TAVO ŽVILGSNIS 2015

Vaikų kūrybinės iniciatyvos fondas

TAVO ŽVILGSNIS

Vertimų ir iliustracijų projektas

VI-oji knyga

Berniukas, kuris vaikščiojo vandens paviršiumi

Kartą gyveno berniukas, kuris mokėjo vaikščioti vandens

paviršiumi. Jis gyveno su savo seneliu ir mama

saloje, į kurią jūra įslinkdavo ilgomis vandens juostomis,

besiraitančiomis tarsi pirštai, upės ir upeliai rangėsi aplink,

ir sala atrodė tarsi sulopyta, o pievos susiūtos blizgančiais

vandens siūlais.

Nors sala buvo nedidukė, nukeliauti iš rytų į vakarus

ar iš šiaurės į pietus, užimdavo daug laiko, nes joje buvo

daug ežerų, kuriuos reikėdavo apeiti, upių ir upeliūkščių,

kuriuos tekdavo perbristi.

Berniukas, vardu Fergalis, tokių rūpesčių neturėjo. Kai

tik jis išmoko vaikščioti, jam buvo taip pat paprasta eiti

vandens paviršiais, kaip ir žeme. Jis vaikščiojo upeliais,

ežerais ir net jūra. ,,Pažvelkit, - pasakė jo mama. - Čia

jau tikra dovana.“ Fergalio senelis nieko nesakė. Jis, kaip

ir visi kiti salos gyventojai, buvo žvejys. Daug matęs

buvo, nes plaukiodavo šiauriniuose vandenyse. Anūkas,

vaikščiojantis vandens paviršiais, buvo keistas, bet senelis

tikėjo, kad tai kažkaip galima paaiškinti.

Kol Fergalis buvo mažas, jis nesijautė kitoks. Kai atkeliaudavo

šalti šiaurės vėjai, jūra, salos ežerai, upės ir

upeliai pavirsdavo sidabriniu ledu, visi vaikai nesiliaudavo

čiuožinėję, o Fergalis būdavo kartu. Net kai pavasaris ateidavo

ir sniegas su ledu ištirpdavo, Fergalis linksmai žaisdavo

su savo draugais. Kai kurie iš jų labai greitai bėgiodavo, lenktyniaudavo.

Kiti puikiai mokėjo vaikščioti su mediniais kojūkais.

Ailsa šauniai suko saulutes. Fergalis mokėjo vaikščioti vandens

paviršiumi.

Jeigu vyresnieji vaikai į jį žiūrėdavo keistai, šnabždėdavosi,

Fergalis to nepastebėdavo. Suaugusieji tylėdavo. Jie pritarė

Fergalio seneliui. Turbūt buvo kokia nors priežastis, o jeigu ir

nebuvo, tai nekenkė nei berniukui, nei kitiems.

Kai Fergalis paaugo, viskas pasikeitė, ir ne į gerąją pusę. Jis

buvo tylus, kuklus berniukas, kuris nieko daugiau nenorėjo, tik

būti toks, kaip kiti. Keli vaikai pradėjo jį pravardžiuoti, o netrukus

prisijungė ir kiti. ,,Fergalis yra vandens vabalas!“ - šaukdavo jie

pavymui. Tėvai jiems liepė prie berniuko nekibti. ,,Fergalis negali

pasikeisti, - sakė jie, - neerzinkite jo!“ Bet vaikai nekreipė dėmesio.

Jie bėgo paskui Fergalį šaukdami: ,,Fergalis varlė!“, ,,Gal užkeiktas!“,

,,Jis nepanašus į mus“, ,,Fergalis KEISTAS!“

Ailsa paėmė jo ranką ir patarė jam nekreipti dėmesio.

LAIMA GEDDES

VILNIAUS „ŠALTINĖLIO“ PRIVATI MOKYKLA

2

VERTIMAI IŠ ANGLŲ KALBOS

Eglė Baranauskaitė 14m., Lazdijų Motiejaus Gustaičio gimnazija

3

4

Estela Čirlytė 15m., Joniškėlio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės

gimnazija

Ema Verbickaitė 14m., Utenos Rapolo Šaltenio progimnazija

Karolina Česnavičiūtė 15m., Lazdijų r.


Veisiejų gimnazija

Deimantė Stankevičiūtė 14m., Širvintų ,,Atžalyno“ progimnazija

5

Simona Masalskaitė 16m., Kaišiadorių Algirdo Brazausko gimnazija

Emilė Mieliulytė 17m., Mykolo Biržiškos gimnazija

6 Laurynas Četrauskas 17m., Utenos Adolfo Šapokos gimnazija

Aurelija Šiuškaitė 17m., Telšių ,,Džiugo“ gimnazija

Justina Žemgulytė 16m., Elektrėnų ,,Versmės“ gimnazija


Deimantė Kinderevičiūtė 10m., Kaišiadorių r. Palomenės pagrindinė

mokykla

Marija Petraitytė 14m., Vilniaus Barboros Radvilaitės pagrindinė

mokykla

7

Austėja Daukšaitė 13m., Palangos Vlado Jurgučio pagrindinė mokykla

Urtė Kriaučiūnaitė 14m., Pakalniškių pagrindinė mokykla

8

Viktorija Petrauskaitė 18m., Kretingos Jurgio Pabrėžos universitetinė

gimnazija

Diana Tarasevič 17m., Vilniaus r. Marijampolio Meilės Lukšienės

gimnazija

Gintarė Poškaitė 18m., Tauragės ,,Versmės“ gimnazija

Jurgita Litvinaitė 14m., Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazija


Karolina Šapkauskaitė 18m., Lietuvos sveikatos mokslų universiteto

vidurinė mokykla

Kornelija Žilionytė 16m., Lazdijų r. Veisiejų gimnazija

9

10

Monika Butkutė 15m., Kretingos r. Darbėnų gimnazija

Džeirana Kavaliauskaitė 16m., Jurbarko r. Girdžių pagrindinė

mokykla

Raimonda Miliūtė 17m., Alytaus Jot


vingių gimnazija Karolina Jančenkaitė 12m., Šiaulių ,,Juventos“ progimnazija Elena Jankūnaitė 10m., Vilniaus Antakalnio progimnazija

11

12

Gabija Chomskytė 16m., Radviliškio Lizdeikos gimnazija

Justina Arlauskaitė 12m., Marijampolės sav. Mokolų pagrindinė

mokykla

Samanta Stravinskaitė 11m., Druskin

mokykla


inkų sav. Leipalingio pagrindinė

Lijana Pupienytė 16m., Rokiškio r. Juodupės gimnazija

Laura Kovaliūnaitė 16m., Vilniaus lietuvių namai

13

14

Kelias link Hakneto tilto

Buvo gerokai po vidurnakčio. Važiavau vienu iš Vakarų

Teksaso kelių. Ėmė miegas. Tada pamačiau ženklą

su užrašu: „Degalai. Maistas“. Nusukau nuo kelio, sustojau

ir užėjau vidun. Tai buvo tikrai graži vieta. Staliukai

neseniai nudažyti ir švarūs. Prekystalis švarut švarutėlis.

Net kvapas neblogas.

Vyras už prekystalio buvo vienintelis asmuo užkandinėje.

Jis atrodė maždaug keturiasdešimties. Prisėdau ir

paprašiau kavos bei gabalėlio obuolių pyrago. Užsisakęs

pajutau jam gailestį. Turėjau įprotį skirstyti žmones į dvi

grupes - laimėtojus ir nevykėlius. Šis vyras buvo nevykėlis.

Jis vienas iš tų žmonių, kurie visada linki kitiems gero,

verčiasi per galvą, kad tik įtiktų, bet jam amžinai nesiseka.

Vyras atnešė kavą.

-Gal grietinėlės ir cukraus?-paklausė jis.

-Prašyčiau,- atsakiau.

Kava buvo pati skaniausia, kokią tik teko gerti per

kelis paskutinius mėnesius. Obuolių pyragas taip pat buvo

puikus.

Lauke sustojo mašina. Vidun įžengė du tvarkingai apsirengę,

gražūs vyrai. Aukštesnysis, kuris buvo panašus į

verslininką, tarė:

-Du puodelius kavos. Ir ar turite žemėlapį, į kurį

galėtumėm žvilgtelėti?

-Manau, taip,- pasakė vyras iš už prekystalio. Pirmiausia

jis paruošė atėjusiems kavos, tada ėmė ieškoti

žemėlapio. Po minutės ar dviejų grįžo nešinas juo.

-Šis gana senas, bet...

Vyrai išskleidė žemėlapį ir gerai į jį įsižiūrėjo. Aukštasis

pavedžiojo pirštu prie Rio Grande upės ir papurtė galvą.

-Spėju, šioje EI Paso pusėje nėra jokios galimybės

patekti į Meksiką.

Jis tai pasakė savo draugui, bet vyras už prekystalio

išgirdo jį ir nusišypsojo.

-Jūs bandote rasti geriausią kelią į pietus? Galėčiau

jums padėti.

-Kaip?

-Minutėlę. Manau, turiu kažkur ir naujesnį žemėlapį.

Jame turėtų būti pavaizduotas naujas tiltas Haknete.

Jis ėmė ieškoti naujo žemėlapio, bet nieko nerado.

-Vis tiek galiu jums pasakyti, kaip rasti tiltą.

-Čia yra miestas, pavadintas Haknetu,- tarė aukštasis

vyras.- Jis prie upės, šio kelio pabaigoje.

-O kas po Hakneto?- paklausė žemesnysis.

-Gana neblogas kelias, tiesiai į Čihuahua. Jis čia

susijungia su greitkeliu iš EI Paso. Aukštesnysis vyras baigė

savo kavą, sulankstė žemėlapį, įsikišo jį į kišenę ir atsistojęs

tarė:

-Pasiimsime žemėlapį.

Abu vyrai pasuko link išėjimo kalbėdamiesi

pašnibždomis. Staiga jie atsisuko ir išsitraukė panašius į

38 kalibro ginklus.

-Nejudėk!- aukštasis vyras šūktelėjo man.- O tu eik

atbulomis prie sienos,- tarė vyrui už prekystalio. Žemesnysis

atėjo prie kasos aparato ir išėmė visus pinigus iš stalčiaus.

Aukštesnysis prišokęs prie telefono nutraukė jo laidą.

Tuomet jie abu nubėgo prie automobilio ir išvažiavo.

Žvilgtelėjau į pardavėją. Jis atrodė išbalęs, bet vis vien

negaišo laiko. Iš stalčiaus išsitraukė atsuktuvą ir ėmėsi taisyti

telefoną. Jis darbavosi tikrai greitai - po daugmaž penkių

minučių pasigirdo signalas iš telefono ragelio. Vyras surinko

numerį ir pranešė policijai apie vyrus ir jų automobilį.

-Ne, ne, jie neišvyko į EI Pasą, o pasuko Hakneto

keliu,-jis padėjo ragelį ir tarė man:

-Šie vaikinai apiplėšė banką Vičitoje.

Papurčiau galvą:

-Jie tikrai mane apmulkino. Atrodė tokie padorūs.

Vyriškis atnešė man dar vieną puodelį kavos, sau atsidarė

gazuoto gėrimo.

-Iš pradžių ir aš taip maniau. Tačiau tuomet ant vieno

vyriškio peties šmėstelėjo ginklo dėklas.

-Žinojote, jog kažkas negerai, bet vis vien padėjote

jiems? Kodėl?

Vyras nusijuokė.

-Suprantu, kodėl davėte jiems žemėlapį, bet kodėl pasakėte

jiems apie naujai pastatytą tiltą? Dabar nebėra

šansų, jog policija juos pagaus. Jei nebūtumėt prasitaręs,

būtų buvusi bent menka viltis.

-Nėra...

-Ne, nebėra vilties sulaikyti, tik ne plėšikus, važiuojančius

ta greita mašina.

Vyras vėl nusišypsojo.

-Nesakiau, jog nėra vilties,- pratarė jis. - Norėjau pasakyti,

jog ten nėra jokio tilto.


GABIJA PRAGULBECKYTĖ

KLAIPĖDOS „VĖTRUNGĖS“ GIMNAZIJA

Mantė Pukinaitė 16m., Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazija

15

Aušrinė Terebaitė 15m., Vilniaus M. Daukšos vidurinė mokykla

Meda Vitartaitė 17m., Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazija

16

Deimantė Povilaitytė 12m., Vilkaviškio r. Gražiškių gimnazija

Gabija Šulskytė 13m., Kaišiadorių r. Žiežmarių gimnazija

Rolandas Eitutis 18m., Kėdainių r. Josvainių gimnazija

Girmintas Grašys 17m., Joniškėlio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės gimnazija


Greta Eidrigevičiūtė 19m., Kretingos Jurgio Pabrėžos universitetinė

gimnazija

Eimantas Rusys 15m., Plungės ,,Ryto“ pagrindinė mokykla

17

Jūratė Trimonytė 14m., Utenos Rapolo Šaltenio progimnazija

Karolina Dačkauskytė 16m., Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazija

18 Anastasija Grišečkina 13m., Vilniaus Barboros Radvilaitės pagrindinė

mokykla

Kristina Kazlauskaitė 13m., Vilkaviškio Salomėjos Nėries pagrindinė

mokykla

Ieva Sučilaitė 10m., Kauno Veršvų vidurinė mokykla

Justė Mykolaitytė 16m., Šiaulių r. Gruzdžių progimnazija


Justas Kazilionis 14m., Pasvalio Lėvens pagrindinė mokykla

Liudas Laurinavičius 13m., Šiaulių Salduvės progimnazija

19

Ūkyje

Ar tu užsiėmęs šią popietę? Ne? Puiku. Tada eime su manimi į Murlandų ūkį.

Aš visada pramogauju žiūrėdamas į gyvūnus, o ruduo yra pats geriausias laikas

pamatyti anglišką ūkį. Nustoja lyti ir vėl pradeda šviesti saulė. Pažvelk, už krūmų

gali išvysti nuostabią vaivorykštę.

Štai baltai juodas ūkininko šunelis veja avį iš kiemo, o štai ir pats ūkininkas. Jis

sako, kad šiais metais bus geras kukurūzų derlius- jei tik nebus daugiau audrų.

Laukuose gali išgirsti, kaip kombaino pjaunamoji kerta kviečius ir beria grūdus

į krepšius. Šis kombainas yra puiki mašina, jeigu nelyja.

Nepamirškime apžiūrėti kiaulių. Jos neatrodo labai mielos, tačiau tikrai švarios.

Manau, kad kiaulės dažniausiai būna purvinos. Greičiau! Pažvelk aukštyn, ant stogo!

Juoda katė vejasi pelę. Galbūt mums dabar pasisekė; žmonės sako, kad juoda

katė laimingas ženklas.

Kiek daug gyvūnų šiandien yra kieme! Štai antis su iš paskos krypuojančiais

ančiukais; ir dar keletas viščiukų. Ant stogo tupi keli balandžiai, o štai dar du riebūs

kalakutai. Manau, kad vienas iš jų - Kalėdoms.

Matau žaibų blyksnius horizonte; paklausyk- gali išgirsti ir griaustinį. Audra prasideda.

Ūkininkas neatrodo laimingas, jis dabar nenorėtų sušlapti, kadangi jie melžia

karves. Šiuolaikinėse fermose naudojami melžimo aparatai. Taip sutaupoma daug

laiko. Žemės ūkio darbai dabar keičiasi sparčiai ir įvairiais būdais; ir visur mašinos

keičia žmones. Bet čia vis dar yra senas arklys. Juo daugiau nebeariama, tačiau jis

patempia pilną vežimą šieno. Galbūt jam nepatinka sunkiai dirbti. Ir būk atsargus,

jis kartais kandžiojasi. Žinoma, jau geriau juo jodinėti.

Ūkininko žmona kviečia mus. O, taip, mums labai patinka gerti arbatą. Užeiname

į vidų. Taigi, mes laukiame duonos ir sviesto su ūkininko bičių medumi. Ir tik

paragauk šeimininkės pyragėlių! Aš nenoriu pasirodyti godus, tačiau ketinu pasimėgauti

savo arbata. Tu esi teisus dėl juodos katės. Mums pasisekė.

Žygimantas Jacevičius 11m., Trakų pradinė mokykla

JOKŪBAS ŽVALIAUSKAS

KLAIPĖDOS „GILIJOS“ PRADINĖ MOKYKLA


Austėja Kairytė 12m., Mažeikių r. Laižuvos Antano Vienažindžio pagrindinė mokykla

21

Justė Norvaišaitė 18m., Kretingos Jurgio Pabrėžos gimnazija

Laura Zemblytė 18m., Palangos senoji gimnazija

22

Gintarė Šurskaitė 13m., Alytaus Panemunės pagrindinė mokykla

Aurelija Frolovaitė 11m., Kauno Jėzuitų gimnazija

Martyna Žemaitytė 10m., Vilniaus ,,Atžalyno“ mokykla - darželis

Austėja Dilytė 14m., Jurbarko Naujamiesčio pagrindinė mokykla


Simona Prokopovič 16m., Vilniaus Sofijos Kovalevskajos vidurinė

mokykla

Agnė Degutytė 10m., Šiaulių ,,Rasos“ progimnazija

23

Skaistė Frolova 12m., Pakalniškių pagrindinė mokykla

Dovilė Rapalytė 12m., Palangos Senoji gimnazija

24

Gabija Jokubauskaitė 12m., Kretingos r. Darbėnų gimnazija

Miglė Gutauskaitė 10m., VšĮ Kauno Montesori pradinė mokykla

Agnieška Seniut 14m., Vilniaus r. Rudaminos F. Ruščico gimnazija

Ignė Guobytė, Švenčionių r. Švenčionėlių Mindaugo gimnazija


Iveta Girdžiūtė 13m., Jurbarko r. Girdžių pagrindinė mokykla

Indra Žvigaitytė 10m., Šiaulių ,,Rasos“ progimnazija

25

Iveta Būtėnaitė 10m., Klaipėdos ,,Varpelio“ mokykla-darželis

Jana Jodko 16m., Vilniaus ,,Šaltinėlio“ privati mokykla

26

Barbora Kinderytė 11m., Vilkaviškio Salomėjos Nėries pagrindinė mokykla Emilija Mazrimaitė 15m., Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazija

Paula Kupstaitytė 12m., Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazija


Kristupas Vaitkus 11m., Šiaulių Centro pradinė mokykla

Augūna Vilčinskaitė 13m., Šiaulių Gegužių progimnazija

27

Henris Vordsvordas Longfelou

Tikriausiai vienas mėgstamiausių Amerikos poetų pasaulyje yra Henris Vordsvordas Longfelou.

Jis gimė Portlende, uostamiestyje, Meino valstijoje. Jo mamos tėvas buvo generolas Revoliucijos kare ir

žinojo be galo daug istorijų apie indėnų genčių vadus ir pačias gentis, kurios kažkada gyveno Meine.

Henris Vordsvordas Longfelou niekada nepavargdavo jų klausytis. Jo senelis iš tėvo pusės turėjo ūkį

šalia Portlendo, ir ten Henris su savo broliu galėjo žaisti šiene, rinkti žemuoges ir žiūrėti, kaip senelis

suka sviestą. Jie taip pat padėdavo parvaryti karves iš laukų.

Nuo pat pradžių buvo aišku, kad Henrį domino knygos. Jų buvo labai daug Longfelou namuose.

Tarp daugybės knygų tėvas dažnai Henriui padėdavo surasti tinkamiausią. Jis paimdavo vieną

iš viršutinės lentynos ir sakydavo: „Čia yra knyga, apie kurią turi žinoti kiekvienas išsilavinęs žmogus.“

Henriui patiko poezija, jis įsimindavo mėgstamiausias poemas ir paslapčia pradėjo rašyti savo.

Būdamas 14-os, jis nusiuntė savo pirmąją poemą į Portlendo laikraštį „Gazet“ ir jo dideliam džiaugsmui

kūrinys buvo išspausdintas.

Henrio tėvas norėjo, kad jo sūnus taptų advokatu, bet šis domėjosi literatūra. Laimei, kai būdamas

19-os jis baigė koledžą, buvo įkurta šiuolaikinių kalbų katedra. Tik tapęs absolventu Henris buvo

paprašytas užimti pirmojo profesoriaus vietą, taip pat jam buvo suteikta laiko keliauti ir studijuoti

Europoje.

1834 metais jis tapo Harvardo universiteto profesoriumi. Harvarde jis daug dirbo, o laisvalaikiu

rašydavo. Greitai buvo išleista jo pirmoji poemų knyga „Nakties balsai“. Joje buvo galima rasti ir

žymiąją „Gyvenimo giesmę“, kurią mielai skaitė tiek jauni, tiek seni. Longfelou tapo žymiu poetu. Tuo

metu jis įsimylėjo gražiąją Frensę Aplton, kuri iš pradžių atsisakė už jo tekėti, nes tebuvo aštuoniolikos,

bet Henris laukė šešerius metus ir galiausiai jie susituokė. Jų santuoka buvo laiminga ir Longfelou namai

tapo svarbūs universiteto miestelyje. Ponia Longfelou, miela ir rūpestinga šeimininkė, kūrė jaukią

namų aplinką bei rūpinosi savo vyru tais darbingais ir džiaugsmingais metais. Jauni žmonės nuolatos

lankydavo draugišką ir svetingą profesorių, be to, jiems patikdavo žaisti su penkiais Longfelou vaikais

- dviem berniukais ir trimis mergaitėmis, kurias savo poemoje „Vaikų valanda“ poetas aprašo „kaip

rimtą Alisą, besijuokiančią Alegrą ir Editą auksiniais plaukais“.

Jo laimingą, ramų gyvenimą staiga ištiko baisi nelaimė, tarsi perkūnas iš giedro dangaus. Karštą

liepos dieną ponia Longfelou kirpo dukterų garbanas, kurias siuntė jų tetoms ir dėdėms. Dėjo kiekvi-

Algis Sprindžiūnas 17m., Mykolo Biržiškos gimnazija

eną garbaną į voką drauge su laišku, antspaudavo jį vašku nuo degančios žvakės. Edita

ir Alegra stovėjo abipus jos kėdės, plojo rankomis, nes garbanos jau buvo parengtos išsiųsti,

kai žvakės liepsna pagriebė ponios Longfelou rankovės kampą. Akimirksniu lengva muslino

suknelė užsiliepsnojo ir ugnis apėmė moters veidą. Kitą rytą ponia Longfelou mirė.

Nors slegiamas sielvarto dėl ką tik nutikusios nelaimės, Longfelou nepasidavė ir stengėsi

įprasminti gyvenimą knygose. Jis rado paguodą versdamas Dantės „Dieviškąją komediją“,

taip pat parašė ar užbaigė keletą eiliuotų kūrinių.

Paskutiniaisiais metais jį aplankė šlovė. Garsiausi universitetai Longfelou apdovanojo garbės

laipsniais. Daugybę žmonių patraukdavo jo gerumas, poetą lankydavo draugai ir gerbėjai

iš viso pasaulio.

Henris Vordvortas Longfelou mirė 1882 metais.

Longfelou eiliuotos poemos („Evangelina“, „Hiavatos giesmė“) atspindi jo puikius pasiekimus,

bet geriausiai poeto talentas atsiskleidžia trumpuosiuose eilėraščiuose. Vienas iš tokių

įkvepiančių kūrinių yra „Strėlė ir daina“.

Paleidau strėlę į dausas.

Kur ji nukrito - kas atras?

Strėlė laki taip greitai skriejo,

Kad žvilgsnis iš paskos nespėjo.

Paleidau dainą į dausas.

Kur ji nukrito - kas atras?

Kieno gi akys sugebėtų

Dainos lėkimą įžiūrėti?

Po daugel metų sveikutėlę

Po ąžuolu išvydau strėlę;

Vėliau radau ir dainą savo -

Širdis bičiulio ją dainavo.


DEIMANTĖ RIMKUTĖ

ŠILALĖS R. PAJŪRIO STANISLOVO BIRŽIŠKIO GIMNAZIJA

29

Ugnė Šetkutė 12m., Generolo Povilo Plechavičiaus kadetų mokykla

30

Greta Šablinskaitė 15m., Kretingos Jurgio Pabrėžos universitetinė

gimnazija

Viktorija Mackevičiūtė 16m., Užvenčio


Šatrijos Raganos gimnazija Anna Višniakova 18m., Vilniaus ,,Laisvės“ gimnazija Rimtautė-Emilija Rastenytė 14m., Utenos Krašuonos progimnazija

31

Gėlių miesto minimukai

Seniai seniai, fėjų šalies mieste, gyveno žmonės, vadinami

minimukais. Jie taip vadinosi todėl, kad buvo maži. Didžiausias

ūgiu nepralenkė pušies kankorėžio.

Minimukų miestas buvo labai gražus. Aplink kiekvieną

namą augo ramunės, kiaulpienės ir sausmedžiai. O gatvės

buvo pavadintos gėlių vardais: Mėlynojo varpo gatvė, Ramunių

juosta ir Raktažolių alėja. Todėl šis miestas prie pat

upelio ir buvo vadinamas Gėlių miestu, o upelį minimukai vadino

Agurkų upe, nes labai daug agurkų augo pakrantėje.

Kitapus upelio buvo miškas. Minimumai gamino valtis iš

beržo žievės, leido jas į upelį ir plaukė rinkti miško riešutų,

uogų ir grybų. Minimukai sunkiai pasiekdavo uogas, nes

buvo maži. Norėdami pasiriešutauti, paėmę pjūklus jie kopė

į krūmus, pjaudavo stiebus, nes nepasiekdavo riešutų ranka.

O grybus jie pjovė pjūklu nuo pat žemės, smulkino gabalėliais

ir nešdavo namo ant pečių kaip rąstus.

Buvo dviejų rūšių minimumai: berniukai minimukai ir

mergaitės minimukės. Berniukai nešiojo ilgas arba trumpas

kelnes, prilaikomas petnešų, mergaitės vilkėjo sukneles, pasiūtas

iš įvairių ryškių medžiagų. Vyrukai negaišo laiko šukuodamiesi,

todėl kirposi trumpai, bet mergytės nešiojo ilgus

plaukus, nes mėgo įmantriai šukuotis. Šukuosenas dabinosi

austomis juostelėmis, kaspinais.

Berniukai minimukai labai didžiavosi tuo, kad jie berniukai, ir

neturėjo nieko bendra su mergaitėmis. O mergaitės minimukės

didžiavosi esančios mergaitės ir nedraugavo su berniukais minimukais.

Jeigu mergaitė pamato minimuką einantį gatve, ji pereina

į kitą kelio pusę .Ir elgiasi teisingai, nes kai kurie berniokai

tokie išdykę, kad bet kada galėtų pastumti minimukę, timptelėti

už kasų ar pavadinti negražiu žodžiu.

Ne visi berniukai minimukai buvo tokie įžūlūs, bet juk

negalėjai nuspėti jų elgesio iš pirmo žvilgsnio. Todėl mergaitės,

vos tik pamatę berniukus, iš karto pereidavo į kitą gatvės pusę.

Dėl viso pikto. Kartais buvo galima išgirsti berniukus minimukus

šaukiant: „Dink! Nešdinkis!“ O mergaitės minimukės nelikdavo

skolingos: „Chuliganas!“ Arba dar ką nors grubiau.

Galbūt jūs nepatikėsit tuo. Galbūt jūs pagalvosit, kad tokie

dalykai nevyksta tikrame gyvenime. Na, niekas ir nesako, kad

tai vyksta. Tikras gyvenimas yra vienas dalykas, o pasaka yra

pasaka. Bet kas gali atsitikti pasakoje.

Viename name Mėlynojo varpo gatvėje gyveno šešiolika

berniukų minimukų. Pats šauniausias iš jų buvo Donis. Jis buvo

pavadintas Doniu, nes viską žinojo. O žinojo viską todėl, kad

nuolatos skaitė knygas.

BEATA KANANOVIČ

ŠIRVINTŲ R. BARTKUŠKIO PAGRINDINĖ MOKYKLA

32

Edita Lingytė 11m., Marijampolės Rimanto Stankevičiaus pagrindinė mokykla

Sevastijana Fomina 15m., Utenos Aukštakalnio progimnazija


Laura Povilaitytė 14m., Vilkaviškio r. Gražiškių gimnazija

Vasilisa Agapova 18m., Klaipėdos ,,Žaliakalnio“ gimnazija

33

Evelina Valentaitė 17m., Šilutės r. Švėkšnos ,,Saulės“ gimnazija

Ema Norkevičiūtė 12m., Pakruojo r. Rozalimo vidurinė mokykla

34

Laura Šuminaitė 13m., Panevėžio ,,Saulėtekio“ progimnazija

Aurelija Šlymaitė 16m., Kretingos r. Vydmantų gimnazija

Gintarė Kogaitė 12m., Kauno Jono Žemaičio-Vytauto progimnazija

Liepa Petrošiūtė 10m., Klaipėdos ,,Varpelio“ mokykla-darželis


Arūnas Murnikovas 18m., Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus

gimnazija

Paulina Pacevičiūtė 11m., Kauno Martyno Mažvydo pagrindinė

mokykla

35

Gabrielė Kariniauskaitė 11m., Kauno Martyno Mažvydo pagrindinė

mokykla

Lina Nausėdaitė 17m., Šilutės r. Švėkšnos ,,Saulės“ gimnazija

Fausta Šeškutė 12m., Rokiškio Senamiesčio progimnazija

36


Eglė Tamošauskaitė 13m., Kartenos mokykla - daugiafunkcis centras

Brigita Kursaitė 17m., Panevėžio Vytauto Mikalausko menų gimnazija

Viktorija Povilaitytė 10m., Joniškio ,,Saulės“ pagrindinė mokykla

37

Rūta Petrauskaitė 18m., Elektrėnų ,,Versmės“ gimnazija

Sandra Radionovaitė 17m., Joniškio r. Žagarės gimnazija

38

Agnė Sabinskaitė 12m., Jonavos ,,Neries“ pagrindinė mokykla

Gitana Cybulskaitė 16m., Vilniaus r. Rudaminos F. Ruščico gimnazija

Gintautė Menkevičiūtė 13m., Lazdijų r. Krosnos mokykla

Linas Maslauskas 14m., Kauno Juozo Urbšio katalikiška vidurinė mokykla


Mėja Neringa Zazerskytė 12m., Kaišiadorių r. Palomenės pagrindinė

mokykla

Otilija Bartkutė 13m., Panevėžio Vytauto Mikalausko menų gimnazija

39

Klaudija Paterebaitė 15m., Joniškio r. Žagarės gimnazija

Tomas Udrakis 15m., Joniškio r. Žagarės gimnazija

40

Saulė Tamošauskaitė 10m., Klaipėdos ,,Varpelio“ mokykla-darželis

Julija Jermak 12m., Vilniaus Sofijos Kovalevskajos vidurinė mokykla

Danielė Paulauskaitė 12m., Kaišiadorių Vaclovo Giržado progimnazija

Justė Tamulionytė 12m., Vilniaus Jono Basanavičiaus progimnazija


Aistė Griciūtė 17m., Naujosios Akmenės Ramučių gimnazija

Leonora Kirklytė 14m., Kelmės ,,Aukuro“ pagrindinė mokykla

41

Adriana Tulauskaitė 12m., Kauno Jono Pauliaus II gimnazija

Paulina Strigaitė 13m., Kaišiadorių Vac

42


lovo Giržado progimnazija

Aistė Gasparavičiūtė 15m., Pakruojo r. Rozalimo vidurinė mokykla

Augustė Trilikauskaitė 11m., Generolo Povilo Plechavičiaus kadetų

mokykla

43

44

Karo audros debesys

XIX a. pabaigoje tapo aišku, jog Britanija jau nėra tokia

galinga, kokia buvo anksčiau. 1885 metais knygoje, pavadintoje

„Anglija“, buvo pažymėta: „Mes esame pasiekę būklę,

kai daugiau neprogresuojame, bet netgi regresuojame... Mes

matome, kad kitos tautos pajėgios konkuruoti su mumis taip,

kaip dar nesame to patyrę.“ Europoje Vokietija tapo vieninga ir

labai stipri valstybė. Jos ekonominės perspektyvos buvo daug

didesnės nei Britanijos. Kaip ir Jungtinės Amerikos Valstijos, ji

gamino daugiau plieno nei Britanija ir naudojo tai pramonei

bei kariniam jūrų laivynui stiprinti.

Kodėl Britanija prarado pranašumus, kuriuos turėjo prieš

kitas šalis Pasaulinės parodos metu 1851 metais? Tam yra keletas

priežasčių. Kitos šalys, ypač Vokietija, turėjo daugiau gamtinių

išteklių, įskaitant akmens anglį, plieną ir žemę kviečiams

auginti. Dauguma britų mieliau investavo savo pinigus į

užsienį nei savo gimtinės pramonę. Britų darbininkai pagamindavo

mažiau nei darbininkai kitose šalyse, kitos šalys Britaniją

lenkė mokslo ir technologijų bei vadybos srityse, tačiau pati

Britanija nelabai stengėsi ką nors keisti. Valstybinės mokyklos,

privati švietimo sistema, skirta turtingesnei viduriniajai klasei,

neskatino verslo ar mokslinių tyrimų. Britanija neturėjo nieko,

kuo galėjo susilyginti su Vokietijos moksliniu techniniu švietimu.

Galiausiai, darbininkų klasė, pripratusi prie mažo uždarbio už

ilgo darbo valandas, nesijautė esanti gamybos partnerė.

Jėgos balansas Europoje, kuris taip gerai veikė nuo Vaterlo

laikų, pradėjo griūti. Britai tikėjo, kad ilgas taikos periodas buvo

Britanijos autoriteto pasaulio reikaluose rezultatas. Šis autoritetas

kilo iš Britanijos imperinės ir ekonominės jėgos. 1880 metais

britų prekybos laivynas buvo keturis kartus didesnis nei jis

buvo 1847 metais, kai jis jau buvo pasaulio lyderis. Daugiau

nei dvi iš trijų tonų krovinių, gabenamų per Sueco kanalą,

buvo britų. 1880 metais Britanija taip pat pirmavo pasaulyje

telegrafo ryšių srityje, turėdama linijas beveik kiekvienoje

pasaulio dalyje. Londonas, be abejonės, buvo augančios

tarptautinės finansinės sistemos centras. Bet nepaisant tokių

dalykų Britanija suprato, kad Vokietija, Prancūzija ir JAV vis

labiau konkuravo su ja. Britanija nebuvo pratusi turėti tokių

stiprių iššūkių.

Staiga Britanija suvokė, kad ji jau daugiau nevaldė jūrų

taip užtikrintai ir kiti turėjo galingesnes armijas ir galingesnę

pramonę. Augant tarptautinei prekybai Britanija darėsi mažiau

savarankiška, o dėl didėjančios JAV ir Vokietijos tarpusavio

konkurencijos ėmė daugiau prekiauti su menkiau išsivysčiusiu

ir mažiau konkurencingu pasauliu. Tokia patirtis padidino

jos politinio netikrumo jausmą. Britanija buvo nustebinta ir

šokiruota, kai beveik visa Europa Pietų Afrikos kare palaikė

afrikiečius , o ne Britaniją. Tai buvo reikšmingas priminimas,

kad draugystė Europoje buvo svarbi ir kad Britanija jau

nebuvo pajėgi nurodyti kitoms šalims, kaip jos turi elgtis, kaip

būdavo prieš penkiasdešimt metų. Ji buvo priversta su jomis

siekti susitarimo. 1902 - 1907 metais Britanija sudarė sutartis

ir savitarpio supratimo susitarimus su Prancūzija, Japonija ir

Rusija. Jai nepavyko pasiekti susitarimų su Osmanų imperija

ir su šalimi, kurios ji bijojo labiausiai, - Vokietija.

Karo su Vokietija pavojus buvo aiškus nuo šimtmečio

pradžios, ir tai buvo priežastis, dėl kurios Prancūzija ir Britanija

suartėjo. Britanija ypač bijojo modernaus Vokietijos laivyno,

kuris atrodė gerokai stipresnis negu jos pačios. Vyriausybė

pradėjo karo laivų statybos programą, kad užtikrintų savo

galią jūroje. Priežastis buvo paprasta: Britanija nebūtų galėjusi

ilgai išgyventi be maisto ir kitų esminių prekių, pasiekiamų

jūra. Nuo 1908 metų Britanija leido dideles pinigų sumas,

kad susikurtų stipresnį laivyną nei Vokietija. Britanijos armija

buvo maža, bet jos dydis atrodė mažiau svarbus nei jos

kokybė. Šiaip ar taip, niekas netikėjo, kad karas Europoje, jei

jis kiltų, tęstųsi ilgiau nei šešis mėnesius.

1914 metais buvo susiklosčiusi ypatingai pavojinga situacija.

Vokietija ir Austrija-Vengrija buvo sudariusios karinę

sąjungą. Rusija ir Prancūzija, bijodamos Vokietijos ambicijų,

irgi buvo sudariusios sąjungą. Nors Britanija neturėjo jokios

sutarties su Prancūzija, bet praktiškai ji neturėjo ir kito pasirinkimo,

kaip tik padėti Prancūzijai, jeigu ši būtų puolama

Vokietijos.

Prasidėjo baisių įvykių grandinė. 1914 metų liepos mėnesį

Austrija-Vengrija paskelbė karą savo kaimynei Serbijai, kai

Sarajeve buvo nužudytas vyresnysis Austrijos hercogo sūnus.

Kadangi Rusija buvo pažadėjusi ginti Serbiją, ji paskelbė

karą Austrijai-Vengrijai. Kadangi Vokietija buvo pažadėjusi

padėti Austrijai-Vengrijai, Rusija irgi atsidūrė karo su Vokietija

sūkuryje. Prancūzija, Rusijos sąjungininkė, tuoj pat parengė

kariuomenę, pripažindama, kad įvykiai Serbijoje neišvengiamai

paskatintų karą su Vokietija. Britanija tebesitikėjo nebūsianti

įtraukta į karą, bet suprato, kad tiktai stebuklas galėjo

užkirsti tam kelią. Jokio stebuklo neįvyko.


AUGUSTINAS PETROVSKIS

ŠVENČIONIŲ VIDURINĖ MOKYKLA

Aleksandras Žemaitis 16m., Vilniaus Mikalojaus Daukšos vidurinė mokykla

45

Ineta Kanapeckaitė 16m., Šilutės r. Švėkšnos ,,Saulės“ gimnazija

46

Diana Sinkevičiūtė 16m., Trakų Vytauto Didžiojo gimnazija

Aurimas Stirbys 17m., Klaipėdos statybininkų mokykla

Katarina Kairo 13m., Švenčionių r. Švenčionėlių progimnazija

Anastasija Kuzmina 15m., Klaipėdos ,,Žaliakalnio“ gimnazija


Gabrielė Girdvainytė 13m., Kaišiadorių Vaclovo Giržado progimnazija

Mažena Višnevska 17m., Vilniaus Juzefo Ignacijaus Kraševskio gimnazija

47

48

Jos Didenybė Pirštinė

Vos tik pakvimpa šaltu rudeniu, mes skubame slėpti rankas

patogiose, šiltose pirštinėse. Jos gelbsti mus ir nuo žiemos speigų.

Ir sunku įsivaizduot, kad toks paprastas daiktas kažkada neegzistavo

pasaulyje.

Kai 1990 metais buvo atverta faraono Tutanchamono

kapavietė, tai tarp daugybės turtų joje buvo rastos drobinės

pirštinės. Jos labiau priminė šilkinius maišelius, bet buvo išsiuvinėtos

ir papuoštos sagtimis. Tai buvo požymis, rodantis aukštą

šeimininko padėtį.

Pirštinių istorija, matyt, ir prasidėjo Senovės Egipte. Faraonai

nešiojo jas kaip aukštosios visuomenės ženklą, turtingos egiptietės

dėjo ant rankų šilkinius maišelius, kai išsitepdavo rankas

medumi ir aromatiniais aliejais. Graikijoje aristokratai ir Romos

patricijai mūvėjo jas prie stalo, kad nereikėtų valytis riebaluotų

rankų. O paprasti mirtingieji jomis gynėsi nuo šalčio. Praktiškoji

šio daikto paskirtis nesikeitė amžiais: pokyliuose ir prie stalo

jas mūvėjo aristokratai, kitose situacijose - piemenys, sodininkai,

kariai, sportininkai.

Pirštinių istorija prasidėjo seniai, bet praslinko amžiai, kol

žmonės sugalvojo, kaip atskirti nuo bendro maišelio vieną pirštą

- atsirado kumštinė pirštinė, po kurio laiko ir kiekvienam piršteliui

buvo paskirtas „namukas“. Kas šį stebuklą sukūrė - neaišku,

bet yra pagrindo manyti, kad greičiausiai tai buvo prancūzas.

Jam atminti 1190 metais Prancūzijoje buvo įkurta Pirštininkų korporacija,

kuri sujungė šios garbingos profesijos atstovus.

Amžiaus viduryje pirštinės įgavo praktinę ir simbolinę

reikšmę. Karališkos pirštinės vardu vykdytas teisingumas, ją

įteikdavo leidžiant kalti monetas, prekiauti, rinkti duoklę. Pirštinę

gaudavo karžygiai juos įšventinant, o miestelėnams tai būdavo

ženklas, kad jiems suteikiamos privilegijos. Numesti pirštinę - daugelį

šimtmečių reiškė iššūkį dvikovai, o ypatinga pagarba kavalieriui,

kai dovanų gauna ją iš damos. Vyskupų ir aukštesniųjų dvasininkų

pirštinės buvo išsiuvinėtos auksiniais siūlais, o žemesniesiems jas siuvo

iš baltos drobės, simbolizuojančios skaistybę. Karalienės pirštinės

visada būdavo prašmatnesnės ir puikesnės (išsiuvinėtos perlais,

papuoštos brangakmeniais) negu rūmų damų.

Leonardas da Vinčis sumodeliavo pirštines su pelekais, kurios

paskui tapo plaukmenimis. XVIII amžiuje boksininkas Džekas

Brouktonas išrado bokso pirštines, o golfo žaidėjas Bobbi Tomsonas

(jau XX amžiaus viduryje) - pirštines golfo žaidimui, kurias

po to pasiskolino beisbolo žaidėjai. 1889 metais chirurgas Viliamas

Stiuartas Chalstedas sugalvojo gumines pirštines.

Tolydžio keitėsi pirštinių ilgis, papuošimai, medžiaga, iš kurios

jos buvo siuvamos. Pirštinės galėjo būti iš lino, vilnos, odos; trumpos

arba ilgos (virš alkūnių). 1983 metais Maiklas Džeksonas vienoje

garso įrašų studijoje pamatė, kaip garso operatorius peržiūrinėja

prieš šviesą kino juostą, prilaikydamas ją balta pirštine apmauta

ranka. Šis pavyzdys dainininkui labai patiko, ir pirštinė tapo

jo įvaizdžio dalimi: būtent viena, būtent balta, vėliau papuošta

brangiais akmenimis arba išsiuvinėta „Svarovski“ kristalais.

Tikriausiai, Jos Didenybė Pirštinė taip pat paliks savo pėdsaką

XXI amžiaus istorijoje. Jūs girdėjote apie „Matančių rankų“

įrenginį? Šiame prietaise tiek daug įvairiausios elektronikos, kad gali

filmuoti, rodyti buvimo vietą, pamatuoti kraujo spaudimą, suskaičiuoti

pulsą, atlikti navigacines funkcijas ir daryti dar Dievas žino ką.

AUŠRA SAKALAUSKAITĖ

PRIENŲ R. PAKUONIO PAGRINDINĖ MOKYKLA

VERTIMAI IŠ RUSŲ KALBOS

Eglė Miškūnaitė 16m.,

Radviliškio r. Šiaulėnų Marcelino Šikšnio gimnazija

Kordelija Grobova 17m.,

Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazija

Kamilė Kuzminaitė 15m.,

Kaišiadorių r. Žiežmarių gimnazija

49

50

Kaip šuo draugo ieškojo

Seniai seniai miške gyveno liūdnas ir vienišas šuo. Jis nusprendė

susirasti sau ištikimą ir drąsų draugą.

Šuo išsiruošė į kelionę ir sutiko zuikį. Sėdi po krūmu zuikelis

ausis suglaudęs ir liūdi. Šuo jam ir sako:

- Nagi, zuiki, draugaukime! Gyvensime kartu - dviese

bus linksmiau!

- Gerai,- sutiko zuikis.

Kartu praleidę visą dieną, vakare susirado vietą nakvynei,

atsigulė ir užmigo. Naktį lapuose sukrebždėjo pelė,

išgirdęs šuo garsiai sulojo. Prabudusiam kiškiui iš baimės drebėjo

ausys ir letenos.

- Netriukšmauk, nelok,- sušnabždėjo šuniui.- Išgirs vilkas,

atbėgs čia ir suės mus.

„Argi tai draugas,- pagalvojo šuo,- vilko bijo. - Štai vilkas

gali tapti tikru draugu, tikriausiai

jis nieko nebijo.“ Šuo atsisveikino su zuikiu ir išsiruošė

ieškoti vilko. Ilgai klajojęs, pagaliau

sutiko jį miško tankmėje. Priėjo ir sako:

- Nagi, vilke, draugaukime!

- Ką gi, draugaukime,- sutiko vilkas. - Su draugu gyventi

daug geriau.

Jie pradėjo ruoštis nakvynei. Staiga iš žolės iššoko varlė,

šuo garsiai sulojo. Išsigandęs vilkas pabruko uodegą ir pradėjo

barti šunį:

- Ką tu darai, kam tokį triukšmą keli! Išgirs meška, ateis

ir sudraskys mus į gabalėlius.

„Kitokio draugo aš ieškojau,- pagalvojo šuo. - Jeigu draugausiu,

tai tik su meška.“

Susirado jis mešką.

- Paklausyk, milžine meška, draugaukime!

- Aš nieko prieš,- sako meška. - Ateik į mano irštvą, kartu

gyvensime.

Tik užmigęs šuo išgirdo aplinkui kažką šliaužiojant. Pašoko

ir sulojo. Išsigandusi meška prisidengė galvą ir užriaumojo:

- Tuojau pat nustok! Išgirs žmogus, ateis ir nudirs mums

kailius!

„Stebuklai! - pagalvojo šuo. - Ir ši bailė man ne draugė.

Teks eiti pas žmogų.“ Ir pabėgo jis nuo meškos.

Visą mišką jis aplakstė, bet žmogaus niekur nerado. Atėjo

į miško laukymę pailsėti. Kaip tik tuo metu į mišką atėjo žmogus

malkų kirsti ir laukymėje sutiko šunį.

- Žmogau, aš ieškau patikimo draugo, tad draugaukime

ir gyvenkime kartu!

Žmogus sutiko ir į namus parsivedė šunį.

Štai sutemo, ir žmogus užmigo. Pusiaunaktį sulojo šuo, o

žmogus nesikelia. Šuo sulojo dar garsiau. Žmogus prabudo

ir suriko:

- Gerai, kad tu mano namus nuo vagių saugai, bet tik

nelok be reikalo. Jeigu alkanas, - paėsk ir miegok, o man

miegot netrukdyk.

Taip ir gyveno jie drauge. Žmogus šuniui pastatė būdą

šalia namo, sočiai šėrė ir vedėsi į medžioklę. O šuo naktį lojo,

saugodamas savo naujojo draugo namą. Tačiau žmogus už

tai jo nebarė, o dėkojo.

Nuo to laiko žmogus ir gyvena kartu su šunimi.

GABRIELĖ PTAKAUSKAITĖ

LAZDIJŲ MOTIEJAUS GUSTAIČIO GIMNAZIJA

Gabija Visockaitė 16m., Mykolo Biržiškos gimnazija

Simona Žemgulytė 15m., Garliavos Juozo Lukšos gimnazija


Airidas Stonevičius 11m., Šiaulių r. Naisių mokykla

Dmitrij Aniulis 13m., Vilniaus r. Maišiagalos kun. Juzefo Obremskio gimnazija

51

52

Beata Kananovič 11m., Širvintų r. Bartkuškio pagrindinė mokykla

Lukrecija Ramanauskaitė 12m., Maže

mokykla


ikių Senamiesčio pagrindinė

Anastasija Vasilenko 18m., Klaipėdos ,,Žaliakalnio“ gimnazija

Ugnė Vėželytė 15m., Mykolo Biržiškos gimnazija

53

Guoda Klinauskaitė 16m., Kuršėnų Lauryno Ivinskio gimnazija

Lijana Bučiūtė 16m., Akmenės r. Papilės Simono Daukanto gimnazija

54

Deimantė Ivanauskaitė 16m., Kauno Rokų gimnazija

Adriana Zarumna 13m., Vilniaus r. Maišiagalos kun. Juzefo

Obremskio gimnazija

Laurynas Subačius 11m., Generolo Povilo Plechavičiaus kadetų mokykla

Gabrielė Labutytė 10m., Vilniaus ,,Atžalyno“ mokykla - darželis


Rokas Stuogis 14m., Pasvalio Lėvens pagrindinė mokykla

Deimantė Jastromskytė 1m., Šiaulių Vinco Kudirkos progimnazija

55

56

Svajotojas, rašytojas, keliautojas

Nanto miestas yra Prancūzijoje, ant Luaro upės krantų.

Tai jūreivių ir didelių laivų miestas. Viskas čia, atrodo, persismelkia

tolimų kelionių ir neįtikėtinų nuotykių dvasia. Būtent

šiame mieste 1828m. gimė būsimasis pasaulio rašytojas -

mokslinės fantastikos žanro pradininkas Žiulis Vernas.

Mažasis Žiulis svajojo apie keliones. Noras pamatyti

kitas šalis ir miestus buvo toks stiprus, kad būdamas vienuolikos

metų jis naktį slapta pabėgo iš namų ir įsidarbino

laive. Kai šeima pasigedo berniuko, laivas buvo palikęs

uostą. Verno tėtis išnuomojo pačią greičiausią valtį ir vakare

jam pavyko pasivyti laivą bei pargabenti sūnų namo.

Žiulis Vernas mokėsi licėjuje. Labiausiai jam patiko istorija

ir geografija. Skaitė daug knygų apie keliones. Jaunuolis

baigė teisės mokyklą, gavo gerą išsilavinimą ir ėmė dirbti

savo tėvo advokatų kontoroje. Tačiau labiau nei sėkminga

advokato karjera jį viliojo literatūra. Jis rašo pjeses, pasakas.

XIXa. vidurys Europoje garsėja moksliniais išradimais,

atradimais, ilgomis ekspedicijomis į Afriką ir Arktį. Tai kelionių

oro balionais epocha.

Išsipildo Žiulio Verno svajonė apie keliones. Jis keliauja

jūra aplink Angliją, nuplaukia prie Norvegijos, Švedijos ir

Danijos krantų, o po to per Atlanto vandenyną - į Ameriką.

Keliaudamas užrašo ne tik savo įspūdžius, bet ir jūreivių

pasakojimus apie gyvenimą, pavojus bei nuotykius jūroje.

1862m. Vernas sukūrė pirmąjį savo romaną „Penkios

savaitės oro balionu“. Romanas turėjo didelį pasisekimą ir

tapo pirmuoju iš serijos „Neįprastos kelionės“, kuri jungia

63 romanus, kūriniu. Patys populiariausi iš jų gerai žinomi

bet kuriam skaitančiam žmogui: „Kapitono Granto vaikai“,

„20000 mylių po vandeniu“, „Paslaptinga sala“, „Penkiolikmetis

kapitonas“, „Kelionė į Žemės centrą“ ir kiti.

Žiulio Verno knygose dominuoja ryškūs, gyvybingi, kilnūs

kūrinių herojai, simpatingi keistoki mokslininkai. Jų romantiški

nuotykiai persipina su neįtikėtinais, bet labai vaizdingai

aprašytais moksliniais stebuklais, gimusiais autoriaus

vaizduotėje. Nuostabiausia tai, kad kai kurie aprašymai ir

techniniai stebuklai atrodo pakankamai tikroviški. Tuo įsitikino

XXa. žmonės.

Savo knygose Žiulis Vernas aprašė nardymo įrangą,

vaizdo ryšį, televiziją, lėktuvą ir malūnsparnį. Jo herojai

skrenda į kosmosą, Mėnulį ir kitas planetas. Ekspedicija į

Mėnulį startuoja iš Floridos, Stoun-Chilo. Ši vieta yra Kanaveralio

iškyšulyje, netoli šiuolaikinio kosmodromo. Kartais

klaidingai teigiama, jog Žiulis Vernas išpranašavo povandeninius

laivus. Iš tikrųjų, Verno laikais povandeniniai laivai jau

egzistavo. Tačiau aprašytos „Nautiluso“ savybės pranoksta

netgi povandeninius XXa. laivus. O Europos centre esantis

bokštas aprašytas labai panašiai kaip ir Eifelio.

Dėkingos ateities kartos įamžino Žiulio Verno atminimą.

Jo garbei pavadintas 143 km. diametro krateris Mėnulyje ir

pirmasis automatinis krovininis kosminis laivas.

INDRĖ STAIVAITĖ

TAURAGĖS ŽALGIRIŲ GIMNAZIJA

Agata Čižik 16m., Vilniaus Barboros Radvilaitės pagrindinė mokykla

Rūta Petrikaitė 15m., Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazija


Brigita Šalkauskaitė 12m., Šiaulių r. Ginkūnų Sofijos ir Vladimiro Zubovų

mokykla

Konradas Sabaliauskas 14m., Kauno Jono Žemaičio-Vytauto progimnazija

57

Dorota Baliul 13m., Vilniaus r. Maišiagalos kun. Juzefo

Obremskio gimnazija

Dovilė Kaukėnaitė 17m., Visagino ,,Verdenės“ gimnazija

Erika Rylovaitė 17m., Vilniaus r. Maišiagalos kun. Juzefo

Obremskio gimnazija

58


Rugilė Julija Raudonytė 16m., Mykolo Biržiškos gimnazija

Vaida Grimalauskaitė 14m., Marijampolės Jono Totoraičio

progimnazija

Aistė Griciūtė 17m., Naujosios Akmenės Ramučių gimnazija

59

Biblioteka - žinių lobynas

Marija Bronštein 17m., Klaipėdos ,,Žaliakalnio“ gimnazija

Žmonijos kelias rašto link buvo labai ilgas. Mokslininkai mano, kad prieš

5 tūkstančius metų žmonės išrado ženklus, vaizduojančius ištisus žodžius ir

naudojosi jais labai ilgai. Apytikriai tik apie 850 metus prieš mūsų erą graikai

baigė sudaryti pirmąją abėcėlę. Be abejo, raštijos atsiradimas - tai didžiausias

įvykis, leidęs didžiąją žmonijos žinių dalį įamžinti iš pradžių papirusuose, o po

to popieriuje.

Pirmieji užrašai buvo rankraštiniai. Juos gaminti buvo sudėtinga ir brangu,

todėl ir saugojo šiuos raštus kaip didžiulę vertybę. Atsiranda knygų saugyklos

- bibliotekos. Žodis „biblioteka“ - skolinys iš graikų kalbos (biblion- „knyga“,

tbeke- ,saugykla“). Bibliotekos, kaip raštijos paminklų rinkiniai, atsirado senovėje

daugelyje šalių: Sirijoje, Senovės Egipte, Kinijoje, Graikijoje, Romoje. Žymiausia

antikinio pasaulio biblioteka buvo Aleksandrijos, įkurta III a. p. m. e.

Išradus spaudą XV amžiuje bibliotekos ypač išplito. 1450 metais Vokietijoje

Johanas Gutenbergas sugalvojo surenkamas literas (raides). Tai leido

spausdinti 10,100 ir daugiau tos pačios knygos egzempliorių kur kas greičiau,

negu ją perrašyti ranka. Knygos atpigo, tapo prieinamesnės, jų poreikis sparčiai

augo, todėl atsirado naujos bibliotekos.

Viena iš seniausių bibliotekų Europoje laikoma Paryžiaus karališkoji biblioteka,

įkurta 1480 metais. 1753 metais Londone įkurta plačiai žinoma Britų

muziejaus biblioteka, o 1800 metais JAV- viena didžiausių pasaulio bibliotekų

- Nacionalinė JAV Kongreso biblioteka. Joje sukaupta daugiau kaip 121 mln.

knygų, tarp kurių reti leidiniai įvairiomis kalbomis.

Pirmoji Rusijos biblioteka buvo įkurta dar Senovės Rusioje, Kijeve, prie Sofijos

soboro 1037 metais, kur buvo saugoma turtingiausia rankraščių kolekcija.

1564 metais Maskvoje atsiranda pirmoji knyga, kurią išspausdino Ivanas

Fiodorovas. Skaitymas ir išsilavinimas Rusioje tampa prieinamesnis. 1741 metais

Peterburge duris atveria Mokslų Akademijos biblioteka, o 1795 metais

Saltykovo- Ščedrino viešoji biblioteka, viena seniausių visiems prieinamų Rusijos

bibliotekų. Ji yra žymi unikaliais rusiškų knygų ir periodinių

leidinių rinkiniais.

1862 metais Maskvoje prie Rumiancevo muziejaus buvo

įsteigta pagrindinė dabartinė Rusijos biblioteka. Jos fonduose

sukaupta daugiau kaip 30 mln. rankraštinių ir spausdintų

leidinių, X- XXI amžiaus knygų 247 pasaulio kalbomis. Joje

22 skaityklos, kurias kasmet aplanko apie 12 mln. žmonių.

Lietuva irgi gali didžiuotis savo bibliotekomis. Vilniaus

universiteto mokslinė biblioteka - viena seniausių Europoje. Ji

įkurta 1570 metais ir talpina 4,5 mln. knygų egzempliorių,

įskaitant 180 tūkstančių senovėje spausdintų leidinių. Tai

neatsitiktinai. Juk būtent Vilniuje 1522 metais spausdinimo

pradininkas Pranciškus Skorina išleido savo pirmąją knygą.

1557 metais Vilniuje atsirado evangelikų - reformatų

Sinodo biblioteka, kurios pagrindu 1941 metais įkurta Lietuvos

mokslų akademijos centrinė biblioteka. Ji dabar saugo

daugiau kaip 200 tūkstančių retųjų spaudinių, 1400 pergamentų.

O iš viso jos fonduose yra daugiau kaip 4 mln.

leidinių.

Viena iš šiuolaikiškiausių Pabaltijo bibliotekų- Lietuvos

nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka Vilniuje. Ji įkurta

1919 metais. Jos fonduose rasime daugiau kaip 7 mln. knygų

ir mikrofilmų, daugiau nei 55 tūkstančius plokštelių, audio

ir video įrašų. Ji saugo retus XV- XVIII a. leidinius lietuvių,

rusų, lenkų, lotynų ir kitomis kalbomis, lietuvių rašytojų rankraščius

ir platų muzikinės literatūros fondą, pradedant XVI

amžiumi.


EVELINA KADERAITĖ

ROKIŠKIO RAJONO OBELIŲ GIMNAZIJA

Ingrida Skudikytė 12m., Šventosios pagrindinė mokykla

61

62

Jorė Rinkevičiūtė 14m., KTU Inžinerijos licėjus

Eva Naruševič 14m., Trakų r. Lentvario H. Senkevičiaus gimnazija

Ugnė Kriščiūnaitė 15m., Kauno r. Garliavos Jonučių gimnazija

Greta Salikaitė 12m., Pakalniškių pagrindinė mokykla


Gabrielė Klemenytė 12m., Šiaulių r. Ginkūnų Sofijos ir Vladimiro Zubovų

pagrindinė mokykla

Dalia Ustinavičiūtė 13m.,

63

64

Kokios spalvos jūra?

„Keistas klausimas! - nustebsite jūs.- Žinoma, jūra mėlyna

arba žydra.“

O jeigu pažvelgsi į žemėlapį, tai ten rasi Geltonąją, Baltąją,

Juodąją, Raudonąją jūras. Iš kur atsirado šie pavadinimai?

Geltonoji jūra yra iš tikrųjų geltona, bet ne visur, o tik ten,

kur į ją įteka kinų upė Huanghė - Geltonoji upė. Pavadinimas

duotas dėl drumzlinai gelsvos vandens spalvos, kuri atsiranda

nuo upės išnašų ir dulkių audrų. Pavasarį geltonų dulkių audros

būna tokios stiprios, kad laivams tenka nustoti plaukioti.

O kodėl Baltoji jūra yra balta? Tai šiaurės jūra, net žiemą

balta - balta nuo sniegu užpustytų ledynų. Senovėje ją vadino

Ledine. Tai viena mažiausių jūrų. Potvynių ir atoslūgių kaita

suteikia rūsčiai šiaurinei gamtai nepakartojamą grožį. Per parą

vanduo dukart pakyla ir atslūgsta, tai apnuogindama krantus,

tai užliedama juos. Nesvarbu, kad šaltas klimatas, Baltojoje

jūroje verda gyvenimas. Čia aptiksite jūrų vėplių, ruonių, jūrų

kiškių, daugybę žuvų, o krantuose peri paukščių kolonijos. Iš

Baltosios jūros gaunama laminarija (jūros kopūstai) ir brangios

žuvų rūšys. Baltoji jūra laikoma viena paslaptingiausių ir

vaizdingiausių.

Juodoji jūra - graži, švelni, šilta. Bet tokia ji būna ne visada

netgi vasarą. O jau žiemą! Kai pradeda pūsti šalti vėjai, kai

pradeda šėlti po plačius jūros tolius švininės pilkos milžiniškos

bangos, ji pasišiaušia, patamsėja. Todėl ją ir pavadino Juodąja,

o tai reiškia „šalta“, „pikta“, „pavojinga“. Gyvoji Juodosios

jūros gamta yra nuostabi. Vasarą galima pabraidyti iki kelių

vandenyje prie smėlėto paplūdimio, pamatyti labai daug

krabų, vėžių, išdykėlių raibų žuvyčių, barzdučių ir kefalių...

Giliau - tankios jūros dumblių džiunglės, kur gyvena stambios

žuvys. O pačiam dugne, šaltame vandenyje, sutiksime jūros

gaidelių, dygliuotųjų ryklių, rajų. Juodosios jūros gyvūnai ir augalai

labai įvairūs ir kiekvienas iš jų užima savo vietą jūros

gyvenime.

Šiltame ir skaidriame Raudonosios jūros vandenyje auga

nuostabus miškas, pasakiškas, įvairiaspalvis. Raudoni, mėlyni,

juodi medeliai stiebiasi plonomis šakelėmis į vandens paviršių.

Šie medeliai, koralai, neišaugo taip , kaip žemėje išauga iš

sėklos medžiai - jie susidarė iš kalkių . Šimtus metų karta iš

kartos augino savo nuostabųjį statinį, savo namą maži gyviai

- polipai, panašūs į gėlytes su daugybe lapelių. Šiais lapeliais

polipai pasigamina sau maistą. Iš jūros gelmių nuolatos auga,

plečiasi koralai, suformuoja milžiniškas sienas ir pasiekę jūros

paviršių sudaro tarsi gyvą salą. Sala - jūros gyventojų namai.

Nuspalvintos visomis vaivorykštės spalvomis plaukioja, puikuojasi

viena prieš kitą nuostabios žuvytės, spindi lyg maži saulės

zuikučiai, žaidžia gaudynių.

Tikriausiai dabar aišku, kad jūrų pavadinimai atsiranda ne

šiaip sau: kiekviena jūra turi savo keistenybių, savo charakterį,

savo gyvenimą.

AKVILĖ KUNCYTĖ

PANEVĖŽIO ROŽYNO PROGIMNAZIJA

Karolina Kvecinskaja 10m., Vilniaus ,,Atžalyno“ mokykla - darželis

Neringa Šiburkytė 15m., Panevėžio ,,Aušros“ pagrindinė mokykla


Agnietė Gelažunaitė 12m.,

Vilniaus r. Maišiagalos kun. Juzefo Obrembskio gimnazija

65

Ieva Saikauskaitė 17m., VDU ,,Rasos“ gimnazija

Odeta Kasparavičiūtė 12m., Šiaulių r. Aukštelkės mokykla

66 Greta Andrašiūnaitė 13m., Pasvalio Lėvens pagrindinės mokyklos

Valakėlių skyrius

Evelina Velykytė 15m., Kauno Antano Smetonos gimnazija

Iveta Stadalninkaitė 14m., Klaipėdos r. Ketvergių pagrindinė mokykla


Gailė Gendvilaitė 13m., Joniškio ,,Saulės“ pagrindinė mokykla

Miglė Lapienytė 13m., LSMU vidurinė mokykla

67

Greta Bagdonavičiūtė 14m., Šiaulių r. Naisių mokykla Monika Gerasimovič 18m., Vilniaus Simono Daukanto gimnazija Petras Matas Jasulaitis 11m., Šiaulių r.

68


Aukštelkės mokykla Saulenė Taurosevičiūtė 15m., Kuršėnų Lauryno Ivinskio gimnazija Rokas Kromalcas 12m., Šakių ,,Varpo“ mokykla

69

Ivano Kupalos (Joninių) šventė: apeigos ir tikėjimai

Ivano Kupalos diena - viena iš seniausių švenčių, kilusi iš

pagonybės laikų, sutapatinta su saulės sugrįžtuvių švente.

Pagal krikščionišką tradiciją - tai Jono Krikštytojo gimimas,

švenčiamas birželio 24 (liepos 7)d. Senoviniuose kalendoriuose

įvardijama kaip Solstitum (saulėgrįža) arba Lampas

(fakelas, dienos šviesulys). Daugelis slavų tautų nuo Karpatų

iki šiaurės, įskaitant Baltijos šalis ir dalį Europos, tą

dieną šventė.

Pagonybės laikotarpiu didžioji dalis tautų papročių ir

žaidimų buvo skirta dievo Saulės ir šviesą skleidžiančios

Aušros vestuvių garbei. Saulės maudymas vandenyje buvo

vienas svarbiausių šių vestuvių dalykų, iš kurio tikriausiai ir

kilo slaviškas šventės pavadinimas - Kupala (maudymasis,

maudynės.). Vėliau pagoniška šventė susijungė su bažnytine

ir buvo pavadinta Ivano Kupalos (šventųjų Jono, Jano,

San-Džovanio, Sen-Žano, Hanso) diena.

Kupala - padėkos Saulei, vasaros brandos ir šienapjūtės

šventė. Manoma, kad šią dieną saulė veikia su ypatinga

gyvybine jėga, o Kupala įkūnija vasaros derlingumą. Jo

garbei vyksta dvi tradicinės apeigos: maudymasis vandenyje

ir rasoje bei šokinėjimas per degantį laužą. Tai seniausios

apsivalymo apeigos.

Ši šventė mistinė ir paslaptinga, bet tuo pačiu padūkėliška

ir linksma. Šventės išvakarėse, visą naktį ir visą dieną iki

kitos nakties, Kupalą garbina linksmai ir siautulingai. Žmonės

apsijuosia juostomis iš žolių ir gėlių, ant galvų užsideda vainikus,

dainuoja, šoka ratelius aplink laužus. Jaunimas ir vaikai

būtinai žaidžia „Paskutinė pora bėga“.

Pagrindinis Kupalos nakties elementas yra laužas.

„Gyva“ ugnis laužui būdavo išgaunama trinant sausus pagaliukus.

Viduryje laužo statydavo kartį su pritvirtintu ant

jos degančiu ratu - saulės simboliu. Aplink laužą ne tik linksmindavosi,

bet ir šokinėdavo per ugnį, kad apsivalytų nuo

praeities, taptų sėkmingesni ir laimingesni. Šokinėdavo per ją

po vieną ir poromis. Buvo tikima: jeigu šokinėjančių vaikinų

ir merginų rankos neišsiskirs, jie susituoks. Laužo liepsnose

pagal senovinę tradiciją motinos sudegindavo nurengtus sergančių

vaikų marškinėlius. Būdavo, kad per Kupalos ugnį

gindavo naminių galvijų bandą, kad apsaugotų nuo maro

ir kitų ligų.

Maudynės buvo antras privalomas šventės elementas.

Merginos mesdavo į upę puokštes ir vainikus ir burdavo:

jeigu vainikas greitai nuplaukdavo nuo kranto, tai žinok, jog

tavęs laukia laimingas ir ilgas gyvenimas arba sėkmingos

vedybos. Jeigu vainikas skęsdavo, tai mergina tais metais

neištekės arba jaunikaitis nustos mylėjęs.

Kupalą vadina žolynų arba žiedų diena, kadangi per

Jonines surinktos žolės ir gėlės ypatingai vertingos. Tiki: vi-

70

sos stebuklingo poveikio žolės skleidžiasi būtent

Ivano Kupalos naktį, todėl išmanantys ir patyrę

gydytojai bei žiniuonys jokiu būdu nepraleidžia

Joninių nakties, apsirūpina vaistinėmis žolėmis ir

šaknelėmis visiems metams: jomis smilko ligonius,

kovoja su piktosiomis dvasiomis, įžiebia meilę.

Su Ivano Kupalos diena susijusi ir stebuklų

samprata. Šią trumpiausią metų naktį negalima

miegoti, nes atgyja visi nelabieji: raganos, undinės,

kaukai, miškiniai. Medžiai gali kalbėti vienas su

kitu šlamėdami lapais ir pereiti iš vienos vietos į

kitą. Pražydęs vidurnaktį papartis atveria kelius

į lobius. Pasak padavimo, apie vidurnaktį ant

plačių jo lapų atsiranda pumpuras, kuris kyla

vis aukščiau, po to apsigręžia, o 12-ą valandą

nakties plyšta ir atsiranda toks ugningai ryškus

žiedas, kad į jį žiūrėti skaudu. Ir staiga nematoma

ranka nuskina jį (žmogui tai nepavyksta), ir

girdėti kažkoks paslaptingas balsas iš anapus.

Joninių dieną buria gamtos dovanas ir derlių:

„Joninių lietus geriau už aukso kalnus“, „Didelė

rasa per Kupalą - geras agurkų derlius“, „Joninių

naktį žvaigždėta - daug grybų bus“.


KRISTINA SEMAŠKAITĖ

KAUNO ŠV. PRANCIŠKAUS MOKYKLA

Paulina Kovalenkovaitė 18m., Kauno Antano Smetonos gimnazija

71

72

Emilija Nemickaitė 17m., Kauno Antano Smetonos gimnazija


Alina Časovnikova 16m.,

Klaipėdos ,,Žaliakalnio“ gimnazija

Anastasija Gaidarova 18m.,


Julija Polevaja 16m.,


73

Karolina Bagdonavičiūtė 16m., Šiaulių r. Naisių mokykla

Emilija Višinskaitė 16m., Kauno Maironio universitetinė gimnazija

Martyna Kaupaitė 16m., Kauno An

74


tano Smetonos gimnazija

Simona Kirijenko 16m., Naujosios Akmenės Ramučių gimnazija

Goda Ramanauskaitė 15m., Joniškio žemės ūkio mokykla

75

Vaiva Baranauskaitė 18m., Kauno Antano Smetonos gimnazija

Gerda Šleneva 12m., Kauno Martyno Mažvydo pagrindinė mokykla

76

Karina Tumaš 15m., Širvintų r. Bartkuškio pagrindinė mokykla

Viktorija Marija Stankevičiūtė 16m., Vilniaus sav. Grigiškių ,,Šviesos“

gimnazija


Gintarė Poškytė 35m., Kretingos suaugusiųjų ir jaunimo mokymo centras

77

78

Nelauktas priėmimas

Urvelyje gyveno hobitas. Tai nebuvo kokia bjauri,

purvina, drėgna landynė, pilna sliekų uodegų ir apgaubta

puvėsių kvapo, nei sausa, smėlėta duobė, kur

nebūtų vietos atsisėsti ir ko nors užkąsti. Tai buvo

hobito urvas, įrengtas patogiai.

Durys čia buvo visiškai apvalios, kaip laivo langelis,

nudažytos žaliai ir su spindinčia žalvarine rankena

pačiame viduryje. Šios durys atsiverdavo į vamzdžio

formos vestibiulį, kaip į labai patogų tunelį be durų,

plokštelėmis apmuštomis sienomis ir plytelių grindimis,

išklotomis kilimu. Jis buvo apstatytas vaškuotomis

kėdėmis, visur styrojo daugybė kabyklų skrybėlėms

ir paltams - hobitas mėgo svečius. Tunelis vingiavo

ilgą kelią, nors ne, visiškai tiesiai kilo į kalno šlaitą -

Kalvą, kaip ją vadino visi aplinkiniai, - ir joje buvo

matyti daugybė mažų apskritų durelių, pirmiausia viename

šone, paskui kitame. Hobitui nereikėdavo kopti

laiptais: kambariai, vonios, rūsiai, maisto sandėliai

(jų buvo daugybė), rūbinės (ištisi kambariai paskirti

drabužiams), virtuvės, valgomieji - viskas buvo viename

aukšte ir viename koridoriuje. Geriausi kambariai

buvo kairėje, nes jie vieninteliai turėjo langus,

apskritus, giliai įtaisytus langelius, atsiveriančius į sodą

ir pievas, kurios leidosi link upės.

Šio labai turtingo hobito pavardė buvo Beginsas.

Beginsai gyveno Kalvos kaimynystėje nuo neat-

menamų laikų ir buvo gerbiami ne vien dėl savo turtų,

bet ir dėl gebėjimo neįsivelti į nuotykius ir neiškrėsti ko

netikėto. Visi žinojo, kad Beginsai į klausimą niekada

neduotų nelaukto atsakymo. Tačiau vienas hobitas iš

Beginsų šeimos vis dėlto pakliuvo į nuotykį ir suprato,

kad daro ir šneka išties labai netikėtus dalykus. Galbūt

jis prarado savo kaimynų pasitikėjimą, bet gavo... Ech,

patys pamatysite, ar galiausiai jis ką nors įgijo?

Mūsų hobito motina...Bet kas gi tie hobitai? Manau,

šiais laikais paaiškinimas yra reikalingas, atsižvelgiant

į jų rūšies retumą ir norą šalintis Aukštaūgių Padermės,

kaip jie mus vadina. Tai yra (ar buvo) smulkaus

sudėjimo personažai, perpus mažesni už žmones ir

žemesni net už barzdotuosius nykštukus. Hobitai yra

bebarzdžiai. Jie neturi savyje jokių stebuklingų galių,

išskyrus, nebent, gebėjimą tyliai ir greitai pranykti, kai

milžiniški kvailiai kaip jūs ir aš nerangiai prisiartina,

keldami dramblišką triukšmą, kurį galima išgirsti už

kilometro. Hobitai turi lengvą polinkį storėti. Jie rengiasi

ryškiai (dažniausiai žaliai ir geltonai), nenešioja batų,

nes jų kojos jau natūraliai apaugusios gaurais. Galvą

dengia garbanos, o veideliai draugiški, pirštai gi rudi,

ilgi ir vikrūs. Hobitai juokiasi dažnai ir iš širdies, ypač

pavalgę (jei gali, valgo du kartus per dieną). Dabar

jūs žinote pakankamai, kad būtų galima tęsti mūsų

pasakojimą.

GRETA SIZOVAITĖ

VILNIAUS MYKOLO BIRŽIŠKOS GIMNAZIJA

Konstantinas Gotlipas 12m

Evoliucija - Revoliucija

Per pastaruosius šimtą metų Prancūzija patyrė technikos evoliuciją, kuri iš esmės pakeitė

kasdienį gyvenimą. Ši raida buvo įmanoma dėl dviejų pagrindinių energijos šaltinių - elektros

ir naftos - plėtros, kurią lydėjo ir mažos socialinės revoliucijos.

Du mechanizmai yra laikomi didžiausiais namų technikos evoliucijos simboliais: skalbimo

mašina ir šaldytuvas. Šiandien apie 95% prancūzų namų turi po vieną skalbyklę, o 99%

- šaldytuvą.

XX a. pradžioje skalbinius plovėme upėje, skalbykloje ar vandeniu iš šulinio. Medinės

mechaninės skalbimo mašinos egzistavo XIX a. pabaigoje, bet tik nuo 1930 metų modernios

skalbyklės užėmė vietą prancūzų namuose. Jos tikrai atlaisvino moteris nuo sunkaus

darbo. Šaldytuvas patyrė panašią raidą. Buitinių šaldytuvų gamyba prasidėjo 1931 metais.

Anksčiau maistą laikė sandėliukuose, rūsiuose ar palėpėse, dėl to maisto produktams buvo

taikyti kitokie saugojimo būdai (kumpis nebuvo pakuojamas į plastiką, bet kabėjo ant sienos

virtuvėje) ir vartotojai buvo ne tokie reiklūs (valgė žalias pupeles vasarą, o baltas - žiemą).

XX a. mes daug padarėme siekdami sumažinti atstumus. Telekomunikacijų (telefono,

televizijos, telematikos) pagalba balsas, vėliau vaizdas ir raštas akimirksniu apskriejo aplink

pasaulį. Komunikacijų revoliucija pasiekė aukštumas 1990 metais, išplėtus mobiliųjų telefonų

tinklus, kurie leido bendrauti nepaisant jokių atstumų. Tačiau žmonių teleportacija dar nėra

įmanoma.

Transporto revoliucija buvo susijusi su socialiniais pokyčiais. Iki XX a. gyventojai keliavo

mažiau. Užimtumas, bendravimas ir turizmas šią situaciją pakeitė. XX a. pradžioje arklius

pradėjo keisti automobiliai (1919 metais sukurta „Citroen“ automobilių gamykla, o 1930

metais „Peugeot“) ir jie įsiveržė į miestus. Traukiniai įgijo greičio ir patogumo (naujaisiais

bėgiais greitieji traukiniai skrieja 300 kilometrų per valandą greičiu). Nuo 1933 metų didžiulė

lėktuvų linijų plėtra išjudino transportą ir leido per kelias valandas žmonėms ir prekėms

pasiekti kitą pasaulio pusę.

IEVA RINKEVIČIŪTĖ

KUPIŠKIO LAURYNO STUOKOS GUCEVIČIAUS GIMNAZIJA

., Pasvalio Lėvens pagrindinė mokykla

80

Agnė Toločkaitė 12m., Vilniaus Jono Basanavičiaus gimnazija

Lizdas pašto dėžutėje

Gražus pavasario rytas. Maža zylė skraido tarp

žydinčių medžių. Ji ieško gražios kertelės, kad galėtų

susisukti lizdą; skraido nuo medžio prie medžio, nuo

krūmo iki senos sienos, bet niekaip negali rasti tinkamos

vietos savo lizdui:

- Čia mano mažyliams bus per šalta, čia per daug

saulės. Štai čia - žiurkės, o šiame kampelyje per daug

drėgna.

Taip nenuilsdama ji apžiūrinėja kiekvienos skylės

vidų, po kiekviena šakele. Staiga zylutė pamato gražią,

žalią pašto dėžutę.

- Koks gražus namelis! - sušunka.

Ji nutupia ant pašto dėžutės ir žvilgteli vidun.

- Štai ir vietelė mano lizdui! Kokia laimė!

Maža zylutė įskrenda į nuostabų namelį ir greitai

imasi darbo. Ji skrenda į mišką samanų. Šis darbas

trunka keletą dienų.

Retkarčiais tėtis zylė jai atskrenda į pagalbą, bet jis

mieliau renka kirmėles bei gaudo muses, kurias vėliau

atneša mamai zylei ir aprūpina ją maistu, kol ši darbuojasi.

Pagaliau, vieną vakarą, darbas baigtas ir zylė

ramiai padeda vieną kiaušinėlį, vėliau du ir dar septynis

baltus mažus kiaušinėlius. Tuomet ji atsitupia ant savo

mažų kiaušinėlių ir užsnūsta.

Bet vieną rytą prie žalios pašto dėžutės ateina

paštininkas ir į ją įmeta didelį voką. Maža zylutė

susigūžia kamputyje ir iš baimės pradeda drebėti.

Didelis vokas užstoja angą. Po truputėlį zylutė nusiramina

ir išlygina savo plunksnas bei pakraipo uodegėlę.

Susirūpinusi ji apžiūri kiaušinius: nė vienas

nesudužo, tad ji gali saldžiai miegoti.

Grįžęs su riebiu kirminu tėtis randa uždarytas duris.

Jis labai nustemba, nes niekaip negali įeiti. Jo pašaukta

zylė bando išlįsti, nustumti didįjį voką, bet jis uždengęs

visą angą. Išvargusi ir alkana zylutė užmerkia akis.

Kaip ilgai slenka diena... Tik kitą dieną, vakarop, ji

išgirsta artėjančio automobilio garsą, o paskui ir laimingų

vaikų balsus:

- Tėti! Mes einame patikrinti pašto dėžutės!

Zylė išgirsta žingsnius. Nedidukas raktelis pasisuka

spynoje, dėžutė atsidaro... Zylutė dreba paslėpusi galvą

plunksnose.

- Oi! Lizdas! Ir mama paukštė jame! - sušunka

maža mergaitė.

Švelni rankytė priartėja ir mažas pirštelis paglosto

zylutės galvą. Tada atsargiai ištraukia voką. Pagaliau

mažoji vėl laisva. Pašto dėžutės durelės užsiveria lėtai

ir tyliai.

Kitą rytą atėjęs paštininkas išvysta užrašą: „Gerbiamasis

pone, prašome laiškus palikti po durimis. Ačiū!“

VERTIMAI IŠ PRANCŪZŲ KALBOS

EVITA ZALAGAITĖ

VILNIAUS ŽYGIMANTO AUGUSTO

PAGRINDINĖ MOKYKLA

Kotryna Simonavičiūtė 11m., Kauno Martyno Mažvydo pagrindinė mokykla

81

82

Mažasis Viktoriukas

Gražiųjų Miškų krašte visi gyventojai aukštaūgiai ir labai

darbštūs, išskyrus Viktorą. Jis toks mažiukas, toks mažiukas,

kad visi gyventojai jj vadina Mažuoju Viktoriuku, stengiasi juo

rūpintis ir prižiūrėti.

Viktoras be galo nori būti naudingas, bet niekas niekada

nesikviečia jo į pagalbą.

Retkarčiais jis paklausia kaimyno ūkininko :

- Gal norėtum, kad padėčiau suvežti šieną?

Ūkininkas ima juoktis ir atsako:

- Taigi, Viktorai, tu per mažas! Tu prapulsi pievoje, ir tave

sugrėbs su pašarais.

Tada Viktoras pasisiūlo ūkininkei:

- Nagi, pailsėk truputį prieš karvių melžimą, aš tuojau

pabaigsiu išplauti kibirus ir bidonus!

- Ne, ne, Viktorai, tu dar visai mažas! Jeigu tu įkrisi į bidoną,

nuskęsi kaip muselė! – sušunka šeimininkė.

Tada Viktoras kreipiasi į ūkininko dukrą :

- Gal aš galiu palesinti vištas ir kalakutus, o tu tuo tarpu

išvalysi triušių narvelius!

Šioji ima šūkauti :

- Ne, Viktorai, tu dar per mažas! Vištos tave sumindžios, o

kalakutai tave prarys kaip kokį šliužą!

Tada Viktorui pasidaro labai liūdna. Be darbo jam labai

nuobodu. Jis pareina į savo mažą kambarėlį ir suryja žalius

balandžių kiaušinukus, kuriuos ūkininko duktė buvo davusi,

užtikrindama, kad nuo jų užaugsiąs! Bet Viktoras nelabai tuo

tiki...

Visai be apetito jis suvalgo sausainius ir dalį pudingo, kurį

kaimynė buvo padėjusi prie durų. Paskui jis eina gulti, šiek tiek

aprimęs.

Rytoj turgaus diena, gal ten jo prireiks? Viktoras keliasi anksti.

Eidamas jis kliuvinėja už salotų ir ridikų. Vaikiukas įsiropščia į

daržininko vežimą, kad padėtų pritvirtinti slystančias daržoves, bet

daržininkas niurna :

- Lipk iš ten, Viktorai, tu per mažas! Man bus greičiau be tavo

pagalbos!

Eidamas artyn prie turgaus gatvės, Viktoras išgirsta aimanuojantį

smuklininką :

- Oj, oj! Jau labai vėluoju, o mano pardavėjas ką tik išėjo!

Viktoras skuba į salę :

- Nesirūpink, aš čia.

Bet smuklininkas šaukia :

- Lauk iš čia, tu per mažas! Tu man tik kliudysi!

Viktoras pasiekia turgaus aikštę. Ten kaimiečiai aptarinėja

daržovių kainas, pyragus, ridikų kilogramus... Žinoma, be Viktoro.

Pilnomis akimis ašarų jis atsisėda ant žemės tarp dešrų pardavėjos

ir saldainių prekeivio lentynų. Dešrų pardavėja duoda ženklą prieiti:

- Viktorai, ateik paragauti mano kimšto kumpio pyrago!

Bet Viktoras net neatsako, jis net nepasijudina, nekreipia dėmesio

net ir tada, kai pašaukia saldainių pardavėjas:

- Viktorai, aš atnešiau tavo mėgstamų karamelių.

Viktorą kažkas šiurkščiai pastumia ir pažadina iš liūdnų minčių.

Tarp prekeivių kyla panika. Iš visų kampų sklinda kuždesiai:

- Balbiuzaras. Žiaurusis milžinas Balbiuzaras, apylinkių valdovas,

ateina lydimas Baliušono, savo vienintelio sūnaus!

Eidamas Balbiuzaras išgriauna lentynas, nusiaubia prekes,

įsako prekeiviams atiduoti jam rytines pajamas... Tik tada Balbiuzaras

pastebi Baliušoną, išsitiesusį ant žemės be gyvybės žen-

klų. Aplinkui mėtosi dešrelės ir kumpiai. Pamišęs

iš skausmo, Balbiuzaras grasindamas sustaugia:

- Jeigu niekas iš jūsų nesugebės grąžinti

gyvybės mano sūnui, aš paskandinsiu Gražiųjų

Miškų apylinkes kraujyje ir viską sudeginsiu!

Gyvas ir sveikas Viktoras beveik visas sulenda

į plačiai atvertą Baliušono burną. Tada abiem

rankom iš jaunojo milžino gerklės jis ištraukia

sulipusių saldainių kamštį. Jis vienintelis matė,

kaip Baliušonas pilnomis saujomis rijo saldainius!

Iš atlaisvintos Baliušono gerklės, Viktoras išlenda

lauk ir mato į jį įsmeigtas suglumusių žmonių

akis. Baliušonas atgauna normalų kvėpavimą ir

sąmonę.

Balbiuzaras, pamišęs iš džiaugsmo, paskelbia

:

- Šis drąsus berniukas išgelbėjo mano sūnų ir

taip pat jus, Gražiųjų Miškų gyventojai! Jis pakelia

ir laiko Viktorą ant rankos, ten pat padeda ir

savo gražiausią aukso žiedą.

- Viktorai, skelbiu tave riterių- gelbėtojų ordino

komandoru!

Vakare didžiulė puota Viktoro garbei

sukviečia visus į švenčių salę. Pats Viktoras

mėgaujasi visais patiekalais. Jis laimingas, jaučiasi

toks pat naudingas ir svarbus, kaip ir kiti apylinkių

gyventojai, kurie jį tik sveikina ir sveikina...

INGA ŽALDOKAITĖ

PANEVĖŽIO R. SMILGIŲ GIMNAZIJA

Ieva Pečkytė 12m., Kauno Martyno Mažvydo pagrindinė mokykla

84

Tu ar jūs?

Šis klausimas kada nors iškyla kiekvienam, kas

tik mokosi prancūzų kalbos. Kada gi reikėtų vartoti

„tu“, o kada – „jūs“? Reikia žinoti keletą pagrindinių

taisyklių, nors net ir viską žinant būtinai atsiras

išimčių.

Dažniausiai prancūzai „tu“ kreipiasi į šeimos narius

ir artimiausius draugus. Jie visuomet sako „tu“

vaikams, net ir pirmą kartą sutiktiems, taip pat ir

gyvūnams. Kas ir būtų, jei prancūzas savo šunį

kviestų kreipiniu „jūs“!? Jaunimas tarp savęs taip

pat dažniausiai vartoja įvardį „tu“.

Į užsieniečius, sutiktus Prancūzijoje, visuomet

geriau kreiptis ,jūs“. Artimiau susipažinus, po kiek

laiko, jums gali būti pasiūlyta: „Jeigu norite, galime

pereiti prie „tu“. Palaukite šio pasiūlymo ir, žinoma,

priimkite jį.

Tolydžio „tu“ vartojimas tampa įprastesnis.

Konkrečioje srityje, kaip sportas ar socialinė aplinka,

žmonėms lengviau vartoti „tu“. Įmonėse, kur darbuotojai

vieni į kitus kreipiasi vardais, ypatingai tarp

to paties rango kolegų, dažniau kreipiamasi „tu“.

Nors pasitaiko atvejų, kai vyrai nedrįsta moterims

sakyti „tu“ arba atvirkščiai - moterys nedrįsta ištarti

„tu“.

Taip pat dvejojama dėl vadovų tujinimo. Kai

kurie vadovai labiau mėgsta išlaikyti atstumą. Juk

nėra lengva kažkam duoti pastabą ar atleisti iš

darbo, kuomet bendraudami sakome „tu“.

Reiktų suprasti, jog kreipinys „jūs“ yra pagarbos

forma, o kai kuriais atvejais netgi būtinybė. Kai

kuriose aristokratiškose ar labai tradicinėse šeimose

vaikai į savo tėvus gali kreiptis „jūs“, net jei tėvai

savo vaikams sako „tu“. Kartais netgi vyras ir žmona

bendraudami nesitujina.

Kuomet pradedama į kažką kreiptis „tu“, pasikeičia

ne tik veiksmažodžio forma - kinta ir kalbėjimo

maniera. Ji darosi ne tokia formali, laisvensnė!

Niekuomet nesakoma „tu“ nežinant asmens vardo.

Tačiau net ir kreipiantis vardu galima sakyti „jūs“.

Jeigu tai jums truputį sunku suvokti, žinokite, kad

net ir patiems prancūzams kartais tenka pasukti

galvą. Daugybė prancūzų sako, jog jiems atrodo

sudėtinga vartoti „tu“ todėl, kad po kiek laiko pasidaro

sunku prisiminti, į kurį žmogų iš tikrųjų jie kreipiasi

„tu“. Taigi, kartais susitikimo pradžioje būna

keletas nesklandumų. Taip pat reiktų žinoti, jog „tu“

gali būti sakoma, kai žmonės labai supyksta ir kai

kuriais atvejais tai gali būti įžeidimo forma.

Taigi, jei norite išvengti visiškos nesėkmės, pasitreniruokite

asmenuoti veiksmažodžius su „tu“ akis į

akį su savo šuniu. O bendraudami su elegantiškais

prancūzais išlaukite momento, kuomet jums bus

pasiūlyta sakyti „tu“.

IEVA ZDANAVIČIŪTĖ

ALYTAUS ADOLFO RAMANAUSKO

VANAGO GIMNAZIJA

Viktorija Tamaliūnaitė 15m., Jona

vos Jeronimo Ralio gimnazija

Nacionalinis Vanuazos parkas

Nacionalinis Vanuazos parkas atidarytas 1963m. liepos 6 dieną. Tai pirmas toks

parkas, atsiradęs Prancūzijoje. Jis įsikūręs Savojoje ir užima 53500 hektarų, kurie driekiasi

tokio paties pavadinimo kalnų masyve, tarp Iseros ir Tarantezos slėnių šiaurėje ir

Arkos bei Morijenės pietuose. Pirmoji priežastis, dėl kurios buvo įkurtas parkas, yra nykstantys

alpiniai ožiai. Šiandien jūs ir vėl galite juos pamatyti besidalijančius savo teritorija

su gemzėmis. Parke taip pat glaudžiasi daugybė perinčių paukščių ir didingų plėšrūnų,

tokių kaip kilnieji ereliai ir barzdotieji grifai. Pastarieji turi galimybę pasinaudoti antrine

programa ir jiems net buvo sukurtas puslapis internete: kompiuterinių kamerų pagalba

jūs galite regėti šiuos paukščius veisyklose. Botanikos mėgėjams parkas taip pat puiki

vietovė, kurioje yra daugiau nei 1200 rūšių augalų, iš jų -107 saugomos. Parke yra didžiausia

pasaulyje slidinėjimo zona, kuri jį ir išgarsino. Čia yra geriausiai žinomi slidinėjimo

kurortai: Tignai ir Valdizera. Mėgstantys slidinėti būriais vyksta ten kiekvieną žiemą. Jei

jūs mėgstate žygius, jums patiks didingi reljefiniai skardžiai, ledynai bei aukštai telkšantys

ežerai ir, aišku, nepaprasto grožio peizažai. Parke net 107 viršūnės, iškylančios virš 3000

metrų, tad net nepastebėtumėte, kai apsisuktų jums galva. Aukščiausia yra Didžioji Kas

viršūnė - 3855 metrai. Tačiau jos prieiga yra laisva, kadangi nepaisant nelygaus reljefo

platūs pastoraliniai slėniai leidžia apeiti daugelį tarpeklių. Dėl geografinių privalumų vietinė

ekonomika labiausiai siejama su turizmu. Tad visų šios srities specialistų, taip pat

ir žemdirbių, pagrindinė veikla - saugoti ir prižiūrėti gamtą. Parke skatinama biologinė

įvairovė, sudarytos palankios sąlygos ekologiniam ūkiui ir organizuojamos įvairios akcijos

mokyklinio amžiaus vaikams jų dėmesiui į aplinkos saugą atkreipti. 2005-aisiais, siekiant

stebėti kraštovaizdžio raidą, buvo įkurta fotoobservatorija. Fotografuojama reguliariais

laiko tarpais toje pačioje vietoje. Galima aplankyti parodą, kurioje yra nuotrauka, padaryta

dar devynioliktame amžiuje. Visą vasarą jūs galite lankytis turizmui skirtose vietose,

naudotis įvairiu, taip pat ir oro, transportu. Jūsų laukia nepamirštamos akimirkos, tikros

emocijos ir tarsi atvirukuose atgiję kraštovaizdžiai.

AKVILĖ BREDELYTĖ

VILNIAUS MIKALOJAUS DAUKŠOS MOKYKLA

85

VERTIMAI IŠ PRANCŪZŲ KALBOS

86

Tikra meilė gyvūnams

Ponas Beeli dirbo firmos įgaliotiniu. Jis buvo 173 centimetrų ūgio, pilkų akių, tamsiai rudais

plaukais. Jokių kitų ypatingų žymių neturėjo. Buvo vedęs. Šios istorijos metu jis išsiskyrė su žmona,

tačiau jų santuoką buvo galima laikyti gana sėkminga. Ponas Beeli neturėjo nuosavo namo,

gyveno nuomojamo namo pirmame aukšte. Jo vienintelis pomėgis buvo avys, jo mėgstamiausi

gyvūnai, dėl kurių jis galėjo viską paaukoti. Šalia miegamojo įsirengė avių kambarį, kur laikė

beveik tuziną grynaveislių avių. Jas prižiūrėjo, bet jų neveisė. Kiekvieną dieną duodavo joms

šviežios žolės iš kaimo, o žiemą šerdavo šienu. Kai būdavo paklusnios, lesdavo joms šėlti terasoje,

dažnai net ir visame bute. Ponas Beeli patenkintas sėdėdavo savo fotelyje ir džiaugdavosi,

kaip jo gyvūnai kramsnodavo filodendrus. Jos turėjo gi jaustis kaip namie.

Jis turėjo mėgstamiausią avį Sonją, su kuria eidavo kartu pasivaikščioti. Kartais, kai jis

eidavo į darbą, ji bidzendavo šalia. Ponas Beeli pririšdavo ją automobilių stovėjimo aikštelėje,

įmesdavo monetą į atsiskaitymo automatą ir pasiimdavo Sonją po keturių valandų. Kai kada

Sonja laikydavo baudos kvitą burnoje, bet ponas Beeli išmokė jį suėsti ( kad nereikėtų mokėti

baudos). Ponas Beeli važiuodamas į tarnybinę kelionę automobiliu visada pasiimdavo 2-3 avis

ir retkarčiais vieną naują parveždavo namo kaip staigmeną savo žmonai. Sonja vieną kartą

net skrido su juo lėktuvu. Kai avys susirgdavo, jis nežinodavo, ką daryti. Dėdavo kompresus,

leisdavo graužti kaimynų pelargonijas, ruošdavo joms pirtį ir paguldydavo į savo žmonos lovą.

Dėl to jie su žmona ir išsiskyrė, tačiau Ponas Beeli nematė čia jokios problemos, jam atrodė, kad

taip ir turi būti, nes ji nesirūpino naminiais gyvūnais. Po skyrybų avys buvo priteistos ponui Beeli.

Kai jis su Sonja buvo pastebėtas skrendant lėktuvu, turėjo pasirinkti: avininkystė ar tarnyba.

Ponas Beeli apsisprendė per sekundę. Namo savininkas skundėsi dėl kanopomis subraižytų

laiptų, įkyraus avių bliovimo ir nutraukė namo nuomą. Kurį laiką jis dirbo laisvai samdomu

piemeniu, tačiau neturėjo tam darbui patento. Aš galėčiau dar daug pasakoti apie poną Beeli,

tačiau nebeturiu laiko, nes mano drambliai taip pat nori ėsti. Manau, kad ponas Beeli šiuo

metu yra Anatolijoje ir keliauja kalnais kartu su savo mylimiausiomis avimis. Tas, kas turi tikrą

pomėgį, turi būti pasirengęs ką nors dėl jo paaukoti.

INDRĖ VILNIŠKYTĖ

PANEVĖŽIO MYKOLO KARKOS PAGRINDINĖ MOKYKLA

Sandra Bacevičiūtė 18m., Vilkaviškio r. Sūdavos vidurin

Ieva Šaltenytė 12m., Anykščių Antano Baranausko pag

Otilija Burkšaitė 15m., Kauno ,,Santaros“ gimnazija

ė mokykla

rindinė mokykla

VERTIMAI IŠ VOKIEČIŲ KALBOS

Indrė Novikaitė 15m., Kauno Juozo Grušo meno vidurinė mokykla

Iveta Časonytė 16m., Šiaulių ,,Saulėtekio“ gimnazija

87

88

Rugilė Zaleckaitė 17m., Kelmės r. Tytuvėnų gimnazija

Tomo Mano namas Nidoje

1929 m. į Nidą, Kuršių neriją, atvyko Tomas Manas ir „Šiaurės Sacharos

dykumoje“ pasistatė vasarnamį su vaizdu į marias bei Nemuno deltą. Nobelio

premijos laureatas tapo vokiečių ir Klaipėdos krašto lietuvių keblių santykių simboliu.

Vokiečių rašytojas Tomas Manas į Karaliaučių atvyko 1929 m. ir, kaip pats

teigė, buvo tipiškas vakarų vokietis, retai lankęsis Rytų Prūsijoje. Čia jis buvo pakviestas

miesto Gėtės bendruomenės ir po paskaitų ciklo Karaliaučiuje su šeima

keliavo į Raušius (dabar Svetlogorskas) poilsiauti. Populiariajame pajūrio kurorte

draugai jam pasiūlė garlaiviu aplankyti Kuršių neriją - kelios dienos prabėgo

Nidoje. Visa jam paliko tokį didelį įspūdį, kad rašytojas nusprendė čia pasistatyti

vasarnamį. Tokia svajonė - turėti vasarnamį - gimė dar keliaujant po Italiją ir

Šveicariją. Visgi jis pasirinko vietą, kurią buvo sunku pasiekti iš Miuncheno: kelionė

į Krantą (dabar Zelenogradskas) truko dvi dienas traukiniu ir dar dvi valandas

garlaiviu! Nida ir visas Klaipėdos kraštas tada priklausė Lietuvos Respublikai,

taigi Tomui Manui, kaip ir kiekvienam lankytojui iš Vokietijos, reikėjo vizos. Viskas

užtruko vienerius metus. Rašytojo svajonė išsipildė: jis persikėlė į vasarnamį. Tris

vasaras (1930-1932) jis praleido Nidoje - gyvenimas stojo į vėžes. Visgi 1933

m. Tomas Manas ir jo šeima buvo priversti palikti Vokietiją, todėl į Nidą niekada

nebesugrįžo.

Būtina pabrėžti, kad Tomas Manas į Nidą atvyko kaip rašytojas humanistas,

taigi Nobelio premijos laureatas įspėjo savo tautiečius ir kitataučius apie

fašizmą Europoje. Viename interviu „Karaliaučiaus viešajam laikraščiui“ 1929 m.

jis pabrėžė: „Visi šviesaus proto žmonės privalo turėti žodžio laisvę visose šalyse,

visuose kraštuose. <...> Nevykstu į Musolinio valdomą Italiją, nors taip labai ją

myliu.“

Po kurio laiko Tomas Manas paniro vasariškoje idilėje į savo darbus ir vengė

viešumos. Ir visgi kokia jo reikšmė Lietuvai ir lietuviams? 1929-aisiais, praėjus

Silvija Šimkutė 15m., Kėdainių r. Akademijos gimnazija

šešeriems metams, kai Klaipėdos kraštas tapo Lietuvos

dalimi, Lietuvos ir Vokietijos santykiai tapo labai įtempti. Buvo

pabrėžiama ir tai, kad Lietuvos intelektualai poilsiui mieliau

rinkosi ne Nidą, o Palangą. Atitinkamai reagavo ir Lietuvos

spauda į Tomo Mano apsistojimą šiame krašte. 1930 m.

rugpjūčio 31 d. išėjęs valstybinio laikraščio „Lietuvos aidas“

numeris rašė, jog Nidos gyventojai nustebinti neįprastai dideliu

poilsiautojų skaičiumi. Nekilę niekam jokių abejonių, kad

šimtai žmonių užplūdę Nidą, nes ten gyveno garsusis rašytojas,

o laikui bėgant susidomėjimas tik augo. Tarp vasarnamio

lankytojų buvo ir mokinių iš mažo Lietuvos miestelio

- Švėkšnos. Su jais rašytojas mielai praleisdavo popietes.

Pirmaisiais pokario metais Tomo Mano gyvenimas Lietuvoje

vėl aptarinėtas. Tai lėmė jo ir rašytojo Antano Venclovos

susitikimas Veimare, kuris buvo svarbus ir dėl vasarnamio -

užkirstas kelias jį sunaikinti.

1965 m. vasarnamis buvo atiduotas į viešosios bibliotekos

rankas ir renovuotas, atidaryta Tomo Mano gyvenimo

ir darbų Nidoje paroda. 1967 m. liepos 14 d. lankytojams

atsivėrė durys į Tomo Mano namus, tapusius muziejumi. Po

dvidešimties metų susidomėjimas buvo labai didelis: čia netgi

organizuotos seminarų sesijos. Per penkiasdešimt tūkstančių

turistų kasmet aplanko Nidą, dauguma jų - iš Vokietijos.

Muziejaus sėkmę, žinoma, lemia Tomo Mano populiarumas.

Buvusio vasarnamio viduje yra nedidelė, bet informatyvi

Nobelio premijos laureato gyvenimo ir darbų paroda.

Greta Jasinskaitė 17m., Šilutės r. Švėkšnos ,,Saulės“ gimnazija


REDA FELINSKYTĖ

KURŠĖNŲ LAURYNO IVINSKIO GIMNAZIJA

Beatričė Narbutaitė 17m., Panevėžio 5-oji gimnazija

89

90

Šiaurės vėjas ir berniukas

Vieną dieną mažas berniukas sėdėjo po medžiu prie upės ir valgė sumuštinį.

Atkeliavo Šiaurės vėjas. Jis pamatė berniuką ir taip papūtė, kad sumuštinis

įkrito į upę.

- Piktas Šiaury, - sako berniukas, - atiduok man mano sumuštinį, aš labai

alkanas!

- Ne, aš negaliu to padaryti, - atsako vėjas, - jis juk guli upėje. Tačiau štai

šauni staltiesė. Patiesk ją ant stalo ir ištark: „Duona, sviestas, mėsa“ ir viską, ko

paprašysi, turėsi ant stalo.

- Tai išties šaunu, - ištaria berniukas ir įsidėjęs staltiesę į krepšį nužygiuoja

į smuklę.

- Laba diena,- sako smuklės šeimininkas.

- Laba diena. Aneškite man stalą, prašyčiau, - sako berniukas.

- Argi tu tik sėdėsi prie stalo ir nieko nevalgysi? - stebisi smuklininkas.

- Ne, - atsako berniukas, - tik duokite man stalą.

Smuklininkas atnešė stalą į kambarį, kur berniukas buvo apsistojęs, o pats

tyliai išsliūkino į sodą ir pravėrė jo kambario langą. Berniukas išsiėmė staltiesę

ir užtiesė ant stalo.

- Bulvės, duona ir mėsa, - ištarė jis, ir ant stalo atsirado bulvės, duona ir

mėsa.

Smuklininkas, viską girdėjęs, naktį ateina į kambarį, kuriame miega berniukas,

paima staltiesę ir greit išbėga. Kitą rytą berniukas atsibunda alkanas. Jis

įkiša ranką į krepšį, o ten nebėra staltiesės! Berniukas grįžta prie medžio.

- Piktas Šiaury! - sako berniukas garsiai. - Tu pavogei mano staltiesę!

- Ne, - atsako vėjas, - aš jos nevogiau, tačiau štai tau avis. Pasakyk jai:

„Aš noriu auksinio.“ Ji išsižios ir iškris auksinis.

Berniukas grįžta į smuklę.

- Norėčiau kambario,- sako jis.

Ieva Molytė 12m., Vilniaus ,,Saulės“ privati gimnazija

Smuklės šeimininkas vėl klausia:

- Argi nieko nevalgysi?

- Ne, aš pavargęs ir noriu miego, - atsako berniukas ir nueina į kambarį.

Smuklininkas vėl nusliūkina į sodą ir praveria kambario langą. O ten berniukas

sako aviai:

- Aš noriu auksinio.

Avis išsižioja ir auksinis nukrenta ant grindų.

- Šaunu. Dabar galėsiu suvalgyti neblogus pusryčius, - ištaria berniukas ir

nueina miegoti.

Kitą rytą atsibudęs jis neranda avies ir vėl eina prie didžiojo medžio.

- Piktas Šiaury, - sako berniukas,- tu pavogei mano avį.

- Ne, - atsako Šiaurys, - aš jos nevogiau, tačiau štai tau maišas, o jame

lazda. Ši lazda stebuklinga. Eik į savo kambarį ir padėk maišą ant grindų. Tada

garsiai ištark: „Aš noriu tūkstančio auksinių“ ir eik miegoti.

Berniukas vėl ateina į smuklę, nueina į kambarį, padeda maišą ant žemės

ir ištaria:

- Aš noriu tūkstančio auksinių!

Smuklininkas stovi sode ir girdi ,ką sako berniukas. Naktį jis ateina į kambarį

ir atriša maišą. Lazda iššoka iš maišo ir pradeda jį lupti. Berniukas nubunda

ir viską pamato.

- Kur mano staltiesė? - klausia berniukas.

- Čia, - atsako smuklės šeimininkas ir ištraukia staltiesę iš krepšio.

- Kur mano avis? - vėl klausia berniukas.

- Tvarte, - atsako šis.

Berniukas pasiima staltiesę, avį iš tvarto ir išeina, o lazda ir toliau muša

smuklės šeimininką.


DOVYDAS JANUŠKA

KAUNO MARTYNO MAŽVYDO PAGRINDINĖ MOKYKLA

91

Akvilė Paulauskaitė 14m.,

Naujosios Akmenės ,,Saulėtekio“ progimnazija

Mažoji Mėnulio draugė

Kiekvieną vakarą dangų nušviečia Mėnulis. Kartais jis pasirodo sočiai pavakarieniavęs,

toks apvalus ir storas, o kartais plonas ir sulinkęs.

Danguje Mėnulis turi devynias galybes draugių. Mažos ir didelės, jaunos ir

senos žvaigždės spinduliuoja kartu su Mėnuliu padarydamos tamsią ir nykią naktį

šviesią bei draugišką. Ir štai visai neseniai šalia Mėnulio įsikūrė nauja Žvaigždė. Dar

niekada Žvaigždė negyveno taip arti Mėnulio, tad jie greitai susidraugavo.

Mažoji Žvaigždė iš aukštai daug mato: stogus ir bažnyčias, mašinas ir dviračius,

teatrus ir scenas ir gausybę žmonių. Žmones, kurie verkia, ir žmones, kurie džiaugiasi.

Ji mato didžius žmones ir mažus žmogelius. Mato žmones ilgais ir trumpais

plaukais. Ji stebi žmones švariais, o kartais ir labai murzinais batais.

Bet mieliausia jai stebėti vaikus. Jie visąlaik tokie linksmi, žaidžia ir juokiasi kartu.

Įsibėgėjus vakarui, kai Mažoji Žvaigždutė pradeda švytėti, jie ruošiasi miegoti, lipa

į savo loveles, o prie jų priėję mama ar tėtis, seka pasaką prieš miegą. Tuo metu ir

vaikai stebi Mažąją Žvaigždutę. Prieš užmigdami jie spokso į dangų, o Žvaigždutė

linki jiems saldžių sapnų.

Žinoma, danguje gyvena gausybė kitų žvaigždžių, o viena iš jų gyvena visai

netoli Mažosios. Tai labai sena ir liūdna Žvaigždė. „Dabar aš jau tokia sena, o

dar niekada į mane nežiūrėjo nė vienas vaikas ir nedžiūgavo mane matydamas!“-

mąstė Senoji Žvaigždė ir bemąstydama sugalvojo niekšybę. Vieną naktį ji nuėjo

pas Mažąją Žvaigždutę ir pradėjo jai pasakoti: „Visos žvaigždės miršta! Tu švytėsi

tik kelias naktis, o tada užgesi amžiams!“ Mažoji Žvaigždutė labai nusiminė. „Aš

nenoriu mirti! Aš su tokia meile šviečiu vaikams“, - pagalvojo drąsiai. Ir jai šovė

Liucija Juodviršytė 16m.,

Anykščių Antano Baranausko pagrindinė mokykla

92

Emilija Valaitytė 12m.,


Gabija Melichauskaitė 15m.,

Klaipėdos r. Dituvos pagrindinė mokykla

mintis: „Aš šviesiu dienomis, o naktį miegosiu. Tuomet aš nebūsiu tikra Žvaigždė ir

man nereikės mirti.“

Kitą naktį Mėnulis nustebo, kad šalia nėra mažosios draugės. Ryte pakilusi

Saulė ėmė šildyti savo spinduliais Žemę. Ji pastebėjo Žvaigždutę, išvydo jos akyse

ašaras. „Žvaigždute, ką tu čia veiki?“ - paklausė Saulė švelniu balsu. „Aš noriu

ryškiai ir ilgai šviesti, bet tu esi tokia ryški, kad vaikai manęs nemato“, - paaiškino

Žvaigždutė Saulei. „Tu esi Mėnulio draugė, - atsakė ši. - Tavo darbas - nušviesti

naktį ir tu visąlaik taip džiūgavai matydama laimingus vaikus. Negi nori, kad jie

kiekvieną vakarą liūdėtų?“ To Mažoji Žvaigždė tikrai nenorėjo ir atsisveikino su

Saule. „Nešdama laimę kitiems tu taip pat būsi laiminga. Atrask drąsos ir nebijok

daugiau nė vienos ateinančios nakties!“- atsisveikindama pasakė Saulė.

Sugrįžus draugei Mėnulis džiūgavo iš laimės. Mažoji Žvaigždutė papasakojo

jam apie savo pokalbį su Saule. Mėnulis labai įdėmiai ir susikaupęs klausėsi, o

išgirdęs Saulės žodžius, pritariamai linktelėjo. „Aš tau atskleisiu žvaigždės paslaptį!

Kiekviena žvaigždė giedrą ir gražią naktį nukrenta iš dangaus. Vaikas, matydamas

krintančią žvaigždę, sugalvoja norą. Šis noras leidžia žvaigždei gyventi

amžinai. Todėl žvaigždės yra nemirtingos“, - sakė jis. Tą naktį bičiuliai dar ilgai

plepėjo. Kitą naktį dangus buvo giedras ir šaltas. Pirmasis sniegas užklojo medžius,

namų stogus ir gatves. Tą vakarą ypač daug vaikų sėdėjo prie lango ir žvelgė į

dangų. Kai Mažoji Žvaigždutė krito iš dangaus, ją nulydėjo dvi mažo berniuko

akutės ir DIDELĖ jo svajonė. Išpildydama šią svajonę Mažoji Mėnulio draugė

suteiks dar daug džiaugsmo...


RUGILĖ-GABRIELĖ STRECKAITĖ

ŠIAULIŲ SIMONO DAUKANTO GIMNAZIJA

93

Ineta Balčiūnaitė 11m., Kaišiadorių Vaclovo Giržado progimnazija

Kamilė Vasiliauskaitė 15m., Vilniaus Mykolo Biržiškos gimnazija

94

Deimilė Janonytė 12m., Kaišiadorių Vaclovo Giržado progimnazija

Roberta Gedvilaitė 15m., Šiaulių r. Naisių mokykla


Ugnė Simutytė 16m., Vilniaus Pilaitės gimnazija

Rugilė Truncytė 14m., Kelmės ,,Aukuro“ pagrindinė mokykla

95

Kai gyvūnai į veidrodį žiūri

„Aš turėčiau nueiti į kirpyklą!“- žvilgtelėję į veidrodį mes

žinome: čia esu aš ir aš taip atrodau. Tačiau gyvūnams tai

ne visada suprantama. Tyrimai parodė, kad mūsų augintiniai

šunys ir katės neatpažjsta savo atspindžio, jie įsivaizduoja

matą visai kitą šunį ar kitą katę.

Sakoma, kad delfinai yra labai protingi. Ar jie protingesni

už kitus gyvūnus? Ar jie save atpažįsta žiūrėdami į

veidrodį? Elena iš Heidenheimo iškėlė šį klausimą ir mes

jį uždavėme biologui Lorenzui von Fersenui iš Niurnbergo

zoologijos sodo.

Delfinai nėra vieninteliai gyvūnai, kurie save atpažįsta

veidrodyje. Tą patį geba keletas primatų (šimpanzės arba

orangutangai), šarkos, drambliai ir, kaip neseniai paaiškėjo,

kiaulės. Beje, žmonių vaikai pradeda suprasti, ką mato

veidrodyje, maždaug nuo aštuoniolikos mėnesių. Iki tol vaikai

nesuvokia, kad jie ir atvaizdas veidrodyje yra vienas asmuo.

Kas yra „veidrodžio testas“? Veidrodžio testu, kurį 1970

metais atrado Jungtinių Amerikos Valstijų psichologas Gordonas

Galupas, tiriama, ar individas suvokia savo egzistavimą.

Savęs suvokimas yra sudėtingo ir abstraktaus mąstymo

įrodymas.

Dviem dideliems delfinams prieš keletą metų Niujorko

akvariume buvo atliekamas veidrodžio testas. Gyvūnai

buvo pažymėti netoksiškais, vandeniui atspariais dažais.

Delfinai kiekvieną kartą plaukdami pro veidrodį įdėmiai

stebėjo tas žymes. Plaukdami jie pasisukdavo, apsiversdavo,

kad geriau matytų pažymėtas vietas. Tačiau dėmė ant

kolegos kūno jų nesudomino.

Mokslininkų, kurie jau seniai tiria banginių ir delfinų

tarpusavio ryšius, rezultatas nenustebino. Jūrų žinduoliai

turi labai intensyvius socialinius ryšius su savo gentainiais.

Delfinų ir žmonių smegenys yra panašios. Taigi, delfinai turi

galimybę palaikyti socialinius ryšius dėl itin išvystytų smegenų.

Jų bendras smegenų dydis ir struktūra yra panašūs

į žmogaus, bet atskiros dalys labai skiriasi. Tikėtina, kad

delfinai yra ne mažiau protingi nei žmonės, bet tai sunku

pamatuoti.

Ar tai reiškia, kad mūsų draugai šunys neprotingi? „Šunys

nesupranta veidrodžio testo galbūt dėl to, kad kitus jie

atpažįsta pagal kvapą ir garsą“, - sako psichologijos profesorius

Helmutas Prioras. Išvada: veidrodinis atspindys neturi

kvapo ir neskleidžia garsų, o tai visiškai nesuprantama šunų

pasaulyje, todėl yra ignoruojama.

GIEDRIUS VALINCIUS

KALVARIJOS SAVIVALDYBĖS SANGRŪDOS

GIMNAZIJA

96


Dovilė Pakalkaitė 12m.,


Karolis Šalkauskas 16m.,

Šiaulių ,,Saulėtekio“ gimnazija

Dainora Gajauskaitė 16m.,

Kelmės r. Tytuvėnų gimnazija

97

Kur apleisti vaikai randa savo namus

Kiekvienas vaikas privalo augti šeimoje. Ši mintis paskatino 1949

m. įkurti pirmą pasauly ,o 1956 m. pirmą Vokietijoje SOS vaikų

kaimą. Apie 20000 vaikų dabar gyvena Hermano Gmeinerio sumanytuose

SOS vaikų kaimuose. Gmeineris buvo tvirtai įsitikinęs ,kad

kiekvienas vaikas turi teisę į šeimą. Pirmasis SOS kaimas atsirado po

Antrojo pasaulinio karo Austrijoje. Dar 1949 m., kurdamas pirmąjį

SOS vaikų kaimą, jis tenorėjo išlikusiems po karo našlaičiams suteikti

šeimą ir naujus namus. Geras pavyzdys turėjo neįtikėtiną efektą. Jau

1964 m. buvo 30 vaikų kaimų Europoje. Šiandien daugiau kaip šimte

įvairių pasaulio šalių jų yra daugiau kaip 500.

„Tėčių“ SOS kaimuose nėra. Nors kaimo valdytojas yra vyras,

bet namų šiluma ir jų jaukumu rūpinasi vien „mamos“. Kaimo mamos

gyvena kiekviename kaime. Jos rūpinasi dauguma vaikų, kurie

visai neturi namų arba negali ten ilgiau likti. SOS vaikų kaimo idėjos

tikslas - suteikti galimybę pasaulio berniukams ir mergaitėms augti

šeimoje. Jai priklauso mama, kuri visą parą rūpinasi vaikais, broliai ir

seserys, su kuriais jie kaip tikroje šeimoje žaidžia, juokiasi bei ginčijasi.

Tai pagrindas, tikino Hermanas Gmeineris, kuris svarbus visiems

vaikams ,nes tai galėtų išugdyti jų pasitikėjimą savimi ir sugebėjimą

įsilieti į gyvenimą.

SOS vaikų kaimo idėjos širdis - vaikų kaimo mama. Ji gyvena

namuose su 5-10 vaikų. Tai yra pats svarbiausias principas, nes ji ne

tik priima vaikus, bet, svarbiausia, privalo tapti jiems sava. Tai vaikų

kaimo mamoms yra pats didžiausias iššūkis. Kadangi vaikai, kurie

atvyksta pas jas, jau turi skaudžių patirčių: jų tėvai yra arba mirę,

arba dėl ligos ar narkotikų vartojimo ir kitų problemų patekę į tokią

padėtį, kad patys nebegali pasirūpinti savo vaikais. Vaikai, atvykę

Eliza Kavalkavaitė 15m., Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazija

į vaikų kaimo šeimą, yra liūdni, pikti, psichologiškai arba fiziškai

pažeisti. Kaimo vaikų mama turi padėti jiems jaustis saugiems ir

visaverčiams - dažnai pirmą kartą gyvenime. Mamos turi įgauti

vaikų pasitikėjimą ir tapti jų rėmėjomis. Su mokytojų ir psichologų

pagalba vaikai turi išmokti pasidalinti vargais ir rūpesčiais bei

susitvarkyti su praeities skriaudomis. Kad sugebėtų išspręsti šias

sunkias problemas, visos SOS vaikų kaimo mamos turi turėti socialinio

pedagogo išsilavinimą.

Kiekviename SOS vaikų kaime yra apie 10 tokių šeimų.

Vaikai, gyvenantys SOS šeimose, lieka jose iki tol, kol užauga.

Daugelyje šalių šiandien kyla esminė vadinamųjų socialinių

našlaičių problema. Tai reiškia, kad vaikai savo šeimoje turi didelių

bėdų. Todėl visuomenei yra svarbiausia spręsti tokios šeimos problemas

taip, kad vaikai, praėjus kuriam laikui, galėtų vėl sugrįžti

pas savo tėvus. Per pastaruosius metus SOS vaikų kaimuose

atsiranda vis daugiau naujų pasiūlymų vaikams, jaunuoliams bei

jų šeimoms. Pavyzdžiui, yra gyvenančių vaikų ir jaunimo grupės.

Ten trumpam ar kiek ilgesniam laikui priglaudžiami jaunuoliai,

kurie atsiduria kritinėse situacijose. Grupės tikslas - vėl sugrąžinti

vaikus į savo šeimas. Kad tai pavyktų, jaunuoliai ir jų tėvai įsipareigoja

dalyvauti pedagogų ir psichologų programose, kad galėtų

išspręsti savo problemas. Be to, pagal poreikius kaime veikia vaikų

darželiai, mokyklos ir sveikatos centrai. Kartais kurioje nors šalyje

neužtenka mokyklų arba yra nepakankama medicininė priežiūra.

Įkurdamas papildomas įstaigas SOS vaikų kaimas remia ne tik

kaimo šeimas, bet dažnai ir visą regioną.


EGLĖ GEDVILAITĖ

KLAIPĖDOS EDUARDO BALSIO MENŲ GIMNAZIJA

Gabrielė Petrauskaitė 18m., Rokiškio r. Pandėlio gimnazija

99

Vaikų kūrybinės iniciatyvos fondas

TAVO ŽVILGSNIS

Vertimų ir iliustracijų projektas

VI-oji knyga

2015

Projekto vadovė Zita Martinėlienė

Kalbos redaktorius Rimantas Martinėlis

Meno ir technikos redaktorius Artūras Bačinskas

Pirmame viršelyje panaudotas Lazdijų Motiejaus Gustaičio gimnazijos mokinės Gabijos Baranauskaitės piešinys

Leido Vaikų kūrybinės iniciatyvos fondas, Filaretų g.36A LT-01210, Vilnius

tel. (8 5) 252 6684, www.vkif.lt

TAVO ŽVILGSNIS 2015

Create successful ePaper yourself

Delete template?

Save as template?