You also want an ePaper? Increase the reach of your titles
YUMPU automatically turns print PDFs into web optimized ePapers that Google loves.
Vaikų kūrybinės iniciatyvos fondas
TAVO ŽVILGSNIS
Vertimų ir iliustracijų projektas
VI-oji knyga
Berniukas, kuris vaikščiojo vandens paviršiumi
Kartą gyveno berniukas, kuris mokėjo vaikščioti vandens
paviršiumi. Jis gyveno su savo seneliu ir mama
saloje, į kurią jūra įslinkdavo ilgomis vandens juostomis,
besiraitančiomis tarsi pirštai, upės ir upeliai rangėsi aplink,
ir sala atrodė tarsi sulopyta, o pievos susiūtos blizgančiais
vandens siūlais.
Nors sala buvo nedidukė, nukeliauti iš rytų į vakarus
ar iš šiaurės į pietus, užimdavo daug laiko, nes joje buvo
daug ežerų, kuriuos reikėdavo apeiti, upių ir upeliūkščių,
kuriuos tekdavo perbristi.
Berniukas, vardu Fergalis, tokių rūpesčių neturėjo. Kai
tik jis išmoko vaikščioti, jam buvo taip pat paprasta eiti
vandens paviršiais, kaip ir žeme. Jis vaikščiojo upeliais,
ežerais ir net jūra. ,,Pažvelkit, - pasakė jo mama. - Čia
jau tikra dovana.“ Fergalio senelis nieko nesakė. Jis, kaip
ir visi kiti salos gyventojai, buvo žvejys. Daug matęs
buvo, nes plaukiodavo šiauriniuose vandenyse. Anūkas,
vaikščiojantis vandens paviršiais, buvo keistas, bet senelis
tikėjo, kad tai kažkaip galima paaiškinti.
Kol Fergalis buvo mažas, jis nesijautė kitoks. Kai atkeliaudavo
šalti šiaurės vėjai, jūra, salos ežerai, upės ir
upeliai pavirsdavo sidabriniu ledu, visi vaikai nesiliaudavo
čiuožinėję, o Fergalis būdavo kartu. Net kai pavasaris ateidavo
ir sniegas su ledu ištirpdavo, Fergalis linksmai žaisdavo
su savo draugais. Kai kurie iš jų labai greitai bėgiodavo, lenktyniaudavo.
Kiti puikiai mokėjo vaikščioti su mediniais kojūkais.
Ailsa šauniai suko saulutes. Fergalis mokėjo vaikščioti vandens
paviršiumi.
Jeigu vyresnieji vaikai į jį žiūrėdavo keistai, šnabždėdavosi,
Fergalis to nepastebėdavo. Suaugusieji tylėdavo. Jie pritarė
Fergalio seneliui. Turbūt buvo kokia nors priežastis, o jeigu ir
nebuvo, tai nekenkė nei berniukui, nei kitiems.
Kai Fergalis paaugo, viskas pasikeitė, ir ne į gerąją pusę. Jis
buvo tylus, kuklus berniukas, kuris nieko daugiau nenorėjo, tik
būti toks, kaip kiti. Keli vaikai pradėjo jį pravardžiuoti, o netrukus
prisijungė ir kiti. ,,Fergalis yra vandens vabalas!“ - šaukdavo jie
pavymui. Tėvai jiems liepė prie berniuko nekibti. ,,Fergalis negali
pasikeisti, - sakė jie, - neerzinkite jo!“ Bet vaikai nekreipė dėmesio.
Jie bėgo paskui Fergalį šaukdami: ,,Fergalis varlė!“, ,,Gal užkeiktas!“,
,,Jis nepanašus į mus“, ,,Fergalis KEISTAS!“
Ailsa paėmė jo ranką ir patarė jam nekreipti dėmesio.
LAIMA GEDDES
VILNIAUS „ŠALTINĖLIO“ PRIVATI MOKYKLA
2
VERTIMAI IŠ ANGLŲ KALBOS
Eglė Baranauskaitė 14m., Lazdijų Motiejaus Gustaičio gimnazija
3
4
Estela Čirlytė 15m., Joniškėlio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės
gimnazija
Ema Verbickaitė 14m., Utenos Rapolo Šaltenio progimnazija
Karolina Česnavičiūtė 15m., Lazdijų r.
VERTIMAI IŠ ANGLŲ KALBOS
Veisiejų gimnazija
Deimantė Stankevičiūtė 14m., Širvintų ,,Atžalyno“ progimnazija
5
Simona Masalskaitė 16m., Kaišiadorių Algirdo Brazausko gimnazija
Emilė Mieliulytė 17m., Mykolo Biržiškos gimnazija
6 Laurynas Četrauskas 17m., Utenos Adolfo Šapokos gimnazija
Aurelija Šiuškaitė 17m., Telšių ,,Džiugo“ gimnazija
Justina Žemgulytė 16m., Elektrėnų ,,Versmės“ gimnazija
VERTIMAI IŠ ANGLŲ KALBOS
Deimantė Kinderevičiūtė 10m., Kaišiadorių r. Palomenės pagrindinė
mokykla
Marija Petraitytė 14m., Vilniaus Barboros Radvilaitės pagrindinė
mokykla
7
Austėja Daukšaitė 13m., Palangos Vlado Jurgučio pagrindinė mokykla
Urtė Kriaučiūnaitė 14m., Pakalniškių pagrindinė mokykla
8
Viktorija Petrauskaitė 18m., Kretingos Jurgio Pabrėžos universitetinė
gimnazija
Diana Tarasevič 17m., Vilniaus r. Marijampolio Meilės Lukšienės
gimnazija
Gintarė Poškaitė 18m., Tauragės ,,Versmės“ gimnazija
Jurgita Litvinaitė 14m., Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazija
VERTIMAI IŠ ANGLŲ KALBOS
Karolina Šapkauskaitė 18m., Lietuvos sveikatos mokslų universiteto
vidurinė mokykla
Kornelija Žilionytė 16m., Lazdijų r. Veisiejų gimnazija
9
10
Monika Butkutė 15m., Kretingos r. Darbėnų gimnazija
Džeirana Kavaliauskaitė 16m., Jurbarko r. Girdžių pagrindinė
mokykla
Raimonda Miliūtė 17m., Alytaus Jot
VERTIMAI IŠ ANGLŲ KALBOS
vingių gimnazija Karolina Jančenkaitė 12m., Šiaulių ,,Juventos“ progimnazija Elena Jankūnaitė 10m., Vilniaus Antakalnio progimnazija
11
12
Gabija Chomskytė 16m., Radviliškio Lizdeikos gimnazija
Justina Arlauskaitė 12m., Marijampolės sav. Mokolų pagrindinė
mokykla
Samanta Stravinskaitė 11m., Druskin
mokykla
VERTIMAI IŠ ANGLŲ KALBOS
inkų sav. Leipalingio pagrindinė
Lijana Pupienytė 16m., Rokiškio r. Juodupės gimnazija
Laura Kovaliūnaitė 16m., Vilniaus lietuvių namai
13
14
Kelias link Hakneto tilto
Buvo gerokai po vidurnakčio. Važiavau vienu iš Vakarų
Teksaso kelių. Ėmė miegas. Tada pamačiau ženklą
su užrašu: „Degalai. Maistas“. Nusukau nuo kelio, sustojau
ir užėjau vidun. Tai buvo tikrai graži vieta. Staliukai
neseniai nudažyti ir švarūs. Prekystalis švarut švarutėlis.
Net kvapas neblogas.
Vyras už prekystalio buvo vienintelis asmuo užkandinėje.
Jis atrodė maždaug keturiasdešimties. Prisėdau ir
paprašiau kavos bei gabalėlio obuolių pyrago. Užsisakęs
pajutau jam gailestį. Turėjau įprotį skirstyti žmones į dvi
grupes - laimėtojus ir nevykėlius. Šis vyras buvo nevykėlis.
Jis vienas iš tų žmonių, kurie visada linki kitiems gero,
verčiasi per galvą, kad tik įtiktų, bet jam amžinai nesiseka.
Vyras atnešė kavą.
-Gal grietinėlės ir cukraus?-paklausė jis.
-Prašyčiau,- atsakiau.
Kava buvo pati skaniausia, kokią tik teko gerti per
kelis paskutinius mėnesius. Obuolių pyragas taip pat buvo
puikus.
Lauke sustojo mašina. Vidun įžengė du tvarkingai apsirengę,
gražūs vyrai. Aukštesnysis, kuris buvo panašus į
verslininką, tarė:
-Du puodelius kavos. Ir ar turite žemėlapį, į kurį
galėtumėm žvilgtelėti?
-Manau, taip,- pasakė vyras iš už prekystalio. Pirmiausia
jis paruošė atėjusiems kavos, tada ėmė ieškoti
žemėlapio. Po minutės ar dviejų grįžo nešinas juo.
-Šis gana senas, bet...
Vyrai išskleidė žemėlapį ir gerai į jį įsižiūrėjo. Aukštasis
pavedžiojo pirštu prie Rio Grande upės ir papurtė galvą.
-Spėju, šioje EI Paso pusėje nėra jokios galimybės
patekti į Meksiką.
Jis tai pasakė savo draugui, bet vyras už prekystalio
išgirdo jį ir nusišypsojo.
-Jūs bandote rasti geriausią kelią į pietus? Galėčiau
jums padėti.
-Kaip?
-Minutėlę. Manau, turiu kažkur ir naujesnį žemėlapį.
Jame turėtų būti pavaizduotas naujas tiltas Haknete.
Jis ėmė ieškoti naujo žemėlapio, bet nieko nerado.
-Vis tiek galiu jums pasakyti, kaip rasti tiltą.
-Čia yra miestas, pavadintas Haknetu,- tarė aukštasis
vyras.- Jis prie upės, šio kelio pabaigoje.
-O kas po Hakneto?- paklausė žemesnysis.
-Gana neblogas kelias, tiesiai į Čihuahua. Jis čia
susijungia su greitkeliu iš EI Paso. Aukštesnysis vyras baigė
savo kavą, sulankstė žemėlapį, įsikišo jį į kišenę ir atsistojęs
tarė:
-Pasiimsime žemėlapį.
Abu vyrai pasuko link išėjimo kalbėdamiesi
pašnibždomis. Staiga jie atsisuko ir išsitraukė panašius į
38 kalibro ginklus.
-Nejudėk!- aukštasis vyras šūktelėjo man.- O tu eik
atbulomis prie sienos,- tarė vyrui už prekystalio. Žemesnysis
atėjo prie kasos aparato ir išėmė visus pinigus iš stalčiaus.
Aukštesnysis prišokęs prie telefono nutraukė jo laidą.
Tuomet jie abu nubėgo prie automobilio ir išvažiavo.
Žvilgtelėjau į pardavėją. Jis atrodė išbalęs, bet vis vien
negaišo laiko. Iš stalčiaus išsitraukė atsuktuvą ir ėmėsi taisyti
telefoną. Jis darbavosi tikrai greitai - po daugmaž penkių
minučių pasigirdo signalas iš telefono ragelio. Vyras surinko
numerį ir pranešė policijai apie vyrus ir jų automobilį.
-Ne, ne, jie neišvyko į EI Pasą, o pasuko Hakneto
keliu,-jis padėjo ragelį ir tarė man:
-Šie vaikinai apiplėšė banką Vičitoje.
Papurčiau galvą:
-Jie tikrai mane apmulkino. Atrodė tokie padorūs.
Vyriškis atnešė man dar vieną puodelį kavos, sau atsidarė
gazuoto gėrimo.
-Iš pradžių ir aš taip maniau. Tačiau tuomet ant vieno
vyriškio peties šmėstelėjo ginklo dėklas.
-Žinojote, jog kažkas negerai, bet vis vien padėjote
jiems? Kodėl?
Vyras nusijuokė.
-Suprantu, kodėl davėte jiems žemėlapį, bet kodėl pasakėte
jiems apie naujai pastatytą tiltą? Dabar nebėra
šansų, jog policija juos pagaus. Jei nebūtumėt prasitaręs,
būtų buvusi bent menka viltis.
-Nėra...
-Ne, nebėra vilties sulaikyti, tik ne plėšikus, važiuojančius
ta greita mašina.
Vyras vėl nusišypsojo.
-Nesakiau, jog nėra vilties,- pratarė jis. - Norėjau pasakyti,
jog ten nėra jokio tilto.
VERTIMAI IŠ ANGLŲ KALBOS
GABIJA PRAGULBECKYTĖ
KLAIPĖDOS „VĖTRUNGĖS“ GIMNAZIJA
Mantė Pukinaitė 16m., Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazija
15
Aušrinė Terebaitė 15m., Vilniaus M. Daukšos vidurinė mokykla
Meda Vitartaitė 17m., Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazija
16
Deimantė Povilaitytė 12m., Vilkaviškio r. Gražiškių gimnazija
Gabija Šulskytė 13m., Kaišiadorių r. Žiežmarių gimnazija
Rolandas Eitutis 18m., Kėdainių r. Josvainių gimnazija
Girmintas Grašys 17m., Joniškėlio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės gimnazija
VERTIMAI IŠ ANGLŲ KALBOS
Greta Eidrigevičiūtė 19m., Kretingos Jurgio Pabrėžos universitetinė
gimnazija
Eimantas Rusys 15m., Plungės ,,Ryto“ pagrindinė mokykla
17
Jūratė Trimonytė 14m., Utenos Rapolo Šaltenio progimnazija
Karolina Dačkauskytė 16m., Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazija
18 Anastasija Grišečkina 13m., Vilniaus Barboros Radvilaitės pagrindinė
mokykla
Kristina Kazlauskaitė 13m., Vilkaviškio Salomėjos Nėries pagrindinė
mokykla
Ieva Sučilaitė 10m., Kauno Veršvų vidurinė mokykla
Justė Mykolaitytė 16m., Šiaulių r. Gruzdžių progimnazija
VERTIMAI IŠ ANGLŲ KALBOS
Justas Kazilionis 14m., Pasvalio Lėvens pagrindinė mokykla
Liudas Laurinavičius 13m., Šiaulių Salduvės progimnazija
19
Ūkyje
Ar tu užsiėmęs šią popietę? Ne? Puiku. Tada eime su manimi į Murlandų ūkį.
Aš visada pramogauju žiūrėdamas į gyvūnus, o ruduo yra pats geriausias laikas
pamatyti anglišką ūkį. Nustoja lyti ir vėl pradeda šviesti saulė. Pažvelk, už krūmų
gali išvysti nuostabią vaivorykštę.
Štai baltai juodas ūkininko šunelis veja avį iš kiemo, o štai ir pats ūkininkas. Jis
sako, kad šiais metais bus geras kukurūzų derlius- jei tik nebus daugiau audrų.
Laukuose gali išgirsti, kaip kombaino pjaunamoji kerta kviečius ir beria grūdus
į krepšius. Šis kombainas yra puiki mašina, jeigu nelyja.
Nepamirškime apžiūrėti kiaulių. Jos neatrodo labai mielos, tačiau tikrai švarios.
Manau, kad kiaulės dažniausiai būna purvinos. Greičiau! Pažvelk aukštyn, ant stogo!
Juoda katė vejasi pelę. Galbūt mums dabar pasisekė; žmonės sako, kad juoda
katė laimingas ženklas.
Kiek daug gyvūnų šiandien yra kieme! Štai antis su iš paskos krypuojančiais
ančiukais; ir dar keletas viščiukų. Ant stogo tupi keli balandžiai, o štai dar du riebūs
kalakutai. Manau, kad vienas iš jų - Kalėdoms.
Matau žaibų blyksnius horizonte; paklausyk- gali išgirsti ir griaustinį. Audra prasideda.
Ūkininkas neatrodo laimingas, jis dabar nenorėtų sušlapti, kadangi jie melžia
karves. Šiuolaikinėse fermose naudojami melžimo aparatai. Taip sutaupoma daug
laiko. Žemės ūkio darbai dabar keičiasi sparčiai ir įvairiais būdais; ir visur mašinos
keičia žmones. Bet čia vis dar yra senas arklys. Juo daugiau nebeariama, tačiau jis
patempia pilną vežimą šieno. Galbūt jam nepatinka sunkiai dirbti. Ir būk atsargus,
jis kartais kandžiojasi. Žinoma, jau geriau juo jodinėti.
Ūkininko žmona kviečia mus. O, taip, mums labai patinka gerti arbatą. Užeiname
į vidų. Taigi, mes laukiame duonos ir sviesto su ūkininko bičių medumi. Ir tik
paragauk šeimininkės pyragėlių! Aš nenoriu pasirodyti godus, tačiau ketinu pasimėgauti
savo arbata. Tu esi teisus dėl juodos katės. Mums pasisekė.
Žygimantas Jacevičius 11m., Trakų pradinė mokykla
JOKŪBAS ŽVALIAUSKAS
KLAIPĖDOS „GILIJOS“ PRADINĖ MOKYKLA
VERTIMAI IŠ ANGLŲ KALBOS
Austėja Kairytė 12m., Mažeikių r. Laižuvos Antano Vienažindžio pagrindinė mokykla
21
Justė Norvaišaitė 18m., Kretingos Jurgio Pabrėžos gimnazija
Laura Zemblytė 18m., Palangos senoji gimnazija
22
Gintarė Šurskaitė 13m., Alytaus Panemunės pagrindinė mokykla
Aurelija Frolovaitė 11m., Kauno Jėzuitų gimnazija
Martyna Žemaitytė 10m., Vilniaus ,,Atžalyno“ mokykla - darželis
Austėja Dilytė 14m., Jurbarko Naujamiesčio pagrindinė mokykla
VERTIMAI IŠ ANGLŲ KALBOS
Simona Prokopovič 16m., Vilniaus Sofijos Kovalevskajos vidurinė
mokykla
Agnė Degutytė 10m., Šiaulių ,,Rasos“ progimnazija
23
Skaistė Frolova 12m., Pakalniškių pagrindinė mokykla
Dovilė Rapalytė 12m., Palangos Senoji gimnazija
24
Gabija Jokubauskaitė 12m., Kretingos r. Darbėnų gimnazija
Miglė Gutauskaitė 10m., VšĮ Kauno Montesori pradinė mokykla
Agnieška Seniut 14m., Vilniaus r. Rudaminos F. Ruščico gimnazija
Ignė Guobytė, Švenčionių r. Švenčionėlių Mindaugo gimnazija
VERTIMAI IŠ ANGLŲ KALBOS
Iveta Girdžiūtė 13m., Jurbarko r. Girdžių pagrindinė mokykla
Indra Žvigaitytė 10m., Šiaulių ,,Rasos“ progimnazija
25
Iveta Būtėnaitė 10m., Klaipėdos ,,Varpelio“ mokykla-darželis
Jana Jodko 16m., Vilniaus ,,Šaltinėlio“ privati mokykla
26
Barbora Kinderytė 11m., Vilkaviškio Salomėjos Nėries pagrindinė mokykla Emilija Mazrimaitė 15m., Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazija
Paula Kupstaitytė 12m., Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazija
VERTIMAI IŠ ANGLŲ KALBOS
Kristupas Vaitkus 11m., Šiaulių Centro pradinė mokykla
Augūna Vilčinskaitė 13m., Šiaulių Gegužių progimnazija
27
Henris Vordsvordas Longfelou
Tikriausiai vienas mėgstamiausių Amerikos poetų pasaulyje yra Henris Vordsvordas Longfelou.
Jis gimė Portlende, uostamiestyje, Meino valstijoje. Jo mamos tėvas buvo generolas Revoliucijos kare ir
žinojo be galo daug istorijų apie indėnų genčių vadus ir pačias gentis, kurios kažkada gyveno Meine.
Henris Vordsvordas Longfelou niekada nepavargdavo jų klausytis. Jo senelis iš tėvo pusės turėjo ūkį
šalia Portlendo, ir ten Henris su savo broliu galėjo žaisti šiene, rinkti žemuoges ir žiūrėti, kaip senelis
suka sviestą. Jie taip pat padėdavo parvaryti karves iš laukų.
Nuo pat pradžių buvo aišku, kad Henrį domino knygos. Jų buvo labai daug Longfelou namuose.
Tarp daugybės knygų tėvas dažnai Henriui padėdavo surasti tinkamiausią. Jis paimdavo vieną
iš viršutinės lentynos ir sakydavo: „Čia yra knyga, apie kurią turi žinoti kiekvienas išsilavinęs žmogus.“
Henriui patiko poezija, jis įsimindavo mėgstamiausias poemas ir paslapčia pradėjo rašyti savo.
Būdamas 14-os, jis nusiuntė savo pirmąją poemą į Portlendo laikraštį „Gazet“ ir jo dideliam džiaugsmui
kūrinys buvo išspausdintas.
Henrio tėvas norėjo, kad jo sūnus taptų advokatu, bet šis domėjosi literatūra. Laimei, kai būdamas
19-os jis baigė koledžą, buvo įkurta šiuolaikinių kalbų katedra. Tik tapęs absolventu Henris buvo
paprašytas užimti pirmojo profesoriaus vietą, taip pat jam buvo suteikta laiko keliauti ir studijuoti
Europoje.
1834 metais jis tapo Harvardo universiteto profesoriumi. Harvarde jis daug dirbo, o laisvalaikiu
rašydavo. Greitai buvo išleista jo pirmoji poemų knyga „Nakties balsai“. Joje buvo galima rasti ir
žymiąją „Gyvenimo giesmę“, kurią mielai skaitė tiek jauni, tiek seni. Longfelou tapo žymiu poetu. Tuo
metu jis įsimylėjo gražiąją Frensę Aplton, kuri iš pradžių atsisakė už jo tekėti, nes tebuvo aštuoniolikos,
bet Henris laukė šešerius metus ir galiausiai jie susituokė. Jų santuoka buvo laiminga ir Longfelou namai
tapo svarbūs universiteto miestelyje. Ponia Longfelou, miela ir rūpestinga šeimininkė, kūrė jaukią
namų aplinką bei rūpinosi savo vyru tais darbingais ir džiaugsmingais metais. Jauni žmonės nuolatos
lankydavo draugišką ir svetingą profesorių, be to, jiems patikdavo žaisti su penkiais Longfelou vaikais
- dviem berniukais ir trimis mergaitėmis, kurias savo poemoje „Vaikų valanda“ poetas aprašo „kaip
rimtą Alisą, besijuokiančią Alegrą ir Editą auksiniais plaukais“.
Jo laimingą, ramų gyvenimą staiga ištiko baisi nelaimė, tarsi perkūnas iš giedro dangaus. Karštą
liepos dieną ponia Longfelou kirpo dukterų garbanas, kurias siuntė jų tetoms ir dėdėms. Dėjo kiekvi-
Algis Sprindžiūnas 17m., Mykolo Biržiškos gimnazija
eną garbaną į voką drauge su laišku, antspaudavo jį vašku nuo degančios žvakės. Edita
ir Alegra stovėjo abipus jos kėdės, plojo rankomis, nes garbanos jau buvo parengtos išsiųsti,
kai žvakės liepsna pagriebė ponios Longfelou rankovės kampą. Akimirksniu lengva muslino
suknelė užsiliepsnojo ir ugnis apėmė moters veidą. Kitą rytą ponia Longfelou mirė.
Nors slegiamas sielvarto dėl ką tik nutikusios nelaimės, Longfelou nepasidavė ir stengėsi
įprasminti gyvenimą knygose. Jis rado paguodą versdamas Dantės „Dieviškąją komediją“,
taip pat parašė ar užbaigė keletą eiliuotų kūrinių.
Paskutiniaisiais metais jį aplankė šlovė. Garsiausi universitetai Longfelou apdovanojo garbės
laipsniais. Daugybę žmonių patraukdavo jo gerumas, poetą lankydavo draugai ir gerbėjai
iš viso pasaulio.
Henris Vordvortas Longfelou mirė 1882 metais.
Longfelou eiliuotos poemos („Evangelina“, „Hiavatos giesmė“) atspindi jo puikius pasiekimus,
bet geriausiai poeto talentas atsiskleidžia trumpuosiuose eilėraščiuose. Vienas iš tokių
įkvepiančių kūrinių yra „Strėlė ir daina“.
Paleidau strėlę į dausas.
Kur ji nukrito - kas atras?
Strėlė laki taip greitai skriejo,
Kad žvilgsnis iš paskos nespėjo.
Paleidau dainą į dausas.
Kur ji nukrito - kas atras?
Kieno gi akys sugebėtų
Dainos lėkimą įžiūrėti?
Po daugel metų sveikutėlę
Po ąžuolu išvydau strėlę;
Vėliau radau ir dainą savo -
Širdis bičiulio ją dainavo.
VERTIMAI IŠ ANGLŲ KALBOS
DEIMANTĖ RIMKUTĖ
ŠILALĖS R. PAJŪRIO STANISLOVO BIRŽIŠKIO GIMNAZIJA
29
Ugnė Šetkutė 12m., Generolo Povilo Plechavičiaus kadetų mokykla
30
Greta Šablinskaitė 15m., Kretingos Jurgio Pabrėžos universitetinė
gimnazija
Viktorija Mackevičiūtė 16m., Užvenčio
VERTIMAI IŠ ANGLŲ KALBOS
Šatrijos Raganos gimnazija Anna Višniakova 18m., Vilniaus ,,Laisvės“ gimnazija Rimtautė-Emilija Rastenytė 14m., Utenos Krašuonos progimnazija
31
Gėlių miesto minimukai
Seniai seniai, fėjų šalies mieste, gyveno žmonės, vadinami
minimukais. Jie taip vadinosi todėl, kad buvo maži. Didžiausias
ūgiu nepralenkė pušies kankorėžio.
Minimukų miestas buvo labai gražus. Aplink kiekvieną
namą augo ramunės, kiaulpienės ir sausmedžiai. O gatvės
buvo pavadintos gėlių vardais: Mėlynojo varpo gatvė, Ramunių
juosta ir Raktažolių alėja. Todėl šis miestas prie pat
upelio ir buvo vadinamas Gėlių miestu, o upelį minimukai vadino
Agurkų upe, nes labai daug agurkų augo pakrantėje.
Kitapus upelio buvo miškas. Minimumai gamino valtis iš
beržo žievės, leido jas į upelį ir plaukė rinkti miško riešutų,
uogų ir grybų. Minimukai sunkiai pasiekdavo uogas, nes
buvo maži. Norėdami pasiriešutauti, paėmę pjūklus jie kopė
į krūmus, pjaudavo stiebus, nes nepasiekdavo riešutų ranka.
O grybus jie pjovė pjūklu nuo pat žemės, smulkino gabalėliais
ir nešdavo namo ant pečių kaip rąstus.
Buvo dviejų rūšių minimumai: berniukai minimukai ir
mergaitės minimukės. Berniukai nešiojo ilgas arba trumpas
kelnes, prilaikomas petnešų, mergaitės vilkėjo sukneles, pasiūtas
iš įvairių ryškių medžiagų. Vyrukai negaišo laiko šukuodamiesi,
todėl kirposi trumpai, bet mergytės nešiojo ilgus
plaukus, nes mėgo įmantriai šukuotis. Šukuosenas dabinosi
austomis juostelėmis, kaspinais.
Berniukai minimukai labai didžiavosi tuo, kad jie berniukai, ir
neturėjo nieko bendra su mergaitėmis. O mergaitės minimukės
didžiavosi esančios mergaitės ir nedraugavo su berniukais minimukais.
Jeigu mergaitė pamato minimuką einantį gatve, ji pereina
į kitą kelio pusę .Ir elgiasi teisingai, nes kai kurie berniokai
tokie išdykę, kad bet kada galėtų pastumti minimukę, timptelėti
už kasų ar pavadinti negražiu žodžiu.
Ne visi berniukai minimukai buvo tokie įžūlūs, bet juk
negalėjai nuspėti jų elgesio iš pirmo žvilgsnio. Todėl mergaitės,
vos tik pamatę berniukus, iš karto pereidavo į kitą gatvės pusę.
Dėl viso pikto. Kartais buvo galima išgirsti berniukus minimukus
šaukiant: „Dink! Nešdinkis!“ O mergaitės minimukės nelikdavo
skolingos: „Chuliganas!“ Arba dar ką nors grubiau.
Galbūt jūs nepatikėsit tuo. Galbūt jūs pagalvosit, kad tokie
dalykai nevyksta tikrame gyvenime. Na, niekas ir nesako, kad
tai vyksta. Tikras gyvenimas yra vienas dalykas, o pasaka yra
pasaka. Bet kas gali atsitikti pasakoje.
Viename name Mėlynojo varpo gatvėje gyveno šešiolika
berniukų minimukų. Pats šauniausias iš jų buvo Donis. Jis buvo
pavadintas Doniu, nes viską žinojo. O žinojo viską todėl, kad
nuolatos skaitė knygas.
BEATA KANANOVIČ
ŠIRVINTŲ R. BARTKUŠKIO PAGRINDINĖ MOKYKLA
32
Edita Lingytė 11m., Marijampolės Rimanto Stankevičiaus pagrindinė mokykla
Sevastijana Fomina 15m., Utenos Aukštakalnio progimnazija
VERTIMAI IŠ ANGLŲ KALBOS
Laura Povilaitytė 14m., Vilkaviškio r. Gražiškių gimnazija
Vasilisa Agapova 18m., Klaipėdos ,,Žaliakalnio“ gimnazija
33
Evelina Valentaitė 17m., Šilutės r. Švėkšnos ,,Saulės“ gimnazija
Ema Norkevičiūtė 12m., Pakruojo r. Rozalimo vidurinė mokykla
34
Laura Šuminaitė 13m., Panevėžio ,,Saulėtekio“ progimnazija
Aurelija Šlymaitė 16m., Kretingos r. Vydmantų gimnazija
Gintarė Kogaitė 12m., Kauno Jono Žemaičio-Vytauto progimnazija
Liepa Petrošiūtė 10m., Klaipėdos ,,Varpelio“ mokykla-darželis
VERTIMAI IŠ ANGLŲ KALBOS
Arūnas Murnikovas 18m., Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus
gimnazija
Paulina Pacevičiūtė 11m., Kauno Martyno Mažvydo pagrindinė
mokykla
35
Gabrielė Kariniauskaitė 11m., Kauno Martyno Mažvydo pagrindinė
mokykla
Lina Nausėdaitė 17m., Šilutės r. Švėkšnos ,,Saulės“ gimnazija
Fausta Šeškutė 12m., Rokiškio Senamiesčio progimnazija
36
VERTIMAI IŠ ANGLŲ KALBOS
Eglė Tamošauskaitė 13m., Kartenos mokykla - daugiafunkcis centras
Brigita Kursaitė 17m., Panevėžio Vytauto Mikalausko menų gimnazija
Viktorija Povilaitytė 10m., Joniškio ,,Saulės“ pagrindinė mokykla
37
Rūta Petrauskaitė 18m., Elektrėnų ,,Versmės“ gimnazija
Sandra Radionovaitė 17m., Joniškio r. Žagarės gimnazija
38
Agnė Sabinskaitė 12m., Jonavos ,,Neries“ pagrindinė mokykla
Gitana Cybulskaitė 16m., Vilniaus r. Rudaminos F. Ruščico gimnazija
Gintautė Menkevičiūtė 13m., Lazdijų r. Krosnos mokykla
Linas Maslauskas 14m., Kauno Juozo Urbšio katalikiška vidurinė mokykla
VERTIMAI IŠ ANGLŲ KALBOS
Mėja Neringa Zazerskytė 12m., Kaišiadorių r. Palomenės pagrindinė
mokykla
Otilija Bartkutė 13m., Panevėžio Vytauto Mikalausko menų gimnazija
39
Klaudija Paterebaitė 15m., Joniškio r. Žagarės gimnazija
Tomas Udrakis 15m., Joniškio r. Žagarės gimnazija
40
Saulė Tamošauskaitė 10m., Klaipėdos ,,Varpelio“ mokykla-darželis
Julija Jermak 12m., Vilniaus Sofijos Kovalevskajos vidurinė mokykla
Danielė Paulauskaitė 12m., Kaišiadorių Vaclovo Giržado progimnazija
Justė Tamulionytė 12m., Vilniaus Jono Basanavičiaus progimnazija
VERTIMAI IŠ ANGLŲ KALBOS
Aistė Griciūtė 17m., Naujosios Akmenės Ramučių gimnazija
Leonora Kirklytė 14m., Kelmės ,,Aukuro“ pagrindinė mokykla
41
Adriana Tulauskaitė 12m., Kauno Jono Pauliaus II gimnazija
Paulina Strigaitė 13m., Kaišiadorių Vac
42
VERTIMAI IŠ ANGLŲ KALBOS
lovo Giržado progimnazija
Aistė Gasparavičiūtė 15m., Pakruojo r. Rozalimo vidurinė mokykla
Augustė Trilikauskaitė 11m., Generolo Povilo Plechavičiaus kadetų
mokykla
43
44
Karo audros debesys
XIX a. pabaigoje tapo aišku, jog Britanija jau nėra tokia
galinga, kokia buvo anksčiau. 1885 metais knygoje, pavadintoje
„Anglija“, buvo pažymėta: „Mes esame pasiekę būklę,
kai daugiau neprogresuojame, bet netgi regresuojame... Mes
matome, kad kitos tautos pajėgios konkuruoti su mumis taip,
kaip dar nesame to patyrę.“ Europoje Vokietija tapo vieninga ir
labai stipri valstybė. Jos ekonominės perspektyvos buvo daug
didesnės nei Britanijos. Kaip ir Jungtinės Amerikos Valstijos, ji
gamino daugiau plieno nei Britanija ir naudojo tai pramonei
bei kariniam jūrų laivynui stiprinti.
Kodėl Britanija prarado pranašumus, kuriuos turėjo prieš
kitas šalis Pasaulinės parodos metu 1851 metais? Tam yra keletas
priežasčių. Kitos šalys, ypač Vokietija, turėjo daugiau gamtinių
išteklių, įskaitant akmens anglį, plieną ir žemę kviečiams
auginti. Dauguma britų mieliau investavo savo pinigus į
užsienį nei savo gimtinės pramonę. Britų darbininkai pagamindavo
mažiau nei darbininkai kitose šalyse, kitos šalys Britaniją
lenkė mokslo ir technologijų bei vadybos srityse, tačiau pati
Britanija nelabai stengėsi ką nors keisti. Valstybinės mokyklos,
privati švietimo sistema, skirta turtingesnei viduriniajai klasei,
neskatino verslo ar mokslinių tyrimų. Britanija neturėjo nieko,
kuo galėjo susilyginti su Vokietijos moksliniu techniniu švietimu.
Galiausiai, darbininkų klasė, pripratusi prie mažo uždarbio už
ilgo darbo valandas, nesijautė esanti gamybos partnerė.
Jėgos balansas Europoje, kuris taip gerai veikė nuo Vaterlo
laikų, pradėjo griūti. Britai tikėjo, kad ilgas taikos periodas buvo
Britanijos autoriteto pasaulio reikaluose rezultatas. Šis autoritetas
kilo iš Britanijos imperinės ir ekonominės jėgos. 1880 metais
britų prekybos laivynas buvo keturis kartus didesnis nei jis
buvo 1847 metais, kai jis jau buvo pasaulio lyderis. Daugiau
nei dvi iš trijų tonų krovinių, gabenamų per Sueco kanalą,
buvo britų. 1880 metais Britanija taip pat pirmavo pasaulyje
telegrafo ryšių srityje, turėdama linijas beveik kiekvienoje
pasaulio dalyje. Londonas, be abejonės, buvo augančios
tarptautinės finansinės sistemos centras. Bet nepaisant tokių
dalykų Britanija suprato, kad Vokietija, Prancūzija ir JAV vis
labiau konkuravo su ja. Britanija nebuvo pratusi turėti tokių
stiprių iššūkių.
Staiga Britanija suvokė, kad ji jau daugiau nevaldė jūrų
taip užtikrintai ir kiti turėjo galingesnes armijas ir galingesnę
pramonę. Augant tarptautinei prekybai Britanija darėsi mažiau
savarankiška, o dėl didėjančios JAV ir Vokietijos tarpusavio
konkurencijos ėmė daugiau prekiauti su menkiau išsivysčiusiu
ir mažiau konkurencingu pasauliu. Tokia patirtis padidino
jos politinio netikrumo jausmą. Britanija buvo nustebinta ir
šokiruota, kai beveik visa Europa Pietų Afrikos kare palaikė
afrikiečius , o ne Britaniją. Tai buvo reikšmingas priminimas,
kad draugystė Europoje buvo svarbi ir kad Britanija jau
nebuvo pajėgi nurodyti kitoms šalims, kaip jos turi elgtis, kaip
būdavo prieš penkiasdešimt metų. Ji buvo priversta su jomis
siekti susitarimo. 1902 - 1907 metais Britanija sudarė sutartis
ir savitarpio supratimo susitarimus su Prancūzija, Japonija ir
Rusija. Jai nepavyko pasiekti susitarimų su Osmanų imperija
ir su šalimi, kurios ji bijojo labiausiai, - Vokietija.
Karo su Vokietija pavojus buvo aiškus nuo šimtmečio
pradžios, ir tai buvo priežastis, dėl kurios Prancūzija ir Britanija
suartėjo. Britanija ypač bijojo modernaus Vokietijos laivyno,
kuris atrodė gerokai stipresnis negu jos pačios. Vyriausybė
pradėjo karo laivų statybos programą, kad užtikrintų savo
galią jūroje. Priežastis buvo paprasta: Britanija nebūtų galėjusi
ilgai išgyventi be maisto ir kitų esminių prekių, pasiekiamų
jūra. Nuo 1908 metų Britanija leido dideles pinigų sumas,
kad susikurtų stipresnį laivyną nei Vokietija. Britanijos armija
buvo maža, bet jos dydis atrodė mažiau svarbus nei jos
kokybė. Šiaip ar taip, niekas netikėjo, kad karas Europoje, jei
jis kiltų, tęstųsi ilgiau nei šešis mėnesius.
1914 metais buvo susiklosčiusi ypatingai pavojinga situacija.
Vokietija ir Austrija-Vengrija buvo sudariusios karinę
sąjungą. Rusija ir Prancūzija, bijodamos Vokietijos ambicijų,
irgi buvo sudariusios sąjungą. Nors Britanija neturėjo jokios
sutarties su Prancūzija, bet praktiškai ji neturėjo ir kito pasirinkimo,
kaip tik padėti Prancūzijai, jeigu ši būtų puolama
Vokietijos.
Prasidėjo baisių įvykių grandinė. 1914 metų liepos mėnesį
Austrija-Vengrija paskelbė karą savo kaimynei Serbijai, kai
Sarajeve buvo nužudytas vyresnysis Austrijos hercogo sūnus.
Kadangi Rusija buvo pažadėjusi ginti Serbiją, ji paskelbė
karą Austrijai-Vengrijai. Kadangi Vokietija buvo pažadėjusi
padėti Austrijai-Vengrijai, Rusija irgi atsidūrė karo su Vokietija
sūkuryje. Prancūzija, Rusijos sąjungininkė, tuoj pat parengė
kariuomenę, pripažindama, kad įvykiai Serbijoje neišvengiamai
paskatintų karą su Vokietija. Britanija tebesitikėjo nebūsianti
įtraukta į karą, bet suprato, kad tiktai stebuklas galėjo
užkirsti tam kelią. Jokio stebuklo neįvyko.
VERTIMAI IŠ ANGLŲ KALBOS
AUGUSTINAS PETROVSKIS
ŠVENČIONIŲ VIDURINĖ MOKYKLA
Aleksandras Žemaitis 16m., Vilniaus Mikalojaus Daukšos vidurinė mokykla
45
Ineta Kanapeckaitė 16m., Šilutės r. Švėkšnos ,,Saulės“ gimnazija
46
Diana Sinkevičiūtė 16m., Trakų Vytauto Didžiojo gimnazija
Aurimas Stirbys 17m., Klaipėdos statybininkų mokykla
Katarina Kairo 13m., Švenčionių r. Švenčionėlių progimnazija
Anastasija Kuzmina 15m., Klaipėdos ,,Žaliakalnio“ gimnazija
VERTIMAI IŠ ANGLŲ KALBOS
Gabrielė Girdvainytė 13m., Kaišiadorių Vaclovo Giržado progimnazija
Mažena Višnevska 17m., Vilniaus Juzefo Ignacijaus Kraševskio gimnazija
47
48
Jos Didenybė Pirštinė
Vos tik pakvimpa šaltu rudeniu, mes skubame slėpti rankas
patogiose, šiltose pirštinėse. Jos gelbsti mus ir nuo žiemos speigų.
Ir sunku įsivaizduot, kad toks paprastas daiktas kažkada neegzistavo
pasaulyje.
Kai 1990 metais buvo atverta faraono Tutanchamono
kapavietė, tai tarp daugybės turtų joje buvo rastos drobinės
pirštinės. Jos labiau priminė šilkinius maišelius, bet buvo išsiuvinėtos
ir papuoštos sagtimis. Tai buvo požymis, rodantis aukštą
šeimininko padėtį.
Pirštinių istorija, matyt, ir prasidėjo Senovės Egipte. Faraonai
nešiojo jas kaip aukštosios visuomenės ženklą, turtingos egiptietės
dėjo ant rankų šilkinius maišelius, kai išsitepdavo rankas
medumi ir aromatiniais aliejais. Graikijoje aristokratai ir Romos
patricijai mūvėjo jas prie stalo, kad nereikėtų valytis riebaluotų
rankų. O paprasti mirtingieji jomis gynėsi nuo šalčio. Praktiškoji
šio daikto paskirtis nesikeitė amžiais: pokyliuose ir prie stalo
jas mūvėjo aristokratai, kitose situacijose - piemenys, sodininkai,
kariai, sportininkai.
Pirštinių istorija prasidėjo seniai, bet praslinko amžiai, kol
žmonės sugalvojo, kaip atskirti nuo bendro maišelio vieną pirštą
- atsirado kumštinė pirštinė, po kurio laiko ir kiekvienam piršteliui
buvo paskirtas „namukas“. Kas šį stebuklą sukūrė - neaišku,
bet yra pagrindo manyti, kad greičiausiai tai buvo prancūzas.
Jam atminti 1190 metais Prancūzijoje buvo įkurta Pirštininkų korporacija,
kuri sujungė šios garbingos profesijos atstovus.
Amžiaus viduryje pirštinės įgavo praktinę ir simbolinę
reikšmę. Karališkos pirštinės vardu vykdytas teisingumas, ją
įteikdavo leidžiant kalti monetas, prekiauti, rinkti duoklę. Pirštinę
gaudavo karžygiai juos įšventinant, o miestelėnams tai būdavo
ženklas, kad jiems suteikiamos privilegijos. Numesti pirštinę - daugelį
šimtmečių reiškė iššūkį dvikovai, o ypatinga pagarba kavalieriui,
kai dovanų gauna ją iš damos. Vyskupų ir aukštesniųjų dvasininkų
pirštinės buvo išsiuvinėtos auksiniais siūlais, o žemesniesiems jas siuvo
iš baltos drobės, simbolizuojančios skaistybę. Karalienės pirštinės
visada būdavo prašmatnesnės ir puikesnės (išsiuvinėtos perlais,
papuoštos brangakmeniais) negu rūmų damų.
Leonardas da Vinčis sumodeliavo pirštines su pelekais, kurios
paskui tapo plaukmenimis. XVIII amžiuje boksininkas Džekas
Brouktonas išrado bokso pirštines, o golfo žaidėjas Bobbi Tomsonas
(jau XX amžiaus viduryje) - pirštines golfo žaidimui, kurias
po to pasiskolino beisbolo žaidėjai. 1889 metais chirurgas Viliamas
Stiuartas Chalstedas sugalvojo gumines pirštines.
Tolydžio keitėsi pirštinių ilgis, papuošimai, medžiaga, iš kurios
jos buvo siuvamos. Pirštinės galėjo būti iš lino, vilnos, odos; trumpos
arba ilgos (virš alkūnių). 1983 metais Maiklas Džeksonas vienoje
garso įrašų studijoje pamatė, kaip garso operatorius peržiūrinėja
prieš šviesą kino juostą, prilaikydamas ją balta pirštine apmauta
ranka. Šis pavyzdys dainininkui labai patiko, ir pirštinė tapo
jo įvaizdžio dalimi: būtent viena, būtent balta, vėliau papuošta
brangiais akmenimis arba išsiuvinėta „Svarovski“ kristalais.
Tikriausiai, Jos Didenybė Pirštinė taip pat paliks savo pėdsaką
XXI amžiaus istorijoje. Jūs girdėjote apie „Matančių rankų“
įrenginį? Šiame prietaise tiek daug įvairiausios elektronikos, kad gali
filmuoti, rodyti buvimo vietą, pamatuoti kraujo spaudimą, suskaičiuoti
pulsą, atlikti navigacines funkcijas ir daryti dar Dievas žino ką.
AUŠRA SAKALAUSKAITĖ
PRIENŲ R. PAKUONIO PAGRINDINĖ MOKYKLA
VERTIMAI IŠ RUSŲ KALBOS
Eglė Miškūnaitė 16m.,
Radviliškio r. Šiaulėnų Marcelino Šikšnio gimnazija
Kordelija Grobova 17m.,
Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazija
Kamilė Kuzminaitė 15m.,
Kaišiadorių r. Žiežmarių gimnazija
49
50
Kaip šuo draugo ieškojo
Seniai seniai miške gyveno liūdnas ir vienišas šuo. Jis nusprendė
susirasti sau ištikimą ir drąsų draugą.
Šuo išsiruošė į kelionę ir sutiko zuikį. Sėdi po krūmu zuikelis
ausis suglaudęs ir liūdi. Šuo jam ir sako:
- Nagi, zuiki, draugaukime! Gyvensime kartu - dviese
bus linksmiau!
- Gerai,- sutiko zuikis.
Kartu praleidę visą dieną, vakare susirado vietą nakvynei,
atsigulė ir užmigo. Naktį lapuose sukrebždėjo pelė,
išgirdęs šuo garsiai sulojo. Prabudusiam kiškiui iš baimės drebėjo
ausys ir letenos.
- Netriukšmauk, nelok,- sušnabždėjo šuniui.- Išgirs vilkas,
atbėgs čia ir suės mus.
„Argi tai draugas,- pagalvojo šuo,- vilko bijo. - Štai vilkas
gali tapti tikru draugu, tikriausiai
jis nieko nebijo.“ Šuo atsisveikino su zuikiu ir išsiruošė
ieškoti vilko. Ilgai klajojęs, pagaliau
sutiko jį miško tankmėje. Priėjo ir sako:
- Nagi, vilke, draugaukime!
- Ką gi, draugaukime,- sutiko vilkas. - Su draugu gyventi
daug geriau.
Jie pradėjo ruoštis nakvynei. Staiga iš žolės iššoko varlė,
šuo garsiai sulojo. Išsigandęs vilkas pabruko uodegą ir pradėjo
barti šunį:
- Ką tu darai, kam tokį triukšmą keli! Išgirs meška, ateis
ir sudraskys mus į gabalėlius.
„Kitokio draugo aš ieškojau,- pagalvojo šuo. - Jeigu draugausiu,
tai tik su meška.“
Susirado jis mešką.
- Paklausyk, milžine meška, draugaukime!
- Aš nieko prieš,- sako meška. - Ateik į mano irštvą, kartu
gyvensime.
Tik užmigęs šuo išgirdo aplinkui kažką šliaužiojant. Pašoko
ir sulojo. Išsigandusi meška prisidengė galvą ir užriaumojo:
- Tuojau pat nustok! Išgirs žmogus, ateis ir nudirs mums
kailius!
„Stebuklai! - pagalvojo šuo. - Ir ši bailė man ne draugė.
Teks eiti pas žmogų.“ Ir pabėgo jis nuo meškos.
Visą mišką jis aplakstė, bet žmogaus niekur nerado. Atėjo
į miško laukymę pailsėti. Kaip tik tuo metu į mišką atėjo žmogus
malkų kirsti ir laukymėje sutiko šunį.
- Žmogau, aš ieškau patikimo draugo, tad draugaukime
ir gyvenkime kartu!
Žmogus sutiko ir į namus parsivedė šunį.
Štai sutemo, ir žmogus užmigo. Pusiaunaktį sulojo šuo, o
žmogus nesikelia. Šuo sulojo dar garsiau. Žmogus prabudo
ir suriko:
- Gerai, kad tu mano namus nuo vagių saugai, bet tik
nelok be reikalo. Jeigu alkanas, - paėsk ir miegok, o man
miegot netrukdyk.
Taip ir gyveno jie drauge. Žmogus šuniui pastatė būdą
šalia namo, sočiai šėrė ir vedėsi į medžioklę. O šuo naktį lojo,
saugodamas savo naujojo draugo namą. Tačiau žmogus už
tai jo nebarė, o dėkojo.
Nuo to laiko žmogus ir gyvena kartu su šunimi.
GABRIELĖ PTAKAUSKAITĖ
LAZDIJŲ MOTIEJAUS GUSTAIČIO GIMNAZIJA
Gabija Visockaitė 16m., Mykolo Biržiškos gimnazija
Simona Žemgulytė 15m., Garliavos Juozo Lukšos gimnazija
VERTIMAI IŠ RUSŲ KALBOS
Airidas Stonevičius 11m., Šiaulių r. Naisių mokykla
Dmitrij Aniulis 13m., Vilniaus r. Maišiagalos kun. Juzefo Obremskio gimnazija
51
52
Beata Kananovič 11m., Širvintų r. Bartkuškio pagrindinė mokykla
Lukrecija Ramanauskaitė 12m., Maže
mokykla
VERTIMAI IŠ RUSŲ KALBOS
ikių Senamiesčio pagrindinė
Anastasija Vasilenko 18m., Klaipėdos ,,Žaliakalnio“ gimnazija
Ugnė Vėželytė 15m., Mykolo Biržiškos gimnazija
53
Guoda Klinauskaitė 16m., Kuršėnų Lauryno Ivinskio gimnazija
Lijana Bučiūtė 16m., Akmenės r. Papilės Simono Daukanto gimnazija
54
Deimantė Ivanauskaitė 16m., Kauno Rokų gimnazija
Adriana Zarumna 13m., Vilniaus r. Maišiagalos kun. Juzefo
Obremskio gimnazija
Laurynas Subačius 11m., Generolo Povilo Plechavičiaus kadetų mokykla
Gabrielė Labutytė 10m., Vilniaus ,,Atžalyno“ mokykla - darželis
VERTIMAI IŠ RUSŲ KALBOS
Rokas Stuogis 14m., Pasvalio Lėvens pagrindinė mokykla
Deimantė Jastromskytė 1m., Šiaulių Vinco Kudirkos progimnazija
55
56
Svajotojas, rašytojas, keliautojas
Nanto miestas yra Prancūzijoje, ant Luaro upės krantų.
Tai jūreivių ir didelių laivų miestas. Viskas čia, atrodo, persismelkia
tolimų kelionių ir neįtikėtinų nuotykių dvasia. Būtent
šiame mieste 1828m. gimė būsimasis pasaulio rašytojas -
mokslinės fantastikos žanro pradininkas Žiulis Vernas.
Mažasis Žiulis svajojo apie keliones. Noras pamatyti
kitas šalis ir miestus buvo toks stiprus, kad būdamas vienuolikos
metų jis naktį slapta pabėgo iš namų ir įsidarbino
laive. Kai šeima pasigedo berniuko, laivas buvo palikęs
uostą. Verno tėtis išnuomojo pačią greičiausią valtį ir vakare
jam pavyko pasivyti laivą bei pargabenti sūnų namo.
Žiulis Vernas mokėsi licėjuje. Labiausiai jam patiko istorija
ir geografija. Skaitė daug knygų apie keliones. Jaunuolis
baigė teisės mokyklą, gavo gerą išsilavinimą ir ėmė dirbti
savo tėvo advokatų kontoroje. Tačiau labiau nei sėkminga
advokato karjera jį viliojo literatūra. Jis rašo pjeses, pasakas.
XIXa. vidurys Europoje garsėja moksliniais išradimais,
atradimais, ilgomis ekspedicijomis į Afriką ir Arktį. Tai kelionių
oro balionais epocha.
Išsipildo Žiulio Verno svajonė apie keliones. Jis keliauja
jūra aplink Angliją, nuplaukia prie Norvegijos, Švedijos ir
Danijos krantų, o po to per Atlanto vandenyną - į Ameriką.
Keliaudamas užrašo ne tik savo įspūdžius, bet ir jūreivių
pasakojimus apie gyvenimą, pavojus bei nuotykius jūroje.
1862m. Vernas sukūrė pirmąjį savo romaną „Penkios
savaitės oro balionu“. Romanas turėjo didelį pasisekimą ir
tapo pirmuoju iš serijos „Neįprastos kelionės“, kuri jungia
63 romanus, kūriniu. Patys populiariausi iš jų gerai žinomi
bet kuriam skaitančiam žmogui: „Kapitono Granto vaikai“,
„20000 mylių po vandeniu“, „Paslaptinga sala“, „Penkiolikmetis
kapitonas“, „Kelionė į Žemės centrą“ ir kiti.
Žiulio Verno knygose dominuoja ryškūs, gyvybingi, kilnūs
kūrinių herojai, simpatingi keistoki mokslininkai. Jų romantiški
nuotykiai persipina su neįtikėtinais, bet labai vaizdingai
aprašytais moksliniais stebuklais, gimusiais autoriaus
vaizduotėje. Nuostabiausia tai, kad kai kurie aprašymai ir
techniniai stebuklai atrodo pakankamai tikroviški. Tuo įsitikino
XXa. žmonės.
Savo knygose Žiulis Vernas aprašė nardymo įrangą,
vaizdo ryšį, televiziją, lėktuvą ir malūnsparnį. Jo herojai
skrenda į kosmosą, Mėnulį ir kitas planetas. Ekspedicija į
Mėnulį startuoja iš Floridos, Stoun-Chilo. Ši vieta yra Kanaveralio
iškyšulyje, netoli šiuolaikinio kosmodromo. Kartais
klaidingai teigiama, jog Žiulis Vernas išpranašavo povandeninius
laivus. Iš tikrųjų, Verno laikais povandeniniai laivai jau
egzistavo. Tačiau aprašytos „Nautiluso“ savybės pranoksta
netgi povandeninius XXa. laivus. O Europos centre esantis
bokštas aprašytas labai panašiai kaip ir Eifelio.
Dėkingos ateities kartos įamžino Žiulio Verno atminimą.
Jo garbei pavadintas 143 km. diametro krateris Mėnulyje ir
pirmasis automatinis krovininis kosminis laivas.
INDRĖ STAIVAITĖ
TAURAGĖS ŽALGIRIŲ GIMNAZIJA
Agata Čižik 16m., Vilniaus Barboros Radvilaitės pagrindinė mokykla
Rūta Petrikaitė 15m., Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazija
VERTIMAI IŠ RUSŲ KALBOS
Brigita Šalkauskaitė 12m., Šiaulių r. Ginkūnų Sofijos ir Vladimiro Zubovų
mokykla
Konradas Sabaliauskas 14m., Kauno Jono Žemaičio-Vytauto progimnazija
57
Dorota Baliul 13m., Vilniaus r. Maišiagalos kun. Juzefo
Obremskio gimnazija
Dovilė Kaukėnaitė 17m., Visagino ,,Verdenės“ gimnazija
Erika Rylovaitė 17m., Vilniaus r. Maišiagalos kun. Juzefo
Obremskio gimnazija
58
VERTIMAI IŠ RUSŲ KALBOS
Rugilė Julija Raudonytė 16m., Mykolo Biržiškos gimnazija
Vaida Grimalauskaitė 14m., Marijampolės Jono Totoraičio
progimnazija
Aistė Griciūtė 17m., Naujosios Akmenės Ramučių gimnazija
59
Biblioteka - žinių lobynas
Marija Bronštein 17m., Klaipėdos ,,Žaliakalnio“ gimnazija
Žmonijos kelias rašto link buvo labai ilgas. Mokslininkai mano, kad prieš
5 tūkstančius metų žmonės išrado ženklus, vaizduojančius ištisus žodžius ir
naudojosi jais labai ilgai. Apytikriai tik apie 850 metus prieš mūsų erą graikai
baigė sudaryti pirmąją abėcėlę. Be abejo, raštijos atsiradimas - tai didžiausias
įvykis, leidęs didžiąją žmonijos žinių dalį įamžinti iš pradžių papirusuose, o po
to popieriuje.
Pirmieji užrašai buvo rankraštiniai. Juos gaminti buvo sudėtinga ir brangu,
todėl ir saugojo šiuos raštus kaip didžiulę vertybę. Atsiranda knygų saugyklos
- bibliotekos. Žodis „biblioteka“ - skolinys iš graikų kalbos (biblion- „knyga“,
tbeke- ,saugykla“). Bibliotekos, kaip raštijos paminklų rinkiniai, atsirado senovėje
daugelyje šalių: Sirijoje, Senovės Egipte, Kinijoje, Graikijoje, Romoje. Žymiausia
antikinio pasaulio biblioteka buvo Aleksandrijos, įkurta III a. p. m. e.
Išradus spaudą XV amžiuje bibliotekos ypač išplito. 1450 metais Vokietijoje
Johanas Gutenbergas sugalvojo surenkamas literas (raides). Tai leido
spausdinti 10,100 ir daugiau tos pačios knygos egzempliorių kur kas greičiau,
negu ją perrašyti ranka. Knygos atpigo, tapo prieinamesnės, jų poreikis sparčiai
augo, todėl atsirado naujos bibliotekos.
Viena iš seniausių bibliotekų Europoje laikoma Paryžiaus karališkoji biblioteka,
įkurta 1480 metais. 1753 metais Londone įkurta plačiai žinoma Britų
muziejaus biblioteka, o 1800 metais JAV- viena didžiausių pasaulio bibliotekų
- Nacionalinė JAV Kongreso biblioteka. Joje sukaupta daugiau kaip 121 mln.
knygų, tarp kurių reti leidiniai įvairiomis kalbomis.
Pirmoji Rusijos biblioteka buvo įkurta dar Senovės Rusioje, Kijeve, prie Sofijos
soboro 1037 metais, kur buvo saugoma turtingiausia rankraščių kolekcija.
1564 metais Maskvoje atsiranda pirmoji knyga, kurią išspausdino Ivanas
Fiodorovas. Skaitymas ir išsilavinimas Rusioje tampa prieinamesnis. 1741 metais
Peterburge duris atveria Mokslų Akademijos biblioteka, o 1795 metais
Saltykovo- Ščedrino viešoji biblioteka, viena seniausių visiems prieinamų Rusijos
bibliotekų. Ji yra žymi unikaliais rusiškų knygų ir periodinių
leidinių rinkiniais.
1862 metais Maskvoje prie Rumiancevo muziejaus buvo
įsteigta pagrindinė dabartinė Rusijos biblioteka. Jos fonduose
sukaupta daugiau kaip 30 mln. rankraštinių ir spausdintų
leidinių, X- XXI amžiaus knygų 247 pasaulio kalbomis. Joje
22 skaityklos, kurias kasmet aplanko apie 12 mln. žmonių.
Lietuva irgi gali didžiuotis savo bibliotekomis. Vilniaus
universiteto mokslinė biblioteka - viena seniausių Europoje. Ji
įkurta 1570 metais ir talpina 4,5 mln. knygų egzempliorių,
įskaitant 180 tūkstančių senovėje spausdintų leidinių. Tai
neatsitiktinai. Juk būtent Vilniuje 1522 metais spausdinimo
pradininkas Pranciškus Skorina išleido savo pirmąją knygą.
1557 metais Vilniuje atsirado evangelikų - reformatų
Sinodo biblioteka, kurios pagrindu 1941 metais įkurta Lietuvos
mokslų akademijos centrinė biblioteka. Ji dabar saugo
daugiau kaip 200 tūkstančių retųjų spaudinių, 1400 pergamentų.
O iš viso jos fonduose yra daugiau kaip 4 mln.
leidinių.
Viena iš šiuolaikiškiausių Pabaltijo bibliotekų- Lietuvos
nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka Vilniuje. Ji įkurta
1919 metais. Jos fonduose rasime daugiau kaip 7 mln. knygų
ir mikrofilmų, daugiau nei 55 tūkstančius plokštelių, audio
ir video įrašų. Ji saugo retus XV- XVIII a. leidinius lietuvių,
rusų, lenkų, lotynų ir kitomis kalbomis, lietuvių rašytojų rankraščius
ir platų muzikinės literatūros fondą, pradedant XVI
amžiumi.
VERTIMAI IŠ RUSŲ KALBOS
EVELINA KADERAITĖ
ROKIŠKIO RAJONO OBELIŲ GIMNAZIJA
Ingrida Skudikytė 12m., Šventosios pagrindinė mokykla
61
62
Jorė Rinkevičiūtė 14m., KTU Inžinerijos licėjus
Eva Naruševič 14m., Trakų r. Lentvario H. Senkevičiaus gimnazija
Ugnė Kriščiūnaitė 15m., Kauno r. Garliavos Jonučių gimnazija
Greta Salikaitė 12m., Pakalniškių pagrindinė mokykla
VERTIMAI IŠ RUSŲ KALBOS
Gabrielė Klemenytė 12m., Šiaulių r. Ginkūnų Sofijos ir Vladimiro Zubovų
pagrindinė mokykla
Dalia Ustinavičiūtė 13m.,
63
64
Kokios spalvos jūra?
„Keistas klausimas! - nustebsite jūs.- Žinoma, jūra mėlyna
arba žydra.“
O jeigu pažvelgsi į žemėlapį, tai ten rasi Geltonąją, Baltąją,
Juodąją, Raudonąją jūras. Iš kur atsirado šie pavadinimai?
Geltonoji jūra yra iš tikrųjų geltona, bet ne visur, o tik ten,
kur į ją įteka kinų upė Huanghė - Geltonoji upė. Pavadinimas
duotas dėl drumzlinai gelsvos vandens spalvos, kuri atsiranda
nuo upės išnašų ir dulkių audrų. Pavasarį geltonų dulkių audros
būna tokios stiprios, kad laivams tenka nustoti plaukioti.
O kodėl Baltoji jūra yra balta? Tai šiaurės jūra, net žiemą
balta - balta nuo sniegu užpustytų ledynų. Senovėje ją vadino
Ledine. Tai viena mažiausių jūrų. Potvynių ir atoslūgių kaita
suteikia rūsčiai šiaurinei gamtai nepakartojamą grožį. Per parą
vanduo dukart pakyla ir atslūgsta, tai apnuogindama krantus,
tai užliedama juos. Nesvarbu, kad šaltas klimatas, Baltojoje
jūroje verda gyvenimas. Čia aptiksite jūrų vėplių, ruonių, jūrų
kiškių, daugybę žuvų, o krantuose peri paukščių kolonijos. Iš
Baltosios jūros gaunama laminarija (jūros kopūstai) ir brangios
žuvų rūšys. Baltoji jūra laikoma viena paslaptingiausių ir
vaizdingiausių.
Juodoji jūra - graži, švelni, šilta. Bet tokia ji būna ne visada
netgi vasarą. O jau žiemą! Kai pradeda pūsti šalti vėjai, kai
pradeda šėlti po plačius jūros tolius švininės pilkos milžiniškos
bangos, ji pasišiaušia, patamsėja. Todėl ją ir pavadino Juodąja,
o tai reiškia „šalta“, „pikta“, „pavojinga“. Gyvoji Juodosios
jūros gamta yra nuostabi. Vasarą galima pabraidyti iki kelių
vandenyje prie smėlėto paplūdimio, pamatyti labai daug
krabų, vėžių, išdykėlių raibų žuvyčių, barzdučių ir kefalių...
Giliau - tankios jūros dumblių džiunglės, kur gyvena stambios
žuvys. O pačiam dugne, šaltame vandenyje, sutiksime jūros
gaidelių, dygliuotųjų ryklių, rajų. Juodosios jūros gyvūnai ir augalai
labai įvairūs ir kiekvienas iš jų užima savo vietą jūros
gyvenime.
Šiltame ir skaidriame Raudonosios jūros vandenyje auga
nuostabus miškas, pasakiškas, įvairiaspalvis. Raudoni, mėlyni,
juodi medeliai stiebiasi plonomis šakelėmis į vandens paviršių.
Šie medeliai, koralai, neišaugo taip , kaip žemėje išauga iš
sėklos medžiai - jie susidarė iš kalkių . Šimtus metų karta iš
kartos augino savo nuostabųjį statinį, savo namą maži gyviai
- polipai, panašūs į gėlytes su daugybe lapelių. Šiais lapeliais
polipai pasigamina sau maistą. Iš jūros gelmių nuolatos auga,
plečiasi koralai, suformuoja milžiniškas sienas ir pasiekę jūros
paviršių sudaro tarsi gyvą salą. Sala - jūros gyventojų namai.
Nuspalvintos visomis vaivorykštės spalvomis plaukioja, puikuojasi
viena prieš kitą nuostabios žuvytės, spindi lyg maži saulės
zuikučiai, žaidžia gaudynių.
Tikriausiai dabar aišku, kad jūrų pavadinimai atsiranda ne
šiaip sau: kiekviena jūra turi savo keistenybių, savo charakterį,
savo gyvenimą.
AKVILĖ KUNCYTĖ
PANEVĖŽIO ROŽYNO PROGIMNAZIJA
Karolina Kvecinskaja 10m., Vilniaus ,,Atžalyno“ mokykla - darželis
Neringa Šiburkytė 15m., Panevėžio ,,Aušros“ pagrindinė mokykla
VERTIMAI IŠ RUSŲ KALBOS
Agnietė Gelažunaitė 12m.,
Vilniaus r. Maišiagalos kun. Juzefo Obrembskio gimnazija
65
Ieva Saikauskaitė 17m., VDU ,,Rasos“ gimnazija
Odeta Kasparavičiūtė 12m., Šiaulių r. Aukštelkės mokykla
66 Greta Andrašiūnaitė 13m., Pasvalio Lėvens pagrindinės mokyklos
Valakėlių skyrius
Evelina Velykytė 15m., Kauno Antano Smetonos gimnazija
Iveta Stadalninkaitė 14m., Klaipėdos r. Ketvergių pagrindinė mokykla
VERTIMAI IŠ RUSŲ KALBOS
Gailė Gendvilaitė 13m., Joniškio ,,Saulės“ pagrindinė mokykla
Miglė Lapienytė 13m., LSMU vidurinė mokykla
67
Greta Bagdonavičiūtė 14m., Šiaulių r. Naisių mokykla Monika Gerasimovič 18m., Vilniaus Simono Daukanto gimnazija Petras Matas Jasulaitis 11m., Šiaulių r.
68
VERTIMAI IŠ RUSŲ KALBOS
Aukštelkės mokykla Saulenė Taurosevičiūtė 15m., Kuršėnų Lauryno Ivinskio gimnazija Rokas Kromalcas 12m., Šakių ,,Varpo“ mokykla
69
Ivano Kupalos (Joninių) šventė: apeigos ir tikėjimai
Ivano Kupalos diena - viena iš seniausių švenčių, kilusi iš
pagonybės laikų, sutapatinta su saulės sugrįžtuvių švente.
Pagal krikščionišką tradiciją - tai Jono Krikštytojo gimimas,
švenčiamas birželio 24 (liepos 7)d. Senoviniuose kalendoriuose
įvardijama kaip Solstitum (saulėgrįža) arba Lampas
(fakelas, dienos šviesulys). Daugelis slavų tautų nuo Karpatų
iki šiaurės, įskaitant Baltijos šalis ir dalį Europos, tą
dieną šventė.
Pagonybės laikotarpiu didžioji dalis tautų papročių ir
žaidimų buvo skirta dievo Saulės ir šviesą skleidžiančios
Aušros vestuvių garbei. Saulės maudymas vandenyje buvo
vienas svarbiausių šių vestuvių dalykų, iš kurio tikriausiai ir
kilo slaviškas šventės pavadinimas - Kupala (maudymasis,
maudynės.). Vėliau pagoniška šventė susijungė su bažnytine
ir buvo pavadinta Ivano Kupalos (šventųjų Jono, Jano,
San-Džovanio, Sen-Žano, Hanso) diena.
Kupala - padėkos Saulei, vasaros brandos ir šienapjūtės
šventė. Manoma, kad šią dieną saulė veikia su ypatinga
gyvybine jėga, o Kupala įkūnija vasaros derlingumą. Jo
garbei vyksta dvi tradicinės apeigos: maudymasis vandenyje
ir rasoje bei šokinėjimas per degantį laužą. Tai seniausios
apsivalymo apeigos.
Ši šventė mistinė ir paslaptinga, bet tuo pačiu padūkėliška
ir linksma. Šventės išvakarėse, visą naktį ir visą dieną iki
kitos nakties, Kupalą garbina linksmai ir siautulingai. Žmonės
apsijuosia juostomis iš žolių ir gėlių, ant galvų užsideda vainikus,
dainuoja, šoka ratelius aplink laužus. Jaunimas ir vaikai
būtinai žaidžia „Paskutinė pora bėga“.
Pagrindinis Kupalos nakties elementas yra laužas.
„Gyva“ ugnis laužui būdavo išgaunama trinant sausus pagaliukus.
Viduryje laužo statydavo kartį su pritvirtintu ant
jos degančiu ratu - saulės simboliu. Aplink laužą ne tik linksmindavosi,
bet ir šokinėdavo per ugnį, kad apsivalytų nuo
praeities, taptų sėkmingesni ir laimingesni. Šokinėdavo per ją
po vieną ir poromis. Buvo tikima: jeigu šokinėjančių vaikinų
ir merginų rankos neišsiskirs, jie susituoks. Laužo liepsnose
pagal senovinę tradiciją motinos sudegindavo nurengtus sergančių
vaikų marškinėlius. Būdavo, kad per Kupalos ugnį
gindavo naminių galvijų bandą, kad apsaugotų nuo maro
ir kitų ligų.
Maudynės buvo antras privalomas šventės elementas.
Merginos mesdavo į upę puokštes ir vainikus ir burdavo:
jeigu vainikas greitai nuplaukdavo nuo kranto, tai žinok, jog
tavęs laukia laimingas ir ilgas gyvenimas arba sėkmingos
vedybos. Jeigu vainikas skęsdavo, tai mergina tais metais
neištekės arba jaunikaitis nustos mylėjęs.
Kupalą vadina žolynų arba žiedų diena, kadangi per
Jonines surinktos žolės ir gėlės ypatingai vertingos. Tiki: vi-
70
sos stebuklingo poveikio žolės skleidžiasi būtent
Ivano Kupalos naktį, todėl išmanantys ir patyrę
gydytojai bei žiniuonys jokiu būdu nepraleidžia
Joninių nakties, apsirūpina vaistinėmis žolėmis ir
šaknelėmis visiems metams: jomis smilko ligonius,
kovoja su piktosiomis dvasiomis, įžiebia meilę.
Su Ivano Kupalos diena susijusi ir stebuklų
samprata. Šią trumpiausią metų naktį negalima
miegoti, nes atgyja visi nelabieji: raganos, undinės,
kaukai, miškiniai. Medžiai gali kalbėti vienas su
kitu šlamėdami lapais ir pereiti iš vienos vietos į
kitą. Pražydęs vidurnaktį papartis atveria kelius
į lobius. Pasak padavimo, apie vidurnaktį ant
plačių jo lapų atsiranda pumpuras, kuris kyla
vis aukščiau, po to apsigręžia, o 12-ą valandą
nakties plyšta ir atsiranda toks ugningai ryškus
žiedas, kad į jį žiūrėti skaudu. Ir staiga nematoma
ranka nuskina jį (žmogui tai nepavyksta), ir
girdėti kažkoks paslaptingas balsas iš anapus.
Joninių dieną buria gamtos dovanas ir derlių:
„Joninių lietus geriau už aukso kalnus“, „Didelė
rasa per Kupalą - geras agurkų derlius“, „Joninių
naktį žvaigždėta - daug grybų bus“.
VERTIMAI IŠ RUSŲ KALBOS
KRISTINA SEMAŠKAITĖ
KAUNO ŠV. PRANCIŠKAUS MOKYKLA
Paulina Kovalenkovaitė 18m., Kauno Antano Smetonos gimnazija
71
72
Emilija Nemickaitė 17m., Kauno Antano Smetonos gimnazija
VERTIMAI IŠ RUSŲ KALBOS
Alina Časovnikova 16m.,
Klaipėdos ,,Žaliakalnio“ gimnazija
Anastasija Gaidarova 18m.,
Klaipėdos ,,Žaliakalnio“ gimnazija
Julija Polevaja 16m.,
Klaipėdos ,,Žaliakalnio“ gimnazija
73
Karolina Bagdonavičiūtė 16m., Šiaulių r. Naisių mokykla
Emilija Višinskaitė 16m., Kauno Maironio universitetinė gimnazija
Martyna Kaupaitė 16m., Kauno An
74
VERTIMAI IŠ RUSŲ KALBOS
tano Smetonos gimnazija
Simona Kirijenko 16m., Naujosios Akmenės Ramučių gimnazija
Goda Ramanauskaitė 15m., Joniškio žemės ūkio mokykla
75
Vaiva Baranauskaitė 18m., Kauno Antano Smetonos gimnazija
Gerda Šleneva 12m., Kauno Martyno Mažvydo pagrindinė mokykla
76
Karina Tumaš 15m., Širvintų r. Bartkuškio pagrindinė mokykla
Viktorija Marija Stankevičiūtė 16m., Vilniaus sav. Grigiškių ,,Šviesos“
gimnazija
VERTIMAI IŠ RUSŲ KALBOS
Gintarė Poškytė 35m., Kretingos suaugusiųjų ir jaunimo mokymo centras
77
78
Nelauktas priėmimas
Urvelyje gyveno hobitas. Tai nebuvo kokia bjauri,
purvina, drėgna landynė, pilna sliekų uodegų ir apgaubta
puvėsių kvapo, nei sausa, smėlėta duobė, kur
nebūtų vietos atsisėsti ir ko nors užkąsti. Tai buvo
hobito urvas, įrengtas patogiai.
Durys čia buvo visiškai apvalios, kaip laivo langelis,
nudažytos žaliai ir su spindinčia žalvarine rankena
pačiame viduryje. Šios durys atsiverdavo į vamzdžio
formos vestibiulį, kaip į labai patogų tunelį be durų,
plokštelėmis apmuštomis sienomis ir plytelių grindimis,
išklotomis kilimu. Jis buvo apstatytas vaškuotomis
kėdėmis, visur styrojo daugybė kabyklų skrybėlėms
ir paltams - hobitas mėgo svečius. Tunelis vingiavo
ilgą kelią, nors ne, visiškai tiesiai kilo į kalno šlaitą -
Kalvą, kaip ją vadino visi aplinkiniai, - ir joje buvo
matyti daugybė mažų apskritų durelių, pirmiausia viename
šone, paskui kitame. Hobitui nereikėdavo kopti
laiptais: kambariai, vonios, rūsiai, maisto sandėliai
(jų buvo daugybė), rūbinės (ištisi kambariai paskirti
drabužiams), virtuvės, valgomieji - viskas buvo viename
aukšte ir viename koridoriuje. Geriausi kambariai
buvo kairėje, nes jie vieninteliai turėjo langus,
apskritus, giliai įtaisytus langelius, atsiveriančius į sodą
ir pievas, kurios leidosi link upės.
Šio labai turtingo hobito pavardė buvo Beginsas.
Beginsai gyveno Kalvos kaimynystėje nuo neat-
menamų laikų ir buvo gerbiami ne vien dėl savo turtų,
bet ir dėl gebėjimo neįsivelti į nuotykius ir neiškrėsti ko
netikėto. Visi žinojo, kad Beginsai į klausimą niekada
neduotų nelaukto atsakymo. Tačiau vienas hobitas iš
Beginsų šeimos vis dėlto pakliuvo į nuotykį ir suprato,
kad daro ir šneka išties labai netikėtus dalykus. Galbūt
jis prarado savo kaimynų pasitikėjimą, bet gavo... Ech,
patys pamatysite, ar galiausiai jis ką nors įgijo?
Mūsų hobito motina...Bet kas gi tie hobitai? Manau,
šiais laikais paaiškinimas yra reikalingas, atsižvelgiant
į jų rūšies retumą ir norą šalintis Aukštaūgių Padermės,
kaip jie mus vadina. Tai yra (ar buvo) smulkaus
sudėjimo personažai, perpus mažesni už žmones ir
žemesni net už barzdotuosius nykštukus. Hobitai yra
bebarzdžiai. Jie neturi savyje jokių stebuklingų galių,
išskyrus, nebent, gebėjimą tyliai ir greitai pranykti, kai
milžiniški kvailiai kaip jūs ir aš nerangiai prisiartina,
keldami dramblišką triukšmą, kurį galima išgirsti už
kilometro. Hobitai turi lengvą polinkį storėti. Jie rengiasi
ryškiai (dažniausiai žaliai ir geltonai), nenešioja batų,
nes jų kojos jau natūraliai apaugusios gaurais. Galvą
dengia garbanos, o veideliai draugiški, pirštai gi rudi,
ilgi ir vikrūs. Hobitai juokiasi dažnai ir iš širdies, ypač
pavalgę (jei gali, valgo du kartus per dieną). Dabar
jūs žinote pakankamai, kad būtų galima tęsti mūsų
pasakojimą.
GRETA SIZOVAITĖ
VILNIAUS MYKOLO BIRŽIŠKOS GIMNAZIJA
Konstantinas Gotlipas 12m
Evoliucija - Revoliucija
Per pastaruosius šimtą metų Prancūzija patyrė technikos evoliuciją, kuri iš esmės pakeitė
kasdienį gyvenimą. Ši raida buvo įmanoma dėl dviejų pagrindinių energijos šaltinių - elektros
ir naftos - plėtros, kurią lydėjo ir mažos socialinės revoliucijos.
Du mechanizmai yra laikomi didžiausiais namų technikos evoliucijos simboliais: skalbimo
mašina ir šaldytuvas. Šiandien apie 95% prancūzų namų turi po vieną skalbyklę, o 99%
- šaldytuvą.
XX a. pradžioje skalbinius plovėme upėje, skalbykloje ar vandeniu iš šulinio. Medinės
mechaninės skalbimo mašinos egzistavo XIX a. pabaigoje, bet tik nuo 1930 metų modernios
skalbyklės užėmė vietą prancūzų namuose. Jos tikrai atlaisvino moteris nuo sunkaus
darbo. Šaldytuvas patyrė panašią raidą. Buitinių šaldytuvų gamyba prasidėjo 1931 metais.
Anksčiau maistą laikė sandėliukuose, rūsiuose ar palėpėse, dėl to maisto produktams buvo
taikyti kitokie saugojimo būdai (kumpis nebuvo pakuojamas į plastiką, bet kabėjo ant sienos
virtuvėje) ir vartotojai buvo ne tokie reiklūs (valgė žalias pupeles vasarą, o baltas - žiemą).
XX a. mes daug padarėme siekdami sumažinti atstumus. Telekomunikacijų (telefono,
televizijos, telematikos) pagalba balsas, vėliau vaizdas ir raštas akimirksniu apskriejo aplink
pasaulį. Komunikacijų revoliucija pasiekė aukštumas 1990 metais, išplėtus mobiliųjų telefonų
tinklus, kurie leido bendrauti nepaisant jokių atstumų. Tačiau žmonių teleportacija dar nėra
įmanoma.
Transporto revoliucija buvo susijusi su socialiniais pokyčiais. Iki XX a. gyventojai keliavo
mažiau. Užimtumas, bendravimas ir turizmas šią situaciją pakeitė. XX a. pradžioje arklius
pradėjo keisti automobiliai (1919 metais sukurta „Citroen“ automobilių gamykla, o 1930
metais „Peugeot“) ir jie įsiveržė į miestus. Traukiniai įgijo greičio ir patogumo (naujaisiais
bėgiais greitieji traukiniai skrieja 300 kilometrų per valandą greičiu). Nuo 1933 metų didžiulė
lėktuvų linijų plėtra išjudino transportą ir leido per kelias valandas žmonėms ir prekėms
pasiekti kitą pasaulio pusę.
IEVA RINKEVIČIŪTĖ
KUPIŠKIO LAURYNO STUOKOS GUCEVIČIAUS GIMNAZIJA
., Pasvalio Lėvens pagrindinė mokykla
80
Agnė Toločkaitė 12m., Vilniaus Jono Basanavičiaus gimnazija
Lizdas pašto dėžutėje
Gražus pavasario rytas. Maža zylė skraido tarp
žydinčių medžių. Ji ieško gražios kertelės, kad galėtų
susisukti lizdą; skraido nuo medžio prie medžio, nuo
krūmo iki senos sienos, bet niekaip negali rasti tinkamos
vietos savo lizdui:
- Čia mano mažyliams bus per šalta, čia per daug
saulės. Štai čia - žiurkės, o šiame kampelyje per daug
drėgna.
Taip nenuilsdama ji apžiūrinėja kiekvienos skylės
vidų, po kiekviena šakele. Staiga zylutė pamato gražią,
žalią pašto dėžutę.
- Koks gražus namelis! - sušunka.
Ji nutupia ant pašto dėžutės ir žvilgteli vidun.
- Štai ir vietelė mano lizdui! Kokia laimė!
Maža zylutė įskrenda į nuostabų namelį ir greitai
imasi darbo. Ji skrenda į mišką samanų. Šis darbas
trunka keletą dienų.
Retkarčiais tėtis zylė jai atskrenda į pagalbą, bet jis
mieliau renka kirmėles bei gaudo muses, kurias vėliau
atneša mamai zylei ir aprūpina ją maistu, kol ši darbuojasi.
Pagaliau, vieną vakarą, darbas baigtas ir zylė
ramiai padeda vieną kiaušinėlį, vėliau du ir dar septynis
baltus mažus kiaušinėlius. Tuomet ji atsitupia ant savo
mažų kiaušinėlių ir užsnūsta.
Bet vieną rytą prie žalios pašto dėžutės ateina
paštininkas ir į ją įmeta didelį voką. Maža zylutė
susigūžia kamputyje ir iš baimės pradeda drebėti.
Didelis vokas užstoja angą. Po truputėlį zylutė nusiramina
ir išlygina savo plunksnas bei pakraipo uodegėlę.
Susirūpinusi ji apžiūri kiaušinius: nė vienas
nesudužo, tad ji gali saldžiai miegoti.
Grįžęs su riebiu kirminu tėtis randa uždarytas duris.
Jis labai nustemba, nes niekaip negali įeiti. Jo pašaukta
zylė bando išlįsti, nustumti didįjį voką, bet jis uždengęs
visą angą. Išvargusi ir alkana zylutė užmerkia akis.
Kaip ilgai slenka diena... Tik kitą dieną, vakarop, ji
išgirsta artėjančio automobilio garsą, o paskui ir laimingų
vaikų balsus:
- Tėti! Mes einame patikrinti pašto dėžutės!
Zylė išgirsta žingsnius. Nedidukas raktelis pasisuka
spynoje, dėžutė atsidaro... Zylutė dreba paslėpusi galvą
plunksnose.
- Oi! Lizdas! Ir mama paukštė jame! - sušunka
maža mergaitė.
Švelni rankytė priartėja ir mažas pirštelis paglosto
zylutės galvą. Tada atsargiai ištraukia voką. Pagaliau
mažoji vėl laisva. Pašto dėžutės durelės užsiveria lėtai
ir tyliai.
Kitą rytą atėjęs paštininkas išvysta užrašą: „Gerbiamasis
pone, prašome laiškus palikti po durimis. Ačiū!“
VERTIMAI IŠ PRANCŪZŲ KALBOS
EVITA ZALAGAITĖ
VILNIAUS ŽYGIMANTO AUGUSTO
PAGRINDINĖ MOKYKLA
Kotryna Simonavičiūtė 11m., Kauno Martyno Mažvydo pagrindinė mokykla
81
82
Mažasis Viktoriukas
Gražiųjų Miškų krašte visi gyventojai aukštaūgiai ir labai
darbštūs, išskyrus Viktorą. Jis toks mažiukas, toks mažiukas,
kad visi gyventojai jj vadina Mažuoju Viktoriuku, stengiasi juo
rūpintis ir prižiūrėti.
Viktoras be galo nori būti naudingas, bet niekas niekada
nesikviečia jo į pagalbą.
Retkarčiais jis paklausia kaimyno ūkininko :
- Gal norėtum, kad padėčiau suvežti šieną?
Ūkininkas ima juoktis ir atsako:
- Taigi, Viktorai, tu per mažas! Tu prapulsi pievoje, ir tave
sugrėbs su pašarais.
Tada Viktoras pasisiūlo ūkininkei:
- Nagi, pailsėk truputį prieš karvių melžimą, aš tuojau
pabaigsiu išplauti kibirus ir bidonus!
- Ne, ne, Viktorai, tu dar visai mažas! Jeigu tu įkrisi į bidoną,
nuskęsi kaip muselė! – sušunka šeimininkė.
Tada Viktoras kreipiasi į ūkininko dukrą :
- Gal aš galiu palesinti vištas ir kalakutus, o tu tuo tarpu
išvalysi triušių narvelius!
Šioji ima šūkauti :
- Ne, Viktorai, tu dar per mažas! Vištos tave sumindžios, o
kalakutai tave prarys kaip kokį šliužą!
Tada Viktorui pasidaro labai liūdna. Be darbo jam labai
nuobodu. Jis pareina į savo mažą kambarėlį ir suryja žalius
balandžių kiaušinukus, kuriuos ūkininko duktė buvo davusi,
užtikrindama, kad nuo jų užaugsiąs! Bet Viktoras nelabai tuo
tiki...
Visai be apetito jis suvalgo sausainius ir dalį pudingo, kurį
kaimynė buvo padėjusi prie durų. Paskui jis eina gulti, šiek tiek
aprimęs.
Rytoj turgaus diena, gal ten jo prireiks? Viktoras keliasi anksti.
Eidamas jis kliuvinėja už salotų ir ridikų. Vaikiukas įsiropščia į
daržininko vežimą, kad padėtų pritvirtinti slystančias daržoves, bet
daržininkas niurna :
- Lipk iš ten, Viktorai, tu per mažas! Man bus greičiau be tavo
pagalbos!
Eidamas artyn prie turgaus gatvės, Viktoras išgirsta aimanuojantį
smuklininką :
- Oj, oj! Jau labai vėluoju, o mano pardavėjas ką tik išėjo!
Viktoras skuba į salę :
- Nesirūpink, aš čia.
Bet smuklininkas šaukia :
- Lauk iš čia, tu per mažas! Tu man tik kliudysi!
Viktoras pasiekia turgaus aikštę. Ten kaimiečiai aptarinėja
daržovių kainas, pyragus, ridikų kilogramus... Žinoma, be Viktoro.
Pilnomis akimis ašarų jis atsisėda ant žemės tarp dešrų pardavėjos
ir saldainių prekeivio lentynų. Dešrų pardavėja duoda ženklą prieiti:
- Viktorai, ateik paragauti mano kimšto kumpio pyrago!
Bet Viktoras net neatsako, jis net nepasijudina, nekreipia dėmesio
net ir tada, kai pašaukia saldainių pardavėjas:
- Viktorai, aš atnešiau tavo mėgstamų karamelių.
Viktorą kažkas šiurkščiai pastumia ir pažadina iš liūdnų minčių.
Tarp prekeivių kyla panika. Iš visų kampų sklinda kuždesiai:
- Balbiuzaras. Žiaurusis milžinas Balbiuzaras, apylinkių valdovas,
ateina lydimas Baliušono, savo vienintelio sūnaus!
Eidamas Balbiuzaras išgriauna lentynas, nusiaubia prekes,
įsako prekeiviams atiduoti jam rytines pajamas... Tik tada Balbiuzaras
pastebi Baliušoną, išsitiesusį ant žemės be gyvybės žen-
klų. Aplinkui mėtosi dešrelės ir kumpiai. Pamišęs
iš skausmo, Balbiuzaras grasindamas sustaugia:
- Jeigu niekas iš jūsų nesugebės grąžinti
gyvybės mano sūnui, aš paskandinsiu Gražiųjų
Miškų apylinkes kraujyje ir viską sudeginsiu!
Gyvas ir sveikas Viktoras beveik visas sulenda
į plačiai atvertą Baliušono burną. Tada abiem
rankom iš jaunojo milžino gerklės jis ištraukia
sulipusių saldainių kamštį. Jis vienintelis matė,
kaip Baliušonas pilnomis saujomis rijo saldainius!
Iš atlaisvintos Baliušono gerklės, Viktoras išlenda
lauk ir mato į jį įsmeigtas suglumusių žmonių
akis. Baliušonas atgauna normalų kvėpavimą ir
sąmonę.
Balbiuzaras, pamišęs iš džiaugsmo, paskelbia
:
- Šis drąsus berniukas išgelbėjo mano sūnų ir
taip pat jus, Gražiųjų Miškų gyventojai! Jis pakelia
ir laiko Viktorą ant rankos, ten pat padeda ir
savo gražiausią aukso žiedą.
- Viktorai, skelbiu tave riterių- gelbėtojų ordino
komandoru!
Vakare didžiulė puota Viktoro garbei
sukviečia visus į švenčių salę. Pats Viktoras
mėgaujasi visais patiekalais. Jis laimingas, jaučiasi
toks pat naudingas ir svarbus, kaip ir kiti apylinkių
gyventojai, kurie jį tik sveikina ir sveikina...
INGA ŽALDOKAITĖ
PANEVĖŽIO R. SMILGIŲ GIMNAZIJA
Ieva Pečkytė 12m., Kauno Martyno Mažvydo pagrindinė mokykla
84
Tu ar jūs?
Šis klausimas kada nors iškyla kiekvienam, kas
tik mokosi prancūzų kalbos. Kada gi reikėtų vartoti
„tu“, o kada – „jūs“? Reikia žinoti keletą pagrindinių
taisyklių, nors net ir viską žinant būtinai atsiras
išimčių.
Dažniausiai prancūzai „tu“ kreipiasi į šeimos narius
ir artimiausius draugus. Jie visuomet sako „tu“
vaikams, net ir pirmą kartą sutiktiems, taip pat ir
gyvūnams. Kas ir būtų, jei prancūzas savo šunį
kviestų kreipiniu „jūs“!? Jaunimas tarp savęs taip
pat dažniausiai vartoja įvardį „tu“.
Į užsieniečius, sutiktus Prancūzijoje, visuomet
geriau kreiptis ,jūs“. Artimiau susipažinus, po kiek
laiko, jums gali būti pasiūlyta: „Jeigu norite, galime
pereiti prie „tu“. Palaukite šio pasiūlymo ir, žinoma,
priimkite jį.
Tolydžio „tu“ vartojimas tampa įprastesnis.
Konkrečioje srityje, kaip sportas ar socialinė aplinka,
žmonėms lengviau vartoti „tu“. Įmonėse, kur darbuotojai
vieni į kitus kreipiasi vardais, ypatingai tarp
to paties rango kolegų, dažniau kreipiamasi „tu“.
Nors pasitaiko atvejų, kai vyrai nedrįsta moterims
sakyti „tu“ arba atvirkščiai - moterys nedrįsta ištarti
„tu“.
Taip pat dvejojama dėl vadovų tujinimo. Kai
kurie vadovai labiau mėgsta išlaikyti atstumą. Juk
nėra lengva kažkam duoti pastabą ar atleisti iš
darbo, kuomet bendraudami sakome „tu“.
Reiktų suprasti, jog kreipinys „jūs“ yra pagarbos
forma, o kai kuriais atvejais netgi būtinybė. Kai
kuriose aristokratiškose ar labai tradicinėse šeimose
vaikai į savo tėvus gali kreiptis „jūs“, net jei tėvai
savo vaikams sako „tu“. Kartais netgi vyras ir žmona
bendraudami nesitujina.
Kuomet pradedama į kažką kreiptis „tu“, pasikeičia
ne tik veiksmažodžio forma - kinta ir kalbėjimo
maniera. Ji darosi ne tokia formali, laisvensnė!
Niekuomet nesakoma „tu“ nežinant asmens vardo.
Tačiau net ir kreipiantis vardu galima sakyti „jūs“.
Jeigu tai jums truputį sunku suvokti, žinokite, kad
net ir patiems prancūzams kartais tenka pasukti
galvą. Daugybė prancūzų sako, jog jiems atrodo
sudėtinga vartoti „tu“ todėl, kad po kiek laiko pasidaro
sunku prisiminti, į kurį žmogų iš tikrųjų jie kreipiasi
„tu“. Taigi, kartais susitikimo pradžioje būna
keletas nesklandumų. Taip pat reiktų žinoti, jog „tu“
gali būti sakoma, kai žmonės labai supyksta ir kai
kuriais atvejais tai gali būti įžeidimo forma.
Taigi, jei norite išvengti visiškos nesėkmės, pasitreniruokite
asmenuoti veiksmažodžius su „tu“ akis į
akį su savo šuniu. O bendraudami su elegantiškais
prancūzais išlaukite momento, kuomet jums bus
pasiūlyta sakyti „tu“.
IEVA ZDANAVIČIŪTĖ
ALYTAUS ADOLFO RAMANAUSKO
VANAGO GIMNAZIJA
Viktorija Tamaliūnaitė 15m., Jona
vos Jeronimo Ralio gimnazija
Nacionalinis Vanuazos parkas
Nacionalinis Vanuazos parkas atidarytas 1963m. liepos 6 dieną. Tai pirmas toks
parkas, atsiradęs Prancūzijoje. Jis įsikūręs Savojoje ir užima 53500 hektarų, kurie driekiasi
tokio paties pavadinimo kalnų masyve, tarp Iseros ir Tarantezos slėnių šiaurėje ir
Arkos bei Morijenės pietuose. Pirmoji priežastis, dėl kurios buvo įkurtas parkas, yra nykstantys
alpiniai ožiai. Šiandien jūs ir vėl galite juos pamatyti besidalijančius savo teritorija
su gemzėmis. Parke taip pat glaudžiasi daugybė perinčių paukščių ir didingų plėšrūnų,
tokių kaip kilnieji ereliai ir barzdotieji grifai. Pastarieji turi galimybę pasinaudoti antrine
programa ir jiems net buvo sukurtas puslapis internete: kompiuterinių kamerų pagalba
jūs galite regėti šiuos paukščius veisyklose. Botanikos mėgėjams parkas taip pat puiki
vietovė, kurioje yra daugiau nei 1200 rūšių augalų, iš jų -107 saugomos. Parke yra didžiausia
pasaulyje slidinėjimo zona, kuri jį ir išgarsino. Čia yra geriausiai žinomi slidinėjimo
kurortai: Tignai ir Valdizera. Mėgstantys slidinėti būriais vyksta ten kiekvieną žiemą. Jei
jūs mėgstate žygius, jums patiks didingi reljefiniai skardžiai, ledynai bei aukštai telkšantys
ežerai ir, aišku, nepaprasto grožio peizažai. Parke net 107 viršūnės, iškylančios virš 3000
metrų, tad net nepastebėtumėte, kai apsisuktų jums galva. Aukščiausia yra Didžioji Kas
viršūnė - 3855 metrai. Tačiau jos prieiga yra laisva, kadangi nepaisant nelygaus reljefo
platūs pastoraliniai slėniai leidžia apeiti daugelį tarpeklių. Dėl geografinių privalumų vietinė
ekonomika labiausiai siejama su turizmu. Tad visų šios srities specialistų, taip pat
ir žemdirbių, pagrindinė veikla - saugoti ir prižiūrėti gamtą. Parke skatinama biologinė
įvairovė, sudarytos palankios sąlygos ekologiniam ūkiui ir organizuojamos įvairios akcijos
mokyklinio amžiaus vaikams jų dėmesiui į aplinkos saugą atkreipti. 2005-aisiais, siekiant
stebėti kraštovaizdžio raidą, buvo įkurta fotoobservatorija. Fotografuojama reguliariais
laiko tarpais toje pačioje vietoje. Galima aplankyti parodą, kurioje yra nuotrauka, padaryta
dar devynioliktame amžiuje. Visą vasarą jūs galite lankytis turizmui skirtose vietose,
naudotis įvairiu, taip pat ir oro, transportu. Jūsų laukia nepamirštamos akimirkos, tikros
emocijos ir tarsi atvirukuose atgiję kraštovaizdžiai.
AKVILĖ BREDELYTĖ
VILNIAUS MIKALOJAUS DAUKŠOS MOKYKLA
85
VERTIMAI IŠ PRANCŪZŲ KALBOS
86
Tikra meilė gyvūnams
Ponas Beeli dirbo firmos įgaliotiniu. Jis buvo 173 centimetrų ūgio, pilkų akių, tamsiai rudais
plaukais. Jokių kitų ypatingų žymių neturėjo. Buvo vedęs. Šios istorijos metu jis išsiskyrė su žmona,
tačiau jų santuoką buvo galima laikyti gana sėkminga. Ponas Beeli neturėjo nuosavo namo,
gyveno nuomojamo namo pirmame aukšte. Jo vienintelis pomėgis buvo avys, jo mėgstamiausi
gyvūnai, dėl kurių jis galėjo viską paaukoti. Šalia miegamojo įsirengė avių kambarį, kur laikė
beveik tuziną grynaveislių avių. Jas prižiūrėjo, bet jų neveisė. Kiekvieną dieną duodavo joms
šviežios žolės iš kaimo, o žiemą šerdavo šienu. Kai būdavo paklusnios, lesdavo joms šėlti terasoje,
dažnai net ir visame bute. Ponas Beeli patenkintas sėdėdavo savo fotelyje ir džiaugdavosi,
kaip jo gyvūnai kramsnodavo filodendrus. Jos turėjo gi jaustis kaip namie.
Jis turėjo mėgstamiausią avį Sonją, su kuria eidavo kartu pasivaikščioti. Kartais, kai jis
eidavo į darbą, ji bidzendavo šalia. Ponas Beeli pririšdavo ją automobilių stovėjimo aikštelėje,
įmesdavo monetą į atsiskaitymo automatą ir pasiimdavo Sonją po keturių valandų. Kai kada
Sonja laikydavo baudos kvitą burnoje, bet ponas Beeli išmokė jį suėsti ( kad nereikėtų mokėti
baudos). Ponas Beeli važiuodamas į tarnybinę kelionę automobiliu visada pasiimdavo 2-3 avis
ir retkarčiais vieną naują parveždavo namo kaip staigmeną savo žmonai. Sonja vieną kartą
net skrido su juo lėktuvu. Kai avys susirgdavo, jis nežinodavo, ką daryti. Dėdavo kompresus,
leisdavo graužti kaimynų pelargonijas, ruošdavo joms pirtį ir paguldydavo į savo žmonos lovą.
Dėl to jie su žmona ir išsiskyrė, tačiau Ponas Beeli nematė čia jokios problemos, jam atrodė, kad
taip ir turi būti, nes ji nesirūpino naminiais gyvūnais. Po skyrybų avys buvo priteistos ponui Beeli.
Kai jis su Sonja buvo pastebėtas skrendant lėktuvu, turėjo pasirinkti: avininkystė ar tarnyba.
Ponas Beeli apsisprendė per sekundę. Namo savininkas skundėsi dėl kanopomis subraižytų
laiptų, įkyraus avių bliovimo ir nutraukė namo nuomą. Kurį laiką jis dirbo laisvai samdomu
piemeniu, tačiau neturėjo tam darbui patento. Aš galėčiau dar daug pasakoti apie poną Beeli,
tačiau nebeturiu laiko, nes mano drambliai taip pat nori ėsti. Manau, kad ponas Beeli šiuo
metu yra Anatolijoje ir keliauja kalnais kartu su savo mylimiausiomis avimis. Tas, kas turi tikrą
pomėgį, turi būti pasirengęs ką nors dėl jo paaukoti.
INDRĖ VILNIŠKYTĖ
PANEVĖŽIO MYKOLO KARKOS PAGRINDINĖ MOKYKLA
Sandra Bacevičiūtė 18m., Vilkaviškio r. Sūdavos vidurin
Ieva Šaltenytė 12m., Anykščių Antano Baranausko pag
Otilija Burkšaitė 15m., Kauno ,,Santaros“ gimnazija
ė mokykla
rindinė mokykla
VERTIMAI IŠ VOKIEČIŲ KALBOS
Indrė Novikaitė 15m., Kauno Juozo Grušo meno vidurinė mokykla
Iveta Časonytė 16m., Šiaulių ,,Saulėtekio“ gimnazija
87
88
Rugilė Zaleckaitė 17m., Kelmės r. Tytuvėnų gimnazija
Tomo Mano namas Nidoje
1929 m. į Nidą, Kuršių neriją, atvyko Tomas Manas ir „Šiaurės Sacharos
dykumoje“ pasistatė vasarnamį su vaizdu į marias bei Nemuno deltą. Nobelio
premijos laureatas tapo vokiečių ir Klaipėdos krašto lietuvių keblių santykių simboliu.
Vokiečių rašytojas Tomas Manas į Karaliaučių atvyko 1929 m. ir, kaip pats
teigė, buvo tipiškas vakarų vokietis, retai lankęsis Rytų Prūsijoje. Čia jis buvo pakviestas
miesto Gėtės bendruomenės ir po paskaitų ciklo Karaliaučiuje su šeima
keliavo į Raušius (dabar Svetlogorskas) poilsiauti. Populiariajame pajūrio kurorte
draugai jam pasiūlė garlaiviu aplankyti Kuršių neriją - kelios dienos prabėgo
Nidoje. Visa jam paliko tokį didelį įspūdį, kad rašytojas nusprendė čia pasistatyti
vasarnamį. Tokia svajonė - turėti vasarnamį - gimė dar keliaujant po Italiją ir
Šveicariją. Visgi jis pasirinko vietą, kurią buvo sunku pasiekti iš Miuncheno: kelionė
į Krantą (dabar Zelenogradskas) truko dvi dienas traukiniu ir dar dvi valandas
garlaiviu! Nida ir visas Klaipėdos kraštas tada priklausė Lietuvos Respublikai,
taigi Tomui Manui, kaip ir kiekvienam lankytojui iš Vokietijos, reikėjo vizos. Viskas
užtruko vienerius metus. Rašytojo svajonė išsipildė: jis persikėlė į vasarnamį. Tris
vasaras (1930-1932) jis praleido Nidoje - gyvenimas stojo į vėžes. Visgi 1933
m. Tomas Manas ir jo šeima buvo priversti palikti Vokietiją, todėl į Nidą niekada
nebesugrįžo.
Būtina pabrėžti, kad Tomas Manas į Nidą atvyko kaip rašytojas humanistas,
taigi Nobelio premijos laureatas įspėjo savo tautiečius ir kitataučius apie
fašizmą Europoje. Viename interviu „Karaliaučiaus viešajam laikraščiui“ 1929 m.
jis pabrėžė: „Visi šviesaus proto žmonės privalo turėti žodžio laisvę visose šalyse,
visuose kraštuose. <...> Nevykstu į Musolinio valdomą Italiją, nors taip labai ją
myliu.“
Po kurio laiko Tomas Manas paniro vasariškoje idilėje į savo darbus ir vengė
viešumos. Ir visgi kokia jo reikšmė Lietuvai ir lietuviams? 1929-aisiais, praėjus
Silvija Šimkutė 15m., Kėdainių r. Akademijos gimnazija
šešeriems metams, kai Klaipėdos kraštas tapo Lietuvos
dalimi, Lietuvos ir Vokietijos santykiai tapo labai įtempti. Buvo
pabrėžiama ir tai, kad Lietuvos intelektualai poilsiui mieliau
rinkosi ne Nidą, o Palangą. Atitinkamai reagavo ir Lietuvos
spauda į Tomo Mano apsistojimą šiame krašte. 1930 m.
rugpjūčio 31 d. išėjęs valstybinio laikraščio „Lietuvos aidas“
numeris rašė, jog Nidos gyventojai nustebinti neįprastai dideliu
poilsiautojų skaičiumi. Nekilę niekam jokių abejonių, kad
šimtai žmonių užplūdę Nidą, nes ten gyveno garsusis rašytojas,
o laikui bėgant susidomėjimas tik augo. Tarp vasarnamio
lankytojų buvo ir mokinių iš mažo Lietuvos miestelio
- Švėkšnos. Su jais rašytojas mielai praleisdavo popietes.
Pirmaisiais pokario metais Tomo Mano gyvenimas Lietuvoje
vėl aptarinėtas. Tai lėmė jo ir rašytojo Antano Venclovos
susitikimas Veimare, kuris buvo svarbus ir dėl vasarnamio -
užkirstas kelias jį sunaikinti.
1965 m. vasarnamis buvo atiduotas į viešosios bibliotekos
rankas ir renovuotas, atidaryta Tomo Mano gyvenimo
ir darbų Nidoje paroda. 1967 m. liepos 14 d. lankytojams
atsivėrė durys į Tomo Mano namus, tapusius muziejumi. Po
dvidešimties metų susidomėjimas buvo labai didelis: čia netgi
organizuotos seminarų sesijos. Per penkiasdešimt tūkstančių
turistų kasmet aplanko Nidą, dauguma jų - iš Vokietijos.
Muziejaus sėkmę, žinoma, lemia Tomo Mano populiarumas.
Buvusio vasarnamio viduje yra nedidelė, bet informatyvi
Nobelio premijos laureato gyvenimo ir darbų paroda.
Greta Jasinskaitė 17m., Šilutės r. Švėkšnos ,,Saulės“ gimnazija
VERTIMAI IŠ VOKIEČIŲ KALBOS
REDA FELINSKYTĖ
KURŠĖNŲ LAURYNO IVINSKIO GIMNAZIJA
Beatričė Narbutaitė 17m., Panevėžio 5-oji gimnazija
89
90
Šiaurės vėjas ir berniukas
Vieną dieną mažas berniukas sėdėjo po medžiu prie upės ir valgė sumuštinį.
Atkeliavo Šiaurės vėjas. Jis pamatė berniuką ir taip papūtė, kad sumuštinis
įkrito į upę.
- Piktas Šiaury, - sako berniukas, - atiduok man mano sumuštinį, aš labai
alkanas!
- Ne, aš negaliu to padaryti, - atsako vėjas, - jis juk guli upėje. Tačiau štai
šauni staltiesė. Patiesk ją ant stalo ir ištark: „Duona, sviestas, mėsa“ ir viską, ko
paprašysi, turėsi ant stalo.
- Tai išties šaunu, - ištaria berniukas ir įsidėjęs staltiesę į krepšį nužygiuoja
į smuklę.
- Laba diena,- sako smuklės šeimininkas.
- Laba diena. Aneškite man stalą, prašyčiau, - sako berniukas.
- Argi tu tik sėdėsi prie stalo ir nieko nevalgysi? - stebisi smuklininkas.
- Ne, - atsako berniukas, - tik duokite man stalą.
Smuklininkas atnešė stalą į kambarį, kur berniukas buvo apsistojęs, o pats
tyliai išsliūkino į sodą ir pravėrė jo kambario langą. Berniukas išsiėmė staltiesę
ir užtiesė ant stalo.
- Bulvės, duona ir mėsa, - ištarė jis, ir ant stalo atsirado bulvės, duona ir
mėsa.
Smuklininkas, viską girdėjęs, naktį ateina į kambarį, kuriame miega berniukas,
paima staltiesę ir greit išbėga. Kitą rytą berniukas atsibunda alkanas. Jis
įkiša ranką į krepšį, o ten nebėra staltiesės! Berniukas grįžta prie medžio.
- Piktas Šiaury! - sako berniukas garsiai. - Tu pavogei mano staltiesę!
- Ne, - atsako vėjas, - aš jos nevogiau, tačiau štai tau avis. Pasakyk jai:
„Aš noriu auksinio.“ Ji išsižios ir iškris auksinis.
Berniukas grįžta į smuklę.
- Norėčiau kambario,- sako jis.
Ieva Molytė 12m., Vilniaus ,,Saulės“ privati gimnazija
Smuklės šeimininkas vėl klausia:
- Argi nieko nevalgysi?
- Ne, aš pavargęs ir noriu miego, - atsako berniukas ir nueina į kambarį.
Smuklininkas vėl nusliūkina į sodą ir praveria kambario langą. O ten berniukas
sako aviai:
- Aš noriu auksinio.
Avis išsižioja ir auksinis nukrenta ant grindų.
- Šaunu. Dabar galėsiu suvalgyti neblogus pusryčius, - ištaria berniukas ir
nueina miegoti.
Kitą rytą atsibudęs jis neranda avies ir vėl eina prie didžiojo medžio.
- Piktas Šiaury, - sako berniukas,- tu pavogei mano avį.
- Ne, - atsako Šiaurys, - aš jos nevogiau, tačiau štai tau maišas, o jame
lazda. Ši lazda stebuklinga. Eik į savo kambarį ir padėk maišą ant grindų. Tada
garsiai ištark: „Aš noriu tūkstančio auksinių“ ir eik miegoti.
Berniukas vėl ateina į smuklę, nueina į kambarį, padeda maišą ant žemės
ir ištaria:
- Aš noriu tūkstančio auksinių!
Smuklininkas stovi sode ir girdi ,ką sako berniukas. Naktį jis ateina į kambarį
ir atriša maišą. Lazda iššoka iš maišo ir pradeda jį lupti. Berniukas nubunda
ir viską pamato.
- Kur mano staltiesė? - klausia berniukas.
- Čia, - atsako smuklės šeimininkas ir ištraukia staltiesę iš krepšio.
- Kur mano avis? - vėl klausia berniukas.
- Tvarte, - atsako šis.
Berniukas pasiima staltiesę, avį iš tvarto ir išeina, o lazda ir toliau muša
smuklės šeimininką.
VERTIMAI IŠ VOKIEČIŲ KALBOS
DOVYDAS JANUŠKA
KAUNO MARTYNO MAŽVYDO PAGRINDINĖ MOKYKLA
91
Akvilė Paulauskaitė 14m.,
Naujosios Akmenės ,,Saulėtekio“ progimnazija
Mažoji Mėnulio draugė
Kiekvieną vakarą dangų nušviečia Mėnulis. Kartais jis pasirodo sočiai pavakarieniavęs,
toks apvalus ir storas, o kartais plonas ir sulinkęs.
Danguje Mėnulis turi devynias galybes draugių. Mažos ir didelės, jaunos ir
senos žvaigždės spinduliuoja kartu su Mėnuliu padarydamos tamsią ir nykią naktį
šviesią bei draugišką. Ir štai visai neseniai šalia Mėnulio įsikūrė nauja Žvaigždė. Dar
niekada Žvaigždė negyveno taip arti Mėnulio, tad jie greitai susidraugavo.
Mažoji Žvaigždė iš aukštai daug mato: stogus ir bažnyčias, mašinas ir dviračius,
teatrus ir scenas ir gausybę žmonių. Žmones, kurie verkia, ir žmones, kurie džiaugiasi.
Ji mato didžius žmones ir mažus žmogelius. Mato žmones ilgais ir trumpais
plaukais. Ji stebi žmones švariais, o kartais ir labai murzinais batais.
Bet mieliausia jai stebėti vaikus. Jie visąlaik tokie linksmi, žaidžia ir juokiasi kartu.
Įsibėgėjus vakarui, kai Mažoji Žvaigždutė pradeda švytėti, jie ruošiasi miegoti, lipa
į savo loveles, o prie jų priėję mama ar tėtis, seka pasaką prieš miegą. Tuo metu ir
vaikai stebi Mažąją Žvaigždutę. Prieš užmigdami jie spokso į dangų, o Žvaigždutė
linki jiems saldžių sapnų.
Žinoma, danguje gyvena gausybė kitų žvaigždžių, o viena iš jų gyvena visai
netoli Mažosios. Tai labai sena ir liūdna Žvaigždė. „Dabar aš jau tokia sena, o
dar niekada į mane nežiūrėjo nė vienas vaikas ir nedžiūgavo mane matydamas!“-
mąstė Senoji Žvaigždė ir bemąstydama sugalvojo niekšybę. Vieną naktį ji nuėjo
pas Mažąją Žvaigždutę ir pradėjo jai pasakoti: „Visos žvaigždės miršta! Tu švytėsi
tik kelias naktis, o tada užgesi amžiams!“ Mažoji Žvaigždutė labai nusiminė. „Aš
nenoriu mirti! Aš su tokia meile šviečiu vaikams“, - pagalvojo drąsiai. Ir jai šovė
Liucija Juodviršytė 16m.,
Anykščių Antano Baranausko pagrindinė mokykla
92
Emilija Valaitytė 12m.,
Anykščių Antano Baranausko pagrindinė mokykla
Gabija Melichauskaitė 15m.,
Klaipėdos r. Dituvos pagrindinė mokykla
mintis: „Aš šviesiu dienomis, o naktį miegosiu. Tuomet aš nebūsiu tikra Žvaigždė ir
man nereikės mirti.“
Kitą naktį Mėnulis nustebo, kad šalia nėra mažosios draugės. Ryte pakilusi
Saulė ėmė šildyti savo spinduliais Žemę. Ji pastebėjo Žvaigždutę, išvydo jos akyse
ašaras. „Žvaigždute, ką tu čia veiki?“ - paklausė Saulė švelniu balsu. „Aš noriu
ryškiai ir ilgai šviesti, bet tu esi tokia ryški, kad vaikai manęs nemato“, - paaiškino
Žvaigždutė Saulei. „Tu esi Mėnulio draugė, - atsakė ši. - Tavo darbas - nušviesti
naktį ir tu visąlaik taip džiūgavai matydama laimingus vaikus. Negi nori, kad jie
kiekvieną vakarą liūdėtų?“ To Mažoji Žvaigždė tikrai nenorėjo ir atsisveikino su
Saule. „Nešdama laimę kitiems tu taip pat būsi laiminga. Atrask drąsos ir nebijok
daugiau nė vienos ateinančios nakties!“- atsisveikindama pasakė Saulė.
Sugrįžus draugei Mėnulis džiūgavo iš laimės. Mažoji Žvaigždutė papasakojo
jam apie savo pokalbį su Saule. Mėnulis labai įdėmiai ir susikaupęs klausėsi, o
išgirdęs Saulės žodžius, pritariamai linktelėjo. „Aš tau atskleisiu žvaigždės paslaptį!
Kiekviena žvaigždė giedrą ir gražią naktį nukrenta iš dangaus. Vaikas, matydamas
krintančią žvaigždę, sugalvoja norą. Šis noras leidžia žvaigždei gyventi
amžinai. Todėl žvaigždės yra nemirtingos“, - sakė jis. Tą naktį bičiuliai dar ilgai
plepėjo. Kitą naktį dangus buvo giedras ir šaltas. Pirmasis sniegas užklojo medžius,
namų stogus ir gatves. Tą vakarą ypač daug vaikų sėdėjo prie lango ir žvelgė į
dangų. Kai Mažoji Žvaigždutė krito iš dangaus, ją nulydėjo dvi mažo berniuko
akutės ir DIDELĖ jo svajonė. Išpildydama šią svajonę Mažoji Mėnulio draugė
suteiks dar daug džiaugsmo...
VERTIMAI IŠ VOKIEČIŲ KALBOS
RUGILĖ-GABRIELĖ STRECKAITĖ
ŠIAULIŲ SIMONO DAUKANTO GIMNAZIJA
93
Ineta Balčiūnaitė 11m., Kaišiadorių Vaclovo Giržado progimnazija
Kamilė Vasiliauskaitė 15m., Vilniaus Mykolo Biržiškos gimnazija
94
Deimilė Janonytė 12m., Kaišiadorių Vaclovo Giržado progimnazija
Roberta Gedvilaitė 15m., Šiaulių r. Naisių mokykla
VERTIMAI IŠ VOKIEČIŲ KALBOS
Ugnė Simutytė 16m., Vilniaus Pilaitės gimnazija
Rugilė Truncytė 14m., Kelmės ,,Aukuro“ pagrindinė mokykla
95
Kai gyvūnai į veidrodį žiūri
„Aš turėčiau nueiti į kirpyklą!“- žvilgtelėję į veidrodį mes
žinome: čia esu aš ir aš taip atrodau. Tačiau gyvūnams tai
ne visada suprantama. Tyrimai parodė, kad mūsų augintiniai
šunys ir katės neatpažjsta savo atspindžio, jie įsivaizduoja
matą visai kitą šunį ar kitą katę.
Sakoma, kad delfinai yra labai protingi. Ar jie protingesni
už kitus gyvūnus? Ar jie save atpažįsta žiūrėdami į
veidrodį? Elena iš Heidenheimo iškėlė šį klausimą ir mes
jį uždavėme biologui Lorenzui von Fersenui iš Niurnbergo
zoologijos sodo.
Delfinai nėra vieninteliai gyvūnai, kurie save atpažįsta
veidrodyje. Tą patį geba keletas primatų (šimpanzės arba
orangutangai), šarkos, drambliai ir, kaip neseniai paaiškėjo,
kiaulės. Beje, žmonių vaikai pradeda suprasti, ką mato
veidrodyje, maždaug nuo aštuoniolikos mėnesių. Iki tol vaikai
nesuvokia, kad jie ir atvaizdas veidrodyje yra vienas asmuo.
Kas yra „veidrodžio testas“? Veidrodžio testu, kurį 1970
metais atrado Jungtinių Amerikos Valstijų psichologas Gordonas
Galupas, tiriama, ar individas suvokia savo egzistavimą.
Savęs suvokimas yra sudėtingo ir abstraktaus mąstymo
įrodymas.
Dviem dideliems delfinams prieš keletą metų Niujorko
akvariume buvo atliekamas veidrodžio testas. Gyvūnai
buvo pažymėti netoksiškais, vandeniui atspariais dažais.
Delfinai kiekvieną kartą plaukdami pro veidrodį įdėmiai
stebėjo tas žymes. Plaukdami jie pasisukdavo, apsiversdavo,
kad geriau matytų pažymėtas vietas. Tačiau dėmė ant
kolegos kūno jų nesudomino.
Mokslininkų, kurie jau seniai tiria banginių ir delfinų
tarpusavio ryšius, rezultatas nenustebino. Jūrų žinduoliai
turi labai intensyvius socialinius ryšius su savo gentainiais.
Delfinų ir žmonių smegenys yra panašios. Taigi, delfinai turi
galimybę palaikyti socialinius ryšius dėl itin išvystytų smegenų.
Jų bendras smegenų dydis ir struktūra yra panašūs
į žmogaus, bet atskiros dalys labai skiriasi. Tikėtina, kad
delfinai yra ne mažiau protingi nei žmonės, bet tai sunku
pamatuoti.
Ar tai reiškia, kad mūsų draugai šunys neprotingi? „Šunys
nesupranta veidrodžio testo galbūt dėl to, kad kitus jie
atpažįsta pagal kvapą ir garsą“, - sako psichologijos profesorius
Helmutas Prioras. Išvada: veidrodinis atspindys neturi
kvapo ir neskleidžia garsų, o tai visiškai nesuprantama šunų
pasaulyje, todėl yra ignoruojama.
GIEDRIUS VALINCIUS
KALVARIJOS SAVIVALDYBĖS SANGRŪDOS
GIMNAZIJA
96
VERTIMAI IŠ VOKIEČIŲ KALBOS
Dovilė Pakalkaitė 12m.,
Anykščių Antano Baranausko pagrindinė mokykla
Karolis Šalkauskas 16m.,
Šiaulių ,,Saulėtekio“ gimnazija
Dainora Gajauskaitė 16m.,
Kelmės r. Tytuvėnų gimnazija
97
Kur apleisti vaikai randa savo namus
Kiekvienas vaikas privalo augti šeimoje. Ši mintis paskatino 1949
m. įkurti pirmą pasauly ,o 1956 m. pirmą Vokietijoje SOS vaikų
kaimą. Apie 20000 vaikų dabar gyvena Hermano Gmeinerio sumanytuose
SOS vaikų kaimuose. Gmeineris buvo tvirtai įsitikinęs ,kad
kiekvienas vaikas turi teisę į šeimą. Pirmasis SOS kaimas atsirado po
Antrojo pasaulinio karo Austrijoje. Dar 1949 m., kurdamas pirmąjį
SOS vaikų kaimą, jis tenorėjo išlikusiems po karo našlaičiams suteikti
šeimą ir naujus namus. Geras pavyzdys turėjo neįtikėtiną efektą. Jau
1964 m. buvo 30 vaikų kaimų Europoje. Šiandien daugiau kaip šimte
įvairių pasaulio šalių jų yra daugiau kaip 500.
„Tėčių“ SOS kaimuose nėra. Nors kaimo valdytojas yra vyras,
bet namų šiluma ir jų jaukumu rūpinasi vien „mamos“. Kaimo mamos
gyvena kiekviename kaime. Jos rūpinasi dauguma vaikų, kurie
visai neturi namų arba negali ten ilgiau likti. SOS vaikų kaimo idėjos
tikslas - suteikti galimybę pasaulio berniukams ir mergaitėms augti
šeimoje. Jai priklauso mama, kuri visą parą rūpinasi vaikais, broliai ir
seserys, su kuriais jie kaip tikroje šeimoje žaidžia, juokiasi bei ginčijasi.
Tai pagrindas, tikino Hermanas Gmeineris, kuris svarbus visiems
vaikams ,nes tai galėtų išugdyti jų pasitikėjimą savimi ir sugebėjimą
įsilieti į gyvenimą.
SOS vaikų kaimo idėjos širdis - vaikų kaimo mama. Ji gyvena
namuose su 5-10 vaikų. Tai yra pats svarbiausias principas, nes ji ne
tik priima vaikus, bet, svarbiausia, privalo tapti jiems sava. Tai vaikų
kaimo mamoms yra pats didžiausias iššūkis. Kadangi vaikai, kurie
atvyksta pas jas, jau turi skaudžių patirčių: jų tėvai yra arba mirę,
arba dėl ligos ar narkotikų vartojimo ir kitų problemų patekę į tokią
padėtį, kad patys nebegali pasirūpinti savo vaikais. Vaikai, atvykę
Eliza Kavalkavaitė 15m., Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazija
į vaikų kaimo šeimą, yra liūdni, pikti, psichologiškai arba fiziškai
pažeisti. Kaimo vaikų mama turi padėti jiems jaustis saugiems ir
visaverčiams - dažnai pirmą kartą gyvenime. Mamos turi įgauti
vaikų pasitikėjimą ir tapti jų rėmėjomis. Su mokytojų ir psichologų
pagalba vaikai turi išmokti pasidalinti vargais ir rūpesčiais bei
susitvarkyti su praeities skriaudomis. Kad sugebėtų išspręsti šias
sunkias problemas, visos SOS vaikų kaimo mamos turi turėti socialinio
pedagogo išsilavinimą.
Kiekviename SOS vaikų kaime yra apie 10 tokių šeimų.
Vaikai, gyvenantys SOS šeimose, lieka jose iki tol, kol užauga.
Daugelyje šalių šiandien kyla esminė vadinamųjų socialinių
našlaičių problema. Tai reiškia, kad vaikai savo šeimoje turi didelių
bėdų. Todėl visuomenei yra svarbiausia spręsti tokios šeimos problemas
taip, kad vaikai, praėjus kuriam laikui, galėtų vėl sugrįžti
pas savo tėvus. Per pastaruosius metus SOS vaikų kaimuose
atsiranda vis daugiau naujų pasiūlymų vaikams, jaunuoliams bei
jų šeimoms. Pavyzdžiui, yra gyvenančių vaikų ir jaunimo grupės.
Ten trumpam ar kiek ilgesniam laikui priglaudžiami jaunuoliai,
kurie atsiduria kritinėse situacijose. Grupės tikslas - vėl sugrąžinti
vaikus į savo šeimas. Kad tai pavyktų, jaunuoliai ir jų tėvai įsipareigoja
dalyvauti pedagogų ir psichologų programose, kad galėtų
išspręsti savo problemas. Be to, pagal poreikius kaime veikia vaikų
darželiai, mokyklos ir sveikatos centrai. Kartais kurioje nors šalyje
neužtenka mokyklų arba yra nepakankama medicininė priežiūra.
Įkurdamas papildomas įstaigas SOS vaikų kaimas remia ne tik
kaimo šeimas, bet dažnai ir visą regioną.
VERTIMAI IŠ VOKIEČIŲ KALBOS
EGLĖ GEDVILAITĖ
KLAIPĖDOS EDUARDO BALSIO MENŲ GIMNAZIJA
Gabrielė Petrauskaitė 18m., Rokiškio r. Pandėlio gimnazija
99
Vaikų kūrybinės iniciatyvos fondas
TAVO ŽVILGSNIS
Vertimų ir iliustracijų projektas
VI-oji knyga
2015
Projekto vadovė Zita Martinėlienė
Kalbos redaktorius Rimantas Martinėlis
Meno ir technikos redaktorius Artūras Bačinskas
Pirmame viršelyje panaudotas Lazdijų Motiejaus Gustaičio gimnazijos mokinės Gabijos Baranauskaitės piešinys
Leido Vaikų kūrybinės iniciatyvos fondas, Filaretų g.36A LT-01210, Vilnius
tel. (8 5) 252 6684, www.vkif.lt