Tavo Žvilgsnis 2010

Vaikų kūrybinės iniciatyvos fondas
TAVO ŽVILGSNIS
Vertimų ir iliustracijų projektas
II-oji knyga
Vilnius / 2010

UDK 76-053.2(474.5)(084)
Ta331
ISBN 978-609-95223-0-2
©Vaikų kūrybinės iniciatyvos fondas
Vertė iš anglų kalbos:
Rūta Mikėnaitė, Kėdainių „Aušros“ gimnazija
Greta Kertenytė, Kaišiadorių r. Žaslių pagrindinė mokykla
Bernadeta Varkojutė, Kretingos Jurgio Pabrėžos gimnazija
Digna Čaplikaitė, Varėnos r. Merkinės Vinco Krėvės gimnazija
Ieva Urbonaitė, Panevėžio „Žemynos“ vidurinė mokykla
Lukas Valčeckas, Vilniaus „Šaltinėlio“ privati mokykla
Vertė iš prancūzų kalbos:
Roberta Žeimytė, Pasvalio Lėvens pagrindinė mokykla
Emilija Vaišnoraitė, Briuselio II – oji Europos mokykla
Tadas Šiaučiūnas, Radviliškio r. Šeduvos gimnazija
Irmantė Vaišvilaitė, Radviliškio Lizdeikos gimnazija
Monika Bunduraitė, Šiaulių Gegužių vidurinė mokykla
Giedrė Burbaitė, Varėnos „Ąžuolo“ gimnazija
Vertė iš rusų kalbos:
Dovilė Merkeliūnaitė, Šakių r. Sudargo Martyno Sederevičiaus
pagrindinė mokykla
Vytautas Bagušauskas, Vilkaviškio r. Paežerių pagrindinė mokykla
Aurimas Tamulionis, Pasvalio r. Pumpėnų pagrindinė mokykla
Viktorija Laurinavičiūtė, Šiaulių r. Voveriškių pagrindinė mokykla
Gabrielė Tamošaitytė, Akmenės r. Papilės Simono Daukanto
gimnazija
Rasa Miliauskaitė, Leipalingio pagrindinė mokykla
Vertė iš vokiečių kalbos:
Gabrielė Butkutė, Kauno Martyno Mažvydo vidurinė mokykla
Rovena Rimkevičiūtė, Telšių r. Nevarėnų vidurinė mokykla
Deimantė Šadagytė, Šilutės Martyno Jankaus pagrindinė mokykla
Gabrielė Juknevičiūtė, Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazija
Monika Janušaitė, Panevėžio „Aušros“ vidurinė mokykla
Indrė Balčiūnaitė, Panevėžio r. Raguvos gimnazija
Kai kalbame apie lobius, dažniausiai mūsų sąmonėje iškyla toks gražus, tarsi tik
pasakose įmanomas vaizdinys. Lobis pagal „pasakišką“ supratimą turėtų nešti laimę
tam, kuris jį surado. Bet Jūs, tikrai žinodami visas „lobio“ reikšmes, sakysite: netiesa,
daugeliu atvejų lobiais gali naudotis visi, be to, ir tie lobiai neišsenkami. Žinoma,
turime galvoje kalbos turtus. Per tūkstantmečius jie buvo kaupiami po kruopelytę
(lietuviai darbštūs – prinešė jų gausiai), todėl dabar tikrai galime jais didžiuotis ne
tik tai sakydami, bet įrodydami gyvais pavyzdžiais. Tą galėtų padaryti kiekvienas
„TAVO ŽVILGSNIO“ dalyvis. Jeigu mums, vertėjams, prireiks šmaikščiai ir taikliai
apibūdinti kieno nors eiseną, poilsį, kalbėseną ar kitus veiksmus, sunku būtų rasti
kitą, ne lietuvių, kalbą, kuri siūlytų tiek galimybių, sakysime, sinonimikos ar frazeologijos
srityse. Telieka pasistengti, nes gebėjimas parinkti tinkamiausią žodį, frazę
ar posakį – vertėjo meistriškumo išraiška. Jis, gerokai pasirausęs galvoje ar žodyne,
prisimindamas senelių ar tėvų kalbą, gali skaitytojui atverti duris į kalbos ir kultūros
lobynus.
„Stinga išraiškos priemonės, vartok tarmybę“, - sakė Rygiškių Jonas (Jonas
Jablonskis).
„Ar visuomet vaizdingas žodis geriau už neutralų?“ – svarstydamas žodžių vartosenos
tikslingumą klausia Juozas Pikčilingis.
Šis garbingų kalbininkų „ginčas“ netiesiogiai pabrėžia vertėjo atsakomybę:
viskas priklausys nuo originalaus teksto funkcijos, stiliaus, autoriaus pozicijos, bet
vertėjas visa tai privalo susekti, pajusti ir neklysti parenkant atitikmenį, neprarasti
pusiausvyros, nelyginant akrobatas ant lyno.
O ko gi, manote, tikisi ir laukia šių laikų įnoringasis skaitytojas iš mūsų, vertėjų?!
Suprantama – pagalbos. Pagalbos siekiant pasinaudoti įvairiausiais lobiais: mokslo,
meno, literatūros, istorijos – argi visus beišvardinsi.
Mieli „TAVO ŽVILGSNIO“ dalyviai! Beliktų palinkėti sėkmės jūsų prasmingoje
veikloje, tačiau štai koks klausimas neduoda ramybės: kodėl vis dėlto pykstame,
jeigu šalia teksto, nors ir rimtų rimčiausio, nepamatome iliustracijos. Gal ne veltui
sakoma, kad tekstas įgauna svorį tik šalia jo atsiradus iliustracijai. Taigi jos didenybė
iliustracija, puikioji paslaptingoji dama, suteikianti drąsos, solidumo ir įtaigos savo
riteriui – tekstui.
Nuoširdžiai linkime pastebėti ir įvertinti jų darnos svarbą.
Projekto vadovė Zita Martinėlienė

Vertimai iš anglų kalbos
Meškiukas Bū
Mažasis Bū savo tėveliams padėjo tvarkytis sode.
- Tu dirbi labai sunkiai, eik valandėlę nusnūsti, - sako
mamytė savo mažajam meškučiui.
- Bet aš nenoriu ilsėtis! Aš noriu padėti jums čia, sode!
Na, gerai, mamyte, aš pabandysiu, - atsakė Bū.
- Štai koks geras meškutis! Nedidelis pogulis tau išeis
tik į naudą! Štai truputis skanios sriubos prieš miegą, - sako
Bū tėvelis.
Štai ateina Paršelis. Jis turi trimitą!
- Ką tu veiki ten, lovoje? – pasidomėjo Paršelis.
- Bandau užmigti, - atsako Bū.
- Gera mintis, Bū. Aš tau pagrosiu. Tai turėtų padėti.
Bet štai atšokuoja Varlius.
- Bū! Dabar ne laikas gulėti lovoje! Ką tu ten veiki? –
sušunka.
- Aš bandau užmigti, o Paršelis man padeda, - atsiliepė
Bū.
- O, gerai! Aš taip pat padėsiu! Paršelis gros, o aš
dainuosiu, - pasiūlė Varlius.
Bet štai pasirodo Lapinas.
- Kas čia vyksta? – paklausė jis.
- Paršelis su Varliumi padeda man užmigti, - sušuko Bū.
- Niekas negali ilsėtis tokiame triukšme. Aš tau
paskaitysiu knygą. Paršeli! Varliau! Nutilkit! – supyko
Lapinas.
- O, paskaityk ir mums su Varliumi, - sušuko Paršelis.
- Mielas Lapine, tu padėjai man puikiai išsiilsėti, gal
dabar ir tu prigulk, - pasiūlė Bū ir nuėjo į sodą toliau dirbti.
- Kur tavo draugai? – pasiteiravo Bū mama.
- O, jie visi dabar mano lovoje, miega. Na, žinai, padėti
kam nors užmigti yra sunkus darbas!
4
5

Vertimai iš anglų kalbos
6
7

Vertimai iš anglų kalbos
8
9

Vertimai iš anglų kalbos
Žiūronai
Ir ką gi vaikai veikia su žiūronais? Pirmas dalykas, sustoję pailsėti, mano žiūronus vaikai palieka
ant uolų ir kelmų. Paėjėjus kokį pusvalandį aš sakau: „Ei, paduokite man žiūronus, noriu pažiūrėti,
ar ta balta dėmė ant uolos krašto yra kalnų ožys“. Be abejo, aš žinau, kad žiūronai jau yra kažkur
palikti, kai vaikas man atsako: „Nėra ten jokio ožio. Turbūt tai tik dėmė ant jūsų akinių“.
Be to, kad žiūronais galima žymėti poilsio vietas kelionėse, tuo suteikiant džiaugsmo kitiems
stovyklautojams, kurie juos atranda, jūs galite pasinaudoti žiūronais stebėdami tolimus objektus.
Žiūronai yra būtini stebint laukinę gamtą, o tai yra užsiėmimas, praturtinantis bet kurią išvyką į
gamtą. Žiūronai yra ypač naudingi apžiūrint teritoriją, nes tai leidžia išsirinkti patikimiausią maršrutą.
Aš netgi esu naudojęs žiūronus tam, kad galėčiau apžiūrėti karvių, besiganančių laukuose, kuriuos
norėdavau pereiti, fizionomijas. Jeigu bent viena iš karvių atrodo pikta, per ganyklą neinu.
Su žiūronais galima pamatyti, ar uogos ant kalvos krašto prisirpusios. Be to, su jais galima žiūrėti
ne tik į didelius objektus tolumoje, bet stebėti ir mažus padarėlius, esančius netoliese, tarkim,
stebėti vabalą, esantį už septynių ar aštuonių pėdų. Skruzdėlė ar žiogas, padidintas žiūronais, gali
būti įdomesnis už daugumą pramoginių televizijos laidų.
Kartą išsukau iš žiūronų lęšį ir nukreipęs saulės spindulį į pintį uždegiau laužą.
Ant žiūronų, paprastai šiek tiek virš vieno okuliaro, būna užrašyti tokie
skaičiai: 7x35. Septynetas reiškia, jog žiūronai objekto vaizdą padidins septynis
kartus, o 35 parodo galinio didinamojo stiklo skersmenį milimetrais.
Pakėlus žiūronus prie akių, žmonėms kartais sunku rasti
objektą, kurį jie nori pamatyti. Gudrybė yra ta, kad
pirmiausia reikia įsižiūrėti į norimą objektą pačiam, o
tada, nejudinant galvos ir akių, pakelti prie jų žiūronus.
Nuostabu! Objektas turėtų būti prieš jus, tik
septynis kartus didesnis. Teks pasitreniruoti su
savo žiūronais, kol pavyks objektą „sugauti“
iš karto. Priešingu atveju, bemakaluodami
žiūronais aukštyn, žemyn ir aplink,
mėgindami surasti tai, ko ieškote,
galite pražiopsoti daug gražių
priartintų laukinės gamtos vaizdų.
10
11

Vertimai iš anglų kalbos
12
13

Vertimai iš anglų kalbos
Endis - šunų vedžiotojas
Endis gyveno aukšto rudo namo viršutiniame aukšte,
Niujorke. Visi namai šioje gatvėje buvo tokie pat. Jie visi
buvo pastatyti iš rausvojo smiltakmenio ir raudonų plytų .
Apvijęs Endžio namą į viršų stiebėsi vynmedis. Pirmajame
namo aukšte gyveno ponia Džonson ir jos šuo Čarlis. Endis
kiekvieną dieną žaisdavo su Čarliu.
Vieną rytą Endis labai nustebo. Jis pamatė mergaitę
ilgais juodais plaukais, nusivedančią gatve Čarlį su kitais
dviem šunimis. Endis paklausė ponios Džonson:
- Kodėl ta mergaitė nusivedė Čarlį?
- Ji yra šunų vedžiotoja ir jos vardas Nikė. Ji ves Čarlį
pasivaikščioti kiekvieną rytą, - pasakė ponia Džonson.
- Aš norėčiau būti Čarlio vedžiotojas,- tarė Endis.
Ponia Džonson nusijuokė ir pasakė:
- Ak, tu per jaunas.
Endis pamatė grįžtančią Nikę su šunimis. Jis nubėgo jų
pasitikti.
- Čarlis yra mano draugas. Mes gyvename tame
pačiame name,- pasakė jis Nikei.
Nikė sukikeno.
- Aš matau,- tarė Nikė. – Maniau, kad pamatęs tave jis
pames uodegą.
Tada Endis paklausė Nikės:
- Kokio amžiaus turėčiau būti, kad galėčiau tapti šunų
vedžiotoju?
Nikė mįslingai pažvelgė į Endį.
- Ką gi ,- tarė ji, - tu dar truputį per jaunas.
Kitą dieną Endis su Čarliu jau laukė Nikės. Ji atėjo vedina
dviem šunimis. Endis paklausė, ar galėtų eiti kartu su ja.
- Galbūt aš galėčiau laikyti pavadėlius? - paklausė
Endis.
Nikė nusišypsojo.
- Gali eiti kartu, jei nori, - tarė ji, - bet pavadėlius laikysiu
aš. Šunys labai stipriai juos traukia. Bijau, kad jie ves tave,
o ne tu juos.
- Tai jie žino kur eiti? - paklausė Endis.
- O taip, - atsakė Nikė. - Tokie yra šio darbo sunkumai.
Tas pats diena po dienos.
Po kiek laiko Nikė ir Endis su šunimis atėjo į mažą
parkelį. Endis stebėjo, kaip Nikė riša prie suolelio šunis.
- Aš turiu paskambinti,- pasakė Nikė. - Ar tu galėtum
prižiūrėti šunis, kol manęs nebus?
Endis buvo sužavėtas. Staiga jis išgirdo sirenos garsą.
Galbūt tai buvo policijos mašina arba gaisrinė. Jis nubėgo
prie gatvės kampo, kad pamatytų, kas įvyko. Policijos
sunkvežimis su įjungta sirena lėkė gatve dideliu greičiu.
Jis kėlė tokį didelį triukšmą, kokio Endis dar niekad nebuvo
girdėjęs. Berniukas tol žiūrėjo į didelį sunkvežimį, kol šis
buvo matomas. Po to jis grįžo prie suoliuko. Pusiaukelėje
jis pamatė damą su dideliu šunimi, mojančią jam ranka
ir kažką rodančią. Nikė skubėjo pereiti gatvę. Endis
žvilgtelėjo į šunis ir greit suprato, kas negerai. Vienas šuo
buvo dingęs. Dingęs šuo buvo Čarlis!
- O, kas dabar bus ?- sušuko Nikė. - Aš negaliu jo ieškoti
su visais šiais šunimis.
14
15

Vertimai iš anglų kalbos
16
17

Vertimai iš anglų kalbos
Susitikimas
Tūkstantis devyni šimtai trisdešimtųjų metų rudenį
Edvardas išvyko paviešėti pas savo draugus poną ir ponią
Furnesus. Štai kaip jis apibūdino tą savaitgalį knygoje,
pavadintoje „Karaliaus istorija”.
Šeštadienį oras buvo šaltas ir vėjuotas, lauke smarkiai
lijo, todėl mes negalėjome jodinėti. Nusprendėme pasilikti
namuose, pavalgyti priešpiečius su keliais ponios Furnes
draugais.
Pirmą valandą atvyko ponia Volis su savo vyru. Ji buvo
labai gražiai apsirengusi, nuolatos šypsojosi. Kelias minutes
ji kalbėjo su ponu Furnesu, o tada ponia Furnes pakvietė
ją susipažinti su manimi.
- Pone, norėčiau jus supažindinti su viena mieliausių,
brangiausių ir geriausių savo amerikiečių draugių, ponia
Volis Simpson.
- Kaip laikotės, ponia Simpson? - tariau, - prašom ateiti
ir prisėsti.
Ponia Furnes mus paliko vienus, ir mes pradėjome
kalbėtis. Nebuvo sunku pastebėti, kad Volis prastokai
jautėsi. Ji buvo smarkiai peršalusi, akys paraudusios.
- Manau, mūsų angliški namai nėra labai šilti, - pasakiau,
- čia mes neturime amerikietiško centrinio šildymo.
Tuomet stojo ilga, nejauki tyla. Ponia Simpson pasisuko
ir žiūrėdama pro langą tarė:
- Jūs mane nuvylėte, pone.
- Ir kodėl gi? - šiek tiek nustebęs paklausiau.
- Todėl, kad visi manęs klausia tik apie amerikietiškąjį
centrinį šildymą. Maniau, jog Velso princas kalbės apie ką
nors šiek tiek įdomesnio.
Tuomet pradėjau juoktis.
- Kas nors negerai, pone? - paklausė Volis, - ar pasakiau ką ne taip?
- Ne, - paprieštaravau, - juokiuosi, nes jūs man pasakėte tiesą, nemelavote.
- Bet kodėl jums tai juokinga? Argi ne visi taip daro?
- Žinote, vieną dieną būsiu Anglijos karalius, - atsakiau, - žmonės manęs bijo. Jei pasakyčiau, jog dangus yra geltonas, jie atsakytų:
„Taip, sere, jūs teisus”. Jei pasakyčiau, jog trečiadienis - pirma savaitės diena, žmonės sakytų: „Taip, sere, jūs teisus”. Net jei pasakyčiau,
kad Škotija didesnė už Kanadą, jie ir vėl atsakytų: „Taip, sere, jūs teisus!” Bet jūs pasakėte, kad esu nuobodus! Jūs man pasakėte tiesą.
Man tai labai patinka!
Vėl nutilome. Tuomet Volis ėmė juoktis:
- Ar galiu pasakyti dar vieną dalyką, pone?
- Žinoma, ponia Simpson, kas yra?
- Dėl jūsų kelnių, sere.
- Mano kelnių?
- Taip, pone. Jos juodos, o jūsų batai - rudi. Šios dvi spalvos nedera. Atsistojau ir pažiūrėjau į veidrodį.
- Taip, ponia Simpson, jūs visiškai teisi. Atrodau tikrai labai keistai. Kitą kartą kai susitiksime, būsiu geriau apsirengęs.
Kai pietūs buvo paruošti, nuėjome į valgomąjį. Aš atsisėdau viename stalo gale, o Volis - kitame. Ją stebėjau labai įdėmiai. Mačiau,
kokios gražios jos rankos. Ji pradėjo kalbėti su ponia Furnes, po to atsisuko į mane ir nusišypsojo. Pasijutau labai laimingas.
18
19

Vertimai iš anglų kalbos
20
21

Vertimai iš anglų kalbos
Napoleonas
Nors Napoleonas buvo palyginti žemas, jo ūgis tesiekė vieną metrą ir
šešiasdešimt septynis centimetrus, apskritai jo išvaizda galėjo tik stebinti. Jo
sekretorė Meneval sako, kad imperatoriaus galva ir biustas niekuo nenusileido
įspūdingiausiam antikiniam biustui, išlikusiam iki mūsų dienų. Ponia Remiuso
teigia tą patį: „Jo kakta, akių bei nosies linijos tiesiog nuostabūs ir primena
antikinius medalius“. Šatobrianas prisimena savo pirmąjį susitikimą su Napoleonu:
„Jo šypsena buvo nuostabi ir maloni, o akys kerinčios dėl ypatingos jų padėties
ir tarsi jas įrėminančių antakių”. Prie visų šių fizinių dovanų pridėjus ypač aiškų ir
blaivų protą, įspūdis tampa neišdildomas.
Napoleonas buvo imlus skaitytojas, netgi žygyje turėdavo kilnojamąją
biblioteką. Be istorinių veikalų, jis itin žavėjosi Kornelio ir Rasino darbais. Dažnai
lankydavosi teatre ir palaikė draugiškus santykius su Talma, puikiu tragedijų
aktoriumi. Iš esmės jo domėjimąsi tragedija skatino noras suvokti žmogaus poelgių
motyvus. „Norėčiau būti savo paties palikuonimi ir matyti, ką tokie poetai kaip
Kornelis padarytų iš mano minčių, jausmų ir posakių”. Tačiau jo požiūris į literatūrą
ir meną buvo politinė gudrybė - Napoleonas tenorėjo paversti juos varomąja
propagandos jėga.
Napoleonui nesisekė palaikyti trumpų malonių pokalbių, tačiau kalbėdamas
konkrečia tema jis pasiekdavo ypatingų aukštumų. Meternichas 1820m. rašė:
„Pirmas dalykas, kuris mane labiausiai pribloškė, buvo ypatingas jo įžvalgumas
ir minties bei jos eigos paprastumas. Pokalbiai su Napoleonu visuomet turėjo
nepaaiškinamo žavesio. Kalbėdavo jis be užuolankų, atsisakydamas nereikalingos
pompastikos, aiškiai dėstydamas savo mintis ir nenutraukdamas tol, kol neprieidavo
prie visiškai aiškių išvadų, visuomet rasdamas tinkamą žodį daiktams apibūdinti, o
jei kalboje tokio dar nebūdavo – sukurdavo jį, mokėdamas prikaustyti klausytojo
dėmesį. Taip pat atsižvelgdavo į prieštaravimus ir pastabas. Jis priimdavo jas,
išsiaiškindavo ar atremdavo, nepakeisdamas tono ir neperžengdamas dalykinio
pokalbio ribos. Niekuomet nejaučiau diskomforto sakydamas jam tai, kuo tikėjau,
net ir tada, kai tai nebuvo jam malonu”.
22
23

Vertimai iš anglų kalbos
24
25

Vertimai iš anglų kalbos
Didžioji kinų siena
Yra žinoma, kad Didžioji kinų siena driekiasi daugiau nei
1900 kilometrų, taigi iki šiol ji yra ilgiausia siena pasaulyje.
Jeigu ji būtų ištiesinta - siena labai vingiuota ir kreiva-jos ilgis
siektų 6500 kilometrų. Manoma, kad sienos statyba prasidėjo
III a. prieš Kristų imperatoriaus Si Huangdi įsakymu. Siena
buvo statoma norint sustabdyti hunus, besiveržiančius į Kiniją
iš Centrinės Azijos.
Daug darbo buvo įdėta statant sieną. Ji pastatyta iš
žemės, akmenų ir plytų. Aukščiausia statinio dalis siekia
devynis metrus, tiksliau, aštuonis metrus ir keturiasdešimt
centimetrų. Per šimtmečius siena buvo ilginama, didinama ir
nuolatos taisoma. Tai buvo daroma siekiant apsaugoti Kiniją
nuo įsibrovėlių. Nors siena ir aukšta, bet ji neapsaugojo kinų
nuo mongolų ir mandžiūrų armijų.
Siena vis dar yra labai svarbi, nes ji skiria vidinę Kiniją
nuo išorinės. Negana to, ji dalija regioną į dirbamas žemes ir
ganyklas.
Didžiosios kinų sienos vertė ne tik ta, kad ji - didžiausias
rankų darbo statinys, bet ir tai, kad ji - vienintelis žmogaus
kūrinys, matomas iš kosmoso. Nereikia stebėtis, kad dauguma
kelionių vadovų veda ekskursijas prie Didžiosios kinų sienos,
kaip prie didžiausios pasaulio turistų traukos objekto.
26
27

Vertimai iš anglų kalbos
28
29

Vertimai iš vokiečių kalbos
Kodėl mažas meškutis septynis kartus verčiasi kūlvirsčia?
Mažas meškutis ankstų rytą išėjo truputį pasivaikščioti. Paukščiai giedojo. Visose šakelėse žibėjo ir blizgėjo rasa.
Visi buvo laimingi. Mažasis meškutis taip pat.
Kai meškutis pavargo, jis atsisėdo ant mažo apvalaus kalnelio, kuris buvo minkštas kaip pagalvė. Bet tuoj pat jis
išsigandęs pašoko – mat buvo atsisėdęs ant skruzdėlyno.
Mažylis ėjo toliau, bet nebebuvo toks laimingas. Jis ėjo, kol jam pradėjo niežėti nugarą. Tada
sustojo ir pradėjo trinti savo kuprą į medį. Jame tupėjo voverė. Ji iš viršaus šaukė:
- Ei, tu! Tuoj pat liaukis trinti nugarą į mano medį!
Mažasis meškutis paklausė:
- Kodėl? Nuo to tavo medis tikrai nenugrius!
Bet voverė atšovė:
- Eik šalin, tu neišmanėli, kitaip aš mesiu į tavo storą galvą
kankorėžį!
Meškutis nuėjo prie kito medžio ir ėmė kasytis savo kuprą.
Bet dabar nugaros trynimas nebeteikė jokio malonumo. Niekas
pasaulyje nebeteikė malonumo mažajam meškučiui. Jis ėjo
namo nuleidęs galvą. Kai mažylis toks liūdnas liūdnas parėjo
namo, didysis meškinas paklausė, ko jis nerimauja. Mažasis
papasakojo, kas jam nutiko. Didysis meškinas guodė:
- Tai jau viskas praeityje, nebegalvok apie tai. Diena dar
turi daug gražių valandų.
Bet meškutis vis dar buvo nuleidęs galvą. Ji buvo
nepaprastai sunki nuo pykčio. Tada dičkis tarė:
- O dabar dėmesio!
Jis atnešė storą daktarų enciklopediją. Ją parašė
įžymus meškinų daktaras prieš šimtus metų. Gal jis parašė
apie kokius vaistus nuo liūdesio? Bet juk taip. Ten buvo
aiškiai parašyta: REIKIA SEPTYNIS KARTUS APSIVERSTI
KŪLVIRSČIA.
Mažasis meškutis septynis kartus apsivertė. Ir jo pyktis
praėjo.
30 31

Vertimai iš vokiečių kalbos
Aviganės noras
Prie caro pilies gulėjo didžiulis akmuo. Vieną dieną caras paskelbė:
- Išpildysiu bet kokį norą to, kas sugebės šitą akmenį užmušti.
Daug žmonių ėjo žudyti akmens, bet niekam nepavyko. Viename
kaime gyveno protinga graži mergina, kuri prižiūrėjo avis. Ji persirengė
vyru, nuėjo pas carą ir jam pasakė:
- Aš nužudysiu šį akmenį!
Priešais pilį susirinko daugybė žmonių. Caras sušuko:
- Nužudyk akmenį!
Piemenė išsitraukė ilgą peilį ir tarė:
- Jūsų didenybe, aš nužudysiu šį akmenį, bet jūs turite jį atgaivinti.
- Kaipgi taip? - paklausė caras.
Piemenė atsakė:
- Nes negaliu nužudyti to, kas nėra gyvas.
Visi stebėjosi protingu atsakymu. Caras tarė:
- Tu protingesnis už mus visus, taigi aš išpildysiu dar vieną tavo
norą, bet tu turėsi šį tą padaryti. Grįžk po trijų dienų. Tu turi atjoti,
bet neatjoti, ateiti, bet neateiti, atnešti man dovaną, bet neatnešti, o
mes tave pasitiksime, bet nepasitiksime.
Piemenė grįžo atgal į kaimą, susirado keturis gyvus kiškius ir du
balandžius. Po trijų dienų ji išsiruošė į caro pilį, lydima vieno valstiečio.
Valstietis nešė kiškius, kiekvieną atskirame maiše. Piemenė paprašė:
- Kai pasakysiu paleisti kiškius, taip ir padaryk.
Pati sėdo ant ožkos ir pasiėmė du balandžius. Jos pasitikti prie
pilies susirinko gausybė žmonių, taip pat ir caras su savo palyda.
Piemenė liepė valstiečiui eiti pirmam, o kai jis prisiartino prie minios,
sušuko:
- Paleisk juos!
Valstietis paleido kiškius ir visi puolė jų gaudyti, netgi caras su savo palyda.
Piemenė artėjo prie pilies apsižergusi ožką, o kartais pakeldavo kojas – tuomet jau jojo. Prisiartinusi prie caro, ji pasiūlė jam
karvelius, bet tuoj pat paleido juos skristi, vos tik caras ištiesė rankas.
Piemenė tarė carui:
- Matot, Jūsų didenybe, žmonės mane pasitiko ir nepasitiko. Aš jojau ir nejojau. Atnešiau dovaną ir neatnešiau.
- Tu esi labai išmintingas. Tu ne tik paveldėsi mano sostą, bet ir rūpinsiuosi tavimi kaip savo tikru sūnumi. Dabar sakyk savo
norą, - tarė caras, pakilęs nuo sosto.
Piemenė atsakė:
- Aš negaliu būti jūsų sūnus, nes esu mergaitė, bet mano norą jūs atspėti galit.
Ir caras, kuris dar neturėjo carienės, atspėjo piemenės norą. Valdovas ją vedė,
o žmonės tuo labai džiaugėsi.
32 33

Vertimai iš vokiečių kalbos
Mažas Žirafiukas visai didelis
Dar visai neseniai Žirafiukas išvydo pasaulį, o jis jau toks
didelis. Jo kojos visiems atrodė labai ilgos ir plonos. Ir kaklas -
toks pat.
- Pažvelk į jo plonas kojas! - sako ponia Skruzdėlė savo
mažajam skruzdėliukui. – Kokios jos siaubingos!
- Vėjo papučiamas tas tavo vaikas! - išrėžė ponia Kiškienė
motinai Žirafienei. -Kaip graudu...
- Su tokiom kojom ir kaklu tu negalėtum plaukioti, -
šepštelėjo ponas Krokodilas savo sūnui.
- Šitos kojos visai netikusios, - kuždeno ponia Vorienė savo
dukteriai. - Su savo kojomis mes bent tinklus galime regzti, o su
to ilgšio kojomis nieko negalėtumėme.
Visa tai nugirdęs Žirafiukas labai nuliūdo. Sutemus, kai
niekas nematė, net apsiverkė.
- Neverk, - sako Žirafienė mama, - pažvelk aukštyn, į dangų.
- Ak! - aiktelėjo Žirafiukas, - kai paaugsiu, kojos ir kaklas
dar pailgės, ir tuomet galėsiu bučiuoti mėnulį ir žvaigždes.
- Tai tiesa, - patvirtino mama Žirafienė.
34 35

Vertimai iš vokiečių kalbos
Marientalio baleto mokykla
- Ar dar toli? - gal šimtąjį kartą klausė Sara.
- Ne, mes netrukus būsime ten.
Saros mama įjungė žibintus ir pasuko į siaurą vingiuotą gatvę.
- Ten! Ten yra iškaba! - susijaudinusi Sara rodė į didžiulę lentą gatvės
pakrašty.
Lentoje buvo parašyta: Marientalio baleto mokykla. O po ja – pora,
tobulai atliekanti baleto šokio figūrą: balerina, lengvai ištiesusi kairę koją
atgal, stovėjo ant dešinės kojos pirštų galiukų, o prieš baleriną, padavęs
jai ranką, klūpojo šokėjas. Tai buvo tobulos harmonijos paveikslas.
Netrukus Saros širdis apsalo.
Dabar ji tiksliai atsiminė tai, ką galvojo, kai pirmą kartą prieš porą
mėnesių pamatė šią iškabą. „Kada nors ir aš norėčiau taip puikiai šokti“,
- nusprendė tyliai. Tąkart ji buvo atvykusi į Šveicariją peržiūrai.
Ir tada didžiausias mergaitės noras išsipildė: ji buvo priimta į gerai
žinomą Marientalio baleto mokyklą! Sara vis dar negalėjo patikėti savo
laime. Netrukus ji pelnys garbingos baleto mokyklos mokinės vardą. Ji
lankys pamokas kartu su geriausiais ir gabiausiais savo amžiaus vaikais
ir gaus vaidmenį spektaklyje. Ir galbūt... Sara sekundei užsimerkė...
Galbūt ją netgi atras kaip jaunosios kartos talentą ir netrukus ji šoks
didžiausiame pasaulio teatre!
- Tu miegi? - mamos balsas sugrąžino ją atgal į tikrovę. – Kaipgi
įmanoma miegoti tokią jaudinančią dieną!
Automobilis sustojo, Sara nekantriai žvalgėsi aplink ir veržte
išsiveržė iš automobilio. Ten, buvusio vienuolyno patalpose įkurdintoje
mokykloje, daug kas jos laukia. Šiandien mąslios atmosferos nebuvo
justi. Visur žmonės, triukšmas: mokiniai lakstė, o aplink juos - jų tėvai.
Vieni į gyvenamąjį pastatą tempė lagaminus, kiti atsisveikindami liejo
ašaras, treti nepraleido progos paskutinį kartą prieš naujų mokslo metų
pradžią dar kartą smarkiai pasiginčyti su tėvais. Kol mama iš automobilio
traukė bagažą, Sara stebėdamasi žvalgėsi aplink.
- Mieloji? - kreipėsi ponia Flečer, - ar jau galime eiti?
36 37

Vertimai iš vokiečių kalbos
Baltasis vilkas
Karalius paklydo dideliame miške. Jis praleido daug dienų ir ne mažiau naktų,
nerasdamas kelio namo, kęsdamas alkį ir troškulį. Galiausiai pasirodė jam mažutis juodas
žmogelis, kurio karalius ir paklausė kelio.
- Aš mielai norėčiau jį tau parodyti ar net palydėti tave, - tarė žmogelis, - tačiau už tai
turėsi man kai ką duoti. Tu turėsi man atiduoti tą, kuris pirmas išbėgs iš pilies tavęs pasitikti.
Karalius negalėjo atsidžiaugti tokia sėkme ir keliaudamas kalbėjo:
- Tu šaunus žmogus, tikrai. Ir kai mano geriausias šuo išbėgs manęs pasitikti, mielai tau
jį atiduosiu kaip padėką už šią paslaugą.
Tačiau juodasis žmogelis paprieštaravo:
- Savo geriausią šunį, kuris manęs nedomina? Ne, man reikia kai ko kito.
Kai jiedu jau buvo priartėję prie pilies, karaliaus jaunesnioji dukra pažvelgė pro langą ir,
išvydusi atjojantį savo tėvą, pasišokinėdama išbėgo į kiemą jo pasitikti. Ją pamatęs karalius
nelaimingu balsu ištarė:
- O, kad mane pirmas būtų pasitikęs šuo!
Tokių žodžių išgąsdinta mergaitė apsiverkė ir sušuko:
- Tėveli, ar tau mielesnis tavo šuo už mane? Norėjai jo pirmojo tave grįžusį pasveikinant?
Tačiau karalius guodė ją:
- Mieloji dukrele, juk tai visiška netiesa!
Ir karalius papasakojo dukrelei viską, kas nutikę miške, taip pat apie pažadą jį
parvedusiam žmogui. Tačiau mergaitė išliko tvirta ir išklausiusi atsakė:
- Jau vis geriau negu tavo mirtis pasiklydus miške.
- Po aštuonių dienų aš ateisiu tavęs pasiimti, - pažadėjo keistasis žmogelis.
Ir teisybė: lygiai po aštuonių dienų prie karaliaus rūmų pasirodė baltas vilkas ir mergaitei
teko sėstis ant jo nugaros. Pasileido vilkas bėgti per miškus ir laukymes, nuo kalnų ir į
kalnus. Karaliaus dukra tokios kelionės nepajėgė ištverti ir paklausė:
- Ar dar toli?
- Tylėk! - atkirto jai vilkas. - Toli, dar toli iki stiklinio bokšto. Tylėk, arba numesiu tave
nuo savo nugaros!
Tačiau įsibaiminusi karaliaus dukra niekaip negalėjo nutylėti ir vis teiravosi, ar dar toli
jiems liko keliauti. Vilkas pakartojo jai tuos pačius baisius žodžius, tačiau skubėjo toliau,
kol ji nepaklausė trečią kartą. Tuomet vilkas padarė kaip žadėjęs - numetė mergaitę nuo savo
nugaros ir nubėgo. Vargšė karaliaus duktė vieniša liko klaidžioti miške...
38 39

Vertimai iš vokiečių kalbos
Vėjas ir norai
Gyveno kartą mergaitė, kuri patikėdavo savo norus vėjui.
Vos sugalvojusi kokį norą, ji tuojau užrašydavo ant lapelio ir
išmesdavo pro langą pučiant vėjui. Mergaitė niekada nieko
neprašydavo, nedejuodavo, o jeigu kas nors neišsipildydavo, ji
dėl to per daug nesikrimsdavo. Patikėjusi savo norus vėjui, apie
juos daugiau nebegalvodavo. Žinoma, būdavo labai gerai, jei
jie išsipildydavo.
Kartais žmonės lapelius surasdavo ir juos pakeldavo. Ten
būdavo parašyta: “Padovanok man šypseną’’ arba „Aš noriu,
kad atsirastų kas nors, kas galėtų su manimi pašokti”, arba
„Kodėl nėra žalių žemuoginių ledų? Tai būtų staigmena”.
Lapeliuose nebūdavo parašyta nei adreso, nei vardo. Kai
kurie žmonės juos pakeldavo ir vėl numesdavo. Vienas kitas
pagalvodavo: „Iš tikrųjų, žmonės galėtų dažniau šypsotis, juk
tai nieko nekainuoja, arba galėtų dažniau pakviesti vieni kitus
pašokti”.
Taip, bet ar mergaitė gavo ko prašė? Kas žino. Kai vieną
kartą ji nuėjo į parduotuvę ir nusipirko žalios spalvos žemuogių
skonio ledų, ji labai nustebo. Mergaitė apie savo norą buvo
visai užmiršusi. Iš džiaugsmo ji vos neužspringo, tada ėmė
juoktis, o ledų pardavėjas jai taip pat nusišypsojo. Jie kalbėjosi,
ir vaikinas pakvietė ją šokiui.
40 41

Vertimai iš prancūzų kalbos
Reksas
Grįždamas iš mokyklos, aš sekiau paskui mažą šuniuką.
Jis atrodė pasimetęs, mažas ir visai vienas, todėl man kėlė
didelį susirūpinimą. Pamaniau, kad šuniukas pralinksmėtų, jei
susirastų draugą, bet man nesisekė jo sugauti. Kadangi šunelis
nenorėjo eiti su manimi, aš turėjau įgyti jo pasitikėjimą, todėl ir
daviau jam pusę savo šokoladinės bandelės. Ją suėdęs šuniukas
pradėjo vizginti uodegą į visas puses. Aš pavadinau jį Reksu, lyg
detektyviniame filme, kurį mačiau praėjusį ketvirtadienį.
Greitai suėdęs bandelę, kaip tai būtų padaręs Alcestas –
mano draugas, kuris valgo be paliovos, Reksas labai patenkintas
sekė paskui mane. Maniausi, kad bus graži staigmena tėčiui
ir mamai, kai grįšiu su Reksu į namus. Aš išmokinsiu Reksą
įvairių gudrybių, saugoti namus, taip pat jis man padės gaudyti
nusikaltėlius kaip filme, kurį mačiau praėjusį ketvirtadienį.
Žinoma, jūs nepatikėsite, kad grįžus man namo, mama
Reksu jau taip labai nesidžiaugė. Reikia pasakyti, kad tai
truputį ir Rekso kaltė. Mes jau buvome svetainėje, kai įėjo
mama, mane apkabino ir paklausė, kaip sekėsi mokykloje, ar
neprikrėčiau kvailysčių. Paskui pamatė Reksą ir pradėjo šaukti:
„Kur tu radai šitą padarą?” Pradėjau aiškintis, kad tai vargšas,
pasiklydęs šunelis, kuris man padės sulaikyti gaują nusikaltėlių,
o tuosyk Reksas, užuot buvęs ramus, užšoko ant fotelio ir
pradėjo kandžioti pagalvėles. O tai buvo fotelis, ant kurio tėtis
neleido niekam atsisėsti, išskyrus svečius.
42 43

Vertimai iš prancūzų kalbos
Senelis, kuris privertė žydėti medžius
Prieš daugelį metų mažame kaimelyje gyveno senukas su
žmona. Jie niekada negalėjo susilaukti vaikų, todėl globojo
mažą šunelį, kurį labai mylėjo. Šis buvo dėkingas ir ištikimas,
niekada nepalikdavo savo šeimininkų.
Vieną dieną senukas dirbo sode ir pastebėjo šunelį,
uostinėjantį ir rausiantį pievelę po sena pušimi. Metęs darbus
jis pažiūrėjo, kas nutiko. Smarkiai lodamas, šuo ėmė bėgti link
šeimininko, tačiau galiausiai sugrįžo į tą pačią vietą ir vėl ėmėsi
draskyti veją. Šuo taip triūsė, kad senukas pasiėmė kastuvą ir
priėjo prie gyvūno, kuris lojo kiek pajėgdamas. Senukas bedė
keletą kartų kastuvu į žemę ir staiga išvydo tyro aukso spalvos
skrynią. Ją atidaręs rado daugybę auksinių monetų. Tuomet jis
pasikvietė žmoną, kad padėtų lobį parnešti namo.
Tą pačią akimirką abu senukai tapo turtingi. Jie buvo be
galo dėkingi šuneliui, todėl šėrė jį pačiu geriausiu maistu.
Kaimelyje lobio istorija išplito žaibo greičiu. Vienas
kaimynas be paliovos galvojo apie senųjų laimę ir turtus, o
iš pavydo jį net nemiga kankinti pradėjo! Jis buvo įsitikinęs,
kad kaimynų šuo geba atrasti paslėptus lobius, todėl nuėjo
pasiskolinti šunelio.
44 45

Vertimai iš prancūzų kalbos
Julius ir mėlynoji sala
Julius žaidžia savo mažame kambarėlyje. Jis žaidžia
su raudonai žaliu laiveliu, kurį jam padovanojo mamytė
ir tėvelis. Laivelis kaip vėjas skrieja ant mėlynos Juliaus
antklodės. Ant mėlynos Juliaus antklodės plaukioja
įvairiausios žuvys, mažos ir didelės. Bet jūreivis Julius
greitai pavargsta ir padeda galvą ant pagalvėlės. Jis
žiūri į spindinčias žvaigždes, kurias mama priklijavo
prie jo kambario lubų. Per apvalų langelį prie savo
lovos jūreivis Julius temato tik tamsą. Jo akys merkiasi,
bangos jį lengvai sūpuoja. Jūreivis Julius iškeliauja. Jis
leidžiasi į kelionę aplink pasaulį savo gražiuoju raudonai
žaliu laiveliu. Jam nebaisios nei bangos, nei audros. Jo
nebaugina nei vėjai, nei uraganai. Jūreivis Julius nebijo
nieko. Nakties tamsoje mirksinčios žvaigždės jam rodo
kelią. Jūreivis Julius stovi ant denio. Įdėmiu žvilgsniu jis
stebi horizontą. Ir ką jis mato ten tolybėse? Jūroje iškyla
apvali mėlyna salelė.
- Plauksiu jos aplankyti,- nutaria jūreivis Julius.
Bet staiga... Sala ima judėti, virpėti, galima sakyti,
netgi drebėti.
“Maniau, kad salos nejuda,”- pagalvojo Julius,
krapštydamasis pakaušį.
Julius nori viską išsiaiškinti. Ant laivelio stiebo jis
pritvirtina didžiausią burę. Ji graži kaip vaivorykštė. Vėjas
gena laivą. Julius ir toliau nenuleidžia akių nuo keistosios
salos. Tačiau sala nutolsta vos jam prie jos priartėjus.
- Na, ir šelmė ta sala,- šūktelėjo jūreivis Julius,- mano
laivelis tuoj ją pavys.
Sala sustojo. Julius pagaliau joje išsilaipins. Bet
staiga...
46 47

Vertimai iš prancūzų kalbos
Užmirštas Kryžiaus karas
Raiteliai kirto Sirijos dykumą. Jų žirgai buvo apsiputoję, o ir jie
patys atrodė visiškai išvargę. Kai vėjas nustodavo pustyti smėlį, ant
karių skydų buvo galima matyti raudonus kryžius.
- Malikas el-Asrafas jau nebetoli, - sušuko ekspedicijai
vadovaujantis Hugo de Todas.
Jiems būtinai turėjo pasisekti. Šiais 1191 metais trečiasis kryžiaus
žygis, vadovaujamas Ričardo Liūtaširdžio, patyrė pralaimėjimų.
Ričardas, Normandijos hercogas, po tėvo mirties buvo ką tik
paveldėjęs Anglijos karūną, nors jam nebuvo nei trisdešimties metų.
Dabar jis privalėjo lygiuotis į savęs vertą varžovą, tokį žmogų kaip
Saladinas. Visi kryžiuočiai žavėjosi sultonu, kuris kovėsi garbingai, ir
baiminosi jo strategijos genialumo. Saladinas buvo tikras karo vadas,
kilnus, bet negailestingas.
- Išsiskirstykime ir sulaikykime Maliką jį apsupę, - įsakė jaunasis
raitelis.
Hugo ir dar du vyrai pasuko į dešinę tuo metu, kai likęs būrys
veržėsi į priešingą pusę. Tokiu būdu jie ketino suformuoti žiedą, kuris
suspaustų priešą. Nes jeigu el-Asrafui pavyktų pasprukti, jis sutelktų
naujus būrius, kuriuos laikė atsargoje. Tokia tai buvo kryžiuočių
užduotis. Įtikintas vieno šnipo, Ričardas Liūtaširdis pasiuntė raitelių
grupę, kad šie sulaikytų Maliką. Atėjo laikas įgyvendinti karaliaus norą.
Kryžiuočiai paleido savo arklius per kopas. Visi tikėjosi kuo greičiau
pamatyti pabaigą mūšio, kuris nualino dvi stovyklas, ir jie žinojo, kad
dauguma musulmonų raitelių to trokšta ne ką mažiau.
- Aš jį matau, - sušuko kareivis, rodydamas pirštu į Maliką el-Asrafą.
Saladino pasiuntinys atvyko puikiu grynaveisliu. Bet ilgo bei
įtempto jojimo dienos jį greičiausiai išvargino. Malikas neatrodė toks
pranašus kaip anksčiau. Netrukus atvyko ir kiti raiteliai.
- Mirtis, - sušuko kryžiuotis, mosuodamas kirviu.
Malikas el-Asrafas nusiėmė savo šalmą, padabintą plieniniu
pusmėnuliu. Jo gražų, taisyklingų bruožų veidą puošė trumpa smaili
barzdelė.
48 49

Vertimai iš prancūzų kalbos
Milžino batai
Vieną kartą gyveno milžinas, tikrai milžinas. Tai buvo
linksmas žmogelis, kuris niūniuodavo per visą dieną:
- Tra lia lia, aš eisiu pasivaikščioti.
Viską, ką jis darydavo, išsakydavo dainomis:
- Pon, pon, pon, aš prausiuosi su muilu.
Milžinas buvo garsus visoje šalyje dėl geros nuotaikos ir,
žinoma, dėl savo ūgio. Bet ypač jis buvo žinomas dėl to, kad
buvo keistai apsiavęs. Taip, jo vienas batas buvo didesnis už
kitą. Iš tikrųjų daug didesnis. Ir tai dažnai priversdavo jį suklupti:
- Ū lė lė, aš vos nesusilaužiau nosies.
Kai milžinas suklumpa, visa žemė dreba. Tai buvo
nebepakenčiama krašto gyventojams. Be paliovos jie turėdavo
taisyti įtrūkusias namų sienas, tiesinti stulpus ar vėl atsodinti
medžius.
- Atsiprašau,- sakydavo milžinas niūniuodamas. - Aš
netyčia. Tai dėl mano apavo...
Gyventojai pyko. Jie, sudėję rankas prie lūpų, lyg per
garsiakalbį, šaukdavo:
- Pasikeisk batus, kvaily. Jau dešimt tūkstančių kartų tau
sakėme!
Milžinas nuliūdo. Jis atsakė:
- Gerai, sutinku, tra lia lia.
Jis grįžo į namus. Netrukus vėl išėjo. Milžinas pasikeitė savo
batą. Bet nusiavė ne didesnį, o mažesnį, tą, kuris labiau tiko.
Gyventojai sielojosi. Jie šaukė:
- Bet pagaliau, kodėl gi jis avi šiuos didelius batus?
Padėtis nesimainė. Žmonės negalėjo leisti laiko taisydami
žalą, padarytą dėl milžino nejudrumo. Tada juos aplankė
mintis...
50 51

Vertimai iš prancūzų kalbos
Prakeiktasis slėnis
Jona stebi dangų pro tirštą debesų paklotę. Ką tik išaušo nauja
diena. Keliavusi visą naktį, jauna mergina truputį snustelėjo gluosnių
giraitėje.
- Tuoj snigs! - ji pasakė tyliai. - Aš turiu paskubėti, kitaip
nebematysiu savo tėčio pėdsakų.
Skaudančiomis nuo ilgo ėjimo kojomis ji vėl tęsia savo kelionę.
„Aš jau nebetoli! - sau kartoja ji. - Laikykis, Liūtadanti! Aš tave
išgelbėsiu!“ Baimė prarasti savo draugą įsismelkia jai į širdį. Viskas
atrodo grėsmingai, apima begalinis liūdesys. Kraštovaizdyje vyrauja
tik trys spalvos: balta, tamsiai pilka ir žaliai ruda, kurios dengia retus
vėjo blaškomus krūmus.
„Kokia keista vieta!“ - nustemba ji, išvydusi ją supančias vingiuotas
formas turinčias uolas.
Dideli ir tarsi gyvi akmenys jai kelia grėsmę. Jauna mergina juos
įsivaizduoja pasirengusius susijungti, kad sukliudytų gyvūnams ir
žmonėms prasiskverbti į siaurą slėnį, kuris atrodo nesibaigs.
„Man trūksta brolio Vilko! - apgailestauja ji. - Aš niekada nebuvau
tokia vieniša! Galbūt dėl to man kyla tokios keistos mintys!“
Norėdama atsikratyti liūdesio, ji paskęsta savo prisiminimuose.
Vėl pamato Liūtadantį, žingsniuojantį savo keliu link juodųjų uolų, kur
gyvena Goran šamanų gentis.
„Tuomet mes buvome dviese! Mano teta Akilė pagimdė gražų
mažą kūdikėlį, vardu Ono! Reikėjo pieno, todėl mes nutvėrėme baltą
ožką. Tai buvo Liūtadančio radinys. Žemės dvasia jam pataria visais
klausimais“.
Jauna mergina pradeda bėgti. Ašaros rieda jos skruostais kaip aną
vakarą. Ji nuolatos girdi širdies gilumoje Dako žodžius: „Liūtadantis
tuoj mirs!”
- Ne! - staiga sušunka ji. - Ne, jis nemirs!
52 53

Vertimai iš rusų kalbos
Mainai
Kartą gyveno senelis ir senelė. Turėjo jie arklį, o
kaimynas – ratus. Kai tik reikia važiuoti į miestą turgun,
kaimynas prašo arklio, o jie - ratų. Taip ir gyveno,
kaimyniškai gelbėdami vienas kitą.
Kartą kumelė atsivedė kumeliuką. Senolė ir sako vyrui:
- Važiuok į turgų, parduok arklį, nupirk ratus, kumeliukas
užaugs – tada turėsim ir ratus, ir kumeliuką.
Išėjo senis į turgų arklio parduoti. Eina ir sutinka žmogų,
kuris karvę vedas. Šis ir klausia senio:
- Kur tu eini?
- Į turgų. Arklį noriu parduoti.
- Mainomės! Tu man arklį duok, aš tau – karvę.
Senis sutiko. Jie apsimainė. Eina senis toliau, vedasi
karvę. Sutinka žmogų, vedantį avį. Pasikalbėjo jiedu ir
pasiūlė avies šeimininkas mainytis:
- Imk mano avį, o man duok karvę.
Senis pagalvojo truputį ir sutiko. Jie apsimainė. Eina
senis toliau, vedasi avį, o priešais mato žmogų, besivedantį
kiaulę. Šis priėjo prie senio ir sako:
- Mainomės! Tu man avį, aš tau kiaulę.
Senis sutiko, jie apsimainė. Ir eina senis toliau, vedasi
kiaulę. Žiūri – priešais jį ateina žmogus. Jis nešasi gaidį.
Priėjęs prie senio sako:
- Mainomės! Duok man kiaulę, o aš tau - gaidį.
Senis sutiko ir jie apsimainė. Eina jis toliau ir nešasi
rankose gaidį. Visai netrukus sutinka žmogų. Šis prieina
prie senio ir siūlo:
- Duok man gaidį, aš tau – pinigus. Parduok - užmokėsiu.
Senis pagalvojo, pagalvojo, atidavė gaidį, paėmė
pinigus, eina toliau ir džiaugiasi: „Kaip gerai! Senei nors ir
nedaug pinigų parnešiu, bet be pinigų grįžti namo negerai.“
54 55

Vertimai iš rusų kalbos
56 57

Vertimai iš rusų kalbos
Fedora ir Ariška
Fedora ir Ariška renka uogas miške. Miškai čia dideli,
tankūs. Medžiai aplink aukšti. Ir žvėrys tankmėje stambūs
slankioja.
Ateina laikas pietauti. Fedora šaukia Arišką, bet dukrelės
niekur nėra. Fedorai plyšta širdis. Staiga žiūri – Ariška ateina.
Jos skruostai aviečių spalvos, o rankose – pilnas krepšelis uogų.
- Gudruolė dukrelė! – džiaugiasi Fedora. – Ir kurgi tu uogas
rinkai?
- Toli, už upelio, dideliame avietyne.
- Ten vaikščioti pavojinga, - pasakė Fedora. – Ten daug
žvėrių.
- Kokie ten žvėrys! – juokiasi Ariška. – Tik vienas meškiukas
tebuvo.
- Kaip... meškiukas? – būgštauja mama.
Tada Ariška pradeda pasakoti.
- Na, juokingas toks, geras, visas gauruotas, o akys žalios
žalios!
- Ir tau nebaisu? – paklausė mama.
- Ne. Aš jį šaukiu, o jis tupi medyje, urzgia, leteną lyg
ledinuką laižo.
- Neprotingas vaike! – šaukia Fedora.
Ariška žiūri ir stebisi:
- Meškiukas ir dabar tupi medyje, o aš norėjau jį paglostyti.
Tiktai avietyne kažkas vaikščiojo, šakeles traškino, tikriausiai
uogas rinko.
Tada mama čiumpa dukrą už rankos, vedasi ir sako:
- Jeigu vaikštinėja mažas meškiukas, vadinasi, ir mama
meška slankioja kažkur šalia, šakeles traškina. Ji gali tave
sudraskyti.
58 59

Vertimai iš rusų kalbos
60 61

Vertimai iš rusų kalbos
Apie liaudies amatus
Aš daug keliauju. Kai būnu įvairiose šalyse, man visada
įdomu sužinoti, kokie liaudies amatai ten klesti, kaip
žmonės perduoda iš kartos į kartą savo tradicijas.
Kartą man teko būti Rusijoje, liaudies amatų mugėje.
Rusai – tikri meistrai, auksarankiai. Pamaskvėje, šiaurėje,
prie Volgos, iki šiol daug medžio drožėjų, puodžių, metalo
meistrų, siuvinėtojų.
Netoli nuo įėjimo į aikštę, kur vyksta mugė, įsikūrė
Palecho meistrai. Jie demonstruoja ir parduoda savo
tradicinius gaminius – medines dėžutes. Kiekviena dėžutė
– tikras meno kūrinys. Ant dėžutės tapomos nuostabios
miniatiūros, kurios vėliau nulakuojamos. Jose brangenybių
galima ir nelaikyti, nes kiekviena dėžutė jau pati savaime
lobis.
Pačioje Rusijos širdyje, prie Volgos, yra senas
Chochlomos kaimas. Čia jau beveik tris šimtus metų
gaminami mediniai indai: šaukštai, puodeliai, lėkštės.
Jie išmarginami augalų raštais: gėlėmis, uogomis,
įvairiaspalviais lapeliais auksiniame fone. Ar dėl „auksinio“
dekoravimo, ar dėl to, kad juos gamino talentingi , geri
žmonės, atrodo, jog šie gaminiai tiesiog spinduliuoja
šilumą.
Kokia gi liaudies kūrybos mugė be matrioškų!
Matrioška – garsiausia Rusijos lėlė. Jos pradėtos gaminti
devynioliktame amžiuje, o dabar žinomos visame
pasaulyje. Šios linksmos, raudonskruostės sesutės atvyko
į mugę iš Chochlomos kaimo. Bet matrioškos gaminamos
daugelyje vietovių. Kiekvienas meistras stengiasi padaryti
matrioškas gražias ir linksmas. Jas aprengia sarafanu ir
skarele, juk matrioška buvo sumanyta kaip kaimo mergina,
kuri sugeba ir plušėti, ir gražiai apsirengti.
Mugėje linksma, triukšminga, bet neblogai būtų ir
atsipūsti, arbatos išgerti. Kaip tik į akis krenta didelis
prekystalis, visas nukrautas virduliais. Juos atvežė meistrai
iš Tūlos. Mažiausiame virdulyje telpa vos keletas stiklinių
verdančio vandens, o iš didžiausio galima pusę kaimo
arbata pagirdyti. Virdulių šeimininkai pavaišino mane
meduoliais ir kvapnia arbata. Ypatingas skonis, matyt,
todėl, kad virdulys ne elektrinis, o senovinis, anglimi
kaitinamas. Būtent prie tokių virdulių senovėje į tradicinę
arbatos gėrimo šventę rinkdavosi didelės šeimos.
O akys jau linksmai žvelgia tolyn: ten parduoda
puošnius, baltus su mėlynais raštais indus arbatai iš Gželio,
tolėliau – raštuotas skareles.
Aš dar ilgai grožėjausi nuostabiais liaudies meistrų
darbais. Visi daiktai ypatingi, nepakartojami. Kai žiūri į
juos, supranti, kiek daug pasaulyje yra nuostabių amatų ir
gerų, nagingų, mėgstančių grožį žmonių.
62 63

Vertimai iš rusų kalbos
64 65

Vertimai iš rusų kalbos
Aklas muzikantas
Berniukas sėdėjo toje pačioje vietoje, ant kauburėlio prie upės. Jam buvo
gaila, kad nuskriaudė nepažįstamąją, kuri tikriausiai niekada nebegrįš. Iš tikrųjų
tris dienas mergaitė visiškai neatėjo, bet ketvirtąją jis išgirdo jos žingsnius
apačioje, upės pakrantėje. Ji ėjo tyliai, pusbalsiu niūniuodama dainelę. Berniukas
išgirdo, kaip ji įsimetė gėlių į prijuostę.
- Kur jūs ėmėte gėlių? – paklausė jis.
- Ten, - ji krestelėjo galvą, rodydama atgal.
- Pievoje?
- Ne, ten.
- Vadinasi, giraitėje. O kokios tai gėlės?
- Nejaugi tu nepažįsti gėlių?.. Ak, koks tu keistas... Iš tiesų tu labai keistas...
Berniukas paėmė į ranką gėlių. Jo pirštai greitai ir lengvai palietė lapus bei
žiedelius.
- Tai vėdrynas, - pasakė jis. – O štai čia – našlaitė.
Paskui jis panoro tokiu pat būdu susipažinti su mergaite. Kairę ranką uždėjo jai
ant peties, o dešine palietė jos plaukus, paskui skruostus ir greitai pirštais perbėgo
per veidą, vienur kitur stabtelėdamas ir dėmesingai tyrinėdamas nepažįstamus
bruožus. Visa tai įvyko taip greitai ir netikėtai, kad mergaitė iš nuostabos negalėjo
pasakyti nė žodžio - ji tik žiūrėjo išpūtusi akis, o jose atsispindėjo jausmas,
artimas siaubui. Tik dabar ji pastebėjo, kad naujojo jos pažįstamo veide yra
kažkas neįprasto. Berniuko akys žvelgė kažkur tolyn, o jose keistai atsispindėjo
tekančios saulės spinduliai. Visa tai mergaitei pasirodė labai siaubinga.
- Kodėl tu gąsdini mane, bjaurus vaikėze? – prabilo ji verkdama. – Ką aš tau
padariau?
- Aš nenorėjau tavęs išgąsdinti, - atsakė jis, giliai atsikvėpdamas.
Dabar jis sėdėjo kaip anksčiau, veidu į saulę. Kai mergaitė vėl pažvelgė į jo
veidą, apšviestą rausvais spinduliais, šis jai vėl pasirodė keistas. Berniuko akyse
kaupėsi ašaros, bet akys, kaip ir anksčiau, nejudėjo. Jose atsispindėjo nevaikiškas,
gilus ir sunkus liūdesys.
- Bet vis dėlto tu labai keistas, - pasakė ji susimąsčiusi.
- Aš ne keistas,- atsakė berniukas, - ne, aš ne keistas... Aš... aš... aklas!
66 67

Vertimai iš rusų kalbos
68 69

Vertimai iš rusų kalbos
70 71

Vertimai iš rusų kalbos
Ryklys
Mūsų laivas stovėjo nuleidęs inkarą prie Afrikos krantų.
Diena buvo puiki, nuo jūros pūtė gaivus vėjas, bet vakarėjant
oras pasikeitė: pasidarė tvanku, ir lyg iš karštos krosnies nuo
Sacharos dykumų į mus vėjas nešė karštį.
Prieš saulėlydį kapitonas išėjo į denį ir riktelėjo:
- Maudytis!
Ta pačią minutę jūreiviai sušoko į vandenį, nuleido burę,
pririšo ją ir įsirengė maudynę. Laive su mumis buvo du berniukai.
Jie pirmieji sušoko į vandenį, bet burėje jiems buvo per
ankšta, ir jie sumanė lenktyniauti, plaukiodami atviroje jūroje.
Abu kaip driežai išsitiesė vandenyje ir kiek leido jėgos plaukė į
tą vietą, kur virš nuleisto inkaro suposi plūduras.
Vienas berniukas iš pradžių aplenkė draugą, bet po to ėmė
atsilikti. Berniuko tėvas, senas artileristas, stovėjo denyje ir
grožėjosi savo sūneliu. Kai sūnus atsiliko, tėvas sušuko jam:
- Neatsilik! Pasistenk!
Staiga kažkas nuo denio sušuko:
- Ryklys!
Vandenyje pamatėme jūrų pabaisos nugarą. Ryklys plaukė
tiesiai link berniukų.
- Atgal! Atgal! Grįžkit! Ryklys! - sušuko artileristas.
Bet vaikai jo negirdėjo, plaukė toliau, juokėsi, šūkavo dar
linksmiau nei anksčiau.
Išbalęs kaip drobė artileristas nejudėdamas žiūrėjo į vaikus.
Jūreiviai nuleido valtį, puolė į ją ir čiupę irklus iš visų jėgų
yrėsi link berniukų, bet jūreiviai buvo dar toli nuo jų, o ryklys –
ne toliau kaip už dvidešimties žingsnių.
Berniukai pradžioje negirdėjo nieko, ką jiems šaukė, ir
nematė ryklio, bet staiga vienas iš jų atsisuko, mes visi išgirdome
veriantį klyksmą, o berniukai nuplaukė į skirtingas puses.
Šis klyksmas lyg pažadino artileristą. Jis puolė prie patrankos, atsigulė prie jos, nusitaikė ir paėmė dagtį.
Visi, kas tik buvo mūsų laive, apmirė iš baimės ir laukė, kas bus. Pasigirdo šūvis ir mes pamatėme, kaip artileristas nugriuvo prie
patrankos, užsidengdamas rankomis veidą. Kas atsitiko rykliui ir berniukams, mes nematėme, todėl kad viskas skendėjo dūmuose.
Bet kai dūmai išsisklaidė virš vandens, iš visų pusių pasigirdo tylus murmėjimas, tolydžio jis stiprėjo ir pagaliau iš visų pusių ėmė sklisti
garsūs džiaugsmingi šauksmai. Senasis artileristas atsidengė veidą, atsikėlė ir pažiūrėjo į jūrą.
Bangose suposi geltonas negyvo ryklio pilvas. Per keletą minučių valtis priplaukė prie berniukų ir sugrąžino juos į laivą.
72 73

Vertimai iš rusų kalbos
Gyvūnų pasaulyje
Visi žmonės miega daugiau ar mažiau vienodai, gyvūnų karalystėje kiekvienas
miega savaip. Liūtas guli ant nugaros ir užmiega sukryžiavęs letenas ant
krūtinės, kaip Napoleonas. Dramblys nusileidžia ant pilvo, taip pat ir kalnų ožys.
Bet dramblys nuleidžia galvą, pasiremdamas savo iltimis, o ožys atmeta galvą
atgal ir užverčia barzdą į viršų, kad sunkūs ragai neįsmigtų į žemę. Šikšnosparniai
užsikabina uodegomis ant kokios nors šakelės ir kabo žemyn galva; musė,
pamindama visus fizikos dėsnius, miega ant lubų aukštyn kojomis.
Šimpanzė labai mėgsta miegoti švariuose pataluose. Kiekvieną vakarą ji
stato sau iš šakų ir lapų naują lizdą-hamaką, kuriame jauku ir šilta net drėgnu ir
šaltu oru.
Visi norėtų atsipalaiduoti kaip šimpanzė, bet ne visiems tai pasiseka. Karvės
ir ožkos dažnai miega stovėdamos; stovėdami, ir dar pakelta viena koja, miega
gandrai ir gervės. Jie sugeba miegoti ir skrisdami. Pavargęs gandras perskrenda
į būrio centrą ir užsimerkia. Jo klausa tuo metu paaštrėja, iš priekio ir iš nugaros
jis girdi sparnų plakimą ir nepraranda nei krypties, nei aukščio. Pailsėjęs jis
perskrenda į būrio galą, o jo vietą užima kitas gandras.
Vieni miega arba snūduriuoja visą parą, kiti-tarsi visiškai niekada nesigula.
Dieną ir naktį kaip apsvilę laksto vandenyje rykliai. Kalbama, kad plėšrūnus jų
žiaunos tik tada aprūpina deguonimi, kai vanduo teka pro jas dideliu greičiu.
Štai jiems ir tenka zuiti pirmyn atgal, ir jų miegas, matyt, padalintas į
smulkias atkarpėles.
O delfinas? Jis juk ne žuvis, o jūrinis žinduolis. Mįslę padėjo išspręsti
smegenų biosrovės registracija. Rezultatai pasirodė neįtikėtini: delfinai
miega keletą valandų, kaip bet kuris žinduolis, ir kartu... būdrauja. Jų
smegenų pusrutuliai miega paeiliui! Iš pradžių užmiega vienas, o kitas
būdrauja. Po valandos pusantros užmiega antrasis, o pirmasis „stoja
sargybon” - valdo kvėpavimą ir judėjimą. Tai buvo atradimas. Kokia
išmintinga gamta, kaip puikiai ji susitvarko su rezervais, užprogramuotais
smegenų pusrutulių darnoje. Štai kodėl, pasirodo, delfinai užmerkia tai
vieną, tai kitą akį; anksčiau tai pastebėjo daugelis tyrinėtojų, bet niekas
neįtarė, kad užmerktoji akis paprasčiausiai miega.
74 75

Tekstus iliustravo:
Eglė Būzaitė, Radviliškio r. Sidabravo vidurinė mokykla
Dovilė Drungilaitė, Kretingos r. Salantų gimnazija
Gerda Morkevičiūtė, Panevėžio „Saulėtekio“ vidurinė mokykla
Gintarė Vaizgielaitė, Mažeikių Kalnėnų vidurinė mokykla
Kristina Babrauskaitė, Mažeikių Kalnėnų vidurinė mokykla
Tomas Matulaitis, Klaipėdos r. Gargždų „Kranto“ vidurinė
mokykla
Nerijus Vaitkus, Klaipėdos Naujakiemio suaugusiųjų vidurinė
mokykla
Marius Vaitkevičius, Mažeikių Kalnėnų vidurinė mokykla
Guoda Davainytė, Anykščių Jono Biliūno gimnazija
Vilmantas Žumbys, Skuodo Prano Žadeikio gimnazija
Eglė Šilinskaitė, Šiaulių Simono Daukanto gimnazija
Indrė Novopašinaitė, Vilniaus r. Juodšilių „Šilo“ gimnazija
Aurėja Kazlauskaitė, Šiaulių Juventos pagrindinė mokykla
Raimonda Petkevičiūtė, Kaišiadorių r. Rumšiškių Antano
Baranausko vidurinė mokykla
Deimantė Čiupkovaitė, Akmenės r. Papilės Simono Daukanto
gimnazija
Kotryna Čerkauskaitė, Pasvalio Lėvens pagrindinė mokykla
Povilas Mačionis, Šilalės Stepono Dariaus ir Stasio Girėno
vidurinė mokykla
Rapolas Terleckas, Klaipėdos Naujakiemio suaugusiųjų
vidurinė mokykla
Kornelija Paužuolytė, Pasvalio Lėvens pagrindinė mokykla
Vladyslav Lučun, Vilniaus r. Pagirių gimnazija
Aistė Rakauskaitė, Kaišiadorių Vaclovo Giržado pagrindinė
mokykla
Erika Narbutaitė, Šiaulių Simono Daukanto gimnazija
Monika Jasinskaitė, Šilutės r. Švėkšnos „Saulės“ vidurinė mokykla
Akvilė Paldauskaitė, Šilutės r. Švėkšnos „Saulės“ vidurinė
mokykla
Gintarė Račkauskaitė, Šilutės r. Švėkšnos „Saulės“ vidurinė
mokykla
Jonika Krugelytė, Šilutės r. Švėkšnos „Saulės“ vidurinė
mokykla
Arina Gaisrytė, Šilutės r. Švėkšnos „Saulės“ vidurinė mokykla
Alina Ranonytė, Biržų r. Germaniškio pagrindinė mokykla
Žilvita Žiezdrytė, Panevėžio Mykolo Karkos pagrindinė
mokykla
Ineta Lamanauskaitė, Radviliškio r. Sidabravo vidurinė
mokykla
Akvilė Stalionytė, Radviliškio r. Sidabravo vidurinė mokykla
Saulė Bružinskaitė, Radviliškio r. Sidabravo vidurinė mokykla
Vytautė Žilinskaitė, Radviliškio r. Sidabravo vidurinė mokykla
Sandra Vaitelavičiūtė, Plungės „Saulės“ gimnazija
Dovilė Čiapaitė, Šiaulių Lieporių gimnazija
Samanta Akstinaitė, Kauno Prano Mašioto pradinė mokykla
Justina Česlauskaitė, Trakų r. Lentvario Motiejaus Šimelionio
gimnazija
Viktorija Žilėnaitė, Kaišiadorių Vaclovo Giržado pagrindinė
mokykla
Aistė Martinonytė, Šiaulių r. Ginkūnų Sofijos ir Vladimiro
Zubovų pagrindinė mokykla
Snaigė Luganeckaitė, Šilalės Stepono Dariaus ir Stasio Girėno
vidurinė mokykla
Laima Mažeikytė, Kauno VDU „Rasos“ gimnazija
Dainora Juraškaitė, Šilalės Stepono Dariaus ir Stasio Girėno
vidurinė mokykla
Virgilijus Kazlauskas, Birštono gimnazija
Evelina Limonavičiūtė, Šilutės Žibų pradinė mokykla
Laura Katauskytė, Tauragės r. Gaurės pagrindinė mokykla
76

Evelina Tučkutė, Šiaulių Salduvės pagrindinė mokykla
Dovilė Zubytė, Kretingos r. Salantų gimnazija
Ieva Kniežaitė, Kretingos r. Vidmantų vidurinė mokykla
Gitana Kirkilaitė, Radviliškio r. Sidabravo vidurinė mokykla
Domantas Žydaitis, VšĮ Kauno Julijanavos katalikiška vidurinė
mokykla
Kotryna Butkutė, Nacionalinė Mikalojaus Konstantino
Čiurlionio menų mokykla
Roberta Grigaliūnaitė, Šiaulių Gegužių vidurinė mokykla
Vygantė Maskoliūnaitė, Ignalinos r. Vidiškių gimnazija
Greta Kambarovaitė, Joniškio Mato Slančiausko gimnazija
Miglė Laurinavičiūtė, Joniškio Mato Slančiausko gimnazija
Dovilė Giedrytė, Trakų r. Onuškio vidurinė mokykla
Eglė Bartasevičiūtė, Trakų r. Onuškio vidurinė mokykla
Aistė Giedrytė, Trakų r. Onuškio vidurinė mokykla
Eglė Matutytė, Skuodo Prano Žadeikio gimnazija
Raminta Beržanskytė, Skuodo Prano Žadeikio gimnazija
Laineda Beskytė, Tauragės r. Gaurės pagrindinė mokykla
Daina Pamedytytė, Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazija
Augustė Valatkevičiūtė, Kauno VDU „Rasos“ gimnazija
Nikola – Aiva Krulytė, Kauno „Žiburio“ vidurinė mokykla
Danielė Ąžuolaitė, Alytaus Putinų vidurinė mokykla
Aistė Sadauskaitė, Kelmės r. Tytuvėnų gimnazija
Ingrida Rakauskaitė, Molėtų gimnazija
Aušra Vaigauskaitė, Kelmės r. Tytuvėnų gimnazija
Brenda Paliukaitė, Kauno Juozo Grušo vidurinė mokykla
Akvilė Suchodimcovaitė, Naujosios Akmenės Ramučių
gimnazija
Tomas Bondarevas, Palangos Senoji gimnazija
Veronika Bendoriūtė, Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazija
Vytautė Vasiliauskaitė, Kauno VDU „Rasos“ gimnazija
Monika Pilkauskaitė, Kauno „Santaros“ gimnazija
Berta Rėja Butvilaitė, Šiaulių Aukštabalio pradinė mokykla
Birutė Gabrielė Leiputė, Vilniaus Mikalojaus Daukšos vidurinė
mokykla
Arminas Panavas, Vilniaus Gabijos gimnazija
Miglė Sukackaitė, Kauno Petrašiūnų vidurinė mokykla
Justina Jankauskaitė, Vilniaus Mikalojaus Daukšos vidurinė
mokykla
Žydrė Visockaitė, Rokiškio r. Pandėlio gimnazija
Giedrė Kuzaitė, Tauragės Žalgirių gimnazija
Ilja Jemeljanovas, Švenčionių vidurinė mokykla
Goda Širvinskaitė, Druskininkų „Saulės“ pagrindinė mokykla
Jonas Jakštas, Kauno Aleksandro Stulginskio vidurinė mokykla
Monika Turauskaitė, Vilniaus Salininkų vidurinė mokykla
Lina Trukanavičiūtė, Vilniaus Salininkų vidurinė mokykla
Ingrida Rekstytė, Raseinių r. Šiluvos vidurinė mokykla
Audrė Gruodytė, VšĮ Kauno Šv. Mato vidurinė mokykla
Kristina Masytė, Kauno VDU „Rasos“ gimnazija
Norberta Balaišytė, Vilniaus Mikalojaus Daukšos vidurinė
mokykla
Akvilė Česnaitė, Kauno VDU „Rasos“ gimnazija
Simona Šenauskaitė, Kauno Šančių vidurinė mokykla
Laima Stankevičiūtė, Vilniaus „Sietuvos“ vidurinė mokykla
Odeta Luišytė, Vilkaviškio r. Gižų Kazimiero Baršausko
pagrindinė mokykla
Solveiga Bernadickaitė, Panevėžio „Vilties“ vidurinė mokykla
Indrė Matuzaitė, Jurbarko r. Veliuonos Antano ir Jono Juškų
vidurinė mokykla
Sandra Preidytė, Panevėžio Vytauto Žemkalnio gimnazija
Monika Balčikonytė, Kauno Antano Smetonos vidurinė
mokykla
Ineta Ivoškaitė, Kauno „Ąžuolo“ katalikiška vidurinė mokykla
Jovita Rajunčiūtė, Panevėžio Vytauto Žemkalnio gimnazija
Jolita Vaitkutė, Joniškio „Saulės“ pagrindinė mokykla
Simona Dužinaitė, Kauno Kovo 11 – osios vidurinė mokykla
Karolina Skirgailaitė, Jonavos Jeronimo Ralio vidurinė mokykla
Paulina Buinytė, Akmenės r. Papilės Simono Daukanto gimnazija
Milda Vitartaitė, Klaipėdos Sendvario pagrindinė mokykla
Rusnė Jankauskaitė, Pasvalio Lėvens pagrindinė mokykla
Ieva Šimkutė, Kauno Martyno Mažvydo vidurinė mokykla
Viktorija Titailytė, Pasvalio Lėvens pagrindinė mokykla
Iveta Kirstukaitė, Kauno Vaižganto vidurinė mokykla
Evaldas Rusys, Klaipėdos laivų statybos ir remonto mokykla
Viktoras Čeika, Birštono gimnazija
Salomėja Keleraitė, Nacionalinė Mikalojaus Konstantino
Čiurlionio menų mokykla
Greta Jasinskaitė, Šilutės r. Švėkšnos „Saulės“ vidurinė mokykla
Jogailė Karaveckaitė, Akmenės r. Papilės Simono Daukanto
gimnazija
Živilė Konovalova, Tauragės r. Pagramančio pagrindinė mokykla
Liucija Vaišnoraitė, Briuselio II – oji Europos mokykla
Emilija Butavičiūtė, Kretingos r. Darbėnų vidurinė mokykla
Austėja Martinkutė, Šiaulių r. Naisių pagrindinė mokykla
Agnė Giedraitytė
Antanas Gumbrevičius, Vilniaus ,,Šaltinėlio“ privati mokykla
Marius Parčiauskas, Vilniaus ,,Šaltinėlio“ privati mokykla
Beatričė Taresevičiūtė, Šiaulių Aukštabalio pradinė mokykla
Ugnė Gumenikovaitė, Alytaus Putinų vidurinė mokykla
Bertina Dragūnaitė, Šiaulių Jovaro pagrindinė mokykla
Viktorija Rimkutė, Naujosios Akmenės ,,Saulėtekio“ pagrindinė
mokykla
Ema Mačionytė, Šilalės Stepono Dariaus ir Stasio Girėno vidurinė
mokykla
Jevgenij Siniov, Briuselio II – oji Europos mokykla
Julijana Leganovič, Vilniaus r. Pagirių gimnazija
Aira Klungytė, Visagino ,,Verdenės” gimnazija
Miglė Pūtytė, Varėnos ,,Ryto” vidurinė mokykla

Vaikų kūrybinės iniciatyvos fondas
TAVO ŽVILGSNIS
Vertimų ir iliustracijų projektas
II-oji knyga
2010. 5 sp. l. Tiražas 4200 egz.
Kalbos redaktorius Rimantas Martinėlis
Meno ir technikos redaktorius Artūras Bačinskas, el. p. A.Bacinskas@gmail.com
Leido Vaikų kūrybinės iniciatyvos fondas, Filaretų g.36A LT-01210, Vilnius
tel. (8 5) 252 6684, www.vkif.lt
Spausdino AB ,,Spauda”, Laisvės pr. 60, LT-05120 Vilnius, www.spauda.com