TAVO ŽVILGSNIS 2015

Gėlių miesto minimukai
Seniai seniai, fėjų šalies mieste, gyveno žmonės, vadinami
minimukais. Jie taip vadinosi todėl, kad buvo maži. Didžiausias
ūgiu nepralenkė pušies kankorėžio.
Minimukų miestas buvo labai gražus. Aplink kiekvieną
namą augo ramunės, kiaulpienės ir sausmedžiai. O gatvės
buvo pavadintos gėlių vardais: Mėlynojo varpo gatvė, Ramunių
juosta ir Raktažolių alėja. Todėl šis miestas prie pat
upelio ir buvo vadinamas Gėlių miestu, o upelį minimukai vadino
Agurkų upe, nes labai daug agurkų augo pakrantėje.
Kitapus upelio buvo miškas. Minimumai gamino valtis iš
beržo žievės, leido jas į upelį ir plaukė rinkti miško riešutų,
uogų ir grybų. Minimukai sunkiai pasiekdavo uogas, nes
buvo maži. Norėdami pasiriešutauti, paėmę pjūklus jie kopė
į krūmus, pjaudavo stiebus, nes nepasiekdavo riešutų ranka.
O grybus jie pjovė pjūklu nuo pat žemės, smulkino gabalėliais
ir nešdavo namo ant pečių kaip rąstus.
Buvo dviejų rūšių minimumai: berniukai minimukai ir
mergaitės minimukės. Berniukai nešiojo ilgas arba trumpas
kelnes, prilaikomas petnešų, mergaitės vilkėjo sukneles, pasiūtas
iš įvairių ryškių medžiagų. Vyrukai negaišo laiko šukuodamiesi,
todėl kirposi trumpai, bet mergytės nešiojo ilgus
plaukus, nes mėgo įmantriai šukuotis. Šukuosenas dabinosi
austomis juostelėmis, kaspinais.
Berniukai minimukai labai didžiavosi tuo, kad jie berniukai, ir
neturėjo nieko bendra su mergaitėmis. O mergaitės minimukės
didžiavosi esančios mergaitės ir nedraugavo su berniukais minimukais.
Jeigu mergaitė pamato minimuką einantį gatve, ji pereina
į kitą kelio pusę .Ir elgiasi teisingai, nes kai kurie berniokai
tokie išdykę, kad bet kada galėtų pastumti minimukę, timptelėti
už kasų ar pavadinti negražiu žodžiu.
Ne visi berniukai minimukai buvo tokie įžūlūs, bet juk
negalėjai nuspėti jų elgesio iš pirmo žvilgsnio. Todėl mergaitės,
vos tik pamatę berniukus, iš karto pereidavo į kitą gatvės pusę.
Dėl viso pikto. Kartais buvo galima išgirsti berniukus minimukus
šaukiant: „Dink! Nešdinkis!“ O mergaitės minimukės nelikdavo
skolingos: „Chuliganas!“ Arba dar ką nors grubiau.
Galbūt jūs nepatikėsit tuo. Galbūt jūs pagalvosit, kad tokie
dalykai nevyksta tikrame gyvenime. Na, niekas ir nesako, kad
tai vyksta. Tikras gyvenimas yra vienas dalykas, o pasaka yra
pasaka. Bet kas gali atsitikti pasakoje.
Viename name Mėlynojo varpo gatvėje gyveno šešiolika
berniukų minimukų. Pats šauniausias iš jų buvo Donis. Jis buvo
pavadintas Doniu, nes viską žinojo. O žinojo viską todėl, kad
nuolatos skaitė knygas.
BEATA KANANOVIČ
ŠIRVINTŲ R. BARTKUŠKIO PAGRINDINĖ MOKYKLA
32