You also want an ePaper? Increase the reach of your titles
YUMPU automatically turns print PDFs into web optimized ePapers that Google loves.
nebaigtas, lotynų kalbos gramatikos
žinios menkos. Kažin ar jėzuitai jį
priimtų? Kur juos rasti? Lietuvoje jų
nėra ir negali būti, nes rusų valdžia jų
saugosi, netgi vaikai būdavo
gąsdinami- ateis jėzuitas, pagaus. O
jeigu ir taptų jėzuitu, reikėtų palikti
Lietuvą, tėvelius. Namiškiams tik
užsiminus apie vienuolinį gyvenimą,
motina išsigando: „Vaikuti, ką tu kalbi,
kaip tu įstojęs į seminariją, vėl galėtum
ją palikti. Jau, Dieve, saugok. Juk tai
negalimas dalykas.“
Bet labiausiai džiugino ir drąsino
svajonės, skaitymai, malda. Dar kartą
atlikęs viso gyvenimo išpažintį,
Benediktas klausė nuodėmklausio
nuomonės apie savo pašaukimą: „Jis
paliko tai mano laisvai valiai, o mane
tarytum kažkas stumia: eik, nes Dievas
to nori. Kad svyruoti nebebūtų galima,
padaviau pareiškimą seminarijos
vadovybei atleisti mane.“ Pagaliau 1903
m. sausio antroje pusėje su Lietuva
atsisveikindamas Benediktas gavo seminarijos
rektoriaus prel. Antano Karoso
palaiminimą: „Keliauk, vaikeli, kur
tave Dievas šaukia, ir kur tu būsi,
nepamiršk Jo, o Jis tavęs nepamirš.“
Tėvams laiške buvo pranešęs
apie savo sprendimą, bet nesulaukęs
atsakymo ir maldoje jų atsiprašęs,
slapta perėjo Rusijos – Austrijos sieną.
Nors popiežius Pijus VII 1814 m.
atkūrė Jėzuitų ordiną visame pasaulyje,
tačiau 1820 m. carui Aleksandrui I
įsakius iš Rusijos ištremti visus jėzuitus,
jie persikėlė į Austrijos valdomą Galiciją.
1903 m. kovo 3 dieną, Benediktui stojant
į Staravieco mieste esantį Galicijos
119
Change language