TAVO ŽVILGSNIS 2015

82
Mažasis Viktoriukas
Gražiųjų Miškų krašte visi gyventojai aukštaūgiai ir labai
darbštūs, išskyrus Viktorą. Jis toks mažiukas, toks mažiukas,
kad visi gyventojai jj vadina Mažuoju Viktoriuku, stengiasi juo
rūpintis ir prižiūrėti.
Viktoras be galo nori būti naudingas, bet niekas niekada
nesikviečia jo į pagalbą.
Retkarčiais jis paklausia kaimyno ūkininko :
- Gal norėtum, kad padėčiau suvežti šieną?
Ūkininkas ima juoktis ir atsako:
- Taigi, Viktorai, tu per mažas! Tu prapulsi pievoje, ir tave
sugrėbs su pašarais.
Tada Viktoras pasisiūlo ūkininkei:
- Nagi, pailsėk truputį prieš karvių melžimą, aš tuojau
pabaigsiu išplauti kibirus ir bidonus!
- Ne, ne, Viktorai, tu dar visai mažas! Jeigu tu įkrisi į bidoną,
nuskęsi kaip muselė! – sušunka šeimininkė.
Tada Viktoras kreipiasi į ūkininko dukrą :
- Gal aš galiu palesinti vištas ir kalakutus, o tu tuo tarpu
išvalysi triušių narvelius!
Šioji ima šūkauti :
- Ne, Viktorai, tu dar per mažas! Vištos tave sumindžios, o
kalakutai tave prarys kaip kokį šliužą!
Tada Viktorui pasidaro labai liūdna. Be darbo jam labai
nuobodu. Jis pareina į savo mažą kambarėlį ir suryja žalius
balandžių kiaušinukus, kuriuos ūkininko duktė buvo davusi,
užtikrindama, kad nuo jų užaugsiąs! Bet Viktoras nelabai tuo
tiki...
Visai be apetito jis suvalgo sausainius ir dalį pudingo, kurį
kaimynė buvo padėjusi prie durų. Paskui jis eina gulti, šiek tiek
aprimęs.
Rytoj turgaus diena, gal ten jo prireiks? Viktoras keliasi anksti.
Eidamas jis kliuvinėja už salotų ir ridikų. Vaikiukas įsiropščia į
daržininko vežimą, kad padėtų pritvirtinti slystančias daržoves, bet
daržininkas niurna :
- Lipk iš ten, Viktorai, tu per mažas! Man bus greičiau be tavo
pagalbos!
Eidamas artyn prie turgaus gatvės, Viktoras išgirsta aimanuojantį
smuklininką :
- Oj, oj! Jau labai vėluoju, o mano pardavėjas ką tik išėjo!
Viktoras skuba į salę :
- Nesirūpink, aš čia.
Bet smuklininkas šaukia :
- Lauk iš čia, tu per mažas! Tu man tik kliudysi!
Viktoras pasiekia turgaus aikštę. Ten kaimiečiai aptarinėja
daržovių kainas, pyragus, ridikų kilogramus... Žinoma, be Viktoro.
Pilnomis akimis ašarų jis atsisėda ant žemės tarp dešrų pardavėjos
ir saldainių prekeivio lentynų. Dešrų pardavėja duoda ženklą prieiti:
- Viktorai, ateik paragauti mano kimšto kumpio pyrago!
Bet Viktoras net neatsako, jis net nepasijudina, nekreipia dėmesio
net ir tada, kai pašaukia saldainių pardavėjas:
- Viktorai, aš atnešiau tavo mėgstamų karamelių.
Viktorą kažkas šiurkščiai pastumia ir pažadina iš liūdnų minčių.
Tarp prekeivių kyla panika. Iš visų kampų sklinda kuždesiai:
- Balbiuzaras. Žiaurusis milžinas Balbiuzaras, apylinkių valdovas,
ateina lydimas Baliušono, savo vienintelio sūnaus!
Eidamas Balbiuzaras išgriauna lentynas, nusiaubia prekes,
įsako prekeiviams atiduoti jam rytines pajamas... Tik tada Balbiuzaras
pastebi Baliušoną, išsitiesusį ant žemės be gyvybės žen-