TAVO ŽVILGSNIS 2015

50
Kaip šuo draugo ieškojo
Seniai seniai miške gyveno liūdnas ir vienišas šuo. Jis nusprendė
susirasti sau ištikimą ir drąsų draugą.
Šuo išsiruošė į kelionę ir sutiko zuikį. Sėdi po krūmu zuikelis
ausis suglaudęs ir liūdi. Šuo jam ir sako:
- Nagi, zuiki, draugaukime! Gyvensime kartu - dviese
bus linksmiau!
- Gerai,- sutiko zuikis.
Kartu praleidę visą dieną, vakare susirado vietą nakvynei,
atsigulė ir užmigo. Naktį lapuose sukrebždėjo pelė,
išgirdęs šuo garsiai sulojo. Prabudusiam kiškiui iš baimės drebėjo
ausys ir letenos.
- Netriukšmauk, nelok,- sušnabždėjo šuniui.- Išgirs vilkas,
atbėgs čia ir suės mus.
„Argi tai draugas,- pagalvojo šuo,- vilko bijo. - Štai vilkas
gali tapti tikru draugu, tikriausiai
jis nieko nebijo.“ Šuo atsisveikino su zuikiu ir išsiruošė
ieškoti vilko. Ilgai klajojęs, pagaliau
sutiko jį miško tankmėje. Priėjo ir sako:
- Nagi, vilke, draugaukime!
- Ką gi, draugaukime,- sutiko vilkas. - Su draugu gyventi
daug geriau.
Jie pradėjo ruoštis nakvynei. Staiga iš žolės iššoko varlė,
šuo garsiai sulojo. Išsigandęs vilkas pabruko uodegą ir pradėjo
barti šunį:
- Ką tu darai, kam tokį triukšmą keli! Išgirs meška, ateis
ir sudraskys mus į gabalėlius.
„Kitokio draugo aš ieškojau,- pagalvojo šuo. - Jeigu draugausiu,
tai tik su meška.“
Susirado jis mešką.
- Paklausyk, milžine meška, draugaukime!
- Aš nieko prieš,- sako meška. - Ateik į mano irštvą, kartu
gyvensime.
Tik užmigęs šuo išgirdo aplinkui kažką šliaužiojant. Pašoko
ir sulojo. Išsigandusi meška prisidengė galvą ir užriaumojo:
- Tuojau pat nustok! Išgirs žmogus, ateis ir nudirs mums
kailius!
„Stebuklai! - pagalvojo šuo. - Ir ši bailė man ne draugė.
Teks eiti pas žmogų.“ Ir pabėgo jis nuo meškos.
Visą mišką jis aplakstė, bet žmogaus niekur nerado. Atėjo
į miško laukymę pailsėti. Kaip tik tuo metu į mišką atėjo žmogus
malkų kirsti ir laukymėje sutiko šunį.
- Žmogau, aš ieškau patikimo draugo, tad draugaukime
ir gyvenkime kartu!
Žmogus sutiko ir į namus parsivedė šunį.
Štai sutemo, ir žmogus užmigo. Pusiaunaktį sulojo šuo, o
žmogus nesikelia. Šuo sulojo dar garsiau. Žmogus prabudo
ir suriko:
- Gerai, kad tu mano namus nuo vagių saugai, bet tik
nelok be reikalo. Jeigu alkanas, - paėsk ir miegok, o man
miegot netrukdyk.
Taip ir gyveno jie drauge. Žmogus šuniui pastatė būdą
šalia namo, sočiai šėrė ir vedėsi į medžioklę. O šuo naktį lojo,
saugodamas savo naujojo draugo namą. Tačiau žmogus už
tai jo nebarė, o dėkojo.
Nuo to laiko žmogus ir gyvena kartu su šunimi.
GABRIELĖ PTAKAUSKAITĖ
LAZDIJŲ MOTIEJAUS GUSTAIČIO GIMNAZIJA