TAVO ŽVILGSNIS 2015

Henris Vordsvordas Longfelou
Tikriausiai vienas mėgstamiausių Amerikos poetų pasaulyje yra Henris Vordsvordas Longfelou.
Jis gimė Portlende, uostamiestyje, Meino valstijoje. Jo mamos tėvas buvo generolas Revoliucijos kare ir
žinojo be galo daug istorijų apie indėnų genčių vadus ir pačias gentis, kurios kažkada gyveno Meine.
Henris Vordsvordas Longfelou niekada nepavargdavo jų klausytis. Jo senelis iš tėvo pusės turėjo ūkį
šalia Portlendo, ir ten Henris su savo broliu galėjo žaisti šiene, rinkti žemuoges ir žiūrėti, kaip senelis
suka sviestą. Jie taip pat padėdavo parvaryti karves iš laukų.
Nuo pat pradžių buvo aišku, kad Henrį domino knygos. Jų buvo labai daug Longfelou namuose.
Tarp daugybės knygų tėvas dažnai Henriui padėdavo surasti tinkamiausią. Jis paimdavo vieną
iš viršutinės lentynos ir sakydavo: „Čia yra knyga, apie kurią turi žinoti kiekvienas išsilavinęs žmogus.“
Henriui patiko poezija, jis įsimindavo mėgstamiausias poemas ir paslapčia pradėjo rašyti savo.
Būdamas 14-os, jis nusiuntė savo pirmąją poemą į Portlendo laikraštį „Gazet“ ir jo dideliam džiaugsmui
kūrinys buvo išspausdintas.
Henrio tėvas norėjo, kad jo sūnus taptų advokatu, bet šis domėjosi literatūra. Laimei, kai būdamas
19-os jis baigė koledžą, buvo įkurta šiuolaikinių kalbų katedra. Tik tapęs absolventu Henris buvo
paprašytas užimti pirmojo profesoriaus vietą, taip pat jam buvo suteikta laiko keliauti ir studijuoti
Europoje.
1834 metais jis tapo Harvardo universiteto profesoriumi. Harvarde jis daug dirbo, o laisvalaikiu
rašydavo. Greitai buvo išleista jo pirmoji poemų knyga „Nakties balsai“. Joje buvo galima rasti ir
žymiąją „Gyvenimo giesmę“, kurią mielai skaitė tiek jauni, tiek seni. Longfelou tapo žymiu poetu. Tuo
metu jis įsimylėjo gražiąją Frensę Aplton, kuri iš pradžių atsisakė už jo tekėti, nes tebuvo aštuoniolikos,
bet Henris laukė šešerius metus ir galiausiai jie susituokė. Jų santuoka buvo laiminga ir Longfelou namai
tapo svarbūs universiteto miestelyje. Ponia Longfelou, miela ir rūpestinga šeimininkė, kūrė jaukią
namų aplinką bei rūpinosi savo vyru tais darbingais ir džiaugsmingais metais. Jauni žmonės nuolatos
lankydavo draugišką ir svetingą profesorių, be to, jiems patikdavo žaisti su penkiais Longfelou vaikais
- dviem berniukais ir trimis mergaitėmis, kurias savo poemoje „Vaikų valanda“ poetas aprašo „kaip
rimtą Alisą, besijuokiančią Alegrą ir Editą auksiniais plaukais“.
Jo laimingą, ramų gyvenimą staiga ištiko baisi nelaimė, tarsi perkūnas iš giedro dangaus. Karštą
liepos dieną ponia Longfelou kirpo dukterų garbanas, kurias siuntė jų tetoms ir dėdėms. Dėjo kiekvi-
Algis Sprindžiūnas 17m., Mykolo Biržiškos gimnazija