orientalizmo patirtis ankstyvojoje malraux kūryboje - Logos

ÞILVINË GAIÞUTYTË-FILIPAVIÈIENË 

ORIENTALIZMO PATIRTIS 

ANKSTYVOJOJE MALRAUX KÛRYBOJE 

140 LOGOS 55 

2008 BALANDIS • BIRÞELIS 


The Orientalistic Experience in Early Malraux’s Novels 

SUMMARY 

In this article the main attention is paid to the early novels of French writer, art historian A. Malraux 

(1901-1976). The article deals with 2 novels: “Temptation of West” (1926) and “The Royal Way” (1930). 

The first of them explored the parallels between Eastern and Western culture. The work was set on the 

early stages of the Chinese revolution and focused on the exchange of letters between a young European 

and a young Asian intellectual. The second novel set in the Indochinese jungle. The book was 

largely a dialogue on death; it was one Malraux’s main themes. This oriental experience of writer and 

absorbed oriental culture formed the original conception of museum without walls, which is like a 

museum in the mind, comprising the art of past centuries and civilizations. 

SANTRAUKA 

Vilniaus dailës akademija 

Gauta 2008 03 14 

Ðiame straipsnyje aptariama ávairiapusës asmenybës – garsaus XX a. prancûzø raðytojo, egzistencialisto, 

meno filosofo ir pasaulinës kultûros paveldo puoselëtojo André Malraux (1903–1976) ankstyvoji literatûrinë 

kûryba, atskleidþiami orientalizmø atspindþiai joje. Komparatyvistinë Malraux meno filosofija ir ásivaizduojamo 

muziejaus idëja paliko gilø rëþá XX a. humanistikoje ir pavertë já viena reikðmingiausiø meno 

filosofijos figûrø, padëjusiø suvokti neeuropiniø civilizacijø vertæ bei eurocentriniø nuostatø ribotumà, 

iðryðkinti pagrindines tarpcivilizaciniø átakø, ávairiø meno stiliø bei formø migracijos kryptis. Ankstyvuoju 

Malraux dvasinës raidos laikotarpiu, 3-jame deðimtmetyje, paraðytø romanø nagrinëjimas leidþia atskleisti 

komparatyvistinës meno filosofijos atsiradimo prielaidas ir pagrindiniø, iðsiskleidusiø vëlesniuose tekstuose, 

idëjø iðtakas. Gilus autentiðkø meno reiðkiniø paþinimas suformavo savità Malraux meno teorijà, 

tyrinëjanèià ne tik konkreèias meno problemas, bet pateikianèià ir platesniø civilizaciniø apibendrinimø. 

RAKTAÞODÞIAI: André Malraux, orientalizmai, meno filosofija. 

KEY WORDS: André Malraux, orientalisme, philosophie of art.

Pirmasis pasaulinis karas suþlugdë 

daugelio kritiðkai màstanèiø Vakarø 

intelektualø, menininkø ir raðytojø 

ðimtmeèiais vieðpatavusá tikëjimà vakarietiðkø 

visuomeniø raidos keliø paþangumu, 

jø skleidþiamø idealø bei idëjø 

universalumu. Gráþæs ið Azijos Malraux 

su giliu liûdesiu konstatuoja: „Beviltiðkai 

siekiama iðsaugoti prarastos europietiðkos 

kultûros iliuzijas ir akivaizdþià 

negalià; gyvuoja pragaiðtingas idealizmas.“ 

1 Ði mintis persmelkia visus ankstyvojo 

laikotarpio kûrinius: La Tentation 

de l’Occident (Vakarø pagunda, 1926) – 

subtilø Rytø ir Vakarø kultûriná dialogà; 

Conquérants (Kovotojai, 1928) – pirmàjá 

trilogijos, skirtos þmogaus bûèiai, 

romanà, kuriame apraðomos nûdienos 

Kinijos revoliucinës kovos; La voie royale 

(Karaliðkasis kelias, 1930) – nuotykiø romanà, 

paremtà raðytojo biografijos faktais. 

Gonkûrø premija apdovanotas La 

Condition humaine (Þmogaus bûtis, 1933), 

kurio personaþø paveiksluose atpaþástami 

istorijos bei politikos veikëjø portretai, 

o siuþete – detali 1927-øjø Ðanchajaus 

darbininkø ginkluoto sukilimo kronika, 

þymi naujà Malraux kûrybinës 

brandos laikotarpá. Atsiþvelgiant á romanø 

pobûdá, analizei pasirinkti du kûriniai, 

kurie nëra Lietuvoje plaèiau nagrinëti: 

Vakarø pagunda ir Karaliðkasis kelias. 

Daugiabriaunë Malraux asmenybë ir 

gyvenimas tapo mitu, kuriame „susipina 

tikrovë, skaitytojø vaizduotës ir autoriaus 

sukurtas stojiðkos asmenybës tipas“. 

2 Vargu ar já pavadintume kabinetiniu 

mokslininku, akademiniu þmogumi: 

jis tikras l’homme d’action (veiklos 

þmogus) – aistringas keliautojas, ávairiø 

civilizacijø meno þinovas, politikas, 

LOGOS 55 


KULTÛRA 

daug prisidëjæs prie pasaulinës kultûros 

paveldo iðsaugojimo ir UNESCO organizacijos 

veiklos. Kelionëse ágyta kultûros 

globalumo patirtis persmelkia visà 

Malraux kûrybà. 

Malraux gimë 1901 m. lapkrièio 3 d. 

Paryþiuje. Po tëvø skyrybø apsigyveno 

Bondy su motina, moèiute ir teta, kurios 

rûpinosi nuosava bakalëjos parduotuve. 

1914 m. rugsëjá su klasës draugais lankësi 

Marno mûðio lauke, taèiau buvo 

pernelyg jaunas, kad eitø kovoti, karà 

iðgyveno savo tëvo – leitenanto – patirtimi. 

Ástojæs á Turgot licëjø, susiþavëjo 

Tolstojaus ir Dostojevskio kûryba, taèiau 

1918 m. nepriimtas á Condorcet licëjø, 

Malraux atsisako tæsti mokslus ir lieka 

be diplomo. Aistringas pomëgis skaityti 

jam atvërë Barrés, Baudelaire’o, Corneille’io, 

Dostojevskio, Flaubert’o, Hugo, 

Loti, Michelet, Nietzsches, Tolstojaus ir 

kitø raðytojø bei filosofø kûrybà – Malraux 

tapo tikru bibliofilu. Perskaityti 

groþiniai ir filosofijos tekstai paliko gilø 

pëdsakà jaunuolio sàmonëje. 

Devyniolikmetis Malraux pateko á 

Paryþiaus menininkø ir literatø aplinkà, 

skelbë pirmuosius kûrinius – literatûros 

teorijos esë, meno ir literatûros kritikà ir 

prozà. To laikotarpio jo kûriniai priskiriami 

farfelu þanrui (Malraux atgaivino 

ðá terminà): poetinë proza, veikiama vokiðkojo 

ekspresionizmo, Apollinaire’o ir 

M. Jacobo poezijos. Profesiniø þiniø apie 

menà Malraux sëmësi Guimet muziejaus 

ir Luvro mokyklos archeologijos ir 

orientalistikos kursuose, sanskrito ir kinø 

kalbø þinias gilino Rytø kalbø institute 

(École des langues orientales vivantes). 

1921 m. Malraux vedë Clarà Goldschmidt. 

Ði sàjunga turëjo átakos dvasi- 

141


niam ir profesiniam Malraux brendimui, 

o Claros tëvø palikimas sutuoktiniams 

leido nevarþomai keliauti. Kilusi ið Vokietijos, 

ji buvo gyvo ir aðtraus proto, 

suvokë modernybës svarbà ir padëjo 

Malraux atrasti naujàsias meno kryptis, 

srûvanèias ið prieðingo Reino kranto. Ið 

pirmøjø Malraux tekstø matyti, kad jis 

buvo susipaþinæs su tuo metu á prancûzø 

kalbà neiðverstais veikalais. Þinome, 

kad Clara vertë O. Spenglerio Vakarø 

saulëlydþio (veikalas prancûzø kalba pasirodë 

tik 1948 m.) fragmentus ir 

F. Nietzsches tekstus, spausdinamus 

Journal de voyage d’un philosophe (Filosofo 

kelionës þurnale). Ðiame þurnale nuo 

1922 m. buvo spausdinama H. Hesses 

romano Siddharta (1922) fragmentø, 

L. V. Frobeniuso darbø apie Afrikà ir 

C. Einsteno esë, paþadinusiø susidomëjimà 

Afrikos skulptûra. 

André ir Clara pirmiausia keliavo po 

Austrijà, Èekijà, Italijà, Vokietijà, kurioje 

atrado ekspresionizmo tapybà, vëliau 

vyko á Tunisà, Sicilijà. 1923-aisiais André 

ir Clara leidosi á nuotykiø kupinà kelionæ 

po prancûzø Indokinijà. Be oficialios 

Kolonijø ministerijos misijos – vykdyti 

archeologinius tyrinëjimus Kambodþoje, 

Malraux turëjo ir slaptà tikslà – parsiveþ- 

142 LOGOS 55 


ti ir kolekcininkams parduoti meno objektø 

bei gràþinti verteivø iðeikvotà Claros 

paveldëtà turtà. Ði avantiûra nepavyko 

ir 1924-øjø liepà Malraux ir jo draugas 

buvo nuteisti, o Clara iðvyko á Paryþiø 

telkti intelektualus (M. Arland’à, 

L. Aragonà, A. Bretonà, F. Mauriacà, 

A. Gide’à ir M. Jacobà) vyrui gelbëti. Jø 

pastangomis ir padavus apeliacijà Malraux 

bausmë buvo atidëta metams, á 

Prancûzijà jis gráþo 1924-øjø lapkritá. Suþavëtas 

kolonijinio gyvenimo Malraux 

lankësi Indokinijoje ir vëliau, ásteigë antikolonijiniø 

idëjø þurnalà L’Indochine enchaînée 

(Uþvaldyta Indokinija), lankësi 

Mongolijoje, Indijoje, Kinijoje. 1929– 

1931 m. sutuoktiniai daugybæ kartø keliavo 

po Rytø ðalis (1929 m. – Persijà, 

Konstantinopolá, Baku, Irakà, Sirijà, Beirutà, 

1931 m. – Afganistanà, Indijà, Iranà, 

Birmà, Singapûrà, Honkongà, Kinijà, 

Japonijà). Po ðiø kelioniø Malraux surengë 

daugybæ parodø: gotikos ir budizmo 

meno, indo-helenistinio meno ir Centrinës 

Azijos nomadø meno. 1934 m. vyksta 

á legendinæ Sabos karalienës sostinæ. 

Minëtos kelionës ið esmës pakeitë Malraux 

màstysenà ir pasaulëþiûrà bei paruoðë 

dirvà Ásivaizduojamo meno muziejaus 

koncepcijos atsiradimui. 

ORIENTALIZMAI IR VAKARØ PAGUNDA 

Nenuostabu, kad pirmuosius Malraux 

literatûros kûrinius inspiravo paþintis 

su Rytø civilizacijomis ir kelionëse 

ágyta patirtis, kurià raðytojas ir keliautojas 

perkëlë ir á daugelá vëlesniø savo 

romanø. Pirmiausia dera paminëti epistolinio 

þanro romanà Vakarø pagunda (La 

Tentation de l’Occident, 1926), kuriame 

skaitytojui pateikiama dvideðimt penkeriø 

metø prancûzo A. D., keliaujanèio po 

Kinijà, ir dvideðimt trejø metø kino Lingo-W.-Y., 

lankanèio Europà bei siekianèio 

perprasti vakarietiðkà ir europietiðkà 

kultûrà, istorijos. Romane subtiliai atskleidþiami 

Vakarø kultûros ypatumai 

smalsaus rytieèio akimis ir kinø kultûros

savitumas vakarietiðkoje kultûroje iðaugusio 

þmogaus poþiûriu. Laiðkuose, raðytuose 

1921–1925 m., jaunuoliai daug 

diskutuoja meno, filosofijos, gyvenimo 

bûdo, þmoniø santykiø temomis. 

Daugeliu atþvilgiø romanas galëtø 

bûti vadinamas filosofijos veikalu, taèiau 

dar 1951 m. pats autorius já priskyrë 

literatûrinei kûrybai. Knygos sumanymà 

galime sieti su auganèiu Vakarø 

Europos intelektualø domëjimusi Rytø 

kultûromis, pesimistinëmis O. Spenglerio 

„Vakarø saulëlydþio“, P. Valéry „civilizacijos 

mirtingumo“ ar F. Nietzsches 

„Dievo mirties“ idëjomis, kurios brëþë 

intelektiniø Malraux ieðkojimø kryptis. 

Jaunasis raðytojas ypatingai domëjosi ir 

þavëjosi Nietzsches filosofija bei màstymo 

bûdu, já traukë iracionalizmo idëjos 

bei poetinis filosofinis jo veikalø matmuo. 

Panaðiai kaip Nietzsche, vakarietiðkam 

racionalizmo kultui ir raðytinei 

kultûrai Malraux prieðprieðino Rytø 

kultûrà, Rytø filosofijai ir pasaulëjautai 

bûdingà iracionalizmà bei juslingumà. 

Galima teigti, kad ðio romano struktûra 

– skirtingø kultûrø atstovø dialogas 

– atskleidþia pamatinius, malrietiðkosios 

pasaulëþiûros ir meno filosofijos 

bruoþus, tapusius visos Malraux mokslinës 

bei literatûrinës kûrybos pagrindu: 

tai nuolatinis skirtingø kultûriniø bei 

meniniø tradicijø lyginimas, archeologijos 

studijø ir kelioniø patirties átvirtintas 

dëmesys neeuropiniø civilizacijø menui, 

pagarba ávairiø laikotarpiø meno 

paminklams, paþenklintiems irimo pëdsakø. 

Susidûrimas su ávairiø civilizacijø 

meninës ir estetinës kultûros fragmentais 

ugdë Malraux fantazijà ir intuicijà, 

be kuriø neámanomas meno istori- 

LOGOS 55 


KULTÛRA 

ko ir filosofo darbas. Kartu romane visiðkai 

nuvainikuojamas primityvus eurocentrizmas, 

prieð kurá Malraux kovojo 

visà tolesná gyvenimà. 

Romano pradþioje kiekvienas personaþø 

glaustai nusako áspûdþius, kuriuos 

patyrë patekæ á aplinkà, matytà tik fotografijose 

ar apie kurià buvo tik skaitæs; 

kalbama apie peizaþo, architektûros 

skirtumus. Po to pateikiami penki kino 

laiðkai, kupini nuostabos ir kritiðkumo 

europietiðkos kultûros atþvilgiu. „Kà galëèiau 

pasakyti apie jûsø rasës þmones? 

Að juos studijuoju ir bandau iðvengti 

knygose suformuoto poþiûrio. Þinau, 

kad mûsø vertëjai pasirinkdami ir siekdami 

supaþindinti su Europos paproèiais 

bei jos literatûra, Balzacu, Flaubert’u, 

prancûzø natûralistais, pirmaisiais 

Goethes romanais, Tolstojumi, Dostojevskiu, 

analizuodami Baudelaire’o talentà, 

atskleidë iðskirtiniø krikðèioniø iðmintá 

bei rûpestingumà ir rëkianèiø bei 

raudanèiø ið skausmo beprotybæ, pradedant 

Emma Bovary, baigiant broliais 

Karamazovais.“ 3 

Griaudamas vieðpataujanèius eurocentrizmo 

mitus, Malraux Lingo lûpomis 

nuvainikuoja tariamus europietiðkosios 

dvasinës kultûros, socialinës sanklodos, 

gyvensenos bei socialiniø santykiø 

pranaðumus, teigdamas, jog „Europoje 

regiu tik dëmesingai tvarkingà barbarystæ, 

kur civilizacijos ir tvarkos idëjos 

kaskart painiojamos“ 4 ; atskleidþia esminius 

pasaulëjautos skirtumus: „jûsiðkë 

(dvasia, aut. pastaba) yra sukurta taip, 

kad gyvenime suvokiate tik fragmentus. 

Nuolatos verþiatës á tikslà, link kurio 

esate nukreipti. Norite nugalëti, taèiau, 

kà atrandate savo menkose pergalëse? 

143


Mes, kinai, norime suprasti gyvenimo 

pilnatvæ. Ne tik galëdami jà paþinti, taèiau 

þinome, kad ji perþengia ir turi perþengti 

kiekvienà veiksmà.“ 5 

Penktajame laiðke, pasakodamas 

áspûdþius ið kelionës Antikos civilizacijos 

pëdasakais – á Atënus ir Romà, Lingas 

atveria europieèiui akis, pastebëdamas 

Rytø meninës kultûros pëdsakus, 

kuriuos integravo vakarietiðkoji civilizacija 

ir atskleidþia nepagrástas Vakarø antikos 

meno pretenzijas á ypatingà vietà 

meno istorijoje: „prisimenu kuklø muziejø 

tarp pasaulyje regëtø formø ir 

prieð akis iðkyla jauno vyro galva atmerktomis 

akimis, kuri tapusi man graikø 

dvasios alegorija su giliomis insinuacijomis: 

iðmatuoti visus dalykus þmogaus 

gyvenimo trukmëje ir intensyvume. 

Ar ne po ðio neþinomo þmogaus 

veidu iðraðëte Edipo vardà? Jo istorija – 

tai kova visomis iðgalëmis su sfinksu. 

Monstras: drakonas, sfinksas, sparnuotas 

jautis yra vienas ið Rytø atspindþiø; 

taèiau jis kilæs ið dvasios, kurià Graikija 

bandë sumenkinti, jis naujai pasirodo 

ávairiais amþiais kaskart þmonëms ið gyvenimo 

praðant daugiau nei gali suteikti 

racionalus màstymas. Miræs Tëbuose, jis 

atgimsta Egipte Sogdiane ir prie Indijos 

sienø, kur jis nugali savo ruoþtu sielvartingàjá 

Edipà: Aleksandras... . “ 6 

Romane regima Nietzsches filosofijoje 

iðsiskleidusi Vakarø civilizacijos kritika, 

kurioje Vakarø kultûros, meno kûrybiniø 

dvasios polëkiø nykimo iðtakos 

siejamos su posokratine filosofija, kurios 

analitiðkumas sunaikino pirmapradá 

màstymo bei bûties vientisumà ir iðsigimstanèioje 

krikðèioniø religijoje. Krikðèioniø 

pasaulëþiûros stiprëjimà jis laikë 

144 LOGOS 55 


þmogaus „valios galiai“ kritika, o treèiojo 

– Dievo – ásiterpimà á natûralius þmogaus 

ir gamtos santykius aiðkino kaip 

þmogaus mëginimà iðvengti atsakomybës 

uþ savo veiksmus ir pasaulá. 

Lingo laiðkuose neslepiama antipatija 

Europai ir laidomos aðtrios kritikos 

strëlës krikðèioniðkosios pasaulëþiûros 

atþvilgiu, inspiruotos nyèiðkosios filosofijos: 

„Graikas tiki, kad þmogus yra atskirtas 

nuo pasaulio, krikðèionis tiki 

þmogaus ir Dievo santykiu, o mes tikime 

þmogaus ir pasaulio ryðiu. Ir viskas klostosi 

santykyje su juo. Taèiau mes suvokiame 

pasaulio pilnatvæ, esame jautrûs 

jame veikianèioms jëgoms bei þmoniø judëjimui; 

þmogaus dvasios idëja dominavo 

mûsø þmogaus dvasioje. Gyvenimo 

tëkmë, kuri mûsø màstyme ir jausenoje 

svarbi sudedamosiomis dalimis – jaunystë, 

brandus amþius, senatvë – jiems tapo 

pamatine sudedamàja pasaulio dalimi.“ 7 

„Girdëjau du krikðèioniø balsus“, – tæsia 

Lingas – „vienas giedojo giesmæ Dievui; 

kitas slapta su juo kalbëjosi. Pastarasis 

nesistengë suteikti sàmoningam þmogui 

savo galiø – galios palaimai – kurios 

stiprëja já atskirdamos nuo pasaulio; gyvenimo 

abejonëms, nusivylimams, vidinëms 

kovoms ji suteikia iðskirtinæ svarbà 

ir intensyvumà: ji susieja su Dievu. Neatsakingas 

rytietis stengiasi pakilti aukðèiau 

konflikto, kuriame nedalyvauja. 

Krikðèionis negali nuo jo atsiskirti, nes 

yra susaistytas su Dievu, o pasaulis tëra 

tuðèia jø konflikto dekoracija.“ 8 

Jaunuoliams aptariant Rytø ir Vakarø 

meninei kultûrai bûdingus vaizdavimo 

ypatumus, atsiskleidþia pamatinë 

Malraux meno filosofijos nuostata, kuri 

menui suteikia iðskirtiná vaidmená þmo-

nijos gyvavimo istorijoje ir kultûroje. 

„Menas yra rafinuoèiausia dingstis: subtiliausia 

pagunda, kuri, þinome, skirta 

geriausiems. Nesama vaizduotës pasaulio, 

kurio nesistengtø ðiandien uþkariauti 

nerimastingi menininkai... Taip, þvelgianèiam 

á formas, kurios pasklido Europoje 

per paskutiniuosius deðimtá metø 

ir nenorinèiam pasistengti jø suprasti, 

susidaro kvailystës – sàmoningos ir 

patenkintos kvailystës – áspûdis. Ðie kûriniai 

ir jø sukeliamas malonumas gali 

bûti suvokiami kaip uþsienio kalba 

...Naujai atradome ir ásitikinome 

antikos kûriniuose ir Toskanos stebukluose, 

vëliau Luvre, kuriame Napoleonas 

sukaupë paveikslø... Taèiau tai daugiau 

ne Europa, ne praeitis, uþtvindþiu- 

LOGOS 55 


KULTÛRA 

si Europà ðio amþiaus pradþioje, tai – 

pasaulis, uþplûdæs Europà, pasaulis su 

savo dabartimi ir praeitimi, jo gyvuojanèiø 

ar mirusiø formø ir apmàstymø sukauptos 

dovanos... Ðis didingas jaudinantis 

reginys, kuris prasideda, mano 

mielas Drauge, tai Vakarø pagunda. Ði 

formø pergalë prieð dvasià reiðkia gilesnius 

dalykus nei malonumo galia ir kiek 

paprasta juslumo egzaltacija... Ið tiesø 

kultûra mirðta nuo savo paèios silpnumo. 

Susidûrusi su idëjomis, kuriø ji negali 

ágyti (ásisavinti), ji ginasi ir ieðko savo 

destrukcijoje atgimimo ar sunaikinimo 

galimybës. Europoje matome gimstantá 

liûdnà meniniø patirèiø þaidimà.“ 9 

Ðie apmàstymai vëliau iðsiplëtojo á ásivaizduojamo 

meno muziejaus idëjà. 

KARALIÐKASIS KELIAS: NUO ANGKORO IKI DIEVØ METAMORFOZËS 

Antroji aptariama Malraux knyga – 

nuotykiø romanas La Voie royale (Karaliðkas 

kelias, 1930), kurá paraðyti autoriø 

ákvëpë Kambodþoje patirti ávykiai. Karaliðkasis 

kelias – tai kelias, jungiantis Angkorà 

ir Menamo baseino eþerus. Studijuodamas 

École des langues orientales vivantes 

Malraux domëjosi naujausiais archeologiniais 

tyrinëjimais, vykdomais 

Prancûzijos kolonijose. 1900 m. Hanojuje 

buvo ásteigtas École Franšaise d’Extrême 

Orient (Tolimøjø Rytø prancûzø institutas), 

kurio mokslininkai vykdë archeologinius 

ir moderniø Azijos visuomeniø tyrinëjimus. 

Nuo pat ákûrimo èia dirbo A. Barthas, 

M. Colani, L. Finot, L. Fombertaux, 

E. Lunet de Lajoquiére’as, G. Maspero, 

H. Parmentier. 1907 m. buvo pradëta tyrinëjimo 

ir konservavimo darbø programa 

Angkoro vietovëje, darbams vadova- 

vo H. Parmentier: nuo 1911 m. tyrinëjamos 

Samboro (Kompong Thom) ðventyklos 

(atrandamas iki-angkorinis menas), 

Banteai Chmar ðventyklos bareljefai, 

Vat Phu, Vat Nokor ðventyklos, senoji 

khmerø architektûra, bendradarbiaujant 

su L. Finot ir V. Golubev – Bayon bareljefai, 

nuo 1926 m. – Angkoro perlas – 

Banteai Srei ðventykla, apraðoma Malraux 

romane. 

1923 m. Malraux instituto leiþiamame 

biuletenyje perskaito H. Parmentier 

straipsná, ið kurio jis suþino apie Karaliðkajame 

kelyje esanèias netyrinëtas ðventyklas 

ir vertingas skulptûras jø sanktuarijuose. 

Straipsnyje raðoma apie Banteai-Srei 

ðventyklà 10 , esanèià á ðiaurës rytus 

nuo Angkor-Thomo – senosios IX–XV a. 

Khmerø karaliø sostinës. Malraux gimsta 

mintis atrasti Banteai-Srei, pasisavinti 

145


Scenos ið Ramajanos: Vali ir Sugriva kova, X a. 

keletà skulptûrø ir pelningai parduoti. 

Kartu Malraux pasiûlo vykti ir Clarai. Átikinæs 

Guimet muziejaus vadovybæ skirti 

oficialià Kolonijø ministerijos misijà, 

pasiraðytà ministro A. Sarraut, ir gavæs 

rekomendacinius laiðkus, jis uþsitikrina 

École Franšaise d’Extrême-Orient specialistø 

paramà. 1923-øjø spalio 13 d. laivas iðplaukia 

ið Marselio, prie sutuoktiniø prisijungia 

ir bièiulis L. Chevassonas. Pirmasis 

kontaktas su egzotika ávyksta Dþibutyje, 

vëliau Singapûre, Saigone ir galiausiai 

Hanojuje. Atvykæs á Hanojø, 

Malraux priimamas instituto direktoriaus 

L. Aurousseau, kuris nustebintas 

jaunuolio þiniø ir argumentø, suteikia 

paramà ir iðduoda leidimus ekspedicijai. 

Banteai-Srei apylinkëse niekas neþino 

apie ðventyklà ir Clara ima abejoti 

vyro pasakojimu, taèiau ieðkota vieta 

galiausiai randama. Malraux supranta, 

kad laiko nedaug – bet kada gali pasirodyti 

Parmentier, taèiau vietiniai gy- 

146 LOGOS 55 


ventojai baiminasi piktøjø dvasiø ir 

jiems belieka patiems iðpjauti neákainojamos 

vertës bareljefus (pagal ástatymà, 

archeologinius radinius reikia palikti in 

situ). Atvykæ á Siem Reapà jie álipa á laivà, 

gabenantá krovinius, ir gruodþio 

24 d. atvyksta á Phnom Penhá, taèiau ten 

jau laukia policija. Atidarydamas dëþes 

Malraux tvirtina, kad iðvykstant jos buvo 

tuðèios, taèiau policija nieko nenori 

girdëti. Bendraþygiai sulaikomi ir pateikiamas 

kaltinimas dël monumentø sugadinimo 

ir bareljefø ið Banteai-Srei vagystës. 

Tribunolas pasigailëjo Chevassono, 

o Malraux pasirodë kaip ekspedicijos 

smegenys, menininkas-fantazuotojas, 

nuotykiø ieðkotojas, apsiskaitæs þmogus, 

kuris iððvaistë þmonos turtà. Advokatai 

poelgá siekë pateisinti jaunatviðku neatsakingumu, 

o pats Malraux protestavo 

prieð visus kaltinimus ir rodë puikias 

khmerø meno þinias. Nuosprendis – 3 

metai nelaisvës, o Chevassonui – 18 më-

Áëjimas á Banteai-Srei, X a. 

nesiø, taèiau patenkinus apeliacijà bausmës 

laikas buvo sutrumpintas. Laikas 

parodë, kad paikas lobiø ieðkotojø nuotykis 

pasitarnavo Angkoro ðventyklos 

iðaugojimui. 

Romane susipina autobiografinis pasakojimas 

ir raðytojo vaizduotëje gimæ 

ávykiai. Nemaþai pagrindinio veikëjo 

jaunojo archeologo bretono Claude’o 

Vannec’o gyvenimo faktø sutampa su 

paties Malraux biografija: 3-ojo deðimtmeèio 

pradþioje siekdamas praturtëti, jis 

Marselyje sëda á laivà ir iðplaukia á Indokinijà, 

vildamasis rasti ir perparduoti 

neákainojamus bareljefus, puoðianèius 

dþiunglëmis apaugusio khmerø karaliðkojo 

antikinio kelio ðventyklas. Laive 

Claude’as sutinka vokieèiø kilmës danà 

Perkenà, kuris po padoraus konsulo 

kauke slepia avantiûrizmo dvasià ir neslepia 

paniekos ásigalëjusioms vertybëms. 

Kartu jie nusprendþia vykti á ekspedicijà 

ir nepaklusti ástatymams. 

LOGOS 55 


KULTÛRA 

Malrietiðkasis avantiûristas – tai 

þmogus, veikiantis ir rizikuojantis ne 

siekdamas turtø ir galios, taèiau norëdamas 

pateisinti savo buvimà þemëje. Jis 

nepaklûsta ástatymams, visuomenës 

normoms ir konvencijoms bei tvarkai, 

labiau ásiklauso á savo prigimtá nei racionalaus 

proto diktuojamus sprendimus, 

jis apdovanotas erotiðkumu, kuris 

siejamas su valia galiai. Erotiðkumo, pabrëþia 

herojus, nedera painioti su meile: 

„erotiðkumas – tai maniakiðkas poreikis, 

poreikis pasiekti jautriausià nervà 

kuris transformuoja prisiminimus... 

vaizduotæ – patá nepaprasèiausià 

dalykà!“ 11 Nesunku pastebëti avantiûristo 

ir Nietzsches genijaus sampratos panaðumus: 

jie pasiþymi kûrybiniu gyvenimo 

polëkiu, nerûpestingumu ir amoralumu. 

Ðiuo poþiûriu Malraux gali bûti 

laikomas vienu pirmøjø egzistencializmo 

filosofijos skelbëjø XX a. Vakarø literatûroje. 

147


Ðiame romane iðkyla pamatinë Malraux 

filosofinë kategorija „þmogaus bûtis“, 

kuri nusakoma ávairiomis sàvokomis 

– „lemtis“, „dalia“, „mirtis“. Romano 

pagrindinis motyvas – mirtis. „Atsidavimas 

bevaikio ir bedievio þmogaus 

tvarkai yra giliausias atsidavimas mirèiai; 

vadinasi, ginklø paieðka ten, kur jø 

kiti neieðko: tai dràsa. Kà daryti ið idëjø 

lavono, kurios vyrauja þmoniø, tikinèiø 

savo egzistencijos naudingumu, elgesyje, 

kà veikti su þodþiais tø, kurie nori gyventi 

pagal ðiø lavonø modelá? Baigties, 

duotos gyvenimui, nebuvimas tapo 

veiksmo sàlyga Bûti nuðautam, iðnykti 

– jam menkai rûpëjo taèiau 

gyvenant suvokti savo egzistencijos tuðtybæ 

tarsi vëþá, gyventi su ðiuo abejingu 

poþiûriu á mirtá rankoje...“. 12 Kitaip nei 

raðytojo biografijoje, romano veiksmas 

baigiasi tragiðkai. Paskutiniuosiuose 

knygos skyriuose, kuriuose apraðomas 

lëtas ir kankinantis Perkeno kelias á mirtá, 

iðkyla þmogaus bûties tragizmas. 

Nietzsches filosofijoje Malraux atranda 

veiksmo filosofijà. Kad individas panaudotø 

savo jëgas kovoje, kuri XX a. pasaulyje 

yra beveik neabejotinai politinë. 

Þinoma, ðiame romane maþai revoliuciniø 

ar politiniø ávykiø, taèiau Perkeno 

sprendimas primesti savo galià ðiaurës 

Kambodþos gentims – antþmogio, valdanèio 

þmones, nemaþiau politinis. 

Veiksmo filosofija tapo ne tik Malraux 

veikalø, bet ir viso gyvenimo pamatu. 

Ðiame romane, kaip ir anksèiau aptartame, 

yra epizodas – Claude’o susitikimas 

su instituto direktoriumi Raméges – 

kai iðsakomas poþiûris á menà ir menininkus, 

vëliau iðaugæs á ásivaizduojamo 

muziejaus koncepcijà. „Svarbiausia meni- 

148 LOGOS 55 


ninkui suteikta vertë slepia vienà ið meno 

kûrinio gyvavimo poliø: civilizacijos 

bûvá, kuris já vertina. Sakyèiau, mene laikas 

neegzistuoja. Mane domina ðiø 

kûriniø dekompozicija, transformacijos, 

jø giluminis gyvenimas, sudarytas ið 

þmoniø mirties. Visi meno kûriniai siekia 

tapti mitu Muziejai – tai vietos, 

kuriuose praeities kûriniai, tapæ mitais, 

miega – gyvena istoriná gyvenimà – 

laukdami, kad menininkai jiems gràþintø 

tikràjà egzistencijà. Jie tiesiogiai palieèia, 

nes menininkas turi prisikëlimo galià... 

Ið esmës viena civilizacija yra nesuprantama 

kitai, taèiau objektai iðlieka ir 

jie atsiveria tuomet, kai mûsø ir jø mitai 

susitinka.“ 13 Le musée imaginaire (Ásivaizduojamas 

muziejus, 1946) buvo pirmasis 

Malraux meno fllosofijos veikalas, kuris 

daugeliu atþvilgiø pranoko laikà – paraðytas 

ne eurocentiniais prietarais besivadovaujanèio 

Vakarø meno istoriko, o 

ávairiø pasaulio kultûrø þinovo. 

Antropologinë ásivaizduojamo muziejaus 

ir meno istorijos samprata atskleidþia 

þmogaus esmæ ávairiose civilizacijose 

ir perþengia linijinæ vienakryptæ istorijos 

filosofijà. Romane iðryðkëja religinis 

herojaus santykis su menu, kuris 

rodo, kokià nepaprastà vietà menas uþëmë 

Malraux gyvenime. Menas jungia 

þmones ir civilizacijas, iðlaisvintas nuo 

istorijos ir þmogiðkojo laiko – jis yra belaikiðkas. 

Meno kûrinys kaip ir civilizacija 

– mirtingas, vadinasi, kûriná reikia 

naujai prakalbinti. Ir vëlesniuose darbuose 

Malraux pabrëþia, kad kûrinys – 

ne tik objektas, o susitikimas su laiku. 

Jam atgimti reikia þmogaus pastangø, 

nes „kultûros objektai yra prisikëlimø 

visuma“. 14 Kûriniai ðiandienos þmonijà

pasiekia metamorfozës – esminio dësnio, 

prikelianèio senøjø civilizacijø objektà 

naujam gyvenimui – dëka. Vadinasi, 

objektas turi atsiplëðti nuo savo iðtakø, 

kad ateitø ir uþimtø vietà ásivaizduojamame 

muziejuje. Meno objekto metamorfozës 

galià lydi nemirtingumo galia, 

– vëliau pabrëþë Malraux. 15 

Muziejus tampa modernaus meno 

sampratos pamatu, erdve, kurioje meno 

objektas yra tik meno objektas, praradæs 

pirmines funkcijas ir socialines iðtakas. 

Ásivaizduojamà muziejø galima vadinti sàmonës 

ir atminties reiðkiniu, taèiau Malraux 

suvokë vaizdinës – optinës atminties 

netvarumà. Pritardamas W. Benjaminui, 

jis pabrëþë iðaugusià reprodukavimo 

svarbà meno sklaidai: „nuo ðio 

ðimtmeèio meno istorija yra istorija to, 

kas fotografuojama“. 16 Muziejus iðplëðia 

kûrinius ið originalaus konteksto ir reprodukcijomis 

atveria menà platesnei 

publikai. Ðioje tarpkultûrinëje tikrovëje 

kartu egzistuoja egiptieèiø ir ðumerø, 

Ðartro ir Michelangelo skulptûros, Piero 

della Francescos ir Lascaux freskos, 

Rembrandto ir Van Gogho drobës, Ajanta 

ir Saint-Savino freskos, Versalio ir 

Uþdrausto miesto, Tadþ Mahalo ir didþiosios 

Kordobos meèetës. 

Plësdamasis meno pasaulis apima visà 

pasaulá ir vaizduotëje susikurtas meno 

muziejus tampa tikrove. XX a. esminiai 

sampratos pokyèiai sudarë prielaidas 

ir galimybes bet kuriam objektui 

tapti meno kûriniu. Menui praradus geografinæ 

lokalizacijà, objektai transportuojami, 

importuojami ir eksportuojami, 

atsiþvelgiant á kolekcininkø ir muziejø 

poreikius, etnografiná ir antropologiná 

paþinimà, plësdami ir keisdami geogra- 

LOGOS 55 


KULTÛRA 

finæ meno vizijà, griaudami klasikinës 

estetikos kategorijas. Vadinasi, ásivaizduojamas 

muziejus reiðkia naujà santyká 

su meno kûriniu, iðlaisvinantá kûrinius 

nuo pirminës fukcijos. Ðià transformacijà 

Malraux vadina metamorfoze: nukryþiuotasis 

nebëra nukryþiuotasis, afrikieèiø 

ðokio kaukë muziejuje praranda 

ankstesniàjà funkcijà. 

Malraux ásivaizduojamo meno muziejaus 

samprata atskleidë kultûrinio globalumo 

esmæ: pirmosios þmonijos istorijoje 

kultûrinës globalizacijos, suvedusios á 

akistatà skirtingø civilizacijø meno formas. 

Iki XX a. pradþios meno ir pasaulio 

suvokimas kiekvienoje kultûroje ar 

civilizacijoje priklausë nuo savito istorinio 

palikimo. Konkreèioje civilizacijoje 

sukurtas menas, susijæs su religija, turëjo 

tiesos vertæ – jis buvo kalba, leidþianti 

dievams bendrauti su þmonëmis. Visos 

praeities ir dabarties civilizacijos kûrë 

menà ar formas, vadinamas menu, taèiau 

iki XX a. menas nebuvo suvokiamas 

kaip savarankiðka formø kûryba 

greta kitø kultûros produkcijos apraiðkø. 

Stabai, raðë Malraux, tampa meno 

kûriniais keisdami referencijas ir patekdami 

á meno pasaulá, kurio iki ðios neþinojo 

në viena civilizacija. Vakarø civilizacijoje 

menas neteko religinës funkcijos 

ið dalies praradus tikëjimà dievais. 

Menui tapus naujàja religija, meno kûriniø 

amþinumas pakeitë mirusius dievus. 

Ar ne dël netikëjimo dievais, klausia 

Malraux, galima á religijos ir kulto 

objektus þvelgti estetiniu ir estetizuojanèiu 

þvilgsniu? 17 Vadinasi, menas moderniame 

amþiuje susigràþino sakralinæ 

prasmæ ir tapo vertybe, suteikianèia 

þmogaus bûèiai prasmæ. 

149


Apibendrinant galima pasakyti, kad 

ankstyvosios Malraux literatûrinës kûrybos 

nagrinëjimas atskleidë komparatyvistinës 

meno filosofijos atsiradimo prielaidas 

ir pagrindiniø vëlesniuose tekstuose 

iðsiskleidusiø idëjø iðtakas, kurie 

pagrásti egzistencialistine filosofija ir civilizacinës 

komparatyvistikos principais. 

Malraux meno koncepcija tapo ne tik au- 

Literatûra ir nuorodos 

11 André Malraux. La Tentation de l’Occident. – Paris: 

Grasset, 1926, p. 53. 

12 Galina Bauþytë-Èepinskienë. Pasaulinës literatûros 

lobynas // Literatûra ir menas, 2004-04-09, 

Nr. 2996, p. 3. 

13 André Malraux. La Tentation de l’Occident. – Paris: 

Grasset, 1926, p. 24. 

14 Ten pat, p. 23. 

15 Ten pat, p. 31–32. 

16 Ten pat, p. 49. 

17 Ten pat, p. 49–50. 

18 Ten pat, p. 52. 

19 Ten pat, p. 100–103. 

10 Banteai-Srei – „moterø tvirtovë“ yra brahmanø 

150 LOGOS 55 


toritetu meno istorikams ir filosofams, 

bet ir visos jo kultûros politikos pamatu. 

Malraux idëjø átaka iki ðiol juntama ðiuolaikinëje 

humanistikoje: teoriniai ir metodologiniai 

aspektai rado atgarsá átakingiausiose 

dabartinëse meno sociologijos ir 

antropologijos teorijose. Todël ásivaizduojamo 

muziejaus sampratà pagrástai galima 

laikyti meno pasaulio teorijø pirmtake. 

ðventykla. Jos dekoro siuþetas inspiruotas epinës 

poemos Ramayana. Bareljefuose vaizduojamos 

ðokëjos yra saugojanèios deivës – devatos. 

11 André Malraux. La Voie royale. – Paris: Grasset, 

1992, p. 8. 

12 Ten pat, p. 37. 

13 Ten pat, p. 42. 

14 Malraux A. Le Miroir des Limbes, 1, Antimémoires, 

1972, p. 278. 

15 André Malraux. Le Musée imaginaire. – Paris: 

Gallimard, 1965, p. 184. 

16 Ten pat, p. 123. 

17 André Malraux. La métamorphose des dieux. vol. 

I: Le Surnaturel. – Paris: Gallimard, 1957, p. 21.

orientalizmo patirtis ankstyvojoje malraux kūryboje - Logos

Create successful ePaper yourself

Delete template?

Save as template?