TAVO ŽVILGSNIS 2015

78
Nelauktas priėmimas
Urvelyje gyveno hobitas. Tai nebuvo kokia bjauri,
purvina, drėgna landynė, pilna sliekų uodegų ir apgaubta
puvėsių kvapo, nei sausa, smėlėta duobė, kur
nebūtų vietos atsisėsti ir ko nors užkąsti. Tai buvo
hobito urvas, įrengtas patogiai.
Durys čia buvo visiškai apvalios, kaip laivo langelis,
nudažytos žaliai ir su spindinčia žalvarine rankena
pačiame viduryje. Šios durys atsiverdavo į vamzdžio
formos vestibiulį, kaip į labai patogų tunelį be durų,
plokštelėmis apmuštomis sienomis ir plytelių grindimis,
išklotomis kilimu. Jis buvo apstatytas vaškuotomis
kėdėmis, visur styrojo daugybė kabyklų skrybėlėms
ir paltams - hobitas mėgo svečius. Tunelis vingiavo
ilgą kelią, nors ne, visiškai tiesiai kilo į kalno šlaitą -
Kalvą, kaip ją vadino visi aplinkiniai, - ir joje buvo
matyti daugybė mažų apskritų durelių, pirmiausia viename
šone, paskui kitame. Hobitui nereikėdavo kopti
laiptais: kambariai, vonios, rūsiai, maisto sandėliai
(jų buvo daugybė), rūbinės (ištisi kambariai paskirti
drabužiams), virtuvės, valgomieji - viskas buvo viename
aukšte ir viename koridoriuje. Geriausi kambariai
buvo kairėje, nes jie vieninteliai turėjo langus,
apskritus, giliai įtaisytus langelius, atsiveriančius į sodą
ir pievas, kurios leidosi link upės.
Šio labai turtingo hobito pavardė buvo Beginsas.
Beginsai gyveno Kalvos kaimynystėje nuo neat-
menamų laikų ir buvo gerbiami ne vien dėl savo turtų,
bet ir dėl gebėjimo neįsivelti į nuotykius ir neiškrėsti ko
netikėto. Visi žinojo, kad Beginsai į klausimą niekada
neduotų nelaukto atsakymo. Tačiau vienas hobitas iš
Beginsų šeimos vis dėlto pakliuvo į nuotykį ir suprato,
kad daro ir šneka išties labai netikėtus dalykus. Galbūt
jis prarado savo kaimynų pasitikėjimą, bet gavo... Ech,
patys pamatysite, ar galiausiai jis ką nors įgijo?
Mūsų hobito motina...Bet kas gi tie hobitai? Manau,
šiais laikais paaiškinimas yra reikalingas, atsižvelgiant
į jų rūšies retumą ir norą šalintis Aukštaūgių Padermės,
kaip jie mus vadina. Tai yra (ar buvo) smulkaus
sudėjimo personažai, perpus mažesni už žmones ir
žemesni net už barzdotuosius nykštukus. Hobitai yra
bebarzdžiai. Jie neturi savyje jokių stebuklingų galių,
išskyrus, nebent, gebėjimą tyliai ir greitai pranykti, kai
milžiniški kvailiai kaip jūs ir aš nerangiai prisiartina,
keldami dramblišką triukšmą, kurį galima išgirsti už
kilometro. Hobitai turi lengvą polinkį storėti. Jie rengiasi
ryškiai (dažniausiai žaliai ir geltonai), nenešioja batų,
nes jų kojos jau natūraliai apaugusios gaurais. Galvą
dengia garbanos, o veideliai draugiški, pirštai gi rudi,
ilgi ir vikrūs. Hobitai juokiasi dažnai ir iš širdies, ypač
pavalgę (jei gali, valgo du kartus per dieną). Dabar
jūs žinote pakankamai, kad būtų galima tęsti mūsų
pasakojimą.
GRETA SIZOVAITĖ
VILNIAUS MYKOLO BIRŽIŠKOS GIMNAZIJA
Konstantinas Gotlipas 12m