Kronika rašė: (t. 1, Nr. 1., l. 26 – 33):

„Kiekvieną vasarą tūkstančiai lietuvių motinų ruošia savo

vaikus pirmajai išpažinčiai ir Šv. Komunijai. Tai nelengvas ir

labai atsakingas darbas, kuris iš tėvų ir kunigų pareikalauja

daug pasišventimo. Tarybiniai įstatymai draudžia kunigams

mokyti vaikus, kad ateistai lengviau galėtų sėti savo idėjas.

Dalis kunigų, pergyvenę stalininio laikotarpio terorą, nenori

turėti konfliktų su valdžia ir pasitenkina tik vaikų egzaminavimu.

Kita dalis kunigų turi drąsos ir ryžtasi Dievo labiau

klausyti negu žmonių – rizikuodami savo laisve moko vaikus

tikėjimo pagrindų.<...> Didelėje Prienų parapijoje kasmet Pirmajai

Komunijai ruošiasi apie 300 vaikų. Šitaip buvo ir 1971

metais. Liepos 16 d. vaikai kartu su savo motinomis susirinko

į Prienų bažnyčią katekizacijai. Kun. Zdebskiui beaiškinant

37

ir beklausinėjant vaikus, į bažnyčią įsiveržė būrys pareigūnų.

Jie vaikus fotografavo, klausinėjo pavardžių ir sustatė aktą.

Bažnyčioje kilo triukšmas. Pasipiktinę tarybinių pareigūnų

savivale, prieniškiai tėvai kreipėsi į Kontrolės komisiją“.

Šį pareiškimą pasirašė 89 tėvai ir pasiuntė į Maskvą.

Deja, atsakymo nesulaukta. Prienų prokuratūra pradėjo vaikų,

jų tėvų ir kun. J. Zdebskio tardymą, tardytojas kun. J. Zdebskio

bute padarė kratą.

Rugpjūčio 26 d. tardytojas telefonu paprašė kun. J. Zdebskį

„truputį“ užsukti į jo kabinetą. Čia kunigas ir buvo suimtas.

Rugpjūčio 30 d. kun. Zdebskis buvo išvežtas į Vilnių. Nuo ankstyvo

ryto minia žmonių stovėjo prie milicijos būstinės laukdama,

kada bus išvežamas kunigas. Saugumiečiai žmones fotografavo

ir norėjo išvaikyti. Rugsėjo 3 d. kun. Zdebskio bute

antrą kartą buvo padaryta smulki krata.

1971 m. rugsėjo mėn. 12 d. Prienų tikintieji parašė

kitą pareiškimą, adresuotą TSKP Centro komitetui, TSRS

Aukščiausiajai tarybai, TSRS Ministrų tarybai:

„Laikraščiai, radijas mus įtikinėja, kad Lietuvos TSR yra

religijos laisvė, tačiau tikrovėje taip nėra. Mums neleidžiama

išleisti religines knygas – mes jų niekada nematėme. Mes neturime

net mažų katekizmų. Paskutinė laida buvo 1940 m.

Dažnai mes negalim išklausyti Šv. Mišias, nes mus verčia

sekmadieniais dirbti, nors mums trūksta kunigų. Kasmet

numiršta apie 20 kunigų, o į seminariją gali įstoti vos 10. Be

to, mes žinome tuos sunkumus, kuriuos stojantieji į seminariją

patiria iš valdžios pareigūnų. Mūsų kunigai yra areštuojami

už vaikų ruošimą pirmajai išpažinčiai. Rugpjūčio 26 d. buvo

už katekizaciją areštuotas mūsų kunigas J. Zdebskis, ir dabar

laukiama jo teismo. Visa tai kompromituoja mūsų akyse

38

tarybinę Konstituciją ir įstatymus. Dėl to mes prašome Tarybų

Sąjungos vyriausybę: duokite mums tikrą religijos laisvę; duokite

laisvę mūsų kunigams, kad jie be kliūčių ir be baimės

galėtų atlikti savo pareigas; patvarkykite, kad būtų iš arešto

paleistas mūsų kunigas J. Zdebskis“.

1971 m. rugsėjo mėn. 26 d. Santaikos tikinčiųjų pareiškimą

pasirašė 1190 gyventojų:

„Mes, žemiau pasirašę katalikai, kreipiamės į CK,

prašydami atkreipti dėmesį į sunkią tikinčiųjų padėtį Lietuvoje.

Valdžios pareigūnai ne visiems norintiems leidžia įstoti į

Kunigų seminariją, ir dėl to sparčiai mažėja kunigų skaičius.

Vyskupas jau dabar neturi pakankamai kunigų, kad galėtų

aprūpinti visas parapijas. Girdėjome, kad šiais metais klebono

neteko Lankeliškio parapija, o šį mėnesį ir mes likome

be pastovaus klebono. Atvažiuojąs iš kitur mūsų dvasinių

reikalų negalės tinkamai aprūpinti. Tai mus labai skaudina

ir kelia nepasitikėjimą Vyriausybės užimta linija. Nespėjo iš

Alytaus lagerio išeiti kun. Šeškevičius, kuris buvo nuteistas

už kunigiškų pareigų ėjimą, kai Prienuose vėl suimtas kun.

Zdebskis, kuris, kaip girdėjome, ruošė tėvų atvestus vaikus

pirmajai išpažinčiai. Jei jau čia nusikaltimas, tai ką jau mums

begalvoti apie sąžinės ir tikėjimo laisvę.

Mes, katalikai, neturime maldaknygių ir meldžiamės

iš suplyšusių. Prieš kelerius metus gavome kelias valdžios

išleistas maldaknyges, kaip ant juoko. Reikia, kad kiekvienas

katalikas galėtų įsigyti gerą maldaknygę. Mes neturime pasiskaitymui

net Šv. Rašto. Mes labai apgailestaujame, kad

katalikų teisės, tarsi kokių negrų, yra grubiai pažeidžiamos,

ir prašome CK patvarkyti, kad valdžios pareigūnai nesikištų

į Kunigų seminariją, kad duotų leidimą mūsų dvasinei Vyres-

39

nybei kasmet išleisti pakankamai maldaknygių, Evangelijų ir

kt. religinių knygų, kad paleistų iš arešto kun. Zdebskį. Tada

vyskupas šį ar kitą kunigą galės paskirti mums klebonu“.

1972 m. rugpjūčio mėn. 25 d. kun. J. Zdebskis išleistas

į laisvę ir 1973 m. jis paskirtas Lazdijų r. Šlavantų parapijos

klebonu.

1974-06-21 Lazdijų r. Vykdomojo komiteto pirmininko

pavaduotojas pranešė Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui K.

Tumėnui, kad „1974 m. birželio 16 d. vykusiuose rinkimuose į

TSRS Aukščiausiąją Tarybą nedalyvavo ir nebalsavo Šlavantų

parapijos klebonas kun. Juozas Zdebskis“ (LCVA, f. R–181,

ap. 6, b. 40, l. 59).

Kun. J. Zdebskis keletą kartų buvo KGB darbuotojų sulaikytas,

jo namuose būdavo atliekamos oficialios ir slaptos

kratos, pasiklausomi telefoniniai pokalbiai, konfiskuojami

laiškai. Kun. Juozas važinėdavo ir daugiausiai darbų atlikdavo

naktimis, nes jam važiuojant automobiliu beveik visuomet

paskui jį važiuodavo KGB pareigūnų mašina.

Išorinio sekimo („NN“) suvestinė:

(vertimas iš rusų k.)

40

SLAPTAI egz. Nr.1

7-ojo skyriaus 1-as poskyris 1975 m. rugpjūčio 15 d.

KGB PRIE LTSR MINISTRŲ TARYBOS 5 SKYRIAUS

VIRŠININKUI pulkininkui drg. ŠČENSNOVIČIUI M.K.

IŠORINIO STEBĖJIMO SUVESTINĖ Nr. 1829-1

Stebėtas objektas „Zdenek“ 1975 m. rugpjūčio 13-14 d.

pagal KGB prie Lietuvos TSR Ministrų Tarybos

5 skyriaus užduotį.

Iniciatorius drg. Platinskas. Pradėta stebėti 1975 m. rugpjūčio

13 d. 16 val. Baigta stebėti 1975 m. rugpjūčio 15 d. 22 val.

Kad būtų sulaikyti „Zdenekas“ ir jo artimi ryšiai, kai jie bandys

automobiliais „Žiguliai“ Nr. 04-54 LIH, 59-96 LIJa, 72-52

LIO ir „Moskvičius“ Nr. 61-83,77-05 LIU vykti į Klaipėdą ir

Palangą, pagal gautą užduotį nuo rugpjūčio 13 d. 16 vai. iki

1975 m. rugpjūčio 15 d. 22 val., apsimetant VAI darbuotojais,

buvo organizuoti tariami (KGB darbuotojų. - aut. past.) postai

ant plentų išvažiavime iš Kauno prie 9-to forto, prie kelto ir

Jurbarke.

Rugpjūčio 14 d. 13 val. 30 min. pastebėta, kad kunigui Svarinskui

priklausantis automobilis „Žiguliai“ Nr. 04-54 LIH, kuriame

sėdėjo vienas keleivis, pro 9 fortą nuvažiavo į Kauną.

Rugpjūčio 14 d. 16 val. 10 min. prie 9 forto sulaikytas

išvažiuojantis iš Kauno automobilis „Žiguliai“ Nr. 72-52 LIO,

kurį vairavo artimas „Zdeneko“ ryšys Vitkūnaitė. Ji drauge su

keleiviais (trimis moterimis ir vienu vyru) pristatyta į KGB prie

LTSR Ministrų tarybos Kauno skyrių.

(Paraštėje: „Vitkūnaitei padaryta krata ir ji apklausta“.)

KGB prie LTSR MT 7 skyriaus viršininkas pulkininkas

V. A. Bukauskas. KGB prie LTSR MT 7 skyriaus 1 poskyrio

viršininkas papulkininkis S.I. Kuznecov

41

1976 m. KGB kun. J. Zdebskį oficialiai įspėjo.

Tais metais jo bute buvo atlikta krata, todėl 1976 m.

gruodžio 20 d. kun. J. Zdebskis, gyvendamas Šlavantuose

JE vysk. Poviloniui parašė pareiškimą: „1976 m. gruodžio

pradžioje man nesant namie atvyko keturi piliečiai, iš jų

vienas milicininko uniforma. Radę namuose mano senutę

motiną ir svečius, savavališkai apvaikščiojo visus mano kambarius,

grasinančiais išsireiškimais įžeisdami mano svečius.

Savo pavardžių nepasakė, kratos orderio nepateikė, apžiūros

akto nepaliko. Prieš kelias dienas panašią operaciją atliko

kiti asmenys, tarp kurių buvo ir Šlavantų vidurinės mokyklos

direktorius. Prašau reikalą išaiškinti ir minėtiems asmenims

priminti tarybinius įstatymus“ (LCVA, R-181, ap. 6, b. 40, l.

55).

1978 m. rugpjūčio 18 d. Šlavantų parapijoje vyko kunigo

Juozo remiamos jaunimo rekolekcijos. Dalyvius kunigas

perspėjo, kaip elgtis atvykus KGB pareigūnams. Atvykus

KGB darbuotojams, milicininkui, girininkui ir pareikalavus

paaiškinti, kas čia vyksta, kun. J. Zdebskis prisistatė ir to

paties paprašė jų. Šie savo pavardžių ir pareigų nepasisakė.

Tuomet kun. J. Zdebskis atsisakė duoti paaiškinimus, o vaikų

pavardžių užsirašyti neleido, pareiškęs, kad jie yra jo svečiai.

LSSR KGB pareigūnai persekiojo kun. J. Zdebskį – jis

keletą kartų buvo KGB sulaikytas, kviečiamas liudyti už

antisovietinę veiklą teisiamų asmenų bylose (kun. A. Svarinsko

byloje liudyti atsisakė), jo namuose būdavo atliekamos

oficialios ir slaptos kratos, klausomasi telefoninių pokalbių,

konfiskuojami laiškai, vykdomos kitokios provokacijos.

Petro Plumpos teigimu, į kun. J. Zdebskio gyvybę kėsintasi

keturis kartus („Kryžiaus ir Meilės kelias“, Vilnius, 1996

m.). Kun. J. Zdebskio bendražygė Nijolė Sadūnaitė pasa-

42

kojo: „Pasikėsinimų į kun. J. Zdebskį, kiek aš žinau, buvo

devyni, įvairių. Buvo primuštas. Be sąmonės jį buvo radę.

Vilniuj iš antro aukšto norėta nuleisti ant jo galvos maišą su

gelžgaliais...“

1980 m. rudenį kun. J. Zdebskio vairuojamas automobilis,

kuriuo dar važiavo N. Sadūnaitė, A. Raškinis su mažamečiais

vaikais ir dvi moterys, vyko į Kauną. Kun. J. Zdebskio automobilis

pavijo sunkvežimį ir ruošėsi jį aplenkti. Sunkvežimis

nerodydamas posūkio signalo, staiga pasuko kairėn, ir

užtvėręs kelią sustojo skersai greitkelio. Kun. J. Zdebskio

stabdomas automobilis apsisuko keletą kartų. Kunigui išlipus,

priėjus prie sunkvežimio ir atidarius jo kabinos duris bei paklausus

vairuotojo, ką šis sumanęs, pastarasis nusikvatojo. N.

Sadūnaitės įsitikinimu, tai buvo ne pirmą kartą kun. J. Zdebskiui

KGB suorganizuota avarinė situacija.

1976 m. Lazdijų dekanato 5 kunigai parašė pareiškimą

vyskupui L. Poviloniui, kuriame teigė, kad „kovo 10 d.

Šlavantų klebonas kun. J. Zdebskis Vilniuje buvo milicijos

organų sulaikytas ir, pasitelkus medicinos darbuotojų komisiją,

apkaltintas esą girtas vairavęs automašiną. Kadangi J. Zdebskis

yra visur žinomas kaip griežtas abstinentas ir kovotojas su

girtavimu, šiame įvykyje tegalima įžiūrėti tik gerai apgalvotą

pasikėsinimą prieš kunigo autoritetą. Niekas negali užtikrinti,

kad pavykus šiam bandymui, kuris nors iš mūsų nebūsime

panašiai apkaltinti vagyste, ištvirkavimu ar kitokiais nusikaltimais.

Mes, kaimyninių parapijų kunigai, prašome Jūsų

Ekscelenciją į šį įvykį reaguoti, kad pažeistas kunigo autoritetas

būtų atstatytas“.

1976 m. gegužės mėn. 19 d. panašų pareiškimą pasirašė

308 Šlavantų parapijos tikintieji ir adresavo jį LSSR KGB

43

viršininkui: „1976. 03. 10 Vilniaus mieste VAI darbuotojas

Jurevič sulaikė mūsų parapijos kunigą Juozą Zdebskį,

vairuojantį automašiną ir pareiškė, kad jis esąs girtas. Pareikalavo

vykti į psichiatrinę ligoninę nustatyti girtumo laipsnį.

Minėtoje įstaigoje, nepadarius kraujo analizės, nežiūrint, kad

kunigas pats reikalavo padaryti kraujo analizę, buvo nustatytas

aktas, pripažįstąs girtumą. VAI atėmė vairuotojo pažymėjimą,

rajoninis laikraštis įdėjo žinutę, kad kunigas sulaikytas Vilniuje

girtas vairavęs automašiną. Mes, Šlavantų parapijos tikintieji,

žinome, kad mūsų kunigas visiškai nevartoja alkoholinių

gėrimų. Tai patvirtina ir važiavę su juo trys žmonės, į kurių

liudijimą įvykio metu buvo visiškai nereaguojama. Šitoks grubus

kunigo įžeidimas įžeidžia ir mus, tikinčiuosius. Nejaugi

šitokiomis priemonėmis vykdoma ateistinė propaganda? Todėl

mes reikalaujame VAI ir psichiatrinės ligoninės darbuotojų

nesąžiningumą ištirti ir pasėkas atitaisyti – grąžinti vairuotojo

pažymėjimą. Prašome atsakyti, kas buvo suinteresuotas, kad

VAI ir medicinos darbuotojai taip nesąžiningai piktnaudžiautų

savo tarnybine padėtimi?“

Kun. J. Zdebskio bendražygis Vytautas Juozas Vaičiūnas

(dabar kunigas) 1976-04-23 parašė pareiškimą, adresuotą

LSSR Ministrų tarybai (nuorašas: Jo Ekscelencijai vyskupui

L. Poviloniui): „Šių metų kovo 10 d. Vilniaus mieste buvo

sulaikytas kun. J. Zdebskio vairuojama automašina „Žiguli“.

Mašiną vairavęs autoinspektorius, apkaltinęs vairuotoją

girtumu, nusivežė jį į Vilniaus psichiatrinę ligoninę. Ligoninėje

buvo suvaidintas iš anksto paruoštas spektaklio pirmasis

veiksmas, t.y. iš pulso ritmo nustatytas girtumo laipsnis. Kunigo

Juozo vairuotojo pažymėjimo atėmimu baigėsi antrasis šio

spektaklio veiksmas. Trečiasis spektaklio veiksmas prasidės

po 18 mėnesių, kai kun. Juozas mėgins susigrąžinti vairuotojo

44

pažymėjimą. Noriu keletą žodžių pasakyti apie kunigą Juozą

Zdebskį, kurio vardas gerai žinomas ne vien krikščionims,

bet ir ateistams. Man teko lankytis Šlavantuose, kalbėtis su

šios parapijos tikinčiaisiais. Visi su pagarba kalba apie savo

kleboną. Kaip tikras tėvas, jis neatstumia nė vieno, kuris

pas jį kreipiasi. Net tą nelaimingą kovo 10 d. rytą nukentėjo

vykdydamas artimo meilės įstatymą – veždamas į Vilnių savo

parapijietę – invalidę. Jo visas gyvenimas – tai kovõs už

krikščionybės idealą ir gerų darbų pynė. Neturiu noro prie

šio klausimo sustoti. Trumpai tariant: tikinčiųjų mylimas, o

ateistų pasmerktas ir apjuodintas. Noriu atkreipti dėmesį į

šio spektaklio rengėjų nelogiškumą. Nuo Šlavantų iki Vilniaus

mažiausiai 3 valandų kelionė. Išeina taip, kaip toje pasakoje

– iš lovos išsirito ir prisigėrė. Bet kalba eina apie žmogų, kurio

niekas niekada nematė girto. Sulaikymo metu buvo liudininkai,

kurie tvirtino, kad nei iš vakaro, nei rytą, nei kelionėje kunigas

Juozas degtinės net nebuvo matęs. Versija, kuria niekas negali

patikėti. Netiki ja ir šio spektaklio rengėjai, nes kaip kitaip

paaiškinti atsisakymą paimti kraują ištyrimui. Negi nebuvo

galima sugalvoti ką nors gudriau, norint apšmeižti kunigą?

<…>. Kunigas Zdebskis, kovodamas dėl krikščionybės idealo,

skleisdamas gėrį, jau daug nukentėjo. Jam daromos skriaudos

– nauja žaizda tikinčiųjų sieloje. Prašau LTSR Ministrų Tarybą

duoti nurodymus atitinkamoms žinyboms sudrausti spektaklių

rengėjus!“

Netekęs vairuotojo pažymėjimo kun. J. Zdebskis turėdavo

tartis su draugais ar pažįstamais dėl pavėžėjimo. Turėdamas

teises per metus nuvažiuodavo iki 100000 km.

1972 m. grįžus iš įkalinimo įstaigos kunigo Juozo sveikata

buvo pašlijusi. Dėl aktyvaus gyvenimo – religinės ir

visuomeninės veiklos, jis dažnai būdavo nepailsėjęs, nevalgęs.

45

Neskirdamas sau pakankamai dėmesio, kunigas Juozas patirdavo

sveikatos sutrikimus, priepuolius. Gerdašių miškuose,

katalikiško jaunimo susibūrimo metu, jis buvo rastas parkritęs,

leisgyvis. Kun. J. Zdebskiui buvo nustatytas lėtinis žarnyno

išopėjimas, kraujavimas. Jis mėnesį gydėsi bičiulių namuose.

1980 m. spalio 3 d. prieš J. Zdebskį KGB panaudojo spec.

priemonę.

1982-09-14 LSSR KGB 5 tarn. 3 sk. viršininko J.

Radzevi-čiaus parengtoje pažymoje apie Šlavantų parapijos

kleboną kun. J. Zdebskį pateikiama jo veiklos apžvalga

nuo 7-ojo dešimtmečio pradžios: „1971 m. balandžio

mėn. Zdebskiui buvo pradėta operatyvinio tyrimo byla

(slapyvardžiu „Akiplėša“), kuri priskiriama „religine

dogmatika maskuojamų žodine ir rašytine forma vykdomų

antisovietinės agitacijos ir propagandos“ bylų kategorijai.

<...> Iš bylos medžiagos matoma, kad Zdebskis dėl savo

religinio fanatizmo ir nacionalistinių įsitikinimų dar 7-ojo

dešimtmečio pradžioje pradėjo labai pažeidinėti religinių kultų

įstatymus (sistemingai grupėmis katekizavo vaikus, nekviestas

eidavo pas gyventojus, ragindamas juos lankyti bažnyčią ir

atlikti kitas apeigas), o pamoksluose šmeižė sovietinę tikrovę,

mokyklą ir mokytojus. Nuo 1968 metų Zdebskis drauge su

kitais reakcingaisiais kunigais (operatyvinės įskaitos objektais

Svarinsku, Tamkevičiumi, Dumbliausku, Kunevičiumi)

pradėjo aktyviai veikti, reikalaudamas dvasininkams suteikti

neribotas teises religinėje veikloje, dėl to ėmė rašyti įvairius

kurstytojiškus laiškus į sąjungines ir respublikines instancijas

bei rinkti tiems laiškams pritariančių tikinčiųjų parašus. Be

to, užmezgė ryšius su daugeliu aktyvių nacionalistų, tokių kaip

Petronis, Plumpa ir Stašaitis, kurie vėliau buvo nuteisti už

labai pavojingus valstybinius nusikaltimus, ir drauge su jais

46

nelegaliai gamino ir platino religinę bei kitokią ideologiškai

žalingą literatūrą. Būdamas atskirų vienuolių grupių

dvasinis įkvėpėjas, stengėsi su jų pagalba įtraukti jaunimą

į vadinamuosius eucharistijos būrelius, kurių sambūriuose

jaunimą auklėjo nacionalistine dvasia. Kad būtų užkirstas

kelias Zdebskio priešiškai veiklai, jam buvo panaudotos įvairios

įspėjamosios profilaktinės, administracinės ir baudžiamojo

proceso priemonės. Konkrečiai: 1964 m. ir pakartotinai 1971

m. jis buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn pagal

LSSR BK 143 straipsnį (bažnyčios atskyrimo nuo valstybės

ir mokyklos nuo bažnyčios įstatymo pažeidimas). 1969 m.

vasario mėnesį Religijų reikalų tarybos įgaliotinis iš jo atėmė

kulto tarnautojo registracijos pažymėjimą. <...> Zdebskio

tyrimo eigoje buvo įvykdyta agentūrinių-operatyvinių

priemonių kompleksas, kad būtų išaiškinta, dokumentais

įforminta jo priešiška veikla ir užkirstas jai kelias. <...> Buvo

panaudotos priemonės siekiant sukompromituoti J. Zdebskį

kaip kunigą tarp bažnyčios vadovybės, kunigų reakcionierių,

vienuolynų kongregacijų vyresniųjų ir kt. 1979-1980 m. tarp

dvasininkų ir vienuolių buvo paruošti ir išplatinti laiškai

apie amoralų Zdebskio elgesį, o 1980 m. spalio mėn. jo

atžvilgiu buvo panaudota spec. priemonė, po kurios jis buvo

galutinai sukompromituotas ir TTGKK nariai jį pašalino iš

TTGK komiteto. <...> Respublikos KGB numato toliau jį

kompromituoti prieš dvasininkus, vienuoles ir tikinčiuosius“

(LYA, f. K-30, ap. 1, b. 884, l. 297-299).

1983 m. sausio 6 d. LSSR KGB 5 tarn. 3 sk. kun. J. Zdebskiui

pradėjo operatyvinio stebėjimo bylą Nr. 1789 pagal

„bažnytinių organizacijų vadovų ir autoritetų“ kategoriją.

1983 m. kovo 20 d. kunigas Juozas buvo suimtas ir

nuvežtas į Vilnių. Čia jį tardė dėl kun. A. Svarinsko, kuriam

47

buvo iškelta baudžiamoji byla. Keliolika žmonių susirinko

prie Lazdijų r. Vidaus reikalų sk. ir reikalavo, kad jų kunigas

būtų paleistas. Prie susirinkusiųjų prisistatė uniformuoti

ir civiliai apsirengę asmenys, atvažiavo kelios mašinos. Milicininkai

pradėjo suiminėti žmones. Netrukus kun. J. Zdebskis

buvo paleistas. Atvykęs prie Lazdijų Vidaus reikalų sk. jis

buvo apstumdytas ir vėl sumuštas. Po to paprašė susirinkusiųjų

pasimelsti už smurtininkus.

1983 m. rugpjūčio 25 d. Religijos reikalų tarybos įgaliotinis

P. Anilionis raštu įspėjo katalikų bažnyčios Šlavantų kleboną

kun. J. Zdebskį rašydamas: „Nustatyta, kad 1983 metais

rugpjūčio mėn. 21 dieną kun. J. Zdebskis atvyko į Kražius

(Kelmės raj.) ir niekieno nekviestas be vietos valdžios organų

sutikimo laikė bažnyčioje pamaldas, sakė ne religinio turinio

pamokslą, fanatizavo susirinkusius tikinčiuosius. Tokiais

veiksmais kun. J. Zdebskis pažeidė Religinių susivienijimų

nuostatų 19 punktą, kuriame nurodyta, kad kulto tarnų veiklos

rajonas apribojamas jų aptarnaujamo religinio susivienijimo

narių gyvenamąja vieta ir atitinkamų maldos namų buvimo

vieta.

Reikalauju kun. Juozą Zdebskį laikytis kultų įstatymų ir

įspėju, kad už įstatymų pažeidimus ateityje būsime priversti

imtis griežtų poveikių priemonių“ (LCVA, f. R–181, ap. 6, b.

40, l. 25.).

Ant dokumento, kuris rašytas mašinraščiu, ranka užrašyta,

kad kun. J. Zdebskis su įspėjimo tekstu susipažino 1983 m.

rugsėjo 8 d., bet pasirašyti atsisakė.

1985 m. liepos mėn. autoinspektorius sustabdė G.

Drąsutytės vairuojamą kun. J. Zdebskio, iš kurio buvo atimtos

teisės, automobilį ir kreipėsi į jį klausdamas, kodėl šis

neateina atsiimti teisių. Kitą dieną po paviršutiniškos automo-

48

bilio techninės apžiūros teises atidavė. Kun. J. Zdebskiui toks

pasikeitęs VAI darbuotojų elgesys sukėlė įtarimų.

KGB pareigūnai norėdavo iš anksto žinoti tikslų kun.

J. Zdebskio išvykų laiką ir maršrutus, agentai gaudavo ir

bažnyčios raktų dublikatus.

Paskutinis į bylą įdėtas kun. J. Zdebskio organizuotas

kreipimasis – 1985-ųjų laiškas TSKP pirmajam sekretoriui

Michailui Gorbačiovui, kuriame reikalaujama išlaisvinti

įkalintus kunigus. Likus mažiau nei mėnesiui iki kunigo žūties

– 1986 m. sausio 9 dieną – KGB pareigūnai išsiaiškino, kad

kunigas Juozas ruošiasi kažką perduoti į užsienį.

49

KGB agentūra

Pirmosios, 1940–1941 m., sovietinės okupacijos laikotarpiu

LSSR Vidaus reikalų liaudies komisarui Guzevičiui

atsiųstoje SSRS Vidaus reikalų komisaro Berijos ir Valstybės

saugumo vyriausiosios valdybos viršininko Merkulovo instrukcijoje

buvo nurodoma, kokiais būdais ir metodais sunaikinti

Bažnyčią: „Su priešiška dvasininkijos veikla NKVD

organai turi kovoti gerai organizuotu agentūriniu-operatyviniu

darbu, kad per trumpiausią laiką Lietuvos katalikų

vadovybė susilauktų daug rimtų smūgių. Turime sunaikinti jos

bazę, diskredituoti ją katalikų akyse, suskaldyti dvasininkijos

vadovybę ir sumenkinti jos įtaką tikintiesiems. Todėl TSRS

NKVD siūlo:

verbuojant kunigus ir katalikų autoritetus panaudoti visas

jų silpnybes. Patirtis rodo, kad tokia kompromituojanti

medžiaga verbavimui efektyviausia;

verbuojant ir dirbant su agentūra atkreipti dėmesį į įvairiausius

prieštaravimus tarp bažnyčios vadovų. Kruopščiai

išnagrinėti šių prieštaravimų esmę ir išnaudoti juos skaldant

ir diskredituojant bažnyčios vadovybę, ypač pasitelkiant karjerizmo

ir pavydo elementus;

kad įsigytume kvalifikuotų agentų dvasininkų, reikia maksimaliai

panaudoti suimtus kunigus ir religinius veikėjus;

dvasininkus, užsiimančius aktyvia antisovietine veikla,

suimti, prieš tai gavus TSRS NKVD sankciją“ (Laisvės kovų

archyvas, Kaunas, 1994, Nr. 11, l. 136–137).

Pokario laikotarpis pasižymėjo ypač žiauriomis represijomis

– dvasininkų kalinimu, fiziniu kankinimu bei žudymu,

priverstiniu įrašymu į KGB agentūrą (kai kurie archyviniai

50

agentai), bažnyčių išniekinimu, bažnytinio turto nacionalizavimu,

religinės spaudos sunaikinimu ir kt. Brutaliomis

priemonėmis buvo siekiama sunaikinti Lietuvos Katalikų

Bažnyčią.

1954 – 1986 m. (kun. J. Zdebskio aktyvios veiklos laikotarpiu)

kunigų bei kitų nesutinkančių paklusti sovietinei ideologijai

asmenų atžvilgiu KGB naudojo vis tobulesnes sekimo

priemones, tačiau tikslai liko tie patys: stiprinti Bažnyčios valdymo

kontrolę, skaldyti dvasininkų vienybę, juos supriešinti,

kompromituoti, pasinaudoti jų silpnybėmis ir pan.

Prieš kun. J. Zdebskį KGB naudojo agentūrines-operatyvines

priemones išaiškinant, dokumentuojant jo veiklą ir

bandant užkirsti jai kelią, šiam darbui pasitelkiant agentus iš

civilių gyventojų, tarnautojų, tikinčiųjų, kaimynų, dvasininkų

tarpo.

Agentai pranešdavo apie pas kunigą Juozą atvykstančius

asmenis, padėdavo nustatyti jų tapatybę, atpažindavo juos

iš KGB pareigūnų pateiktų nuotraukų, pranešdavo kunigo

dienotvarkę, įpročius, keliones ir pan. Turbūt daugelis

buvusių KGB agentų iki šiol gyvena manydami, kad savo

mažareikšme informacija negalėjo pakenkti kunigui Juozui.

Tačiau KGB pareigūnai kiekvieną agentų ar patikimų

asmenų pranešimą stengdavosi dokumentuoti, juos kaupti,

nagrinėti, papildyti, kelti klausimus ir ieškoti į juos

atsakymų. Iš panašių dokumentų, pasiklausymo bei KGB

7-o sk. sekimo suvestinių, tikinčiųjų pareiškimų ir kt. buvo

sudaryta 8-ių tomų kun. J. Zdebskio operatyvinio tyrimo byla

(DOR). KGB visokiais būdais (šantažuodami, kompromituodami,

įbaugindami, grasindami represijomis, gąsdindami,

žadėdami materialinę gerovę ar karjerą) stengdavosi kuo

daugiau žmonių įtraukti į informatorių tinklą, nes tokiu būdu

51

buvo lengviau kontroliuoti kun. Juozo gyvenimą, žinant jo

įpročius, sveikatos stovį, žmogiškas silpnybes, draugų bei

pažįstamų ratą. Tikėtina, kad turima gausi informacija padėjo

KGB pareigūnams 1980-10-03 kun. J. Zdebskiui įvykdyti

spec. priemonę (liudininkų teigimu – apdeginimą) ir galimai

1986-02-05 fiziškai jį sunaikinti.

Galimybė surinkti išsamią ir visapusišką dokumentinę

medžiagą apie KGB pareigūnų ir su KGB bendrininkavusių

asmenų veiklą yra ribotos, nes 1989 – 1991 m. LSSR KGB

darbuotojai didžiąją dalį bylų sunaikino arba išgabeno į

Rusiją.

Jeigu išdrįstų buvę KGB pareigūnai, agentai, informatoriai

bei kiti asmenys, bendradarbiavę su KGB struktūromis, papasakoti

apie KGB darbo specifiką, metodus, priemones, būtų

lengviau ištirti 1980-10-03 kun. J. Zdebskiui KGB įvykdytą

spec. priemonę – apdeginimą ir 1986-02-05 jo žūtį.

Pavyzdžiui, agentas „Mykolas“ pagal KGB pateiktas

nuotraukas padėjo nustatyti kun. J. Zdebskio bendražygių

– KGB nelegalu vadinamo kun. Petro Našlėno ir inžinieriaus

Vytauto Juozo Vaičiūno (dabar kunigas) – asmenybes. KGB

5 tarn. V. J. Vaičiūnui buvo suteikusi „Fanatiko“, o 7 sk. –

„Vlado“ slapyvardžius.

KGB užverbuotų kunigų pranešimams buvo skiriamas

ypatingas dėmesys. Juos paprastai priimdavo LSSR KGB

miestų ar rajonų sk. viršininkai.

Verbuojant vaikų ir jaunimo sambūrių dalyvius dažniausiai

buvo grasinama pašalinimu iš mokyklos, universiteto ar kitos

mokymo įstaigos ir pan.

Kun. J. Zdebskis KGB verbuojamus moksleivius,

jaunuolius, klierikus, dvasininkus, tikinčiuosius skatindavo

apie tai viešai paskelbti ir atsisakyti bendradarbiavimo ir

tokiu būdu apsisaugoti nuo tolesnio terorizavimo. Pamokslų,

52

pokalbių metu jis patardavo, kaip elgtis, kai KGB pareigūnai

pradėdavo bauginti, grasinti, psichologiškai bandyti palaužti

valią, sugniuždyti asmenybę ir pan.

Kunigas Juozas virgulės pagalba sugebėdavo patikrinti,

ar automobiliuose, namuose bei kitose patalpose nėra įrengta

pasiklausymo aparatūra, padėtos žmogaus sveikatai kenksmingos

medžiagos. Kai kurie kunigo Juozo draugai žiūrėdavo

į tai kaip į jo pomėgį ar žaidimą, kiti teigdavo, kad jis tikrai

pasižymėjo tam tikrais sugebėjimais.

Tardymų ir kitokių susidūrimų su KGB darbuotojais bei

agentais metu, kunigas Juozas tyrinėjo jų veiklos metodus,

priemones, psichologiją, elgesio, charakterio savybes, su

KGB pareigūnais elgėsi mandagiai, stengėsi žiūrėti į juos kaip

į nelaimingus žmones, bet su jais kalbėdavo apdairiai, apgalvodamas

kiekvieną žodį. Siekdamas suardyti jų planus (spec.

priemones), kartais jis priimdavo netikėtus, nestandartinius

sprendimus.

Kun. J. Zdebskio operatyvinio tyrimo byloje (DOR) yra

465 agentūriniai pranešimai apie jį. Šiuos pranešimus parašė

115 agentų.

1984 m. vasario 22 d. pažymoje, pasirašytoje LSSR KGB

Lazdijų r. sk. viršininko Z. Galiausko, nurodyti 88 agentų,

sekusių J. Zdebskį, slapyvardžiai (LYA, f. K-30, ap. 1, b. 886,

l. 60-64):

„Aldona“, asmens bylos (toliau a. b.) numeris nenurodytas,

1973-03-19 buvo LSSR KGB Klaipėdos m. ir Lietuvos Jūrų

baseino 5 psk. viršininko Abromaičio žinioje;

„Algis“, a. b. Nr. 3016, 1970-02-25 buvo LSSR KGB 5 sk. 4

psk. viršininko Kolgovo žinioje;

„Algis“, a. b. Nr. 21526, 1974-12-25 – 1978-03-28 buvo LSSR

KGB Lazdijų r. psk. vyr. operįg. Galiausko žinioje;

53

„Algis - I“, a. b. Nr. 28779, 1980-08-29 buvo LSSR KGB

Raseinių m. sk. operįg. Šablavinsko žinioje;

„Algirdas“, a. b. Nr. 12538, 1977-04-07 buvo LSSR KGB

Lazdijų r. psk. operįg. Gylio žinioje;

„Alma“, a. b. Nr. 24187, 1976-10-28 buvo LSSR KGB 5 sk.

Paltinsko žinioje;

„Antanas“, a. b. Nr. 25851, 1976-11-25 buvo LSSR KGB

Šakių r. psk. viršininko Rutkausko žinioje;

„Aronėja“, a. b. Nr. 26124, 1976-06 -10 – 1980-10-20 buvo

LSSR KGB Vilkaviškio r. psk. viršininko Vaišvilos žinioje;

„Arūnas“, a. b. Nr. 23500, 1974-12-18 – 1983-09-15 buvo

LSSR KGB Lazdijų r. psk. vyr. operįg. Galiausko žinioje;

„Atžala“, a. b. Nr. 28543, 1978-06-14 – 1984 buvo LSSR

KGB Lazdijų r. psk. vyr. operįg. Gylio žinioje;

„Beržas“, a. b. Nr. 19629, 1971-10-12 buvo LSSR KGB Kauno

m. sk. operįg. Šlito žinioje;

„Bijūnas“, a. b. Nr. 24955, 1976-03-30 – 1982-05-06 buvo

LSSR KGB Kapsuko r. psk. viršininko Vilko žinioje;

„Bronius“, a. b. Nr. 27048, 1977-07-01 buvo LSSR KGB

Kauno m. sk. vyr. operįg. Šarkano žinioje;

„Bronius“, a. b. Nr. 27481, 1977-10-11 – 1983-02-01 buvo

LSSR KGB Kauno m. sk. vyr. operįg. Šarkano žinioje;

„Dainava“, a. b. numeris nenurodytas, 1975-03-10 buvo LSSR

KGB Alytaus r. psk. viršininko Gurbininko žinioje;

„Daktaras“, a. b. Nr. 21937, 1970-01-27 – 1972-09-05 buvo

LSSR KGB 5 sk. 4 psk. viršininko Kolgovo žinioje;

„Donatas“, a. b. Nr. 25108, 1978-05-08 – 1981-01-06 buvo

LSSR KGB Alytaus m. sk. vyr. operįg. Kriščiuko žinioje;

„Edita“, a. b. Nr. 27424, 1981-01-16 buvo LSSR KGB Kelmės

r. psk. viršininko Braukos žinioje;

„Eglė“, a. b. Nr. 20708, 1970-08-03 buvo LSSR KGB Kapsuko

m. sk. operįg. Radionovo žinioje;

54

„Eglutė“, a. b. Nr. 27559, 1976-06-05 buvo LSSR KGB

Druskininkų m. sk. vyr. operįg. Jankeliūno žinioje;

„Eva“, a. b. Nr. 26822, 1975-01-17 – 1983 buvo LSSR KGB

Lazdijų r. psk. viršininko Žemaičio ir vyr. operįg. Galiausko

žinioje;

„Gediminas“, a. b. numeris nenurodytas, 1970-09-22 buvo

LSSR KGB 5 sk. Piepalio žinioje;

„Gediminas“, a. b. Nr. 378, 1970-09-10 buvo LSSR KGB 5

sk. 4 psk. viršininko Kolgovo žinioje;

„Gediminas“, a. b. Nr. 16537, 1973-10-22 – 1984 buvo LSSR

KGB Lazdijų r. psk. viršininko Žemaičio ir vyr. operįg. Galiausko

žinioje;

„Gerardas“, a. b. Nr. 20411, 1972-10-16 – 1974-10-30 buvo

LSSR KGB 5 sk. vyr. operįg. Šiaudinio žinioje ir 1980-10-29

– LSSR KGB 5 tarn. 3 sk. vyr. operįg. Sventausko žinioje;

„Gerimantas“, a. b. Nr. 18076, 1970-09-30 – 1973-01-22 buvo


„Gerimantas“, a. b. Nr. 21322, 1973-02-08 – 1973-07-12 buvo

LSSR KGB 5 sk. 4 psk. viršininko Kolgovo ir vyr. operįg.

Jankausko žinioje;

„Granitas“, a. b. numeris nenurodytas, 1982-10-15 buvo

LSSR KGB 5 tarn. 3 sk. vyr. operįg. Karpavičiaus žinioje;

„Jakaitis“, a. b. Nr. 3743, 1971-09-29 – 1973-04-27 buvo

LSSR KGB Kauno m. sk. vyr. operįg. Radionovo žinioje;

„Jonas“, a. b. Nr. 23179, 1977-03-21 buvo LSSR KGB Lazdijų

r. psk. operįg. Gylio žinioje;

„Jonas“, a.b. numeris nenurodytas, 1979-07-24 buvo LSSR

KGB Druskininkų m. sk. Pikanavičiaus žinioje;

„Juozapas“, a. b. Nr. 9832, 1970-09-24 – 1980-12-09 buvo


„Juozas“, a. b. numeris nenurodytas, 1968-06-18 buvo LSSR

KGB Lazdijų r. psk. vyr. operįg. Bagužio žinioje;

55

„Jurginas“, a. b. Nr. 17146, 1975-03-28 – 1979-02-21 buvo

LSSR KGB Lazdijų r. sk. Zinkevičiaus ir LSSR KGB Lazdijų

r. sk. operįg. Gylio žinioje;

„Jurgis“, a. b. Nr. 1697, 1976-12-22 buvo LSSR KGB 5 sk.

vyr. operįg. Gudo žinioje;

„Justinas“, a. b. Nr. 28774, 1979-03-22 buvo LSSR KGB 5

tarn. 1 sk. vyr. operįg. Bartosevičiaus žinioje;

„Kamaitis“, a. b. Nr. 23545, 1969-10-22 – 1973-03-19 buvo

vyr. operįg. Radionovo žinioje;

„Kaunietis“, a. b. Nr. 15970, 1972-10-72 buvo LSSR KGB

Kauno m. sk. vyr. operįg. Šarkano ir vyr. operįg. Pucilausko

žinioje;

„Kazbek“, a. b. Nr. 25791, 1981-10-08 – 1982-05-04 buvo

LSSR KGB Druskininkų m. sk. vyr. operįg. Jankeliūno

žinioje;

„Kazys“, a. b. Nr. 25627, 1983-08-30 buvo LSSR KGB

Lazdijų m. sk. vyr. operįg. Orlovo žinioje;

„Kęstas“, a. b. Nr. 28756, 1979-05-11 buvo LSSR KGB Kauno

m. sk. vyr. operįg. Šarkano žinioje;

„Kęstutis“, a. b. Nr. 17996, 1969-09-01 – 1972-12-18 buvo

LSSR KGB Kauno m. sk. vyr. operįg. Radionovo žinioje;

„Klevas“, a. b. Nr. 23953, 1971-11-29 – 1981-08-19 buvo

LSSR KGB 5 sk. vyr. operįg. Jankausko žinioje;

„Kirilovas“, a. b. numeris nenurodytas, 1981-09-30 buvo

LSSR KGB tardymo sk. Vinokurovo žinioje;

„Lapelis“, a. b. Nr. 20147, 1972-07-27 – 1978-11-14 buvo

LSSR KGB Kapsuko r. psk. viršininko Vilko žinioje;

„Liepa“ , a. b. Nr. 17966, 1979-07-26 – 1980-07-10 buvo

LSSR KGB Tauragės r. psk. viršininko Vitkevičiaus žinioje;

„Lilija“, a. b. Nr. 14331, 1975-05-14 – 1976-04-14 buvo LSSR

KGB 5 sk. 4 psk. viršininko Kolgovo žinioje;

56

„Marytė“, a. b. Nr. 24388, 1971-09-22 buvo LSSR KGB Kauno

m. sk. vyr. operįg. Šarkano žinioje;

„Martynas“, a. b. Nr. 18028, 1973-12-27 buvo LSSR KGB

Lazdijų r. psk. viršininko Žemaičio žinioje;

„Merkurijus“, a. b. Nr. 26371, 1976-11-04 buvo LSSR KGB

Kauno m. sk. operįg. Sužiedėlio žinioje;

„Mikas“, a. b. Nr. 28551, 1977-03-22 buvo LSSR KGB Alytaus

m. sk. vyr. operįg. Augutavičiaus žinioje;

„Mykolas“, a. b. Nr. 28091, 1977-06-01 – 1984 buvo LSSR

KGB Lazdijų r. psk. operįg. Gylio žinioje;

„Mindaugas“, a. b. numeris nenurodytas, 1976-10-26 buvo

LSSR KGB Lazdijų r. psk. operįg. Gylio žinioje;

„Miškinis“, a. b. Nr. 19853, 1979-05-06 buvo LSSR KGB Kapsuko

r. psk. viršininko Vilko žinioje;

„Nemunas“, a. b. Nr. 19857, 1980-08-04 buvo LSSR KGB

Raseinių r. psk. viršininko Gardausko žinioje;

„Ona“, a. b. Nr. 488, 1980-11-11 buvo LSSR KGB Kelmės r.

sk. psk. viršininko Braukos žinioje;

„Palydovas“, a. b. numeris nenurodytas, 1969-03-02 buvo

LSSR KGB Šakių r. psk. vyr. operįg. Daukšio žinioje;

„Patriotas“, a. b. numeris nenurodytas, 1978-07-27 buvo

LSSR KGB Alytaus m. sk. vyr. operįg. Krikščiuko žinioje;

„Petras“, a. b. Nr. 1822, 1969-06-06 – 1980-11-03 buvo LSSR

KGB Kauno m. sk. vyr. operįg. Šarkano žinioje;

„Petras“, a. b. Nr. 22436, 1972-12-10 – 1976-01-09 buvo

LSSR KGB Kauno m. sk. viršininko pavaduotojo Musulo

žinioje;

„Petras“, a. b. Nr. 2895, 1972-09-08 – 1981-11-21 buvo LSSR

KGB Kauno m. sk. vyr. operįg. Šarkano žinioje;

„Pranas“, a. b. Nr. 23281, 1978-04-21 buvo LSSR KGB 5 sk.

Česnavičiaus žinioje ir 1978-09-06 – 1980-03-25 vyr. operįg.

Aleinikovo žinioje;

57

„Rasa“, a. b. Nr. 24136, 1978-09-21 – 1981-08-25 buvo LSSR

KGB Druskininkų m. sk. vyr. operįg. Jankeliūno žinioje;

„Rimas“, a. b. numeris nenurodytas, 1971-02-18 buvo LSSR

KGB 5 sk. Piepalio žinioje;

„Rimas“, a. b. Nr. 17746, 1978-03-02 buvo LSSR KGB

Šiaulių m. sk. vyr. operįg. Jako žinioje;

„Rimtas“, a. b. numeris nenurodytas, 1980-12-11 buvo LSSR

KGB 5 tarn. 3 sk. viršininko pavaduotojo Šiaudinio žinioje;

„Serbenta“, a. b. Nr. 23863, 1979-02-21 – 1982-03-10 buvo

LSSR KGB Lazdijų r. sk. vyr. operįg. Gylio žinioje;

„Sigitas“, a. b. numeris nenurodytas, 1972-12-08 buvo LSSR

KGB Kauno m. sk. vyr. operįg. Radionovo žinioje;

„Sigitas“, a. b. Nr. 3059, 1970-08-10 – 1971-01-24 buvo LSSR

KGB Kauno m. sk. viršininko Vaigausko žinioje;

„Spindulys“, a. b. Nr. 21154, 1973-01-16 buvo LSSR KGB

Tauragės m. sk. viršininko Popovo žinioje;

„Strazdas“, a. b. Nr. 15773, 1970-09-18 buvo LSSR KGB 5

sk. Piepalio žinioje ir 1980 -07-03 buvo LSSR KGB Kapsuko

m. sk. viršininko Vilko žinioje;

„Suvalkietis“, a. b. Nr. 29033, 1979-12-25 – 1981-08-24 buvo

LSSR KGB Vilkaviškio r. sk. vyr. operįg. Liaukos ir operįg.

Kononenko žinioje;

„Svetlana“, a. b. Nr. 19626, 1978-07-26 buvo LSSR KGB

5 sk. operįg. Maškovo žinioje ir 1979 -07-16 – 1979-09-26

buvo LSSR KGB Kauno m. sk. viršininko pavaduotojo Musulo

žinioje;

„Šaltenis“, a. b. Nr. 22331, 1977-04-29 buvo LSSR KGB

Lazdijų r. psk. viršininko Žemaičio žinioje;

„Šaltinis“, a. b. Nr. 21119, 1970-09-04 – 1971-07-21 buvo

LSSR KGB Kapsuko m. sk. Gudanovičiaus žinioje ir 1976-

01-28 buvo LSSR KGB Kapsuko m. sk. operįg. Arbačiausko

žinioje;

58

„Šermukšnis“, a. b. Nr. 2817, 1972-02-10 buvo LSSR KGB 5

sk. Piepalio žinioje ir 1975-05-22 buvo LSSR KGB 5 sk. vyr.

operįg. Šiaudinio žinioje;

„Štaras“, a. b. Nr. 24025, 1977-08-22 buvo LSSR KGB Kapsuko

m. sk. operįg. Arbačiausko žinioje;

„Švyturys“, a.b. Nr. 19562, 1974-03-20 – 1974-11-28 buvo

LSSR KGB 5 sk. viršininko pavaduotojo Stalausko žinioje;

„Vabalas“, a. b. Nr. 27682, 1980-03-27 buvo LSSR KGB

Vilkaviškio r. psk. vyr. operįg. Liaukos žinioje;

„Valaitis“, a. b. Nr. 25410, 1980-01-14 – 1981-02-18 buvo


„Vidmantas“, a. b. Nr. 20888, 1972-10-30 – 1975-09-26 buvo

LSSR KGB 5 sk. vyr. operįg. Jankausko žinioje;

„Vitas“ („Vytas“), a. b. Nr. 17287, 1977-04-26 buvo LSSR

KGB 5 sk. viršininko pavaduotojo Šiaudinio žinioje;

„Vitas“ („Vytas“), a. b. Nr. 20146, 1971-08-10 – 1973-06-27

buvo LSSR KGB 5 sk. Piepalio žinioje;

„Zuikis“, a. b. Nr. 21926, 1970-11-04 buvo LSSR KGB Kapsuko

m. sk. viršininko Vilko žinioje;

„Žaibas“, a. b. Nr. 6885, 1976-04-23 buvo LSSR KGB Lazdijų

r. sk. vyr. operįg. Galiausko žinioje;

„Žurkus“, a. b. Nr. 19604, 1986-06-18 buvo LSSR KGB

Lazdijų r. psk. vyr. operįg. Bagužio žinioje;

„Žvalgas“, a. b. numeris nenurodytas, 1969-03-26 buvo LSSR

KGB Šakių r. psk. vyr. operįg. Jakovlevo žinioje.

Galbūt patys LSSR KGB agentai nematydavo, kaip

būdavo dokumentuojama jų informacija, todėl pateikiame kelis

LSSR KGB agentų pranešimų pavyzdžius:

KGB agento slapyvardžiu „Daktaras“ informacija apie kun.

J. Zdebskio lankymąsi vyskupijos kurijoje (1972 m. rugsėjo

5 d.):

59


VALSTYBĖS SAUGUMO KOMITETAS

prie LIETUVOS SSR MINISTRŲ TARYBOS

AGENTŪRINIS PRANEŠIMAS

Šaltinis „Daktaras“ a/b Nr. 21937 1972 m. rugsėjo 5 d.

Priėmė Kolgovas

Šaltinis pranešė, kad 1972-08-29 kunigas Zdebskis, grįžęs

iš įkalinimo, aplankė Kauno vyskupijos kuriją ir kalbėjosi su

vyskupu. Kurijoje lankėsi norėdamas išsiaiškinti savo tolesnę

padėtį. Vyskupas jam pasakė, kad jis turi vykti į Prienus ir kol

kas eiti vikaro pareigas. Dėl tolesnės jo padėties – vyskupas

pasakė, kad viskas priklausys nuo Religijų reikalų tarybos

įgaliotinio. Per pokalbį vyskupas prašė Zdebskį susilaikyti

nuo neapgalvotų veiksmų ir elgtis ramiai. Savo ruožtu kunigas

Zdebskis paprašė vyskupą melstis už jį, kad jis taip

ir elgtųsi. Iškilmingas Zdebskio sutikimas buvo surengtas

Igliaukoje pas Svarinską. Jame dalyvavo apie 15 kunigų ir

kelios vienuolės.

UŽDUOTIS: išsiaiškinti tolesnius Zdebskio sumanymus ir

ketinimus.

PRIEMONĖS: spręsti klausimą, kad Zdebskis būtų perkeltas

į Telšių vyskupiją, kur parinkti vietą ir sudaryti sąlygas jo

tyrimui.

Pranešimo kopiją nusiųsti į KGB Kauno m. sk.

KGB prie LSSR MT 5 sk. psk. viršininkas –

papulkininkis P. KOLGOVAS

60

KGB agento slapyvardžiu „Martynas“ agentūrinis

pranešimas:


KGB prie LSSR MT KGB Lazdijų r. sk.


Šaltinis „MARTYNAS“ a/b Nr. 18028 1974 m. vasario 19 d.

Priėmė kapitonas ŽEMAITIS

Šaltiniui kartais tenka susitikti su ZDEBSKIU. Pokalbiai būna

nesėkmingi. Jis mažai kalba, linkęs daugiau tylėti ir klausytis.

Laukia, ką tu pasakysi. Atsakinėja trumpai, atsargiai, apgalvodamas.

Pavyzdžiui, jis sėda į lengvąją mašiną. Tu klausi:

„Kur suksite: Kauno ar Kalvarijos link?“, atsako, kad nežinąs,

pažiūrėsiąs. Taip atsako ir kitiems, kas su juo kalbasi. Kartą

jis sakė, kad gyvenime yra geriau mažiau žinoti, tada ir tardant

nieko nepasakysi, bus lengviau. ZDEBSKIS teiravosi

Veisiejų klebono DELTUVOS, kaip apie jį atsiliepia žmonės,

ar nesiskundžia, džiaugiasi.

„MARTYNAS“

PAŽYMA: Kunigas ZDEBSKIS - operatyvinio tyrimo bylos Nr.

50 objektas.

„MARTYNAS“ turi užduotį jį tirti

UŽDUOTIS: Ir toliau su kun. ZDEBSKIU palaikykite gerus

santykius. Aiškinkitės jo ryšius tarp kunigų ir tikinčiųjų. Pasistenkite

išsiaiškinti, ką jis kalba apie naują „Kronikos“

numerį.

PRIEMONĖ: Pranešimo kopiją įdėti į operatyvinio tyrimo bylą

Nr. 50.

KGB prie LTSR MT Lazdijų r. psk. viršininkas kapitonas

ŽEMAITIS.

61

1975 m. rugsėjo 24 d. vyko kunigų, 1952 m. baigusių

Kauno kunigų seminariją, susitikimas, jame kartu su J. Zdebskiu

dalyvavo ir 1975 m. rugsėjo 26 d. LSSR KGB 5 sk.

Jankauskui apie tai pranešimą pateikė KGB agentas „Vidmantas“

(a. b. Nr. 20888) (LYA, f. K- 30, ap. 1, b. 883, l. 78).

1985 m. rugsėjo 23 – 25 dienomis panašus susitikimas

vyko Klaipėdoje. Jame dalyvavo KGB agentas „Gediminas“

(a. b. Nr. 16537), kuris apie tai pateikė pranešimą LSSR KGB

Lazdijų r. sk. papulkininkiui Galiauskui (LYA, f. K-30, ap. 1,

b. 887, l. 137, 138, 139).

Kun. J. Zdebskio operatyvinio tyrimo bylos Nr. 242

agentūrinių-operatyvinių priemonių plane numatyta tęsti

LSSR KGB Lazdijų r. agento „Gedimino“ panaudojimą, jam

numatyti konkrečią užduotį, siekiant suartėti su J. Zdebskiu ir

užsitarnauti didesnį jo pasitikėjimą.

Tikintieji bei dvasininkai negalėjo ramiai jaustis net

maldos namuose, nes dažnai į pamaldas ateidavo sovietiniai

valdininkai arba saugumo darbuotojai, kurie fiksuodavo

dalyvaujančiųjų pavardes, užrašinėdavo pamokslus, pasitaikydavo

ir chuliganiškų išpuolių.

1978 m. lapkričio 9 d. vyr. referentas A. K. pateikė sovietiniam

saugumui informaciją apie „visų šventę ir Vėlines

Lazdijų rajone“, vykusias 1978 m. lapkričio mėn. 1–2 d.:

„Prieš šventes su Lazdijų rajono VK pirmininku buvo

aptarta, kaip jos bus stebimos rajono bažnyčiose. Į bažnyčias

buvo pasiųstas komjaunimo aktyvas, o kai kur vietinių

tarybinių organų darbuotojai.

Aš pats stebėjau pamaldas Šlavantų bažnyčioje (klebonas

J. Zdebskis). Pamaldos lapkričio 1–2 dienomis vykdavo 3 kar-

62

tus – 10, 13 ir 17 val. Pamaldų metu bažnyčia būdavo pilna

arba artipilnė. Klausiau 3 kun. Zdebskio pamokslus.

Pamokslas pasakytas lapkričio 1 d. 13 val. dvasinius ar

bažnyčios reikalus lietė mažai. Pamokslo pagrindinė mintis

– apie tikinčiųjų persekiojimą Lietuvoje ir visoje Tarybų

Sąjungoje. Zdebskis šiame pamoksle minėjo Nijolę Sadūnaitę,

kuri saugumo organų (kagiebų) buvo tardoma ir nuteista

už religinę propagandinę veiklą. <…> Nijolės istorija buvo

nušviečiama kaip vienas iš tikinčiųjų persekiojimo faktų Lietuvoje.

Toliau J. Zdebskis kalbėjo apie kitą „kankinį“, kažkokį

Virginijų I., kuris buvo kankinamas ir susirgo vėžiu. Dėl ligos

Virginijus „kagiebių“ buvo atvežtas į namus ir paliktas.

Tačiau „dievo apvaizda“ jo neapleido ir jis pagijo. Šiandien

jis jau laikęs šv. mišias /suprask, kaip kunigas/. Kunigu jis

tapo būdamas lageryje, kur jis baigė teologijos mokslus, o

įšventino jį nelegalus vyskupas, apie kurį tardydami kunigus

daug klausinėjo saugumo darbuotojai. <…> Pamoksle dar

buvo kalbama apie kažkokį tremtinį iš Ukrainos, kuris taip pat

esąs persekiojimo auka.

Kiti du mano klausyti pamokslai buvo daugmaž religinio

turinio. <…> Apskritai, pamoksluose kun. J. Zdebskis teigia,

kad tikintieji savo maldomis gali daug padaryti, kad šiame

pasaulyje nebūtų tiek daug blogio ir nežmoniškumo. Kun.

Zdebskio pamaldų sakymo forma savotiška. Kiekvienam sakiniui

jis stengiasi suteikti daug prasmingumo ir rimtumo.

Kalba lėtai ir ilgai <…>“ (LCVA, f. R-181, ap. 6, b. 40, l.

45 - 46).

KGB agento slapyvardžiu „Mykolas“ agentūrinis pranešimas:

63


KGB prie LTSR MT KGB įgaliotinio aparatas Lazdijų r.


Šaltinis „MYKOLAS“ a/b Nr. 28091 1981 m. rugsėjo 1 d.

Priėmė vyr. ltn. GYLYS.

Šaltinis nustatė, kad š. m. rugpjūčio 22–24 d. pas ZDEBSKĮ

buvo atvažiavęs S. B.

1981 m. rugpjūčio 30 d. kunigas ZDEBSKIS pamoksle

kalbėjo: kokia čia pas mus laisvė, jei jėga nuvežė i miliciją

vaikus, kurie kalti tik tuo, kad apsistojo prie ežero palapinėse

ir kiekvieną dieną ateidavo į bažnyčią melstis.

Šiuo metu kunigo ZDEBSKIO šeimininkė yra kažkokia

maždaug 30 metų amž. mergina vardu Palma.

PAŽYMA:

„MYKOLAS“

Kunigas J. ZDEBSKIS ir S. B. KGB organams yra žinomi.

81-08-20 Lazdijų rajono KGB sulaikė vienuolių B. M. ir O. Š.

vadovaujamą Kybartų parapijos jaunimo bažnytinio aktyvo

grupę, kadangi jie neturėjo teisės organizuoti sambūrio ir apsistoti

prie ežero tam neskirtoje vietoje.

UŽDUOTIS: Ir toliau nustatykite asmenis, kurie lankosi pas

kunigą J. Zdebskį.

PRIEMONĖ: Nustatyti naujos J. Zdebskio šeimininkės

asmenybę.

LTSR KGB LAZDIJŲ R. PSK. VYR. OPERĮGALIOTINIS

VYR. LEITENANTAS A. GYLYS

64

Ne visi sovietinės Lietuvos bažnyčiose dirbantys KGB

užverbuoti kunigai noriai rinko ir teikė informaciją – kai kurie

iš jų sutiko bendradarbiauti, nes žinojo, kad priešingu atveju

nebus priimti į kunigų seminariją, po to jie atsisakydavo susitikti

su KGB pareigūnais; kiti nevengdavo susitikimų, bet teikdavo

menkavertę arba klaidingą informaciją, ir tikėdavosi,

jog bus išbraukti iš KGB agentų sąrašų. Šios knygos autorius

nekėlė sau tikslo sužinoti, kiek KGB užverbuotų

kunigų dirbo sovietinės Lietuvos bažnyčiose, tik norėjo

parodyti, kokiomis sudėtingomis sąlygomis veikė kunigas

Juozas, dažnai savo kolegų kunigų nesuprastas, o kartais ir

pašiepiamas, apskundžiamas, išduodamas. Neretai taip elgdavosi

ne tik KGB agentai - dvasininkai, bet ir lojalūs sovietinei

valdžiai kunigai, kurių manymu, veiklieji kunigai (LKBK bei

kitos pogrindinės literatūros leidėjai ir platintojai, TTGKK

nariai) kenkė Lietuvos Katalikų Bažnyčios vienybei.

Pateiksiu keletą pavyzdžių, kuriuose neįvardintas dvasininkas

apibūdino kun. J. Zdebskio veiklą:

„Chunveibiniškame judėjime jis groja pirmuoju smuiku.

<...> Prienų klebonui B. yra pareiškęs, jog jis dabar negalįs

būti, nes yra moksleivių atostogos ir jis privalo veikti...

Sekmadieniais, jei būna Prienuose, ateina į bažnyčią

tik apie 12 val. Iki to laiko jis „dirba“ su grupe jaunų

moterų, beveik kiekvieną sekmadienį vis naujų, atvykstančių

į Prienus iš kitur. Jis joms laikąs konferencijas, po to klauso

jų išpažinties, dalina komuniją.

Kunigai stebisi Zdebskio nachališkumu. Štai pvz., atvykęs

rinkti parašų dėl Šeškevičiaus <...>, jis užėjo pas kleboną.

Čia pareikalavo pasirašyti raštą. Kai klebonas taip padaryti

atsisakęs, Zdebskis pasakęs: „Aš seniai žinau, kad tu

užverbuotas, bet būk dar tiek žmogus ir dvi dienas nepranešk

65

saugumui, aš dar vienur, kitur čia noriu atsilankyti...

Važinėdamas rinkti parašų Suvalkijoje ne pas vieną kunigą

kalbėjo, kad kai jis atvažiuoja pas ką, tai tas ar pasirašo, ar

nepasirašo, vis vien tą naktį nemiega...

Kiek tenka girdėti, Kauno Kurija prieš Zdebskį kol kas

nesiima jokių priemonių, nes jo bijo“ (LCVA, f. R-181, ap. 6,

b. 40, l. 121).

66

Kunigas – kalinys

1964 m. Marijampolės r. prokuratūra už vaikų katekizavimą

patraukė kun. J. Zdebskį baudžiamojon atsakomybėn ir

1964 m. lapkričio 26 d. Marijampolės r. Liaudies teismas jį

nuteisė vienerių metų laisvės atėmimu. Jis buvo suimtas teismo

salėje.

Iki LSSR Aukščiausio teismo nuosprendžio kunigas sėdėjo

Lukiškių kalėjime, dirbo maisto išnešiotojų – „balandiorų“

– brigadoje. Lukiškių kalėjimo rūsiuose, mirtininkų

kameroje išklausė mirčiai pasmerktojo išpažinties.

LSSR Aukščiausias teismas paliko tą patį nuosprendį

ir kalinys kun. J. Zdebskis 1965 m. sausio 25 d. tolesniam

kalinimui buvo perkeltas į Vilniaus Rasų g. esančią pataisos

darbų koloniją. Pradžioje kunigas dirbo siuvykloje, o vėliau

buvo paskirtas į statybininkų brigadą: kalinius veždavo į Vil-

1965 m. gegužė, Vilnius. Kun. J.

Zdebskio pažymėjimo nuotrauka,

kuri fotografuota kalėjime /6/

67

niaus r. prie Rudaminos, kur buvo pradėtas statyti paukštynas.

Kun. J. Zdebskis kalėjo iki 1965 m. birželio 4 d.

Po kalinimo liko vieno storo mokyklinio sąsiuvinio 43

puslapiai užrašų.

1971 m. liepos 8, 11 ir 14 d. sudaryta komisija tyrė ir patvirtino,

kad Prienų bažnyčios vikaras J. Zdebskis katekizuoja

vaikus. Jis buvo iškviestas į rajono vykdomąjį komitetą ir

įspėtas. Liepos 16 d. buvo sudaryta dar viena aštuonių žmonių

komisija, kuriai vadovavo Prienų prokuratūros tardytojas A.

P. Komisija atėjo į bažnyčią tuo metu, kai kun. J. Zdebskis

mokė vaikus tikėjimo tiesų. Komisija nustatė, kad tuo metu

bažnyčioje buvo 70 vaikų, daugiausia 1960–1961 m. gimimo.

Tikėjimo pamoka buvo nufotografuota, surašytos klausytojų

pavardės, sudarytas specialus aktas, kurio kun. J. Zdebskis

nepasirašė.

1971 m. rugpjūčio 26 d. kunigą suėmė Prienų milicija.

1971 m. kun. J. Zdebskis antrą kartą buvo nuteistas už

vaikų katekizavimą, gyventojų lankymą neturint pakvietimo,

jų raginimą eiti į bažnyčią.

1971 m., antrojo kalinimo metu, dar prieš teismą kun. J.

Zdebskis savo mamai rašė:

„G.J.K. Miela Mama. Labai prašau nedėt pastangų ieškot

advokato. Aš pats jo neimu. Juk mūsų pačių interesas, kad

būtų ši byla. Tikėkit, kai reikalas už Dievo Valios įvykdymą,

Jis palengvina viską, duoda jėgų. Nemanykit, kad tai mano

vieno reikalas, čia visų reikalas. Kas bus, jei vaikeliai nebus

mokomi, praėjus 10, 20 metų? Juk Dievas iš mūsų pareikalaus

sielų likimo. Ir kas iš to, jei čia valgysim keptas antis,

o amžinybė... Taigi labai prašau nepamaišyti tokios progos

ir neleisti pinigo. Paveskim visa Dievo Motinos globai. Atsiminkim:

visa priimti taip, kaip Jėzus ant kryžiaus – kaip

68

pelnytą bausmę už viso pasaulio nuodėmes. Šiuo metu čia

tikrai nieko netrūksta. Reikalui esant galima pirkti sviesto,

dešros ir kita. Visus bučiuoju ir pasivedu Jūsų maldoms“.

Iš KGB archyvų matyti, kad saugumiečiai, vengdami

žmonių antplūdžio, kun. J. Zdebskio teismą iš Prienų perkėlė

į Kauną ir ėmėsi visų saugumo priemonių. 1971-10-16 prieš

teismą KGB pirmininkas J. Petkevičius patvirtino veiksmų

planą: buvo duotos užduotys agentams, sustiprintas kunigo

bičiulių sekimas ir pasiklausymas, suplanuotas kagėbistų

ir milicininkų išsidėstymas prie teismo salės, koridoriuje,

balkone ir gatvėje. Ekstremaliam atvejui buvo parengta 11

ginkluotų pareigūnų grupė. Teismas vyko 1971-11-11 Kaune,

teismo salėje buvo susodinti nepažįstami žmonės, kad neliktų

vietos kunigo Juozo draugams.

LKB kronika skelbė (t. 1., Nr. 1., l. 33 – 51):

„(Tikinčiųjų solidarumas teismo dieną):

Bėgo savaitės, mėnesiai, o kun. Zdebskio teismo diena

buvo vilkinama ir kruopščiai slepiama. Lapkričio 11 d.

išvakarėse kaip žaibas Prienų parapiją perskriejo žinia:

„Rytoj Kaune teisiamas kun. Juozas!“ Rytdiena parodys

tikrąjį tarybinės valdžios veidą tikinčiųjų atžvilgiu. Nuo

ankstyvo ryto žmonės užpildė teismo rūmų laiptinę iki 3

aukšto ir kiemą. Daugelio žmonių rankose matėsi gėlės. Visi

laukė kun. Zdebskio. Aplinkui zujo milicininkai. Artėjant

teismo valandai, jie pradėjo „daryti tvarką“ – jėga stumti

žmones laukan. Vieną moterį stumdami net sukruvino. Katalikai

buvo išvyti, o jų vietą užėmė teismo salėje didžiulis

saugumiečių būrys. Be jų, teismo salėje buvo liudytojai –

vaikai, jų tėvai bei iš Prienų atvežti įvairių įstaigų tarnautojai.

Reikėjo suvaidinti spektaklį – vyksta viešas teismas...

69

į kurį saugumiečiai suleido tik ateistus. Be abejo, valdžia

nenorėjo šį teismą išpopuliarinti. Tikinčiųjų suėmimai

prasidėjo laiptinėje. Vieną jaunuolį suėmė už tai, kad jis

padarė pastabą milicininkams, kodėl jie į vidų leidžia tik

ateistus, o tikinčiųjų neleidžia. Jaunuolis buvo nubaustas

15 parų daboklės. Teismo koridoriuje buvo suimtas kun.

Zdebskio motiną atlydėjęs kunigas ir nuvežtas tardymui į

saugumo būstinę.

Lauke prie teismo rūmų minia vis augo. Milicininkai

pradėjo suiminėti žmones, kurių rankose matėsi gėlės, ir

prievarta grūsti juos į mašinas. Kilo didelis sąmyšis ir riksmas.

Milicininkams buvo duotas įsakymas išvaikyti minią,

kurią sudarė apie 500–600 žmonių. Grubiai išvaikius minią,

pradėta suiminėti pavienius asmenis. Buvo suimtas pro

šalį einantis kunigas ir apkaltintas demonstracijos organizavimu.

Per ištisą dieną Ožeškienės gatvėje budėjo milicininkai,

neleisdami žmonėms susiburti. „Ko čia stovite kaip

kiaulės!“ Net šitaip mokėdavo „pasveikinti“ žmones milicijos

pareigūnai. Net iš artimiausių krautuvių buvo vejami žmonės.

„Vykite iš čia davatkas,“ sušuko į vieną krautuvę įbėgęs

milicininkas. Dauguma suimtųjų vakare buvo paleisti. Vieną

nuvežė į psichiatrinę, o paskui nubaudė 15 parų daboklės.

Šią dieną žmonės gražiai pademonstravo savo solidarumą

su teisiamu kunigu, gi saugumiečių ir milicininkų minia

parodė, kaip tarybų valdžia skaitosi su tikinčiųjų teisėmis.

<...> Kun. Zdebskio teismas turėjo tą patį tikslą – palaikyti

tautoje baimės atmosferą, kad niekas nedrįstų reikalauti

daugiau laisvės.

Persekiojimas kelia baimę, tačiau Dievo vardu daroma

auka, kenčiant dėl savo tikėjimo, žmones pažadina mąstyti ir

kovoti už pačias didžiausias žmogiškas vertybes“.

70

* * *

Kauno rajono liaudies teismas susidėjo iš pirmininkaujančio

liaudies teisėjo V. G. ir liaudies tarėjų. <...> Teisme

dalyvavo prokuroras, „visuomeninis“ kaltintojas ir gynėjas.

Teisėjas perskaitė Prienų vidurinės mokyklos mokytojų susirinkimo,

skirto visuomeniniam kaltintojui išrinkti, protokolą.

Po to, paskelbęs kun. Zdebskio biografinius duomenis, jo

apkaltinimą, teisėjas ėmė klausinėti patį kaltinamąjį. <…>

Kun. Zdebskis pasakė savo paskutinį žodį. Jo kalbą teisėjas

kelis kartus pertraukė, neleisdamas išsakyti norimas mintis,

todėl čia pateikiame užrašytą kun. Juozo Zdebskio kalbos

tekstą:

Tarp dviejų įstatymų

Teisė gyventi, kai draudžiama gimti

1971 m. rugpjūčio 25 d. buvau areštuotas, ir man buvo

iškelta baudžiamoji byla už tai, kad š. m. vasarą Prienų

bažnyčioje mokiau vaikus tikėjimo tiesų. Viename bylos aktų

užrašyta: „Rasta bažnyčioje apie 70 vaikų ir apie 50 tėvų.

Kaltinamas pažeidimu LTSR BK 143. I d., kuris kalba apie

Bažnyčios atskyrimą nuo valstybės. Kaltinimas paskelbtas

suimant“. Kuo motyvuoju savo elgseną? Tenka pakartoti tą

patį motyvą, kuris buvo pasakytas bažnyčioje, kai ateistų

grupė, atėjusi į bažnyčią, paklausė, ar žinąs, kad vaikus mokyti

draudžiama. Atsakyti tenka tais pačiais žodžiais, kuriais

pirmieji Jėzaus pasiuntiniai paaiškino Aukščiausiam teismui:

„Dievo reikia klausyt labiau kaip žmonių“.

1. Taigi pagrindinį atsakymą į klausimą, kodėl vaikus mokiau

tikėjimo tiesų, duoda Kristaus reikalavimas: „Eikite tad

ir mokykite... laikyti visa, ką tik esu jums įsakęs“ (Mat. 28.19).

Įsakymas apima visus žmones, neišskirdamas suaugusių

71

ar vaikų. Mokyti – ne savo išminties, ne kurio nors filosofo

siūlomo gyvenimo būdo, bet tokio gyvenimo, kokio reikalauja

Kristus, ypač pabrėžiant jo didžiausią reikalavimą: nė vieno

žmogaus nelaikyti savo priešu. Iš tų, kurie pasisiūlė būti gyvenimo

meno mokytojais, nė vienas šitaip reikalauti nedrįso.

Net komunistų partija.

2. Šį Kristaus reikalavimą pakartojo Romos Katalikų

Bažnyčia savo kodekse.

3. Reikalavimą mokyti vaikus tikėjimo tiesų ir Kristaus

nurodyto gyvenimo būdo vykdo vaikų tėvai, tam turėdami

natūralią teisę. Jei tėvai nori, kad jų vaikas mokytųsi muzikos,

kviečia muzikos mokytoją; jei matematikos – tada matematikos

mokytoją ir pan.

Tad mes, kunigai, atsiduriame tarp dviejų įstatymų.

Atrodo, kokį tikslą galėtų turėti valstybė, leisdama

įstatymus, jei ne piliečių gerovę, kuri neįmanoma be sąžinės

laisvės, be tėvų teisės auklėti savo vaikus. TSRS Konstitucija

pripažįsta sąžinės laisvę ir tėvų teisę savo vaikų atžvilgiu.

Žmogaus teisių deklaracija – pasirašyta. Apie tai prieš metus

buvo gana išsamiai išdėstyta tokioje pat kun. A. Šeškevičiaus

byloje. Kadangi ir ši dabartinė byla nėra paskiro individo

– teisiamojo – reikalas, bet Katalikų Bažnyčios, kaip juridinio

asmens, reikalas tam tikroje geografinėje erdvėje, todėl visa

tai kartoti turbūt nebereikia.

Verta prisiminti paskutinius oficialius šio klausimo aiškinimus.

TSKP CK Generalinis sekretorius L. Brežnevas ataskaitiniame

pranešime XXIV suvažiavimui pabrėžė: „Negali būti

leidžiami ir asmenybės teisių laužymai, piliečių orumo įžeidimai.

Mums, komunistams, humaniškiausių idealų šalininkams, tai

yra principinis dalykas“ („Pravdos“ vedamasis).

RRT įgaliotinis Rugienis oficialiame interviu su užsienio

72

lietuvių laikraščio redaktoriumi Jokubka pabrėžė, kad Lietuvoje

– visiška religijos ir sąžinės laisvė. Niekas neturįs teisės

net teirautis apie religinius įsitikinimus. Taip religijos būklę

Lietuvoje Jokubka nupiešia ir savo knygoje „Tėvų žemė“, šiais

metais išėjusioje iš spaudos Čikagoje. Taip pat kalba ir veikaliukas

„Bažnyčia Lietuvoje“, neseniai Lietuvoje pasirodęs

italų ir anglų kalbomis. Vadinasi, ne vien praėjusių, bet ir šių

metų oficialus šio reikalo aiškinimas skamba vienodai – kad

Lietuvoje visiška religijos laisvė.

Laisvė Katalikų Bažnyčiai, kaip juridiniam asmeniui,

turi reikštis leidimu funkcionuoti. Pav., jei leidžiama gyventi,

tai tuo pačiu leidžiama ir valgyti, kvėpuoti ir pan. Jei oficialiai

leidžiama kunigams egzistuoti, tai tuo pačiu leidžiama

ir reikštis pagrindinėmis savo funkcijomis, t. y. aukoti, Dievo

vardu atleisti nuodėmes (teisti) ir mokyti. Išeina, kad aš esu

teisiamas už savo tiesioginių pareigų atlikimą.

Pažvelgus į bylos lapus, dokumentus – ateistų rašytos

charakteristikos iš įvairių buvusių darboviečių taip pat mane

kaltina už savo pareigų atlikimą. Gaila, kad ten neradau charakteristikos

iš Kurijos kanceliarijos – ar ir ji būtų kaltinusi už

pareigų atlikimą?

* * *

Teismo akivaizdoje reikia parodyti ir psichologines

aplinkybes, dariusias neabejotiną įtaką mano elgesiui, už

kurį esu teisiamas. Tas aplinkybes sukūrė gyvenimo faktai,

kai patys ateistai arba paskiros institucijos nesilaikė to paties

įstatymo, kalbančio apie sąžinės laisvę, pagal kurį šiandieną

esu teisiamas. Žodis „ateistai“ čia pavartotas kaip labiausiai

tinkantis šiam reikalui, kadangi ateistas – ar jis būtų saugumo

darbuotojas, ar dirbtų administracijoje, ar švietimo įstaigoje.

73

Sąžinės laisvės problemą TSRS įstatymai sprendžia atskirdami

Bažnyčią nuo valstybės. Deja, kai kurių ateistų dėka,

Bažnyčia jaučiasi ne atskirta nuo valstybės, bet priešingai

– palenkta ateistų interesams, ir tai – gana dažnai apgaulės ir

klastos keliu. Dėl tų pačių priežasčių tikintieji jaučiasi esą „už

borto“, jaučia nelygybę prieš įstatymą. Faktų, kuriuos plačiai

žino visuomenė, negali nežinoti ir prokuratūros. Kodėl jos tyli?

Galima prisiminti vieną kitą faktą arčiau susijusį su mūsų byla.

Pirmiausia, tikinčiųjų nelygybę prieš įstatymą išryškina tas

faktas, kad ateistai turi savo spaudą, mokyklas, o tikintiesiems

tai turėti neleidžiama. Jei kunigai baudžiami už vaikų ruošimą

pirmai išpažinčiai, tai norisi paklausti, ar yra buvusi iškelta

nors viena byla ateistams už tikinčiųjų teisių pažeidimą,

remiantis 1966 m. paskelbtu BK 143 str. papildymu? Tokių

pažeidimų juk yra buvę. Pavyzdžiui, prieš metus buvo atleista

iš darbo Vilkaviškio vidurinės mokyklos mokytoja kaip tikinti

ir dėl to neturinti teisės dirbti pedagoginį darbą ir net niekur

kitur dirbti. Ar tai nėra sąžinės laisvės pažeidimas? Juk tai

ne vienintelis faktas mūsų aplinkoje. Taip pat ateistų siekimas,

kad visuomenė, ypač jaunimas, moksleiviai, tarnautojai

nedalyvautų Mišiose. Tikriausiai jie intuityviai jaučia, kad

lengviausia pažinti Dievą iš veido; jaučia, kad visa, ką mes

vadiname malonės veikimu, tuo pačiu ir tikėjimo tvirtumas,

yra būtinai surišta su Mišiomis. Vadinasi, sąžinės laisvė yra,

tačiau visuomenės, ypač jaunimo vidinė kultūra neturi būti

puoselėjama. Yra eilė faktų, kai mokytojai neleidžia į bažnyčią

laidotuvėse dalyvaujančių mokinių arba juos iš bažnyčios

išveda. Ar tai nėra nusikaltimas prieš sąžinės laisvę? Tokių ir

panašių faktų, kuriuos plačiai žino visuomenė, negali nežinoti

ir prokuratūros. Kodėl jos tyli? Ar reikia stebėtis, kad tikintieji

nejaučia lygybės prieš įstatymus?

74

Tikintiesiems ypač nesuprantama, kodėl vyriausybė

neatsiliepė nei į vieną tikinčiųjų pareiškimą, kuriuose vyriausybei

buvo atskleidžiami esantys nenormalumai tikinčiųjų

atžvilgiu. Juk spaudoje buvo paskelbta, kad atitinkanti instancija

turi reaguoti į pareiškimus per mėnesį laiko. Pavyzdžiu

gali būti ir su šia byla susieti tikinčiųjų veiksmai. Kai šią

vasarą, vaikus mokant tikėjimo tiesų, į bažnyčią atėjo ateistų

grupė ir pradėjo iš pasalų vaikus fotografuoti, klausinėti jų

pavardžių, tuomet motinos stojo ginti savo vaikus. Bažnyčioje

kilo triukšmas – taip nedaug reikia visuomenės psichologijai,

kad pasikartotų kažkas panašaus i Kražių įvykius caro

priespaudos laikais. (Norėtųsi paklausti, ar visa tai ugdo

pagarbą Konstitucijai?) Po šio įvykio 89 tėvai parašė skundą

Liaudies Kontrolės Komisijai prie TSKP CK, reikalaudami

sustabdyti siautėjimą prieš tikinčiuosius. Į kreipimąsi nebuvo

jokio oficialaus atsakymo, nors siuntėjo adresas buvo. Tokių ir

panašių faktų akivaizdoje savaime formuojasi klausimas: argi

tikinčiųjų visuomenė nėra už įstatymo ribų? Ar reiktų stebėtis,

jei visuomenėje kiltų minčių, kad sąžinės laisvė Konstitucijoje,

Žmogaus Teisių Deklaracijos pasirašymas ir kt. – tai tik

propaganda? Lygiai kaip ir 1966 m. BK 143 str. papildymas

dėl bausmių už tikinčiųįų laisvės pažeidimus; taip pat ir Rugienio

interviu Jokubkai; ir veikalai „Tėvų žemė“, „Bažnyčia

Lietuvoje“ ir kt., kurie kalba apie sąžinės laisvę… Kodėl, tai

matydamos, prokuratūros tyli? Argi yra kokie slapti įstatymai,

priešingi oficialiems ir nežinomi visuomenei? Pažvelkime toliau.

Eilėje atvejų ateistų elgesys dvelkia aiškia apgaule ir

klasta sąžinės reikalavimų atžvilgiu. Kodėl visa tai nebūna

baudžiama? Ne kartą ateistų elgesys tikinčiųjų atžvilgiu būna

panašus į Šekspyro raštuose atvaizduotą hercogo Glosterio

elgesį XV a., kuris, siekdamas Anglijos karaliaus sosto, visus

75

konkurentus slapta žudydavo, o prieš visuomenę sugebėdavo

pasirodyti net su maldaknyge rankose.

Ar nepažeidžia sąžinės laisvės klastinga ateistų pastanga...

– šaly, kurios Konstitucija garantuoja sąžinės laisvę

– griauti Bažnyčią iš vidaus, sudarant vaizdą, jog vyskupai

savo postuose, kad potvarkiai išeina iš vyskupo kanceliarijos,

nors tuo tarpu kunigų skirstymas į darbovietes ir daugelis kitų

potvarkių būna diktuojami ateistų, stengiantis pasiekti, kad

Lietuvos Katalikų Bažnyčios padėtis būtų panaši į Pravoslavų

Bažnyčios būklę?

Ar nedvelkia klasta stengimasis kai kuriuos kunigus ir

net vyskupus kompromituoti tikinčiųjų ir net Vatikano akyse?

Pav., ar tai tikinčiųjų noras, kad energingas ir sveikas vysk.

V. Sladkevičius Vatikano pasauliniame vyskupų sąraše būtų

tituluojamas „sedi datus“?

Ar nerodo klastos tas faktas, kad Kunigų seminarija egzistuoja,

bet į ją teleidžiama priimti, o tuo pačiu ir išleisti, tik

po 4–5 kandidatus, kai tuo tarpu Lietuvoje kasmet miršta po

20–30 kunigų. Tą pat rodo ir stengimasis, kad į seminariją

nepatektų ypatingai gabūs ir aukštos vidinės kultūros studentai

ir profesoriai.

Panašiai ir su vaikų mokymu. Nors Pirmos Komunijos

leidžiama eiti, bet ką reiškia reikalavimas klausinėti vaikus

po vieną (juk juridiškai apiforminto tokio įstatymo nėra)?

Kaip paruošti po vieną tose parapijose, kur per vasarą

vaikelių būna keli šimtai? Tėvai teisėtai šiam reikalui laukia

mūsų, kunigų, pagalbos. Ir kas belieka daryti? Leisti

vaikučius Pirmąjai Komunijai neparuoštus? Tai, ko žmogus

nepažįsta, negali ir pamilti. Ar čia neslypi klastinga pastanga

tyliai atimti vaikus iš tėvų? Tada ateistai galės pasakyti:

pas mus sąžinės laisvė – žmonės patys tikėjimo atsisako…

76

Bet juk tokia tikėjimo laisvė yra panaši į leidimą gyventi, kai

draudžiama gimti.

Gerb. teisėjai, norisi galvoti, kad ir jūs, kaip ir daugelis

jaunesnės kartos žmonių, šiandien Dievą pažįstate iš „Biblijos

linksmybių“ ir panašių knygų, bet ne tą Dievą, kuris dėl

mūsų ant Kryžiaus mirė; todėl turėdami savo specialybėje

aukštojo mokslo diplomus, vargu ar dabar išlaikytumėte

tokį tikėjimo dalykų egzaminą, kokius vaikai laiko prieš

Pirmąją Komuniją. Jau vien tik šitai prisiminus (kadangi,

Rachmanovos žodžiais tariant, ir jūs esate žmonės, „naujų

žmonių fabriko“ pagaminti), mes turime jums atleisti už šį

teismą ir melsti Dievą atleidimo. Tą dieną, kai bažnyčioje,

kaip minėjau, buvo sukeltas triukšmas, vėliau vaikučių paklausiau:

„Vaikučiai, ar reikia šitų žmonių neapkęsti?“ Jie

atsakė: „Ne!“ – „O koks svarbiausias Jėzaus reikalavimas?“

– „Nė vieno žmogaus nelaikyti savo priešu,“ vėl jie atsakė.

Vėl prisimenant tuos faktus, kurių vieną kitą kaip pavyzdį

paminėjau, kuriuos plačiai žino visuomenė ir kurių negali

nežinoti prokuratūros, norisi paklausti: kodėl visa tai toleruojama,

o aš esu teisiamas, apkaltinus sąžinės laisvės pažeidimu?

Kaip pilietis gali būti baudžiamas pagal tokius įstatymus,

kurių, kaip matome, daugeliu atveju nesilaiko net paskiros

valstybinės institucijos? Jau vien tai, kad kunigui keliama

šitokia byla, yra nusikaltimas sąžinės laisvei, kaip pastanga

atimti iš tėvų vaikus. Gal būtų galima mane kaltinti sąžinės

laisvės pažeidimu, jei būčiau mokęs tėvams nežinant. Nejaugi

pati valstybė pamiršta savo Konstitucijos reikalavimus, visa

tai toleruodama? Pagaliau pats straipsnis, pagal kurį esu teisiamas,

atrodo lyg be aiškių kontūrų. Pavyzdžiui, galime prisiminti,

kad ir tokią pat bylą 1964 m., kurioje taip pat už vaikų

mokymą buvau nuteistas metus kalėti. Paskui, praėjus keliems

77

mėnesiams, atėjo vyriausybės įsakymas paleisti ir teistumą

panaikinti. Išteisinamajame akte buvo motyvas: „Ištirta, kad

prievartos vaikams nebuvo“. Bet šitai teismas žinojo ir nuteisdamas

kalėti. Apie prievartą vaikams teismas net neužsiminė.

O 143 str. byloje buvo aiškinamas taip: draudžiama organizuoti

ir dėstyti religijos tiesas mokykloje (ne bažnyčioje).

Nežiūrint, kad šituo nebuvau kaltinamas, teismas vis tiek

teisė. Kaip tai suprasti? Ir jei paskui išteisino, kodėl dabar

vėl esu tuo pačiu straipsniu teisiamas? Juk ir dabar teismas

gerai žino, kad prievartos vaikams nebuvo. Tai liudija ir tėvų

kreipimasis šiuo reikalu į TSRS vyriausybę: vaikai buvo mokomi

ne mokykloje; mokomi pagal tėvų valią. Juk tokiomis pat

aplinkybėmis įstatymas negali būti suprantamas vieną kartą

vienaip, kitą – kitaip. Taip pat nepavyko išaiškinti, kur yra

paskelbtos „įstatymais numatytos taisyklės“? Nei tardytojas,

nei Vilniaus juridinė konsultacija į šį klausimą neatsakė.

* * *

Ar klausyti Dievo ar žmonių? Kokia viso to išvada? Nors

žmogiškai, trumparegiškai žvelgiant, visada panašiais atvejais

norėtųsi pakartoti Jėzaus žodžius: „Tėve... atitolink nuo

manęs šitą taurę,“ tačiau iš tikrųjų mes, kunigai, turėtume

jums dėkoti už šį ir panašius teismus. Šie faktai priverčia mūsų

sąžines prakalbėti, neleidžia užmigti, verčia apsispręsti, mus

pastato prieš dvi galimybes. Viena galimybė – rinktis vadinamą

„taikaus bendradarbiavimo su ateistais“ kelią: bandyti tarnauti

dviem valdovam, pataikauti ateistų užmačioms – kad kunigas

užimtų savo pareigas, bet nebūtų pavojingas ateizmui;

kad pats išvaikytų iš bažnyčios jaunimą, neleistų dalyvauti

apeigose, procesijose, kad neleistų patarnauti Šv. Mišiose;

kad, vaikus ruošiant Pirmajai Komunijai, pasitenkintų tik

78

poterių mokėjimu, be jokio supratimo apie Mišių paslaptį –

viso krikščioniškojo gyvenimo centrą; kad kunigai negalvotų,

kokia bus krašto padėtis po 10 – 20 metų! Tai reiškia, kad

kunigai neturi atlikti tiesioginių pareigų, turi ryžtis konfliktui

su savo sąžine, tesirūpinant pietų valgių sudėtimi. Jis turi pasistengti

užmiršti, kad vaikučiams vis tiek bus kalbama apie

Dievą, tačiau apie tokį, kokio iš tikrųjų nėra. (Aš taip pat netikiu

tokį Dievą, kokį piešia mūsų aplinkos spauda, radijas…)

Jūs man už grotų parodėte tūkstančius jaunuolių. Nė vienas

jų nepažįsta Dievo tokio, kurį reikia mylėti, kuris mus myli.

Jiems niekas apie tokį Dievą nekalbėjo, niekas jų nemokė rasti

savo laimę, darant gera kiekvienam žmogui, netgi priešui.

Gerai žinau, jei mes, kunigai, apie tai nekalbėsime, – akmenys

pradės šaukti, o Dievas pareikalaus iš mūsų jų likimo. Štai ką

reiškia mūsų aplinkoje taikus bendradarbiavimas su ateizmu,

ko niekaip negali suprasti užsienyje gyveną tikintieji. Antra

galimybė – tai būti kunigu pagal Kristaus mintį, ryžtantis eiti

pareigas, kurių reikalauja Kristus, Bažnytinė Teisė, o kartu

priimti visa, ką Apvaizda leis išgyventi, kaip šiuo atveju

matome – rinktis langus su grotomis, kaip kad tardytojai sakė:

„Nenorėjai keptos anties, tai dabar kalėjimo duoną valgysi“.

Tačiau jei mūsų, kunigų, šiandien neteis teismai, tai mus

teis tauta! Pagaliau ateis Aukščiausiojo teisingumo valanda.

Šito mums, kunigams, bijoti, tepadeda Dievas, labiau kaip

jūsų teismo. Aš vėl prisimenu tuos tūkstančius jaunuolių už

grotų. Jie vaikystėje nemokėjo klausyti tėvų... Man brangi

šalis prie Nemuno krantų. Gerai žinau, kad jos tenai nebus, jei

jos vaikai nepajėgs klausyti tėvų. Apie tai aš jiems kalbėjau.

Pasakiau jiems, kad tai Dievo reikalavimas. Jei jūsų sąžinė

tai laiko nusikaltimu, pripažinkite fanatiku ir teiskite mane,

bet tuo pačiu ir save! Prašau teismą atsižvelgti į suminėtas

79

psichologines aplinkybes ir nepamiršti, kad teismo sprendimas

gali versti tikinčiųjų bendruomenę galvoti, jog kai kurie

Konstitucijos paragrafai yra tik propagandai. Ar gali būti

pagarba reikalavimui, verčiančiam prieštarauti sąžinei; ar

gali likti pagarba įstatymui, jei jis baudžia už savo pareigos

atlikimą? Dar lieka pakartoti pirmų apaštalų žodžius, pasakytus

teismui: „Dievo reikia klausyti...“

Po kunigo J. Zdebskio kalbos sekė dviejų valandų pertrauka.

Sugrįžęs po ilgo pasitarimo, teismas paskelbė LTSR

vardu nuosprendį: „Zdebskį Juozą, Vinco, gim. 1929 m.,

pripažinti padariusį nusikaltimą, numatytą LTSR BK 143 str.

1d., ir nuteisti vieneriems metams laisvės atėmimo, atliekant

bausmę bendrojo režimo pataisos darbų kolonijoje. Bausmės

pradžią skaityti nuo 1971 m. rugpjūčio 26 d.“

1971 m. gruodžio 9 d. LTSR Aukščiausiojo Teismo

teisminė baudžiamųjų bylų Kolegija nutarė, kad kun. Zdebskis

pripažintas kaltu pagrįstai ir paskirta bausmė atitinka

padarytą nusikaltimą ir jo asmenybę.

Kun. J. Zdebskio teismo kalbos nuorašai plito, o KGB į

bylą įsegė kameroje rašyto juodraščio fotokopijas.

Kun. J. Zdebskis iki 1972 m. sausio 3 d. kalėjo Vilniaus

Lukiškių kalėjime. Vėliau jis buvo perkeltas į Pravieniškių

bendrojo režimo vyrų pataisos darbų koloniją, kurioje išbuvo

iki kalinimo pabaigos 1972 m. rugpjūčio 25 d.

Būdamas įkalintas, kun. J. Zdebskis visus metus rašė

dienoraštį-mąstymus, sunkiai įskaitoma rašysena prirašė 52

plonus sąsiuvinėlius.

Garbės kan. V. J. Vaičiūnas pasakojo: „Visur, kur Dievo

Apvaizdos patvarkymu jam (kun. J. Zdebskiui – aut. past.) teko

būti, visur surasdavo galimybę apaštalauti. Būnant kalėjime

80

jis su sargyba nešiojo maistą mirtininkų kamerose. Sužinojęs,

kad vienam kaliniui po poros dienų bus įvykdytas mirties

nuosprendis, jis, duodamas maistą, perdavė raštelį: Aš esu

katalikų kunigas, rytoj išklausysiu tavo išpažinties – ruoškis.

Kilo klausimas, kaip tai padaryti. Pasiryžimą palydėjo malda

tikėdamas, kad Viešpats ir Marija jam padės tai įvykdyti. Rytojaus

dieną, nešiojant maistą, jį lydėjo kareivis, panašus į

mongolą. Kunigas Juozas jam papasakojo, kad prieš mirties

nuosprendžio įvykdymą turi išklausyti kalinio išpažinties, ir

paprašė, kad sargybinis tuo metu juos saugotų. Kunigas Juozas

priėjo prie tos kameros langelio, mirtininkas suklupo ir

atliko viso gyvenimo išpažintį, sargybinis buvo patenkintas,

nes jautėsi atlikęs kilnų darbą. Kun. J. Zdebskis, papasakojęs

šią istoriją, pridūrė: „Vien dėl to dėkoju Dievui už patirtas

kančias kalėjime“.

81

KGB speciali priemonė

Iki šiol bandoma visuomenę įtikinti, kad LSSR KGB

pareigūnai buvo paprasti darbuotojai, savo tarnyboje

naudojantys tik oficialiai įstatymo leidžiamas priemones.

Asmenims, tiesiogiai nesusidūrusiems su KGB, sunku patikėti,

kad prieš asmenis, nepritariančius sovietinei ideologijai,

buvo naudojamos žmogaus sveikatai ir gyvybei pavojingos

medžiagos. Nijolė Gaškaitė knygoje „Specpriemonės KGB

praktikoje“ teigė, kad 1949 m. užfiksuoti pirmieji dokumentai,

kuriuose nurodoma taikyti spec. priemones – „tai, matyt,

migdomieji vaistai, MGB praktikoje įvardinti „Neptun 12“,

„Neptun 22“, „Neptun 80“, kurių įmaišoma į alkoholį ar

maisto produktus“. 1983 m., gavus SSRS KGB vadovybės

sankciją, kartu su SSRS KGB OTV darbuotojais spec.

preparatas „SP“ buvo panaudotas Vilniaus „Žalgirio“ staklių

gamyklos kai kuriems darbuotojams, įtarus, kad jie prisidėjo

prie šios gamyklos staklių sudaužymo (Laisvės kovų archyvas

Nr. 9, Kaunas, 1993).

Tardymų ir apklausų metu dažnai KGB pareigūnai

grasindavo suimtiesiems bei apklausiamiems asmenims, kad

jeigu jie neatsakinės į klausimus, nepateiks informacijos,

jiems tardytojas gali paskirti psichiatrinę ekspertizę, po

kurios gana dažnai tardomieji atsidurdavo psichiatrinėje

ligoninėje. Pasitaikydavo ir tiesioginių grasinimų nužudyti

– avarija ir pan. Pvz., 1983 m. gruodį LSSR prokuroro

vyresnysis padėjėjas J. Bakučionis pareiškė įspėjimą kunigui

K. Ž. Įspėjime rašoma (rašomąja mašinėle): „Įspėjimas man

paskelbtas 1983 m. gruodžio mėn., jo esmė bei teisės apskųsti

aukštesniam prokurorui išaiškinta. Dėl pareikšto įspėjimo

noriu paaiškinti (toliau ranka parašyta – aut. past.): „norėjau

82

atkeršyti saugumo viršininkui, kuris įsikarščiavęs žadėjo mane

nužudyti – avarija ir pan.“ (LYA, f. K-6, ap. 2, b. 196, l. 37).

Tardymo protokoluose apie tai nebūdavo rašoma.

Kun. J. Zdebskio operatyvinio tyrimo byloje (DOR) yra

dokumentai, įrodantys, kad jis buvo apdegintas nežinomomis

medžiagomis tuo metu, kai buvo LSSR KGB pareigūnų

atidžiai sekamas.

1980 m. birželio 19 d. SSRS KGB 5 tarn. viršininkui

F. D. Bobkovui išsiųstas raštas „Apie kunigo Zdebskio

kompromitavimą“, kurį pasirašė LSSR KGB pirmininkas J.

Petkevičius. Šiame rašte teigiama, kad tiriant Zdebskio (KGB

dokumentuose jis įvardijamas kaip „Naglec“) veiklą nustatyta,

jog jis yra „antisovietiškai nusistatęs kunigas, laikantis save

kovotoju už Bažnyčios reikalus ir Lietuvos tautą. Kartu su

reakcionieriais kunigais Svarinsku ir Tamkevičiumi 1978 m.

lapkričio mėnesį jis pasiskelbė „Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų

komiteto“ nariu, kuriuo prisidengdamas vysto organizuotą

priešišką veiklą. <...> „Naglec“ tiesiogiai dalyvauja „Lietuvos

katalikų bažnyčios kronikos“ leidime ir jos perdavime į

užsienį. Siekiant nutraukti „Naglec“ antivisuomeninę veiklą

jo atžvilgiu buvo naudojamos perspėjamosios – profilaktinės

ir administracinės – baudžiamosios priemonės. Taip už

sistemingą kultų įstatymo pažeidinėjimą jam buvo atimtas

kulto tarnautojo registracijos pažymėjimas, už tokią veiklą

dukart (1967 m. ir 1971 m.) jis buvo patrauktas baudžiamojon

atsakomybėn. 1976 m. jis buvo oficialiai perspėtas. Tos

priemonės jam nepadarė poveikio ir priešiškos veiklos jis

nenutraukė. Tiriant „Naglec“ veiklą paaiškėjo, kad jis, kaip

kunigas, dvasininkų tarpe autoriteto neturi, pastoviai važinėja

ne tik po respubliką, bet ir po visą šalį (SSRS – aut. past.),

lankydamas vienuoles ir kitus religinius fanatikus jų laisvės

atėmimo vietose. <...> LSSR KGB paruoštų ir išplatintų laiškų

pagalba siekė sukompromituoti „Naglec“ tarp dvasininkų

vadovų, kunigų ir aktyvių vienuolių kaip kunigą, gyvenantį

83

palaidą gyvenimą. Kol kas tarp klerikalų plataus atgarsio

tai nesulaukė. Siekiant nutraukti „Naglec“ priešišką veiklą

ir sustiprinti neigiamą nuomonę apie jį tarp reakcionierių

ir vienuolių, manome, kad tęsiant objekto kompromitavimą

būtina jo atžvilgiu panaudoti spec. priemonę. Vykdant

nurodytą priemonę prašome jūsų bendradarbiavimo“ (LYA,

f. K-30, ap. 1, b. 880, l. 133, 134).

1981 m. rugpjūčio 11 d. LSSR KGB 5-os tarnybos 3 sk.

2 psk. viršininko pavaduotojas Vozbutas paruošė šifruotą

telegramą Nr. 5861 SSRS KGB Operatyvinės techninės

valdybos (OTV) viršininkui V. P. Diominui. Telegramą pasirašė

LSSR KGB pirmininko pavaduotojas generolas-majoras V. V.

Zvezdenkov. Joje rašoma, kad „gavus SSRS KGB vadovybės

sankciją ir dalyvaujant SSRS KGB OTV specialistams, 1980

m. spalio 3 d. kunigui Juozui Zdebskiui, Vinco, g. 1929 m.,

buvo įvykdyta spec. priemonė. Įvykdžius šią priemonę,

taip pat panaudojus kitas pagal operatyvines galimybes ją

lydinčias priemones, pavyko objektą sukompromituoti prieš

dvasininkus ir tikinčiuosius kaip kunigą, gyvenantį palaidą

gyvenimą ir palaikantį intymius ryšius su vienuolėmis. Dėl to

jo vienminčiai reakcingai nusiteikę kunigai 1980 m. lapkričio

mėnesį jį pašalino iš taip vadinamo tikinčiųjų teisėms

ginti katalikų komiteto, ir jis buvo nušalintas nuo aktyvios

priešiškos veiklos kaip morališkai susikompromitavęs asmuo.

Apie įvykdytos priemonės rezultatus pranešta SSRS KGB 5

valdybai“ (LYA, f. K-30, ap. 1, b. 885, l. 102).

SSRS KGB operatyvinės techninės valdybos (OTV)

vienas iš operatyvinių-čekistinių padalinių buvo atsakingas už

operatyvinės technikos gaminimą, taip pat vadovavo nuodų

paruošimui toksinėse ir bakteriologinėse laboratorijose. Nuo

1959 m. liepos 2 d. šios funkcijos iš 5 spec. skyriaus perduotos

SSRS KGB OTV (Lubianka. VČK-OGPU-NKVD-NKGB-

MGB-KGB organai 1917 – 1991. Žinynas).

Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos vienuolė

84

Birutė Gučaitė knygos autoriui leido susipažinti su gydytojos

Genovaitės Drąsutytės dienoraščiu, prisiminimais bei užrašais,

kuriuose aprašoma kun. J. Zdebskio sveikatos būklė, gydymas

ir slaugymas po 1980 m. spalio 3 d. KGB jam įvykdytos

spec. priemonės. Genovaitė Drąsutytė gimė 1937 m. birželio

16 d. Kėdainių r., Gudžiūnų kaime. 1961 m. baigė Kauno

medicinos institutą. Kun. J. Zdebskį pažinojo nuo mokymosi

Kauno medicinos mokykloje dienų, kai jis buvo Įgulos (Šv.

Arkangelo Mykolo) bažnyčios vikaru. Jo įtakos veikiama nuo

1974 m. įsitraukė į pogrindinės religinės spaudos platinimą.

1980 m. ji pasirinko vienuolišką gyvenimą, o 1985 m. davė

pirmuosius įžadus, priklausė Eucharistinio Jėzaus seserų

kongregacijai. Beveik 50 metų gyveno ir dirbo Veiveriuose.

G. Drąsutytė mirė 2008 m. liepos 14 d.

G. Drąsutytės užrašuose bei dienoraštyje aprašomi

tragiški įvykiai sutampa su kun. J. Zdebskio operatyvinėje

byloje esančia sekimo suvestine, todėl remdamiesi jais

bei garbės kanauninko V. J. Vaičiūno pasakojimu ir gyd.

B. Žemaitytės prisiminimais, pateikiame kun. J. Zdebskio

kančios istoriją, prasidėjusią 1980 m. spalio 3 d. Šiuos tris

kun. J. Zdebskio nudeginimo liudininkus (kun. V. J. Vaičiūną,

gyd. G. Drąsutytę ir gyd. B. Žemaitytę) pateikia ir knyga

„Mylėti artimą“ (Vilnius, 1998 m.). Apie kun. J. Zdebskio

nudeginimą nežinomomis medžiagomis taip pat gali paliudyti

monsinjoras Alfonsas Svarinskas, Dieviškosios Jėzaus Širdies

pranciškonės Marytė Vitkūnaitė bei Teresė Beseckaitė.

1980 m. spalio 2 d. išorinio stebėjimo suvestinėje Nr.

92-1 rašoma, kad „nuo 1980-10-02 16 val. iki 1980-10-

07 ištisą parą bus sekamas objektas „Zdenek“, kad po tam

tikros pertraukos atnaujinamas išorinis objekto „Zdenek“

sekimas, kuris bus vykdomas norint panaudoti literines

(specialias) priemones“ (LYA, K-30, ap. 1, b. 885, l. 85).

Kitoje išorinio stebėjimo suvestinėje rašoma, kad „1980-10-

03 10 val. „Zdenek“ mašina „Žiguliai“ Nr. 40 - 31 LLC (rus.

85

ЛЛЦ – aut. past.) buvo pastebėta Veisiejų - Lazdijų plente.

Stebimas asmuo aplankė keletą vienkiemių ir kryžkelėje, prieš

įvažiuojant į Šlavantų pusę, objektą (J. Zdebskį – aut. past.)

sustabdė KGB bendradarbis, persirengęs VAI (rus. ГАИ – aut.

past.) inspektoriaus uniforma“ (LYA, f. K-30, ap. 1, b. 885,

l. 85). Tikėtina, kad tuo metu į kun. J. Zdebskio mašiną buvo

papilta (padėta, išpurkšta) nežinoma medžiaga, kuri nudegino

tas kunigo kūno vietas, kurios lietėsi su mašinos sėdyne ir

atlošu.

Garbės kanauninkas Vytautas Juozas Vaičiūnas šios

knygos autoriui pasakojo: „Aš taip pat buvau nudegintas

kartu su kun. Juozu. Prieš kun. J. Zdebskį buvo panaudota

speciali priemonė, kuriai tik Maskva galėjo duoti leidimą.

Nežinau kada ir kaip nudegimas įvyko. Ar tai pabarstė kokių

cheminių medžiagų. J. Zdebskis pirmas atsisėdo, todėl gavo

didesnį nudegimą II–III laipsnio. Man nudeginta buvo mažai.

Ėjo gandai, kad jie stebėjosi, kaip aš išvengiau ligoninės.

Mums pasakė, kad visi keliai apstoti saugumiečių. Reikėjo

bėgti, nes bažnyčios palėpėje buvome pasigaminę „Erą“ ir

dar neperdavę darban į pogrindį. Aš pagalvojau, kad esame

susekti ir saugumiečiai laukė patogios progos mus suimti.

Buvo, kiek prisimenu, pirmas mėnesio penktadienis – kunigo

Zdebskio ligonių lankymo diena. Išėmėme visas „Eros“

elektrines dalis mažomis dėžutėmis ir palikome pas lankomus

ligonius. Susitarėme, kad kitos dienos ankstyvą rytą, kol

„sargai“ miegos, stambias mechanines dalis pasikrausime

į mašiną ir pabėgsime. Ryte apie 5 val. aš pakėliau tėvelį

(J. Zdebskį – aut. past.), viską pakrovėme į jo „Žiguli“ ir

pasiruošėm bėgti. Aš pasiūliau su savo mašina dideliu greičiu

važiuoti ir sukelti „sargus“, kad jie mane nusivytų, tėvelis tuo

metu su visomis „Eros“ dalimis turėtų pabėgti. Pažvelgiau

į tėvelį ir supratau, kad jam tas planas nepriimtinas ir kad

jo veidas kažkokios kančios prislėgtas (įtariu, kad mes,

lankydami ligonius, jau buvome apdeginti). Pasiūliau važiuoti

86

kartu. Naktis buvo labai šviesi, mėnulio pilnatis. Važiavome

be šviesų. Pravažiavome pro miegančius saugumiečius

laimingai. Grįžtant mus sustabdė autoinspektorius, patikrino

dokumentus ir paleido. Aš grižau namo, o tėvelis vakare

važiavo krikštyti savo sesers anūko“.

G. Drąsutytės užrašuose pažymėta, kad 1980 m. spalio

4 d. (šeštadienį) 23 val. 30 min. Kapsuke kun. Juozas savo

sesers anūkui atliko krikšto apeigas. Jo giminės ir gydytoja

G. Drąsutytė pastebėjo, kad kunigui pakilus nuo sofos liko

kraujo dėmių. Kunigas Juozas negalėjo paaiškinti, kas jam

yra, jis paprašė, kad G. Drąsutytė palydėtų jį iki namų, t. y.

iki Šlavantų. J. Zdebskis važiavo savo mašina, o G. Drąsutytė

– savąja.

Jų automobilius sekė dvi KGB darbuotojų mašinos (viena

važiavo priekyje, o kita iš paskos). Kartais pirmoji sustodavo,

praleisdama jų mašinas, o antroji pralenkdavo.

1980 m. spalio 5 d. Zdebskio stebėjimo suvestinėje

rašoma, kad 00 val. 30 min. „Zdeneko“ mašina išvažiavo iš

Kapsuko ir 1 val. 45 min. parvažiavo į Šlavantus (LYA, f. K-

30, ap. 1, b. 885, l. 86).

G. Drąsutytės užrašuose rašoma: „Kun. Juozas iš mašinos

išlipo labai išblyškęs, išpiltas šalto prakaito, eidamas

svyravo. Pulsas pagreitėjęs, kraujospūdis kritęs. Sėdmenų,

šlaunų, nugaros srityse difūzinis odos paraudimas, patinimas,

didžiulės pūslės pripildytos serozinio ir kraujingo skysčio, kai

kurios trūkę – matosi atviros žaizdos. Suleisti vaistai, tačiau

nudeginimo šoko gydymas užtruko apie 2 val.“

Kitą dieną dėl J. Zdebskio sveikatos būklės G. Drąsutytė

konsultavosi su V. J. Vaičiūnu ir gyd. Modestu Juozaičiu. Jie visi

nutarė, kad esant tokiam giliam nudegimui ir sunkiai ligonio

būklei, būtinas stacionarus gydymas. Nutarta guldyti į Kauno

akademines klinikas. Į Kauną važiavo G. Drąsutytės mašina,

ji vairavo, kartu važiavo kun. J. Zdebskis, V. J. Vaičiūnas ir

greitosios pagalbos darbuotoja Marytė Vitkūnaitė. Visuose

87

keliuose, kuriais buvo galima išvažiuoti iš Šlavantų, budėjo

KGB mašinos. Išvažiavus į plentą, atsirado trys lydinčios

mašinos. Jos tęsė aplenkimo – sustojimo – praleidimo

manevrą. Krosnoje ligonį vežusi mašina buvo sustabdyta.

Civiliai apsirengęs asmuo su eismo reguliuotojo lazdele

davė ženklą sustoti. Jis patikrino G. Drąsutytės vairuotojo

pažymėjimą ir mašinos dokumentus. G. Drąsutytės užrašuose

rašoma: „Pirmą val. nakties trumpam sustojome Veiverių m.,

nes vidurnaktį vežti į ligoninę nenorėjome“.

1980 m. spalio 6 d. J. Zdebskio stebėjimo suvestinėje

pažymėta, kad 01 val. 15 min. jie atvažiavo į Veiverių m.

žinomą namą, kur gyveno Drąsutytė Genovaitė, Aleksandro,

g. 1937 m. (LYA, f. K-30, ap. 1, b. 885, l. 86, 87).

Naktį iš spalio 5 d. į 6 d. G. Drąsutytės namuose buvo

pakeisti tvarsčiai, suleisti vaistai, paimtas kraujas Vasermano

reakcijai. Kraujas J. Martinėno pavarde buvo pristatytas ir

ištirtas Kauno odos ir venerinių ligų dispanserio laboratorijoje.

Vasermano reakcija buvo neigiama. Išvada: prieš apdeginimą

venerine liga užkrėstas nebuvo. Spalio 6 d. rytą kunigas,

lydimas G. Drąsutytės ir M. Vitkūnaitės, atvyko į seserų

pranciškonių namus (Kaunas, Nasturtų gatvė), kur laikė Šv.

Mišias. Po to buvo iškviesta greitosios medicininės pagalbos

mašina ir sesuo pranciškonė Teresė Palmira Beseckaitė, kuri

dirbo Kauno akademinių klinikų neurochirurgijos skyriuje

med. seserimi.

Odos dispanseryje konsultavęs gydytojas patvirtino

diagnozę: II–III laipsnio sėdmenų, šlaunų, nugaros sričių

nudegimas. Ligos istorijoje dermatovenerologo išvadoje

nurodytas II–III laipsnio nudegimas. Patarta ištirti kraują ir

dėl venerinės ligos, nors duomenų apie ją nebuvo. Nudegimo

paviršius buvo apėmęs tas kūno vietas, kurios lietėsi su

automobilio sėdyne; nudegimo plotas baigėsi šlaunų

užpakaliniame paviršiuje – kiek siekė mašinos sėdynės kraštas;

nudegimas ne visur vienodo laipsnio: atokesnėse vietose I–II

88

laipsnio, centrinėse – IIIa, vietomis – IIIb laipsnio; pažeista

oda raudona su gausiomis sutrūkusiomis pūslėmis, kurių

dugnas murzinai raudonas, o netrūkusios pūslės pripildytos

gelsvai gintarinio skysčio; nudegę audiniai labai smarkiai

patinę – audinio struktūra padidėjusi kelis kartus.

Kitur teigiama, kad budinti gydytoja apžiūrėjusi nustatė

nudegimą ir nusiuntė į odos ir venerinių ligų dispanserį. Ten

budintis gydytojas sutiko ligonį paguldyti, tačiau kun. J.

Zdebskis pasakė, kad geriau tegul guldo į klinikas. Kunigas

paguldytas į Kauno akademinių klinikų nudegimų skyrių.

G. Drąsutytės užrašuose rašoma, kad spalio 8 d., kun. J.

Zdebskiui būnant Kauno klinikų nudegimų skyriuje, draugai

sužinojo apie KGB reikalavimą kunigui nustatyti venerinę ligą

ir ligonį perkelti gydyti į odos ir venerinių ligų dispanserį: „Po

2-jų parų sužinojome, kad saugumiečiai reikalauja nustatyti

venerinį susirgimą, o kun. Juozas kartojo: ,,Reikia bėgti…“

Gyd. B. Žemaitytė knygoje „Mylėti artimą“ pasakojo:

„Kai Tėvelį aplankiau, jis gulėjo. Atrodė, lyg paukštis

pakirptais sparnais, – nežinojo, ką daryti. Sako:

– Tai va, vaikeli, rytoj jau nuo manęs nusigręš visa

Lietuva… Padarys veneriniu ligoniu. Kas gi patikės, kad aš

nekaltas?!

<…> Ir tada prasidėjo lyg koks detektyvinis filmas: pavogta

ligos istorija ir išnešta į miestą. Gautas kunigo Zdebskio

įrašas ligos istorijoje, ji perfotografuota ir grąžinta atgal.

Pagaliau reikia suderinti veiksmus: to pabėgimo nenorėjo

net artimiausi draugai, nenorėjo duoti drabužių. <…> (Man

teko susitikti su citologinės laboratorijos gydytoja Albina

Kregždiene, kuri girdėjo nudegimų skyriaus gydytojų pokalbį,

jog reikia padaryti, kad tepinėlis būtų teigiamas. Iš tikrųjų –

ruoštasi padaryti tikru veneriniu ligoniu!). Pagaliau bičiuliai

nusileido – davė drabužius. Sugrįžome į klinikas. Važiavo

inžinierius Vytautas Vaičiūnas ir gydytoja Genutė Drąsutytė

<…> nutarėme: važiuojam į Viduklę, nes kunigas Svarinskas

89

buvo Tikinčiųjų teisėms ginti komiteto pirmininkas“ (Mylėti

artimą, Vilnius, 1998 m.).

1982 m. liepos 7 d. Lazdijų r. centrinės ligoninės gydytojos

Merkšaitienės pasirašytoje pažymoje Nr. 475 rašoma, kad

centrinės ligoninės registratūroje yra gauta ligos istorijos Nr.

26933/80 epikrizė: „Zdebskis Juozas, Vinco, gyv. Lazdijų r.

Šlavantų ap. Gegučių k., gydėsi nuo 80.10.06, atvyko greitosios

pagalbos mašina, buvo nudegęs visas perineum, todėl

stacionarizuotas, paskirtas gydymas, 10.08 d. buvo apžiūrėtas

pakartotinai dermatologo ir ligoniui tęstas gydymas, 8 d. 23

val. nežinomi asmenys ligonį iš skyriaus išsivedė, pats ligonis į

ligos istoriją įrašė, kad gydytis atsisako, bendra ligonio būklė

patenkinama“. Yra l. e. vyr. gydytojo pareigas P. Miliaus

pastaba, kad iš šios ligos epikrizės neaišku, kur ligonis gydėsi,

manoma, kad gydėsi Kauno klinikose. 1982 m. liepos 16 d.

Respublikinio odos ir veneros ligų dispanserio vyr. gydytojos

G. Lapinskaitės pasirašytoje pažymoje Nr. 1965 rašoma, kad

užklausus visas respublikos dermatovenerologines gydymo

įstaigas nepavyko nustatyti, kad pil. Zdebskis Juozas, Vinco,

g. 1929 m., Lazdijų r. Šlavantų m. gyventojas, būtų kur nors

kreipęsis dėl venerinės ligos požymių (LYA, f. K-1, ap. 58, b.

P-15237, t. 4, l. 208, 209).

Garbės kanauninkas Vytautas Juozas Vaičiūnas pasakojo:

„Klinikos daktarė A. Kregždienė atsisakė kun. J. Zdebskiui

pripažinti venerinę ligą. Paėmusi tyrimus saugumiečiams

pasakė, kad parašys med. knygelėje tik tai, ką tyrimai rodys.

Iš klinikų ligonis buvo nuvežtas pas tėvą Alfonsą Svarinską.

Pastarasis ankstų rytą su gyd. G. Drąsutyte slapta nuvežė

kunigą į niekam nežinomą kitą vietą. Įvyko keistas įvykis: kai

J. Zdebskis pradėjo taisytis, atėjusi medicinos darbuotoja

paėmė kunigo tyrimus ir daktarei G. Drąsutytei pasakė, kad

dvasininko tyrimai baisiai blogi ir jį reikia guldyti į ligoninę,

bet G. Drąsutytė tuo nepatikėjo, pati atliko tyrimus ir nustebo,

kad jokio blogumo tyrimuose nerado... Pas Svarinską į Viduklę

90

vežiau aš, Drąsutytė ir Žemaitytė, jos Viduklėje ligonį slaugė.

Kaune kunigą prižiūrėjo Drąsutytė“.

Iš G. Drąsutytės užrašų: „Naktį buvo mūsų iš ligoninės

pavogtas ir pervežtas pas kun. A. Svarinską į Viduklę. Ligonio

būklė dėl nudegiminio organizmo apnuodijimo buvo labai

sunki, triko širdies ritmas. Supratome, kad saugumiečiai

ieškos, o gydymas bus sunkus ir truks ilgai“.

Naktį iš spalio 12 d. į 13 d. kun. J. Zdebskis buvo

perkeltas į Kauną, S. Žukausko (buv. Eidukevičiaus) g. esantį

vienos pranciškonių sesers butą. Spalio 14 d. jį neakivaizdžiai

konsultavo prof. A. Marcinkevičius. Kun. A. Svarinskas

atgabeno reikalingų vaistų. G. Drąsutytė apie tą laikotarpį

rašė: „Buvo surastas butas Eidukevičiaus gatvėje, kur jis ir

buvo pervežtas. Kun. A. Svarinskas tada man pasakė:

– Štai kovos laukas, nuo šiandien privalai pradėtą kovą

už gyvybę tęsti! Ar sutinki?..

Ta kova tęsėsi 2 mėn.: žaizdos gijo labai pamažu,

apnuodijimas pakenkė širdį, inkstus… Neramino dažni

telefono ir durų skambučiai. Tylėjome ir meldėmės. Seserys

pranciškonės Teresėlė ir Asunta (P. Beseckaitė ir M. Vitkūnaitė

– red. past.) naktimis nešė maistą, vaistus. Spalio 21 d. pasiekė

žinia, kad gauta prokuroro sankcija Jį ir slaugytojas suimti ir

patalpinti į ven. dispanserį, kad apšmeižtų dorą, uolų kunigą.

Mes meldėme ir prašėme Dievo, kad įvyktų Jo valia, kad

toji auka pasitarnautų Dievo garbei ir sielų gelbėjimui. Kai

Lietuvos bažnyčiose drąsieji kunigai prabilo apie šią baisią

piktadarybę, kun. Juozas pasakė:

– Ačiū Dievui, pavojus praėjo. Jie mūsų nebeims, nes

klasta atskleista.

Visą ligos laiką kun. Juozas tyliai kentėjo didžiulį skausmą,

bet nesiskundė, nedejavo, net vaistų prašė neleisti: „O ką

Dievui šiandien paaukosim… Negalima veltui eikvoti laiko,

tai didžiulė Dievo duota brangenybė…“ Mąstė, meldėsi, savo

skausmą aukojo už tuos, kurie persekiojo, nudegino, nesuprato.

91

Nepaleido iš rankų rožančiaus, vieną po kito mąstė Kryžiaus

kelio stotis. „Jėzaus bičiuliu tegali būti tik tas, kuris nė vieno

žmogaus nelaiko savo priešu“. Jo kuklumas, paprastumas,

nuolankumas kančioje ir skausme sužibo nuostabiu vidinės

šviesos spindesiu. Jis buvo atlaidus piktiems, parama silpniems,

užuovėja geriems. Savo ligą, skausmą, nekaltą pažeminimo

kančią jungė Šv. Mišių aukoje su Kristaus kančia ant kryžiaus,

už Bažnyčios ir Tėvynės reikalus, už visus 4 milijardus žemėj

gyvenančių, už skaistyklos sielas“.

Spalio 21 d. gavus žinią apie prokuroro sankciją

kunigą ir dvi moteris suimti ir paguldyti į odos ir venerinių

ligų dispanserį, kun S. Tamkevičius Kybartuose, o kun. J.

Indriūnas Kauno Prisikėlimo bažnyčioje viešai prabilo apie

KGB panaudotą priemonę prieš kun. J. Zdebskį. Jais pasekė

ir keli kiti kunigai.

Lapkričio pradžioje kun. J. Zdebskis sužinojo, kad dalis

bendražygių vis dėlto patikėjo KGB klasta ir juo suabejojo

– pašalino jį iš TTGK komiteto. Pradėjusi taisytis sveikata vėl

pablogėjo. Ligonį aplankė Jo Ekscelencija Vyskupas Vincentas

Sladkevičius. Gyjant pasiliko ryški odos pigmentacija.

1980 m. gruodžio 5 d. kun. J. Zdebskis sugrįžo į Šlavantus,

dar mėnesį G. Drąsutytė kas antrą dieną važinėjo pas kunigą į

namus ir atlikdavo fizioterapines procedūras.

Po KGB įvykdytos kun. J. Zdebskiui spec. priemonės,

saugumo darbuotojams itin rūpėjo tikinčiųjų bei dvasininkų

reakcija. LSSR KGB Lazdijų r. psk. viršininko siunčiamame

rašte LSSR KGB 5 tarn. 3 sk. viršininkui apie kun. J. Zdebskio

tolesnę kompromitaciją rašoma, kad „parapijos tikinčiųjų

vardu KGB paruošė laišką vysk. Poviloniui. Laiško tekstas

telefonu buvo suderintas su drg. V. Šiaudiniu ir 1980-10-29

iš Seirijų pašto sk. buvo išsiųstas vyskupui. Laiškas buvo

parašytas šratinuku seno žmogaus ranka ant mokyklinio

sąsiuvinio lapo“.

92

1980 m. spalio 29 d. KGB agentas „Gerardas“ pranešė,

kad Eišiškių parapijos klebonas P. D. jam pasakojo, jog KGB

stipriai apšvitino radiaciniais spinduliais kunigą Zdebskį,

kuris guli Kauno ligoninėje. Zdebskio visas kūnas žaizdotas,

ir gydytojai nežino, kaip jį gydyti. Zdebskis ir jo draugas

inžinierius važiavo naktį su mašina ir abu buvo apšvitinti.

KGB darbuotojas, priėmęs pranešimą, pažymėjo, kad agento

„Mastis“ duomenimis, Zdebskis gydosi namuose (LYA, f. K-

30, ap. 1, b. 880, l. 137).

Apie apšvitinimo metodą šios knygos autoriui pasakojo

Saulius Kelpša (1958–2012), kuris pats buvo gavęs radiacijos

dozę: „Aš buvau stiprios sveikatos, tarnavęs desantiniuose

daliniuose. 1987 m. su jaunimu ir savo nauja mašina vykau į

minėjimą. Išvažiavus į autostradą Kaunas – Vilnius, sustabdė

mane milicija. Kai apžiūrėjo mašiną, apkaltino mane tuo,

kad padirbtas variklio numeris, reikia ekspertizės. Matyt,

nenorėjo, kad vykčiau į mitingą. Mane ir mano mašiną nuvarė

į Kauno milicijos punktą. Ten mane įvedė į tokį kambarį, į kurį

niekas neužeidavo, tik pasižiūrėdavo pro duris. Sedėjau tame

kambaryje 4–5 val. Keistas jausmas atsirado, pajutau, kad

mano kūną dilgčioja kokiomis tai adatėlėmis. Vėliau mane

paleido, sakydami, kad apsiriko, kad variklio numeris geras.

Kai sugrįžau, man atsirado silpnumas ir taip 2 dienas buvo

bloga, kad aš praktiškai kovojau su mirtimi. Labai smarkiai

plakė širdis. Negalėjau nieko valgyti, atsigavau po 3 dienų“.

1980 m. lapkričio 3 d. KGB agentas „Petras“ pranešė,

kad „1980-10-26 Prisikėlimo bažnyčios vikaras vakarinių

pamaldų metu iš sakyklos pareiškė, jog kunigui Zdebskiui

pažeista apatinė kūno dalis, kuri apipilta chemikalais arba

kažkuo apšvitinta. Prašė žmones melstis už kunigą Zdebskį,

kad jis greičiau pasveiktų“ (LYA, f. K-30, ap. 1, b. 880, l.

143).

1980 m. lapkričio 18 d. KGB agentas „Gediminas“

93

pranešė, kad Lazdijų vikaras S. kaimynams pasakojo, jog

saugumo iniciatyva ant kunigo Zdebskio stovinčios mašinos

sėdynės buvo papilta radioaktyvių medžiagų, kurios, Zdebskiui

atsisėdus, veikiamos jo kūno šilumos, nudegino apatinę kūno

dalį. Jį paguldė į odos susirgimų dispanserį. Pasirodęs iš

KGB pilietis pareikalavo užrašyti, jog kunigas Zdebskis serga

venerine liga. Gydytojams patarus, Zdebskis paslapčia iš ten

pabėgo (LYA, f. K-30, ap. 1, b. 880, l. 145).

1982 m. rugsėjo 14 d. LSSR KGB 5 tarnybos 3 sk.

viršininko J. P. Radzevičiaus parengtoje pažymoje, kurioje

yra LSSR KGB 5 tarn. viršininko E. V. Baltino sutikimas,

rašoma, kad prieš J. Zdebskį buvo panaudotos agentūrinėsoperatyvinės

priemonės siekiant atskleisti, dokumentuoti

ir sustabdyti jo veiklą. Tam buvo naudojami agentai iš

dvasininkijos tarpo „Daktaras“, „Germantas“, „Gediminas“,

„Mykolas“, „Martynas“, „Vitas“, taip pat agentai – civiliai

asmenys „Donatas“, „Eva“ ir „Strazdas“. Buvo panaudotos

priemonės siekiant sukompromituoti J. Zdebskį kaip kunigą

tarp bažnyčios vadovybės, kunigų, vienuolynų kongregacijų

vyresniųjų ir kt. 1979–1980 m. tarp dvasininkų ir vienuolių

buvo paruošti ir išplatinti laiškai apie „amoralų“ J. Zdebskio

elgesį, o 1980 m. spalio mėn. jo atžvilgiu buvo panaudota spec.

priemonė, po kurios jis buvo galutinai sukompromituotas ir

TTGKK nariai jį pašalino iš TTGK komiteto. Po to J. Zdebskio

aktyvumas kenkėjiškoje veikloje sumažėjo, bet galutinai nuo

tokios veiklos jis neatsisakė. LSSR KGB numato toliau jį

kompromituoti prieš dvasininkus, vienuoles ir tikinčiuosius

(LYA, f. K-30, ap. 1, b. 884, l. 297, 298, 299).

1983 m. suėmus ir nuteisus kunigus A. Svarinską ir S.

Tamkevičių, LKBK redaktoriaus darbą perėmė kun. J. Boruta,

o kun. J. Zdebskis bei kiti ir toliau dalyvavo pogrindinės

literatūros dauginimo, leidimo, platinimo darbe.

1984 m. balandžio 1 d. išraše iš plano objektui DON

94

„Naglec“ rašoma, kad „Naglec“ – buvęs „Katalikų komiteto“

narys, kunigas – jėzuitas. Ekstremistiškai nusiteikęs, buvo

teistas už vaikų katekizavimą, ne kartą perspėtas. Kartu

su objektu „Fanatiku“ (dabar garbės kan. V. J. Vaičiūnas)

organizuodavo spausdinimo taškus, rinkdavo medžiagą

„LKB kronikai“. Pravestų priemonių pagalba „Naglec“ buvo

sukompromituotas ir išjungtas iš „Katalikų komiteto“. Suėmus

Svarinską ir Tamkevičių, „Naglec“ suaktyvino priešišką

veiklą, 1983 m. priemonės „T“ pagalba gauti duomenys,

patvirtinantys jo dalyvavimą „LKB kronikos“ leidime. Tiriant

„Naglec“ veiklą reikia pagrindinį dėmesį skirti jo priešiškos

veiklos dokumentacijai ir tolimesniam kompromitavimui

bendraminčių akyse. Esant galimybei jo gyvenamojoje vietoje

įvykdyti priemones „T“ ir „D“, o jo mašinoje įrengti priemonę

„Zerkalo“ („Veidrodis“). Atnaujinti priemonę „T“ objekto

artimam ryšiui „Fanatikui“, kuris 1983 m. grįžo iš įkalinimo

vietos ir dabartiniu metu palaiko artimus ryšius su asmenimis,

įtariamais nelegalių antisovietinių leidinių spausdinimu (LYA,

f. K-30, ap. 1, b. 886, l. 136).

95

Garbės kanauninkas V. J. Vaičiūnas dėl kun. J. Zdebskio

nudeginimo ne kartą kreipėsi į Lietuvos Generalinę

prokuratūrą:

Lietuvos generalinės prokuratūros Generaliniam prokurorui

Dariui Valiui

Kopijos išsiųstos: Kauno arkivyskupui Sigitui Tamkevičiui,

Vilkaviškio vyskupui Rimantui Norvilai

PAREIŠKIMAS

Papildydami 2011-08-31 pareiškimą, pranešame

papildomus duomenis apie 1980-10-03 kun. J. Zdebskiui KGB

pareigūnų įvykdytą labai sunkų nusikaltimą žmoniškumui –

apdeginimą nežinomomis medžiagomis.

1980-06-19 SSSR KGB 5 tarnybos viršininkui Bobkovui

buvo išsiųstas raštas „Apie kunigo Zdebskio kompromitavimą“,

jį pasirašė LSSR KGB pirmininkas J. Petkevičius. Rašoma,

kad siekiant sustiprinti neigiamą nuomonę apie „Akiplėšą“

(J. Zdebskį), prašoma jo atžvilgiu panaudoti spec. priemonę.

1981-08-11 LSSR KGB 5 tarnybos 3 skyriaus 2 poskyrio

viršininko pavaduotojas Vozbutas parengė šifruotą telegramą

Nr. 5861 SSSR KGB Operatyvinės techninės valdybos

(OTV) viršininkui Diominui, telegramą pasirašė LSSR KGB

pirmininko pavaduotojas Zvezdenkov. Joje rašoma, kad gavus

SSSR KGB vadovybės sankciją ir dalyvaujant SSSR KGB OTV

specialistams 1980-10-03 kun. J. Zdebskiui buvo įvykdyta

spec. priemonė. Rašoma, kad apie panaudotos priemonės

rezultatus tuo pačiu pranešta SSSR KGB 5 valdybai.

Aš, kunigas Vytautas Juozas Vaičiūnas, g. 1930 m., gyv.

Kauno r. Šlienavos k., liudiju, kad 1980-10-03 važiavau kartu

96

su kunigu J. Zdebskiu ir taip pat buvau apdegintas nežinomomis

medžiagomis, dėl atsiradusių žaizdų konsultavausi su gydytoja

Gene Drąsutyte (1937 - 2008) ir gydžiausi namuose.

Apie 1980-10-03 kunigui J. Zdebskiui įvykdytą nusikaltimą

žmoniškumui – apdeginimą nežinomomis medžiagomis gali

paliudyti monsinjoras Alfonsas Svarinskas, gyv. Vilniaus m.

Odminių g. 10-2; gydytojas Modestas Juozaitis, dirbantis

Valkininkų ligoninėje ir kiti.

Po KGB panaudotos spec. priemonės kunigą J. Zdebskį

gydė gydytoja G. Drąsutytė (1937–2008 m.), o 1980-10-05 jį

apžiūrėjo ir konsultavo Valkininkų m. gydytojas M. Juozaitis.

1980-10-06 kunigas buvo paguldytas į Kauno klinikas; 1980-

10-08 V. J. Vaičiūnas ir G. Drąsutytė kunigą J. Zdebskį iš

ligoninės išvežė į Viduklę pas kunigą A. Svarinską; 1980-10-12

J. Zdebskis išvežtas į Kauną, ten jį gydė G. Drąsutytė, maisto

ir vaistų atnešdavo vienuolės Marytė Vitkūnaitė ir Teresė

Beseckaitė, šiuo metu gyvenančios Kauno m., bei kunigas A.

Svarinskas.

Minėtus faktus patvirtina 1982-07-07 Lazdijų r. centrinės

ligoninės gydytojos Merkšaitienės pasirašytas raštas, kuriame

teigiama, kad centrinės ligoninės registratūroje yra gauta

ligos istorijos Nr. 26933/80 epikrizė: Zdebskis Juozas, Vinco,

gydėsi nuo 80.10.06, atvyko greitosios pagalbos mašina, buvo

nudegęs visas perineum, todėl stacionarizuotas, paskirtas

gydymas, 10-08 buvo apžiūrėtas pakartotinai dermatologo

ir tęstas gydymas, 8 d. 23 val. nežinomi asmenys ligonį iš

skyriaus išsivedė, pats ligonis į ligos istoriją įrašė, kad gydytis

atsisako. Yra l.e. vyr. gydytojo pareigas P. Miliaus prierašas,

kad manoma, jog ligonis gydėsi Kauno klinikose.

Prašau pradėti tyrimą dėl 1980 m. spalio 3 d. kunigui J.

Zdebskiui LSSR KGB įvykdytos spec. priemonės – nudeginimo

nežinomomis medžiagomis.

97

Lazdijų rajono centrinės ligoninės išrašas Resp. odos ir veneros ligų

dispanseriui dėl kun. J. Zdebskio sveikatos būklės /7/

98

Garbės kan. V. J. Vaičiūno ir mons. A. Svarinsko pareiškimas LR

generaliniam prokurorui /8/

99

Garbės kan. V. J. Vaičiūno pareiškimas LR generaliniam prokurorui

/9/

100

Pareiškimas LR generaliniam prokurorui dėl garbės kan. V.J.

Vaičiūno 2011-10-17 pareiškimo papildymo /10/

101

Autoavarija, kunigo žūties tyrimas

Kun. J. Zdebskis aktyviai dalyvavo pogrindinėje veikloje,

ir 1985 metų balandį KGB sukūrė naują jo sekimo ir

šantažavimo planą. Kaip tik tada kun. J. Zdebskis jau buvo

pradėjęs dirbti Rudaminoje. Bėgo laikas ir nenumaldomai

artėjo kunigo žūties valanda.

1986-02-05 apie 13–14 val. 30 min. kelio Varėna –

Eišiškės susikirtimo su keliu Eišiškės – Valkininkai zonoje

susidūrė lengvasis automobilis ir pienovežis. Lengvajame

automobilyje važiavo: kun. J. Zdebskis, A. Sabaliauskas, D.

Čeikaitė ir R. Žemaitis.

1986-02-06, kitą dieną po avarijos, LSSR KGB 5 tarn. 3 sk.

parengė ir, komiteto pirmininkui pasirašius, išsiuntė į Maskvą

SSRS KGB 5 vald. viršininkui J. Abramovui šifrotelegramą

Nr. 1026, kurioje pranešė: ,,1986 m. vasario 5 d. 14 val. 30

min. Lietuvos TSR Šalčininkų rajono teritorijoje automobilių

avarijos metu susidūrus lengvajam automobiliui ,,Žiguliai‘‘

su sunkvežimiu (pienovežiu) GAZ-53, žuvo DOR objektas

,,Akiplėša‘‘ – vienas iš kūrėjų ir buvęs narys vadinamojo

,,Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto‘‘, kunigas reakcionierius

– Zdebskis Juozas, Vinco s., g. 1929 m., Lazdijų rajono

Rudaminos parapijos klebonas. Drauge su juo žuvo lengvojo

automobilio keleiviai – Sabaliauskas A. <...> ir Čeikaitė D.

<...>, o Žemaitis Romualdas Vladas, Vlado s., g. 1938 m. <.

..> paguldytas į Šalčininkų ligoninę. <...> VAI preliminariais

duomenimis, avarijos kaltininkas yra ,,Žigulių‘‘ vairuotojas

– Sabaliauskas A., kuris viršijo greitį, nesuvaldė automobilio,

išvažiavo į priešingą judėjimo juostą ir kaktomuša susidūrė

su pienovežiu‘‘.

102

Lietuvos TSR KGB šifrotelegrama TSRS

KGB vadovybei dėl ,,Akiplėšos’’ – kun. J.

Zdebskio žūties /11/

1986 m. vasario 23 d. apie autoavariją buvo rašoma:

„Vasario 10 d. Lietuvos VAI televizijos laidoje „Keliai.

Mašinos. Žmonės“ pranešė, kad kelyje Varėna – Eišiškės, ties

Valkininkų sankryža, J. Zdebskiui priklausantys „Žiguliai“,

vairuojami A. Sabaliausko, išvažiavo į kairę kelio pusę ir

susidūrė su pienovežiu. Avarijos metu žuvo trys „Žigulių“

keleiviai, ketvirtas – R. Žemaitis – sužalotas. Avarijos

priežastys tiriamos“.

103

Sovietų sąjungos agentūra TASS, informuodama užsienį,

pateikė naują avarijos versiją: „J. Zdebskio „Žiguliai“,

vairuojami A. Sabaliausko, lenkė automobilį ir, išvažiavę į

kairę kelio pusę, susidūrė su pienovežiu. Avarijos metu buvo

mirtinai sužalotas J. Zdebskis, vairuotojas Algis Sabaliauskas

ir keleivė, kurios pavardė negarsinama. R. Žemaitis nuvežtas

į ligoninę. Pienovežio vairuotojas nesunkiai sužeistas, nugabentas

į ligoninę“.

Nei vienu atveju nebuvo paminėta pienovežio vairuotojo

pavardė, nenurodomi automobilio valstybiniai numeriai,

kai tuo tarpu šis automobilis galėjo būti avarijos priežastis, o

vairuotojas – įvykio liudytojas.

Kaip rašoma LKB Kronikoje, „kun. B. Laurinavičiaus

pastūmimas po sunkvežimio ratais, sadistiški kunigų L.

Šapokos ir Mažeikos nužudymai, Lietuvos Helsinkio grupės

likvidavimas, pastangos bet kokia kaina sunaikinti TTGKK,

nuolatiniai saugumo išpuoliai prieš kun. Zdebskį leidžia daryti

prielaidą, kad ši avarija nebuvo atsitiktinė, bet rūpestingai

suplanuotas ir įvykdytas smurtas“ (LKBK, 1986 m., Nr. 70).

Po avarijos J. Zdebskio „Žiguliai“ buvo nugabenti į

Šalčininkų autoinspekciją ir iškrėsti. „Po autoįvykio apžiūrint

J. Zdebskio automašiną joje buvo rasti Lazdijų rajono Rudaminos

bažnyčiai priklausantys daiktai: 1. Kamža kaproninė. 2.

Stula dvispalvė. 3. Ligonių aprūpinimo priemonės: knygutė

ligonių su maldomis, šlakstiklė metalinė, aliejinė metalinė,

purifikatorius. 4. Švento Kazimiero medalionas su geltono

metalo gabalėliu danties dydžio. 5. Šventos Teresės relikvija.

6. Šv. Agotos duonos gabalėlis paprastoje juodoje piniginėje.

7. Plastmasinė tuščia pudrinė. 8. šv. Juozapo paveikslėlis; jie

grąžinti Lazdijų klebonui ir Lazdijų dekanui Jalinskui Vincentui,

Viktoro. Taip pat rasta religinio turinio literatūros:

104

„Krikščioniškojo gyvenimo pagrindai ir jo ugdymas“ I knyga,

paruošė kun. dr. J. Grigaitis, „Šaltinėlis prie geležinkelio“

papildyta laida 1985 m., „Dalinė sąžinės sąskaita. Nuolankumo

proto“ pastarosios knygos atspausdintos rašoma mašinėle

ant nedidelio formato (14 X 21) lapų. A. Sabaliausko rūbuose

rasta perrišta permatomu polietileniniu poperiumi knygutė

„Dieviškieji pažadai“ ir „Šventojo Pranciškaus penkių žaizdų

paveiksliukas“ (LYA, f. K–6, ap. 2, b. 212, I. 77).

1986-02-05 buvo išjungtas Rudaminos klebonijos telefonas

ir apie avariją artimieji sužinojo tik kitą dieną.

1986 m. vasario 6 d. Šalčininkų r. VK Vidaus reikalų sk.

tardymo psk. tardytojas S. A. Goriajev apklausė liudytoju

pienovežio VAZ - 53, Nr. 8492 LLU vairuotoją F. Kukį, kuris

teigė, kad visą kelią važiavo vidutiniškai 50 km per val. greičiu,

likus 50 m iki posūkio, pamatė, jog jam priešais važiuoja

lengvoji mašina, kurios greitis, jam pasirodė, buvo 80 km per

val. Jam nuspaudus stabdžio pedalą, įvyko susidūrimas, jo

stabdžio pedalas nukrito, jis pasuko savo pienovežį dešiniau,

po to mašina pati sustojo. Po avarijos jis pribėgo prie automobilio

„Žiguli“ ir kartu su maršrutinio autobuso, važiuojančio

iš Valkininkų į Eišiškes, vairuotoju ištraukė iš lengvojo automobilio

vairuotoją ir pasodino jį į autobusą, po to ištraukė iš

automobilio keleivį, sėdėjusį užpakalyje kairėje pusėje ir jį

taip pat palydėjo į autobusą. Kiti du keleiviai buvo mirę. Autobusas

nuvažiavo, o jis liko laukti milicijos darbuotojų (f. K

- 30, ap. 1, b. 887, l. 192).

Kun. J. Zdebskio laidotuvių metu sklido kalbos, kad avarija

– KGB darbas. Ar tai buvo tiesa, šiandien sunku pasakyti.

Tačiau tada saugumiečiai ieškojo įvairių versijų, patvirtinančių,

kad tai ne jų darbas.

Kun. R. Grigas pasakojo: „Tarp Zdebskio draugų jo

105

laidojimo metu sklido kalbos, kad autoavarija buvo specialiai

suorganizuota, žuvo ne nuo avarijos, bet buvo nušautas

arba pribaigtas, reikia spec. ekspertizės. Saugumas vis tikrindavo

kapą, ar kažkas nekasinėjo, nuolat kilnodavo vainikus.

Draugai galvojo, kad po avarijos į jį (į kun. J. Zdebskį – aut.

past.) buvo šauta arba kokiu strypu smogta. Iš karto po autoavarijos

Zdebskio bičiuliai pastatė toje žūties vietoje medinį

kryžių“.

R. Žemaitis knygos autoriui apie autoįvykį pasakojo:

„Aš sėdėjau mašinos gale, o Danutė šalia manęs. Mes

norėjome sukti į dešinę. Mačiau, kaip atvažiuoja pienovežis.

Jis važiavo pagrindiniu keliu. Mes sukome iš šalutinio į

pagrindinį kelią. Pamačiau, kad atvažiuoja keleivinis autobusas.

Nelabai stebėdavau kelią. Buvome baigę kalbėti tris dalis

rožančiaus. Kaip nekeista, rožančiaus maldą pirmą kartą aš

1986 m. vasaris, Prienai. Avarijos metu sudaužytas kun. J.

Zdebskio automobilis, stovintis Grinkevičių kieme /12/

106

vedžiau. Važiavom tylėdami. Eismas buvo neintensyvus...

Sąmonę atgavau „greitukėje“, neprivažiavęs Šalčininkų

traumatologinio skyriaus. „Greitukėje“ nusirengiau paltą, atsiguliau

ant „raskladuškės“ (sudedamos lovos – aut. past.),

po galva pasidėjau paltą, kad geriau būt. Atvežė į ligoninę ir

aš Algučio, savo draugo, daugiau nemačiau, tik paklausiau

pas daktarą „Kur kunigas Zdebskis?“. Pasakė, kad jis sunkiai

sužalotas, paguldytas į kitą skyrių. Paskui aš nuėjau į koridorių,

kur buvo vietinis telefonas. Mano galva buvo subintuota, kojos

sugipsuotos, ranka sugipsuota. Paprašiau, kad leistų man

telefonu pasinaudoti. Paskambinau Lazdijų dekanui Jalinskui.

Telefono numerį atsiminiau mintinai. Sakau: „Didžiojo

penktadienio pamaldų nebus, mes ligoninėje visi, avarija...

Dar pasakiau, kad avarijos kaltininkai mes patys, iš šalutinio

kelio išvažiavome į pagrindinį ir susidūrėm su pienovežiu“.

1986 m. vasario 5 d., Eišiškių - Valkininkų sankryža.

Tuoj po avarijos žuvęs kun. J. Zdebskis sudaužytame

automobilyje /13/

107

Ligoninėje atėjo apklausti iš Varėnos prokuratūros. Klausė

apie avariją, kaip čia įvyko. Ligoninėje gulėjau dvi dienas.

Aplankė kunigas, atnešė lauktuvių.

Ta avarija, kiek atsimenu, įvyko ne ant kryžkelės...“

Kitą dieną po avarijos D. Čepas su kun. A. Keina

Šalčininkų ligoninėje aplankė sužeistą R. Žemaitį, kuris teigė,

kad A. Sabaliauskas nebuvo smarkiai sužeistas ir kad juos iš

autoįvykio vietos išvežė greitosios pagalbos mašina.

1986 m. kovo 25 d. Varėnos r. prokuroras jaun. justicijos

patarėjas A. Paulauskas, atlikęs parengtinį tardymą

baudžiamojoje byloje, nustatė: „1986 m. vasario 5 d. apie 14

val. keliu Eišiškės – Varėna važiavo automašina GAZ-53 Nr.

84-92 LLU pienovežis, kurį vairavo Vilniaus pieno kombinato

Eišiškių kolonos vairuotojas Kukis F. <...> Priešais automašiną

GAZ-53 keliu Varėna – Eišiškės link Eišiškių miesto važiavo

automobilis VAZ-2106 Nr. E 77-05 LI, priklausantis Zdebskiui

Juozui, Vinco, Lazdijų raj. Rudaminos katalikų bažnyčios klebonui.

Šį automobilį vairavo Sabaliauskas A., kartu važiavo

automobilio savininkas J. Zdebskis, Čeikaitė D. ir Žemaitis R.

Kelio Varėna – Eišiškės susikirtimo su keliu Eišiškės – Valkininkai

zonoje A. Sabaliauskas, sukdamas į dešinę, išvažiavo

į priešais jį važiavusio automobilio GAZ-53 judėjimo juostą

ir 6,5 km nuo Eišiškių susidūrė su juo. Autoįvykio metu žuvo

automobilyje VAZ-2106 važiavę J. Zdebskis ir D. Čeikaitė,

nuo gautų sužalojimų tą pačią dieną ligoninėje mirė A. Sabaliauskas,

R. Žemaitis sužeistas ir paguldytas į ligoninę. <...>

Apklausus šioje byloje liudytoju Kukį Feliksą, jis parodė,

<...> kad važiavo 50 km per val. greičiu. <...> Maždaug 6,5

km nuo Eišiškių, netoli kelio Varėna – Eišiškės susikirtimo su

keliu Eišiškės – Valkininkai zonos jis pastebėjo atvažiuojančią

nuo Varėnos m. automašiną VAZ-„Žiguliai“. Ji važiavo apie

108

80 km į valandą greičiu. Žigulių vairuotojas suko į dešinę

pusę link Eišiškių, tačiau dėl didelio greičio posūkio metu

išvažiavo į priešingos krypties judėjimo juostą ir susidūrė

su jo vairuojama mašina. Dar prieš susidūrimą jis pradėjo

stabdyti. Smūgis teko į jo vairuojamos automašinos priekinį

buferį. Po smūgio jo mašina judėdama į priekį <...> apsuko

„Žigulius“ 180 laipsnių kampu ir jis, negalėdamas iš karto

sustoti, nes susidūrimo metu buvo nukirsta stabdžių šlanga,

nuvažiavo apie 40 metrų ir sustojo. Po to jis pribėgo prie

Žigulių“ ir padėjo nuvesti jų vairuotoją į sustojusį prie įvykio

vietos autobusą. Pastebėjo, kad nei vienas „Žigulių“ keleivis

nebuvo prisisegęs saugos diržais. <...> Iš įvykio vietoje rastų

pėdsakų galima padaryti kategorišką išvadą, kad automobilis

VAZ-2106 po pirminio kontakto buvo stumiamas atgal ir apsuktas.

Iš automobilių apžiūros ir techninio stovio patikrinimo

protokolų, automobilio GAZ-53 sugadinimų matyti, kad šis

automobilis savo priekio vidine ir dešiniąja dalimi smūginiai

kontaktavo su automobiliu VAZ-2106 ir pastarasis buvo

„palindęs“ po automobilio GAZ-53 priekiu. <...> A. Sabaliauskas,

vairuodamas automobilį, pasirinkdamas važiavimo

greitį, neatsižvelgė į kelio ir oro sąlygas, t. y. pažeidė kelių

eismo taisyklių 96 p. ir 102 p., o tai buvo autoįvykio, sukėlusio

nukentėjusiųjų J. Zdebskio ir D. Čeikaitės mirtį, tiesioginė

priežastis. A. Sabaliausko veiksmai atitinka LTSR BK 246 str.

3 d. dispoziciją, tačiau atsižvelgiant į tai, kad pats autoįvykio

kaltininkas žuvo, baudžiamoji byla nutrauktina. Todėl vadovaudamasis

LTSR BPK 5 str. 8 p. nutarė:

1. Nutraukti baudžiamąją bylą Nr. 55-2-003-06 dėl

autoįvykio kelyje Varėna – Eišiškės, kurio metu žuvo

nukentėjusieji J. Zdebskis ir D. Čeikaitė, kaltininkui A. Sabaliauskui

žuvus.

109

2. Asmeninius A. Sabaliausko daiktus grąžinti jo artimiesiems.

3. Religinio turinio literatūrą, remiantis Lietuvos TSR

BPK 93 str. 1 d. 3 p., sunaikinti.

4. Apie priimtą nutarimą pranešti suinteresuotiems asmenims“

(LYA, f. K – 6, ap. 2, b. 212, l. 80-83).

„Avarijos metu likęs gyvas R. Žemaitis (visi kartu su kunigu

važiavę keleiviai buvo Rudaminos bažnyčios remonto

darbininkai), būdamas ligoninėje velionio artimiesiems

liudijo apie avariją kartais sau prieštaraudamas. Jis sakė

tai „kad mes kalti“, tai, kad „nieko neprisimenu“. Vėliau

nuvažiavusius asmenis aplankyti R. Žemaičio apskritai

neįleido į palatą. Toks įsakymas – teisinosi gydytojai ir medicinos

personalas. Išėjęs iš ligoninės, R. Žemaitis parašė į

Prienų rajoninį laikraštį panegiriką sovietinei tautų draugystei

ir padėką už gydymą“ (Kronika t. 9, Nr. 70).

R. Žemaitis apie autoavariją prakalbo D. Ramanausko

dokumentiniame filme 2011 m., kuris buvo skirtas kun.

J. Zdebskio žūties 25-mečiui: „Rudaminos bažnyčioj jau

žiema. Mes norėjom važiuot į Lydą, apsipirkt elektros prekių,

sakau: „Tėveli, labai pigiai ten yra“. Norėjom apšviest ant

Velykų visas Kryžiaus stotis. Ir išvažiavom. Jam teisės buvo

sulaikytos. Vairavo darbininkas Sabaliauskas Algutis, labai

geras. Kelias buvo labai slidus... mačiau, kad atvažiuoja

pienovežis, pasuko į dešiniąją dalį (filme rodoma automobilio

nuotrauka po avarijos – aut. past.).

Susidūrimo momento neatsimenu... Aš sėdėjau ant galinės

sėdynės. Mergaitė vidury sėdėjo. Algutis vairavo. Ir tylėdami

tada važiavom. Paskui tiktai aš atgavau sąmonę, būdamas

ligoninėj, jau traumatologiniam skyriuj. Mane kaip metė,

kad būtų užpakaly saugos diržai, tai būtau mažai nukentėjęs,

110

į priekinį stiklą, tai visą nuo galvos odą, kaip man paskui

medikai paaiškino ir sesutė Birutė, tai tik ant pora centimetrų

laikėsi visa oda su plaukais, neprigijo. Koją sulaužė. Ranką

sugipsavo... Susidūrimo momento nieko neatsimenu. Tik aš

tai noriu pabrėžt... kad yra ir nuotrauka...nors ir sudaužyta

mašina, bet būna dar daugiau sudaužytų... kaip galėjo trys

žmonės žūt, tai man visiškai neįtikėtina, pagal avarijos, pagal

mašinos sudaužymo laipsnį. Aš netikiu, kad galėjo trys žmonės

žūt! Netikiu jokiu būdu! Būna žiauresnių avarijų ir nieko, o

čia... Jie mane paliko gyvą, Dievas žino...“.

R. Žemaičio medicininėje kortelėje Nr. 504 rašoma, kad

jis į gydymo įstaigos traumatologinį skyrių buvo paguldytas

1986 m. vasario 5 d. 16 val. (,,po traumos praėjus 3 val.‘‘), o

išrašytas – 1986 m. vasario 14 d. Jam buvo nustatytas ,,galvos

smegenų sumušimas. Skalpuota žaizda galvoje. Lūžis kairio

alkūnkaulio <...> Lūžis dešinėje blauzdoje. Nosies kaulų

lūžimas“.

Kun. Algimantas Keina pasakojo: „Kai sužinojau, kad R.

Žemaitis yra Šalčininkų ligoninėje, kitą dieną po avarijos nuvykau

jo aplankyti. Kai norėjau pas jį patekti, turėjau rašyti

prašymą. Kai kalbėjausi su juo, už durų stovėjo seselė ir sekė.

Atidarai duris – o ji stovi. Net rūbininkė pasakė – tokių dalykų

dar nėra buvę“.

S. Kelpšas pasakojo: ,,Prieš autoavariją paskutiniu metu

Zdebskį vežiodavo mano brolis Valdas Kelpšas. Bet tuo metu

jis sirguliavo. Tada vairavo Sabaliauskas. Tai galėjo būti

taip pat viena iš autoavarijos priežasčių. Buvo slidus kelias,

sudėtinga sankryža. Yra ir kita versija, kad pienovežis prieš

avariją lūkuriavęs, po to išlėkęs, greit važiavo, nebuvo jokių

stabdymo žymių‘‘.

111

A. Sabaliausko medicininė kortelė Nr. 505 (versta iš rusų

k.):

„Atvyko greitosios med. pagalbos (GMP) siuntimu, ekstra

tvarka, praėjus 3 val. po traumos 1986 m. vasario 5 d.

16 val. ant ratukų; diagnozė siuntusios įstaigos – krūtinės

ląstos suspaudimas su daugybiniais šonkaulių lūžiais, galvos

smegenų sumušimas. <...> 15 val. 41 min. rentgeno kabinete

atliktų rentgenogramų pagalba nustatyta – dubens lūžimas

dešinio šlaunikaulio įsistatymo vietoje, dubens žiedo defor-

Algimanto Sabaliausko Šalčininkų ligoninės

medicininės kortelės Nr. 505 pirmas

puslapis /14/

112

macija, šlaunikaulio galvos išnirimas; daugybiniai šonkaulių

lūžiai... 1986-02-05 priėmimo skyrius – ligonis atvežtas GMP,

skundžiasi skausmais dešinio šlaunikaulio dubens sąnaryje,

krūtinės ląstoje. Ligos anamnezė – 1986 m. vasario 5 d. 13

val. vairavo mašiną „Žiguli“, susidūrė su krovinine mašina,

prarado sąmonę; GMP atvežė į ligoninę, kur buvo suteikta

pirmoji med. pagalba. Epikrizė – ligonis Sabaliauskas A. po

įvykusios avarijos 1986-02-05 apie 13 val.; hospitalizuotas

1986-02-05 16 val.; mirė 1986-02-05 18 val. 40 min.; mirties

priežastis – traumatinis krūtininės aortos dalies plyšimas‘‘.

A. Sabaliausko med. kortelėje 1986 m. gruodžio 31 d.

įrašyta, kad dingo patanatomo išvada.

Arčiausiai avarijos vietos gyvenanti Naujadvario kaimo

gyventoja E. Keršytė autoriui pasakojo, kad avarija įvyko

pačioje kryžkelėje, kurioje po to ant sniego buvo daug kraujo.

Traktorius sustumdė sniegą ir kraujo nebesimatė, mašinos

buvo pervarytos... Be to, E. Keršytė sakė, kad kelias buvo

toks siauras, kad mašinos vos galėjo tarpusavyje prasilenkti.

Šonuose styrojo aukšti sniego kalnai, sudarę mašinoms

eismo kliūtį, ypač darančioms posūkį. Po avarijos ji nuėjo

prie susidūrusių mašinų, lengvajame automobilyje matė du

žmones, ant priekinės sėdynės sėdintis kunigas buvo į priekį

užsikniaubęs, jo veido nematė.

Pienovežio vairuotojo F. Kukio bendradarbis F. Molis

pasakojo, kad sužinojęs apie avariją su kolonos viršininku iš

karto ten nuvyko. Lengvajame automobilyje buvo du negyvi

žmonės, ant priekinės sėdynės sėdėjo atsilošęs ir ištiesęs rankas

vyras, jis nebuvo pamėlynavęs, neprisimena, ar jo veidas

buvo kruvinas; ant užpakalinės sėdynės sėdėjo mergina, kurios

rankos buvo pamėlusios (pajuodusios)... Lengvoji mašina

113

nebuvo palindusi po pienovežiu, pienovežis kažkiek buvo

pavažiavęs į Valkininkų pusę.

Buvęs Eišiškių kolonos viršininkas E. Žemaitis teigė, kad

nuvykęs į avarijos vietą apžiūrėjo automobilį ir jam įstrigo

ant galinės sėdynės sėdinčios negyvos merginos apnuogintas

pilvas su kažkuo, panašiu į žiedą, užkabintu.

Paminėtų liudininkų niekada neapklausė LSSR

pareigūnai.

Saulius Kelpšas, drauge su savo broliu Vladu padėjęs

rengti kun. J. Zdebskio kūną laidotuvėms, tvirtino, kad avarijos

smūgis galėjo būti ne vienintele kunigo mirties priežastimi

2012 m., Eišiškių – Valkininkų sankryža. Liudininkė E. Keršytė

atkakliai tvirtino, kad autoavarija įvyko „kryželiu“ pažymėtoje

vietoje /15/

114

ir minėjo apskritą žaizdą žuvusiojo kaktoje, panašią į kulkos

paliktą žymę.

D. Ramanausko filme B. Žemaitytė įtikinamai kalbėjo:

„Man buvo labai įtartina. Va šitoj vietoj (rodo pirštu į galvos

smilkinį – aut. past.) ta apvali skylė... aš tik galvoju, kad su

pistoletu nušautas, nes kai įvyko avarija, žmonės, kurie ten

gyveno, tai pasakojo: „nieko neprileido prie mašinos. Saugumas

darė kratą“. Iš kur saugumas staiga atsirado... Jie padarė

kratą, jie viską paėmė, sesuo sakė, kad net ir pinigus, kuriuos

jis vežėsi šviestuvams pirkt Rudaminos bažnyčiai, šviestuvus

važiavo pirkt į Lydą, sako „net pinigai ir tie paimti“. O paskui,

Autoįvykio schema, kurią po avarijos sudaręs pasirašė tardytojas,

pienovežio vairuotojas F. Kukis ir du liudininkai /16/

115

kai jie tik padarė kratą, kai jau greitoji išvežė ligonius, tai jau

tada galėjo prieit kelių milicija... čia jau buvo užsakyta...“

Kai kun. J. Zdebskio kūnas buvo pašarvotas Rudaminos

bažnyčioje, kai kurie žmonės iš arti apžiūrėjo pašarvoto dvasininko

galvoje gilią žaizdą, kuri buvo labai panaši į kontrolinio

šūvio žymę.

Įtartinos kun. mirties aplinkybės iki šiol neišaiškintos.

Atnaujinti kun. J. Zdebskio žūties tyrimą jau kelis kartus

Generalinės prokuratūros prašo monsinjoras A. Svarinskas ir

garbės kan. V. J. Vaičiūnas.

Kun. J. Zdebskio mirties akto įrašas /17/

116

Antano Grinkevičiaus prisiminimai

Prienų gyventojas A. Grinkevičius, buvęs kun. J. Zdebskio

draugas, jo bendražygis, 1986 m. kartu su kun. Antanu

Gražuliu važiavo į Vilnių atvežti žuvusio kun. J. Zdebskio

kūną. Apie tai žinojo laidotuvių organizatorius, Lazdijų

dekanas V. Jalinskas, kuris jais pasitikėjo. A. Grinkevičius

pasakojo: „A. Gražulis turėjo savo „Žigulį“. Vilniaus morgas

buvo netoli autobusų stoties. Atvažiavome naktį. Morge kun.

Juozas gulėjo nurengtas nuogai. Pamačiau, kad jo krūtinė

nebuvo sužalota. Matyt, pagalvojau, prieš autoavariją, kaip ir

A. Sabaliauskas, važiuodamas automobilyje buvo prisisegęs

saugos diržą. Kunigo Juozo netikę drabužiai buvo surišti į

mazgą. Neturėjome kuo jį aprengti. Tada paskambinau kun. J.

Borutai, kuris ir atvežė drabužius.

Morgo darbuotojas užsirašė mano paso duomenis,

atidavė kunigo kūną ir išrašė jo mirties liudijimą. Pažymoje

buvo rašoma, kad: „kūno skrodimas nedarytas <…>, mirties

priežastis – širdies plyšimas“. Daugiau jokių žinių nebuvo.

Tuo metu morge gulėjo ir A. Sabaliauskas bei D. Čeikaitė,

kuriuos vėliau pasiėmė giminės.

Kai kun. J. Zdebskio kūną nešėme į mašiną, neradome automobilio.

Jį vėliau atvairavo milicijos darbuotojas, prie kurio

šalia sėdėjo girtas žmogus. Pastarasis, pagal milicininko

paaiškinimą, norėjo „nuvaryti“ mūsų mašiną. Mes pagalvojome,

kad jie ieškojo „blakės“(pasiklausymo įrenginys – aut.

past.), kurią patys, matyt, buvo paslėpę automobilyje dar

mums esant Lazdijuose. Kun. J. Boruta liko Vilniuje.

Važiavome melsdamiesi. Lazdijuose žmonės kun. J. Zdebskio

laukti buvo pasiruošę net visą naktį. Kai atvažiavome,

117

žmonės kaip relikvijas suplėšė į skiautes jo buvusius

drabužius.

Po avarijos kun. J. Zdebskio mašina buvo nutempta į

Eišiškes, aš ten patekau tuo metu, kai vežiau A. Paulauską

ir kun. J. Zdebskio seserį. Su savimi turėjau fotoaparatą, su

kuriuo nufotografavau pienovežį, kuris stovėjo prie pieninės,

ir kun. J. Zdebskio automobilį, kuris stovėjo prie milicijos

pastato. Kun. J. Zdebskio sesuo, man prašant, nutarė atiduoti

brolio mašiną. A. Paulausko įsakymu automobilis autokrano

pagalba buvo pakrautas į tam tikrą sunkvežimį, kurio

vairuotojas turėjo vežti jį į Rudaminą. Pakelyje, kai jam

daviau pinigų, įsuko sunkvežimį į mano kiemą. Buvo tamsi

naktis. Turėjau gerą draugą, kuris dirbo kelių ruože. Jis

atvažiavo su autokranu ir padėjo iškrauti automobilį. Jame

ant užpakalinės sėdynės radau krauju suteptą kelių žemėlapį,

knygelę ,,Kelias“ su religiniu atviruku. Kur sėdėjo kun. J.

Zdebskis, kraujo dėmių nebuvo. Sėdynių užtiesalus vėliau

atidaviau į Prienų muziejų. Aš jausdavau, kad kažkas naktimis

lįsdavo į automobilį, net šunį buvau prie jo pririšęs,

gal saugumiečiai ,,blakės“ ieškojo. Lazdijuose kun. Zdebskis

pažinojo saugumietį Gilį, kurio motina atvažiuodavo pas

kunigą ir maloniai šnekėdavosi su juo. Gal ji tik vaidindavo?

Gilys atvažiavo pas mane ir prašė parduoti visą mašinos

priekinį skydą, kuriame buvo taksonometras, spidometras ir

kt. Bet aš nesutikau. Mašina nebuvo apiforminta mano vardu.

Gilys, matyt, nuvažiavo pas kun. J. Zdebskio seserį ir kokiu tai

būdu gavo jos leidimą. Man pasiliko kaip relikvija tik lenktas

automobilio vairas, kurį autoįvykio metu su krūtine įlenkė A.

Sabaliauskas“.

118

Laidotuvės

LTSR KGB 7 skyrius intensyviai sekė laidotuvių eigą.

1986 metų vasario 8 - 10 dienomis, kai kunigas buvo pašarvotas

Rudaminos bažnyčioje, KGB vykdė spec. priemonę „Znak“

(„Ženklas“).

Kaip rašoma LKBK (t. 9, Nr. 70, 1. 110-115), 1986 m.

vasario 10 d. 12 val. į Rudaminos bažnyčią atsisveikinti su

kun. J. Zdebskiu atvyko J. E. vyskupai V. Sladkevičius ir J.

Preikšas. Iškilmingose pamaldose dalyvavo nesuskaičiuojama

tikinčiųjų minia, kurios didesnę dalį sudarė jaunimas ir apie

100 kunigų. Iš jų penki sakė pamokslus. Atsisveikinimo su

kunigu ceremonijoje dalyvavo Lazdijų dekanato dekanas kun.

V. Jalinskas, buvę kun. J. Zdebskio kurso draugai iš Kauno

kunigų seminarijos: D. Valiukonis, J. Užupis, A. Vitkus.

Laidotuvių metu kun. J. Zubrus ragino uoliai atlikti savo

pareigas, nežiūrint visų sunkumų; kun. J. Užupis nušvietė velionio

gyvenimo kelią; kun. D. Valiukonis kalbėjo apie tų dienų

aktualijas – tikinčiųjų teisių problemas. Prie kapo duobės kalbą

tarė Lazdijų dekanas kun. V. Jalinskas. Kiauklių (Širvintų r.)

zakristijonas R. Grigas (dabar kunigas) perskaitė eiles, skirtas

1981 m. autoavarijoje žuvusiam kun. B. Laurinavičiui,

apie kurį Lietuvoje ir užsienyje buvo kalbama, kad jis – KGB

auka. Tuo R. Grigas norėjo pabrėžti, kad B. Laurinavičiaus ir

J. Zdebskio mirties kaltininkai yra tie patys. Apie J. Zdebskio

žuvimą kalbėjo ir „Laisvosios Europos“ radijo stotis.

Iš A. K. laiško, rašyto A. T.: „Klausiat apie kun. Zdebskio

mirtį. Ne tik tautai sukrėtimas, bet ir visam pasauliui

jo netikėta mirtis. <...> Kiek tos tiesos apie jo mirtį tik jam,

Dievui ir tiems sadistams žinoma, kurie visa vykdė. Kalbama:

119

buvo šauta į kaktą, o šalia ausies išėjusi kulka. Jau visą dieną

jį „medžiojo“. Po to „avarija“. Laidotuvėse buvom. Kunigų

buvo virš šimto, klierikų neleido. <...> Prie karsto stovėjo

jaunimas. Buvo nepaprastai šalta bažnyčioje, bet jie vistiek

stovėjo. Prie stovinčiųjų priėjo kunigas ir paklausė: „Ką tau

davė Zdebskis, kad čia šali – gal mašiną nupirko?“ – o jis

atrėžė: „ne mašiną, o Dievą man davė“ – ir jaunimas pradėjo

verkti ir tyliai lūpomis tarti: „Tėveli, nepalikit mus našlaičius“.

O kai prie duobės nulydėjo, tada tūkstantinės minios verkė,

o vaikai ir jaunuoliai šaukė: „Tėveli, nepalikit!“ Tada kun.

Vincas Jalinskas verkdamas prabilo: „Juozai, šiandien aš

visų akivaizdoj privalau tave atsiprašyti: tu prisimeni, kaip

atvažiavai pas mane ir sakei: man reikia važiuoti aplankyti

tremtyje kalinius, kareivius ir žmones, kurie jau seniai neturi

kunigo ir laukia. Tada aš tau pasakiau – tu mums nusibodai,

o tu atsiklaupei, pabučiavai man ranką ir sakai: kad begalinė

1986 m. vasario 9 d., Rudamina. Bažnyčioje pašarvotas kun. J.

Zdebskis /18/

120

meilė žmogui neduoda nurimti (Vincelis jo dekanas), o dabar

aš matau pasėtą tavo sėklą“. Jis tikrai verkė ir visi verkė...“

(iš garbės kan. V. J. Vaičiūno asmeninio archyvo).

Kun. J. Zdebskio laidotuvės buvo aprašytos LKBK. Ten

buvo publikuotos ir kalbos, skirtos Velionio atminimui.

Prie kapo duobės keletą žodžių tarė Lazdijų dekanas kun.

V. Jalinskas: „Mano mieli, labai dėkoju ekscelencijoms, broliams

kunigams, tikintiesiems. Noriu pasakyti keletą žodžių

specialiai jums, broliai kunigai... Kaip kun. Juozo testamento

vykdytojas ir dekanas peržiūrėjau jo stalčius ir radau... pilnus

Lietuvos laukų akmenėlių. Nustebau ir atsiklaupiau prie

rašomojo stalo. Atvirai jums pasakysiu, tuo metu ir dabar

galvoju, jog reikėtų čia atvesti kiekvieną jauną kunigą, kad

pamatytų ir apsidžiaugtų, kiek „aukso ir turtų“ turi tikras

kunigas. Supratau, ką reiškia tikros kunigystės svoris – jam

nereikėjo žemiškų turtų! Budėjome prie tavo, kun. Juozai,

karsto. Dieną ir naktį dalijome šv. Komuniją. Gyva adoracija

– ne gėlės – puošė altorių. Prie tavo karsto, kunige, nuolat

budėjo jaunimas. Vieną sušalusį, neapkūrenamoje bažnyčioje

besimeldžiantį jaunuolį paklausiau: „Ką tau davė velionis?

Gal automobilį nupirko?“ O jis atsidusęs, su ašara akyse

pasakė: „Jis man Dievą davė!“ Dieve mano, jis tau Dievą

davė!... Ir todėl noriu kiekvienam iš kunigų pasakyti: broliai,

ką pasėsim, tą ir pjausim“.

Į susirinkusius laidotuvių dalyvius kreipėsi jaunimo atstovas

(tikėtina, R. Grigas – aut. past.): „Noriu tarti keletą

žodžių jaunimo vardu. Nereikia dėkoti, kad susirinkom.

Mums čia savaime suprantamas dalykas. Į kunigo Juozo laidotuves

negalėjome nesusirinkti. Jis mus, čia susirinkusius,

nuo mokinukų užaugino. Jis išmokė mus tyrai, krikščioniškai

džiaugtis, dainuot lietuviškas dainas. Jis buvo mūsų šventėse,

121

dainų šokių rateliuose. Jis buvo mūsų kančioje, kai mus kvietė

į tardymus dėl Kristaus, dėl Lietuvos. Jis buvo Eucharistijos

bičiulių sąjūdžio energingas rėmėjas. Mes čia nestovėtume,

nebūtume susirinkę, nebūtume išmokę mylėti absoliutaus skaistumo,

blaivumo, grožio, ištikimybės tiesai, jeigu savo gyvenimo

kely nebūtume sutikę kun. Juozo. Ne sava, žmogiška silpna

galia, bet švč. Sakramento galia jis mus patraukė prie Dievo,

prie Tėvynės idealų. Kunige Juozai, tu dažnai mūsų bendravime

pabrėždavai mintį, kad visa, ką Dievas į mūsų gyvenimą leidžia,

leidžia iš didžiausios meilės mums, kad ir iš didžiausio blogio

Jis moka išgauti maksimumą gėrio. Visi čia susirinkome – jauni

ir vyresni – visi jaučiame savo širdyse gilią žaizdą. Mums būtų

sunku suprasti tą nevilties bangą, kylančią krūtinėje, jeigu

neprisimintume dažnai mums Tavo kartotų žodžių, kad tikinti

tauta turi garantuotą išlikimą tol, kol ji kenčia, ir mirtis artinasi,

kai tikinti tauta netenka kančios. Taip žiūrėdami į Tavo

karstą, mes suprantame ir pakeliame šį netekimo skausmą.

Mylimas kunige Juozapai, kada žvelgi į Tavo paskutinio

poilsio vietą, šį kalnelį Tavo taip numylėtoje Marijos žemėje,

prisimena Lietuvos poeto Kazio Bradūno neseniai išėjusi

knyga „Prierašai prie LKB Kronikos“. Poetas rašo, turėdamas

mintyje Tavo pašaukimo brolį kun. Bronių Laurinavičių ir kt.

lietuvių tautos kankinius:

122

„Tu, kuris po mašina buvai pastūmėtas,

Kurį nakties tamsoj užmuš,

Taigoje dingęs, bet nenugalėtas –

melski už mus.

Tai kraujo antspaudas ant nepaskelbtos bulės,

Aplenkęs dangų, grįžta į namus.

Žemės altoriuje šventųjų kaulai guli, –

melskite už mus“

1986 m. vasario 8 – 10 d. d., Rudamina. Kun. J.

Zdebskio laidotuvės /19/

Ne mažesnė žmonių minia į Rudaminos bažnyčią susirinko

kovo 8 d., minint trisdešimtąją kun. J. Zdebskio mirties dieną.

Jautriai į susirinkusius tikinčiuosius kalbėjo Alytaus parapijos

vikaras kun. Antanas Gražulis: „Kun. J. Zdebskis – didysis

kovotojas už tiesą, meilę... Bet ar jam buvo lengva? Ne.

Jis turėjo tokią pačią žmogišką prigimtį kaip ir mes. Kartą

kun. Juozas kalbėjo: „Tu nežinai, kaip būna sunku... norėtųsi

prisitaikyti prie gyvenimo. Aš savyje nešioju didelę baimės

dozę, bet kai nuoširdžiai pasimeldžiu, atlieku mąstymą apie

mirtį, pajuntu, kur turiu stovėti, kieno vardu kalbėti, ir tada

suvokiu, kad privalau eiti Kristaus pėdomis. Ir man ne kartą

kildavo noras atkeršyti pikta darantiems, tačiau, o Dieve, keliai

niekada nelinkę iš nuovargio, šiuo atveju mane paklupdydavo

po Kristaus kryžiumi, kad aš, sujungęs savo kančią su

Išganytojo kančia, vėl ramus ir tvirtas žengčiau man skirtuoju

keliu“.

Melsdamiesi už kun. Juozą, gilindamiesi į jo gyvenimą,

mes kiekvienas, išeidami iš bažnyčios privalome padaryti

123

konkrečių pasiryžimų. Visi gerai prisimename jo sakytus

pamokslus. Tos mintys, šventas pavyzdys ir gyvenimas

tepaskatina mus aukotis. Mes, stovėdami prie kun. Juozo

kapo, suvokiame, kad mūsų tautai reikia ne veidmainių,

bailių, bet šventų sūnų ir dukterų. Turime pasimokyti iš kun.

Juozo – sunkumuose glaustis prie Išganytojo ir prašyti Jo

pagalbos. Mes turime išmokti kaip visą dienos naštą paaukoti

Dievui, kaip atgailą už savo ir kitų žmonių nuodėmes. Mes

turime išmokti sunkumuose, pavojuose drąsiai stovėti po

Kristaus kryžiumi. Pamąstykime, įsigilinkime ir eikime aukos

ir išsižadėjimų keliu.

Kunigo Juozapo Zdebskio žemiškas kelias baigėsi.

Avarijoje pralietas kraujas lai bus kaip gaivi rasa

dirvonuojančiuose plotuose Lietuvos Bažnyčios ir tikinčiųjų

gerovei“ <…>

Šiais metais kun. J. Zdebskis būtų šventęs 35 metų

kunigystės jubiliejų, tačiau gerasis Dievas žino, ko mums labiau

reikia. Kun. J. Zdebskio mirtis giliai sukrėtė visą tikinčią

Lietuvą. Kiekvieno kunigo netekimas Lietuvai yra žaizda, bet

kun. J. Zdebskio netekimas yra ypatingai skaudus atvejis“.

Kalba, kuri turėjo būti pasakyta prie kun. J. Zdebskio

kapo 1986 m. vasario 10 d.:

TEKALBA SKAUSMAS

Kaip perkūnas iš giedro dangaus Lietuvą pribloškė žinia

apie kunigo Juozapo Zdebskio mirtį... Kaip norėjosi patikėti,

kad tai gandas, juk saugumas panašius prasimanymus skleidė

prieš kunigų S. Tamkevičiaus ir A. Svarinsko teismus. Deja,

įvykio detalės aiškėjo, iš visų pusių skriejo liūdni patvirtinimai,

ir paskutinės teberusenančios abejonės užgeso... Vasa-

124

rio 5 d., Šv. kankinės Agotos dieną, kunigo Juozo „Žiguliai“

Varėnos – Eišiškių plente susidūrė su pienovežiu, žuvo vairuotojas

Algis Sabaliauskas, šalia jo sėdėjęs kun. Juozas Zdebskis

ir kartu važiavusi mergina. Ketvirtas „Žigulių“ keleivis – R.

Žemaitis – sužeistas buvo nugabentas į Šalčininkų ligoninę.

Stovime Rudaminos šventoriuje prie duobės, kuri greitai

priglaus žemiškuosius Jėzaus apaštalo palaikus. Bažnyčia

ir kalnelis, virš kurio kyla du balti bokštai, nesutalpina

tikinčiųjų. Nuo Klaipėdos ir nuo Ukmergės, nuo Šiaulių ir

Druskininkų, Vilniaus ir Kauno, tūkstantinė minia žmonių,

virš šimto kunigų su J. E. Vyskupais Juozu Preikšu ir Vincentu

Sladkevičiumi, nemažiau jaunimo, nesivaržydami rauda prie

iškeliavusiojo karsto kunigai ir pasauliečiai, vyrai ir moterys,

seneliai ir vaikai. Viešpatie Dieve, ką Tu nori pasakyti

mūsų tautai šituo skausmu? Ar mes nebuvome verti turėti savo

tarpe tokį žmogų, kaip kun. Juozas? Jis mus ant savo rankų,

savo širdy išnešiojo. Dabar daug kalbame, didžiuojamės,

kad pirmoji lietuviška knyga buvo Katekizmas, o jis lageriu,

savo laisve užmokėjo, apgynė mūsų teisę atversti katekizmą!

Jis parodė mums Dievą, esantį arti, gyvenantį tarp mūsų, Jis

davė mums Jėzų, esantį mūsų tarpusavio meilėje. Kai viską

slėgė sunkus brutalumas, teroro ir baimės ledas, kai visi

tartum kiškiai laukėme pirmo krepštelėjimo, kad galėtume

išbėgioti, Jis slapta rinko mus pasimetusius į būrelius, darydavo

susirinkimus, atversdavo Bičiulių įstatų knygutę, ir mes

išgirsdavome: „Jei Dievas su mumis, tai kas prieš mus? Kas

gi atskirs mus nuo Kristaus meilės? Ar vargas, ar suspaudimas,

ar badas, ar plikumas, ar pavojus, ar persekiojimas, ar

kalavijas? Nes aš esu tikras, kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei

angelai, nei stiprybė, nei kunigaikštystės, nei dabartiniai, nei

būsimieji dalykai, nei stiprybė, nei aukštumos, nei gilumos,

125

nei jokis kitas kūrinys negalės mus atskirti nuo Dievo meilės,

kuri yra mūsų Viešpatyje Jėzuje Kristuje“ (Rom. 8,35-38).

O tos primityvia technika per kalkę atspaustos įstatų

knygelės! Paprasti meilės ir maldos už vieni kitus reikalavimai

su bendromis kiekvieno mėnesio intencijomis pabaigoje!

Jos padarė perversmą mūsų gyvenime ir tebevykdo jį iki šiol!

Ar tebeturime, tebesaugome jas kaip gerosios kovos estafetę

tiems, kuriuos Jėzus per mus nori patraukti? Prisimename tą

vienybės galios pojūtį, tą rizikos džiaugsmą, kuris pripildydavo

mūsų susirinkimus ir padarydavo juos panašius į pirmųjų

krikščionių agapes. Prisimename tuos kuklius namelius, butus,

kuriuose jie vykdavo, kartais pasibaigdami saugumo vizitu ir

kelione į tardymo kabinetus. Tu, kunige Juozai, išmokei mus

pasitikėti ir remtis ne savo, o Dievo drąsa ir įveikti šėtono klastą,

verbavimo užmačias. Giliai išmąstęs Viešpaties žodžius, – „Ką

padarėte vienam iš šių mažiausiųjų – Man padarėte,“ – Tu su

kunigo rūpesčiu lankeisi prie niekinamos ir spardomos mūsų

Tėvynės Lietuvos. Tu išmokei mus gražiųjų lietuviškų dainų,

Tu buvai mums nesuklastotos Lietuvos istorijos vadovėlis, iš

Tavo lūpų daugelis sužinojome Geltonos - Žalios - Raudonos

vėliavos, Vasario Šešioliktosios, Vyties reikšmę... Ir tai nebuvo

pigus politikavimas. Niekuomet nematėme Tavęs pasidavusio

tam sunkiai išvengiamam apmaudui okupantų, smurtautojų

atžvilgiu. Gyvenimu ir žodžiu nuolat raginai matyti juose

nelaimingus brolius, kuriuos iš blogio nelaisvės privalo

išvaduoti mūsų dorybių heroizmas, ištikimybės pastovumas ir

Išganytojui aukojama kančia. Tu neatakavai išviršinių velnio

apraiškų ir nemokei mus šaukti: „Šalin tarybų valdžią! Rusai,

lauk iš Lietuvos!“ Tu taikei į pačią esmę, patį centrą ir raginai:

„Šalin nuodėmės vergiją“, „Laisvę Kristui Lietuvoje!“

Kaip Viešpats ant altoriaus duoda mums savo Kūną ir Kraują,

paversdamas tai mūsų maistu, taip Tu, sekdamas savo Moky-

126

tojo pavyzdžiu, dalinai mums savo laiką, savo poilsį, savo

sveikatą. Su išpažintimi, Šv. Mišiomis, šv. Komunija ir Tėvynės

atgaiva Tu pasiekdavai už tūkstančių kilometrų vargstančius

tremtinius, svetimoje kariuomenėje gainiojamus rekrūtus, ir

jokios kliūtys, jokie pavojai neįstengdavo Tavęs suturėti. Tavo

veide, visuomet spindinčiame giedria amžinybės rimtimi, mes

matėme Kristaus veidą. Prigludę prie Tavo širdies išpažintyje,

sunkumuose – mes jutome plakant Kristaus Širdį. Ir todėl

šiandien, nepaisant visų kunigystę metusių, nepaisant visų

nemetusių, bet važinėjančių į užsienį ginti afganistanietiškos

„taikos“, – nepaisant viso šito, mes su šventa pagarba tariame

žodį „kunigas“, nes pažinome, kunige Juozai, Tave.

Šiandien Tavo siela ir kūnas jau nebepavaldūs pilotų ir

kajafų teismams, veidmainių kaltinimams. Jie jau nebe „pasaulio

galingųjų“ kompetencijoje. Šiandien galime drąsiai

kalbėti ir dėkoti už tą darbą, kurį leidai Jėzui nuveikti savyje

ir mumyse, – už jaunimo organizaciją, už pasiaukojančią

veiklą TTGK komitete, už išradingą darbuotę misijose, už

uolų malda ir asmeniniu pavyzdžiu paremtą abstinencijos ir

blaivumo propagavimą. Liūdėdami išsiskyrimo dieną, mes

guodžiamės Tavo skiepyta mintimi, kad vienybė su geraisiais

draugais nenutrūksta ir pastariesiems iškeliavus pas

Viešpatį. Mintį, kurioje telpa visas Tavo gyvenimas, nuostabiai

taikliai išsako šv. Rašto citata, antkapio įrašas: „Meilė

niekad nesibaigia“. Tikime ir žinome, kad Tu, kunige Juozai,

buvęs arčiausiai mūsų vargų ir žaizdų šiame žemės gyvenime,

kartu su kun. Broniumi Laurinavičiumi, Karoliu Garucku,

Virginijum Jaugeliu, kartu su dzūkų žemės tyrumo karžyge

Danute Burbaite ir toliau mus Dievo meile mylėsite. O mes,

jos remiami, ryžtamės – neišdils iš širdžių įsegtų Smūtkelio

ženkliukų idėja! Neužmiršime Tavo rekolekcijų pasiryžimų!

Į mūsų šeimas, į mūsų vaikus, į mūsų Tėvynės ateitį augs

127

Tavo plačiais mostais bertoji sėkla! Ir jeigu Kauno Kunigų

seminarija į Tavo laidotuves neišleido nė vieno auklėtinio,

tai dar nereiškia, kad prie Tavo karsto nebuvo klierikų...

Mes meldžiamės, ir mūsų sąžinės tikros – kai Paskutiniąją

Dieną Jėzus Teisėjas tars stovintiems dešinėje: „Ateikite, mano

Tėvo palaimintieji, <...> nes aš buvau išalkęs, ir jūs mane

pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis,

ir mane priglaudėte, buvau nuogas – mane aprengėte,

ligonis – mane aplankėte, kalinys – atėjote pas mane“ – tada

išeisime prieš Tave visi tie, kuriuos Tu pavalgydinai, pagirdei,

priglaudei, aprengei, aplankei, ir nusivesime Tave ten, kur Tu

mus visu gyvenimu ir netgi tragiška mirtimi vedi. Teatlygina,

tepadėkoja ir tepriima Tave Dievas!“ (LKBK, t. 9, Nr. 70, l.

110 – 115).

Apie kun. J. Zdebskio laidotuves ataskaitoje rašė vyr. inspektorius

P. A.:

„Laidotuvės įvyko 10 vasario 1986 m. Velionis kunigas

Zdebskis buvo pašarvotas Rudaminos bažnyčioje.

Prie karsto iš abiejų pusių stovėjo po dvi eiles, iš viso

maždaug 40, tautiniais rūbais apsirengusių jaunuolių ir

merginų apie 16–18 metų amžiaus. Tačiau tarpe tikinčiųjų

bažnyčioje mokyklinio amžiaus vaikų nebuvo. Mišioms patarnavo

nemokyklinio amžiaus jaunuoliai. Chore giedojo apie

20 žmonių. Bažnyčia buvo pilna tikinčiųjų, apie 600 žmonių.

Laidotuvėse dalyvavo vyskupai Sladkevičius ir Preikšas, o

taip pat atvykusių kunigų iš kitų parapijų apie 50–60.

Bažnyčioje pastoviai vyko pamaldos ir buvo sakomi

pamokslai. Tačiau pamokslai <...> buvo religinio turinio.

Zdebskio, kaip kunigo asmenybės garbinimo nebuvo. Buvo

tiktai prisiminta, kad jis labai rūpinosi vaikų jaunimo religiniu

auklėjimu, jų mokymu tikėti į dievą, už ką buvo du kar-

128

tus teistas. Apie jo kokią kitą veiklą (politinę ir pan.) nebuvo

užsiminta. Iš pasakytų pamokslų turinio galima daryti išvadą,

kad Zdebskis, mokydamasis kunigų seminarijoje ir po jos baigimo,

svaraus autoriteto neturėjo.

Kunigas Zdebskis buvo laidojamas bažnyčios šventoriuje,

kur kalbėjo Lazdijų bažnyčios klebonas Jalinskas. Pamokslas

buvo religinio turinio. Be to, kalbėjo jauna mergina

(nenustatyta) eilėraščių forma apie meilę dievui, įterpiant

žodžius „Lietuva“. Paskutinis kalbėjo Kiauklių bažnyčios

(Širvintų raj.) zakristijonas Grigas, kuris Zdebskį sulygino

su „kankiniais“, nuteistaisiais Svarinsku ir Tamkevičium,

komentavo nelegalaus leidinio „Kronika“ medžiagą. Prieš

baigiant laidotuvių apeigas, kažkas iš dalyvaujančiųjų kunigų

uždainavo Maironio dainą „Lietuva brangi mano tėvyne“,

kurią dainavo dauguma dalyvaujančių laidotuvėse.

Ant Zdebskio kapo buvo pastatytas ornamentinis kryžius.

Laidotuvėse tarp dalyvaujančių kunigų buvo pastebėtas

ir Kiauklių bažnyčios (Širvintų raj.) kunigas Puzonas, tačiau

jis niekur niekuo nepasireiškė“ (LCVA, f. R–181, ap. 6, b. 40,

l. 11).

A. Grinkevičius sakė, kad laikiną medinį kryžių ant kun.

J. Zdebskio kapo padarė kun. Alfonsas Šatas iš Nemajūnų, o

lentelę su užrašu ant kryžiaus – Vilius Orvydas.

1986 m. žuvus kun. J. Zdebskiui skulptorius Domas Čepas

ant marmuro lentutės iškalė Neritos Stašaitytės pasiūlytus kunigo

Zdebskio dažnai kartotus žodžius „Meilė niekada nesibaigia“

ir pritvirtino prie laikino medinio antkapinio kryžiaus.

Vėliau iš pilko Lietuvos laukų akmens jis iškalė įspūdingą

paminklą, ant jo pakartodamas tuos pačius žodžius, ir dar

prieš Atgimimą jį pastatė.

B. Mališkaitė, kun. J. Zdebskį pažinojusi nuo 1975 m.,

129

rašė: „Žmonės nuo jo nusisukdavo neilgam. Jis buvo asmenybė,

kuri traukė kitus prie savęs. Ir ypač jaunimą.

Tai labai pajutome per jo laidotuves. Tiesa, jo žūtis buvo

tragiška. Ir vis dėlto, nepaisant netekties, laidotuvės buvo

džiugios, šviesios, tarsi kokia pergalė. Aplink karstą apstojo

jaunimas, suvažiavęs iš visos Lietuvos. Kunigai liko tarsi antrame

plane. Važiavome namo, ir nesijautė, kad kunigo Juozo

jau nebėra: priešingai, jo tarsi daugiau atsirado, kunigas

Juozas dabar tarsi visiems Lietuvoje.

Jis mėgdavo sakyti, kad mirusieji yra geriausi mūsų draugai,

tik mes į juos per retai kreipiamės. Turėjo įprotį: važiuodamas

per kapines, sukalbėti maldą už mirusiuosius. Kartą pasakė:

„Neaišku, ką po metų iš mūsų Viešpats pasišauks, ko iš mūsų

jau nebebus. Bet atsiminkite, kad bendravimas nenutrūksta“.

Ir štai po metų jis pirmasis buvo pasišauktas. Po laidotuvių

išgyvenome tada pasakytų žodžių tikrumą: iš tikrųjų bendravimas

nenutrūko. Manau, kad ir dabar nėra nutrūkęs“ (Mylėti

artimą, Vilnius, 1998 m.).

S. Belickienė, kurios Dvasios Tėvu buvo kun. J. Zdebskis,

vėliau rašė: „Taip sunku patikėti, kad apie kun. Juozą Zdebskį

jau reikia kalbėti būtuoju laiku, kad liko tik atsiminimai.

Paskutinės valandos prie karsto, iš lėto nusileidžiantis karsto

dangtis, kaip aidas atplaukiantys kunigo Juozo žodžiai: „Atmink,

gyvenime nėra ir neturi būti ramybės, negalima sakyti,

kad jau viskas baigta. Ramybė ir pabaiga bus tada, kai užvoš

karsto dangtį“. Ir žodžiai ant antkapio: „MEILĖ NIEKADA

NESIBAIGIA“. Niekada, net ir tada, kai žemiško gyvenimo

pabaigą pažymi kapo kauburėlis…“ (Pažinsite iš vaisių, Vilnius,

1997 m.).

130

Gyvas prisiminimuose

Kunigo J. Zdebskio atminimo įamžinimas

Pakelėje, netoli kun. J. Zdebskio žūties vietos stovi medinis

aukštas kryžius, kurį pastatė Eucharistijos bičiuliai. Jį

pašventino du kunigai.

V, 1995 m. kompozitorius Juozas Karpavičius kun. J.

Zdebskio atminimui parašė muzikinį kūrinį ,,Tėvynės aukuras“.

1996 m. birželio 15 d., kai Lietuva minėjo okupacijos

ir tremties dieną, Dzūkijos pakraštyje, Šlavantuose, vyko

iškilmės – buvo atidengtas ir pašventintas paminklas kun. J.

Zdebskiui.

1997 m. režisierius Juozas Sabolius drauge su Andriumi

Gudausku pastatė LTV filmą, skirtą kun. J. Zdebskiui (operatoriai:

Remigijus Navickas ir Gediminas Zalieckas). Filme

panaudotos ištraukos iš kun. J.Zdebskio dienorasščio.

1998 m. režisierius Juozas Sabolius apie kun. J. Zdebskį

sukūrė dokumentinį filmą „Mylėti artimą“.

1998 m. rugpjūčio 21 d. Lietuvos Respublikos Prezidento

dekretu kun. J. Zdebskis buvo apdovanotas Vyčio kryžiaus

2-ojo laipsnio ordinu (po mirties).

1998 m. balandžio 18 d. Vilkaviškio vyskupijos ir J. Zdebskio

bendražygių kunigų S. Tamkevičiaus ir A. Svarinsko iniciatyva

jo vardu pavadinta gatvė prie Prienų Kristaus apsireiškimo

bažnyčios, o prie pietinės bažnyčios sienos pritvirtinta ir atidengta

Atminimo lenta. Jos autorius, medžio skulptorius Algimantas

Sakalauskas išraižė kunigo Juozo žodžius iš pamokslo,

pasakyto minint Kražių skerdynių metines:

132

KUNIGAS

JUOZAS ZDEBSKIS

STOVIME ANT KANKINIŲ KRAUJU

APLAISTYTOS ŽEMĖS

PRIENŲ BAŽNYČIOS VIKARAS

1970 03 06 – 1972 09 26/

TRAGIŠKAI ŽUVO 1986 02 05

BŪDAMAS 57 M. A.

1999 m. Marijampolės aps., Krosnos parapijoje, Naujienos

kaime prie gimtosios sodybos kun. J. Zdebskio gimimo

70-mečio proga iškilo kompozicija su Rūpintojėliu. Tai buvo

padaryta vyskupo Juozo Žemaičio iniciatyva. Kaimo moterys

prie paminklo pasodino gėlių ir stropiai jas prižiūri.

1999 m. Prienų krašto muziejuje įrengta vardinė

memorialinė ekspozicija „Kunigo J. Zdebskio kambarys“.

Jubiliejiniais 2000 metais atnaujintame Visuotinės

Bažnyčios martirologe yra 114 kankinių iš Lietuvos, tarp

kurių įrašytas ir kun. J. Zdebskis.

2007 m. kovo 30 d. LGGRTC generalinės direktorės

įsakymu kun. J. Zdebskiui buvo suteiktas Laisvės kovų dalyvio

teisinis statusas (po mirties).

Rudaminos bažnyčios šventoriuje pastatytas naujas

antkapinis paminklas kun. J. Zdebskiui (skulptorius – Domas

Čepas).

Apie kun. J. Zdebskį rašomi straipsniai, leidžiamos knygos.

Poetas Bernardas Brazdžionis sukūrė J.Zdebskio atminimui

skirtą eilėraštį „Evangelijos žodis“.

133

Bernardas Brazdžionis

EVANGELIJOS ŽODIS

Kunigo J. Zdebskio priešpaskutinis pamokslas

Evangelijos žodį nešu tartum giedantį paukštį

Šiam pasauliui kurčiam ir vis skurstančiam, rodos, aršiau,

Į trobelę tėvų, lygiai kaip į dangoraižio

trečiojo tūkstantmečio aukštį,

Draug su šv. altoriaus auka savo tautai nešiau,

Tartum giedantį paukštį nešiau.

Evangelijos žodis tarytum akmuo ežeran nenuskendo

Ten, raudonojo maro bedugnin dugnan,

Tikintieji, kaip duonos ruginę plutelę dantim įsikando,

Kad kalbėtų visiem – jum ir mum, tau ir man,

Evangelijos žodžio skaudžiai alkanam kiekvienam.

Evangelijos žodis praėjo be skeptro, be kruvino kardo

Pro kalėjimų, lagerių sienas (tik ne pro luobą netikinčiųjų

šalnos)

Ir kvepėjo kaip žiedas šventai prasiskleidusio nardo,

Ir žydra žarijėle tamsos pelenuos,

Evangelijos žodis – be skeptro, be kardo, it Ostija Dievo delnuos.

Evangelijos žodi, tu niekur tada nedingai, tau

Dar nedingti ir augti apaštalų

Pauliaus, Luko, Mato, Morkaus skirta pareiga,

Tavo skiemenis tik tikintieji teisingai įskaito,

Į netikintį duria vinim, tartum žaibas, staiga,

Evangelijos žodi, Mesijo malone, pasauliui Dangaus atvanga.

134

Atminimo kryžius 1986 m. vasario 5 d. įvykusios

avarijos vietoje /20/

135

Knygos apie kunigą J. Zdebskį

ir jo autoriniai darbai

Kun. A. Keina patvirtino, kad jeigu ne Loreta Paulavičiūtė,

nebūtų išleista knygų apie kun. J. Zdebskį ir jo darbų. Nuo

1993 m. turėdama sunkią negalią, ji nepajėgė išeiti iš namų.

Nepaisant to, ji tvarkė kun. J. Zdebskio archyvą, 1996–1998

m. parengė, suredagavo ir aukotojų lėšomis išleido aštuonias

knygas apie kun. J. Zdebskį. Norėjo, kad jo dvasinis palikimas

būtų perteiktas žmonėms ir prisidėtų prie Lietuvos dvasinio

palikimo.

Loreta Teresė Paulavičiūtė gimė 1937 m. Kaune, mokėsi

Kauno Medicinos institute (KMI), vėliau Vilniaus universiteto

medicinos fakultete. Tapo vaikų gydytoja. Dirbo Varėnos

rajono centrinėje ligoninėje, vėliau Valkininkų apylinkės

ligoninėje, kur išdirbo iki 1975 m. Vėliau dirbo Vilniaus vaikų

poliklinikoje.

Kun. J. Zdebskis buvo Loretos dvasios vadovas nuo 1957

m. 1960 m. kun. J. Zdebskis jai parūpino rašomąją mašinėlę.

Loreta kartu su savo mama ėmėsi perspausdinti religinę

literatūrą.

1968 m. L. Paulavičiūtė apsisprendė prašytis priimama į

Nekaltai Pradėtosios Švč. Mergelės Marijos Vargdienių seserų

kongregaciją. Amžinuosius įžadus priėmė 1978 m. Dėl ryšių

su kun. J. Zdebskiu buvo KGB sekama.

L. Paulavičiūtė palaidota Valkininkų miestelio kapinėse.

Trumpai supažindiname su knygomis.

136

Kryžiaus ir meilės kelias, Vilnius, 1996 m.

Prisiminimai apie kun. J. Zdebskį. Leidinį sudarė ir

parengė sesuo L. T. Paulavičiūtė. Jame pateikiami kun.

J. Zdebskio bendražygių, bendraminčių ir dvasios vaikų

prisiminimai, pradėti rinkti tuojau po kunigo J. Zdebskio

žūties (1986 m.).

Juozas Zdebskis. Gyvenimas mąstymuose.

I kn.: Kunigas tarp vagių. Iš kalėjimo dienoraščių.

Vilnius, 1996 m.

Knygą parengė L. T. Paulavičiūtė. Šiame leidinyje pateikiamas

Lukiškių kalėjime ir Praveniškių kolonijoje rašytas

kun. J. Zdebskio dienoraštis – mąstymai, psichologiniai

stebėjimai, kalinio gyvenimo kasdienybė.

Juozas Zdebskis. Gyvenimas mąstymuose.

II kn.: Kunigas tarp gėlių. Iš dienoraščių.

Vilnius, 1996 m.

Leidinį parengė L. T. Paulavičiūtė. Tai knyga iš kun. J.

Zdebskio jaunystės – kunigų seminarijos ir aštuoniolikos

kunigystės metų – dienoraščių. Čia aptariami psichologiniai

stebėjimai, svarstomos meilės – taip pat kunigo

meilės ir meilės kunigui – problemos.

Vidas Spengla. Akiplėša, KGB kova prieš bažnyčią.

Pagal kunigo Juozo Zdebskio sekimo bylą. Vilnius, 1996 m.

Knygoje autorius, remdamasis buvusio TSRS KGB padalinio

Lietuvoje archyviniais dokumentais, atskleidžia kovotojo

dėl tikinčiųjų ir visų žmonių teisių kun. J.Zdebskio

veiklą ir KGB naudotus metodus bei priemones kovoje su

bažnyčia.

137

Pažinsite iš vaisių.

Kunigo Juozo Zdebskio korespondencija – adresačių prisiminimai.

Vilnius, 1997 m.

Tai knyga iš kunigo J. Zdebskio korespondencijos su keliomis

jo dvasios dukterimis ir jų atsiminimai apie savo

jaunystės dvasios vadovą. Sudarė, parengė ir redagavo L.

T. Paulavičiūtė.

Juozas Zdebskis. Menas gyventi.

Pamokslų metmenys. I kn. Vilnius, 1997 m.

Knygoje pateikiami kun. J. Zdebskio 1961–1968 m. laikotarpio

pamokslų metmenys.

Mylėti artimą.

Liudijimai apie kunigą Juozą Zdebskį pagal dokumentinio

filmo videomedžiagą. Vilnius, 1998 m.

Tai antroji atsiminimų apie kun. J. Zdebskį knyga, sudaryta

iš jį pažinojusių žmonių gyvų pasakojimų, renkant

medžiagą dokumentiniam filmui. Iliustruota panaudojant

filmo „Mylėti artimą“ kadrus. 46 minučių juostą sukūrė

režisierius J. Sabolius ir Lietuvos televizijos žurnalistas

A. Gudauskas.

Dalia Malinauskaitė ir Alė Žibūdaitė.

Kunigo Zdebskio veikla ir dvasia. Vilnius, 1998 m.

Knygoje, remiantis šaltiniais ir literatūra, atskleidžiamas

kun. J. Zdebskio, kovotojo dėl tikinčiųjų teisių, gyvenimas

ir veikla, parodomos jo dvasios gelmės.

Sudarė, parengė ir redagavo L. T. Paulavičiūtė.

138

Juozas Zdebskis. Menas gyventi.

Pamokslų metmenys. II kn. Vilnius, 1998 m.

Leidinyje pateikiami kunigo J. Zdebskio įvairių metų

pamokslai. Čia aiškiai ir visiems suprantamai dėstomos

tikėjimo tiesos, mokančios gyventi ir pasirengti laimingai

amžinybei.

Juozas Zdebskis. Kunigo Zdebskio malda,

Vilnius, 1999 m.

Leidinį sudarė ir parengė L. T. Paulavičiūtė. Knygelė

sudaryta iš ankstesnėse kun. J. Zdebskio knygose

spausdintų maldų, papildžius 42 iliustracijomis.

139

Kunigo asmenybė ir mintys apie jį

„Daugelis jį pažinojusiųjų teigia, kad kun. J. Zdebskis iš

motinos buvo paveldėjęs valdingą, choleriko temperamentą.

Tik malda, mąstymais jam pavyko savo būdą suvaldyti. „Jei

nesimelsčiau, galėčiau primušti tą, kuris, pavyzdžiui, blogai

elgiasi“, – sykį atviravo bičiuliui. Visas šio kunigo gyvenimas

buvo perimtas maldos. Važiuodamas kalbėdavo rožinį, grįžęs

iš tolimų kelionių vėlyvą naktį ir iš nuovargio vos laikydamasis

ant kojų, visada užsukdavo į bažnytėlę pasimelsti. Tačiau

buvo tolerantiškas kitiems, gerbė jų įsitikinimus“ (Saleziečių

žinios, 2011 m. Nr. 2).

„Nuo vaikystės kunigas mėgo įvairius darbus, domėjosi

technika, įvairiais mechanizmais (ypač ginklais), teologija,

medicina, minerologija, istorija, pedagogika, psichologija,

skaitė vokiečių, prancūzų, anglų, rusų kalbomis. Turėjo

intuiciją. Buvo virgulininkas, žilvičio šakele surasdavo

požemines tuštumas, vandenis. Auksinę virgulę laikydavo automobilyje

prie vairo. Po avarijos ji buvo konfiskuota. Kaip

pasakojo A. Grinkevičius, kun. J. Zdebskis turėjo ir sidabrinę

virgulę, kurią Vilniaus auksakaliai iškaldino iš sidabrinės

monetos. Disidentas P. Cidzikas apie kun. J. Zdebskio

gebėjimus pasakojo: „Pas vieną kunigą atvykęs ir pamatęs

senovinį stalą, staiga sako: „Koks brangus stalas!“ Po to atsuko

stalo koją ir staiga pradėjo byrėti auksinės monetos. Tas

senas kunigas labai nustebo, kad tiek metų turėjo tą stalą ir

nieko nežinojo“.

Kunigas Zdebskis aptikdavo ir pasiklausymo įrengimus,

sekimo kodą, kuriuo KGB sekdavo žmones taip, kaip ornitologai

seka paukščius. Ir man teko jo patarimais naudotis, ne

140

kartą pabėgti nuo KGB ir pasislėpti. Ir kiti žmonės žinodavo

tą dalyką ir sėkmingai naudodavosi.

Jis buvo atradęs ir šventumo kodą: nuo jo jau nebepaslėpsi

nei šventų dalykų, nei relikvijų – jis atras, jeigu kas ar pameta,

ar užmiršta. Žodžiu, daug tokių mistiškų savybių turėjo. Tiesiog

žinojo, buvo įvaldęs. Ir tai buvo tikrai, – tokių gebėjimų retai

kas turi. Taip pat, kuris žmogus turi sunkią nuodėmę, kuris ne.

Aš buvau tokio įvykio liudytojas: ir tas žmogus po tam tikro

laiko nuvyko pas jį, atliko išpažintį ir nepaprastai pasikeitė“

(Mylėti artimą, Vilnius, 1998 m.).

Kun. J. Zdebskis rinko ir su mikroskopu bei iš užsienio

gautais lešiais tyrinėjo, katalogizavo, aprašinėjo mineralus,

akmenis, sugebėdavo surasti paslėptus ar pamestus tauriuosius

metalus, važiuojant pro bažnyčią galėdavo pasakyti, ar joje

yra Švč. Sakramentas. Po jo mirties bute rastus akmenis

(mineralus) laidotuvių dalyviai išsinešiojo kaip suvenyrus.

Kun. J. Zdebskis turėjo savo fotoaparatą, mėgdavo

fotografuoti. Jį pažinoję žmonės teigė, kad jis iš nuotraukos

galėjo pažinti žmogaus charakterį, išgyvenimus, skaityti

mintis, turėjo hipnotizuojančios galios. Turėjo aparatą, kuriuo

patikrindavo, ar žmogus, automobilis nėra paženklintas KGB

specialia chemine, radioaktyvia medžiaga, kad būtų lengviau

sekti ir stebėti, mokėjo nukenksminti šiomis medžiagomis

paženklintus daiktus, domėjosi priemonėmis, galinčiomis

aptikti pasiklausymo aparatūrą, tam naudojo prietaisą su

antena. Iššifruodavo su KGB bendradarbiaujančius žmones.

VAI už kliūties pašalinimą nuo kelio jį pripažino „Kelio

džentelmenu“.

Kun. J. Zdebskis mėgdavo juokauti su žmonėmis,

humoristiškai įgelti net saugumiečiams. „Kartą jį tardė 5 valandas

(aš tada jau buvau suimtas): pasodino, taburetė prie

141

durų. Žinot, tiek išsėdėti pabosta. Baigė, paleidžia – važiuok

namo. Jis nuėjo prie durų, atsisuko ir pamojo pirštu. Tie šoko,

manė, gal ką pasakys. O jis – gal turit nekrikštytų vaikų, man

dar valanda iki autobuso, pakrikštysiu. Tai ir pavadino „naglec“,

kad tyčiojasi iš saugumiečių“, – pasakojo mons. A.

Svarinskas.

Garbės kan. V. Vaičiūnas mena, kad tardomas kun. J. Zdebskis

laikėsi drąsiai, niekada nesigailėjo to, ką daro. Kai tardytojas

pradėdavo šaukti, tardomasis sakydavo: „Jums prastai

su nervais? Aš galiu išeiti pasivaikščioti, kol nusiraminsit“.

Kun. J. Zdebskis buvo geras organizatorius, nepalaužiamo

ir tiesaus būdo, reiklus, labai kantrus, ištvermingas, įžvalgus,

išsiskyrė intuicija. Turėjo gražų balsą, mėgdavo dainuoti.

Buvo labai geras vairuotojas, mėgo važinėti motociklu ar automobiliu.

Nors pats gyveno neturtingai, kukliai, bet skubėdavo materialiai

paremti kitus. Jis mokėjo su visais bendrauti, ypač su

vaikais ir jaunimu. Rūpinosi jaunuolių religiniu ir patriotiniu

ugdymu, jaunimas mylėjo jį. Buvo nuolankus Dievo tarnas,

atleisdavo net savo priešams, už juos dažnai melsdavosi.

Vienuolis Kazimieras prisiminė savo bendražygį kaip

labai šviesų žmogų, asmenybę, bendraujančią su jaunimu,

besidominčią įvairiausia literatūra. Jo šiltus santykius su

aplinkiniais ir tikinčiaisiais rodė ir jo kreipimasis į visus

„Vaikeli“.

Kun. Juozas Zdebskis buvo labai uolus Švč. Mergelės

Marijos garbintojas: iš jo dienoraščių matyti, kaip jis svarbesniuose

reikaluose tiesiog vaikiškai, kūdikiškai kreipdavosi

į Ją patarimo ar užtarimo. Todėl, būdamas Vilniuje, niekada

neaplenkdavo Aušros Vartų, aukodavo šv. Mišias ar bent

pasimelsdavo.

142

* * *

Juozas Zdebskis buvo jau paskutiniame kurse (kunigų

seminarijoje – aut. past.), kai aš pradėjau eiti seminarijoje

dėstytojo pareigas. Man jis tuomet padarė įspūdį nuosaikaus,

santūraus, ramaus žmogaus. Jis ir liko toks pat nuosaikus,

niekada nešūkaujantis, ramiai savo mintis reiškiantis žmogus.

Bet tvirtai besilaikantis savo nusistatymo. <...> Įdomu, kad jo

išgyvenimas dėl to meto Bažnyčios suvaržymo buvo, sakyčiau,

optimistinis. Jis visai nebuvo nuliūdęs, bet viską imdavo tarsi

su tikra viltimi, kad išeis į gerą. Šitoks jis buvo. Ir toks buvo

mūsų bendradarbiavimas. Šia prasme aš palaikiau jo viltį, kad

viskas išeis į gerą, kad šie visi sunkumai yra tik laikinas dalykas

ir kad čia iš dalies nuo mūsų priklauso, ar mes pralaimėsime,

ar nepralaimėsime. <...> Jis buvo dosnios ir plačios širdies,

– ką turėdavo, viską išdalydavo kitiems. Žinoma, paskui ir

pačiam pritrūkdavo, man tekdavo jį truputį paremti. <...> Jis

buvo, sakyčiau, bebaimis, darbštus ir labai pasitikintis Dievu.

Tas jo bebaimiškumas ir išplaukė iš pasitikėjimo Dievu: Dievą

mylintiems viskas išeina į gerą.

Jis Dievo buvo apdovanotas tokiomis savybėmis ir tokiomis

dovanomis, kad jo veikla buvo, sakytum, užprogramuota ne vienai

dienai, bet labai ilgam laikui, į tolimą ateitį... Jis nebrėžė

ribų savo veiklai. Jam buvo svarbu veikti. Veikti nenustojant,

vadinasi atlikti tą pareigą, kurią dabar jaučiu, kad turiu atlikti.

Ir jis ją atlikdavo neabejodamas ir pasitikėdamas Dievu.

Ir jam dažniausiai tai pavykdavo.

Kard. Vincentas Sladkevičius.

143

* * *

KGB pareigūnai kun. Juozui Zdebskiui buvo davę

„Akiplėšos“ pravardę. Tikriausiai dėl to, kad jis galėjo priimti

nestandartinius sprendimus, pavyzdžiui, sąmoningai eiti

į lagerį už vaikų katekizaciją. Kartą buvau liudininkas, kai

per Viktoro Petkaus teismą kun. Juozas pabandė patekti į

Aukščiausiojo teismo salę. Prie durų budėjęs KGB pareigūnas

paklausė: „Dėl ko jūs čia atvykote?“ Kunigas Juozas ramiai

paaiškino: „Atvažiavau pasirinkti Kronikai medžiagos“.

Pirmą kartą sutikau kun. Juozą Alytaus Šv. Angelų

Sargų parapijos klebonijoje, kai jis buvo tik ką sugrįžęs iš

Pravieniškių lagerio. Tuomet nenujaučiau, kad tarp mūsų

užsimegs gili kunigiška draugystė. Iš jo sakomų pamokslų

ir asmeninių pokalbių tuojau galėjai pastebėti, kad tai kunigas,

kuris „iriasi į gilumą“. Jis buvo maldos ir aukos vyras.

Ir šiandien dėkoju Dievui, kad jį sutikau savo kunigiškos

tarnystės pavasarį, kai visus atidžiai stebėjau ir iš visų mokiausi.

Per ilgus Kronikos leidimo metus dažnai su kun. Juozu

susitikdavome ir kalbėdavomės pačiomis aktualiausiomis temomis.

Jis dažnai atveždavo Kronikai reikalingos informacijos,

nes jo ryšiai Lietuvoje buvo labai platūs: turėjo daug

pažįstamų vienuolinėse kongregacijose, tarp jaunimo ir kitur.

Su inžinieriumi Vytautu Vaičiūnu (vėliau tapusiu kunigu)

rūpinosi religinės ir kitos pogrindžio literatūros dauginimu.

Kartą mes, Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto nariai,

padarėme kun. Juozui daug skausmo. Kai kun. J. Zdebskis

KGB žmonių specialia priemone buvo apdegintas, mes,

susirinkę Valkininkų klebonijoje, aptarėme aktualijas, nutarėme

į komitetą pakviesti naujų narių, o kun. Juozą palikti nuošaliai

nuo matomos komiteto veiklos. Mes tikrai nesuabejojome

144

kun. Juozo morale ir tuo, kad nudeginimas buvo KGB darbas,

tik mums visiems atrodė būsią geriau, jei jis kurį laiką

mažiau užklius KGB pareigūnams. Gaila, kad nė vienam iš

mūsų neatėjo mintis, kad dėl tokio mūsų sprendimo kun. Juozas

gali pasijusti atstumtas ir pažemintas. Taip ir atsitiko.

Komiteto nariams jis nepriekaištavo, tik tyliai kentėjo. Jam

buvo įprasta tyliai iškęsti pažeminimus, kaip jis sakydavo, už

savo ir kitų nuodėmes.

Arkivysk. Sigitas Tamkevičius

* * *

Buvo savotiškas (kunigų seminarijoje – aut.), labiau

užsidaręs, gilesnio intelekto negu kiti. Jeigu atsisės prie

knygos, tai jo neatitrauks niekas, nebent koks labai rimtas

reikalas. Tada Juozapas, atsiprašęs, eidavo patarti. Visuomet

išklausydavo atėjusį pas jį draugą. <...>

Nors jis netapo mokslo daktaru, bet buvo dvasios gydytojas,

nes sugebėdavo įžvelgti į žmogų, kad ir kokios spalvos jis

buvo, mokėdavo kiekvieną prakalbinti. Sau žemiškų turtų jis

nekaupė, nieko neturėjo. Kai laidojom, tai kunigas monsinjoras

Jalinskas rodė jo „turtą“ – pilnas stalčius akmenėlių...

Turėjo daug knygų ir tai, kas būtinai reikalinga kunigo gyvenime,

o visas turtas, kaip jis pats sakydavo – pats Viešpatis.

* * *

Kun. Juozas Užupis

Juozas Zdebskis buvo normalaus pamaldumo, ramaus

būdo, daugiau linkęs į melancholiją klierikas. Labai stropiai

vykdė visus kunigų seminarijos regulos punktus: seminarijoje

yra skirtas laikas mokslui, paskaitoms, poilsiui, maldai.

Kokiomis ypatingomis savybėmis nepasižymėjo.

145

Vis dėlto vienu bruožu išsiskirdavo iš kitų: kažkaip

saviveikliškai rūpinosi jaunesnių klierikų pamaldumu. Mano

laikais kunigų seminarijoje buvo gražus paprotys: klierikų

buvo nedaug, apie 150, paskui tiktai 65 – tai vyresnio kurso

draugai pasivaikščioti laisvalaikiu kviesdavosi jaunesnio

kurso draugą, kad galėtų rimčiau pasikalbėti. Kiek aš žinau,

Juozapas dažniausiai su jaunais klierikais stengdavosi kalbėti

maldos, konkrečiau, mąstymo tema ir šitos maldos formą

stengdavosi perteikti jiems, paraginti, kad jie uoliai mąstytų.

Nors jis nebuvo dėstytojas, bet kaip vyresnysis kurso draugas

rūpinosi jaunesniųjų pamaldumu. Tokiu bruožu išsiskyrė.

Nors tuo nesiafišavo – ir kiti taip darė, tik jis gal uoliau už

kitus.

Seminarijoje jis mėgo draugauti su kitais, pasišnekėti su

kurso draugais. Jis nebuvo daug kalbantis, specialiai ieškantis

su kuo pasikalbėti, bet neužsisklęsdavo. Maloniai bendravo,

jeigu reikia. Kurse jis su visais sugyveno.

Baigęs seminariją ilgą laiką kiek galėdavo, dalyvaudavo

mūsų kurso susitikimuose. Ir iš kalėjimo grįžęs dalyvavo.

Papasakodavo daug ką. Jis išliko toks paprastas, toks pat

pamaldus, melancholiškas.

Monsinjoras dr. Petras Puzaras

* * *

Kunigas Zdebskis kiekvieną progelę, kur tik buvo galima,

atrasdavo, klibindavo, kad tik atgimtų kas nors. Nepaprastos

energijos buvo. Važinėdavo visą laiką, iš pradžių su motociklu,

paskui su lengvąją mašina. Aš nežinau, kada kunigas

Juozas miegodavo. Važiuojame – kalbame Rožančių, pavargstame

– pasišnekame.

146

Mėgo papokštauti. <...> Jei kas jį įskaudindavo ar net

išduodavo, nepamatysi, kad jis užsigavęs: lieka toks pat

draugiškas, koks buvo, net parodys pasitikėjimą. Tokia jo pagarba

ir pasitikėjimas tavimi. Nepadarys pastabos, bet ramiai

privers susimąstyti.

Pastabumas nepaprastas. Vieną kartą važiuojam iš

Šlavantų į Lazdijus. Veža jis mus mašinėle, į susirinkimą skubame.

Vairuoja Vytautas Vaičiūnas. Staiga kunigas Juozas

sako:

– Sustok, Vyteli! Žiūrėkite, atrodo žmogus užpustytas.

Išlipame, nueiname – iš tikrųjų žmogus. Vytelis sako:

–Tai, vargšelis, turbūt nusigėrė...

Bet nedvokia degtine. Dar nesušalęs. Atnešame į mašinėlę,

pasodiname. Pasirodo, tai sergąs nuomariu žmogus. Dirba

fermose, ėjo namo. Vėl kunigas negailėjo laiko – nuvežė

namo, davė vaistų – visuomet jų turėdavo.

Jonas Stašaitis

* * *

Aš turėjau didelę biblioteką. Jis domėjosi psichologijos,

ypač moterų psichologijos, klausimais (tai atspindi ir

jo raštai). Aš duodavau jam tos literatūros. Žinoma, mes jį

įspėdavom, kad nebūtų kokio familiarumo su moterimis, nes

gali nukentėti jo geras vardas. O kai atėmė iš jo vairuotojo

teises, jis važinėdavo naktimis ir jį veždavo dažniausiai

vienuoliukės. Tuomet visokių kalbų atsirado. Nors moraliniu

atžvilgiu aš priekaištų jam negalėčiau daryti.

Be to, jis su seselėmis važiuodavo į misijų keliones.

Kun. Pranas Račiūnas

147

148

* * *

Su juo yra tekę keliauti misijų kelionėse po Armėniją,

Gruziją. Kartais nuovargis būdavo toks didelis, kad atrodydavo,

jog ir žingsnio nepajėgsiu žengti – be miego, be poilsio.

Bet stiprino jo įkvėpimas dėl Dievo meilės eiti, vėl važiuoti,

vėl sugrįžti ten, iš kur ką tik buvom išvaryti, – dėl Dievo meilės

nugalėti visas kliūtis, nes Dievo meilė visagalė ir jai kliūčių

žmogus nepajėgia daryti. Ir pats matydavau, kaip šito imperatyvo

vedamas jisai nugalėdavo kliūtis. Pirmiausia įveikdavo

savyje vidinį – žmogišką silpnumą, o paskui ir išorines

kliūtis. Jis pasiekdavo sielas, reikalingas dvasinės pagalbos,

ligoninėse ir net butuose: įgąsdinti žmonės bijodavo eiti į

bažnyčią, kalbėtis su kunigu. Dėl Dievo meilės jis įveikdavo

visas kliūtis.

Kun. Kęstutis Brilius

* * *

Jis mokėjo pašnekėti, viską perduoti, manau, buvo geras

diplomatas. Pristatydavo Bažnyčią savo charakteriu, savo

žodžiu. <...> Žmogus buvo veržlus. Kai vieną kartą žmogus

nudega, tada būna atsargus. O jam buvo visko. Manyčiau,

pagrindinė jo savybė, kad jis turėjo idealą ir dėl jo kentėjo.

Jis buvo kunigas ne tik kada gera, saugu, bet ir kiekvieną

minutę. <...> Jis buvo normalus kunigas, duok Dieve, daugiau

tokių. Jis paliko gilų pėdsaką tais laikais.

Visas jo gyvenimas buvo gražus pavyzdys... Tai reikia

nuoširdžiai sekti, kas yra parašyta, ir pakartoti, kad visi

žinotų.

Mons. Alfonsas Svarinskas

* * *

Jis buvo toks nakties paukštis. Višakio Rūdoje kartą mane

prikėlė naktį, – atvežė paslėpti kažkokią spaustuvės dalį.

Paslėpėme bažnyčioje. Kitą kartą – irgi naktį – ją pasiėmė.

<...>

Jis turėjo dovaną su tokia sulenkta viela – gal pasidabruota,

paauksuota (virgule – aut. past.) – surasti požeminį vandenį,

šaltinį, tuštumas. Jį domino Višakio Rūdos koplytėlė. Čia yra

stebuklingas šaltinėlis, koplytėlė prie jo. Jo nuomone, ten po

apačia esanti kažkokia tuštuma, ertmė. Netoliese miške jis

rado kažkokius stačiakampius žemės plotus. Man juos parodė

ir sakė, kad čia turėtų būti po žeme kažkokia slėptuvė. <...>

Iš jo sklido toks susikaupimas – vidinis žmogaus susikaupimas,

dvasingumas. Jokio dirbtinumo, jokios vaidybos niekada

nepastebėjau.<...> Jis niekada niekam nelinkėdavo blogo,

nekerštaudavo.

Kan. Gvidonas Dovidaitis

* * *

Kunigas Zdebskis buvo nepaprastai darbštus. Jo darbo

valandos, jeigu taip galima sakyti, buvo visa para. Nežinau,

kada jis miegodavo – kada išeidavo. Tas jo darbas būdavo

dažnai susijęs su rizika. Todėl dažniausiai važiuodavo naktimis.

Mėgo humorą. Kartą atėjusį į teismą saugumietis jį klausia:

– Ko tu čia atėjai?

– A, – sako jis, – atvažiavau čia „Kronikai“ medžiagos

pasirinkti.

Na visi, ir jie patys, pradėjo juoktis.

Dar vienas toks atsitikimas. Jis ką tik buvo perkeltas į

Šlavantus. Kadangi jis dažniausiai naktimis važinėjo, tai vieną

kartą grįžta apie 12 val. į Šlavantus. Seirijuose moteris pa-

149

kelia ranką, paprašo, kad pavėžintų. Išsikalba, kur važiuoja,

kad jinai iš Šlavantų. Jis lyg niekur nieko:

– Tai kas ten Šlavantuose gero girdėti?

Na ta pasakoja, kad nieko naujo. Tiesa, yra ir naujienų.

Neseniai atsiuntė naują kunigą.

– Na, kaip jis jums patinka?

Ji truputį apibūdino ir sako:

– Niurgzlys toks.

Na, niurgzlys, tai niurgzlys. Parveža namo, ji nori išlipti.

Jis klausia:

– Kur jūs gyvenate?

– Va čia per mišką du kilometrus reikia paeiti.

– Kaip jūs eisite, aš pavešiu.

Nuveža prie pat durų. Ta dėkoja:

– Pirmą kartą tokį žmogų matau, iš kur atsiradot?

– Tai va čia aš tas pats „niurgzlys“.

– Vaje, – sutriko ta, – geriau kas mane šaltu vandeniu

būtų apipylęs...

Kun. V. J. Vaičiūnas

* * *

Nepažįstamasis įėjęs nedrąsiai atsistojo į kamputį,

tiriančiai peržvelgė mus ir pasisakė, kas esąs. Mano nuotaika

iškart krito: mintyse buvau susidariusi visai kitokį to garsaus

kunigo vaizdą, o čia stovėjo labai paprastas, iš pirmo

žvilgsnio toks nedrąsus, tarsi neryžtingas, niekuo neimponuojantis

kunigas.

ses. G. E. Šuliauskaitė

* * *

Pirmas įspūdis buvo keistokas: stovi žmogus, atrodo

150

toks į kamputį įspraustas, susigūžęs, suvargęs, nukankintas

žmogelis, tylus, kuklus, nedrąsus, romus...

ses. M. Gavėnaitė

* * *

Jis buvo gilus, mąstantis, tiesiog šventas kunigas. Ir dabar

– dabartiniais laikais jaunimas nori, kad jiems įrodytum

Dievo buvimą: ar Dievas iš viso yra, ar ne. Kunigas Juozas

Zdebskis neįrodinėjo Dievo buvimo, bet tiesiog savo gyvenimu

tai parodė. Parodė savo paprastumu, gerumu, šventumu,

gebėjimu domėtis kiekvienu žmogumi, mažiausiu vaikeliu ir

kreipti dėmesį į visus, į paprasčiausią žmogų. Ta jo auka, tas

paprastumas, nuolankumas ir kartu gerumas...

V. Beišytė

* * *

Nerimavau, kad jis gali imti mane pulti ar bent

prieštarauti, nors ir ne už aktyvią ateistinę veiklą, bet vis dėl

to už buvimą bedievių stovykloje. Būčiau gynęs savo teisę,

tačiau neprireikė.

– Gal norite aplankyti bažnyčią? Turbūt seniai nebuvote?

– Nuo to laiko, kai išvažiavau, – sudrebėjusia širdimi atsakiau.

– Mielai.

– Jūs eikite pagal savo įsitikinimus. Į mane dėmesio

nekreipkite, – žengiant į bažnyčios vidų kun. Juozas tarsi ranka

paglostė, nuramino.

Išėjau išsinešdamas patirtos krikščioniškos meilės lašelį.

A. Žilinskas (kūrybinis slapyvardis Vidas Spengla)

151

* * *

Daugiau negu jo žodžiai ar pamokslai bažnyčioje prabildavo

jo paties asmeninis santykis su Dievu. Kaip tas žmogus

kalbėjo, kaip gyveno ir kaip mūsų akivaizdoje elgėsi – mes

matėme, kad tai yra tikra, kad jis už tai pasirengęs numirti...

Skatino nesitraukti iš kelio neteisybei, neišsigąsti, nenusilenkti.

Ir tai turbūt labiausiai mus įtikino, kad Dievas jam nėra

abstrakcija, nėra teorija, kad jis – gyvenimo tikrovė, visko pagrindas.

Iškalbingesnio liudijimo negalėjo būti. <...> Kun. J.

Zdebskio gyvenimas buvo Evangelijos ir krikščioniškojo mokymo

kalba, išversta į asmeninio pavyzdžio kalbą. Jo pasirinkto

kelio teisingumą liudija šiandien jau išleistos 10 knygų apie

jį, jo palikti raštai bei dienoraščiai, apie jį sukurtas dokumentinis

filmas, jaunų žmonių noras remtis jo gyvenimo tiesomis,

kurių šaltinis – Šventasis Raštas. Brolis Bernardas OFS pavadino

kun. J. Zdebskį Susitaikinimo sakramento mokytoju ir

tiesos liudytoju.

Kun. R. Grigas

* * *

Man asmeniškai Jis reikšdavo labai daug. Kai ateidavau

į bažnyčią, nenorėdavau iš jos išeiti. Jo pamokslai būdavo

labai išsamūs, pamokinantys, gyvenimiški. Turėdavo daug

palyginimų, ypač iš šeimų gyvenimo. Aš Jo vis dar pasiilgstu.

Kai būnu bažnyčioje, atrodo, kad joje vis dar tebėra jo dvasia.

* * *

D. Pankevičienė

Iš tikrųjų tai buvo didelė Dievo dovana, kad mes turėjome

tokį kunigą. Už jaunimą, kad jie būtų sąmoningi, – jis du

kartus kalėjimuose kentėjo. 1980 m. jis buvo net specialiomis

152

cheminėmis priemonėmis kagėbistų nudegintas, norėta jį sukompromituoti,

apšmeižti, apjuodinti, primesti jam baisiausius

dalykus. Bet ir vėl visa išėjo į gera. Turėdamas be galo didelę

aukos ir pasiaukojamos meilės kitiems, savęs išsižadėjimo

dvasią, jis nugalėjo ir šią kliūtį.

Jo Meilei nebuvo ribų. Visa sovietų imperija buvo jo parapija.

ses. N. Sadūnaitė

* * *

Gal po 1980 metų, pradėjau gauti laiškų, kaltinančių, kad

bendraujame su juo – jis esąs amoralus, šioks ir toks. Bet aš

tuos laiškus nusijuokus jam atiduodavau. Ir man, ir jam buvo

aišku, kad čia saugumo darbas. Bet vis tiek ir kai kurie geri

žmonės patikėjo – vadinasi, saugumas savo pasiekė. Net buvo

patarta vienuolynams su juo nebendrauti. Kadangi mes (Kauno

Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacija – aut. past.) tuo

metu priklausėme vyskupo tremtinio Julijono Steponavičiaus

vadovybei, tai mūsų tas patarimas neįpareigojo ir mes bendravome

toliau. Į saugumiečių laiškus kun. J. Zdebskis reaguodavo

visada ramiai ir sakydavo:

– Ką gi, jeigu Viešpats mane veda nuolankumo keliu, tai

gal gerai, nes Jis pats juo ėjo.

Be jokio pykčio. Jo nuolankumas ir romumas buvo

ženklai, rodę, kad jis geros dvasios, kad galima su juo bendrauti,

nebijoti. Nes jeigu žmogus būtų kokių aistrų vergas, tai

tikrai negalėtų praktikuoti tokių dalykų.

ses. J. Kuodytė

* * *

Aš nebuvau kunigo Zdebskio dvasios kūdikis, kaip

Robertas Grigas, ir neužaugau jo sparnų pavėsy. Bet jeigu

153

tiesa, kad Dievas mūsų gyvenimais seka pasaką, tai Zdebskio

gyvenimo pasaka iki šiol man tikrai įdomi ir svarbi. Ir keista,

kad juo toliau, juo labiau aš jį pradedu suprasti.

* * *

Kun. J. Sasnauskas

Sakydavo, skausmas yra druska, kuri neleidžia žmogui

pūti – skausme žmogus nutrinamas? Kaip jis tada mums,

dar jauniems, sakydavo: „Tik šitaip grūdinasi plienas!“ Ir

pats nepaprastai vertino skausmą. Jis nepraleisdavo progų

pakentėti. Ypač vertino nekaltą kančią. Sakydavo, kad būtent

šita kančia yra panašiausia į Kristaus kančią – tai ne tik nuvalanti,

bet ir atperkamoji kančia.

ses. A. Raižytė

* * *

Mes lankėme ir močiutes kaime su juo, ėjome skaldyti joms

malkų, žiemą važiuodavome su slidėmis, Šlavantų vienkiemiuose

lankydami senukus, jiems veždavome duonos. Lankydamas

ligonius (jis turėdavo maždaug keturiasdešimt ligonių

ir senelių savo parapijoje ir visus ligi vieno apvažiuodavo

kiekvieną pirmąjį mėnesio penktadienį nuo ryto iki vakaro)

veždavo ne tik Komuniją. Jis veždavo paprastumą: veždavo

tai, ką žmonės turi nunešti vieni kitiems. Štai mano pamokos,

ir todėl aš galiu jį vadinti savo mokytoju.

kun. J. Valionis

* * *

Iš tikrųjų jis priešo galėjo tik gailėtis, galėjo jam kuo nors

padėti, kad tas truputį susimąstytų. Šitai padaryti galėjo, bet

154

žiūrėti į jį kaip į priešą, kuriam galima ir bloga padaryti, –

šito jausmo tikrai jis neturėjo.

arkivysk. SJ S. Tamkevičius

* * *

Kunigas Zdebskis pats pasirinko sau varžtus ir visą laiką

save labai tramdė. Tai buvo savitvarda. Jis stengėsi nepakenkti

kitam, nepažeminti savęs, kaip žmogaus, nenusileisti

iki gyvūno lygio. Jis tramdė savo įgeidžius, aistras, tai yra

grūmėsi su dėsniais, kurie būdingi zoologiniam pasauliui. Jis

priklausė žmonių, ne gyvūnų pasauliui. Todėl, pavyzdžiui, jis

buvo abstinentas, savo gyvenimą tvarkė taip, kad viešpatautų

ne kūno, o dvasinio gyvenimo dėsniai. <...> Jis nelabai ką

iš anksto planuodavo, nevykdė kokios nors programos. Šitas

ekspromtinis jo veiklos būdas jam pridarydavo nemažai

nemalonumų. Sakysim, pagal kanonus kunigas privalo kasdien

Mišias laikyti nustatytu laiku: vakare arba rytą būna

parapijoje pamaldos. Jis stengdavosi to laikytis.. Bet, žiūrėk,

pakeliui sutinka kokį žmogų, reikia suteikti sakramentinę

pagalbą: pakrikštyti, ligonį aplankyti ir panašiai. Jis negali

atsisakyti, nes žino, kad parapijoje tuo metu nieko labai svarbaus

nėra, o štai žmogui, kurį jis pakeliui sutiko ir kuris jį

prašo, – labai svarbus reikalas – liga ir panašiai. Tad jis ir

važiuoja pas jį.

Tai evangelinis poelgis. Bet tai sukeldavo nemažai

konfliktų su bažnytine vadovybe. Jis teisindavosi evangeliniu

pamokymu, kad geras ganytojas palieka 99 avis, kurios ramiai

ganosi, ir eina ieškoti vienos, įstrigusios į erškėčius,

pasimetusios, paklydusios.

P. Plumpa

155

156

* * *

Jis dirbo iš visos širdies ir nesidemonstravo. Jis sakydavo,

kad nieko neturime bijoti. „Dievo reikia klausyti labiau

negu žmonių“, – tai jo dėsnis, pakartojant pirmųjų apaštalų,

Jėzaus mokinių, žodžius. Jis sakydavo:

– Jeigu nori pasisekimo, viską daryk dėl Dievo. Nelauk,

kad žmonės tave įvertintų, gerbtų. <...>

Buvo reiklus. Atsimenu, Prienuose buvo pakviestas Zdebskis.

O jis konkrečiai klausia:

– Ką padarėte su prieglauda? Ką padarėte su vaikais?

Jeigu nieko nepadarėte, neapsimoka mums čia rinktis, rizikuoti.

Turi būti darbo vaisiai!

P. Petronis

* * *

Tai buvo nuostabus žmogus. Ligonių suprasti niekas kitas

negalėjo taip, kaip jis suprato. Jis galėjo išblaškyti liūdnas

dienas. Mes jo laukdavom kaip šventės didelės. Jis įeidavo

tokiu ramiu veidu, su šypsena, nors jautei, kad kartais buvo

labai nuvargęs. <...>

Atvažiuodavo kiekvieną mėnesio pirmą panktadienį.

Kiekvieną! Jei jis nespėdavo, tai vėluodavo, atvažiuodavo

vėliau, vakare – vėlų vakarą. Aš jo laukdavau visą dieną,

ištisą dieną melsdavausi. Laukiau kaip didelio svečio. Ir sulaukdavau.

* * *

I. Medonaitė

Kunigas Zdebskis patraukdavo jaunimą ir savo pamokslais:

jis buvo ne tik geras nuodėmklausys, bet ir tikras, išskirtinis

pamokslininkas. Pamokslams medžiagos imdavo iš aktualių,

tuo metu dar mažai skaitomų (nes sunkiai gaunamų) knygų.

Kuo pats buvo susižavėjęs, tai ir per pamokslus stengėsi

perteikti. Jo pamokslų ciklai būdavo labai nuoseklūs –

nagrinėjantys tai apologetikos klausimus, tai psichologines

problemas. Labai pravertė ir populiari mašinraščiu spausdinta

nežinomo autoriaus knyga „Organiškoji askezė“, kur

buvo svarstomi temperamentai, charakteriai, specialūs vyro

ir moters psichologiniai klausimai. Man atrodo, kad kunigas

Zdebskis šituo labiausiai ir patraukė jaunimą. Per jo

pamokslus bažnyčia būdavo pilna.

ses. L. Paulavičiūtė

* * *

Susipažinus mane stebino, kad jokių išskaičiavimų, jokio

savanaudiškumo jis neturėjo. Ir jokių laiko varžtų, ribų.

Visiems trūksta laiko, visi susitikę su žmogum, žiūri į laikrodį

ir vis rodos, kad jie neturi laiko. O jis visada turėdavo laiko

– atrodė, kad niekur neskuba. Žinoma, kai kur nuvažiuodavom

ir pavėlavę. Bet, sako: „Tokia Dievo valia“. Jis dažnai

vėluodavo, bet ne iš blogos valios – iš artimo meilės.

D. Čepas

* * *

Gaila, bet aš nemačiau jo gyvo. Galbūt ir esu matęs, nes

tuose kraštuose esu gyvenęs. Bet jis man nėra įstrigęs <...>.

Atvirai pasakysiu, aš patyriau dvasinį nokautą, susipažįnęs

su juo. Aš netikėjau, kad tokių žmonių gali būti. Tai nėra

pažintis – tai yra, sakyčiau, gyvenimo tęstinumas, galbūt tai,

ko žmogus ieško, neranda. Mes dažnai vadinamės katalikais,

bet suprantu, kad palyginus su kunigu Juozu esu menkas katalikas.

Taip, aš save labai noriu kritikuoti po pažinties su juo.

<...> Juk kunigas Juozas niekam dėl nieko nesiaiškindavo.

157

Jis niekados niekam nesiteisindavo. Jis nieko nedarydavo

specialiai – kiek aš supratau, išklausęs kitus žmones. Jis viską

darė – ir viskas!

J. Sabolius

* * *

Apie tokius istorijos kūrėjus turime kalbėti, o ne apie tuos

tuštybių mugės statistus, kurie šiandien galvoja, kad yra labai

svarbūs, nes juos dažnai rodo per televizorių... Kun. J. Zdebskio

gyvenimas – tikra sėkmės istorija. Ar gali būti didesnė

sėkmė už gyvenimą, turint mylinčią širdį ir švarią sąžinę?

A. Navickas

158

Prisiminimai apie kun. J. Zdebskį

Prisiminimų autorė nežinoma, tikėtina, kad juos rašė ses.

G. E. Šuliauskaitė.

Tai buvo apie 1968 metus. Buvo kalbama, kad Prienuose

yra labai uolus kunigas. Kaip mes apsidžiaugėme sužinoję, kad

tas kunigas pakviestas vesti mums rekolekcijas. Su jaunatvišku

nekantrumu jų laukėme. Pagaliau vieną vakarą į butą, kuriame

jau buvome visos susirinkusios, pasibeldė nepažįstamas

žmogus. Mes tada visko bijojome ir kiekvienas nelauktas

skambutis sukeldavo nerimą. Svečio nenorėjome įsileisti, bet

susigriebę: „Gal čia rekolekcijų vedėjas,“ atidarėme duris.

Nepažįstamasis įėjęs, nedrąsiai atsistojo koridoriuje į kamputį,

tiriančiai peržvelgė mus ir pasisakė, kas esąs.

Mano nuotaika iš karto krito: mintyse buvau susidariusi

visai kitokį to garsaus kunigo vaizdą, o čia stovėjo labai paprastas,

iš pirmo žvilgsnio, toks nedrąsus, tarsi neryžtingas,

niekuo neimponuojantis kunigas.

Pirmieji vakaro punktai mąstymui. Svečias kalbėjo

apie rekolekcijų reikšmę. Mūsų nustebimui, lyg atspėdamas

klausančiųjų mintis, jis pradėjo aiškinti, jog rekolekcijų

sėkmė nepriklauso nuo vedėjo asmeninių savybių, jo iškalbos,

žinių, o tik nuo mūsų bendradarbiavimo su Dievo malone,

nuo mūsų pačių nusiteikimo. Rekolekcijose mes privalome

ne kažko naujo, įdomaus laukti, bet tai, ką išgirstame, giliai

išmąstyti ir aptarti su Viešpačiu. Mano nuotaika išsilygino ir

su malonumu nusistvėriau tos minties: „Na, taip ir bus! Kažko

ypatingo neišgirsime, bet Dievas padės, rekolekcijos vistiek

duos naudos. O žmonės... jie visada perdeda ką nors ypatingai

girti. Tas pat ir čia...“

159

Juo toliau kalbėjo vedėjas, tuo labiau keitėsi mūsų nuotaika.

Kiekvienas jo žodis buvo nuspalvintas savomis emocijomis,

nuoširdumu, psichologiniu įžvalgumu, subtiliai pergyventas

ir perduodamas be jokio falšo:

„Jei nėra meilės didvyriškumo – dėmesio kitiems, tada

nėra šventumo. Sielos išganymo sau neįvykdysime, jei

neturėsime dvasios vaikų.

Jei kas nors eina į pragarą tik dėl to, kad kas nors savo

pašaukimą paniekino, nes pašaukimų duota tiek, kad niekas

neitų įpragarą.

Jau vien tas žinojimas, kad viena neisiu nei į dangų, nei į

pragarą, turi mums sukelti nerimą...“

Pirmoji nuotaika išgaravo, kaip rūkai ankstyvą vasaros

rytą.

Per visas rekolekcijas mes jautėme, kad jis gyvena tuo, ką

kalba, ir kalba, kuo pats gyvena: „Seselės, didžiausia nuodėmė

– netikėti Dievo meile!“

Ypatingai vaizdžiai mokėjo perduoti gyvenimo pavyzdžius,

kurie uždegdavo Kristui ir žmonėms ir tarsi užaugino sparnus

apaštalavimui.

Tokių rekolekcijų tais laikais mes nebuvome turėję. Po

mąstymo punktų juokingai man atrodydavo, kai kunigas

vis primindavo: „Seselės, gerai patikrinkite, ar jūsų mintys

neklaidžiojo kur nors...“, nes taip buvome uždegtos, o Dievas

atrodydavo taip arti, kad apie išsiblaškymą nė minties

nebuvo. Tada pirmą kartą išgirdome apie opiausias Bažnyčios

ir Tėvynės problemas. Jis pirmasis kunigas, aiškiai pasakęs,

ko mums reikia siekti, kaip reikia mylėti žmogų – draugą ir

priešą, kokio apaštalavimo dabartinėje situacijoje laukia iš

seserų Bažnyčia ir Tauta. Jis akcentavo gilų vidinį gyvenimą

ir besąlygišką aukojimąsi kitiems.

160

Jau pirmosios jo rekolekcijos davė daugeliui mūsų naują

gyvenimo kryptį. Ir prasidėjo tuomet įvairūs jaunimo, vaikų ir

suaugusių susibūrimai, kurių pagrindinis vadovas buvo kun.

Juozas Zdebskis.

Kunigas Juozas – labai savita ir įdomi asmenybė. Jo

pamaldumas buvo santūrus, tačiau gilus. Klebonijos darbuotojai

pasakojo, kad kokiu laiku jis begrįždavo namo, nors ir

vėliausią vakarą, visuomet eidavo aplankyti Švč. Sakramentą

į Bažnyčią (Šlavantuose). Jei kas sudrausdavo, sakydamas,

jog jau labai vėlu, tamsu, – jis tyliai pratardavo: „O Jėzus tai

laukia...“ – ir išeidavo į gūdžią nakties tamsą.

Kelionėse, kas su juo bevažiuodavo, visuomet kalbėdavo

tris dalis rožančiaus ir dar vieną pridėdavo, juokais sakydamas:

„Nu... dar liko miego dalis...“ Visi važiuojantys žinojo,

kad po rožančiaus dar reikia sukalbėti šv. Juozapo, šv. Antano,

šv. Kazimiero ir šv. Teresėlės litanijas.

Jis nuoširdžiai mylėjo, jo žodžias tariant, ano pasaulio

draugus ir buvo jiems dėkingas už gautas malones. Kun. Juozas

niekada nepravažiuodavo pro Kapsuką (Marijampolę)

neaplankęs mūsų tautos pasididžiavimo – arkivyskupo Jurgio

Matulaičio, besiilsinčio Marijampolės bažnyčioje. „Juk

negražu pravažiuojant neaplankyti draugų...“ – sakydavo bendrakeleiviams

ir sukdavo mašiną bažnyčios link.

Kartą jis pasakojo, kaip susidraugavo su šv. Kūdikėlio

Jėzaus Teresėle. Apie tai jis pasakojo būdamas vikaru

Prienuose.

Vieną dieną atsigulė poilsio, nutaręs pusę penkių atsikelti

ir eiti į bažnyčią. Miegodamas sapnuoja.

Jis – tarsi klasės draugų tarpe. Prie jo prieina graži

mergaitė. Ir keistas, dar jam nepatirtas dalykas – žino jos vidaus

gyvenimą: jos siela nuostabiai graži, didelio šventumo, ir

161

ji labai norinti jam padėti. Nepažįstamoji sako: „Jums penktą

valandą skambins...“ ir atsibudo. Buvo pusė penkių. Laikas

eiti į bažnyčią. Pašoko, bet prisiminęs: „Jums penktą valandą

skambins...“, pagautas kažkokio smalsumo, nutaria palaukti.

Lygiai penktą valandą sučirškė telefonas. Signalas

tarpmiestinių pasikalbėjimų?! Su žingeidumu nustvėrė

ragelį... Nieko ypatingo – skambino moteris ir norėjo susitarti

dėl šeimininkavimo... Lyg kažko nusivylęs, išėjo į bažnyčią.

Praėjo kiek laiko. Kartą netyčiom šeimininkė prasitarė,

kiek turėjo vargo, kol jam prisiskambino, kai norėjo ateiti

dirbti šeimininke. Daug kartų skambino, bet vis nerasdavo

ir nerasdavo namuose. Galiausiai nutarė – dar vieną kartą

paskambins, jei neras, ieškos kito darbo. Išklausęs pasakojimo,

kunigas tarė: „Ir šį kartą būtumėte manęs neradę, bet va

sapnavau tokį sapną...“, – ir jį papasakojo. Šeimininkė sušuko:

„Tai buvo šv. Teresėlė! Aš jos labai prašiau man padėti jus

surasti!“

Nuo tada kun. Juozas visokiuose rūpesčiuose ir nelaimėse

prašydavo šv. Teresėlės pagalbos.

Kun. J. Zdebskis buvo be galo kantrus kitų ydoms, nieko

nesmerkdavo, visuomet bandydamas pateisinti: „Na, negali

būti! Gal ne taip supratote! Juk, rodos, toks geras žmogus...“

Sunku rasti kitą tokį, kuris taip lengvai būtų visiems

prieinamas. Daug yra kunigų, kurie, būdami nors labiausiai

užimti, stengiasi visada padėti. Tik į juos kreiptis dėl kokio

menkesnio dalyko būdavo nedrąsu, o kun. Juozas taip nuteikdavo

žmogų, kad tas prašydamas jo pagalbos, tarsi suteikia

kunigui malonumą padaryti dar vieną gerą darbą. Taip, jo

plačios širdies padrąsinti, visi jį išnaudojo: kas pas ligonį už

kelių šimtų kilometrų, kas kur nors pavežėti paprašydavo,

konferenciją pasakyti ar senelį aplankyti. Visus sutikdavo

162

maloniai šypsodamasis, o paprašius – tuoj iš kišenės traukdavo

kalendorėlį: „Nu... kaip nors čia suveiksime...“ Taip darė

gera už ačiū, nereikalaudamas jokio atlyginimo.

„Šlavantų tėvelis“ (taip daug kas jį vadindavo) niekada

nepraeidavo pro nelaimės ištiktą žmogų. Kartą važiuojant iš

Vilniaus, prie plento, ant kranto pamatė gulintį žmogų. Kunigas

tuoj sustabdė mašiną. Važiavusieji kartu bandė jį raminti:

„Tikriausiai girtas miega. Oras geras – nesušals!“ „O ką gali

žinoti – gal širdis sustreikavo?“ – nenusileido ir nužingsniavo

prie gulinčio. O tas, saulutės atokaitoje, ramiausiai sau snaudė.

Kunigas jį pakėlė, liepdamas eiti ten, kur niekas nemato, kad

pravažiuojantiems nekeltų rūpesčio – „O gal žmogui bloga

pasidarė?“

Kartą eidamas rado nugriuvusį girtą vyrą. Kunigas, kaip

ir visuomet, nepraėjo pro šalį. Bandė vargšelį pakelti. Tas

stodavo ir vėl griūdavo. Galiausiai vos ne vos išklausęs, kur

gyvena, pradėjo tempti namo. Kelias tolokas. Kalba nesiriša.

Žmogelis kažką vapalioja – kaip girtas! Kiek paėjus, vargšelis

lyg tai prablaivėjo, paskui nustebęs sušuko: „Vaje, juk tai

kunigėlis!“ Kaip perkūno trenktas, ištraukė ranką, pasipurtė,

bandė išsitiesti ir nužingsniavo vienas nelygiu žingsniu“.

Kiek tokių atsitikimų? Šimtai! Gera daryti tokiems, kurių

draugystė nemaloni, kurie net neatsimins, kas išgelbėjo juos

nuo peršalimo, invalidumo ar net mirties, iš kurių vietoje

padėkos, išgirsi keiksmus ir tik amžinybėje sužinos, kiek kainavo

jo geradariui juos parvesti ar parvežti namo, – tai jau

visiškas savęs atsižadėjimas. Juk tuo momentu jo dažniausiai

kas nors laukdavo, ir, sutartą valandą nesulaukę, pasitikdavo

su priekaištais ar nemalonia veido išraiška.

Jis nepraeidavo pro šalį, kur jausdavo galimą nelaimę.

Kartą, važiuojant Žemaitijos keliais, jis pastebėjo po stipraus

163

lietaus išgraužtą kelio pakraštį. Kunigas iš karto sustojo: „Čia

naktį, besilenkiant mašinoms, gali įvykti nelaimė...“Susirado

lazdelę, ant jos užrišo savo baltą nosinę ir įsmeigė prie pavojingos

vietos: „Visgi bus ženklas...“

Važiuodamas vieną dieną labai judriu plentu pastebėjo,

– visos mašinos daro posūkį ir kažką aplenkia. Privažiavo

arčiau. Žiūri: ant kelio guli didokas rąstas, užimdamas beveik

pusę plento. Kunigas Juozas nusistebėjo: „Na kokis galas

taip galėjo padaryti? Juk čia lengvai gali įvykti avarija!“

Išlipęs numetė rastą į šalį ir važiuoja toliau. Vos tik truputį

pavažiavus, iššoko autoinspekcija ir stabdo jo mašiną. Kunigas

nustebo: „Rodos niekuo nenusikaltau...Ko jis kimba prie

manęs?“ Milicininkai mandagiai prakalbino ir paprašė teisių,

mat už kliūties pašalinimą nuo kelio, kurią autoinspekcija

sąmoningai padarė, norėdami patikrinti vairuotojų jautrumą

kitiems, ir kuri jau pusę dienos gulėjo ant plento nepajudinta,

nors mašinos švilpė viena po kitos, norėjo įrašyti „Kelio

džentelmenas“, paaiškindami, jog šis įrašas gali daug padėti,

jei įvyktų koks nors nesusipratimas. Milicijos inspektorius,

bepildydamas reikalingą formą paklausė „kelio džentelmeną“,

kuo jis dirba, ir netikėtai išgirdę, jog jis – kunigas, pasimetė:

užbaigti rašyti ar ne? Jie jautėsi kaip pagauti, – tik ką išgyrę

vairuotojo humaniškumą, nusistebėję kitų abuojumu, negalėjo

trauktis atgal, o rašyti kunigui „Kelio džentelmenas – vėl

nekilo ranka. Pagaliau, nors ir be entuziazmo, dokumentus

sutvarkė.

Kunigas Zdebskis, pats uoliai gera darydamas kitiems,

nuolat ragino visus nepraeiti pro kitų nelaimę, tačiau budint,

kad čia neįsisuktų puikybės demonas, viską paversdamas

niekais.

Jei kas mėgindavo labai jam dėkoti, susilaukdavo aštrių

164

žodžių. Kartą, po savaitės rekolekcijų, seserys norėjo jam

padėkoti. Momentas savotiškai iškilmingas: visos sustojo,

o viena išėjusi į priekį, pradėjo kalbėti. Dėkojo nuoširdžiai,

iškeldama vedėjo nuopelnus. Kunigas Juozas klausėsi rimtai,

bet juo toliau, juo labiau niaukėsi jo veidas. Kai sesuo nutilo,

rekolekcijų vedėjas prabilo nelauktai kietu ir griežtu tonu: „O

dabar prie visų jūsų žodžių labai tiktų atnešti tribulą ir dar

pasmilkyti...“ Įspūdis buvo pritrenkiantis: „Toks geras tėvelis,

o taip skaudžiai išjuokė mūsų tikrai nuoširdžią padėką!“

Bėgdamas nuo jam rodomos pagarbos ir dėmesio, nebuvo

fanatiškai siauras. Kai jis šventė 25 metų kunigystės jubiliejų

Vilniuje su kurso draugais, įvairių miestų jaunimas atvažiavo

jo pasveikinti, parodant kitiems, kaip jauni žmonės myli ir

gerbia tuos kunigus, kurie aukojasi dėl Bažnyčios, nebodami

pavojų ir negailėdami savo gyvybės.

Po iškilmingų pamaldų didelis būrys jaunimo sugužėjo į

zakristiją. Kun. Zdebskis, metęs žvilgsnį, tuoj suprato – čia

ieško jo, nes visi veidai pažįstami. Jis greitai nėrė į tolimiausią

zakristijos kampelį, norėdamas kaip nors pasislėpti. Jaunimui

teko eiti per visą zakristiją jo ieškoti. Po kurio laiko, kalbant

su juo apie jubiliejų, taip išreiškė: „Aišku, tokie išskyrimai,

sveikinimai – labai nemalonūs, bet dėl bendro Bažnyčios

reikalo – gerai“.

Apie jo dvasios paprastumą ryškiausiai bylojo visa aplinka:

paprastas butas, menki drabužiai, nuo nesibaigiančių

kelionių aptrinta mašina.

Kartą vėlyvą vakarą, grįžtant iš tolimos kelionės po Latviją,

užsukome pas vieną gerą kleboną. Pamatęs kun. Juozą labai

išvargusį, po ilgos kelionės suglamžytu ir dulkinu kostiumu,

šeimininkas su matomu pasigėrėjimu ir užuojauta kalbėjo:

„Kokia mums gėda prieš jį. Jis visas dulkinas, išvargęs, o mes

– patogiai, šiltame kambaryje įsitaisę!“

165

Kun. Juozas artimai bendravo su aukštas pareigas

einančiais žmonėmis, mokslininkais ir įvairių profesijų inteligentais,

nuolatos buvo apsuptas jaunimo, tačiau nemažiau

rūpinosi ir niekam nežinomais, gyvenimo nuskriaustais ar

užmirštais vargšais.

Vieną vasarą kun. Juozas pasiėmė kažką lauktuvių

ir išvažiavome į kaimą. Ant kalniuko stovėjo apleista,

susigūžusi sodybėlė. Įėjome į seną, sukrypusią bakūžę. Ant

lovos sėdėjo senutė. Jos veidas, vargų išvagotas, atrodė kaip

džiovinta kriaušė. Pamačiusi kunigą, senutė džiaugsmingai

sušuko: „O, klebonėlis... klebonėlis atvažiavo!“ Matyt,

jis čia buvo dažnas svečias. Kunigas Juozas priėjo prie

skurdžios lovos, apkabino senutę per pečius ir maloniai

kalbėjo. Močiutė švietė iš džiaugsmo, net veidukai paraudo.

Išeidamas nuoširdžiai atsisveikino ir paliko dovanėlę.

Važiuodamas namo, susimąstęs kalbėjo: „Ar matėte, kokios

laimingos buvo senelės akys?“ Aplankymas, nuoširdi meilė

ir palankumas – kiek džiaugsmo vienišai senatvei. Žinot, kad

kiekvieną pirmą mėnesio penktadienį lankydavo savo parapijos

senelius ir ligonius, nuveždamas jiems Švč. Sakramentą,

galima suprasti, kiek tokių džiaugsmo valandėlių suteikdavo

skausmų iškamuotiems ligoniams ir seneliams. Jis sakydavo:

„Mano parapijos didysis turtas – ligoniai ir seneliai“. Užtat

juos ir lankydavo, nepaisydamas blogo oro, svarbių reikalų ar

sugedusio transporto.

Jo jautri širdis išgyveno dėl visų, negalinčių maitintis Gyvenimo

Duona. Negailėdamas lėšų, jėgų ir laiko, lankydavo

toliau ar arčiau tarnaujančius armijoje kareivėlius. Susirasdavo

juos tolimiausiuose Sibiro užkampiuose, šaltoje Šiaurėje ir

nykiose Kazachstano stepėse.

Kun. Juozas dažnai lydėdavo artimuosius nežinomais

166

keliais į lagerius pas sąžinės belaisvius, o negalėdamas pasimatyti

su jais, bent iš tolo siųsdavo kunigišką palaiminimą.

<...>

Kun. J. Zdebskis kelionėse būdavo nepamainomas pagalbininkas:

kai perpildytose geležinkelio stotyse būdavo

beviltiška gauti bilietą, jis kažkokiu būdu visados sugebėdavo

gauti. Kartą Maskvoje vienoje stotyje prie visų langelių buvo

nutįsusios didžiausios eilės keleivių. Nusipirkti bilietą atrodė

neįmanoma. Buvo dar vienas langelis, į kurio pusę niekas net

nesidairė. Prie jo išdidžiai kabojo užrašas: „Tarybų Sąjungos

didvyriams“. Kunigas Juozas priėjo prie to langelio ir paprašė

bilieto. Jam šaltai paaiškino, kad čia aptarnaujami tik Tarybų

Sąjungos didvyriai. Kunigas, šypsodamasis, tik jam vienam

būdingu didelio vaiko tonu, prabilo: „Aš... nesu didvyris, bet

tikrai, tikrai, pažadu, kad būsiu didvyris...“ Kasininkė, paveikta

jo tono, o gal šv. Teresėlė kažką suveikė, davė „būsimam

didvyriui“ bilietą ir, be to, pakvietė, jei kada vėl bus bėda,

neužmiršti to langelio.

Jis dažnai sakydavo, kad norint ką nors išprašyti, reikia tą

asmenį prajuokinti, tada jis tampa sukalbamesnis.

1984 m. kovo 4 d. per šv. Kazimiero iškilmes Vilniuje

suvažiavo daug maldininkų. Didelė jų dalis, nežiūrint šalčio,

išstovėjo per visas pamaldas šventoriuje. Virš durų kabėjo

garsiakalbiai, bet jie buvo tylūs kaip žemė. Žmonės nieko

negirdėjo, negalėjo sekti nė šv. Mišių eigos, nebuvo jokios

galimybės priimti šv. Komuniją. Kitos šv. Mišios turėjo būti

lenkų kalba, tačiau ir jų jau laukė ne mažiau žmonių. Štai

tau ir iškilmės – nei šv. Mišių, nei šv. Komunijos! Bet štai iš

bažnyčios su minia išėjo keli kunigai, tarp jų ir kun. Juozas

Zdebskis. Visi susijaudinę – klebonas jiems neleido laikyti

šv. Mišių prie šv. Kazimiero karsto... Pažįstami puolė prie jų,

167

išdėstė visas bėdas ir prašo pagalbos. Reikia kažkur laikyti šv.

Mišias! Bet kur? Į šv. Mikalojų!...

Tokiose situacijose jis taip mokėdavo suvaidinti, jog net

rimti pareigūnai pasimesdavo: kunigas tiesą sako ar juokus

krečia?

Varėnoje vyko sufabrikuotas kun. S. Tamkevičiaus teismas

dėl avarijos. Tikinčiųjų privažiavo iš visokių miestų: pilna

salė, visas būrys prie salės durų, koridoriuje ir ant laiptų.

Į salę daugiau nieko neįleidžia. Štai ateina kun. Zdebskis.

Praeina pro minią susikaupusiu veidu, su niekuo nesisveikindamas

ir įeina į kažkokį kabinetą. Čia jis prisistato kaip

korespondentas, ir jį įveda į salę. Po teismo kun. Juozas

nuvažiuoja pas „nukentėjusįjį“ į kaimą (teisme buvo pranešta,

kad „nukentėjęs“ serga ir negali atvykti). Neradęs jo namuose,

grįžta į Varėną. Prie stoties milicija ir kiti darbuotojai pradėjo

gaudyti atvykusius į teismą. Kun. Zdebskis, pamatęs, kas darosi,

skuba tiesiai pas rajono galinguosius. Lauke prie durų randa

bestoviniuojančius milicininkus ir saugumiečius. Kunigas

prieina prie jų ir paprašo įleisti pas viršininką. Jam reikia žinių

užsienio korespondentams apie įvykį prie autobusų stoties...

Visi klausiusieji apstulbo, pritrenkti tokios drąsos. Atsipeikėję

puolė ant kunigo ir liepė kuo greičiausiai dingti iš akių. O tas

– ramiausiai nužingsniavo į mašiną. Kai jau ruošėsi važiuoti, iš

patalpų iššoko darbuotojas, šaukdamas į vidų, bet „korespondentas“,

nekreipdamas dėmesio į jo šūkaliojimus, nuvažiavo

savais keliais. <...>

Kun. J. Zdebskis būdavo beveik visuose sąžinės belaisvių

teismuose. Ilgiau ar trumpiau pabuvęs sakydavo: „Tai jau

turbūt užregistravo! Galima važiuoti namo“.

Kun. Alfonsas Svarinskas kartą taip išsireiškė: „Kai jau

visi išsigąs, tai kunigas Juozas persižegnos ir eis...“

168

Kai buvo suimtas kun. A. Svarinskas ir daugiau ar mažiau

buvo jaučiama baimės atmosfera, kun. Juozas labai ramiai

kalbėjo: „Žiūrėkite, kaip Dievas myli Lietuvą. Anksčiau pergyvenome,

kad Lietuva negavo kardinolo, o dabar Dievas

davė daugiau negu kardinolą – kankinį. Lietuvai daugiau naudos

turėti kunigą kalėjime, negu gauti kardinolą“. Jis visados

pabrėždavo nekaltos kančios atperkamąją galią.

Visa kun. Juozo asmenybė dvelkė kažkokiu paslaptingumu.

Apie save beveik nieko nekalbėdavo. Grįžęs iš ilgiausių

kelionių pas kalinius ar tremtinius, net savo draugams beveik

nieko nepapasakodavo, nesiskųsdavo savo sveikata, savo

vargais ir nesėkmėmis. Kiek buvo jautrus kitų negalėms, tiek

nesirūpino savo sveikata, savo asmeniškais reikalais. Atrodo,

jis jų net neturėjo, išskyrus darbą parapijoje. Tik labai artimiems

paskutiniu laiku pasiskundė, jog sveikata visai prasta,

beveik viena koja jau karste. Iš kur bus sveikata: dieną ir naktį

kelionėse ir kelionėse. Visi jį kvietė, nesvarbu, turi laiko ar ne,

pailsėjęs, ar tik iš kelionės. Jis nesiaiškindavo, kad po sunkios

kelionės jo laukia dar didesnis darbas. Dažnai jis miegodavo

tik valandą kitą.

Kartą atvažiavo vesti rekolekcijų tik ankstyvą pirmadienio

rytą. Iš papilkėjusio veido buvo galima atspėti – iš kelionės.

Aišku, nemiegojęs. Pasiūlėme truputį pailsėti. Praėjo valanda

kita. Bandome kelti, negailestingai beldžiame į duris, – o jis

miega kietai kaip akmuo ir tiek. Pagaliau išbudo. Jam pasakoma,

kad jau vienuolika. Tas, niekaip nesusiorientuodamas,

klausia: „Tai... vakaro ar ryto?“

Buvau persirgusi sunkia liga ir niekaip negalėjau atsigauti.

Reikėjo skubiai važiuoti į pagalbą kitoms. Bijodama rizikuoti

važiuoti autobusu, susitariau su pažįstama, ir ji pažadėjo mane

nuvežti, bet atvažiavo svečiai iš toli, ir kunigas prikalbėjo

169

mano pažįstamą pavežioti juos po atlaidus, o pats sutiko mane

pavėžėti.

Sutartą dieną mano sveikata visai pablogėjo, – vos paėjau.

Nutariau niekur nevažiuot. Koks bus iš manęs pagalbininkas?

Paprašiau namiškių, kad atvažiavusio kunigo atsiprašytų ir

paaiškintų, jog negaliu važiuoti, ir išėjau į bažnyčią. Buvo labai

silpna, vos paslinkau. Bebūnant bažnyčioje, man pasidarė

žymiai geriau ir pradėjau gailėtis, kodėl taip neapdairiai atsakiau

mašinos. Parėjus namo, sužinojau, kad buvo kun. Zdebskis

ir žadėjęs dar kartą sugrįžti, o aš, jei norėsiu važiuoti,

galiu ateiti į nurodytą vietą. Labai apsidžiaugiau ir padariau,

kaip buvo sakyta. Truputį palaukus sutartoje vietoje atvažiavo

mašina. Joje sėdėjo dar du keleiviai. Kai atsisėdau, kun. Zdebskis

atsigręžė ir atidžiai, geraširdiškai pasižiūrėjo. Aš pagalvojau:

„Džiaugiasi, kad dar vieną gerą darbą padarys“.

Kelionėje viskas klojosi gerai. Kai grįžau namo, namiškiai

pirmiausia paklausė, kaip sveikata. Pasidžiaugiau, jog netikėtai

gerai jaučiuosi... Tuomet jie papasakojo, kad atvažiavus kun.

Zdebskiui manęs paimti ir sužinojus, kad dėl ligos negaliu

važiuoti, jis paslaptingai paklausė, ar tikrai man būtina

važiuoti. Jie patvirtino. Tuomet jis tarė: „Aš dar sugrįšiu, jei

norės, galėsiu nuvežti“. Tuomet supratau, kad kaip tik tuo

laiku man pasidarė žymiai geriau.

Taip yra buvę ne man vienai. Kokiu būdu jis tai padarydavo

– biosrovių pagalba per atstumą ar kitu būdu, niekados

nedrįsau paklausti.

Visi žinojo, kad jis su vytele lengvai suranda požemines

vandens gyslas, kai reikia kasti šulinį – nurodo vietą.

Jo akys buvo ypatingai skvarbios, tačiau nekeliančios

siaubo ar neramumo. Buvo paprastas ir nuoširdus, bet supamas

kažkokio paslaptingumo. Jo išorė irgi buvo savita: tarsi

170

plaukianti eisena, plastiški judesiai. Tiesiog žavėdavo, kaip

nuolankiai išklauso jam sakomų pastabų. Jis dažnai vėluodavo

atvažiuoti sutartu laiku: pakeliui pasitaikydavo šimtai reikalų.

Kai kas pavėlavusiam parodydavo nepasitenkinimą. Jis

nuolankiai, truputį susigūžęs, kalto vaiko veidu išklausydavo

priekaištų. Kartą po tokių pastabų jis prabilo: „O, kad jūs

būtumėte matę, kokios laimingos buvo senelio akys!“ Tačiau

daugiau nieko neaiškino, kieno nelaimės privertė jį vėluoti.

Kunigas Juozas buvo kantrus ir ištvermingas kelionėse

ir lengvai pakeldavo (o gal mokėdavo taip paslėpti) visokius

kelionių vargus.

Kartą, grįždami iš kalinių, vėlų vakarą atsidūrėme viename

Sibiro aerodrome. Išvargę po ilgos kelionės autobusu,

o lėktuvas bus tik rytą. Kur prisiglausti? Keleivių perpildytos

visos salės, net laiptai užsėsti, vos galima praeiti siauru

takeliu. Vaikštau tarp žmonių ir beviltiškai dairausi vietelės.

Staiga mane pastebi viena šeima ir pakviečia: „Užimkite

kėdes, mes greitai išskrendame“. Aš tuojau pasišaukiau savus

žmones ir karališkai įsitaisėme. Įsivaizduokite, net ant kėdžių!

Kun. Zdebskis atrėmė galvą į sieną ir greitai užmigo. Taip jis

miegojo visą naktį, kaip savo lovoje. O mums – tai buvo šalta,

tai nuolatinis žmonių šurmulys neleido užmigti, galiausiai

pasidarė baisiai kietos kėdės. Mes su nusistebėjimu žvelgėme

į giliai miegantį kunigą Juozą ir stebėjomės jo ištverme.

Tuomet prisiminėme jo sakytus žodžius: „Jei nėra meilės

didvyriškumo – dėmesio kitiems, tada nėra šventumo“. „Ką

padarėte vienam iš mažiausių, man padarėte“. Šiuos Kristaus

žodžius jis skelbė savo gyvenimu.

Iš garbės kan. V. J. Vaičiūno asmeninio archyvo

171

Iš G. Drąsutytės užrašų

Sunku apibūdinti žodžiais tokį žmogų, kuris turbūt

ruošiamas šventumo garbei. Tai buvo pats paprasčiausias,

nuoširdžiausias ir niekada neišduodantis žmogus, labai mylėjo

visus žmones, ypač tuos, kurie patys nelaimingiausi. Buvo

nepaprastai kantrus. Niekada apie nieką – nė vieną žmogų –

nekalbėdavo blogai: jeigu būdavo kokių užuominų, kad va tas

ar kitas padarė nusikaltimą, jis sakydavo: „Dievas tebus jam

gailestingas“. Jis buvo nepaprastai nuoširdus, išsamus dvasios

vadas. Domėjosi visais ir turbūt savo kentėjimais ir auka labai

daugeliui laimėjo grįžimą prie Dievo. <...>

Kun. Juozo Zdebskio tėviškas gerumas, nuoširdumas visada

spindėjo Jo veide. Jo kuklumas ir paprastumas suteikdavo

drąsos ateiti pas Jį slegiant įvairioms negandoms, bėdoms,

neišsprendžiamais klausimais. Su nuostabiu atidumu, ypatingu

susitelkimu, dėmesiu išklausydavo ir, paprašęs kartu pasimelsti,

kad būtų suprasta ir įvykdyta Aukščiausiojo valia, patardavo,

ką reikėtų daryti.

Tėvelis nuolat kartodavo, kad kiekvienas žmogus – pats

nuostabiausias Dievo kūrybos šedevras. Jo dvasinis vadovavimas

buvo labai savitas, išmintingas, išradingas, originalus,

nepakartojamas, besiderinantis prie charakterio savybių, gyvenimo

aplinkybių. Jis išmintingai ir kantriai, rikiuodamas

motyvus už ir prieš – darydavo išvadas. Patardavo neskubėti,

dar pasimelsti. „Dievas prakalba per žmones ir gyvenimo

aplinkybes“ – sakydavo kun. Juozas.

Apie du dešimtmečius Dievas leido patirti Jo dvasinį

vadovavimą. Jis nuostabiai subtiliai, išmintingai, kantriai,

negailėdamas aukos ir kančios, vedė į laimės žiburį – Dievą.

172

Pats, matydamas Dievą kiekviename žmoguje, mokė dėl

Dievo mylėti, padėti darbu ir malda, auka kiekvienam žmogui

sutiktam gyvenimo kelyje. <...> Mokė džiaugtis gyvenimu,

pažinti tikrąjį džiaugsmą darant gera kitam. Kiekvieną dieną

įprasminti mažomis aukomis, kasdienybę paversti gražiausia

malda Dievui. Kasdien įjungti didžiąją Dievo dovaną – protą

ir pamąstyti – vesti pokalbį su Dievu: ką Dievas tau nori pasakyti,

kodėl taip, o ne kitaip turėčiau pasielgti! O vakare paklausti

savęs: ko nepadariau, ką galėjau padaryti, už klaidas

atsiprašyti ir ryžtis pasitaisyti, vengti klaidų ir progų, vedančių

į nuodėmes.

Pats, labai mylėdamas Dievo Motiną, Jai besąlygiškai

pasiaukojęs, ragino tai padaryti kuo greičiau ir nepamiršti to

pasiaukojimo visą gyvenimą.

Bėgant metams, įprasminęs savo gyvenimą kryžiaus

kančios aukoje klausdavo:

– Vaikeli, ar visus kasdieninius nepatogumus išnaudojai

aukai! Nė vienos ašaros nepaaukotos Viešpačiui, nė vienos

dienos be sąmoningos aukos! Jei labai lengvai eina dienos, jei

nėra prieštaravimų, tai kažkas ne taip – ne pagal Viešpaties

planą... Peržvelk, ar gyvenimas nepakrypo savo noru, o ne

Dievo valios vykdymo kryptimi...

Dažnai primindavo dienotvarkės laikymosi būtinumą,

kad nebūtų veltui leidžiamas laikas – didžioji Dievo dovana,

už kurią reikės griežtai atsiskaityti. Niekada nieko nesmerkė,

neniekino, o kalbant apie nesančius kiekvieną kartą kalbą

nukreipdavo kitur, mėgindamas visus ir visada pateisinti:

„Tegul Dievas būna visiems mums gailestingas“.

– Vaikeli, ar turi priešų? Ar už juos meldiesi? <...> bičiuliu

negali būti žmogus, kuris nesutinka nė vieno nelaikyti savo

priešu, – dažnai kartodavo Tėvelis. Kun. Juozas nenuilstamai

173

tvirtindavo, kad Dievui privalome niekada nieko neatsakyti,

nuolat primindavo kasdieninės atgailos būtinumą: „Jei nedarysite

atgailos, visi pražūsite, tai – Kristaus įspėjimas. Jis

mokė Dievui dėkoti ne tik už džiaugsmą, bet ir už skausmą.

Neprisimenu šventės, kurios metu Jis viešai ir asmeniškai

būtų linkėjęs ko kito ne kaip kančios, skausmo:

– Iš visos širdies meldžiu Viešpatį, linkėdamas, kad Jūsų

gyvenime būtų kančios <...>. Kitaip Mūsų gyvenimas neturi

prasmės!

Jam patarnaujant (pavežant ar namuose padedant) teko

stebėti, kaip Jo gerumas, paprastumas, prieinamumas, patiklumas

buvo daugelį kartų panaudojamas asmeniniams kaprizams

tenkinti, be svarbių priežasčių buvo tampomas visur, kas

sudarė sąlygas Jo asmenybės menkinimui, netgi šmeižtams.

Tėvelis visada išlikdavo ramus, tik kiek surimtėdavo, susikaupdavo.

Jis ėjo tik aukos keliu. Dievo meilė ir sielų gelbėjimas:

„padėti Kristui ant kryžiaus“. Tylus gerumas ir kančia padėjo

suprasti ir atgauti didžiąją Gailestingąją Meilę daugeliui sielų.

<...> Su ramiu atlaidumu ir šventu abejingumu žvelgdavo į

žmonių nuomones, apkalbas. Giliai tikėjo ir pasitikėjo Dievu,

vykdė Jo valią visai negalvodamas ką žmonės pasakys.

O sužinojęs įvairius šmeižtus, niekada nesiaiškino, nesiteisino,

bet aukojo Dievui kaip permaldavimo-atsiteisimo auką

už savo, kitų žmonių klaidas visame pasaulyje ir kenčiančias

skaistykloje sielas. <...>

Niekada neteko Tėvelio matyti pikto, suirzusio, nuliūdusio.

Jis visada malonios, giedros nuotaikos, niekuo nesiskundė,

nestatė griežtų reikalavimų, bet ir nepataikavo. Jo geležinės

valios taisyklė: būtina, naudinga, malonu. Tokius reikalavimus

teikė ir savo dvasios vaikams. Kuo mažiau pažadų, bet daugiau

gerų darbų. Niekada nesigirdavo, labai mažai kalbėjo

174

apie save, nieko – apie kitus žmones, netgi juokaudamas pasakydavo

gilią mintį, kuri priversdavo susimąstyti. Tačiau mokė

kiekvieną sutiktą žmogų įvertinti: „Ką jis gali man blogo padaryti?“.

Tai jo gyvenimo patirties išvada.

Pastoviai kartodavo, kad didžiausia geradarybė ištarti

mirštančiam: „Dieve, teįvyksta Tavo valia! Tu myli mane,

atleisk mano nedėkingumą, kurį parodžiau savo nuodėmėmis.“

Tik silpname nuolankume yra stiprybė, nes tada pasitikima

Dievo visagalybe ir sudaromos sąlygos didžiausiai Malonės

veikimo galimybei.

– Tarnas nėra didesnis už Mokytoją, – primindavo, kai

gyvenime ištikdavo nesėkmės, kančia, persekiojimai, kai

reikėdavo nekaltai kentėti.

– Nieko didelio pasaulyje neįvyko be kančios ir

pažeminimo, ypač nekaltos kančios, – sakydavo skausmo valandomis

Tėvelis.

Visiems žinoma, kad Jis nė vienam nieko neatsakė, nei

aukos, nei laiko, nei patarnavimo. Kai jam dėkodavo už

patarnavimą, Jis šypsodamasis tepasakydavo:

– Dėkokite Dievui, tik Jis vienas yra geras. Išmokite

didžiojo gyvenimo meno: pereiti per gyvenimą tyliai darant

gerą, tyliai lengvinti kitų dalią, tyliai vykdyti Dievo valią,

tyliai sielas prie Dievo vesti, tyliai su Jėzumi kryžių nešti...

ypač pažeminimo kryžių. <...>

Gerai prisimenu, kaip jis kūrė ateities planus apie įstaigą

tarp miškų, kur nelaimingosios rastų Dievą ir globą, o

kūdikėliai, kurie buvo pasmerkti nematyti saulės, išvystų dienos

šviesą, begalinį grožį, Dievo gerumą.

– Jei Dievas leistų, amžinybėje norėčiau būti mergaičių, o

ypač nelaimingųjų globėju... Iš vaikelių tikriausiai išaugtų ne

vienas šventasis, didvyris... Aš taip kasdien meldžiu šito...

175

Neįkainojamos Tėvelio pastangos, maldos, aukos dėl

kiekvienos sielos, tarp jų ir dėl mano amžinos laimės. Tik

vienas Dievas težino ir įvertino Jo kunigišką auką, viso

gyvenimo auką dėl didelės kitų ir savo laimės. Jo gyvenimas,

aukos, patarimai ir kantrybė grąžino pasitikėjimą Dievo

gerumu, gailestingumu.

– Atmink visam gyvenimui, kad Dievo meilės ir gailestingumo

paniekinimas yra pats didžiausias nusikaltimas. Dievo

meilės artumoje nusižeminusi prašyk Viešpatį, kad Jis pats

sukurtų sieloje tai, ką rasti nori... Tavo pašaukimas – auka

Dievui. Tau dar daug teks pakovoti už sielos laisvę, – tai

Tėvelio testamentiniai žodžiai man, pasakyti 1986 metų vasario

2-ą dieną Šv. Išpažintyje.

Dėkoju Dievui ir Marijai, kad Viešpats leido patarnauti

Jam ir Jo mamai, kai Jis grūmėsi už Dievą ir Tėvynę tais

gūdžiais bedievybės laikais.

– Žinok gerai, kad valdžia nepagirs...

– Tavo mašina važiavo kaip tankas pro juos, – juokaudavo

Tėvelis, grįžęs iš kelionių.

– Reikia pervežti „sprogstamą medžiagą“. Už 50 minučių

išskrenda lėktuvas... Ar negalėtum nuvežti? – retai tyliai Jis

paprašydavo. Dažnai kviesdavo pas sergančią mamą, kuriai

daugiau už vaistus padėdavo, kai išklausydavau jos negalių,

rūpesčių dėl nuolatinio sūnaus kunigo persekiojimo, terorizavimo.

Daug kartų aplankyta Jo sesuo Marytė. Tėvelis labai

norėjo, kad kuo daugiau kas būtų su ja pažįstami, matyt

nujautė, kad ištikus nelaimei reikės, kad kas praneštų. Taip

ir įvyko: Tėvelis žuvo trečiadienį, o sesuo sužinojo tik penktadienio

popietę, man vykstant į Rudaminą. <...>

Tai trupinėlis prisiminimų iš kun. Juozo, persiėmusio

Kristaus dvasia, siekiančio tobulos meilės Dievui ir

176

žmonėms, pavyzdžio... Jis rinko visų naštas ir nešė paaukoti

Aukščiausiajam. <...> Nuo pat vaikystės Jis buvo paženklintas

kryžiumi, ypač pažeminimo kryžiumi, kuris Jo neapleido iki

pat mirties. Jis Jį nešė kantriai, nesiskųsdamas, su meile ir

viltimi, kad tai padės daugeliui laimėti pergalę prieš pragaro

galybę. Jo gausi veikla plaukė iš karštos meilės Dievui ir

Tėvynei. <...>

Mirusieji negali būti blogesni negu tada, kada jie buvo

gyvi, nes gerumas ir dėkingumas nemiršta tuose, kurie gyvena

Dievuje.

Tėveli, būkite ir toliau didžiuoju patarėju sunkiose gyvenimo

valandose, padėkite gyvenimo audrose nepaklysti,

pasiekti laimingą amžinybės krantą. Taip norėtųsi būti juodu

anglies gabalėliu, kurį pridėjus prie kitų galima būtų sukurti

ugnį didelio miesto katilinėje, kad kažkam būtų geriau,

šilčiau, šviesiau...

1986 m.

177

Evangelijos skelbėjas

Arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus homilija Rudaminoje

2006 m. vasario 5 d., minint kunigo Juozo Zdebskio 20-

ąsias žūties metines.

* * *

Šiandien susirinkome paminėti labai uolaus Evangelijos

skelbėjo, prieš dvidešimt metų iškeliavusio pas Viešpatį atsiimti

garbės vainiko. Kun. Juozas Zdebskis buvo Dievo dovana

visiems jį pažinojusiems, mačiusiems ir girdėjusiems jo homilijas,

konferencijas ar dalyvavusiems jo rekolekcijose.

Ne paslaptis, kad kunigai dažnai stokoja pamaldumo.

Kažkaip apsipranta su švenčiausiais dalykais ir lieka

tik apeigų atlikėjais. Kun. Juozas buvo maldos vyras. Teko

kartu su juo dirbti ir gyventi, todėl turėjau progos matyti

jo santykį su Viešpačiu. Jo maldoje nerastume nė krislelio

paviršutiniškumo, visuomet buvo susikaupęs, ypač Mišių aukoje;

uoliai praktikavo pamaldumą Švč. Mergelei Marijai. Jis

buvo pasiryžęs neatsakyti Dievui nieko, ko tik jis panorės.

Kun. Juozapo, kaip maldos vyro, paveikslas būtų

neišsamus, jei neprisimintume jo praktikuoto nuolankumo. Ne

to nuolankumo, apie kurį kalba neišmanėliai, neva krikščionis

kiekvienam skriaudėjui turi atsukti kitą žandą. Jo nuolankumas

buvo labai panašus į Marijos nuolankumą, iš kurio kilo

besąlygiškas klusnumas Dievo valiai. „Štai aš, Viešpaties

tarnaitė, tebūnie man, kaip tu pasakei“, – šiais Marijos

žodžiais viskas pasakyta.

Visus, pažinojusius kun. Juozą, žavėjo jo uolumas skelbti

Evangeliją ir liudyti Kristų. Jis apkeliavo daugiau už apaštalą

178

Paulių. O kiek jis pasakė kalbų! Ne tik parapijose, kur buvo

paskirtas kunigiškai tarnystei. Anuomet vyskupams buvo beveik

neįmanoma paskirti uolų kunigą didelės parapijos ganytoju,

tačiau tai nesukliudė kun. Juozui plačiai skelbti Kristų. Jo

pamokslų ir konferencijų klausėsi ne tik Dzūkijos tikintieji, bet ir

Kauno, Vilniaus, Klaipėdos ir kitų miestų jaunimas ir suaugusieji.

Jis buvo vienas iš pačių uoliausių pogrindžio rekolekcijų

vedėjų. Jo veikla buvo juntama ne tik mažose parapijose, kuriose

dirbo, kaip antai Gudeliuose, Šlavantuose ir Rudaminoje,

bet pasiekdavo net Pavolgį, Kazachstaną ir Sibirą.

Kun. Juozas turėjo bendravimo dovaną. Lengvai surasdavo

kalbą su jaunimu, todėl buvo nepakeičiamas jaunimo

rekolekcijų ir įvairių pogrindžio renginių vedėjas.

Daugeliui sugebėjo padėti pasiekti tikro pamaldumo

gelmę. Besirūpindamas vaikais ir jaunimu, kun. Zdebskis

neužmiršo ir pačių seniausių, o ypač kenčiančių žmonių.

Ligonių apaštalavimas jo gyvenime užėmė išskirtinai svarbią

vietą. Pirmaisiais mėnesio penktadieniais jis skersai išilgai

išvažinėdavo visą parapiją ir aplankydavo su Švč. Sakramentu

visus žinomus ligonius, o jų būdavo po kelias dešimtis.

Prisipažinsiu, būdamas gerokai jaunesnis už jį kunigas, mokiausi

iš jo ligonių apaštalavimo. Aplankęs ligonį, jis prašydavo,

kad kenčiantis žmogus savo kančią aukotų kaip Kristus už

savo ir kitų žmonių nuodėmes ir tokiu būdu dalyvautų Kristaus

kančios nuopelnuose.

Ne dažnam kunigui pasiseka mylėti žmones taip, kaip

mylėjo kun. Juozas. Galima būtų papasakoti daug įdomių

atvejų. Mačiau, kaip jis Prienuose žiemą nešė visiškai girtą

žmogų į blaivyklą. Jis sakė, kad jei paliksime jį čia, gatvėje,

žmogus sušals, o blaivykloje išsiblaivys ir viskas bus tvarkoje.

Gaila, kad tuo metu dar nebuvo vaizdo kamerų, – būtų

nuostabu žiūrėti, kaip kunigas Juozas centrine Prienų gatve

179

apglėbęs ir prie savęs prispaudęs tempia girtuoklėlį, kad tik

jis nesušaltų.

Evangelinis klusnumas yra esminis tikro Kristaus sekėjo

bruožas. Kun. Zdebskis buvo giliai išmąstęs klusnumo

sampratą ir jo tobulai laikėsi. 1971 m. jis suimamas už vaikų

katekizaciją. Teisme kaltinamas nesigynė, bet tvirtino, kad

atliko savo pareigą ir pacitavo apaštalo Petro žodžius: „Dievo

reikia labiau klausyti nei žmonių“. Už šį klusnumą gavo

„premiją“ – metus lagerio, kalėdamas drauge su vagimis ir

kitais nusikaltėliais. Tačiau kun. Zdebskio klusnumas nebuvo

aklas. Gerai suvokdamas, kad, norėdamas būti klusnus Dievui,

privalo klausyti ir Bažnyčios, jis kai kada pasielgdavo

nestandartiškai.

Sovietų valdžia, norėdama, kad kun. Zdebskis dirbtų kuo

toliau nuo Vilniaus ir Kauno, 1970 m. sumanė ištremti jį į

Žemaitiją. Kauno kurijoje kun. Zdebskiui buvo paaiškinta,

kad Religijų reikalų tarybos įgaliotinis neleis jam dirbti niekur

kitur, išskyrus Telšių vyskupiją. Kun. Juozas nesvyruodamas

atsisakė vykti į kitą vyskupiją, nes matė, jog jį ištremti nori

kulto įgaliotinis. Kun. Zdebskis ir šioje situacijoje vadovavosi

tuo pačiu dėsniu: Dievo reikia klausyti labiau nei žmonių.

Sudėtingesniais atvejais jis klausdavo patarimo, kaip reikėtų

teisingiau pasielgti, o galutinai nuspręsdavo melsdamasis.

Padėkokime Dievui už šį uolų Evangelijos skelbėją ir

liudytoją. Jis daug kuo buvo panašus į apaštalą Paulių, kuris

taip apibūdina savo tarnystę: „Kad aš skelbiu Evangeliją,

tai neturiu pagrindo girtis, kadangi darau ne savo valia, tik

atlieku man patikėtą tarnybą“ (1 Kor 9). Kun. J. Zdebskio

pavyzdys moko mus visus – pasauliečius, klierikus ir kunigus

– kaip reikia gyventi Evangelija ir kokia turi būti gero kunigo

tarnystė.

„Ar visa gera dariau, ką šiandien daryti galėjau?“

180

Kunigo Juozo Zdebskio 25-ųjų žūties

metinių minėjimas Rudaminoje

2011 m. vasario 5 d., šeštadienį, Rudaminoje (Lazdijų

r.) ir Lazdijuose buvo paminėtos kun. J. Zdebskio 25-osios

žuvimo metinės.

Rudaminos Švč. Trejybės parapijos bažnyčioje 12 val.

įvyko šv. Mišios, kuriose dalyvavo 7 vyskupai. Mišių koncelebracijai

vadovavo Kauno arkivyskupas metropolitas S.

Tamkevičius. Taip pat dalyvavo: Vilkaviškio ordinaras vyskupas

R. Norvila, Vilkaviškio vyskupas emeritas J. Žemaitis,

Panevėžio vyskupijos vyskupas J. Kauneckas, Šiaulių

vyskupijos vyskupas E. Bartulis, Telšių vyskupijos vyskupas

J. Boruta, Kaišiadorių vyskupijos vyskupas J. Matulaitis, vietos

parapijoms ir kitoms Lietuvos parapijoms atstovaujantys

dvasininkai: Lazdijų parapijos klebonas G. Urbštas, kunigas

T. Valianas, Simno parapijos klebonas R. Žukauskas, Lietuvos

„Caritas“ generalinis direktorius kun. R. Grigas ir kt.

Pamokslą pasakė kunigas R. Grigas.

Kun. Roberto Grigo homilija Šv. Mišiose Rudaminos

bažnyčioje minint kun. Juozo Zdebskio žūties 25 - ąsias

metines

* * *

Krikščionybė supranta žmogų kaip Dievo paveikslą,

ikoną: šios būsenos atkūrimas – mūsų egzistencijos tikslas.

Mūsų žmogiškoji „medžiaga“, iš kurios tasai taurus atvaizdas

turi būti kuriamas, deja, yra sužeista, deformuota. Įtampa

tarp idealiojo pašaukimo, kuriam esame skirti, ir dabartinės

žmogaus tikrovės sukelia prieštaras ir kančią, pažįstamas

181

kiekvienam žemės keleiviui. Kaip galime spręsti iš artimųjų

liudijimų, išlikusių dienoraščių, užrašų, visa tai išgyveno ir

kunigas Juozas, kurio žūties 25-ąsias metines šiandien minime,

ir daugelis tų, kurių vidinėse kovose jis padėjo, su kuriais

bendravo.

Tačiau iš daugelio bendražygių šį gilaus dvasingumo ir

didelės artimo meilės žmogų išskyrė nuolatinės pastangos

bendradarbiauti su Dievo malone: malda, auka, mąstymu,

sakramentų pagalba.

Jo kova, dėl kurios tauta jį dėkingai prisimena, – kova už

sąžinės, tikėjimo laisvę, už sielas, už Lietuvos teises, kilo iš

Dievo meilės, iš tiesos meilės. Iš giliai suvoktos žmogiškosios

ir krikščioniškosios pareigos. O juk visa tai – ir kova, ir didi

auka (net gyvybės!), ir tikras didvyriškumas – pažvelkime į

šiuolaikinį pasaulį – gali kilti ir iš neapykantos, ir iš ambicijų,

puikybės, iš „noro būti garbinamu“ (kun. Juozas Zdebskis).

Svarbu, kad tai kiltų iš Dievo ir žmonių meilės. Jis meldėsi ir

budėjo, kad taip būtų jame ir mumyse. Dievas – Begalinis, ir

netgi Šventieji Jo mylinčios širdies turtus, Jo išminties ir gėrio

bruožus tik dalinai, sakytume, vieną kitą Jo liepsnų žybsnį atspindi...

Vieną kitą pamaitinimui, gelbėjimui svarbią mintį...

Bet ir to mums atrodo labai daug, net akina sielą kartais – ir

sklinda, daro poveikį per kartų kartas. Kaip šv. Teresėlės, kaip

šv. Pranciškaus ar Motinos Teresės dvasinė įtaka.

Kunigo Juozo tie pavyzdžiu ir žodžiu liudyti gyvenimo

tiesos bruožai, iškelti iš jo mąstymų, kentėjimų, dvasinės patirties,

ir per jo paties kasdienį elgesį „įkelti“ į jo kartos, jo

bičiulių, bendradarbių, jų šeimų gyvybės gyslas (kaip kun.

Vincelis Jalinskas pasakytų), buvo:

„Leisk, Viešpatie, visa, kas sunku, pakelti kaip Tu ant

182

kryžiaus – kaip pelnytą bausmę už savo, už tautos, už visų

žmonių nuodėmes – už Tavo meilės paniekinimą...“

„Tegul nepraeina nė dienos, kada savęs vakare (sąžinės

sąskaitoje) nepaklaustume – ar visa gera dariau, ką šiandien

daryti galėjau?..“

„Ne sau gyventi...“ Prisimenu, kai kartą po ilgai užtrukusių

darbų keletas jaunesniųjų su Tėveliu (kunigu Juozu, kaip jį

švel¬niai vadindavome) ir skulptorium Domu Čepu, prasmingo

ant¬kapinio paminklo žuvusiam kunigui čia, Rudaminos

šventoriuje, autorium, jau po vidurnakčio, išvargę, užsukome

į Domo namus Vilniuje. Kai skulptoriaus šeima be priekaišto,

kantriai ir svetingai visus priėmė, vaišino, Tėvelis patylom

atkreipė mūsų dėmesį: „Žiūrėkite, kaip žmonės moka ne sau

gyventi...“

„Aukoti kaip atgailą už savo ir kitų nuodėmes galima visa,

kas sunku – kas neatitinka savo malonumų šauksmo; taip pat

ir tą kančią, kurią mūsų kaltės sukelia...“

Brangindamas Kryžiaus kelio maldą, kunigas Juozas

neabejotinai buvo ypatingai įsimąstęs į Jėzaus kančią ant

kryžiaus, tas paskutines Jo merdėjimo valandas, atsiteisimui

už mus paaukotas. Savo pamoksluose, rekolekcijose, pokalbiuose

su jaunimu su būdinga ramaus nuolankumo intonacija

balse, su pagarbia nuostaba pabrėždavo nepaprastą Dievo

gailestingumą, suteiktą greta nukryžiuotam latrui, po kryžium

suklupusiai moteriai iš Magdalos: „Šventasis plėšikas,

šventoji paleistuvė...“ Tuo pabrėždavo viltį, kad iš bet kokių

nusikaltimų, iš visų žmogiškųjų akligatvių Viešpaties gerumas

palieka atvirą kelią sugrįžti į gyvenimą...

Kun. Juozas dažnai kartodavo tuos pačius Evangelijos

ar iš jo paties sielovados, kalėjimo, susidūrimų su KGB

paimtus pavyzdžius, taigi artimiau su juo bendraujantiems

183

klausytojams tie epizodai jau buvo mintinai žinomi, ir kunigui

pradėjus kalbėti, žinojome, kas seks toliau. Tačiau nebuvo

įkyru ar nuobodu klausytis, nes jis mokėjo į žinomus dalykus

sudėti tokią žodžio gelmę ir prasmės gelmę, tokį iškentėtos ir

permąstytos tiesos tikrumą, kad kiekvienąkart tu išgirsdavai,

patirdavai tame kažką naujo, svarbaus. Krikščionių tradicija

perduoda, kad Viešpaties mylimąjį apaštalą Joną, beveik

šimtametį ir nepaeinantį, mokiniai atnešdavo į bendruomenės

susirinkimus, ir jis tenai ištardavo kelis, vis tuos pačius,

žodžius: „Vaikeliai, mylėkite vieni kitus...“ Turbūt panašiai

išgyvendavome kunigo Juozo kartojamas tarsi jau žinomas

tiesas.

Atrodytų, tik tiek. Na, gal pasijojus dar viena kita mintis

atmintyje nušvistų. Bet ar reikia? Prirašoma tomų tomai

teisingos ir protingos teologijos. Ir ji dulka lentynose, gal

tesudomindama akademikus ar egzaminus laikančius studentus.

O kun. Juozo mintimis gyvenama – jei jų ir neprisimenant

pažodžiui, tai jų dvasia. Iš jo gyvenimo pavyzdžio semiamasi

šviesos, vilties ir meilės saviems gyvenimams. Jo karta – anuometiniai

kovos draugai – kunigai (dabar jau visi čia, prie

altoriaus besimeldžiantys vyskupai), seserys vienuolės, šeimų

tėvai, mamos – perduoda tą ryškiai sušvitusios Jėzaus Kristaus

meilės žybsnį tolyn į ateitį. Savo auklėtiniams, jaunimui; savo

vaikams. Esu to liudininkas. Per išleistus laisvoje Lietuvoje

Tėvelio – kun. J. Zdebskio – raštus, kalėjimo dienoraščius,

laiškus, rekolekcijų pamokslus jam tekusios Malonės dovanos

yra tapusios Lietuvos dvasinio gyvenimo faktu. Jos veikia toliau,

kovoja už gėrį mūsų laikais.

...Gal tai ir yra šventumo žymė – kad ir mirusių kankinių

įtaka nesilpsta, atminimas nenyksta, o kartais net didėja?

Nors mes, katalikai Lietuvoje, esame iš visų pusių raginami ir

184

sykiais būname tokie santūrūs bei nuolaidūs – bet gal vardan

tiesos būtų jau laikas Bažnyčiai pareikalauti iš Nepriklausomos

Lietuvos teisėsaugos ištirti keistas kunigo Juozo Zdebskio

žūties aplinkybes. Broliai Kelpšai, drauge su kitais bičiuliais

nuprausę kruviną žuvusio kunigo kūną, jį aprengę, liudija

apie Velionio galvoje matytą galimai šūvio, o ne sulamdytų

mašinos detalių, paliktą žaizdą. Įrodžius smurtinę mirtį, kitaip

atrodytų ir kankinystės pripažinimo byla.

2011-ieji mūsų vyskupų yra paskelbti Dievo gailestingumo

metais. Numatoma daug prasmingų renginių, mūsų šventovės

pasipuošė išraiškingais Gailestingojo Jėzaus paveikslais.

Tačiau tikroji šių pastangų prasmė yra Dievo gailestingumo

paveikslo atkūrimas žmoguje. Paveikslo, kokį mes matėme kunigo

Juozo asmenyje, ir kokį turime nuvalyti, restauruoti savo

širdyse bei Lietuvoje.

185

Mintys ir tekstai

Kunigo J. Zdebskio dienoraštis

Po kun. J. Zdebskio mirties jo asmeniniame archyve rasti

ilgus metus rašyti dienoraščiai – iššifravus rankraštį, susidarė

1033 mašinraščio lapai. Štai ištraukos:

188

* * *

Šventoji Meile, artėja vienas iš didžiausių mano gyvenimo

įvykių – tų, kurie gyvenime būna tik kartą, kaip, pavyzdžiui,

šventimai. Tu sutinki, Mieloji, kad pasakočiau Tau visiškai ir

neatšaukiamai, amžinai – įžadu, t. y. Aukščiausiu būdu, kokį

tik aš pažįstu.

Meilė gimdo atsidavimą. Žinau, kad mano meilė Tavo

– Tyrosios Būtybės – akivaizdoje yra labai netobula, bet turiu

viltį, kad mane išmokysi. Juk motina kūdikį moko, kaip elgtis

ir su ja pačia.

Šv. Juozapai, padaryk mano bendravimą su Tavo Šventąja

Sužadėtine bent dalelyte panašų į Tavo meilę ir pagarbą jai.

Visi Dangaus angelai, šventieji ir šventosios, melskitės už

mane.

(1956 12 06, mėn. rekolekcijos)

* * *

Kaip nudžiūvusią vynmedžio šakelę Jėzus atmestų,

jei mano gyvenimo tikslas, planai, norai, siekimai skirtųsi

nuo Jo. Tai, kas svarbiausia, – pažinti ir įvykdyti Jo norus,

Valią. Tai būtina, kad aš kaip įrankis Jo rankose, būčiau

Jam naudingas.

Kad nuo šios pagrindinės linijos nenuklysiu, daugiausia

vilties duoda sutartis su Tavimi, Šv. Mergele. Juk manyje Tau

visa sava. Tu žinai slapčiausias mintis, svajones, siekimus,

gerus ir blogus polinkius. Dėl mūsų sutarties turiu viltį, jog Tu

neleisi, kad mano gyvenime įvyktų kas nors, kas netarnautų

Jėzui ir Jo planams.


* * *

Mano Dangiškoji Motina, paskutiniu laiku Tu man

leidai suprasti, kaip labai mano mintyse, siekimuose, planuose

gyvas manasis „aš“, manasis malonumas. Ir visa, ką darau

savanaudiškumo veikiamas, – kaip labai tai nepatinka Jėzui!

Jeigu jau mano akyse kitų puikybė yra tokia atstumianti, tai

kaip Jėzus pakenčia mane prie altoriaus?! Ir kiek Tau, Šv.

Mergele, tuo parodau nedėkingumo...

Aukos problema... Savo siekimuose kaip lengvai nuklystu

į savęs ieškojimą. Tu pameni, kaip kažkada ryžausi rinktis kur

„daugiau aukos“... Šv. Motina, atvirai turiu prisipažinti: koks

silpnutis esu... Kaip greit pasidarau neramus, kai tik daugiau

skausmo man leidi...

Šv. Mergele, Tu parink man skausmo ar džiaugsmo valandas,

atsižvelgdama į tai, ko nori Jėzus. O mano džiaugsmas

tebūna pastangos įvykdyti tai, ko Tu iš manęs lauki.


* * *

Mano gyvenimas skirtas dideliems dalykams, dideliems

darbams. Nė 10 minučių neturi nueiti veltui – skaityti! <...>

Studijuoti knygas ir gyvenimą! <...>

Kaip lengvai priimtinas, man rodosi, kalėjimas! [1958 02

07 daryta krata...] Be abejo, visi mane pasmerktų, paniekintų,

bet širdy – sąžinė rami. Jei tokios aukos Jėzus norėtų... Šv.

189

Mergele, juk Tu visa tvarkai pagal savo šventos Meilės planą.


* * *

Gražina turėjo drąsos nugalėti savo moterišką drovumą,

ateiti ir ieškoti tiesos. Kokios didžios problemos studentų pasauly,

kiek daug aš turiu duoti! Koks brangus laikas! Kaskart

leisdamas veltui laiką, tarsi atsisakau padėti jiems, jų jaunystei.


* * *

Šv. Mergele, padėk suprasti ir įvykdyti Jėzaus planą, Jo

Valią. Tu atleidai mane nuo to baisaus įtempimo ir pervargimo

Įgulos bažnyčioje.

Ten susidūriau su ne viena moterimi ir mergina – su jų

meile. Ten pažinau įvairių žmonių tipų. Mieste turbūt daugiau

telkiasi originalios sandaros žmonių. Koks nuostabus žmogaus

vidus!

Čia [Šakiuose], atrodo, bus daugiau laiko knygoms

atsidėti, tenkinti savo begalinį norą pažinti, lavinti save. O

Tu budėk, Mieloji, kad tas noras būtų tenkinamas Jėzui ir Jo

reikalams, Jo žmonių laimei. Ar neužmiršiu, kokia brangenybė

man laikas? Kaip geriau turiu jį naudoti! Juk gegužės 10 dieną

man sukako 30 metų! Pusė amžiaus, o kiek daug dar reikia

padaryti! Kiek daug perskaityti turiu. Kada pagaliau pradėsiu

savo tikrai kūrybinį kelią?


190

* * *

Tikriausiai liūdnu žvilgsniu Kristus sekė juos, pro Kafarnaumo

sinagogos duris lėtai slenkančius. Vienas kitas tikriausiai

iš tarpdurio dar metė Kristui paniekinantį žvilgsnį. Kaip

skaudu buvo Jėzui tą valandą! Panieka kaip tik tą valandą,

kada Jėzus, meilės verčiamas, prasitarė apie savo sumanymą

pats save visiškai jų reikalams ir jų laimei paaukoti. Panieka

didžiausios meilės momentą! Kai širdis myli – kaip skaudu

pakelti net smulkmeną – kokį mažytį dėmesio neatkreipimą iš

mylimos širdies...

Tai mano tauta. Jaunieji broliai ir sesės. Jie auditorijose,

gyvenime vienas po kito palieka Kristų – kiti net paniekinančiu

žvilgsniu... Ir mes, išrinktieji, ar atsversime savo meile jų

dėkingumą?.. Šv. Mergele, būk tarp mūsų, jaunųjų, ir išmokyk

mylėti!

Taip, šiandien tikrąja žodžio prasme tautos vaikais vadintis

gali tik heroizmo keliu einantys – gyvenantys ne savo patogumui...

Šiandien turi gimti tik neeiliniai žmonės.

(1959 07 09)

* * *

Meilė visgi charakterio tvirtumo egzaminas, – pirma

skaitydamas net stabtelėjau dėl šios minties, – meilė-draugystė

gali būti ne tik tarp priešingų lyčių, bet ir tarp tos pačios

lyties.


* * *

Nesenai atėjo mintis: kaip gera būtų mirti! Būtų baigtas

bandymo laikas.

191

<...> Mokytojau, nepareikalavai gyvybės kainos. Gal

šitos aukos nori – tos nuotaikos, kuri dabar daugiausia

vyrauja: viskas lyg aptraukta juodu vualiu... Bet, tikiu, kad

neapleisi dėl tų reikalų, kurių nori iš manęs, nors tai man ir

neteiktų jokio džiaugsmo. Juk dabar vienintelis džiaugsmas

– jei galiu pasigirti, kad turiu ką nors sunkaus kaip atgailą...

Šv. Mergele, visa visa, ką turiu, ką išgyvenu, – Tavo. Tu

kaip savo nuosavybę nunešk... Neatimk vilties kibirkštėlės,

tikėjimo, kad Jėzus pasigailės Sesės, neleis amžinai žūti...

Ar jai pačiai nebaisu, jei man kartais siaubingai baisu pagalvojus...

O juk ir mano klaidos. Ir visų visų <...>. Ir kaip

pamirštu kartais (Tu, Šv. Mergele, primink!), kad tai didelė

malonė, jei ką nors sunkaus Viešpats leidžia... Juk šis gyvenimas

tik mažytis momentas. Reikia jau pratintis realiau

jaustis Aname negu šiame gyvenime...

(1967 02 25)

* * *

Kur veda visos mąstymų mintys šį kartą? – Čia tik momentas...

Visai realu, kad bet kuris pradėtas darbas gali būti nebaigtas,

bet kuris projektas gali likti neįgyvendintas... Kai kurie jų

tikrai liks nebaigti – juk visą gyvenimą kas nors planuojama, ko

nors siekiama – kuriuos nors vis tiek užtiks mirtis.

Paskui bus teisingumo valanda! Už viską, ko nepadariau,

ką padaryti turėjau. Kiek kaltas dėl kieno nors nuodėmių.


* * *

Šiandien naujai supratau, kokia dovana man yra sutiktosios

merginos su savo dėmesiu: juk leido pažinti nuostabų

192

pasaulį! Turbūt be šios dovanos būčiau kaip Šiaurės ašigalis,

nepažinęs saulės palaimos.


* * *

Šiandien turėjau progos išgyventi taip daug kartų girdėtą

iš moterų, bet paties nepatirtą jausmą „noras verkti“... Grįžus

po pietų – jie visi tarp savęs šiukštūs, dažnai barasi, keikiasi...

Visa taip svetima – jokio jautrumo vienas kitam. O dar visur

pilna, nėra kur atsisėsti... Lukiškėse buvo gera, kad ant savo

lovos jautiesi „namie“... Tarp jų besimaišant širdy susikaupė

kančios jausmas. Akys pritvino ašarų... Bet jas galima valdyti,

gal net juoktis. Tai turbūt ir yra moterų pasaulio ypatybė, kai

„norisi verkti“...

<...> Laiškas kalėjime – kažkas panašaus kaip kino filme

atsidūrus – pajunti kito gyvenimo dvasią. Toji permaina jau

yra poilsis. Be to, laiškas yra meilės dvelktelėjimas. Tai leidžia

užmiršti slegiančią meilės nebuvimo atmosferą.

Laisvėje ne nuolat būni su tais, su kuriais jauti meilės

jaukumą. Bet tas žinojimas, kad gali pagal savo valią, kad pats

tvarkai buvimą kartu, yra visai ne tas pats, kaip čia žinoti, kad

už sienų yra, kas myli ir ką myli.

Sese, kaip gera, kad mes apdovanoti siela, ne vien kūnu,

ir toji siela neįspraudžiama į jokius rėmus! Kaip gera, kad kovoje

galim jausti šalia savęs, kartu, nors ir nepadavus vienas

kitam rankos fiziškai. Bet dvasinis [rankos] padavimas yra

daug tikresnis už fizinį. Tegu širdys plaka dėkingumu Jam už

visa tai. Kaip galima manyti, kad žmogus neturi dvasios, jei

jis bendrauja pirmiausia dvasia?!

(1965 02 18)

193

* * *

Vakar darbe bandžiau ant lapelio rašyti atėjusias mintis. Ir

ką parašiau, ant kojos kelio pasidėjęs?

Buvo nuostabiai graži ir šilta diena. Ir tas paskyrimas

dirbti lauke man pasirodė dovana. Juk artyn vasara. Gal ir

skaityti per pertraukas bus įmanoma. Dažnai mes, Viešpatie,

Tavo dovanų neatpažįstam. Juk viskas – dovana! Viskas

turi kokią gilią prasmę, kurios mes nesuprantam ir būnam

nepatenkinti. Ir kančia turi savo uždavinius. O, leisk visada

suprasti Tavo paslaptingąją kalbą! Juk mes daug ko norim,

siekiam tik dėl nesuprantamo. Ir atvirkščiai. Ir tuomet, kai

nesuprantam Tavo planų – kaip aš dabar, – teisingiausia

nusižeminti. Confiteor...

(1965 04 04)

* * *

Velykos – pirmos tokios mano gyvenime. Jaučiamos tik

dvasia, tik širdy, o išoriškai – kaip ir visi sekmadieniai. Nėra

mergaičių... Bet pabudau dar tamsoj ir negalėjau užmigti,

mintys buvo su visais, kurie meldžiasi šiuo metu. Žinau, kad

meldžiasi manieji, mama, gal ir namie likusi, Gražina, Nikodema.

Kažin, ar meldžiasi ir Sesė?..

Tekėjo graži saulė, ir aš išėjau į sodą su rožančiu rankoje

„dalyvauti“ Mišiose.

Kėlėsi ir mano draugai. Ryškiai pajutau, kokie jie

vargšai... Jie visai nejaučia to, ką mūsų širdys. Jie kėlėsi su tuo

pačiu „bl...“ lūpose... Jie nepažįsta Tavęs, Mokytojau... Siųsk

darbininkų į savo pjūtį!

(1965 04 18)

194

* * *

Prieš pietus buvo labai gera sielos gelmėje. Ir kaip tik

tada padovanojai man, Šv. Mergele, tokią mintį: sunkiais momentais

reikia prisiminti, kad gyvenimas yra ne vien ši sunki

valandėlė. Prieš ją buvo daug šviesių, ir po jos vėl Viešpaties

gailestingumas suteiks... Žmonės žudosi tik dėl to, kad

nepajėgia įveikti šitos sunkios valandėlės. Ir nusideda, manydami,

kad visas gyvenimas – tik šitas momentas.

(1965 04 25)

* * *

Šv. Mergele, Tu išklausei manęs – porą kartų taip ryškiai

leidai pajusti: Nikodemos ryžtas [vienuoliniam gyvenimui],

[Loreta] gavo penketą [t. y. aukščiausią egzamino įvertinimą]

visai nesitikėdama... Ačiū Tau! Tai padrąsina melstis, atsiduoti.

Ačiū Tau! Melski už mano nepasitikėjimą...

(1965 05 05)

* * *

Šv. Mergele, šventosios mano Seselės Danguje, dėkokite

dieviškajai Meilei už begalinį gailestingumą. Juk aš rašau jau

ne už spygliuotų vielų!

Vargšas Tėvelis! Jo veidas stovi akyse, kai mane, jau

išsipuošusį su laisvės drabužiais, palydėjo ligi geležinių vartų,

o pats liko liūdnu veidu ir tomis pilkomis drapanomis... <...>

Jis pirmas pranešė man Viešpaties dovaną: „Tave paleidžia!“

Supratau iš karto tik tiek, kad kažkas ieško. Ir nariadčikui

[darbų skirstytojui] reikėjo nemažai įrodinėti, kol pradėjau

lyg ir tikėti – vis manau, kad gal čia kas ne taip...

Reikia eiti į maldas...

(1965 06 30, Alytus)

195

* * *

Nelabai seniai nustebino viena mintis: juk nėra svarbiausia,

kad gyvenime tai ir tai nuveikčiau, kad pats pamatyčiau

savo pastangų vaisius. Kas iš mano darbų, jei Jo nebus suteikta

jiems magiška slaptinga galia veikti sielas?! Sesės nelaimė

pakankamai parodė, kad ir gražiausios pastangos gali neturėti

jokios reikšmės... Kokia paslaptis laisva žmogaus valia! Ir ką

mano Mokytojas prieš laisvą žmogaus valią pavartojo? Matyt,

joks kitas ginklas neveiksmingas, kaip tik Kryžius! <...>

Pradedu ir praktiškai suvokti, ką reiškia ilgėtis kančios...

(1965 11 05)

* * *

Kaip nuostabiai dabar gražu! Sodai žydi. Kodėl man

kiekvienas šio meto grožio stebuklas užlieja širdį kažkokia

skausmo banga?

Šiandien mąstomosios maldos mintys – kankinystė iš

tikrųjų yra begalinė malonė. Jei tiek nuodėmių... Taip, tik mirtis,

kaip aukščiausia auka, turi būti atiduodama. Bet dažniausiai

Viešpats leidžia mirti lėtai – po truputį, kasdien. Tai kasdienės

aukos, smulkmenos, nuobodulys dienų pilkumos...

(1966 05 21)

* * *

Gerasis Kristau, kai atėjai pas mane – koks mielas jausmas

– juk nuo Tavęs pareina, duoti man dienas pagal mano

norą, ar priešingai. Žinau, kad esi Meilė, kad myli mane.

Žinau, kad turiu už daug ką atlikti atgailą! <...> Taip, jei skiria

į nepatenkinamą vietą, jei kas būna prieš mano norus, juk

tai dovana, panašiai kaip Šv. Mergelei leidimas po kryžiumi

196

stovėti. Tai viltis, kad Viešpats priartina mano didžiųjų

prašymų išsipildymą. O laikas „veltui“ leidžiamas tame darbe

– juk aš neturiu savo laiko, viskas priklauso Tau, Šv. Mergele,

Jėzus taip pat leido „veltui“ laiką dirbdamas staliaus darbą

– galėjo juk anksčiau pradėti mokyti žmones...

Kad ir kas būtų mano gyvenime, jei suvienijama su Jėzaus

kančia šv. Mišiose – jau nėra veltui leidžiamas laikas.

(1972 02 10)

* * *

Ar ateis toks laikas, kad ir savo svajonėse ilgėčiausi tikrųjų

vertybių – kančios iš meilės, o ne vien to, kas mano norus

patenkins? Turbūt visada šis klausimas bus taip išgyvenamas

kaip Alyvų kalne: „Tėve, jei galima, tepraeina <...>, tačiau

tebūna ne mano, bet Tavo Valia!

(1972 03 05)

* * *

Aną naktį Apaštalai paliko Mokytoją kaip tik dėl to, kad

pasijuto vieni. Kai tik Jis paslepia nuo mūsų akių savo galybę,

mums ir ima rodytis, kad Jis nieko negali. Čia ir yra meilės

egzaminas. Meilė visa tiki. Meilė niekada nesijaučia viena.

Užtat ji visagalė.

(1972 03 12)

* * *

Šių dienų normali žmogaus būsena – puikybės siekimas

ir savo norų tenkinimas. Patraukti dėmesį gali tik kontrastas

– pažeminimas ir auka, kaip priešingybė savo norams – štai

kuo šiandien galima prakalbėti į visuomenę!

(1972 06 25)

197

* * *

Rojaus būsena – šeštadienio vakaras. Skaitau „savo

klasėj“ A. Vienuolio knygą „Padavimai ir legendos“ ir negaliu

atsistebėti dvasios tyrumu juose. <...> Tyrumas meilėje

– tikro džiaugsmo šaltinis. <...> Pasitikėjimas, nesusiduriąs

su nusivylimu, visada susijęs su paslaptingu džiaugsmu.

Čia pat už lango grupė vaikinų su savo lageriška „terminologija“.

Žiūriu ir mąstau – koks kontrastas! Vargšai vaikinai...

Jiems nesuvokiamas tyrumo džiaugsmas, o be jo pasauly

jaučiasi tarsi iš rojaus išvyti... <...> Bent kartą išpildyti aistros

norai visam laikui atimtų paslaptingąjį tyrumo džiaugsmą.

Pajusti aukščiausios rūšies džiaugsmo žemėje negalima

be prievartos sau, savo neprotingiems, laukiniams norams.

Šitoj prievartoj mes galim juos užvaduoti – juos, kurie jokio

supratimo neturi apie prievartą sau.

(1972 07 08)

* * *

Kai nebūna pažeminimų, įžeidimų, niekas neprisimena

tiesos apie save: „Be manęs jūs nieko negalite...“ Ir jei

mąstomoji malda to neprimena, pamažu turi brautis puikybė,

juo labiau, kad puikybė ateina nesąmoningai, savaime, niekada

nepastebima sau pačiam. Ją mato tik kiti, tik iš šalies, bet ar

jie visada drįs mums tai į akis pasakyti? O ir mes ar pajėgsime

visada pakelti, suprasti, jei ir pasakytų? <...> Pati stiprybė

– Dievas, po kryžiumi parkritęs... Reikia, kad iš mūsų kartais

pasijuoktų, kad būtume nesuprasti, paniekinti, pažeminti. Reikia

kaip prevencinių priemonių prieš puikybę.

Šitaip prieš mus nusižeminti, Tu – kosmoso Valdove! Mielo

Vaikelio šypsenoje, baltoje mažytėje Ostijoje! Šv. Merge-

198

le, Tu tikriausiai iš jo mokeisi nusižeminimo, nuolat su Juo

būdama kartu, jo nusižeminimą matydama.

(1972 07 08)

* * *

Ko išmokyti atėjo Kristus? Aukščiausios rūšies laimės.

Skausmas – geriausia priemonė išsiveržti iš nuodėmės

magnetinio lauko. „Jei nedarysite atgailos...“ Bet skausmas

nėra sau tikslas.

Skausmas – atgaila vienybėj su Tavimi, Viešpatie, auka

– priemonė išgelbėti save, kitus iš nuodėmės orbitos. Nekartokime

klaidos kalbėdami apie atgailą – Dievas sukūrė žmogų

ne skausmui, o džiaugsmui.

(1972 08 06)

199

Kunigo J. Zdebskio pamokslas

Nekaltas kraujas šaukiasi keršto Kalėdos. Kokia maloni

dieviškojo Kūdikėlio šventė ten, kur yra vaikų! O ketvirtą

dieną po Kalėdų – Nekaltųjų Bernelių šventė, liturginiai

drabužiai – violetiniai... Tai Erodo nuodėmė. Krikščionybė

kilo iš kūdikio lopšio. Marija – su Kūdikiu ant rankų...

Šeimoje, kuri nenori vaikų, nėra aukos, vadinasi, nėra ir

meilės. Abortų padariniai:

1) mirtis tautai, nė priešo neužpultai;

2) tauta praranda daug garsenybių;

3) vienturčio vaiko likimas;

4) įtaka šeimos vidiniam gyvenimui ir šeimos autoritetui

– pusė išsiskyrusių šeimų neturėjo vaikų, 20 procentų – po

vieną vaiką. (Ar pajėgs vyras gerbti žmogžudę?!)

Vaikas – Dievo sukurtas amžinai laimei. Dievo bausmė

tautai, kuri žudo kūdikius. Kai Kainas nužudė Abelį,

Viešpats bylojo: „Nekaltas kraujas šaukiasi manęs iš žemės“.

Visiems matytas paveikslas – Dievo Motina su Kūdikiu ant

rankų. Iš šio vaizdo sklinda garbės aureolė visoms motinoms.

Bet kartu tai yra baisus kontrastas motinoms (jei jas galima

tokiomis pavadinti), kurios baisiai piktnaudžiavo Kūrėjo

pasitikėjimu saugoti savyje nemirtingumo paslaptį – auginti

naują gyvybę. Kiek karo metu žūva – tai tik smulkmena,

palyginti su tuo, kiek išžudo motinos... Egipto faraonas tik

tada žydus paleido, kai Dievas ėmė bausti kūdikių išžudymu.

O mes patys tai darome ir prakeikimo maldaujame kaip žydai

Piloto teisme: „Jo Kraujas tekrinta ant mūsų ir mūsų vaikų!“

Abortai teisinami šiomis priežastimis:

200

1) Esą gresia bado pavojus žmonijai.

– Tačiau Žemė gali išmaitinti apie 6 milijardus žmonių.

Tauta niekada nekentė bado dėl gyventojų padaugėjimo.

2) Vargas.

– Taip, bet tai ne pagrindinė priežastis. Turtingiausioje

Niujorko gatvėje gyvena 45 šeimos. Jose tėra 17 vaikų...

Tikroji priežastis – Dievo ir atsakingumo Jam išsigynimas.

Vaikas tampa malonumų tenkinimo kliūtis.

Tokia šeima nepažįsta pareigos džiaugsmo. Prie viso to

prisideda kinas, lektūra. Jaunimas daugiau girdi apie pramogas

ir malonumų tenkinimą negu apie pareigas ir susivaldymą.

Tikro vargo atveju – Apvaizda visa gali. Daug garsenybių iš

vargo išaugo, o šilkuose – kur kas mažiau.

Ir negimęs yra jau atskiras žmogus, ir niekas dėl savo

patogumo ar savo kaltės nuslėpimo negali jo žudyti. Tai, ką

norime nuslėpti, Paskutinio teismo metu vis tiek taps visiems

matoma... Pastojimo galimybė teprimena lytinio gyvenimo

didingumą. Čia tvarką nustatyti turi ne žmogžudystė, bet dvasios

vadovavimas kūnui. Štai kodėl šeimos gyvenimui nuostabus

pavyzdys ne vien Marija – Motina su Kūdikiu ant rankų,

bet ir Marija – Mergelė. Štai kodėl gyvenimui reikia ne vien

motinų, bet ir mergelių, kurios įrodytų, kad dvasia gali vadovauti

kūnui.

Iš visų piktnaudžiavimų Kūrėjo dovanomis baisiausius

padarinius palieka piktnaudžiavimas kuriamąja galia. Tai

baisi nepagarba savy glūdinčioms Dievo Kūrėjo galioms,

kurias mums Dievas suteikė, kad ir žmogus galėtų dalyvauti

Jo kūrybos didingume. Dievas pasitikėjo žmogumi, be galo

pagerbė jį, savo dovanas tvarkyti žmogaus gyvenime paves-

201

damas ne prigimties dėsniams, kaip kad gyvūnijos pasaulyje,

bet palikdamas laisvam žmogaus proto sprendimui. Žmogus

šitą išaukštinimą pats baisiai pažemina, kai tas galias panaudoja

ne pagal proto sprendimą, kaip kad Kūrėjo numatyta, bet

pagal aklą instinktą. Tuo žmogus save pažemina ligi gyvūno.

Paskui nuo padarinių bando šventvagiškai pabėgti...

Laikai ant rankų vaikelį, kuris tave glamonėja, bučiuoja

– paimk peilį ir nužudyk! Koks gi skirtumas, jei tą patį

būtum padariusi prieš keletą metų, kai jo dar nematei?!

Kas apsakys likimą tų nelaimingųjų, kurios šį nusikaltimą

padarė kaip tik savo garbę saugodamos, nenorėdamos sugriauti

gražios ateities dėl atsitiktinai pasitaikiusio vieno suklydimo.

Ir štai, pasirodo, kad taisant tą pirmąją klaidą uždaromas

kelias i visą ateitį – ji niekados nepatirs motinystės laimės...

(Juk apie 60 procentų nutraukusiųjų pirmąjį nėštumą lieka

nevaisingos...)

O kas apsakys visą klaikumą, kai, praėjus visam nuodėmės

košmarui, ji be galo pasiilgsta savo nužudyto vaikelio...

Kas apsakys tas klaikias nemigo naktis, kai ji prasikankina,

sąžinės graužiama? Motina – žmogžudė... (Kun. J. Zdebskis,

Menas gyventi. Pamokslų metmenys. Vilnius. 1998 m.)

Šiupyliai, 1956 07 05.

Kun. Juozas Zdebskis, smerkdamas abortų siaubą,

paminėdavo vienos motinos, kurios vienintelis sūnus žuvo

baisioje traukinių katastrofoje ties Žąsliais, sapną. Toji moteris

sapnavo žuvusį vaiką. Jį atsivedė du jai nepažįstami žmonės

ir pasakė: „Mes turėjome tave globoti senatvėje, tačiau tu

nužudei mus dar negimusius, todėl dabar likai viena“ (Kun.

R.Grigas. Caritas, 1990, Nr.3).

202

Kunigo J. Zdebskio malda

Knygos „Kunigo Zdebskio malda“ (Vilnius, 1999 m.)

pratarmėje kun. Vaclovas Aliulis MIC rašo: „Nenuilstamos

veiklos ir pasigėrėtinės narsos žmogus kunigas Juozas

Zdebskis kartu buvo ir nepaliaujamos maldos žmogus. Iš

jo dienoraščių matome, kaip ištikimai jis laikėsi seminarijos

laikais išmoktų bei pamėgtų dvasinių pratybų, kaip ir

kelionėse, ir kalėjime bei lageryje stengdavosi nepraleisti

kasdieninės meditacijos ir sąžinės tyrimo. Be to, vidine malda

ir ugningais širdies bei minties skrydžiais kildavo į Dievą

įvairiausiu metu ir visokiausiomis aplinkybėmis. Gausiame

rašytiniame palikime randame Kryžiaus kelio stočių ir Švč.

Marijos rožinio vainiko paslapčių apmąstymų“.

203

KRYŽIAUS KELIO STOTYS

I.

VIEŠPATS JĖZUS NUTEISIAMAS MIRTI

Kokia liūdna ceremonija, kai nusikaltėlis,

daug blogo visuomenei padaręs,

pripažįstamas, jog yra nevertas ir pavojingas

būti tarp garbingųjų.

Jis išvedamas į nuošalią vietą

ir sunaikinamas.

Bet koks baisus apsirikimas,

kai Gyvybės Davėjas,

išbraukiamas iš gyvųjų!

Kokia baisi puikybė, neleidusi Jo atpažinti!

Jie pavydėjo Jam populiarumo miniose.

Jo doktrinos pranašumo.

Jie negalėjo pakęsti,

kam Jis taip aiškiai demaskavo

jų klaidas, veidmainiavimą.

Lengviau pasmerkti kitą mirčiai,

negu pripažinti kaltą save patį.

O Baisioji demono žymė – puikybė,

neleidžianti nieko gerbti,

nieko aukštesnio šalia savęs pripažinti!

O Dievo išminties ir meilės didybė,

net šitokį žmogaus laisvės įvykdytą blogį

gebanti panaudoti savo planams vykdyti

ir dar daugiau meilės mums suteikti!

204

II.

VIEŠPATS JĖZUS PAIMA NEŠTI KRYŽIŲ

Prasideda Tavo kryžiaus karas.

Tik kančioje išryškėja meilės didybė.

Tos kančios Tu troškai,

norėdamas pareikšti

meilę Tėvui

už visų žmonių nedėkingumą.

Žinojai, kad čia glūdi visų laimė.

Šito troško ir Tavo –

ir mūsų –

mieloji Motina!

205

III.

VIEŠPATS JĖZUS PARPUOLA PO KRYŽIUM!

Tu klumpi, Viešpatie!..

Piktos širdys džiūgauja:

Še Tau!..

Tai buvo Tavo silpnumas

iš meilės mums.

Ar bent šiandien tai suprantame?!

206

IV.

VIEŠPATS JĖZUS SUSITINKA SAVO MOTINĄ

Turbūt didžiausia kančia – žinojimas,

kad dėl Tavęs dar kas nors kenčia.

Viešpatie, Tu galėjai neleisti,

kad Tavo – ir mūsų – Šventoji Motina

bent tomis dienomis būtų Jeruzalėje.

Bet ar galėjai neleisti mielajai Motinai to,

kas nuostabiai spindės

Jos ateities garbės aureolėj –

neleisti tų aplinkybių, kur Ji galėtų parodyti,

kad Jos meilė begalinė?

O juk tai paaiškėja tik tada,

kai ir kančioje pajėgiame pratarti:

Tebūnie Tavo Valia…

Ar galėjai mielajai Motinai neleisti būti

mūsų laimės kūrimo dalyve?!

Tai buvo Jos begalinis skausmas,

kuriame gimė Tavo mistinis Kūnas –

Šventoji Bažnyčia – mes visi,

kuriuos Tu vadinai savaisiais, šakelėmis, išaugusiomis iš

vynmedžio kamieno.

Tai buvo Jos skausmas,

kuriame Ji tapo mūsų mielaja Motina.

Ar pajėgsime visada

su kančios Motina ištarti: tebūnie?

207

V.

SIMONAS KIRENIETIS PADEDA VIEŠPAČIUI JĖZUI

NEŠTI KRYŽIŲ

Minios seka,

bet kryžiaus bijo.

Meilė ir neapykanta

eina iki begalybės.

Jie norėjo,

kad Jis būtų išniekintas iki galo –

prikaltas prie kryžiaus.

Jie surado padėjėją

jo paskutinėje kelionėje,

kad tik Jis pajėgtų įkopti į kalną…

Tai jų kerštas –

kam Jis nepripažino jų aukštesniais už save?!

Ir demonas kartą Jam siūlė:

Aš visa Tau atiduosiu,

jei parpuolęs pagarbinsi mane…

208

VI.

VERONIKA NUŠLUOSTO VIEŠPAČIUI JĖZUI VEIDĄ

Kokia drąsi ir galinga

Veronikos meilė!

Ji galingesnė už mirties baimę,

pajuoką, kareivius, minią.

Nušluostyti Tavo kruviną veidą,

užjausti kenčiantį…

Savo miela paslaptinga būtybe

naikinti skausmą.

O jei negalima –

kentėti su kenčiančiu…

Kurios šitai moka –

aukotis kaip Veronika –

tos žino gyvenimo prasmę.

209

VII.

VIEŠPATS JĖZUS PARPUOLA ANTRĄ KARTĄ

Žmonės, dėl kurių Tu aukojaisi,

kaip piktadarį, kaip šiukšlę

išmeta Tave iš miesto,

kaip nevertą būti tarp garbingųjų.

Miestas, kurį Tu norėjai priglausti

kaip paukštė savo mažylius po sparnais.

Dvasinė kančia

kartais atima kūno jėgas

labiau negu fizinė…

Tu suklupai vartuose,

vejamas iš nedėkingo miesto.

Jei kas būtų žvelgęs Tavo širdin tada,

būtų nustebęs:

kokia didelė Meilė!

210

VIII.

VIEŠPATS JĖZUS RAMINA VERKIANČIAS

MOTERIS

Jos verkė, bet jų ašaros Tavęs neguodė…

Turbūt dar didino skausmą.

Jos verkė išorinio Tavo vaizdo.

O ar suprato jos ką

apie nematomą Tavo kančią ir jos priežastis?

Ar suprato jos, kad tai jų –

ir jų vaikų – nuodėmės?..

Tu joms švelniai priminei,

ko jos pačios nesuprato.

Juk tai ir mūsų nuodėmės…

Kaip daug ašarų žemėje būna visai veltui –

ne tam, kam jos turėtų būti skirtos!

Kiek daug motinų

net savo motiniškos širdies gilybe

nesupranta Kristaus!

O kaip lengvai joms tai pavyktų,

jei dėtų bent kiek pastangų,

jei prisiverstų susikaupti

ir apie Jį pagalvotų kartais…

211

IX.

VIEŠPATS JĖZUS PARPUOLA TREČIĄ KARTĄ

Didžiausia jėga

ir didžiausias bejėgiškumas!

Tavo dinamika glūdi

atominės energijos baisybėje!

O jie save laikė galingesniais už Tave…

Jie džiaugėsi,

manydami Tave įveikę.

Jiems rodėsi, kad Tu bejėgis,

apalpęs,

prislėgtas kryžiaus.

Kaip baisiai apakina puikybė!

Ir dabar daug kam atrodo.

Kad Tu bejėgis…

212

X.

VIEŠPAČIUI JĖZUI NUPLĖŠIA DRABUŽIUS

Jie susiginčijo, kam turi rūbas tekti…

Taigi jie tą valandą daugiau galvojo

apie Tavo rūbą, apie naudą

negu apie Tave…

Tu galvojai apie juos,

ne apie save.

Viešpatie, dėl rūbo, dėl pinigo,

Dėl malonumo

ir dabar

stengiamasi negalvoti apie žmogų,

jo gyvybę, jo garbę, jo laimę…

Koks baisus nuogas materializmas!

Kokia didybė žmogaus

ir koks pasibaisėtinas jis tapti gali!

Šitai pareina nuo to,

kuri jėga dominuoja pasaulyje, širdy:

materialinė – ginklai, kariuomenė,

prievarta, nauda, malonumas –

ar dvasinė –

pagarba Kūrėjui, žmogui, sau,

dvasinėms vertybėms –

tiesai, grožiui, meilei –

savo laime laikant kito laimę...

213

XI.

VIEŠPATĮ JĖZŲ KALA PRIE KRYŽIAUS

Yra širdžių,

galinčių kalti vinis

į žmogaus kūną,

lygiai taip,

kaip stalius kala medį…

Yra širdžių,

kurios tai darydamos

gali nematyti skausmo

ir Motinos šalia…

O juk kiekvieno –

ir mano širdis

gali būti jautri bent kiek panašiai

kaip Prikaltojo

ir Jo – ir mūsų – Motinos

ir nejautri dar labiau

negu tų, kurie jį prikalė…

214

XII.

VIEŠPATS JĖZUS MIRŠTA ANT KRYŽIAUS

Tu leidai siausti neapykantai,

leidai naikinti savyje tai, kas materialu,

kad parodytum pasauliui, jog yra kita jėga,

galingesnė už materialinę,

prieš kurią nėra ginklų – meilės jėga.

Meilės net tiems,

kurie nieko nepajėgia mylėti:

nei Tavęs, nei žmonių, nei žmogaus,

nei grožio, tiesos, kilnumo…

Mokytojau, ar mes turime

bent lašelį Meilės jėgos?

O! Išmokyk mus!

Tebūna ir mūsų kančia

kaip klusnumo įrodymas,

net nesuprantant iki galo

Tavo begalinės išminties ir meilės planų.

Tebūna kaip atgaila už nedėkingumą –

savo ir kitų.

Tebūna ta pati intencija

kaip ir Tavosios kančios!

Juk Tu kenti savo mistiniame Kūne –

visuose jo nareliuose, visuose mumyse –

įvairiausiais būdais

ligi pasaulio pabaigos atpirkdamas.

215

XIII.

VIEŠPATĮ JĖZŲ NUIMA NUO KRYŽIAUS

Mes įpratę sakyti mirusiems:

Tavęs jau nebėra…

Žinome, kad netiesa, bet – kaip tai sunku!

Ir Tu glaudei Jo kūną, nuimtą nuo kryžiaus –

tą įnagį, kuriuo naudojosi žemėje

Tavo mylimasis Sūnus…

Duok, Šventoji Motina, ir mums

dalelę tos pagarbos ir meilės,

kurią jauti viskam, kas siejasi

su Jo Vardu, Jo Asmeniu.

Ypač pagarbos ir meilės Jėzui

šventosios Komunijos Slėpinyje.

Kelyje nuo miesto ligi kalno

susitiko dvi didžiausios priešingybės:

Didžiausia meilė ir didžiausia puikybė.

Ta kova vyksta kiekvienoje širdyje,

visais amžiais.

Meilė kovoja ieškodama kitų,

puikybė – ieškodama savęs.

Kas laimės?..

Pilotui pranešė, kad Jis mirė…

Kokia nesąmonė!

Meilė nemiršta kaip žmonės.

Gudeliai – Šlavantai, 1962–1980 m.

216

Svarbesnės gyvenimo ir veiklos datos

1929 m. gegužės 10 d. – gimė Marijampolės apskr., Krosnos

(Mindaugo) par., Naujienos k.

1936–1940 m. – mokėsi Naujienos pradžios mokykloje.

1940–1941 m. – tęsė pradžios mokslą Krosnoje.

1941–1948 m. – mokėsi Kalvarijos gimnazijoje.

1953 m. birželio mėn. – baigė seminariją.

1953 m. liepos mėn. – skiriamas Šiluvos bažnyčios vikaru.

1953 m. rugsėjo mėn. – perkeliamas vikaru į Raseinių parapijos

bažnyčią.

1955 m. rugsėjo mėn. – paskirtas Šiupylių parapijos klebonu.

1956 m. rugsėjo mėn. – perkeltas į Kauną Vilijampolės

bažnyčios vikaru.

1957 m. rugsėjo mėn. – 1959 m. balandžio mėn. dirbo vikaru

Kauno Įgulos bažnyčioje.

1959 m. balandžio mėn. – 1961 m. spalio mėn. – Šakių

bažnyčios vikaras.

1961 m. spalio mėn. – 1964 m. lapkričio 26 d. – Kapsuko r.

Gudelių parapijos klebonas.

1964 m. lapkričio 26 d. – už grupinį vaikų katekizavimą

nuteistas vienerius metus kalėti.

1965 m. birželio 4 d. – išėjo į laisvę. Mėnesį dirbo Alytuje.

1965 m. rugpjūčio mėn. – paskirtas Leipalingio bažnyčios

vikaru.

217

1966 m. lapkričio mėn. – perkeltas į Kapčiamiesčio parapiją

klebonu.

1966–1986 m. – rekolekcijos vaikams ir jaunimui, inteligentams,

vienuolėms ir kunigams.

1968 m. lapkričio mėn. – paskirtas Valakbūdžio klebonu.

1969 m. vasario mėn. – valdžios organai atėmė kunigo registracijos

pažymėjimą.

1969–1985 m. – misijų kelionės į Pavolgį, Kazachstaną,

Moldovą, po visą Sovietų Sąjungą.

1970 m. kovo mėn. – paskirtas Prienų bažnyčios vikaru.

1971 m. rugpjūčio 26 d. – Prienų milicijos suimtas už vaikų

katekizavimą ir nuteistas vienerius metus kalėti.

1972 m. rugpjūčio 25 d. – atlikęs bausmę išėjo į laisvę.

1973 m. liepos mėn. – 1985 m. vasario mėn. – Šlavantų parapijos

klebonas.

1978 m. lapkričio 13 d. – kun. J. Zdebskis kartu su kunigais

A. Svarinsku, S. Tamkevičiumi, J. Kaunecku ir V.

Vėlavičiumi įsteigė TTGKK.

1980 m. spalio 3 d. – KGB panaudojo kun. J. Zdebskiui

specialią priemonę .

1985 m. vasario mėn. – perkeltas į Rudaminos parapiją klebonu.

1986 m. vasario 5 d. – Eišiškių – Kalesninkų kelio ruože,

Valkininkų kryžkelėje žuvo autoavarijoje.

218

Apie knygos leidėją ir rėmėją

Knygos sumanytojas, leidėjas ir rėmėjas yra garbės

kanauninkas Vytautas Juozas Vaičiūnas. Gimė 1930 m.

kovo mėn. 9 d. Šakių rajone, Tupikių kaime. Tėvas Antanas

Vaičiūnas kovojo už Lietuvos Nepriklausomybę, tarnavo

Kauno m. policijos skyriuje. Tėvui praradus tarnybą,

šeima išsikėlė gyventi į kaimą, kur uždarbiavo tarnaudami

ūkininkams.

Vytautui buvo 11 metų, kai mirė pamaldi mama Ona

Vaičiūnienė, palikusi keturis mažamečius vaikus. Tėvas

sukūrė naują šeimą, o vaikai dirbo.

Garbės kan. V. J. Vaičiūnas pasakojo: „Likau pas ūkininkus,

kur tarnavau ir anksčiau. Pasisekė, kad jie ištesėjo mamai prieš

mirtį duotą pažadą – išleido į mokslus. Mokiausi labdaringoje

Vytėnų saleziečių mokykloje, kurioje baigiau 4 skyrius. Vėliau,

gyvendamas bendrabutyje, mokiausi Kėdainių r. Šlapaberžės

dvare įkurtoje žemės ūkio mokykloje. Čia išmokau vairuoti

traktorių, tapau elektromechaniku, pasilikau dirbti instruktoriumi.

Būtent Šlapaberžėje aš ir pradėjau kovą prieš tuometinę

valdžią, kuri sekmadieniais 12 valandą, kad žmonės neturėtų

galimybės išklausyti Mišių, kviesdavo į susirinkimus. Aš

protestavau, pasakiau, kad pažeidžiamos žmonių teisės, jog

tai neatitinka konstitucijos. Turbūt todėl manęs net nebandė

kalbinti stoti į komjaunimą“.

1951 m. Vytautas buvo pašauktas į kariuomenę. Po trejų

metų tarnybos Novosibirske, nusprendė dar trejus metus pasilikti

Rusijoje, uždarbiavo Krasnojarsko srities šiaurėje, Norilsko

mieste – kasyklų ir metalurgijos pramonės centre.

Pažintis su būsima žmona Levute buvo lemtinga. 1958 m.

219

po neilgos draugystės jie susituokė. Žmona tapo labai religinga,

visiškai pritarė vyro veiklai ir jį rėmė. Tuo metu Levutė

dirbo Žiegždrių ligoninėje kasininke, o Vytautas – „Nemuno“

gamykloje elektriku. Jis pradėjo lankyti vakarinę mokyklą,

baigė Statybos technikumą, 1967 m. įstojo į Kauno politechnikos

institutą, tapo diplomuotu specialistu.

1972 m. Vaičiūnų šeima gavo butą, priėmė gyventi

Povilą Petronį, kuris Vytėnų saleziečių mokykloje buvo Vytauto

mokytoju. P. Petronis dalyvavo pogrindinės religinės

literatūros leidybos ir platinimo darbe. Nuo 1973 m. V. J.

Vaičiūnas įsitraukė į sovietmečiu pavojingą veiklą, ir su

bendraminčiais P. Petroniu, J. Stašaičiu, P. Plumpa ir kitais

spausdino bei platino maldaknyges, katekizmus ir kitokią

religinę literatūrą. Kun. J. Zdebskio operatyvinio tyrimo byloje

Vytautas įvardijamas kaip pogrindžio spaudos „taškų“

(aparatūros) įrengėjas ir prižiūrėtojas, byloje jis vadinamas

„fanatiku“ arba „Vladu“.

Garbės kan. V. J. Vaičiūnas pasakojo: „Dirbau Kauno

Vykdomajame komitete, kapitalinės statybos skyriuje. Mano

žinioje buvo dauginimo aparatai. Kai vieną jų nurašė,

apsiėmiau sunaikinti. Saugumietis žiūri, o aš išiminėju detales,

kurias galiu padaryti iš naujo, ir jas laužau. Nusibodo

jam mano lėtas darbas, pasakė: „Tikiuosi, vienas užbaigsi“,

– ir paliko mane. Aš tą aparatą atnaujinau, „Lietuvos katalikų

bažnyčios kronikos“ kelis numerius, nemažai kitokios religinės

literatūros išspausdinau tiesiog Vykdomajame komitete.

Valdžia žinojo, bet ilgai nesiryžo susidoroti su manimi, nes

bijojo skandalo, juk viskas vyko jų panosėje“.

KGB V. J. Vaičiūną sekė, jo bute buvo įrengta pasiklausymo

aparatūra (priemonė „T“).

1973 m. KGB pareigūnai ilgai tardė Vytautą ir Levutę

220

V. J. Vaičiūnas apie 1957 m.

/21/

bei kitus bendražygius. V. J. Vaičiūnui teko palikti darbą

Vykdomajame komitete. Nors ir persekiojamas, Vytautas tęsė

savo veiklą. Tai truko septynerius metus.

V. J. Vaičiūnas pasakojo: „Čia vienur, čia kitur prie

spausdinimo mašinėlės įsitaisydavome spausdinti „Kroniką“.

Vėliau dirbome su dauginimo aparatu ERA. Mes gaudavome

šio aparato dalis, paskui tą visą mechanizmą patys

darydavome. Kai suėmė Onutę Panevėžyje, kuriai ERA taip

pat buvo mūsų daryta, ji neišdavė draugų. Vėliau Birštone

suėmė Buzą, ir ten ERA buvo mūsų padaryta. Atsimenu įdomų

atvejį – prieš pat Buzo suėmimą man buvo pasakyta, kad rei-

221

kia kažką pataisyti. Aš buvau prieš savaitę pas jį buvęs, todėl

nenuėjau. Jei būčiau tada nuėjęs, tai būtų gal ir mane kartu

suėmę. Šlavantų bažnyčios viršuje buvome įtaisę paskutinę

ERĄ. Kartą parapijiečiai įspėjo mus, kad KGB saugo visus

įvažiavimus į Šlavantus – miške, keliuose dieną naktį saugo.

Mes pagalvojome, kad čia dėl to aparato ERA, o iš tikrųjų

KGB rūpėjo ne tik ERA – jie norėjo į kun. J. Zdebskio mašiną

įdėti kažkokių cheminių medžiagų ir jį nudeginti. Kunigas

Zdebskis sako – reikia mums bėgti, mes ne kartą iš daug kur

pabėgome. Jis lankydavo ligonius kiekvieno mėnesio pirmą

penktadienį, taigi nutarėme, kad to aparato daleles po kaimus

išmėtysime ir nė šuo nesulos. Bet mus ėmė sekti, viena mašina

iš priekio, kita – iš užpakalio lydi. Taigi, nieko nepaslėpėme,

parsivežėme atgal“.

V. J. Vaičiūnas, KGB pastarąjį

vadino “Inžinierius’’, ,,Fanatikas’’,

,,Vladas’’ /22/

222

1980 m. spalio 3 d. KGB kun. J. Zdebskiui įvykdė spec.

priemonę – jį nudegino, buvo nudegintas – tik mažiau – ir su

juo mašinoje važiavęs V. J. Vaičiūnas.

1980 m. V. J. Vaičiūnas tapo Lietuvos Helsinkio grupės

nariu.

1980 m. V. J. Vaičiūnas dalyvavo maldininkų procesijoje iš

Tytuvėnų į Šiluvą. Sovietinė valdžia tuo metu pademonstravo

savo bejėgiškumą – paskelbė garsiųjų Šiluvos atlaidų dienomis

karantiną dėl neva plintančios rajone infekcinės gyvulių

ligos. Sovietiniai valdininkai užsirašydavo plūstančių į atlaidus

tikinčiųjų automobilių numerius, vaikydavo maldininkus

vandens čiurkšlėmis.

1981 m. kovo mėn. 25 d. V. J. Vaičiūnas buvo suimtas.

Levutė, saugumiečių iškviesta į milicijos skyrių, neraudojo ir

nemaldavo, o supratusi, kas laukia vyro, jam pasakė: „Klaupkis.

Noriu palaiminti prieš kelionę. Tegul tave lydi Dievo

malonė“.

1981 m. birželio mėn. 26 d. V. J. Vaičiūnas buvo nuteistas

pustrečių metų kalėti bendrojo režimo pataisos darbų kolonijoje.

Jam pateiktas oficialus kaltinimas – už maldininkų eisenos

iš Tytuvėnų į Šiluvą organizavimą. Teisme „teisiamasis V.

Vaičiūnas <...> aiškino, kad jis su vėliavėle rankoje sustabdęs

transporto eismą, rūpindamasis maldininkų saugumu, pasakęs

susirinkusiems prie bažnyčios kalbą, kuri buvo nukreipta prieš

girtavimą ir kitas blogybes“ (LYA, f. K-1, ap. 58, b. P-15237,

t. 6, l. 58-61). Pažymima, jog „V. Vaičiūnas iš paskutinės

darbovietės, kurioje dirbo su pertrauka nuo 1976 m., charakterizuojamas

teigiamai, kaip darbštus, drausmingas, gerai

žinantis savo darbą“. 1981-07-08 Tikinčiųjų teisėms ginti

katalikų komitetas (TTGKK) paruošė dokumentą Nr. 49,

skirtą LTSR Centro komitetui (CK) ir LTSR Ministrų tary-

223

bai (MT), kuriame teigė, kad „įvyko du teisminiai procesai už

1979 – 1980 m. religines eisenas iš Tytuvėnų į Šiluvą. LTSR

Aukščiausiasis teismas nuteisė M. Jurevičių <...> ir inžinierių

V. Vaičiūną (dabar kunigas). <...> Abu teisiamieji – geri katalikai

ir aukštos moralės žmonės buvo kaltinami, kad organizavo

ir aktyviai dalyvavo religinėse eisenose iš Tytuvėnų į Šiluvą.

Teisiamieji negalėjo suorganizuoti tokio dydžio eisenas. <...>

Religinės eisenos iš Tytuvėnų į Šiluvą yra tradicinės ir tikintieji

niekieno neorganizuojami į jas renkasi...“ (LYA, f. K-1,

ap. 58, b. P-14241, t. 7, l. 216, 232).

Iš tikrųjų V. J. Vaičiūną KGB ruošėsi suimti už tai, kad jis

„užsiima dauginimo aparatų gamyba“, tokia rezoliucija buvo

užrašyta ant jo sekimo dokumentų.

V. J. Vaičiūnas kalėjo Vilniaus Lukiškių kalėjime, kur

vienoje kameroje sėdėjo 60 kalinių. Po teismo, kuris vyko

Širvintose, V. J. Vaičiūnas buvo išvežtas į Čeliabinsko sritį.

Garbės kan. V. J. Vaičiūnas pasakojo: „Nors buvo

praėjusio amžiaus 9-ojo dešimtmečio pradžia, kalėjime

siautėjo ne tik vagys, narkomanai ir plėšikai, bet ir utėlės,

ligos, badas. Sąlygos buvo žiaurios. Tiesa, su manimi buvo

elgiamasi padoriau. Visi buvo perspėti, kad manimi ir mano

byla domisi pasaulis, ir reikia saugotis, nes kitaip gali sulaukti

nemalonumų“.

Čeliabinsko kalėjime V. J. Vaičiūnas susirgo dizenterija,

vos nenumirė. Tada jis pasižadėjo, kad jei išliks gyvas, mėgins

siekti kunigystės. Kunigas mano, kad žmona Levutė nujautė

lemtingą posūkį, nors jis savo ketinimus atskleidė tik grįžęs

iš kalėjimo namo. „Levutė iš pradžių apsipylė ašaromis, bet

nepriekaištavo, nurimusi palaimino mano sprendimą“ – pasakojo

kunigas.

V. J. Vaičiūnas kreipėsi į vyskupus Vincentą Sladkevičių

224

2012 m. Šlienava. Dvasininkai A. Svarinskas, V. Vaičiūnas ir

A. Keina /23/

ir Julijoną Steponavičių, prašydamas priimti jį į pogrindinę

Kunigų seminariją. Vyskupas V. Sladkevičius gavo popiežiaus

leidimą V. J. Vaičiūnui tapti kunigu, jo žmona Levutė priėmė

skaistybės įžadus. 1988 m. Skaistgirio Šv. Jurgio bažnyčioje

iš vyskupo J. Steponavičiaus rankų V. J. Vaičiūnas gavo

kunigystės šventimus.

1997 m. kunigas V. J. Vaičiūnas kaip klebonas atvyko į

Šlienavą. Rado apleistą parapiją ir bažnyčią. Klebonas suremontavo

bažnyčią, koplyčią, atstatė varpinę, pastatė kleboniją ir

parapijos namus su keliomis erdviomis salėmis susibūrimams.

Viską projektavo, elektros instaliacijas vedžiojo pats. Drauge

su parapijiečiais statė bei remontavo pastatus. Jis įrengė buities

reikmenų muziejų, kuria patalpą bažnytinių relikvijų ekspozicijai.

Pastatams atnaujinti ir aplinkai puoselėti kunigas

skyrė visas santaupas ir pinigus, gautus už parduotą būstą.

225

Garbės kanauninkas šeimininkės nesamdo, glaudžiasi pas

greta bažnyčios įsikūrusius Šlienavos gyventojus.

Garbės kan. V. J. Vaičiūnas pasakojo: „Tais metais, kai

minėjau kunigystės dešimtmetį, Levutė po sunkios ir ilgos ligos

mirė. Ją nuolat prisimenu, meldžiuosi, aukoju Mišias. Likimas

lėmė, kad vaikų nesusilaukėme, bet gyvenome darniai, vienas

kitą gerbdami ir mylėdami, per 30 vedybinio gyvenimo metų

nė karto nesusibarę, net ir tada, kai pasakiau, kad grįžtu prie

vaikystės svajonės – būti kunigu. Jos auka didesnė.“

226

Nuotraukos

2012 m. Garbės kan. V. J. Vaičiūnas laimina 1918 m.

gimusią Kazimierą Niūniavienę /24/

227

2011 m. vasario 5 d., Rudamina. Lietuvos vyskupai ir tikintieji

prie kun. J. Zdebskio kapavietės /25/

228

2011 m. vasario 5 d., Rudaminos bažnyčios šventorius. Kun. J.

Zdebskio kapas ir antkapinis paminklas (skulpt. D. Čepas) /26/

229

1998 m., Prienai. Prie bažnyčios

pritvirtinta Atminimo ąžuolinė lentelė,

skirta kun. J. Zdebskiui /27/

2012 m. F. Kukis, J. Lesienė ir kun. A. Keina /28/

230

2012 m. R. Žemaitis ir J. Lesienė /29/

2012 m. gegužė, Prienai. J. Lesienė ir A. Grinkevičius /30/

231

Santrumpos

a.b. – asmens byla

ap. – apyrašas

apskr., aps. – apskritis

b. – byla

BK – baudžiamasis kodeksas

CK – Centro komitetas

„D“ priemonė – slapta krata

d. – diena

DGOR – grupinė operatyvinio tyrimo byla (rus. k.: Dielo

grupovoj operatyvnoj razrabotki)

DON – operatyvinio sekimo byla (rus. k.: Dielo operativnovo

nabliudenija)

DOP – operatyvinio patikrinimo byla (rus. k.: Dielo operativnoj

proverki)

DOR – operatyvinio tyrimo byla (rus. k.: Dielo operativnoj

razrabotki)

Dr. – daktaras

Emer. – emeritas

f. - fondas

gim. – gimė

gyd. – gydytojas

gyv. – gyvena

GM – J. Zdebskio knyga „Gyvenimas mąstymuose“.

ha – hektaras

JAV – Jungtinės Amerikos Valstijos

kan. – kanauninkas

KGB – Valstybės saugumo komitetas (rus. k.: Komitet gosudarstvennoj

bezopasnosti)

k. – kaimas

kleb. – klebonas

232

km – kilometras

KMK – knyga „Kryžiaus ir Meilės kelias“

kn. – knyga

kt. – kiti

kun. – kunigas

l. – lapas

LCVA – Lietuvos centrinis valstybės archyvas

LGGRTC – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo

centras

LYA – Lietuvos ypatingasis archyvas

LKBK – Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika

LKP – Lietuvos komunistų partija

LSSR – Lietuvos sovietinė socialistinė respublika

LTSR – Lietuvos tarybinė socialistinė respublika

m. – metai

MA – knyga „Mylėti artimą“

mėn. – mėnuo

MGB – valstybės saugumo ministerija (rus. k.: Ministerstvo

gosudarstvennoj bezopasnosti)

mst. – miestas

mstl. – miestelis

MT – Ministrų taryba

MVD – Vidaus reikalų ministerija (rus. k.: Ministerstvo vnutrennych

del)

NKVD – Vidaus reikalų liaudies komisariatas (rus. k.: Narodnyj

komisariat vnutrennych del)

Nr. – numeris

nuotr. – nuotrauka

operįg. – operįgaliotinis

OTV – operatyvinė techninė valdyba (rus. k.: operativno

techničeskoje upravlenije)

PDK – pataisos darbų kolonija

233

PDL – pataisos darbų lageris

psk. – poskyris

PV – knyga „Pažinsite iš vaisių“.

r. , raj. – rajonas

RRT – Religijų reikalų taryba

rub. – rublis

rus. k. – rusų kalba

ses. – sesuo

SJ – Jėzaus Draugija

sk. – skyrius

SNO – Suvienytųjų Nacijų Organizacija

spec. – specialus

SSRS – Sovietinių socialistinių respublikų sąjunga

str. – straipsnis

SŽ – žurnalas „Saleziečių žinios“

š. m. – šiais metais

šv. – šventas

t. – tomas

„T“ priemonė – slaptas pasiklausymas iš sekamojo kambarių

(ne telefoninių pokalbių).

tarn. – tarnyba

TSKP – Tarybų sąjungos komunistų partija

TSRS – Tarybinių socialistinių respublikų sąjunga

TTGKK – Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas

VAI – Valstybinė automobilių inspekcija

val. – valanda

vyr. – vyriausias

vysk. – vyskupas

VSK – Valstybės saugumo komitetas

žr. – žiūrėti

žrn. – žurnalas

234

Literatūra

XXI amžius, 1992 m., Nr. 68.

XXI amžius, 1996 m., Nr. 11; 47.

XXI amžius, 2011 m., Nr. 11.

Brazdžionis B., Kas šviečia virš galaktikų visų, Vilnius, 2004 m.

Iš duonos pateka saulė, Jonava, 2008 m.

Katalikų pasaulis, 1994 m., Nr. 2 – 4; 12.

Kryžiaus ir Meilės kelias. Prisiminimai apie kunigą Juozą Zdebskį,

Vilnius, 1996 m.

Laisvės kovų archyvas, Kaunas, 1993 m., Nr. 9.

Laisvės kovų archyvas, Kaunas, 1994 m., Nr. 11.

Liekis A., Antisovietinis pogrindis ir Lietuvos Nepriklausomybė.

Nenugalėtoji Lietuva, Vilnius, 1993 m., t. 1.

Lietuvos aidas, 1994 m., Nr. 90.

Lietuvos katalikų bažnyčios kronika, Čikaga, 1974 m., t. 1; 1979

m., t. 5; 1983 m., t. 6; 1984 m., t. 7; 1984 m., t. 8; 1989 m., t. 9.

Lietuvos žinios, 2012 m., Nr. 12–14.

Malinauskaitė D., Žibūdaitė A., Kunigo Zdebskio veikla ir dvasia,

Vilnius, 1998 m.

Matuzevičius L., Rinktiniai raštai, t. 1, Jonava, 2003 m.

Mylėti artimą. Liudijimai apie kunigą Juozą Zdebskį pagal dokumentinio

filmo videomedžiagą, Vilnius, 1998 m.

Palionis J., Aleknavičienė. Žmonės ir darbai. Prienų krašto

šviesuoliai. Vilnius, 2007 m.

Pažinsite iš vaisių. Kunigo Juozo Zdebskio korespondencija

– adresačių atsiminimai, Vilnius, 1997 m.

Pirmadienis, 1995 m., Nr. 10.

Pogrindžio kunigų seminarija, Vilnius, 2002 m.

Razmislavičienė A. Kokiom žolelėm jūs beišdygsit, vaikeliai

mano... Prienai – Kaunas, 2009 m.

235

Spengla V., Akiplėša. KGB kova prieš Bažnyčią. Pagal kunigo

Juozo Zdebskio sekimo bylą, Vilnius, 1996 m.

Streikus A., Sovietinės valdžios antibažnytinė veikla 1953–

1967 metais. Magistro darbas. Vilniaus universitetas, 1997 m.

Streikus A., Religinė spauda sovietinio totalitarinio režimo

sąlygomis 1953–1967 m. Lietuvos katalikų mokslo akademijos

Metraštis. Vilnius, 1998 m., t. 12.

Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto dokumentai, Vilnius,

1994 m.

Voruta, 2011 m., Nr. 11–13.

Zdebskis J., Gyvenimas mąstymuose, I knyga: Kunigas tarp

vagių. Iš kalėjimo dienoraščių, Vilnius, 1996 m.

Zdebskis J., Gyvenimas mąstymuose, II knyga: Kunigas tarp

gėlių. Iš dienoraščių, Vilnius, 1996 m.

Zdebskis J., Menas gyventi. Pamokslų metmenys, Vilnius,

1997 m., t. 1; Menas gyventi. Pamokslų metmenys, Vilnius,

1998 m., t. 2.

LCVA, f. R-181, ap. 6, b. 40.

LYA, f. K-30, ap. 1, b. 880.

LYA, f. K-30, ap. 1, b. 882.

LYA, f. K-30, ap. 1, b. 883.

LYA, f. K-30, ap. 1, b. 884.

LYA, f. K-30, ap. 1, b. 885.

LYA, f. K-30, ap. 1, b. 886.

LYA, f. K-30, ap. 1, b. 887.

LYA, f. K-18, ap. 1, b. 33, 261 (iš garbės kan. V. J. Vaičiūno

asmeninio archyvo).

LYA, f. K-18, ap. 2, b. 212, 219, 227, 230, 232, 235 (iš garbės

kan. V. J. Vaičiūno asmeninio archyvo).

LYA, f. K-6, ap. 2, b. 196, 212 (iš garbės kan. V. J. Vaičiūno

asmeninio archyvo).

236

Iliustracijų sąrašas

Viršelyje: nežinomo autoriaus kun. J. Zdebskio portretas. A.

Lesio nuotr.

Iš garbės kan. V. J. Vaičiūno asmeninio archyvo: /7/, /8/, /9/,

/10/, /16/, /17/, /21/

Iš S. Kelpšo asmeninio archyvo: /2/, /5/, /13/, /18/

Iš kn. ,,Kryžiaus ir Meilės kelias‘‘: /1/

Iš kun. J. Užupio asmeninio archyvo : /3/, /4/

Iš kn. ,,Kunigo Zdebskio veikla ir dvasia‘‘: /6/

Iš LYA: /11/, /19/, /22/

Iš A. Lesio archyvo: /14/, /15/, /20/, /23/, /24/, /25/, /26/, /29/,

/30/

A. Grinkevičiaus nuotr.: /12/

V. Almonaičio nuotr.: /27/

J. Kareniausko nuotr.: /28/

S. Bielskienės nuotr.: /31/

237

Apie autorių

Antanas ir Jovita Lesiai /31/

Istorikas A. Lesys (g. 1952 m.) daug metų mokytojavo

Vilnijos krašte. Jau dešimtmetį A. Lesio ir jo

žmonos J. Lesienės straipsniai spausdinami istorijos

laikraštyje „Voruta“. A. Lesys yra šio leidinio

neetatinis korespondentas. 2011 m. šiame laikraštyje

minėti autoriai publikavo straipsnį, skirtą kun. J.

Zdebskio žūties 25-mečiui. A. ir J. Lesiai dalyvavo

„Versmės“ leidyklos rengiamose ekspedicijose ir

parašė straipsnius „Lietuvos valsčių“ serijos monografijoms.

239

Lesys, Antanas

Le314 Bažnyčios riteris : knyga skirta 625-osioms Lietuvos

Krikšto metinėms, prisimenant kunigą Juozą Zdebskį / Antanas

Lesys. – Vilnius : Petro ofsetas, 2012. – 240 p. : iliustr., faks.

Santr. angl. – Bibliogr.: p. 235 – 236.

ISBN 978-609-420-244-5

Istoriko Antano Lesio knyga apie kunigo J. Zdebskio gyvenimą,

veiklą, jo nudeginimą ir žūtį, sovietinį ir dabartinį

dvasininko žūties tyrimą, apie jo atminties įamžinimą. Leidinyje

daug medžiagos iš Lietuvos ypa-tingojo archyvo ir Lietuvos

centrinio valstybės archyvo, publicistinės bei periodinės

spaudos. Leidinys iliustruotas nuotraukomis ir dokumentine

medžiaga.

UDK 23/28(474.5)(092)

Antanas Lesys

The Knight of Church. The book is dedicated for

625th anniversary of the Christianisation of Lithuania, in

commemoration of priest Juozas Zdebskis.

The book of historian Antanas Lesys tells about the life and

work of priest J. Zdebskis, his burning and loss of life, soviet

and current research concerning death of the priest, and

perpetuation of his memory. The publication delivers ample

material from Lithuanian Special Archives and Lithuanian

Central State Archives, as well as from publicist and periodical

press. It is richly illustrated with photos and documentary

material.

Spausdino UAB „Petro ofsetas“

Savanorių pr. 174 D, LT-03153 Vilnius

Antanas Lesys "Bažnyčios riteris", Vilnius, 2012

You also want an ePaper? Increase the reach of your titles

Delete template?

Save as template?