Archivum Lithuanicum 1 - Lietuvių kalbos institutas

I S S N 

1 3 9 2 – 7 3 7 X 

Archivum Lithuanicum 1 

1

2 Archivum Lithuanicum 1

KLAIPÎDOS UNIVERSITETAS 

LIETUVIË KALBOS INSTITUTAS 

ÍIAULIË UNIVERSITETAS 

VILNIAUS UNIVERSITETAS 

VYTAUTO DIDÛIOJO UNIVERSITETAS 

ARCHIVUM Lithuanicum 1 

PETRO OFSETAS 

VILNIUS 1999 

3 Archivum Lithuanicum

Redaktori¨ kolegija: 

HABIL. DR. Giedrius Subaçius 

(vyriausiasis redaktorius), 

LIETUVIË KALBOS INSTITUTAS, 

UNIVERSITY OF ILLINOIS AT CHICAGO 

DR. Ona Aleknaviçien∂, 


HABIL. DR. Saulius Ambrazas, 


DR. Roma Bonçkut∂, 

KLAIPÎDOS UNIVERSITETAS 

PROF. DR. Pietro U. Dini, 

UNIVERSITÀ DI PISA 

DR. Jolanta Gelumbeckait∂, 

LIETUVIË KALBOS INSTITUTAS, 


DR. Birut∂ Kabaßinskait∂, 


DOC. DR. R∆ta Marcinkeviçien∂, 

VYTAUTO DIDÛIOJO UNIVERSITETAS 

PROF. HABIL. DR. Jochen D. Range, 

ERNST-MORITZ-ARNDT-UNIVERSITÄT 

GREIFSWALD 

DR. Christiane Schiller, 

ERNST-MORITZ-ARNDT-UNIVERSITÄT 

GREIFSWALD 

PROF. DR. William R. Schmalstieg, 

PENNSYLVANIA STATE UNIVERSITY 

DOC. DR. Skirmantas Valentas, 

ÍIAULIË UNIVERSITETAS 

© Lietuvi¨ kalbos institutas 


Archivum Lithuanicum 

Naujå metin^ mokslo leidin^ Archivum Lithuanicum simbolißkai siejame su art∂jançiu 

Lietuvos vardo t∆kstantmeçiu. Per pastaråj^ deßimtmet^ suaktyv∂jo d∂mesys 

senesniesiems lietuvißkiems ir Lietuvoje kitomis kalbomis kurtiems tekstams. 

Jau vien mokslini¨ (kritini¨) j¨ leidim¨ kasmet pasirodo po kelis. Rengiamos 

senojo periodo autori¨ ar atskir¨ j¨ veikal¨ ΩodΩi¨ rodykl∂s bei Ωodynai. Vilniuje, 

Lietuvi¨ kalbos institute, jau keleri metai sudarin∂jamas sen¨j¨ lietuvißk¨ tekst¨ 

lingvistini¨ duomen¨ bankas. Senieji lietuvißki raßtai leidΩiami bei tiriami ne tik 

Lietuvoje, bet ir uΩsienyje, ypaç Italijoje, Lenkijoje, Vokietijoje. Kaupiantis ßaltini¨ 

bazei, formuojasi kokybißkai kitokia sen¨j¨ tekst¨ paΩinimo ir tvarkymo pakopa. 

Íiek tiek atsilieka teorinis nauj¨ proces¨ ^vertinimas. Tyrim¨ metodika ne visada 

sp∂ja su augançia ir ^vair∂jançia publikuojam¨ ßaltini¨ medΩiaga. Vienas iß 

Archivum Lithuanicum tiksl¨ ir bus ugdyti teorin´ mint^ apie teksto istorijå. Vis 

d∂lto ßiuo etapu, dar nepakankant konkreçi¨ tyrim¨, Ωurnalas orientuojamas ne 

vien ^ teorijå, bet ir ^ paçi¨ tekst¨ analiz´. Galima sakyti, kad Archivum Lithuanicum 

yra atsigr´Ω´s ^ tradicin´ filologijå: senesni¨ lietuvißk¨ raßt¨ ßaltini¨, t¨ 

raßt¨ såsaj¨ ir apskritai genez∂s studijas. Tad viena iß jo krypçi¨ yra filologin∂ 

lietuvi¨ kalbos tekst¨ analiz∂. Íiuo aspektu m∆s¨ Ωurnalas yra ^vairi¨ lituanistini¨ 

disciplin¨ susid∆rimo erdv∂. 

Kita vertus, Archivum Lithuanicum skiriamas ir socialinei lietuvi¨ kalbos istorijai. 

Íi lingvistikos ßaka nuo tradicin∂s istorin∂s gramatikos skiriasi pirmiausia 

tuo, kad jos objektas yra ne kalbos sistema, o kalba kaip visuomeninis reißkinys. 

Socialin∂ kalbos istorija tiria kalbos vartosenå, ^vairi¨ vartosenos sfer¨ santykius, 

poΩi∆r^ ^ kalbå, visuomen∂s poveik^ kalbai, kalbos ^takå ir svarbå visuomenei, 

kalbos variant¨ (dialekt¨, raßom¨j¨ kalb¨, skirting¨ kalb¨) santykius kuriuo nors 

istorijos pj∆viu arba ^Ωvelgia bei vertina vis¨ ßi¨ reißkini¨ raidå, procesus. Tad 

Archivum Lithuanicum orientuotas ir ^ socialinio kalbos konteksto istorijå. 

Sujungus ßiuodu – filologin^ ir sociolingvistin^ aspektus, galima skirti tokias 

svarbiausias Archivum Lithuanicum tyrim¨ kryptis: 1) lietuvi¨ raßomosios kalbos 

(ir jos variant¨) istorija, 2) lietuvi¨ bendrin∂s kalbos formavimo id∂j¨ istorija (preskriptyvinis 

aspektas, ypaç ikijablonskiniu periodu), 3) lietuvi¨ kalbos tyrimo istorija 

(deskriptyvinis aspektas, ypaç ikijablonskiniu periodu), 4) senesni¨j¨ lietuvißk¨ 

tekst¨ filologin∂ tekstologin∂ analiz∂, 5) lietuvißk¨ tekst¨ vertimo istorija, 

6) lietuvißk¨ tekst¨ redagavimo istorija. 

5 Archivum Lithuanicum

Bendrin∂s kalbos formavimo id∂j¨ istorija (2), kalbos tyrimo istorija (3), ypaç 

teorinis j¨ aspektas, apskritai bet kokia lingvistin∂s minties istorija kartais sålygißkai 

vadinama apibendrintu lingvistin∂s istoriografijos terminu. Kai kurios kitos 

kryptys, pavyzdΩiui, lietuvißk¨ tekst¨ vertimo (5) bei redagavimo (6) istorija, dar 

maΩai tirtos, ypaç menkai suvokti teoriniai j¨ aspektai. Laikui b∂gant iß j¨ gal∂t¨ 

formuotis naujos savarankißkos lituanistin∂s disciplinos. 

Dar vienas Archivum Lithuanicum uΩdavinys yra ne vien lituanistinis: tirdami 

lietuvi¨ kalbos tekstus bei sociolingvistinius procesus, neißvengiamai turime matyti 

ir platesn^ europin^ bei pasaulin^ kontekstå. Tad naujasis leidinys ießkos j∂g¨ 

reaguoti ne tik ^ lietuvi¨ filologijos istorijos reißkinius, bet kartu ßiek tiek sekti, 

reflektuoti ir vertinti kit¨ kalb¨ senosios filologijos, socialin∂s istorijos paΩinimo 

ir tyrim¨ b∆kl´. 

Archivum Lithuanicum bus skelbiami vis¨ min∂t¨ krypçi¨ moksliniai straipsniai, 

recenzijos, diskusijos ir kritin∂s smulkesni¨ lietuvißk¨ tekst¨ publikacijos. 

Vilnius, UΩupis, 1999 m. balandΩio 21 d. 


Turinys 

Archivum Lithuanicum 5 

Straipsniai 

Pietro U.Dini, Giedrius Subaçius 

Konstantino Sirvydo Dictionarium neißlikusio antrojo leidimo (1631) 

p∂dsakai Christiano Mentzelio indekse (1682): fitonimai 11 

Jonas Palionis 

Daukßos Postil∂s indekse-Ωodyne praleisti ar netiksliai atstatyti ΩodΩiai 57 

Ona Aleknaviçien∂ 

Prid∂tos ir praleistos Biblijos eilut∂s Jono Bretk∆no Postil∂s perikop∂se 67 

Giedrius Subaçius 

Simonas Daukantas — Motiejaus Valançiaus raßtininkas 85 

Jurgita Baltrußaityt∂ 

Jono iß Svisloç∂s (1823) Ωemaiçi¨ kalba ir vert∂jo tapatyb∂s problema 96 

Neringa Klumbyt∂ 

Kazimiero Prialgauskio Spasab¨ (1845) ir Naujo altoriaus (1847) 

Ωemaiçi¨ kalba 106 

Pietro U.Dini 

Vilniaus humanist¨ „lotynintoj¨“ lingvistika 115 

Publikacijos 

Dainora Poci∆t∂ 

Rankraßtin∂s giesm∂s Danieliaus Kleino giesmyne 129 

Recenzijos 

Senasis Konstantino Sirvydo Ωodynas, 1997 (VINCAS URBUTIS) 143 

Dominykas Urbas, Martyno MaΩvydo raßt¨ Ωodynas, 1996 (SAULIUS AMBRAZAS) 155 

7 

Turinys

Sap∆no ir Íulco gramatika, 1997 (GIEDRIUS SUBAÇIUS) 162 

Clavis Germanico-Lithvana 1—4, 1995—1997 (JUOZAS KARACIEJUS) 171 

øemczuga Theologischka, 1997 (JOLANTA GELUMBECKAITÎ) 177 

Giesm∂s dangaus miestui, 1998 (BIRUTÎ KABAÍINSKAITÎ) 183 

Aleksas Girdenis, Danut∂ Girdenien∂, 1759 met¨ „Ziwato“ indeksas, 1997; 

1759 met¨ „Ziwatas“, 1999 (REGINA VENCKUTÎ, GIEDRIUS SUBAÇIUS) 192 

Simono Daukanto raßtai, Laißkai Teodorui Narbutui, 1996 

(ROMA BONÇKUTÎ) 199 

Jonas Kruopas, Rinktiniai raßtai, 1998 (WILLIAM R. SCHMALSTIEG) 208 

Vilius Gaigalaitis, Atsiminimai, 1998 (ROMA BONÇKUTÎ) 215 

Audron∂ Kaukien∂, Klaip∂dos kraßto vakar¨ aukßtaiçi¨ tarm∂, 1997 

(CHRISTIANE SCHILLER) 222 

Aloyzas Vidugiris, Zietelos ßnektos Ωodynas, 1998 (ZIGMAS ZINKEVIÇIUS) 229 

Egl∂ Patiej∆nien∂, Brevitas ornata, 1998 (EUGENIJA ULÇINAITÎ) 236 

Pflteris Vanags, Visvec‡k‡ perioda (XVI gs.—XVII gs. s‡kuma) latvießu raksti, 1998 

(SAULIUS AMBRAZAS) 243 

John H. Fisher, The Emergence of Standard English, 1996 

(GIEDRIUS SUBAÇIUS) 247 

Diskusijos, apΩvalgos 

Brigita Speiçyt∂ 

Kelios pastabos d∂l Antano Baranausko raßt¨ 261 

Birut∂ Kabaßinskait∂ 

Pirmoji Greifswaldo universiteto jaun¨j¨ baltist¨ vasaros akademija 264 

Archivum Lithuanicum tekst¨ rengimo principai 267 


9 

Straipsniai


Archivum Lithuanicum 1, 1999 

ISSN 1392–737X 

Pietro U. Dini 

Università di Pisa 


Lietuvi¨ kalbos institutas, 

University of Illinois at Chicago 

Konstantino Sirvydo Dictionarium 

neißlikusio antrojo leidimo (1631) 

p∂dsakai Christiano Mentzelio 

indekse (1682): fitonimai 

Vienas iß ßio straipsnio autori¨ Pietro U. Dini 1998 met¨ rugs∂j^1 Çikagos Newberry 

bibliotekoje esançioje Christiano Mentzelio knygoje Index nominum plantarum 

2 pasteb∂jo daug lietuvißk¨ ΩodΩi¨ iß Konstantino Sirvydo 1631 met¨ Ωodyno. 

Botanikams ßis Mentzelio veikalas buvo Ωinomas ir anksçiau, j^ yra citav´ kai 

kurie botanikos leidini¨ autoriai, kuriems r∆p∂jo ir lietuvi¨ kalbos fitonimai (augal¨ 

pavadinimai): Erazm Majewski, S¬ownik nazwisk zoologicznych i botanicznych 

Polskich [...] 1–2, Warszawa: nak¬adem autora, 1889–1894; Lietuvißkas botanikos Ωodynas 

1, redagavo Jonas Dagys, Kaunas: Varpas, 1938 (toliau – LBÛ). Taçiau apie 

Christianå Mentzel^ (1622–1701), gydytojå, botanikå, sinologå ir, be kita ko, nusi- 

1 Nor∂çiau pad∂koti Pasaulio lietuvi¨ 

bendruomenei, Ilinojaus universiteto 

Çikagoje (University of Illinois at Chicago) 

Lituanistikos katedrai ir jos ved∂jai 

prof. Violetai Kelertienei uΩ sudarytas 

sålygas ßiame universitete m∂nes^ 

staΩuoti – P. U. D. 

2 [Christianus Mentzelius,] INDEX NOMI- 

NUM PLANTARUM MULTILINGUIS, 

Latinorum, Græcorum · Germanorum 

literis, per Europam u∫itatis con∫criptus, 

· ∫ic con∫tructus [...] Operâ CHRISTIANI 

MENTZELII, D. Sereni∫∫imi Electoris 

Brandenburgici Con∫iliarii · Archiatri [...] 

BEROLINI, [...] RUNGIANA, M. DC. 

LXXXII. [1682] (toliau – MInd). 

11 Konstantino Sirvydo Dictionarium 



indekse (1682): fitonimai

pelnius^ lietuvi¨ kalbos istorijai mokslininkå, lietuvißkose enciklopedijose nerasime 

nieko. Nors Lietuvos botanikai juo r∂m∂si, taçiau kalbininkai kol kas neskyr∂ 

jam rimtesnio d∂mesio. Tod∂l iß pradΩi¨ dera nors trumpai apraßyti Mentzelio 

gyvenimå, kupinå darb¨ ir kelioni¨3. 

1. CHRISTIANO MENTZELIO GYVENIMO ETAPAI IR DARBAI. Mentzelis 

gim∂ 1622 m. liepos 15 d. Fürstenwalde, netoli Frankfurto prie Oderio, ir ten 

praleido vaikyst´. Berlyne 1636–1637 bei 1639–1643 metais lank∂ gimnazijå. 1644 

metais jis prad∂jo studijuoti medicinå, iß pradΩi¨ Frankfurte prie Oderio, o v∂liau, 

nuo 1646-¨j¨ – Karaliauçiuje. Po met¨ Mentzelis tapo Lenkijos karaliaus pasiuntinio 

Creitzo palydovu ir nuolat lank∂si Varßuvoje bei Krokuvoje. 1648 metais jis 

apsigyveno Dancige (Gdanske), kur prisid∂jo prie Johanno Rauhe’s prad∂to ßvietimo 

reformos projekto. Dancige Mentzelis d∂st∂ botanikå ir organizavo botanikos 

ekspedicijas ^ miesto apylinkes. Íios veiklos rezultatas buvo knyga Centuria plantarum 

circa nobile Gedanum sponte nascentium (1650). 

1650 metais Mentzelis paliko Dancigå ir kone penkerius metus keliavo po Europå, 

mok∂si ^vairiuose universitetuose bei kitose aukßtojo mokslo ^staigose. Taip 

prasid∂jo gydytojo ir botaniko kelion∂s (Peregrinatio academica), kurios v∂liau tur∂jo 

^takos jo karjerai ir reputacijai mokslo pasaulyje. 

Pirmiausia Mentzelis apsilank∂ Olandijoje (Amsterdame, Leidene), kur susipa- 

Ωino su biologu Georgu Eberhardu Rumphu, tarnavusiu oland¨ Ryt¨ Azijos kompanijoje 

kartu su aukßtu pareig∆nu iß Ryt¨ Indijos kompanijos Andreasu Cleyeriu. 

Çia Mentzelis susidom∂jo Kinija ir Japonija 4 . V∂liau jis daug keliavo po 

Pranc∆zijå, Ispanijå, Portugalijå, po VidurΩemio j∆ros salas (Maljorkå, Korsikå, 

Sardinijå, Elb´, Maltå, Kretå, Korfù) ir ypaç po Italijå (Venecijå, Pizå, Florencijå, 

Romå, Neapol^). Metus studijavo Bolonijos bei Padujos universitetuose, o 1654 

metais gavo medicinos daktaro laipsn^. Po to Mentzelis gr^Ωo ^ t∂vyn´. 

Nuo tada prasid∂jo jo tarnyba Brandenburgo kunigaikßçio dvare. 1658 metais 

Mentzelis buvo paskirtas dvaro bei lauko gydytoju (Hof- und Lagerarzt) 5 ir ne- 

3 Autoriai d∂koja ponui Matthiasui Krachtui 

iß Göttingeno uΩ pagalbå ießkant literat∆ros 

apie Mentzel^, Onai Aleknaviçienei, 

Sauliui Ambrazui ir Vincui Urbuçiui uΩ 

vertingas pastabas, pad∂jusias tobulinti ß^ 

straipsn^. Mentzelio biografijå Ωr. Neue 

Deutsche Biographie 17, Berlin: Duncker · 

Humblot, 1994, 94–96, çia pateikta ir 

bibliografija (sudaryta Konrado Fuchso); 

smulkiau Ωr. Walter Artelt, Christian 

Mentzel, Leibarzt des Groπen Kurfürsten, 

Botaniker und Sinologe. III. Monographien 

Gesch. Med. 1, Leipzig, 1940. 

4 Plaçiau apie Mentzelio dom∂jimåsi Tolim¨j¨ 

Ryt¨ augalais ir gyv∆nais bei kin¨ 

kalba Ωr. Walter Artelt, Medizinische 

Wissenschaft und ärztlicher Praxis im alten 

Berlin in Selbstzeugnissen 1. Von Elsholtz 

und Mentzel bis zum Ausgang des 18. Jh., 

Berlin: Urban · Schwarzenberg, 1948, 12– 

21. Apie santykius su kitais mokslininkais 

Ωr. Rolf Winau, „Der Hof des Groπen 

Kurfürsten als Mittelpunkt wissenschaftlicher 

Forschung“, Werkstattgespräch 

‘Berliner Ausgaben’, hrsg. von Roloff, 

Bern-Frankfurt ⁄ M., Las Vegas: P. Lang, 

1981, 35–36. 

5 Apie Berlyno dvaro kult∆rin^ gyvenimå Ωr. 

Rolf Winau, „Der Hof des Groπen 

Kurfürsten und die Wissenschaften“, 

Medizin in Berlin, Berlin, New York: de 

Gruyter, 1987, 11–25. 


trukus dalyvavo Holsteino kare prieß ßvedus. 1660 metais pakeltas Frydricho Vilhelmo 

I r∆m¨ gydytoju (Leibarzt). Tada ved∂ Evå Marijå Falkenhagen ir apsigyveno 

Karaliauçiuje. Taçiau naujosios pareigos vert∂ vis daΩniau keliauti tiek po 

Vokietijå (Klevå, Aachenå, Elzaså, kur dalyvavo kare prieß Pranc∆zijå, ir kitur), 

tiek po uΩsien^ (Ispanijå, Olandijå). 1660–1664 metai jo gyvenime buvo palyginti 

ram∆s. Tada jis tvark∂ dar 1652-aisiais iß Moritzo von Nassau-Siegeno gautå brazil¨ 

pießini¨ kolekcijå. Íito darbo vaisius – veikalas Theatrum rerum naturalium 

Brasiliae, taçiau jis per Antråj^ pasaulin^ karå Ωuvo. Tais paçiais metais Mentzelis 

tapo Academia Curiosorum nariu (vardu Apollo) 6 ir nuo to laiko Akademijos leidinyje 

paskelb∂ nemaΩai straipsni¨. Jis raß∂ apie ^vairius gamtos reißkinius: vietos 

faunå (daugiausia vabalus), dangaus fenomenus (vaivorykßt´ ir meteorus), akmenis 

(pagal kunigaikßçio kolekcijå). Medicinos darbuose Mentzelis daΩniausiai 

pasakojo apie siaubingus ir stebuklingus ^vykius 7 . 

1685 metais Mentzelis tapo turtingos kunigaikßçio Frydricho Vilhelmo kin¨ 

knyg¨ bibliotekos kuratoriumi 8 . Kunigaikßçio paragintas, tur∂damas per ßeßiasdeßimt 

met¨, jis prad∂jo rimtai mokytis kin¨ kalbos ir raßto. Tuo metu spausdino 

ir du darbelius apie kin¨ medicinå: Specimen medicinae sinicae, sive opuscula medica 

ad mentem sinensium ir Clavis medica ad chinarum doctrina de pulsibus; v∂liau paskelb∂ 

Lotyn¨–kin¨ kalb¨ Ωodyn∂l^ (1685) prie Miscellanea Curiosa ir pagaliau Trumpåjå 

kin¨ chronologijå (1696); kiti Mentzelio sinologiniai darbai liko rankraßçiai 9 . 

Visa tai rodo, kaip ßis Ωmogus buvo ^sigilin´s ^ filologijos, ypaç sinologijos, studijas. 

Jis pasidar∂ garsus ir plaçiai vertinamas kin¨ kalbos mokovas 10 . 

Po kunigaikßçio mirties (1688) Mentzelis praß∂si atleidΩiamas iß r∆m¨ gydytojo, 

o po ketveri¨ met¨ savo s∆naus labui taip pat iß bibliotekos kuratoriaus pareig¨. 

Parkinsono ligos kankinamas Mentzelis mir∂ Berlyne 1701 m. sausio 17 d. 

Iß trumpai nusakyto Mentzelio gyvenimo matyti, kad jis, nors ir su ilgomis 

pertraukomis, nemaΩai laiko gyveno Karaliauçiuje (pirmå kartå nuvyko tikriausiai 

1646-aisiais ir iki pat mirties ten vis sugr^Ωdavo gyventi). Pagrindiniame savo 

veikale Index nominum plantarum jis mini Pr∆sijå: „[...] taip pat ^maißiau tam tikr¨ 

augal∂li¨, kadaise jaunyst∂je mano pasteb∂t¨ ir surinkt¨ Pr∆sijoje, Brandenburge, 

6 Apie Mentzelio santyk^ su ßia Akademija 

Ωr. Rolfo Winau disertacijå Christian 

Mentzel und die Academia Naturae Curiosorum. 

Aus dem Medizinhistorischen Institut 

der Johannes Gutenberg-Universität Mainz, 

Mainz, 1970. 

7 Detaliau apie Mentzelio raßtus Akademijos 

Ωurnale Ωr. Rolf Winau, „Christian 

Mentzels wissenschaftliche Interessen im 

Spiegel seiner Beiträge in der ‘Miscellanea 

Curiosa’“, Fachliteratur des Mittelalters. 

Festschrift für G. Eis, Stuttgart: 

Metzlersche Verlagsbuchhandlung, 1968, 

101–113. 

8 Apie kunigaikßçio dom∂jimåsi Kinija ir jo 

sudarytå kin¨ knyg¨ kolekcijå raß∂ Eva 

Kraft, „Die chinesischen Bücherherausgeber 

des Groπen Kurfürsten und seines 

Nachfolgers“, China und Europa. Chinaverständnis 

und Chinamode im 17. und 18. Jh., 

Berlin, 1973, 18–25. 

9 Apie tai Ωr. Winau 1981, 38. 

10 Apie tai Ωr. Harald Bräuner, „Europäische 

Chinakenntnis und Berliner Chinastudien 

im 17. und 18. Jahrhundert“, Kuo Heng- 

Yü, Berlin und China. Dreihundert Jahre 

wechselvolle Beziehungen, Berlin: Colloquium 

Verlag, 1987, 5–29, ypaç 16–23. 





1 pav. MInd: pirmasis antraßtinis lapas; 

Pizos universiteto biblioteka, sign.: D.c.3.9 


Italijoje bei kituose Europos regionuose, – niekieno, regis, neapraßytus“ (MInd 

^vadas). Tod∂l visai gali b∆ti, kad jis yra vaikßçioj´s ir lietuvi¨ gyvenamose Ryt¨ 

Pr∆sijos vietose. 

2. MENTZELIO INDEX NOMINUM PLANTARUM (1682). Savo Ωymiausiå veikalå 

Mentzelis paskelb∂ Berlyne 1682 metais. Jis pavadintas dvejopai. Ítai pirmajame 

antraßtiniame lape (su raiΩiniu) raßoma: „Pºnaj Botan√nymoq pol¥glvttoq, 

INDEX NOMINUM PLANTARUM MULTILINGUIS [...]“ (plg. 1 pav. 11 ), o antrajame 

antraßtiniame lape: „PIŃAJ Botan√nymoq Pol¥glvttoq KauolikØq, INDEX 

NOMINUM PLANTARUM UNIVERSALIS [...]“ (plg. 2 pav.). Atkreiptinas d∂mesys, 

kad antrasis graikißkas pavadinimas jungia skirtingus antraßtini¨ lap¨ 

paΩyminius (multilinguis ir universalis): Pol¥glvttoq ‘daugiakalbis’ ir KauolikØq 

‘universalus’. 

Veikalo spausdinimo istorijå smulkiai ißtyr∂ Walteris Arteltas: knyga iß karto 

iß∂jo su priedu Pugillus rariorum plantarum, jame pateikta papildym¨. Kitas priedas 

– Corollarium ißspausdintas ne anksçiau kaip 1692 metais, jame daugiausia 

skelbiami rusißki augal¨ pavadinimai 12 . 

Tiesa, MInd antrajame antraßtiniame lape Mentzelis prisistat∂ ne kaip autorius, 

o kaip galutinis pareng∂jas (Adornavit · perfecit opus CHRISTIANUS MENTZE- 

LIUS). Taip jis paraß∂ tikriausiai tod∂l, kad svarbus jo pagalbininkas buvo vidurinysis 

s∆nus Johannas Christianas (tai nurodyta pratarm∂je bei Mentzelio laißkuose 

Volkameriui 13 ). 

Veikalas susideda iß 331 didelio formato puslapio. Jame pagal ab∂c∂l´ suraßyti 

augal¨ pavadinimai daugeliu pasaulio kalb¨ ir tarmi¨. Mentzelis naudojosi ^vairiomis 

XV–XVII amΩiaus botanikos knygomis ir Ωodynais. Formas pateik∂ originalo 

raßyba, o esant reikalui transliteravo. Íaltinius steng∂si nurodyti santrumpomis, 

j¨ aißkinamasis såraßas labai platus. Kalb¨ ^vairov∂ taip pat labai ^sp∆dinga. 

Iß Europos kalb¨ çia pamin∂tos: „Latinâ ∫ive vetere Romanâ, Græcâ antiquâ, Italicâ 

cum ∫uis, Hetruriæ, I∫triæ, Venetorum, Forojulien∫ium, nec non In∫ularum adjacentinm 

[sic!] Malthæ, Cretæ vel Candiæ, Lesbi. ·c. Dialectis. Hi∫panicâ, Lu∫itanicâ · in ea 

Regnorum Cataloniæ, Valentiæ, ·c. Gallicâ vetere · neotericâ cum ∫uis, Burgundiæ, 

Narbonæ, Pari∫ien∫ium, ·c. Idiomatibus. Anglicâ, Scoticâ · Irlandicâ. it: Danicâ, 

Germanicâ cum ∫uis, Sile∫iorum, Marchicorum, Pomeranorum, Boru∫∫orum ·c. ∫ermonum 

proprietatibus. Belgicâ cum ∫ua Brabanticâ. Bohemicâ, Polonicâ, Lituanicâ, Vinidicâ, 

Rutenicâ, Wallachicâ olim Dacicâ, Hungaricâ, Sclavonicâ, Croaticâ. ·c.“ 14 

11 NuoßirdΩiai d∂kojame Pizos universiteto 

(Università di Pisa) bibliotekai uΩ 

padarytas visas ßio straipsnio iliustracijas. 

Fotografuota iß ßios bibliotekos MInd 

egzemplioriaus, sign.: D.c.3.9. 

12 Walter Artelt, „Christian Mentzel und sein 

Index nominum plantarum universalis“, 

Acta Historica Leopoldina 9, 1975, 9–26. 

13 Apie tai Ωr. Artelt 1975, 14–15. 

14 Taip pat ißvardytos Azijos kalbos: 

„Hebræâ, Chaldaicâ, Syriacâ, Arabicâ, 

Turcicâ cum ∫ua Tripolitana. ·c., Tartaricâ, 

Per∫icâ, Malabaricâ, Bramanicâ olim 

Brachmanicâ, Prophetarum, Magorúmque 

veterum, Zeilanicâ ∫ive Cingalicâ, Javanicâ, 

Bengalicâ, Sinicâ, Japonicâ, Malaicâ, 





(plg. 2 pav.). Vadinasi, indekso sudarytojas pats nurod∂ pateik´s bent keliasdeßimties 

kalb¨ ir tarmi¨ medΩiagå. 

Nors Mentzelio veikla ir interesai buvo ^vair∆s, reikia pabr∂Ωti, kad pagrindinis 

mokslas, kuriam jis viså gyvenimå skyr∂ daugiausia laiko, buvo botanika: 

„Botanikos studijas iß jaunyst∂s [...] tarp pagrindini¨ malonum¨ [...] tur∂jau“ („Botanicum 

studium a juventute [...] inter delicias [...] praecipuas habui“ 15 ). Taçiau 

negalima nepasteb∂ti, kad rengdamas Index nominum plantarum jis patenkino ne 

tik botaniko, bet ir filologo aistrå. 

3. MENTZELIO INDEX NOMINUM PLANTARUM – KONSTANTINO SIRVYDO 

DICTIONARIUM ANTROJO LEIDIMO PAÛINIMO ÍALTINIS. Tarp kit¨ kalb¨ 

indekse minima ir Lituanicâ. Net trijose literat∆ros såraßo vietose apraßomas ßaltinis, 

iß kurio imti lietuvißki botanikos pavadinimai – Konstantino Sirvydo Ωodynas: 

1) „Diction. Dictionarium trium Linguarum, Polonico-Latino Lituanicum. R. P. Con- 

∫tantini Schirvvid. Vilnæ 1631. 8.“; 2) „Lex. Lit. Lexicon Lituanicum, ∫ive Dictionarium 

Polonico-Latino-Lituanicum à CONSTANTINO Sƒyrwid. P. Soc. Je∫. ∫eculo præ∫ente 16. 

editum Vilnæ, 1631. in 8.“; 3) „Sƒyrwid CONSTANTINUS Sƒyrwid. P. Soc. Je∫u. Scrip∫it 

Dictionarium trium Linguar. Polonico Latino-Lituanicum Vilna. 1631. 8.“ Ketvirtå kartå 

Sirvydo Ωodynas pamin∂tas ^vade: „Ex Lituanis, R. P. Con∫tantini Szyrwid Dictionarium 

Polonico-Latino-Lituanicum“. Kaip Ωinoma, ßio leidimo n∂ra ißlikusio 

n∂ vieno egzemplioriaus. 

1631 met¨ Sirvydo Ωodynu yra naudoj´sis ir Liudvikas R∂za. Jis 1825 metais 

ißleisto dain¨ leidimo komentaruose nurod´s tok^ jo pavadinimå: „Dictionarium 

trium linguarum, Wilna 1631“ 16 . Visi keturi Mentzelio pateikti Dictionarium pavadinimo 

variantai ir penktasis R∂zos kiek skiriasi. Iß sutampançi¨ element¨ galima 

sp∂ti, kad originalo antraßt∂je tur∂jo b∆ti bent du dalykai: 1) Dictionarium 

trium linguarum (cituoja Mentzelis ir R∂za); 2) 1631 metai (taip pat Mentzelis ir 

R∂za). Indekse net keturis kartus nurodytos Ωodyno kalbos Polonico-Latino-Lituanicum 

gali b∆ti tik aißkumo d∂lei priraßytas paaißkinimas. R∂za Dainose j¨ nemini. 

Íiaip ar taip, neabejotina, kad tai yra antrasis Dictionarium leidimas (toliau – SD 2 ), 

iß∂j´s 1631 metais. Taip pat aißku, kad pagrindinis jo pavadinimo Ωodis buvo 

Dictionarium. Íiuodu faktus patvirtina ir treçiojo Dictionarium leidimo pratarm∂: 

Coreicâ, ·c.“; Afrikos kalbos: „Ægyptiacâ, 

Æthiopicâ, Mauritanicâ ∫ive Barbaricâ · 

Tunen∫ium, cum Poenorum antiqua, Canaricâ 

et Madaga∫caricâ“; iß Amerikos 

kalb¨: „Bra∫ilianâ, Virginianâ, Mexicanâ · 

adjacentium populorum aliorúmque in In∫ulis, 

· continente ∫olo, hinc inde habitantium, 

quorum Sermonum nomina non omnibus, ∫ed 

quibusdam tantùm Plantis, quotquot apud 

Auctores reperta fuerunt, ∫par∫im adpo∫ita 

∫unt“. 

15 Cit. iß: Artelt 1975, 9. 

16 [Liudvikas R∂za,] Dainos oder Litthaui∫che 

Volkslieder ge∫ammelt, ¯ber∫ett und mit gegen¯ber∫tehendem 

Urtext herausgegeben von 

L. J. Rhe∫a [...], Künigsberg: Druck und 

Verlag der Hartung∫chen Hofbuchdrukkerei, 

1825, 310: „Das Dictionarium 

trium linguarum, Wilna 1631. S. 20. ∫ett 

bei Bojarƒyn, Nobilis inferioris ordinis“. 


2 pav. MInd: antrasis antraßtinis lapas; 






„DIctionarium hoc trium linguarum, Vilnæ Typis Academicis Anno 1631. in lucem 

prodierat [...]“ 17 . 

Konstantinas Sirvydas yra sudar´s du visißkai skirtingus Ωodynus. Kadangi t¨ 

Ωodyn¨ santyk^ anksçiau yra apraß´s Vincas Urbutis 18 , o ypaç j^ detalizav´s ßiame 

Archivum Lithuanicum tome 19 , çia pamin∂sime tik keletå fakt¨. 

Pirmojo Sirvydo Ωodyno, Kazio Pakalkos vadinamo Senuoju Konstantino Sirvydo 

Ωodynu 20 , teißlik´s vienas defektuotas egzempliorius, saugomas Maskvoje. 

Iß Ing∂s Lukßait∂s rast¨ dokument¨ matyti, kad Saliamono Risinskio (mirusio 

apie 1625 metus) knyg¨ såraße nurodytas (apytiksliai?) toks Ωodynas: Prompt[u]arium 

dictionum Polonicarum Latinarum at Lituanicarum (SKSÛ 12). Tai gali 

b∆ti senesniojo Ωodyno pavadinimas. Íis Ωodynas labai skiriasi nuo Dictionarium 

treçiojo (toliau – SD 3 ) leidimo, iß∂jusio 1642 metais. Jame yra tik apie 6000 ΩodΩi¨, 

o SD 3 – net 10 000. Urbutis raß∂, kad „K. Sirvydas, rengdamas v∂lesn^j^ 

‘Dictionarium’, viskå yra dar´s iß naujo, ^ senesn^j^ Ωodynå bemaΩ visai neΩi∆r∂damas“ 

(Urbutis 1967, 210). 

Antrasis Ωodynas, kurio pavadinime vartotas Ωodis Dictionarium, buvo ißleistas 

penkis kartus. Vinco Urbuçio nuomone, 1631 met¨ Ωodynas gali b∆ti antrasis 

Dictionarium leidimas, bet ne pirmojo Ωodyno antrasis leidimas. Pirmasis Dictionarium 

leidimas gal∂j´s b∆ti spausdintas, pavyzdΩiui, 1629 metais (Urbutis 

1999, 146). Íiå datå, nors ir abejodamas, 1867 metais buvo nurod´s lenk¨ bibliografas 

Franciszekas Maksymilianas Sobieszczaˆskis (PLKÛ 22). 1629-ieji gal gal∂t¨ 

b∆ti pirmojo Dictionarium leidimo metai, taçiau pirmasis Ωodynas nevadintinas 

Dictionarium. Tad ißlikus^ seniausiå Sirvydo Ωodynå sålygißkai çia vadinsime 

Sirvydo Promptuarium (toliau – SPr). 

Apie antråj^ Sirvydo Dictionarium leidimå (1631) daΩniausiai spr´sta iß netiesiogini¨ 

ßaltini¨. Viena konkretesn∂ citata, kuria r∂m∂si Pakalka, yra Liudviko R∂zos 

Dainose: „L. R∂za (1776–1840) ‘Dain¨’ pastabose prie ΩodΩio ‘bajoras’ cituoja Íirvydo 

Ωodyno, ißleisto 1631 m. (jei R∂za neapsiriko, nurodydamas leidimo metus), 

Ωodynin^ straipsn^ Bojarzyn, Nobilis inferioris ordinis ir paΩymi, kad ßis straipsnis 

esås dvideßimtame puslapyje. Toks pat straipsnis tame paçiame puslapyje yra ir 

III leidime. Tai leidΩia manyti, kad II ‘Dictionarium’ 1631 m. leidimas buvo toks, 

kaip III (1642), t. y. parengtas pagal Knapskio Ωodynå“ (PLKÛ 28). Vadinasi, SD 2 

tur∂j´s b∆ti panaßus ^ treçiåj^ leidimå SD 3 . 

17 Pirmasis lietuvi¨ kalbos Ωodynas. Konstantinas 

Íirvydas: Dictionarium trium linguarum, 

pareng∂ Kazys Pakalka, Vilnius: 

Mokslas, 1979, 97: „Íis trij¨ kalb¨ 

Ωodynas Vilniuje, Akademijos spaustuv∂je, 

^ ßvieså iß∂jo 1631 metais [...]“ 

(toliau – PLKÛ). 

18 Vincas Urbutis, „Pirmasis lietuvi¨ kalbos 

Ωodynas ir keletas jo ret¨ ΩodΩi¨“, Blt 

3(2), 1967, 210. 

19 Vincas Urbutis, rec.: „Senasis Konstantino 

Sirvydo Ωodynas“, ALt 1, 1999, 143–154. 

20 Plg. fotografuotin^ leidin^: Senasis Konstantino 

Sirvydo Ωodynas, pareng∂ Kazys 

Pakalka, Vilnius: Mokslo ir enciklopedij¨ 

leidybos institutas, 1997 (toliau – SKSÛ). 


Taip pat Ωinoma, kad Sirvydas mir∂ tais metais, kai buvo ißleistas SD 2 (1631). 

Pats Sirvydas negal∂jo redaguoti SD 3 (1642), nes ßis ißspausdintas pra∂jus 11 met¨ 

po jo mirties. Antraip, jei SD 2 (vadinasi, ir SD 1 ) b∆t¨ tik menkai pakeistas SPr 

perleidinys, jau treçiojo Dictionarium leidimo autoriumi negal∂tume laikyti Sirvydo, 

nes autoriui gyvam tebesant rengti leidimai b∆t¨ labai skyr´si nuo pomirtini¨! 

Sirvydas gal∂jo parengti spausdinti SPr, SD 1 , SD 2 , bet ne SD 3 . Kaip nurodyta SD 3 

pratarm∂je, tas leidimas buvo redaguotas: „O kiek ßis paskutinis leidimas yra geresnis 

uΩ ankstesn^j^, gal∂site spr´sti iß daugelio pataisyt¨ ir patikslint¨ pasakym¨, 

gausesni¨ sinonim¨“ („Porro quantum priori præ∫tet hæc editio po∫trema, cum 

è pluribus dictionibus emendatis aucti∫q[ue], tum è Synonimorum conge∫tu vberiore, indicium 

capietis“, PLKÛ 97). Vadinasi, treçiasis Dictionarium leidimas kaΩkiek skiriasi 

nuo antrojo d∂l redaktori¨, leid∂j¨ ar rink∂j¨, bet ne autoriaus padaryt¨ patais¨ 

ar klaid¨. 

Taigi SD 2 yra tikras originalus dar paties Sirvydo pateiktas spausdinti Dictionarium 

leidimas. Jo p∂dsak¨ ir randame Mentzelio indekse. Pagal lietuvißkus 

Mentzelio veikalo duomenis m∂ginsime rekonstruoti kai kurias jo lytis ir detaliau 

nustatyti jo santyk^ su kitais Ωodynais bei j¨ leidimais (ißlikusiais SD 3 ir SPr). 

4. MENTZELIO LIETUVIË KALBA. Pirmiausia svarbu nustatyti, ar Index 

nominum plantarum galutinis pareng∂jas Mentzelis, vokietis, bet ilgokai gyven´s 

Karaliauçiuje, mok∂jo lietuvißkai. 

Lietuvißki ΩodΩiai jo knygoje daΩnai uΩraßyti su klaidomis. Tiesa, bent dalis 

j¨ gali b∆ti padarytos ne Mentzelio, o spaustuv∂s rink∂jo. Taçiau to atskirti kol 

kas negalima. Íiaip ar taip, Mentzelis (kaip kuratorius [autorius] ir tik∂tinas 

korektorius) kartu su savo s∆numi vis tiek atsako uΩ nepasteb∂tus ir neißtaisytus 

riktus. 

Toliau ^vertinsime kai kuriuos MInd pasitaikançius klaid¨ tipus. Esama nemaΩa 

atvej¨, kur Mentzelis neskyr∂ lietuvißk¨ ΩodΩi¨ rib¨. Ítai SD 3 straipsnyje 

Blu∫cƒ. Hedera. Jonoµiaus ˇo¬e 19 yra du lietuvißki ΩodΩiai. Mentzelis analogißku 

atveju ΩodΩius vienå kartå raß∂ kartu: Jono∫iansrole. Lituan. v. Hedera 162. Tik∂tiniau, 

kad SD 2 taip nebuvo sujungta. SD 3 straipsnyje Jáwor cudƒo≤iem∫ki. Platanus. 

Klawas ∫wetimos sálies 86 ΩodΩi¨ ribos labai aißkiai atskirtos. Matyt, panaß¨ SD 2 

straipsn^ Mentzelis vienå kartå perdar∂ ^ Klawas ∫wetino∫∫alies. Lituan. v. Platanus 

168, o kitå – ^ PLATANUS. [...] Klawas Swetime∫∫alies. Lituan. 245. Taigi Mentzelis 

neatskyr∂ ΩodΩi¨, tik iß pradΩi¨ padar∂ maΩiau klaid¨, o pavyzd^ pakartodamas – 

daugiau (visai ne^tik∂tina, kad toki¨ klaid¨ gal∂jo b∆ti originaliame SD 2 ). 

Kitos Mentzelio ΩodΩi¨ rib¨ klaidos: 

Liemo ⁄ saknis wino SD 3 160 – Limo∫∫akins winolit MInd 180 (prie formos wino net 

prid∂ta lit – matyt, iß pradΩi¨ Mentzelio prisiraßyta santrumpa lit. netyçia tapo 

ΩodΩio dalimi); 





Medˇias raudonas ⁄ ba¬tas ⁄ Jndios SD 3 38 – Medˇias raudonaibaltas Jndos. MInd 197 

(nors kitoje vietoje Mentzelio ΩodΩiai atskirti tiksliau – Medƒias raudonas baltas 

indos MInd 271); 

∫auline ˇo¬e SD 3 409 – Saulineƒale MInd 286; 

Soros nei≤∫isákoij ⁄ ∫oros kulines SD 3 10 – Serasneiƒ∫i∫∫akorii MInd 229; 

Voga wino d≤iawinta SD 3 391 – Vogo winodƒia winka MInd 323. 

Tokios klaidos rodo Mentzel^ neatpaΩinus lietuvißk¨ ΩodΩi¨, tad ir nemok∂jus 

kalbos. 

Yra ir kitokio pob∆dΩio, sakytume, interpretacijos klaid¨. PavyzdΩiui, MInd 

paraßyta: PALMA. [...] Plastaka. Lituan. 226. SD 3 yra straipsnis D¬oˆ ⁄ Palma, 

P¬ástaká 46. Ûodis palma lotynißkai reißkia ir ‘delnas’, ir ‘palm∂’. Skaitydamas 

SD 2 , Mentzelis rado lotynißkå palma ir nuraß∂ j^ kartu su lietuvißku atitikmeniu 

Plastaka. Jis tur∂jo nesuprasti ΩodΩio Plastaka reikßm∂s, jei pavartojo j^ medΩio 

‘palm∂’ reikßme. 

Taip pat Mentzelis bus nesuprat´s Sirvydo SD 2 straipsnio, kuris SD 3 taip paraßytas: 

Bylicá. Artemi∫ia. Kietis ⁄ gen. ¢io 26. Mentzelis perraß∂ j^ ARTEMISIA. [...] 

Bilicƒa. Pol. [...] Kietis geneio. Lituan. 34. Vargu ar mokantis lietuvißkai Ωmogus 

b∆t¨ padar´s toki¨ klaid¨. 

Bene didΩiausia Mentzelio klaid¨ grup∂ – tai smulkesni, raidΩi¨ neperskaitymo 

riktai. Gana daΩnai painiojamos tam tikros panaßios raid∂s. PavyzdΩiui: 

≥ : Voga wino d≤iawinta SD 3 391 – Vogo winodƒia winka MInd 323; ¢ie∫nakas 

SD 3 42 – Ciesnockas MInd 81; Kanape SD 3 118 – Konape MInd 60; 

≥ : ¢iobray ¬aukiney SD 3 161 – Ciobray laukmicy MInd 83; Ri≤iey 

SD 3 393 – Riˇicy MInd 222; Riƒicy MInd 263; ¢iemerey SD 3 34 – Ciemerie MInd 81; 

Gemeric MInd 145; 

≥ : Apwiniey SD 3 30 – Apwiniry MInd 30; 

≥ : Mie≤iey SD 3 86 – Mieƒley MInd 156, 202; 

≥ : Sƒáknis med≤io Antiora wadinamo SD 3 39 – Sƒaknis nidƒio Antitora 

wadinawa MInd 330; Aliwa miskine SD 3 264 – Oliwa wiskine MInd 218; 

≥ : Apwiniey SD 3 30 – Apwiriey MInd 188; 

≥ : Drigne SD 3 432 – Drigue MInd 106; 

≥ : Soros nei≤∫isákoij SD 3 10 – Serasneiƒ∫i∫∫akorii MInd 229; Sƒáknis 

med≤io Antiora wadinamo SD 3 39 – Sƒaknis nidƒio Antitora wadinawa MInd 330; 

≥ : Klawas ∫wetimos sálies SD 3 86 – Klawas Swetime∫∫alies MInd 245; 

¬uobas SD 3 121 – Luebas MInd 187, 293; Soros nei≤∫isákoij SD 3 10 – Serasneiƒ∫i∫∫akorii 

MInd 229; 

≥ : Akiu ˇo¬e SD 3 85 – Akin MInd 10, 75; Jonoµiaus ˇo¬e SD 3 19 – Jono∫ians 

role MInd 143; Jono∫iansrole MInd 162. 

Nemokantis lietuvi¨ kalbos autorius gal∂jo neatpaΩinti kai kuri¨ raßmen¨ ir 

d∂l panaßios formos supainioti. Mokantis kalbå tiek tokio pob∆dΩio klaid¨ neb∆t¨ 

padar´s. Ûinoma, lyginant remiamasi SD 3 , o ne SD 2 , kuriuo iß tikr¨j¨ naudojosi 


Mentzelis, taçiau net jeigu viena ar kita iß nurodyt¨ klaid¨ ir yra SD 2 , o ne Mentzelio 

riktas, tai absoliuti j¨ dauguma vis tiek verçia manyti klydus Mentzel^. 

Ir dar viena klaid¨ r∆ßis – kit¨ kalb¨ raßybos ir tarties interferencija, t. y. klaidos, 

padarytos d∂l nuraßytojo (Mentzelio) gimtosios (ar ir kokios kitos gerai mok∂tos) 

kalbos ^takos. PavyzdΩiui: 

≥ : Aliwa SD 3 264 – Oliva MInd 218; Aliwa miskine SD 3 264 – Oliwa 

wiskine MInd 218; çia Mentzelis bus buv´s paveiktas kit¨ mok∂t¨ kalb¨ ir [a] 

netyçia pakeit´s ^ toms kalboms ^prastesn^ [o]; kitur jis ißlaik∂ originaliå Sirvydo 

lyt^ su a: Aliwa miskine SD 3 264 – Aliwa wi∫knie MInd 13; 

≥ , ≥ , ≥ : ridikas SPr 162r; Ridikas SD 3 396 – Ridicas 

MInd 263; ¢ie∫nakas SD 3 42 – Ciesnockas MInd 81; alixnis SPr 113r; Alikinis 

SD 3 264 – Alicksnis MInd 15; matyt, d∂l vokieçi¨, lotyn¨ ar kt. kalb¨ raßybos ^takos 

Mentzelis lietuvi¨ ar kartais perraßydavo , ar ; 

≥ : Abuolis ⁄ way∫ius cytrinis SD 3 39 – Abvolis way∫ius cytrinis MInd 3; 

Gribas SD 3 79 – Gribas MInd 124; klawas SPr 56r, Klawas SD 3 86 – Klawas MInd 4; 

vo∫is SPr 47r, Wuo∫is SD 3 88 – Vosis MInd 121; tik∂tina, kad d∂l vokieçi¨ kalbos 

raßmens garsui [s] Ωym∂ti Mentzelis gal∂jo ir papraståjå retkarçiais paraßyti 

kaip . 

Èvairi¨ lietuvi¨ kalbos klaid¨ Mentzelio Index nominum plantarum yra ir daugiau, 

taçiau ir çia pateikt¨ turb∆t pakanka parodyti, kad Mentzelis negal∂jo 

mok∂ti lietuvi¨ kalbos. Vadinasi, jis vis¨ pirma dirbo su grafine lietuvißk¨ ΩodΩi¨ 

ißraißka. 

5. SIRVYDO KALBOS DUOMENË POBÔDIS MENTZELIO INDEKSE. 

Kaip jau uΩsiminta, SD 3 tur∂jo b∆ti panaßus ^ SD 2 . Kalb∂dami apie Mentzelio 

klaidas tar∂me, kad SD 3 su tam tikromis ißlygomis gali reprezentuoti SD 2 . Taçiau 

vis d∂lto tarp t¨ leidim¨ negal∂jo neb∆ti smulki¨ skirtum¨ (kaip min∂ta, SD 3 

pratarm∂je kalbama apie taisymus). Bandydami juos nustatyti, vis¨ pirma remsim∂s 

SPr duomenimis ir rekonstruosime tam tikras tik∂tinas Sirvydui b∆dingas 

SD 2 lytis, kurios skyr∂si nuo SD 3 (5.1.). V∂liau m∂ginsime nustatyti, koki¨ gal∂jo 

b∆ti bendrybi¨ tarp SD 2 ir SD 3 (5.2., 5.3.). 

5.1. SD 2 FORMOS, SUTAMPANÇIOS SU SPr, TAÇIAU SKIRTINGOS 

NUO SD 3 . Yra tam tikr¨ atvej¨, kurie leidΩia sp∂ti, jog SD 2 Sirvydas vartojo tokiå 

paçiå ar panaßiå formå kaip ir SPr, taçiau SD 3 toji forma jau kitokia ir, tik∂tina, 

galinti b∆ti ne Sirvydo, o kit¨ j∂zuit¨ redaktori¨, leid∂j¨ ar rink∂j¨ darbas. PavyzdΩiui, 

SPr yra olsa ⁄ alnus. alixnis 113r. Ta pati forma nuraßyta ir Mentzelio nuo 

SD 2 : Alik∫nis MInd 13 (skiriasi tik raßyba, t. y. vietoj raid∂s yra ); Alicksnis 

MInd 15 (vietoj raid∂s yra ). Taçiau SD 3 jau vartojama Alikinis 264. 

Matyt, SD 2 buvo ^ SPr, o ne ^ SD 3 panaßesn∂ forma ir Mentzelis jå uΩfiksavo gana 

tiksliai, su ar (Alik∫nis, Alicksnis), taçiau SD 3 redaktoriai, leid∂jai ar rink∂jai 

padar∂ klaidå ir atspausdino Alikinis. 





3 pav. MInd 104: fragmentas su ΩodΩiais Diemedis, Diligine, Dinca; 


Analogißkas atvejis yra su ΩodΩiu diemedis. Tiesa, ßis Ωodis nefiksuotas SPr. 

Taçiau Mentzelis j^ vartoja: Diemedis MInd 1, 104 (plg. 3 pav.). SD 3 tokio ΩodΩio 

taip pat n∂ra, vietoj jo paraßytas bene taip pat klaidingas dieniamedis: Boˇe drƒewko. 

Abrotonum. Dienemedis SD 3 21. Labai abejotina, kad Mentzelis, nemok∂damas lietuvi¨ 

kalbos, b∆t¨ gal∂j´s Dienemedis (=Diewemedis) atsitiktinai sutrumpinti ^ Diemedis. 

Matyt, Ωod^ Diemedis jis nusiraß∂ nuo SD 2 , matyt, tai buvo Sirvydui ir jo 

tarmei b∆dingas Ωodis, tik SD 3 redaktoriai j^ pakeit∂. Tokiå hipotez´ patvirtina 

LKÛ duomenys: diemedis ypaç Ωinomas Piet¨ ir Ryt¨ Lietuvoje (plg. Brsl, Ds, Kp, 

Rdm, Slk, Slm), tad tikrai gal∂jo b∆ti ryt¨ aukßtaiçio Sirvydo pavartotas. O redaktoriai 

turb∆t „patais∂“ ^ Dienemedis (*Diewiamedis?), nes gal∂jo b∆ti kit¨ tarmi¨ 

atstovai ir to ΩodΩio neΩinoti. ÛodΩio *dieniamedis LKÛ iß viso n∂ra, o dieviamedis 

fiksuotas vien tik iß Sirvydo Ωodyno. 

Taip pat kiek netik∂tai ΩodΩio sviklas skaiçius MInd sutampa su SPr, bet ne su 

SD 3 : SPr yra daugiskaita ¢wik¬á. beta, ∫wik¬ay 16r, o SD 3 – vienaskaita Swik¬as 38; 

plg. MInd daugiskaitå Swiklay 47; 294. Matyt, tokia pati forma ∫wik¬ay tur∂jo b∆ti 

paraßyta ir SD 2 . Ji bus patekusi ir ^ Mentzelio veikalå. Tai, kad SD 3 vienaskaitinis 


variantas Swik¬as skiriasi ir nuo SPr, ir nuo MInd (SD 2 ), turb∆t patvirtina, jog SD 3 

buvo pakoreguotas jo redaktori¨, bet ne paties Sirvydo. 

Su SPr, o ne su SD 3 sutampa ir MInd vartotas Ωodis uosis: vo∫is SPr 47r, Vo∫is 

MInd 323; Vosis MInd 121. O SD 3 jau esama paredaguotos formos vuosis: Wuo∫is 

88. Tik∂tina, kad ir SD 2 b∆ta formos uosis, ne vuosis. 

Panaßiai galima manyti ir apie raidΩi¨ ar raßymå Ωodyje cyprisas. Plg. 

cypri∫as SPr 16v ir Cypri∫as MInd 83, 100. Taçiau SD 3 tas pats Ωodis jau paraßytas 

su dviem raid∂m – Cypry∫as SD 3 38–39. Galb∆t tai SD 3 redaktori¨ pakeitimas. 

Dar vienas tik∂tinas SD 2 skirtumas nuo SD 3 yra Ωodis r∆gßtyn∂. SPr paraßyta 

Scˇaw ⁄ aceto∫a. rukstine 163v, t. y. su raide . Mentzelio taip pat pateikta su , 

nors padaryta kit¨ klaideli¨: Kukstines. Lituan. v. Aceto∫a MInd 169. Taçiau SD 3 

vietoj raßoma – Sƒcƒaw. Oxalis. Rugstine 433. Neißmanydamas lietuvi¨ 

kalbos, Mentzelis vargu ar gal∂jo pats pakeisti ^ , matyt, buvo paraßyta 

jau ir SD 2 . Tokiå ißvadå paremt¨ ir lotynißkas atitikmuo: Mentzelis vartoja ir 

Sirvydo SPr esant^ aceto∫a, nors SD 3 yra tik Oxalis. Vadinasi, ir antrajame Dictionarium 

leidime Sirvydas gal∂jo pakartoti aceto∫a (kaip ir Promptuarium), pakeitim¨ 

gal∂jo atsirasti tik SD 3 . Apskritai, kaip matyti iß Jono Palionio tyrim¨, Sirvydas 

priebalsius labiau linko raßyti morfologißkai, o ne fonetißkai, taçiau „kokio didesnio 

vienodumo bei d∂sningumo priebalsi¨ raßyboje nematyti“ 21 . 

MaΩiau ^rodomosios galios turintis, bet n∂ra ne^tik∂tinas dar vienas pavyzdys 

– ΩodΩio pußis raßyba. SPr raßoma su vidurine raide [ß’]: puµis 12r, 171r. 

Mentzelis vartoja taip pat vienå raid´, tik ilgåjå : Pu∫is MInd 241, Pu∫ie MInd 

254. Tok^ pakitimå b∆t¨ galima aißkinti tuo, kad nepaΩ^stama raid∂ su diakritiku 

Mentzeliui gal∂jo pasirodyti panaßi ^ 22 . Taçiau SD 3 vartojamas dvigubas 

raßmuo [ß]: pusis 414. Vis d∂lto visai greta SD 3 ta pati ßaknis raßoma ir 

su , plg. puµinas [...] puµinis 414. Apskritai Sirvydui buvo labai ^prasta minkßtåj^ 

[ß’] Ωym∂ti Ωenklu 23 . Jonas Palionis raßmen^ net laiko ryßkiausiu 

sirvydinio raidyno (DLK raidyno tipas!) skirtumu nuo 1737 met¨ Universitas 

linguarum Litvaniae 24 . Tod∂l visai gali b∆ti, kad SD 2 pußies pavadinime nebuvo 

Ωenklo , o vartota forma su . Vadinasi, çia v∂l tik∂tina redaktori¨ ranka, 

SD 3 pakeitusi ^ . 

Analogißkai interpretuotinas pa∫ternakay SPr 119v bei Pa∫ternakay MInd 231. Sirvydo 

SPr ir Mentzelio formos sutampa, taçiau skiriasi nuo SD 3 : Pa∫ternokay 286, 

t. y. çia vietoj (pa∫ternakay, Pa∫ternakay) vartojama raid∂ (Pa∫ternokay). Tik∂tina, 

kad pastaråjå formå bus pakoregav´ v∂lesni SD 3 leid∂jai ar korektoriai, o 

21 Jonas Palionis, Lietuvi¨ literat∆rin∂ kalba 

XVI–XVII a., Vilnius: Mintis, 1967, 46. 

22 Plg. kitus analogißkus ( ≥ ) 

Mentzelio netikslumus: wiµnia SPr 194v, 

wiµnia SD 3 481, o MInd jau Wi∫nia 71; 

¬yµiey SD 3 414, o MInd – Li∫iey 175. 

23 Plg. Palionis 1967, 40. 

24 Plg. Jonas Palionis, „XVIII a. lietuvi¨ 

raßyba“, LKK 36, 1996, 35. 





paties Sirvydo vartota forma buvusi su raide . Kita vertus, Mentzelis taip pat 

dar∂ tokio tipo klaid¨. 

Tad visi ßie ΩodΩiai (ar bent j¨ dauguma) antrajame Sirvydo Ωodyne (Dictionarium) 

tur∂jo b∆ti raßomi panaßiai kaip ir pirmajame (Promptuarium), taçiau v∂lesniajame 

SD 3 redaktoriai, leid∂jai ar korektoriai juos tikriausiai paredagavo ar perraßydami 

padar∂ klaid¨: SD 2 *Alik∫nis ≥ SD 3 Alikinis, SD 2 *Diemedis ≥ SD 3 Dienemedis, 

SD 2 *Swiklay ≥ SD 3 Swik¬as, SD 2 *Vo∫is ≥ SD 3 Wuo∫is, SD 2 *Cypri∫as ≥ SD 3 

Cypry∫as, SD 2 *Rukstines ≥ SD 3 Rugstine, SD 2 *Puµis ≥ SD 3 pusis, SD 2 *Pa∫ternakay 

≥ SD 3 Pa∫ternokay. 

5.2. SD 2 FORMOS, SUTAMPANÇIOS SU SD 3 , TAÇIAU SKIRTINGOS 

NUO SPr. Tos Mentzelio pavartotos formos, kurios sutampa su SD 3 , aißku, liudija, 

jog ir SD 2 tur∂jo tokiå pat lyt^, kad SD 3 redaktoriai jos nebuvo pakeit´. Skirtinga 

SPr forma rodo, jog pats Sirvydas, rengdamas antraj^ Ωodynå SD (SD 1 , SD 2 ), jau 

vartojo kitokiå. 

Íitoje grup∂je dar galima skirti paties Sirvydo kitonißkai raßyt¨ form¨ pogrup^. 

SPr jis buvo pavartoj´s kai kuri¨ augal¨ pavadinim¨ daugiskaitå, o SD 2 jau raß∂ 

vienaskaitå. PavyzdΩiui, SPr yra daugiskaitin∂ forma cˇo∫nek ⁄ allium, ¢ie∫nakay 18v, 

taçiau tiek MInd, tiek SD 3 yra vienaskaita: Ciesnakas MInd 14, Ciesnockas MInd 81; 

¢ie∫nakas SD 3 42. Vadinasi, SD 2 pats Sirvydas tur∂jo b∆ti pateik´s vienaskaitos 

formå. Taip pat piotruskœ ⁄ petro∫elinum, vulgo petruskas SPr 123r gali b∆ti s. f. 

nom. pl. petrußkos (nors LKÛ nurodoma, jog tai s. m. nom. sg. petrußkas, taçiau tai 

abejotina). O MInd ir SD 3 yra moterißkosios gimin∂s vienaskaita: Petruska MInd 

235; petruska SD 3 296. Abu atvejai turb∆t rodo, jog Sirvydas antrajame Ωodyne, 

skirtingai nei SPr, rinkosi vienaskaitå, o ne daugiskaitå. 

Taçiau yra ir prießing¨ pavyzdΩi¨, kur Sirvydas SD 2 raß∂ ne vienaskaitå kaip 

SPr, o daugiskaitå. Antai, nors SPr yra morkwa 77r, MInd ir SD 3 paraßyta: Morkwos 

MInd 284; Morkwos SD 3 164. Panaßiai vietoj SPr buvusios vienaskaitos Sirvydas 

gal∂jo vartoti daugiskaitå ir tokiu atveju: pe¬ynas SPr 123r, o Mentzelio Pelinos 

Mételey MInd 2 (plg. 4 pav.), 232; Pe¬inos ⁄ meteley SD 3 296. Tai reikßt¨, kad Sirvydas 

∂m∂ vartoti ir kitå linksniavimo paradigmå (SPr pe¬ynas ~ pelynas s. m. nom. 

sg., o SD 3 Pelinos ~ pelynos s. f. nom. pl.). Ûinant, kad Ryt¨ Lietuvoje yra abu 

skoliniai: pelynas (Aps, Dkß, Gdl, Kp, Rud, Sn) ir pelyna (Ant, Ds, Dv, Grv, Ob), 

tokia versija atrodo visai tik∂tina. Tikriausiai Sirvydas buvo gird∂j´s abu ir rinkosi 

çia vienå, çia kitå variantå. 

DaΩnai ten, kur SPr ßaknyje ar gal∆n∂je dar raßyta raid∂ , SD 2 jau turb∆t 

buvo ; galb∆t tai rodo tam tikras Sirvydo pastangas norminti kitos tarm∂s 

lytis. Ítai nors SPr ßaknis raßyta su , plg. Cƒ¡br ⁄ Tymbra, ∫atureia. ¢iabrai 

SPr 16v, taçiau MInd ir SD 3 jau esama su : Ciobray MInd 83, 272, Ciobray laukmicy 

MInd 83; ¢iobray SD 3 39, ¢iobray ¬aukiney SD 3 161. Analogißkai yra SPr 

ßaknyje fia¬ka 31r, nors MInd ir SD 3 – : Fyo¬ka MInd 118, Fiiolka MInd 319; Fijo¬ka 

SD 3 61. Taip pat ir SPr ∫amanas 78v s. f. nom. pl. yra gal∆n∂ -as, o v∂liau MInd ir 


4 pav. MInd 2: fragmentas su ΩodΩiais Pelinos Mételey; 


SD 3 – jau -os, plg., Samanos MInd 206, 269; Samanos SD 3 167. V∂lgi visai analogißkas 

neatitikimo tipas: ∫oras SPr 44r, 149v; Soro∫ MInd 202, 289, Suros neiƒ∫i∫∫akoii MInd 

289; Soros SD 3 84, 345, Soros nei≤∫isákoij ⁄ ∫oros kulines SD 3 10. Aißku, kad çia SD 2 

buvo nom. pl. gal∆n∂ -os, o ne -as kaip SPr. 

Keit∂si ir minkßtumo Ωenklo po vartosena. Antai SPr yra koralius 60v, 

v∂liau Sirvydas ∂m∂ minkßtumo Ωenklo neberaßyti. Tai liudija Koralus MInd 93, 

168; Koralus SD 3 121. 

Çia pateikti (5.2.) pavyzdΩiai rodo, kad Sirvydas SD 2 pats vartojo kitå Ωod^ ar 

formå, negu buvo SPr: SPr ¢ie∫nakay – SD 2 *Ciesnakas, *Ciesnockas, SPr petruskas – 

SD 2 *Petruska, SPr morkwa – SD 2 *Morkwos, SPr pe¬ynas – SD 2 *Pelinos, SPr ¢iabrai – 

SD 2 *Ciobray, SPr fia¬ka – SD 2 *Fyo¬ka, SPr ∫amanas – SD 2 *Samanos, SPr ∫oras – SD 2 

*Soro∫, *Soros, *Suros, SPr koralius – SD 2 *Koralus. 

5.3. SD 2 FORMOS, SUTAMPANÇIOS SU SD 3 , TAÇIAU NESAMOS SPr. 

Kai kuri¨ MInd randam¨ lietuvißk¨ pavadinim¨ SPr n∂ra, taçiau labai panaßi¨ 

variant¨ yra SD 3 . Gaus∆s pavyzdΩiai prikißamai rodo SD 2 panaßumå su SD 3 ir 

skirtumå nuo SPr. 

Toliau pateikiama MInd ir SD 3 ΩodΩi¨, kuri¨ n∂ra SPr (grafikos neatitikimai 

turb∆t daΩniausiai yra Mentzelio ar jo rink∂j¨ netikslumai): 

Arkladuntes MInd 34, 171; Arkladuntes SD 3 433; 

Beƒdaƒ MInd 47, 269; Beƒdas SD 3 10; 

Brƒas MInd 47, 52; Berˇas SD 3 23. 

Dinca 25 MInd 98, 104 (plg. 3 pav.); Dinia SD 3 121; 

Di∫∫a MInd 104; Dir∫a SD 3 124; 

Drigue MInd 106, Drigne MInd 153; Drigne SD 3 432; 

25 Turb∆t Mentzelio suklysta: ≥ . 





Gile MInd 133; Gi¬e SD 3 551; 

Ka∫tanas MInd 68; Ka∫tanas medˇias SD 3 99; 

Kruminas MInd 169, 266; Kruminas ⁄ erskietinas SD 3 89; 

Laniµius MInd 182; ¬aniµius SD 3 119; 

Luebas MInd 187, 293; ¬uobas SD 3 121; 

Mira MInd 203; Mira SD 3 175; 

Mirtus MInd 204; Mirtas SD 3 175; 

Papartis MInd 118, 229; papartis SD 3 284; 

Piwania MInd 225; piwania SD 3 297; 

P¬adi∫tay MInd 244, 249; p¬adi∫tay SD 3 158. 

Pupa MInd 115, 253; Pupa SD 3 19; 

Serbintos MInd 140, 280; Serbintos SD 3 330; 

Siepronay MInd 97, 282; µiepronay SD 3 431; 

Sƒalawia MInd 269; Sƒa¬awia SD 3 432; 

Terebinthas MInd 298; Terebinthas SD 3 443; 

Umede MInd 125, 322; Vmede SD 3 10; 

Walakiskas MInd 215; Riesutis wa¬akiskas SD 3 270; 

2alinianas MInd 57, 2œlinianas MInd 329; ˇalini=nas SD 3 32. 

Vadinasi, ßie ΩodΩiai tur∂jo b∆ti visai ar beveik identißki ir SD 2 leidime. J¨ labai 

daug, ir tai liudija, kad SD 3 iß esm∂s buvo to paties SD 2 perleidimas. SD 3 redaktoriai, 

leid∂jai ar rink∂jai, matyt, koregavo ne tiek daug atvej¨. Daugyb∂ j¨ liko 

sirvydißki. Tod∂l aißku, kad SD 3 t∂ra naujas, maΩai keistas SD 2 leidimas, Sirvydui 

mirus ißleistas pagal autorin^ SD 2 . 

5.4. ÛODÛIË JUNGINIAI. SD 3 daug daugiau negu SPr vartota ΩodΩi¨ jungini¨. 

MInd j¨ dauguma, tegu ir daΩnai ißkreipti, taip pat atitinka SD 3 . Toliau 

nurodomi MInd ir SD 3 sutampantys ΩodΩi¨ junginiai, kuri¨ n∂ra SPr: 

Abvolis way∫ius cytrinis MInd 3, Abuolis waysius cytrinis MInd 192; Abuolis ⁄ way- 

∫ius cytrinis SD 3 39; 

Aliwa wi∫knie MInd 13; Aliwa miskine SD 3 264; 

Ciobray laukmicy MInd 83, Ciobray laukinicy MInd 280; ¢iobray ¬aukiney SD 3 161; 

Jono∫ians role MInd 143, Jono∫iansrole MInd 162; Jonoµiaus ˇo¬e SD 3 19; 

Klawas ∫wetino∫∫alies MInd 168, Klawas Swetime∫∫alies MInd 245; Klawas ∫wetimos 

sálies SD 3 86; 

Krumas awije¢ium awietes MInd 169; Krumas awie¢iu ⁄ awietes SD 3 162; 

Limo∫∫akins winolit MInd 180; Liemo ⁄ saknis wino SD 3 160; 

Medˇias nuoduotas MInd 197, Medƒias nuoduotas MInd 297; Med≤ias nuoduotas 

SD 3 35; 

Medˇias raudonaibaltas Jndos MInd 197, Medƒias raudonas baltas indos MInd 271; 

Medˇias raudonas ⁄ ba¬tas ⁄ Jndios SD 3 38; 

Obelis armeines MInd 191, Obelis armenios MInd 216; Obelis Armenios SD 3 179; 

Oliwa wiskine MInd 218; Aliwa miskine SD 3 264; 


Rie∫∫utis kwepius MInd 216, Ries¢utis kwepius MInd 263; Riesutis kwepius SD 3 183; 

Rie∫∫utis ¬aƒdos MInd 41, Ries¢utis taƒdos MInd 263; Riesutis ¬aƒdos SD 3 270; 

Saulineƒale MInd 286; ∫auline ˇo¬e SD 3 409; 

Serasneiƒ∫i∫∫akorii MInd 229; Soros nei≤∫isákoij SD 3 10; 

Sƒaknis nidƒio Antitora wadinawa MInd 330; Sƒáknis med≤io Antiora wadinamo SD 3 39; 

Vogo winodƒia winka MInd 323; Voga wino d≤iawinta SD 3 391; 

Wira¬as dœƒuni MInd 154, Wira¬as daƒuni MInd 326; Wira¬as darˇiniu ˇolu SD 3 68; 

Wi∫nia niedƒias MInd 71, Wi∫nia medƒias MInd 326; wiµnia medˇias SD 3 481; 

2iewe medelo ƒynnamomo MInd 81; 2iewe medelo cynnamomo SD 3 38. 

Ir MInd, ir SD 3 randami ΩodΩi¨ junginiai dar kartå akivaizdΩiai patvirtina ißvadå, 

jog SD 3 buvo labai panaßus ^ SD 2 . Taip pat matyti, kad Mentzelis panaudojo daug 

medΩiagos iß SD 2 ir, nors nemok∂damas lietuvi¨ kalbos, nuraß∂ gana kruopßçiai. 

6. ÛODÛIAI, NERASTI NEI SPr, NEI SD 3 . MInd yra ir toki¨ lietuvißk¨ ΩodΩi¨, 

kuri¨ negalima sieti nei su SPr, nei su SD 3 : j¨ n∂ra ißlikusiuose Sirvydo 

Ωodynuose. Tokiais atvejais teorißkai ^manoma bent trejopa ΩodΩi¨ interpretacija: 

1) SD 2 to ΩodΩio nebuvo, vadinasi, Mentzelis j^ gal∂jo paimti iß kur nors kitur 

(6.1.); 2) Mentzelis suklydo ir lietuvi¨ kalbos santrumpå paΩym∂jo prie kokios 

nors kitos kalbos ΩodΩio (6.2.); 3) SD 2 toji forma buvo, taçiau v∂lesni¨ redaktori¨ 

nebuvo perkelta ^ SD 3 (treçiosios grup∂s mums nepavyko rasti joki¨ aißkesni¨ 

pavyzdΩi¨). 

6.1. Min∂ta, kad Mentzelis ^vade ir naudotos literat∆ros såraße nurod∂ vienintel^ 

lietuvißkå ßaltin^: Sirvydo 1631 met¨ Dictionarium. Taçiau jo tekste esama 

ir ne iß Sirvydo Ωodyno imt¨ lietuvißk¨ ΩodΩi¨. PabandΩius nustatyti j¨ ßaltinius 

paaißk∂jo, kad Mentzelis juos gal∂jo b∆ti ∂m´s iß Ryt¨ Pr∆sijos lietuvißk¨ raßt¨. 

Juk jis Karaliauçiuje gyveno netrumpai (nors ir su pertraukomis), min∂jo iß t¨ 

apylinki¨ rink´s augalus. Mentzelio tekste pasitaiko pavartota pr∆s¨ kalbos santrumpa: 

Lituan. · Prus∫is. (prie ΩodΩio Ramey ‘ramun∂’). Íiuo atveju santrumpa 

Prus∫is., matyt, reißkia ne pr∆s¨ kalbå, bet Ryt¨ Pr∆sijos vokieçi¨ dialektå. Tad 

ßios pirmosios grupel∂s ΩodΩiai Mentzelio tikriausiai rasti Ryt¨ Pr∆sijos lietuvi¨ 

tekstuose. 

MInd yra Penkpir∫∫ey 232 ir Penkpir∫ey 255 ~ penkpirßçiai (‘penkiapirßt∂ sidabraΩol∂’). 

Tokio augalo pavadinimo ne tik n∂ra SPr ir SD 3 , bet d∂l nerytietißko -ennegal∂jo 

b∆ti n∂ SD 2 . Sirvydas ßiå ßakn^ raßydavo rytietißkai su dvigarsiu in, plg. 

SD 3 : pinkieli metay 290, pinkietas 291, pinkiokas 291, pinktas 290 ir kt.; SPr: pinki 121r, 

pinkieli metay 121r, pinktas 121r ir kt. To meto Pr∆sijos lietuvi¨ kalbos Ωodynuose 

esama panaßi¨ ^ MInd form¨. PavyzdΩiui, ißlik´s XVII amΩiaus vidurio rankraßtinis 

Ryt¨ Pr∆sijos lietuvi¨ kalbos Ωodynas Lexicon Lithuanicum 26 turi straipsn^ Fin- 

26 Lexicon Lithuanicum. Rankraßtinis XVII a. 

vokieçi¨–lietuvi¨ kalb¨ Ωodynas, pareng∂ 

Vincentas Drotvinas, Vilnius: Mokslas, 

1987 (toliau – Lex). 





gerLeinKrautFunft Penkpirscƒei (Lex 36 [169]). Kitame, taip pat rankraßtiniame XVII 

amΩiaus Ωodyne Clavis Germanico–Lithvana 27 yra ypaç ^ Mentzelio pavartotåsias 

panaßi forma (t. y. be afrikatos cƒ): F¯nffFingerKraut. Penk-Pirsai (C I 729 [II 107]). 

LKÛ taip pat nurodo, kad ßis Ωodis ßia reikßme buvo Ωinomas ir iß kit¨ Ryt¨ 

Pr∆sijos lietuvißk¨ raßt¨: B, K, Q200, R. 

Pr∆sijoje tuo metu nebuvo spausdint¨ lietuvi¨ kalbos Ωodyn¨. Taçiau ten poplaçiai 

cirkuliavo vieni nuo kit¨ nuraßin∂jami rankraßtiniai Ωodynai (su didesniais 

ar maΩesniais pakeitimais). Urbutis nustat∂ buvus populiar¨ Ωodynå, kuriuo daug 

kas naudoj´sis: „ankstesnis rankraßtinis Ωodynas, deja, n∂ra ißlik´s. Taçiau matyti, 

kad jo b∆ta populiaraus. Jis ilgokai imtas vis¨ v∂lesni¨ rankraßtini¨ Ωodyn¨ pagrindu 

– C, Q1, Q, KlpÛ“ 28 . Tai leidΩia manyti, kad Mentzelis, ilgai gyvendamas 

Karaliauçiuje, gal∂jo pasinaudoti kokiu nors Pr∆sijoje raßytu (perraßytu) lietuvi¨ 

kalbos Ωodyno rankraßçiu. 

Tå pat^ dvibals^ en turi ir MInd Serbentes 280 bei Serbentas 321 Vitis idea, ‘vynmedis’. 

SD 3 vartota forma su in – Serbintos nom. pl. 330. Paraleliai Mentzelis per- 

∂m∂ ir ßiå sirvydißkå lyt^ su in – Serbintos 140, 280 Gro∫∫ularia, Ribes, ‘agrastas, 

serbentas’. Vadinasi, labai tik∂tina, kad Mentzelis tur∂jo du skirtingus ßi¨ form¨ 

ßaltinius. D∂l nesirvydißk¨ form¨ su dvibalsiu en plg. Pr∆sijos Ωodyn¨ Bock∫beeren 

Serbentos Lex 19 (101), BocksBeeren. Serbéntos C I 377 (I 380). Tad gali b∆ti, kad 

lietuvißkos formos Serbentes ir Serbentas ^ Mentzelio veikalå bus patekusios iß Ryt¨ 

Pr∆sijos Ωodyn¨. 

Sirvydo Ωodynuose n∂ra termino laukin∂ m∂ta, taçiau MInd fiksuota Laukinni métas 

69; Laukinni Metas 173 29 Cauda equina, ‘asi∆kliai’. Nuraßydamas nuo Sirvydo 

Mentzelis neb∆t¨ gal∂j´s vokieçi¨ raßybos pavyzdΩiu uΩraßyti dviej¨ po 

trumpåj^ bals^ Ωyminçios , nes negal∂jo suvokti jo trumpumo. Plg. nuo SD 2 

Mentzelio kitaip nuraßytå Ωod^ laukiniai: Ciobray laukmicy MInd 83 (¢iobray ¬aukiney 

SD 3 161). Dvigubå tur∂jo nuraßyti nuo kokio nors lietuvißko teksto, kurto 

vokieçi¨ raßybos pamatu: plg. Lex 106 (449) ir C II 984 (IV 417) ΩodΩio laukinne 

‘laukin∂’ grafin´ raißkå. Matyt, tai irgi iß Pr∆sijos lietuvi¨ tekst¨ paimtas terminas. 

MInd yra fitonimas Drbe∫∫elay 144 Helenium, ‘saulain∂’, kuris turb∆t taisytinas 

^ *Debe∫∫elay (=debes∂liai). SD 3 atitinkamoje vietoje yra tik straipsnis be jokio lietuvißko 

atitikmens: Oman ≤iele ⁄ Helenium, nephentes, n. 264. Pr∆sijoje labai panaßus 

Ωodis tokia reikßme buvo Ωinomas, plg. Aland. Debbe∫ylas. Debe∫ynai, û C I 62 (I 64). 

LKÛ nurodo, kad dabesylas uΩfiksuotas ir kituose Ryt¨ Pr∆sijos Ωodynuose: B, K, 

27 Clavis Germanico–Lithvana. Rankraßtinis 

XVII amΩiaus vokieçi¨–lietuvi¨ kalb¨ 

Ωodynas I–IV, pareng∂ Vincentas Drotvinas, 

Vilnius: Mokslo ir enciklopedij¨ leidybos 

institutas, 1997 (toliau – C). 

28 Vincas Urbutis, „1728 m. klaip∂dißki¨ Ωodyno 

leksikografiniai ßaltiniai“, Blt 23(1), 

1987, 74. 

29 Plg. Majewski 1894, 305–306: „Equisetum 

palustre [...] lit. Asiukliai [...] Laukin∂ 

m∂ta szyrw-Mentz.“ Kaip matyti, Majewskis 

jau buvo pasteb∂j´s, kad Mentzelis 

panaudojo Sirvydo Ωodyno ΩodΩius. 

Taçiau patik∂j´s Mentzelio deklaracija, 

eså MInd lietuvißki ΩodΩiai imti vien iß 

Sirvydo, ir laukin´ m∂tå man∂ buvus 

Dictionarium terminu. 


MÛ, R15, taip pat ^vairiose Lietuvos tarm∂se: Plt, Rm, Ík, Ívnç. Matyt, çia Mentzelis 

taip pat gal∂jo pasinaudoti kokiu nors rankraßtiniu Ryt¨ Pr∆sijos lietuvi¨ 

kalbos Ωodynu. 

ÛodΩio liubysta ‘gelsv∂’ (Lubi∫ta MInd 187) n∂ra nei SPr, nei SD 3 . Taçiau jis 

randamas Ryt¨ Pr∆sijos Ωodynuose, plg. Liebstock luby∫tos Lex 261 (59); Lieb∫tock. 

Luby∫tos, û C I 1199 (II 674). Pasak LKÛ, liubysta uΩfiksuotas ir [K], MÛ bei Kv∂darnoje. 

LBÛ 197 dar nurodo Ferdinando Nesselmanno Ωodynå ir Taurag∂s apskrit^. 

Visi ßaltiniai orientuoja ne ^ Sirvydo tarm´. Taigi labai tik∂tina, kad ir ß^ Ωod^ 

Mentzelis taip pat pa∂m∂ iß Pr∆sijos lietuvi¨ kalbos tekst¨. 

Sirvydo Ωodynuose n∂ra ir fitonimo Jgnoƒole MInd 160 Hypericon, ‘jonaΩol∂’. 

Galb∆t çia MInd klaida: vietoj kaΩkuriuo rengimo etapu atsirado (greiçiausiai 

Mentzelio, o ne spaustuvininko, nes pakartota du kartus). Kadangi SPr ir 

SD 3 termino *Igno Ωol∂ n∂ra, o Jonå Sirvydas vadina Jonoßiumi (Blu∫cƒ. Hedera. Jono- 

µiaus ˇo¬e 19 = ‘geben∂’), ir kadangi Mentzelis taip pat buvo nuraß´s tå Jonoßiaus 

Ωol´ iß Sirvydo (Jono∫ians role MInd 143, Jono∫iansrole MInd 162), tai labai tik∂tina, 

kad Mentzelis pavadinimå Jono Ωol∂ (Jgnoƒole) pa∂m∂ ne iß Sirvydo. Nors nei Lex, 

nei C tokio jonaΩol∂s pavadinimo n∂ra, taçiau ten vartojamas vardas Jonas (ne tik 

Jonoßius), plg. Johann. Jonas, ô C I 1019 (II 485). Neatmestina, kad pagal analogijå 

su vokieçi¨ JohannsKraut C I 1019 (II 485) Ryt¨ Pr∆sijoje gal∂jo funkcionuoti ir 

junginys Jono Ωol∂. 

Dar vienas Ωodis, nefiksuotas nei SPr, nei SD 3 , yra elpr∆s∂ Veronica, ‘veronika’: 

Elppru∫es MInd 109, 317. LKÛ jis min∂tas tik iß LBÛ, o ten – tik iß MInd ir iß Povilo 

Matulionio darb¨, kur taip pat, matyt, remtasi Mentzeliu. Tad formos elpr∆s∂ teΩinomas 

vienas ßaltinis – Mentzelis. Íis Ωodis irgi gal∂t¨ b∆ti skolintas iß vokieçi¨ 

kalbos, d∂l formos plg. dabartin^ vokieçi¨ Alprose ‘rododendras’. 

ÛodΩio Jerwagas MInd 160, Jerwogal MInd 140 nei SPr, nei SD 3 taip pat n∂ra. 

Galb∆t tai d∂l vokieçi¨ raßybos ( gal∂jo b∆ti tariama [j]) atsirad´s gervuog∂s 

pavadinimas? Dar plg. Clavis: Kratƒelbeeren. Gerw√ges, Gér√ges, û C I 1110 (II 

585). Taçiau MInd nurodyta reikßm∂ Grossularia, Uva cri∫pa ‘agrastas’ tarsi 

prießtaraut¨ tokiam aißkinimui. Atkreiptinas d∂mesys, kad toje paçioje GROSSU- 

LARIA vokabuloje kartu suraßyti ΩodΩiai Jerwogal ir Serbintos. Íiaip ar taip, atrodo, 

kad Mentzelio Jerwagas, Jerwogal ßaltinis tur∂jo b∆ti ne SD 2 (nes iß SD 2 jau yra 

Serbintos). 

Ûodis, kurio negalima rasti ne tik Sirvydo Ωodynuose, bet ir LKÛ, yra hunm∂t∂(?) 

Mentha sylv. sive Menthastrum, ‘mißkin∂ m∂ta’: MInd Hun mieta 157, Huœieta 

199. Iß karto krinta ^ akis, kad antrasis (sud∂tinio ΩodΩio?) d∂muo -mieta 

raßoma kitaip, nei b∆dinga Sirvydo Ωodynams – su , o ne su ßaknyje. Plg. 

meta SPr 80r; Meta SD 3 173. Ûinodami Ωod^ ßunm∂t∂, galime manyti, kad hunm∂t∂ 

gali b∆ti d∂l vokieçi¨ kalbos Hund ‘ßuo’ kontaminuota hibridin∂ forma (dar plg. 

Ryt¨ Pr∆sijos vokieçi¨ tarm∂s d∆rin^, taip pat fitonimå, su ßaknimi Hund: – „Hun- 





demyrte [...] Thymus Serpullus L.“ 30 . Kadangi ßitoji mißkin∂ m∂ta – Mentha sylvestris, 

arba Mentha longifolia, – „lig ßiol Ωinoma tik iß Klaip∂dos kraßto ir Kretingos 

aps.“ (LBÛ 219), tik∂tina, kad ir pat^ Ωod^ Mentzelis v∂l bus rad´s b∆tent Ryt¨ 

Pr∆sijos tekstuose. 

Kitas problemißkas Mentzelio Ωodis yra garstytai: Garosmum. [...] Gar∫titai. Lituan. 

v. Sinapi MInd 129. Tiek SPr, tiek SD 3 yra kitokios lytys, plg. gorcˇycœ ⁄ ∫inapi, 

garsi¢ias SPr 37v, Gorcƒycá ⁄ Sinapi. Gar∫wi¢ia SD 3 73. LKÛ forma garstytis (galb∆t 

MInd lyties Gar∫titai vienaskaitinis atitikmuo?) Ωinomas iß raßt¨, taip pat iß Ryt¨ 

Pr∆sijos Ωodyn¨: brß, K, P, R. Gal∆n∂s visai neb∆dingas Sirvydui, jo Ωodyne 

tik∂tum∂m∂s , plg. ¢ie∫nakay SPr 18v ir pan. Taçiau Ryt¨ Pr∆sijos tekstuose 

toks kaip tik ^prastas, plg. Pa∫turlakai C I 936 (II 414). Vadinasi, ßiå formå 

Mentzelis irgi gal∂jo paimti iß Ryt¨ Pr∆sijos lietuvißk¨ Ωodyn¨. Dar plg. 

Senff=Korn. Garstycƒû Grudas C II 534 (III 542), kur forma Garstycƒû gali b∆ti ne 

tik ΩodΩio garstyçia, bet ir garstytis gen. pl. linksnis. 

Baigdami galime suskaiçiuoti Mentzelio ^trauktus tik∂tinus Pr∆sijos (MaΩosios 

Lietuvos) lietuvi¨ kalbos ΩodΩius: toki¨ çia ißskyr∂me bent deßimt termin¨: 

penkpirßçiai, serbentas, laukin∂ m∂ta, debes∂liai, liubysta, Jono Ωol∂, elpr∆s∂, jervagas?, 

hunm∂t∂, garstytai. 

6.2. Yra bent trys ΩodΩiai, kuriuos galima manyti Mentzelio per klaidå pa- 

Ωym∂tus lietuvißka santrumpa, nors iß tikr¨j¨ tai ne lietuvi¨ kalbos ΩodΩiai. Ítai 

Kresél MInd 211, Kre∫∫es MInd 169 Nasturtium, ‘r∂Ωiukas; rapunsk∂’. Taçiau toks 

lietuvißkas Ωodis Ωodynuose nefiksuojamas. Turb∆t jis nelietuvißkas (nebent b∆t¨ 

neΩinomas skolinys). Lietuvi¨ kalbos santrumpa Lituan. tikriausiai nurodyta vietoj 

kokios nors slav¨ kalbos, plg.: „¬uØ. kr˚z, czes. kRezice, chorw. vodna kreßa, 

kreßon, kreßun, kres“ (Majewski 1894, 515). 

Kita panaßi klaida gali b∆ti Ωodis Libu∫tica MInd 180 Ligusticum, Leviticum, 

Panaces, Panacea. Nelabai tik∂tina, kad tokia forma gal∂jo b∆ti SD 2 (jos n∂ra nei 

SPr, nei SD 3 ). Galb∆t tai irgi kokios nors kitos kalbos Ωodis, tik jam Mentzelis 

netyçia priraß∂ klaidinançiå santrumpå Lituan.? 

Ramey MInd 73–74 ~ ram∂ja? Chamaemelum, ‘ramun∂’ turi nuorodas Lituan. · 

Prus∫is. Íitokio ΩodΩio ar iß viso ΩodΩio ramunei pavadinti n∂ra nei SPr, nei SD 3 . 

Aißku, kad nuoroda Prus∫is. rodo, jog toks Ωodis Mentzelio Ωinotas iß Ryt¨ Pr∆sijos 

vokieçi¨ tarmi¨, dar plg. H. Frischbiero pateikiamus t¨ tarmi¨ ΩodΩius Romei, Remey 

‘ramun∂’ 31 . Taçiau santrumpa Lituan. liudyt¨ Mentzel^ manius tokiå pat formå 

esant ir lietuvi¨ kalboje. Galb∆t jis buvo kur nors rad´s ir analogißkai raßomå lietu- 

30 H. Frischbier, Preussisches Wörterbuch. Ostund 

Westpreussische Provinzialismen in 

alphabetischer Folge 1, Berlin: Verlag von 

Th. Chr. Fr. Enslin, 1882, 304. 

31 Frischbier 1882, 232: „Romei, m., Pflzn., 

echte Kamille, Matricaria chamomilla L., 

lit. ramùne [...] Nach Pritzel, 93, in Ostpr. 

auch Remey“. 


vißkå skolin^ iß Ryt¨ Pr∆sijos vokieçi¨ tarmi¨. Vis d∂lto Ramey gal∆n∂ neatrodo 

lietuvißka. Galb∆t çia Mentzelis taip pat ne vietoje pavartojo santrumpå Lituan.? 32 

7. IÍVADOS. Christianui Mentzeliui dera skirti reikßmingå vietå lietuvi¨ kalbos 

tyrimo istorijoje. Jau ne tiktai iß Liudviko R∂zos, bet ir iß Mentzelio MInd 

Ωinome, kad neißlik´s Konstantino Sirvydo Dictionarium antrasis leidimas (SD 2 ) 

tikrai buvo iß∂j´s 1631 metais. 

MInd lietuvißk¨ duomen¨ analiz∂ taip pat leido patikslinti santykius tarp Sirvydo 

Promptuarium bei Dictionarium antrojo ir treçiojo leidim¨. Ûinoma, negalima 

atskleisti viso antrojo Dictionarium leidimo turinio tik iß vienos jo leksikos grup∂s 

– fitonim¨ (augal¨ pavadinim¨). Tod∂l tolesnes ißvadas (1–3) reikia suprasti 

kaip apibendrinimå, darytå iß gretinamosios lietuvißk¨ ΩodΩi¨ (daΩniausiai fitonim¨) 

analiz∂s. Vis d∂lto nemaΩas fitonim¨ kiekis jau gali sudaryti gana ^tikinamå 

vaizdå apie SD 2 sud∂t^. Nor∂tume atkreipti d∂mes^: 

1) kad SD 2 ir SD 3 leidimai tur∂jo b∆ti labai panaß∆s. SD 3 yra Sirvydo SD 2 perleidinys, 

t. y. neidentifikuoti redaktoriai, leid∂jai ar rink∂jai bus nedaug tais´ autorin^ 

Sirvydo darbå (Ωr. 4., 5.3., 5.4.); 

2) kad kai kurios SD 2 ir SD 3 smulkmenos skyr∂si, ir tos skirtyb∂s daΩnai susijusios 

su fitonim¨ gimin∂s bei skaiçiaus kategorijomis (Ωr. 5); uΩ redakcines pataisas, 

padarytas SD 3 , atsakingas ne pats autorius Sirvydas, o v∂lesni redaktoriai, 

leid∂jai ar rink∂jai. 

Patikimesni¨ ißvad¨ galima padaryti apie pat^ Mentzel^ bei jo darbo ypatybes: 

3) Mentzelis pririnko per 150 lietuvißk¨ ΩodΩi¨; 

4) iß analizuot¨ klaid¨ (Ωr. 4., 5.1.) aißk∂ja, kad Mentzelis nemok∂jo lietuvißkai; 

jis dirbo vis¨ pirma su grafine lietuvißk¨ ΩodΩi¨ ißraißka; nemok∂damas kalbos, 

32 Íiuo straipsniu neißsemiamos Mentzelio 

indekso lituanistini¨ duomen¨ interpretacijos. 

Galima atkreipti d∂mes^ ^ dar vienå 

Mentzelio veikalo ypatyb´. Nors kol kas 

n∂ra pagrindo kalb∂ti apie Mentzel^ kaip 

apie balt¨ kalb¨ paleokomparatyvistå, bet 

nurodytina, kad paçiame MInd yra atvej¨, 

kur galima ^Ωvelgti ßioki¨ toki¨, nors 

ßiandien ir naivokai atrodançi¨, ^vairi¨ 

kalb¨ gars¨ lyginimo bruoΩ¨. Jie Mentzel^ 

sieja su kitais Europos autoriais, tada 

m∂ginusiais lyginti pasaulio kalb¨ 

duomenis. PavyzdΩiui, MInd yra Ωodyninis 

straipsnis C’ien kiñ cù. Chin. v. Sem. 

quodd. Chin: Cleyer. Ciesnockas. Lituan. 

v. Allium. Cieuko Sinicè Boym MInd 81. 

Çia sugretinami ΩodΩiai C’ien kiñ cù (kin¨ 

k.), Ciesnockas (liet.) ir Cieuko (kin.). Visai 

skirting¨ kalb¨ – kin¨ ir lietuvi¨ – 

ΩodΩiai d∂l gars¨ panaßumo Mentzeliui 

atrod∂ suraßytini ^ vienå vokabulå. 

Panaßiai lyginta ir tokiais atvejais: 

(1) Kiaœ hoâm. Chin. v. rad. quædam 

Cleyer. Kiau∫∫as. Lituan. v. Lupinus. 

Kibol. Hung. v. Larix MInd 168 (lyginama 

Kiaœ hoâm [kin.], Kiau∫∫as [liet.], Kibol 

[vengr¨]); (2) Akin. Lituan. v. chelidonia. 

Aklet. v. Crocus. Ind. Zan. Alaa∫is. Arab. 

v. centaurium minus MInd 10 (lyginama 

Akin [liet.], Aklet [ind¨?], Alaa∫is [arab¨ 

k.]); (3) Aliebruha. Arab. v. Mandragora. 

Alierha. Arab. v. ericius magnus ∫pino∫us. 

Alihilemelich. Arab. v. Melilotus. Alik∫nis. 

Lituan. v. Alnus. Alimbach, Alimbar, 

Alimbath. Arab. v. Terebinthus MInd 13 

(lyginama Aliebruha [arab.], Alierha 

[arab.], Alihilemelich [arab.], Alik∫nis [liet.], 

Alimbach ir kt. [arab.]). Toki¨ pavyzdΩi¨ 

yra daug (tai matyti ir iß ßio straipsnio 

antrojo priedo, Ωr. p. 38–56). 





jis steng∂si kruopßçiai nuraßin∂ti (pavyzdΩiui, ißlaikyti ΩodΩi¨ junginius), bet padar∂ 

ir nemaΩai klaid¨ (daugiausia grafikos) (Ωr. 5.1.); 

5) sp∂jama, kad SD 2 nebuvo vienintelis Mentzelio lietuvißkas ßaltinis; kai kurie 

faktai leidΩia manyti, kad Mentzelis naudojosi ir kitais nenustatytais, bet greiçiausiai 

Ryt¨ Pr∆sijos lietuvißkais raßytiniais ßaltiniais (nors pats to nenurod∂); tai gali 

liudyti bent 10 (~7%) iß apie 150 MInd fitonim¨ (Ωr. 6.); vis d∂lto absoliuti MInd 

lietuvißk¨ pavyzdΩi¨ dauguma (~93%) yra imti iß SD 2 . 

Literat∆ra ir ßaltiniai: 

A RTELT, WALTER, 1940: Christian Mentzel, Leibarzt des Groπen Kurfürsten, Botaniker und 

Sinologe. III. Monographien Gesch. Med. 1, Leipzig. 

A RTELT, WALTER, 1948: Medizinische Wissenschaft und ärztlicher Praxis im alten Berlin in 

Selbstzeugnissen 1. Von Elsholtz und Mentzel bis zum Ausgang des 18. Jh., Berlin: Urban · 

Schwarzenberg, 12–21. 

A RTELT, WALTER, 1975: „Christian Mentzel und sein Index nominum plantarum universalis“, 

Acta Historica Leopoldina 9, 9–26. 

B RÄUNER, HARALD, 1987: „Europäische Chinakenntnis und Berliner Chinastudien im 

17. und 18. Jahrhundert“, Kuo Heng-Yü, Berlin und China. Dreihundert Jahre wechselvolle 

Beziehungen, Berlin: Colloquium Verlag, 5–29. 

C – Clavis Germanico–Lithvana. Rankraßtinis XVII amΩiaus vokieçi¨–lietuvi¨ kalb¨ Ωodynas I–IV, 

pareng∂ Vincentas Drotvinas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedij¨ leidybos institutas, 1997. 

F RISCHBIER, H . , 1882: Preussisches Wörterbuch. Ost- und Westpreussische Provinzialismen in 

alphabetischer Folge 1, Berlin: Verlag von Th. Chr. Fr. Enslin. 

K OERNER, E. F. KONRAD; R. E. ASHER, 1995: Concise History of the Languages Sciences 

from the Sumerians to the Cognitivists, Oxford, New York, Seoul, Tokio: Pergamon. 

K RAFT, EVA, 1973: „Die chinesischen Bücherherausgeber des Groπen Kurfürsten und 

seines Nachfolgers“, China und Europa. Chinaverständnis und Chinamode im 17. und 18. 

Jh., Berlin, 18–25. 

LBÛ – Lietuvißkas botanikos Ωodynas 1, redagavo Jonas Dagys, Kaunas: Varpas, 1938. 

Lex – Lexicon Lithuanicum. Rankraßtinis XVII a. vokieçi¨–lietuvi¨ kalb¨ Ωodynas, pareng∂ Vincentas 

Drotvinas, Vilnius: Mokslas, 1987. 

M AJEWSKI, ERAZM, 1889–1894: S¬ownik nazwisk zoologicznych i botanicznych Polskich [...] 

1–2, Warszawa: nak¬adem autora. 

MInd – [Christianus Mentzelius,] INDEX NOMINUM PLANTARUM MULTILINGUIS, Latinorum, 

Græcorum · Germanorum literis, per Europam u∫itatis con∫criptus, · ∫ic con∫tructus 

[...] Operâ CHRISTIANI MENTZELII, D. Sereni∫∫imi Electoris Brandenburgici Con∫iliarii 

· Archiatri [...] BEROLINI, [...] RUNGIANA, M. DC. LXXXII. [1682]. 

Neue Deutsche Biographie 17, Berlin: Duncker · Humblot, 1994. 

P ALIONIS, JONAS, 1967: Lietuvi¨ literat∆rin∂ kalba XVI–XVII a., Vilnius: Mintis. 

P ALIONIS, JONAS, 1996: „XVIII a. lietuvi¨ raßyba“, LKK 36, 30–50. 

PLKÛ – Pirmasis lietuvi¨ kalbos Ωodynas. Konstantinas Íirvydas: Dictionarium trium linguarum 

(fotografuotinis leidimas), pareng∂ Kazys Pakalka, Vilnius: Mokslas, 1979. 


[R ∂ ZA, LIUDVIKAS, ] 1825: Dainos oder Litthaui∫che Volkslieder ge∫ammelt, ¯ber∫ett und mit 

gegen¯ber∫tehendem Urtext herausgegeben von L. J. Rhe∫a [...], Künigsberg: Druck und Verlag 

der Hartung∫chen Hofbuchdrukkerei. 

SD 1 – [Constantinus Szyrwid, DICTIONARIVM TRIVM LINGVARUM, ~1629]. Hipotetinis 

pirmasis Sirvydo Dictionarium leidimas. 

SD 2 – Neißlik´s antrasis Konstantino Sirvydo Dictionarium leidimas, duomenys pagal vienå 

iß Mentzelio variant¨: Dictionarium trium Linguarum, Polonico-Latino Lituanicum. 

R. P. Con∫tantini Schirvvid. Vilnæ 1631. 8. 

SD 3 – [Konstantinas Sirvydas,] DICTIONARIVM TRIVM LINGVARVM, In v∫um Studio∫æ 

Iuuentutis, AVCTORE CONSTANTINO SZYRWID è SOCIETATE JESV; Cum Superiorum permi∫∫u 

editum. Tertia editio recognita · aucta, VILNÆ, Typis Academicis Societatis JESV. Anno 

Domini M.DC.XLII [1642]. (Naudotasi fotografuotiniu PLKÛ leidiniu.) 

SKSÛ – Senasis Konstantino Sirvydo Ωodynas (fotografuotinis leidimas), pareng∂ Kazys Pakalka, 

Vilnius: Mokslo ir enciklopedij¨ leidybos institutas, 1997. 

SPr – Prompt[u]arium dictionum Polonicarum Latinarum et Lituanicarum. (Naudotasi fotografuotiniu 

SKSÛ leidiniu.) 

U RBUTIS, VINCAS, 1967: „Pirmasis lietuvi¨ kalbos Ωodynas ir keletas jo ret¨ ΩodΩi¨“, Blt 

3(2), 209–218. 

U RBUTIS, VINCAS, 1987: „1728 m. klaip∂dißki¨ Ωodyno leksikografiniai ßaltiniai“, Blt 

23(1), 57–75. 

U RBUTIS, VINCAS, 1999: rec.: „Senasis Konstantino Sirvydo Ωodynas“, ALt 1, 143–154. 

W INAU, ROLF, 1968: „Christian Mentzels wissenschaftliche Interessen im Spiegel seiner 

Beiträge in der ‘Miscellanea Curiosa’“, in Fachliteratur des Mittelalters. Festschrift für 

G. Eis, Stuttgart: Metzlersche Verlagsbuchhandlung, 101–113. 

W INAU, ROLF, 1970: Christian Mentzel und die Academia Naturae Curiosorum. Aus dem 

Medizinhistorischen Institut der Johannes Gutenberg-Universität Mainz, Mainz. 

W INAU, ROLF, 1981: „Der Hof des Groπen Kurfürsten als Mittelpunkt wissenschaftlicher 

Forschung“, Werkstattgespräch “Berliner Ausgaben”, hrsg. von Roloff, Bern-Frankfurt/M., 

Las Vegas: P. Lang, 35–36. 

W INAU, ROLF, 1987: „Der Hof des Groπen Kurfürsten und die Wissenschaften“, Medizin 

in Berlin, Berlin, New York: de Gruyter, 11–25. 

Pietro U. Dini, 


SPUREN DER ZWEITEN VERSCHOLLENEN AUFLAGE DES DICTIO- 

NARIUM VON SIRVYDAS (1631) IM INDEX VON CHRISTIAN MENT- 

ZEL (1682): DIE PHYTHONYME 

Zusammenfassung 

In der Geschichte der Untersuchung der litauischen Sprache ist der Name des deutschen 

Botanikers und Sinologen Christian Mentzel (1622-1701) sehr wenig oder gar nicht 





ekannt. In diesem Artikel soll der Beitrag Mentzels zur Lituanistik, genauer zur Geschichte 

der Lexikographie der litauischen Sprache, gewürdigt werden. 

In seinem Buch Index nominum plantarum multilinguis (universalis) (Berlin, 1682) führt 

Mentzel u.a. auch 150 litauische Wörter (fast ausschlieπlich Phytonyme) an. 

Deren Analyse zeigt folgendes: 1., daπ Mentzel kein Litauisch beherrschte und 2., daπ 

er die litauischen Wörter aus unterschiedlichen schriftlichen und mündlichen (z.B. aus den 

litauischen Mundarten Ostpreuπens, da Mentzel lange Jahre in Königsberg lebte) Quellen 

zusammentrug. 

Hinsichtlich der Quellen Mentzels ist das im Jahre 1631 herausgegebene und verschollene 

Dictionarium Trium Linguarum von Sirvydas hervorzuheben. Von dieser zweiten Auflage 

des berühmten Wörterbuches von Sirvydas (=SD 2 ) hatte man bisher nur Kenntnis 

durch eine Notiz von Ludwig J. Rhesa. Nun wird die Existenz dieses Wörterbuches auch 

von Mentzel bezeugt, der das Wörterbuch von Sirvydas ausdrücklich als seine Quelle 

benennt. 

Diese erfreuliche Tatsache erlaubt es, einiges über die Struktur des Wörterbuches von 

Sirvydas zu erfahren. Es kann sich dabei allerdings nur um allgemeine Aussagen handeln, 

da hier nur ein kleiner Teil des Wortschatzes, und zwar die Phytonyme, angeführt sind. 

Insofern können die Schluπfolgerungen im Hinblick auf das ganze Wörterbuch von Sirvydas 

nur rein hypothetisch-deduktiven Wert haben. 

Ungeachtet aller Einschränkungen lassen sich durch den Vergleich mit dem Werk von 

Mentzel folgende Schluπfolgerungen ziehen: 1. die zweite und die dritte (=SD 3 ) Auflage 

des Wörterbuches von Sirvydas waren wahrscheinlich sehr ähnlich, so daπ im groπen und 

ganzen SD 3 als praktisch unveränderte Nachauflage gelten kann. 2. nichtsdestotrotz sind 

gewisse Unterschiede hinsichtlich der Kategorien Genus und Numerus zwischen den Phytonymen 

von SD 2 und SD 3 festzustellen, die offensichtlich auf Korrekturen in SD 3 zurückzuführen 

sind. 

Schlieπlich sei darauf hingewiesen, daπ einige bei Mentzel belegte litauische Wörter 

ohne eine befriedigende Erklärung geblieben sind, die einer eingehenderen Untersuchung 

bedürfen. 

P IETRO U. DINI Gauta 1999 m. kovo 20 d. 

Dipartimento di Linguistica 


via S. Maria, 36 

I-56126, Pisa, Italija 

elektroninis paßtas: pud@ling.unipi.it 

G IEDRIUs SUBAÇIUS 

Lietuvi¨ kalbos institutas 

Antakalnio g. 6 

LT-2055, Vilnius, Lietuva 

elektroninis paßtas: subacius@ktl.mii.lt; 

subacius@uic.edu 


1. PRIEDAS. MInd LIETUVIÍKË ÛODÛIË RODYKLÎ. Per 150 ΩodΩi¨. 

Tarp skliaust¨ nurodytas pavartojim¨ skaiçius. DidΩiosiomis raid∂mis ^raßyti ΩodΩiai, 

kuriuos Mentzelis gali b∆ti pa∂m´s ne iß Sirvydo Ωodyno. 

akis (2): Akin [=Akiu] 10, 75. 

aliksnis (2): Alik∫nis 13, Alicksnis 15. 

alyva (4): Aliwa wi∫knie 13, Oliva 218, Oliwa 

wiskine 218. 

aloj∂ (2): Aloes 15(2x). 

Antiora (1) Sƒaknis nidƒio Antitora wadinawa 

330. 

apvyniai (2): Apwiniry 30, Apwiriey 188. 

arkliadant∂s (2): Arkladuntes 34, 171. 

Arm∂nija (2): Obelis armeines 191, Obelis armenios 

216. 

aviet∂ (2): Krumas awije¢ium awietes 169. 

åΩuolas (2): Uƒuolas 254, 324. 

baltas (2): Medˇias raudonaibaltas Jndos 

197, Medƒias raudonas baltas indos 271. 

berΩas (2): Brƒas 47, 52. 

bezdas (2): Beƒdaƒ 47, 269. 

cedras (1): Cedras 69. 

cinamomas (1): 2iewe medelo ƒynnamomo 81. 

cyprisas (2): Cypri∫as 83, 100. 

citrinis (2): Abuolis waysius cytrinis 192, 

Abvolis way∫ius cytrinis 3. 

çemeriai (2): Ciemerie 81, Gemeric 145. 

çesnakas (2): Ciesnakas 14, Ciesnockas 81. 

çiobras (3): Ciobray 83, 272, Ciobray laukmicy 

83. 

darΩinis, -∂ (2): Wira¬as dœƒuni 154, Wira¬as 

daƒuni 326. 

DEBESÎLIAI (1) Helenium, ‘saulain∂’: 

Drbe∫∫elay 144. 

diemedis (2): Diemedis 1, 104 (plg. 3 pav.). 

dil(i)gyn∂ (2): Diligine 104 (plg. 3 pav.), 323. 

dynia (2): Dinca 98, 104 (plg. 3 pav.). 

dirsa (1) ‘dirs∂’: Di∫∫a 104. 

drign∂ (2): Drigue 106, Drigne 153. 

dΩiovinti (1): Vogo winodƒia winka 323. 

egl∂ (2): Eyle 1, Egle 108. 

∂glis (2) ‘kadagys’: Eglo 108, Egli 165–166. 

ELPRÔSÎ (2) Veronica, ‘veronika’: Elppru∫es 

109, 317. 

emalas (2): Emalas 109, 320. 

erßk∂tis (2): Erskieti 112, Ersƒkieti 224. 

eskulus (2): Esculus 113, 115. 

fyga (1) ‘Ficus’: Figa 117. 

fijolka (2): Fyo¬ka 118, Fiiolka 319. 

GARSTYTAI (2) Sinapi, ‘garstyçios’: Gar∫titai 

129, Gor∫titai 283–284. 

gervuog∂s Ωr. jervagas (?) 

gil∂ (1): Gile 133. 

grybas (2): Gribas 124, Gribas 140. 

grikiai (1): Grikiey 140. 

HUNMÎTÎ (2) Mentha sylv. sive Mentastrum, 

‘mißkin∂ m∂ta’: Hun mieta 157, Huœieta 

199. 

*IGNAS Ωr. Jonas. 

imbieras (2): Jmbieras 161, 330. 

Indija (2): Medˇias raudonaibaltas Jndos 

197, Medƒias raudonas baltas indos 271. 

izapas (2): Jƒapas 155, 166. 

JERVAGAS? (2) Ggrossularia, Uva crispa, 

‘gervuog∂s?’: Jerwagas 160, Jerwogal 140. 

JONAS (2): Jgno ƒole 153 [Hypericum, ‘jonaΩol∂’], 

Jgnoƒole [t. p.] 160. 

Jonoßius (2): Jono∫ians role 143 [Hedera, ‘geben∂’], 

Jono∫iansrole [t. p.] 162. 

kanap∂ (1): Konape 60. 

karklas (1): Karkay 268. 

kaßtanas (1): Ka∫tanas 68. 

kiaußas (2): Kiau∫∫as 168, 188. 

kietis, -çio (1): Kietis geneio 34. 

klevas (4): Klawas 4, Klawas 168, Klawas ∫wetino∫∫alies 

168, Klawas Swetime∫∫alies 245. 

kmynas (1): Kminay 99. 

kop∆stas (2): Kopu∫tay 50, 168. 

koralius (2): Koralus 93, 168. 

koriandras (2): Koriandras 93, 168. 





krapas (1): Krapay 25. 

*KRESÎS (2) Nasturtium, ‘r∂Ωiukas, rapunsk∂’: 

Kresél 211, Kre∫∫es 169. 

krienas (1): Kriemas 169. 

kr∆mas (1): Krumas awije¢ium awietes 169. 

kr∆mynas (2): Kruminas 169, 266. 

k∆kalis (2): Kakalis 166, 186. 

kvep∂ti (2): Rie∫∫utis kwepius 216, Ries¢utis 

kwepius 263. 

kvieçiai (2): Kwie¢iey 169, Kwieƒiey 308. 

lanißius (1): Laniµius 182. 

laukinis, -∂, LAUKINIS, -Î (3): Laukinni 

métas 69 [Cauda equina, ‘asi∆kliai’], 

Ciobray laukmicy 83, Laukinni Metas 173 

[Cauda equina, ‘asi∆kliai’]. 

lauras (2): Lauras 173, 174. 

lazda (3): Rie∫∫utis ¬aƒdos 41, Laƒda 174, Ries¢utis 

taƒdos 263. 

l´ßiai (1): Li∫iey 175. 

*LIBUSTICA (1) Ligusticum, Leviticum, 

Panaces, Panacea: Libu∫tica 180. 

liemuo (1): Limo∫∫akins winolit 180. 

liepa (1): Liepa 302. 

lilija (2): Lilia 181(2x). 

limonija (2) ‘citrina’: Limonia 182, 192. 

linai (1): Linay 184. 

LIUBYSTA (1) Levisticum, ‘gelsv∂’: Lubi∫ta 

187. 

luobas (2): Luebas 187, 293. 

majeronas (2): Majeronay 17, Majeranay 189. 

medelis (1): 2iewe medelo ƒynnamomo 81. 

medΩias (5): Medˇias nuoduotas 197, Medƒias 

nuoduotas 297, Medˇias raudonaibaltas 

Jndos 197, Medƒias raudonas 

baltas indos 271, Sƒaknis nidƒio Antitora 

wadinawa 330. 

melonas (1): Me¬onas 198. 

m∂ta (4): Laukinni métas 69, Laukinni Metas 

173, Mita 199, 202 [dar plg. Hunm∂ta 199]. 

met∂liai (2): Pelinos Mételey 2 (plg. 

4 pav.), 232. 

mieΩiai (2): Mieƒley 156, 202. 

myra (1): Mira 203, Sunkamiros 294. 

mirtas (1): Mirtus 204. 

mißkinis, -∂ (2): Aliwa wi∫knie 13, Oliwa 

wiskine 218. 

morkvos (1): Morkwos 284. 

muilin∂ (1): Muyline 271. 

narcisus (1): Narcisus 209. 

nedatka (2): Nedakta 54, 212. 

neißsißakoti (2): Serasneiƒ∫i∫∫akorii 229, Suros 

neiƒ∫i∫∫akoii 289. 

nendr∂ (2): Nindre 35, 214. 

nuoduotas (2): Medˇias nuoduotas 197, Medƒias 

nuoduotas 297. 

obelis (3): Obelis armeines 191, Obelis 216, 

Obelis armenios 216. 

obuolys (3): Abvolis way∫ius cytrinis 3, Abuolis 

waysius cytrinis 192, Obelis [sic!] 193. 

papartis (2): Papartis 118, 229. 

pasternakai (1): Pa∫ternakay 231. 

pelynos (2): Pelinos Mételey 2 (plg. 

4 pav.), 232. 

PENKPIRÍÇIAI (2) Quinquefolium, Pentaphyllum, 

‘penkiapirßt∂ sidabraΩol∂ 

(=Potentilla reptans)’: Penkpir∫∫ey 232, 

Penkpir∫ey 255. 

petrußka (1): Petruska 235. 

pipirai (2): Piray 241, Pipiray 242. 

pivanija (1): Piwania 225. 

pladystai (2): P¬adi∫tay 244, 249. 

plaßtaka (1): Plastaka 226. 

pupa (2): Pupa 115, 253. 

pußis (2): Pu∫is 241, Pu∫ie 254. 

*RAMÎJA? (1) Chamaemelum, ‘ramun∂’: 

Ramey Lituan. · Prus∫is. 73–74. 

raudonas, -a (2): Medˇias raudonaibaltas 

Jndos 197, Medƒias raudonas baltas indos 

271. 

ridikas (2): Rindikas 259, Ridicas 263. 

rießutis (4): Rie∫∫utis kwepius 216, Ries¢utis 

kwepius 263, Ries¢utis taƒdos 263, Rie- 

∫∫utis ¬aƒdos 41. 

ryΩiai (2): Riˇicy 222, Riƒicy 263. 


uduok∂ (2): Rudokye 49, 266. 

rugiai (2): Rugiey 266, 283. 

r∆gßtyn∂ (3): Rug∫tine 4–5, Kukstines 169, 

Rug∫∫tine 266. 

r∆ta (1): Ruta 267. 

sakai (2): Sakay 260, 268. 

samanos (2): Samanos 206, 269. 

saulinis, -∂ (2): Sauline ƒolt 272, Saulineƒale 

286. 

serbenta (2) Gro∫∫ularia, Ribes, ‘agrastas, 

serbentas’: Serbintos 140, 280. 

SERBENTAS (2) Vitis idea, ‘vynmedis’: Serbentes 

280, Serbentas 321. 

slyva (2): S¬iwa 251, Sliwa 285. 

soros (4): Milium, ‘sorok∂’: Soro∫ 202, Soros 

289; Panicum, ‘sora’: Serasneiƒ∫i∫∫akorii 

229, Suros neiƒ∫i∫∫akoii 289. 

sunka (1): Sunkamiros 294. 

svetimas, -a (2): Klawas ∫wetino∫∫alies 168, 

Klawas Swetime∫∫alies 245. 

sviklas (2): Swiklay 47, 294. 

svog∆nas (2): Swogunas 70–71, 294. 

ßaknis (2): Limo∫∫akins winolit 180, Sƒaknis 

nidƒio Antitora wadinawa 330. 

ßalavija (1): Sƒalawia 269. 

ßalis (2): Klawas ∫wetino∫∫alies 168, Klawas 

Swetime∫∫alies 245. 

ß∂pronas (2): Siepronay 97, 282. 

ßermukßnis (2): Siermullinis 282, 288–289. 

terebentas (1): Terebinthas 298. 

∆m∂d∂ (2): Umede 125, 322. 

uoga (1): Vogo winodƒia winka 323. 

uosis (2): Vosis 121, Vo∫is 323. 

usn∂ (2): V∫ne 62, U∫ne 324. 

vadinti (1): Sƒaknis nidƒio Antitora wadinawa 

330. 

vaisius (2): Abvolis way∫ius cytrinis 3, Abuolis 

waysius cytrinis 192. 

valakißkas, -a (1): Walakiskas 215. 

varlel∂ (2): Wartele 257, 324. 

varnal∂ßa (2): Warna¬esa 172, Warnalesa 324. 

vynas (2): Limo∫∫akins winolit 180, Vogo winodƒia 

winka 323. 

viralas (2): Wira¬as dœƒuni 154, Wira¬as daƒuni 

326. 

virΩis (2): Wirƒis 111, Wi®ƒis 326. 

vyßnia (2): Wi∫nia niedƒias 71, Wi∫nia medƒias 

326. 

vißtakoj∂ (1): Wi∫∫takoje 26. 

vosilka (1): Mowosilka 78, Wo∫ilka 327, Wo∫ilkas 

327. 

Ωiev∂ (1): 2iewe medelo ƒynnamomo 81. 

Ωirnis (2): 2ieniey 244, 2irniey 331. 

Ωli∆g∂ (2): 2licgies 190, 2liegies 331. 

Ωol∂ (6): Jgno ƒole 153, Jgnoƒole 160, Jono- 

∫ians role 143, Jono∫iansrole 162, Sauline 

ƒolt 272, Saulineƒale 286. 

Ωolynynas (2): 2alinianas 57, 2œlinianas 329. 





2. PRIEDAS. NEABÎCÎLINIS MInd LIETUVIÍKË ÛODÛIË SÅRAÍAS. 

MInd ΩodΩiai pateikiami iß eil∂s (ne pagal ab∂c∂l´) su minimaliu kontekstu. Greta 

parodomi panaßiausi SD 3 bei SPr atitikmenys. Straipsnio autoriai pusjuodΩiu ßriftu 

paryßkino kai kurias MInd, SD 3 bei SPr vietas, taçiau kursyvas yra ißlaikytas 

originali¨ tekst¨ bruoΩas. 

MInd SD 3 SPr 

1: ABIES. [...] Ged¬ina. Pol. [...] Eyle. 

Lituan. Lex: [...] Loca amat monto∫a, 

frigida · ∫eptentrionalia, ut ∫unt: Boru∫∫ia, 

Lituania, Ru∫∫ia ·c. 

1: ABROTANUM. [...] Boˇa ⁄ Boˇe drƒewko. 

Pol. Syrenn. l. 2. c. 4. Diemedis. 

Lituan. Lex. 

2: ABSINTHIUM. [...] Piö¬yn. Pol. Tab. l. c. 

Syr. l. 2. c. 2. Pelinos Mételey. Lituan. 

Lex. 

3: Abvolis way∫ius cytrinis. Lituan. 

v. malum citrium. 

4: ACER. [...] Jawor. Pol. Syren. Klawas. 

Lituan. 

4–5: ACETOSA, Acidum Lapathum, 

Acidus Rumex. [...] Sƒcƒaw. Pol. 

Syren. l. 4. c. 5. Rug∫tine. Lituan. 

Lex. Lit. 

10: Akin. Lituan. v. chelidonia. 

13: Aliebruha. Arab. v. Mandragora. 

[...] Alik∫nis. Lituan. v. Alnus. 

13: Aliwa wi∫knie. Lituan. v. 

Olea∫ter. 

14: ALLIVM [...] Cƒosnek. Pol. Syrenn. 

l. 4. c. 131. Ciesnakas. Lituan. 

86: Jedliná. Abies. 

Eg¬e. 

21: Boˇe drƒewko. 

Abrotonum. Dienemedis. 

296: pio¬un ⁄ Ab∫ynthium. 

pe¬inos ⁄ meteley. 

39: Citryn owoc ⁄ Malum 

citreum, citrum. 

Abuolis ⁄ way∫ius cytrinis. 

86: Jáwor ⁄ Acer. Klawas. 

433: Sƒcƒaw. Oxalis. 

Rugstine. 

85: Já∫ko¬cƒe ≤iele ⁄ 

Chelidonia. Akiu ˇo¬e ⁄ 

krekˇdine. 

264: Olsa ⁄ Alnus, i f. 

Alikinis. 

264: oliwá leµna ⁄ olea∫ter, 

m. Aliwa miskine. 

42: Cƒo∫nek. Allium. 

¢ie∫nakas. 

46v: Jed¬inœ ⁄ abies. eg¬e. 

– 

123r: pio¬un ⁄ ab∫ynthium, 

pe¬ynas. 

– 

56r: klon ⁄ acer. klawas. 

163v: Scˇaw ⁄ aceto∫a. 

rukstine. 

– 

113r: olsa ⁄ alnus. 

alixnis. 

113r: oliwœ ⁄ oliua. 

aliwa. 

18v: cˇo∫nek ⁄ allium, 

¢ie∫nakay. 


MInd SD 3 SPr 

15: ALNUS. [...] O¬∫ka ⁄ Ol∫ƒa. Pol. 

Tab. l. c. Alicksnis. Lituan. [...] Wol- 

∫chowe. Sclavon. Kolkha. Rutenis. 

Cal. 

15: ALOË. [...] Alöé. Pol. Aloes. 

Lituan. 

15: Aloes. Lituan. v. Aloë. 

17: AMARACVS vel SAMPSVCHVM, MAJO- 

RANA, [...] Majeran. Pol. Syrenn. l. 2. 

41. [...] Majeronay. Lituan. 

25: ANETHUM. [...] Swoyski kopr ⁄ 

∫ive Kopr ∫woyski. Pol. Tab. l. c. 

Krapay. Lit. 

26: ANGELICA. [...] Dˇigiel. Pol. 

Syrenn. l. 1. c. 22. Wi∫∫takoje. 

Lituan. 

30: Ap∫inthion. [...] Apwiniry. 

Lituan. v. Lupulus. 

34: Arita ∫eu Rita. Zan. [...] Arkladuntes. 

Lituan. v. Lapathnm. 

34: ARTEMISIA. [...] Bilicƒa. Pol. Tab. l. 

c. Bylica. Pol. Syrenn. l. 3. c. 48. 

Kietis geneio. Lituan. 

35: ARVNDO. [...] Tr±iua Trƒeƒma. 

Pol. Cal. Nindre. Lituan. 

41: AVELLANA vel CORYLUS. [...] La∫kowiorƒech. 

Pol. Cal. Rie∫∫utis ¬aƒdos. 

Lituan. 

47: BETA. [...] Cwikla. Pol. Syrenn. l. 

4. c. 87. Swiklay. Lituan. 

47: BETVLA. [...] Broƒoƒa. Pol. Brƒas. 

Lituan. 

264: Olsa ⁄ Alnus, i f. 

Alikinis. 

2: Aloe. Aloes herbæ 

∫uccus. Suika ˇo¬es 

aloes. 

2: Aloe. Aloes herbæ 

∫uccus. Suika ˇo¬es 

aloes. 

161: Maieran Amaracus, 

· amaracum. Maieronay. 

120: Kopr ∫woy∫ki ⁄ 

Anethum. Krapay. 

58: D≤igiel. Panacea, 

Angelica Wystákoie. 

30: Chmiel. Lupulus, 

lupus ∫alictarius Apwiniey. 

433: Sƒcƒaw kobyli ⁄ 

Rumex, Arkladuntes. 

26: Bylicá. Artemi∫ia. 

Kietis ⁄ gen. ¢io. 

446: Tr¢ina ⁄ Arundo, 

canna, Nindre. 

270: Orƒech la∫kowy ⁄ 

Auellana nux Riesutis 

¬aƒdos. 

38: Cwik¬á. Beta. 

Swik¬as. 

23: Brƒoƒá. Betulla. 

Berˇas. 

113r: olsa ⁄ alnus. 

alixnis. 

– 

– 

78r: Maieran ⁄ amaracus. 

∫am∫uchus. mayranai. 

60v: kopr ⁄ ∫woy∫ki ⁄ 

anethum. krapay darˇo. 

– 

– 

– 

– 

182r: Trƒ¢ina ⁄ calamus, 

canna, arundo. nindre. 

70r: La∫kowy orƒech ⁄ 

nux auellana, pontica, 

riesutis. 

16: ¢wik¬á. beta, ∫wik¬ay. 

– 





MInd SD 3 SPr 

47: Bezart. Arab. v. Galbanum. 

Beƒdaƒ. Lituan. v. Sambucus. 

49: Boletus. [...] Ryƒ ⁄ Ridƒik. Pol. 

Rudokye. Lituan. 

50: BRASSICA CRAMBE. [...] Komp∫t. 

Prus∫is. [...] Kapu∫ta. Bohem. Tab. l. 

c. · Pol. Syrenn. l. 4. c. 84. [...] 

Kopu∫tay. Lituan. 

52: Bru∫cus C. B. p. 470. [...] Brƒas. 

Lituan. v. Betula. 

54: BVPHTHALMVM. [...] Nedakta. 

Lituan. Wo¬oweoko. Pol. Syrenn. l. 3. 

c. 89. 

57: CALAMINTHA. [...] Chwa∫t. Pol. 

2alinianas. Lituan. 

60: CANNABIS, CANNABIVM. [...] 

Konape. Lituan. Konopie. Pol. Syr. l. 

3. c. 107. 

62: CARDUUS. [...] O∫et. Pol. V∫ne. 

Lituan. 

68: CASTANEA. [...] Ka∫tan Bohem. · 

Pol. Tab. l. c. Ka∫tanas. Lituan. 

69: – Ephedra Anaba∫is J. B. l. c. 

Cauda equina. C. B. p. 16. v. 

Equi∫etum palu∫tre brevioribus 

foliis. Laukinni métas. Lituan. 

69: CEDRUS. [...] Cedr ⁄ Cedrowe 

drƒewa. Pol. Cal. Cedras. Lituan. 

70–71: CEPA vel CEPE. [...] Cebula. 

Pol. Syrenn. l. 4. c. 130. Swogunas. 

Lituan. 

71: CERASUS. [...] Wi∫n. Pol. Wi∫nia 

niedƒias. Lituan. 

10: Beƒ drƒewko. 

Sambucus. Beƒdas. 

393: Rydƒ ⁄ Boletus. 

Rudnokie. 

96: Kápu∫tá ⁄ Caulis. 

Kopu∫tay. 

23: Brƒoƒá. Betulla. 

Berˇas. 

226: Nogietek. Buphthalm•, 

caltha. Nedatka. 

32: Chwa∫t. Calamentum, 

∫ylua herbarum. 

ˇalini=nas. 

118: Konop ⁄ Cannabis, 

canabum. Kanape. 

271: O∫et ⁄ Carduus, 

V∫ne. 

99: Kástan drƒewo. 

Ca∫tanea. Ka∫tanas 

medˇias. 

– 

27: Cedr. Cedrus. 

Cedras. 

27: Cebulá. Cepe, cepa. 

Swogunas. 

481: wiµn ⁄ wiµniowe 

drƒewo ⁄ Cera∫us, 

wiµnia med≤ias. 

– 

153v (=155v): Rydƒ ⁄ 

boletus. ruduokie. 

128v: Kœpu∫tœ ⁄ bra∫sica 

capitata. kopu∫tay. 

– 

98v: Nogietek ⁄ caltha, 

calendula, herba. nedatka. 

– 

60v: konopie ⁄ canabis. 

kanapes. 

115v: o∫et ⁄ carduus, 

tribulus. u∫ne. 

– 

– 

– 

– 

194v: wiµnia ⁄ cera∫us · 

um, wiµnia. 


MInd SD 3 SPr 

73–74: CHAMÆMELUM. [...] Rumyen. 

Pol. Syrenn. l. 3. c. 96. Romayen. 

Pol. Tab. l. c. Ramey. Lituan. · 

Prus∫is. 

75: CHELIDONIA MAJOR · CHELIDONIUM 

MAJUS. [...] Jaskolcƒe. Pol. Syrenn. l. 

3. c 144. Akin. Lituan. 

78: CYANUS. [...] Ehrya vel Modrak. 

Bohem. Tab. l. c. it. Pol. Syrenn. l. 4. 

c. 106. Mowosilka. Lituan. 

81: Cidras. Hi∫pan. v. Malum citrium. 

[...] Ciemerie. Lituan. v. Helleb. 

81: C’ien kiñ cù. Chin. v. Sem. 

quodd. Chin: Cleyer. Ciesnockas. 

Lituan. v. Allium. 

81: CINAMOMVM. [...] Cynamom. Pol. 

2iewe medelo ƒynnamomo. Lituan. 

83: Ciobray. Lituan. v. Satureia. 

Ciobray laukmicy. Lit. v. Serpillum. 

83: Cypres. Dan. v. Santolina. [...] 

Cypris. Boh. · Pol. Cypri∫as. Lituan. 

93: CORALLIUM. [...] Korœl. Pol. 

Koralus. Lituan. 

93: CORIANDRUM. [...] Koriandrƒe. Pol. 

Syrenn. l. 2. c. 2. Koriandras. Lituan. 

97: CROCUS, CROCUM. [...] Sˇafran. 

Pol. Siepronay. Lituan. 

98: CUCURBITA. [...] Dinca. Lituan. 

Kurba∫y. Pol. Syrenn. l. 4. c. 107. 

Bania korbas. Pol. Cal. 

– 

85: Já∫ko¬cƒe ≤iele ⁄ 

Chelidonia. Akiu ˇo¬e ⁄ 

krekˇdine. 

178: Modrak ⁄ modrƒeniec. 

Cyanus. Wo∫i¬ka. 

34: Ciemierƒycá. Helleborum, 

helleborus, veratr•. 

¢iemerey ⁄ kilcibaras. 

42: Cƒo∫nek. Allium. 

¢ie∫nakas. 

38: Cynámon. Cynnamomum, 

cinnamum. 

2iewe medelo cynnamomo. 

161: Má¢ierƒanká ⁄ Serpillum 

¢iobray ¬aukiney. 

38–39: Cyprys. Cipari∫- 

∫us, cupre∫∫us. Cypry∫as. 

121: Koral ⁄ Coralium, 

gorgonia, æ. Koralus. 

121: Koryánder ⁄ Coriandrum. 

Koriandras. 

431: Sƒafran ⁄ Crocus. 

µiepronay. 

121: Korbas ⁄ bánia. 

Cucurbita, Dinia. 

– 

– 

83r: modrak ⁄ caltha, 

calendula, wa∫i¬ka. 

14r: ¢iemierƒycœ ⁄ 

ellebor∆. ¢iemieriey. 

18v: cˇo∫nek ⁄ allium, 

¢ie∫nakay. 

15r: Cynœmon ⁄ Cynamom∆. 

cynnamum. 

cynamomas. 

16v: Cƒ¡br ⁄ Tymbra, ∫atureia. 

¢iabrai. 

16v: Cypris ⁄ cupre∫us, 

cypri∫as. 

60v: koral ⁄ corallium. 

koralius. 

– 

– 

– 





MInd SD 3 SPr 

99: CUMINUM. [...] Kmin. Pol. Tab. l. 

C. Kminay. Lituan. 

100: CUPRESSUS. [...] Cypri∫as. Lituan. 

104: Didar, Dirdar. Arab. v. Ulmus. 

[...] Diemedis. Lituan. v. Abrotanum. 

104: Diine amelauny. Bohem. v. Melo 

pepo. [...] Diligine. Lituan. v. Urtica. 

104: Dill. Angl. [...] Dinca. Lituan. v. 

Cucurbita. 

104: Di∫∫a Lituan. v. Panicum ∫ylv. 

106: Dreuwdi∫tel. Germ. v. Hieracantha. 

Driakech ⁄ Driaknew. Pol. v. 

Scabio∫a. Drigue. Lituan. v. Hyo∫ciamus. 

108: Egyptski fuk. Bohem. v. Sycomorus. 

[...] Egle. Lituan. v. Abies. 

Eglo. Lituan. v. Juniperus. Egmbr. 

Pol. v. Satureia. 

109: Elppru∫es. Lituan. v. Veronica. 

El∫enboom. Belg. v. Alnus. 

109: Elƒenbaum ⁄ Elƒbeer. v. Ma∫pilus 

∫ylv. apii fol. Emalas. Lituan. v. 

Vi∫cum. 

111: ERICA. [...] Wrƒos. Pol. Wirƒis. 

Lituan. 

112: Erpa. Bohem. v. Cyanus. [...] 

Erskieti. Lituan. v. Oxyacantha. 

113: E∫chbaum ⁄ E∫chen. Germ. v. 

Fraxinus. [...] Esculus. Lituan. v. 

Fagus. 

108: Kmin. Cumin•. 

Kminay. 

38–39: Cyprys. Cipari∫- 

∫us, cupre∫∫us. Cypry- 

∫as. 

21: Boˇe drƒewko. Abrotonum. 

Dienemedis. 

319: pokrƒywá ⁄ Vrtica. 

Dilgine. 

121: Korbas ⁄ bánia. 

Cucurbita, Dinia. 

124: Ko∫trƒewá. Panicum 

∫ylue∫tre, Milium 

agre∫te. Dir∫a. 

432: Sƒaley ⁄ Hyo∫ciamus, 

Drigne. 

86: Jedliná. Abies. 

Eg¬e; 84: Já¬owiec ⁄ 

Iuniperus. Eglis. 

– 

88: Jemio¬á ⁄ Vi∫cum. 

Ema¬as. 

487: Wrƒos ⁄ Erica, erix. 

Wirˇis. 

68: G¬og. Oxyacantha, 

pina alba. Erskietis. 

24: Buk. Fagus. E∫kulus. 

56v: kmin ⁄ cuminum ∫eu 

cyminum. kminay. 

16bv: Cypris ⁄ cupre∫us, 

cypri∫as. 

– 

330v: pokrƒywá ⁄ vrtica. 

dilgine. 

– 

– 

– 

46v: Jed¬inœ ⁄ abies. eg¬e. 

– 

71r: Lep ⁄ vi∫cus · um, 

ema¬as ⁄ lipikai kurieis 

paukµ¢ius gauda. 

197r: Wrƒos ⁄ meli∫∫a, 

apium, narci∫∫us. wirˇiey. 

14v: ¢iernie ⁄ ∫pina, 

∫entis, repres, erskie¢iey ⁄ 

– 


MInd SD 3 SPr 

115: FABA. [...] Bob. Pol. · Boh. 

Syren. l. 4. c. 43. Pupa. Lituan. 

115: FAGUS. [...] Bugk. Pol. [...] 

Esculus. Lituan. Lex. 

117: FICUS. [...] Figa. Pol. · Lituan. 

118: Figvvort. Angl. v. Scrophularia. 

Fijo¬eck. Pol. Fyo¬ka. Lituan. v. 

Viola. 

118: FILIX. [...] Paproe. Pol. Syren. l. 

5. c. 204. Papartis. Lituan. 

121: FRAXINUS. [...] Je∫ion. Pol. Vosis. 

Lituan. 

124: FUNGUS. [...] Brƒyb. Pol. Syr. 

Gribas. Lituan. [...] 

125: Fung. nemorum albus amplus 

aliquando maculis nigris di∫tinctus. 

[...] Betlka. Pol. Umede. Lituan. 

129: Garosmum. [...] Gar∫titai. 

Lituan. v. Sinapi. 

133: Glans, [...] ˇo¬¡dƒ. Pol. Gile. 

Lituan. 

140: Great vvilde cicheling. Angl. v. 

Lathyrus. [...] Gribas. Lit. v. Fungus. 

140: Grichscondrillenkr. v. Chondr. 

gr. [...] Grikiey. Lituan. v. Cicer. 

140: GROSSULARIA, gro∫∫ula, gro∫∫ularis, 

uva cri∫pa, uva ∫pina, uva cri∫pina. 

[...] Porƒecƒky. Pol. Jerwogal. 

Lituan. Serbintos. Lituan. i. e. Ribes. 

143: HEDERA. [...] Blu∫oƒ. Polon. 

Jono∫ians role. Lituan. 

19: Bob. Faba. Pupa. 

24: Buk. Fagus. E∫kulus. 

61: Figá ∫ucha. Carica, 

ficus liuiana. Figa ∫au∫a. 

61: Fijo¬ek. Viola. 

Fijo¬ka. 

284: papro¢ ⁄ Filix, f. 

papartis. 

88: Jeµion ⁄ Fraxinus. 

Wuo∫is. 

79: Grƒyb ⁄ Fungus, tuber, 

callus terræ. Gribas. 

10: Bed¬ká. Fungorum 

genus album. Vmede. 

73: Gorcƒycá ⁄ Sinapi. 

Gar∫wi¢ia. 

551: Øo¬¡d≤ ⁄ Glans, 

Gi¬e. 

79: Grƒyb ⁄ Fungus, tuber, 

callus terræ. Gribas. 

442: Tatárka iarƒyna ⁄ 

Ocymum (vulgo) cicer. 

Grikiey. 

330: porƒecƒki ⁄ wino µ. 

Jáná ⁄ Ribes, is, f. Serbintos. 

19: Blu∫cƒ. Hedera. 

Jonoµiaus ˇo¬e. 

– 

– 

31r: figœ ⁄ ficus. figa. 

31r: fio¬ek ⁄ viola, fia¬ka. 

– 

47r: ieµion ⁄ fraxinus. 

vo∫is. 

40v: grƒyb ⁄ boletus, tuber, 

fungus. gribas. 

– 

37v: gorcˇycœ ⁄ ∫inapi, 

garsi¢ias. 

– 

40v: grƒyb ⁄ boletus, tuber, 

fungus. gribas. 

180r: Tatœrka ⁄ cicer, 

cicercula, grikiey. 

– 

– 





MInd SD 3 SPr 

144: HELENIUM. Enula, Inula, Enula 

campana offic. [...] Drbe∫∫elay. 

Lituan. Oman. Pol. Syrenn. l. 1. c. 

16. p. 58. 

145: HELLEBORUS. ∫eu Elleborus albus 

vulgò Elleborum. [...] Ciemierƒyca. 

Pol. Syrenn. l. 5. c. 168. Gemeric. 

Lituan. 

153: HIOSCYAMUS, Apollinaris. [...] 

Sˇaley. Pol. Syrenn. l. 5. c. 85. 

Drigne. Lituan. 

153: HYPERICUM. [...] Pannymarjen 

dƒwonki. Pol. Syrenn. l. 3. c. 111. 

Jgno ƒole. Lituan. 

154: Hippo∫elinum. Selinum ∫ylvestre. 

Smyrnium. [...] Giers. Polon. 

Dƒigiel ⁄ Arabski. Pol. Syrenn. l. 1. 

c. 24. Wira¬as dœƒuni. Lituan. 

155: HYSSOPUS. [...] J∫opie. Pol. 

Syrenn. l. 2. c. 23. Jƒapas. Lituan. 

156: HORDEUM. [...] Jacƒmien. Pol. 

Syrenn. l. 4. c. 17. Mieƒley. Lituan. 

157: Hundslook. Belg. v. Hyacinthus. 

[...] Hun mieta. Lituan. v. Mantha∫trum. 

160: Jervos. Hi∫p. v. Orobus. – Gall. 

v. Lathyrus. [...] Jerwagas. Lituan. v. 

Uva. cri∫pa. 

160: Jglikœ. Pol. v. Scandix. – w¬oska. 

Pol. v. Ru∫cus. [...] Jgnoƒole. Lituan. 

v. Hypericon. 

161: Jmbier. Pol. Jmbieras. Lit. v. 

Zingiber. 

– 

34: Ciemierƒycá. Helleborum, 

helleborus, veratr•. 

¢iemerey ⁄ kilcibaras. 

432: Sƒaley ⁄ Hyo∫ciamus, 

Drigne. 

– 

68: Giers ⁄ Olus atrum, 

hyppo∫elinum. Wira¬as 

darˇiniu ˇolu. 

91: Jƒop ⁄ Hy∫∫opus · 

Hy∫∫opum. Jƒapas. 

86: Jcƒmieˆ ⁄ Hordeum. 

Mie≤iey. 

– 

– 

– 

89: Jmbier. Zingiber, 

zinziber. Jmbieras. 

– 

14r: ¢iemierƒycœ ⁄ ellebor∆. 

¢iemieriey. 

– 

– 

136v: Potrœwœ ⁄ ferculum, 

ob∫onium, mi∫us. wira¬as 

⁄ walgik¬a; 190r: 

Warƒywo ⁄ ob∫onium ad 

coquendum idoneum, edulium, 

legumen wira¬as. 

48r: iƒop ⁄ Hy∫opus · 

um, iƒapas. 

46r: iciœieˆ ⁄ hordeum, 

mieˇiey. 

– 

– 

– 

47v: Jmbier ⁄ zimziber, 

gingiber. imbieras. 


MInd SD 3 SPr 

162: Jono∫iansrole. Lituan. v. Hedera. 

165–166: JUNIPERUS. [...] Kaddig. 

Prus. [...] Jalowiec. Pol. Egli. Lituan. 

166: Ixocaulos. [...] Jƒapas Lituan. 

Jƒop. Pol. v. Hy∫∫opus. 

166: Kaida ciakan. Ind. Or. pl. Zan. 

[...] Kakalis. lit. v. Lolium. 

168: Kiaœ hoâm. Chin. v. rad. quædam 

Cleyer. Kiau∫∫as. Lituan. v. Lupinus. 

Kibol. Hung. v. Larix. 

168: Klawas. Lituan. v. Acer. Klawas 

∫wetino∫∫alies. Lituan. v. 

Platanus. 

168: Koprw¬oski. Pol. v. Foeniculum. 

Kopu∫tay. Lituan. v. Bra∫∫ica. Kora. 

Pol. v. Cortex. Koral. Boh. · Pol. 

Koralus. lituan. v. Carallium. Kora- 

¬owy mech. Pol. v. Corallina. Korcheych. 

Pol. 

168: Körfelrüben. v. Cicutaria bulb. 

Koriander. Polon. Koriandras. 

Lituan. Coriandrum. 

169: Krcisek. Pol. v. Cuminum ∫yly. 

[...] Kre∫∫es. Lituan. v. Na∫turt. 

169: Krichen over Zee Belg. v. Solan. 

ve∫ic. [...] Kriemas. Lit. v. Raphan 

ru∫tic. Kroliki. Pol. v. Bellis major. 

[...] Kropid¬o. Pol. v. Filipendula. 

19: Blu∫cƒ. Hedera. Jonoµiaus 

ˇo¬e. 

84: Já¬owiec ⁄ Iuniperus. 

Eglis. 

91: Jƒop ⁄ Hy∫∫opus · 

Hy∫∫opum. Jƒapas. 

92: K¡kol ⁄ Lolium, æra, 

æ. Kukalis. 

159: Lupiná ⁄ ¬uscƒyná 

⁄ ob¬upina grochu ⁄ etc. 

Tunica lupini valuuæ, 

vtriculus, concha, follicul 

9 Kiausas ⁄ kiautas ⁄ 

¬ukstas ⁄ ode¬e ⁄ nuo- 

¬uopa. 

86: Jáwor cudƒo≤iem∫ki. 

Platanus. Klawas 

∫wetimos sálies. 

96: Kápu∫tá ⁄ Caulis. 

Kopu∫tay; 121: Koral ⁄ 

Coralium, gorgonia, æ. 

Koralus. 

121: Koryánder ⁄ Coriandrum. 

Koriandras. 

– 

31: Chrƒan. Raphanus 

maior. Krienas. 

– 

46v: Jœ¬owiec ⁄ iuniperus. 

eglis. 

48r: iƒop ⁄ Hy∫opus · 

um, iƒapas. 

50r–50v: K¡kol ⁄ lolium, 

zizanium. kukaliey. 

75r: ¬uscˇyná ⁄ putamen 

⁄ kiausas. 


60v: koral ⁄ corallium. 

koralius. 

– 

– 

12v: chrƒan ⁄ raphanus 

maior, krienas. 





MInd SD 3 SPr 

169: Krowia reˇ. Pol. v. Myagrum. 

[...] Krumas awije¢ium awietes. Lit. 

v. Rubus idæus. Kruminas. Lit. v. 

Rubus. 

169: Kukstines. Lituan. v. Aceto∫a. 

169: Kürbs. Germ. v. Cucurbita. [...] 

Kurƒyµlep. Pol. [...] Kwie¢iey. 

Lituan. v. Triticum. 

171: LAPATHUM. [...] Scƒawokobyli. 

Pol. Syrenn. l. 4. c. 74. Arkladuntes. 

Lituan. 

172: LAPPA ∫eu Arcium. [...] Lapion. 

Pol. Syrren. l. 5. c. 138. 139. Warna- 

¬esa. Lituan. 

173: Laugenbluhm. Tab. l. I. p. 74. 

Laugenkraut Arnica. v. Dracunc. 

prat. Laukinni Metas. Lituan. v. 

Cauda equina. Lavothe. Afris. v. 

Vitis nigra. Lauras. Lit. 

174: LAURUS. [...] Bobeck. Boh. · Pol. 

Tab.l c. Lauras. Lituan. 

174: Laza margiada ∫eu pes Capræ 

Ind. Or. pl Zan. Laƒda. Lituan. v. 

Corylus. 

175: LENS. [...] Socˇowicœ. Pol. 

Syrenn. l. 4. c. 49. Li∫iey. Lituan. 

180: Limo∫∫akins winolit. Lituan. v. 

Vitis. 

180: LIGUSTICUM, Leviticum, Panaces, 

Panacea. [...] Potocniik. Pol. Libu∫tica. 

Lituan. 

162: Malinowy krƒak ⁄ 

Rubus idæus. Krumas 

awie¢iu ⁄ awietes ⁄ 

awietinas; 89: Jeˇyny ⁄ 

Rubus. Kruminas ⁄ 

erskietinas. 

433: Sƒcƒaw. Oxalis. 

Rugstine. 

369: Psenica ⁄ Triticum. 

Kwie¢iey. 

433: Sƒcƒaw kobyli ⁄ 

Rumex, Arkladuntes. 

156: Lopian ⁄ rƒep wielki 

⁄ ¬opuch ⁄ Baˇyna. 

Lappa, peta∫ites. Warna¬esa. 

19: Bobek drƒewo. 

Laurus. Lauras. 

19: Bobek drƒewo. 

Laurus. Lauras. 

152: Lescƒyná ⁄ drƒewo 

lescƒynowe. Corylus. 

¬aƒda. 

414: ∫ocƒewicá ⁄ Lens, 

lenticula, ¬yµiey. 

160: Má¢icá winna ⁄ 

Vitis, viticula. Liemo ⁄ 

saknis wino. 

– 

– 


rukstine. 

152r: Psenicœ ⁄ triticum, 

kwie¢iey. 

– 

73v: ¬opian ⁄ lappa, 

bulapathum. warna¬esa. 

– 

– 

70v: Lescˇyná ⁄ corylus, 

¬aƒda. 

– 

75v: Ma¢icœ ⁄ matrix, vterus 

muliebris. item vitis. 

liemuo. item wino medelis. 

– 


MInd SD 3 SPr 

181: Lyi∫the. Ægypt. v. Smilax a∫pera. 

[...] Lilia. Pol. · Lituan. v. Lilium. 

181: LILIUM, Junonia, Junonis ro∫a, 

[...] Lilia. Pol. Syrenn. l. 2. c. 65. it. 

Lituan. 

182: LILIVM CONVALLIVM. [...] Lanka. 

Pol. Syrenn. l. 3. c. 63. Laniµius. Lituan. 

182: Limnæum, [...] v. Centaurium 

minus. [...] Limonia. Pol. · Lituan. v 

Malum limonium. 

184: LINVM. [...] Len. Boh. Zal. it. Pol. 

Syrenn. l. 4. c. 39. [...] Linay. 

Lithuan. 

186: Lolium, [...] Kakol. Pol. Syrenn. 

l. 4. c. 37. Kakalis. Lit. 

187: Lubia. Arab. v. Pha∫iolus. Lubi∫ta. 

Lituan. v. Levi∫ticum. 

187: Lucƒuy cƒa∫nek. Pol. v. Scorodopra∫um. 

Luebas. Lituan. v. Suber. 

188: LVPINVS. [...] Kiau∫∫as. Lituan. 

S¬onekƒnik. Pol. Syrenn. l. 4. c. 51. 

188: LVPULUS. [...] Chmiel. Pol. 

Syrenn. l. 5. c. 163. Apwiriey. 

Lituan. 

189: Majele. Cord. C B. p. 242. v. 

Verbasculum umbelatum alpin. minus. 

Majeran. Pol. Majeranay. Lituan. 

v. Amaracus. 

153: Lilia ⁄ Lilium. Lilia. 

153: Lilia ⁄ Lilium. Lilia. 

119: Konwália ⁄ lilyiká 

lanká ⁄ lanuská. Lilium 

conuallium. ¬aniµius. 

153: Limonio owoc 

drƒewny. Malum limonium. 

Limonia. 

151: Len ⁄ ziele. Linum. 

Linay. 

92: K¡kol ⁄ Lolium, 

æra, æ. Kukalis. 

– 

121: Korek drƒewo ⁄ y 

korá iego. Suber. 

¬uobas. 

159: Lupiná ⁄ ¬uscƒyná ⁄ 

ob¬upina grochu ⁄ etc. 

Tunica lupini valuuæ, 

vtriculus, concha, follicul 

9 Kiausas ⁄ kiautas ⁄ 

¬ukstas ⁄ ode¬e ⁄ nuo- 

¬uopa. 

30: Chmiel. Lupulus, 

lupus ∫alictarius 

Apwiniey. 

161: Maieran Amaracus, 

· amaracum. Maieronay. 

– 

– 

– 

– 

– 

50r–50v: K¡kol ⁄ lolium, 

zizaniam. kukaliey. 

– 

– 

75r: ¬uscˇyná ⁄ putamen. 

⁄ kiausas. 

– 

78r: Maieran ⁄ amaracus. 

∫am∫uchus. mayranai. 





MInd SD 3 SPr 

190: MALVA. [...] S¬aƒ. Pol. Syrenn. l. 

4. c. 7. 2licgies. Lituan. 

191: MALVS ARMENIACA. [...] Morela. 

Polon. Obelis armeines. Lituan. 

192: MALUS CITRIA ∫ive Medica. [...] 

Cytrin cwoc. Pol. Abuolis waysius 

cytrinis. Lituan. 

192: MALUS LIMONIA. [...] Fructus 

dicuntur Limones, Limonia mala. 

Lat. [...] Limonia. Pol. · Lituan. 

193: MALUM, fructus arboris Mali e∫t, 

[...] Jab¬ko. Pol. Obelis. Lituan. 

197: Medowevvoulle. Angl. v. Gramen 

tomentos. Medˇias raudonaibaltas 

Jndos. Lituan. v. Santalum. 

197: Medˇias nuoduotas. Lituan. v. 

Taxus. 

198: MELO, it. Pepo, Melopepo. [...] 

Mœ¬ony. Pol. Syrenn. l. 4. c. 109. 

Me¬onas. Lituan. 

199: MENTHA, Menta, Mintha. [...] 

Mita. Lituan. it. Pol. Syrenn. l. 2. 

c. 32. 

199: Mentha ∫ylv. ∫ive Menta∫trum [...] 

Huœieta. Lituan. Polna Mita. Pol. 

Syrenn. l. 2. c. 33. 

202: Mita. Lituan. v. Mentha. [...] 

Mieƒley. Lituan. v. Hordeum. 

408: Slaƒ ⁄ Malua. 

ˇlugies. 

179: Morela drƒewko. 

Malus Armeniaca. 

Obelis Armenios. 

39: Citryn owoc ⁄ Malum 

citreum, citrum. 

Abuolis ⁄ way∫ius cytrinis. 

153: Limonio owoc 

drƒewny. Malum 

limonium. Limonia. 

83: Jáb¬ko ⁄ Malum, pomum. 

Abuolis; 83: Jáb- 

¬oˆ. Malus, pomus. 

Obelis. 

38: Cynda¬. Santalum. 

Medˇias raudonas ⁄ 

ba¬tas ⁄ Jndios. 

35: Cis. Taxus, Smilax. 

Med≤ias nuoduotas. 

168: Melon ⁄ malon. 

Melon, pepo, melopepo. 

Me¬onas. 

173: Mitká domowa. 

Mºta, mintha. Meta. 

– 

173: Mitká domowa. 

Mºta, mintha. Meta; 

86: Jcƒmieˆ ⁄ Hordeum. 

Mie≤iey. 

168v: µlaƒ ⁄ malua, 

ƒlugies. 

– 

– 

– 

43v: Jáb¬oˆ ⁄ malus, pomus. 

ábelis; 43v: Jáb¬ko 

⁄ malum, pomum. 

abuolis. 

– 

– 

– 

80r: mitkœ ⁄ menta. 

meta. 

– 

80r: mitkœ ⁄ menta. meta; 

46r: iciœieˆ ⁄ hordeum, 

mieˇiey. 


MInd SD 3 SPr 

202: MILIUM. [...] Pro∫o. Boh. Zal. it. 

Pol. Syrenn. l. 4. c. 32. Soro∫. Lituan. 

203: Myrrha. [...] Mira. Pol. · 

Lituan. 

204: MYRTUS. [...] Mirt. Pol. Mirtus. 

Lituan. 

206: MUSCUS. [...] Mech. Pol. Syrenn. 

l. 3. c. 122. Samanos. Lituan. 

209: NARCISSUS. [...] Narcisik. Pol. 

Syrenn. l. 5. c. 180. Narcisus. Lituan. 

211: NASTURTIUM. [...] Kresél. Lituan. 

212: Naveau. Gall. v. Napus, Rapum. 

[...] Nedakta. Lituan. Buphthalinum. 

214: Nin. Ægypt. v. Palma vetus. 

Nindre. Lituan. v. Arundo. 

215: Nux junglans, Nux Regia, · de 

arbore · fr. dicitur. Caria. [...] 

Grƒech w¬esky. Pol. Walakiskas. Lituan. 

216: Nux Mo∫chata [...] Muskatowagat. 

Polon. Rie∫∫utis kwepius. Lituan. 

216: Oat Zontic. Recch. p. 393. Obelis. 

Lituan. v. Malum. Obelis armenios. 

Lituan. Malus armeniaca. 

218: OLEA. [...] Oliwa. Pol. Oliva. Lituan. 

84: Jág¬y ⁄ Milium. Soros; 

345: Pro∫o ⁄ Milium. 

Soros. 

175: Mirá ⁄ ˇywica y 

drƒewko. Myrtha. Mira. 

175: Mirt drƒewko ⁄ 

Myrtus. Mirtas. 

167: Mech drƒewny ⁄ 

Mu∫c 9 , lanugo. Samanos. 

194–195: Nár¢isek ⁄ ≤iele 

⁄ pierƒga. Narga. Narci∫∫us. 

2o¬e narci∫∫us. 

– 

226: Nogietek. Buphthalm•, 

caltha. Nedatka. 

446: Tr¢ina ⁄ Arundo, 

canna, Nindre. 

270: Orƒech w¬o∫ki ⁄ 

Iuglans, dis, f. Riesutis 

wa¬akiskas. 

183: Muskátowá gá¬ka. 

Nux myri∫tica, myrobalanus, 

nux mo∫chata, 

odorata, vel vnguentaria, 

glans vnguentaria. 

Riesutis kwepius ⁄ gi- 

¬e kwepiunti. 

179: Morela drƒewko. 

Malus Armeniaca. 

Obelis Armenios. 

264: oliwá drƒewo ⁄ oliua, 

olea Aliwa. 

44r: Jag¬y ⁄ milium, ∫oras; 

140v: pro∫o ⁄ milium. 

∫oras. 

– 

– 

78v: Mech ⁄ mu∫cus, lanugo, 

p[l?]uma, in genit. 

mcha. ∫amanas. 

– 

– 

98v: Nogietek ⁄ caltha, 

calendula, herba. nedatka. 

182r: Trƒ¢ina ⁄ calamus, 

canna, arundo. nindre. 

– 

– 

43v: Jáb¬oˆ ⁄ malus, pomus. 

ábelis. 

113r: oliwœ ⁄ oliua. aliwa. 





MInd SD 3 SPr 

218: Olea ∫ylv. fol. duro ∫ubtus incano, 

cum aculeis · ∫ine aculeis [...] Oliwalesna. 

Pol. Oliwa wiskine. Lituan. 

218: Oliva. fruct Oleæ. v. ∫. l. Oliva. 

Lituan. v. Olea. 

222: ORYZA. Oriza, Oryzum. [...] Ry≤. 

Polon. Syrenn. l. 4. c. 30. Riˇicy. Lituan. 

224: Oxycantha, Pyrina, Pityanthe 

[...] Ersƒkieti. Lituan. 

225: PAEONIA. [...] Piwonia. Pol. 

Syrenn. l. 3. c. 92. Piwania. Lituan. 

226: PALMA. [...] D¬on ⁄ Palmowe 

Drƒewo. Pol. Cal. Tab. [...] Plastaka. 

Lituan. 

229: PANICUM. [...] Serasneiƒ∫i∫∫akorii. 

Lituan. 

229: Papay. arbor Marg. in Ind. [...] 

Papartis. Lituan. v. Filix. 

231: PASTINACA, [...] Pa∫ternack ⁄ Kœrotœ. 

Pol. Syrenn. l. 4. c. 60. Pa∫ternakay. 

Lituan. 

232: P˘ lieú. Chin. v. Radix quædam 

Cleyer. Pelinos Mételey. Lituan. v. 

Ab∫inthium. 

232: Pengelblade. Dan. v. Nummularia. 

[...] Penkpir∫∫ey. Liiuan v. 

Pentaphyllum. 

264: oliwá leµna ⁄ olea∫ter, 

m. Aliwa miskine. 

264: oliwá drƒewo ⁄ 

oliua, olea Aliwa. 

393: Ryˇ ⁄ Oryza. Ri- 

≤iey. 

89: Jeˇyny owoc ⁄ Mora 

rubi Vogos erskie¢io; 

34: Ciernie. Vepres, ∫pina, 

∫entis, dumus. Erskie¢iey; 

68: G¬og. Oxyacantha, 

pina alba. 

Erskietis. 

297: piwonia ⁄ poeonia. 

piwania. 

46: D¬oˆ ⁄ Palma, 

P¬ástaká. 

10: Ber. Panicum. Soros 

nei≤∫isákoij ⁄ ∫oros 

kulines. 

284: papro¢ ⁄ Filix, f. 

papartis. 

286: Pá∫ternak ⁄ Pa∫tinaca. 

∫icer n. Pa∫ternokay 

⁄ burkuntay. 

296: pio¬un ⁄ Ab∫ynthium. 

pe¬inos ⁄ meteley. 

– 

– 

113r: oliwœ ⁄ oliua. 

aliwa. 

161r: ryˇ ⁄ oriza. riˇiey. 

14v: ¢iernie ⁄ ∫pina, ∫entis, 

repres, erskie¢iey ⁄ 

– 

– 

– 

– 

119v: pa∫ternak ⁄ 

pa∫tinaca, pa∫ternakay. 

123r: pio¬un ⁄ ab∫ynthium, 

pe¬ynas. 

– 


MInd SD 3 SPr 

235: Pietruska. Pol. Syrenn. l. 4. c. 

67. Petruska. Lituan. 

241: PINUS. [...] Soski. Polon. Pu∫is. 

Lituan. 

241: PIPER. [...] Pieprƒ. Pol. Piray. 

Lituan. 

242: Piperella. v. Haernia. Arab. [...] 

Pipiray. Lituan. v. Piper. 

244: PISUM. [...] Groch. Pol. 2ieniey. 

Lituan. 

244: Pizietl. Mex. [...] P¬adi∫tay. 

Lituan. v. Porrum. 

245: PLATANUS. [...] Jaworcudƒoƒiemsky. 

Pol. Klawas Swetime∫∫alies. Lituan. 

249: PORRUM. [...] Lucƒek. Polon. Syr. 

P¬adi∫tay. Lit. 

251: PRUNUS. [...] S¬iwa. Pol. · Lit. 

253: Pungitopi. Ital. Hetru∫c. v. 

RUSCUS. [...] Pupa. Lituan. v. Faba. 

254: Purslain. Angl. v. Portulaca. [...] 

Pu∫ie. Lituan. v. Pinus. 

254: QUERCUS. [...] D¡b. Polon. 

Uƒuolas. Lituan. 

255: QUINQUEFOLIUM. [...] Piciornik. 

Pol. Syrenn. l. 1. c. 86. Penkpir∫ey. 

Lituan. 

296: piotruská ⁄ petro- 

∫elinum. petruska. 

414: ∫o∫na borowa ⁄ Pina∫ter, 

pinus. pusis. 

414: [...] puµinas [...] 

puµinis. 

293: pieprƒ ⁄ Piper, eris. 

n. pipiray. 

293: pieprƒ ⁄ Piper, eris. 

n. pipiray. 

75: Groch ⁄ Pi∫um. ≤irniey. 

158: Lucƒek ⁄ ≤iele ¬uk. 

Porrus · um. p¬adi∫tay. 

86: Jáwor cudƒo≤iem∫ki. 

Platanus. Klawas 

∫wetimos sálies. 

158: Lucƒek ⁄ ≤iele ¬uk. 

Porrus · um. p¬adi∫tay. 

409: ∫liwa drƒewo ⁄ 

Prunus. ∫liwa med≤ias. 

19: Bob. Faba. Pupa. 

414: ∫o∫na borowa ⁄ Pina∫ter, 

pinus. pusis; 

414: [...] puµinas [...] 

puµinis. 

44: D¡b. Quercus, 

robur. Vˇuo¬as. 

– 

123r: piotruskœ ⁄ petro∫elinum, 

vulgo petruskas. 

12r: choiœ ⁄ pinus, pu- 

µis ⁄ ; 171r: So∫nœ ⁄ pinus, 

puµis. 

122r: pieprƒ ⁄ piper. pipiray. 

122r: pieprƒ ⁄ piper. pipiray. 

39r: groch ⁄ pi∫um, ˇirnili. 

[sic]; 39r: groch prœ- 

ˇony ⁄ pi∫um ∫uffocatum, 

∫proginti ˇirniei; 139v: 

prœˇony groch ⁄ pi∫a ∫uffocata. 

∫proginti ˇirniey. 

– 


– 

169r: µliwœ ⁄ prunus · 

um, ∫liwa. 

– 

12r: choiœ ⁄ pinus, pu- 

µis ⁄ ; 171r: So∫nœ ⁄ pinus, 

puµis. 

19v: D¡b ⁄ quercus, ilex, 

robur, vˇuo¬as. 

– 





MInd SD 3 SPr 

257: RANUNCULUS. [...] 2abka. Pol. 

Wartele. Lituan. 

259: RAPHANUS. Radix. [...] Rƒodkiew. 

Pol. Syrenn. l. 4. c. 57. Rindikas. Lituan. 

260: RESINA. [...] 2ywika. Pol. Sakay. 

Lituan. 

263: Ridder∫pore. Dan. · Germ. v. 

Calcatrippa. [...] Ridicas. Lituan. v. 

Raphanus. 

263: Ries¢utis kwepius. Lituan. v. 

Nux mo∫chata. Ries¢utis taƒdos. 

Lituan. v. Nux avellana. 

263: Ryƒec. Boh. v. Fungus cervinus. 

Ry≤ niemiecki. Pol. v. Typha cerealis. 

Riƒicy. Lituan: v, Oryza. 

266: RUBUS Sentis. [...] Jeˇymy. Pol. 

Syrenn. l. 5. c. 50. Kruminas. Lituan. 

266: Ruda. Hi∫p. v. Ruta. [...] Rudokye. 

Lituan. v. Boletus. 

266: Rugiey. Lit. v. Siligo. Rug∫∫tine. 

Lituan. 

267: RUTA. [...] Ruta. Lituan. · Pol. 

Syrenn. l. 2. c. 47. 

268: Saheteregi. Arab. [...] Sakay. 

Lituan. v. Re∫ina. 

514: 2abká ⁄ Ranunculus, 

War¬e¬e. 

396: Rƒodkiew ⁄ Raphanus. 

Ridikas. 

443: Terpentiná ⁄ Terebinthina 

re∫ina. ∫akay 

terebintho; 559: ˇywica ⁄ 

Re∫ina. Sakay. 

396: Rƒodkiew ⁄ Raphanus. 

Ridikas. 

183: Muskátowá gá¬ka. 

Nux myri∫tica, myrobalanus, 

nux mo∫chata, 

odorata, vel vnguentaria, 

glans vnguentaria. 

Riesutis kwepius ⁄ gi¬e 

kwepiunti; 270: Orƒech 

la∫kowy ⁄ Auellana nux 

Riesutis ¬aƒdos. 

393: Ryˇ ⁄ Oryza. 

Ri≤iey. 

89: Jeˇyny ⁄ Rubus. 

Kruminas ⁄ erskietinas. 

393: Rydƒ ⁄ Boletus. 

Rudnokie. 

559: Øyto ⁄ reˇ. Siligo. 

Rugiey; 433: Sƒcƒaw. 

Oxalis. Rugstine. 

392: Rutá ⁄ Ruta. Ruta. 

443: Terpentiná ⁄ Terebinthina 

re∫ina. ∫akay 

terebintho; 559: ˇywica ⁄ 

Re∫ina. Sakay. 

– 

162r: Rƒodkiew ⁄ raphanus 

· um, ridikas. 

70v: Smo¬œ ⁄ pix, axungia. 

∫akay. 

162r: Rƒodkiew ⁄ raphanus 

· um, ridikas. 

70r: La∫kowy orƒech ⁄ 

nux auellana, pontica, 

riesutis. 

161r: ryˇ ⁄ oriza. riˇiey. 

– 

(I)153v: Rydƒ ⁄ boletus. 

ruduokie. 


rukstine. 

160v: Rutœ ⁄ ruta. ruta. 

70v: Smo¬œ ⁄ pix, axungia. 

∫akay. 


MInd SD 3 SPr 

268: SALIX [...] Rokicina. Pol. Karkay. 

Lituan. 

269: SALVIA. [...] Sˇalwia. Pol. Syrenn. 

l. 2. c. 30. Sƒalawia. Lituan. 

269: Salzio. Ital. v. Salix. [...] Samanos. 

Lituan. v. Mu∫cus. 

269: SAMBUCUS. [...] Beƒdaƒ. Lituan. 

271: SANTALUM lignum, [...] Cyndal. 

Polon. Medƒias raudonas baltas 

indos. Lituan. 

271: SAPONARIA, [...] Mydelnik. Pol. 

Syrenn. l. 2. c. 91. Muyline. Lituan. 

v. Struthion. 

272: SATUREIA. [...] C¡brƒe ⁄ Egmbr. 

Pol. Syrenn. l. 2. c. 39. Ciobray. 

Lituan. 

272: Sauline ƒölt. Lituan. v. Solaris 

herba. 

280: Serbentes. Lituan. v. Vitis idæa. 

[...] Serbintos. Lituan. v. Gro∫∫ularia. 

280: SERPYLLUM, Serpyllus. [...] Ma- 

¢ierƒarka. Pol. Syrenn. l. 2. c. 40. 

Ciobray laukinicy. Lituan. 

282: Sidion, [...] Siepronay. Lituan. 

v. Crocus. 

282: Siermullinis. Lituan. v. Sorbus. 

283: Siligo, [...] 2yto ⁄ reˇ. Pol. 

Rugiey. Lit. 

378: Roki¢ina ⁄ Salix viminalis, 

vimen. Kark- 

¬ay. 

432: Sƒálwia. Saluia. 

Sƒa¬awia. 

167: Mech drƒewny ⁄ 

Mu∫c 9 , lanugo. Samanos. 

10: Beƒ drƒewko. Sambucus. 

Beƒdas. 

38: Cynda¬. Santalum. 

Medˇias raudonas ⁄ 

ba¬tas ⁄ Jndios. 

183: Mydelnyk ≤iele ⁄ 

Radicula, lunaria, ∫aponaria, 

∫ullonia. 2o¬e 

muyline. 

39: Cƒ¡br ≤iele. Satureia. 

cunila, Thymbra. 

¢iobray. 

409: ∫¬onecƒnik ≤iele ⁄ 

Heliotropium, ∫olaris 

herba. ∫auline ˇo¬e. 



161: Má¢ierƒanká ⁄ Serpillum 

¢iobray ¬aukiney. 

431: Sƒafran ⁄ Crocus. 

µiepronay. 

85: Járƒebiná ⁄ Sorbus. 

µiermukµnis. 

559: Øyto ⁄ reˇ. Siligo. 

Rugiey. 

154v: Roki¢inœ ⁄ iuncus, 

∫alix, vimen. kark¬as. 

– 

78v: Mech ⁄ mu∫cus, lanugo, 

p[i?]uma, in genit. 

mcha. ∫amanas. 

– 

– 

84v: mydle ⁄ ∫migmate 

inungo, ∫apone oblino. 

muyliis: [sic] 

16v: Cƒ¡br ⁄ Tymbra, 

∫atureia. ¢iabrai. 

– 

– 

16v: Cƒ¡br ⁄ Tymbra, ∫atureia. 

¢iabrai. 

– 

44v: Járƒbiná ⁄ ∫orbus, 

µiermuksnis. 

– 





MInd SD 3 SPr 

283–284: SINAPI. [...] Gor∫titai. Lituan. 

284: SISARUM. [...] Marchew. Pol. Syrenn. 

l. 4. c. 65. Morkwos. Lituan. 

285: Slœƒ wy∫oki. Pol. v. Althæa. [...] 

Sliwa. Pol. · Lit. v. Prunus. 

286: Solaris herba Gazæ [...] Slociecynikƒiele. 

Pol. Saulineƒale. Lituan. 

288–289: SORBUS [...] Jœrˇebina. Pol. 

Siermullinis. Lituan. 

289: Soros. Lituan. v. Milium. Suros 

neiƒ∫i∫∫akoii. Pol. v. Panicum. 

293: SUBER. [...] Kork. Pol. Luebas. 

Lituan. 

294: Sunflour. Angl. v. Chamæci∫tus 

[...] Sunkamiros. Lit. v. Styrax 

liquida. [...] 

294: Schwartse Wurtƒ. v. Symphytimu. 

[...] Swiecƒki. Pol. v. Euphara∫ia. 

Swiklay. Lit. v. Beta. Swinia wes. 

Pol. v. Cicuta. [...] Swogunas. Lit. v. 

Cepa. 

297: TAXUS. [...] Cis. Pol. Syrenn. l. 5. 

c. 105. Medƒias nuoduotas. Lituan. 

298: TEREBINTHUS [...] Terpentinow. 

Pol. Terebinthas. Lithuan. 

302: TILIA. [...] Liepa. Lituan. 

73: Gorcƒycá ⁄ Sinapi. 

Gar∫wi¢ia. 

164: Márchew ogrodna 

ˇo¬ta ⁄ Si∫er. Morkwos. 

409: ∫liwa drƒewo ⁄ 

Prunus. ∫liwa med≤ias. 

409: ∫¬onecƒnik ≤iele ⁄ 

Heliotropium, ∫olaris 

herba. ∫auline ˇo¬e. 

85: Járƒebiná ⁄ Sorbus. 

µiermukµnis. 

10: Ber. Panicum. Soros 

nei≤∫isákoij ⁄ ∫oros 

kulines; 84: Jág¬y ⁄ Milium. 

Soros; 345: Pro- 

∫o ⁄ Milium. Soros. 

121: Korek drƒewo ⁄ y 

korá iego. Suber. ¬uobas. 

175: Mirowy oleiek ⁄ 

Stactees, ∫tyrax liquidus. 

Sunka miros. 

38: Cwik¬á. Beta. Swik- 

¬as; 27: Cebulá. Cepe, 

cepa. Swogunas. 

35: Cis. Taxus, Smilax. 

Med≤ias nuoduotas. 

443: Terpentinowe 

drƒewo. Terebinthus, 

Terebinthas. 

153: Lipá ⁄ Tilia, Liepa. 

37v: gorcˇycœ ⁄ ∫inapi, 

garsi¢ias. 

77r: Marchew ⁄ ∫i∫er luteum, 

pa∫tinaca lutea. morkwa. 

169r: µliwœ ⁄ prunus · 

um, ∫liwa. 

– 

44v: Járƒbiná ⁄ ∫orbus, 

µiermuksnis. 

44r: Jag¬y ⁄ milium, ∫oras; 

140v: pro∫o ⁄ milium. 

∫oras. 

– 

– 

16r: ¢wik¬á ⁄ beta, ∫wik- 

¬ay. 

– 

– 

73r: Lipœ ⁄ tilia, Liepa ⁄ 

liepas. 


MInd SD 3 SPr 

308: TRITICUM. [...] Kwieƒiey. Lituan. 

P∫euicœ. Pol. Syrenn. l. 4. c. 3. 

317: VERONICA. [...] Elppru∫es. Lituan. 

Prƒetœrƒnik. Pol. Syrenn. l. 3. c. 24. 

319: VIOLA [...] Fio¬ek. Pol. Strenn. l. 

5. c. 155. Fiiolka. Lituan. 

320: VISCUM. [...] Jemiola. Pol. 

Emalas. Lituan. 

321: VITIS IDEA, [...] Serbentas. Lituan. 

322: Umbu. Pi∫o. H. B. p. 77. 78. 

Umede. Lituan. v. Fungus albus. 

323: Vogelkraut. Tab. l. 2. p. 381. v. 

Al∫ine. [...] Vogo winodƒia winka. 

Lituan. v. Uva pa∫∫a. 

323: Voros∫ fenyo. hungr. v. Larix. 

[...] Vo∫is. Lituan. v. Fraxinus. 

323: URTICA. [...] Pakrƒywa. Pol. 

Strren. l. 5. c. 123. [...] Diligine. 

Lituan. 

324: Urupariba. v. Guirapariba. U∫ne. 

Lituan, v. Carduus. 

324: Uzegi. Alpin. C. B. p. 479. v. 

Lycium Indicumalterum. Uƒuolas. 

Lituan. v. Quercus. 

324: Warnalesa. Lituan. v. Lappa. 

Wartele. Lituan. v. Ranunculus. 

326: Windbohnen. v. Pha∫iolus. [...] 

Winny korƒen. Pol. v. Vitis. [...] Wira¬as 

daƒuni. Lit. v. Hippo∫elinum. 

[...] Wi®ƒis. Lit. v. Erica. 

369: Psenica ⁄ Triticum. 

Kwie¢iey. 

– 

61: Fijo¬ek. Viola. 

Fijo¬ka. 

88: Jemio¬á ⁄ Vi∫cum. 

Ema¬as. 



10: Bed¬ká. Fungorum 

genus album. Vmede. 

391: Roƒynka ⁄ Vua 

pa∫∫a. Voga wino d≤iawinta. 

88: Jeµion ⁄ Fraxinus. 

Wuo∫is. 

319: pokrƒywá ⁄ Vrtica. 

Dilgine. 

271: O∫et ⁄ Carduus, 

V∫ne. 

44: D¡b. Quercus, robur. 

Vˇuo¬as. 

156: Lopian ⁄ rƒep wielki 

⁄ ¬opuch ⁄ Baˇyna. 

Lappa, peta∫ites. Warna¬esa. 

514: 2abká ⁄ 

Ranunculus, War¬e¬e. 

68: Giers ⁄ Olus atrum, 

hyppo∫elinum. Wira¬as 

darˇiniu ˇolu; 487: 

Wrƒos ⁄ Erica, erix. 

Wirˇis. 

152r: Psenicœ ⁄ triticum, 

kwie¢iey. 

– 

31r: fio¬ek ⁄ viola, fia¬ka. 

71r: Lep ⁄ vi∫cus · um, 

ema¬as ⁄ lipikai kurieis 

paukµ¢ius gauda. 

– 

– 

158r: Roƒynki ⁄ vuæ, pa∫- 

∫æ. vóga wino. 

47r: ieµion ⁄ fraxinus. 

vo∫is. 

330v: pokrƒywá ⁄ vrtica. 

dilgine. 

115v: o∫et ⁄ carduus, 

tribulus. u∫ne. 

19v: D¡b ⁄ quercus, ilex, 

robur, vˇuo¬as. 

73v: ¬opian ⁄ lappa, 

bulapathum. warna¬esa. 

197r: Wrƒos ⁄ meli∫∫a, 

apium, narci∫∫us. wir- 

ˇiey. 





MInd SD 3 SPr 

326: Wi∫nia medƒias. Lituan. v. Cera∫us. 

Wi∫u. Pol. Cera∫us. [...] Wi∫∫takoje. 

Lituan. v. Angelica. 

327: WormWood. Angl. v. Ab∫inthium. 

[...] Wo∫ilka. Lituan. v. Cyanus. 

Wo∫ilkas. Lituan. v. Cyanus 

caerul. [...] Woscƒyca. Pol. v. Visnaga. 

329: Zaitor. Arab. v. Olea. [...] 

2œkutœ Studenteke ƒiele. Pol. [...] 

2œlinianas. Lituan. v. Calamintha. 

330: ZEDOARIA [...] Cytwar. Pol. 

Syrenn. Sƒaknis nidƒio Antitora 

wadinawa. Lituan. 

330: ZINGIBER [...] Jmbier. Pol. Jmbieras. 

Lituan. 

331: 2ipperleinskraut [...] 2irniey. 

Lituan. v. Pi∫um. 

331: 2latytraut Boh. v. Conyza. 2liegies. 

Lituan. v. Malva. 2¬ymnisek. 

Pol. v. Napellus. 

481: wiµn ⁄ wiµniowe 

drƒewo ⁄ Cera∫us, wiµnia 

medˇias; 58: D≤igiel. 

Panacea, Angelica 

Wystákoie. 

178: Modrak ⁄ modrƒeniec. 

Cyanus. Wo∫i¬ka. 

32: Chwa∫t. Calamentum, 

∫ylua herbarum. 

ˇalini=nas. 

39: Cytwar. Zedoaria. 

Sƒáknis med≤io 

Antiora wadinamo. 

89: Jmbier. Zingiber, 

zinziber. Jmbieras. 

75: Groch ⁄ Pi∫um. ˇirniey. 

408: Slaƒ ⁄ Malua. ˇlugies. 

194v: wiµnia ⁄ cera∫us · 

um, wiµnia. 

83r: modrak ⁄ caltha, 

calendula, wa∫i¬ka. 

– 

61r: korƒen ⁄ radix. 

saknis. 

47v: Jmbier ⁄ zimziber, 

gingiber. imbieras. 

39r: groch ⁄ pi∫um, ˇirnili. 

[sic]; 39r: groch prœ- 

ˇony ⁄ pi∫um ∫uffocatum, 

∫proginti ˇirniei; 139v: 

prœˇony groch ⁄ pi∫a 

∫uffocata. ∫proginti 

ˇirniey. 

168v: µlaƒ ⁄ malua, ƒlugies. 



ISSN 1392–737X 


Vilniaus universitetas 

Daukßos Postil∂s indekse-Ωodyne praleisti 

ar netiksliai atstatyti ΩodΩiai 

1977 metais Poznan∂je pasirod∂ maßinraßtiniu ßriftu multiplikuotas dviej¨ 

tom¨ (t. I A–N, t. II O–Û raides apimantis) Mikalojaus Daukßos Postil∂s indeksas- 

Ωodynas 1 . J^ pareng∂ Ωinomas lenk¨ lingvistas, baltistas ir fin¨-ugr¨ kalb¨ specialistas, 

Poznan∂s Adomo Mickeviçiaus universiteto profesorius Czes¬awas Kudzinowskis 

(1908–1988). Tai daugelio met¨ jo kruopßtaus ir nelengvo darbo vaisius, 

didΩiai reikßmingas ne tik Daukßos palikimo, bet ir apskritai senojo lietuvi¨ raßytinio 

periodo tyrin∂tojams. 

Kaip matyti iß pareng∂jo ^vado („Wst´p“), esançio pirmajame tome (p. I–VI), 

id∂ja sudaryti DP indekså-Ωodynå yra susijusi su 1947 metais kilusia mintimi 

ßv´sti Ωymaus lenk¨ katalik¨ teologo Jok∆bo Wuj(e)ko 2 , kurio MaΩåjå postil´ 

vert∂ Daukßa, 350-åsias mirties metines. Íio jubiliejaus programoje buvo numatyta 

ißleisti ir naujå WP leidimå. Tuo tikslu Kudzinowskis kreip´sis patarimo ^ 

prof. Janå Otr´bsk^, kuris pasi∆l´s perspausdinti 1596 met¨, t. y. ketvirtåj^, WP 

leidimå. Taçiau pasirod∂, kad Lenkijoje neså nedefektuoto t¨ met¨ leidimo. Tod∂l 

Kudzinowskis iß defektuot¨ Krokuvos universiteto ir prof. Otr´bskio egzempliori¨ 

sudar´s pilnå 1596 met¨ Wujeko MaΩosios postil∂s tekstå, bet turb∆t d∂l 

1 Czes¬aw Kudzinowski, Index-s¬ownik do 

„Daukßos Postil∂“ 1(A–N), 2(O–Û), Poznaˆ: 

Wydawnictwo naukowe uniwersytetu im. 

Adama Mickiewicza, 1977 (toliau – KI-S). 

Daukßos Postil∂s santrumpa DP, o Wujeko 

MaΩosios postil∂s – WP. 

2 Pirmojo, t. y. 1579 ir 1580 met¨, dviej¨ atskirai 

numeruot¨ dali¨ leidimo (POSTIL- 

LE MNIEYSZEY) antraßtiniuose puslapiuose 

paraßyta: „Prƒeƒ ... Jákubá Wuyká“. 

Antrojo, t. y. 1582-¨j¨ leidimo (Po∫tilla 

Catholiczna Mnieysza), lenkißkoji prakalba 

pasiraßyta lotynizuota forma: Jacob Vuiecus, 

o treçiojo, t. y. 1590 met¨, leidimo 

(Po∫tilla Catholicka Mniey∫za), lenkißkoji 

prakalba – Jákub Wuiek. Lietuvi¨ mokslinink¨ 

darbuose vartojamos abi formos 

Vuikas ir Vujekas (galb∆t der∂t¨ sekti Ωymaus 

lietuvi¨ senosios literat∆ros tyrin∂tojo 

prof. Jurgio LebedΩio pavyzdΩiu ir 

vartoti formå Vujekas [Wujekas]). 

57 Daukßos Postil∂s indekse-Ωodyne praleisti ar 

netiksliai atstatyti ΩodΩiai

1 pav. DP 282: fragmentas su ΩodΩiais draugia téwikstaici£; 

VUB, sign.: L R 1619, buv. Telßi¨ bernardin¨ vienuolyno egz. Fot. Virginija Valuckien∂ 

ano meto prosovietin∂s lenk¨ valdΩios neigiamo nusistatymo to teksto rankraßtis 

liko nespausdintas („R´kopis zosta¬ przygotowany, ale nie dosz¬o wówczas 

do jego wydania“, p. I) 3 . 

Nors WP 4 tekstas nebuvo perspausdintas, bet, kaip paΩym∂jo pats Kudzinowskis, 

jo darbas nenu∂j´s veltui („nie posz¬a na marne“): turint viså originalo tekstå, 

buv´ galima galvoti ir apie lietuvißko Daukßos vertimo ΩodΩi¨ indekså bei Ωodynå 

(ten pat). Tuo tekstu ir remtasi sudarin∂jant KI-S, kurio multiplikuota, deja, tik 380 

egzempliori¨. 

Iß ßio indekso-Ωodyno ^vado galima spr´sti, kad Kudzinowskis (gal ir Otr´bskis?) 

buvo link´s manyti WP 4 leidimå ∂jus Daukßos vertimo pagrindu („Profesor 

zaproponowa¬ wznowienie wydania z 1596 roku, które prawdopodobnie by¬o 

podstawå przek¬adu litewskiego“, p. I). Taçiau sunku patik∂ti, kad ano meto sålygomis 

Daukßa b∆t¨ gal∂j´s taip greit ißversti ir ißspausdinti tok^ didel^ veikalå. 

Be to, ir DP palyginimas su turimu Vilniaus universiteto bibliotekoje defektuotu 

WP 4 originalo egzemplioriumi 4 nepatvirtina tokio sp∂jimo: esama nemaΩai teksto 

skirtybi¨. Tik∂tinesn∂ b∆t¨ prielaida, kad DP versta iß WP 3 (1590) leidimo. Taçiau 

jau Eberhardas Tanglis, lygin´s vertimå su ßiuo leidimu, tvirtino, kad jis negal∂j´s 

b∆ti DP originalu, ir savo tvirtinimå par∂m∂ tiek tekst¨ skirtyb∂mis, tiek tuo faktu, 

kad lietuvißkame vertime minimas popieΩius Grigalius XIII, „kuris nú ∫édi 

Rimé ant Sósto Apâstalisko“ (DP 246 17 ) 5 , o WP 3 leidime – kitas popieΩius Siks- 

3 Rankraßtis, prof. Micha¬o Hasiuko tvirtinimu, 

dabar yra Poznan∂je. 

4 VUB Ret¨ spaudini¨ skyrius, sign.: II 1658. 

5 Íiame straipsnyje ^ eiluçi¨ skaiçi¨ ^trauktas 

ir kolontitulas, tod∂l vienu vienetu (palyginti 

su KI-S) tas skaiçius yra didesnis. 


2 pav. WP 3 289: fragmentas su ΩodΩiu ∫po¬d≤ied≤icow; 

Krokuvos Jogailos bibliotekos egz. mikrofilmas, sign.: Cim. 8306 

tas V. Kadangi Grigalius XIII popieΩiavo 1572–1585 met¨ laikotarpiu, tad ir DP 

gal∂jusi b∆ti ißversta prieß 1585 metus 6 . 

Tanglio studijoje raßoma, kad prof. Ernstas Sittigas Lenkijoje rad´s WP pirmåj^ 

ir antråj^ leidimå ir juos palygin´s su Daukßos vertimu. Jo lyginamieji tyrin∂jimai 

prived´ prie ißvados, kad „Daukßos galutin∂ redakcija buvo atlikta pagal W 3 [t. y. 

treçiåj^ WP leidimå – J. P.], bet Ωymi jo vertimo dalis r∂m∂si W 2 [t. y. antruoju WP 

leidimu – J. P.] 7 . Tokiai ißvadai buvo link´s pritarti ir prof. Jurgis Lebedys, kuris, 

pasir∂m´s prof. Zenono Ivinskio tyrin∂jimais, sukonkretino ir DP vertimo laikå: 

„1595 m. pradΩiå reikt¨ laikyti galutine M. Daukßos postil∂s vertimo uΩbaigimo 

data, o 1582 m., kuriais iß∂jo J. Vujeko originalo II leidimas, galimà vertimo pradΩios 

data“ 8 . 

Galima tiktai apgailestauti, kad Kudzinowskis neatsiΩvelg∂ ^ ßi¨ tyrin∂toj¨ ißvadas 

ir pri∂m´s labai ne^tikinamå prielaidå d∂l r∂mimosi ketvirtuoju (1596) leidimu, 

pateik∂ ßio leidimo atitikmenis. Tiesa, lyginant WP treçiojo ir ketvirtojo leidimo 

tekstus nematyti, kad tie leidimai esmingiau skirt¨si. Tod∂l KI-S lenkißk¨j¨ 

atitikmen¨ didΩioji dalis (turb∆t daugiau kaip 99%) sutampa. Taçiau kurie ne 

kurie t¨ leidim¨ atitikmenys vis d∂lto skirtingi. PavyzdΩiui, KI-S prie antraßtin∂s 

lyties drauget∂vikßtaiçiai (plg. 1 pav.) nurodytas lenkißkasis atitikmuo iß 

WP 4 leidimo towarzystwo, o WP 3 leidime yra ∫po¬d≤ied≤icy 289 45 (plg. 2 pav.); prie 

6 Eberhard Tangl, Der Accusativus und Nominativus 

cum Participio im Altlitauischen, 

Weimar: Druck Hermann Böhlaus Nachfolger, 

1928, 23. 

7 Tangl 1928, 24. 

8 Jurgis Lebedys, Mikalojus Daukßa, Vilnius: 

Valstybin∂ groΩin∂s literat∆ros leidykla, 

1963, 236. 



palangius (part. ind. praet.) KI-S duotas atitikmuo ucierpiawszy, o WP 3 leidime – 

pobuiawsy 279 36 ; prie rangtis KI-S nurodytas kwapienie, bet ßis sutampa su WP 3 

leidimo atitikmenimis trimis atvejais (atitinkamai DP 472 18 , 473 24 ir 475 47 ), o vienu 

atveju 380 36 nesutampa (çia Kudzinowskio apsirikta nurodant eilut´): WP 3 

leidime yra poµpiech 394 43 . 

Tokios skirtyb∂s, be kita ko, taip pat liudija, kad Daukßa n∂ra naudoj´sis WP 4 

leidimu ir kad ßis leidimas, pasirod´s jau prießpaskutiniais autoriaus gyvenimo 

metais (Wujekas mir∂ 1597-aisiais), jo paties ar kit¨ redaktori¨ buvo ßiek tiek 

pataisin∂tas. 

KI-S yra praleist¨, netiksliai atstatyt¨ ar interpretuot¨ ΩodΩi¨ bei ΩodΩi¨ form¨. 

Toliau çia pateikiami pasteb∂t¨ netikslum¨ alfabetiniai såraß∂liai, kurie gali 

praversti DP kalbos, ypaç leksikos, tyr∂jams. 

1. PRALEISTI ÛODÛIAI 

aprokavotis v. ‘apsiskaiçiuoti’ (obrachowa¢): 

„Nes’ kad g´rai aprokawôtiµ norêtumbime 

[...]“ 362(=364) 189 ; 

darkçioti v. ‘kankinti’ (katowa¢): „[...] ir pradéio 

∫mârkí p¬ák¥ ⁄ kir∫t ⁄ ir darkc≤io¥ ¡n¡ 

swent¡ [...] kuna Chri∫taus“ 168(=172) 51 ; 

grießnykas s. ‘nusid∂j∂lis’ (grzesznik): „[...] ir 

∫utrint• i≤“ ios wi∫∫us ios grîesnikus“ 14 16 ; 

meilesys s. ‘meilingumas, meil∂’ (mi¬oµ¢): 

„[...] ⁄ ir dâro k¡ nor gro d¬ méi¬esio“ 

21 7 ; „[...] ne drin’ á¬gos kaiπ ∫amdinîkai: 

bet’ tikrai drin’ mêi¬e∫io [...] tarnáuia“ 561 

(=564) 23 ; 

pam∂t∂ s. ‘pyktis’ (z¬oµ¢): „Id¢nt wi∫sôkias 

pamêtes [...] e¬kt•s n√sird≤ei ∫u œrtimáis 

10 

∫awais“ 31 24 ; 

parodnai adv. ‘tinkamai, padoriai’ (porzådnie): 

„[...] ⁄ io“ kaiπ kúnigas parodnái 

pawadîntas ⁄ pasw§ncƒe d√n¡ ir wîn¡ 

[...]“ 265(=267) 7 ; 

rupis s. ‘uola’ (opoka): „[...] Céphas 2ydiskai 

ir Syriyskai i≤gúld≤ias rupis arba 

√¬á“ 467(=469) 55 ; 

sub∆stim∂ s. ‘b∆kl∂s vienov∂, tapatumas’ 

(spó¬istny): „Regêiom´ ∫ubû∫timeie ir draugé 

∫u *ám≤in¡ 11 ∫u Téwú“ 402(=404) 40 . 

Kai kurie iß ßi¨ praleist¨j¨ ΩodΩi¨ yra reikßmingi d∂l to, kad jie visai nefiksuoti 

didΩiajame Lietuvi¨ kalbos Ωodyne (aprokavotis, parodnai) arba nepamin∂ti DP pavartotomis 

reikßm∂mis (darkçioti, pam∂t∂). Be to, LKÛ, neatsiΩvelgus ^ originalå, ΩodΩio 

sub∆stim∂ reikßm∂ nurodyta netiksliai. 

9 Pirmasis skaiçius çia ir toliau Ωymi DP originale 

esamå, bet ne visur tiksliai nurodytå 

puslap^, o antrasis (tarp skliausteli¨) 

– tiksliosios sekos puslap^. 

10 Forma pamêtes KI-S klaidingai laikoma 

veikiamosios r∆ßies b∆tojo kartinio laiko 

dalyvio forma ir ^traukta ^ veiksmaΩodΩio 

pamesti straipsn^. 

11 ÛvaigΩdute paΩymimas d∂l apsirikimo ar 

spaustuv∂s kalt∂s indekse-Ωodyne atsirad´s 

DP nebuv∂lis Ωodis. Íiuo atveju ΩodΩi¨ 

jungin^ ∫u am≤in¡ (=såamΩinå) veikiausiai 

„pagamino“ spaustuvininkas, Ωr. 

såamΩinas (toliau!). 


2. N ETIKSLIAI ATSTATYTI AR INTERPRETUOTI ÛODÛIAI BEI ÛO- 

DÛIË FORMOS. Íioje grup∂je galima skirti dar du pogrupius: netiksliai ar 

netinkamai atstatytos ΩodΩi¨ antraßtin∂s lytys (2.1.) ir netiksliai interpretuoti ΩodΩiai 

bei ΩodΩi¨ formos (2.2.). 

2.1. NETIKSLIAI AR NETINKAMAI ATSTATYTOS 

ÛODÛIË ANTRAÍTINÎS LYTYS 

bereikiamai adv. ‘nepakankamai’ (niedostatecznie) 

450(=452) 32 . KI-S skyrium pateiktas 

prießd∂lis beir reikiamai; 

bereikiamas adj. ‘nesubrend´s’ (niedosz¬y) 

352(=354) 40–41 . KI-S skyrium pateiktas beir 

bereikiamas, pastarasis reikti (=reik∂ti) 

straipsnyje kaip ßio veiksmaΩodΩio neveikiamosios 

r∆ßies dalyvis; 

dievystykl∂lis s. ‘Dievo vystykl∂lis’ (pieluszka) 

426(=428) 6 . KI-S skyrium pateiktas 

Dié ir vystykl∂lis, nors DP yra sudurtinis 

Ωodis; 

*^sinauti v. Íi antraßtin∂ lytis atstatyta iß 

fut. 3 ^nautis ir neteisingai laikoma praes. 

forma, bet, kaip rodo originalo atitikmuo 

przegniewa, çia tur∂t¨ b∆ti ¿nártis ÷ 

^nartyti, plg.: „[...] o ne br¢ginkimeµ teip’ 

labái ∫u at¬aidimú ⁄ kad’ mus kas ¿náutis“ 

361(=363) 23 . Forma ^náutis, be abejon∂s, 

yra korekt∆ros ar spaustuv∂s 

klaida; 

*ißvenyti v. Kaip rodo originalo atitikmenys 

wyrzuca¢ ir zrzuca¢ ‘ißmesti’ ir kontekstas: 

„[...] tawé padê∫iu iswénit’ iˇ“ na∫r• 

máno“ 353(=355) 20 ; „[...] i≤wńia n√“ 

ap∫iriiimo [...]“ 379(=381) 35 , ßios formos 

taip pat veikiausiai yra spaustuv∂s riktas. 

Tur∂t¨ b∆ti iswémt’, i≤w´mia ir antraßtin∂ 

lytis ißvemti (taip tarp skliausteli¨ 

su klaustuku yra nurod´s ir indekso- 

Ωodyno autorius, tiktai nedr^s´s jos atstatyti); 

*kalinejis adj. Çia be reikalo antraßt∂je po 

^sprausta , DP jos n∂ra: „[...] ta∫sái 

tu® sird¿ ir dûm¡ n√“ t£ ≤´mûi£ ir 

≤êmes daikt• anúmp’ ka¬neiumπ o augstumpiump’ 

pakê¬t’“ 619(=622) 31 ; LKÛ 

atstatyta forma kaln´jis; 

ketvirtas liekas num. ord. ‘keturioliktas’ 

(czternaµ¢ie). Íi samplaikin∂ kelintinio 

skaitvardΩio lytis pateikta ne kaip antraßtin∂, 

o ißskaidyta dviejuose straipsniuose: 

ketvirtas ir liekas. DP paraßytas 

vienas Ωodis: „[...] kayp waykœi pirm 

ketwirt•lieku met£ [...]“ 70 21 ; 

lapysta, storastysta, vießpatysta ir pan. vediniai 

KI-S ^traukti ^ lapyst∂s, storastyst∂s, 

vießpatyst∂s straipsnius, bet jie tur∂t¨ eiti 

atskiromis antraßt∂mis arba b∆ti greta 

vienoje antraßt∂je kaip skirting¨ priesag¨ 

ΩodΩiai; 

*luginait∂ s.? Íitaip atstatyta antraßtin∂ lytis, 

be abejo, nebuv∂l∂. Iß originalo atitikmens 

ir konteksto galima spr´sti, kad 

tai b∆dvardin∂ ar dalyvin∂ lytis, plg.: 

„Abowiem lepse ∫å rany od prƒyia¢iela ⁄ 

á ni≤li ƒdradliwe poca¬owanie od neprzyia¢iela“ 

WP 3 378 13–14 ; „Nes’ g´re∫nes 

yra ƒáiƒdos n√“ priét´laus ⁄ o ne“ ¬úginaii§ 

pabucƒêwimas nepriételaus“ DP 

366(=368) 13–14 . Veikiau tai ^vardΩiuotin∂ 

dalyvin∂ (spausdinant ißkreipta) gen. sg. 

lúginoiio, ji sietina su veiksmaΩodΩiu lùginti 

‘vilioti’, plg. BB Ps 5,9. Taigi jos ant- 



aßtin∂ forma gal∂t¨ b∆ti arba veiksma- 

ΩodΩio bendratis, arba (tikslingiau) dalyvio 

vardininkas: luginåjis ‘klastingas, 

zdradliwy’; 

*naΩiestas part. ‘nuΩiestas’ (ulepiony). Çia 

vietoj , kaip ir ne vienu kitu atveju, 

DP 241 32 ißspausdinta . Ar tai yra atsitik´ 

d∂l spaustuvinink¨ kalt∂s, ar d∂l 

koki¨ kitoki¨ prieΩasçi¨, sunku pasakyti. 

Galima tiktai paΩym∂ti, kad tokio painiojimo 

esama ir kai kuriuose kituose 

tekstuose (pvz., vad. Mork∆no Postil∂je); 

neved´s part. ‘bemoteris’ (bezØeˆski). Iß trij¨ 

pavyzdΩi¨, pavartot¨ DP (KI-S tenurodyti 

tiktai du, tr∆ksta 50 44 ) daugiskaitos 

kilmininko forma, atstatytinas antraßtinis 

daiktavardis nevedΩia, plg.: „[...] 

kaiπ kad’ l√m¡ mergâwimo ir ne w´d≤i£ 

⁄ nor nieku πawêr∫t [...]“ 50 44 ; „[...] ir 

¬abiáus ¬√må ne wêd≤i£ [...] peyk¥ turéio“ 

68 32 ; „Wienóki“ nórin¥ ¬√mas w´du- 

∫iu ir tekéiu∫iu g´ras yra: b´t’ g´r´∫nis 

n´w´dƒi£ [...]“ 69 8 . Toks daiktavardis uΩfiksuotas 

ir SD 3 13. 

niekbyliai s. ‘niek¨ kalbos’ (próØne mowy). 

Neaißku, kod∂l KI-S atstatyta daugiskaitos 

forma. Iß DP 541(=543) 24 sakinio – 

„[...] Ariônai ⁄ ∫tebuk¬us swtûi£ arbá v≤ 

∫ekmes [=∫akmes – J. P.] ir niékbi¬es túr¿“ 

– matyti, kad galimà ir antraßtin∂ forma 

niekbyl∂ (WP 3 atitikmuo baµnie). O DP 

78 3 pavyzdys „[...] kurie b´ w´liia wi∫∫¡ 

∫áw¡ ámƒi¡ p√to∫´ i√k√∫´ ir niekbil√∫´ 

[...] vˇtrúk¥“ rodo, jog galimà ir forma 

niekbylis (WP 3 atitikmuo prozna mowa). 

Taigi çia der∂jo atstatyti antraßtines formas 

niekbylis, niekbyl∂ (kaip gretimines) 12 ; 

nodbojimas, nodbolas, nodboti antraßtin∂s 

lytys tur∂t¨ b∆ti raßomos su pagal 

dabartin∂s raßybos normas, nes jos kilusios 

iß ne+atbojimas, ne+atbolas, ne+atboti 

(ir turi kontrahuotus morfem¨ sand∆ros 

balsius); 

nodbolas s., Ωr. nodbojimas; 

nodboti v., Ωr. nodbojimas; 

*nud∂jimas s. ‘nuod∂m∂’ (grzech). Çia paprastas 

spausdinimo riktas, tur∂t¨ b∆ti 

antraßtin∂ forma nusd∂jimas, plg.: „[...] 

io“ pradéiu∫is b´ pirmgimio nudeiimo arbá 

n√d≤ios [...]“ 440(=442) 2 ; 

pinigas, pinig∂lis, pinigmainis, piniguojis 

KI-S atstatyti su po , nors DP vyrauja 

lytys su (penigas, penig∂lis ir 

kt.) Tod∂l antraßt∂se tur∂jo b∆ti pateiktos 

vyraujançios formos arba jos nurodytinos 

bent prieß retesnes; 

pinig∂lis s., Ωr. pinigas; 

pinigmainis s., Ωr. pinigas; 

piniguojis adj., Ωr. pinigas; 

*pirmadienis s. Íi lytis pateikta kaip antraßtin∂ 

su nuoroda ^ paldienykas, bet 

pirmadienio DP n∂ra. Rad´s tok^ antraßtin^ 

Ωod^ KI-S vartotojas gali kartais pagalvoti, 

kad iß tikr¨j¨ pirmadienio jau 

b∆ta ir DP; 

*podraug adv. DP dukart pavartota tik forma 

podráugei, tod∂l tokia tur∂jo b∆ti ir 

antraßt∂; 

*posauti v. ‘garbinti’ (chwali¢): „[...] taw• 

Diew£ ne pô∫sam´ ir ∫tú¬pui áuk∫inam ⁄ 

kur¿ tú pa∫tatéi ne k¬ônio∫imeµ“ DP 81 41 . 

Kaip rodo lytys gen. sg. pó∫∫eiimo DP 

111 31 , instr. sg. pó∫seiimu 114 22 ir kt., antraßtin∂ 

forma tur∂t¨ b∆ti pos∂ti 13 ; 

12 KI-S daΩnai antraßt∂se pateikiamos ir nedaugiskaitini¨ 

daiktavardΩi¨ daugiskaitos 

formos, bet tai nepagr^stas principas. 

13 Ûr. dar Kazimieras B∆ga, Rinktiniai raßtai 1, 

Vilnius: Valstybin∂ politin∂s ir mokslin∂s 

literat∆ros leidykla, 1958, 146. 


*praΩiosti v. ‘prakalb∂ti’ (przemówi¢). Antraßtin∂ 

lytis tur∂t¨ b∆ti praΩosti; tai, be 

kita ko, rodo ir jos raßyba DP: „[...] tad 

tn’ ne ≤odƒio pra≤ost’ n´dr∫∫a“ 514 

(=515) 5 ; 

ruzgis (-ys?) s. ‘ruzg∂tojas’ (szemracz). Íis 

Ωodis ^d∂tas ^ ruzg∂tojas straipsn^, nors 

tai visai skirtingos darybos ΩodΩiai; 

såamΩinas adj. ‘vienodai amΩinas’ (spó¬wieczny). 

Íitas Ωodis (veikiausiai d∂l 

spaustuv∂s kalt∂s) DP 402(=404) 40 ißspausdintas 

∫u ám≤in¡ ir KI-S traktuojamas 

kaip dviej¨ ΩodΩi¨ junginys; plg. 

pirmojo såraßo sub∆stim∂; 

stambiai adv. ‘atkakliai’ (upornie). Nors DP 

tik vienintel^ kartå teparaßyta ∫t¡gei 485 

(=486) 53 , o tris stambei, taçiau d∂l reikßm∂s 

‘atkakliai’ antraßtine lytimi laikyti 

stambiai vargu ar galima (prie ßio maΩ¨ 

maΩiausia bent klaustukå der∂t¨ priraßyti). 

Klaustukas praverst¨ ir prie stambus 

‘uporny’, stambumas ‘upor’ 14 ; 

storastysta s. Ωr. lepysta; 

*susibrolinimas s. ‘zbracienie’. Çia apsirikta, 

nes DP yra subrolinimas: „Gra≤us ∫ubrólinimas 

mergî∫tes su nu∫i≤eminimu 

[...]“ 598(=601) 26–27 ; 

t∂vykßt∂ s. ‘t∂vißk∂’ (ojczyzna). Iß vienuolikos 

pavyzdΩi¨ DP tik vienas yra ∂ kamieno, 

o visi kiti – 8‡ kamieno, tad antraßt∂je 

^ pirmå vietå der∂jo ißkelti t∂vykßçia; 

*tolo. Kadangi DP lytis tolo be prielinksni¨ 

iß ir nuog nevartojama, tad netinka jå ißkelti 

kaip antraßt´ be ßi¨ prießd∂li¨. Çia 

der∂t¨ pateikti junginius iß tolo, nuog tolo. 

DaiktavardΩio *tolas nepasteb∂ta senuosiuose 

lietuvi¨ raßtuose; 

tvardas s. Tai junginio tvardu draust komponentas, 

originale turintis atitikmen^ hamowa¢: 

„[...] ir nepak¬u∫n√∫ius twardu ⁄ 

draú∫t’ ir bart’ tu®“ 499(=500) 19 . KI-S jis 

neißkeltas kaip antraßt∂ nei vienas, nei 

kaip min∂tas junginys, bet ^trauktas ^ 

tvardyti straipsn^ be jokios gramatin∂s 

paΩymos (tokio ΩodΩio n∂ra ir LKÛ!); 

*uΩdriskimas s. ‘skarmalas’ (odrapanie). DP 

kontekstas „[...] b´t’ tacƒéu v≤dri∫kini√∫e 

mû∫£ ⁄ tatái ´∫t’ piktói’ giwátoi patkam´“ 

352(=354) 32 rodo, kad antraßtin∂ lytis 

tur∂t¨ b∆ti uΩdriskinis. Be to, pasteb∂tina, 

kad WP 3 leidime lenkißkas atitikmuo 

yra odrapanina (w odrápáninách 

363 55 ); 

vandenis s. ‘tokios religin∂s sektos atstovas’ 

(wodnik). KI-S ^d∂tas ^ straipsn^ vanduo, 

tod∂l j^ sunku surasti. Íis Ωodis tur∂jo eiti 

atskiru straipsniu su antraßte vandenis, 

plg.: „B´t tie imp√¬a in“ H´re≤¿ w¡ndêni£“ 

139 13 ; 

veldamas s. ‘pavaldinys’ (poddany). KI-S, 

panaßiai kaip vandenis, pateiktas ne atskiru 

straipsniu, bet ^raßytas prie ΩodΩio 

veld∂ti kaip ßio veiksmaΩodΩio neveikiamosios 

r∆ßies dalyvio forma. Taçiau visais 

12 atvej¨ sakiniai rodo, kad tai sudaiktavard∂j´s 

dalyvis, tod∂l jis ißkeltinas 

atskira antraßte, plg.: „Kiti karâlus 

pra¬ob∫ta ⁄ i≤“ grinumo ∫awûi£ wê¬dam£“ 

4 10 ; 

vießpatysta s. Ωr. lepysta; 

*visavimas s. ‘visata?’ (powszechnoµ¢). Íio 

Daukßos naujadaro kontekstas – „[...] Jokûbas 

S. wi∫sauimu arba pa∫aulu ne tei- 

∫úmo wadína“ 28 25 – neduoda pagrindo 

atstatyti antraßtin´ lyt^ visavimas. TeΩinant 

iß DP tiktai vienintel^ ß^ pavartoji- 

14 Turint galvoje, kad spaustuvininkas buvo 

veikiausiai nelietuvis ir lietuvißkai nemok∂jo, 

ir gal∂jo supainioti. 



mo atvej^, nepasteb∂tå ir kituose senuosiuose 

raßtuose, sunku pateisinti KI-S atstatå; 

*vyΩius s. ‘reg∂jimas’ (wzrok). Nors iß keturi¨ 

pavyzdΩi¨ DP du yra su ir du su 

, daugiau pamatuota yra antraßtin∂ 

lytis vyzius ÷ veiz∂ti. DK taip pat yra Wîƒius 

175 20 ; 

*zokinykas s. ‘ker∂tojas’ (czarownik). Íitokia 

antraßtin∂ lytis yra aißkus apsirikimas 

– tur∂t¨ b∆ti Ωolinykas, plg.: „[...] 

ne[i] i√daknigei ⁄ ney ≤okinîkay ⁄ bet’ 

môk∫¬e ≤way≤d≤i£ geráy ismôkiti [...]“ 

59 36 . Ûolinykas ‘Zauberer’ vartojamas ir 

BB Ps 58,6; 

*ΩvaigΩdinykas s. ‘ΩvaigΩdΩi¨ steb∂tojas, 

astrologas’ (gwiazdarz). Antraßtin∂ forma 

tur∂t¨ b∆ti Ωvaizdinykas, plg.: „[...] ir 

t´ i≤gialb taw´ ≤wâyƒdinikay kurie weyƒdéio 

¡nt’ ≤waiƒdƒi£ ⁄ [...]“ 60 4 . 

Baigiant netiksliai ar netinkamai atstatyt¨ ΩodΩi¨ antraßtini¨ lyçi¨ poskyr^ 

(2.1.) pabr∂Ωtina, kad KI-S, mano manymu, pasirinktas ne visai tinkamas indekso- 

Ωodyno antraßtini¨ lyçi¨ atstatymo principas. Rekonstruojant prieß keletå ßimtmeçi¨ 

pasirodΩiusi¨ raßt¨ kalbos lytis negalima visur remtis dabartine vartosena, 

dabartiniais norminamaisiais Ωodynais, nes ßitaip elgiantis sunku pasiekti didesnio 

autentißkumo. È tai kadaise yra atkreip´s Kudzinowskio d∂mes^ ir ßi¨ pastab¨ 

autorius. Taçiau ^ tai, rodos, nuosekliau neatsiΩvelgta, ißskyrus priesagos -inykas 

vedinius (Kudzinowskio nor∂ta ir juos atstatyti su priesaga -ininkas). 

2.2. NETIKSLIAI INTERPRETUOTI ÛODÛIAI BEI ÛODÛIË FORMOS. 

Prieß pateikiant antrojo pogrupio, t. y. netiksliai interpretuot¨ KI-S ΩodΩi¨ form¨, 

såraßå, pravartu pasakyti, kad tokio pob∆dΩio netikslum¨ buvo nurodyta jau kalbant 

ir apie antraßtini¨ lyçi¨ atstatymo tr∆kumus (2.1.), nes ßiedu dalykai yra 

glaudΩiai susij´, ir juos sunku grieΩtai atriboti. 

atençia s. ‘ateitis’ (przysz¬y czas). KI-S ßis 

daiktavardis ^d∂tas ^ straipsn^ ateiti ir 

traktuojamas kaip ßio veiksmaΩodΩio 

veikiamosios r∆ßies dalyvis. Taçiau, kaip 

rodo kontekstas ir WP 3 atitikmuo, toks 

traktavimas netikslus, plg.: „O Téipo kitáiπ 

ne gal’ bût’ tiektái k¬ausi¥ pamók∫¬o 

W. Chri∫taus ⁄ apweiƒdinétiµ ¡nt’ at§ncƒioµ 

⁄ o gaut’ ∫aw [...]“ 308(=310) 25 ; 

god∂tis v. È ß^ straipsn^ yra ^trauktas ir daiktavardis 

godinçia ‘goduolis’ (¬akomy), 

plg.: „[...] io“ ¡nt’ gódinc≤ióµ ner’ niéko 

pikt∫nio“ 155 48 ; „[...] i≤“ godincƒios do∫numi 

⁄ i≤“ muitin¿ko Apasta¬u padari¥ 

teikes [...]“ 511(=512) 19 . Kuo motyvuotas 

toks ^traukimas, sunku pasakyti; 

karys s. È ßitå straipsn^ sud∂ti net keturi 

skirting¨ reikßmi¨ ΩodΩiai, kuri¨ originalo 

atitikmenys: 1. wojsko, 2. zast´p, 

3. chor ir 4. rycerstwo. Be to, abejotina ir 

antraßtin∂ forma, nes XVI–XVII amΩiaus 

raßtuose daΩniausia forma yra karias ‘kariuomen∂’, 

‘karas’. Íiå formå liudija ir 

DP nom. sg. formos: kârias 7 43 , kárias 543 

(=546) 41 ; acc. sg.: kâri¡ 155 3 , 586(=589) 46 , 

kári¡ 229(=231) 14 ; 

praΩvelgimas s. È ß^ straipsn^ KI-S ^d∂tas ir 

Ωodis praΩvelgyvas (matyt, palaikius j^ 

korekt∆ros ar spaustuv∂s klaida ir atsi- 

Ωvelgus ^ originalo atitikmen^ przejzrzenie). 

Taçiau DP çia nesilaikyta originalo 

ir pavartotas (veikiausiai paties vert∂jo 


susikurtas) naujadarinis nomen agentis, 

plg.: „Ne ismanîki“ idœnt’ W. Diéwas 

bût£ kokiá prie≤œ∫timi sito papiktinimo ⁄ 

arbá parêditoiu ⁄ arbâ pra≤welgiwu ∫awú“ 

519(=520) 11 ir: „Nie rozumieyse áby 

Pan Bog by¬ iak¡ pr≤yc≤yn¡ tego ƒgorsenia 

⁄ álbo ƒrƒ¡dzeniem ⁄ abo prƒey≤rƒeniem 

∫woim“ WP 3 564 42 . Taigi praΩvelgyvas 

tur∂jo b∆ti pateiktas atskiru antraßtiniu 

ΩodΩiu; 

skyrius s. KI-S skirtos net aßtuonios ßio ΩodΩio 

reikßm∂s, tarp j¨ esama ir labai 

skirting¨ (pvz., ‘roØnoµ¢, roØnica’ ir ‘rozsådek’), 

tod∂l b∆t¨ buv´ tikslingiau pateikti 

homoniminius straipsnius; 

tuointimpos adv. ‘nuolatos’ (ustawicznie). 

Íis prieveiksmis traktuojamas kaip b∆dvardΩio 

tuointimpa kilmininkas. Taçiau 

DP tik vienå kartå pavartota b∆dvardΩio 

tuointimpa f. nom. sg. forma („Né∫∫¡ ¬abái 

br¢gi W. Diewiép t√intimpa ma¬dá ≤môgaus 

tei∫iniko“ 321 [=323] 2 ), o visur kitur 

ta kilmininko forma vartojama prieveiksmißkai. 

Tod∂l jå der∂jo atskirti ir pateikti 

kaip antraßtin´, juoba kad indekso-Ωodyno 

autorius paprastai nejungia b∆dvardΩi¨ 

ir prieveiksmi¨ ^ vienå lizdå (plg. 

aukßtas – aukßtai, geras – gerai ir kt.); 

Ωnaibyti v. ‘gnaibyti’ (szczypa¢). Íio veiksmaΩodΩio 

pateikta pirmoji reikßm∂ nekelia 

abejoni¨, bet antroji – dalyvin∂s 

formos reikßm∂ ‘dotkliwy’ – netiksliai 

nurodyta, nes WP 3 351 43 ≤náibancƒi£ lenkißko 

atitikmens n∂ra (dotkliwych DP ißversta 

palitancƒi£ 341(=343) 3 . Be to, DP 

10 21 esanti forma praet. 2 sg. ƒnaibei visai 

nenurodyta. Taçiau svarbiausia çia tai, 

kad Ωnaibyti ßlov´ (WP 3 wymowa¢ s¬aw´) 

yra frazeologizmas, bet jo reikßm∂ neatskleista. 

Çia pateikti aßtuoni¨ praleist¨ ir 55 netiksliai atstatyt¨ ar interpretuot¨ ΩodΩi¨ 

bei ΩodΩi¨ form¨ såraßai, be abejo, n∂ra pilni 15 . È juos ^traukti tik tie ΩodΩiai, 

kurie pasteb∂ti siekiant nustatyti, kuriuo Wujeko MaΩosios postil∂s leidimu 

yra r∂m´sis Mikalojus Daukßa, o ne specialiai norint ißaißkinti KI-S pasitaikiusius 

apsirikimus. 

Turint galvoje DP apimt^ (627 p. in folio) ir tai, kad KI-S buvo rengiamas be 

kompiuteri¨, ^prastu rankiniu b∆du, tie netikslum¨ såraßai n∂ra dideli (vargu ar 

b∆t¨ jie labai dideli ir specialiai patyrin∂jus tå veikalå). Taçiau, kad ir kokio b∆t¨ 

jie dydΩio, be Czes¬awo Kudzinowskio indekso-Ωodyno negali ißsiversti n∂ vienas 

DP kalbos, ypaç jos leksikos, tyrin∂tojas. 


B Ô GA, KAZIMIERAS, 1958: Rinktiniai raßtai 1, Vilnius: Valstybin∂ politin∂s ir mokslin∂s 

literat∆ros leidykla. 

KI-S – Czes¬aw Kudzinowski, Index-s¬ownik do „Daukßos Postil∂“ 1(A–N), 2(O–Û), Poznaˆ: 

Wydawnictwo naukowe uniwersytetu im. Adama Mickiewicza, 1977. 

L EBEDYS, JURGIS, 1963: Mikalojus Daukßa, Vilnius: Valstybin∂ groΩin∂s literat∆ros leidykla. 

15 Dar plg. Vinco Urbuçio (Blt 14[1], 1978, 

81–85) ir Zigmo Zinkeviçiaus (LKK 19, 

1979, 188–192) KI-S recenzijas. 



T ANGL, EBERHARD, 1928: Der Accusativus und Nominativus cum Participio im Altlitauischen, 

Weimar: Druck Hermann Böhlaus Nachfolger. 

WP – Jakub Wujek, Postylla Katolicka mniejsza (keli leidimai: 2 1582, 3 1590, 4 1596). 


AUSGELASSENE UND FALSCH REKONSTRUIERTE WÖRTER 

IM INDEX-WÖRTERBUCH DER POSTILLE VON DAUKÍA 


Im vorliegenden Artikel werden die Wörter aus der Postille von Mikalojus Daukßa 

(1599) untersucht, die im Werk von Czes¬aw Kudzinowski Indeks-s¬ownik do „Daukßos Postile“ 

[...] Poznaˆ 1977 ausgelassen oder falsch rekonstruiert bzw. interpretiert sind. Zu den 

ausgelassenen Wörtern gehören: Substantiva grießnykas ‘der Sünder’, meilesys ‘die Liebe’, 

pam∂t∂ ‘der Grimm’, rupis ‘der Fels’, sub∆stim∂ ‘gleichartige Existenz’, Verba aprokavotis 

‘berechnen’, darkçioti ‘martern’, Adverb parodnai ‘ordnungsgemäπ’. Zu den falsch rekonstruierten 

bzw. interpretierten Wörtern und Wortformen gehören: *^sinauti=^nartyti, *kalinejis=kaln´jis, 

*luginait∂=luginåjis, *naΩiestas=nuΩiestas, *nud∂jimas=nusd∂jimas, *posauti=pos∂ti, 

*praΩiosti=praΩosti, *uΩdriskimas=uΩdriskinis, *zokinykas=Ωolinykas u. a. (insgesamt 55 Belege). 

J ONAS PALIONIS Gauta 1999 m. sausio 20 d. 

Balt¨ filologijos katedra 


Universiteto g. 5 




ISSN 1392–737X 



Prid∂tos ir praleistos Biblijos eilut∂s 

Jono Bretk∆no Postil∂s perikop∂se 

Jono Bretk∆no Postil∂ – XVI amΩiaus paskutin^j^ deßimtmet^ ißleistas lietuvißk¨ 

pamoksl¨ rinkinys. Kai imame dom∂tis daugiau nei prieß 400 met¨ paraßyta knyga, 

mums pasidaro svarbu ne tik jos mintys ir kalba, bet ir suk∆rimo istorija. Jai 

suprasti labai reikalingas rankraßtis, taçiau jo neturime ir d∂l to iß teksto prießistor∂s 

iß karto ^Ωengiame ^ istorin´ teksto erdv´ – spausdintå knygå. 

Kad suvoktume Bretk∆no k∆rybin^ proceså, ^ galutin^ tekstå turime Ωi∆r∂ti ne 

kaip ^ uΩbaigtå darbå, o kaip ^ nepaliaujamå minçi¨ jud∂jimå. Tå jud∂jimå bent iß 

dalies pavyksta atkurti tiriant teksto istorijå ir derinant rastus faktus su kult∆ros 

istorijos bei literat∆ros Ωiniomis. Sekdami atskirus, daΩnai vienas nuo kito atitr∆kusius 

jo p∂dsakus, kai kur galime surasti tr∆kstamas grandis ir uΩpildyti tarpus 

visoje darbo eigos grandin∂je. 

Postil∂ (1591, toliau BP) – tokio tyrimo ypaç reikalinga knyga: daugelis jos kelio 

tarpsni¨ nuo suk∆rimo id∂jos iki spausdinimo stadijos neryßk∆s, vis dar ^kalinti 

sustingusio laiko ir gaubiami paslapties. Pirmiausia d∂l to, kad ji susideda iß versto 

ir pusiau originalaus teksto. Pamokslus Bretk∆nas veikiausiai yra paraß´s pats, 

tik remdamasis kit¨ protestant¨ teolog¨ darbais 1 , o prieß pamokslus einançios 

Íventojo Raßto ißtraukos, arba perikop∂s 2 , taip pat „Passio“ ir pirmo tomo gale 

1 Apie tai autorius uΩsimena ne tik knygos 

pratarm∂je (BP I IV–V), bet ir raßo laißke 

Pr∆sijos kunigaikßçiui Jurgiui Frydrichui: 

„[...] pagal savo menkus, dievo man duotus 

sugeb∂jimus paprastai ir trumpai 

sud∂sçiau savo lietuvißkus pamokslus, aißkinançius 

ßvençi¨ ir sekmadieni¨ evangelijas 

[...]“ (Jonas Bretk∆nas, Rinktiniai raßtai, 

pareng∂ Jonas Palionis, Julija Ûukauskait∂, 

Vilnius: Mokslas, 1983, 321; kursyvas 

mano – O. A.). 

2 Gr. Ô perikop¸ ‘ißtrauka’; perikøptein ‘aplinkui 

apkapoti, apipjauti, apkirpti’. Perikop∂s 

såvoka Biblijoje n∂ra paliudyta. Pirmasis 

ßiå såvokå Biblijos ißtraukai reikßti 

antrame amΩiuje prad∂jo vartoti Justinas 

(Neues Bibel-Lexikon 11 [Obadja – Qudschu], 

Zürich und Düsseldorf: Benziger 

Verlag, 1997, 113). 

67 Prid∂tos ir praleistos 

Biblijos eilut∂s 

Jono Bretk∆no Postil∂s 

perikop∂se

ißspausdintos dvi maldos 3 yra vertimai. Siekdamas, kad Dievo Ωodis „vaisingai 

gyvuot¨ tarp lietuvi¨“, daug verst¨ citat¨ iß Biblijos autorius ^d∂j´s ir ^ pamokslus. 

Tokia sud∂tinga ßios knygos strukt∆ra skatina dom∂tis ir pusiau originali¨, ir 

verst¨ fragment¨ ßaltiniais. 

Iki ßiol senosios lietuvi¨ raßtijos tyr∂jai laikosi Liudviko Gedimino R∂zos 1816 

metais pasakytos minties, kad Biblijos ißtraukas Bretk∆nas ∂m´s iß Baltramiejaus 

Vilento knygos Euangelias bei Epistolas (1579, toliau EE) 4 . Treçiojo Biblijos lietuvi¨ 

kalba leidimo iniciatorius ir redaktorius buvo atidΩiai ^sigilin´s ^ Biblijos vertimo 

istorijå. Rengdamas naujå leidimå jis r∂m∂si ne tik ankstesniais dviem, bet kai kur 

naudojosi ir Bretk∆no Biblijos vertimo rankraßçiu. Apie tai jis raßo ir treçiojo leidimo 

pratarm∂je 5 , ir savo studijoje Geschichte der litthauischen Bibel (Rhesa 1816 a , 9). 

R∂zos ^raßas Bretk∆no Biblijos septinto tomo 2v lape liudija, kad ßis rankraßtis jo 

buvo lygintas su naujai rengiamos Biblijos lietuvißku tekstu 1811, 1815 ir 1816 

metais. Tur∂damas Bretk∆no Biblijos rankraßt^, jis gal∂jo palyginti vertimå ir su 

Bretk∆no Postile 6 bei Vilento EE. Lyginamoji analiz∂ jam leido prieiti prie ißvados, 

kad Postil∂s pamokslai paraßyti pagal Vilento tekstus. 

Vis d∂lto taip tvirtinti be joki¨ ißlyg¨ negalime. Atlikus pirmin´ BP tekstologin´ 

analiz´, reikalingå sudarant kompiuterin´ ΩodΩi¨ form¨ konkordancijå 7 , pa- 

3 Viena malda (BP I 430) gali b∆ti perspausdinta 

iß Bretk∆no maldyno Kollectas 

(1589), ten ji vadinasi „Ape Muka Chri∫taus“, 

o ^ Kollectas paimta iß Martyno 

MaΩvydo giesmyno Gesmes Chriksczoniskas 

(1566) I dalies (Martynas MaΩvydas, Katekizmas 

ir kiti raßtai, Vilnius: Baltos lankos, 

1993, 270(228)), kur ji vadinasi „Antra 

malda ape muka Chri∫taus. E∫a. 53“. Iß 

ßio giesmi¨ rinkinio gali b∆ti ir antroji 

malda, çia ji vadinasi „Trecƒa malda. E∫a. 

53“ (MaΩvydas 1993, 271(229)–272(230)). 

4 Studijoje Geschichte der litthauischen Bibel, 

apΩvelgdamas Biblijos ir kit¨ religini¨ 

raßt¨ vertimo ^ lietuvi¨ kalbå istorijå, 

vienoje ißnaßoje (a) R∂za nurodo, kad: 

„Da nicht bey allen Gemeinden, wegen 

Mangel an wi∫∫en∫chaftlich gebildeten 

M£nnern, Pfarrer und Prediger ange∫tellt 

werden konnten, ∫o war es wohl hüch∫t 

nothwendig, ein Homiliarium oder eine 

Predigt∫ammlung [...] ƒum Able∫en in den 

Kirchen, ƒu veran∫talten. J a n u s B r e t- 

k e ∫orgte auch daf¯r, indem er ƒu den 

Evangelien von W i l l e n t u s eine Po∫tille 

[...] im Jahr 1591 herausgab“ (L[udwig] 

J[edimin] Rhesa, Ge∫chichte der litthaui∫chen 

Bibel. Ein Beytrag ƒur Religionsge∫chichte 

der Nordi∫chen Völker, Königsberg: 

Hartung∫chen Hofbuchdruckerei, 

1816, 9; toliau – Rhesa 1816 a ). 

5 Pratarm∂je R∂za apraßo ne tik j¨ vertimo 

istorijå bei pareng∂jus, bet ir nurodo, kuo 

naujasis leidimas skiriasi nuo ankstesni¨j¨ 

(L[udwig] J[edimin] Rhesa, „Vorrede“, 

BIBLIA, Tai e∫ti: Wi∫∫as Sƒwentas Rástas 

Séno ir Naujo Te∫tamento [...], Karalauczuje, 

1816 b , 56). 

6 Kadangi Postil∂ buvo ißleista palyginti dideliu 

tiraΩu, tai nemaΩai egzempliori¨ 

tur∂jo b∆ti ißlik´ dar ir XIX amΩiaus pradΩioje. 

Johanas Jakobas Quandtas Christiano 

Langhanzeno postil∂s Trumpas ir 

prá∫tas I∫ƒguldimas wi∫∫û nedºlês ir ∫ƒwentu 

Dienu (Karaláucƒujie 1750) ^vade tvirtino, 

kad sekmadieniais ir ßventadieniais lietuvißkose 

parapijose tebebuvo skaitoma iß 

Bretk∆no pamoksl¨ rinkinio, „nors siaurai 

ir paprastai paraßyto“ (Lietuvi¨ literat∆ros 

istoriografijos chrestomatija. Iki 1940 

m., pareng∂ Leonas Gineitis, Vilnius: Vaga, 

1988, 40). 

7 BP konkordancijå Valstybin∂s lietuvi¨ kalbos 

komisijos prie Lietuvos Respublikos 

Seimo l∂ßomis pagal „Lietuvos Respublikos 

valstybin∂s kalbos vartojimo ir ugdymo 

1996–2005 met¨ programå“ 1997 metais 

pareng∂ Lietuvi¨ kalbos instituto 


aißk∂jo, kad tam yra bent dvi prieΩastys: 1) dvi BP perikop∂s tikrai negali b∆ti 

imtos iß Vilento EE; 2) tos perikop∂s, kurios gali b∆ti imtos iß EE, nemaΩai taisytos. 

Taigi ne viskas, kas priklauso BP perikop∂ms, priskirtina Vilentui ir jo liturgini¨ 

skaitini¨ knygai. 

Viena papildomai ^d∂ta perikop∂, pavadinta „KOSANIS APE VVÆCZÆ- ⁄⁄ re 

Pono mu∫u Ie∫aus Chri∫taus, Dienoie ⁄⁄ kaledu ant Mi∫chparo ∫akama“ (BP I 62), 

imtà iß Vilento Enchiridiono skyriaus „Sacramentas Altoriaus [...]“ 8 . Kita yra ißtrauka 

iß Evangelijos pagal Matå – Mt 3,13–17 (BP I 137–138), ji ißversta iß Martyno 

Liuterio 1546 met¨ Biblijos ar ja sekusi¨ v∂lesni¨j¨ leidim¨9 , vietomis remiantis 

ir Vulgata ar graikißkuoju Naujuoju Testamentu. 

Lygindami likusias BP perikopes su atitinkamais EE tekstais, randame gana 

daug ir ^vairi¨ skirtum¨, pradedant raßyba ir baigiant teksto nesutapimais. Atsi- 

Ωvelgdamas ^ tai, kad ißtraukos bus skaitomos tikintiesiems prieß pamokslå, o ßie 

netur∂s viso Biblijos teksto prieß akis ir pirmojo sakinio ißkart nesupras, Bretk∆nas 

kai kur prieß pirmåjå Biblijos eilut´ prideda paaißkinançiå fraz´ ar ^terpia situacijå 

konkretizuojançi¨ ΩodΩi¨. T¨ frazi¨ ir ΩodΩi¨ n∂ra ne tik EE, bet ir Bretk∆no 

verstame Naujajame Testamente. Jie apskritai n∂ra Íventojo Raßto dalis ir d∂l to 

neturi atitikmen¨ n∂ viename Liuterio Biblijos leidime, n∂ vienoje spausdintoje 

XVI amΩiaus Vulgatos versijoje ar graikißkajame originale. Prid∂jimai perikopi¨ 

pradΩioje BP atsirad´ d∂l pragmatini¨ ir didaktini¨ prieΩasçi¨10 . 

Be to, Postil∂je yra ßeßios perikop∂s, kurios nuo Vilento EE skiriasi Biblijos 

eiluçi¨ skaiçiumi bei ilgiu. Íiame straipsnyje ir bus apΩvelgiamos tos BP prid∂tos 

ir praleistos Biblijos eilut∂s. Jo tikslas n∂ra nustatyti skirtumus tarp BP bei EE ir 

laikyti juos teksto ißkraipymais, atsiradusiais perraßant Vilento ißtraukas. Såmoningi 

pakeitimai ar nesåmoningi pakitimai negali kelti abejoni¨ BP perikopi¨ verte. 

Tiriant ßio pusiau originalaus k∆rinio kalbå, mums svarbu neißleisti iß aki¨, 

Kalbos istorijos ir dialektologijos skyriaus 

darbuotojai: Ona Aleknaviçien∂, Saulius 

Ambrazas (darbo vadovas), Riçardas Petkeviçius 

ir Vytautas Zinkeviçius (programuotojas). 

Plaçiau Ωr. Saulius Ambrazas, 

Ona Aleknaviçien∂, Vytautas Zinkeviçius, 

„Istorinis lietuvi¨ kalbos Ωodynas ir sen¨j¨ 

raßt¨ kompiuterizavimas“, LKK 39, 

1998, 192–210. 

8 È „Kosan^“ panaßi¨ tekst¨ randame bent 

keturiose iki ißeinant Postilei ißspausdintose 

knygose, o Vilento Enchiridione jis 

yra dviejuose skyriuose. Argumentai, kad 

ßi perikop∂ imta iß Enchiridiono skyriaus 

„Sacramentas Altoriaus [...]“, ißd∂styti 

straipsnyje: Ona Aleknaviçien∂, „Jono 

Bretk∆no Postil∂s perikopi¨ autoryst∂: 

‘Kosanies’ ßaltiniai“, LKK 39, 1998, 39–80 

(toliau – Aleknaviçien∂ 1998 a ). 

9 Lyginamoji analiz∂ parod∂, kad Mt 3,13–17 

n∂ra imta iß Bretk∆no Naujojo Testamento 

(baigtas versti 1580, toliau BNT), o versta 

iß naujo. Plaçiau Ωr. Ona Aleknaviçien∂, 

„Jono Bretk∆no Postil∂s perikopi¨ autoryst∂: 

Mt 3,13–17 ßaltiniai“, Blt 5 priedas, 

5–45 (toliau – Aleknaviçien∂ 1998 b ). 

10 Liuteron¨ pamokslams (ir netgi choralui) 

ypaç b∆dingas didaktißkumas (Karl Heussi, 

Kompendium der Kirchengeschichte, Tübingen: 

Mohr, 18 1991, 307). Protestant¨ 

ißkalbos teorija, kuria r∂m∂si ir pamokslo 

sakymas, akcentavo didaktin´ retorikos 

funkcijå (docere) ir netgi skyr∂ didaktin´ 

ißkalbos r∆ß^ (genus didascalicon) (Eugenija 

Ulçinait∂, „Antikos poveikis lotynißkai 

S. Rapolionio k∆rybai“, Stanislovas Rapolionis, 

sudar∂ Eugenija Ulçinait∂, Juozas 

Tumelis, Vilnius: Mokslas, 1986, 106). 




perikop∂se

kad BP perikop∂s yra ne vieno, o maΩiausiai dviej¨ autori¨ darbas 11 . D∂l to reikia 

atskirti, kå jose turime laikyti Vilento kalbos pavyzdΩiais, o kå galime priskirti 

Bretk∆nui. Tam pirmiausia surastina, kas BP perikop∂se prid∂ta (sakiniai, ΩodΩiai 

ir ΩodΩi¨ junginiai) arba pakeista. Íiame straipsnyje labiausiai bus susitelkiama 

ießkoti prid∂t¨j¨ eiluçi¨ ßaltini¨. 

Praleidimai ^dom∆s d∂l kit¨ prieΩasçi¨: jie irgi yra teksto istorijos dalis ir j¨ 

analiz∂ padeda atskleisti dinamißkåj^ k∆rybos aspektå. Genetin∂s kritikos teoretikai, 

b∆dingu teksto bruoΩu laikydami geb∂jimå sudaryti pakankamai atspariå vidin´ 

strukt∆rå, raßymå apibr∂Ωia kaip proceså, „atvirå, paslank¨, pasiduodant^ 

visokiausiam ißor∂s ^siterpimui, prielipams ir ißkrypimams“ 12 . Íis straipsnis iß 

esm∂s ir skiriamas raßymo dinamikos reißkiniams (prid∂jimams ir praleidimams) 

bei j¨ interpretacijai. 

1. BP PRIDÎTOS BIBLIJOS EILUTÎS IR JË VERTIMO ÍALTINIAI. Perraßant 

Vilento tekstus, Biblijos eiluçi¨ prid∂ta trijose BP vietose: vienoje perikop∂je, 

esançioje BP II 257–260, Bretk∆nas yra prid∂j´s viså eilut´, kitoje – BP I 329–332 

pus´, treçioje – BP I 264–266 tik vienå Ωod^, taçiau jis atstoja viså, nors ir trumpå, 

bet Vilento praleistå sakin^. 

1.1. Vilento EE 158–159 ßventei, pavadintai IN DIE VISITATIONIS MA- ⁄⁄ riæ 

virginis numatyta Lk 1,39–55, o BP II 257–260 tai paçiai progai (DIENOIE ATLAN- 

KIMO ⁄⁄ Panos Marios) – Lk 1,39–56, taigi BP yra viena Biblijos eilute daugiau. 

Kiek Biblijos eiluçi¨ ßitai dienai Bretk∆nas paΩym∂jo savo verstame Naujajame 

Testamente? Çia prie Lk 1,39 raudonu br∆kßniu jis pabrauk∂ perikop∂s pradΩiå, 

paraßt∂je paraß∂ Eu. in die Vi∫itat. Mariæ, o po Lk 1,56 – taip pat raudonu br∆kßniu 

paΩym∂jo pabaigå. Vadinasi, BNT ißskirta tiek pat eiluçi¨, kiek yra ir Postil∂je. 

Liuterio perikopi¨ såraße, kuris pirmå kartå buvo ißspausdintas 1526 metais Wittenberge 

ißleistame jo Naujajame Testamente ir pagal kur^ v∂liau Ωym∂tos perikop∂s 

nuo 1539 iki 1546 met¨ leidΩiamose Biblijose 13 , taip pat nurodoma tokia 

11 Skirtum¨ tarp BP ir EE gal∂jo atsirasti dar 

ir d∂l to, kad Postil´ tikrino ir tais∂ Pr∆sijos 

kunigaikßçio paskirti kunigai. J¨ pavard∂s 

nurodytos rezoliucijoje, paraßytoje 

Bretk∆no laißke Pr∆sijos kunigaikßçiui Jurgiui 

Frydrichui. Laißkas kunigaikßçio kanceliarijoje 

uΩregistruotas 1590 05 11 (Ωr. 

Viktor Falkenhahn, Der Übersetzer der litauischen 

Bibel Johannes Bretke und seine 

Helfer. Beiträge zur Kultur- und Kirchengeschichte 

Altpreuπens, Königsberg [Pr] und 

Berlin: Ost-Europa-Verlag, 1941, 432–433). 

Apie tai, kad patys tais∂ rankraßt^ ir dar 

nurod∂, kå reikia autoriui pataisyti, jie 

raßo 1590 06 01 laißke Pr∆sijos kunigaikßçiui 

(Falkenhahn 1941, 103–104). Iß laißko 

suΩinome, kad daugiausia pastab¨ kunigai 

dav∂ d∂l pamoksl¨ turinio ir formos. Taçiau 

nustatyti, kå ir kaip jie tais∂, neturint 

Postil∂s rankraßçio, deja, negalima. 

12 Ûr. Pierre-Marc de Biasi, „Genetin∂ kritika“, 

Daniel Bergaz, Pierre Barbéris, Pierre- 

Marc de Biasi, Marcelle Marini, Gisèle Valency, 

Literat∆ros analiz∂s kritini¨ metod¨ 

pagrindai, Vilnius: Baltos lankos, 1998, 42. 

13 Ferdinand Cohrs, „Register der Episteln 

und Evangelien“, D. Martin Luthers Werke. 

Kritische Gesamtausgabe 7. Die Deutsche 

Bibel, Weimar: Hermann Böhlaus Nachfolger, 

1931, 529–544. 


pati apimtis – Lk 1,39–56. Taigi Bretk∆nas pateikia viena eilute daugiau nei Vilentas, 

bet tiek pat, kiek numatyta Liuterio perikopi¨ såraße ir paΩym∂ta BNT. 

Iß kokio ßaltinio versta Bretk∆no prid∂toji Lk 1,56? Ar ji gali b∆ti imta iß BNT? 

Kad b∆t¨ lengviau palyginti, pirmiausia pateiksime ßiå Biblijos eilut´ iß ^vairi¨ 

ßaltini¨14 : 

BP II 260 1–3 Ir Maria pa∫ilikka pas ie kaip per ⁄⁄ tris Mene∫ius ⁄ potam wel ∫ugrinsa ⁄⁄ 

namie. 

BNT 

LB 16 

V 

G 

Ir pa∫silika Maria pas ie kaip per tris ⁄⁄ menus≥menesi 15 , ir≥patam 

∫ugrinsa ¢ing namus≥namup ∫awa. 

VND Maria bleib bey jr bey dreien monden, Darnach keret ∫ie widerumb 

heim. 

Mansit autem Maria cum illa quasi mensibus tribus et reversa est in 

domum suam. 

=Emeinen d‚ MariÅm sÂn aªtÎ ˜q m∂naq tre¡q, kaÁ Êpstrecen e˝q tØn oµkon aªt∂q. 

Lyginant ß^ BP sakin^ su atitinkamu BNT sakiniu, matyti, kad jis gerokai 

skiriasi nuo BNT, ir ne tik nuo pirminio jo varianto, bet ir nuo pataisytojo. Íie 

14 BNT cituojamas iß Jocheno D. Range’s ißßifruoto 

teksto (Jochen D. Range, Kommentierte 

Edition des Bandes 7 der altlitauischen 

Bibelübersetzung [Evangelien und Apostelgeschichte] 

von Joh. Bretke, Labiau 1580. Habilitationsschrift, 

Münster, 1992; toliau – 

Range KE). Cituojant vartojami tie patys 

Ωenklai (j¨ paaißkinimå Ωr. Range KE, VI), 

ißskyrus 2 rodykles: rodykl∂ ≥ reißkia, ^ 

kå Bretk∆no taisyta (paprastai v∂liau, jau 

perΩi∆rint vertimå (Spätkorrektur), o rodykl∂ 

÷ reißkia, iß ko taisyta raßant pagrindin^ 

tekstå (Sofortkorrektur). Kur reikia, 

papildoma informacija nurodoma ißnaßose. 

Liuterio Biblija cituojama iß kritinio 

Weimaro leidimo: D. Martin Luthers 

Werke. Kritische Gesamtausgabe 6. Die 

Deutsche Bibel, Weimar: Hermann Böhlaus 

Nachfolger, 1929. Íis Liuterio Biblijos leidimas 

(12 tom¨) yra Vokietijos Federacin∂s 

Respublikos dovana Lietuvi¨ kalbos 

institutui, gauta 1998 metais Greifswaldo 

universiteto Baltistikos instituto prof. 

Range’s ir Vokietijos ambasados Lietuvoje 

r∆pesçiu. D∂kojame uΩ suteiktå galimyb´ 

naudotis ßiuo leidimu. Vulgata ir graikißkasis 

Naujasis Testamentas cituojami iß 

Nestle-Aland Novum Testamentum Graece et 

Latine, Stuttgart: Deutsche Bibelgesellschaft, 

3 1994, naudojantis kritiniu aparatu. 

15 Taisyta tuoj pat (Range KE, 168), Ωodis 

menesi paraßytas paraßt∂je. 

16 Santrumpa LB rodo 1546 met¨ Liuterio 

Biblijos leidimå. Íis leidimas iß∂jo su paskutin∂mis 

Liuterio pataisomis, padarytomis 

1544 met¨ ruden^ ir Ωiemå. Jas po 

Liuterio mirties suk∂l∂ jam daug met¨ 

leidybos reikaluose talkin´s korektorius 

Georgas Röreris. Paskutin∂s Liuterio pataisos 

padarytos Laißke romieçiams ir 

abiejuose Laißkuose korintieçiams (Klaus 

Meiπ, Streit um die Lutherbibel. Sprachwissenschaftliche 

Untersuchungen zur neuhochdeutschen 

Standardisierung [Schwerpunkt 

Graphematik] anhand Wittenberger und 

Frankfurter Drucke, Frankfurt am Main 

etc.: Peter Lang, 1994, 43–50). Kanonin´ 

reikßm´ kaip labiausiai atitinkanti 1545 

met¨ leidimå po 1579-aisiais paskelbt¨ 

tikrinimo rezultat¨ (Saksonijos kurfiursto 

Augusto pavedimu tikrino Wittenbergo 

teologijos profesoriai P. Leyseris ir 

J. Schützas) gavo 1581 metais Wittenberge 

ißleista Liuterio Biblija (Paul Vogel, Eu- 




perikop∂se

skirtumai, ypaç nuo pirminio varianto, akivaizdΩiai rodo buvus ne tå pat^ vertimo 

ßaltin^. BNT Evangelijå pagal Lukå Bretk∆nas vert∂ iß lotynißkosios Vulgatos, 

o ßtai Postil∂s Lk 1,56 ßaltinis yra ne Vulgata, o Liuterio Biblija. Tai rodo ßie 

poΩymiai: 

1) Postil∂je ißlaikoma LB b∆dinga veiksnio ir tarinio vieta, t. y. veiksnys eina 

prieß tarin^ (plg. Ir Maria pa∫ilikka BP II 260 1 ir VND Maria bleib LB), tuo tarpu BNT 

randame Vulgatoje esançiå tarinio ir veiksnio konstrukcijå (plg. Ir pa∫silika Maria 

BNT; Mansit autem Maria V; =Emeinen d‚ MariÅm G); 

2) BP II 260 3 pavartotas suprieveiksm∂j´s inesyvas namie 17 , kuris atitinka LB 

heim, o BNT iß pradΩi¨ paraßyta prielinksnin∂ konstrukcija ing namus ∫awa pagal 

lot. in domum suam ar gr. e˝q tØn oµkon aªt∂q (v∂liau ji pakeista aliatyvu namup 

∫awa 18 ); 

3) prieveiksmis wel BP II 260 2 turi atitikmen^ tik LB – widerumb, tuo tarpu nei 

lotynißkame, nei graikißkame ßaltinyje jo atitikmens n∂ra; jo nerandame ir BNT; 

4) laiko prieveiksmis potam BP II 260 2 gali b∆ti atsirad´s tik verçiant LB esant^ 

Darnach, o ßtai BNT pirmiausia paraßytas jungtukas ir (vadinasi, pagal lot. et ar gr. 

kaº) ir tik v∂liau nubrauktas ir virßuj paraßyta patam 19 , taigi BNT pataisyta jau 

pagal LB, o gal ir pagal BP. 

Remiantis çia pateiktais duomenimis, galima daryti dvi ißvadas: 1) BP Lk 1,56 

versta iß Liuterio Biblijos, o ne iß Vulgatos kaip BNT; 2) Lk 1,56 n∂ra imta iß BNT, 

o rengiant Postil´ versta iß naujo. 

1.2. EE 149 perikop∂je Lk 1,26–38, skirtoje IN FESTO ANNVNCIATIO- ⁄⁄ nis 

Mariæ virginis, praleista Lk 1,36 antroji dalis, BP I 332 3–5 ji ^raßyta. BNT, V ir G 

ji taip pat yra. 

Iß kurio ßaltinio gali b∆ti ißverstas ßis BP perikop∂s fragmentas? Kad b∆t¨ 

lengviau palyginti, taip pat pateiksime viså Lk 1,36 iß BP, BNT, LB, V ir G bei 

esamå jos pus´ iß EE: 

ropäische Bibeldrucke des 15. und 16. Jahrhunderts 

in den Volkssprachen. Ein Beitrag 

zur Bibliographie des Bibeldrucks, Baden- 

Baden, 1962, 26). Pagrindiniu BNT vertimo 

ßaltiniu, ißskyrus Evangelijå pagal 

Lukå, taip pat laikomas ßitas 1546 met¨ 

leidimas ar juo sek´ v∂lesnieji, nors Bretk∆nas 

gali b∆ti r∂m´sis ir kai kuriais 

ankstesniaisiais leidimais (ißsamiai apie 

tai raßo Jochen D. Range Bausteine zur 

Bretke-Forschung. Kommentarband zur Bretke-Edition 

[NT]. Paderborn etc.: Ferdinand 

Schöningh, 1992, 79–98). 

17 Suprieveiksm∂jusi senojo inesyvo forma 

namie reikßme ‘namõ’ pavartota ir BNT 

Lk 7,10: kaip ¢∫ugrjsa ∫iu∫tieî ⁄⁄ namieÜ ≥ 

pareîa ∫iun∫tieî|pareîa pa∫lai. Ji gana 

plaçiai randama ir dabartin∂se lietuvi¨ 

tarm∂se. LKÛ VIII 530–531 pateikiama 

pavyzdΩi¨ iß BirΩ¨: man reikia gr^Ωt 

namiº; Pag∂gi¨ (Íilut∂s raj.): Aß namiº 

vaΩiuoju; Kabeli¨ (Var∂nos raj.): Parsive– 

Ωa namiº; taip pat iß liaudies dain¨ rinkini¨. 

18 Íis taisymas Range KE, 168 priskiriamas 

v∂lesniosioms korekt∆roms. 

19 Íis taisymas Range KE, 168 taip pat priskiriamas 

v∂lesniosioms korekt∆roms. 


EE 149 8–10 

Ir ∫chitai ⁄ El∫bieta gentaine tawa jra taipaieg ne∫cƒia ∫unumi ⁄ ∫enj= ⁄⁄ ∫te 

∫awa 

BP I 332 1–5 Ir ∫chitai ⁄ El∫bieta gentaine tawa ⁄ ira teipaieg nie∫cƒia ∫u= ⁄⁄ numi ⁄ 

∫eni∫teie∫awa ⁄ ir ∫chitai iei ira ⁄⁄ ∫che∫chtas meno ⁄ kuri ∫kelbama ira 

newai= ⁄⁄ ∫inga 

BNT 

LB 

V 

G 

A dabakes≥Schitai, ⁄⁄ Eli∫abetha≥El∫beta gentaine tawa, ¢ir ta≥ta 

teipaieg nie∫chcƒa ira ⁄⁄ ∫unumi ∫enibei≥∫enatweie ∫awa, a ∫chis menu ira 

∫che∫ch= ⁄⁄ tas anai kuri buwa ∫chaukima≥∫chaukema ne wai∫inga 

Vnd ∫ihe, Eli∫abeth deine gefreundte, i∫t auch ∫chwanger mit einem Son, 

in jrem alter, vnd gehet jtt im ∫ech∫ten mond, die im ge∫chrey i∫t, das 

∫ie vnfruchtbar ∫ey 

Et ecce Elisabeth cognata tua et ipsa concepit filium in senectute sua, et 

hic mensis est sextus illi, quae vocatur sterilis 

kaÁ ˝doÂ |Elisåbet Ô syggenºq soy kaÁ aªtÓ syneºlhfen yappleØn ®n g¸rei aªt∂q kaÁ 

o»toq mÓn ’ktoq ®stÁn aªtÎ tÎ kaloymnë steºrQ 

Kadangi ir ßis prid∂tasis BP fragmentas n∂ra tapatus BNT fragmentui, v∂l kyla 

klausimas, ar tai negali b∆ti naujas vertimas. 

BNT ßi Biblijos eilut∂s dalis ißversta tiksliai pagal Vulgatå, ißskyrus tik prijungiamojo 

sakinio ßalutiniame d∂menyje esançio veiksmaΩodΩio laikå: lotynißka 

praesens indicativi passivi forma vocatur BNT ißversta sud∂tine neveikiamosios 

r∆ßies b∆tojo kartinio laiko forma su esamojo laiko neveikiamuoju dalyviu buwa 

∫chaukima≥∫chaukema (o ne atitinkama esamojo laiko forma). BP ßalutinis d∂muo 

ißverstas taip pat pagal Vulgatå, tik dar tiksliau nei BNT: Postil∂je sutampa su V 

ir veiksmaΩodΩio sud∂tin∂s neveikiamosios r∆ßies formos laikas: vocatur V – ∫kelbama 

ira BP I 332 4 . Liuterio Biblija verçiant ßalutin^ BP d∂men^ nesiremta, nes BP 

prijungiamasis sakinys turi vienå, o LB du – I ir II laipsnio – ßalutinius d∂menis. 

Verçiant nesinaudota ir graikißkuoju ßaltiniu, kadangi ßiame pavartotas participium 

attributivum tÎ kaloymnë steºrQ. 

Íalutiniame BP ir BNT d∂menyje yra ir leksikos skirtumas: ∫kelbama BP I 332 4 – 

∫chaukima≥∫chaukema BNT. Ir vienas, ir kitas veiksmaΩodis pavartotas reikßme ‘laikyti, 

vadinti’. Íita reikßme Ωodis skelbti BP tepasitaiko tris kartus ir tik su b∆dvardΩiu 

nevaisinga: be min∂to pavyzdΩio, jis dar yra dviejuose pamoksluose: El∫bieta 

gen= ⁄⁄ taine tawa teipaieg nie∫chcƒia ira Sunumi kurri ∫kel= ⁄⁄ bama ira newai∫inga BP I 

339 20–21 ; ir ∫chitai iei ira ∫che∫chtas menu ⁄ ⁄⁄ kuri ∫kelbama ira ⁄ newai∫inga BP II 262 10 . 

Tokia paçia reikßme BP vartojamas ir veiksmaΩodis ßaukti, bet jau tik su daiktavardΩiais: 

nauiei pakwie∫ti Swetei e∫me mes pa= ⁄⁄ gonis ⁄ kurie nu e∫me ∫chaukiami 

krik∫chcƒonimis BP II 214 22 ; Bet Io∫ephas ira ⁄⁄ ∫chaukems Tiewu Kri∫taus ⁄ iog ghis i∫ch 

pri∫akimo ⁄⁄ Diewo ⁄ tureia ∫argu buti BP I 117 15 ir pan. 




perikop∂se

Pagrindin∂ prijungiamojo sakinio dalis BNT taip pat atitinka lotynißkåj^ (ir 

graikißkåj^) ßaltin^, tuo tarpu BP ji artimesn∂ jau ne Vulgatai, o Liuterio Biblijai, 

plg.: ir ∫chitai iei ira ⁄⁄ ∫che∫chtas meno BP I 332 3–4 ; vnd gehet jtt im ∫ech∫ten mond LB; 

et hic mensis est sextus illi V. È LB orientuoja dar du poΩymiai: 1) prieveiksmis 

∫chitai, atitinkantis LB jtt (BNT yra parodomasis ^vardis ∫chis, atitinkantis lot. hic 

ir gr. o»toq); 2) prijungiamojo sakinio atraminis Ωodis iei, einantis ne ßalia jungiamojo 

ΩodΩio kuri kaip BNT (çia anai kuri atitinka lot. illi, quae). Taçiau BP atraminis 

Ωodis iei LB atitikmens neturi, jis yra tik lotynißkame ir graikißkame ßaltinyje: 

V illi, G aªtÎ, tod∂l gali b∆ti paraßytas jau d∂l ßi¨ ßaltini¨ ^takos. 

Taigi lyginant Postil∂je Lk 1,36 prid∂tåj^ fragmentå su galimais vertimo ßaltiniais, 

matyti, kad BP prijungiamojo sakinio ßalutinis d∂muo verstas tiksliai pagal 

Vulgatå, o pagrindinis d∂muo – labiau laikantis LB. Tuo tarpu BNT viso sakinio 

vertimo pagrindas yra Vulgata. D∂l to tik∂tina, kad Bretk∆nas Lk 1,36 tr∆kstamåjå 

dal^ (taip pat kaip ir Lk 1,56) rengdamas Postil´ vert∂ iß naujo ir bent iß dviej¨ 

original¨, o ne nuraß∂ iß BNT. Juo labiau kad net ir ßalutiniame d∂menyje, verstame 

neabejotinai iß to paties ßaltinio – Vulgatos, tarp BP ir BNT yra trys skirtumai: 

leksikos, ΩodΩi¨ tvarkos ir morfologijos. 

1.3. Treçiåj^ prid∂jimå, esant^ Mt 4,9, gal∂tume skirti Bretk∆no prid∂t¨j¨ ΩodΩi¨ 

grupei, kadangi palyginti su EE teprid∂tas tik vienas Ωodis. Taçiau jis atstoja 

viså, nors ir trumpå, bet Vilento praleistå sakin^: 

EE 44 13–14 

8 

parode yamui wi∫∫as karali∫as ∫cho ⁄⁄ ∫wieta ir ∫chlowe an∆. 9 Tatai wi∫s tau 

d√∫iu 

BP I 265 18 – 8 

pa= ⁄⁄ rode iamui wi∫∫as ka= ⁄⁄ rali∫tas ∫cho ∫wieto ir ∫chlowe anu ⁄ 9 bilo= ⁄⁄ 

266 2 dams. Tatai wis taw do∫iu 

BNT 

LB 

V 

G 

8 

pa= ⁄⁄ rode iam wi∫sas karali∫tes semes ir iu ⁄⁄ ∫chlow¥. 9 Ir biloio iop. 

Tatai taw wis ⁄⁄ d√∫iu 

8 

ƒeiget jm alle Reich der Welt, vnd jre Herrligkeit, 9 Vnd ∫prach ƒu jm, 

Das alles wil ich dir geben 

8 ostendit ei omnia regna mundi et gloriam eorum 9 et dixit ei: Haec 

omnia tibi dabo 

8 deºknysin aªtˆ påsaq tÅq basileºaq to† køsmoy kaÁ tÓn døjan aªt©n 9 kaÁ eµpen 

aªtˆ? ta†tå soi pånta d√sv 

Íis prid∂jimas yra pernelyg trumpas, kad gal∂tume tiksliai nustatyti jo ßaltin^. 

Be to, tris ar keturis original¨ ΩodΩius (vok. Vnd ∫prach ƒu jm; lot. et dixit illi; gr. 

kaÁ eµpen aªtˆ) BP atitinka vienas – pusdalyvis bilodams. BNT, atvirkßçiai, visi 

ΩodΩiai ißlaikomi ir pateikiami tokia paçia tvarka kaip originaluose: Ir biloio iop. 


Nors Bretk∆nas Postil∂je Vilento spragå ißtaiso, bet jo pataisa ir vertimo vienetas 

yra skirtingo lygmens atitikmenys. 

Taigi Postil∂je prid∂t¨ fragment¨ – visos Lk 1,56 ir Lk 1,36 antrosios dalies – 

lyginamoji analiz∂ rodo, kad jie n∂ra nauja atitinkam¨ BNT fragment¨ redakcija, 

o naujas vertimas. Lk 1,56 versta iß Liuterio Biblijos, o tr∆kstamoji Lk 1,36 dalis – 

iß Liuterio Biblijos ir Vulgatos. Mt 4,9 pradΩioje esantis prid∂jimas neatspindi ne 

tik BNT, bet ir n∂ vieno originalo sakinio strukt∆ros. 

Kalbos vienetai iß min∂t¨ fragment¨ turi b∆ti laikomi Bretk∆no kalbos pavyzdΩiais 

ir nesiejami nei su Vilento EE, nei su BNT. 

2. BP PRALEISTOS BIBLIJOS EILUTÎS IR PRALEIDIMO PRIEÛASTYS. 

Lygindami BP ir EE tekstus, atvirkßçiå reißkin^ – praleidimå pastebime taip pat 

trijose BP perikop∂se: jose yra puse Biblijos eilut∂s maΩiau nei Vilento EE, nors 

BNT ir kituose ßaltiniuose jos yra. Eiluçi¨ fragment¨ tr∆ksta tik antrame BP tome 

ißspausdintose perikop∂se: 1) Jn 16,23–30 (BP II 94–96), 2) Mt 9,1–8 (BP II 451–452) 

ir 3) Mt 7,15–23 (BP II 306–308). 

Kokios prieΩastys gali b∆ti l∂musios praleidimus? Ar autorius apsiriko, ar eiluçi¨ 

ne^raß∂ såmoningai? 

Ir versdamas Naujåj^ Testamentå Bretk∆nas yra praleid´s teksto fragment¨: 

viså Jn 16,14, dal^ Mt 8,12, Lk 8,44, Jn 9,27, Apd 2,38 ir kt. Kai kurie j¨ taip ir liko 

nepasteb∂ti nei paties autoriaus, keletå kart¨ perΩi∆r∂jusio vertimå, nei rankraßt^ 

taisiusi¨ korektori¨ (Range 1992, 257–259). Postil∂je vienas kitas fragmentas gal∂jo 

„ißkristi“ dar ir d∂l spaustuv∂s kalt∂s. Pirmo tomo gale ißspausdintame klaid¨ 

atitaisyme yra ^d∂ti du praleidimai iß pamoksl¨ ir priraßytos nuorodos Adde BP I 

[432] bei Pridek BP I [433]. Antro tomo gale BP II [526–527] taip pat yra klaid¨ 

atitaisymas „Patai∫imas nuklidimu ⁄⁄ Antros Dalies“, taçiau jame n∂ra nurodytas 

kaip prid∂tinas n∂ vienas iß trij¨ min∂t¨ fragment¨. Vadinasi, jie liko nepasteb∂ti 

ir ißspausdinus knygå. Lyginamoji analiz∂ leidΩia daryti ißvadå, kad praleista ne 

d∂l spaustuv∂s kalt∂s – ßi¨ fragment¨ nebuvo spaudai pateiktame Postil∂s rankraßtyje. 

Iß koki¨ poΩymi¨ tai galime nustatyti? 

2.1. Jn 16,23–30, esançioje BP II 94–96 ir sakomoje PENKTOIE NEDELIOIE 

PO ⁄⁄ vveliku, kuri vvandinama ira Vocem iu- ⁄⁄ cunditatis, tr∆ksta Jn 16,26 pirmosios 

dalies: 

BP II 95 8–9 

EE 71 14–15 

BNT 

Ir nekalbu iumus ⁄ Kaip a∫ch norecƒio ⁄⁄ pra∫chiti Tiewa us ius. 

Toie dienoie pra= ⁄⁄ ∫chi∫it wardana mana. Ir ne kalbu yumus ⁄ ⁄⁄ idant 

e∫ch turiecƒo pra∫chiti Tiewa v∫ch yus. 

Ta diena pra= ⁄⁄ ∫chi∫ite mano Wardana. Ir ne ∫akau ⁄⁄ iumus, kaip≥iog 

e∫ch Tiewa usu ius pra= ⁄⁄ ∫chi∫iu. 




perikop∂se

1 pav. EE 71: beveik vienas po kitu eina ΩodΩiai mana; 

VUB, sign.: L R 1387. Fot. Virginija Valuckien∂ 

LB 

V 

G 

An dem ∫elbigen tage werdet jr bitten in meinem namen. Vnd ich ∫age 

euch nicht, das ich den Vater fur euch bitten wil, 

In illo die in nomine meo petetis, et non dico vobis quia ego rogabo 

Patrem de vobis; 

®n ®keºnë tÎ ÔmrQ ®n tˆ πnømatº moy a˝t¸sesue, kaÁ oª lgv Êm¡n Œti ®g◊ 

®rvt¸sv tØn patra perÁ Êm©n? 

Íeßioliktame Evangelijos pagal Jonå skyriuje pasakojama apie Kristaus pasiΩad∂jimå 

sugr^Ωti, duotå apaßtalams per Paskutin´ vakarien´. Jn 16,26 pirmoje dalyje 

minima konkreti Prisik∂limo diena, kai apaßtalai v∂l pamatys Krist¨, jau prisik∂lus^. 

Iß BP pateikiamos trumpos Biblijos ißtraukos n∂ra aißku, apie kokiå dienå 

kalbama, tod∂l gali susidaryti ^sp∆dis, kad Bretk∆nas ß^ sakin^ praleido såmoningai. 

Po perikop∂s einançiame pamoksle Prisik∂limo diena taip pat neakcentuojama, 

visas d∂mesys çia sutelktas kitam aktualiam dalykui – protestantißkam maldos 

supratimui ißd∂styti: kod∂l, kam ir kaip reikia melstis. 

Taçiau ßis praleidimas veikiausiai yra skaitymo klaida – „ßuolis nuo panaßaus 

prie panaßaus“, arba haplografija, kai akis, kitoje eilut∂je, daΩniausiai gretimoje, 


adusi panaß¨ Ωod^ ar j¨ grup´ skaito toliau ir praleidimo nepastebi 20 . Vilento EE 

71 14-oje ir 15-oje eilut∂je beveik vienas po kitu eina ΩodΩiai mana ir taßkas (çia 

baigiasi sakinys; plg. 1 pav.). Bretk∆nas, nuraß´s atkarpå, akimis v∂l gr^Ωo prie 

Vilento knygos, bet ne ^ tå paçiå vietå, kur baig∂, o d∂l panaßaus ΩodΩio perßoko 

eilute Ωemiau ir per∂jo prie kito sakinio. Kadangi d∂l perßokimo buvo praleistas 

visas sakinys, praleidimas tolesnio teksto gramatinei sandarai bei turiniui akivaizdΩiai 

nepakenk∂ ir turb∆t d∂l to liko nepasteb∂tas. 

2.2. Mt 9,1–8, esançioje BP II 451–452 ir sakomoje DEVVINOLIK: NEDEL: PO ⁄⁄ 

Schvventos Traices, tr∆ksta Mt 9,4 antros dalies: 

BP II 452 6 

EE 118 10–12 

BNT 

LB 

V 

G 

Bet i∫chwidens IE∫us du= ⁄⁄ mas iu ⁄ biloia. 

Bet i∫chwi= ⁄⁄ ds Ie∫us dumas y∆ ⁄ biloia. Kodrilei y∆s pikt ⁄⁄ dumoiet 

∫chirdi∫a y∆∫u? 

Bet≥O kaip Je∫us dumas iu ⁄⁄ regeio, biloio, Kodiel≥Kodel taip pikta 

du= ⁄⁄ moiat iu∫u ∫chirdi∫a? 

Da aber Jhe∫us jre gedancken ∫ahe, ∫prach er, Warumb denckt jr ∫o arges 

in ewren herten? 

Et cum vidisset Iesus cogitationes eorum, dixit: „Ut quid cogitatis mala 

in cordibus vestris? 

kaÁ ˝d◊n ∏ |Ihso†q tÅq ®nuym¸seiq aªt©n eµpen? applenatº ®nuyme¡sue ponhrÅ ®n ta¡q 

kardºaiq Êm©n; 

Bretk∆nas, praleid´s ß^ (visuose ßaltiniuose esant^) klausimå, prie veiksmaΩodΩio 

biloia prijungia toliau einançius kitos Biblijos eilut∂s – Mt 9,5 klausimus: 

Katratai ira pige∫ni ∫a= ⁄⁄ kiti? Tau ira tawa griekai atlei∫ti? alba ⁄⁄ ∫akiti ⁄ kelke∫i ir 

waik∫chcƒok. BP II 452 7–9 . Íiais klausiamaisiais sakiniais norima patikslinti jau kitus 

dalykus ir siekiama gauti kitokios informacijos nei BP tr∆kstamuoju Mt 9,4 sakiniu. 

Kadangi Mt 9,4 klausimas eina kaip atsakas ^ Raßto aißkintoj¨ murm∂jimå, 

eså J∂zus piktΩodΩiauja, ir yra kil´s perskaiçius t¨ aißkintoj¨ mintis, galima daryti 

prielaidå, kad autorius j^ praleido taip pat netyçia. Postil∂je prie veiksmaΩodΩio 

biloia prijungtasis sakinys EE prasideda kitoje eilut∂je po ΩodΩiu biloia (plg. 

2 pav.), taigi çia irgi perßokta ^ kitå eilut´ ir praleidus vienå klausimå pereita prie 

kito. Ir ßiuo atveju praleistas visas sakinys, nors Vilento knygos gretimose eilut∂se 

20 Apie perraßin∂jant tekstus pasitaikançias 

tokio tipo klaidas Ωr. Åapple˛Ò M. MÂˆ„Âapple, 

TÂÍÒÚÓÎÓ„Ëfl çÓ‚Ó„Ó á‡‚ÂÚ‡. êÛÍÓÔËÒÌ‡fl 

Úapple‡‰ËˆËfl, ‚ÓÁÌËÍÌÓ‚ÂÌËÂ ËÒÍ‡ÊÂÌËÈ Ë 

appleÂÍÓÌÒÚappleÛÍˆËfl ÓappleË„ËÌ‡Î‡, åÓÒÍ‚‡: ÅË·- 

ÎÂÈÒÍÓ-ÅÓ„ÓÒÎÓ‚ÒÍËÈ ËÌÒÚËÚÛÚ Ò‚.‡ÔÓÒÚÓ- 

Î‡ ÄÌ‰appleÂfl, 1996, 184–185; ÑÏËÚappleËÈ ãËı‡- 

˜Â‚, TeÍÒÚÓÎÓ„Ëfl. ç‡ Ï‡ÚÂappleË‡ÎÂ appleÛÒÒÍÓÈ 

ÎËÚÂapple‡ÚÛapple˚ ï-ïVII ‚ÂÍÓ‚, ãÂÌËÌ„apple‡‰: ç‡- 

ÛÍ‡, 1983, 71–72. 




perikop∂se

2 pav. EE 118: klausimas Kodrilei y∆s pikt ⁄⁄ dumoiet ∫chirdi∫a y∆∫u?, 

kur^ Bretk∆nas BP praleido; 


n∂ra panaßi¨ ΩodΩi¨ ar j¨ jungini¨ kaip EE 71 14–15 (Ωr. aukßçiau) ir EE 97 2–3 (Ωr. 

toliau). Ak^ suklaidinti gal∂jo ta paçia didΩiåja raide prasidedantis tolesnis 

klausimas. 

2.3. Mt 7,15–23, esançioje BP II 306–308 ir skaitomoje ASCHMOIE NEDELIOIE 

PO ⁄⁄ Schvventos Traices, tr∆ksta Mt 7,18 antros dalies, nors visuose ßaltiniuose ji 

yra. Reikia iß karto atkreipti d∂mes^ ^ tai, kad Vulgatos 1529 met¨ Wittenbergo 


(Wi) leidime pirma ir antra Mt 7,18 dalys sukeistos vietomis. Vadinasi, ßi Biblijos 

eilut∂ lotynißkuose ßaltiniuose tur∂jo bent du variantus ir gal∂jo sukelti tam tikros 

painiavos: 

BP II 307 4–5 

EE 97 2–4 

BNT 

LB 

V 

Wi 

G 

Geras medis negal pikto wai∫iaus ⁄⁄ ne∫chti. 

Gieras medis negal pikta ⁄⁄ wai∫iaus atne∫chti. A piktas medis negal 

giera ⁄⁄ wai∫aus atne∫chti. 

Gieras≥Geras Medis ne gal pikto wai∫iaus ⁄⁄ ne∫chti. Ir piaulingas Medis 

ne gal ⁄⁄ giero≥gero wai∫iaus ne∫chti. 

Ein guter Bawm kan nicht arge Fr¯chte bringen, Vnd ein fauler Bawn, 

kan nicht gute Fr¯chte bringen. 

non potest arbor bona fructus malos facere, neque arbor mala fructus 

bonos facere. 

non potest arbor mala bonos fructus facere neque arbor bona malos 

fructus facere. 

oª d¥natai dndron ΩgauØn karpoÂq ponhroÂq poie¡n oªd‚ dndron saprØn 

karpoÂq kaloÂq poie¡n. 

Ir prieß tai einanti Mt 7,17 sudaryta iß dviej¨ sakini¨, kuri¨ viename taip pat 

kalbama apie gerå med^ ir gerå vaisi¨, o kitame apie blogå med^ ir blogå vaisi¨, 

tod∂l Mt 7,18 antrasis sakinys apie blogå med^ gal∂jo b∆ti praleistas per neapsi- 

Ωi∆r∂jimå. Juo labiau kad EE 97 antra ir treçia eilut∂ prasideda vienodai: wai∫iaus 

atne∫chti EE 97 2 ir wai∫aus atne∫chti EE 97 3 (abiem atvejais çia baigiasi sakinys; plg. 

3 pav.). Skaitydamas Vilento tekstå, Bretk∆nas taip pat gali b∆ti perßok´s iß vienos 

eilut∂s ^ kitå. Galimyb∂ praleisti çia dar didesn∂, nes toliau abiejose eilut∂se beveik 

vienas po kitu atspausdinti ΩodΩiai medis. Be to, abi eilut∂s baigiasi tuo paçiu 

ΩodΩiu giera. Kadangi vienodai baigiasi ir prasideda antra ir treçia eilut∂, nuraßius 

antrå, Ωvilgsnis gal∂jo ißkart perßokti prie ketvirtosios. Taigi Bretk∆nas çia gali 

b∆ti praleid´s ir viså treçiå ßio puslapio eilut´. Íis praleidimas laikytinas kita 

panaßia skaitymo klaid¨ atmaina, vadinama parablepsiu („Ωvilgsniu ^ ßonå“). 

Vadovaudamiesi nuostata, kad rastå skirtumå nesåmoningu galime laikyti tik 

tada, kai ißbandytos visos galimyb∂s paaißkinti j^ kaip såmoningå 21 , turime 

konstatuoti, kad vis¨ trij¨ min∂t¨ Biblijos eiluçi¨ fragment¨ praleidimas Postil∂je 

n∂ra såmoningas reißkinys. J^ nul∂m∂ specifin∂s skaitymo klaidos – perßokimas 

iß vienos eilut∂s ^ kitå arba ir visos eilut∂s praleidimas. Jn 16,26 pirmoji 

dalis ir Mt 9,4 antroji dalis BP praleistos d∂l to, kad skaitant Vilento EE perßokta 

21 ÑÏËÚappleËÈ ãËı‡˜Â‚, TeÍÒÚÓÎÓ„Ëfl. äapple‡ÚÍËÈ 

Ó˜ÂappleÍ, åÓÒÍ‚‡-ãÂÌËÌ„apple‡‰: ç‡ÛÍ‡, 1964, 24. 




perikop∂se

3 pav. EE 97: vienoda dviej¨ eiluçi¨ pradΩia wai∫iaus atne∫chti ir pabaiga giera; 


^ gretimå eilut´ d∂l joje esançi¨ panaßi¨ ΩodΩi¨ ir raidΩi¨. Mt 7,18 antrosios 

dalies praleidimo prieΩastis panaßi, tik çia d∂l vienodos pradΩios ir pabaigos 

gali b∆ti praleista visa eilut∂. 

Kå rodo ßie teksto istorijos faktai? Praleidimai (ypaç Jn 16,26 ir Mt 7,18) leidΩia 

daryti tris ißvadas: 1) Biblijos eiluçi¨ fragmentai gal∂jo b∆ti praleisti tik rengiant 

BP rankraßt^, tod∂l priskirtini paçiam Bretk∆nui, o ne spaustuvininkui (spaustuvininkas 

rinko iß BP rankraßçio, o ne iß EE); 2) perraßyt¨ perikopi¨ nei Bretk∆nas, 

nei BP rankraßt^ tur∂j´ ^vertinti Pr∆sijos kunigaikßçio paskirti kunigai ißtisai nelygino 

su Vilento EE ir kitais ßaltiniais; 3) perikopes Bretk∆nas tikrai perraßin∂jo 

b∆tent iß ßitos Vilento liturgini¨ skaitini¨ knygos. 

Taigi Bretk∆nas yra tris kartus Biblijos eiluçi¨ (ar j¨ fragment¨) prid∂j´s ir tris 

kartus praleid´s. Abiem atvejais çia galiot¨ principas, kad ilgesnis variantas yra 

vertingesnis: longior lectio potior. D∂l praleidim¨ negalime kaltinti Bretk∆no atsainokai 

rengus Postil´. Tai daΩnas reißkinys, pasitaikantis perraßin∂jant ir religinius, 

ir nereliginius tekstus. Íis pamoksl¨ rinkinys – labai stora knyga (I t. 433 p., 

II t. 527 p.; iß viso joje yra 134 697 ΩodΩi¨ formos) ir rengta remiantis keliais 

ßaltiniais. Kai tenka Ωi∆r∂ti çia ^ vienå, çia ^ kitå knygå, çia v∂l gr^Ωti prie pagrindinio 

teksto, toki¨ dalyk¨ sunku ißvengti. Kaip min∂ta, Biblijos eiluçi¨ fragment¨ 

tr∆ksta tik antro BP tomo perikop∂se, taigi netikslumus gal∂jo lemti jau kiek 


susilpn∂j´s d∂mesys. Vilentas, savo vertimui atidav´s „kone 10 kruopßtaus darbo 

met¨“, vyl∂si, kad jam darbas pavyko: „r∆pestingas tekst¨ sulyginimas tai parodys“ 

(EE III) 22 . Be to, EE kaip ir BP buvo perΩi∆r∂j´ didel´ patirt^ turintys kalbos 

mokovai ir teologijos specialistai, taçiau ir çia praleidim¨ neißvengta 23 . 

Postil∂je prid∂t¨ fragment¨ (visos Lk 1,56 ir Lk 1,36 antrosios dalies) lyginamoji 

analiz∂ parod∂, kad jie n∂ra atitinkam¨ BNT fragment¨ nuoraßas, o naujas vertimas. 

Lk 1,56 versta iß Liuterio Biblijos, o tr∆kstamoji Lk 1,36 dalis – iß Liuterio 

Biblijos ir Vulgatos. Mt 4,9 esantis prid∂jimas neatspindi ne tik BNT, bet ir n∂ 

vieno originalo sakinio strukt∆ros. Tuo ßie fragmentai siejasi su viena iß Postil∂je 

prid∂t¨ perikopi¨ – Mt 3,13–17: ji taip pat n∂ra imta iß BNT, o versta iß naujo. Jos 

pagrindinis vertimo ßaltinis irgi Liuterio Biblijos 1546 met¨ leidimas ar juo sek´ 

v∂lesnieji, taçiau pasiΩi∆r∂ta ir ^ Vulgatå ar graikißkåj^ NT. Íie sutapimai tarp 

prid∂tosios perikop∂s ir prid∂t¨j¨ Biblijos eiluçi¨ nubr∂Ωia krypt^, kuria tur∂t¨ 

vykti tolesni tyrimai. Ûinant, kad pildydamas Vilento perikopes Bretk∆nas nesinaudojo 

savo Biblijos vertimu, reikia nustatyti, ar juo r∂m∂si bent redaguodamas 

nusiraßomus Vilento tekstus. 

Íaltiniai: 

BNT – [Jonas Bretk∆nas,] NAVIAS TESTAMENTAS. Ing Lietuwi∫chka Liesuwj perra-∫chitas. 

per Iana Bretkuna Labguwos Plebona. 1580. BNT faksimilinis perspaudas: NAVIAS 

TESTAMENTAS Ing Lietuwi∫chka Liesuwj perra∫chitas. per Iana Bretkuna Labguwos Plebona. 

1580. DAS NEUE TESTAMENT in die litauische Sprache übersetzt von Johann Bretke, Pastor 

zu Labiau 1580. Faksimile der Handschrift, Band 7 und 8, Labiau i. Pr. 1580, hrsg. von Jochen 

D. Range und Friedrich Scholz, Paderborn etc.: Ferdinand Schöningh, 1991. Cituojama 

iß: Range KE. 

BP I – [Jonas Bretk∆nas,] POSTILLA Tatai e∫ti Trumpas ir Pra∫tas I∫chguldimas Euangeliu ⁄ 

∫akamuiu Basnicƒoie Krik∫chcƒioni∫chkoie ⁄ n√g Aduento ik Wæliku. Per Iana Bretkuna 

Lietuvos Plebona Karaliaucƒiuie Pru∫√∫u. I∫∫paude Karaliaucƒiuie Iurgis O∫terbergeras. 

Mæta Pono 1591. 

BP II – [Jonas Bretk∆nas,] POSTILLA tatai e∫ti Trumpas ir Pra∫tas I∫chguldimas Euangeliu ⁄ 

∫akamuiu Basnicƒoie Krik∫chcƒioni∫chkoie ⁄ n√g Wæliku ik Aduento. Per Iana Bretkuna 

Lietuvos Plebona Karaliaucƒiuie Pru∫√∫u. I∫∫pau∫ta Karaliaucƒiuie ⁄ Iurgio O∫terbergero. 

Mæta Pono 1591. 

EE – [Baltramiejus Vilentas,] Euangelias bei Epi∫tolas ⁄ Nedeliu ir ∫chwentuju dieno∫u ∫kaitomo∫ias 

⁄ Basnicƒo∫u Chrik∫cƒoni∫chko∫u ⁄ pilnai ir wiernai pergulditas ant Lietuwi∫chka 

Sƒodƒia ⁄ per Baltramieju Willenta ⁄ Plebona Karalaucƒui ant Schteindama. Priegtam ⁄ 

ant gala priedeta jra Hi∫toria apie muka ir ∫merti Wie∫chpaties mu∫u Ie∫aus Chri∫taus 

22 Regina KoΩeniauskien∂, XVI–XVIII amΩiaus 

prakalbos ir dedikacijos, Vilnius: Mokslas, 

1990, 85–86. 

23 Ar praleidim¨ yra ir tose EE perikop∂se, 

kurios nepatekusios ^ BP, ßiuo metu dar 

nenustatyta. 




perikop∂se

pagal kieturiu Euangeli∫tu. I∫ch∫pau∫tas Karalaucƒui per Iurgi O∫terbergera ⁄ Metu 

M. D. LXXIX. [1579]. 

G – Graikißkas Naujasis Testamentas. Cituojama iß: Nestle-Aland, Novum Testamentum 

Graece et Latine, Stuttgart: Deutsche Bibelgesellschaft, 3 1994. 

LB – Luther, Martin, Das Newe Te∫tament Deutƒ∫ch. Vuittemberg. 1546. Cituojama iß: Luther, 

Martin, Werke. Kritische Gesamtausgabe 6 Die Deutsche Bibel, Weimar: Hermann 

Böhlaus Nachfolger, 1929. 

R ANGE, JOCHEN D., KE – Jochen D. Range, Kommentierte Edition des Bandes 7 der altlitauischen 

Bibelübersetzung. Evangelien und Apostelgeschichte, von Joh. Bretke, Labiau 1580. 

Habilitationsschrift, vorgelegt dem Fachbereich 13 Romanistik ⁄ Slavistik der Westfälischen 

Wilhelms-Universität Münster, 1992. 

V – Vulgata. Cituojama iß: Nestle-Aland, Novum Testamentum Graece et Latine, Stuttgart: 

Deutsche Bibelgesellschaft, 3 1994. 

Literat∆ra: 

A LEKNAVIÇIENÎ, ONA, 1998 a : „Jono Bretk∆no Postil∂s perikopi¨ autoryst∂: ‘Kosanies’ 

ßaltiniai“, LKK 39, 39–80. 

A LEKNAVIÇIENÎ, ONA, 1998 b : „Jono Bretk∆no Postil∂s perikopi¨ autoryst∂: Mt 3,13–17 

ßaltiniai“, Blt 5 priedas, 5–45. 

A MBRAZAS, SAULIUS; ONA ALEKNAVIÇIENÎ, VYTAUTAS ZINKEVIÇIUS, 1998: „Istorinis 

lietuvi¨ kalbos Ωodynas ir sen¨j¨ raßt¨ kompiuterizavimas“, LKK 39, 192–210. 

B IASI, PIERRE-MARC DE, 1998: „Genetin∂ kritika“, Daniel Bergaz, Pierre Barbéris, Pierre- 

Marc de Biasi, Marcelle Marini, Gisèle Valency, Literat∆ros analiz∂s kritini¨ metod¨ pagrindai, 

Vilnius: Baltos lankos. 

B RETKÔNAS, JONAS, 1983: Rinktiniai raßtai, pareng∂ Jonas Palionis, Julija Ûukauskait∂, 

Vilnius: Mokslas. 

C OHRS, FERDINAND, 1931: „Register der Episteln und Evangelien“, D. Martin Luthers 

Werke. Kritische Gesamtausgabe 7. Die Deutsche Bibel, Weimar: Hermann Böhlaus Nachfolger, 

529–544. 

F ALKENHAHN, VIKTOR, 1941: Der Übersetzer der litauischen Bibel Johannes Bretke und seine 

Helfer. Beiträge zur Kultur- und Kirchengeschichte Altpreuπens, Königsberg (Pr) und Berlin: 

Ost-Europa-Verlag. 

H EUSSI, KARL, 18 1991: Kompendium der Kirchengeschichte, Tübingen: Mohr. 

K OΩ ENIAUSKIENÎ, REGINA, 1990: XVI–XVIII amΩiaus prakalbos ir dedikacijos, Vilnius: 

Mokslas. 

Lietuvi¨ literat∆ros istoriografijos chrestomatija. Iki 1940 m., pareng∂ Leonas Gineitis, Vilnius: 

Vaga, 1988. 

ã àïÄóÖÇ, Ñåàíêàâ, 1964: TeÍÒÚÓÎÓ„Ëfl. äapple‡ÚÍËÈ Ó˜ÂappleÍ, åÓÒÍ‚‡–ãÂÌËÌ„apple‡‰: ç‡ÛÍ‡. 

ã àïÄóÖÇ, Ñåàíêàâ, 1983: TeÍÒÚÓÎÓ„Ëfl. ç‡ Ï‡ÚÂappleË‡ÎÂ appleÛÒÒÍÓÈ ÎËÚÂapple‡ÚÛapple˚ ï–ïVII ‚Â- 

ÍÓ‚, ãÂÌËÌ„apple‡‰: ç‡ÛÍ‡. 


MAΩVYDAS, MARTYNAS, 1993: Katekizmas ir kiti raßtai. Vilnius: Baltos lankos. 

å ÖñÉÖê, Åêûë å . , 1996: íÂÍÒÚÓÎÓ„Ëfl çÓ‚Ó„Ó á‡‚ÂÚ‡. êÛÍÓÔËÒÌ‡fl Úapple‡‰ËˆËfl, ‚ÓÁÌËÍÌÓ- 

‚ÂÌËÂ ËÒÍ‡ÊÂÌËÈ Ë appleÂÍÓÌÒÚappleÛÍˆËfl ÓappleË„ËÌ‡Î‡, åÓÒÍ‚‡: ÅË·ÎÂÈÒÍÓ-ÅÓ„ÓÒÎÓ‚ÒÍËÈ ËÌÒÚË- 

ÚÛÚ Ò‚.‡ÔÓÒÚÓÎ‡ ÄÌ‰appleÂfl. 

M EIπ, KLAUS, 1994: Streit um die Lutherbibel. Sprachwissenschaftliche Untersuchungen zur 

neuhochdeutschen Standardisierung (Schwerpunkt Graphematik) anhand Wittenberger und 

Frankfurter Drucke, Frankfurt am Main etc.: Peter Lang. 

Neues Bibel-Lexikon 11 [Obadja – Qudschu], Zürich und Düsseldorf: Benziger Verlag, 1997. 

R ANGE, JOCHEN D . , 1992: Bausteine zur Bretke-Forschung. Kommentarband zur Bretke-Edition 

(NT), Paderborn etc.: Ferdinand Schöningh. 

R HESA, L[UDWIG] J[EDIMIN] , 1816 a : Ge∫chichte der litthaui∫chen Bibel. Ein Beytrag ƒur 

Religionsge∫chichte der Nordi∫chen Völker, Königsberg: Hartung∫chen Hofbuchdruckerei. 

R HESA, L[UDWIG] J[EDIMIN] , 1816 b : „Vorrede“, BIBLIA, Tai e∫ti: Wi∫∫as Sƒwentas Rástas 

Séno ir Naujo Te∫tamento [...], Karalauczuje. 

U LÇINAIT∂, EUGENIJA, 1986: „Antikos poveikis lotynißkai S. Rapolionio k∆rybai“, Stanislovas 

Rapolionis, sudar∂ Eugenija Ulçinait∂, Juozas Tumelis, Vilnius: Mokslas. 

V OGEL, PAUL, 1962: Europäische Bibeldrucke des 15. und 16. Jahrhunderts in den Volkssprache. 

Ein Beitrag zur Bibliographie des Bibeldrucks, Baden-Baden. 


DIE HINZUGEFÜGTEN UND AUSGELASSENEN BIBELVERSE 

IN DEN PERIKOPEN DER POSTILLA VON JOHANN BRETKE 


Im Artikel werden zwei Arten der Unterschiede zwischen den Perikopen der Postilla 

(BP) von Johann Bretke (Jonas Bretk∆nas) und Euangelias bei Epistolas (EE) von Bartholomäus 

Willent (Baltramiejus Vilentas) untersucht: das Hinzufügen und Auslassen von Bibelversen. 

In der Zahl der Bibelverse und ihrer Länge weisen 6 Perikopen Unterschiede auf: In der 

Postilla sind an drei Stellen (Lk 1,56; Lk 1,36; Mt 4,9) Verse oder deren Fragmente hinzugefügt; 

Auslassungen kommen auch dreimal vor (Jn 16,26; Mt 7,18; Mt 9,14), und das nur 

im zweiten Teil. 

Im Artikel werden die Hauptquellen der hinzugefügten Verse festgestellt und die Möglichkeit 

ihrer Übernahme aus dem bereits durch Bretke übersetzten Neuen Testament 

(BNT) untersucht. 

Der Vers Lk 1,56 ist aus der Luther-Bibel von 1546 übersetzt worden. Das hinzugefügte 

Fragment des Lk 1,36 wurde aus zwei Quellen übersetzt: der Vulgata und der Luther-Bibel. 

Zum Vers Mt 4,9 ist nur ein Wort hinzugefügt worden, doch es entspricht einem ganzen, 

zwar kurzen, durch Willent ausgelassenen Satz. Das Wort bilodams hat in keinem der dem 

Vergleich unterzogenen Grundtexte eine formale Entsprechung. 




perikop∂se

Die vergleichende Analyse macht deutlich, daπ diese Bibelverse bei der Aufarbeitung 

der Postilla von neuem übersetzt und nicht aus dem BNT übernommen wurden. 

Die in der Postilla vorkommenden Auslassungen (Jn 16,26; Mt 7,18; Mt 9,14) stellen 

keine bewuπte Erscheinung dar. Das sind typische Lesefehler (Haplographie und Parablepsis), 

die bereits bei der Niederschreibung des Manuskripts der Postilla entstanden sein 

könnten. 

O NA ALEKNAVIÇIENÎ Gauta 1999 m. balandΩio 1 d. 




elektroninis paßtas: onalekn@ktl.mii.lt 



ISSN 1392–737X 


Lietuvi¨ kalbos institutas, 


Simonas Daukantas – 

Motiejaus Valançiaus raßtininkas 

Motiejus Valançius 1853 metais Vilniuje, Abraomo Dvorçiaus spaustuv∂je, ißleido 

knygå øIWATAS JEZAUS KRISTAUS. WIESZPATIES MUSU. ARBA ISTORI- 

JE NAUJOJE ISTATIMA 1 . Lietuvos bibliografijoje nurodyta, kad Lietuvos moksl¨ 

akademijos bibliotekoje (LMAB) yra ißlik´s ir originalus ßio leidinio rankraßtis 2 . 

Pastaruoju metu rankraßt^ tyrin∂jo Zita Medißauskien∂, ji atkreip∂ d∂mes^ ^ kai 

kurias vietas, buvusias ißbrauktas ir nepatekusias ^ spausdinamå knygå d∂l cenz∆ros 

priekabi¨3. Ji net paskelb∂ fotografuot¨ rankraßçio puslapi¨4, taçiau nenurod∂, 

kad rankraßtis iß tikr¨j¨ paraßytas ne Valançiaus raßysena. 

Vien pasklaidΩius rankraßt^ darosi akivaizdu, kad paties Valançiaus ranka paraßytas 

tik antraßtinis puslapis, dviej¨ puslapi¨ „Praka¬ba“ ir „Rodikle“ (VaøR 1, 

3–4, 283–289). DidΩiausioji rankraßçio dalis, iß viso apie 234 puslapiai, paraßyta 

kito Ωmogaus – Simono Daukanto – raßysena (p. 5–106 ir 151–282). Valançius 

tekstå tik nemaΩai tais´s. Taip pat matyti, kad dar vienas 44 puslapi¨ pluoßtas 

(p. 107–151) perraßytas kol kas neidentifikuotu braiΩu. 

Pasteb∂jus, kad ßitas rankraßtis raßytas ne Valançiaus ranka, kad tai iß esm∂s 

Daukanto rankraßtis, nors ir pasiraßytas Motiejaus Valançiaus pavarde, atsirado 

poreikis nustatyti individual¨ Valançiaus ir Daukanto santyk^ su ßiuo tekstu. Tai 

leist¨ toliau tikslinti, pildyti jau Ωinomus duomenis apie Daukanto ir Valançiaus 

1 [Motiejus Valançius,] øIWATAS JEZAUS 

KRISTAUS. WIESZPATIES MUSU. ARBA 

ISTORIJE NAUJOJE ISTATIMA, ISZSPAUS- 

TA WILNIUJ, SPAUSTUWIEJ A. DWORCZIAUS, 

1853 (toliau – VaøS). 

2 [Motiejus Valançius,] øIWATAS JEZAUS KRI- 

STAUS. Wieszpaties musu. Arba Istorije Naujoje 

Istatima, iszspausta Wilniuj Spaustuwiej 

N. N. 1853 (rankraßtis saugomas LMAB, 

sign.: f. 18 – 57; toliau – VaøR). 

3 Zita Medißauskien∂, „Lietuvißk¨ knyg¨ cenz∆ravimas 

(XIX amΩiaus ketvirtasis–septintasis 

deßimtmeçiai)“, Lt 2, 1996, 59, 60. 

4 Zita Medißauskien∂, „Lietuvißka knyga carin∂s 

cenz∆ros br∆zgynuose (XIX a. pirmoji pus∂)“, 

Knygotyra 25(32), 1998 a , 321; Zita Medißauskien∂, 

Rusijos cenz∆ra XIX a. viduryje, 

Kaunas: Vytauto DidΩiojo universitetas, 

1998 b , 241, 244. 

85 Simonas Daukantas — 

Motiejaus Valançiaus raßtininkas

1 pav. VaøR 72: Daukanto raßytame tekste Valançius ^terp∂ Ωod^ mini; 

Daukantui netipißka hiperafrikata sergåczi; 

LMAB, sign.: f. 18 – 57. Fot. Virginija Valuckien∂ 

bendradarbiavimo pob∆d^ tais 1850–1855 metais, kai Valançiaus globojamas ir 

remiamas Daukantas gyveno Varniuose. 

Pirmiausia kyla klausimas, ar tai tikrai paties Valançiaus darbas, Daukanto tik 

nuraßytas, ir ar kartais negalima jo laikyti Daukanto k∆riniu. Valançiaus ranka 

paraßytoje pratarm∂je aißkiai tvirtinama, kad „Noriedamas tada aweles sawa juoba 

apszwie∫ti, para∫ziau tå kningå [...]. Ra∫ziau Warniusi 1853. metusi. Motiejus 

Wo¬onczewskis Wiskupas“ (VaøR 3–4). 

Vis¨ pirma atkreiptinas d∂mesys ^ Valançiaus taisymus. Ryßkiau jis koregavo 

Daukanto raßytå tekstå ßiose vietose: p. 5, 12, 14, 15, 25, 27, 28, 31, 34, 37, 38, 39, 


2 pav. VaøS 60: vieta, maΩdaug atitinkanti VaøR 72, kur Valançius buvo ^terp´s mini; 

çia yra ir Daukantui netipißka hiperafrikata sergåczi; 

LMAB, sign.: LK 19 ⁄ 79, Inv. Nr. 7721 ⁄ 649227. Fot. Virginija Valuckien∂ 

40, 47, 48, 50, 53, 54, 56, 58, 61, 62, 69, 70, 72, 73, 74, 77, 81, 82, 85, 86, 90, 94, 95, 

153, 154, 156, 157, 158, 166, 180, 198, 203, 205, 207, 214, 216, 217, 218, 222, 224, 225, 

232, 241, 245, 252, 253, 256, 265, 267, 278. Taisym¨ ir korekcij¨ esama vos ne kas 

kelintame puslapyje, tad matyti, jog Valançius perskait∂ viså Daukanto perraßytå 

rankraßt^, patais∂, kas ir kur jam atrod∂ reikalinga. Elg∂si kaip su savo paties darbu. 

Taisym¨ b∆ta ^vairi¨. Kai kurie rodo Valançi¨ taisius Daukanto klaidå. PavyzdΩiui, 

Daukantui (Da) pasitaik∂ praleisti kok^ Ωod^ – su didi ∏moniu eje 72, o 

Valançiaus (Va) ißtaisyta su didi mini ∏moniu eje (plg. 1 ir 2 pav.). Panaßiai 



Da szwentomis dienomis ipatingaj turem gieraj ir gielbieti artimå 85, o Va szwentomis 

dienomis ipatingaj turem gieraj dariti ir gielbieti artimå. Íios klaidos liudija, kad 

Daukantas tik nuraßin∂jo, o ne k∆r∂ savarankißkå tekstå. 

Taip pat b∆dinga nuraßin∂jimo klaida yra kokio nors ΩodΩio ar teksto atkarpos 

netyçinis pakartojimas, vadinamoji ditografija 5 . PavyzdΩiui, Da wiena wiena motriszkie 

81, Va wiena ‹wiena› 6 motriszkie; Da Jej tada asz Wieszpatiu. Jei tada asz Wieszpatiu 

ir mokitoju budamas 154, Va ‹Jej tada asz Wieszpatiu.› Jei tada asz Wieszpatiu 

ir mokitoju budamas; Da nuwi¬ka nuwi¬ka Wieszpaties wisus drabu∏ius 207, Va nuwi¬ka 

‹nuwi¬ka› Wieszpaties wisus drabu∏ius. Vienas pavyzdys net leidΩia atkurti buvusio 

originalaus juodraßçio, nuo kurio nuraßin∂jo Daukantas, vienos eilut∂s ilgumå ir 

formå. Daukantas paraß´s: kielies giwas ir iszeje garbingaj isz graba. Tujaus suwirpieje 

ir iszeje garbingaj isz graba. Tujaus suwirpieje Øiame, nes Anio¬as Diewa nuØengie 252– 

253; Valançius vienå sakin^ ißbrauk´s: kielies giwas ir iszeje garbingaj isz graba. ‹Tujaus 

suwirpieje ir iszeje garbingaj isz graba.› Tujaus suwirpieje Øiame, nes Anio¬as 

Diewa nuØengie. Juodraßçio eilut∂s ßioje vietoje tegal∂jo b∆ti taip ißsid∂sçiusios: 

[...] kielies giwas/ 

ir iszeje garbingaj isz graba. Tujaus suwirpieje/ 

Øiame, nes Anio¬as Diewa nuØengie [...] 

Tik taip galima paaißkinti Daukanto klaidå – susipainioj´s tur∂jo netyçia nuraßyti 

tå paçiå eilut´ antrå kartå. Toks bent vienos ißtisos juodraßçio eilut∂s rekonstravimas 

leidΩia ß^ tå spr´sti ir apie jo pob∆d^. Toje eilut∂je buvo 48 Ωenklai (su 

tarpeliais). Daukanto nuoraße eilut∂s yra paprastai iß 40–45 Ωenkl¨, tad kiek trumpesn∂s 

nei originale. Vadinasi, originalas buvo arba raßytas ant platesnio formato 

popieriaus, arba glaustesne raßysena (nuoraßo popierius yra tradicinio såsiuvinio 

formato). Íiaip jau Valançiaus raßysena ir yra glaustesn∂ uΩ Daukanto. 

Yra ir daugiau tik∂tin¨ Daukanto nuraßin∂jimo klaideli¨, bet j¨ Valançius, 

skaitydamas nuoraßå, nepasteb∂jo. PavyzdΩiui, Da nes JEZUSUS Kristusuj uØgimus 

32 (spaudinyje klaida jau ißtaisyta: nes JEZUSUJ Kristusuj uØgimus VaøS 28); Da Jr 

tejp dalej mita 37 (spaudinyje pataisyta: Ir tejp dajlej mita VaøS 32); Da isz naujej 

pardutu [pardurtu – G. S.] koju ir ranku Jo tek cziurkszliu szwencziausis kraujas 225 

(spaudinyje VaøS liko nepataisyta: isz naujej pardutu koju ir ranku Jo tek cziurkszliu 

szwencziausis kraujas 215). Ir ßie netikslumai liudija, kad Daukantas tik nuraßin∂jo, 

o ne k∆r∂ tekstå tuo metu, kai raß∂. 

Toliau reikia stengtis nustatyti, ar Daukantas nuraßin∂jo buvus^ savo paties, ar 

Valançiaus juodraßt^. Kitaip sakant, svarbu ißsiaißkinti, kam gi skirtina pirminio 

5 Plg. Åapple˛Ò M. MÂˆ„Âapple, TÂÍÒÚÓÎÓ„Ëfl çÓ‚Ó„Ó á‡- 

‚ÂÚ‡. êÛÍÓÔËÒÌ‡fl Úapple‡‰ËˆËfl, ‚ÓÁÌËÍÌÓ‚ÂÌËÂ 

ËÒÍ‡ÊÂÌËÈ Ë appleÂÍÓÌÒÚappleÛÍˆËfl ÓappleË„ËÌ‡Î‡, åÓÒ- 

Í‚‡: ÅË·ÎÂÈÒÍÓ-ÅÓ„ÓÒÎÓ‚ÒÍËÈ ËÌÒÚËÚÛÚ 

Ò‚.‡ÔÓÒÚÓÎ‡ ÄÌ‰appleÂfl, 1996, 185. 

6 Çia ir toliau tokios formos smailieji skliaustai 

rodo ißbrauktå tekstå. 


originalo (tad ir apskritai knygos teksto) autoryst∂, verifikuoti, ar Valançius tikrai 

pasiraß∂ savo paties tekstå (Daukantas taip pat yra pareng´s maldaknyg´, tad 

negalima automatißkai atmesti jo autoryst∂s galimyb∂s). Ißsiaißkinti ßitokiå problemå 

gali pad∂ti abiej¨ autori¨ grafikos, fonetikos, morfologijos lyçi¨ palyginimas. 

Tiesa, Daukantas tuo metu, apie 1853-iuosius, kada turb∆t raß∂ ir Did^j^ lenk¨–lietuvi¨ 

kalb¨ Ωodynå 7 , buvo gerokai supaprastin´s savo raßybå ir priartin´s jå 

prie valançißkos. Valançius pats 1848 metais pagyr∂ Daukantå uΩ tå kalbos paprastinimå: 

„dafljo ^ mano rankas du egzemplioriai kn^gut∂s apie iszdirbimå tabako 

ir apini¨ – paraszytos nesulygintinai lengvesniu lieØuviu, kaip pirmesni Tamstos 

darbai“ 8 . Vis d∂lto, nors ir raßyba supanaß∂jo, ir tarm∂ abiej¨ artima (abudu 

kil´ iß Ωemaiçi¨ douninink¨ paj∆rißki¨ teritorijos), buvo lik´ ir svarbi¨ raßybos bei 

kalbos skirtum¨, kurie padeda identifikuoti autori¨. 

1. Daukanto nuraßytose VaøR vietose aißkiai vyrauja digrafas Ωym∂ti 

aukßtaiçi¨ dvibalsiui [uo], nors tiek Valançiaus, tiek Daukanto tarm∂je j^ d∂sningai 

atitinka dounininkißkas [≤u]. PavyzdΩiui, Da a¬puluoti 222 ~ alpuliuoti, duota 

214, 270, iszjuokimus 211 ~ ißjuokimus, iszjuokti 216 ~ ißjuokti, juodos 69, Piemuo 

271, suo¬u 69 ~ suolu. Tuo metu Daukantui nebuvo b∆dingas toks Ωym∂jimas, plg. 

jo DaDLL formas alpul√ti II 192 ~ alpuliuoti, d√ti I 132 ~ duoti, iszj√kimas III 294 ~ 

ißjuokimas, iszj√kti III 294 ~ ißjuokti, j√das I 124 ~ juodas, piem√ II 229 ~ piemuo, 

s√¬as I 330 ~ suolas. Matyti vyraujantis såmoningas Daukanto apsisprendimas 

raßyti . Savo tarme Ωemaitißkai DaDLL paraßydavo tik atsitiktinai: iszmierouti 

I 146 ~ ißmieruoti. Iß v∂lyvuoju Daukanto gyvenimo laikotarpiu raßyto 

laißko nenustatytam adresatui matyti, kad Daukantas buvo såmoningai apsisprend´s 

vartoti polifonin^ raßmen^ : „Kur iszpu¬ raszyti uo, taj ¬abaj yra raszyt √, 

par tå wisims ga¬ itikti, tie, kurie pirmu uo, ir tie, kurie isztar ou, nesgi wieni saka 

duoti, kiti douti“ 9 . 

Valançius, prießingai, nuosekliai Ωym∂davo aukßtaitißkå dvigars^ [uo] digrafu 

. PavyzdΩiui, ir kitoje jo knygoje – TAMOSZIAUS ISZ KEMPIS. APEJ SEKI- 

MA JEZAUS KRISTAUS, 1852 10 raßoma tik duok 182, duonu instr. sg. 56 ~ duona, 

iszsiluosuotumi 63 ~ ißsiliuosuotumi, juoba 53, juokamos 53 ‘juokiam∂s’, juomi 53, 

luosu 57 ~ liuosu, pasiduotumi 151, tuo 55, tuokartu 53 ~ tuo kartu. Íis digrafas 

vartotas taip pat 1852 metais leist÷s knygos originaliame Valançiaus ranka raßytame 

rankraßtyje Istorije Szwńta Senoje istatima 11 : atiduosiu 19, parsijuosusi 95, stip- 

7 Simono Daukanto raßtai, Didysis lenk¨–lietuvi¨ 

kalb¨ Ωodynas 1–3, pareng∂ Giedrius Subaçius, 

Vilnius: Mokslo ir enciklopedij¨ leidykla, 

1993–1996 (toliau – DaDLL). 

8 Medega S. Daukanto bijografijai, LAIS 5. Simonas 

Daukantas, Vilnius: Viltis, 1993, 334 (toliau – 

MDB). 

9 Simonas Daukantas, Raßtai 2, pareng∂ Vytautas 

Merkys, Birut∂ Vanagien∂, Vilnius: 

Vaga, 1976, 789. 

10 [Motiejus Valançius,] TAMOSZIAUS ISZ 

KEMPIS. APEJ SEKIMA JEZAUS KRISTAUS 

KNINGAS KIETURES. ISZGULDYTOS PAR [...] 

Motieja-Kazimierå WOÒONCZEWSKI [...]. 

WILNIUJE DRUKARNIOJ A. DWOR- 

CZIAUS. 1852 Metuose (toliau – VaTK). 

11 [Motiejus Valançius,] Istorije Szwńta Senoje 

istatima, 1852 (rankraßtis saugomas 

LMAB, sign.: f. 18 – 59; toliau – VaIS). 



uok 55, Tuo tarpu 118. Ir paçiame VaøR yra Valançiaus ^terptas Ωodis su dviraidΩiu 

: iszduoti 214 ~ ißduoti. Petro Joniko ΩodΩiais, „apskritai apie Valançiaus 

raßt¨ [...] tarm´ galima pasakyti, kad ^ savo Ωemaitißkåj^ garsynå ^traukiami 

ßie aukßtaiçi¨ vakarieçi¨ garsai: [...] ie, uo dvibalsiai [...]“ 12 . Vadinasi, 

perraßydamas VaøR Daukantas digrafå bus raß´s ne taip, kaip jam ^prasta, 

o kaip buvo juodraßtyje. 

2. Kitas grafinis Daukanto ir Valançiaus raßybos skirtumas yra raidΩi¨ ir 

vartojimas. VaøR Daukantas visai neraß∂ raid∂s , visais atvejais apsi∂jo su 

: dariti 48 ~ daryti, giwentojems 37 ~ gyventojams, pagimdima 25 ~ pagimdymo, 

Skajtitojau 50 ~ skaitytojau, walgiti 69 ~ valgyti, wira 25 ~ vyro. Taçiau tuo pat 

metu savo DaDLL Ωym∂jo abi raides: MaΩosios Lietuvos raßt¨ pavyzdΩiu 

vartojo ilgajam, o – trumpajam garsui Ωym∂ti, pavyzdΩiui, daryti III 36, gimdymas 

III 36, gymdytojinis III 37 ~ gimdytojinis, gywentojas I 368 ~ gyventojas, 

skajtytojas I 131 ~ skaitytojas, walgyti I 252 ~ valgyti, wyras I 360 ~ vyras. Ir v∂l 

Valançiaus autentißkuose darbuose raßyta skirtingai – vien raid∂ , plg. VaTK 

dalikusi 165 ~ dalyk∆se, ikwiepima 192 ~ ^kv∂pimo, iszpildisiu 122 ~ ißpildysiu, 

mi¬aszirdiszcziu 123 ~ mylaßirdysçi¨, wisi kiti ira 52 ~ visi kiti yra; VaIS atsakisiu 

43 ~ atsakysiu, giwena 47 ~ gyveno, i∫zwida 70 ~ ißvydo, wira 35 ~ vyrå. Matyti, 

kad VaøR Daukanto nuraßytos lytys sutampa su Valançiui b∆dingomis, o ne su 

paties Daukanto tada vartotomis DaDLL. Vadinasi, ir çia Daukantas ne vadovavosi 

savo galva, o tiesiog tiksliai nuraßin∂jo rankraßt^, kuriame nebuvo raid∂s . 

3. Dar vienas Valançiaus ir Daukanto tekst¨ fonetikos dalykas ßeßtajame deßimtmetyje 

buvo relevantißkai skirtingas – kaitmenini¨ afrikatini¨ ir beafrikaçi¨ 

lyçi¨ Ωym∂jimas. Daukantas svyravo, paraßydavo ir vienoki¨, ir kitoki¨ form¨, 

plg. DaDLL afrikatines: medziokle II 294 ~ medΩiokl∂, medzioti II 294 ~ medΩioti, 

pùswelcziuj II 290 ~ pusvelçiui, s¬apczej II 284 ~ slapçiai ir atitinkamas beafrikates: 

mediokle II 294, medioti II 294, pùsweltiuj II 290, slaptej II 284. Daukantas tarsi 

nebuvo apsisprend´s, kurias geriau vartoti, ir paraßydavo paralelini¨ Ωemaitißk¨ 

bei aukßtaitißk¨ form¨. Taçiau neprik∆r∂ dirbtini¨ hipernormali¨ lyçi¨ 

(kaip ißimt^ galima tik pamin∂ti DaDLL ¬aukajczis II 293 ‘maΩas laukas’ greta 

¬aukajtis II 293 ‘t. p.’). 

Valançius buvo nusistat´s kitaip. Joniko ΩodΩiais, „labai keblus dalykas Valançiui 

buvo vad. ‘Ωemaitißkasis gars¨ d∂snis’, t. y. dj, tj vertimas afrikatomis. Iß 

pradΩi¨ jis t¨ priebalsi¨ jungini¨ atitikmenis vartoja iß savo paj∆rini¨ Ωemaiçi¨ 

tarm∂s, vadinasi, neverçia afrikatomis. [...] Bet, matyt, v∂liau pastebi, kad ßi 

ypatyb∂ trukdo aukßtaiçiams, taip pat ir daliai pietini¨ Ωemaiçi¨ [...] jo raßtus 

skaityti, ima tj, dj versti afrikatomis. [...] Bet kadangi to afrikat¨ d∂snio kitose 

12 Petras Jonikas, Lietuvi¨ bendrin∂s raßomosios 

kalbos k∆rimasis antrojoje XIX a. pus∂je, Çikaga: 

Pedagoginis lituanistikos institutas, 

1972, 130. 


tarm∂se jis gerai nesuvok∂, tai savo raßtuose iß pradΩi¨ vartojo ten, kur nei 

aukßtaiçiai, nei pietiniai Ωemaiçiai d∆nininkai j¨ nepaΩ^sta (hipernormalizmai). 

[...] hipernormalizmai: esanczis [...], rodanczis [...], esanczi [...], nu∏udØe [...], 

Iszgird∏es [...], uØwedØe“ 13 . Dar plg. VaTK ka¬banczi 116 ~ kalbant^, pranokanczi 

139 ‘pranokstanti’, saugojenczi 139 ~ saugojanti, sekanczi 139 ~ sekanti, traukanczi 

252 ~ traukant^ ‘traukiant^’; VaIS paczi 79 ~ pat^, tekanczi 19 ~ tekant^, ∏alczi 

43 ~ Ωalt^. 

Tókios gausios hiperafrikatos visai neb∆dingos Daukantui. Tod∂l j¨ vartojimas 

ir Daukanto nuraßytose VaøR dalyse panaßesnis ^ Valançiaus, o ne ^ Daukanto 

k∆rybå, plg. kibanczi 230 ~ kybant^, milinczi 209 ~ mylint^, neØind∏e 221 ~ neΩindo, 

parod∏e 219 ~ parod∂, pasiuncze 280 ~ pasiunt∂, sergåczi 72 ~ serganti (plg. 1 pav.), 

wed∏e 182 ~ ved∂. Ne^sivaizduotina, kad Daukantas pats b∆t¨ gal∂j´s prikurti tiek 

ir toki¨ hiperafrikaçi¨ lyçi¨. Tai, matyt, lytys, atsiradusios iß buvusio ankstesnio 

Valançiaus juodraßçio. 

4. Dar viena fonetin∂ ypatyb∂, nevartota paties Daukanto, taçiau esanti jo 

nuraßytose VaøR vietose – tai vidurio ir ryt¨ aukßtaiçi¨ tariamas ir raßomas 

kietasis prieß e tipo vokalizmå, ypaç ßaknyje leis- (leid-). DaDLL Daukantas 

raß∂ tik , pavyzdΩiui, atlejdamas II 359 ~ atleidΩiamas, atlejdås II 359 ~ atleidΩiås, 

atlejdimas II 359 ~ atleidimas, atlejdingas II 359 ~ atleidingas, atlejsti II 

359 ~ atleisti. O VaøR jis jau daΩnai Ωym∂jo : at¬ajdima 268 ~ atleidimo, 

at¬ajsite 267 ~ atleisite, at¬ajsk 231 ~ atleisk, isz¬ajsti 214(2x) ~ ißleisti. Tiesa, neretai 

Daukantas VaøR paraßydavo ir minkßtåj^ , turb∆t ranka maßinaliai ^raßydavo 

^prastå gimtosios tarm∂s lyt^. Taçiau Valançius tikrindamas rankraßt^ tai 

negailestingai taisydavo: Da atlajsete 267 – Va at¬ajsete; Da atlejda 267 – Va at¬ajda; 

Da atlejdima gen. sg. 267 – Va at¬ajdima; Da atlejdimo gen. sg. 268 – 

Va at¬ajdimo; Da atlejsta 267 – Va at¬ajsti part. praet. pass. nom. pl. m.; Da atlejsti 

inf. 267 – Va at¬ajsti; Da atlejsti part. praet. pass. nom. pl. m. 267 – Va at¬ajsti; 

Da atlejzdawa 267 – Va at¬ajzdawa (plg. 3 pav.); Da neiszlejd∏e 214 ~ neißleido – 

Va neisz¬ajd∏e. Vis d∂lto Valançius kai kur Daukanto paraßyto minkßtojo 

nepatais∂: atlejsk 231 ~ atleisk, dasilejda 215 ~ dasileido, iszlejsi 215 ~ ißleisi, 

iszlejsti 215 ~ ißleisti. Matyt, nepasteb∂jo. 

Tiesa, kitoje to meto knygoje (VaTK) Valançius nuosekliai Ωym∂jo tik minkßtåjå 

, plg. aplejdi 209 ~ apleidi, dalejdu 215 ~ daleidu, dalejsti 217 ~ daleisti, parlejda 

150 ~ parleido, pralejsti 217 ~ praleisti. Taip pat ir VaIS, plg. atlejsk 59 ‘atsi¨sk’, 

dasilejdes 7 ~ dasileid´s, dasilejstu 7 ~ dasileist¨, i∫zlejda 14 ~ ißleido, pasilejda 12 ~ 

pasileido, u≤lejda 88 ~ uΩleido. Taçiau min∂tas ryßkus Valançiaus VaøR ≥ 

taisymas rodo, kad 1853 metais jau buvo apsigalvoj´s raßyti toje paçioje pozicijoje 

kietåjå . Matyt, taip apsispr´sti j^ privert∂ vidurietißk¨ religini¨ raßt¨ tradicija, 

kur prieß e tipo vokalizmå visada vyravo kietasis . PavyzdΩiui, aukßtaitißkame 

13 Jonikas 1972, 132–133. 



3 pav. VaøR 267: Daukanto raßytame tekste Valançius tais∂ ΩodΩius: 

at¬ajsete, at¬ajda, at¬ajdima, at¬ajsti (3x), at¬ajzdawa, pats Daukantas paraß∂ at¬ajsite; 

LMAB, sign.: f. 18 – 57. Fot. Virginija Valuckien∂ 

vyskupo Juozapo Arnulfo Giedraiçio 1816 metais ißleistame Naujame Èstatyme 14 

tokios lytys gana d∂sningos 15 . 

5. Be jau nurodyt¨ keturi¨ akivaizdΩi¨ raßybos, fonetikos ir morfologijos ypatybi¨, 

kurios VaøR tekste yra valançißkos, o ne daukantißkos, galima pamin∂ti dar 

14 [Juozapas Arnulfas Giedraitis,] NAUJAS 

ISTATIMAS JEZAUS CHRISTAUS WIESZ- 

PATIES MUSU LIETUWISZKU LEøUWIU 

ISZGULDITAS PAR JOZAPA ARNULPA 

KUNIGAYKSZTI GIEDRAYTI WISKUPA 

øIEMAYCIU, øENKLINIKA S. STANISLO- 

WO, ISZSPAUSTAS PAS KUNIGUS MISSIONORIUS 

WILNIUJE 1816. 

15 Plg. Giedrius Subaçius, Ûemaiçi¨ bendrin∂s 

kalbos id∂jos. XIX amΩiaus pradΩia, Vilnius: 

Mokslo ir enciklopedij¨ leidybos institutas, 

1998, 184. 


kelias. Daukantas buvo link´s bent ßiek tiek orientuotis ^ MaΩosios Lietuvos raßt¨ 

tradicijå, plg. jau min∂tå raßmen^ bei raidΩi¨ ir distribucijå. Kaip ir 

MaΩosios Lietuvos autoriai, Daukantas DaDLL dar vartojo raides su diakritiniais 

Ωenklais , . Visi ßie bruoΩai visai svetimi Valançiui, jokio akivaizdesnio jo 

orientavimosi ^ MaΩosios Lietuvos tekstus tuo metu nematyti. DaDLL gana d∂sningai 

Ωemaitißkas garsas [≤] Ωym∂tas ir raßmeniu , jo Valançius taip pat niekada 

nevartojo. Vis¨ ßit¨ daukantißk¨ ypatybi¨ n∂ra VaøR, nors jis ir raßytas 

Daukanto ranka. 

Vadinasi, taisym¨, grafikos ir kalbos tyrimo duomenys leidΩia daryti gana 

tvirtå ißvadå, kad VaøR, kaip ir iki ßiol manyta, yra originalus Valançiaus darbas 

ir kad Daukantas tik ßvariai perraß∂ Valançiaus jam duotå rankraßt^. Valançius 

turb∆t reikalavo Daukantå nuraßin∂ti viskå labai tiksliai, nesidav∂ ^kalbamas raßyti 

kaip nors kitaip, net jei tai ir b∆t¨ klaidos (hiperafrikat∂s lytys). Daukantui 

tikriausiai neleista pasirinkti ir keisti perraßomo teksto lyçi¨. Tad Daukantas buvo 

ne teksto k∆r∂jas, o tik paklusnus nuraßin∂tojas. 

Dabar reikia atsiminti senus Íli∆po kaltinimus Valançiui, kad nors ßis pasikviet´s 

Daukantå ^ Varnius ir nor∂j´s kartu ^kurti Ûemaiçi¨ akademijå 16 , iß tikr¨j¨ 

„j^ nuslogino daug sunkiais darbais: jis liep∂, kad po tris adynas kasdien Daukantas 

skaityt¨ kunigui Kodaniui, kurs buvo apak´s, jis jam uΩd∂jo ant peçi¨ naßtå 

raßymo vieno lenkißkai Ωemaitißko Ωodyno. Tolesniai Daukantas per trejus metus 

vyskupå Ûemaiçi¨ ißmokino vokißkai kalb∂ti [...]. Tolesniai Daukantas tur∂jo vyskupui 

perraßyti lenkißkai pranc∆zißkå Ωodynå“ 17 . ÛodΩiu, Íli∆pas teig∂ Valançi¨ 

nemaΩai ißnaudojus Daukantå saviems darbams dirbti. Íli∆pas nem∂go Valançiaus 

ir apskritai kunig¨, tad visada kildavo ^tarimas, eså Íli∆pas gal∂jo be reikalo 

juodinti Valançi¨. Antra vertus, Íli∆pas naudojosi kaΩkokiais Daukanto laißkais, 

bet jie yra prading´ ir po Íli∆po niekieno nematyti. Tad paties Íli∆po apraßas, 

nors ir galimas ^tarti esås ßalißkas, yra tap´s ßaltiniu, kur^ reikia interpretuoti. 

Tik vienas iß min∂t¨j¨ Íli∆po teigini¨ pasirod∂ esås netikras: Valançius nespaud∂ 

Daukanto perraßin∂ti pranc∆z¨ kalbos Ωodyno, nes Daukantas ne ßiaip sau 

vien nuraßin∂jo pranc∆zißkå Ωodynå, o perraßin∂jo lenk¨–pranc∆z¨ kalb¨ Ωodyno 

lenkißkå registrå b∆simajam savo DidΩiajam lenk¨–lietuvi¨ kalb¨ Ωodynui (DaDLL) 18 . 

Kiti Íli∆po teiginiai kol kas n∂ra niekieno paneigti. Dabar, ^vertinus Valançiaus 

veikalo nuoraßå VaøR, galima sakyti, kad Íli∆po såraßas pildytinas dar vienu Valançiaus 

Daukantui uΩkrautu darbu: paklusniai ir nek∆rybißkai perraßin∂ti Valançiaus 

k∆rinius – tiesiog raßtininkauti. Ar Valançius, tokio masto k∆r∂jå kaip Daukantas 

padar´s raßtininku, gal∂jo tik∂tis ilgos santarv∂s su juo? Ar tikrai Daukantas 

nesijaut∂ vargo pel∂ 19 , kai tur∂jo pelnytis duonå iß nuraßin∂jimo vyskupui? 

16 MDB 334–335. 

17 Jonas Íli∆pas, Rinktiniai raßtai, Vilnius: Vaga, 

1977, 178. 

18 Plg. Giedrius Subaçius, „Simono Daukanto 

didysis lenk¨–lietuvi¨ kalb¨ Ωodynas“, 

DaDLL 1, 1993, 8. 

19 Daukantas save vadino vargo pele, plg. interpretacijas: 

Saulius Ûukas, „Vargo pel∂?“, 

Literat∆ra ir menas, 1987 02 15; Saulius Ûukas, 

Simonas Daukantas, Kaunas: Íviesa, 

1988, 156–160. 




DaDLL – Simono Daukanto raßtai, Didysis lenk¨–lietuvi¨ kalb¨ Ωodynas 1–3, pareng∂ Giedrius 

Subaçius, Vilnius: Mokslo ir enciklopedij¨ leidykla, 1993–1996. 

D AUKANTAS, SIMONAS, 1976: Raßtai 2, pareng∂ Vytautas Merkys, Birut∂ Vanagien∂, Vilnius: 

Vaga. 

[GIEDRAITIS, JUOZAPAS ARNULFAS, ] NAUJAS ISTATIMAS JEZAUS CHRISTAUS 

WIESZPATIES MUSU LIETUWISZKU LEøUWIU ISZGULDITAS PAR JOZAPA AR- 

NULPA KUNIGAYKSZTI GIEDRAYTI WISKUPA øIEMAYCIU, øENKLINIKA S. STA- 

NISLOWO, ISZSPAUSTAS PAS KUNIGUS MISSIONORIUS WILNIUJE 1816. 

J ONIKAS, PETRAS, 1972: Lietuvi¨ bendrin∂s raßomosios kalbos k∆rimasis antrojoje XIX a. pus∂je, 

Çikaga: Pedagoginis lituanistikos institutas. 

MDB – Medega S. Daukanto bijografijai, LAIS 5. Simonas Daukantas, Vilnius: Viltis, 1993, 249– 

385. 

å ÖñÉÖê, Åêûë å . , 1996: íÂÍÒÚÓÎÓ„Ëfl çÓ‚Ó„Ó á‡‚ÂÚ‡. êÛÍÓÔËÒÌ‡fl Úapple‡‰ËˆËfl, ‚ÓÁÌËÍÌÓ- 

‚ÂÌËÂ ËÒÍ‡ÊÂÌËÈ Ë appleÂÍÓÌÒÚappleÛÍˆËfl ÓappleË„ËÌ‡Î‡, åÓÒÍ‚‡: ÅË·ÎÂÈÒÍÓ-ÅÓ„ÓÒÎÓ‚ÒÍËÈ ËÌÒÚË- 

ÚÛÚ Ò‚.‡ÔÓÒÚÓÎ‡ ÄÌ‰appleÂfl. 

M EDIÍAUSKIENÎ, ZITA, 1996: „Lietuvißk¨ knyg¨ cenz∆ravimas (XIX amΩiaus ketvirtasis–septintasis 

deßimtmeçiai)“, Lt 2, 54–82. 

M EDIÍAUSKIENÎ, ZITA, 1998 a : „Lietuvißka knyga carin∂s cenz∆ros br∆zgynuose (XIX a. 

pirmoji pus∂)“, Knygotyra 25(32), 306–327. 

M EDIÍAUSKIENÎ, ZITA, 1998 b : Rusijos cenz∆ra XIX a. viduryje, Kaunas: Vytauto DidΩiojo 

universitetas, 241, 244. 

S UBAÇIUS, GIEDRIUS, 1993: „Simono Daukanto didysis lenk¨–lietuvi¨ kalb¨ Ωodynas“, 

DaDLL 1, 8–54. 

S UBAÇIUS, GIEDRIUS, 1998: Ûemaiçi¨ bendrin∂s kalbos id∂jos. XIX amΩiaus pradΩia, Vilnius: 

Mokslo ir enciklopedij¨ leidybos institutas. 

Í LIÔPAS, JONAS, 1977: Rinktiniai raßtai, Vilnius: Vaga. 

VaIS – [Motiejus Valançius,] Istorije Szwńta Senoje istatima, 1852 (rankraßtis saugomas 

LMAB, sign.: f. 18 – 59). 

VaTK – [Motiejus Valançius,] TAMOSZIAUS ISZ KEMPIS. APEJ SEKIMA JEZAUS KRI- 

STAUS KNINGAS KIETURES. ISZGULDYTOS PAR [...] Motieja-Kazimierå WOÒONCZEW- 

SKI [...]. WILNIUJE DRUKARNIOJ A. DWORCZIAUS. 1852 Metuose. 

VaøR – [Motiejus Valançius,] øIWATAS JEZAUS KRISTAUS. Wieszpaties musu. Arba Istorije 

Naujoje Istatima, iszspausta Wilniuj Spaustuwiej N. N. 1853 (rankraßtis saugomas LMAB, 

sign.: f. 18 – 57). 

VaøS – [Motiejus Valançius,] øIWATAS JEZAUS KRISTAUS. WIESZPATIES MUSU. ARBA 

ISTORIJE NAUJOJE ISTATIMA, ISZSPAUSTA WILNIUJ, SPAUSTUWIEJ A. DWORCZIAUS, 

1853. 

Û UKAS, SAULIUS, 1987: „Vargo pel∂?“, Literat∆ra ir menas, 1987 02 15. 

Û UKAS, SAULIUS, 1988: Simonas Daukantas, Kaunas: Íviesa. 



SIMONAS DAUKANTAS—A SCRIBE OF MOTIEJUS VALANÇIUS 

Summary 

Motiejus Valançius, a Catholic bishop of the Lithuanian Lowlands, published a book, 

The Life of Jesus Christ (øIWATAS JEZAUS KRISTAUS, 1853), in Vilnius. The original 

manuscript of this book is preserved in the Library of the Lithuanian Academy of Sciences. 

Recently I discovered that Simonas Daukantas (the famous nineteenth century Lithuanian 

historian) had compiled the major part of this manuscript (pages 5-106 and 151-282). 

Only a few traces of Valançius’ handwriting can be found here and there throughout the 

manuscript. 

Some phonetic, morphological and graphic peculiarities help to determine who the real 

author of the text is. For instance, in other texts Valançius would usually write the digraph 

(duok ‘give’), whereas during the same period Daukantas would use only the grapheme 

(d√ti ‘to give’); Valançius preferred the letter and in fact had completely 

eliminated the letter from his texts (iszpildisiu ‘I will fulfill’). Daukantas, on the other 

hand, used both letters (gimdymas ‘giving birth’). Valançius made frequent erroneous phonetic 

reconstructions (hypercorrections) with affricates (ka¬banczi ‘speaking’), which were 

very rare and unusual in Daukantas’ texts. Valançius would sometimes employ the depalatalized 

consonant letter before the phoneme /e/, even though the latter vocalic phoneme 

itself might be rendered by orthographic , e.g., (at¬ajsti ‘to forgive’), a phenomenon 

which was not known to his or Daukantas’ native dialect. Daukantas, however, did 

not do this. In spite of the fact that the manuscript was mostly written in Daukantas’ 

handwriting, all the aforementioned linguistic peculiarities are common to Valançius’ texts 

alone. Daukantas preferred other forms. All this means that Daukantas was forced to copy 

Valançius’ manuscript literally and no hint of Daukantas’ own orthography was permitted. 

It is obvious that Valançius used Daukantas for his own purposes. When Daukantas 

was living in Varniai under the protection of Valançius (1850-1855), Valançius simply turned 

Daukantas into a scribe of his own religious texts. 

G IEDRIUS SUBAÇIUS Gauta 1999 m. sausio 27 d. 









ISSN 1392–737X 



Jono iß Svisloç∂s (1823) Ωemaiçi¨ kalba 

ir vert∂jo tapatyb∂s problema 

Lenk¨ raßytojo Jano Chodzkos (1777–1851) didaktin∂ apysaka Jonas iß Svisloç∂s 1 

^ lietuvi¨ kalbå ißversta 1823 metais. Jos leid∂ju bei vert∂ju pasiraß∂ Juozapas 

Rupeika (1789–1854). Antraßtiniame puslapyje nurodyta: „ISZGULDITAS KASZ- 

TU YR STORONY PAR JOZAPA RUPEYKA“. Savo pavard´ jis pamin∂j´s ir dedikacijoje 

kunigaikßçiui Çartoryskiui – „JA∞NIE O∞WIECONEU [sic!] XIÅø‰CIU 

CZRTORYSKIEMU [...] w dowód g¬´bokiego uszanowania ofiaruie T¬umacz X. Józef 

Rupeyko“. Taçiau kas iß tikr¨j¨ buvo vert∂jas, iki ßiol tiksliai nenustatyta 2 . 

Jurgis Lebedys ßtai kaip apraßo Jono iß Svisloç∂s autoryst∂s problemå: „[...] visai 

pagr^stai sp∂jama, kad vert∂jas buvo koks Vilniaus studentas, o jis [Rupeika] tik 

dav´s l∂ß¨ ißleisti, nes Rupeika netur∂jo didesni¨ gabum¨, aukßtesnio ißsilavinimo, 

buvo karjeristas, r∆pinosi daugiausia turto ^sigijimu ir, nors ißlaik∂ Íeduvoje 

2 klasi¨ mokyklå, iß vizitatori¨ raporto neatrodo, kad b∆t¨ skyr´s didesnio d∂mesio 

lietuvi¨ kalbai“ 3 . 

Praslinkus beveik keturiems deßimtmeçiams po apysakos pasirodymo, 1860 

metais iß∂jo antrasis ßios knygos leidimas, tik jau Jono Ißmisloçiaus pavadinimu. Íis 

buvo daug redaguotas, sulietuvintas. PavyzdΩiui, „apraßant mug´ Lietuvos miestelyje, 

vietoj apysakos originale minim¨ lenkißk¨ knyg¨ ißvardijami lietuvißki leidiniai, 

vaizduojami liaudies Ωmon∂s, j¨ buitis“ (LLICH 336). 

1 [Juozapas Rupeika,] JONAS ISZ SWISÒO- 

CZES KROMINIKAS W‰DRAWOIS LIE- 

TUWISZKU LIEøUWIU ISZGULDITAS 

KASZTU YR STORONY PAR JOZAPA 

RUPEYKA [...], WILNIUJE Pri baØniczes 

µ. Kazimiera 1823 metuosie. 

2 Lietuvi¨ literat∆ros istorijos chrestomatija. 

Feodalizmo epocha, red. Kostas Korsakas, 

Jurgis Lebedys, Vilnius: Valstybin∂ 

groΩin∂s literat∆ros leidykla, 1957, 336 

(toliau – LLICH). 

3 Jurgis Lebedys, Simonas Staneviçius, Valstybin∂ 

groΩin∂s literat∆ros leidykla, 1955, 143. 


Nors Jono iß Svisloç∂s vert∂jo tapatyb∂ ne^rodyta, XIX amΩiaus Ωemaitißkus raßtus 

nagrin∂jançiuose m∆s¨ dien¨ veikaluose juo paprastai laikomas Juozapas Rupeika. 

Antai Jonas Palionis raßo: „ßios [Ωemaiçi¨ douninink¨] patarm∂s atspindΩi¨ 

esama taip pat Juozo Rupeikos didaktin∂s apysakos ‘Jonas isz Swis¬oczes’ vertime 

(1823)“ 4 . Petras Jonikas teigia, jog lietuvißkå medΩiagå Ωodynui Dionizas Poßka 

∂m∂ iß keleto savo pirmtak¨ veikal¨, tarp kit¨ iß „J. Rupeikos 1822 m. [sic!] versto 

‘Jono iß Svisloç∂s’“ 5 . 

Rupeikos gimimo vieta, tad ir tarm∂, n∂ra tiksliai Ωinoma. Anot Vaclovo Bir- 

Ωißkos, Rupeika gim∂ Taurag∂s apskrityje, Rußki¨ viens∂dyje, 2 km atstumu nuo 

Kaltin∂n¨, 1778 ar 1785–1786 metais 6 . Pasak Vytauto Vanago, Rupeika pasaul^ 

ißvydo Telßi¨ rajone, Siraiçi¨ kaime, 1789 metais 7 . Pirmuoju atveju Rupeika b∆t¨ 

d∆nininkas, o antruoju – dounininkas. Íio straipsnio tikslas – analizuoti Jono iß 

Svisloç∂s vertimo kalbå ir iß rezultat¨ bandyti nustatyti, ar vert∂jas gal∂jo b∆ti 

Rupeika. 

Jono iß Svisloç∂s kalba yra tam tikras Ωemaitybi¨ ir aukßtaitybi¨ mißinys. Ypaç 

gausu toki¨ aukßtaitißk¨ gramatini¨ form¨, kuri¨ Ωemaitißki atitikmenys Ωemaiçiams 

lengviausiai pastebimi eså tokie ir tod∂l lengviausiai suaukßtaitinami 8 . PavyzdΩiui, 

d∂sningai ißlaikoma vyrißkosios gimin∂s daiktavardΩi¨ vienaskaitos 

naudininko gal∆n∂ -uy: diewuy 4 ‘Dievui’, Jonuy 214 ‘Jonui’, katalikuy 12 ‘katalikui’, 

Kudikiuy 191 ‘k∆dikiui’, ponuy 128 ‘ponui’, tinginiuy 176 ‘tinginiui’. Íioje knygoje, 

kaip ir Ωemaiçi¨ Dionizo Poßkos, Kaliksto Kasakauskio, broli¨ Kiprijono ir Kajetono 

Nezabitauski¨ bei kai kuriuose Jurgio Pabr∂Ωos raßtuose, ΩodΩio gal∆n∂je 

d∂sningai raßomi aukßtaitißki diftongai: karoley 5 ‘karoliai’, katalikay 2 ‘katalikai’, 

lengway 49 ‘lengvai’, niekniekieley 5 ‘niekniek∂liai’, tay 4 ‘tai’, tiktay 1 ‘tiktai’, waystay 

5 ‘vaistai’, øiday 2 ‘Ωydai’. DaΩnokai pasitaiko ir aukßtaitißk¨ dvibalsi¨ [ie]: 

dienoj 1 ‘dienoj’, dienomis 5, kiek wiena 5 ‘kiekvienå’, liepe 15 ‘liep∂’, szirdies 5 ‘ßirdies’. 

Taip pat aukßtaitißkas ir dvibalsis [uo] – vien 156 p. autorius penkis kartus 

paraßo Ωod^ duona: duona ‘duonå’ 2x, duonas ‘duonos’ 3x. Neretos ir kitos tiksliai 

suaukßtaitintos lytys: duod 4 ‘duoda’, iszduod 7 ‘ißduoda’, kuo 4 ‘kuo’, rokuoti 4, tuo 

3, tuotarpu 12 ‘tuo tarpu’. Aukßtaiçi¨ dvibalsiui [uo] ißreikßti autorius vartojo ir 

raid´ : apjok 6 ‘apjuokia’, girtoklis 36 ‘girtuoklis’, Jokingas 28 ‘juokingas’, namose 

5 ‘namuose’, olekties 27 ‘uolekties’, pardodu 5 ‘parduodu’. Formos su rodo 

vert∂jo aukßtaitißkos fonetikos intencij¨ uΩraßymå Ωemaitißkai, taçiau neb∆tinai 

dounininkißkai. Autorius tikriausiai o, kur^ Ωemaiçiai dvibalsina, suvok∂ kaip aukß- 

4 Jonas Palionis, Lietuvi¨ literat∆rin∂s kalbos 

istorija, Vilnius: Mokslas, 1979, 191. 

5 Petras Jonikas, Lietuvi¨ kalba ir tauta amΩi¨ 

b∆vyje. Visuomeniniai kalbos istorijos bruo- 

Ωai, Çikaga: Lituanistikos instituto leidykla, 

1987, 174. 

6 Vaclovas BirΩißka, Aleksandrynas 2, Çikaga: 

JAV LB kult∆ros fondas, 1963, 352. 

7 Vytautas Vanagas, Lietuvi¨ raßytoj¨ såvadas, 

Vilnius: Lietuvos raßytoj¨ såjungos leidykla, 

1996, 66. 

8 Ûemaitybi¨ pastebimumo Ωemaiçiams hierarchija 

perimta iß: Giedrius Subaçius, Ûemaiçi¨ 

bendrin∂s kalbos id∂jos. XIX amΩiaus 

pradΩia, Vilnius: Mokslo ir enciklopedij¨ 

leidybos institutas, 1998, 32–39. 

97 Jono iß Svisloç∂s (1823) Ωemaiçi¨ kalba 

ir vert∂jo tapatyb∂s problema

1 pav. Jonas iß Svisloç∂s 193: lytys negijdose, 

widuriose, uØduod, wijstima; LMAB, sign.: 

LK 19 ⁄ 654, Inv. Nr.: 61878. Fot. Virginija 

Valuckien∂ 

taitißkå [uo] ir uΩraß∂ hiperaukßtaitißkai 9 . Aukßtaitißkas vert∂jo intencijas pabr∂Ωia 

ir hiperaukßtaityb∂ paskuo 4 ‘paskui’. 

Kaip matyti iß pateikt¨ lengviausiai pastebim¨ Ωemaitybi¨, dauguma j¨ suaukßtaitintos 

ar (ir) såmoningai besistengtos aukßtaitinti. 

Nepaisydama pakankamai aißki¨ vert∂jo pastang¨ aukßtaitinti, nenor∂çiau sutikti 

su Palionio teiginiu, eså vertimo kalba „ypaç suaukßtaitinta“, jog Ωemaitybi¨ 

joje tik „sporadißkai bepasitaiko ir apstu ^vairi¨ hipernormalizm¨“ 10 . Hipernormalizm¨ 

Jono iß Svisloç∂s vertime iß ties¨ esama (pvz.: negijdose 193 [plg. 1 pav.] 

‘nesigydo’, Øiemeycziose 34 ‘Ωemaiçiuose’). Taçiau Ωemaitybi¨ pasitaiko ne sporadißkai. 

PavyzdΩiui, vidutinißkai Ωemaiçiams pastebimas daugiskaitos liepiamosios 

9 Rasa Kalinauskait∂ pastebi panaßiå tendencijå 

ir maΩdaug tuo metu (t. y. apie 1826 

metus) kaip ir Jonas iß Svisloç∂s pasirodΩiusiame 

Rupeikos bendraamΩio Antano 

Savickio vertime S. Tamosziaus à Kempis. 

Ûr. Rasa Kalinauskait∂, „Raßomosios kalbos 

samprata A. Savickio vertime ‘S. Tamosziaus 

à Kempis’“, LKK 37, 1997, 249. 

10 Palionis 1979, 191. 


nuosakos formas vert∂jas nuosekliai raß∂ Ωemaitißkai: darikiet 187 ‘darykit’, eykiet 

51 ‘eikit’, iszarkiet 27 ‘ißarkit’, nebjudinkiet 27 ‘nebejudinkit’, Pak¬ausikiet 26 ‘paklausykit’, 

suekiekiet 27 ‘suak∂kit’, uØweszkiet 27 ‘uΩveΩkit’. 

Ûemaitißkai daΩnai raßomas ir vidutinißkai pastebimas daugiskaitos vietininkas 

t¨ daiktavardΩi¨, b∆dvardΩi¨ ir ^vardΩi¨, kuri¨ vienaskaitos vardininkas baigiasi 

-as, -us, -is: blogesniuse metuse 30 ‘blogesniuose metuose’, kituse gieruse darbuse 

156 ‘kituose geruose darbuose’, metunse pigiesniunse 30 ‘metuose pigesniuose’, 

szpitoluse 23 ‘ßpitoliuose’, tolesniunse metuse 30 ‘tolesniuose metuose’. Vis d∂lto 

ßiuo atveju pasitaiko ir hiperaukßtaitißk¨ form¨: ba¬tose rubose 184 ‘baltuose r∆buose’, 

i¬gose ba¬tose marszkiniose 171 ‘ilguose baltuose marßkiniuose’, kuriose 16 

‘kuriuose’, tuose namose 102 ‘tuose namuose’, widuriose 193 (plg. 1 pav.) ‘viduriuose’, 

Øiemeycziose 34 ‘Ωemaiçiuose’. Tad çia jau matyti, nors ir nenuosekli¨, bet såmoning¨ 

pastang¨ ßiek tiek aukßtaitinti. 

Vert∂jas d∂sningai ißlaik∂ Ωemaitißkå vyrißkosios gimin∂s ^vardΩi¨ daugiskaitos 

naudininko gal∆n´ -ims: anims 8, 16, 99, 158 ‘aniems’, kitims 96 ‘kitiems’, kurims 

41 ‘kuriems’, patims 124 ‘patiems’, wisims 171 ‘visiems’. 

Gana nuosekliai vietoj aukßtaiçi¨ [∂] vartotas Ωemaiçi¨ [ie] = : atsisiedom 

101 ‘atsis∂dom’, bieg 1 ‘b∂ga’, darØinies 171 ‘darΩin∂s’, ka¬bieima 84 ‘kalb∂jimå’, 

nedielo 68 ‘ned∂lioje’, nenoriedamas 37 ‘nenor∂damas’, pradiejo 171 ‘prad∂jo’, siedentims 

33 ‘s∂dintiems’, Skubiek 53 ‘skub∂k’, Tiewas 10 ‘t∂vas’. 

Autorius d∂sningai vartoja redukuotas Ωemaitißkas veiksmaΩodΩi¨ esamojo 

laiko vienaskaitos treçiojo asmens gal∆nes: atweØ 1, 2 ‘atveΩa’, bieg 1 ‘b∂ga’, gielb 

53 ‘gelbsti’, nepaeyn 5 ‘nepaeina’, prider 12 ‘pridera’, priwed 1 ‘priveda’, priweØ 1 

‘priveΩa’, stow 3 ‘stovi’, suweØ 2 ‘suveΩa’, tur 9 ‘turi’, twirtin 12 ‘tvirtina’, uØduod 

193 (plg. 1 pav.) ‘uΩduoda’, wed 12 ‘veda’, wiesin 6 ‘v∂sina’. 

Ûemaiçi¨ [i] ir [¥] skirtumas Ωym∂tas nenuosekliai. Yra tiek aukßtaitißk¨ (pvz.: 

didesney 1 ‘didesniai’, dirpti 12 ‘dirbti’, iszmintingu 2 ‘ißmintingu’), tiek Ωemaitißk¨ 

form¨ (pvz.: gauty 1 ‘gauti’, wys 1 ‘vis’, wysokius 1 ‘visokius’). 

Vis d∂lto didΩioji ßit¨ vidutinißkai Ωemaiçiams pastebim¨ Ωemaitybi¨ dalis ißlaikyta 

Ωemaitißka. Tad netikslu sakyti, kad Ωemaitißk¨ lyçi¨ pasitaiko tik sporadißkai. 

Kita vertus, hiperaukßtaityb∂s liudija autori¨ Ωemait^ nor∂jus kalbå aukßtaitinti, 

bet gerai nemok∂jus aukßtaiçi¨ tarm∂s. Jis nepasteb∂jo didΩiumos ßiaip jau 

vidutinißkai Ωemaiçiams pastebim¨ savo tarm∂s ypatybi¨. 

Palionis taip pat teigia, kad Jono iß Svisloç∂s vertime esama Ωemaiçi¨ douninink¨ 

tarm∂s atspindΩi¨. Taçiau dounininkavimo klausimas atrodo sud∂tingesnis 

ir reikalauja atidesnio Ωvilgsnio. 

PavyzdΩiui, vert∂jo d∆nininkißkumå gal∂t¨ liudyti tokios hiperaukßtaityb∂s: 

buoti 12, 109, 129, 158, 167, 181, 182 ‘b∆ti’, buotu 156 ‘b∆t¨’. DaΩniausiai taip suaukßtaitina 

d∆nininkai, bet ne dounininkai 11 . D∆nininkißkå vert∂jo måstymå iß- 

11 Rasa Kalinauskait∂ (1997, 249) pastebi 

veiksmaΩodΩio b∆ti form¨ hiperaukßtaitinimå, 

tiesa, nenuosekl¨, ir d∆nininko Savickio 

vertime S. Tamosziaus à Kempis. Çia 

raßoma buosi ‘b∆si’ hiperaukßtaitißkai, 

nors taip pat yra ir buti ‘b∆ti’, nebuk 



2 pav. Jonas iß Svisloç∂s 199: lytys gisme, 

tijkiet; LMAB, sign.: LK 19 ⁄ 654, Inv. Nr.: 

61878. Fot. Virginija Valuckien∂ 

duoda kai kurie aukßtaiçi¨ [ie] ir [uo] atliepiniai. PavyzdΩiui, ΩodΩius piemu 186 

‘piemuo’, rudu 30 ‘ruduo’ ir wandu 48 ‘vanduo’ autorius raßo turb∆t taip, kaip 

taria, d∆nininkißkai, nes nepastebi, kad jo tarm∂s gal∆n´ -u aukßtaiçi¨ tarm∂je 

atliepia -uo. 

D∂l dounininkißkas Palioniui tikriausiai tur∂jo pasirodyti Ωodis tolij 168 

‘toli’ ir pan. Panaßiai paraßoma Motiejaus Valançiaus raßtuose. Taçiau formos atsilipe 

167 ‘atsiliep∂’, gisme 199 (plg. 2 pav.) ‘giesm∂’, lipsna 196 ‘liepsna’ akivaizdΩiai 

iliustruoja d∆nininkißkå vert∂jo tart^. Çia reikia nurodyti ir gana netik∂tas 

bei keistas formas su aukßtaiçi¨ garsui [¤] Ωym∂ti. PavyzdΩiui, Jono iß Svisloç∂s 

‘neb∆k’, butu ‘b∆t¨’. Taip pat analogißkas 

lytis vartojo senieji autoriai d∆nininkai 

Martynas MaΩvydas (b√ti, b√s ir t. t., plg. 

Zigmas Zinkeviçius, „M. MaΩvydo kalba“, 

Blt 13[2], 1977, 366), Simonas Vaißnoras 

(i√∫u ‘j∆s¨’, ∫√naus ‘s∆naus’ ir t. t., plg. 

Simono Vaißnoro 1600 met¨ øemczuga Theologischka 

ir jos ßaltiniai, pareng∂ Guido 

Michelini, Vilnius: Baltos lankos, 1997, 8). 


vert∂jas raß∂ negijdose 193 (plg. 1 pav.) ‘nesigydo’, tijmu 195 ‘tym¨’, wijstay 192 

‘vystai’, wijstima 193 (plg. 1 pav.) ‘vystymo’. Taçiau greta min∂to tolij raßyta ir tijk 

213 ‘tiekia’ bei tijkiet 199 (plg. 2 pav.) ‘tiekiat’. Vadinasi, autorius neskyr∂ aukßtaiçi¨ 

[¤] ir [ie], o taip neskirti gal∂t¨ tik d∆nininkas, nes jo tarm∂je ßie garsai 

maΩdaug sutampa (galima sp∂ti, kad formos tolij, tijk, tijkiet ir pan. uΩfiksavo 

d∆ninink¨ tariamus, bet sunkiai ausimi skiriamus diftongoidus [¤ 8 ] 12 ). Dionizas 

Poßka taip pat vartojo digrafå , bet jis buvo raßomas vien tik d∆nininkißko [¤] 

ar [¤ 8 ] (aukßtaiçi¨ [ie]) pozicijoje 13 . 

Atkreiptinas d∂mesys dar ^ kai kurias Jono iß Svisloç∂s lytis su un, an, å. PavyzdΩiui, 

raßytas digrafas un: kunkine 172 ‘kankyn´’, kunkines 172 ‘kankyn∂s’, ne apikuntos 

42 ‘neapykantos’, unt 226 ‘ant’. Kai kurie Ωemaiçiai, pavyzdΩiui, Klementas, 

[≤n] kartais paraßydavo un 14 . Vadinasi, un neb∆tinai rodo ryt¨ aukßtaiçi¨ formå. 

Ûemaitijoje, teritorijoje tarp Telßi¨ apylinki¨ ßiaur∂je, Íilal∂s apylinki¨ pietuose ir 

Ventos up∂s rytuose, tokia pozicija tariama [≤n] 15 . Plotas apima tiek d∆ninink¨, 

tiek douninink¨ teritorijå. Hiperaukßtaitißka forma anØu¬u 25 ‘åΩuolu’ labai aißkiai 

liudija vert∂jå buvus Ωemait^, nes an jis tegal∂jo atstatyti iß [≤n]. Panaßiai atstatytas 

an: sukanstus 44 ‘sukåstus’, kuris turb∆t tartas [suk≤nstus], analogißkai kaip kunkine 

[k≤nkin¥]. Taigi nemok∂damas gerai aukßtaitißkai, vert∂jas atstat∂ Ωemaitißkå 

n turinçias formas, dar plg. dransey 190 ‘dråsiai’, dransi 190 ‘drås¨’. O lytis dråsu 

186 ‘dråsiu’ autorius jau tur∂jo nusiΩi∆r∂ti iß aukßtaitißk¨ raßt¨. Vadinasi, vert∂jas 

tikriausiai buvo kil´s iß min∂to ploto, kur aukßtaiçi¨ å ir an verçiama vienodai – 

[≤n]. Íiame plote yra tiek Kaltin∂nai, tiek Telßiai. 

Kaip matyti iß pateikt¨ pavyzdΩi¨, Jono iß Svisloç∂s vertime bandyta orientuotis 

^ aukßtaiçi¨ tarm´. Tekste gausu aukßtaitybi¨, taçiau akivaizdu, jog vert∂jo b∆ta 

Ωemaiçio. Yra (dirbtini¨) lyçi¨, kurias gal∂jo padaryti tik d∆nininkas, tod∂l galima 

daryti ißvadå, jog autoriaus b∆ta d∆nininko, besistengusio kalbå aukßtaitinti. Taçiau 

d∂l menko ßios tarm∂s ißmanymo jis nesugeb∂jo visko pertvarkyti, labiau 

pavyko suaukßtaitinti tik lengviausiai pastebimas Ωemaitißkas ypatybes. 

Gal¨ gale, jei Rupeika buvo gim´s ir tarm∂s ißmok´s Rußki¨ vienkiemyje prie 

Kaltin∂n¨ – jis ir lieka tik∂tinas Jono iß Svisloç∂s vert∂jas. Taçiau jei gim∂ Siraiçiuose 

prie Telßi¨ ir t¨ viet¨ tarm∂ jam buvo gimtoji – vargu ar galima laikyti j^ Jono 

iß Svisloç∂s vert∂ju. 

12 Jonas Bukantis, „Piet¨ Ωemaiçi¨ diftongoid¨ 

¤ 8 , ∆ 9 (= bk. ie, uo) fonetin∂s ypatyb∂s“, 

Klb 30(1), 1979, 14–23. 

13 Pasak Subaçiaus (1998, 221), Poßka „çia 

steng∂si geriau perteikti d∆ninink¨ tart^, 

ij skirti grafißkai nuo kitka reißkiançios 

raid∂s i ir digrafo ie“. Galima nurodyti ir 

kit¨ grafikos su Dionizu Poßka panaßum¨, 

pavyzdΩiui, tik Poßka raß∂ 

[ç], o Jono iß Svisloç∂s vertime randame 

wieszpatcia 44 ‘vießpaçia’ ir pan. N∂ra 

ne^manoma, kad Jono iß Svisloç∂s vert∂jui 

Poßka tur∂jo ^takos, nors gal∂jo b∆ti ir 

atvirkßçiai. Pasak Joniko (1987, 174), Poßka 

lietuvißkå medΩiagå savo Ωodynui ∂m∂ 

iß keleto savo pirmtak¨ veikal¨, tarp kit¨ 

ir iß „J. Rupeikos 1822 m. [sic!] versto 

‘Jono iß Svisloç∂s’“. 1824 metais ißleistoje 

knygoje Naujas skaitymas d∂l maΩ¨ vaik¨ 

Ûemaiçi¨ ir Lietuvos Kajetonas Nezabitauskis 

taip pat vartojo digrafus bei . 

14 Subaçius 1998, 99. 

15 Ûr. LKA II, Ωem∂l. 68, 69. 




B IRΩIÍKA, VACLOVAS, 1963: Aleksandrynas 2, Çikaga: JAV LB kult∆ros fondas. 

B UKANTIS, JONAS, 1979: „Piet¨ Ωemaiçi¨ diftongoid¨ ¤ 8 , ∆ 9 (= bk. ie, uo) fonetin∂s ypatyb∂s“, 

Klb 30(1), 14–23. 

J ONIKAS, PETRAS, 1987: Lietuvi¨ kalba ir tauta amΩi¨ b∆vyje. Visuomeniniai kalbos istorijos 

bruoΩai, Çikaga: Lituanistikos instituto leidykla. 

K ALINAUSKAITÎ, RASA, 1997: „Raßomosios kalbos samprata A. Savickio vertime ‘S. Tamosziaus 

à Kempis’“, LKK 37, 247–255. 

L EBEDYS, JURGIS, 1955: Simonas Staneviçius, Valstybin∂ groΩin∂s literat∆ros leidykla. 

LLICH – Lietuvi¨ literat∆ros istorijos chrestomatija. Feodalizmo epocha, red. Kostas Korsakas, 

Jurgis Lebedys, Vilnius: Valstybin∂ groΩin∂s literat∆ros leidykla, 1957. 

P ALIONIS, JONAS, 1979: Lietuvi¨ literat∆rin∂s kalbos istorija, Vilnius: Mokslas. 

[RUPEIKA, JUOZAPAS, ] JONAS ISZ SWISÒOCZES KROMINIKAS W‰DRAWOIS LIETU- 

WISZKU LIEøUWIU ISZGULDITAS KASZTU YR STORONY PAR JOZAPA RUPEYKA 

[...], WILNIUJE Pri baØniczes µ. Kazimiera 1823 metuosie. 

Simono Vaißnoro øemczuga Theologischka ir jos ßaltiniai, pareng∂ Guido Michelini, Vilnius: 

Baltos lankos, 1997. 

S UBAÇIUS, GIEDRIUS, 1998: Ûemaiçi¨ bendrin∂s kalbos id∂jos. XIX amΩiaus pradΩia, Vilnius: 


V ANAGAS, VYTAUTAS, 1996: Lietuvi¨ raßytoj¨ såvadas, Vilnius: Lietuvos raßytoj¨ såjungos 

leidykla. 

Z INKEVIÇIUS, ZIGMAS, 1977: „M. MaΩvydo kalba“, Blt 13(2), 358–371. 


THE LOW LITHUANIAN LANGUAGE OF JONAS IÍ SVISLOÇÎS (1823) 

AND THE PROBLEM OF ITS TRANSLATOR’S IDENTITY 

Summary 

The Polish writer Jan Chodzko (1777-1851) is the author of Jonas iß Svisloç∂s and Juozapas 

Rupeika (1789-1854) is believed to be the translator of Chodzko’s text into Lithuanian. 

The language of the translation is a mixture of both the Low Lithuanian and the High 

Lithuanian dialects. Despite the translator’s noticeable efforts to incorporate the High Lithuanian 

dialect into his writing, he maintains many original Low Lithuanian forms, hence 

proving his Low Lithuanian origin. Moreover, the analysis of the Low Lithuanian forms in 

the text indicates that the translator must have been born in the South (D∆nininkai) rather 

than in the North Low Lithuanian (Dounininkai) dialect area. Different scholars suggest 

different birthplaces for Rupeika. If it is proven that Rupeika was born in the D∆nininkai 


dialect area near Kaltin∂nai, it will be clear that he was indeed the translator of Jonas iß 

Svisloç∂s. If, however, it is found that Rupeika was born in the Dounininkai dialect area 

near Telßiai, it will be obvious that he was not the real translator of Chodzko’s text. 

J URGITA BALTRUÍAITYTÎ Gauta 1999 m. vasario 1 d. 

Department of Slavic and Baltic Languages and Literatures 


601 South Morgan St., 1628 UH 

Chicago, IL 60607-7116, U.S.A. 

elektroninis paßtas: gyte@rocketmail.com 

Redaktoriaus prieraßas: 

Atsiradus progai, m∂ginau tikslinti Juozapo Rupeikos gimimo vietå. Jå nustaçius 

ir atsiΩvelgus ^ Jurgitos Baltrußaityt∂s ißtirtus kalbos duomenis, gal∂t¨ did∂ti 

ar maΩ∂ti tikimyb∂, kad Jonå iß Svisloç∂s vert∂ b∆tent Juozapas Rupeika. 

Vytauto Vanago ißkláusiau, iß kur jis ∂m∂ duomenis apie Rupeikos kilm´ iß 

Siraiçi¨. Vanagas maloniai nurod∂ archyvinius dokumentus – 1832 m. kovo 30 d. 

darytå Rupeik¨ genealogijos med^ ir apraßå 16 . 

Baltrußaityt∂ min∂jo Vaclovå BirΩißkå manius, eså Rupeika gim´s Taurag∂s apskrityje, 

Rußki¨ viens∂dyje, 2 km atstumu nuo Kaltin∂n¨. BirΩißka argumentavo 

taip: „Kadangi vienoje rubricel∂je jis vadinamas Josephus de Ruszla Rupejko, tai, 

matyti, jo gimimo vieta buvo Rußkiai, dabar Kaltin∂n¨ vls., Taurag∂s aps. viens∂dis, 

2 km. atstumo nuo Kaltin∂n¨“ (BirΩißka 1963, 352). Regis, keista, kad forma 

de Ruszla BirΩißkos atstatyta ^ Rußkius (formos labai skirtingos). Ir tikrai, iß Rupeik¨ 

genealogijos dokument¨ matyti, kad de Ruszla reißk∂ ne vietov´, o seniausiå 

Ωinomå Rupeik¨ gimin∂s asmen^, vadinamå Rußliu 17 . Vadinasi, vietov∂ Rußkiai (ar 

*Rußliai) visai nesusijusios su Rupeik¨ gimin∂s gyventomis vietomis. 

Senoji Rupeik¨ gimin∂s valda buvo Dideliai 18 . Matyt, kaΩkur ßalia t¨ Dideli¨19 

1569 metais Rupeikos gavo Pãtausal´20 , dabar Telßi¨ r., Degáiçi¨ apylink∂. 

Juozapo Rupeikos proprosenelis Petras ved∂ Kotrynå Bukantait´ ir kartu su ja 

gavo valdyti Bukançiùs 21 . Tai, matyt, buvo Bukañçiai, esantys dab. Ruzg¨ apyl., 

16 „Wywod Familij Urodzonych z Ruszla Dydelow 

Rupeykow“, LVIA f. 391, a. 1, 

b. 1027, l. 112–117. 

17 „Rod ich ca¬y zaczåwszy od Ruszlisa“; 

„prØodek tey familij Ruszlis czyli Ruszel 

za protoplast´ wzi´ty“, LVIA f. 391, a. 1, 

b. 1027, l. 112v. 

18 Plg. „Wywod Familij Urodzonych z Ruszla 

Dydelow Rupeykow“, l. 112r. 

19 Dar plg. „w oyczystey mai´tnoµci Potowsolu, 

czyli Dydelach“, l. 112v. 

20 „[...] przeznaczy¬ i odgraniczy¬ dla nich 

obr´b Potowsolis, czyli Potowsole zwany, 

w Xi´stwie Æmudzkiem w Powiecie Telszewskim“, 

l. 112v. 

21 „[...] wspolnie z niå posiada¬ mai´tnoµ¢ 

Bukoncie w Xi´stwie Æmudzkiem w Powiecie 

Telszewskim“, l. 113r. 



MaΩeiki¨ r., nes Petro s∆nus Danielius, t. y. Juozapo prosenelis, savo valdas 

ißpl∂t∂ – pripirko Bugeniùs 22 , o Bugºniai yra kaip tik toje Ruzg¨ apyl. kaip ir 

Bukañçiai. 

Tad tiek Juozapo Rupeikos proprosenelis Petras, tiek prosenelis Danielius, 

senelis Kazimieras ir t∂vas Juozapas greiçiausiai buvo kil´ iß Bukañçi¨, netoli 

MaΩeiki¨, t. y. iß douninink¨ tarm∂s ploto. Dokumentai taip pat rodo, kad Juozapo 

Rupeikos t∂vas, irgi Juozapas, buvo krikßtytas Mos∂dΩio baΩnyçioje 

1738 m. kovo 12 dienå 23 . Nors Mos∂dis yra tolokai nuo Bukañçi¨, tai taip pat 

douninink¨ teritorija. 

Mums r∆pimo Juozapo Rupeikos t∂vas Juozapas (Kazimieraitis) ved∂ pirmåjå 

Ωmonå Elenå Vitkeviçi∆t´ ir kartu su ja paveld∂jo pus´ Siraiçi¨ dvaro 24 . Su antråja 

Ωmona Prancißka RubaΩeviçi∆te susilauk∂ vieno s∆naus Antano, o su treçiåja Ωmona 

Marijona Staneviçi∆te – vieno s∆naus Juozapo 25 , mums r∆pimo kvestionuojamojo 

Jono iß Svisloç∂s vert∂jo. Jis (Juozapas [Juozapaitis] Rupeika) 1789 m. sausio 

4 d. buvo krikßtytas Telßi¨ baΩnyçioje 26 . Kadangi Juozapo (Kazimieraiçio) po pirmosios 

Ωmonos Elenos paveld∂ti Siraiçiai yra prie pat Telßi¨, tai daro labai tik∂tinå 

Vytauto Vanago ißvadå, kad Juozapas (Juozapaitis) gal∂jo gimti savo t∂vo 

paveld∂tame Siraiçi¨ dvare ir iß ten b∆ti nuveΩtas krikßtyti ^ Telßi¨ baΩnyçiå. Ir 

Siraiçiai, ir Telßiai, Ωinoma, taip pat êina ^ douninink¨ tarm∂s plotå. 

Taçiau ar tokia Juozapo Rupeikos kilm∂s istorija yra pakankama teigti, kad 

Rupeika tur∂jo ßnek∂ti dounininkißkai? Galb∆t reik∂t¨ atsiΩvelgti ^ tai, kad Juozapo 

Rupeikos motina buvo Staneviçi∆t∂, kuriå BirΩißka net band∂ sieti giminyst∂s 

ryßiais su Simono Staneviçiaus gimine (BirΩißka 1963, 352)? Nors tai ir nepatikrinta, 

bet negalima atmesti galimyb∂s, kad ji buvo kilusi ne iß douninink¨, o iß 

d∆ninink¨. Taip pat neΩinia, ar tikrai viså vaikyst´ Rupeika praleido Siraiçiuose, 

neΩinia, kiek lietuvi¨ kalbos jis buvo pramok´s. 

Vis d∂lto akivaizdu, kad per amΩius Rupeik¨ gimin∂ gyveno keliose dounininkißkai 

ßnekançiose apylink∂se, kad ir pats mums r∆pimas Juozapas (Juozapaitis) 

Rupeika buvo kil´s iß Siraiçi¨ prie Telßi¨. Tod∂l tik∂tiniau manyti, kad jei Rupeika 

22 „[...] powi´kszy¬ [...] prØykuplå mai´tnoµ¢ 

Bugieniow“, l. 113r. 

23 „1738. Marca 12. metryka chrØestna Jóƒefa 

syna KazimierØa Rupeyki przy Kosciele 

Masiadskim zapisana“, l. 115r–115v; 

„1738. Marca 12. datt, i w Ksi´gach Koscio¬a 

Masiadskiego zapisana metryka–“, 

l. 118r. 

24 „Józef Kazimierˇowicƒ z Ruszla Rupeyko 

poiåwszy za Øon´ Helen´ Witkiewiczown´ 

[...] zosta¬ dziedzicem wspólnie z niå 

pó¬owy mai´tnosci Syrayciow [...]“, 

l. 115v. 

25 „[...] po zeysciu tey zony poiå¬ drugå 

Franciszkå RubaØewiczownå i zniå 

sp¬odzi¬ syna iednego Antonego, [...], a z 

trØeciå zonå Maryannå Staniewicƒownå 

Øe sp¬odzi¬ syna takØe iednego Józefa, 

który wståpiwszy w stan duchowny zosta¬ 

Kanonikiem P¬otskim i proboszczem 

Szadowskim, tudzieØ Kanonikiem dyecezyi 

Æmudzkiey“, l. 115v. 

26 „Metryki chrzestne 1784. Junij 3. Antoniego, 

1789. Stycznia 4. Józefa synow Jozefa 

prØy Kosciele Telszewskim zapisane“, 

l. 116r; „1789. Stycznia 4. Metryka 

chr∏estna“, l. 118r. 


mok∂jo lietuvißkai, tai tur∂jo mok∂ti Ωemaiçi¨ douninink¨ tarm´. Rimtesni¨ argument¨ 

uΩ d∆nininkißkå ^takå tarsi n∂ n∂ra. Tod∂l Baltrußaityt∂s ißvadå d∂l autoryst∂s 

b∆çiau link´s tikslinti taip: ^tikinamiau, kad Juozapas Rupeika nebuvo Jono 

iß Svisloç∂s vert∂jas. 





ISSN 1392–737X 


Vytauto DidΩiojo universitetas, 


Kazimiero Prialgauskio Spasab¨ (1845) 

ir Naujo altoriaus (1847) Ωemaiçi¨ kalba 

XVIII amΩiaus pabaigoje ir XIX pradΩioje greta aukßtaitißko vidurietißko raßomosios 

kalbos varianto pradeda formuotis Ωemaitißk¨ raßt¨ tradicija. XIX am- 

Ωiuje prasid∂jus lituanistiniam såj∆dΩiui imama svarstyti galimyb∂ Ωemaiçi¨ 

kalbai tapti bendrine – „bendra ir vienoda visiems vießåja tautos kalba“ 1 . Íiuo 

laikotarpiu ne tik keliamos Ωemaiçi¨ bendrin∂s kalbos id∂jos, bet ir kuriami 

bendrin∂s kalbos modeliai, projektai. Ûemaitißk¨ raßt¨ kalba formuojasi dviej¨ 

patarmi¨ pagrindu: d∆ninink¨ (d∆nininkißkai raß∂ Dionizas Poßka, Simonas 

Staneviçius ir kt.) ir douninink¨ (raß∂ Antanas Klementas, Jurgis Ambraziejus 

Pabr∂Ωa, Juozapas Çiulda, Simonas Daukantas, Motiejus Valançius ir kt.). D∆nininkißka 

tradicija vyrauja pirmaisiais XIX amΩiaus deßimtmeçiais, bet v∂liau 

ima dominuoti dounininkißki raßtai. 

XIX amΩiuje Ωemaitißkai pradedama leisti daug religinio turinio knyg¨. Nema- 

Ωå j¨ dal^ sudaro maldaknyg∂s, daugiausia verstos iß lenk¨ kalbos arba kompiliuotos. 

Maldaknygi¨ kalba n∂ra grynai Ωemaitißka: jose yra ir tradicin∂s vidurietißkos 

raßomosios kalbos element¨ (pvz., Jok∆bo Kurmaviçiaus Jeneralnas rokundas 

sumen∂s), raßoma tradicin∂s ir Ωemaiçi¨ kalbos mißiniu (pvz., Silvestro Ruceviçiaus 

Jezus, Marija, Juozapas ßventas) 2 . 

1 Giedrius Subaçius, „Ûemaiçi¨ måstymo 

apie bendrin´ kalbå istorijos metmenys“, 

Metmenys 72, Chicago, 1997, 126. 

2 Zigmas Zinkeviçius, Lietuvi¨ kalbos istorija 4. 

Lietuvi¨ kalba XVIII–XIX a., Vilnius: 

Mokslas, 1990, 120. 


Íis darbas skirtas dounininko Kazimiero Prialgauskio (~1801–1856) raßt¨ Ωemaiçi¨ 

kalbai ^vertinti. Remiamasi dviem Prialgauskio knygomis: Spasabai vedimo 

gero ir krikßçionißko gyvenimo (1845) 3 ir Naujas altorius (1847) 4 . 

Istorini¨ duomen¨ apie pat^ autori¨ ar jo knyg¨ paraßymo aplinkybes ißlik´ 

nedaug. Spasab¨ pratarm∂ buvo paraßyta Ív∂kßnoje 1843 metais, antraßtiniame 

puslapyje Prialgauskis save vadina Ív∂kßnos baΩnyçios kamendoriumi. Matyt, ir 

pati knyga rengta Ív∂kßnoje, nors nuo 1843 met¨ Prialgauskis jau buvo paskirtas 

vikaru ^ Mos∂d^. Vaclovas BirΩißka sp∂ja, jog Spasabai gal∂jo b∆ti ißleisti paraginus 

Simonui Staneviçiui, tuo metu gyvenusiam netoli Ív∂kßnos 5 . Bet Naujas altorius 

jau tur∂jo b∆ti raßytas Mos∂dyje. 

Spasab¨ pratarm∂je Prialgauskis trumpai paaißkina, kod∂l jis nusprend∂ raßyti 

Ωemaitißkai: „Wo asz uØsystanawidams, jogiey Øemaytyszko ka¬bo niera kningu, 

wedåcziu ant doskona¬astes duszes yr kas czionay buwa apleystu, kitur ne gales 

rasty; pastanawyiau dielto, padauginty tå kningiel´, idant anay nieka neb truktu 

yr wys anoje adsyrastu, kas ira Ømogou reykalingu ant iszganima“ (p. 6). Be to, 

çia netiesiogiai paΩymima, kad ßi knyga, be kita ko, skiriama ir valstieçiams (jå 

gal∂siås kiekvienas, tad ir valstietis, ^sigyti): „yr diel jos maØuma, gales koØnus 

turiety, kaypo pamacziu wysureykalingiausi diel iszganima, maØu kasztu yr pygiey“ 

(p. 8). Kit¨ knygos paraßymo prieΩasçi¨ autorius nenurod∂. 

* * * 

1845 metais Vilniuje ißleista kunigo Kazimiero Prialgauskio mald¨ knyga Spasabai 

iß kit¨ religinio pob∆dΩio raßt¨ ißsiskiria gana gryna Ωemaiçi¨ tarme, joje 

beveik n∂ra vidurietißkos raßomosios kalbos element¨. Antrojoje knygoje Naujas 

altorius (1847) ßi¨ element¨ yra jau ßiek tiek daug∂liau. 

Abiejose Prialgauskio knygose Ωemaitißkas [ie] nemaißomas su aukßtaitißku [∂] 

(tada aukßtaiçi¨ paprastai raßytu raide ), pavyzdΩiui, Spasabuose: atydiety 39 

‘atid∂ti’, diel 11, 13 (plg. 1 pav.) ‘d∂l’, garbies 30 ‘garb∂s’, niera 30, 19 ‘n∂ra’, noriesi 

25, 45 ‘nor∂si’, turiesi 28 ‘tur∂si’; Naujame altoriuje: kalbiek 1 ‘kalb∂k’, miegsti 17 

(plg. 2 pav.) ‘m∂gsti’, neturiejau 2 ‘netur∂jau’, siedi 24 ‘s∂di’, wiel 1 ‘v∂l’, Øwylkteriek 

97 ‘Ωvilgter∂k’. 

Taip pat gana nuosekliai jose skiriami Ωemaiçi¨ [¥] ir [i] garsai, pavyzdΩiui, 

Spasabuose: buty 19, 20, 31 ‘b∆ti’, darity 30 ‘daryti’, yr 11, 12, 13 (plg. 1 pav.) ‘ir’, 

matity 150 ‘matyti’, neØynoma 36 ‘neΩinoma’, papyldity 33 ‘papildyti’, waykszczioty 

3 [Kazimieras Prialgauskis,] SPASABAY WE- 

DYMA GIERA YR KRYKSZCZIONISZKA 

GIWENYMA PAR WIENA KUNEGA 

FRANCUZYSZKAY PARASZITY, WO DA- 

BARCZIOU ANT øEMAYTISZKA LEøU- 

WY ISZGULDITY YR ANTRATIEK PA- 

DAUGINTY. par KUNEGA KAZIMIERA 

PRYAÒGAWSKI. Komendoriu Szwieksznas 

BaØniczes. [...] WYLNIUJE, Drukarnyio 

M. Zymelowicza Typografa. 1845. 

4 [Kazimieras Prialgauskis,] NAUJES AÒTO- 

RIUS ARBA Surynkimas Parsergieimu yr 

Ma¬du pri Spawiednes, Kamunyjes Szw´tos, 

diel Lygonu yr Myrsztancziu; [...] 

PAR Kunega Kazimiera Prya¬gawski, Kamendoriu 

Mosiede BaØniczes. WILNIUJE. 

SPAUSTUWIEJE JUOZAPA ZAWADZKIA. 1847. 

5 Vaclovas BirΩißka, Aleksandrynas 3, Vilnius: 

Sietynas, 2 1990, 135. 

107 Kazimiero Prialgauskio 

Spasab¨ (1845) ir Naujo altoriaus (1847) 

Ωemaiçi¨ kalba

1 pav. Spasabai 13: lytys diel, yr, wysa, kuriy, 

ne douk, Diewou; 

LMAB, sign.: LK 19 ⁄ 9, Inv. Nr. 7017 ⁄ 649106. 

Fot. Virginija Valuckien∂ 

30 ‘vaikßçioti’, wysa 13 (plg. 1 pav.) ‘viså’, wysy 15, 26 ‘visi’, wysus 38 ‘visus’; 

Naujame altoriuje: ira 2 ‘yra’, yr XI ‘ir’, yszpyldity 3 ‘ißpildyti’, klausity 15 ‘klausyti’, 

parlaykity 2 ‘perlaikyti’, wysus 4, 16 ‘visus’. Pasitaiko ir ßiek tiek nenuoseklum¨. 

Antai priesaga -ißkas raßoma dvejopai: -yszkas ir -iszkas, (plg. Spasabuose: 

dangiszkasis 32 ‘dangißkasis’, bet dwasyszka 248 ‘dvasißkå’; Naujame altoriuje: dangiszka 

84 ‘dangißka’, bet dwasyszku 44 ‘dvasißk¨’. Pasitaiko ir to paties ΩodΩio 

dublet¨, plg. Spasab¨: krykszczioniszka 16 ‘krikßçionißkå’ ir krykszczionyszku instr. 

sg. 16 ‘krikßçionißka’. 

Prialgauskio tekstuose neΩymimi Ωemaitißki monoftongizuoti gal∆ni¨ dvibalsiai 

ai [‡] ir ei [fl], juose vartojamos tik atitinkamos aukßtaitißkos formos su ißlaikytais 

diftongais, pavyzdΩiui, Spasabuose: ayszkiey 28 ‘aißkiai’, amØynay 27 ‘am- 

Ωinai’, buway 18 ‘buvai’, l´gway 25 ‘lengvai’, linksmay 42 ‘linksmai’, prisakimay 39 

‘prisakymai’, skaytey 17 ‘skaitei’, tasay 26 ‘tasai’, tiktay 12, 29 ‘tiktai’ (matyt, nepasteb∂ta 

ir neißpl∂sta tik ^vardΩiuotin∂ lytis prakieyktases 39 ‘prakeiktaisiais’); Naujame 

altoriuje: buway 2 ‘buvai’, gieray 15 ‘gerai’, ipatingay 45 ‘ypatingai’, matay 16 


‘matai’, noray 80 ‘norai’, tenay 3 ‘tenai’, tiktay 1 ‘tiktai’, Øynay 4, 24 ‘Ωinai’. Veikiausiai 

Prialgauskis çia sek∂ kitais Ωemaitißkais raßtais. Mat dvibalsi¨ ai ir ei nemonoftongizavo 

Ûyvato (1759) vert∂jas, Dionizas Poßka, Kajetonas Nezabitauskis ir 

kiti Ωemaitißkai raß´ autoriai. Danut∂s ir Alekso Girdeni¨ nuomone, Ûyvate aukßtaitinta 

„vengiant ‘negraΩaus’ digrafo [...] -aa, -ee“ 6 . 

Naujame altoriuje vyrauja ir aukßtaitißkas dvibalsis [ie], raßomas digrafu , 

pvz.: anie 81 ‘anie’, apszwiesk 100 ‘apßviesk’, apszwiestu 62 ‘apßviest¨’, diena 76 

‘dienå’, kiek 58 ‘kiek’, kietumas 100 ‘kietumas’, kokie 66 ‘kokie’, kurie 17 (plg. 2 

pav.), 58, 80 ‘kurie’, priØasties 59 ‘prieΩasties’, szyrdies 62, 65, 68 ‘ßirdies’, wienas 2, 

24, 77, 97 ‘vienas’, wietas 45 ‘vietos’. Taçiau pasitaiko ir , pvz.: yjszkosiu 74 

‘ießkosiu’, palyjkt 60 ‘palieka’. Spasabuose ßis dvibalsis dar daΩnai buvo raßomas 

dounininkißkai ([¥i] atspindi digrafas ), pvz.: apszwiysk 37 ‘apßviesk’, aniy 36 

‘anie’, iszsyliys 36 ‘ißsilies’, kuriy 3, 13 (plg. 1 pav.), 36, 41, 152, 154, 155, 247 

‘kurie’, melstiys 12, 155 ~ melsties ‘melstis’, naktiys 36 ‘nakties’, prapultiys 25, 45 

‘prapulties’, stotiys inf. refl. 4 ~ stoties ‘stotis’, swiysibes 38 ‘ßviesyb∂s’. Taçiau ir 

çia daΩnesniuose ΩodΩiuose jau vartotas aukßtaitißkas : diena 36 ‘diena’, diena 

43 ‘dienå’, kiek 25, 36, 154 ‘kiek’, niewienas 38 ‘n∂ vienas’, prapulties 38 ‘prapulties’, 

szyrdies 7, 245 ‘ßirdies’, wienas 41 ‘vienas’; net Ejway 149 ‘Ievai’, iszkay 40 ‘ießkai’, 

lepsnu 44 ‘liepsn¨’, liØuwis 37 ‘lieΩuvis’. Taigi Spasabuose Prialgauskis po truput^ 

jau ima vartoti aukßtaitißkå , taçiau dar labai nenuosekliai. Íi knyga yra tarsi 

pereinamoji stadija, o po dvej¨ met¨ iß∂jusiame Naujame altoriuje tas aukßtaitinimas 

jau beveik uΩbaigtas. 

Be min∂tos dounininkißkos fonetin∂s ypatyb∂s ([¥i], Ωym∂to digrafu ), Spasabuose 

vyrauja ir dounininkißkas dvibalsis [≤u], raßomas , pvz.: anou 24 

‘anuo’, gaylous 27 ‘gailiuos’, ne douk 13 (plg. 1 pav.) ‘neduok’, toukart 22, 25, 37, 

38 ‘tuokart’. Íi ypatyb∂ d∂sningai ißlaikoma ir Naujame altoriuje, pvz.: Anoumi 15 

‘anuomi’, douty 4, 17 (plg. 2 pav.) ‘duoti’, kou 15, 79 ‘kuo’, oulos 62 ‘uolos’, pou¬u 

72, 83 ‘puolu’. 

Iß Ωemaitißk¨ morfologini¨ ypatybi¨ pirmiausia min∂tinas { ir i kamien¨ veiksmaΩodΩi¨ 

esamojo laiko treçiojo asmens gal∆n∂s trumpinimas. D∂sningai raßomos 

trumpos Ωemaitißkos lytys, pavyzdΩiui, Spasabuose: abgaun 244 ‘apgauna’, 

atmet 149 ‘atmeta’, mok 247 ‘moka’, negal 20, 38 ‘negali’, negird 43 ‘negirdi’, reyk 9, 

148 ‘reikia’, trauk 149 ‘traukia’, tur 155 ‘turi’; Naujame altoriuje: eyn 37 ‘eina’, gal 18 

‘gali’, gied 37 ‘gieda’, mi¬ 83 ‘myli’, tur X, 17 (plg. 2 pav.) ‘turi’. 

Autorius d∂sningai ißlaiko ir Ωemaiçiams labai sunkiai pastebimå ^vardΩi¨ 

anas, kuris, tas Ωemaitißkå daugiskaitos galininko gal∆n´ -us, pavyzdΩiui, Spasabuose: 

anus 10, 44, 149, 150 ‘anuos’, kurius 6, 12, 14, 20 ‘kuriuos’, nekurius 8 ‘nekuriuos’, 

tus 5, 6, 7, 151, 154, 244 ‘tuos’. Naujame altoriuje ßios formos vartojamos taip 

6 Aleksas Girdenis, Danut∂ Girdenien∂, 

1759 met¨ „Ziwato“ indeksas, Vilnius: 


1997, 11. 



Ωemaiçi¨ kalba

pat nuosekliai, pvz.: anus 5, 17 (plg. 2 pav.), 25, 45, 81 ‘anuos’, kurius 4, 24, 36, 59, 

75 ‘kuriuos’, tus 24, 25, 44 ‘tuos’. 

Abiem knygoms b∆dingas { ir u kamien¨ daiktavardΩi¨, b∆dvardΩi¨ bei ^vardΩi¨ 

Ωemaitißkas daugiskaitos vietininkas, pavyzdΩiui, Spasabuose: dayktuse 14, 

242, 247 ‘daiktuose’, kituse 247 ‘kituose’, metuse 8 ‘metuose’, wysuse 14, 242 ‘visuose’; 

Naujame altoriuje: darbuse 67 ‘darbuose’, kraujuse 97 ‘kraujuose’, naguse 85 ‘naguose’, 

warguse 65 ‘varguose’, wysuse 37 ‘visuose’. 

Ûemaitißkos daugiskaitos liepiamosios nuosakos formos tekstuose taip pat ißlaikomos 

d∂sningai, pavyzdΩiui, Spasabuose: apimkiet 42 ‘apimkit’, atimkiet 42 ‘atimkit’, 

bukiet 42 ‘b∆kit’, eykiet 42 (7x) ‘eikit’, gidokiet 42 ‘giedokit’, parspiekiet 15 

‘persp∂kit’; Naujame altoriuje: eykiet 100 ‘eikit’, prisystebiekiet 100 ‘prisisteb∂kit’, 

weyziekiet 100 ‘veiz∂kit’. 

Spasabuose ir Naujame altoriuje vyrauja Ωemaitißkas ^vardΩi¨ bei dalyvi¨ daugiskaitos 

naudininkas, pavyzdΩiui, Spasabuose: anims 21, 44 ‘aniems’, tyms 151, 247 

‘tiems’, tokims 10 ‘tokiems’, wysims 37 ‘visiems’, wysyms 15, 247 ‘t. p.’; Naujame 

altoriuje: kuryms 2 ‘kuriems’, tyms 17 (plg. 2 pav.), 37, 45 ‘tiems’, wysyms 17 (plg. 

2 pav.) ‘visiems’, bet neturentems 73 ‘neturintiems’ (aukßtaitißka forma). 

Dar viena morfologijos ypatyb∂ – { ir u kamien¨ daiktavardΩi¨ vienaskaitos 

naudininko gal∆n∂ Spasabuose ir Naujame altoriuje raßoma jau skirtingai. Spasabuose 

ji dar d∂sningai Ωemaitißka: digrafas Ωymi [≤u] (t. y. Ωemaitißkå gal∆n´ 

-uo), pvz.: Adomou 149 ‘Adomui’, artymou 148, 247 ‘artimui’, Diewou 13 (plg. 

1 pav.), 17, 20, 21, 24, 26, 32, 45, 244, 245 ‘Dievui’, Dowidou Karalou 149–150 ‘Dovydui 

Karaliui’, kunou 39 ‘k∆nui’, Ømogou 6, 30 ‘Ωmogui’. Taçiau Naujame altoriuje 

gal∆n∂ jau suaukßtaitinta: çia randame , pvz.: Diewuy 15, 17 (plg. 2 pav.), 65, 

101 ‘Dievui’, yszganimuy 15 ‘ißganymui’, pasytaysimuy 16 ‘pasitaisymui’, Tiewuy 78 

‘T∂vui’, troszkymuy 2 ‘troßkimui’. 

Abiejose knygose d∂sningai vartojamas dalies Ωemaiçi¨ (ypaç b∆dingas dounininkams 

7 ) tariamosios nuosakos vienaskaitos pirmasis asmuo, pavyzdΩiui, Spasabuose: 

apmysliczio 16 ‘apmislyçiau’, galeczio 26, 244 ‘gal∂çiau’, nemokieczio 10 ‘nemok∂çiau’, 

parodiczio 152 ‘parodyçiau’, pasygausinczio 245 ‘pasigausinçiau’, surinkczio 

31 ‘surinkçiau’, Øynoczio 25 ‘Ωinoçiau’. Tokios formos yra ir Naujame 

altoriuje, pvz.: atraszczio 4 ‘atrasçiau’, buczio 5, 16, 36 ‘b∆çiau’, galeczio 37, 63, 72 

‘gal∂çiau’, mileczio 62 ‘myl∂çiau’, paØinczio 63 ‘paΩinçiau’, su¬åcziczio 17 (plg. 

2 pav.) ‘sujungçiau’. 

Dalis min∂t¨ duomen¨ aißkiai rodo, kad Prialgauskis buvo dounininkas. Spasabuose 

douninink¨ tarm∂ tiesiog vyrauja, o tos ypatyb∂s, kurios Naujame altoriuje 

yra Ωemaitißkos – taip pat neretai dounininkißkos. Tod∂l galima paabejoti kai 

kuri¨ tyr∂j¨ keliama mintimi 8 , kad Prialgauskis kil´s iß Raseini¨ (sakyçiau, kad 

7 Plg. LKA III, Ωem∂l. 103. 8 BirΩißka 2 1990, 135; Zinkeviçius 1990, 122; 

Lietuvi¨ Enciklopedija 24, Bostonas: Lietuvi¨ 

Enciklopedijos leidykla, 1961, 12. 


2 pav. Naujas altorius 17: lytys miegsti, kurie, douty, 

tur, anus, tyms, wysyms, Diewuy, su¬åcziczio; 


gal∂jo b∆ti ten gim´s, bet lietuvi¨ kalbos tur∂jo ißmokti kitur). Be to, ir Zigmas 

Zinkeviçius raßo, jog Prialgauskio tekstuose „vyrauja ne piet¨ [...], bet ßiaur∂s 

Ωemaiçi¨ [...] patarm∂s ypatyb∂s“ 9 . Vytautas Vanagas Lietuvi¨ raßytoj¨ såvade tepamini, 

jog Prialgauskis gim∂ Ûemaitijoje, bet tikslesn∂s vietos nenurodo 10 . 

Prialgauskio tekstuose nenuoseklum¨ lik´ palyginti nedaug. Jei kuris nors Ωodis 

ar forma raßoma aukßtaitißkai, tai tokia j¨ raßyba paprastai ißlaikoma visame 

tekste. Aukßtaitybi¨ Spasabuose (pvz.: diena 15, 25, 36 ‘diena’, wienas 15, 20 ‘vienas’, 

wietas 151, 155 ‘vietas’) veikiausiai atsirado iß aukßtaitißk¨ raßt¨ tradicijos, o 

v∂lesniame Naujame altoriuje j¨ net padaug∂jo. Pasteb∂ti vos keli dubletai, kai ta 

pati ΩodΩio lytis turi skirtingå ßaknies ar gal∆n∂s vokalizmå, plg. Spasabuose: 

9 Zinkeviçius 1990, 122. 

10 Vytautas Vanagas, Lietuvi¨ raßytoj¨ såvadas, 

Vilnius: Lietuvos raßytoj¨ såjungos 

leidykla, 1996, 74. 



Ωemaiçi¨ kalba

wysims 37 ‘visiems’ ir wysyms 15, 247, kientieimus 44 ‘kent∂jimus’ ir kintieimus 243; 

Naujame altoriuje: isz 4, 43, 45 ‘iß’ ir ysz 16, 18, 44. 

Prialgauskis, ypaç Spasabuose, vartoja daugiau polonizm¨ negu dauguma to 

meto autori¨. Kadangi bent dalis Spasab¨ teksto, pasak autoriaus, turi b∆ti versta 

iß pranc∆z¨ kalbos 11 , galima sp∂ti, kad pranc∆zißki ΩodΩiai såmoningai keiçiami 

lenkißkais, o ne lietuvißkais atitikmenimis. Viena iß galim¨ prieΩasçi¨ – lenk¨ 

kalbos autoritetas, r∂mimasis BaΩnyçios kalbos vartosena ir baΩnytiniais raßtais. 

Giedriaus Subaçiaus nuomone, XVIII ir XIX amΩi¨ Ûemaitijoje „baΩnyçios kalbos 

normos, o tai daΩnai buvo polonizmai, buvo suvokiamos esançios aukßtesnio stiliaus“ 

12 . Pabr∂Ωa, suk∆r´s savo bendrin∂s kalbos projektå, tikybos raßtuose taip 

pat vartojo daug polonizm¨, maΩiau normino kalbå. Jis raß∂, jog retesnis lietuvißkas 

Ωodis religiniame tekste b∆t¨ „visai naujas ir liaudyje negird∂tas“, „niekad 

Ωemaiçi¨ nevartotas“ 13 , vadinasi, nepageidautinas. Antra vertus, Naujame altoriuje 

polonizm¨ yra jau maΩiau negu Spasabuose. Tai galb∆t liudija ißaugus^ Prialgauskio 

r∆pest^ raßomosios kalbos grynumu. 

Spasabuose ir Naujame altoriuje ryßki lenk¨ raßybos ir tradicini¨ baΩnytini¨ tekst¨ 

^taka. Antai prieß bals^ [e] Prialgauskis Ωym∂jo priebalsi¨ [g] ir [k] minkßtumå, 

pvz., Spasabuose: giera 3, 155 ‘gerå’, kielu 242 ‘keli¨’; Naujame altoriuje: gieriesni 20 

‘geresn^’, Kietwyrta 58 ‘ketvirta’. Antra vertus, po minkßtojo [l’] neraß∂ Ωemaiçi¨ 

dvibalsio [ie] (bendrin∂s kalbos ∂) pirmojo d∂mens , pavyzdΩiui, Spasabuose: 

iszgaletu 7 ‘ißgal∂t¨’, pargalesi 5 ‘pergal∂si’; Naujame altoriuje: galetumi 62 ‘gal∂tum’, 

ne galeje 24 ‘negal∂jo’. Po neraß∂ ir minkßtinamojo , Spasabuose: dydelu 31 

‘dideliu’, gaylous 33 ‘gailiuosi’; Naujame altoriuje: gaylous 12 ‘gailiuosi’, prietelu 29 

‘draug¨’. Vartojo tradicinius dviraidΩius [ç] bei [ß] ir pan. 

Bet be paties bendriausio tradicin∂s raßybos bendrumo, nepasteb∂ta nei lingvistini¨, 

nei biografini¨ duomen¨, leidΩiançi¨ daryti ißvadas apie kit¨ konkreçi¨ 

Ωemaitißk¨ raßt¨ ^takå çia analizuojamiems tekstams. Nematyti nei Ûyvato (1759), 

nei Klemento, Poßkos ar Pabr∂Ωos tekst¨ tiesiogin∂s ^takos. PavyzdΩiui, Ûyvate 

vartotas dviΩenklis [¥i], Klemento – v∂liausiu Ωinomu periodu bei , 

Poßkos – bei , Pabr∂Ωos – . Tokiame kontekste Spasab¨ dviraidis 

yra savitos Prialgauskio raßybos bruoΩas. Prialgauskis nevartoja nei Klemento 

raid∂s , nei Pabr∂Ωos ir Ωym∂ti [ß’] ir [ç’] ar dvigubinam¨ balsi¨ 

, , ir kt., nei Poßkos ir Daukanto . Vadinasi, galima manyti 

Prialgausk^ buvus gana savarankißkå k∆r∂jå. 

11 Prialgauskis nurodo: „PAR WIENA KU- 

NEGA FRANCUZYSZKAY PARASZITY, 

WO DABARCZIOU ANT øEMAYTISZKA 

LEøUWY ISZGULDITY YR ANTRATIEK 

PADAUGINTY“ (antraßtinis puslapis); 

„prydiejau parskirymus: apey Sakramenta 

pakutas, pariedima sawa giwenyma 

[...]“ (pratarm∂). 

12 Giedrius Subaçius, „Jurgio Ambraziejaus 

Pabr∂Ωos Ωemaiçi¨ kalba“, LAIS 8. Asmuo: 

tarp tautos ir valstyb∂s, Vilnius: 

Mokslo ir enciklopedij¨ leidykla, 

1996, 48. 

13 Subaçius 1996, 48. 


Negaus∆s ir biografiniai duomenys neleidΩia atsakyti ^ klausimå, kokiå vietå 

Prialgauskio raßtai uΩima XIX amΩiaus Ωemaiçi¨ kult∆riniame såj∆dyje, kaip jie 

siejasi su bendrin∂s Ωemaiçi¨ kalbos k∆rimo pastangomis, kurios aißkiai matyti iß 

Klemento, Poßkos, Pabr∂Ωos ir kit¨ to meto autori¨ raßt¨. Prialgauskio poΩi∆r^ ^ 

kalbå galima rekonstruoti nebent iß Spasab¨ ir Naujo altoriaus tarmini¨ skirtum¨. 

Kai kuri¨ Ωemaitißk¨ ypatybi¨ keitimas aukßtaitißkomis Naujame altoriuje iß dalies 

gal∂t¨ Ωym∂ti såmoningos autoriaus orientacijos ^ kitatarm^ skaitytojå uΩuomazgå, 

bandymå tekstå padaryti prieinamå ne tik Ωemaiçiui, bet ir aukßtaiçiui (tai 

remt¨ Daukanto, Valançiaus pavyzdΩiai). Gal Prialgauskis, ißleid´s Ωemaitißkesnius 

Spasabus, kai kå nutar∂ paaukßtaitinti d∂l tradicißkai buvusios prestiΩißkesn∂s 

aukßtaiçi¨ tarm∂s (ypaç religiniuose raßtuose)? Antra vertus, sunorminta 

ir gana tvarkinga Spasab¨ kalba liudyt¨ autoriaus intencijå diegti bendras Ωemaitißkas 

normas. Pats Ωemaitißko teksto, be kita ko, skirto ir valstieçiams, buvimas 

gali reikßti, kad XIX amΩiaus viduryje visuomen∂ jau buvo bepasirengianti 

tok^ tekstå skaityti. 


B IRΩIÍKA, VACLOVAS, 2 1990: Aleksandrynas 3, Vilnius: Sietynas. 

G IRDENIS, ALEKSAS; DANUTÎ GIRDENIENÎ, 1997: 1759 met¨ „Ziwato“ indeksas, Vilnius: 


Lietuvi¨ Enciklopedija 24, Bostonas: Lietuvi¨ Enciklopedijos leidykla, 1961. 

[PRIALGAUSKIS, KAZIMIERAS, ] NAUJES AÒTORIUS ARBA Surynkimas Parsergieimu 

yr Ma¬du pri Spawiednes, Kamunyjes Szw´tos, diel Lygonu yr Myrsztancziu; [...] PAR 

Kunega Kazimiera Prya¬gawski, Kamendoriu Mosiede BaØniczes. WILNIUJE. SPAUSTU- 

WIEJE JUOZAPA ZAWADZKIA. 1847. 

[PRIALGAUSKIS, KAZIMIERAS, ] SPASABAY WEDYMA GIERA YR KRYKSZCZIONISZ- 

KA GIWENYMA PAR WIENA KUNEGA FRANCUZYSZKAY PARASZITY, WO DA- 

BARCZIOU ANT øEMAYTISZKA LEøUWY ISZGULDITY YR ANTRATIEK PADAU- 

GINTY. par KUNEGA KAZIMIERA PRYAÒGAWSKI. Komendoriu Szwieksznas BaØniczes. 

[...] WYLNIUJE, Drukarnyio M. Zymelowicza Typografa. 1845. 

S UBAÇIUS, GIEDRIUS, 1996: „Jurgio Ambraziejaus Pabr∂Ωos Ωemaiçi¨ kalba“, LAIS 8. 

Asmuo: tarp tautos ir valstyb∂s, Vilnius: Mokslo ir enciklopedij¨ leidykla, 10–113. 

S UBAÇIUS, GIEDRIUS, 1997: „Ûemaiçi¨ måstymo apie bendrin´ kalbå istorijos metmenys“, 

Metmenys 72, Chicago, 125–148. 

V ANAGAS, VYTAUTAS, 1996: Lietuvi¨ raßytoj¨ såvadas, Vilnius: Lietuvos raßytoj¨ såjungos 

leidykla. 

Z INKEVIÇIUS, ZIGMAS, 1990: Lietuvi¨ kalbos istorija 4. Lietuvi¨ kalba XVIII–XIX a., Vilnius: 

Mokslas. 



Ωemaiçi¨ kalba


THE LOW LITHUANIAN LANGUAGE IN KAZIMIERAS PRIAL- 

GAUSKIS’ SPASABAI (1845) AND NAUJAS ALTORIUS (1847) 

Summary 

At the beginning of the nineteenth century writings based on Low Lithuanian dialects 

had become predominant in Lithuania. The Catholic priest Kazimieras Prialgauskis’ 

(~1801-1856) religious books Spasabai vedimo gero ir krikßçionißko gyvenimo (1845) and Naujas 

altorius (1847) are examples of certain efforts to codify the Low Lithuanian standard. Spasabai 

is almost entirely based on the North Low Lithuanian dialect (Dounininkai). This 

book stands out among other similar editions of the period for its quite consistently codified 

Low Lithuanian forms. On the other hand there are more traditional High Lithuanian 

dialect features in the next book by Prialgauskis (Naujas altorius). It might be evidence of 

Prialgauskis’ attempt to develop certain High Lithuanian features in his version of the 

written language. All this means that the native dialect of Prialgauskis was North Low 

Lithuanian instead of South Low Lithuanian as certain scholars have so far maintained. 

N ERINGA KLUMBYTÎ Gauta 1998 m. birΩelio 7 d. 

Vytauto DidΩiojo universitetas 

Daukanto g. 28 

LT-3000, Kaunas, Lietuva 

elektroninis paßtas: neringa_klumbyte@fc.vdu.lt 



ISSN 1392–737X 



Vilniaus humanist¨ „lotynintoj¨“ lingvistika 1 

ÈVADAS. Svarbi diskusija apie kalbas tarp Lietuvos humanist¨ prasid∂jo prieß 

Liublino unijå (1569). Sumißusi su istoriniais debatais, ji t´s∂si, nors ir nevienodai 

intensyviai, ne tik XVI, bet ir XVII amΩiuje. Tuo metu buvo atsiradusi tendencija 

pabr∂Ωti gimtåjå lietuvi¨ kalbå esant tikruoju lietuvißkumo pamatu (Mikalojus 

Daukßa, Merkelis Giedraitis, Abraomas Kulvietis, Martynas MaΩvydas). Antra 

vertus, egzistavo ir kita kryptis – ^rodin∂ti lotyn¨ ir lietuvi¨ kalb¨ giminingumå 

bei nurodyti abiej¨ kalb¨ panaßumus. 

Antrajai tendencijai pritar∂ Vilniaus humanistai Vaclovas Agripa, Augustinas 

Rotundas ir, svarbiausia, Mykolas Lietuvis (Michalo Lituanus; tikrasis vardas 

Venclovas Mikalojaitis; Wenc¬aw Miko¬ajewicz). Jie uΩsitarnavo lotynintoj¨ vardå. 

Visi ßie humanistai tik∂jo, kad atsigr´Ω´ ^ tokiå klasikin´ kalbå, kurios kilnumas 

(dignitas) buvo nediskutuotinas, tur∂s svaresni¨ argument¨ prieß kitas DidΩiosios 

Lietuvos Kunigaikßtijos (DLK) vartotas kult∆ros kalbas ir gal∂s geriau su jomis 

konkuruoti – vis¨ pirma, su rut∂n¨ (ruski) kalba 2 . 

Íiuo straipsniu keliu du uΩdavinius. Pirma, nuodugniai ißtirti diskusijå d∂l 

lotyn¨ ar rut∂n¨ kalbos prioriteto. Íiai diskusijai Mykolas Lietuvis (apie 1490– 

1560) bei Augustinas Rotundas (apie 1520–1582) skyr∂ ypatingå d∂mes^. Antra, 

^vertinti, kokia vieta lotynintoj¨ kalbin∂je diskusijoje teko lotyn¨, lietuvi¨ ir rut∂n¨ 

kalboms. 

1 Autorizuotas bei pataisytas vertimas iß Pietro 

U. Dini, „Ruski e Latino/Lituano secondo 

i ‘Latinizzanti’ di Vilnius“, RBl 1, 1995, 

141–156. Iß ital¨ kalbos vert∂ G. S. 

2 Plg. Antoine Martel, La langue polonaise 

dans les pays Ruthènes (1569-1667), Lille: 

Travaux et mémoires de l’Université de 

Lille, 1937, 51–54; Darius Kuolys, Asmuo, 

tauta, valstyb∂ Lietuvos DidΩiosios Kunigaikßtyst∂s 

istorin∂je literat∆roje, Vilnius: 

Mokslo ir enciklopedij¨ leidykla, 1992, 

63–70. 

115 Vilniaus humanist¨ 

„lotynintoj¨“ lingvistika

1. LOTYNINTOJAI IR LOTYNË (RESP. LIETUVIË) KALBA. Prad∂ti 

reikia nuo Mykolo Lietuvio veikalo, paraßyto XVI amΩiaus viduryje (apie 1550), 

nors netrukus ^ diskusijå ^sitrauk∂ ir kiti humanistai. Kaip Ωinoma, humanistas 

Mykolas Lietuvis buvo ^domi asmenyb∂, karaliui Ûygimantui Augustui dedikuoto 

traktato De moribus Tartarorum, Lituanorum et Moschorum (Bazelis, 1615) autorius. 

Jo darbo tebuvo publikuoti fragmentai 3 . Íiame traktate (apie 1550), labiausiai ißgars∂jusiame 

d∂l kalbini¨ argument¨, r∂musi¨ lietuvi¨ kilm∂s iß rom∂n¨ mitå, 

pirmå kartå ißd∂styta lietuvi¨ reakcija prieß rut∂n¨ kalbos vartojimå DLK. Kalbiniai 

Mykolo Lietuvio argumentai sukasi apie dvi logißkai susijusias temas: 

a) lotyn¨ ir lietuvi¨ kalb¨ identißkumå, b) b∆simåj^ lotyn¨ (lietuvi¨) kalbos vaidmen^ 

valstyb∂s administracijoje. Joms verta skirti d∂mesio atskirai. 

Iß karto reikia pasakyti, kad pirmoji, lotyn¨ ir lietuvi¨ kalb¨ tapatumo, tema 

yra labai svarbi lietuvi¨ kilm∂s mitui paremti – patys svarbiausi argumentai yra 

kalbiniai, visi kiti ^rodin∂jimai tik juos paremia. Lotyn¨ ir lietuvi¨ kalb¨ identißkumas 

kalbiniuose ginçuose tampa pagrindiniu ^rodymu, kad lietuvi¨ tauta kilo 

iß rom∂n¨. Skirdamasis nuo vis¨ kit¨ toki¨ lietuvi¨ kilm∂s mit¨ autori¨, Mykolas 

Lietuvis kalba apie pusiau lotynißkå ßios kalbos prigimt^ (ex sermone nostro semilatino) 

ir savo teigin^ gausiai paremia lyginamåja medΩiaga, t. y. pateikia 74 lotyn¨ 

kalbos leksikos vienetus, kad juos b∆t¨ galima palyginti su lietuvißkais atitikmenimis 

4 (plg. 1 pav.). Lygyb∂s Ωenklas tarp lotyn¨ ir lietuvi¨ kalb¨ lotynintojams 

galiojo tiek diachronißkai (eså lietuvi¨ kalba ißsirutuliojusi iß lotyn¨, plg. 

3 Pirmasis mokslo pasaulio d∂mes^ ^ jo fragmentißkå 

veikalå atkreip∂ Filipas Fortunatovas 

(Filipp Fortunatov, „Miscellanea“, 

Beiträge zur vergleichenden Sprachforschung 

8, 1876, 113); taip pat Ωr. Vittore 

Pisani, „Rom und die Balten“, Blt 4(1), 

1983, 4–9. Traktatå perspausdino Juozas 

Jurginis (Mykolas Lietuvis, Apie totori¨, 

lietuvi¨ ir maskv∂n¨ paproçius, [fotografuotinis 

leidimas], vert∂ Ignas Jonynas, pareng∂ 

Juozas Jurginis, Vilnius: Vaga, 1966 

[1615]). Apie j^ Ωr. Lietuvi¨ literat∆ros istorija 

1, red. Kostas Korsakas ir kt., Vilnius: 

Valstybin∂ politin∂s ir mokslin∂s 

literat∆ros leidykla, 1957, 83–88; Jurgis 

Lebedys, Senoji lietuvi¨ literat∆ra, Vilnius: 

Mokslas, 1977, 30–32. 

4 Mykolas Lietuvis 1966 (1615), 95–96(23–24): 

„Etenim · ignis, · vnda, aer, ∫ol, men∫is, 

dies, noctis, ros, aurora, deus, vir, deuir 

i. e. leuir, nepotis, neptis, tu, tuus, meus, 

∫uus, leuis, tenuis, viuus, iuuenis, vetu∫tus, 

∫enis, oculus, auris, na∫us, dentes, 

gentes, ∫ta, ∫ede, verte, inuerte, peruerte, 

aratum, occatum, ∫atum, ∫emen, lens, linum, 

canapum, auena, pecus, ouis, anguis, 

an∫a, corbis, axis, rota, iugum, pondus, 

culeus, callis, cur, nunc, tractus, intractus, 

pertractus, extractus, merctus 

[meretus], immerctus [immeretus], ∫utus, 

in∫utus, ver∫us, inuer∫us, peruer∫us, primus, 

vnus, duo, tres, quatuor [sic], quinque, 

∫ex, ∫eptem, · pleraque alia, idem 

∫ignificant Lituano ∫ermone quod · Latino.“ 

Lietuvi¨ kalbos atitikmenys b∆t¨ tokie: 

ugnis, vanduo, oras, saul∂, m∂nuo, diena, 

naktis, rasa, außra, Dievas, vyras, dieveris, 

nept∂ (sen. liet. nepuotis), tu, tavas, 

manas, savas, lengvas, t´vas (dial. tenvas), 

gyvas, jaunas, vetußas, senas, akis, ausis, nosis, 

dantis, gentis, stok, s∂d∂k, versk, ^versk, 

perversk, art¨, ak∂t¨, s∂t¨, s∂muo, l´ßis, linas, 

kanap∂, aviΩa, pekus, avis, angis, åsa, 

karbas, aßis, ratas, jungas, pundas/p∆das, 

k∆lis/k∆l∂, kalnas, kur, n∆/n∆n(-gi), (^-, 

per-, iß-)trauktas, (ne-)mieruotas, (^-)si∆tas, 

(^-, per-)verstas, pirmas, vienas, du, trys, keturi, 

penki, ßeßi, septyni. 


1 pav. MICHALONIS LITVANI, 

DE MORIBUS TARTARORVM LITVANORUM ET MOSCORUM 23 (=Mykolas Lietuvis 1966, 95); 

LMAB, sign.: L – 17 ⁄ 104. Fot. Virginija Valuckien∂ 

legendin´ Palemono kilm´), tiek sinchronißkai (socialinis skirtumas: aristokrat¨ 

kalba versus liaudies kalba) 5 . 

Beje, Mykolo Lietuvio traktate analogißkai kalbinis aspektas nuΩymi ir lietuvi¨ 

tautos skirtumus nuo rut∂n¨: „[... nes] rut∂n¨ kalba svetima mums, lietuviams, 

t. y. italams, kilusiems iß ital¨ kraujo“ 6 (plg. 1 pav.). Taigi rut∂n¨ kalba 

buvusi svetima lietuviams, kurie buv´ ne kas kita kaip italai ar, dar tiksliau, kil´ 

iß ital¨ kraujo. 

5 Plg. Pietro U. Dini, „Lituano e latino nel 

Rinascimento. Sull’importanza del momento 

linguistico nel mito dell’origine 

romana dei Lituani“, Italy and Europe in 

Renaissance Linguistics 2. Comparisons and 

Relations, ed. Mirko Tavoni [ir kt.], Modena: 

Panini, 1996, 363–375. 

6 Mykolas Lietuvis 1966 (1615), 49, 95(23): 

„[... cùm] idioma Ruthenum alienum ∫it à 

nobis Lituanis, hoc e∫t, Italianis, Italico 

∫anguine oriundis“. Lietuvißkasis Igno Jonyno 

vertimas çia ir kitur, esant reikalui, 

patikslintas. 



Kitas svarbus humanistas, priklausantis tai paçiai vadinam¨j¨ lotynintoj¨ grupei, 

yra Vilniaus vaitas Augustinas Rotundas 7 . Iß keleto Ωymi¨ jo veikal¨, be abejo, 

ißsiskiria Rozmowa Polaka z Litwinem (1564) 8 . Taçiau savo analizei labiausiai 

naudosiuosi kitu Rotundo darbu, Antrojo Lietuvos statuto lotynißkojo vertimo 

pratarme, kuri kartu su Statutu buvo ^teikta naujajam valdovui Steponui Batorui 

1576 met¨ spalio 20 dienå 9 . Rotundas taip pat pradeda nuo lietuvi¨ ir lotyn¨ 

kalb¨ tolygyb∂s bei nuo teorijos apie lietuvi¨ kilm´ iß rom∂n¨. Jis raßo didΩiajam 

kunigaikßçiui: „O kad, Karaliau, tau, puikiausiajam lotyn¨ kalbos Ωinovui, vadovaujant, 

lotyn¨ kalba tose srityse, kuriose anksçiau buvo ^sigal∂jusi, suΩyd∂t¨ 

ir savo teises atgaut¨! Puikiai Ωinodamas tavo didyb´, tvirtinu, kad lietuviai savo 

kilme yra lotynai, kil´ iß Italijos ir ^ ßiuos kraßtus P. Libono, paprastai vadinamo 

Palemonu, vedami atvyk´, o kad tai, be abejoni¨, atitinka tieså, patvirtina raßytojai 

ir likuçiai lotyn¨ kalbos, iki ßiol girdimi liaudies kalboje“ 10 . 

Toliau Rotundas giria lotyn¨ kalbos tobulumå, ragina atstatyti jos vartosenå 

vießajame ir net kasdieniame gyvenime: „Dera, kad ta kalba, kuri lietuviams yra 

^gimta ir pirmoji, viena iß trij¨, kurias m∆s¨ Dievas Kristus paskelb∂ esant vertomis 

jo vardå ßlovinti, b∆t¨ lietuviams gråΩinta, ir, be to, visur: ^statymuose, privilegijose 

ir raßtuose (kå jau nuo krikßçionyb∂s ^vedimo turime), ediktuose, teismo 

bylose, teismin∂se formul∂se, sutartyse ir, pagaliau, jeigu tik tai ^manoma, kasdieniniame 

bendravime – b∆t¨ vartojama daΩniau, nei toji priimta barbarißkoji, bendra 

su Maskv∂no, amΩino ir nuolatinio lietuvi¨ prießo (kalba), kuri iki ßiol tremtin∂s 

vietoje vert∂ b∆ti lotyn¨ kalbå“ 11 . Kaip matyti, ir Rotundas si∆lyt¨ lotyn¨ 

7 Maria Baryczowa, „Augustyn Rotundus Mieleski, 

wójt wileˆski, pierwszy historyk i 

apologeta Litwy“, Ateneum Wileˆskie 10, 

1935, 70–96; 11, 1936, 117–172; Korsakas 

1957, p. 89–91; Lebedys 1977, 124–125. 

8 Augustyn Rotund, Rozmowa Polaka z Litwinem, 

przygotowa¬ Jerzy Korzeniowski, 

Kraków: Wydawnictwo Akademji Umiej´tnoµci, 

1890 [1564]. 

9 Antrojo Lietuvos statuto pratarm∂s perspaudai 

skelbti: [Augustinas Rotundas,] 

„Statvta magni Dvcatvs Litvaniae in Bielscen. 

comitiis promulgata [...]“, Archivum 

Komisji Prawniczej 7, Kraków, 1900, XV– 

XXII (lotynißkas originalas); [Augustinas 

Rotundas,] „Íviesiausiajam valdovui ir ponui, 

ponui Steponui, iß Dievo malon∂s Lenkijos 

karaliui, Lietuvos didΩiajam kunigaikßçiui, 

Rusijos, Pr∆sijos, Ûemaitijos, Mazovijos, 

Livonijos, Voluin∂s, Polies∂s, Transilvanijos 

valdovui ir maloniausiajam ponui“, 

vert∂ Rasa Jurgel∂nait∂, Sietynas 5, 

1989, 113–125. 

10 [Rotundas] 1989, 120; [Rotundas] 1900, 

XVIII–XIX: „Atque vtinam te Latinae linguae 

peritissimo rege auctore, in iis regionibus 

Latina lingua, quae hic prorsus 

exoleuerat, florescere incipiat ac veluti 

postliminio redeat. Non enim ignorare 

Maiestatem tuam arbitror, Lituanos gente 

Latinos esse, ex Italiaque oriundos, in 

has regiones P. Libone, vel, ut vulgus 

opinatur, Palemone duce migrasse, vti 

non dubiae fidei scriptores probant et reliquiae 

Latini sermonis, quo hactenus 

agrestes vtuntur, argumento sunt“. 


XIX: „Par itaque est, ut ea lingua [latina], 

quae natiua et primigenia Lituanorum 

fuit, vna ex tribus, quas Christus Deus 

noster dignas suo titulo ornando iudicavit, 

Lituanis restituatur, passimque hic in 

legibus, in priuilegiis ac diplomatibus, 

quod ab initio Christianismi factum accepimus, 

in edictis, in iudiciis, in actionum formulis, 

in contractibus, in commerciis, in familiaribusque 

denique, si fieri possit, sermonibus 

frequentetur potius, quam ascita 

ista ac barbara cum perpetuo ac hereditario 

Lituanorum hoste Moscho communis, quae 

Latinam exulare hactenus coegit“. 


kalbå vartoti daΩniau negu rut∂n¨, taip pat visuose socialiniuose – vießojo ir privataus 

– gyvenimo sluoksniuose. Kaip raßomoji irgi esanti proteguotina lotyn¨, o 

ne rut∂n¨ kalba, ir valstyb∂s ^statymai turintys b∆ti spausdinami b∆tent ja. Rotundas 

praß∂ valdovo tiesiogiai ^sikißti ir savo valdΩia pad∂ti, kad lietuviams b∆t¨ 

sugråΩinta lotyn¨ kalba 12 . 

Íita ir kitos lotynintoj¨ mintys liudija buvus jausenå, kad gr^Ωtama prie prot∂vi¨ 

kalbos, bei vilt^, kad, lotyn¨ kalbai sugr^Ωus, pakils visos DLK kult∆ra. Rotundas 

r∆pinosi sumaΩinti rut∂n¨ kalbos vartosenå, nes toji kalba esanti barbarißka 

ir bendra „amΩinam bei paveldimam“ lietuvi¨ prießui 13 . 

Kaip Ωinoma, lietuvi¨ kalbos kilm∂s iß lotyn¨ id∂ja lotynintojus pasiek∂ per 

ilgå tradicijå, kuri matyti iß Jano D¬ugoszo (1415–1480) Historiae Polonicae 14 ir iß 

ãÂÚÓÔËÒÂˆ ÇÂÎËÍÓ„Ó ÍÌflÊÂÒÚ‚‡ ãËÚÓ‚ÒÍÓ„Ó Ë ÜÓÏÓÈÚÒÍÓ„Ó. Renesanso Lietuvoje 

ßi id∂ja ^sitvirtino. Lotynintojai suk∆r∂ tam tikrå paleokomparatyvistin´ 

formul´, kuri rodo daug subtilesn^ lingvistin^ ißmanymå, nei gal∂jo suformuluoti 

originalios lietuvi¨ kalbos vert∂s propaguotojai (Daukßa, Giedraitis, Kulvietis, 

MaΩvydas). Be to, lotynintojai lygino klasikin´ lotyn¨ su liaudies lietuvi¨ kalba 

(kuri iki tol dar buvo pagrindinis paskutini¨ Europos pagoni¨ atpaΩinimo bruo- 

Ωas ir kuria tada dar tik buvo prad∂tos spausdinti religin∂s liuteronißkos knygos) 

15 . Íis lyginimas rodo, kad labai svarbi buvo kilnumo såvoka (dignitas), privaloma 

bet kokiai kalbai – Renesanso diskusijose vienas iß kalbos vert∂s mat¨ ir 

buvo kilnumas. 

Panieka rut∂n¨ ir pagarba lotyn¨ kalbai bei ßios vaidmuo valstyb∂s kult∆rai 

atnaujinti tiesiogiai ir l∂m∂ lotynintoj¨ diskusijas. Jos taip pat ^gyja ypatingos 

reikßm∂s, kai norime uΩçiuopti teorines lotynintoj¨ nuostatas d∂l lietuvi¨ kalbos. 

Tos nuostatos geriausiai ißreikßtos Mykolo Lietuvio argumentais ir jo socialine nuoroda 

^ lietuvi¨ bajorijå – terminai lotyn¨ ir lietuvi¨ kalba sulyginami ir pasidaro 

pakeiçiami vienas kitu. Tai reißkia, kad smarkiai ginamas ir lietuvi¨ kalbos dignitas, 

palyginti su kitomis pagrindin∂mis DLK kalbomis, vis¨ pirma rut∂n¨. Iß tikro, ar 

lotynintojai diskutuot¨ apie literae (raßmenis, raßtus), ar bandyt¨ padaryti lotyn¨ 

kalbå oficialia valstyb∂s kalba, kartu netiesiogiai kvestionuoja ir lietuvi¨ kalbos 

12 [Rotundas] 1989, 121; [Rotundas] 1900, XIX. 

13 Íias Rotundo id∂jas ^domiai komentuoja ir 

Eugenija Ulçinait∂ („Literatura neo¬aciˆska 

jako µwiadectwo litewskiej µwiadomoµci 

paˆstwowej i narodowej“, Òacina w 

Polsce. Zeszyty naukowe 1–2. Mi´dzy Slavia 

Latina i Slavia Orthodoxa, pod red. Jerzego 

Axera, Warszawa: Uniwersytet Warszawski, 

1995, 33–35; „Letters of the Humanists 

of 16th Century Lithuania: European 

Tradition and Originality“, Martynas 

MaΩvydas and Old Lithuania, compiled by 

Regina KoΩeniauskien∂, Vilnius: Pradai, 

1998, 225–227). 

14 Preliminariai apie D¬ugoszå ir balt¨ kalbas 

Ωr. Pietro U. Dini, „Jan D¬ugosz und 

die baltischen Sprachen. Baltische Sprachen 

und Kulturen in der Renaissance“, 

å‡ÚÂappleË‡Î˚ XXVII ÏÂÊ‚ÛÁÓ‚ÒÍÓÈ Ì‡Û˜ÌÓ- 

ÏÂÚÓ‰Ë˜ÂÒÍÓÈ ÍÓÌÙÂappleÂÌˆËË [...]. ëÂÍˆËfl 

Å‡ÎÚËÒÚËÍË, 10–12.III.1998. íÂÁËÒ˚ ‰Ó- 

ÍÎ‡‰Ó‚, ë‡ÌÍÚ-èÂÚÂapple·Ûapple„, 1998, 15–16. 

15 Apie galimå sålyt^ tarp balt¨ pagoni¨ ir 

vad. pirmosios reformos erezij¨ Ωr. Pietro 

U. Dini, „Eretici boemi e tedeschi nella 

Baltia del Quattrocento“, Ricerche Slavistiche 

41, 1994, 179–200. 



vietå, atstovaujamå jos kilniojo lotynißko varianto. Tod∂l, manau, galima tvirtai 

teigti, jog lotynintoj¨ panieka rut∂nißkai paraßytiems raßtams netur∂jo jokio kito 

tikslo, tik m∂ginti – pirmå kartå 16 – parodyti liaudies lietuvi¨ kalbos dignitas. 

Bandyta pasinaudoti tuo, kad rut∂n¨ kalbos funkcijos silpn∂jo lenk¨ kalbos at- 

Ωvilgiu (greitai kylançios DidΩiosios Lietuvos Kunigaikßtijos dvaro kalbos), ir padaryti 

lotyn¨ kalbå nauja valstyb∂s administracijos kalba – jå vartoti ne tik ißoriniams 

valstyb∂s reikalams, kaip buvo iki tol, bet padaryti oficialiå ir valstyb∂s 

viduje. Taçiau lotynintoj¨ diskusijose kelti lotyn¨ kalbå reißk∂ aukßtinti ir liaudies 

lietuvi¨ kalbå. 

2. LOTYNINTOJAI IR RUTÎNË KALBA. Íioje vietoje tinka aptarti ir neigiamå 

lotynintoj¨ poΩi∆r^ ^ rut∂n¨ kalbå – kaip prießyb´ nuostatai palankiaÊ vertinti 

lotyn¨ kalbå – bei tekstologißkai verifikuoti j¨ mintis. Abiej¨ min∂t¨ lotynintoj¨ 

veikaluose nuolat prasikißa poleminis rut∂n¨ ir lotyn¨ kalb¨ suprießinimas. PavyzdΩiui, 

deßimtajame savo traktato fragmente Mykolas Lietuvis pasitelkia konkreçi¨ 

argument¨ prieß rut∂n¨ kalbos – tiek raßomosios, tiek ßnekamosios – 

vartojimå DLK. Çia jis rekomenduoja uΩimti aißkiå pozicijå d∂l rut∂n¨ kalbos 

vartojimo mokyklose ir apskritai kult∆riniame valstyb∂s gyvenime: „Gail∂tis reikia, 

kad mes neturime mokslui eiti gimnazij¨. Mes mokom∂s maskv∂n¨ raßmen¨ 

[plg. lot. literae], kurie neturi nieko senovißka ir negali Ωadinti dorybingumo“ 

17 (plg. 1 pav.). 

Íioje polemikoje lietuvi¨ humanistas pateikia tris susijusius, apgalvotus, nuosekliai 

ißd∂stytus teiginius, kuriais siekia pritraukti savo pagrindinio paßnekovo, 

t. y. Gedimino palikuonio valdovo Ûygimanto Augusto d∂mes^. Jie pakankamai 

^dom∆s tuo, kå teigia, taçiau dar ^domesni tuo, kå nutyli. 

Pirmiausia Mykolas Lietuvis tiesiog konstatuoja, kad tr∆kstå mokykl¨ d∂stomåja 

lotyn¨, kitaip sakant, lietuvi¨, kalba, kuria j¨ prot∂viai senov∂je kalb∂j´, ir 

skundΩiasi, jog d∂l to labai plintanti rut∂n¨ kalba. Íiuo argumentu Mykolas Lietuvis 

grindΩia efektingå antråj^ teigin^: maskv∂n¨ raßmenys (ar raßtai) visai nesantys 

seni (suprask: prießingai lotyn¨ raßmenims, raßtams). Gal¨ gale treçiasis teiginys 

– maskv∂n¨ raßmenys negalintys Ωadinti dorybingumo (ßiuo atveju taip pat 

suprask kaip prießyb´ lotyn¨ raßmenims). 

Neigiamas Mykolo Lietuvio rut∂n¨ kalbos vertinimas ribojasi mokymo aspektais. 

Bet Rotundo pozicija kitokia. Ji ne tik geriau suformuluota, bet turb∆t ir 

aißkesn∂. Reikia prisiminti, jog Rotundas nesigail∂jo net lenk¨ kalbå ∂musi¨ vartoti 

(vietoj savo senosios lotyn¨ kalbos) Lietuvos feodal¨. Bet çia ribosiuosi tik jo 

pastabomis apie rut∂n¨ kalbå. 

16 Garsioji Mikalojaus Daukßos lietuvi¨ kalbos 

gynyba, ißd∂styta Po∫tilla CATHOLIC- 

KA (1599) lenkißkoje pratarm∂je, buvo paraßyta 

v∂liau. 

17 Mykolas Lietuvis 1966 (1615), 49, 95(23): 

„Gymna∫ijs literariis, dolendum, caremus. 

literas Mo∫couiticas nihil antiquitatis c÷plectentes, 

nullam ad virtutem efficaciã 

habentes edi∫cimus“. 


Taigi cituotoje pratarm∂je Rotundas skiria bent penkis neigiamus rut∂n¨ kalbos 

bruoΩus. Juos galima prad∂ti vardyti nuo impresißkojo – (1) tai esanti barbar¨ 

kalba. Toliau eit¨ kitokie, vadinamieji ekstralingvistiniai bruoΩai – (2) rut∂n¨ kalbå 

taip pat vartojå prießai maskv∂nai (cum [...] Lituanorum hoste Moscho communis) 

ir (3) rut∂n¨ raßtai (scriptae) neså plaçiai paplit´, t. y. tevartojami Lietuvos valstyb∂je, 

kaimynin∂je prießißkoje Maskvoje ir kai kur kitur, kur tautos dar velka turk¨ 

jungå (Russice scriptae in sola Lituania et vicina hostili Moscouia legerentur). 

Taçiau atrodo, kad Rotundas sugeba pateikti ir lingvistini¨ argument¨: (4) 

„raßydami rut∂nai yra pernelyg Ωodingi, nuslysta ^ daugΩodΩiavimå, pasikartojimus, 

tußçiaΩodΩiavimå ir kitas raßto ydas“ 18 . Tokie bruoΩai Rotundui ypaç apgail∂tinai 

atrodo teis∂s veikaluose. Jis, teisininkas, pasirodo esås ypaç jautrus savo 

profesijai ir nepraleidΩia progos sk¨stis rut∂nißkai paraßytais ^statymais: „O v∂liau, 

kai ^statymai pirmå kartå geriausiojo karaliaus Ûygimanto ne geriausiai, 

nes rusißkai (Russice), buvo ißleisti, – bylose, teismin∂se formul∂se, sutartyse, 

negaliu pasakyti, ko, – bet kaΩko nuolat tr∆ko, ir buvo reikalaujama (juos) pakoreguoti 

[...]; v∂l kasdien girdime daugyb∂s nepatenkint¨ skundus ir si∆lymus 

juos patobulinti ir pataisyti. Bet vis skelbiami ir v∂l atßaukiami ^statymai, ir kol 

(jie) bus raßomi rusißkai (Russice), niekad nebus tokie, kad jiems nieko iki tobulyb∂s 

netr∆kt¨.“ 19 

Kad b∆t¨ ißtaisyti apgail∂tini Russice paraßyt¨ ^statym¨ padariniai – stabili¨ ir 

visuotin¨ atskaitos taßk¨ stoka ir galimyb∂ kiekvienam interpretuoti ^statymus 

kaip tinkant, Rotundas si∆lo tokias ißeitis: „Taigi lietuviai tegu r∆pinasi, kad j¨ 

^statymai lotynißkai b∆t¨ raßomi, arba tegu tai kalbai, kuria jie buvo kuriami iki 

ßiol, tinkamas kalbos normas ir raßymo taisykles nustato, nes tol, kol deramu 

b∆du kalbos vartojimas nebus sutvarkytas, kiekvienas pagal savo nuomon´ gal∂s 

^statymo ΩodΩius aißkinti ir pagal savo supratimå ißkreipti (prasm´), kå lotynißkai 

kalbantiems ir raßantiems daugyb∂ gramatikos taisykli¨ draudΩia“ 20 . Greta jau 

min∂tos kilnumo stokos, tai yra pats stipriausias lotynintojo Rotundo puolimas 

prieß rut∂n¨ kalbå, çia tiesiog kritikuojama silpna norma (tai dar vienas terminas, 


XVIII: „Ruteni nimis verbosi in scribendo 

sunt, perisologiis, tautologiis, pleonasmis, 

ceterisque scribendi vitiis laborant“. 


XXI: „Porro autem postquam leges ab optimo 

rege Sigismundo primo, non optime, 

quoniam Russice, editae sunt, semper in 

iudiciis, in actionum formulis, in contractibus 

desideratum, nescio quid est, et 

emendatio legum postulata [...], audimus 

rursus quotidie querelas multorum eam 

incusantium, et iterum atque iterum 

emendari et corrigi expetentium. Sed figant 

iterum leges, iterumque refigant, 

quamdiu Russice scriptae prodibunt, nunquam 

ita prodibunt, quin aliquid in eis 

ad perfectum desideretur“. 


XXI: „Aut igitur Latine scribi leges suas 

curent Lituani, vel huic, quo scriptae hactenus 

exstant sermoni, regulas certasque 

loquendi et scribendi rationes praescribant, 

nam prius, quam constrictus hic ad 

certum modum sermo fuerit, licebit vnicuique 

arbitrio suo verba legis interpretari, 

et in suum detorquere sensum, quod 

Latine loquentibus ac scribentibus facere 

multa Grammaticorum praescripta prohibent“. 



vartotas Europos Renesanso kalbiniuose debatuose). Vadinasi, paskutinis Rotundo 

argumentas prieß rut∂n¨ kalbå – (5) eså ji neturinti gramatikos norm¨. 

Íioms problemoms spr´sti Rotundas si∆lo rinktis iß dviej¨ galimybi¨: lietuviai 

turi arba raßyti savo ^statymus lotynißkai, arba stabilizuoti ßnekamåsias ir raßomåsias 

rut∂n¨ kalbos normas kaip lotyn¨. Toks formulavimas tik ißryßkina nediskutuotinå 

lotyn¨ kalbos pranaßumå. 

3. LOTYNINTOJAI IR RUTÎNË KALBOS SANTYKIS SU LOTYNË 

(RESP. LIETUVIË). Apie santyk^ tarp rut∂n¨ kalbos peikimo ir lotyn¨ (resp. 

lietuvi¨) kalbos garbinimo jau kalb∂ta pirmame skirsnyje („Lotynintojai ir lotyn¨ 

[resp. lietuvi¨] kalba“). Çia reikia paΩvelgti ^ dar vienå aspektå – daΩnai min∂tå 

santyk^ tarp rut∂n¨ kalbos (idioma Ruthenum) ir maskv∂n¨ raßtijos (literae Moscoviticae). 

PaΩym∂siu, kad galutinis lotynintoj¨ debat¨ apie Lietuvos valstyb∂s gyventojus 

rut∂nus politinis tikslas buvo Maskva. Iß tikr¨j¨, lietuvi¨ ir lenk¨ valdom¨ 

teritorij¨, kalbançi¨ rut∂n¨ kalba, susijungimas su Maskvos valstybe 21 Mykolui 

Lietuviui buvo tiesiog ne^sivaizduojamas, nes DLK rut∂n¨ Ωem∂s, kaip tiksliai 

pasteb∂jo Janas Jakubowskis 22 , buvo suvokiamos esançios integralios valstyb∂s 

dalys. Tod∂l çia reikia atkreipti d∂mes^, kad Mykolas Lietuvis, kaip citavau, 

tame paçiame diskurse taikiniu pasirenka tiek DLK rut∂n¨ kalbå, tiek maskv∂n¨ 

raßmenis. 

Stebina tai, kad pramaißiui vartojami terminai rut∂nai ir maskv∂nai, nors toki¨ 

sutapatinim¨ b∆ta ir kit¨ autori¨ darbuose 23 . Mykolo Lietuvio traktate svarbus 

b∆tent terminas literae (raßmenys, raßtai), kå kitur yra paΩym∂j´s ir Bohdanas 

Struminskis 24 . Ypaç reikia atkreipti d∂mes^, kad Mykolas Lietuvis ad hoc nustato 

esant sait¨ tarp rut∂n¨ ir maskv∂n¨ kalb¨, o po to abi såvokas tiesiog asimiliuoja. 

Tod∂l negalima atmesti tikimyb∂s, kad ßitas sait¨ nurodymas vaidino propagandin^ 

vaidmen^ ir Mykolas Lietuvis j^ naudojo vien retoriniais sumetimais. 

Jerzy Ochmaˆskio studijoje 25 daroma ißvada, kad Mykolas Lietuvis, kitaip – 

Venclovas Mikalojaitis – buvo gerai lingvistißkai ißsilavin´s. Per daugel^ met¨, 

21 Plg. Korsakas 1957, 87. 

22 Plg. Jan Z. Jakubowski, Tautybi¨ santykiai 

Lietuvoje prieß Liublino unijå, Kaunas: Ûaibas, 

1921. 

23 Pavyzdys to, kad Vakar¨ Europoje buvo 

nesuvokiami tokie skirtumai, gali b∆ti 

Konradas Gessneris, kuris savo Mithridates 

(Tiguri, 1555, 2 1610) teigia, jog „rusai, 

arba rut∂nai, yra tas pats, kas maskv∂nai“ 

(Ru∫∫i vel Rutheni, iidê qui Mo∫covit´ 

∫unt, p. 68), ir toliau v∂l, kad „rut∂n¨ ir 

rus¨ gyventoj¨ kalba yra ta pati kaip 

maskv∂n¨“ (Rvthenorum vel Ru∫∫orum incolarum 

lingua eadem, quæ Mo∫covitica, p. 73). 

24 Plg. Bohdan Struminskyj, „The Language 

Question in the Ukrainian Lands before 

the Nineteenth Century“, Aspects of the 

Slavic Language Question 2, ed. by Riccardo 

Picchio · Harvey Goldblatt, New Haven: 

Yale Russian and East European Publications, 

1984, 9–47. 

25 Plg. Jerzy Ochmaˆski, „Michalon Litwin i 

jego traktat o zwyczajach Tatarów, Litwinów 

i Moskwicinów z po¬owy XVI wieku“, 

Kwartalnik Historiczny 4, 1976, 765– 

783. 


praleist¨ diplomatin∂se DLK tarnybose, jis turb∆t ißmoko ^vertinti skirtumus tarp 

^vairi¨ senosios rus¨ kalbos variant¨, pavyzdΩiui, tarp vartojamo Maskvoje (ten 

Mykolas Lietuvis gyveno maΩdaug penkerius metus, 1532–1537) ir paplitusio apie 

Kijevå, kur^ smulkiai apraß∂ savo traktato devintajame skyriuje. Tod∂l negali b∆ti 

atsitiktinumo ar apsirikimo, kai savo tekste ßnekamåjå kalbå (ir vietinius jos variantus) 

jis sutapatina su raßomåja. Íitaip formuluojant antirut∂nißkå ir prolotynißkå 

pozicijå buvo galima pasiekti greitå politin^ efektå: iß karto ^ akirat^ pateko 

Maskva, didysis politinis Lietuvos prießas, ir aktual∂jo klausimas d∂l rut∂n¨ Ωemi¨ 

politin∂s (kult∆rin∂s) orientacijos ^ Maskvå rytuose ar Lietuvå vakaruose 26 . 

4. GALIMI RYÍIAI SU RUTÎNIÍKOMIS TEORIJOMIS. Belieka aptarti 

dar vienå klausimå, kur^ formuluoçiau tik kaip paprastå darbin´ hipotez´: nusakyti 

problemas, galinçias kilti tiriant santyk^ tarp dviej¨ skirting¨ – ßiuo straipsniu 

apraßytos lotynintoj¨ ir çia dar nemin∂tos rut∂n¨ kalbos ßalinink¨ – diskusij¨. 

Iß karto reikia paΩym∂ti, kad religin∂s temos, ^prastos rut∂n¨ teritorij¨ kalbiniams 

debatams, nebuvo b∆dingos lietuvi¨ kalbos vartojimo teritorijoje – çia vyravo 

mokomoji ir ypaç teisin∂ tematika. Galima b∆t¨ svarstyti, kad taip, kaip po viså 

DLK keliavo teis∂s mintys (Statutai) ir poΩi∆riai ^ istorijå (kronikos), gal∂jo cirkuliuoti 

ir lingvistin∂s id∂jos. Taçiau taip pat visißkai aißku, kad nesant parengiam¨j¨ 

ßios srities darb¨, tokia hipotez∂ gali b∆ti paremta vien atsitiktiniais pasteb∂jimais. 

Tegalima skirti vienå akivaizd¨ lotynintoj¨ primygtinai kartojamå 

poΩym^ – raßmenis (literae). Apie ißskirtin^ termino literae vartojimå Struminskis 

yra pasak´s: „Daugelis ßeßioliktojo ir septynioliktojo amΩiaus Ωmoni¨ tebebuvo 

ißtikimi dominavusioms ortodoksin∂ms slav¨ tradicijoms. Jie labiau r∆pinosi raßmenimis 

(litterae) negu ‘kalba’ – t. y. ritualu ir simboliniu fasadu, o ne Ωodine 

bendravimo priemone“ 27 . 

Tod∂l çia dr^sçiau sp∂ti, kad ypatingas d∂mesys, kur^ lotynintojai skyr∂ maskv∂n¨ 

literae (ir kuris ypaç ißryßk∂jo Mykolo Lietuvio veikalo fragmentuose), gal∂t¨ 

b∆ti simptomai, kad Vilniaus lotynintojai Ωinojo apie to meto kalbines diskusijas 

ir rut∂nißkose DLK Ωem∂se (nors negalima atmesti ir prießingos galimyb∂s). Visai 

kitaip yra su Rotundo leges Russicae scriptae, t. y. ^statymais, parengtais ta kalba, 

kuri laikoma nesanti kilni ir neturinti norm¨ – tai jau primena kalbini¨ Vakar¨ 

Europos Renesanso diskusij¨ stili¨. Kitaip sakant, Mykolo Lietuvio teorijos gal∂jo 

b∆ti patyrusios rut∂nißk¨ Ωemi¨ id∂j¨ ^takos, o Rotundo – Vakar¨ Europos. Taçiau 

tai t∂ra tebetyrin∂jam¨ problem¨ projekcija; çia nor∂jau ne tik nurodyti pirm¨j¨ 

tekstologini¨ tyrin∂jim¨ rezultatus, taçiau ir paskelbti tam tikr¨ hipotezi¨ iß 

26 Plg. Horst Jablonowski, Westrussland 

zwischen Wilna und Moskau, Leiden: 

J. E. Brill, 1961. 

27 Struminskyj 1984, 21: „[...] many people of 

the 1500s and 1600s remained faithful to 

a dominant trend in the Orthodox Slavic 

tradition. They were more concerned 

about script (litterae) than ‘language’— 

that is, the ritual and symbolic facade 

rather than the verbal means of communication“. 



∆sim¨ savo darb¨. Vis d∂lto jau dabar svarbu pabr∂Ωti, kad jei ßi hipotez∂ pasitvirtint¨, 

tai diskusij¨ d∂l rut∂n¨ kalbos pradΩiå, tradicißkai siejamå su poleminiu 

Petro Skargos (1536–1612) veikalu O jednoµci Koµcio¬a BoØego... (Vilnius, 1577), reik∂t¨ 

nukelti anksçiau, net ^ pirmåjå XVI amΩiaus pus´28 . 

Literat∆ra: 

B ARYCZOWA, MARIA, 1935–1936: „Augustyn Rotundus Mieleski, wójt wileˆski, pierwszy 

historyk i apologeta Litwy“, Ateneum Wileˆskie 10, 70–96; 11, 117–172. 

[DAUKÍA, MIKALOJUS, ] Po∫tilla CATHOLICKA Tái e∫t: Iˇguldimas Ewangeliu kiekwienos 

Nedelos ir ∫ƒwtes per wi∫∫ús metús, Per Kúniga MIKALOIV DAVKSZA Kanonîka 

Médniku ⁄ iˇ ¬§ki∫ƒko pergûldita. Su walá ir da¬âidimu wîreu∫iui£. W Wilniui ⁄ Drukârnioi 

Akadêmios SOCIETATIS IESV. A. D. 1599. 

D INI, PIETRO U . , 1994: „Eretici boemi e tedeschi nella Baltia del Quattrocento“, Ricerche 

Slavistiche 41, 179–200. 

D INI, PIETRO U . , 1995: „Ruski e Latino/Lituano secondo i ‘Latinizzanti’ di Vilnius“, RBl 

1, 141–156. 

D INI, PIETRO U . , 1996: „Lituano e latino nel Rinascimento. Sull’importanza del momento 

linguistico nel mito dell’origine romana dei Lituani“, Italy and Europe in Renaissance 

Linguistics 2. Comparisons and Relations, ed. Mirko Tavoni [ir kt.], Modena: Panini, 

363–375. 

D INI, PIETRO U . , 1998: „Jan D¬ugosz und die baltischen Sprachen. Baltische Sprachen 

und Kulturen in der Renaissance“, å‡ÚÂappleË‡Î˚ XXVII ÏÂÊ‚ÛÁÓ‚ÒÍÓÈ Ì‡Û˜ÌÓ-ÏÂÚÓ‰Ë˜ÂÒÍÓÈ 

ÍÓÌÙÂappleÂÌˆËË [...]. ëÂÍˆËfl Å‡ÎÚËÒÚËÍË, 10–12.III.1998. íÂÁËÒ˚ ‰ÓÍÎ‡‰Ó‚, ë‡ÌÍÚèÂÚÂapple·Ûapple„, 

1998, 15–16. 

F ORTUNATOV, FILIPP, 1876: „Miscellanea“, Beiträge zur vergleichenden Sprachforschung 8, 

111–119. 

F RICK, DAVID, 1985: „Meletij Smotryc’kyj and the Ruthenian Language Question“, Harvard 

Ukrainian Studies 9(1–2), 25–52. 

[GESSNER, KONRAD, ] 1555 [ 2 1610]: Mithridates Gesneri, exprimens differentias lingvarum, 

tum veterum, tum què hodie, per totum terrarum orbem, in usu sunt, Tiguri: Typis Wolphianis. 

J ABLONOWSKI, HORST, 1961: Westrussland zwischen Wilna und Moskau, Leiden: J. E. Brill. 

J AKUBOWSKI, JAN Z . , 1921: Tautybi¨ santykiai Lietuvoje prieß Liublino unijå, Kaunas: 

Ûaibas. 

K ORSAKAS, KOSTAS, 1957: Lietuvi¨ literat∆ros istorija 1, red. Kostas Korsakas ir kt., Vilnius: 

Valstybin∂ politin∂s ir mokslin∂s literat∆ros leidykla. 

28 Plg. David Frick, „Meletij Smotryc’kyj and 

the Ruthenian Language Question“, Harvard 

Ukrainian Studies 9(1–2), 1985, 26–27. 


KUOLYS, DARIUS, 1992: Asmuo, tauta, valstyb∂ Lietuvos DidΩiosios Kunigaikßtyst∂s istorin∂je 

literat∆roje, Vilnius: Mokslo ir enciklopedij¨ leidykla. 

L EBEDYS, JURGIS, 1977: Senoji lietuvi¨ literat∆ra, Vilnius: Mokslas. 

M ARTEL, ANTOINE, 1937: La langue polonaise dans les pays Ruthènes (1569-1667), Lille: 

Travaux et mémoires de l’Université de Lille. 

M YKOLAS LIETUVIS, 1966 (1615): Apie totori¨, lietuvi¨ ir maskv∂n¨ paproçius (fotografuotinis 

MICHALONIS LITVANI, DE MORIBUS TARTARORVM LITVANORUM ET MOSCORUM leidimas), 

vert∂ Ignas Jonynas, pareng∂ Juozas Jurginis, Vilnius: Vaga. 

O CHMAæSKI, JERZY, 1976: „Michalon Litwin i jego traktat o zwyczajach Tatarów, Litwinów 

i Moskwicinów z po¬owy XVI wieku“, Kwartalnik Historiczny 4, 765–783. 

P ISANI, VITTORE, 1983: „Rom und die Balten“, Blt 4(1), 7–22. 

R OTUND, AUGUSTYN, 1890 (1564): Rozmowa Polaka z Litwinem, przygotowa¬ Jerzy Korzeniowski, 

Kraków: Wydawnictwo Akademji Umiej´tnoµci. 

[ROTUNDAS, AUGUSTINAS, ] 1900: „Statvta magni Dvcatvs Litvaniae in Bielscen. comitiis 

promulgata [...]“, Archivum Komisji Prawniczej 7, Kraków, XV–XXII. 

[ROTUNDAS, AUGUSTINAS, ] 1989: „Íviesiausiajam valdovui ir ponui, ponui Steponui, iß 

Dievo malon∂s Lenkijos karaliui, Lietuvos didΩiajam kunigaikßçiui, Rusijos, Pr∆sijos, 

Ûemaitijos, Mazovijos, Livonijos, Voluin∂s, Polies∂s, Transilvanijos valdovui ir maloniausiajam 

ponui“, vert∂ Rasa Jurgel∂nait∂, Sietynas 5, 113–125. 

S TRUMINSKYJ, BOHDAN, 1984: „The Language Question in the Ukrainian Lands before 

the Nineteenth Century“, Aspects of the Slavic Language Question 2, ed. by Riccardo 

Picchio · Harvey Goldblatt, New Haven: Yale Russian and East European Publications, 

9–47. 

U LÇINAITÎ, EUGENIJA, 1995: „Literatura neo¬aciˆska jako µwiadectwo litewskiej µwiadomoµci 

paˆstwowej i narodowej“, Òacina w Polsce. Zeszyty naukowe 1–2. Mi´dzy Slavia 

Latina i Slavia Orthodoxa, pod red. Jerzego Axera, Warszawa: Uniwersytet Warszawski, 

27–43. 

U LÇINAITÎ, EUGENIJA, 1998: „Letters of the Humanists of 16th Century Lithuania: European 

Tradition and Originality“, Martynas MaΩvydas and Old Lithuania, compiled by 

Regina KoΩeniauskien∂, Vilnius: Pradai, 215–233. 


THE LINGUISTICS OF THE VILNIUS HUMANIST LATINIZERS 

Summary 

Even before the Union of Lublin (1569) there was an important linguistic controversy 

among Lithuanian humanists. In the wider context of a general ‘Latinization’ of the culture 

of the Grand Duchy, the so-called ‘Latinizers’ (Agrippa, Rotundus, Michalo Lituanus) harked 

back to a classical language such as Latin, the dignitas of which was considered to be 

undisputed. The Latin language could compete with other languages of culture used inside 



the Grand Duchy, primarily with Ruski. In this paper I discuss the textual aspects of the 

debate about the literae (Latin vs. Muscovite or Ruthenian) which may be found in the 

works of Michalo Lituanus (Tractatus de moribus Tartarorum, Lithuanorum et Moschorum, 

1550 [1615]) and Augustinus Rotundus (Preface to the Second Lithuanian Statute, 1576). 

P IETRO U. DINI Ißversta, autorizuota 1998 m. spalio 17 d. 

Dipartimento di Linguistica 


via S. Maria, 36 

I-56126, Pisa, Italija 

elektroninis paßtas: pud@ling.unipi.it 


127 

Publikacijos



ISSN 1392–737X 

Dainora Poci∆t∂ 

Lietuvi¨ literat∆ros ir tautosakos institutas 

Rankraßtin∂s giesm∂s 

Danieliaus Kleino giesmyne 

Torun∂s Mikalojaus Koperniko universiteto bibliotekoje esançiame Danieliaus 

Kleino giesmyne Naujos giesmi¨ knygos (1666) 1 rastos keturios ranka ^raßytos lietuvißkos 

giesm∂s 2 . Trys iß j¨ yra tußçiuose lapuose, ^rißtuose knygos pradΩioje prieß 

antraßtin^ puslap^, o viena – knygos gale, po Mald¨ knygeli¨ klaid¨ atitaisymo 

(„Errata“). Knygos ^rißtos pergamentu ant kartono. Pergamente ^spaustas paauksuotas 

^raßas „Fridericus D[ei] G[ratia]. Rex in Prussia ⁄ Bibliotheca ⁄ Regiomontana 

⁄ M.D.CCXII.“ 3 suteikia d∂kingos informacijos: vadinasi, knygos su rankraßtiniais 

papildymais ^rißtos 1712 metais. 

Trys giesm∂s yra pasiraßytos kriptonimais, o ketvirtoji – anonimin∂: 

1) „Ieƒau Kri∫tau Tu mums padêk“ – M. E. P. T. L.; 

2) „O kas Kraujai!“ – I. A. C. P. C.; 

3) „Pon Ieƒau Kri∫tau mums pasôk“ – I. A. C. P. C.; 

4) „Mielas Ieƒau Sƒauk∫m¡ man¡“. 

1. VERTÎJAI. Visos keturios giesm∂s verstos iß vokieçi¨ kalbos. Tai liudija 

pateikti vokißki j¨ pavadinimai. Kas gali b∆ti ßi¨ giesmi¨ vert∂jai? 

XVII–XVIII amΩiuje Pr∆s¨ Lietuvoje buvo nemaΩai autori¨, vertusi¨ ir k∆rusi¨ 

lietuvißkas baΩnytines giesmes ir net parengusi¨ atskirus giesmyn∂lius, bet dalis 

j¨ liko neißspausdinti. Ûinoma, jog apie 1648 metus buvo sudarytas giesmynas, 

1 Íis giesmyno egzempliorius (sign.: Pol. 7. 

II. 4334–4335) yra vienas iß dviej¨ ißlikusi¨ 

ßiuo metu Ωinom¨. Antrasis saugomas 

Vokietijoje, Marburgo prie Lahno bibliotekoje 

(sign.: En 9810); jo fotokopija ir 

mikrofilmas yra LMAB. 

2 Giesmes rado ir j¨ nuoraßus ßios publikacijos 

autorei perdav∂ kalbininkas Vidas 

Garliauskas, o Torun∂je gyvenantis 

prof. dr. Vytautas Armonas mielai sutiko 

padaryti j¨ kopijas. UΩ tai jiems abiem 

d∂koju. 

3 Informacijå apie giesmyno ^rißimå ir jame 

esant^ ^raßå suteik∂ Torun∂s universiteto 

Sen¨j¨ spaudini¨ skyriaus ved∂ja Maria 

Strutyˆska. Universiteto prof. J. Tondelis 

ß^ ^rißimå ^vertino kaip ^prastå masin^. 

129 Rankraßtin∂s giesm∂s 

Danieliaus Kleino giesmyne

susidedantis iß Valentino Fojerßtoko, Burkardo Lebelio, Jono Lemano, Kristupo 

Sap∆no tekst¨, apie 1663 metus savo giesmynå buvo sudar´s Melchioras Ívoba, 

v∂liau (apie 1764-uosius) – Jonas Melankaitis, apie 1782 metus – Kristijonas Mykolas 

Pieçys ir kiti 4 . Giesmynå XVII amΩiaus pabaigoje ar XVIII pradΩioje (prieß 

1710) pareng∂ ir Jonas Andrius Cezaris (apie 1650–1710), gim´s Piktup∂nuose 

(dab. Íilut∂s r.), po studij¨ Karaliauçiaus universitete nuo 1674 met¨ iki pat mirties 

kunigav´s Katyçiuose (Íilut∂s r.). Keturios Cezario giesm∂s pirmå kartå ißspausdintos 

1685 metais Jono Rikovijaus giesmyne. Galb∆t jau tada Cezaris buvo 

pareng´s spaudai ir daugiau giesmi¨, tik jos liko neißspausdintos. Jo rankraßtini¨ 

giesmi¨ buvo mat´s pirmasis m∆s¨ giesmyn¨ istoriografas Gotfrydas Ostermejeris. 

Cezar^ jis skyr∂ prie labiausiai nusipelniusi¨ autori¨, k∆rusi¨ ir spausdinusi¨ 

giesmes savo parapijoms. Pamin∂j´s keturias ^ Rikovijaus giesmynå ^d∂tas jo giesmes, 

Ostermejeris nurod∂, jog Cezaris „yra paraß´s ir daugiau, kai kurias turiu ir 

aß pats. Jo poezija neprasta“ 5 . B∆tent Cezario pavard∂s kriptonimu – I. A. C. P. C. 

(Jonas Andrius Cezaris, Katyçi¨ pastorius [kunigas]) – ir yra pasiraßytos dvi iß 

keturi¨ Kleino giesmyne ^rißt¨ rankraßtini¨ giesmi¨. Tad tik∂tina, jog çia turime 

dvi giesmes iß neißlikusio Cezario rankraßçio. 

Kaip matome, apie jo vertimus palankiai atsiliep∂ net gana grieΩtai ^vairi¨ 

autori¨ k∆rybå vertin´s Ostermejeris. Kitå Cezario verstå giesm´ „Kám réƒai∫i 

≤iwata“ („Was willt du, armes Leben“), ißspausdintå Rikovijaus giesmyne, o v∂liau 

gerokai perdirbtå Jono Berento, Ostermejeris apib∆dino taip: nors ji ir „su 

poetin∂mis klaidomis, taçiau originalo mintis perteikta visißkai teisingai. Berentas 

tå giesm´ taip subjaurojo, kad ji tapo nebepanaßi ^ save. Ir dar ißdr^so prie jos 

nurodyti Cezario pavard´“ 6 . Kitoje vietoje Ostermejeris ^vertino j^ kaip geriausiå 

Rikovijaus giesmyno vert∂jå: „Cezaris tarp j¨ geriausias“ 7 . 

Antråj^ kriptonimå – M. E. P. T. L., kuriuo pasiraßyta viena giesm∂ „Ieƒau 

Kri∫tau Tu mums padêk“, taip pat nesunku ißßifruoti. Tai Mykolas Engelis, TilΩ∂s 

lietuvi¨ kunigas. Lietuvi¨ literat∆ros istorijoje Ωinomi du Ωmon∂s ta paçia pavarde: 

Mykolas Engelis (vyresnysis), 1656–1666 metais Piktup∂n¨, nuo 1666-¨j¨ Til- 

Ω∂s kunigas (mir´s 1687), ir jo s∆nus Mykolas Engelis (jaunesnysis), gim´s apie 

1650 metus Piktup∂nuose arba TilΩ∂je, studijav´s Rostoko ir Karaliauçiaus universitetuose, 

o nuo 1683 met¨ iki mirties (1707) dirb´s TilΩ∂s lietuvi¨ parapijoje. 

4 Lietuvos TSR bibliografija. Knygos lietuvi¨ 

kalba 1 (1547–1861), Vilnius: Mintis, 1969, 

489–544. 

5 „[...] er hat mehr verfestiget, davon ich 

selbst was besiπe. Seine Poesie ist nicht 

zu verachten“ (Er∫te Littaui∫che Liederge∫chichte 

[...] von Gottfried O∫termeyer, 

König∫berg, 1793, 242; cit. iß: Gotfrydas 

Ostermejeris, Rinktiniai raßtai, pareng∂ ir 

ißvert∂ Liucija Citaviçi∆t∂, Vilnius: Mokslo 

ir enciklopedij¨ leidykla, 1996, 414). 

6 „Johann Andr. Cäsar übersezte das Lied: 

Was willt du armes Leben – nicht ohne 

poetische Fehler, aber dem Sinne des Originals 

nach, ganz richtig. Behrendt verdarb 

es so, das es sich nicht mehr ähnlich 

sah, und sezte doch Cäsers Namen 

darüber“ (Ostermeyer 1793, 96; cit. iß: 

Ostermejeris 1996, 350). 

7 Ostermejeris 1996, 337. 


Matome, jog Cezar^ ir Engel^ jaunesn^j^ sieja ta pati gimtin∂ – Piktup∂n¨ kaimas 

(dab. Íilut∂s r.). Engelis jaunesnysis yra Cezario amΩininkas, jo giesmi¨ taip pat 

gal∂jo b∆ti ^traukta ir ^ Cezario giesmynå. Vienå Engelio pavarde pasiraßytå 

rankraßtin´ giesm´ „Gra∏ey ô ∏mónes júsu“ tarp kit¨ (net penkiomis skirtingomis 

raßysenomis uΩraßyt¨) giesmi¨ 1938 metais surado Izabel∂ Matuseviçi∆t∂ 1612 

met¨ Lozoriaus Zengßtoko giesmyne, saugotame Berlyno valstybin∂je bibliotekoje. 

Giesmyno likimas, deja, ßiuo metu n∂ra Ωinomas 8 . Matuseviçi∆t∂ nenurod∂, 

kiek iß viso rankraßtini¨ giesmi¨ buvo ßiame egzemplioriuje, bet, atrodo, kad 

ßeßios ir dar aßtuonios psalm∂s. Vadinasi, ßiuo metu tikrai yra Ωinomos dvi 

rankraßtin∂s Engelio giesm∂s – po vienå Zengßtoko ir Kleino giesmynuose. Gali 

b∆ti, kad vienas kitas nei kriptonimu, nei pavarde nepasiraßytas ßi¨ giesmyn¨ 

rankraßtinis tekstas taip pat yra jo. 

Daugiausiai klausim¨ tiek autoryst∂s, tiek ^vairiais kitais poΩi∆riais kelia paskutin∂, 

Kleino knygos gale ^rißta ßeßi¨ posm¨ giesm∂ „Mielas Ieƒau Sƒauk∫m¡ 

man¡“. Vert∂jo kriptonimas nenurodytas, tad ji kol kas lieka anonimin∂. 

2. GIESMIË ORIGINALAI IR LIKIMAS. N∂ viena iß rankraßtini¨ giesmi¨, 

kaip ir ankstesni ^raßai Zengßtoko giesmyne, nebuvo ißspausdinta to meto ar v∂lesniuose 

Pr∆s¨ Lietuvos liuteronißkuose giesmynuose. Engelio versta giesm∂ 

Zengßtoko knygoje, kurios vokißkas originalas yra Karaliauçiaus poeto Valentino 

Thilo giesm∂ „Mit Ernst Ihr Menschen Kinder“, v∂liau iß naujo buvo ißversta 

Petro Gotlybo Milkaus ir ißspausdinta Kristijono Gotlybo Milkaus giesmyne 9 . 

Kleino giesmyne ^raßyta Engelio giesm∂ „Ieƒau Kri∫tau Tu mums padêk“ taip pat 

susilauk∂ kito spausdinto vertimo. Naujas vertimas jau kitokiu pavadinimu – „Ak 

Ieƒau! mus dabar pri∫tok“ buvo ißspausdintas 1705 metais Frydricho Íusterio giesmyne, 

taigi ji ißversta labai panaßiu metu kaip ir rankraßtin∂ Engelio giesm∂. 

Giesm´ vert∂ pats Íusteris 10 . Ir rankraßtinis Engelio, ir spausdintas Íusterio variantas 

yra tos paçi÷s vokißkos giesm∂s „Herr Jesu Christ dich zu uns wend“ 

skirtingi vertimai. Galima tik sp∂ti, jog Engelis ßiå giesm´ buvo ißvert´s ßiek tiek 

anksçiau, taçiau d∂l neΩinom¨ prieΩasçi¨, kaip ir min∂toji kita jo rankraßtin∂ giesm∂, 

ji nepateko nei ^ Rikovijaus, nei ^ Íusterio bei kitus v∂lesnius spausdintus 

giesmynus. 

Èdomu, jog viena iß dviej¨ Kleino giesmyne ^raßyt¨ rankraßtini¨ Cezario giesmi¨ 

– „Pon Ieƒau Kri∫tau mums pasôk“ – taip pat yra tos paçiõs vokißkos giesm∂s 

vertimas. Tad ßiuo metu turime retå pavyzd^ – tris skirtingus vienos vokißkos 

giesm∂s lietuvißkus variantus, atsiradusius labai panaßiu metu – iki 1705–1710 

met¨. Iß j¨ ißspausdintas tik Íusterio verstasis jo paties sudarytame giesmyne, o 

8 Izabel∂ Matuseviçi∆t∂ „Prieraßai Berlyno 

valstybin∂s bibliotekos Sengstacko originale“, 

APh 7, 1938, 88–101. 

9 Sénos ir naujos krikscƒoniskos Gie∫m∂s, ypacƒey 

Senniem∫iems ant Géro ∫u dideleis 

Rastais is∫páu∫tos draug ∫u naujom’s Maldû 

Knygélemis. Karaláucƒuje, 1806, 585. 

10 Naujos ∫u pritarimu wi∫∫u Ba≤nycos mu∫u ⁄ 

Lietuwoje Mokitoju pagerintos ⁄ Giesmj¨ 

Knygos. Karalaucuje. 1705, 240. 



v∂liau kartotas v∂lesniuose (Berento, Adomo Íimelpenigio, Kristijono Gotlybo 

Milkaus ir kt.) giesmi¨ rinkiniuose. 

Íios giesm˙s vokißko originalo autoryst∂ n∂ra tiksliai nustatyta. Manoma, kad 

pirmå kartå ji ißspausdinta 1651 met¨ Gotos giesmyne, nors galb∆t ir anksçiau 11 . 

Íiame ir daugelyje v∂lesni¨ liuteronißk¨ giesmyn¨ (1666 met¨ Gotos, 1673 – Leipcigo, 

1676 – Niurnbergo) ji pateikta kaip anonimin∂. Tik 1692 metais jos autoriumi 

buvo nurodytas Saksonijos hercogas Vilhelmas II, o 1707-¨j¨ Berlyno giesmyne ji 

priskirta Vitenbergo teologui Abrahamui Calowui (1612–1686). Lietuvißkas Engelio 

vertimas turi tris posmus. Vokißkas originalas daugumoje giesmyn¨ – keturi¨ 

posm¨, bet kaip triposm∂ giesm∂ buvo ißspausdinta J. Niedlingo giesmyne (Altenburgas, 

1655), 1676 metais Rygos ir 1683 Coburgo giesmynuose. Matyt, kuriuo 

nors iß ßi¨ ßaltini¨ ir naudotasi 12 . 

Kito – spausdinto – vertimo susilauk∂ ir antroji Cezario giesm∂ „O kas Kraujai!“ 

Jå ißvert∂ Berentas. Giesm∂ „Ak kaip Kraujas!“ paskelbta jo paties parengtame 

giesmyne, pirmå kartå ißleistame 1732 metais 13 , v∂liau ji kartota visuose v∂lesniuose 

liuteron¨ giesmynuose. Vokißkasis ßi¨ lietuvißk¨ vertim¨ originalas – 

Justo Sieberio giesm∂ „O theures Blut, o rothe Flut“ – ißspausdinta 1658-aisiais 

Drezdene. Tai ilga, 39 posm¨ giesm∂; ji v∂liau kai kuriuose giesmynuose buvo 

trumpinama: iß 31–33 bei 35–39 posm¨ padaroma atskira aßtuoni¨ posm¨ giesm∂. 

Pirmå kartå trumpesnioji pasirod∂ 1671 metais Leipcige ißleistame Johano Olearijaus 

giesmyne. Be to, jå sutrumpinus, atsirado, kaip teigia himnologas Albertas 

Friedrichas Fischeris, ir klaidinga nuoroda – autoryst∂ priskirta Ωinomam 

Klaip∂dos poetui Simonui Dachui 14 . Nei prie lietuvißkos rankraßtin∂s taip pat aßtuoni¨ 

posm¨ Cezario giesm∂s, nei prie Berento ißspausdintosios vokißko originalo 

autorius nenurodytas 15 . 

Ketvirtoji Kleino giesmyne ^raßyta giesm∂, kaip min∂ta, anonimin∂. Jos vokißkas 

pavadinimas „Lieb∫ter Je∫u hor mein Klagen“. Tai sp∂jama Ahasvero Fritscho, 

1675 met¨ Jenos giesmyno Hundert und Ein und Zwanzig Neue Himmel-süsse Jesus- 

Lieder sudarytojo giesm∂ 16 . Taçiau autoryst∂ abejotina, nes ßiame giesmyne yra 

^vairi¨ autori¨ giesmi¨. V∂liau giesm∂ spausdinta 1697 met¨ Hal∂s giesmyne, 

1704 met¨ Berlyno ir t. t. Lietuvißko ßios giesm∂s vertimo spausdintuose giesmynuose 

nerasta, taigi ji vienintel∂ iß keturi¨ aptariam¨ rankraßtini¨ giesmi¨ nesusilauk∂ 

kit¨ vert∂j¨ d∂mesio. 

3. GIESMIË POETIKA. Visi keturi rankraßtiniai vertimai yra tipißkos brandaus 

bei v∂lyvojo Baroko liuteron¨ giesm∂s. J¨ poetika paremta Ωmogaus ir J∂- 

11 Kirchenlieder-Lexicon. Zusammengestellt 

von Albert Friedrich Wilhelm Fischer, 

Gotha, 1878, 270. 

12 Ta pati Íusterio versta giesm∂, ißspausdinta 

jo paties giesmyne, taip pat trij¨ posm¨. 

13 Lietuvoje (VUB) ankstyviausias ißlik´s Berento 

giesmyno egzempliorius – 1748 met¨. 

14 Kirchenlieder-Lexicon 1878, 202. 

15 Dachå, kaip autori¨, prie ßios giesm∂s 

nurodo ir Frydrichas Kurßaitis savo 1880 

metais ißleistame giesmyne. 

16 Kirchenlieder-Lexicon 1878, 18. 


zaus ryßio emociniu ißgyvenimu. Tai invokacin∂s, tiesioginio kreipimosi ^ J∂z¨ 

giesm∂s. Jos priklauso b∆dingoms XVII amΩiaus liuteron¨ giesmi¨ grup∂ms: dvi 

(Cezario ir Engelio tos paçiõs vokißkos giesm∂s vertimai „Ieƒau Kri∫tau Tu mums 

padêk“ ir „Pon Ieƒau Kri∫tau mums pasôk“) yra ßventadienio giesm∂s, Cezario „O 

kas Kraujai!“ – Kristaus kançios giesm∂, o anonimin∂ „Mielas Ieƒau Sƒauk∫m¡ 

man¡“ – ißpaΩinties giesm∂. 

Abu tos paçios vokißkos giesm∂s („Herr Jesu Christ dich zu uns wend“) vertimai 

n∂ra kuo nors ypatingi. Palyginus tris (rankraßtinius Engelio ir Cezario bei 

spausdintåj^ Íusterio) vertimus su vokißkuoju originalu, galima daryti ißvadå, jog 

visi vert∂jai steng∂si nenutolti nuo originalo Ωodyno ir eil∂daros, laik∂si aßtuoniaskiemen∂s 

strofos strukt∆ros. Visiems blogiausiai pavyko treçioji strofa ir ypaç 

paskutin∂s dvi jos eilut∂s. Engelio vertimas tiek leksikos, tiek apskritai poetikos 

poΩi∆riu labiausiai atitinka originalå. PavyzdΩiui, pirmoje strofoje jam pavyksta 

ißlaikyti nuosekl¨ rimå (pad∂k – ißliek, valdyk – r∂dyk) ir originale vyraujançiå veiksmaΩodin´ 

liepiamosios nuosakos sistemå, liudijançiå tiesiogin´ herojaus kreipimosi 

^ Krist¨ dominant´. Nei Cezaris, nei Íusteris tiesioginio kreipinio visoje strofoje 

neißlaik´s. Panaßus ir antros bei treçios strofos originalo ir vertim¨ santykis. 

Reikia paΩym∂ti ir tai, jog Engelio leksika yra archajißkiausia, labiausiai sekanti 

dar XVI ir XVII amΩiuje susiformavusia baΩnytini¨ giesmi¨ kalbos tradicija. PavyzdΩiui, 

Engelio fraz∂s Dvasiå ißliek, mus r∂dyk, daugsink vierå ir kt. yra vartotos 

jau MaΩvydo giesmynuose, taip pat ir ΩodΩiai ∆mas ‘protas’ bei amΩias ‘amΩinyb∂’. 

Tuo tarpu Cezario ir ypaç Íusterio leksika jau daug labiau sumoderninta: ∆må 

Cezaris keiçia ißmintimi, Íusteris ißmanymu, amΩiå – ißganymu ir pan. Kai kur Íusteris 

visißkai nutolsta nuo originalo. Antai antros strofos paskutin´ eilut´ Daπ uns 

dein Nam werd wohl bekandt jis verçia vis Sƒirdije tawe laikyt. Jå tiksliausiai ißvert´s 

Engelis: Ieib pa≤intum tawo Ward¡. 

Skirtingi to paties laikotarpio giesmi¨ vertimai liudija, jog vienu metu Pr∆s¨ 

Lietuvoje egzistavo skirtingos vertimo sampratos, o ΩodΩio ir daikto vienyb∂s 

problematika, aktualizuota dar Martyno Liuterio, buvo nevienodai suvokiama archajin∂s 

tradicijos ßalinink¨ (tokiu ßiuo atveju gal∂tume laikyti Engel^) ir modernizuotoj¨ 

(Íusteris). 

Cezario „O kas Kraujai!“ bei anonimin∂ „Mielas Ieƒau Sƒauk∫m¡ man¡“ – s∂kmingi 

ir puoßn∆s vertimai, tam tikrais aspektais net pranokstantys spausdintas 

XVII amΩiaus giesmes. Íie vertimai turi esmini¨ XVII amΩiaus liuteron¨ poetikos 

element¨: estetizuoto, labiau id∂jin´ prasm´ akcentuojançio Kristaus kançios vaizdavimo 

ir emocingos, hiperbolizuotos, ^ deklaratyvumå linkusios herojaus nuod∂mingumo 

raißkos. Cezario giesm∂s „O kas Kraujai!“ poetinis ^vaizdis – „tvinste 

tvinstanti“ iß Kristaus Ωaizd¨ kraujo up∂, nuplaunanti individualiå nuod∂m´. Jis 

perteiktas ^sp∆dingiau, raißkiau, ir d∂l to giesm∂ labiau atitinka vokißkå originalå 

negu v∂liau ißspausdintas Berento vertimas. Pastarasis jau atspindi XVIII amΩiaus 

racionalizuotå, „barokå“ prislopinançiå, logikai ir id∂jißkumui pirmenyb´ teikiançiå 

poetikå. Tai rodo Cezario ir Berento septinto posmo variantai: 



Cezario 

O Sƒiltu≤∂l! 

O Gúlbut∂l! 

D√k man toktai minnêti, 

Ikki kol’ gallês man 

I Kappùs lydêti. 

Berento 

As 17 swent’s Ieƒau 

Diewo Sunau, 

d√k wi∫∫adôs minnéti, 

man tawo brangaus Kraujo, 

neygi to mirs∂ti. 

Cezario giesm˙s turtingesn∂ ir leksika. Ítai pirmo ir treçio posmo variantai: 

Cezaris 

1. O kas Kraujai! 

Taip warw tenay, 

Kaip twinte twy∫t’ is Rónû 

Ieƒus kurs ¿≤éiƒdin√[s] 

Mu∫u del Korónû. [...] 

3. Warwêk, tekkêk, 

Iei ir padêk, 

Sunkus kad Griekas ∫páud≤ia 

Peklôs Baigulys kad p√l, 

Kad u≤púlta gáudƒia. 

Berentas 

1. Ak kaip Kraujas! 

diddey swentas! 

is I∂ƒaus twy∫ta Ronû! 

Kraujas twy∫ta ant Kry≤aus, 

mu∫û d∂l Koronû. [...] 

3. Ant jôs warw∂k, 

ant jôs tekk∂k, 

Griekai kad Dus´ ∫paudƒa; 

ir kad jau gywa Pekla, 

wi∫∫iskay j´ gáudƒa. 

Leksika paprastai liudija gana individualiå poetin´ raißkå. Jos sutapimas – 

tvysta, varv∂k, tek∂k, gaudΩia ir kt. – leist¨ sp∂ti, kad Berentas gal∂jo pasinaudoti 

Cezario vertimu, nors giesm´ pasiraß∂ savo pavarde. Taçiau, Ωinoma, ne visi sutapimai 

vertintini ßitaip. Abiejose giesm∂se pasikartojantys ΩodΩiai ir frazeologizmai 

ronos, koron∂s, Ωegnon∂, apteisintas, malon∂, einu tev´spi, imk [Cezario – vok] mane 

sav´spi, griekai spaudΩia, smert^ pergal∂jai ir kt. yra beñdros, visuotin∂s XVII amΩiaus 

liuteron¨ leksemos ir frazeologizmai. 

Eiliavimo poΩi∆riu anonimin∂ giesm∂ „Mielas Ieƒau Sƒauk∫m¡ man¡“ yra tikrai 

vykusi ir savo poetikos ypatumais primena ßiek tiek ankstesnes, maΩdaug 

XVII amΩiaus vidurio lietuvißkas giesmes. Giesm∂je ryßkus individualus kalt∂s 

ißgyvenimas, „griek¨“ kankinamo, pagalbos besißaukiançio herojaus ^vaizdis, b∆dingas 

Kleino giesmyno suformuotai liuteron¨ pasaul∂jautos raißkai. Tik∂tina, 

kad tai n∂ra nei Cezario, nei Engelio giesm∂. 

Visos keturios rankraßtin∂s giesm∂s gali b∆ti apib∆dinamos kaip liuteron¨ Baroko 

specifikå atitinkantys, XVII amΩiaus pabaigos arba paçios XVIII amΩiaus 

pradΩios vertimai. 1732 metais savo giesmynå ißleidusiam Berentui nebebuvo priimtina 

Barokui b∆dinga egzistencin∂ poetikos raißka, tod∂l jis XVII amΩiaus giesmes 

labai stipriai redagavo arba net vert∂ iß naujo. 

Rankraßtini¨ ir spausdint¨ tekst¨ sugretinimas liudija XVII amΩiaus pabaigoje 

ir XVIII amΩiaus pradΩioje egzistavusiå skirtingo pob∆dΩio ^tampå: tarp archaikos 

ir modernumo bei tarp puoßnios barokin∂s ir racionalizuotos poetin∂s kalbos sam- 

17 Çia korekt∆ros klaida, tur∂t¨ b∆ti Ak. 


pratos. XVIII amΩiaus giesmi¨ vert∂jai ir k∆r∂jai ΩodΩio ir daikto tapatumui ißreikßti 

∂m∂ ießkoti estetinio ir id∂jinio grynumo, paprastumo, suformuodami kritißkå 

poΩi∆r^ ^ pernelyg jausmingå ir daugiaprasmißkå Baroko poetikå. 

Rankraßtin∂s Kleino giesmyne esançios giesm∂s papildo liuteron¨ Baroko giesmi¨ 

såraßå ir rankraßtin^ lietuvi¨ senosios literat∆ros palikimå. 

D AINORA POCIÔTÎ Gauta 1999 m. balandΩio 16 d. 

Lietuvi¨ literat∆ros ir tautosakos institutas 



elektroninis paßtas: dainora@llti.lt 



[1b LAPAS] 

Herr Ie∫u Chri∫t dich ƒu 

uns wend. ·. ·. M. E. P. T. L. 

1. 

Ieƒau Kri∫tau Tu mums padêk, 

Sƒwent¡ Dwá∫ daba‰ iµliek, 

Su jôs Malóne mus waldyk, 

Ant Kielo Tie∫ôs mus redyk. 

2. 

Ant Laup∫ês Burn¡ addaryk, 

Nóba≤n¡ Sƒird¿ nudalyk, 

Daug∫ino Wiera, ∫tipprino Um¡, 

Ieib pa≤intum’ tawa Ward¡. 

3. 

Pakol’ mes ten’ giedó∫ime 

Sƒwent’s Sƒwent’s Sƒwent’s es∫i Wieµpatie 

Ir reggê∫im’ taw¡ Weid¡ 

Pilnoj’ Sƒwie∫ybej’ ant Am≤i¡. 

[2a LAPAS] 

O theúres Blut! ô rohte Flûth! 

I. A. C. P. C. 

1. 

O kas Kraujai! 

Taip warw tenay, 

Kaip twinte twy∫t’ is Rónû 

Ieƒus kurs ¿≤éiƒdin√[s] 

Mu∫u del Korónû 

2. 

Ak brángu∫i[s] 

Raudóna∫is, 

Uppéli! atgaiwínti 18 

Man Dusél¿ tu galli, 

Kad ne gal parímti 19 

3. 

Warwêk, tekkêk, 

Iei ir padêk, 

Sunkus kad Griekas ∫páud≤ia, 

Peklôs Baigulys kad p√l, 

Kad u≤púlta gáudƒia. 

18 Ak∆tas yra tarp ir . 

19 Ak∆tas yra tarp ir . 


[2b LAPAS] 

4. 

Pannôs Sunau, 

Ganytojau, 

Tu mirsti jeib gywéncƒau, 

Ir prikíbbs prie Taws, 

At∫i∫kírti wéngcƒau. 

5. 

As Griékininkas 

Aptéi∫intas, 

Wir∫t Kéikim’s ¿ 4egnón, 

As Aukµc≤iau∫am Kúdikis 

Ieƒaus per Malón. 

6. 

Tad d∂kuj’ jau 

Taw miel’s Ieƒau, 

Iog u≤ man kentêjei 

Ir macnèy 20 man Smerti t¡, 

Mirdam’s pergallêjei. 

[3a LAPAS] 

7. 

O Sƒíltu≤∂l! 

O Gúlbut∂l! 

D√k man toktai minnêti, 

Ikki kol’ gallês man 

I Kappùs lydêti. 

8. 

Tad Gywenù, 

Kaip pats geid≤iu, 

Iey mirstu eit tawé∫pi 

Reik; Eiks Ieƒau miéla∫is, 

Wôk mans ∫awé∫pi. 

Herr Ie∫u Chri∫t dich ƒu uns wend 

I. A. C. P. C. 

1. 

Pon Ieƒau Kri∫tau mums pasôk 

Ir Dwa∫ Sƒwent¡ dówanôk 

Pamok∫lu jis mus te-walloj’ 

Ir tei∫ey Tie∫oj’ te-wadƒoj’. 

20 Gravis yra tarp ir . 



[3b LAPAS] 

2. 

Mums garbint Burn¡ addaryk 

Ir Sƒird¿ noba≤nay redyk 

Padúk∫ink Wier¡ Iµmint¿, 

Sƒw§∫t Ward¡ taw¡ swentaj¿. 

3. 

Kol’ ten’ giedo∫ime link∫may 

Sƒwent’s, Sƒwentas Sƒwentas Diew’s pilnay 

Ir Wéid¡ tawa tad D≤auk∫me, 

Matty∫ime Iµganyme. 

Giesm∂ knygos pabaigoje 

po „ERRATA“ 

[1a LAPAS] 

Lieb∫ter Ie∫u hor mein Klagen 

Ant Bal∫o 

Iau nu d≤aukis Dus mana. 

1. 

Mielas Ieƒau Sƒauk∫m¡ man¡ 

Smutnôs Dusôs iµklau∫yk 

Tu nes wiens kurs iµ-mi-gána 

Tu≤m¡, meld≤iu, prawaryk 

Ak Griekai man kankinn’, 

Nera kas man link∫minn’, 

Nar∫as Diewo, Peklôs Siera 

Nu-mi-gandino per Mier¡. 

2. 

Ieƒau ak ateik miel’s Póne 

Sƒoje Tú≤moje pasôk 

Ir paródyk man Malón 

Griék√∫a ne-mi-pra∫tôk 

Weln¡ tóli práwaryk 

Dangaus Wartus áddaryk 

Róno∫a, wis∫’, Ieƒau tawo 

Duse mana Dƒaug∫ma gawo. 


[1b LAPAS] 

3. 

Abelnay e∫mi pra∫tôtas 

Ieƒau Dusôs Prietelau 

Bet dƒaugi√s jog apglobôtas 

Méil∂ tawa pátapau 

Méil tawa palink∫minn’ 

Ir man swelnay gaiwinn’ 

Gallu Méil∂ at∫igáuti 

Kadda Wiera nor palauti. 

4. 

Tawa ∫aldu Ieƒaus Warda 

Skryneje Sƒirdies drutay 

Kaip Malonês brangu Skarb¡ 

Pakawô∫u butinay 

Duse mana kad ∫unk¿s 

Griekai ir j¿ nu∫im¿s 

Tad per s¿ Dangaus Saldum¡ 

Lengwi∫√s Grieku Kartum¡. 

5. 

Toli, toli at∫itráuket 

N√ mans jus Pries’ninkai 

[2a LAPAS] 

Kurie Dusôs mano láuket 

Pra≤uddyti amƒinay 

Ieƒus mana pri-mi-∫toj’ 

Ir n√ ju∫u ap∫augoj’ 

Ius kad jêµkat man 

Ir man Gala padaryti. 

6. 

Ieƒu as kol gyw’s mylê∫u 

Nepra∫to∫u niekaday 

Ing j¿ drutay kabinê∫u 

Cƒon’ tikkêdam’s wis∫aday 

Ir po Swieto pikto so 

As iswydes Weid¡ jo 

Apie Méil jo giedô∫u 

Ir jam ámƒ’n¡ Garb d√∫u. 




141 

Recenzijos



ISSN 1392–737X 

Senasis Konstantino Sirvydo Ωodynas, 

pareng∂, ^vadin^ straipsn^ paraß∂ ir ΩodΩi¨ rodykl´ sudar∂ Kazys Pakalka 

Vilnius: Mokslo ir enciklopedij¨ leidybos institutas, 

1997, 572 p. ISBN 5–420–01397–5 

Íiuo leidiniu, kurio didΩiausiå ir kartu svarbiausiå dal^ sudaro Konstantino 

Sirvydo Ωodyno fotografuotinis perspaudas (47–456), pagaliau padaromas lengvai 

prieinamas seniausias bei pirmasis lietuvi¨ leksikografijos veikalas. Panaßus leidinys, 

pavadintas Pirmasis lietuvi¨ kalbos Ωodynas, jau buvo, tiesa, pasirod´s bemaΩ 

dviem deßimtmeçiais anksçiau (1979), taçiau ten, deja, pirmasis Ωodynas ne^d∂tas 

– jo vietoj duotas Sirvydo Dictionarium trium linguarum treçiojo leidimo (1642) 

fotografuotinis perspaudas (95–658). Abiej¨ leidini¨ reng∂jas – Kazys Pakalka, 

Ωinomas leksikografas, kurio pavard´ galima rasti ^raßytå LKÛ kiekvieno tomo 

pratarm∂je pradedant nuo septintojo (1966) tomo. Kitas gretimas jo gyvenimo 

ilgalaikis darbas kaip tik ir yra Sirvydo leksikografin∂s veiklos bei jos rezultat¨ 

studijavimas. 

Kaip gal∂jo taip keistai atsitikti, kad leidinyje Pirmasis lietuvi¨ kalbos Ωodynas to 

pirmojo Ωodyno n∂ra, bet dabar jis atsid∆r´s leidinyje Senasis Konstantino Sirvydo 

Ωodynas? Vadinasi, neabejojama, kad tai senasis Sirvydo Ωodynas palyginti su naujuoju 

Dictionarium (koks jis paΩ^stamas pradedant nuo III leidimo), taçiau pirmuoju 

lietuvi¨ kalbos Ωodynu laikomas ne jis, o v∂lesnysis Sirvydo Dictionarium. Tokia 

paradoksali maißalyn∂ atsirado d∂l niekuo nepateisinamo nusistatymo toliau 

laikytis pasenusio ankstesnio ^sitikinimo, kad b∆ta tik vieno Sirvydo Ωodyno – 

Dictionarium su jo penkiais tarpusavy beveik nesiskiriançiais leidimais. O jeigu 

taip, tai, matyt, bus pasirod´, kad pirmåj^ lietuvi¨ kalbos Ωodynå visai gerai gal∂t¨ 

reprezentuoti ir treçiasis Sirvydo Dictionarium leidimas. Anuomet susipaΩinus 

su pirmuoju leidiniu, tiesiog sunku buvo patik∂ti, kad jo reng∂jas, kaip tik pats 

143 Senasis 

Konstantino Sirvydo 

Ωodynas

aißkiai parod´s, jog Sirvydo senasis Ωodynas ir jo kur kas plaçiau paΩ^stamas 

Dictionarium yra ißaug´ iß dviej¨ visißkai skirting¨ prototipini¨ Ωodyn¨, savo valia, 

o ne kieno nors iß ßalies (tiksliau gal çia b∆t¨ sakyti – iß virßaus) spiriamas, 

toliau gina vieno bei vientiso Sirvydo Ωodyno koncepcijå. Rod∂si, kad d∂l „tradicin∂s“ 

Sirvydo vieno Ωodyno koncepcijos leidinio reng∂jas, ko gero, niekuo 

d∂tas, panaßiai, kaip jis niekuo d∂tas d∂l tame leidinyje vartotos pirmojo m∆s¨ 

leksikografo pavard∂s „tradicin∂s“ formos Íirvydas, kuri sovietmeçiu buvo privaloma 

maΩ¨ maΩiausiai visiems Lietuvi¨ kalbos ir literat∆ros instituto direktoriaus 

Kosto Korsako pavaldiniams. Dabar matyti, kad klaidinga ßitaip manyti: 

antrajame, çia recenzuojamame, leidinyje pirmosios tradicijos (Í vartojimo) tikrai 

nelik´ n∂ paduj¨, taçiau antrajai ir toliau stengiamasi iß paskutini¨j¨ teikti pirmenyb´, 

kad ir kaip sunkiai sekt¨si tai daryti. 

Èsipainiojusiam ^ Sirvydo leksikografinio palikimo tai vienokio, tai kitokio traktavimo 

bei ^vardijimo br∆zgynus reng∂jui ne per plaçiausioje ^Ωangin∂je dalyje 

„Pastabos apie senåj^ Konstantino Sirvydo trikalb^ Ωodynå (~1620 m.)“ beveik 

niekas daugiau ir ner∆pi, kaip tik tariamoji dilema „vienas ar du Ωodynai“. Pats 

jis terminus vartoja pramaißomis, nenuosekliai. ÈΩangos (ir viso leidinio) antraßt∂je 

pirmåj^ Ωodynå lyg ir laikydamas atskiru senuoju Ωodynu, jis çia pat (jau pratarm∂je 

ir ^Ωangos pirmajame puslapyje) be joki¨ ißlyg¨ j^ vadina Dictionarium I 

leidimu. Nor∂damas ir savo vieno Ωodyno sampratå apginti, ir sykiu ne visai 

paniekinti tuos, kurie aißkiai mato du Ωodynus, Pakalka susigalvoja, kad esås 

galimas dvejopas poΩi∆ris – (tradicinis) bibliografinis ir (naujasis) leksikografinis, 

bent jau kol nerasta pirm¨j¨ dviej¨ leidim¨ egzempliori¨ su antraßtiniais lapais 

(6 t.). Iki ßiol nebuvo tek´ gird∂ti, kad bibliografinis poΩi∆ris gal∂t¨ b∆ti tiek 

ypatingas, jog leist¨ ar net verst¨ realiai esançius ir vis¨ (ne vien leksikograf¨) 

nesunkiai skiriamus du Ωodynus laikyti vienu. Vadinamasis bibliografinis poΩi∆ris, 

matomas iß bibliografinio objekto (knygos) apraßo, pats yra antrinis dalykas, 

priklausomas nuo objekto paΩinimo. Ilgainiui neretai paaißk∂ja, kad kadaisinis 

apytikris bibliografinis apraßas nebeatitinka objekto ißaugusio paΩinimo. Tada objektas 

bibliografißkai naujai apraßomas, o senasis apraßas ißmetamas ^ ßiukßlynå ar 

paprasçiausiai pamirßtamas, o ne toliau ^sikibus laikomasi prasimanyto „tradicinio 

bibliografinio poΩi∆rio“. Be to, koks gi iß ties¨ yra tas tradicinis poΩi∆ris ^ 

Sirvydo leksikografin´ produkcijå, arba, pagarbiau kalbant, jo leksikografin´ k∆rybå? 

Seniausias dabar Ωinomas bibliografinis apraßas yra iß to meto, kai Sirvydas 

iß ties¨ dar tebebuvo vieno Ωodyno autorius. Tai Sirvydo amΩininko Saliamono 

Risinskio ^raßas jo turtingos bibliotekos knyg¨ 1625 met¨ såraße (prieß penkiolika 

met¨ paskelbtame Ing∂s Lukßait∂s): Promptarium dictionum Polonicarum Latinarum 

et Lituanicarum. Galima abejoti, ar tai visißkai tikslus pirmojo Ωodyno pavadinimas, 

taçiau kartu nedera pamirßti, kad apraßyta ne iß koki¨ nors nuogird¨, o 

remiantis savo paties turimu egzemplioriumi, tad, kaip sako bibliografai, de visu 

(tiksliai nurodytas ir Ωodyno formatas – In octavo). Kiti senieji apraßai jau ne prie 

Sirvydo gyvos galvos daryti ir n∂ra tiksl∆s, tik tiek iß juose vartojamos formos 


Dictionarium matyti, kad jie taikomi antrajam Ωodynui. Pirmas, kiek tuo tarpu 

Ωinoma, tiksliai nurod´s apraßomojo Dictionarium leidimo metus, yra Kristijonas 

Mencelis (apie pastarojo 1682 met¨ botanikos Ωodyne randamus Sirvydo 1631 

met¨ Dictionarium fragmentus Ωr. ßiame Archivum Lithuanicum tome skelbiamå 

Pietro U. Dinio ir Giedriaus Subaçiaus studijå [p. 11–56], galutinai nebepaliekançiå 

vietos n∂ maΩiausiai abejonei d∂l to, kad Dictionarium II leidimo b∆ta iß 

esm∂s jau tokio kaip ir v∂lesnis III leidimas). Tik Ωymiai v∂liau, remiantis ißlikusiuose 

trijuose (III–V) leidimuose randamais duomenimis, apraßuose atsirado 

tiksli antraßt∂ Dictionarium trium linguarum, imta kalb∂ti apie penkis leidimus ir 

nurodytos keturi¨ paskutini¨j¨ leidim¨ pasirodymo datos; iß kaΩkur ißtraukti ir 

I leidimo metai – 1629. Íis, prapl∂stas bei patikslintas, Sirvydo Ωodyno suvokimas, 

nors galutinai susiformavo palyginti v∂lai, bet dar prieß XIX amΩiaus paçiå pabaigå, 

kai po ilgos pirmojo Ωodyno uΩmarßties ißkilo ^ vießumå per stebuklå 

Maskvoje uΩsilik´s jo apdrisk∂lis egzempliorius, pasiek´s ir m∆s¨ dienas. Tad 

savaime suprantama, kad ßis suvokimas telieçia antråj^ Sirvydo Ωodynå. Vadinasi, 

jokio tradicinio, tikrai seno bibliografinio poΩi∆rio, apr∂pusio iß karto abu Ωodynus 

ir juos traktavusio kaip vienå, iß ties¨ n∂ra, tai tik Pakalkos pramon∂. Atvirkßçiai, 

nuo seniausi¨ laik¨ atskirai kalbama apie pirmåj^ Ωodynå, vadintå 

Promptarium, ir atskirai apie antråj^, Dictionarium. V∂liau, susiradus maskvißkiam 

egzemplioriui, beje, vienas kitas, dar nesp∂j´s arçiau su juo susipaΩinti, yra 

lepter∂j´s, kad tai gal b∆siås I ar II Sirvydo Dictionarium leidimas (svarbiau, matyt, 

jiems buvo pasakyti, kad tai to paties leksikografo darbas). Nebent ßiuos niekuo 

nepagr^stus ir palyginti nesenus sp∂liojimus Pakalka bus klaidingai pavadin´s 

tradiciniu bibliografiniu poΩi∆riu. 

Po to, kai susirado maskvißkis apipl∂ßytasis senojo Sirvydo Ωodyno egzempliorius 

ir kai paaißk∂jo, kad n∂ra n∂ maΩiausio pamato Dictionarium (jo ißlikusius 

leidimus) laikyti to ankstesniojo Ωodyno t´siniu, tegu ir smarkiai pataisytu bei 

papildytu, ir kad iß tikr¨j¨ vienas ir kitas Ωodynas yra atsirad´ atskirai, verçiant 

skirtingus lenk¨–lotyn¨ kalb¨ Ωodynus, toliau abstrakçiai svarstyti, vienå ar du 

trikalbius Ωodynus yra paraß´s Sirvydas, apskritai jau per v∂lu ir beprasmißka. 

Pakalkai vis d∂lto rodosi kitaip. Jis dar kabinasi uΩ to, kad maskvißkis egzempliorius 

be antraßtinio lapo, ir samprotauja, kad pavadinimas gal∂j´s b∆ti panaßus ^ 

Folkmaro Ωodyno ir gal maΩdaug toks pat kaip v∂lesnio Dictionarium (çia jam savo 

paties sp∂liojimai daugiau sveria negu iß Risinskio realiai Ωinomas pavadinimas). 

Pavadinimå neleistinai tapatinant su pavadinamuoju dalyku, klaidingai manoma, 

kad susiradus bendram ar bent artimam pavadinimui pasitvirtint¨ ^sit∂ptoji 

vieno Ωodyno samprata. Kai tarm∂s atstovas atsisako ^prastinio ßpókas ir pereina 

prie bendrin∂s kalbos varnµnas, artimo kito paukßçio pavadinimui va∆nas, skirtumas 

tarp t¨ dviej¨ paukßçi¨ (varno ir varn∂no), deja, nesumaΩ∂ja, o lieka, koks 

buv´s prieß tai. 

Pasirink´s ir iß paskutini¨j¨ gindamas klaidingå vieno trikalbio Ωodyno sampratå, 

leidinio reng∂jas pakeliui neißvengia ir kit¨, smulkesni¨, netikslum¨ bei 

145 Senasis 


Ωodynas

apsirikim¨. PavyzdΩiui, atpasakodamas V. Pogorelovå (10), kaip ir vienå iß tokios 

sampratos pradinink¨, tik nutyl∂damas, kad pastarasis sykiu maskvißk^ egzempliori¨ 

klaidingai laik∂ Gregorijaus Knapijaus Ωodyno santrauka (kaip ir III leidimå), 

neteisingai perteikia jo mint^, kad tas leidinys labai glaustas ir smarkiai 

skiriasi tiek nuo treçiojo, tiek nuo lenk¨–lotyn¨ kalb¨ Sirvydo Ωodyno, kurie eså 

beveik visißkai vienodi (reng∂jo vertimas ir ^terptas komentaras verçia klaidingai 

suprasti, kad çia kalbama apie IV ir V leidimo vienodumå). Ten pat, tik jau ißnaßoje, 

reng∂jas priduria pastabå, kad uΩsimintas dvikalbis Sirvydo Dictionarium polonolatinum, 

ißleistas 1641 metais Varßuvoje, „greiçiausiai parengtas J. Jaknaviçiaus“. 

To dar betr∆ko! Tarsi atsikerßydamas kokiam savo ilgameçiam kankintojui, 

autorius ne tik iß paskutini¨j¨ stengiasi pirmåj^ m∆s¨ leksikografå padaryti 

tiktai vieno trikalbio Ωodyno (nors iß tikr¨j¨ toki¨ yra du) autoriumi, bet dar nori 

iß jo atimti ir dvikalb^. Jeigu lenkai, ißsileisdami ß^ Ωodynå Varßuvoje, antraßtiniame 

lape aißkiausiai yra ^raß´ „Avctore Constantino Szyrwid [...] Editio nova“, tai 

kokios çia dar gali b∆ti abejon∂s d∂l autoriaus (ar reng∂jo)?! Ûodynas, tiesa, ißleistas 

pra∂jus deßimtmeçiui po Sirvydo mirties. Taçiau jo lenkißki ir lotynißki ΩodΩiai 

tiksliai sutampa su SD 3 (tepasitaiko neΩymi¨ spaudos, grafinio vaizdo skirtum∂li¨). 

Kadangi SD 3 metais v∂lesnis, pasinaudota SD 2 (o gal kartais net Dictionarium 

I leidimu?) – ir iß to matyti, kad SD 2 (jo le.–lo. dalis) jau tur∂jo b∆ti toks, koks yra 

SD 3 . Tad, viena, n∂ra ne^manoma, kad le.–lo. dal^ iß savo trikalbio Dictionarium 

yra ißskyr´s dar pats Sirvydas (gal kartais b∆ta ir senesnio, neißlikusio, leidimo – 

ar taip neleidΩia manyti 1641 met¨ leidime esantis ^raßas „Editio nova“?). Antra, 

parengti ß^ Ωodynå – tai tik atmesti lietuvi¨ kalbos ΩodΩius, o tai toks paprastas 

darbas, kur^ gal∂jo atlikti net n∂ ΩodΩio lietuvißkai nemokantis spaustuv∂s rink∂jas, 

iß turimo prieß akis SD 2 perkeldamas ^ naujåj^ dvikalb^ Ωodynå tik lenkißkå 

ir lotynißkå tekstå. Tad tiesiog nerimta kalb∂ti apie kaΩkok^ atskirå ßio dvikalbio 

Ωodyno reng∂jå ir dairytis ^ Jaknaviçi¨ ar kur^ kitå anuometin^ lietuvi¨ intelektualå, 

kuris gal∂t¨ uΩimti ßitaip atsiradusiå vakuojançiå vietå. Beje, Pakalka n∂ra 

pirmasis, kuris be reikalo mini Jaknaviçiaus vardå – taip jau yra dar´s ir Vaclovas 

BirΩißka, raßydamas apie tå pat^ Ωodynå (Aleksandrynas 1. XVI–XVII amΩiai, Vilnius: 

Sietynas, 2 1990, 247, 249). 

Negalima palikti visai be pastab¨ n∂ to, kas pasakyta d∂l maskvißkio egzemplioriaus 

datavimo (14). Pats tå driski¨ klaidingai skirdamas, kaip ir kiti dabar 

daro, Dictionarium I leidimui, autorius çia pat, remdamasis vandenΩenkliais, neigia 

seniau nurodytå 1629 met¨ datå. Ißeit¨, kad jis lyg ir pats su savimi ginçijasi: 

1629 metai – juk tai, kaip jau uΩsiminta, tikrojo Dictionarium pasirodymo data (ne 

v∂liau susiradusio pirmojo Ωodyno, Promptarium). Be to, d∂l maskvißkio egzemplioriaus 

(ir kartu pirmojo Ωodyno) datavimo dabar nebeder∂t¨ pasikliauti vien 

vandenΩenkliais. Tvirtesn´ orientacin´ datå – ne v∂liau kaip 1625 metais – teikia 

Risinskio såraßas. Ateityje ß^ tå gal dar gal∂t¨ duoti patikslinimas, iß kurio gi 

Folkmaro Ωodyno leidimo paimti lenkißki ir lotynißki ΩodΩiai. Kas kita yra Dictionarium 

I leidimo, kurio, kaip ir II, nelik´ n∂ vieno egzemplioriaus, datavimas. Tuo 


tarpu reikia tenkintis arba iß kaΩkur imta 1629 met¨ data, arba tur∂ti galvoje tik 

apytikr´ 1625–1629 met¨ orientacin´ datå. 

Apraßant maskvißk^ defektin^ egzempliori¨, sakoma, kad pabaigoje tr∆ksta 

„dalies z ir visos Ω raid∂s straipsni¨“ (17). Iß tikr¨j¨ taip n∂ra ir b∆ti negali. UΩ 

, be abejo, autorius mato (dab. le.) (gal sykiu ir ), tik pamirßta, kad 

Ωodyne didΩioji () atstoja ne tik (dab.) , bet ir , , o skirtumas 

tarp maΩ¨j¨ ir () neatsiliepia ΩodΩi¨ alfabetinei eilei. Vadinasi, n∂ra 

dingusi ne tik pirmoji pus∂ (pasibaigianti straipsniu 2nam) z- straipsni¨, bet lygiai 

taip pat ir pramaißomis su jais alfabetißkai einançi¨ Ø- (∏-) straipsni¨ (plg. kad ir 

2akrywam...ˇal...ˇa¬obá...2á¬ámi 208v). 

Tame egzemplioriuje leidinio reng∂jas sako tesant apie 5700 lietuvißk¨ ΩodΩi¨ 

ir çia pat (19) t´sia, kad vienod¨ su SD 3 eså daugiau kaip 4000, skirting¨ – daugiau 

kaip 2000. Iß to tik tiek aißku, kad autorius susipyk´s su aritmetika. Ar çia 

trejetu ger¨ ßimtini¨ padidinti pirmåj^ skaiçi¨, ar, atvirkßçiai, tiek pat sumaΩinti 

antråj^ arba treçiåj^, ar gal geriau paçiam pam∂ginti iß naujo suskaiçiuoti (pasikliaunant 

pirmajame leidinyje ^d∂ta rodykle)? Netikrumo ∆kanos dar labiau sutirßt∂ja 

iß ^Ωangos lenkißkos santraukos (28) suΩinojus, kad tik pirmasis skaiçius 

(5700) taikomas lietuvißkiems ΩodΩiams, o kiti du jau rodo, kiek tame Ωodyne 

bendr¨ ir kiek skirting¨ straipsni¨ (~lenkißk¨ antraßtini¨ ΩodΩi¨) palyginti su 

SD 3 . Tarp kitko, toje paçioje santraukos vietoje skaiçiai, ^Ωangoje teisingai Ωym∂j´ 

lapus, jau Ωymi puslapius. 

Vieno ir to paties Ωodyno sampratå bent kiek m∂ginama remti ir kitaip, ießkant 

turinio bendrybi¨. Tokio pob∆dΩio pastangos ir v∂l visißkai nevaisingos. ÈΩangos 

autorius sakosi Ωodynuose (jis, Ωinoma, juos vadina savaip – leidimais) rad´s daugiau 

kaip 60 straipsni¨ su tokiais pat lietuvißkais sinonimais, pasikartojançi¨ ΩodΩi¨ 

jungini¨, t¨ paçi¨ skolini¨ ir keletå naujadar¨ (20 t.). Ir pats suvokdamas, 

kad tokio pob∆dΩio ir kartu ne tiek jau gaus∆s radiniai dar neleidΩia kalb∂ti apie 

Ωodyn¨ tapatinimå, gretinimå jis baigia kuklesne ißvada: „Taigi çia sumin∂tos 

bendryb∂s rodyt¨, kad didesniam Ωodynui kai kas buvo paimta iß I leidimo“ (21). 

Kalb∂ti, kad v∂lesniam Ωodynui tik „kai kas buvo paimta“ iß ankstesnio (pirmojo) 

– jau visai kas kita, negu uΩmojis kalb∂ti apie vienå Ωodynå bei jo pl∂tojimå tik 

ß^ tå pridedant v∂lesniame leidime. Dar autori¨ reikia pagirti, kad jis cituotoje 

ißvadoje vartoja ne rodo, o tik tariamosios nuosakos formå rodyt¨, vadinasi, abejoja, 

kad tokias bendrybes reik∂t¨ aißkinti esant paimtas iß kito Ωodyno. Rodyt¨, 

jei tokios bendryb∂s negal∂t¨ atsirasti ir d∂l kit¨ prieΩasçi¨, kurias maΩdaug teisingai 

prieß tai buvo nurod´s pats autorius: „To paties autoriaus, t¨ paçi¨ kalb¨, 

vienodos paskirties, nors ir parengtas pagal skirtingus lenk¨–lotyn¨ kalb¨ registrus, 

turi ßiek tiek neatsitiktini¨ bendrybi¨“ (20). Ir iß ties¨, tarp pateikiam¨ sutapim¨ 

ne vienas yra toks, kur^ net ir labiausiai norint ne^manoma aißkinti pirmojo 

Ωodyno atsakançio straipsnio (ar tik jo lietuvißkosios dalies) perk∂limu ^ antråj^; 

pasitaiko, kad tokio straipsnio pirmajame n∂ n∂ra, plg. Letny podes¬y w le¢iech ⁄ 

Anno∫us, affecta ætate Senas ⁄ wetusas SD 3 152 ar kad ir Gwiaƒdá wiecƒorna ⁄ He∫perus. 

147 Senasis 


Ωodynas

≤wayƒde wakarine SD 3 80 – tiesiog ne^sivaizduojama, kad ßiuos iß Knapijaus paimtus 

lenkißkus (ir lotynißkus) ΩodΩius Sirvydas b∆t¨ ne tiesiai vert´s, o tik po to 

lietuvißkuosius ΩodΩius ßalia priraß´s, kai juos po ilg¨ ießkojim¨ pagaliau nelauktai 

surado savo ankstesnio Ωodyno visai kituose ir alfabetißkai visai kitur slypinçiuose 

straipsniuose: ∫táry ⁄ vetus, antiqu9, anno∫us, exoletus, pri∫cus. ∫enas ⁄ wetusas 

174v (jeigu iß çia lietuvißk¨ sinonim¨ pora b∆t¨ perkelta ^ visißkai kitå antrojo 

Ωodyno straipsn^, tai kaip reik∂t¨ aißkinti jos nebuvimå tå pat^ antraßtin^ Ωod^ 

turinçiame straipsnyje ∫táry ⁄ Senex, vetulus, grandæuus, ∫enas SD 3 422?), wiecˇernká 

⁄ he∫perus. wakarine ƒwayƒde 192v. Ir kitas ^Ωangos autoriaus nurodomas bendrybes, 

net ir tas, kurios iß tikr¨j¨ yra labai artimuose straipsniuose, n∂ra b∆tina aißkinti 

lietuvißk¨j¨ dali¨ ar juo labiau ißtis¨ straipsni¨ ∂mimu iß pirmojo Ωodyno, plg. 

kad ir Dách ⁄ ex germ. tectum, dunktis ⁄ ∫togas 19v ir Dách ⁄ przykry¢ie. Tect•, contignatio. 

D•gtis ⁄ ∫togas SD 3 44. Tai tik patvirtinimas, kad vieno ir kito Ωodyno leksika 

priklauso tam paçiam ideolektui, kad abiej¨ Ωodyn¨ autorius tas pats – Sirvydas. 

Kai taip siaubingai nesiseka rasti pirmojo Ωodyno neabejotin¨ p∂dsak¨ antrajame 

Ωodyne net ir labai to geidΩiant, nors pirmasis turi gal per porå t∆kstançi¨ 

vien jame esançi¨ ΩodΩi¨ (straipsni¨?), tad norint b∆t¨ buv´ kå perimti, dabar jau 

gal ir maΩam vaikui tur∂t¨ b∆ti aißku, kad tikrai nebegalima toliau tik∂ti mokyt¨ 

Ωmoni¨ pasaka apie vienå bei vientiså Sirvydo Dictionarium trium linguarum, tariamai 

pirmåj^ lietuvi¨ kalbos Ωodynå. Ta pasaka, deja, ir po ßiai dienai vis dar 

sekama net vadov∂liuose, ir ne tik skirtuose mokiniams, bet ir lituanistikos studentams, 

seniai ißaugusiems iß pasak¨ amΩiaus. 

Ûinant, kad Sirvydas lenkißkus ir lotynißkus ΩodΩius savo pirmajam Ωodynui 

(Promptarium) nusiraß∂ iß Folkmaro, o antrajam (Dictionarium) – iß Knapijaus, 

keista rasti sakin^, kuriame tik tiek konstatuojama, kad „K. Sirvydas buvo gerai 

susipaΩin´s su to meto N. Folkmaro, G. Knapskio lenk¨ kalbos Ωodynais“ (21). 

Netikslu sakyti, kad Sirvydas Folkmaro tik „didesnius lizdus ißskaid∂ ^ atskirus 

straipsnius“ (21). Sirvydas laik∂si kiek kitokio principo – visus ΩodΩius pateikti 

atskirai, savarankißkais straipsniais, tad skaid∂ ir paçius maΩuosius Folkmaro 

lizdinius straipsnius, kartais tik pusantros ar net vienos eilut∂s, plg. Chlew ⁄ Hara, 

∫tabulum, chlewik ⁄ dimin: ir Sirvydo chlew ⁄ hara, ∫tabulum. gurbas su (jau atskiru 

straipsniu) chlewik ⁄ dim. gurbelis 11; Jwá ⁄ Ilex. Jwiná ⁄ Iligneus ir Jwá ⁄ ilex. iewa, 

atskirai Jwina ⁄ iligneus 48v. 

Toliau pakalbama apie Sirvydo taikytus ΩodΩi¨ (j¨ reikßmi¨) aißkinimo b∆dus, 

kiek plaçiau tesustojant prie apraßomojo aißkinimo (nors jis tesås randamas maΩdaug 

100 straipsni¨), ypaç jo formaliosios pus∂s (21 t.). UΩsimenamas ir nuorodinis 

aißkinimo b∆das, tik ßioje vietoje nepateikiama n∂ vieno jo pavyzdΩio. Visi 

nuorodiniai straipsniai bene bus perimti iß Folkmaro. Dal^ Folkmaro nuorodini¨ 

straipsni¨ (ypaç t¨, kuriais siuntin∂ta ^ lizdinius straipsnius) Sirvydas praleido, 

tik tai dar∂ nenuosekliai. 

D∂l palyginti daΩnai pasitaikançi¨ straipsni¨ visai be lietuvißk¨ ΩodΩi¨ taip 

raßoma: „Daugeliui abstrakt¨, egzotißk¨ kraßt¨ gyv∆nijai ir augmenijai ^vardyti 


tr∆ko lietuvißk¨ atitikmen¨ ir nelengva buvo juos deramai ißversti ^ lietuvi¨ kalbå. 

Tod∂l suprantama, kad 572 Ωodyniniai straipsniai liko neißversti“ (22 t.). Nors 

tekstas ir nesuredaguotas kaip reikiant, bet mintis maΩdaug aißki. Taçiau ßitokio 

aißkinimo bei teisinimo kaΩin ar pakanka. Viena, ar ne geriau b∆t¨ buv´ toki¨ 

retenybi¨, kuri¨ nesupranti ir nemoki ißversti, ^ savo Ωodynå visai neperkelti? 

Antra, nereik∂t¨ nutyl∂ti, kad ne taip jau retai lietuvißk¨ reikßm∂s atliepini¨ tr∆ksta 

ir ßalia paprasçiausi¨ ΩodΩi¨ (ar ΩodΩi¨ jungini¨), Ωr. s. v. Drukarƒ 26v (nors verçiant 

gretimå Drukár∫ki pavartotas vns. klm. drukariaus), Ja 43v, Jáie ∫tare (ir dar 

keletas panaßi¨ jungini¨ su kitokiais b∆dvardΩiais) 45v, Jáµnie cˇerwony 45, ied¬owy 

46v (nors kå tik buvo Jed¬iná...eg¬e), kie¬b 53v, spak 179, 2abieram 206 ir kt. M∂ginama 

ißskaiçiuoti, kuri¨ sriçi¨ bei dalyk¨ lietuvißk¨ pavadinim¨ labiausiai tr∆ko, 

kuri¨ – maΩiausiai; drabuΩiai pakli∆va ir prie pirm¨j¨, ir prie antr¨j¨. 

ÈΩangos autorius, vis tuose paçiuose vieno Ωodyno koncepcijos ∆kuose klaidΩiodamas, 

taip keistai nukalba apie (ne)ißverst¨ straipsni¨ skaiçius viename ir 

kitame Ωodyne, kad lieka tik sp∂lioti, kas skaiçiuojama ir ar norima tais skaiçiais 

kå nors pasakyti d∂l Ωodyn¨ tarpusavio santykio (23). Kad ir kaip ten b∆t¨, gal 

nereikia suprasti, kad Sirvydui taip patiko pirmojo Ωodyno neißversti straipsniai, 

kad jis juos persik∂l∂ ^ antråj^ Ωodynå, iß j¨ 236 ißvert∂, paskui, matyt, ir dar 

daugiau, kol pagaliau teliko „10 bendr¨ neißverst¨ straipsni¨“ (prie kuri¨, tarp 

kitko, priskirti Lieˆ∫kie prawo 72v – Lenne práwo SD 3 151, Saletrƒny 162v – Sáletrowy 

SD 3 397 ir pan.). 

Trumpoje senojo Ωodyno lietuvißk¨ ΩodΩi¨ apΩvalgoje esançio pasakymo 

„Knyginei leksikai priklauso ^vairios darybos verstiniai naujadarai, kuri¨ reikßm∂s 

be lenkißko atitikmens kartais ne^manoma arba sunku suprasti“ (23) pradΩioje 

pavartotas terminas knygin∂ leksika, autoriaus prießinamas su terminu liaudin∂ 

leksika, tur∂t¨ b∆ti, savaime aißku, daug platesn∂s apimties; be to, antråjå to 

pasakymo atßakå tikriausiai reikia suprasti kitaip, negu ißversta lenkißkoje santraukoje: 

„Cz´µ¢ z nich jest niezrozumia¬a lub trudna do zrozumienia, gdyØ brakuje 

objaµnieˆ w j´zyku polskim båd∏ ¬aciˆskim“ (29) – verçiant kaΩkod∂l pamirßta, 

kad kalbama apie Ωodynå, kuriame visißkai ne^manomi tik lietuvißkus ΩodΩius 

turintys straipsniai. 

Lenkißkoje ^Ωangos santraukoje teisyb∂ apie pirmåj^ lietuvi¨ kalbos Ωodynå gal 

dar labiau uΩmaskuota negu paçioje ^Ωangoje. Apie defektin^ maskvißk^ egzempliori¨, 

kurio fotografuotinis perspaudas dedamas ^ ß^ leidin^, çia taip kalbama: 

„zachowa¬ si´ jedyny niepe¬ny egzemplarz bez poczåtku i zakoˆczenia z pierwszej 

edycji. UwaØa si´ go za jeden z najwczeµniejszych z dotåd znanych s¬owników 

litewskich“ (26). Vadinasi, tai ne tik kad ne pirmasis lietuvi¨ kalbos Ωodynas, 

bet jau net ir ne senasis Sirvydo, o tik vienas iß paçi¨ ankstyv¨j¨. Ir iß ties¨, 

argi pritikt¨ kalb∂ti dar apie kaΩkok^ kitå pirmåj^ Ωodynå, kai to pirmojo kopija 

jau prieß porå deßimtmeçi¨ paskelbta leidinyje Pirmasis lietuvi¨ kalbos Ωodynas?! 

Tiesa, treçiåj^ Dictionarium leidimå vadinti pirmuoju lietuvi¨ kalbos Ωodynu, o 

tariamai to paties Ωodyno pirmåj^ leidimå tiktai vienu iß paçi¨ ankstyv¨j¨ Ωodyn¨ 

149 Senasis 


Ωodynas

irgi lyg neißeit¨, taçiau tai, rod∂s, vis jau gal maΩesnis apjuokas, negu prisipaΩinti 

anksçiau klydus ir atvirai pasakyti, kad aname leidinyje jokio pirmojo Ωodyno dar 

nebuvo, kad jis perspausdinamas tik dabar. 

Nors jau dveji metai, kaip knygynuose kiekvienas be sp∆sties gali uΩ ßuns 

pinigus (taip profesorius Juozas Balçikonis patardavo savo studentams keisti svetimå 

pasakymå „pigiau gryb¨“) nusipirkti pirmåj^ lietuvi¨ kalbos Ωodynå, tok^, 

rodos, b∆tinå kiekvienam mokytojui lituanistui ir ßiaip Lietuvos ßviesuoliui, retas 

kuris yra tai padar´s. Tarp susilaikiusi¨j¨, ko gero, nemaΩai yra toki¨, kurie, 

kadaise ^sigij´ Pirmåj^ lietuvi¨ kalbos Ωodynå, tariasi jau ir tur^ tå Ωodynå, klaidingai 

manydami, kad dar kaΩkoks negird∂tas Senasis Konstantino Sirvydo Ωodynas jiems 

ne tiek jau ir b∆tinas. 

D∂l pirmojo Ωodyno fotografuotinio perspaudo n∂ra ko daug kalb∂ti. Gerai, 

kad tr∆kstam¨ lap¨ vietoje ^d∂tas Folkmaro tekstas. Perspaude yra sunkiau 

skaitom¨ viet¨. Kur tai ne paties originalo kalt∂, gal buvo galima paießkoti ryßkesni¨ 

nuotrauk¨, nesilaikyti visur tos paçios kopijos. DidΩiausia nes∂km∂ yra 

ißtikusi trejetå gretim¨ lap¨. Íiokia tokia painiava jau buvo atsiradusi anuomet, 

leidΩiant Ωodynå pirmå kartå, kai 155 lapas buvo klaidingai paΩym∂tas kaip 153 

(nors lapas su tokiu skaiçiumi jau buvo savo vietoje). Taçiau t¨ lap¨ sukeitimas 

vietomis (dabar [II]153 [=155] eina prieß 154) bene bus atsirad´s tik dabartiniame, 

fotografuotiniame, leidime. Negana to, çia sumaißytos, ne savo vietoje 

pad∂tos, lap¨ atvirkßtini¨ pusi¨ nuotraukos: 1) 153v t. b. tai, kas dabar yra 

[II]153v (su straipsniais pytánie – Raycá); 2) 154v t. b. 153v (su Rdzewiei – Rydzy); 

3) [II]153v [=155v] t. b. 154v (su Rok ƒawity – ro∫o¬), o tai, kaip toliau bus matyti, 

sykiu apgadina ir ΩodΩi¨ rodykl´. Labiausiai yra pasisek´ pirmojo ißlikusio lapo 

(10 lp.) pirmajam puslapiui – jis ^d∂tas du kartus (8 ir 47), be to, jau buvo ir 

pirmajame leidinyje (PÛ 46). 

Po perspaudo leidinio pabaigoje dar ^d∂ta vis¨ pirmojo Ωodyno ißlikusio teksto 

lietuvißk¨ ΩodΩi¨ (su visomis j¨ tiksliai perteiktomis formomis) rodykl∂ (469–570). 

Tie ΩodΩiai jau buvo Pakalkos ^traukti ^ bendråjå Sirvydo Ωodyn¨ rodykl´ pirmajame 

leidinyje (PÛ 665–895). Pakartojimas leidinio negadina, tik padidina jo savarankißkumå. 

Be to, ßis tas pataisin∂ta, patikslinta. 

Rodykl∂je tenkinamasi, kaip ir anksçiau, lap¨ nurodymu. Eilut∂s ßiuo sykiu 

gal ir neb∆tinos, bet jei b∆t¨ paΩym∂ta, kada reikia ießkoti antroje (atvirkßtin∂je) 

lapo pus∂je, paießk¨ laikas b∆t¨ dvigubai sutrumpintas, o jeigu dar, kada deßin∂je 

skiltyje – keturgubai. 

Pasirinkta ΩodΩi¨ ißd∂stymo rodykl∂je tvarka n∂ra visai be priekaißt¨. Skirtingai 

negu ^prasta m∆s¨ Ωodynuose, veiksmaΩodΩiai ir b∆dvardΩiai su ne- laikomi 

tarsi savarankißkais vediniais ir dedami atskirai nuo atsakançi¨ ΩodΩi¨ be ne-, plg. 

dråsus 487 ir nedråsus 518, pramußti 538 ir nepramußti 520. Neprießtaraujant tokiam 

tikr¨j¨ prießd∂lini¨ veiksmaΩodΩi¨ traktavimui, plg. apdovanoti 470 ir dovanoti 

487, vis d∂lto b∆t¨ gerai prie veiksmaΩodΩio be prießd∂lio rasti nurodytus dar 

visus prießd∂lius, su kuriais jis pavartotas. 


Dar prieß pradedant paçiå rodykl´ supaΩindinama su jos svarbesn∂mis ypatyb∂mis. 

Tarp kitko, ten sakoma: „Po antraßtinio ΩodΩio kartais paaißkinama ret¨ 

ΩodΩi¨ reikßm∂“ (465). Iß to jau galima numanyti, kad kokio nors grieΩtesnio 

nusistatymo kå aißkinti, rodykl∂s sudarytojas n∂ra laik´sis. Tai matyti ir iß paçios 

rodykl∂s. PavyzdΩiui, nenurodyta, kad apießkoti reißkia ‘apgauti’, ir tuo paçiu neißryßkintas 

to veiksmaΩodΩio verstinis pob∆dis (plg. dar ir jo vedinius apießkojimas, 

apießkotojas). Der∂jo ^sp∂ti, kad Promptarium esantis jungas yra visai kas kita negu 

m∆s¨ ^prastinis jungas ir reißkia ‘skliautas’ (Dictionarium turi abu tuos ΩodΩius; 

dar Ωr. Blt 31[2], 1996, 219). Ne visur yra visai vienodas kuodelis – vienur (50) tai 

‘(lin¨) gumulas verpti’, kitur (19) – deminutyvas iß kuodas ‘plunksn¨, plauk¨ 

kuokßtas’. Nepaaißkintas n∂ viename lietuvi¨ kalbos Ωodyne dabar nerandamas 

malmazija, anais laikais iß piet¨ gabento ypatingo saldaus vyno pavadinimas, galiausiai 

kildinamas iß vieno Graikijos miesto vardo; o tokio malionas, atvirkßçiai, 

reikßm∂ ‘agurotis’ nurodyta, nors ir taip paΩ^stantiems labiau paplitus^ meliònas 

nesunku atsp∂ti, kad tai tik kitas pastarojo variantas (< s. le. malon). Neb∆t¨ kenk´ 

prie skaitlingas priraßyti ‘paskaitomas, ^skaitomas (geras skaityti)’. 

Apie nesamus aißkinimus n∂ra ko daug ir kalb∂ti. Juk rodykl∂ – ne aißkinamasis 

Ωodynas, reikßm∂s uΩuominos ir taip çia tarsi koks perteklius, neb∆tinas priedas, 

ißskyrus nebent homonim¨ atvejus. 

Kaip jau sakyta, matyti, jog iß bendrosios rodykl∂s ißskirta pirmojo Ωodyno 

rodykl∂ ßen bei ten keista, gerinta. PavyzdΩiui, vietoj snastys ‘ßlamßtas’ PÛ 848 

atsirado snastis ‘nam¨ apyvokos daiktai, rakandai’; reikßm∂ veikiausiai maΩdaug 

tokia, kaip Ωem. rakybolai. Teisingai atsisakyta tariamos taßyti reikßm∂s ‘linksminti, 

raminti’ PÛ 868, atsiradusios klaidingai pamanius, kad ^ tå pat^ cies (formos, 

reprezentuojançios tiek le. cieszy¢ ‘linksminti, guosti’, tiek ciosa¢ ‘taßyti’) straipsn^ 

pakliuv´ lie. tieµiiu ⁄ linksminu ir tasau (15) tur∂t¨ b∆ti sinonimai. 

Buvo galima ir daugiau kå pagerinti. Prie Ωiedas, kaip ir anksçiau, tik uΩsiminta 

(ir dar netiksliai), kad galimas semantinis ^vairavimas (priraßyta ‘g∂l∂; papuoßalas’), 

uΩuot aißkiai atskyrus homonimus (kitur j¨ rodykl∂je pasitaiko, net iß anksto 

paaißkinta, kad jie sunumeruoti, taçiau tarp sunumeruot¨j¨ maißosi kartu ir 

paronim¨). Prie tavoras net visai ne^sp∂ta d∂l semantini¨ skirtum¨, nepaisant, kad 

ir çia geriau b∆t¨ buv´ nurodyti du homonimus: be iki ßiol gerai paΩ^stamo tavoras 

‘prek∂’ (181), pirmajame Ωodyne pavartotas ir tavoras ‘palapin∂, (ßak¨) b∆da, 

trobel∂’ (67v; tik iß pastarojo yra tavor∂lis 67v). 

Kai homonimai skiriami ne be priekaißt¨, jau vien tai nebeleidΩia tiksliai pasakyti, 

kiek indekse (ir Ωodyne) ΩodΩi¨. Taip priart∂jama prie platesnio klausimo, 

kiek apskritai ißsami ta rodykl∂. Tiksliai bei tvirtai atsakyti ^ tå klausimå be specialaus 

ilgesnio tikrinimo, o sprendΩiant vien iß to, kiek s∂kmingai buvo susißelpta, 

tik prießokiais ßio bei to ießkin∂jant, n∂ra ^manoma, bet vis d∂lto gal nebus 

suklysta jau dabar pasakius, kad rodykl∂ gana ißsami, beveik be tikr¨ praleidim¨. 

Tik çia b∆tina viena ißlyga – rodykl∂ tokia b∆t¨, jei ne anas nelabasis trij¨ lap¨ 

atvirkßtini¨ pusi¨ nuotrauk¨ sumaißymas. Rodykl∂je ΩodΩi¨ vieta nurodyta taip 

151 Senasis 


Ωodynas

kaip originale, o tai perspaudui nebetinka, tad t¨ trij¨ puslapi¨ ΩodΩiai rodykl∂s 

vartotojui yra kaip ir ding´. Dabar belieka patarti, kai prie ießkomo ΩodΩio rodykl∂je 

priraßyta 153, 154 ar 153 [=155], neradus pirmoje lapo pus∂je, toliau ießkoti 

ne fotografuotinio leidimo to paties lapo atvirkßtin∂je pus∂je, o taip: 153≥153 

[=155]v; 154≥153v; 153 [=155]≥154v. 

Iß pasteb∂t¨ tikr¨ sprag¨ pirmiausia galima nurodyti straipsnio brandus (su 

brundus 46, 123) nebuvimå: ^ bendråjå rodykl´ tas b∆dvardis ^trauktas (PÛ 696), 

bet klaidingai priskirtas SD 3 , tod∂l ^ pirmojo Ωodyno rodykl´ neperkeltas. Ûodis 

strazdas rodykl∂je yra, tik pamirßta nurodyti jo vietå – t. b. 26 (tiksliau – 26v). Ne 

tiek praleidimu, kiek esamo Ωodyne ΩodΩio pakeitimu nesamu reikia laikyti eglinis 

^raßymå SÛ 489 vietoj ∂glinis (b∆dvardis – vedinys iß ∂glis ‘kadagys’, ne egl∂); ta 

klaida jau buvo PÛ 710 (be to, SD 3 84 irgi reikia skaityti ∂glinis). Vienu veiksmaΩodΩiu 

sumaΩ∂ja, kai visißkai skirtingi du veiksmaΩodΩiai – karoti ‘kaboti’ 194v, 

202v (pastarojoje vietoje ne karus, o karu) ir slavizmas karoti (t. y. koroti, plg. korojimas 

51) ‘bausti‘ 52 – sutapatinami ir pateikiami kartu (nieko neuΩsimenant apie 

reikßm´); taip ir PÛ 741, tik ten dar ir Ωodynai supainioti. Ding´s vksm. sutykoti 

‘uΩklupti, nutykoti’, bet jo vietoj atsirad´s nesamas Ωodyne sutikti (taip interpretuoti 

prie ƒdybiam esant^ ∫utikau 214 neleidΩia nei reikßm∂, nei forma – es., ne bt. l. 

1 a.); PÛ 859 ne tik ta klaida, bet praΩudytas dar ir SD 3 esantis sutekti, prißliejus jo 

formas prie to paties sutikti. Vksm. pritikti neteis∂tai yra uΩ∂m´s pritekti vietå (taip 

ir PÛ 830). Klaidingas ir rodykl∂s ^raßas apiplikti su formomis apiplinku 101, apip¬inku 

112 (taip ir PÛ 670), nes sutapatinti du skirtingi veiksmaΩodΩiai; pirmoje 

vietoje yra apiplikti (apiplinku) ‘plikam pasidaryti, nuplikti’: oblysam ⁄ calue∫co. apiplinku, 

antroje – dar ir iß kitur (60) Ωinomo vksm. apipl∂kti (apipl∂kstu) ‘apr∆kti, 

aptukti’ kitas variantas (jei tik Ωodyne pateikta es. l. 1 a. forma n∂ra klaidinga) 

apiplekti (apiplenku): okop¢iam ⁄ fumo, infumo, fumigo. apip¬inku. 

Pasitaiko rodykl∂je ir toki¨ ißdaig¨, d∂l kuri¨ ΩodΩi¨ ne sumaΩ∂ja, o, atvirkßçiai, 

padaug∂ja ar bent atsiranda vadinam¨j¨ ΩodΩi¨ nebuv∂li¨ vietoj tikr¨j¨ pirmojo 

Ωodyno ΩodΩi¨. Ítai dΩiaugiasi pakliuv´s ^ rodykl´, kurioje ßiaip jau antraßtin∂s 

formos visur yra dabar bendrin∂je kalboje ^prasto pavidalo, hala ‘ola, gili 

duob∂’, pailiustruotas Ωodyno ha¬a 44; taip ir PÛ 720, tik ten 793 iß SD 3 dar yra su 

ßiuo net jokia nuoroda nesusietas ola; çia sykiu viena iß daugyb∂s t¨ prog¨, kurios 

kiekvienam leidΩia ^sitikinti, kad Sirvydas raßydamas Dictionarium yra vert´s 

Knapijaus Ωodyno straipsnius n∂ kiek nesaistomas savo ankstesnio Ωodyno (Promptarium) 

net ir tada, kai ten visißkai panaß∆s Folkmaro Ωodyno straipsniai jau 

buvo ißversti, plg. ia∫kiâ ⁄ ∫pecus, antr•, cauerna, meat 9 ∫ubterra: ha¬a ⁄ duobe gili ⁄ 

tum∫i ⁄ praparsas 44v ir Já∫kiniá ⁄ Specus, ∫pelunca, cauerna, antrum. O¬a ⁄ ¬indine ⁄ duobe 

gili SD 3 85 (d∂l r∆pimo ΩodΩio ^vairavimo reikia tur∂ti galvoje, kad pirmajame 

Ωodyne sen. /‡/ bei dab. /o/ vietoje apskritai a daΩnesnis nei antrajame Ωodyne). 

Iß ankstesn∂s rodykl∂s (PÛ 724) ir ^ ßiå perkeltas ^raßas irpançia ‘toks apsiaustas’ 

su Ωodyne tariamai esançia forma irpun¢ia 115. Iß niekur kitur lie. *irpançia neΩino- 


mas. Jis ißrastas paties rodykl∂s sudarytojo, Ωodyne esançio ΩodΩio ne visai aißkiå 

antråjå raid´ klaidingai palaikius . Tad tur∂t¨ b∆ti jepançia (Sirvydo su ryt. 

-un-), kur^ tikriausiai reikia laikyti atsiradusiu iß s. br. ÂÔ‡Ì˜‡, ÂÔÓÌ˜‡ ‘platus apsiaustas 

be rankovi¨, apdangalas’ ÉiÒÚ. ÒÎ. ·apple. Ï‚. 9, 210 t., o ßis dalies slav¨ kalb¨ 

Ωodis su dar kitokiais variantais galiausiai kildinamas iß tiurk¨ kalb¨; anksçiau iß 

lietuvi¨ kalbos tebuvo Ωinomi variantai japançia (ret.) ir ypaç (labiau perdirbtas, 

kaip manoma, d∂l siejimo su kitu skoliniu jupa) jupançia (-∂, -ius), kuriems ßaltinio 

pirmiausia ießkota (s.) lenk¨ kalboje. 

Kitas ^raßas, taip pat paveld∂tas iß bendrosios rodykl∂s (PÛ 753) ir taip pat 

skirtas ΩodΩiui nebuv∂liui, yra k∆l∂kas ‘k∆jis, tvokl∂’ su Ωodyne tariamai esançia 

forma ku¬ekas 81. Tai atsirado iß Promptarium straipsnio m¬ocek, triturator, ku¬eias 

81v, pirmiausia klaidingai perskaiçius lietuvißkåj^ Ωod^, o paskui dar jam ir kitå 

reikßm´ suteikus (le. m¬ocek, sinonimißkas su m¬ocarz ir kt., semantißkai maΩdaug 

sutapatintas su m¬otek); ßitaip nebuv∂lio nustelbtas tikrasis Ωodyno Ωodis k∆l∂jas 

‘kas javus kulia, k∆likas’ liko anapus rodykl∂s. 

Tolygus nesamo ΩodΩio prasimanymui yra pirmajame Ωodyne s. v. klka esançiam 

lie. kelka (rodykl∂je Ωr. kleka) neΩinia iß kur trauktos reikßm∂s ‘dvasininkas, 

kaimo mokytojas’ priskyrimas (taip ir PÛ 748). Lie. (gal tik Sirvydo) kelka negali 

savo reikßme labai skirtis nuo s. le. (ret.) kl´ka ‘pavaΩa (rogi¨, vaΩio apatin∂, atramin∂ 

dalis)’, kurio perdirbiniu (siejant su kelti?) jis veikiausiai ir laikytinas. 

Rodykl∂je ir LKÛ XI 244 ratyti reikßmei aißkinti vietoj ‘galåsti’ geriau tikt¨ ‘risti, 

ridenti’ (gal dar sykiu ‘tekinti’); rodykl∂je sp∂jamas ratau interpretavimas [råtau?] 

ne^manomas (plg. Sirvydo runtau 53); Ωodis veikiausiai susij´s su rãtas (plg. iß to 

paties Ωodyno straipsnio lo. roto, susijus^ su rota); LKÛ nurodytos pagrindin∂s 

formos (ratyti, -ija, -ijo) vis d∂lto lieka abejotinos. 

Bendrojoje rodykl∂je uΩsimintas dvejopas ΩodΩio raupeΩ∂ vartojimas – v∂Ωliui ir 

rup∆Ωei vadinti, bet vartojimo vietos suraßytos, kaip paprastai, neatsiΩvelgiant ^ 

reikßm´ (PÛ 835). È ßiå rodykl´ perkelta reikßm∂ ‘rup∆Ω∂’. Iß tikr¨j¨ pirmajame 

Ωodyne tas Ωodis pavartotas tik straipsnyje µlimak, tad reikßme ‘sraig∂’, kuri liko 

visai nenurodyta (nors ißkyla dar ir SD 3 409 esançiame tokiame pat straipsnyje). 

Dar viena smulkm∂, uΩkliuvusi besidairant po rodykl´, tik tai jau visai nebelieçia 

reikßm∂s, o tiktai vienå iß ΩodΩio form¨: ßioje rodykl∂je, kaip ir anoje (PÛ 

844), nurodyta, kad pirmajame Ωodyne 179 tur∂t¨ b∆ti ∫kay∫tawaris, bet iß ties¨ 

n∂ra, ir lieka ne visai aißku, ar tai kurios nors vienos iß dviej¨ panaßiai nurodyt¨ 

to ΩodΩio viet¨ – 1, 79 ar 3, 179 – pakartotinis, tik jau ißkreiptas ^raßas, ar viena 

tokia forma tikrai dar kaΩkur t∆no. 

ApΩvelgus svarb¨ lietuvi¨ filologijos leidin^, pastaruoju metu m∆s¨ sen¨j¨ 

raßto paminkl¨ panaßi¨ publikacij¨ graΩiai padid∂jusiame b∆ryje likus^ gal kiek 

ßeß∂lyje ir iki ßiol nesusilaukus^ deramo d∂mesio bei pasvarstym¨ nei platesnei 

visuomenei skirtoje, nei specialesn∂je spaudoje, dar syk^ reikia pasidΩiaugti, kad 

pagaliau kiekvienas nor∂damas gali be vargo, n∂ nevaΩiav´s ^ Maskvå, susipaΩinti 

153 Senasis 


Ωodynas

su pirmuoju lietuvi¨ kalbos Ωodynu ir kad tå paΩint^ dar labiau palengvina leidinio 

reng∂jo Kazio Pakalkos jau anksçiau sudaryta ir paskelbta ißsami lietuvißk¨ 

ΩodΩi¨ rodykl∂, dabar ßiek tiek patobulinta. 

Vincas Urbutis 

V INCAS URBUTIS 





Gauta 1999 m. balandΩio 13 d. 



ISSN 1392–737X 

Dominykas Urbas, 

Martyno MaΩvydo raßt¨ Ωodynas 


1996, 459 p. ISBN 5–420–01348–7 

Martyno MaΩvydo raßt¨ Ωodynas, ißleistas 1996 metais, pasitinkant pirmosios lietuvißkos 

knygos 450 met¨ jubiliej¨, – tai didΩiul∂ dovana lietuvi¨ kalbos, kult∆ros, 

istorijos tyr∂jams, viso pasaulio baltistams. Labai gaila, kad ßios knygos pasirodymo 

nesulauk∂ jos autorius Dominykas Urbas (1908–1996), Ωymus vert∂jas, 

redaktorius, kur^ laikå dirb´s ir Juozo Balçikonio vadovaujamoje didΩiojo Lietuvi¨ 

kalbos Ωodyno redakcijoje. Jå rengti spaudai baig∂ redaktorius dr. Antanas Balaßaitis, 

jam talkino prof. habil. dr. Jonas Palionis ir prof. habil. dr. Zigmas Zinkeviçius, 

Ωymiausias MaΩvydo kalbos specialistas 1 . 

Çia recenzuojamame Ωodyne pateikiamas MaΩvydo ΩodΩi¨ vartojimo daΩnumas, 

j¨ leksin∂s reikßm∂s bei formos, duodama daug iliustracini¨ pavyzdΩi¨, kurie 

atspindi ne tik ΩodΩi¨, bet iß dalies ir j¨ form¨ vartosenå. Tad ßis Ωodynas bus 

svarbus tiek leksikologams, tiek morfologijos specialistams. Juo labiau kad formos 

pateiktos praretintai, tad jas lengva susirasti. Be to, Ωodyne bandoma atspind∂ti ir 

kai kurias MaΩvydo raßt¨ fonetines ypatybes. Antai stengiamasi parodyti (nors ne 

visai reguliariai), kur ßaknyje ar priesagoje yra ißlaikytas baltißkas [‡] (plg. nuorodas 

altarius Ωr. altorius, davana s. f. Ωr. dovana, neßiati v. tr. Ωr. neßioti ir t. t.) 

arba kur vietoj dabar turim¨ nosini¨ raidΩi¨ , , MaΩvydas raß∂ 

ar (pavyzdΩiui, atstatytos antraßtin∂s formos impilti, indavimas, induoti, 

ineiti, in∂jimas), , (plg. nuorodas: apskunsti v. tr. Ωr. apsk¨sti, siunsti 

v. tr. Ωr. si¨sti, ßvensti v. tr. Ωr. ßv´sti). 

1 Plg. plaçiå Zigmo Zinkeviçiaus studijå: 

„M. MaΩvydo kalba“, Blt 13(2), 1977, 

358–371; 14(1), 1978, 38–44; 14(2), 1978, 

139–146; 15(1), 1979, 16–22. 

155 Dominykas Urbas, Martyno MaΩvydo 

raßt¨ Ωodynas

Taçiau sen¨j¨ raßt¨ Ωodynuose (ar ΩodΩi¨ indeksuose) antraßtin∂s formos turi 

kuo tiksliau atspind∂ti ne fonetikos (jas daΩnai sunku nustatyti d∂l netobulos ir 

nenuoseklios raßybos), o morfologijos (kaitybos) ir darybos ΩodΩi¨ ypatybes. Labai 

gerai, kad Martyno MaΩvydo raßt¨ Ωodyne prießd∂liniai veiksmaΩodΩiai ir iß j¨ 

padaryti prießd∂l∂tieji priesagos -imas/-ymas vediniai pateikti ne prie atitinkam¨ 

neprießd∂lini¨ form¨ (kaip daroma pobalçikoniniame LKÛ), o kaip visai savarankißki 

ΩodΩiai. Ißimt^ sudaro prießd∂liniai veiksmaΩodΩiai su neiginiu ne-. Savo 

vietoje prie raid∂s n yra tik veiksmaΩodΩiai neatboti (p. 236) ir nek´sti (p. 238). 

Kitais atvejais veiksmaΩodin∂s MaΩvydo formos su ne- pateikiamos pramaißiui su 

atitinkamomis lytimis be ne-. Net ir tais atvejais, kai MaΩvydo raßtuose yra tik 

forma su ne-, vis tiek Ωodyne atstatoma antraßtin∂ jos forma be ne-, plg. ^kerßinti 

(nors yra tik neijker∫chink 411 2 ), ingivadΩioti (nors yra tik ne ingi wadƒiakiet 35 11 ), 

^Ωagti (nors yra tik neijsaki 19 10 ), pagal∂ti (nors yra tik nepagal 491 4 ) ir t. t. 

VardaΩodΩius su ne- skaitytojui bus lengviau susirasti. J¨ dauguma pateikta 

prie raid∂s n. Taçiau ir çia pasitaiko nenuoseklumo. Antai atstatyta girt∆kl∂ 

(p. 135), pateisiai (p. 276), nors MaΩvydo raßtuose yra tik ne girtukle 29 14 , negirtukles 

30 5 ; ne patei∫ei 42 2 , 362 2 . Form¨ nemas 10 16 , nemasaus 99 7 reikia ießkoti prie 

maΩ (p. 221). Remiantis viena ir ta paçia forma newƒdƒiencƒnas 396 14 atstatytas ir 

Ωodis nevzdziençnas (p. 242), ir vzdziençnas (p. 431). 

Nevienodai elgiamasi ir su sangråΩiniais veiksmaΩodΩiais. Antai atskirais straipsniais 

aptarti veiksmaΩodΩiai pam∂gti (p. 271) ir pasim∂gti (p. 266). Iß antraßtinio 

ΩodΩio bijoti(s) (p. 64) irgi aißkiai matome, kad MaΩvydo raßtuose yra ir 

sangråΩin∂, ir nesangråΩin∂ ßio veiksmaΩodΩio lytis. Taçiau recenzuojamame Ωodyne 

(kaip ir LKÛ) sangråΩin∂s formos paprastai pateikiamos pramaißiui su nesangråΩin∂mis, 

o sangråΩini¨ form¨ buvimas daΩniausiai neatsispindi ΩodΩi¨ 

straipsni¨ antraßt∂se. Tai apsunkina skaitytojui jas pasteb∂ti. Net priesagos -imas 

veiksmo pavadinimas pa∫isinimas 107 20 yra patek´s prie atitinkamo nesangråΩinio 

vedinio paΩinimas (p. 281). Tik t¨ veiksmaΩodΩi¨, kurie MaΩvydo raßtuose teturi 

sangråΩines formas, antraßtin∂s formos atstatytos su sangråΩos dalelyt∂mis (pvz.: 

atsiΩad∂ti, pasim∂gti, pasisylyti ir t. t.). Ateityje rengiant kit¨ sen¨j¨ raßt¨ Ωodynus 

(ar ΩodΩi¨ indeksus) si∆lyçiau aißkiau skirti sangråΩinius ir nesangråΩinius 

veiksmaΩodΩius (bei iß j¨ padarytus priesagos -imas/-ymas vedinius). Geriausia 

b∆t¨ juos pateikti atskirais straipsniais. Juo labiau kad kai kurie tyr∂jai visai pagr^stai 

sangråΩos dalelyt´ link´ laikyti ne kaitybos, o ΩodΩi¨ darybos priemone. 

Tikra m^sl∂ teb∂ra MaΩvydo ir kai kuri¨ kit¨ XVI–XVII amΩiaus raßt¨ b∆tojo 

kartinio laiko formos su -inojo (pvz.: dauk∫inoya 439 12 , mieginoghi 438 9 , palinx∫minoija 

534 6 ir kt.). Jomis remiantis ßiame Ωodyne (panaßiai kaip ir LKÛ) greta daugsinti 

atstatyta daugsinoti, greta palinksminti – palinksminoti ir t. t. Taçiau nei laukiam¨ 

bendraties form¨ su *-inoti, nei esamojo laiko form¨ su *-ino (ar *-inoja) 

lietuvi¨ kalboje visai neuΩfiksuota 2 . Tad kyla klausimas, ar ne geriau ateityje mi- 

2 Tiesa, j¨ kadaise gal ir gal∂jo b∆ti, plg. atitinkamus 

latvi¨ kalbos veiksmaΩodΩius 

su -in‡t, pvz.: dedzinât, dedzina, dedzinãja 

(Zigmas Zinkeviçius, Lietuvi¨ kalbos 

istorin∂ gramatika 2, Vilnius: Mokslas, 

1981, 93). 


n∂tas b∆tojo kartinio laiko formas su -inojo skirti prie priesagos -inti veiksmaΩodΩi¨3 

negu vis operuoti rekonstruotomis formomis su *-inoti? 

Labai gerai, kad deminutyvai (net ir paçi¨ produktyvi¨j¨ darybos tip¨) Ωodyne 

pateikti atskirais straipsniais, o ne prie pamatini¨ ΩodΩi¨ (kaip daΩnai daroma 

LKÛ). Taçiau ißkyla rimta problema, kaip reik∂t¨ interpretuoti MaΩvydo raßt¨ 

priesag¨ -elis/-∂lis vedinius. Mat Ωemaiçi¨ tarm∂je deminutyvai su -elis daromi ne 

tik iß dviskiemeni¨, bet ir iß daugiaskiemeni¨ vardaΩodΩi¨ (LKA III 131–132, Ωem∂l. 

117). Tad visai gali b∆ti, kad MaΩvydas vartojo ne vedinius eryt∂lis, k∆dik∂lis, 

J∂zul∂lis (kaip atstatyta Ωodyne), o erytelis, k∆dikelis, J∂zulelis. Juk balsius 

/e/ ir /∂/ jis Ωym∂jo ta paçia raide . 

Ûemaiçi¨ tarm∂je jau MaΩvydo laikais buvo sumiß´ 8o ir i8o kamien¨ daiktavardΩiai. 

Kartais tai graΩiai atspind∂ta Ωodyne, plg. antraßtines formas amΩias, amΩis 

(p. 16); kelias, kelis (p. 186); kraujas, kraujis (p. 196). Bet, deja, ne visada. MaΩvydo 

raßtuose i8o kamieno formas turi ir dauguma priesagos -tojas vedini¨. Taçiau 

Ωodyne atstatomos antraßtin∂s formos tik su -tojas (o ne su -tojis), ißskyrus linksmintojas, 

-jis, -j∂ (p. 212). Taip daroma net ir tais atvejais, kai MaΩvydo raßtai 

neabejotinai rodo, kad tikrai egzistavo vedinys su -tojis, plg. atstatymus apçystytojas 

(nors yra tik acc. sg. apcƒi∫titoghi 208 11 ), apjuoktojas (nors yra tik acc. sg. 

apij√ktoghij 429 8 , gen. pl. apj√ktoju 509 5 ), pad∂tojas (nors yra tik padetoghis 525 14 , 

instr. sg. padetaiu 62 9 , 354 3 ), peiktojas (nors yra tik acc. sg. peiktoghij 429 9 ) ir t. t. 

Ûymiai geriau parodytas analogißkas 8‡ ir (8)fl kamien¨ mißimas. Tik formå 

Du∫chie 533 15 gal geriau pateikti prie d∆ß∂, o ne prie dußia (kaip p. 109) ir Dwa∫ie 

355 2 – prie dvas∂, o ne prie dvasia (kaip p. 111). 

MaΩvydo raßtuose kai kurie u kamieno b∆dvardΩiai turi senesnes o kamieno 

formas. Tai irgi atspind∂ta Ωodyne atskirais straipsniais. Taçiau neretai u ir o kamien¨ 

b∆dvardΩi¨ (taip pat ir 8u ir [i]8o kamien¨ daiktavardΩi¨) linksni¨ formos 

(ar j¨ paraßymai) visai sutampa. Juo labiau kad MaΩvydas (kaip ir kiti senieji 

autoriai) daΩnai neraß∂ minkßtumo Ωenklo. PavyzdΩiui, prie teisas priskirtos formos 

gen. pl. em. tei∫uju 401 14 , 459 18 , 505 12 , dat. pl. tei∫iemus 460 5 , acc. pl. tei∫us 56 1 , 

58 3 , 410 9 , 570 5 , 572 10 , em. tei∫u∫ius 516 16 (p. 380) visai gali priklausyti ir b∆dvardΩiui 

teisus. Mat abiej¨ kamien¨ formos MaΩvydo raßtuose daΩnos: pasak Urbo, teisas 

rastas 21x, o teisus – 34x. Tad ar nevert∂t¨ tikslumo d∂lei ßiais ir panaßiais atvejais, 

kai esama homonimini¨ form¨ (ar j¨ paraßym¨), kurios gali b∆ti priskirtos dviem 

ar keliems kamienams, visas toki¨ b∆dvardΩi¨ ir daiktavardΩi¨ formas pateikti 

viename straipsnyje (pavyzdΩiui, ßiame Ωodyne taip pateiktos neprietelis ir neprietelius 

formos, Ωr. p. 238–239)? Kitas svarstytinas variantas – neaißkias formas 

ißkelti ^ special¨ straipsn^. 

Labai gerai, kad b∆dvardiniai prieveiksmiai atskirti nuo j¨ pamatini¨ ΩodΩi¨. 

Tik çia pakeliui viena menkut∂ pastab∂l∂. Vargu ar MaΩvydo paraßymas ru∫tei 

3 Plg. Jonas Palionis, Lietuvi¨ literat∆rin∂ kalba 

XVI–XVII a., Vilnius: Mintis, 1967, 135. 


raßt¨ Ωodynas

436 14 Ωymi prieveiksm^ r∆stai (taip p. 324). Juo labiau kad jo raßtuose, atrodo, t∂ra 

tik b∆dvardis r∆stus (plg. p. 325), o ne r∆stas. 

Galima paabejoti dar vienu kitu atstatymu. Pirmiausia, neΩinia kod∂l padsuk∫is 

‘pasidΩiaugimas’ 512 8 atstatytas kaip padΩiugsnys (p. 256), çia tur∂t¨ b∆ti padΩiugsis. 

Tai gal∆n∂s -is veiksmo pavadinimas, plg. veiksmaΩod^ pasidΩiugs∂ti (p. 221). 

Atstatymai svetastis ir svietastis (p. 359) taisytini ^ sv∂tastis 4 , pastat∂ ‘esyb∂’ – 

^ pastot∂ (plg. Mikalojaus Daukßos pastotis ‘ißvaizda’, Ωr. LKÛ IX 535–536), n∆dingas 

(p. 246) – ^ nuodingas (plg. LKÛ VIII 916) 5 . Visai be reikalo greta nuoma (p. 248) 

atskirai pateikta ir n∆ma (p. 245), remiantis vieninteliu Jurgio Gerulio parengtame 

fotografuotiniame MaΩvydo raßt¨ leidime uΩfiksuotu paraßymu numomis 389 5 (çia 

gali b∆ti arba d∆nininkavimo faktas, arba d∂l retußavimo nunyk´s diakritikas nuo 

raid∂s ). 

Forma ∫chonai 120 9 pateikta ir prie çionai (p. 79), ir prie ßionai (p. 363), o 

trumpesnioji Scha 195 5 , 351 2 – tik prie çia (p. 78). Matyt, manyta, kad çià ir ßià yra 

to paties ΩodΩio variantai. Taçiau iß tikr¨j¨ tai visai skirtingi prieveiksmiai: çià 

padarytas iß tàs, o ßià – iß ßìs (plg. LEW 990, 1064). 

Atstatyta tas pats (p. 378), bet pateikti duomenys rodo, kad b∆ta senesni¨ 

form¨ tas patis ir tasai patis, plg. ir visai tiksliai atstatytus ΩodΩius patis (p. 276– 

277), vießpatis (p. 422–423). 

Neb∆tinai forma prietam 499 16 taisytina ^ plaçiai MaΩvydo raßtuose paplitusiå 

priegtam (taip p. 305), nes prieveiksmis prietam yra Ωinomas ir iß kit¨ (tiesa, v∂lesni¨) 

MaΩosios Lietuvos raßt¨ (Ωr. LKÛ X 719). Çia reikia tur∂ti galvoje dar ir tå 

aplinkyb´, kad pastaroji forma pavartota Giesmi¨ Chrikßçionißk¨ antroje dalyje, 

kuriå MaΩvydas reng∂ jau ilgå laikå pagyven´s Ragain∂je. 

Apskritai Ωodyno autorius MaΩvydo formas tais∂ per daΩnai ir ne visada pagr^stai. 

Antai be reikalo abejojama d∂l ΩodΩio neteisa (greta netiesa) buvimo MaΩvydo 

raßtuose (p. 241). Mat, atrodo, çia b∆ta ir neprießd∂linio daiktavardΩio teisa 

(Amen e∫t tei∫a taip gedokem 238 1 , plg. dar LKÛ XV 1078). Pastarasis ßiame Ωodyne 

palaikytas b∆dvardΩio teisas forma (p. 380). 

Atskirais straipsniais gal∂jo b∆ti apΩvelgti ir ΩodΩiai ikikolei, jogi, kunigaistis. Jie 

suraßyti atitinkamai prie iki (p. 146), jog (p. 175) ir kunigaikßtis (p. 201). Kadangi 

4 Plg. Kazimieras B∆ga, Rinktiniai raßtai 1, 


literat∆ros leidykla, 1958, 348; Pranas 

SkardΩius, Die slavische Lehnwörter im Altlitauischen, 

Kaunas, 1931, 211 (toliau – 

SLA); LEW 251; Vincas Urbutis, Balt¨ etimologijos 

etiudai, Vilnius: Mokslas, 1981, 

200; LKÛ XIV 319. 

5 È tai atkreip∂ d∂mes^ jau Jonas Palionis savo 

recenzijoje, Ωr. Jonas Palionis, „GraΩi 

dovana Martyno MaΩvydo jubiliejui“, Kult∆ros 

barai 3, 1997, 77. Kita vertus, galima 

kiek paabejoti çia pareikßta nuomone, 

kad „vietoj antraßtin∂s formos pamieluoti 

der∂jo raßyti pamyluoti [...], nes pamieluoti 

yra hipernormalizmas“. Mat veiksmaΩodΩio 

pamyluoti (ar myluoti) MaΩvydo 

raßtuose, atrodo, visai n∂ra, o sangråΩin∂ 

forma pasimieluoti dar Ωinoma iß VaiΩganto 

raßt¨. Be to, tarm∂se paliudyti kiti panaß∆s 

veiksmaΩodΩiai, plg. mielúoti Ar; 

LTR(Ûl); míelauti Ds, Mlt, Sdk, Slk; atsimíelauti 

JΩ; ißmíelauti Ds; primíelauti Ds; 

míeloti Mrk, Kp (LKÛ VIII 145, 148–149). 

Visi jie padaryti iß b∆dvardΩio míelas, kuris 

plaçiai paplit´s jau MaΩvydo raßtuose 

(Ωr. p. 226). 


atskirai nuo anas ir ans pateiktas ansai (p. 20), tai nat∆raliai kyla klausimas, kod∂l 

kitaip elgiamasi su analogißkomis ^vardΩi¨ formomis jisai, tasai (taip pat tasai 

patis)? Be to, sekdami Pranu SkardΩiumi (SLA), Jonu Kruopu 6 ir LKÛ, gal∂tume 

pageidauti, kad atskiros antraßtin∂s formos atspind∂t¨ dvejopå slavizm¨ krikßçionis, 

krikßtas, krikßtyti ir iß j¨ padaryt¨ vedini¨ raßybå: su ir . Juo labiau 

kad kai kurie iß pastar¨j¨ raßomi tik su , pvz.: apchrikßtymas, chrikßtymas, 

chrikßtytojis, chrikßçionißkas, nechrikßçionyst∂. Atstatant visus juos ^ apkrikßtymas, 

krikßtymas ir t. t., kaip daroma ßiame Ωodyne, uΩmaskuojama ßi¨ ΩodΩi¨ istorijai 

svarbi informacija. 

Sudarytojui ißraßant pavyzdΩius ^ korteles, paskui perraßin∂jant juos ^ Ωodyno 

rankraßt^ ir galiausiai skaitant korekt∆rå, sunku buvo ißvengti vienos kitos klaidel∂s, 

pvz.: Letuwininkus 39 6 (p. 204) taisytina ^ Letuwinikus, atitinkamai ∫amdininkai 

36 3 (p. 327) – ^ ∫amdinikai 7 , taip pat poni∫chai 158 5 (p. 296) – ^ poni∫chkai, ∫chaukiencƒiu∫ius 

50 10 (p. 362, 242) – ^ ∫cha∆kiencƒiu∫ius. Reikia atsiΩvelgti dar ir ^ tai, kad 

Urbas Ωodynå reng∂ iß Jurgio Gerulio 1922 metais ißleisto MaΩvydo raßt¨ fotografuotinio 

leidimo, kuriame retußuojant yra atsirad´ netikslum¨8. Tiesa, kaip sakoma 

Ωodyno pradΩioje ^d∂tame Zinkeviçiaus ir Balaßaiçio „Ûodyje skaitytojui“, „redaktorius 

∂m∂si tikrinti visus Ûodyne pateiktus sakinius ir ΩodΩi¨ junginius pagal 

naujausiå leidimå“ (p. 5), kuriame pateiktos naujai iß ißlikusi¨ original¨ padarytos 

Katekizmo, Giesm∂s ßv. Ambraziejaus, Formos Chrikßtymo, Parafrazio fotokopijos 9 . Taçiau, 

atrodo, kai kas liko nepasteb∂ta. PavyzdΩiui, p. 105 pateikta acc. sg. forma 

duna, nors jau prof. Pietro U. Dini (Ωr. 8 ißn.) atkreip∂ d∂mes^, kad originale 137 9 , 

140 8 yra d√na. 

Ûodyne gali pasitaikyti vienas kitas praleidimas. Antai Ona Aleknaviçien∂ yra 

pasteb∂jusi, kad çia tr∆ksta vienos ΩodΩio chrikßtas formos (Prieme chrik∫chta n√g 

Jana 129 8 ); be to, Krik∫chta 24 3 (Ape Sueta∫ti Krik∫chta) yra ne acc. sg. (taip p. 198), 

o gen. sg. forma. 

Etimologai bei kiti kalbos istorikai nudΩiugs Ωodyne rad´ atitinkamomis santrumpomis 

paΩym∂tus MaΩvydo raßt¨ skolinius, neretai skliausteliuose nurodyti 

ir j¨ ßaltiniai. Tik prie vieno kito skolinio tr∆ksta tokios santrumpos, pvz.: argumentas, 

krikßçionis (tiesa, atitinkami slavizmai krikßtas, krikßtyti jå turi), melodija, 

psalmas, psalteras, serafinas, silabizat∆ra. Daug sunkiau Ωodyno autoriui 

sek∂si atskirti hibridus nuo tikr¨j¨ skolini¨ (apie tai uΩsimenama ir „Ûodyje skaitytojui“, 

p. 6). Santrumpå hibr. apskritai turi tik vienas kitas Ωodis. Dauguma 

hibrid¨ (net ir toki¨ aißki¨ kaip karaliauti, karali∆nas, karalyst∂ ir t. t.) paprastai 

laikomi tiesiog slavizmais ar germanizmais (pvz., hercikyst∂). Keli hibridai pa- 

6 Jonas Kruopas, Rinktiniai raßtai, Vilnius: 


1998, 36tt. 

7 PaΩym∂tina, kad priesagos -ininkas MaΩvydas 

dar visai nevartojo, plaçiau Ωr. Saulius 

Ambrazas, „Keli M. MaΩvydo raßt¨ 

ΩodΩi¨ darybos bruoΩai istoriniu po- 

Ωi∆riu“, Blt 32(2), 1997, 214–216. 

8 Plg. Pietro U. Dini, „Apie J. Gerul^ – MaΩvydo 

(GA, MPr) leid∂jå“, LKK 36, 1996, 21–24. 

9 Martynas MaΩvydas, Katekizmas ir kiti raßtai, 

Vilnius: Baltos lankos, 1993. 


raßt¨ Ωodynas

teikti visai be santrumpos, liudijançios j¨ kilm´, pvz.: byskupyst∂, krikßçionyst∂, 

krikßçionißkai, krikßçionißkas, kunigaikßt∂, kunigaikßtis, kunigauti. Ûinoma, 

autori¨ galima suprasti, nes Lietuvoje hibridus sistemingiau Ωym∂ti imta 

dar visai neseniai. 

Ûodyno gale atskirai pateiktas nomina propria såraßas (p. 445–453). NemaΩå jo 

dal^ sudaro bibliniai asmenvardΩiai ir vietovardΩiai, kurie MaΩvydo raßtuose gerokai 

skiriasi nuo dabar vartojam¨. Kai kurie iß j¨ raßomi visai be lietuvißk¨ 

gal∆ni¨. DaΩniausiai Ωodyne tai atspind∂ta paçiomis antraßtin∂mis formomis (pvz.: 

Basan, Nazaret, Neftalim, Sabaot, Sinai, Zabulon), ißskyrus sudabartintus atstatymus 

Betliejus (nors yra tik Bethlehem 194 3,5 , 188 12 , 205 9 ) ir Nojus (nors yra tik 

Noe 103 2 , 330 8[2x] ). Kadangi Izraelis, Sionas kartais buvo vartojami su lietuvißka 

gal∆ne, o kartais be jos, tai antraßtin^ Ωod^ gal tiksliau b∆t¨ raßyti Izrael(is), Sion(as), 

o ne tiesiog Izraelis, Sionas (taip p. 447, 452). Be mums ^prastin∂s formos 

Jeruzal∂, MaΩvydo raßtuose randame dar dvi ßio miesto vardo lytis: nelinksniuojamå 

Jeruzalem ir kiek aplietuvintå Jerozolyma. Jas visas ne pro ßal^ b∆t¨ pateikti 

kaip antraßtines formas. Tikslintinas dar vieno kito tikrinio vardo atstatymas: 

Aharonas (o ne Aaronas, p. 445), Abrahamas (o ne Abraomas, p. 445), Jozefas (o 

ne Juozapas, p. 449), Melkizedek (o ne Melchizedek, p. 450), Moizis, Moizießius 

(o ne Moz∂, Maizießius, p. 451). 

Baigdamas nor∂çiau dar kartå pabr∂Ωti didΩiul´ Martyno MaΩvydo raßt¨ Ωodyno 

mokslin´ vert´. Jos autoriui Dominykui Urbui esame ir b∆sime d∂kingi uΩ plaçiai 

atkeltus vartus ^ MaΩvydo ΩodΩi¨ ir j¨ form¨ pasaul^, o Mokslo ir enciklopedij¨ 

leidybos institutui – uΩ tai, kad daugelio met¨ jo tri∆så, sugulus^ ^ paprastus 

mokyklinius såsiuvinius, dabar matome graΩiai ißleistå. Recenzijoje ißkeldamas 

aikßt∂n vienå kitå tr∆kum∂l^ ar diskusinio pob∆dΩio mint^, prieß akis tur∂jau ne 

tik ß^, bet ir tolimesnius darbus. Juk dar ne vienå tok^ Ωodynå (ar ΩodΩi¨ indekså), 

skirtå vienam XVI–XVII amΩiaus autoriui ar knygai, reik∂s parengti. Labai svarbu, 

kad tai b∆t¨ daroma pagal kuo vienodesnius principus, kad iß j¨ ateityje nat∆raliai 

ißaugt¨ bendras istorinis Ωodynas, apimantis visus senuosius lietuvißkus raßtus. 

Toliau tyrin∂tini ir patys MaΩvydo raßtai. Ypaç tr∆ksta ißsami¨ tekstologinio 

pob∆dΩio studij¨. Kaip Ωinome, MaΩvydas dirbo ne vienas. Jis plaçiai naudojosi 

savo bendradarbi¨, skirting¨ tarmi¨ atstov¨, tekstais (daugiausia giesmi¨ vertimais). 

Galb∆t viena kita giesm∂ (ar malda, tik v∂liau kiek paredaguota) ^ MaΩvydo 

raßtus gal∂jo ateiti ir iß ankstesni¨ laik¨10 . Be to, abi Giesmi¨ Chrikßçionißk¨ 

dalys bei Parafrazis iß∂jo po jo mirties. D∂l to kai kas, vis¨ pirma, matyt, Baltramiejus 

Vilentas ir Jonas Bretk∆nas prie j¨ bus prid∂j´s ir savo plunksnå 11 . Tad 

ateityje reik∂t¨ pabandyti tiksliau atskirti, kas MaΩvydui priskiriamuose tekstuose 

yra maΩvydißka, o kas ne. Lietuvi¨ kalbos institute susib∆rusi sen¨j¨ raßt¨ kom- 

10 Plg. Zigmas Zinkeviçius, „M. MaΩvydo 

kalba“, Blt 14(1), 1978, 43–44; Dainora 

Poci∆t∂, XVI–XVII a. protestant¨ baΩnytin∂s 

giesm∂s, Vilnius: Pradai, 1995, 17. 

11 Plg. Zigmas Zinkeviçius, Lietuvi¨ kalbos 

istorija 3. Sen¨j¨ raßt¨ kalba, Vilnius: 

Mokslas, 1988, 52. 


piuterizavimo grup∂ 12 tam reikalui yra numaçiusi sudaryti MaΩvydo raßt¨ ΩodΩi¨ 

form¨ kompiuterin´ konkordancijå, kurioje prie kiekvienos formos b∆t¨ paΩym∂ta 

ne tik ,,gerulißkas“ puslapis ir eilut∂ (kaip dabar ^prasta), bet ir tam tikra 

pirmin∂ tekstologin∂ informacija (pavyzdΩiui, iß kokios knygos paimta atitinkama 

forma, ar tå teksto dal^ paraß∂ pats MaΩvydas, ar koks kitas asmuo ir kt.) 13 . Nema- 

Ωa apmåstym¨ ir impuls¨ naujiems darbams sukels greitai pasirodysiantis prof. 

Guido Michelini’o rengiamas MaΩvydo raßt¨ su j¨ prototipais leidimas. 

Saulius Ambrazas 

S AULIUS AMBRAZAS 




elektroninis paßtas: saulambr@ktl.mii.lt 

Gauta 1999 m. vasario 19 d. 

12 Apie jos darbus plaçiau Ωr. Saulius Ambrazas, 

Ona Aleknaviçien∂, Vytautas Zinkeviçius, 

„Istorinis lietuvi¨ kalbos Ωodynas 

ir sen¨j¨ raßt¨ kompiuterizavimas“, LKK 

39, 1998, 192–210. 

13 Panaßiais principais parengtomis konkordancijomis 

jau dabar plaçiai naudojamasi 

tyrin∂jant Bretk∆no Postil∂s perikopes, 

plg. Ona Aleknaviçien∂, „Jono Bretk∆no 

Postil∂s perikopi¨ autoryst∂: Mt 3,13–17 

ßaltiniai“, Blt 5 priedas, 1998, 5–45. 


raßt¨ Ωodynas


ISSN 1392–737X 

Sap∆no ir Íulco gramatika, 

pareng∂ Kazimieras Eigminas, Bonifacas StundΩia 


1997, 335 p. ISBN 5–420–01393–2 

Neseniai buvo ißleistas vienos iß pirm¨j¨ lietuvi¨ kalbos gramatik¨ – Kristupo 

Sap∆no ir Teofilio Íulco – perspaudas. Gramatika buvo ißversta Kazimiero 

Eigmino, taçiau netik∂ta mirtis sutrukd∂ ßio mokslininko darbå: vertimo rankraßt^ 

spaudai rengti baig∂ Bonifacas StundΩia. Èvadinis straipsnis apie gramatikå 

raßytas dar Eigmino, taçiau ΩodΩi¨ rodykl∂ sudaryta jau StundΩios. Redagavo 

Virginija Bogußien∂. 

Naujåj^ gramatikos leidimå sudaro „Pratarm∂“, poplatis ^vadinis Eigmino 

straipsnis „Kristupo Sap∆no ir Teofilio Íulco ‘Compendium Grammaticae Lithvanicae’“, 

paçios gramatikos tekstas su vertimu, gramatikos lietuvißk¨ ΩodΩi¨ indeksas 

ir StundΩios „Ûodis apie a. a. Kazimierå Eigminå“. Tai labai tvarkingai ir 

graΩiai parengtas leidinys, visos dalys, kuri¨ galima b∆t¨ tik∂tis iß tokio pob∆dΩio 

leidinio, yra tinkamose vietose. Galb∆t b∆t¨ pravertusi tik rezium∂ kita kalba, taip 

pat paçios gramatikos turinys (dabar turinys labiausiai rodo Eigmino ^vadinio 

straipsnio poskyrius, bet ne gramatikos strukt∆rå). 

Èvadiniame straipsnyje Eigminas apΩvelg∂ gramatikos pasirodymo aplinkybes, 

jos sandarå, pristat∂ jos k∆r∂jus Sap∆nå bei Íulcå. Taçiau vienas iß reikßmingiausi¨ 

^vadinio straipsnio skyreli¨ yra Eigmino studija apie gramatikos ßaltinius. 

Eigmino nustatyta, kad jos ßaltiniai buvo skirtingi nuo Danieliaus Kleino gramatik¨. 

Vis¨ pirma sakoma, kad „Sap∆nas naudojosi ne viena ir ne vienos kalbos 

gramatika. Tai rodo [...] lyginimai su lotyn¨, senåja graik¨, vokieçi¨, hebraj¨ kalbomis“ 

(p. 22). Taçiau toliau skiriama ir viena pagrindin∂ prototipißka gramatika: 

„Savo strukt∆ra ir bendriausiais apibr∂Ωimais Sap∆no ir Íulco gramatika labai 

panaßi ^ populiariå Velerio graik¨ kalbos gramatikå“ (p. 23) (Nova Grammatica 

Graeca Communis M. Jacobi Welleri, Neukircho-Varisci [...], Lipsiae, 1635). Toliau pateik´s 

nemaΩai iliustracin∂s medΩiagos, panaßi¨ ar tiesiog sutampançi¨ abiej¨ 

gramatik¨ viet¨, Eigminas padar∂ ißvadå: „Artimiausias Sap∆no ir Íulco grama- 


tikos prototipas tur∂jo b∆ti Velerio graik¨ kalbos gramatika, kuria gana 

akivaizdΩiai sekta“ (p. 25). 

Vis d∂lto Eigminas ne tik nustat∂ pagrindin^ Sap∆no ir Íulco gramatikos ßaltin^, 

bet taip pat parod∂ ryß^ su kitomis gramatikomis. Ítai ißanalizav´s Nikodemo 

Frißlino lotyn¨ kalbos gramatikå, Eigminas raß∂: „Sap∆nas r∂m∂si Frißlino gramatika, 

bet aklai ja nesek∂“ (p. 26; Nicodemi Frischlini Grammatica Latina Compendiose 

scripta, Ac In Octo Libros Distributa [...], Francoforti ad Moenum [...], 1599). Panaßiai 

sprend∂ ir apie santyk^ su Nikolajaus Folkmaro lenk¨ kalbos gramatika: „Jeigu 

Folkmaro gramatika nebuvo SC prototipas, tai bent abiej¨ ßaltiniai tur∂jo b∆ti 

vienodi“ (p. 26, Compendium Linguae Polonicae [...], a Nicolao Volkmaro, Dantisci, 

1640). Nurod∂ Eigminas ir daugiau bendrum¨ su ^vairiomis kitomis gramatikomis. 

Íitos ßaltini¨ studijos ypaç nusipelno palankaus vertinimo. Tai bene vienas 

iß paçi¨ paskutini¨ mokslini¨ Kazimiero Eigmino atradim¨. 

Pirmosios ißlikusios lietuvi¨ kalbos gramatikos laurai ir toliau turb∆t lieka 

Danieliui Kleinui (1653), nors yra Ωinoma, kad dar prieß Kleinå gramatikå buvo 

paraß´s Kristupas Sap∆nas. Gotfriedo Ostermeyerio duomenimis, Sap∆no gramatika 

paraßyta dar 1643 metais 1 . Taçiau ar galima jo gramatikå tapatinti su Eigmino 

ir StundΩios perspausdintåja? Sap∆nas savo „lietuvi¨ kalbos gramatikå [...] 1651 

m. ^teik∂ Karaliauçiaus universiteto Filosofijos fakultetui aprobuoti, taçiau leidimu 

spausdinti kaΩkod∂l nepasinaudojo“ (p. 13). Gerokai v∂liau, 1673 metais, toji 

gramatika, kaΩkiek perdirbta, buvo paskelbta Teofilio Íulco. Antraßtiniame puslapyje 

t∂ra pasiraß´s Íulcas, o apie Sap∆nå, kaip apie lietuvi¨ kalbos pradmen¨ 

„sumanytojå“, Íulcas tekalba knygos pratarm∂je „Sveikinu skaitytojå!“. Vadinant 

gramatikå abiem – Sap∆no ir Íulco – vardais, kaip tradicißkai daroma lietuvi¨ 

kalbotyroje, visada knieti klausimas, kiek joje yra ißlikusio Sap∆no raßyto teksto, 

o kiek gramatika perdirbta Íulco ir kiek teis∂tai jis uΩsiraß∂ esås vienintelis knygos 

autorius. PavyzdΩiui, neseniai paskelbtame straipsnyje apie ßios gramatikos 

strukt∆rinius skirtumus nuo Kleino darb¨, Loredana Serafini Amato tevartoja Sap∆no 

pavard´, tad nesåmoningai daugiau autoryst∂s skiria jam, nors pavadinime 

yra ^raßiusi ir Íulcå 2 . 

Filologai jau senokai m∂gina aißkintis Kleino ir Sap∆no–Íulco gramatik¨ santyk^. 

Tamara Buchien∂ ir Jonas Palionis yra ißtyr´, kad „t¨ gramatik¨ pamatai j¨ 

autori¨ buvo pad∂ti savarankißkai, nepriklausomai vienas nuo kito“, taçiau kad 

pasitaikantys „sutapimai gal∂jo atsirasti v∂liau, jau redaguojant tas gramatikas“ 3 . 

T. y. norima pasakyti, kad skaitydamas Kleino gramatikos rankraßt^, Sap∆nas ga- 

1 Kazimieras Eigminas, „Kristupas Sap∆nas 

iniziatore della linguistica Lituana“, RBl 1, 

1995, 157. 

2 Loredana Serafini Amato, „Zum ‘Compendium 

Grammaticae Lithvanicae’ von K. Sap∆nas 

– T. Schultz“, Baltistik. Aufgaben und 

Methoden, hrsg. von Alfred Bammesberger, 

Heidelberg: Universitätsverlag C. Winter, 

1998, 195–205. 

3 Jonas Palionis, Tamara Buchien∂, „Pirmosios 

spausdintos lietuvi¨ kalbos gramatikos“, 

Pirmoji lietuvi¨ kalbos gramatika, Vilnius: 

Valstybin∂ politin∂s ir mokslin∂s literat∆ros 

leidykla, 1957, 25. 

163 Sap∆no ir Íulco gramatika

l∂j´s tur∂ti tiesiogin∂s ^takos jo gramatikai: yra „daugiau pagrindo teigti, jog ne 

Sap∆nas bus pasinaudoj´s Kleino gramatika, o atvirkßçiai – Sap∆no gramatikos 

rankraßtis ar jo pastabos tur∂jusios kiek ^takos Kleino gramatikoms“ 4 . Taçiau Eigminas 

visai pagr^stai mano esant „sunku tik∂ti, kad Kleinas b∆t¨ naudoj´sis Sap∆no 

gramatikos rankraßçiu“ (p. 21), nes Kleinas savo gramatikoje jos visai nemini. 

Vadinasi, pagr^sta atrodo nuomon∂, jog specialios Sap∆no pastabos, o ne gramatikos 

rankraßtis, gal∂jo tur∂ti ^takos Kleinui. Antra vertus, labai ne^tik∂tina 

Kleino gramatikos ^taka Sap∆no gramatikai, kuri buvo paraßyta bent deßimtmeçiu 

anksçiau uΩ Kleino ir jai buvo gautas net leidimas spausdinti: manyti antraip 

reikßt¨, kad Sap∆nas tur∂jo perdirbin∂ti savo veikalå ir daug v∂liau, jau iß∂jus 

(1653 m.) pirmajai Kleino gramatikai. 

Kaip tiksliai pasteb∂jo Buchien∂ ir Palionis, su Kleino gramatikomis galima 

rasti kai kuri¨ panaßum¨, kuriuos nul∂m∂ ne Sap∆no, o Íulco plunksna. Eigminas 

taip pat remiasi j¨ mintimis: „Buchien∂s ir Palionio straipsnyje teigiama, 

kad Kleino ^takå SC rodo toks faktas: Kleino gramatikoje ^vardΩiuotiniai b∆dvardΩiai 

vadinami terminu adjectiva emphatica, o SC ßis terminas randamas tik 

ten, kur gramatik¨ tekstai sutampa; kur abi gramatikos skiriasi, vartojamas terminas 

adjectiva composita“ (p. 21–22). Vadinasi, tai turb∆t paties Íulco redagavimo 

(sulig Kleinu) faktas. 

Naujas gramatikos leidimas palengvina ießkoti ir daugiau argument¨, kurie 

pad∂t¨ m∂ginti rekonstruoti, kå Íulcas gal∂jo daryti su savo mokytojo Sap∆no 

gramatikos rankraßçiu. 

Kaip ^Ωanginiame Eigmino straipsnyje nurodyta, ßioji gramatika yra „trumpas 

kalbos pagrind¨ vadov∂lis, Íulco ΩodΩiais tariant, pradmenys ar elementorius“, 

jos „konspektyvumas matyti iß ^vairi¨ teksto viet¨“ (p. 15). Ir tikrai, kai kurios iß 

t¨ viet¨ ypaç leidΩia kelti hipotez´, kad Íulcas, ne Sap∆nas, bus to konspektyvumo 

iniciatorius: „Kiek ir koki¨ skiemen¨ yra, lengvai gal∂t¨ b∆ti surandama iß kit¨ 

gramatik¨“ (p. 79); „Kad nesuskaiçiuojamai neißaugt¨ puslapi¨ skaiçius [...], sud∂tinius 

vardaΩodΩius çia tyçia praleidΩiame [∫uper∫edemus]“ (p. 107; kursyvas – 

G. S.). Surandama iß kit¨ gramatik¨ gal∂jo reikßti ir tai, kad d∂l Kleino gramatik¨ 

Íulcui nebuvo baisu trumpinti savåjå, o praleidΩiame – tai, kad Íulcas gal∂jo trumpinti 

Sap∆no rankraßt^. 

Panaßu, kad uΩ gramatikos trumpumå tegal∂t¨ atsakyti Íulcas, ne Sap∆nas. 

Galima atkreipti d∂mes^ ir ^ tas vietas, kur apie trumpumå neabejotinai kalba pats 

Íulcas, pavyzdΩiui, savo pratarm∂je „Sveikinu skaitytojå!“: „Pradmenis reikia pagr^stai 

prisiminti, nes jie ißd∂styti kaip galima trumpiau“ (p. 49); pabaigos Ωodyje 

„R∆pestingajam skaitytojui“: „daug kas çia praleista, dar daugiau prid∂tina“ 

(p. 255). Gal¨ gale ir Sebastijonas Miuleris bei Ernestas Dicelijus, raß´ dedikacijas 

Íulcui, leidΩiançiam gramatikå, taip pat atkreip∂ d∂mes^ ^ ypatingå gramatikos 

4 Palionis, Buchien∂ 1957, 26. 


glaustumå; plg. atitinkamai: „Nesutilpo knygel∂j maΩut∂j ⁄ Viskas, kå ißtikima 

siela lietuviams rengei. ⁄ Trumpinti teko gan daug“ (p. 57) ir „Kalbai lietuvi¨ 

çionai puslap∂li¨ nedaugel paskirta“ (p. 59). 

Antra vertus, Íulcas teigia gramatikå raß´s aßtuonerius metus (p. 255), ir „d∂l 

tokio daΩno perraßin∂jimo kilusi baim∂, kad be sumanytojo bei autoriaus [matyt, 

Sap∆no – G. S.] sutikimo spaustuv∂ gali nepasitik∂ti“ (p. 53). Vadinasi, nors Sap∆nas 

jau buvo gav´s leidimå spausdinti gramatikå, po to Íulcas su ja dar dirbo 

aßtuonerius metus ir daΩnai perraßin∂jo. Toks intensyvus darbas greiçiausiai ir 

buvo glaustos gramatikos formos ießkojimas. Tai darydamas, Íulcas, Ωinoma, negal∂jo 

tik ißmesti kai kuri¨ gramatikos viet¨, jis tur∂jo ir perraßyti, perredaguoti 

ißtisus gabalus, – net tam, kad tekstas b∆t¨ nuoseklus ir rißlus, jau nekalbant apie 

min∂tas pastangas tam tikrais atvejais derintis prie Kleino. Tod∂l pagrindin∂ dar 

amΩinink¨ nurodyta Compendium Grammaticae Lithvanicae ypatyb∂ – trumpumas, 

vadov∂lißkumas – tikriausiai tenka b∆tent Íulco, o ne Sap∆no plunksnai. Gal b∆tent 

tod∂l Íulcas ir ißdr^so pavadinti gramatikå savo vardu. Simbolißkai net galime 

sakyti, kad gramatikos pavadinimo dalis Grammatica Lithvanica yra labiau Sap∆no, 

o Compendium – labiau Íulco darbo rezultatas. 

Gal¨ gale ir prasm∂ leisti ßiå gramatikå po daugelio met¨, jau atsiradus net 

dviem plaçiom Kleino gramatikom, tur∂jo b∆ti jos glaustumas – dar vis tr∆ko 

pradΩiamokslio vadov∂lio. Serafini Amato ΩodΩiais, „vien didaktinis tikslas tegal∂jo 

pateisinti ßitå leidimå“ 5 . Abejotina, ar Sap∆nas, raßydamas pirmin^ tekstå dar 

prieß Kleinå, b∆t¨ taip pat steng´sis viskå suglausti... 

Sap∆no bei Íulco gramatika yra reikßminga ir ankstyviausiam såmoningam 

lietuvi¨ kalbos tarmi¨ suvokimui tyrin∂ti 6 . Ten raßoma: „Skiriamos trys tarm∂s: 

1) Ûemaiçi¨, 2) Karalißkosios Lietuvos, 3) Kunigaikßtißkosios Lietuvos. Savo ruoΩtu 

pastaroji yra grynoji, pusiau Ωemaiçiuojançioji ir kurßiuojançioji“ (p. 67). ÈΩanginiame 

straipsnyje Eigminas visas tris ißvardytåsias laiko DidΩiosios Lietuvos 

(DL) tarm∂mis, o ßalia dar nurodo: „MaΩosios Lietuvos tarm∂ vadinama Kunigaikßtißkosios 

Pr∆sijos (Ducalis Prussiae) tarme“ (p. 16). Toliau aptar´s Ûemaiçi¨ 

(1) ir Karalißkosios Lietuvos (2) tarmes, Eigminas pereina prie Kunigaikßtißkos 

Lietuvos (3), kuri Sap∆no bei Íulco nurodyta tur∂jusi dar ir tris patarmes: grynåjå, 

pusiau Ωemaiçiuojançiåjå ir kurßiuojançiåjå. Taçiau Eigminui nesisek∂ lokalizuoti, 

kokias patarmes autoriai tur∂jo galvoje konkreçiai: „Apie Kunigaikßtißkosios Lietuvos 

grynosios tarm∂s ypatybes n∂ra joki¨ uΩuomin¨“ (p. 17; Eigminas net ^tar∂ 

esant klaidå), „Ûemaiçiuojançioji patarm∂ tikriausiai bus rytini¨ ir pietini¨ pa- 

5 Amato 1998, 204: „ein rein didaktischer 

Zweck diese Veröffentlichung durchaus 

rechtfertigen konnte“. 

6 Kai ßi recenzija jau buvo ^teikta spausdinti, pasirod∂ 

P∂terio Vanago straipsnis ir knygos 

recenzija (Pflteris Vanags, „Pastaba d∂l lietuvi¨ 

kalbos tarmi¨ klasifikacijos Sap∆no ir 

Íulco 1673 met¨ gramatikoje“, Blt 33[1], 

1998, 115–117; Pflteris Vanags, „Sap∆no ir 

Íulco gramatika“, Baltu filologija 8, 1999, 191– 

195), kuriuose jis panaßiai koregavo Sap∆no 

ir Íulco gramatikos tarmi¨ apraßymå. 


kraßçi¨ Ωemaiçi¨ [tarm∂s] ßnektos“ (p. 17), o „kurßiuojançiåjå patarm´ dar sunkiau 

lokalizuoti“ (p. 17). 

Kod∂l lokalizuoti taip keblu? Keistas ir dviej¨ Lietuv¨ buvimas vienoje DL: 

karalißkosios ir kunigaikßtißkosios. Matyt, Eigminas numan∂, kad karalißkoji reißk∂ 

Lenkijos ir Lietuvos karaliaus valdomå valstyb´, o kunigaikßtißkoji – Lietuvos didΩiojo 

kunigaikßçio valdas. Taçiau geopolitißkai tai juk ta pati teritorija. B∆t¨ keista, 

jei Sap∆nas ir Íulcas b∆t¨ nesusigaud´ tarp toki¨ elementari¨ j¨ laiko politini¨ 

teritorini¨ såvok¨. 

Pats perspausdintos gramatikos tekstas labai padeda interpretuoti ßias problemas. 

Ítai lotynißkame originale raßoma: „pro o in Genitivis Ma∫culinorum primæ 

terminationis, quod dialectus Pru∫∫iæ Ducalis pura ubivis retinet, tum Samogitiæ, 

tum Regalis Lithvaniæ, tum Ducalis; · Samogitizans · Curonizans u∫urpat a ⁄ ut: 

Pona Diewa ⁄ tawa ⁄ pro Pono Diewo tawo“ (p. 70). Eigmino ißversta lietuvißkai: 

„Vietoj vyrißkosios gimin∂s [vienaskaitos] kilmininko pirmosios gal∆n∂s o, kuriå 

Kunigaikßtißkosios Pr∆sijos tarm∂ visur ißlaiko sveikå, tiek Ûemaiçi¨, tiek Karalißkosios 

bei Kunigaikßtißkosios Lietuvos tarm∂ – ir Ωemaiçiuojançioji, ir kurßiuojançioji, 

vartoja a, pvz., Pona Diewa tawa vietoj Pono Diewo tawo“ (p. 71). Taçiau atrodo, 

kad tikslesnis b∆t¨ toks vertimas: „Vietoj vyrißkosios gimin∂s kilmininko pirmosios 

gal∆n∂s o, kuriå grynoji Kunigaikßtißkosios Pr∆sijos tarm∂ visur ißlaiko, 

o tiek Ûemaiçi¨, tiek Karalißkosios Lietuvos, tiek Kunigaikßtißkosios Ωemaiçiuojançioji 

ir kurßiuojançioji tarm∂s vartoja a [...]“. Kadangi autoriai pasak∂, jog tik 

Kunigaikßtißkoji tarm∂ turi tris patarmes (grynåjå, Ωemaiçiuojançiåjå ir kurßiuojançiåjå), 

reik∂t¨ interpretuoti, kad ßiame sakinyje iß pradΩi¨ minima grynoji Kunigaikßtißkosios 

Pr∆sijos patarm∂, o kiek toliau – pereinama prie kit¨ tos paçios 

tarm∂s patarmi¨: Ωemaiçiuojançiosios ir kurßiuojançiosios. Vadinasi, tai, kas Eigmino 

laikoma skirtingomis Kunigaikßtißkosios Pr∆sijos ir Kunigaikßtißkosios Lietuvos 

tarm∂mis, yra tiesiog sinonimai pavadinti toms paçioms MaΩosios Lietuvos (ML) 

tarm∂ms. Gramatikos autoriai, Ωinoma, daug geriau ir paΩino ML, o ne DL tarmes, 

tod∂l nenuostabu, kad tris min∂tas patarmes ißskyr∂ b∆tent ML tarm∂je. 

Yra ir daug daugiau pavyzdΩi¨, leidΩiançi¨ patvirtinti tokiå tarmi¨ strukt∆ros 

sampratå. PavyzdΩiui, raßoma: „ia diphthongus mutatur à Samogitiæ, Lithvaniæ 

Regalis, Ducalis Pru∫∫iæ tum Samogitizane, tum Curonizante dialecto in præ∫entis 

Conjunctivi primâ per∫onâ, quam pura dialectus ∫emper retinet, in au ⁄ ut: Ra∫≤yc≤iau 

⁄ pro Ra∫≤ic≤ia ⁄ Scribam“ (p. 70, 72; Eigmino ißversta: „Tariamosios nuosakos 

esamojo laiko pirmojo asmens dvibals∂ ia, kuriå grynoji [Kunigaikßtißkosios Pr∆sijos 

– G. S.] tarm∂ visuomet ißlaiko, Ûemaiçi¨, Karalißkosios Lietuvos, Kunigaikßtißkosios 

Pr∆sijos – tiek Ωemaiçiuojançiojoje, tiek kurßiuojançiojoje tarm∂se, keiçiama 

^ au, pvz., Ra∫≤yc≤iau vietoj Ra∫≤ic≤ia“ [p. 71, 73]). Aißku, kad kalbama apie 

atskiras Kunigaikßtißkosios Pr∆sijos patarmes, ir n∂ra joki¨ uΩuomin¨ apie atskirå 

Kunigaikßtißkosios Lietuvos tarm´, neva galinçiå b∆ti DidΩiojoje Lietuvoje. 

Neanalizuojant çia kit¨ pavyzdΩi¨, galima m∂ginti rekonstruoti (patikslinti) 

tokiå Sap∆no ir Íulco suvoktå lietuvi¨ kalbos tarmi¨ strukt∆rå: 


1) Ûemaiçi¨ (DL); 

2) Karalißkosios Lietuvos (DL); 

3) Kunigaikßtißkosios Lietuvos, arba Kunigaikßtißkosios Pr∆sijos (ML): 

a) grynoji, 

b) pusiau Ωemaiçiuojançioji, 

c) kurßiuojançioji. 

Kalbant apie skiriamas abi DL tarmes, tik∂tiniausia manyti, kad jos buvo siejamos 

pirmiausia su raßomaisiais (ne ßnekamaisiais) to meto kalbos variantais: 

vidurietißkuoju ir rytietißkuoju. Raßomieji DL variantai, ne dialektai, tur∂jo b∆ti 

geriausiai paΩ^stami ML autoriams. Zigmas Zinkeviçius yra graΩiai pademonstrav´s, 

kad vidurietißkasis raßomosios kalbos variantas XVII amΩiuje DL buvo vadinamas 

Ωemaiçi¨ kalba, o rytietißkasis – lietuvi¨ kalba 7 . Tai visißkai atitinka Sap∆no 

bei Íulco nurodomas Ωemaiçi¨ ir karalißkosios Lietuvos tarmes. 

Íitaip rekonstravus Sap∆no ir Íulco tarmi¨ sampratos strukt∆rå, ir trij¨ MaΩosios 

Lietuvos patarmi¨ lokalizavimas nebeatrodo toks keblus. Be jokios abejon∂s, 

grynoji yra toji, kuriå normina savo gramatika Sap∆nas bei Íulcas ir kuri buvo 

norminta dar Kleino gramatikose, t. y. pietin∂ ML vakar¨ aukßtaiçi¨ tarm∂. Ji 

lengvai vadinama grynåja, nes tai jau prestiΩißkesn∂, imanti ^sigal∂ti kaip ML 

raßomosios kalbos pamatas, tarm∂. 

Kita, pusiau Ωemaiçiuojançioji, patarm∂, be abejo, yra nebe piet¨, o ßiaur∂s ML 

vakar¨ aukßtaiçi¨ tarm∂ (TilΩ∂s ir kt. viet¨). Ûemaiçiavimas, matyt, bus atrod´s 

esås tam tikr¨ gal∆ni¨ trumpinimas, panaßus ^ Ωemaiçi¨ tarmi¨. 

Ir treçioji, kurßiuojançioji patarm∂, matyt, tegal∂jo b∆ti ML Ωemaiçi¨ tarm∂, ML 

teritorija arçiau Kurßo, t. y. apie Klaip∂då, Priekul´ (dabar vadinami donininkai, 

arba vakar¨ Ωemaiçiai). 

Vadinasi, tarm∂s apibr∂Ωtos gana såmoningai ir apskritai suvoktos gana tiksliai. 

Tik DL geriau pasteb∂tos tarm∂s, fiksuotos tekstuose, o paçioje ML – paΩintos 

ir gyvosios tarm∂s, suskaidytos bent ^ tris patarmes. 

Taigi bandymas patikslinti, kuris iß autori¨ gal∂t¨ b∆ti atsakingas uΩ tam 

tikrus gramatikos teksto aspektus, m∂ginimas rekonstruoti senåsias lietuvi¨ 

kalbos tarmi¨ strukt∆ros sampratas ML – tai tik viena kita mintis, suΩadinta 

naujos gramatikos publikacijos. Be abejo, leidinys skatins ir daugiau tyrim¨, 

ießkojim¨, ir uΩ tai abu reng∂jai – Eigminas bei StundΩia – nusipelno nuoßirdΩiausios 

pad∂kos. 

Íiek tiek nor∂t¨si padiskutuoti apie tai, kokia teorine nuostata labiau vadovautinasi 

apskritai rengiant tokius senus lietuvi¨ kalbos gramatik¨ perspaudus: ar 

lietuvißkå vertimå laikyti tik papildymu prie kartu skelbiamo originalo, ar savarankißku 

tekstu. Nuo nuostatos ßiek tiek gali priklausyti pati vertimo strukt∆ra. 

7 Zigmas Zinkeviçius, „D∂l lietuvi¨ raßt¨ kalbos 

kilm∂s“, Blt 13(1), 1977, 237–244. 


Vienas iß svarbesni¨ rodikli¨, skiriançi¨ abi nuostatas – kaip vertimo tekste 

elgiamasi su nurodytomis kitakalb∂mis (Sap∆no ir Íulco atveju – lotynißkomis) 

lietuvißk¨ ΩodΩi¨ reikßm∂mis. PavyzdΩiui, Sap∆no ir Íulco j√das ⁄ niger, Wejas ⁄ 

ventus (p. 82) pareng∂j¨ lietuvißkai paraßyta tiesiog j√das, Wejas, t. y. visai nenurodytos 

ßi¨ ΩodΩi¨ reikßm∂s. Vertimas iß esm∂s parengtas tokiu principu. Nurodyti 

pavyzdΩiai dabartiniam skaitytojui iß ties¨ lengvai suprantami ir be pateikt¨ 

reikßmi¨. Taçiau yra ir ne toki¨ aißki¨ atvej¨, pavyzdΩiui, „Wie∫≤patene ⁄ Mater 

familias“ (p. 106), „Pakèles ⁄ fa∫ciæ“ (p. 126). Tok^ neaißkumå ßiek tiek atstoja leidinio 

gale pateiktas ΩodΩi¨ indeksas, kur Ωodis vießpatien∂ paaißkintas kaip ‘ßeimos 

motina’, o Ωodis pakel∂ – kaip ‘keliaraißtis’. 

Ir patys pareng∂jai jaut∂, kad kai kur t¨ reikßmi¨ tr∆ksta, tod∂l retkarçiais 

band∂ jas perteikti. PavyzdΩiui, originalo „Mote ⁄ ês · ers. Uxor es · ers Duorum 

Fratrum Uxores“ (p. 128) ißversta taip: „Mote, -ês ir -ers ‘Ωmona’, -es ir -ers ‘dviej¨ 

broli¨ Ωmonos’“ (p. 129), taigi reikßm∂s paΩym∂tos tarp viengub¨ kabuçi¨. Kitur 

v∂lgi gana atsitiktinai vieno kito ΩodΩio reikßm∂s nurodytos tarp skliaust¨, 

pavyzdΩiui, originalo „Melm√ ⁄ Calculus“ (p. 112) – vertimo „Melm√ (akmen∂lis)“ 

(p. 113); „Men√ ⁄ Luna“ – vertimo „Men√ (m∂nulis)“ (p. 113); „Karla ⁄ pygmæus“ 

(p. 112) – vertimo „Karla (pigm∂jas)“ (p. 113). O treçiur vietoj lietuvißkos reikßm∂s 

tarp skliaust¨ iß fotografij¨ tiesiog ^kelti lotynißki ΩodΩiai, pavyzdΩiui, „Annu∫≤e ⁄ 

Anna“ (p. 110) – vertimo „Annu∫≤e (Anna)“ (p. 111); „≤emína ⁄ Ceres“ (p. 110) – 

vertimo „≤emína (Ceres)“ (p. 111). Dar kitais nedaΩnais atvejais svetimesni¨ ßiandieniam 

skaitytojui ΩodΩi¨ reikßm∂s paaißkinamos ißnaßomis, pavyzdΩiui, „U∫≤ininke 

⁄ S≤e∫≤awninke. Puerpera“ (p. 110) – vertimo „U∫≤ininke, S≤e∫≤awninke“ paaißkinta 

ißnaßoje: „Abu paskutiniai ΩodΩiai reißkia gimdyv´“ (p. 111). 

Vis d∂lto tokie atvejai su nurodytais atitikmenimis labai reti ir gali b∆ti laikomi 

ißimtimis. Vertimo tekste vyrauja pavyzdΩiai su neißverstomis reikßm∂mis. Apskritai 

jauçiama nuostata, kad lotynißkasis originalas tur^s b∆ti parama, paspirtis 

lietuvißkajam vertimui. Matyt, nesistengta vertimo daryti savarankißku tekstu, 

tenkintasi tuo, kad jis visada tiesiogiai priklausys nuo originalo. Deja, taip parengtas 

vertimas neißlaiko originalo strukt∆ros ir negali funkcionuoti atskirai nuo originalo. 

Nors, kaip uΩsiminta, daugelio ΩodΩi¨ reikßm∂s nurodytos ΩodΩi¨ indekse, 

taçiau tai negali visißkai atstoti apardytos teksto strukt∆ros. Pats vertimas 

pasidar∂ Compendium kompendiumas. 

Nor∂çiau atkreipti d∂mes^ ir ^ vertimo antraßçi¨ skyrybå. Antraßçi¨ pabaigoje 

ißtisai raßomas taßkas, pvz., „I. Sujungiamieji.“ (p. 203), „II. Naudininkas su veiksmaΩodΩiu.“ 

(p. 217), „I. APIE DALYVIUS.“ (p. 227) ir t. t. Tai, Ωinoma, rodo, kad 

pareng∂jai orientavosi ne ^ dabartin´, o ^ originalo skyrybå (plg. atitinkamas lotynißkas 

vietas: „I. Copulativæ.“ (p. 202), „II. Dativus cum Verbo.“ (p. 216), „I. De 

PARTICIPIIS.“ (p. 226). Vis d∂lto ßi nuostata absoliuçiai neißlaikyta, plg. antraßtes 

be taßko gale: „LIETUVIË KALBOS GRAMATIKA“ (p. 63), „R∆pestingajam skaitytojui“ 

(p. 255), nors originalas çia taip pat atspaustas su taßkais: „GRAMMATI- 


CA LITHVANICA.“ (p. 62), „Lectori Curio∫o.“ (p. 254). Toks noras ißlaikyti originalo 

skyrybå visai nedera su vyraujançia, prie dabartini¨ taisykli¨ pritaikyta kit¨ 

skyrybos atvej¨ dauguma (tokio taikymosi pavyzdys gali b∆ti ^striΩo br∆kßnio 

keitimas kableliu: „Mi∫tre ⁄ per wis∫¡ Nakt¿ dirbom’ ⁄ ô nieko nè gavom’“ [p. 242], 

o vertimo – „Mi∫tre, per wis∫¡ Nakt¿ dirbom’, ô nieko nè gavom’“ [p. 243]). Turb∆t 

ir antraßçi¨ skyrybå der∂jo taikyti prie dabartini¨ nuostat¨. 

Ypaç gerå ^sp∆d^ palieka ΩodΩi¨ indeksas, parengtas labai skrupulingai. Smulkiai 

nurodomos ir suskaiçiuojamos vis¨ lietuvißk¨ ΩodΩi¨ formos. Kiekviena forma 

precizißkai apib∆dinama gramatin∂mis nuorodomis (kvalifikatoriais). Kaip 

min∂ta, prie daugelio ΩodΩi¨ nurodomos reikßm∂s (taçiau ne prie vis¨: „tik pasenusi¨ 

bei retesni¨ ΩodΩi¨ arba sinonim¨“ [p. 265]). Labai paranku, kad atskiromis 

vokabulomis ißkelti deminutyvai, prießd∂liniai veiksmaΩodΩiai (net nurodoma, 

kur rasti prießd∂linio veiksmaΩodΩio ßakn^, pvz., ßipti Ωr. atßipti, Ωeminti 

Ωr. paΩeminti), ko nepadaryta net LKÛ. Toks indeksas yra geras raktas ^ publikuojamå 

veikalå. 

Gerai, kad probleminiais atvejais indekse parodomos abidvi atstatymo ^ bendrin´ 

kalbå galimyb∂s. PavyzdΩiui, kaip vienos vokabulos antraßt∂ suraßyta va- 

Ωuoti, vaΩiuoti, t. y. dvejopa originalo Wa≤√ju ir Wa≤awau (p. 164) interpretacija. 

Panaßiai ir Ωiçyti, Ωyçyti – galimas dvejopas originalo ≤ic≤iju (p. 218) perskaitymas. 

Net sveikoti, sveikuoti pamatuotai nesiryΩta iß Sweikoju (p. 142) atstatyti tik 

dabartin∂s formos. 

Antra vertus, Ωuvis ir Ωiuvis vokabulos pateiktos atskirai. Tai suponuoja, kad 

skirtumas tarp ≤uwìs (p. 100), ≤uwis (p. 114) ir ≤iuwìs (p. 86) yra ne tik grafinis, bet 

ir fonetinis. Ar taip gal∂jo b∆ti iß tikr¨j¨, t. y. ar gramatikoje uΩfiksuotos dvi 

skirtingos XVII amΩiaus tarmin∂s lytys? Taip pat atskirai pateikta Ωmogus bei Ωmon∂s, 

tad skirtinga daugiskaitos forma atskirta nuo vienaskaitos. O kitur supletyvin∂s 

paradigmos juk neißskaidytos, skirtingos vienos paradigmos ßaknys pateiktos 

toje paçioje vokabuloje (pvz., a∫≤ [p. 68], Manes [p. 136] ir t. t.). Grafinio 

skirtumo vis d∂lto nepaisyta atstatant biesas iß Be∫as, aliejus iß Alejus. 

ÛodΩi¨ reikßm∂s, kaip ir ^prasta, indekse pateikiamos tarp kabuçi¨. Problemißkesnis 

yra tikrini¨ ΩodΩi¨ reikßmi¨ Ωym∂jimas. Tikriniai ΩodΩiai juk iß viso neturi 

leksin∂s reikßm∂s. Visai patogu, kai galima nurodyti dabartin^ tikrinio ΩodΩio atitikmen^ 

ir pateikti j^ kaip reikßm´, pavyzdΩiui, raßoma: Èstrutis ‘Èsrutis’. Taçiau 

tokio pavyzdΩio retai laikytasi, daΩniau tiesiog nusakyta, kokiam objektui tas tikrinis 

Ωodis taikomas, pavyzdΩiui, Keiteris ‘ßuns vardas’, Sap∂ ‘moters vardas’ (juk 

tai Sofija!), Tuß∂ ‘moters vardas’ (tai Dorot∂ja), Turkus ‘ßuns vardas’, Ungura ‘up∂s 

vardas’, Valterkiemiai ‘kaimo vardas’. Jeigu nenorima (ar neturima) nurodyti dabartinio 

atitikmens, tai gal nevert∂t¨ vartoti bent kabuçi¨, o kaip nors kitaip grafißkai 

ißskirti nusakytå objekto pob∆d^ – kabut∂mis ^prasçiau skirti reikßm´. 

Korekt∆ros klaid¨ beveik n∂ra, ir tai didelio reng∂j¨ tri∆so rezultatas. Gal tik 

vienas kitas pasitaikantis riktas (Kalb∂jo [p. 217] – turi b∆ti Kalbejo; Dieva [p. 71] – 

turi b∆ti Diewa) visai nemenkina leidinio kokyb∂s. 


StundΩia raß∂: „Leidinys b∆t¨ tobulesnis ir greiçiau ißvyd´s dienos ßvieså, jei 

ne staigi Kazimiero Eigmino netektis“ (p. 7). Net ir tokiomis kebliomis sålygomis 

ißleistas leidinys yra nereikalaujantis kokios nors tolerancijos d∂l netobulumo, 

skatinantis ir nuo ßiol visada skatinsiantis naujas mintis apie senåjå lietuvi¨ raßtijå. 

Jau vien tai ßiå publikacijå daro nepakeiçiamå. 


G IEDRIUS SUBAÇIUS Gauta 1998 m. spalio 15 d. 








ISSN 1392–737X 

Clavis Germanico–Lithvana. Rankraßtinis 

XVII amΩiaus vokieçi¨–lietuvi¨ kalb¨ Ωodynas, 

pareng∂ Vincentas Drotvinas 

I(A–E), Vilnius: Mokslo ir enciklopedij¨ leidykla, 

1995, XLVI + 629 p. ISBN 5–420–00234–5. 

II(F–L), Vilnius: Mokslo ir enciklopedij¨ leidykla, 

1997, 697 p. 5–420–01378–9. 

III(M–S), Vilnius: Mokslo ir enciklopedij¨ leidybos institutas, 

1997, 584 p. 5–420–01409–2. 

IV(T–Z), Vilnius: Mokslo ir enciklopedij¨ leidybos institutas, 

1997, 620 p. 5–420–01411–4 

Visiems sen¨j¨ raßt¨ tyr∂jams ir visiems besidomintiems m∆s¨ senåja raßtija 

labai dΩiugu, kad pastaruoju metu, Lietuvai v∂l tapus nepriklausoma valstybe, gerokai 

suintensyv∂jo sen¨j¨ raßt¨ fotografuotinis leidimas: nuo 1993 met¨ pasirod∂ 

nauji Martyno MaΩvydo raßt¨1, Mikalojaus Daukßos Katekizmo 2 , Konstantino Sirvydo 

pirmojo Ωodyno 3 , Sap∆no ir Íulco gramatikos 4 , Simono Vaißnoro Ûemçi∆gos Teologißkos 

5 , 1759 met¨ Ûyvato 6 leidimai. Bet tarp vis¨ ßi¨ leidini¨ ißskirtin´ vietå uΩima 

palyginti ilgai savo „eil∂s lauk´s“ ir 1995–1997 metais iß spaudos iß∂j´s XVII am- 

1 Martynas MaΩvydas, Katekizmas ir kiti raßtai, 

Vilnius: Baltos lankos, 1993. 

2 Mikalojaus Daukßos 1595 met¨ katekizmas, pareng∂ 

Vida Jakßtien∂, Jonas Palionis, Vilnius: 

Mokslo ir enciklopedij¨ leidykla, 

1995. 

3 Senasis Konstantino Sirvydo Ωodynas, pareng∂, 

^vadin^ straipsn^ paraß∂ ir ΩodΩi¨ 

rodykl´ sudar∂ Kazys Pakalka, Vilnius: 


1997. (Ûr. Vinco Urbuçio recenzijå 

ßio ALt tomo p. 143–154.) 

4 Sap∆no ir Íulco gramatika, Vilnius: Mokslo 

ir enciklopedij¨ leidybos institutas, 1997. 

(Ûr. Giedriaus Subaçiaus recenzijå ßio ALt 

tomo p. 162–170.) 

5 Simono Vaißnoro 1600 met¨ øemczuga Theologischka 

ir jos ßaltiniai, pareng∂ Guido Michelini, 

Vilnius: Baltos lankos, 1997. (Ûr. 

Jolantos Gelumbeckait∂s recenzijå ßio ALt 

tomo p. 177–182.) 

6 1759 met¨ „Ziwatas“, pareng∂ Aleksas Girdenis, 

Petras Skirmantas, Vilnius: Mokslo 

ir enciklopedij¨ leidybos institutas, 1998. 

(Ûr. Reginos Venckut∂s ir Giedriaus Subaçiaus 

recenzijå ßio ALt tomo p. 192–198.) 

171 Clavis Germanico—Lithvana. 

Rankraßtinis XVII amΩiaus 

vokieçi¨—lietuvi¨ kalb¨ Ωodynas

Ωiaus antrosios pus∂s rankraßtinis Ωodynas Clavis Germanico–Lithvana, kur^ pareng∂ 

Vilniaus pedagoginio universiteto profesorius Vincentas Drotvinas. 

Anksçiau ißspausdintose pirmos dalies recenzijose (Jono Palionio Blt 31[1], 

1996, 123–126; Juozo Karaciejaus LKK 37, 1997, 270–272) buvo linkima, kad likimas 

ßiam leidiniui b∆t¨ palankus ir kad kuo greiçiau sulauktume viso teksto. Dabar 

belieka pasidΩiaugti, jog ßie link∂jimai ißsipild∂ gana greitai. 1997 metais, palankiai 

susiklosçius aplinkyb∂ms, iß∂jo visos trys likusios ßio Ωodyno dalys. Taigi 

dabar jau turime paskelbtå viså Clavio tekstå ir jis, be jokios abejon∂s, gerokai 

palengvins tyr∂jams giliau ^siskverbti ^ MaΩosios Lietuvos leksikografijos istorijos 

paslaptis. Ûinoma, kalbos istorikams labai reik∂t¨ ßio rankraßtinio Ωodyno lietuvißk¨ 

ΩodΩi¨ indekso, bet jo tikriausiai dar reik∂s palaukti, nes sudaryti tokio 

didelio raßto paminklo, turinçio ßimtus iliustracini¨ sakini¨, lietuvißk¨ ΩodΩi¨ 

indekså n∂ra taip paprasta. Tod∂l jau dabar darosi aißku, kad paskutiniosios – 

penktosios ßio leidinio dalies d∂l objektyvi¨ prieΩasçi¨ taip greitai, kaip nor∂tume, 

nesulauksime. 

Be to, ta paçia proga dar kartå nor∂t¨si paΩym∂ti, kad ßio leidinio pareng∂jas 

Vincentas Drotvinas dabar yra Ωymiausias MaΩosios Lietuvos leksikografijos istorijos 

tyr∂jas, geriausiai ^sigilin´s ^ ßiame kraßte paraßyt¨ Ωodyn¨ atsiradimo aplinkybes 

ir toliau tiriantis senuosius MaΩosios Lietuvos rankraßtinius bei spausdintus 

Ωodynus 7 . Toks ilgas ir kruopßtus darbas dav∂ pirm¨j¨ lituanistikai labai verting¨ 

rezultat¨. Jau 1987 metais iß∂jusiame jo parengto Lexicon Lithuanicum leidimo 

^vade „‘Lexicon Lithuanicum’ – rankraßtinis vokieçi¨–lietuvi¨ kalb¨ Ωodynas“ 

8 pateikta daug nauj¨ fakt¨, subtili¨ pasteb∂jim¨ apie ß^ raßto paminklå. 

Svarbiausia – gana argumentuotai ^rodyta, kad 1922 met¨ Jurgio Gerulio nuomon∂ 

eså ßis raßto paminklas yra Danieliaus Kleino neißleisto Ωodyno nuoraßas, 

n∂ra tiksli ir kad jo autorius toliau lieka neΩinomas (Lexicon Lithuanicum 10–15). 

Vadinasi, po ßios studijos jau turb∆t niekam nekyla mintis pritarti Gerulio (ir j^ 

palaikiusio Ωinomo baltisto Viktoro Falkenhahno 9 ) nuomonei. 

Tur∂damas galvoje Lexicon Lithuanicum leidin^ ir jame pasakytus teiginius, 

skaitytojas, imdamas ^ rankas pirmå Clavio dal^, taip pat tikisi rasti panaßiå ^vadin´ 

studijå. Iß tikr¨j¨, ßiuo atΩvilgiu Drotvinas skaitytoj¨ neapvilia, – Clavio pirma 

dalis pradedama kukliai pavadintu ^vadiniu straipsniu „Pastabos apie Fryd- 

7 Ûr. naujausius Drotvino darbus apie Haacko 

Ωodynå „F. W. Haacko ‘Vocabvlarivm 

Litthvanico–Germanicvm et Germanico– 

Litthvanicvm’ (Halle, 1730)“, LKK 39, 

1998, 82–100; „F. W. Haacko ‘Vocabvlarivm 

Litthvanico–Germanicvm et Germanico–Litthvanicvm’ 

(Halle, 1730) 

rankraßtini¨ papildym¨ egzemplioriai“, 

LKK 40, 1998, 3–21. 

8 Lexicon Lithuanicum. Rankraßtinis XVII a. vokieçi¨–lietuvi¨ 

kalb¨ Ωodynas, pareng∂ Vincentas 

Drotvinas, Vilnius: Mokslas, 1987, 

6–23. 

9 Viktor Falkenhahn, Der Übersetzer der litauischen 

Bibel Johannes Bretke und seine Helfer: 

Beiträge zur Kultur- und Kirchengeschichte 

Altpreuπens, Königsberg (Pr) und Berlin: 

Ost-Europa-Verlag, 338; taip pat jo, „Zu 

den Anfangen der Baltistik“, Beiträge zur 

Geschichte der Slavistik, Berlin, 1964, 255. 


icho Pretorijaus Ωodynå Clavis Germanico–Lithvana“ (p. x–xxiv). Jame taip pat 

nemaΩa nauj¨ teigini¨ bei subtili¨ pasteb∂jim¨ ar uΩuomin¨, ne tik koreguojançi¨ 

ankstesnius teiginius, bet ir skatinançi¨ naujus tyrimus, kurie dabartinius apriorinius 

teiginius apie ß^ paminklå arba patvirtint¨, arba paneigt¨. Pirmiausia aptar´s 

Frydricho Pretorijaus Vyresniojo lituanistin´ veiklå, jo Ωodyno sandarå bei 

apimt^ ir toliau pateik´s duomen¨ apie rankraßçio ^rißimå, popieri¨, raßysenos 

^vairavimus, kurie daΩniausiai pastebimi papildymuose bei prieraßuose, Drotvinas 

daro ißvadå, kad t¨ prieraß¨ autoriumi gal∂j´s b∆ti Pretorijaus s∆nus Frydrichas, 

paveld∂j´s iß t∂vo Ûili¨ parapijå, bei buv´ ßio rankraßçio savininkai Vilhelmas 

Teodoras Íimelpenigis ir Kristijonas Frydrichas Ítimeris. Pastar¨j¨ pavard∂s 

^raßytos ßio rankraßçio pradΩioje. Be to, Drotvinas sp∂ja, kad prieraß¨ autoriai 

gal∂jo b∆ti ir dar kokie du ar trys neΩinomi asmenys, kuriems nustatyti reik∂t¨ 

speciali¨ tyrim¨ (p. xii). Iß karto reikia pasakyti, kad toks teiginys tik iß pirmo 

Ωvilgsnio atrodo pagr^stas, bet, labiau ^sigilinus, atsiranda abejoni¨. Juk vargu ar 

kalbininkams kå nors gal∂s pad∂ti grafologai, nes kai kurie sp∂jami prieraß¨ autoriai 

(pvz., Ítimeris) joki¨ raßt¨, atrodo, n∂ra palik´. Tod∂l dabar turimais 

duomenimis identifikuoti prieraß¨ autori¨, kaip esu raß´s pirmos dalies anotacijoje 

(Ωr. LKK 37, 1997, 272), mano galva, beveik ne^manoma. Dabar, grafologams 

padedant, galima b∆t¨ tik patikimiau nustatyti, kiek asmen¨ iß tikr¨j¨ yra prid∂j´ 

rankas prie ßio rankraßçio ir kiek t¨ prieraß¨ kiekvienas iß j¨ yra ^raß´s. 

Toliau ^vade Drotvinas, pabr∂Ω´s, kad „Ωodyno autoriaus ir paraßymo datos 

nustatymas yra du glaudΩiai tarpusavyje susij´ dalykai“, nurodo, jog „Lebedys 

laiko j^ Frydricho Pretorijaus Ωodynu, baigtu apie 1674, v∂liausiai – 1675 metus“ 10 

(p. xiii). Çia Drotvinas suabejoja LebedΩio data. Drotvino manymu, Pretorijus vargu 

ar per dvejus gerus metus b∆t¨ sp∂j´s tok^ Ωodynå paraßyti, d∂l to jis m∂gina 

paraßymo datå tikslinti. Drotvinas bando remtis Ωodyno popieriaus vandenΩenkliais, 

nes Ωodyno popierius pagamintas keturiose dirbtuv∂se. Bet iß keturi¨ vandenΩenkli¨ 

jam pavyko identifikuoti tik pirmåj^, o popierius su ßiuo vandenΩenkliu 

buv´s prad∂tas gaminti nuo 1680 met¨. Tuo remdamasis ^vadinio straipsnio 

autorius daro ißvadå, kad Clavis yra raßytas deßimtmeçiu v∂liau, negu sp∂jo Lebedys 

(p. xiii–xiv). Taçiau çia gana smulkiai pateiktos aplinkyb∂s verçia konstatuoti, 

kad ir Drotvino nurodoma Ωodyno paraßymo data, kaip ir LebedΩio, yra hipotetin∂. 

Tod∂l belieka tik pakartoti Pretorijaus Ωodyno pirmos dalies recenzijoje Jono 

Palionio pasakytå mint^, kad „kiek tokia abejon∂ yra pagr^sta, specialiai netyrin∂jusiam 

t¨ vandenΩenkli¨, sunku pasakyti“ (Ωr. Blt 31[1], 1996, 123), juoba kad 

ir Drotvino pateikiama data iß esm∂s nieko nekeiçia, – ßis raßto paminklas ir toliau 

lieka XVII amΩiaus antrosios pus∂s darbu. 

Ûinome, kad leksikografin∂s technikos poΩi∆riu Pretorijaus Clavis, palyginti su 

Lexicon Lithuanicum, yra gerokas Ωingsnis ^ priek^. Jame randame ne tik nemaΩa 

10 Plg. Jurgis Lebedys, Smulkioji lietuvi¨ tautosaka 

XVII–XVIII a., Vilnius: Valstybin∂ 

groΩin∂s literat∆ros leidykla, 1956, 508–512. 




gramatini¨ nuorod¨, bet ir ßimtus iliustracini¨ sakini¨, paimt¨ iß Biblijos. Ûinant, 

kad XVII amΩiuje Biblija lietuvi¨ kalba nebuvo ißleista, nors viså Íventåj^ Raßtå ^ 

lietuvi¨ kalbå dar XVI amΩiuje buvo ißvert´s Jonas Bretk∆nas, iß karto kyla klausimas, 

ar Pretorijus iliustracinius sakinius iß Biblijos vert∂ pats, ar pasinaudojo 

Bretk∆no vertimu. Drotvinas, ißk∂l´s ß^ klausimå, atsakymo ^ j^ nepateikia, o tik 

pasitenkina tvirtinimu, kad „greiçiausiai Biblijos iliustracijas jis vert∂ pats (ißtiso 

Biblijos teksto jos nesudaro)“ (p. xiv). Anotuodamas pirmå ßio leidinio dal^ sakiau, 

kad kruopßti tekstologin∂ bei kalbin∂ analiz∂ parodys, ar Frydrichas Pretorijus 

naudojosi ankstesniais (Bretk∆no, Baltramiejaus Vilento) darbais, ar dirbo 

savarankißkai (LKK 37, 1997, 271). Taçiau atsakymo ^ klausimå, ar Clavio autorius 

naudojosi Bretk∆no Biblijos vertimo rankraßçiu, ilgai laukti nereik∂jo. Pirmos dalies 

recenzijoje ^ j^ argumentuotai atsak∂ Palionis – pateik∂ akivaizdΩi¨ pavyzdΩi¨, 

^rodançi¨, kad Pretorijus Bretk∆no Biblijos vertimu nesinaudojo, bet tikriausiai 

naudojosi (tik ne visai aißku, kokiu mastu) Lexicon Lithuanicum ar jo prototipu (Ωr. 

Blt 31[1], 1996, 124–125). Mat prof. Vincas Urbutis, tirdamas 1728 met¨ klaip∂dißki¨ 

Ωodyno leksikografinius ßaltinius, gana patikimai ^rod∂, kad yra egzistav´s 

ankstesnis neißlik´s rankraßtinis Ωodynas, kuriuo naudojosi ir Frydrichas Pretorijus 

bei kit¨ rankraßtini¨ Ωodyn¨ autoriai. Bet iß vis¨ j¨ „originaliausias, savo 

pob∆dΩiu ir turiniu ryßkiausiai nutol´s nuo bendrojo prototipo ir labiausiai vertas 

savarankißko Ωodyno vardo yra C[lavis]“ 11 . Pats Drotvinas tuo gal ir be reikalo 

abejoja (p. xiv). Vis d∂lto smalsesniam skaitytojui ir toliau gali r∆p∂ti, ar Pretorijus 

nesinaudojo jau ißleistais Biblijos fragmentais, t. y. Vilento Evangelijomis bei Epistolomis 

ir Jono R∂zos Psalteru Dovydo. Ûinoma, atsakyti ^ ß^ klausimå galima nesunkiai, 

– belieka tik palyginti bent keletå atitinkam¨ pavyzdΩi¨ iß abiej¨ raßto paminkl¨, 

pvz.: 

Lk 2,29: 

Wie∫ƒpatie nu léidi tawo Tarn¡ Pakajuje eiti (C I 630 [II 8]). 

PONE iaw nu lei∫k tawa tarna pakaiuie kaip tu e∫∫i ∫aks (EE 70) 12 . 

2 Kor 9,10: 

Kurs Sekl¡ d√∫t Sejejui, tas D√nôs d√s ant Walgimo (C II 354 [III 362]). 

[...] tas kurs pri∫reig (d√∫t) ∫ekla ∫egeiuy pri∫reig (d√s) taipaieg d√na ant walgima 

(EE 147–148). 

Mt 5,13: 

Jey Dru∫ka ne∫ƒmocƒni tampa, k√mi ∫údi∫im (C II 582 [IV 14]). 

O iey dru∫ka garduma pame∫tu k√ turs ∫∫uditi? (EE 158). 

Iß tokio trumpo lyginimo darosi aißku, kad Pretorijus Vilento knyga nesinaudojo. 

Bet gerokai kebliau yra atsakyti ^ klausimå, ar Pretorijus bei prieraß¨ auto- 

11 Vincas Urbutis, „1728 m. klaip∂dißki¨ Ωodyno 

leksikografiniai ßaltiniai“, Blt 23(1), 

1987, 74. 

12 Naudotasi F. Bechtelio leidimu: Bartholomäus 

Willent’s litauische Uebersetzung des Luther’- 

schen Enchiridions und der Episteln und Evangelien, 

Göttingen: Robert Peppmüller, 1882. 


iai nesir∂m∂ Jono R∂zos Psalteru Dovydo 13 . Palyginus kelis atsitiktinius pavyzdΩius, 

neatlikus kruopßçios tekstologin∂s ir kalbin∂s analiz∂s, negalima dråsiai 

teigti, kad ir ßiuo leidimu nebuvo pasinaudota. Juk vienas pavyzdys abiejuose 

ßaltiniuose beveik visißkai sutampa (1), trij¨ – skiriasi ΩodΩi¨ tvarka (2–4), o penkiuose 

pavyzdΩiuose (5–9) tie skirtumai didesni, plg.: 

1. Ps 102,7: 

A∫ƒ e∫mi kaip Bublys Pu∫ƒcƒoje (C II 325 [III 333]). 

A∫ƒ e∫mi kaip Baublys Pu∫chtƒojê (JR 355). 

2. Ps 111,10: 

Baime Wie∫ƒpaties yra I∫ƒminties Pradƒia (C I 90 [I 92]). 

Baime WIESchpaties ira Pradƒia i∫chminties (JR 403). 

3. Ps 102,7: 

A∫ƒ e∫mi kaip Apok∂lis ¿∫ƒpu∫tyt√∫e Mie∫t√∫e (C I 1137 [II 612]). 

A∫ch e∫mi kaip app√kellis Mie∫t√∫a i∫ch pû∫tito∫a (JR 355). 

4. Ps 139,20: 

Kalba apie taw bluƒningay (C I 1158 [II 633]). 

Ne∫a blu∫ƒningai apie taw kalba (JR 485). 

5. Ps 128,3: 

Tawo Mote bus kaip wai∫ingas WynMedis aplink taw¡ Butt¡ (C I 914 [II 392]). 

Mote tawa bus kaip wai∫ingas Wynmedis aplinkui tawa Nammus (JR 461). 

6. Ps 139,7: 

Katrul b∂g∫u n√ tawo Wéido (C I 942 [II 420]). 

Jr kur bêk∫iu n√g tawo wæido? (JR 483). 

7. Ps 110,1: 

Ikki a∫ƒ Neprietelus tawo pade∫u Pakoju tawo (C II 413 [III 421]). 

Jkkol‘ Neprietelius tawa S√leliu Kojû tawa pade∫iu (JR 401). 

8. Ps 102,9: 

Kiek Diena lojoja man mano Neprietelei (C II 457 [III 465]). 

Ko∫ƒna diena gedin mane mana Neprietelei (JR 355). 

9. Ps 102,4: 

Mano Dienos pragai∫ƒo kaip Dumas (C II 667 [IV 99]). 

Ne∫a dienos mana nueje kaip Dumai (JR 355). 

Taigi, kaip min∂ta, iß ßi¨ atsitiktinai parinkt¨ pavyzdΩi¨ kol kas joki¨ grieΩtesni¨ 

ißvad¨ daryti negalima, nes vienas visißkai sutampantis pavyzdys n∂ra joks 

^rodymas, jog R∂zos leidiniu Pretorijus ar jo darbå pild´ kiti asmenys b∆t¨ naudo- 

13 [Jonas R∂za,] PSALTERAS DOWIDO VVO- 

KISCHKAI BEI LIETUWISCHKAI Karaliautƒoje 

Pru∫∫u per Lorintƒu Segebadu ⁄ 

Mæto∫∫a Chri∫taus 1625 (toliau – JR). 




j´si. Likusiuose pavyzdΩiuose skirtumai yra tokie neΩym∆s, kad galima b∆t¨ ^tarti, 

jog Clavyje pateikti tik daugiau ar maΩiau paredaguoti R∂zos sakiniai. Taçiau ir 

toks teiginys b∆t¨ per dråsus, mano galva, d∂l dviej¨ prieΩasçi¨. Pirmiausia, çia 

palyginau maΩai pavyzdΩi¨ (reik∂t¨ ißrinkti visus Clavyje esançius Dovydo psalmi¨ 

iliustracinius pavyzdΩius ir sugretinti su atitinkamais R∂zos Psaltero Dovydo 

sakiniais). Antra, psalmynas yra gana specifißka, savita Biblijos knyga, ir bent 

dalis psalmi¨ sakini¨ abiejuose minimuose ßaltiniuose gali b∆ti labai panaß∆s 

atsitiktinai, juoba kad jie abu versti iß to paties ßaltinio – Martyno Liuterio Biblijos. 

Tod∂l ßis klausimas kol kas lieka neatsakytas. Tam reik∂t¨ atskirai ißanalizuoti 

paties Pretorijaus ^raßytus iliustracinius psalmyno pavyzdΩius ir atskirai – kit¨ 

asmen¨, nes toks skyrimas gali b∆ti reikßmingas. 

Daugiausia vietos Drotvino ^vadiniame straipsnyje skiriama Ωodyno leksikai 

bei sandarai apib∆dinti. Çia teigiama, kad ^vairiausia ir gausiausia Ωodyne esanti 

liaudin∂ leksika ir frazeologija (p. xv), uΩsimenama apie vadinamuosius tarptautinius 

ΩodΩius. Taçiau kaΩin ar galima prie ano meto tarptautini¨ ΩodΩi¨ skirti 

tokius „tarptautin∂s kilm∂s“ (p. xviii) vokißkus ΩodΩius be lietuvißk¨ atitikmen¨ 

kaip Mu∫ieus, Pelican, Phanta∫ey, Planet, Poet, Policey. Íie ΩodΩiai, kaip teisingai 

pastebi pats ^vadinio straipsnio autorius, paimti iß vokieçi¨ kalbos ir galb∆t laikytini 

germanizmais, nes vargu ar tuo metu jie buvo kiek plaçiau paplit´, o tarptautini¨ 

ΩodΩi¨ statuså lietuvi¨ kalboje gal∂jo ^gauti gerokai v∂liau. Apskritai Clavio 

leksikos charakteristika çia aptarta tik prob∂gßmais, o daugelis dalyk¨ (Pretorijaus 

naujadarai, skoliniai) liko visai nemin∂ti. Taçiau tai iß dalies suprantama, nes palyginti 

nedideliame ^vadiniame straipsnyje aptarti visus klausimus sunku. È ßiuos 

klausimus prival∂s atsakyti b∆simi ßio rankraßtinio Ωodyno tyrimai, juoba kad 

dabar jis yra prieinamas visiems besidomintiems m∆s¨ senåja raßtija. Tod∂l baigiant 

ßias pastabas belieka tik dar kartå pad∂koti Vincentui Drotvinui, kuris ry- 

Ωosi imtis tokio sunkaus darbo (kartu palink∂ti ißtverm∂s rengiant Pretorijaus Ωodyno 

lietuvißk¨ ΩodΩi¨ registrå), bei Mokslo ir enciklopedij¨ leidybos institutui 

(buvusiai Mokslo ir enciklopedij¨ leidyklai) su Spindulio spaustuve, kurie kokybißkai 

ir puoßniai ißleido ß^ svarb¨ raßto paminklå. 

Juozas Karaciejus 

J UOZAS KARACIEJUS Gauta 1999 m. balandΩio 10 d. 






ISSN 1392–737X 

Simono Vaißnoro 1600 met¨ 

øemczuga Theologischka ir jos ßaltiniai, 

pareng∂ Guido Michelini 

Vilnius: Baltos lankos, 

1997, 742 p. ISBN 9986–813–29–8 

Tiriam¨ XVI–XVII amΩiaus verstini¨ tekst¨ lietuvi¨ kalbå reikia sistemißkai 

gretinti su originalais. Kad toks gretinimas b∆t¨ vaisingas, pirmiausia reikia nustatyti 

kuo tikslesn^ vertimo ßaltin^ ar ßaltinius, jeigu paaißk∂ja, kad j¨ b∆ta ne 

vieno. Tokiu keliu eina Parmos universiteto profesorius Guido Michelini. Prieß 

ßeßetå met¨ (1991) pasirodΩiusioje Michelini’o studijoje sistemißkai gretinant su 

nustatytais ßaltiniais ißtirta Simono Vaißnoro Ûemçi∆gos Teologißkos morfologija ir 

sintaks∂ 1 . Tai pirmoji iß lotyn¨ kalbos versta spausdinta lietuvißka knyga, iß∂jusi 

1600 metais 2 . Michelini’o monografijoje taip pat nagrin∂jamas kartu su Ûemçi∆ga 

ißleistas ir kitas iß lotyn¨ kalbos verstas veikalas Apie d∆ßias Ωmoni¨ numirusi¨3 . 

Tais paçiais 1991 metais iß∂jo dar viena Michelini’o studija, skirta treçiam Ûemçi∆goje 

ißspausdintam tekstui – Egidijaus Hunijaus traktato vertimui Apie po- 

1 Guido Michelini, Le traduzioni dal latino di 

un volume lituano del 1600. Studio sulla lingua 

della „Margarita theologica“ (Università 

degli studi della Basilicata, Instituto di linguistica 

3), Potenza: Casa Editrice Il Salice, 

1991 a , 233 p. 

2 [Simonas Vaißnoras], MARGARITA THEO- 

LOGICA, Collecta · con∫cripta à M. ADA- 

MO FRANci∫ci, Iegerndorfen∫e, Mona∫terî 

Heilsbrunnen∫is Abbate. Zemcƒuga Theologi∫chka 

kuri Saweie aptur ⁄ trumpa parodima 

⁄ ir i∫chguldima Wiriau∫i√iu daliu 

moxlo Chrik∫coni∫chkoio ⁄ pro Baƒnicƒes 

ir I∫chkalas Orthodoxi∫chko∫es Confe∫ies 

Augu∫tanos ⁄ alba Sa∫∫u. O nu: Lituwi∫chkai 

jra perguldita per Simona Wai∫chnora 

warni∫chki Plebona Ragaines. I∫ch∫pau∫ta 

Karaliaucƒiuie Pru∫u ⁄ per Jurgi O∫terberger¡ 

⁄ mæt√∫¡ ⁄ Chri∫taus 1600. 

3 APIE DVSCHES ZMONIV NVMIRVSIVIV, 

KAIP SV IOMIS DESTISI. Iakubas Herbrandas 

D. Versta iß: Compendium Theologiæ, 

Nunc paπim AVCTVM, · Methodi Quæ∫tionibus 

tractatum À IACOBO HEER- 

BRANDO [...] TVBINGAE excudebat Georgius 

Gruppenbachius ANNO M. D. 

LXXVIII. 

177 Simono Vaißnoro 1600 met¨ 

øemczuga Theologischka ir 

jos ßaltiniai

pieΩißkåjå mißiå 4 . Çia plaçiau analizuojamas pats vertimo procesas ir technika: kalbamasis 

traktatas verstas iß dviej¨ ßaltini¨ – lotynißko ir vokißko 5 . 

Abi studijos pad∂jo tvirtå pamatå moksliniam Vaißnoro raßt¨ leidimui ir filologiniam 

teksto komentavimui. Jos yra labai svarbios dar ir tuo, kad atkreipiamas 

d∂mesys ^ vienos iß svarbiausi¨ XVI–XVII amΩiaus kontaktini¨ kalb¨ (lotyn¨) 

poveik^ lietuvi¨ kalbai ir skatinami tolesni ßios srities tyrimai. 

Ypaç dΩiugu, kad kruopßtaus Michelini’o darbo d∂ka jau turime tolesniam 

tyrimui prieinamå paçiå Ûemçi∆gå. Leidimo vert´ didina tai, kad, laikantis principo 

ad fontes, greta lietuvißko Ûemçi∆gos teksto pateikiami originalai: lotynißkas ir 

vokißkas tekstas. Straipsnyje „Lietuvi¨ kalbos sen¨j¨ raßt¨ lingvistin∂s analiz∂s 

klausimai“ Michelini pagr^stai sak∂, kad „norint pereiti nuo senosios lietuvi¨ kalbos 

ißorini¨ ypatybi¨ analiz∂s prie gilesni¨ tyrim¨, pagr^st¨ gretinimu su originalais, 

reikia tur∂ti sen¨j¨ raßt¨ kritini¨ leidim¨, kuriuose b∆t¨ pateikti vert∂j¨ 

panaudoti ßaltiniai“ (Lt 3[19], 1994, 13; Michelini original¨ kopijas par∆pino ir 

Vilniaus universiteto bibliotekai, iki tol j¨ Lietuvoje netur∂ta). Kritiniame aparate 

suregistruotos skirting¨ met¨ leidim¨ teksto variacijos. 

Sen¨j¨ lietuvißk¨ raßt¨ faksimiliniai leidimai daugeliu atΩvilgi¨ yra pranaßesni 

uΩ perspausdintus. Vis d∂lto kalbamojoje knygoje susiduriame su fotografuotinio 

teksto pateikimo problema. Originalus Ûemçi∆gos formatas In octavo çia beveik 

treçdaliu sumaΩintas, veikiausiai leid∂jams stengiantis sutalpinti du puslapius ^ 

vienå. D∂l to lietuvißkasis tekstas yra sunkiai ^skaitomas, o vietomis be originalo 

ir visai neißßifruojamas. AtsiΩvelgiant ^ tai, kad Lietuvoje t∂ra ißlik´ du Ûemçi∆gos 

egzemplioriai, kokybißkas faksimilinis leidimas b∆t¨ buv´s mokslininkams labai 

pravartus. SumaΩinus formatå, leidinys tapo suvenyrinis, o ne darbinis. Greta 

pateiktas lotynißkas (resp. vokißkas) perrinktas originalas pasidar∂ daug patogesnis 

naudotis. Skaitytojas, ißvargintas beveik minuskulu virtusio lietuvißko vertimo, 

gali guostis tik Biblijos ißmintimi: Raudinimas prid√∫ti ⁄⁄ prota – Vexatio dat 

intellectum (Iz 28,19; 180v 23–24 ). 

Lietuvißkas tekstas fotografuotas iß Vilniaus universiteto bibliotekoje saugomo 

egzemplioriaus (L R 1379). Michelini nurodo, kad jis iß esm∂s sutampa su esançiu 

Lietuvos moksl¨ akademijos bibliotekoje (p. xi). Pastaroji Ûemçi∆ga (LMAB, LK – 

16 ⁄ 2) kiek apgadinta, pvz., 264v–265r puslapiai visai ne^skaitomi. Neapsiribodamas 

tik tokia pastaba, reng∂jas komentaruose pateikia VUB ir LMAB egzempliori¨ 

skirtumus, pvz., 28v 9 ; 30v 25–26 . B∆t¨ naudinga palyginti ir kitus tris ne Lietu- 

4 Guido Michelini, La versione in lituano antico 

del XVI capitolo dell’ „Articulus“ di 

Hunnius. Università degli studi della Basilicata, 

Instituto di linguistica 4, Potenza, Milano: 

Casa Editrice Il Salice, 1991 b , 69 p. 

5 APIE POPIESZISCHKAIE MISSCHE. D. 

Ægidius Hunnius; versta iß lotynißko originalo 

ir vokißko vertimo: Articulus ∫iue 

Locus DE SACRAMENTIS VETERIS ET 

NOVI TESTAMENTI [...] AVTORE ÆGI- 

DIO HVNNIO [...] M. D. X. C. FRANCO- 

FORTI AD MOENVM excudebat Ioannes 

Spies; Der Artickel Von den Sacramenten 

Altes vnd Neuwes Te∫taments [...] Vnd 

aus dem Latein [...] durch IEREMIAM 

VIETORAM [...] Gedruckt ƒu Franckfurt 

am Mayn ⁄ durch Johann Spies ⁄ 1591. 


voje saugomus Ûemçi∆gos egzempliorius: Gotos Ωem∂s bibliotekoje (Theol. 8˙ 345); 

Londone, Brit¨ muziejuje (3557 aaa. 9.); Berlyno slaptajame valstyb∂s archyve (Ωr. 

Michelini 1991 a , 5). 

Lietuvißko vertimo ßaltinius bei verstinio ir originalo tekst¨ pateikimo principus 

Michelini nuodugniai aptaria knygos ^vade lietuvi¨ (p. viii–xiii), angl¨ 

(p. xiv–xx) ir vokieçi¨ (p. xxi–xxvii) kalbomis 6 . Nurodoma, kad citatas iß Biblijos 

Vaißnoras vert´s naudodamasis ir kitais ßaltiniais, tarp kuri¨ – vokißka Liuterio 

Biblija bei Vulgata (p. viii). Kaip matyti iß autoriaus analiz∂s (1991 a , 9–11) bei 

Vytauto Ambrazo preliminaraus tyrimo 7 , vert∂jas nesir∂m∂ Jono Bretk∆no Biblijos 

vertimu (nors buvo vienas iß keturi¨ Pr∆sijos kunigaikßçio paskirt¨ jos korektori¨8 

). Biblijos citat¨, ypaç lietuvißkojo j¨ prototipo, klausimas dar reikalingas atskiro 

tyrimo, bet tai nebuvo pagrindinis Michelini’o mokslini¨ komentar¨ dom∂s 

objektas. Tai liudija ir ne visur pateikti Liuterio Biblijos atitikmenys; kartais tik 

paminima, kad vokißkas Biblijos tekstas skiriasi nuo lotynißko, pvz., 41r 19 ; 93v 20–21 ; 

187v 9–10 . D∂l to Biblijos citat¨ parinkimo principas lieka kiek miglotas. Be to, nepatikslinama, 

kod∂l Liuterio Biblija cituojama b∆tent iß 1545 met¨ leidimo (nors 

1546-aisiais iß∂jo dar vienas leidimas su paskutin∂mis Liuterio pataisomis), o Vulgatos 

apskritai nenurodomas n∂ vienas XVI amΩiaus leidimas. Tai nustatyti, Ωinoma, 

sunku, nes ir lotynißkame Ûemçi∆gos originale Vulgatos tekstas daΩniausiai 

tik atpasakojamas, o ne cituojamas. 

Apmaudu, kad ^vade trumpai pristatant Vaißnoro biografijå bus ^siv∂lusi klaida 

– çia teigiama, kad Vaißnoras Karaliauçiaus universitete 1568 metais „imatrikuliuotas 

kaip lenkas“ (p. x). Vaclovas BirΩißka (Aleksandrynas 1, Çikaga: JAV LB 

kult∆ros fondas, 1960, 182) Vaißnoro tautin´ priklausomyb´ iliustruoja jo paties 

imatrikuliaciniu ^raßu – Simon Wosnarus Lituanus. Tad lyg ir n∂ra pamato manyti 

j^ buvus lenkå. 

Po ^vado einançiame skyriuje glaustai, bet informatyviai aptariamos Vaißnoro 

vertimo ypatyb∂s: raßyba, vertime pasitaikantys lotynißki bei graikißki ΩodΩiai, 

leksiniai variantai bei ΩodΩi¨ junginiai, kiti vertimo ir originalo komponent¨ skirtumai 

(p. 2–33). Galime atkreipti d∂mes^ tik ^ keletå smulkmen¨. Antai sakoma, 

kad lietuvi¨ kalbos sistema „treçiojo asmens veiksmaΩodin∂se formose neskirianti 

asmen¨“ (p. 33, ißn. 2). Kaip matyti iß pateikiam¨ pavyzdΩi¨, plg., [...] ghis atweda 

(164a) < [...] adducit (p. 28), çia tur∂ta omenyje, kad lietuvi¨, skirtingai negu lotyn¨, 

kalbos veiksmaΩodΩi¨ treçiajame asmenyje neutralizuojama vienaskaitos ir 

daugiskaitos opozicija, tod∂l lietuvißkame vertime prie veiksmaΩodΩio prideda- 

6 Mokslinio Ûemçi∆gos leidimo principai 

ißd∂styti ir straipsnyje – Guido Michelini, 

„Eine wissenschaftliche Edition der øemczuga 

Theologi∫chka aus dem Jahr 1600“, 

Baltistik. Aufgaben und Methoden, hrsg. von 

Alfred Bammesberger, Heidelberg: Universitätsverlag 

C. Winter, 1998, 165–169. 

7 Ûr. Vytauto Ambrazo raßytå Michelini’o 

knygos Le traduzioni... recenzijå Blt 28(1), 

1994, 104–108. 

8 Viktor Falkenhahn, Der Übersetzer der litauischen 

Bibel Johannes Bretke und seine Helfer. 

Beiträge zur Kultur- und Kirchengeschichte 

Altpreuπens, Königsberg (Pr) und Berlin: 

Ost-Europa-Verlag, 1941, 398–400. 



jos ßaltiniai

mas jo skaiçi¨ rodantis ^vardis. Skyrelyje apie Ûemçi∆goje randamus graikißkus 

ΩodΩius pateikiami tik Vaißnoro ißlaikomi pavyzdΩiai. Çia tikt¨ vienas kitas pavyzdys, 

kur jie praleidΩiami, plg.: kurie tris di=∫chimtis Diewu pramane – qui triginta 

a˝©naq seu Deos finxerunt (11r 15–16 ). Iß esm∂s ßis skyrius supaΩindina su toliau tekste 

pateikiamais aißkinimais ir komentarais. Jis skatina gretinti Vaißnoro vertimå su 

originalais, atkreipia skaitytojo d∂mes^ ^ vertimo savitumus. 

Ypaç ^dom∆s teksto paraßt∂se ^raßyti ΩodΩiai: jie nei ^vade, nei kritiniame aparate 

neaptariami, taçiau ^traukti ^ knygos gale esant^ lotyn¨–lietuvi¨ kalb¨ Ωodyn∂l^, 

taigi n∂ra visißkai ignoruojami. Marginaliniai tipografo ^raßai, nors j¨ n∂ra 

daug (paçioje Ûemçi∆goje – 22, Apie mißiå – 2, Apie d∆ßias ^ paraßtes ißkelta tik 

Biblijos 12 citat¨ nuorod¨), rodo tam tikras teksto redagavimo tendencijas. PavyzdΩiui, 

3v 17–18 greta Vaißnoro vartojamo Medita=woimas alba didcƒau∫ei mislingi∫te 

(resp. lot. Meditatio) ^raßytu ΩodΩiu Godoimas bandoma tikslinti vert∂jo si∆lomus 

du vieno lotynißko ΩodΩio vertimo variantus (plg. paties Vaißnoro Godoimas – lot. 

Meditatio [4r 1 ]). Kai kur pateikiama palikt¨ ^ lietuvi¨ kalbå neverst¨ lotynißk¨ 

ΩodΩi¨ atitikmen¨, pvz., 7v 7–8 : norint ⁄⁄ jra communicatum – etiamsi est communicatum 

– marg. nudalijmu nuteikimu (plg. nudalij=mas – communicatio [232v 13–14 ]). Kartais 

vietoj slavyb∂s ar lotynyb∂s si∆lomas lietuvißkas Ωodis (pvz., panna – virgo – 

marg. merga [13v 19 ; panaßiai 12r 7 ]; Kar∫chtu ˇeliojmu – ardenti zelo – marg. giesumu 

[256r 5 ]) ar, atvirkßçiai, atstatomas aißkesn∂s reikßm∂s lotynißkas skolinys ar iß jo 

padarytas hibridas (pvz., pridailinime Karali∫tes – in administratione Regni – marg. 

admini∫tra=woime [30v 10 ]). 

Kitas dalykas, ^ kå dar buvo galima atkreipti d∂mes^, – tai Ûemçi∆goje ißspausdinta 

12 puslapi¨ lotynißka Vaißnoro dedikacija Pr∆sijos kunigaikßçiui Jurgiui 

Frydrichui. Lotynißkas Adomo Prancißkaus originalas taip pat dedikuojamas 

tam paçiam kunigaikßçiui (jo dedikacija kiek ilgesn∂, 17 puslapi¨). Íios dedikacijos 

vertos ir ^domios palyginti. Tai padaryti b∆t¨ paprasçiau, jeigu greta Vaißnoro 

b∆t¨ ißspausdinta ir lotynißkoji. Be to, Vaißnoro dedikacijos komentaruose 

lik´ ßioki¨ toki¨ nevienodum¨, pvz., formå Humilimus si∆loma taisyti ^ Humillimus 

(12 12 [43]), bet nieko nepasakoma apie su viena paraßytå prieveiksm^ 

humilimè (11 14 [43]). Zacharijo Blotno prakalbos „Skaititoiop“ komentaruose ^siv∂lusi 

juokinga klaidel∂: sakinio Todeilei ∫uns ghiems Diewas (4 1 [45]) veiksmaΩodis 

atstatomas ne ^ dabartin∂s lietuvi¨ kalbos formå si¨s, o ^ sius. Vaißnoro prakalbos 

„Tikram Catholischkam Chriksczonisckam Skaititoiui ∫weikatos“ komentaruose 

abejojama, ar nekeistina forma ˇodczu ^ ˇodczui sakinyje Tam ˇadetam ⁄⁄ ˇodczu Abrahomas 

intikeia (12 5–6 [53]). Si∆lymas taisyti nereikalingas – galima ir tokia dat. sg. forma 

(plg. Jonas Kazlauskas, Lietuvi¨ kalbos istorin∂ gramatika, Vilnius: Mintis, 1968, 

138–148). Panaßi¨ naudininko lyçi¨ pasitaiko ir Bretk∆no Biblijoje, pvz., pigu ira 

Diewu (Lk 18,27); idant patai∫itu wie∫chpacƒiu [≥wie∫chpati] ∫ƒmanes (Lk 1,17). 

Ûemçi∆gos tekstas komentuojamas su klasikin∂s filologijos ir sen¨j¨ raßt¨ bei 

dabartin∂s lietuvi¨ kalbos mokovo ^Ωvalga. PerΩi∆r∂jus aißkinimus matyti, kad çia 

daug d∂mesio skiriama ne tik lietuvißko teksto ypatumams, bet taip pat vertimo 


ir originalo sintaksiniam bei semantiniam santykiui. Ryßk∂ja kelios komentavimo 

tendencijos: korekt∆ros klaid¨ nurodymas, gramatikos aißkinimai ir su jais susijusios 

pastabos d∂l vertimo technikos. 

Korekt∆ros klaidomis daΩniausiai laikomi klaidingai ißspausdinti ΩodΩiai (pvz., 

39v 8 : „taisyti nebuwi∫ius ^ nebuwu∫ius“; panaßiai ir 134v 17 ; 151v 7 ir kt.) ar spausdinant 

susiliejusios formos (pvz., 123r 10 : „skaityti wiera gal“ [tekste wieragal]); nurodomi 

praleisti ΩodΩi¨ k∂limo Ωenklai (pvz., 57r 9 : „tr∆ksta perk∂limo Ωenklo po ∫ugai“) ir 

panaßiai. Ûemçi∆goje tokio pob∆dΩio klaid¨ yra nemaΩai, tod∂l kartais jos praspr∆sta, 

lieka nepasteb∂tos. Nepasteb∂ti daΩniau lieka su klaidomis ißspausdinti 

ar klaidingai sukirçiuoti graikißki ΩodΩiai, pvz., formoje Koinvnnºa 21r 12 nurodyta 

panaikinti geminatå , o visai greta, 24v 3 tokios nuorodos n∂ra; 28r 17 ^ datyvo 

formå Êpoståsei (çia virß komentare nepaΩym∂tas ak∆tas) keistina ne Êpoståsin 

(taip nurodoma), bet Êpøstasin (taip ißspausdinta Vaißnoro tipografo). Kartais 

perspausdintame lotynißkame originale graikißkas Ωodis lieka nesukirçiuotas, 

pvz., Êfistamenon vietoj originale aißkiai matomo Êfiståmenon (lot. originalo p. 29 

[107]). Panaßi¨ netikslum¨ esama dar ir 54r 16 ; 58v 2 ; 205v 5 . 

Komentaruose randame nemaΩa verting¨ duomen¨ apie Vaißnoro gramatikos 

ypatumus, lotynißko teksto sintaks∂s ^takå vienam ar kitam vertimo variantui, 

veiksmaΩodΩi¨ junglumå bei prielinksni¨ valdymå (pvz., 58v; 193v; 202r–v; 243r–v 

ir kt.). Svarbios ir pastabos, kuriomis atkreipiamas d∂mesys ^ Vaißnoro vertimo 

technikå, skirtingai ißverstas sutampançias originalo vietas (pvz., 141v 15–22 ; 183r 6–7 ; 

211r 14–16 ; 234r 7 ir kt.). Tiesa, kartais matyti polinkis kiek hiperkoreguoti. PavyzdΩiui, 

sakinio 68r 1–3 : Tie ne∫∫a i∫ch ∫awa pri=gimto∫es macies nieka nedaro neigi gal k¡ 

⁄⁄ dariti ˇmogaus pri∫iwertime (Nihil enim ex sua naturali virtute agunt, neque agere 

possunt ad hominis conversionem) komentare sakoma, jog aliatyvas pri∫iwertimop çia 

b∆t¨ aißkesnis negu inesyvas pri∫iwertime (panaßiai ir 69r 22 ). Taçiau toks tikslo 

inesyvas gali b∆ti siejamas su slinkt^ erdv∂je nusakançiu krypties inesyvu, vartojamu 

iliatyvo resp. aliatyvo reikßme. Kitu atveju (104v 3–5 ) aliatyvå (2x) si∆loma 

keisti ant+gen. konstrukcija atsiΩvelgiant ^ tame paçiame sakinyje vartojamas 

prielinksnines sintagmas bei lotynißkus atitikmenis: ∫o∫top Rimioni∫chkop ⁄ ant 

rædinga ⁄⁄ pa∫ekima Bi∫kupu ⁄ ant pa∫tatima Con=ciliu ⁄ ir pa∫tatimump ˇmogi∫chkump 

pri=ri∫cha (resp. ad sedem Romanam, ad ordinariam successionem Episcoporum, ad 

decreta conciliorum, et ad traditiones humanas alligant). Taçiau aliatyvus çia galima 

suprasti ir kaip stilistißkai Ωym∂tas formas. Íie ir panaß∆s atvejai skatina giliau 

patyrin∂ti Vaißnoro vartojam¨ postpozicini¨ vietinink¨ sistemå ir j¨ santyk^ su 

lotyn¨ kalbos prielinksnin∂mis konstrukcijomis (kiek daugiau apie tai Ωr. Michelini 

1991 a , 171–182). 

Íios pastabos t∂ra tik, Adomo Prancißkaus tipografo ΩodΩiais tariant, errata 

minuscula, quae clanculum irrepserunt. Apskritai ßis darbas gali b∆ti pavyzdys, kaip 

tur∂t¨ atrodyti sen¨j¨ raßt¨ filologinis komentaras, ir atraminis taßkas kit¨ autori¨ 

mokslini¨ leidim¨ reng∂jams. 



jos ßaltiniai

Knygos gale pateiktas nedidelis lotyn¨–lietuvi¨ kalb¨ Ωodyn∂lis ne tik padeda 

geriau paΩinti Vaißnoro leksikå, bet ir sukelia minçi¨ apie galimus rengti atskir¨ 

verstini¨ tekst¨ dvikalbius Ωodynus. Taigi pateik´s skaitytojui ilgameçio tri∆so 

rezultatus Guido Michelini br∂Ωia aißkiå perspektyvå ateities darbams. 

Jolanta Gelumbeckait∂ 

J OLANTA GELUMBECKAITÎ Gauta 1999 m. balandΩio 26 d. 




elektroninis paßtas: jolanta.gelumbeckaite@flf.vu.lt 



ISSN 1392–737X 

Giesm∂s dangaus miestui. XVI–XVIII amΩiaus 

lietuvi¨ baΩnytini¨ giesmi¨ antologija, 

pareng∂ Dainora Poci∆t∂-Abukeviçien∂, Mikas Vaicekauskas, 

redagavo Juozas Karaciejus 

Vilnius: Lietuvi¨ literat∆ros ir tautosakos institutas, 

l998, 664 p. ISBN 9986–513–51–0 

Prasminga ir simbolißka, kad baigiantis XX amΩiui pasirod∂ Giesm∂s dangaus 

miestui – pirma ißsami literat∆ros specialist¨ parengta giesmi¨ antologija. Jau pats 

vykusiai parinktas leidinio pavadinimas skaitytojui nurodo linkm´, kuria su trij¨ 

amΩi¨ laukimo ^karßçiu skaitytojo Ωvilgsn^ kreipia krikßçionißkosios giesm∂s. 

Adomo Frydricho Íimelpenigio (p. 249), Prancißkaus Írubauskio (p. 364) giesmi¨ 

dangaus miestas – tai mesijin∂ dangaus Jeruzal∂, pasak Apreißkimo Jonui, kilsianti 

laik¨ pabaigoje. Íi knyga – puiki galimyb∂ apΩvelgti ir ^vertinti nepelnytai nustumtå 

^ ßal^ pra∂jusi¨ laik¨ krait^ ir pasiimti ^ naujåj^ amΩi¨ tai, kas vertingiausia. 

Senåsias baΩnytines giesmes kaip savitå m∆s¨ senosios literat∆ros Ωanrå atskiru 

skyriumi populiariai pristat∂ dar Mykolas BirΩißka savo chrestomatijoje 1 . 

Naujoji giesmi¨ antologija, kaip matyti, skirta labiau ißsilavinusiems visuomen∂s 

sluoksniams, mokslininkams. Leid∂jai (knygos dailinink∂ – Elona Marija LoΩyt∂) 

ypatingå d∂mes^ kreip∂ ^ giesmi¨ pateikimo kult∆rå, knygos apipavidalinimå – 

antologija 1999 met¨ Dailinink¨ såjungos ir Atviros Lietuvos fondo organizuotame 

Lietuvos knygos meno konkurse pripaΩinta graΩiausia met¨ knyga. 

Reprezentacin^ knygos pob∆d^ nurodo ir antologijos pareng∂j¨ Dainoros Poci∆t∂s 

ir Miko Vaicekausko ^vadas lietuvi¨ bei angl¨ kalba. Çia trumpai supa- 

Ωindinama su krikßçionißkojo giedojimo, himn¨ istorija, aptariami svarbiausi 

lietuvißk¨j¨ giesmi¨ kaip pirm¨j¨ m∆s¨ poezijos k∆rini¨ bruoΩai, j¨ raida. Pasi- 

1 Rinktiniai m∆s¨ senov∂s raßtai. MedΩiaga 

lietuvi¨ raßtijos mokslui aukßtesniosiose 

mokyklose, Kaunas: Ívietimo ministerijos 

knyg¨ leidimo komisijos leidinys, 1927, 

106–195. 

183 Giesm∂s dangaus miestui. 

XVI—XVIII amΩiaus lietuvi¨ 

baΩnytini¨ giesmi¨ antologija

inkta giesmi¨ klasifikacija pagal baΩnytin´ priklausomyb´, „kuri l∂m∂ tiek giesmyn¨ 

pasirodymo aplinkybes, tiek giesmi¨ Ωanrines bei poetikos ypatybes“ 

(p. v). Ja pamatuotai gr^sta ir visos antologijos sandara – knyga susideda iß trij¨ 

pagrindini¨ dali¨: evangelik¨ liuteron¨, katalik¨ ir evangelik¨ reformat¨ giesmi¨ 

(beje, ßitaip skirstoma ir BirΩißkos chrestomatijoje). Aißkiai formuluojami giesmi¨ 

atrankos principai – iß vis¨ XVI–XVIII amΩiaus giesmyn¨ (bei kai kuri¨ kit¨ leidini¨) 

pateikiamos tos giesm∂s, kurios viename ar kitame giesmyne spausdintos 

pirmå kartå. Íitaip atspindima ne giesmyn¨ visuma, o „naujos giesmi¨ istorijos 

vystymosi tendencijos“ (p. xv). (Tokiam atrankos principui vienå kartå vis d∂lto 

buvo nusiΩengta: nors Írubauskio giesmyno giesm∂ „Eyna eyna Diews garbingas“ 

[p. 368] buvo perimta iß ankstesnio Saliamono Mozerkos Slavoçinskio giesmyno, 

antologijoje ji ^d∂ta prie Írubauskio giesmi¨.) Taip pat atsiΩvelgiama ^ 

giesm∂s menißkumå, poetißkumå, r∆ßi¨ ^vairov´. Komentuojama knygos dali¨ 

strukt∆ra, tam tikri raßybos principai. 

Kaip nurodoma antologijos ^vade, trij¨ knygos dali¨ giesm∂s sugrupuotos pagal 

giesmynus. Visi jie (ir j¨ sudarytojai) pristatomi anotacijomis. Çia paminimi 

ypatingesni toliau spausdinam¨ giesmi¨ raßmenys, nurodoma, kuriuo giesmyno 

leidimu buvo naudotasi. Prieß anotacijå, atskirame puslapyje, tarsi antraßtiniame 

lape, ißspausdintas sutrumpintas ir pilnas giesmyno pavadinimas bei sudarytojo 

pavard∂. Iß vis¨ vadinam¨j¨ antraßtini¨ lap¨ ißsiskiria trys – „Robertas Bellarminas 

Katekizmas“; „Vincenzas Caraffa P∂delis miros“; „Ív. Bonavent∆ras Ûivatas“. 

Nurodytieji autoriai n∂ra lietuvißk¨ knyg¨ sudarytojai ar k∆r∂jai. Svarstytina, ar 

reik∂jo ^ autori¨ vietå „d∂ti“ ßiuos tolimus k∆r∂jus, kuri¨ darb¨ lenkißkais vertimais 

naudojosi neΩinomi vert∂jai ^ lietuvi¨ kalbå. Turb∆t nuosekliai laikantis nusistatyt¨ 

princip¨ b∆t¨ pakak´ vien leidini¨ pavadinim¨. 

Be to, daugumos knyg¨ autentißki ilgieji pavadinimai antraßtiniuose lapuose 

pateikti labai ner∆pestingai – su gausybe korekt∆ros klaid¨ (jos matyti vien palyginus 

su çia pat pateiktomis original¨ nuotraukomis). Ne visada paisoma, kad 

originale ΩodΩiai ißspausdinti didΩiosiomis raid∂mis ar kursyvu. Apskritai pavadinim¨ 

raßybos neatitikim¨ pasitaiko: 1) visuose reformat¨ giesmyn¨ pavadinimuose 

(beje, po bendro Knygos NobaΩnyst∂s pavadinimo nevert∂jo pateikti ßio leidinio 

perdirbinio, esançio Lietuvi¨ literat∆ros ir tautosakos instituto bibliotekoje, 

falsifikuotos antraßt∂s; ji klaidingai atrodo esanti atskira giesmyno antraßt∂, o juk 

giesmynas jos apskritai neturi); 2) liuteron¨ Martyno MaΩvydo, Lozoriaus Zengßtoko, 

Danieliaus Kleino, Jono Rikovijaus, Íimelpenigio; 3) katalik¨ Mikalojaus 

Daukßos, Slavoçinskio, Bellarmino Katekizmo, Írubauskio, P∂delio miros, Ûyvato, 

Tado Plakeviçiaus, Jono Jaskaudo, Simono Jakßtaviçiaus, Tado Juozapo Bukotos, 

Gaspadoriaus datirto. Neaißku, kod∂l Jurgio Kasakauskio RoΩançiaus pateiktas 1779 

met¨ pavadinimas, nors antologijoje operuojama tik 1681 ir 1726 met¨ leidimais. 

Pageidautina, kad greta nurodyto Altoriaus Duchauno pavadinimo (p. 411) bent 

tarp skliaust¨ b∆t¨ pamin∂tas ir kitas pavadinimas Aukso Altorius. Juk pristatomas 

giesmynas b∆tent tokiu pavadinimu (Ωr. p. 413). Savavalißkai pertvarkant ir 


savaip ißd∂stant pavadinimo tekstå, kartais visißkai nepaisoma ^prastinio ΩodΩi¨ 

k∂limo, pvz., MaΩvydo giesmyno pavadinime perkeliama Kar-alaucƒui (p. 17). 

Giesmi¨ antologija pradedama liuteron¨ giesm∂mis. Jos, kaip ir visos protestant¨ 

giesm∂s, parinktos labai kruopßçiai, kiekvienos giesm∂s pabaigoje yra trumpas 

apraßas, kur nurodytas originalo puslapis, giesm∂s tipas, autorius ar vert∂jas 

(jei Ωinomi), vertimo ßaltinis, taip pat pasakoma, ar giesm∂ buvo ^traukiama ^ 

kitus giesmynus. Protestantißk¨ giesmi¨ specialist∂ Dainora Poci∆t∂ çia pateik∂ 

tik nedidel´ dal^ savo tyrim¨ rezultat¨, o ißsamiai ir plaçiai juos apraß∂ monografijoje 

2 . Apie protestant¨ giesmes praspr∆do tik keletas netikslum¨. MaΩvydo 

giesm∂s „CHri∫tus Jordanop ateiha“ apraße (p. 34), taip pat ir min∂toje monografijoje 

(Poci∆t∂ 1995, 153) nurodyta, jog pirmåkart ji buvo ißspausdinta MaΩvydo 

Giesm∂se Chrikßçionißkose (I 231). Iß ties¨, kaip pasteb∂jo Ona Aleknaviçien∂, pirmåkart 

ßi giesm∂ pasirod∂ ankstesn∂je MaΩvydo knygoje Forma Chrikßtymo 3 . Íimelpenigio 

giesmyno anotacijoje (p. 253) klaidingai pateikta pirmojo leidimo data – 

1750 metai, nors pati pareng∂ja Çikagos Newberry bibliotekoje yra varçiusi neseniai 

susiradus^ pirmåj^ Íimelpenigio giesmyno leidimå, kurio pratarm∂je nurodyti 

1751 metai. Beje, galima pamin∂ti, kad MaΩvydo giesmyno originaliõs lietuvißkos 

giesm∂s „CHri∫tus Diewas mu∫∫u“ (p. 34 t.) dal^ galima b∆t¨ sieti ne tik su Slavoçinskio 

giesmyno katalik¨ giesme „Chri∫tus po kielima“ (p. 319), bet ir su antologijoje 

nepateikta Írubauskio katalik¨ giesme „CHry∫tus Diewas mu∫u“ 4 – 

abiej¨ pirmosios dvi eilut∂s visißkai sutampa, panaßi siuΩetin∂ linija. 

Katalik¨ giesm∂s Miko Vaicekausko pristatytos kukliau. Iß apraß¨ matyti, jog 

daug giesmi¨ ßaltini¨, autori¨ liko nenustatyta. Ne visada nurodoma, ar giesm∂ 

buvo v∂liau ^traukta ^ kitus giesmynus. Toki¨ „nenustatytos kilm∂s“ giesmi¨ 

yra Írubauskio giesmyne, bet ypaç daug j¨ v∂lesniuose giesmi¨ rinkiniuose ir 

kitokiuose leidiniuose (Kasakauskio RoΩançiuje, Contiones Litvanicae, Altoriuje 

Duchauname ir kt.). Pati antologija sukuria sålygas naujai interpretuoti kai kuri¨ 

katalikißk¨ giesmi¨ kilm´. Ítai palyginus katalikißkå Írubauskio giesmyno giesm´ 

„Garbink nû duµia manoi“ (p. 376), verstå iß lenkißkojo Magnificat – „Wielbi 

du∫zo moja Pana“, su Stepono Jaugelio Telegos giesmyno reformat¨ giesme 

„MAria Panná Szwetoy“ (p. 582), versta iß kito (?) lenkißkojo Magnificat varianto 

– „Márya µwi´ta D≤iewicá“, darosi akivaizdu, jog tai ta pati giesm∂. Reformatißkoji 

tik turi papildomå pradΩios posmel^, skirting¨ ΩodΩi¨ (pvz., Telegos 

Laup∫ink – Írubauskio Garbink; Telegos prœd≤iugo – Írubauskio Pra∫id≤iaugie ir 

2 Dainora Poci∆t∂, XVI–XVII a. protestant¨ 

baΩnytin∂s giesm∂s. DidΩioji Kunigaikßtyst∂ 

ir Pr∆s¨ Lietuva, Vilnius: Pradai, 1995. 

3 Ona Aleknaviçien∂, „Jono Bretk∆no Postil∂s 

perikopi¨ autoryst∂: Mt 3,13–17 ßaltiniai“, 

Blt 5 priedas, 1998, 21, ißn. 29. Beje, 

Aleknaviçien∂ taip pat yra nurodΩiusi, 

jog konsekracijos giesm∂ „Ponas mu∫u 

Je∫us Kri∫tus“ (ji ne^traukta ^ antologijå) 

pirmåkart pasirod∂ ne Zengßtoko giesmyne, 

kaip teigiama Poci∆t∂s monografijoje 

(1995, 169), o MaΩvydo katekizme (Ona 

Aleknaviçien∂, „Jono Bretk∆no Postil∂s 

perikopi¨ autoryst∂: ‘Kosanies’ ßaltiniai“, 

LKK 39, 1998, 72, ißn. 54). 

4 [Prancißkus Írubauskis,] BAÒSAS SIRDIES 

[...] Metuo∫e [...] 1726. W WILNIE, 89–90. 




kt.), archajißkesni¨ gramatini¨ form¨ ir apskritai jos eiliavimas sklandesnis. Tai 

jau antra Ωinoma reformat¨ giesm∂, kuri XVII amΩiaus pabaigoje pasirod∂ katalikißkame 

Írubauskio giesmyne (apie kitå Ωr. antologijos p. 591–593). Tai gali 

byloti apie religini¨ oponent¨ bendradarbiavimå rengiant giesmynus DidΩiojoje 

Lietuvoje. Kita vertus, galima svarstyti, ar ßi¨ giesmi¨ kilm∂ nesiek∂ dar 

ikireformacini¨ laik¨. 

Faktografin∂ giesmyn¨ anotacij¨ medΩiaga ißd∂styta aißkiai ir lakonißkai. 

Silpnoji anotacij¨ vieta – giesmyn¨ raßybos pristatymas. Vis¨ pirma, grafema ne 

visuomet skiriama nuo garso ir fonemos. Paraßoma: „Raid∂s U, u raßomos taip, 

kaip ir ßiandienå, joms Ωym∂ti nebenaudojamos V, v“ (Kleino giesmyno anotacija, 

p. 109); „Raid∂ ∫ daΩnokai Ωymima ß, ypaç prieß i tipo balsius. Raidei j 

Ωym∂ti, [...], vartojama g“ (Petkeviçiaus katekizmo anotacija, p. 535). Teigiama, 

eså MaΩvydas grafema Ωym∂j´s ne tik /uo/, bet ir /u/, /∆/ (p. 5). Iß ties¨ 

ΩodΩiai su uo vietoj aukßtaiçi¨ u, ∆ yra MaΩvydo hiperkorekcijos, kilusios d∂l 

perd∂to savo kalbos aukßtaitinimo 5 . Be to, patys raßmenys daΩnai paaißkinami 

netiksliai ir ne visi. Ítai aptariant MaΩvydo katekizmo ir giesmyno /ß/ ir /Ω/ 

Ωym∂jimå (p. 5), nepamin∂ta, kad neretai abi fonemas Ωenklino tokios pat grafemos: 

/ß/, be , [?], , dar ir , o /Ω/ – be , , , 

dar ir , . Klaidingai nurodoma, kad MaΩvydas vartojo ir , raßmenis 

(p. 5), nes XVI–XVII amΩiaus gotikinio stiliaus lenkißkiems ir lietuvißkiems 

raßtams b∆dingos tik , raid∂s (su „ßakele“), o kablelio formos 

nosin∂s , buvo ^sivestos tik Ostermejerio XVIII amΩiuje (ißimtis – Daukßos 

, bet ji reißk∂ visai kå kita). Taigi giesmi¨ ΩodΩiai su nosin∂mis raid∂mis 

(nors ßiaip jau , turimi!) yra klaidingos grafikos, pvz., dångugi 7, Dångui∫is 

7, N´s 58, πabågha 9, tikrågi 7 ir t. t. 

Bretk∆no giesmyno anotacijoje netiksliai teigiama, kad ßis nevartoj´s nosini¨ 

raidΩi¨ (p. 63). Savo rankraßçiuose Bretk∆nas nosines Ωym∂jo taßkais raidΩi¨ 

apaçioje. Ir tik jo spausdinti darbai yra be nosini¨. Lygiai taip pat netikslu greta 

originalo korekt∆ros klaidos bragoiu pateikti gal∂jusius b∆ti ankstesnius variantus 

brangoiu ir brågoiu (p. 85) – çia ^tik∂tinas tik pirmasis variantas. Kaip buvo min∂ta, 

MaΩvydo raßybos savitumas yra grafema Ωym∂ti fonemas /Ω/ ir /ß/, taigi tai 

n∂ra Bretk∆no naujov∂, kaip galima suprasti iß anotacijos. 

Aptariant Kleino giesmyno raßybå (p. 109) nenurodyta, jog raßmenis , 

Kleinas per∂m∂ iß Daukßos raßt¨, o ne suk∆r∂ pats. Nepaaißkinta ir viena gana 

ryßki ßio autoriaus bei v∂lesni¨ Ryt¨ Pr∆sijos giesmyn¨ raßybos ypatyb∂ – neΩym∂ti 

minkßtumo Ωenklo prieß uΩpakalin∂s eil∂s balsius. 

Slavoçinskio giesmyno anotacijoje (p. 291) neißsamiai apib∆dintas /ß/ Ωym∂jimas 

– nepamin∂ti , raßmenys. Nepasakyta, jog giesmyno originale dalis 

giesmi¨ ißspausdinta nebe gotikinio, o lotynißkosios antikvos stiliaus raßmenimis. 

5 Ûr. Zigmas Zinkeviçius, Lietuvi¨ kalbos istorija 

3. Sen¨j¨ raßt¨ kalba, Vilnius: Mokslas, 

1988, 51. 


Taip pat nepamin∂ta, kad diakritikas jokios skirtingos fonetin∂s reikßm∂s 

grafemai nesuteikia. 

Merkelio Petkeviçiaus katekizmo anotacijoje klaidingai aißkinama, kad ßis leidinys, 

„kaip ir kiti Lietuvos DK raßtai, buvo ißspausdintas lotynißkåja antikva“ 

(p. 535). Nei min∂ta knyga, nei kiti XVI amΩiaus DidΩiosios Lietuvos Kunigaikßtijos 

raßtai nebuvo spausdinami lotynißkåja antikva – vien gotikiniu ßriftu. Tik 

XVII amΩiaus viduryje j^ ∂m∂ keisti lotynißkuoju. Be to, Petkeviçius savo katekizme 

nevartojo ne nosini¨ , , o raßmen¨ su „ßakele“ , ; /j/ Ωym∂jo ne 

tik , bet ir . Nepasakyta ir tai, kad toliau pateiktose giesm∂se visur spausdinama 

, , , nors originale dar yra ir ar , , . 

Visose anotacijose taip pat b∆t¨ pravert´ nurodyti, kokia tarme ar tarmi¨ 

mißiniu paraßytas giesmynas. Tai skaitytojui b∆t¨ pad∂j´ ißßifruoti kai kurias 

giesmi¨ eilutes. 

Antologijos reng∂jai pasirinko daug atidos reikalaujant^ giesmi¨ pateikimo b∆då 

– ißlaikyti autentißkå giesmi¨ raßybå. Tai leidin^ tur∂jo daryti vertingå ne tik 

senosios literat∆ros specialistams, bet apskritai visiems filologams. Gaila, kad ßio 

pagirtino autentißkos raßybos principo nepavyko iki galo gerai ^gyvendinti. Per- 

Ωi∆r∂jus nemaΩå dal^ Giesmi¨ dangaus miestui matyti, kad beveik kiekviena giesm∂ 

perspausdinta su viena ar keliomis korekt∆ros klaidomis. Ypaç daug korekt∆ros 

klaid¨ yra dviejose Daukßos katekizmo giesm∂se (originalo raßyba iß ties¨ sud∂tinga). 

DaΩniausiai praleidΩiami raidΩi¨ diakritikai, pvz., ißspausdinta kriƒaus 285 

vietoj kriƒus, Meld≤iu 285 vietoj Meldƒiú, motina 284 vietoj mótina, N√g 284 vietoj 

Nu“, u≤¬ai∫tóii 284 vietoj u≤¬ái∫tóii, u≤taritoia 284 (paaißkinimas) vietoj u±taritoia, 

ƒaiƒd¨´ táw¨ 285 vietoj ƒaiƒd• táw•. 

Taçiau ir paprastesn∂s raßybos tekstuose toki¨ klaid¨ nemaΩa, ten taip pat 

neretai praleidΩiama (arba sudvigubinama) raid∂, ypaç kai vartojami dvilypiai ar 

trilypiai raßmenys, pvz.: paraßyta cƒi∫ƒau∫o∫es 28 vietoj cƒi∫cƒau∫o∫es, Giekus 255 vietoj 

Griekus, µińdiena 313 vietoj µi´diena, smerti 105 vietoj smierti, ∫wentai 20 vietoj 

∫chwentai, Tawes∫p 15 vietoj Tawe∫p, wi∫okias 57 vietoj wi∫∫okias. PraleidΩiamas ir 

visas Ωodis: iog ne patogu 612 vietoj iog ir ne patogu, ar net posmelis: Danieliaus 

Kleino giesmyno giesm∂s „Pabu∫k’ duπéle mano Tu“ (p. 112–114) tr∆ksta paskutinio 

posmelio „Nu d∂kawoj’ diddi ⁄ ma≤i“ 6 . 

DaΩnai ißspausdinama ne ta raid∂: ijau 58 vietoj jjau, jiems 165 vietoj jems, 

karalius 28 vietoj karalus, Naktes 14 (iß ties¨ toks yra kustodas) vietoj Nactes, Parodik 

20 vietoj Porodik, schlawintingas 56 vietoj schlowintingas, Schwentibei 18 vietoj 

∫chwentibei, wetra 165 vietoj w∂tra. Pasitaiko ir klaidingai perskaityt¨ ΩodΩi¨: Jo ne 

iπ¬auktumim 596 vietoj Jd ne iπ¬auktumim, Jr padugnui jis iπke¬i 164 vietoj Jr padugnui 

jes [jas – B. K.] iπke¬i, mes áns mili 536 11 vietoj nes áns mili, Walnai ple∫chdams 27 

vietoj Wainai [kare – B. K.] ple∫chdams. 

6 [Danielius Kleinas,] NAUJOS GIESMJU 

KNYGOS [...] KARALAUCZUJE [...] Mét√∫e 

M. DC. LXVI., 48. 




Keliais atvejais d∂l korekt∆ros klaid¨ tapo nebeaißki giesm∂s mintis. Paraßyta 

Nuog io ir ¬áy∫ius ir gœlwias tikás 612 vietoj Nuog io ir ¬áy∫tus ir gœlwias tikás ‘nuog 

jo yra leistas ir galvijas tykus’. O ¬áy∫tus raid∂ vietoj veikiausiai yra 

originalo korekt∆ros klaida. Taip pat ßios antologijos (p. 286) ir Daukßos katekizmo 

7 reng∂jai ßv. Tomo Akvinieçio giesm∂s („Adoro te devote latens Deitas“) 

vertime iß lenk¨ kalbos vietoj D√na ∫awimπ turint’ ⁄ giwnimu ≤môgaus klaidingai 

ißspausdino D√na ∫awimπ turtint’ ⁄ giwnimu ≤môgaus. Neegzistuojanti forma turtint’ 

Jono Palionio buvo ^traukta ir ^ ΩodΩi¨ form¨ rodykl´ (Jakßtien∂, Palionis 

1995, 737). Pasteb∂jus ßiå korekt∆ros klaidå, tampa suprantamas ir Ernsto Sittigo, 

seniau paskelbusio Daukßos katekizmå, padarytas ΩodΩio formos giwnimu taisymas 

^ giwnim¡ (Ωr. Jakßtien∂, Palionis 1995, 624). Taip aißkesn∂ pasidaro min∂tos 

eilut∂s mintis: ‘Duona (Komunija) – Ωmogaus gyvenimo ßaltinis’. Gaila, kad abiej¨ 

leidini¨ pareng∂jai nekreip∂ d∂mesio ir nefiksavo kustod¨, kurie skiriasi nuo tekste 

esançi¨ form¨: galima palyginti kustodå átminîme (Jakßtien∂, Palionis 1995, 422) 

ir teksto Ωod^ átminimé (Jakßtien∂, Palionis 1995, 424). 

Korekt∆ros netikslumais turb∆t laikytina ir tai, jog leidinyje labai retai nurodomos 

ißsitrynusios ar d∂l kit¨ prieΩasçi¨ tapusios neaißkios (o pareng∂j¨ atstatytos) 

originalo raid∂s ar ΩodΩiai. PavyzdΩiui, antologijoje iß Slavoçinskio giesmyno perspausdinta 

Diewas 293, taçiau tiksliau b∆t¨ D[i]ewas, i∫zwidu∫i 293 – tiksliau i∫zwidu[∫i], 

Iwos 294 – tiksliau [I]wos, MARIA 292 – tiksliau [M]ARIA, Panna 292 – 

tiksliau [P]anna, Rodik 292 – tiksliau [R]odik, ∫e¢tu 295 – tiksliau ∫[e¢]tu, Sweyka 

292 – tiksliau [Sw]eyka, ∫wie∫iáu∫ioia 293 – tiksliau ∫wie∫iáu∫i[oia], Tu 292 – tiksliau 

[Tu], wardu 293 – tiksliau w[a]rdu ir t. t. 

Çia aptarti raßybos dalykai glaudΩiai siejasi apskritai su giesmi¨ pateikimo 

principais. Norint sukurti graΩ¨ ißorin^ vaizdå giesmi¨ eilut∂s buvo pertvarkomos 

savaip, nepaΩym∂ti originale keliami ΩodΩiai – autentißkumo principas neißlaikytas. 

Kai kurios giesm∂s (Contiones Litvanicae, Fabijono Ulricho Glazerio, Jono Berento, 

Íimelpenigio, Írubauskio ir kt. giesmynuose) antologijoje skelbiamos ar 

perspausdinamos pirmå kartå, taçiau menka paguoda – pagal ßiå publikacijå j¨ 

visapusißkai tirti ne^manoma. 

Der∂t¨ atkreipti d∂mes^ ^ MaΩvydo giesmes. Daugelis originali¨ MaΩvydo katekizmo 

ir giesmyno tekst¨ yra su melodijomis, tod∂l pirmojo giesm∂s posmelio 

ΩodΩiai su dirbtiniais tarpeliais ißskaidyti pagal virßuje einançias gaidas. Perspausdinant 

ßitaip ißskaidytus ΩodΩius galima buvo kaip nors paΩym∂ti. To nepadarius, 

antologijoje atsirado painiavos. Iß pradΩi¨ tokie ΩodΩiai buvo pateikti tiesiog sujungti, 

be joki¨ paaißkinim¨, pvz., Turek 6 vietoj Tu rek, dawanai 6 vietoj dawa nai, 

giei∫i 6 vietoj giei ∫i, Na∫rais 8 vietoj Na ∫rais ir kt. Tolesn∂se giesm∂se jie daΩniausiai 

pateikti autentißki, pvz., isch gielbetas 12, taçiau daug kur klaidingai aißkinama, eså 

tai korekt∆ros klaidos, plg. no malde 12, At eik 20 ir kt. 

7 Mikalojaus Daukßos 1595 met¨ katekizmas, 

pareng∂ Vida Jakßtien∂, Jonas Palionis, 


1995, 425 (toliau – Jakßtien∂, Palionis 1995). 


Pagrindinis antologijos tr∆kumas – pareng∂j¨ neapsisprendimas, kas yra ßios 

knygos adresatas – filologas profesionalas ar tiesiog ißsilavin´s literat∆ros m∂g∂jas. 

Retesni¨ skolini¨, tarmybi¨, archaizm¨ Ωodyn∂lis knygos pabaigoje (sudarytas 

Juozo Karaciejaus) rodyt¨, kad antologija skirta neprofesionalui. Taçiau tokiu 

atveju per maΩai paaißkinta archajini¨ morfologini¨ form¨ ir kit¨ ypatybi¨. Matyt, 

bandoma taikytis prie abiej¨ adresat¨, bet tai ne visada pasiseka. Kaip ir 

daugeliu literat∆rolog¨ parengt¨ leidini¨ Ωodyn∂li¨ kalbininkas, deja, menkai tegali 

pasinaudoti, nes nenurodyti pateikt¨ ΩodΩi¨ puslapiai (maloni ißimtis ir pageidaujamas 

pavyzdys b∆t¨ jau senokai Jurgio LebedΩio parengtas Slavoçinskio 

giesmyno leidimas 8 ). Be to, çia lyg ir per daug ^traukta gerai Ωinom¨ skolini¨: 

bagotas 645, ciesorius 646, d∂kavoti 646, grabas 647, ißkolioti 647, k∆das 648, sirata 651, 

ßlovnas 652, vieçnas 653 ir pan. MaΩiau gal∂t¨ b∆ti suraßyta ir lengvai suvokiam¨ 

sav¨ ΩodΩi¨, ypaç t¨, kurie nuo bendrin∂s kalbos skiriasi tik kamienu ar kitokiais 

afiksais: apreg∂ti 645, atils∂ 645, atleida 645, atpildytojas 645, atvaduoti 645, byloti 645, 

deßinas 645, ^k∆nintis, ^sik∆ninti 647, ißnykinti 647, kaltyb∂ 647, klanas 647, linksmauti 

648, pritartis 650, sunkulys 651, ∆kana 652, varginai 652. Be reikalo ^ Ωodyn∂l^ buvo 

^trauktas Ωodis h∆mai 647 ‘∆mai’, ßiek tiek klaidinançiå ΩodΩio raßybå b∆t¨ pakak´ 

pakomentuoti paçiame tekste. 

Kita vertus, Ωodyn∂lyje nespecialistas gali pasigesti toki¨ ret¨ ΩodΩi¨ kaip 

akrutnas (sl.) ‘Ωiaurus’, apjovyti (sl.) ‘apreikßti’, asabistai (sl.) ‘asmenißkai’, asablyvas 

(sl.) ‘ypatingas, nepaprastas’, bajus ‘baim∂’, giliukis (germ.) ‘laim∂’, gloda 

‘prapultis, nebuvimas, stoka, galas’, ißtrivoti (sl.) ‘ißtverti, ißk´sti, ißtur∂ti’, kriesas 

(sl.) ‘riba, galas, tikslas’, metavotis ‘gail∂tis, atgailauti’, noçyna (sl.) ‘^rankis, ^nagis’, 

noglas, -a (sl.) ‘staigus, greitas’, nuod∂mai ‘labai, visai’, peld∂ti ‘privengti, 

bijoti, gail∂ti, taupyti’, perjednoti (hibr.) ‘v∂l sutaikyti, suvienyti’, pristoti ‘uΩstoti, 

saugoti, globoti, pad∂ti’ (ypaç daΩnas liuteron¨ giesm∂se), prova (sl.) ‘^statymas, 

teisingumas, teismas, vießpatavimas, valdΩia’, provininkas (sl.) ‘vienuolis’, s∂dnis 

‘sostas’, syndonas (sl.) ‘tam tikras audeklas’, sprova (sl.) ‘darbas, pareigos, reikalas, 

ginças, prova’, stalyçia (sl.) ‘sostas’, ßalbierius (sl.) ‘ißdyk´s, nerimtas, suktas 

Ωmogus’, t∆limas ‘t∆las, daΩnas’, zokonikas (sl.) ‘vienuolis’, Ωosti ‘tarti, kalb∂ti(?)’. 

Ètrauktinas ir Ωodis kuotas 199, kuris turb∆t yra slavizmo kotas ‘budelis’ variantas; 

kad skolinio ßaknies balsis ^vairuoja, rodyt¨ ir greta kotavoti ‘kankinti’ esantys 

variantai kutavoti, k∆tavoti (LKÛ VI 1000). 

Patogumo d∂lei ^ Ωodyn∂l^ galima b∆t¨ d∂ti ne tik ΩodΩius su prießd∂liais, bet 

ir be j¨ – greta nuΩavinti 649 ‘nuΩudyti, praΩudyti’ d∂ti pasitaikant^ Ωavinti, be 

paduksis 649 ‘viltis, paguoda, pasitik∂jimas’, ^traukti ir daΩnå veiksmaΩod^ duks∂tis 

‘viltis’; lygiai taip pat greta nodieja 649 ‘viltis’ vert∂t¨ ^d∂ti ir nadieja bei 

nudieja. Íiek tiek netiksliai apib∆dinta kai kuri¨ ΩodΩi¨ kilm∂. Ûodyn∂lyje pa- 

8 Saliamonas M. Slavoçinskis, Giesm∂s tik∂jimui 

katalickam priderançios 1646, fotografuotinis 

leidimas, paruoß∂ Jurgis Lebedys, 


literat∆ros leidykla, 1958. 




teiktas paminklas ‘atminimas, pamin∂jimas, paminklas’ n∂ra slavizmas (p. 650; 

plg. Ernsto Fraenkelio Litauisches etymologisches Wörterbuch [LEW 535], LKÛ IX 

300). Ûodis puik∂ 650 ‘puikyb∂’ taip pat n∂ra slavizmas (plg. Zinkeviçius 1988, 

199). Nepamin∂ta, kad ißprovyti 647 yra hibridas, o Traiç∂ 652 – slavizmas. Netiksliai 

nurodytos ΩodΩio prastoti 650 (vert.) ‘nusikalsti, nusid∂ti’ reikßm∂s: antologijos 

liuteron¨ giesm∂se jis vartojamas reikßm∂mis ‘apleisti, palikti, mesti’ (Ωr. 

p. 208, 239). 

Ûodyn∂lis glaudΩiai susij´s su neaißki¨ ΩodΩi¨, archajißk¨ form¨ komentarais 

prie paçi¨ giesmi¨ tekst¨. DaΩniausiai taip paaißkinamos originalo korekt∆ros 

klaidos, neaißk∆s verstiniai posakiai. Pavarçius antologijå, ^ akis krinta t¨ paaißkinim¨ 

nevienodumas, netolygus ißd∂stymas. Katalik¨ giesm∂se j¨ daug daugiau 

nei protestant¨; ypaç daΩnai, bet nenuosekliai, çia bandoma komentuoti archajines 

postpozicini¨ vietinink¨ formas. Protestant¨ giesm∂s taip nekomentuojamos; 

iß morfologini¨ form¨ (taip pat tik iß dalies) çia teaißkinamos elips∂s, kontrakcijos, 

viena kita atematin∂ forma, keli veiksmaΩodΩiai su senoviniais enklitiniais ^vardΩiais. 

Paaißkinim¨ padrikumas, atsirad´s veikiausiai d∂l skuboto darbo, matyti ir 

iß tr∆ktin¨ komentar¨. Nepaaißkinta liko: MaΩvydo giesmyno neaple∫tumbi 15 – 

veikiausiai korekt∆ros klaida vietoj neaplei∫tumbi; Berento giesmyno artunta 231 – 

korekt∆ros klaida vietoj kartunta; Daukßos glitéiimas 285 – turb∆t ißspausdintas 

vietoj norimo litéiimas; Altoriaus Duchauno – ∫tubieima 416 – korekt∆ros klaida vietoj 

∫tebieima; Giesmi¨ apie ßvençiausiå Panå Marijå – kayriu 469 – klaida vietoj kariu; 

karnu 471 – klaida vietoj karunu; rektu ∫zaktala 477 – korekt∆ros klaida vietoj reiktu 

ir neaißkus, perdirbtas Ωodis (t. y. ßoktel∂ti, ßokt toli?); Telegos bawu 588 – korekt∆ros 

klaida vietoj sawu; tes 613 – sutrumpintas iß testo. Kai kurie komentarai 

koreguotini, pildytini: pridurtina, jog MaΩvydo vartotas n√ 30 ‘dabar, ßiandien’ 

yra hiperkorekcija iß n∆; Slavoçinskio Ti∫ei yra d∆nininkißka forma iß tiesiai, o ne 

iß teisiai 326; Rikovijaus giesmyno ∫wito – tai korekt∆ros klaida ne iß πito 171, o iß 

∫wieto. Vert∂jo paaißkinti ir vienå kitå tarmin´ formå, pavyzdΩiui, Slavoçinskio 

d∆nininkißkå tis mumis 296 ‘ties mumis’, Ûyvato dounininkißkå Tegu¬ at∫to∫ey, Tegu¬ 

nedu∫ey 442 ‘tegul atstos, tegul neduos’. 

Pagyrimo antologijoje nusipelno gerai sutvarkytas nelietuvi¨ autori¨, vert∂j¨ 

pavardΩi¨ pateikimas. T¨ autori¨, kurie yra k∆r´ lietuvißkas giesmes arba vert´ ^ 

lietuvi¨ kalbå, asmenvardΩiai nuosekliai adaptuojami, o vertim¨ ßaltini¨ autori¨, 

tiesiogiai nesusijusi¨ su lietuvi¨ kult∆ra, pavard∂s pateikiamos autentißkos. Paabejoti 

b∆t¨ galima nebent d∂l Kleino bendradarbio Kristupo Ímito (vok. 

Schmied, Schmid) pavard∂s adaptacijos (p. 109) – geriau b∆t¨ raßyti Ímidas (plg. 

Zinkeviçius 1988, 96). 

Nors ne be tr∆kum¨, Giesm∂s dangaus miestui – reikßmingas leidinys, keliantis 

nauj¨ minçi¨, id∂j¨. Filologui kyla noras ^ giesmes paΩvelgti ir siauresniu aspektu 

– tirti kurio nors giesmyno leidim¨ santyk^ ir raidå, pasigilinti ^ vieno XVI– 

XVIII amΩiaus giesm∂s teksto redagavimo istorijå, jo kelion´ per ^vairius giesmy- 


nus arba detaliau ißsiaißkinti giesm∂s vertimo santyk^ su ßaltiniu. Labai lauktinas 

ir didel^ mokslininko smalsumå keliantis b∆t¨ antras antologijos tomas – XIX–XX 

amΩiaus giesmi¨ rinkinys. Beje, ne maΩiau ^domu b∆t¨ suΩinoti, kurias iß sen¨j¨ 

giesmi¨ naujesnieji giesmynai ir kiti leidiniai atneß∂ iki ßio amΩiaus pabaigos. 


B IRUTÎ KABAÍINSKAITÎ Gauta 1999 m. balandΩio 15 d. 





elektroninis paßtas: birute.kabasinskaite@flf.vu.lt 





ISSN 1392–737X 

Aleksas Girdenis, Danut∂ Girdenien∂, 

1759 met¨ „Ziwato“ indeksas 


1997, 462 p. ISBN 5–420–01407–6 

1759 met¨ „Ziwatas“, 

faksimilinis leidimas, pareng∂ Aleksas Girdenis, Petras Skirmantas 


1998, 336 p. ISBN 5–420–01438–6 

Pavyzdingai pàrengtos ir graΩiai ißleistos knygos neißvyst¨ pasaulio ir negal∂t¨ 

pradΩiuginti t¨, kuriems jos labai reikalingos, jeigu neatsirast¨ pasißvent∂lißkos 

dvasios Ωmoni¨, sudedançi¨ ^ jas neapr∂piamå daugyb´ ilgo, sunkaus, didel∂s ir 

greitos ßlov∂s neΩadançio darbo. Tókios knygos yra vieneri¨ met¨ tarpo skiriamas 

1759 met¨ Ûyvato indeksas (1997) ir paties ßio raßto paminklo (Ûyvato) faksimilinis 

leidimas (1998). NedaΩnas tokiam darbui ryΩtasi, gal tod∂l ßiandien, skaiçiuodami 

ißspausdintus sen¨j¨ raßt¨ ΩodΩi¨ registrus, kol kas neuΩlenkiame n∂ vis¨ deßimties 

pirßt¨. Ir pati ßio tipo darb¨ tradicija baltistikoje bei lituanistikoje n∂ra sena 

ir tolydi: jos pradΩia laikytini 1964 metai, kai buvo ißleistas Czes¬awo Kudzinowskio 

parengtas Chylinskio Naujojo Testamento indeksas 1 . Paskui buvo ilgokas laiko 

tarpas, tepasirod∂ vos vienas kitas, ir tik pastaraisiais 1993–1997 metais iß∂jo 

keli iß eil∂s. Sen¨j¨ raßt¨ duomen¨ netolyd¨ sisteminimå, ßiuo atΩvilgiu gerokai 

„tußçius“ septintåj^ ir aßtuntåj^ deßimtmet^, Ωinoma, neb∆t¨ sunku paaißkinti to 

1 Visus indeksus smulkiau steng∂si ißvardyti 

pirmieji Ûyvato indekso recenzentai Juozas 

Aleksandraviçius ir Jonas Palionis 

savo recenzijoje (Blt 33[1], 1998, 126). 


laiko gyvenimo aplinkyb∂mis, taçiau mums regis, kad tyrin∂tojo asmenyb∂ visais 

laikais buvo ir lieka labai svarbus veiksnys. 

Ûyvato indekso reng∂jai – Aleksas Girdenis ir Danut∂ Girdenien∂ – jo pratarm∂je 

sakosi daugiausia r∂m´si Kudzinowskio tradicija, taçiau vienu kitu atveju 

jaut´ tur^ nuo jos nutolti. Tai visißkai pateisinama, nes siekiant tiksliai transponuoti 

antraßtinius ΩodΩius, indekso sudarytojams, matyt, ne „vienu kitu“, o 

gana daΩnu atveju teko ießkoti sav¨ sprendim¨ ir esamå tradicijå koreguoti. 

Chylinskio ΩodΩi¨ indeksas, kuriame yra nemaΩa visoki¨ nelygum¨, çia anaiptol 

ne visada gal∂jo b∆ti svarbiausias patariamasis ßaltinis. Ûyvato indekso autoriai 

siek∂ maksimalaus form¨ autentißkumo ir pateik∂ jas tokias, kokias raß∂ 

Ûyvato vert∂jas. Jie netais∂ n∂ akivaizdΩi¨ korekt∆ros klaid¨, tik paΩym∂jo jas 

ßauktuku, taip pat atsisak∂ bet kokio raßybos bei paçios leksikos vienodinimo, 

antraßtinius ΩodΩius (dabartine raßyba) pateik∂ transponuotus, o ne dirbtinai 

priartintus prie bendrin∂s kalbos, pvz., dyvyties, dovena, Ωvaizd∂ (Naujojo Testamento 

indekse Chylinskis vartojo formå be : zwajzde, nors Kudzinowskis 

nurod∂ antraßtin^ ΩvaigΩd∂). Manytume, kad Girdeni¨ pasirinktas ir nuosekliai 

ißlaikytas antraßtini¨ ΩodΩi¨ pateikimo principas gal∂t¨ galutinai ^sitvirtinti ßio 

tipo darbuose kaip objektyviausias, universaliausias ir geriausiai atitinkantis paçius 

skirtingiausius vartotoj¨ interesus. 

Palyginti su kitais iki ßiol ißleistais sen¨j¨ raßt¨ indeksais, ßis turi dar ir netradicini¨ 

pried¨: ΩodΩi¨ daΩnum¨ ir atvirkßtin^ Ωodyn∂l^. Tai yra ßiuolaikißka, naudinga 

naujov∂, ir jeigu ji ateityje prigyt¨, tradicija d∂l to tik praturt∂t¨2 . 

D∂l vieno kito Ûyvato indekso maΩmoΩio galima b∆t¨ diskutuoti. Galima pritaikyti 

Vinco Urbuçio pageidavimå, pasakytå d∂l Konstantino Sirvydo Ωodyno 

registro – prie neprießd∂linio veiksmaΩodΩio suraßyti visus prießd∂lius, kurie su 

juo vartojami – tai b∆t¨ svarbus palengvinimas etimologams, ießkantiems ΩodΩi¨ 

ßakn¨ (plg. ßio ALt tomo p. 150). Taip pat kyla klausimas, kod∂l, pavyzdΩiui, 

vokabuloje jau pirmiau pateikiama forma jaw (177x), o v∂liau – ta pati forma 

kitaip paraßyta – iaw (2x)? Atrodyt¨, kad çia pavyzdΩi¨ pateikimo eil´ nul∂m∂ 

daΩnumas, nes jeigu b∆t¨ laikytasi ab∂c∂l∂s, tai pirmiau b∆t¨ paraßyta iaw, o ne 

jaw. Taçiau kitoje jei vokabuloje nei daΩnumas, nei ab∂c∂l∂ n∂ra pavyzdΩi¨ eil∂s 

motyvas: jey (11), je (1), iey (52), ie (1). Pasitaiko netikslum¨, pavyzdΩiui, pamirßtas 

nurodyti pavartojim¨ skaiçius prie formos µiytay (p. 315), kaip dvi skirtingos formos 

pateikta lytis neµio (2x) (p. 23 25 ir 72 24 ), praleista forma wienas (plg. faksimilinio 

leidimo p. 302 4 ), vartojamas terminas titulinis lapas (Ûyvato indeksas, p. 9), 

nors bibliograf¨ t∂ra ^teisintas antraßtinis lapas. Taçiau toki¨ maΩmoΩi¨ nedaug ir 

jie jokiu b∆du nesumenkina viso darbo svarbos. 

Kadangi 1759 metais Vilniuje iß∂jusi ßv. Bonavent∆ros knyga Ûyvatas Pono ir 

Dievo m∆s¨ J∂zuso Christuso 3 ißversta ßiaur∂s vakar¨, arba paj∆rio, Ωemaiçi¨ (Kre- 

2 È tai jau yra atkreip´ d∂mes^ Aleksandraviçius 

ir Palionis (1998, 126–129). 

3 ZIWATAS PONA YR DIEWA MUSU JEZU- 

SA CHRISTUSA, TAY IRA KIELAS YSZ- 

193 Aleksas Girdenis, 

Danut∂ Girdenien∂, 

1759 met¨ „Ziwato“ indeksas; 

1759 met¨ „Ziwatas“

tingos) tarme, prieß sudarant indekså reik∂jo ne tik detaliai ißtirti ßio teksto tarmin^ 

pagrindå. Reik∂jo ir subtilaus vis¨ Ωemaiçi¨, ir ypaç ßiaur∂s Ωemaiçi¨, tarm∂s 

paΩinimo. Íiuo atΩvilgiu Ûyvatas buvo itin patikimose rankose: m∆s¨ ta∆m∂s jau 

nebe pirmas deßimtmetis yra nuolatinis Alekso Girdenio tyrim¨ objektas. Iß motinos 

l∆p¨ perimta ßiaur∂s Ωemaiçi¨ tarm∂ jo darbuose visada uΩ∂m∂ ißskirtin´ 

vietå ir, galima sakyti, subrandino j^ kaip vienå iß Ωymiausi¨ m∆s¨ dialektolog¨. 

Ir ßis XVIII amΩiaus ßiaur∂s Ωemaiçi¨ tarm∂s paminklas jau seniai yra Girdenio 

akiratyje. Remdamasis Ûyvate uΩfiksuotais ßios tarm∂s faktais, jis yra patikslin´s 

ne vienå istorin∂s gars¨ raidos interpretacijå 4 , be to, kaip liudija nuorodos ^ diplominius 

ir net kursinius darbus abiej¨ knyg¨ „Èvadin∂se pastabose“, Ûyvato kalba 

skatino dom∂tis ir savo studentus. Be jokios abejon∂s, visa tai l∂m∂, kad indeksas 

tartum savaime ißaugo iß atidaus ßirdΩiai artimos tarm∂s tyrimo, ^prasminto gra- 

Ωi¨ atradimo akimirk¨. Dabar galime pasidΩiaugti, jog faksimilinio leidimo sulauk´s 

Ûyvatas (pareng∂ Girdenis ir Petras Skirmantas) naujå savo buvimo m∆s¨ 

kalboje ir kult∆roje atkarpå pradeda ne vienißas – jo indeksas tampa savotißka 

grandimi, jungiançia „anuomet“ su „dabar“ ir bus daugelio mokslinink¨ parankin∂ 

knyga. Tik, kaip pabr∂Ω∂ Mikas Vaicekauskas, neder∂t¨ faksimilinio leidinio 

laikyti indekso priedu, nesvarbu, kad indeksas ißleistas anksçiau. Tyrim¨ 

ßaltinis yra faksimilinis leidinys, o indeksas – jo priedas. DaΩniausiai indekso, 

Ωinoma, prireiks kalbininkams – kalbos istorikams, dialektologams, Ωodynininkams, 

neißskiriant n∂ dabartin∂s kalbos tyr∂j¨, taçiau pravers ir literatams ar 

kult∆ros istorikams. 

Atskirai pamin∂ti ve∆tos abiej¨ knyg¨ „Èvadin∂s pastabos“ (Ûyvato indeksas, 

1997, 11–44; faksimilinis leidinys, vii–xiv). Savo turiningumu jos prilygsta ißsamioms 

studijoms. 

Indekso „Èvadines pastabas“ galima laikyti glausta ir ^Ωvalgia ßiaur∂s vakar¨ 

Ωemaiçi¨ (kretingißki¨) tarm∂s studija, kurioje gausu tiksli¨, istorinei dialektologijai 

reikßming¨ fonologin∂s ir morfonologin∂s sistemos ^Ωvalg¨, pvz., ißvada, kad 

kretingißki¨ (Ûyvato vert∂jo) tarm∂je b∆ta nosini¨ balsi¨ [¨] ir galb∆t [^], kad [o] 

buvo palyginti neseniai sudvibals∂j´s, kad ΩodΩio gale buvusi trilyp∂ prießakini¨ 

balsi¨ prießprießa /i/ : /¥/ : /e/ (dyde∫ne ‘didesn∂’ : dyde∫ny ‘didesn´’ : dyde∫ni 

‘didesn^’), kuri v∂liau pamaΩu nyko ir ßiandienin∂je Kretingos tarm∂je jau beißlaikoma 

tik vyresni¨j¨ tarm∂s atstov¨. Atskir¨ ißvad¨ apie ßiaur∂s vakar¨ Ωemaiçi¨ 

tarm∂s fonologin∂s sistemos ypatybes, be kita ko, remiam¨ ir Ûyvato duomenimis, 

Girdenis yra skelb´s daugelyje ankstesni¨ savo straipsni¨, taçiau b∆tent iß „Èvadi- 

GANIMA Kuriuw Ponas y∫zganitoies yr 

Atpyrktoies mu∫u JEZUS CHRISTUS [...] 

Mumis y Dangu wede, moki, yr atgide 

[...]. WILNIÅW Drukarnie J. K. M. yr RP. 

Kollegio Kunigu Pioriu. Ka∫ztu yr ∫toron´ 

MATIEJAWS JUSUPA DOWBORA Metu∫y Pona 

1759. 

4 Aleksas Girdenis, „Baltißk¨j¨ *tj, *dj refleksai 

1759 m. ‘Ûyvate’“, Blt 8(2), 1972, 173– 

191; Aleksas Girdenis, „D∂l vieno prielinksnio 

formos XVIII a. ßiaur∂s Ωemaiçi¨ 

kretingißki¨ tarm∂je“, Blt 16(2), 1980, 

111–116. 


ni¨ pastab¨“ (p. 19–44) galima susidaryti aißk¨ visos sistemos vaizdå. B∆simiesiems 

skaitytojams patartume nepraleisti pro akis ir smulkiu ßriftu surinkt¨ ißnaß¨. 

Jose Ωerte paΩerta daug ^domi¨ detali¨ bei ^Ωvalgi¨ trump¨ pastab¨, kurios 

liudija pavyd∂tinå tyr∂jo nuovokå, jautriå lingvistin´ klauså ir pagarbå, rodos, 

menkiausiam kalbos faktui. Pasijunti ^tikintas, kad norint paΩinti visumå, sistemå 

„iß vidaus“ nieko n∂ra nereikßmingo. Iß ißnaß¨, beje, matyti, kaip yra kitusi tyr∂jo 

nuomon∂ vienu ar kitu konkreçiu klausimu (pvz., plg. p. 37, ißn. 86 d∂l sargi¨j¨ 

afrikat¨ galimumo Ûyvato tarm∂je). Jose daug kur patikslinama ar naujais argumentais 

tvirçiau pagrindΩiama anksçiau padaryta ißvada. 

1759 met¨ Ûyvato naujojo leidimo „Èvadin∂se pastabose“ taip pat aptarti reikßmingiausi 

kalbos bruoΩai, stengiantis paryßkinti j¨ vert´ b∆simiems ßiaur∂s vakar¨ 

Ωemaiçi¨ tarm∂s gramatin∂s sistemos tyrimams. Pasak Girdenio su Skirmantu, 

tarm∂s morfologija Ûyvato vert∂jo ißlaikyta kone pagirtinai gryna ir yra gana 

archajißka. Jeigu taip, aißkus visos morfologin∂s sistemos vaizdas praverst¨ ne 

vien kalbos istorikams. 

Íios knygos „Èvadin∂se pastabose“ rasime duomen¨ ir socialinei raßomosios 

lietuvi¨ kalbos istorijai. Tradicißkai ^prasta peikti XVIII amΩiaus DLK skolintin´ 

leksikå ir kartu religinius raßtus, kuriuose ji vartota. Mokslinink¨ emocißkai nuspalvintos 

fraz∂s, kad t¨ tekst¨ kalba „buvo tik paprastas lietuvißkai lenkißkas 

Ωargonas“ 5 , kad ji buvusi „prasta, gausu svetimybi¨, Ωargonizm¨“ 6 , kad buvusi 

„uΩterßta gausybe visai nereikaling¨ polonizm¨“ 7 , dominavo viså XX amΩi¨ (bent 

iki deßimtojo deßimtmeçio pradΩios). Girdenis ir Skirmantas skolintin´ leksikå jau 

link´ vertinti kitaip – ne pajuokti, o nustatyti jos vartojimo prieΩastis. Tiesa, jie, 

regis, nepasteb∂jo kiek anksçiau beprasidedançios, taçiau taip ir ne^siliepsnojusios 

diskusijos apie tai, kad tuo metu Lietuvoje „plagijavimas, skolinimasis, kliß∂s buvo 

laikomos mokytumo Ωyme“ 8 . 

Taçiau savo Ûyvato publikacijos pratarme Girdenis bei Skirmantas realiai pritaria 

toje diskusijoje keltoms mintims: gina Ûyvatå nuo priekaißt¨, kad Ωodynas 

esås perd∂m uΩterßtas svetimyb∂mis. Jie mano, kad panaßius teiginius der∂t¨ pagr^sti 

ΩodΩi¨ daΩnumu. DaΩniausiai vartojami Ûyvato skoliniai yra pripaΩ^stami ir 

ßiandienin∂je vartosenoje (altorius, baΩnyçia, dekretas, ßetonas...), o kitais perteikiamos 

specifin∂s krikßçionißkosios kult∆ros såvokos, „kurioms lietuvi¨ kalbos tarm∂s 

tikrai negal∂jo tur∂ti tiksli¨ sav¨ atitikmen¨“, pvz., aniolas, c∆das, grießyti, 

5 Vaclovas BirΩißka, Knygotyros darbai. Sen¨j¨ 

lietuvißk¨ knyg¨ istorija, Vilnius: Pradai, 

21998, 259. 

6 Zigmas Zinkeviçius, Lietuvi¨ kalbos istorija 

4. Lietuvi¨ kalba XVIII–XIX a., Vilnius: 

Mokslas, 1990, 38. 

7 Jonas Palionis, Lietuvi¨ raßomosios kalbos 

istorija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedij¨ 

leidykla, 1995, 112. 

8 Mikas Vaicekauskas, „Prießkalb∂ Jonui Palioniui, 

arba Mykolo Olßevskio apologija“, 

Naujasis Ωidinys (Aidai) 4, 1996, 208; 

dar plg. komentarå – Giedrius Subaçius, 

„D∂l Miko Vaicekausko apologijos Mykolui 

Olßevskiui“, Naujasis Ωidinys (Aidai) 6, 

1996, 579–580. 





pekla ir kt. (p. x). Be to, buvo jauçiama esmin∂ sakralini¨ ir profanini¨ ΩodΩi¨ bei 

pasakym¨ prießprießa (p. xi), o svetimΩodΩi¨ vartojimas „buvo kaip ir kokia t¨ 

laik¨ kalbin∂ mada“ (p. xi), kitaip sakant, Girdenis su Skirmantu atkreipia d∂mes^ 

^ makaronißkos raßomosios kalbos prestiΩå to meto kult∆roje. Apskritai ßitas 

pos∆kis kitaip vertinti XVIII amΩiaus lietuvißkus DLK raßtus ∂m∂ ryßk∂ti deßimtajame 

ßio amΩiaus deßimtmetyje – Lietuvos naujosios nepriklausomyb∂s laikais. 

Nors ir paçiose naujausiose publikacijose ßiandien dar tebekalbama apie XVIII 

amΩi¨ kaip apie raßomosios kalbos degradacijos laikotarp^9 , taçiau labai ryßki ir 

kitokia tendencija. 

Art∂jant prie recenzijos pabaigos, nor∂t¨si padaryti ßiok^ tok^ ekskurså ^ ßal^ ir 

padiskutuoti su kitais Ûyvato indekso recenzuotojais: Juozu Aleksandraviçiumi ir 

Jonu Palioniu. Jie uΩsimena, kad Girdeniai eså gal∂j´ Ûyvatå kvalifikuoti tik kaip 

geriausiå spausdintå XVIII amΩiaus ßiaur∂s Ωemaiçi¨ tarm∂s knygå, „nes esama 

ger¨ ir rankraßtini¨ ßios tarm∂s paminkl¨, pvz., neseniai (1979 m.) surasta ‘Purpura 

iszganima mukos...’ (307 lap¨ turintis 1707 m. nuoraßas)“ (Aleksandraviçius, 

Palionis 1998, 126). 

Purpuros 10 rankraßtis tikrai labai Ωemaitißkas, iß jo reng∂jo pastang¨ aukßtaitinti 

galima pamin∂ti tik såmoningå Ωemaiçi¨ gal∆ni¨ monoftong¨ dvibalsinimå 

(brongiejs ‘brangiais’ 28r, gieraj ‘gerai’ 8r, tyktaj 108r). Taçiau d∂l jo kilm∂s teb∂ra 

daug neaißkum¨. Antraßtiniame lape iß ties¨ ^raßyti 1707 metai, ßia data ir r∂m∂si 

visi, kurie min∂jo rankraßt^. Taçiau pats tekstas liudija kå kita. PavyzdΩiui, ypaç 

ΩodΩio gale nuosekliai vartojami balsi¨ junginiai su : , , , 

dvibalsiams [ai], [ei], [oi], [ui] Ωym∂ti: grieszninkaj ‘nusid∂j∂liai’, 78r, palyiktontej 

‘paliekançiai’ 30r, pojkibiej ‘puikyb∂j’ 75v, pynktuj ‘penktam’ 62v (ΩodΩio pradΩioje 

ar viduryje neretai paraßoma ir su raide vietoj , pvz., teikies ‘teik∂s’ 30r, 

nors plg. ir tejkies ‘t. p.’ 29v). Taçiau raid∂ tokiuose dvibalsiuose Lietuvos 

lenk¨ plaçiau imta vartoti tik XIX amΩiaus pirmaisiais deßimtmeçiais, o visißkai 

^sigal∂jo tik ketvirtojo XIX amΩiaus deßimtmeçio pabaigoje 11 . Lietuvi¨ autoriai, be 

jokios abejon∂s, dvibalsi¨ raßymå , , , per∂m∂ iß lenk¨ raßybos 

ir pritaik∂ lietuvißkiems tekstams. Iki tol ßie dvibalsiai buvo raßomi , , 

9 Aleksandraviçius, Palionis 1998, 129. 

10 PURPURA ISZGANIMA MUKOS JEZUSA 

Ånt Dyinu Deszimtyis Yszdalita Yr pri 

Ånt apmyslyiema o Dwasyszkas wargusy 

patiekas, Noba∏nam Skaititojou Metusy 

1707 nu W.J.M.X. ALEKSANDRA DAW- 

GIALY S.Th.C. Koznadyie ordynaryina 

Wylniuj S.Dwases ZKM AFIERAWOTA 

Ånt wysodydiausi Troszkiyma Dusziu 

Apmyslyiymy tos Mukos milyntiu Storony– 

K. JUZAPA GRYGALAUS SZYMA- 

KA S. Th: aktualna Bakalarza, topatyis 

Zoka Kozn: so pazwaleny Wiresnibys 

PARDRUKAWOTA Diel pazitka Dwasyszka 

ir part¬umoczita isz Lynkiyszka 

åt Æemajty:; rankraßtis saugomas LLTIB 

RS, sign.: f. 11 – 356. 

11 Plg. Irena Bajerowa, Polski j´zyk ogólny 

XIX wieku, Stan i ewolucja 1. Ortografia, 

fonologia z fonetykå, morfonologia, Katowice: 

Uniwersytet ∞låski, 1986, 39; Giedrius 

Subaçius, „Simonas Daukantas: raßybos 

ir k∆rybini¨ interes¨ kitimas“, Iß Lietuvos 

istorijos tyrin∂jim¨, Vilnius: Academia, 

1991, 58–64; Giedrius Subaçius, Ûemaiçi¨ 

bendrin∂s kalbos id∂jos. XIX amΩiaus 

pradΩia, Vilnius: Mokslo ir enciklopedij¨ 

leidybos institutas, 1998, 103–105. 


, . Vadinasi, j¨ grafika rodo, kad Purpura raßyta turb∆t ne anksçiau kaip 

ketvirtåj^ XIX amΩiaus deßimtmet^. 

Kitas grafikos dalykas, b∆dingas didΩiumai XVIII amΩiaus DLK autori¨ ir net 

kai kuriems XIX amΩiaus pradΩios autoriams (nenuosekliai raßytas Dionizo Poßkos, 

Jurgio Pabr∂Ωos, net Motiejaus Valançiaus), yra gotikini¨ ilg¨j¨ raßmen¨ , 

ir pan. vartojimas. Visißkai ne^tik∂tina, kad ßi¨ raidΩi¨ neb∆t¨ buv´ XVIII 

amΩiaus pradΩios rankraßtyje, o Purpuroje j¨ n∂ra. 

Taip pat kai kurios fonetin∂s Ωemaiçi¨ lytys rodo gerokai v∂lyvesn^ laikå nei 

XVIII amΩiaus pradΩia. PavyzdΩiui, Purpuroje neraßomos kaitmenin∂s afrikatos 

formose erszkietiu ‘erßk∂çi¨’ 46r, 90r, galietio ‘gal∂çiau’ 45r, myrsztontius ‘mirßtançius’ 

42r, muszontius ‘mußançius’ 88r, neoØrysztio ‘neuΩrißçiau’ 89r, Øodiu ‘ΩodΩi¨’ 

35r, 51r, Øodius ‘ΩodΩius’ 51r. Íios formos paj∆rio Ωemaiçi¨ tarm∂je yra palyginti 

naujas dalykas. Kaip nustat∂ Girdenis, „vakariniai paj∆rio Ωemaiçiai XVIII am- 

Ωiuje yra tur∂j´ afrikatas, kurias v∂liau prarado“ (Girdenis 1972, 187). XIX amΩiuje, 

„vos ßimtui met¨ pra∂jus – Daukanto, Valançiaus ir Pabr∂Ωos raßtuose – paj∆rio 

Ωemaiçi¨ ypatyb∂ (-t’u, -d’u vietoj -ç’u, -dΩ’u) yra jau ^sigal∂jusi maΩdaug tiek pat, 

kiek ir dabartin∂se paj∆rio Ωemaiçi¨ ßnektose“ (Girdenis 1972, 187). Tad Purpuros 

teksto ypatyb∂s skatina jo autoriaus ießkoti tarp Daukanto ir Valançiaus amΩinink¨, 

o ne XVIII amΩiaus pradΩioje. 

Bet kod∂l antraßtiniame Purpuros puslapyje vis d∂lto paΩym∂ta 1707 met¨ data? 

Iß to puslapio matyti, kad 1707-aisiais J∂zaus Kristaus gyvenimå nuo Alyv¨ 

kalnelio epizodo ^ deßimt^ dien¨ suskirst∂ Vilniaus Íventosios Dvasios (vadinasi, 

dominikon¨) vienuolyno pamokslininkas kunigas Aleksandras Daugelas. Dar reikia 

ißsiaißkinti, ar negal∂jo tai b∆ti tas pats Aleksandras Vaclovas Daug∂la, kuris 

1696 met¨ liepos 4 dienå kaip liudytojas pasiraß∂ po nuosprendΩiu keturioms 

sudegintinoms KraΩi¨ valsçiaus „raganoms“ 12 . Antraßt∂ taip pat teigia, kad vyresnyb∂s 

leidimu knyga perspausdinta to paties Íventosios Dvasios vienuolyno aktualiojo 

bakalauro Juozapo Grigaliaus Íimako. Vadinasi, tik∂tiniausia, kad 

buv´s ankstesnis rankraßtis, kur^ Íimakas perraß∂ ir reng∂ spausdinti. Ißlik´s 

tekstas gali b∆ti Íimako rankraßçio XIX amΩiaus nuoraßas. Prieraßas, jog versta 

iß lenk¨ kalbos, gal gali reikßti, kad pirmasis senasis Daugelo rankraßtis buvo 

verstas iß lenk¨ kalbos? 

Visiems ßiems dalykams ißtirti reikia nuodugnesn∂s studijos (diskusijos recenzijos 

„paraßt∂je“ tam nepakanka): ießkoti vertimo ßaltinio ir abiej¨ minim¨ autori¨ 

(Vilniaus dominikon¨) gyvenimo p∂dsak¨. Taçiau jau ir dabar aißku, kad kol n∂ra 

surasta joki¨ kit¨ gera ßiaur∂s Ωemaiçi¨ tarme paraßyt¨ XVIII amΩiaus tekst¨, 

Ûyvatå, pritariant Girdeniams, ir toliau reikia vadinti geriausiu. 

XVIII ir XIX amΩiuje Ûyvatas dar∂ ryßkios ^takos besipleçiançiai Ωemaitißkai 

raßybai. Ûyvatißkus raßmenis , buvo per∂m´s Kozoniaus K. Mykolo 

12 Motiejus Valançius, Raßtai 2. Ûemaiçi¨ vyskupyst∂, 

paruoß∂ Birut∂ Vanagien∂, Vilnius: 

Vaga, 1972, 349. 





Karpaviçios (1794) vert∂jas, Antanas Klementas. O grafemå Ωemaiçi¨ paplat∂jusiam 

garsui [¥] Ωym∂ti, matyt, buvo per∂musi tiesiog didΩiuma Ωemaitißkai 

raßiusi¨ autori¨ (Dionizas Poßka, Simonas Staneviçius, Juozapas Çiulda ir 

daugelis kit¨). 

UΩbaigti recenzijå galb∆t pritikt¨ gr^Ωtant prie jos pradΩios: 1759 met¨ Ûyvato 

faksimilinis leidimas ir indeksas, parengti remiantis tvirtu teoriniu ir praktiniu 

tiriamo teksto kalbos sistemos paΩinimu, yra aißkiai ißsiskirianti gair∂ ßio pob∆dΩio 

darb¨ tradicijoje. Jos Ωenklinamas kelias labai nelengvas, taçiau neabejotinai 

perspektyvus. 

Regina Venckut∂ 


R EGINA VENCKUTÎ Gauta 1999 m. balandΩio 15 d. 





elektroninis paßtas: regina.venckute@flf.vu.lt 

G IEDRIUs SUBAÇIUS 








ISSN 1392–737X 

Simono Daukanto raßtai, 

Laißkai Teodorui Narbutui. 

Epistolinis dialogas, 

pareng∂ Reda Grißkait∂ 


1996, 662 p. ISBN 5–420–01357–6 

Ûymus graikißk¨ rankraßçi¨ tyrin∂tojas Alphonse’as Dainas ßio ßimtmeçio viduryje 

pabr∂Ω∂, jog visas filologijos mokslo progresas susij´s su tekst¨ leidyba 1 . 

Norint tekstå plaçiau tirti, reikia „diskurs¨ aktui sugråΩinti viså jo medΩiagißkumå“ 

2 . Lietuvoje tekst¨ rengimo ir leidimo pad∂tis ger∂ja: ^vair∂ja rengimo b∆dai, 

leidini¨ tipai ir kokyb∂. Tekstologija, ilgå laikå pas mus buvusi filologijos 

paraßt∂se, atrodo, ^gauna didesn∂s svarbos. Geriausiai tai rodo sen¨j¨ rankraßçi¨ 

leidimas. 1996 metais iß∂jo dar vienas itin svarbus leidinys: Simono Daukanto raßtai. 


Simonå Daukantå, kaip istorikå, geriau suvokiame ne iß jo istorij¨, bet iß laißk¨, 

raßyt¨ Teodorui Narbutui. Íiå mint^ dar 1913 metais pasak∂ Augustinas Janulaitis. 

Ir ßi¨ dien¨ istorikai sutinka, jog Daukanto erudicija, istoriko kompetencija, 

mokslißkumas geriausiai matyti iß laißk¨. 

Daukanto laißkus Narbutui pirmå kartå pareng∂ Janulaitis ir 1922 metais paskelb∂ 

M∆s¨ senov∂je (t. 1, kn. 4–5). Jau gerokai v∂liau, 1976 metais leidΩiant Daukanto 

Raßtus, laißkus iß naujo pareng∂ akademikas Vytautas Merkys 3 . Taçiau Narbuto 

laißkai ilgå laikå buvo sunkiau prieinami. Daugelis tyr∂j¨, pavyzdΩiui, Zenonas 

Ivinskis, Augustinas Janulaitis, Alfonsas Kalnius, Vincas Maci∆nas, Vincas 

1 ÑÏËÚappleËÈ ãËı‡˜Â‚, TeÍÒÚÓÎÓ„Ëfl. ç‡ Ï‡ÚÂappleË- 

‡ÎÂ appleÛÒÒÍÓÈ ÎËÚÂapple‡ÚÛapple˚ ï–ïVII ‚ÂÍÓ‚, 

ãÂÌËÌ„apple‡‰: ç‡ÛÍ‡, 1983, 25. 

2 Dominique Maingueneau, Literat∆ros k∆rinio 

kontekstas, Vilnius: Baltos lankos, 

1998, 89. 

3 Simonas Daukantas, Raßtai 2, pareng∂ Vytautas 

Merkys, Birut∂ Vanagien∂, Vilnius: 

Vaga, 1976, 708–819. 

199 Simono Daukanto raßtai, 


Epistolinis dialogas

Trumpa „ilg∂liau nesustojo prie Daukanto adresato – Narbuto fenomeno“ 4 . Tik 

Merkio monografijoje Simonas Daukantas 5 cituojami Narbuto laißkai, plaçiau 

„paΩvelgta ^ dviej¨ istorik¨ bendravimå, Daukanto ^takå Narbutui (ypaç kaip Lietuvos 

istorijos ßaltini¨ publikuotojui)“ (p. 13). Laikui b∂gant, per Daukanto 200 

met¨ jubiliej¨, atsirado galimyb∂ ne tik leisti ßio istoriko ir literato akademinius 

raßtus, bet atskiru tomu paskelbti ir dviej¨ istorik¨ susiraßin∂jimå, – çia recenzuojamå 

knygå. 

Íiems laißkams skirtas ketvirtas Daukanto raßt¨ tomas. J^ pareng∂ istorik∂ Reda 

Grißkait∂, redagavo Toleina DarΩinskait∂, o ißleido Mokslo ir enciklopedij¨ 

leidykla (1996). Tomo pareng∂ja sud∂jo abiej¨ istorik¨ laißkus bei studijå apie ß^ 

susiraßin∂jimå „Simono Daukanto ir Teodoro Narbuto epistolinis dialogas“ 

(p. 11–170) – skaitytojams pateik∂ per 650 puslapi¨ knygå. Laißk¨ tekstai publikuojami 

originalo (lenk¨) ir lietuvi¨ kalba. Originalai pateikti net dviem lygmenimis: 

faksimil∂s ir ißßifruoti tekstai. Laißk¨ tekstus lydi plat∆s tekstologiniai, dalykiniai 

ir istoriniai komentarai, be to, knyga graΩiai iliustruota nemaΩa nuotrauk¨. 

Grißkait∂s kruopßçiai pateikta laißk¨ visuma leidΩia dar kartå svarstyti Daukanto, 

kaip istoriko ir literato, problemå. Tiek Daukantas, tiek Narbutas laißkuose 

link´ save vadinti literatais: „dΩiaugiausi, matydamas Tamstå visuomet veikl¨ 

literatå“ (p. 303); „dΩiaugiausi, matydamas Tamstå toliau veikl¨ literatå“ (p. 324); 

„m∆s¨ literat∆rinis darbas vyksta gerai, taçiau nepaprastas vargas yra j^ ißleisti ^ 

pasaul^“ (p. 456); „Paraßiau apie tai nedidel^ straipsn^ – noriu pasitarti su mokslininkais“ 

(p. 457). Galb∆t sekdamas kitais tyr∂jais, kurie Gottholdo E. Lessingo 

pavyzdΩiu rod∂ tam tikrå paniekå kosmopolitiniam Europos akademizmui, Daukantas 

raß∂: „[...] dabar Ponas Danilaviçius ßitai neigia!! Reik∂jo iß pradΩi¨ ^Ωymiajam 

profesoriui ißmokti bent ßios kalbos asmenavimå ir linksniavimå, tuomet gal 

b∆t¨ uΩ∂m´s teisingå pozicijå bei kitaip galvoj´s apie ßiå tautå! Skaiçiau kito arkimokslininko 

laißkå, raßytå taip pat mokslininkui, kuriame praßo patarimo, ar min∂ti 

Gedimino m∆ßius [...]“ (p. 376), „o mokslininkai jau n∂ tiek nebeΩino“ (p. 377). 

Iß laißk¨ matyti, kad Daukantas daΩnai uΩima abi pozicijas – literato ir mokslininko 

– arba pereina iß vienos ^ kitå, ir tai graΩiai atsispindi jo veikaluose. 

Daukanto id∂jin∂s nuostatos vert∂ vengti iß anksto kodifikuotos teksto formos. 

Galima sakyti, kad Daukantas, b∆damas liberalas ir nepripaΩindamas luom¨, taip 

pat nepripaΩino ir Ωanr¨ hierarchijos. Nors laißke Vladimirui Andrejauskui jis 

raß∂, kad b∆tina „laisvom valand∂l∂m skaityti naudingas istorijos arba kelioni¨ 

knygas, bet ne romanus, kurie nieko neduoda, tik atima laikå ir kvailina jaunå 

protå“ (Daukantas 1976, 712), bet savo istorijose m∂gdΩiojo romanui b∆dingå pasakojimå. 

Pats to nejausdamas, kai kå iß romano perimdamas (tai b∆dinga jo lai- 

4 Reda Grißkait∂, „Simono Daukanto ir Teodoro 

Narbuto epistolinis dialogas“, Simono 

Daukanto raßtai, Laißkai Teodorui Narbutui. 

Epistolinis dialogas, Vilnius: Mokslo 

ir enciklopedij¨ leidykla, 1996, 13. 

5 Vytautas Merkys, Simonas Daukantas, Vilnius: 

Vyturys, 2 1991. 


kui), jis nor∂jo paraßyti kaΩkå visißkai nauja, galb∆t kaΩkå panaßaus ^ Homero epå. 

Kaip Friedrichas von Schlegelis sak∂, didΩi¨j¨ poet¨ k∆riniai neretai alsuoja kito 

meno dvasia 6 . 

Nuo XVII ir XVIII amΩiaus Europoje ^sivyravus saloninei kult∆rai ir ∂mus vertinti 

draugyst´ labiau uΩ luomus, ißaugus raßting¨ Ωmoni¨ skaiçiui, laißkai buvo 

patogiausia neakivaizdaus bendravimo forma. Jie ilgå laikå buvo raßomi laikantis 

saloninio bendravimo reikalavim¨. Dominique Maingueneau nurodo, kad „saloninis 

bendravimas sudaro palankias sålygas Ωanrams, kurie pakl∆sta pokalbio taisykl∂ms“ 

7 . Laißkas yra tarsi viena iß dialogo pusi¨. Bet laißkå reikia daugiau apdoroti, 

nes jis tik m∂gdΩioja improvizacijå, yra kuriamas ir siunçiamas lyg dovana 

8 . Pokalbis turi b∆ti „nat∆ralus, laisvas, mandagus, daΩniausiai linksmas, paisantis 

aplinkybi¨ ir padorumo, taip pat ir laißkå raßant teturi r∆p∂ti padaryti 

laimingus savo paßnekovus“ 9 . Kaip galima spr´sti iß Daukanto laißk¨ (ißliko paraßyt¨ 

ir publikuot¨ 36), jis buvo geros draugijos m∂g∂jas: „Ißvykus Í[viesiausiajam] 

D[auggaliui] Vyskupui Geradariui, viskas apmir∂, niekas taip giliai d∂l ßito nesisieloja, 

kaip aß ir ponas Antanas, nebeturime pas kå susirinkti ir pavieß∂ti, pasitabokawusiu 

ir Tamistas swekata paminawoiusiu eitau numyi tile“ (Daukantas 

1976, 716–717). 

Laißkas – lyg nesançio pokalbis su nesançiu, jis daΩniausiai raßomas kokiu nors 

naudingu tikslu 10 . Antai ir Narbutas, tik∂damasis sulaukti Daukanto pagalbos 

leidΩiant istorijos ßaltinius, raß∂: „Vieta, kuriå, Pone Geradary, uΩimi, Lietuvos 

istorikå verçia susipaΩinti su Tamsta. Íito vildamasis, turiu garb´ rekomenduotis 

Tamstos gerbtinam d∂mesiui bei praßyti leisti ir toliau naudotis patarimais bei 

pagalba varganiems tyrin∂jimams dar varganesn∂s tautos, kurios palikuonys esame 

abu – gal taip geriau sujungsime savo pastangas tyrin∂ti ir aißkintis, kuo 

buvome kadaise“ (p. 184). 

Visais laikais laißkuose buvo raßoma tai, kå susitikus b∆t¨ galima pasakyti ^ 

akis. Buvo manoma, kad laißko puoßnumå lemia aißkiai suformuluota mintis, 

pasakyta trumpais sakiniais, pavartoti archajißki posakiai, prieΩodΩiai ir pan. Ne 

viename Daukanto laißke Narbutui tarp istorijos fakt¨ randame nuotaiking¨ 

pasakojim¨: 

„[...] Ponas Vilgockis, Vilniaus vyriausi¨j¨ teism¨ regentas, buvo didelis savo 

kraßto myl∂tojas, ir jis man pasakojo, kad ant senosios Lietuvos sien¨ ligi ßiol 

teb∂ra senoviniai riboΩenkliai, ißsid∂st´ tarp dabartini¨ Voluin∂s ir Kijevo gubernij¨, 

o iß kitos pus∂s – tarp Minsko gubernijos ir Poles∂s; Ûalioji giria ir Juodoji 

giria visuomet b∆davusios Lietuvos, tam patvirtinti jis tok^ atsitikimå pasakoda- 

6 îappleË‰appleËı òÎÂ„ÂÎ¸, ùÒÚÂÚËÍ‡, ÙËÎÓÒo- 

ÙËfl, ÍappleËÚËÍ‡, åÓÒÍ‚‡: àÒÍÛÒÒÚ‚Ó, 

1983, 309. 

7 Maingueneau 1998, 72. 

8 í.Ç.èÓÔÓ‚‡, „îËÍÚË‚ÌÓÂ ÔËÒ¸ÏÓ Í‡Í ÎËÚÂapple‡ÚÛappleÌ˚È 

Ê‡Ìapple (èÓ˝ÚËÍ‡ Ó·apple‡Á‡ „ÂappleÓfl Ò˛- 

ÊÂÚ‡ Ë Ê‡Ìapple‡)“, ÄÌÚË˜Ì‡fl ÔÓ˝ÚËÍ‡, 

åÓÒÍ‚‡: ç‡ÛÍ‡, 1991, 186. 

9 Maingueneau 1998, 72. 

10 èÓÔÓ‚‡ 1991, 186. 




vo. Po paskutinio kraßto padalijimo, atmatuojant kunigaikßçiui Potiomkinui, jei 

neklystu, prie Lucko aptiktas labai didelis riboΩenklis, kur^, nepamenu d∂l kokios 

prieΩasties nukasus, apaçioje rado kelis vaßku uΩlipdytus butelius, kuriuose buvo 

lik´s vos ketvirtadalis skysçio. Kai jo ^pyl∂ ^ sidabrin^ ßaukßtå ir pakaitino ant 

Ωvak∂s, visas kambarys pakvipo liep¨ Ωiedais, ir iß to suprato, kad çia liep¨ midus; 

tad smalsuoliai po pirßçiukå ißg∂r∂ ir tuoj visi, lyg opiumo paragav´, uΩmigo 

ir nepabusdami ißmiegojo dvideßimt keturias valandas“ (p. 208). 

Daukanto ir Narbuto laißkai priklausomai nuo temos paraßyti ilgesni ar trumpesni, 

su moksliniais ißvedΩiojimais ar be j¨. Taçiau, kaip tada ir buvo ^prasta 

patarti, moksliniai ißvedΩiojimai kartais supinami su laisvesniu pasakojimu, kad 

skaitydamas laißkå adresatas nesikamuot¨, o jaust¨ malonumå. 

Kadangi laißkai yra arçiau ßnekamosios raißkos negu istorijos, tai iß j¨ pajuntame 

Daukanto charakter^, plg., pavyzdΩiui, sakin^: „Mano nuomone, kurti projektus ir 

ruoßti planus ßimtui met¨ – tußçias pagyr∆nißkumas, ir sumanym¨ k∆r∂jas neturi 

sav´s apgaudin∂ti, kad po jo mirties kas kitas eis jo p∂domis ir vykdys [jo planus]“ 

(p. 546). Beje, vienas iß laißk¨ raßymo reikalavim¨ – atspind∂ti adresanto charakter^, 

jo polinkius, sielå, b∆då, dorovines savybes. Grißkait∂ mini, kad XIX amΩiaus pirmoje 

pus∂je buvo svarstomi laißk¨ raßymo klausimai (p. 175). Daukanto susidom∂jimå 

epistoliniu Ωanru gali liudyti jo uΩraß¨ knygose esantys ^raßai apie ißleistus 

laißk¨ rinkinius, kuriuos istorikas perskait∂ arba ketino perskaityti. Kita vertus, ir 

patys laißkai rodo, kad Daukantas buvo salonin∂s kult∆ros Ωmogus. Draug¨ b∆– 

relyje ^vald´s disputo Ωanrå, laißkuose savo kalbå jis taip pat sugeb∂jo valdyti. Geras 

to pavyzdys yra laißkai, raßyti Narbutui jau tuomet, kai santykiai buvo aptemdyti 

nepasitik∂jimo. Galima trumpai pacituoti vienå iß paskutini¨ laißk¨, kuriame reikalaujama 

gråΩinti dokumentus: „Nuolankiausiai praßau praneßti, kada juos, Maloningasis 

Pone Geradary, gal∂si atsi¨sti, antraip b∆siu priverstas Maloningojo Kapitono 

såskaita atvykti ^ Tamstos dvarå“ (p. 621). 

Kaip sakyta, pirmå kartå Daukanto laißkai Narbutui ir vienas Narbuto laißkas 

Daukantui buvo publikuoti 1922-aisiais. Laißkus pirmajam leidimui perraß∂ Juozas 

Kairi∆kßtis (MS 4–5, 1922, 691). Spausdinant laißkus pirmå kartå, buvo stengiamasi 

nekeisti originalo teksto: ißlaikyti raßybos, skyrybos ypatumus, netaisyti 

klaid¨. Taçiau klaid¨, neteisingai perskaityto teksto, praleidim¨ liko. Kita vertus, 

to meto spaustuv∂s netur∂jo vis¨ Daukanto laißkuose buvusi¨ raidΩi¨, ypaç su 

diakritiniais Ωenklais. Grißkait∂, siekdama kuo tiksliau ir autentißkiau pateikti 

tekstå (p. 171), ißlaik∂ visus rankraßçi¨ raßybos ypatumus ir d∂l to jos parengtas 

kritinis tekstas maksimaliai perteikia originalå. 

Palyginus Grißkait∂s ir Janulaiçio publikuotus tekstus, matyti, kad naujausiame 

leidime neb∂ra buvusi¨ teksto praleidim¨, ißlaikoma originalo raßyba. PavyzdΩiui, 

Grißkait∂s parengtame tekste ΩodΩi¨ raßymas kartu ir atskirai yra pateiktas 

laikantis originalo, o Janulaitis daug kur buvo atstat´s nenuosekliai, savo 

nuoΩi∆ra: 


Janulaiçio 

widzimisi´ (p. 700) 

azdrugiej (p. 701) 

miarzacnego (p. 703) 

niewiedzå (p. 727) 

dalejciågni (p. 727) 

do myslac (p. 730) 

tensam (p. 730) 

Polesio widamy (p. 758) 

Grißkait∂s 

widzi mi si´ (p. 204) 

a z drugiej (p. 204) 

miar zacnego (p. 206) 

nie widzå (p. 365) 

dalej ciågni (p. 365) 

domyslac (p. 400) 

ten sam (p. 400) 

Polesiowi dany (p. 545) 

Daukantas raß∂ gana aißkiai, ir jo rankraßçiams ßifruoti nereikia itin dideli¨ 

pastang¨. Taçiau yra keletas pamin∂tin¨ jo raßysenos (raßybos) ypatum¨, kurie 

rengiant tekstus spausdinti tiek Janulaiçiui, tiek kitiems k∂l∂ problem¨. Daug nenuoseklum¨ 

perteikiant autentißkus Daukanto tekstus kyla ne tik d∂l ΩodΩi¨ raßymo 

kartu ir atskirai (ypaç kai ΩodΩiai raßomi su neiginiais, prießd∂liais). Sunkum¨ 

kelia ir ΩodΩi¨ raßymas didΩiåja ar maΩåja raide. Tikrinius daiktavardΩius Daukantas 

kartais paraßydavo, atrodyt¨, maΩåja raide, taçiau neretai ji yra ßiek tiek 

didesn∂ uΩ ßalia esançias maΩåsias raides. Iß Daukanto braiΩo ypatum¨ galima 

pamin∂ti ir , ir , ir (arba be taßkelio), ir , 

ir , ir panaßumå. Daukantui b∆dinga ir virß raid∂s esant^ taßkå ar 

diakritikå nukelti ant tolesn∂s raid∂s. DaΩnokos yra ir neuΩbaigtos , , 

; rusißkos raid∂s pavartojamos vietoj lotynißk¨. Íiuo atΩvilgiu palygin´ Grißkait∂s 

ir Janulaiçio tekstus, pamatytume, kad naujausiame laißk¨ leidime tekstas 

buvo suprastas daug geriau: 

Janulaiçio 

stracie (p. 699) 

swicå (p. 701) 

Menkemiesa (p. 705) 

niezos¬awa¬o (p. 707) 

s¬arannoµ¢ (p. 716) 

moemo (p. 717) 

skrócenia (p. 717) 

wyrznå (p. 731) 

Grißkait∂s 

stracic (p. 206) 

swciå (p. 204) 

Menkenuisa (p. 238) 

niezostawa¬o (p. 301) 

starannoµ¢ (p. 357) 

mocno (p. 358) 

skroienia (p. 358) 

wyrzucå (p. 401) 

Lenkißkus laißkus Grißkait∂ pateik∂ nepriekaißtingai. Tai taip pat ^vertino savo 

recenzijoje ir Zbigniewas Wójcikas 11 . Daugiau diskutuoti nor∂t¨si d∂l j¨ vertimo. 

Grißkait∂, rengdama lietuvißkus tekstus, laik∂si Merkio vertimo, taçiau nenor∂jo, 

„kad lietuvißkas laißk¨ variantas teb∆t¨ paΩodinis originalo atkartojimas, t. y. bu- 

11 Zbigniew Wójcik „Laißkai Teodorui Narbutui. 

Epistolinis dialogas, Mokslo ir Enciklopedij¨ 

Leidykla, cz´µc wst´pnå napisa¬a 

i listy do druku przygotowa¬a Reda 

Grißkaité, streszczenia: polskie i an- 

gielskie, Vilnius 1996, 663 s., ilustracje 

(Simono Daukanto raßtai)“, Wroc¬awskie 

Studia, Wschodnie 2, Wroc¬aw: Wydawnictwo 

uniwersytetu Wroc¬awskiego, 

1998, 253–255. 




vo siekiama maksimaliai ißsaugoti Daukanto ir Narbuto laißk¨ dvasiå, j¨ stili¨ – 

suprantama, tiek, kiek tai apskritai ^manoma verstiniame tekste“ (p. 174). „Verçiant 

Daukanto ir Narbuto laißk¨ tekstus ^ lietuvi¨ kalbå, daugiausia abejoni¨ 

kilo d∂l ßiuose tekstuose vartojam¨ kreipini¨ vertimo“ (p. 175). Daugelyje laißk¨ 

vartojamå kreipin^ WielmoØny Moµci Dobrodzieju, kuris paprastai verçiamas 

Dauggali Pone Geradari, Grißkait∂, pasiremdama XIX amΩiaus rusißkoje korespondencijoje 

vartojamu kreipiniu åËÎÓÒÚË‚˚È „ÓÒÛ‰‡apple¸ ir 1922 metais Juozo (?) 

Balçikonio Daukanto laißk¨ vertimu, ißvert∂ ßiltesniu Maloningasis Geradary 

(p. 175–176). Nuo ankstesnio Daukanto laißk¨ vertimo ^ lietuvi¨ kalbå atsiskirta 

ir tuomet, kai m∂ginta interpretuoti originaluose esançius kai kuriuos paraßymus, 

pavyzdΩiui: 

dziejom narodu Litewskiego (p. 190) 

Za tym indexem u¬oØone Corpus diplomaticus 

(p. 292) 

wydajåc kodex (p. 301) 

Kroniki Niemieckiej Riviusa (p. 310) 

z Indexu drukowanego P. Napierskiego 

(p. 311) 

Archiwum dawne sekretnym zwane 

(p. 400) 

kronik´ a moØe i 10 tom dziejow (p. 439) 

jak dzieje wychodzi¬y (p. 542) 

Dzie¬a Xićia Obolenskiego (p. 544) 

3cim Tomie Dziejow Litew. (p. 556) 

Lietuvi¨ tautos istorijå (p.192) 

Ißleidus ß^ Indekså reik∂s spausdinti Corpus 

diplomaticus (p. 296) 

leisdamas kodekså (p. 303) 

vokißkosios Rivijaus kronikos (p. 313) 

iß pono Napierskio spausdinto Indekso 

(p. 314) 

„Senasis archyvas, vadintas slaptuoju“ 

(p. 402) 

Kronikå, o gal ir Istorijos X tomas (p. 444) 

kaip istorija buvo leidΩiama (p. 547) 

Kunigaikßçio Obolenskio veikalo (p. 548) 

treçiajame Lietuvi¨ [tautos] istorijos tome 

(p. 558) 

Kaip matyti, pareng∂ja laißkuose esant^ neparyßkintå uΩraßymå pateikia kursyvu 

ten, kur mano esant pavadinimå. Taçiau ne visada lengva atsp∂ti korespondent¨ 

intencijas. Sunku pasakyti, kada laißkuose atitinkamas Ωodis vartojamas 

bendrine reikßme (sakykim, istorija, veikalas, kronika, indeksas), o kada – kaip 

pavadinimas. Daukantas ir Narbutas skirtingai raßo veikal¨ pavadinimus. Antai 

Narbutas savo veikalus, taip pat ir kit¨ raßo didΩiåja raide (Dziejach 216, Tomu 

Dziejów 516, 3cim Tomie Dziejow Litew 556 ir kt.), o Daukantas daΩniau paraßo 

maΩåja (dziejom narodu Litewskiego 190, do 10 Tomu jego dziela 238). Kai vert∂ja 

interpretuoja, skaitytojui neißvengiamai kyla klausim¨. Kod∂l, pavyzdΩiui, paraßymas 

„jak dzieje wychodzi¬y“ (p. 542) lietuvißkai verçiamas „kaip istorija buvo 

leidΩiama“ (p. 547), o „Za tym indexem u¬oØone Corpus diplomaticus“ (p. 292) 

verçiamas „Ißleidus ß^ Indekså reik∂s spausdinti Corpus diplomaticus“ (p. 296). 

Gali b∆ti, kad toki¨ klausim¨ skaitytojui neb∆t¨ kil´, jei Grißkait∂ teksto komentaruose 

tai b∆t¨ plaçiau aptarusi. 

Nors teksto pareng∂jos intencijos rengiant vertimus numanomos, sunku sutikti, 

kad lietuvißkoje laißk¨ tekst¨ dalyje reik∂jo keisti maΩåsias raides didΩiosiomis. 


Galb∆t gal∂jo taip ir likti: Narbuto laißkuose daugiau kas paraßoma didΩiåja raide, 

ir skaitytojas pats suvokt¨, kad tai galima suprasti kaip pavadinimå. O Daukanto 

(ir Narbuto) laißk¨ ΩodΩi¨, paraßyt¨ maΩåja raide, galima neinterpretuoti kaip 

pavadinim¨. Nors toks raßymas galb∆t daΩnai ir b∆t¨ nusiΩengimas bendrin∂s 

kalbos raßybai, taçiau perteikt¨ to meto norm¨ nebuvimå arba j¨ såmoningå ar 

nesåmoningå nesilaikymå. Bandymas sudabartinti veda tolyn nuo originalo, juolab 

kad turb∆t ne visi skaitytojai skaitys lenkißkus laißkus. Skaitytojas, nepalygin´s 

lenkißko teksto su lietuvißku, tur∂s priimti pareng∂jos vertimo interpretacijå. 

Be to, tekste esantys ißskyrimai kitu ßriftu (pusjuodΩiu, kursyvu) neretai 

tarsi bruka vienå teksto perskaitymo galimyb´. DidΩi¨j¨ raidΩi¨ ißlaikymas vertimuose 

leist¨ skaitytojui ir lietuvißkame variante pajusti skirtumus tarp XIX 

amΩiaus ir m∆s¨ dien¨. Yra Ωinoma, jog raßymas didΩiåja raide buvo susij´s ir 

su emociniu nusiteikimu, bet pareng∂ja j^ vietomis ryΩtasi pakeisti. Kad didΩi¨j¨ 

ir maΩ¨j¨ raidΩi¨ keitimas daΩnai atspindi jau m∆s¨ laik¨ dvasiå, rodo kad ir ßie 

pavyzdΩiai: 

pierwszy statut Litewski (p. 203) 

P. Professor On. (p. 244) 

Tyranym (p. 244) 

Prezydentowi GruØewskiemu (p. 301) 

Translator Jzby Ciwilnej 

Wileˆskiej (p. 440) 

W Sowietnika (p. 440) 

Wielki Mistrz (p. 507) 

do PapieØa (p. 507) 

Pan Hrabia Ty∫ƒkiewicƒ (p. 556) 

Pirmasis Lietuvos Statutas (p. 207) 

Ponas Profesorius On[aceviçius] (p. 257) 

tironu (p. 258) 

Prezidentå GruΩevsk^ (p. 303) 

Vilniaus civilinio teismo r∆m¨ 

vert∂jas (p. 444) 

Maloningåj^ Patar∂jå (p. 445) 

Didysis magistras (p. 509) 

popieΩiui (p. 509) 

Ponas Grafas Tißkeviçius (p. 559) 

Lietuvißkuose tekstuose Grißkait∂ neißlaik∂ vienodumo tuomet, kai originaluose 

esançius skirtingus arba klaidingus paraßymus vienur tais∂, kitur paliko. 

PavyzdΩiui, ißtaisyta Ateneum 206 ^ Athenaeum 210, Monimenta 387 ^ Monumenta 

393, curiculum vitae 541 ^ curriculum vitae 546, bet palikta sine teloneo 192 ir cum 

taloneo 443; la Physiologie [...] le Docteur 315 ir la physiologie [...] le docteur 326; Acta 

Lithuanorum 324, Acta Lituanorum 372, Acta Lithuanica 458. 

Daukanto akademini¨ raßt¨ tomai yra palydimi ilg¨ ^vadini¨ straipsni¨. Be 

abejo, akademini¨ raßt¨ ^vadinio straipsnio pob∆d^ lemia spausdinamoji medΩiaga 

bei tyrin∂tojo patirtis. Knyg¨ leidybos istorijoje galima rasti tris b∆dus, kaip publikuoti 

akademinius raßtus: 1) ^Ωanginis straipsnis dedamas tik pirmame tome, 

2) ^Ωanginiai tekstai palydi kiekvienå tomå, 3) leidΩiamas atskiras tomas, kur sudedama 

visa su autoriaus k∆ryba ir gyvenimu susijusi tyrimo medΩiaga. Tekstologijos 

teoretikai (j¨ darbais pasiremta ir raßant ßiå recenzijå) rekomenduoja akademini¨ 

raßt¨ tome ned∂ti ^vadinio straipsnio, o jeigu b∆t¨ dedamas, tai kad 

akademini¨ raßt¨ didesn´ dal^ sudaryt¨ mokslinis aißkinamasis aparatas, tekstologinis 

komentaras, o ne literat∆rologin∂, lingvistin∂, istorin∂ studija, kadangi lai- 




kui b∂gant ßi medΩiaga sensta 12 . Buvo manoma, kad laißk¨ tekstus gal∂t¨ palyd∂ti 

ir didesn∂s apimties ^vadas 13 . 

Ankstesniuose Daukanto akademini¨ raßt¨ tomuose b∆ta ilgesni¨ negu lanko 

apimties ^Ωangini¨ straipsni¨14 . Tad galima sakyti, kad leidΩiant Daukanto akademinius 

raßtus, nusistov∂jo tradicija plaçiai pristatyti parengtå tekstå. Grißkait∂ savo 

darbå – Daukanto ir Narbuto epistolin^ dialogå – palyd∂jo ypaç ilga, 159 puslapi¨ 

apimties studija. 

Studijoje puikiai atkuriama XIX amΩiaus pirmos pus∂s Lietuvos kult∆rin∂ ir 

istorin∂ aplinka. Cituojamos Narbuto biçiuli¨, ypaç Aniceto Renj∂ (Renjer, Renier, 

Rengnier, Reniger), laißk¨ vietos padeda skaitytojui, nepaΩ^stançiam epochos, jå 

geriau ^sivaizduoti, pajusti to meto Ωmoni¨ r∆pesçius. Grißkait∂ sako, jog straipsnyje 

„ießkoma nauj¨ interpretacij¨, akyliau ^siskaitoma ^ rankraßtin^ palikimå, pagaliau 

paprasçiausiai ^siklausoma ^ aplinkå, kurioje buvo raßomi tie tekstai“ (p. 15). 

Autorei pavyksta perteikti to laiko dvasiå. Galb∆t ßiek tiek keistokai nuskamba 

Grißkait∂s pasirinkto tyrin∂jimo metodo nusakymas: „Tai bus bandymas ißm∂ginti 

paties Narbuto istorijos raßymo metodå“ (p. 16). Skaitytojui gali pasirodyti, kad 

XIX amΩiaus tekst¨ tyrimo metodai visißkai nepasen´, vartotini ir ßiandienos 

mokslo tyrimuose. 

Grißkait∂s ^vadinis straipsnis – tai jos daktaro disertacija. Taçiau atsiΩvelgiant 

^ akademini¨ raßt¨ pob∆d^, ^ tai, kad tokie raßtai leidΩiami deßimtims met¨, kad 

jie tarnaus keletui kartƒ, buvo b∆tina ß^ straipsn^ kiek pertvarkyti, pirmiausia 

trumpinti. Kaip ^vadin^ straipsn^ skelbiant disertacijå, gal∂tume pasakyti, buvo 

paΩeistas tinkamumo principas. Tai, kas tikt¨ populiariam leidiniui arba atskira 

knyga leidΩiamai studijai, tas nedera akademini¨ raßt¨ tomui. Jau pirmieji sakiniai 

verçia suabejoti, ar nereik∂jo siekti didesnio objektyvumo, atsisakyti patetißk¨ 

teksto viet¨. Archeografinio pob∆dΩio tekste iß viso netur∂t¨ b∆ti toki¨ interpretacij¨: 

„milΩinißk¨ dvasini¨ ir fizini¨ j∂g¨ pareikalavusios LTI tomas“ (p. 17), 

„Tikriausiai buvo skait´s Kraßevskio mintis“ (p. 23), „tikras epistolinio Ωanro ßedevras“ 

(p. 35), „Daukantas neskub∂jo atsakyti, o Narbutas nekantravo“ (p. 36), 

„pernelyg daug sau leido“ (autor∂s pateikta tarp kabuçi¨; p. 36), „Narbuto atsakymas 

Daukantå ßiek tiek pradΩiugino, bet pasitik∂jimas ∂m∂ bl∂sti“ (p. 50). 

Kita vertus, ^vade pasigendama ne tik konkretumo, bet ir tam tikr¨ fakt¨, 

susijusi¨ su publikuojamais laißkais. PavyzdΩiui, lieka neaißku, kokiå dal^ iß Daukanto 

ißlikusi¨ laißk¨ sudaro susiraßin∂jimas su Narbutu. Neaptarta laißk¨ teksto 

istorija. Daug svarbios informacijos pasiklysta, kai daugiausia d∂mesio skiriama 

Narbuto asmenybei. 

Taçiau dΩiugu, kad vis daΩniau pasirodo anksçiau niekad neskelbt¨ sen¨j¨ 

autori¨ tekst¨ ir kad pamaΩu ^gyvendinamas vienas svarbiausi¨ nacionalin∂s lei- 

12 éÒÌÓ‚˚ ÚÂÍÒÚÓÎÓ„ËË, ÔÓ‰ appleÂ‰‡ÍˆËÂÈ 

Ç.ë.çÂ˜‡Â‚ÓÈ, åÓÒÍ‚‡: àÁ‰‡ÚÂÎ¸ÒÚ‚Ó 

ÄÍ‡‰ÂÏËË ç‡ÛÍ ëëëê, 1962, 395. 

13 çÂ˜‡Â‚‡ 1962, 149. 

14 Ûr. Simono Daukanto raßtai, Didysis lenk¨– 

lietuvi¨ kalb¨ Ωodynas 1–3, pareng∂ Giedrius 

Subaçius, Vilnius: Mokslo ir enciklopedij¨ 

leidykla, 1993–1996. 


dybos uΩdavini¨. Tam, kaip raß∂ Aleksandras Ûirgulys, reikia, jog tauta tur∂t¨ 

Ωym¨ raßytojå ar Ωym¨ veikalå, b∆t¨ pakankama archyvin∂ ir literat∆rin∂ baz∂, 

nestigt¨ dråsesni¨, toliau siekiançi¨ uΩmoj¨ ir sveikos ambicijos juos ^gyvendinti, 

susidaryt¨ tam tikras branduolys mokslini¨ paj∂g¨, b∆t¨ planingai ir nuolatos, o 

ne prießokiais leidΩiama palikimo literat∆ra, kuri ^galina s∂kmingai spr´sti tekstologines 

problemas 15 . 

Roma Bonçkut∂ 

R OMA BONÇKUTÎ Gauta 1999 m. kovo 10 d. 

Lietuvi¨ literat∆ros katedra 

Klaip∂dos universitetas 

Herkaus Manto pr. 84 

LT-5808, Klaip∂da, Lietuva 

elektroninis paßtas: senatas@rekt.ku.lt 

15 Ûr. Aleksandras Ûirgulys, Tekstologijos 

bruoΩai, Vilnius: Mokslas, 1989, 13. 





ISSN 1392–737X 

Jonas Kruopas, Rinktiniai raßtai, 

pareng∂ Stasys Keinys, Kazys Mork∆nas, Algirdas Sabaliauskas 


1998, pp. 1-555. ISBN 5–420–01440–8 

It is certainly fitting that many of the more important works of Jonas Kruopas 

be made available to the scholarly world in a single volume. The compilers have 

divided Kruopas’ works into four broad thematic categories: (I) works copied 

from scientific publications (28 items), (II) articles from periodicals about dictionaries 

and reviews of various publications which are important from the linguistic 

point of view (26 items), (III) articles about matters of language culture and 

terminology (24 items), (IV) a few articles on language history and linguists published 

in various periodicals (6 items). The bibliography (pp. 549-555) is divided 

into three sections, the first including brochures, articles and reviews and does 

include some items not reprinted here in the Selected Works. The second part of the 

bibliography includes edited publications, the Dictionary of the Lithuanian Language 

(LKÛ), terminological and other dictionaries, and the third part contains literature 

about Kruopas. Some items not pertaining to language or too ideological in content 

and articles for encyclopedias are not included. Still “J. V. Stalinas apie kalbos 

Ωodynin´ sud∂t^ ir pagrindin^ fondå” (p. 549) made it into the bibliography, but 

was not chosen for reprinting in this volume. One can easily imagine why. 

Those articles reprinted here which originally appeared in periodicals with a 

large format, e.g., Lietuvi¨ kalbotyros klausimai (LKK), Literat∆ra ir kalba (LiK), the 

Academy of Sciences Darbai (LMAD), etc. were merely reproduced by some kind 

of photographic process. For these the original pagination is retained at the bottom 

of the page, whereas a new pagination for these Selected Works is to be found 

at the top of each page. Articles originally appearing in journals with a smaller 

format, e.g., Kalbos kult∆ra, M∆s¨ kalba were reset again. 

Following the Foreword (pp. 9-10) there is a brief biography of Jonas Kruopas 

written by Algirdas Sabaliauskas. Everyone knows from Sabaliauskas’ previous 


publications such as Íimtas kalbos m^sli¨ (Vilnius: Vaga, 1970), ÛodΩiai atgyja (Vilnius: 

Vaga, 1980), Mes baltai (Kaunas: Íviesa, 1986) and many others that Sabaliauskas 

is an engaging and interesting author, usually very sympathetic to the 

persons he describes. His brief biography of Jonas Kruopas is no exception. 

Kruopas was born on the 23rd of April 1908, in the village of Sakalin∂ in the 

Taurag∂ region, and spent his early years on a farm, but during World War I his 

family was forced to evacuate to a place near Vitebsk, where he began his primary 

education (in Russian, of course). When the Russian revolution began, his family 

returned to Lithuania where he continued his primary education (this time in 

Lithuanian), then he attended a business school, next a teachers’ college and finally 

in 1928 he entered the Lithuanian University (later named after Vytautas the 

Great) which had become a center for Lithuanian studies and linguistics. He graduated 

in 1937 and in 1938 he was appointed as an assistant at the Klaip∂da Pedagogical 

Institute. When the Germans occupied the Klaip∂da region the Institute 

was moved first to Panev∂Ωys and then to Vilnius. Kruopas worked at the University 

of Vilnius beginning in 1941 and was de facto head of the Lithuanian department 

from 1945 until 1951 when he was relieved of this position, being charged 

with Marrism, bourgeois nationalism and not having studied Stalin’s works on 

linguistics. In addition, having taken advantage of the lack of bolshevik criticism 

in the Lithuanian language department and the scientific council he had defended 

a clearly “anti-scientific” work. Although persecuted by Soviet security forces, he 

was allowed to work at the Institute of Lithuanian Language. In 1952 he defended 

his candidate’s degree on the lexicon of Merkelis Petkeviçius’ 1598 Catechism. This 

was the first post-war Lithuanistic dissertation defended in Lithuania. Kruopas 

actually defended twice, because at the time of the first defense he had not taken 

account of the works of the linguistic genius Stalin and therefore his work was 

clearly “antiscientific.” 

From 1955-1960 Kruopas headed the Language history and dialectology section 

of the Institute of Lithuanian Language and Literature and from 1961 until 

his death the Dictionary section. From 1955-1964 he was assistant director of the 

Institute. 

He began his scientific work with investigations of Old Lithuanian literature. 

The fundamental part of his dissertation “1598 m. Merkelio Petkeviçiaus katekizmo 

leksika” was published in 1970 in LKK (12, 83-154; reprinted here on 

pp. 101-172), a periodical which Kruopas himself had founded. In this work Kruopas 

notes that compared to Daukßa’s 1595 Catechism the lexicon of Petkeviçius’ 

1598 Catechism is a big step backward. Thus, for example, Daukßa used such terms 

as Vießpats Dievas ‘Lord God,’ Merga Marija ‘Virgin Mary,’ pasaulis ‘world,’ nuod∂m∂ 

‘sin,’ kançia ‘suffering,’ etc. whereas for the same concepts Petkeviçius used 

respectively the Slavisms Ponas, Pana, svietas, griekas, m∆ka. Dialect words include 

atpentui ‘v∂l, atgal; again, back,’ girklas ‘g∂rimas, g∂ralas; drink,’ keltuva ‘gyvulys, 

galvijas; animal, live-stock.’ 

209 Jonas Kruopas, 

Rinktiniai raßtai

In his article “Ûodynin∂s slavyb∂s M. MaΩvydo raßt¨ kalboje” (original in Senoji 

lietuvißka knyga, Kaunas: Valstybin∂ enciklopedij¨, Ωodyn¨ ir mokslo literat∆ros 

leidykla, 1947, 217-256; reprinted here on pp. 28-67), Kruopas noted that 

Pranas SkardΩius’ dissertation Die slavischen Lehnwörter im Altlitauischen (TÛ 7, 

1931, 14-129) had missed some Slavisms in MaΩvydas works, e.g., izopas ‘hyssop,’ 

pak∆ta ‘penance,’ Ωelotojis ‘zealot,’ kaplanas ‘pastor,’ priprovyti ‘to prepare.’ Differently 

from SkardΩius, Kruopas gives also a list of loan translations from Slavic, 

e.g., ^statyti for ^kurti ‘to establish,’ ißpildyti for ^vykdyti ‘to accomplish,’ lieΩuvis for 

kalba ‘language,’ etc. To a contemporary reader it may seem odd that SkardΩius’ 

name is never mentioned, but in those times it required courage even to say that 

SkardΩius’ work was the most recent and best investigation of Slavic borrowings. 

Although in general there are no omissions in the publications, in a few cases the 

clichéd praises of the then existing Soviet government and ritual bows to the 

Communist party are said to be omitted. Nevertheless it has been impossible to 

extirpate all the ghosts of the past. Thus, in this article (p. 29) we read (I translate): 

“With the advent of the Soviet era in Lithuania our language has become enriched 

with words of the new order, e.g., bolßevikas, leninizmas, kolchozas, stachanovininkas, 

etc.” (Unfortunately the latter words need no English translation.) One can only 

speculate how much such a sentence might have annoyed the spirit of its deceased 

author. 

In his study of the language of Mikalojus Daukßa’s Catechism, (“Leksiniai paralelizmai 

Daukßos katekizmo [1595] kalboje,” LKK 3, 1960, 223-255; reprinted here 

on pp. 238-270) Kruopas calls attention to the fact that in his attempt to create a 

rich, varied, pure literary language comprehensible to the people as a whole, 

Daukßa frequently gave parallel words, thus aklatis ‘blindness’—aklyst∂, atΩvilgis 

‘regard, respect, point of view’—atvyzdis, gyvata ‘life’—gyvenimas, nert∂ti ‘to be 

angry’—r∆stauti. Daukßa created many neologisms, some of which have become 

part of today’s standard language, e.g., abejojimas ‘doubting, doubt,’ ^kv∂pimas 

‘inspiration,’ nusiΩeminimas ‘humiliation, humility,’ privalomas ‘compulsory, obligatory,’ 

pasmerkimas ‘condemnation,’ supratimas ‘understanding, intelligence.’ 

Kruopas also put a great deal of effort into the publication of important Old 

Lithuanian texts. He was instrumental in editing and publishing Pirmoji lietuvißka 

knyga (1947), a compendium containing MaΩvydas’ Catechism published on its 

400th anniversary. In fact, the first selection in these Selected Works (pp. 24-27) is 

from this 1947 book. Similarly Kruopas directed the group of linguists who published 

Pirmoji lietuvi¨ kalbos gramatika “The First Lithuanian Grammar” containing 

photocopies of the original of Daniel Klein’s Grammatica Litvanica (1653) and of his 

Compendium Litvanico-Germanicum (1654) with Lithuanian translations of both of 

them and broad commentaries by Tamara Buch and Jonas Palionis. 

Kruopas also published Simonas Daukantas’ manuscript written in Polish in 

which the latter discusses the linguistic peculiarities of Laurynas Ivinskis’ calendars 

(“S. Daukanto pastabos d∂l L. Ivinskio kalendori¨, arba metskaitli¨, kalbos,” 


LiK 3, 1958, 477-491; reprinted here on pp. 177-192). Along with the original manuscript 

Kruopas prepared a Lithuanian translation and a rather complete commentary. 

For the foreign reader at least a comment on the following lapsus might 

have been helpful. For example, we read (p. 189): Ûemaiçi¨ ßnektose -o- ir -∂kamien¨ 

vns. kilmininko ir dgs. kilmininko ßakninio kirçiavimo formos sutampa “In 

Samogitian dialects the genitive singular and the genitive plural stem-stressed 

forms coincide.” At first glance this seemed to me to be an exciting new fact 

uniting Lithuanian with Hittite where genitive singular and genitive plural do 

indeed sometimes coincide. Actually, however, the immediately following examples, 

viz., rankas ‘hand’ gen. sg., ßakes ‘fork’ gen. sg. and rankas nom. pl., ßakes 

nom. pl., correct the oversight in the text. In reality the footnote refers to Daukantas’ 

proposals for writing the genitive singular and nominative plural forms 

differently in order to ensure understanding of the difference in function. Sometimes 

Daukantas’ etymologies were quite fanciful. For example, he called the 

ßvedai ‘Swedes’ Ωuv∂dai ‘(literally) fish-eaters’ (< Ωuvis ‘fish’ and ∂sti ‘to eat’), 

since the Swedes supported themselves by fishing in summer and winter and 

ate fish (191, fn. 32). 

For fifteen years Kruopas headed the most important Lithuanistic work of this 

century, the Lithuanian Academy Dictionary (LKÛ), during which time the new 

volumes VI-X were prepared for publication and new versions of volumes I and 

II were written. He was also the chief editor of the one-volume explanatory dictionary 

Dabartin∂s lietuvi¨ kalbos Ωodynas (DLKÛ 1 ) published in Vilnius in 1954. An 

expanded and corrected version was published in 1972 (DLKÛ 2 ) and this formed 

the basis for the explanatory dictionary published in 1993 (DLKÛ 3 ; with Stasys 

Keinys as chief editor). 

According to Sabaliauskas (p. 19) as a result of Kruopas’ practical work as a 

lexicographer, early on he became interested in the history of Lithuanian lexicography, 

and if it had not been for his untimely death he would probably have 

produced an exhaustive history of Lithuanian lexicography. His work on Simonas 

Daukantas may be the most important in this area. Thus Kruopas concluded that 

the composition of Daukantas’ Large Polish-Lithuanian Dictionary (Didysis lenk¨– 

lietuvi¨ kalb¨ Ωodynas) is rich and varied and that it would be well to pay more 

attention to it in the investigation of the Lithuanian lexicon and in the production 

of various dictionaries. This lacuna was filled when in the years 1993-96 Daukantas’ 

Didysis lenk¨–lietuvi¨ kalb¨ Ωodynas was published in three volumes. Giedrius 

Subaçius, who had prepared the volumes for publication, defended his dissertation 

on this topic, where he had occasion to refine some of Kruopas’ assertions. 

Kruopas showed that the ascription of the manuscript Lithuanian-Polish dictionary 

to Mikalojus Akelaitis must be wrong, since Akelaitis was a Western High 

Lithuanian, whereas the dictionary’s author must have been an Easterner 

(“M. Akelaitis leksikografas,” LKK 12, 1970, 155-177; reprinted here on pp. 312- 

334). Kruopas was also the first one to discuss exhaustively the lexicographic 


Rinktiniai raßtai

work of Dominykas Sutkeviçius (“D. Sutkeviçiaus leksikografiniai darbai,” LKK 8, 

1966, 217-223; reprinted here on pp. 287-223). Kruopas was co-author (with Julius 

B∆t∂nas) of a small book about the famous Lithuanian linguist Kazimieras B∆ga. 

One of Kruopas’ specialties was Lithuanian scientific terminology and he worked 

on a number of specialized terminological dictionaries. He headed the Terminology 

commission (founded in 1952) of the Institute of Lithuanian Language and 

Literature and from 1971 until his death he was vice-president of the Terminology 

council of the Lithuanian Academy of Sciences. 

Even as a student Kruopas had published articles devoted to Lithuanian language 

culture and as early as 1935 had pointed out that (Lithuanian) society 

should pay more respect to and more highly value its language (“Kalbos ugdymas 

ir m∆s¨ visuomen∂,” Gimtoji kalba 7, 1935, 97-99; reprinted here on pp. 491-493). 

In Soviet times, although forced to pay homage to the reality of the day, Kruopas 

had the courage to write that in the bourgeois epoch the use of the Lithuanian 

language was increased and the orthographic, grammatical and lexical norms 

were strengthened (“Dabartin∂s lietuvi¨ kalbos vystymosi tyrin∂jimas,” LKK 6, 

1963, 21-30; reprinted here on pp. 407-416). This article was particularly interesting 

for me, since it contains an example of the correction of Ωmogaus ißnaudojimas 

Ωmogumi ‘exploitation of man by man’ (an obvious calque of Russian ˝ÍÒÔÎÛ‡Ú‡- 

ˆËfl ˜ÂÎÓ‚ÂÍ‡ ˜ÂÎÓ‚ÂÍÓÏ with an instrumental agent) to Ωmogaus ißnaudojimas Ωmogaus 

with both an objective and agentive genitive in the same sequence. The Lithuanian 

construction with a genitive of agent is, in spite of its apparent awkwardness, 

certainly older than its Russian counterpart with an instrumental of agent. 

It seems that with all their morphological impedimenta the Indo-European languages 

should have been able to avoid the confusion of a genitive case which 

could express either the subject or the object of a verbal noun. But, unfortunately, 

this confusion is not only in Lithuanian, but also in Latin (where, e.g., metus 

hostium (gen. pl.) ‘fear of the enemies’ can mean either the fear which the enemies 

inspire or that which the enemies experience), Greek (where phóbos 

polemí_n ‘fear of the enemies’ is similarly ambiguous), and even in modern English 

where the interpretation of such a sequence as ‘this man’s exploitation’ will 

depend on further contextual considerations, e.g. “this man’s exploitation by the 

capitalists (communists) is deplorable” or “this man’s exploitation of natural 

resources is deplorable.” 

A problem with the interpretation of the genitive comes up again in an article 

(“D∂l kai kuri¨ literat∆rin∂s kalbos taisym¨,” Tiesa, 1958 01 14; reprinted here on 

pp. 510-515) co-authored by Jonas Kruopas, Kazys Ulvydas and Juozas ÛiugΩda 

who discuss, among other things, Balçikonis’ comments on the use of adjectives 

with the suffix -ißkas, where it is a question of whether the ascribed vs. inherent 

value of an adjective is intended. Thus Kruopas et al. write that vokißkieji grobikai 

‘German plunderers’ is perfectly correct, because it would denote only those Germans 

who happened to be plunderers, whereas grobikai vokieçiai ‘German plun- 


derers’ would imply that Germans were inherently plunderers. On the other hand 

the expression vokieçi¨ (gen. pl.) grobikai is ambiguous in that vokieçi¨ ‘German’ 

might function as a descriptor or it might be interpreted as the object of plundering, 

in which case the sequence could be interpreted as ‘plunderers of Germans.’ 

The authors write also that one can imagine that the sequence of preposition 

plus case will eventually replace the simple case usage, e.g., tris kartus dienoje 

‘three times a day’ will be replaced by tris kartus per dienå, atsisakyti ko ‘to renounce 

something’ will be replaced by atsisakyti nuo ko, etc. This again seems to 

be a recurring feature in the development of the Indo-European languages. Note, 

for example, the replacement of Latin ¤re Romam ‘to go to Rome’ by ¤re ad Romam 

in the daughter languages. 

One appreciates not only Kruopas’ vast contribution to Lithuanian linguistics, 

but also his human qualities as a pedagogue, always ready to extend a helping 

hand to young students. Sabaliauskas quotes (p. 22) the distinguished academician 

Zigmas Zinkeviçius (recently, quite without reason in my view, dismissed 

from his post as minister of education) who wrote that Jonas Kruopas and Eugenijus 

Meßkauskas (dean of the faculty) were like real fathers to him, following his 

first scientific steps and supporting him in those difficult times. I met Kruopas 

when I first visited Lithuania in 1968 and I remember that at lunch somehow or 

other some political question arose (I should have kept silent) and he became 

visibly nervous. Unfortunately it is now too late for me to apologize for any 

discomfort I may have caused him. 

On reading Kruopas’ article about Juozas Miliauskis’ (Miglovara’s) lexicographic 

works (“J. Miliauskio [Miglovaros] leksikografiniai darbai, [1. Kalbin∂s pa- 

Ωi∆ros ir lenk¨–lietuvi¨ kalb¨ Ωodyn∂liai],” LMAD 3[48], A serija, 1974, 139-151; 

reprinted here on pp. 358-370) I noticed that Miliauskis had written that that 

system of writing is best which has the fewest diacritical marks, thus he proposed 

to write as , as , as , etc. One almost wishes that his 

proposals had been accepted, if one tries to write e-mail in Lithuanian. Perhaps 

it would be a good idea for someone to develop a special Lithuanian e-mail 

orthography which uses only those Latin characters available on an ordinary Latin 

alphabet keyboard which is essentially designed only for English. 

Between pages 16 and 17 of the printed text there are eight pages of black and 

white photographs commemorating various important events in Jonas Kruopas’ 

and his family’s life: his parents’ wedding photograph; a ceremony in honor of 

the famous Latvian linguist, J‡nis Endzel¤ns; Kruopas with his daughter Laimut∂; 

the staff of the Institute of Lithuanian Language and Literature with Antanas 

Salys, etc. These are interesting pictures, rendering Kruopas more human to those 

who, perhaps, never saw him in person. 

The last article in the book is the obituary of one of Kruopas’ first mentors, 

Napalys Grigas. Kruopas writes that the former was a linguist of the older gen- 


Rinktiniai raßtai

eration, who, having imbibed the spirit of the Lithuanian language, will remain in 

the hearts of the friends who knew him, as one characterized by modesty, simplicity 

and sincerity. From the accounts of his students it seems that one could probably 

say much the same about Kruopas himself. 

William R. Schmalstieg 

W ILLIAM R. SCHMALSTIEG Gauta 1999 m. vasario 22 d. 

Department of Germanic and Slavic Languages 

The Pennsylvania State University 

311 Burrowes Building 

University Park, PA 16802-6203, U.S.A. 

elektroninis paßtas: wxs1@psu.edu 



ISSN 1392–737X 

Vilius Gaigalaitis, Atsiminimai, 

sudarytoja ir vyriausioji redaktor∂ Audron∂ Kaukien∂ 

Klaip∂da: MaΩosios Lietuvos fondas, Klaip∂dos universiteto leidykla, 

1998, 531 p. ISBN 9986–505–77–1 

1999-¨j¨ pradΩioje skaitytojå pasiek∂ Viliaus Gaigalaiçio Atsiminimai. Íi knyga 

sudomino ne tik tod∂l, kad Gaigalaitis retokai minimas kit¨ MaΩosios Lietuvos 

gyventoj¨ atsiminimuose ir apie ß^ Ωym¨ XIX amΩiaus pabaigos ir XX amΩiaus 

pradΩios kult∆ros bei politikos veik∂jå iki ßiol nedaug buvo galima suΩinoti. Audron∂s 

Kaukien∂s sudaryti ir redaguoti Atsiminimai parengti diplomatiniu b∆du, 

stengiantis ißlaikyti autentißkå publikuojamo originalo tekstå, tod∂l pasirod∂ svarbu 

^vertinti publikacijos principus bei j¨ taikymo metodikå. 

Memuaristika, matyt, gimsta ne tik iß didaktini¨ paskat¨, bet ir norint pasiteisinti. 

Raßtijos istorija rodo, kad atsiminimus gana daΩnai raßo valstyb∂s veik∂jai. 

Politiko kelias sud∂tingas, neretai verçiantis prießtarauti sau paçiam, daryti ir nepopuliari¨ 

tuo metu sprendim¨. Politikai, manydami anksçiau lik´ neteisingai 

suprasti, atsiminimuose tarsi bando sau ir kitiems pasiaißkinti. Panaßios mintys 

kyla skaitant Gaigalaiçio atsiminimus. Èsitrauk´s ^ MaΩosios Lietuvos prijungimo 

prie DidΩiosios Lietuvos veiklå, jis netrukus tapo nesuprastas ir vienißas, nuo jo 

tuomet „nusigr´Ω∂ artimi Ωmon∂s, buv´ mokiniai“ (p. 499). 1941–1944 metais, jau 

gyvendamas Vokietijoje, Gaigalaitis paband∂ atkurti nelengvå savo gyvenimå pagal 

viså laikå raßytus dienoraßçius. J¨ stilius labiau primena plat¨ iß b∆tinyb∂s 

suraßytå protokolå, o ne iß malonumo raßyti kilus^ vaizdingå pasakojimå, supintå 

su istorijos faktais. Tik pirmoje Atsiminim¨ dalyje, kur raßoma apie vaikyst´, t∂vißk´, 

jaunyst∂s metus, kartais galima pajusti ir kaimo pasakotojo stilistikå. 

Kita vertus, Gaigalaiçio atsiminim¨ stiliui ^takos gal∂jo tur∂ti ir tai, kad tekstas 

liko neuΩbaigtas, kad, sakyçiau, mus pasiek∂ tik smulkus viso sumanymo planas, 

o ne galutinis k∆rinys. Be to, kaip Gaigalaitis pats raß∂, nemok∂jimas graΩbyliauti 

gal∂jo b∆ti paveld∂tas iß t∂vo, kuris „menkai pasakodavo“ (p. 10). Perskait´s tik 

215 Vilius Gaigalaitis, Atsiminimai

keletå puslapi¨, pajunti labai rimtai autoriaus fiksuojamå praeit^, kurioje tarsi 

neb∆t¨ buv´ pakankamai linksm¨ ^vyki¨, jaunatvißk¨ neproting¨ poelgi¨. Nors 

prisimenama, kad „dvasißkas stovis teologijos student¨ nebuvo visad pagirtinas, 

neretas kas nuklysdavo ant nedoryb∂s keli¨“ (p. 30). Tai leidΩia sp∂ti ankstyvå jo 

brandå, nenorå „laikå veltui praleisti“ (p. 33). 

Vis d∂lto ißlaikytas autentißkas tekstas daΩnai pamalonina skaitytojå retesne 

tarmybe. Labai ßiltai skamba tos teksto vietos, kur kalbama apie vaikyst´: “Tuom 

tarpu aß jau taipgi buvau kelis metus ßioje varg¨ dauboje gyven´s. Nesir∆pinau 

apie niekå kitå, kaip tik kad gauçiau savo pienukå ir laikyçiaus kokiå nors zabovå. 

Vesdavosi mane kartais ir ^ sveçius, taip kartå ^ Vilkyßkius pas avynå, kur radau 

ir nemaΩ vaik¨, kuriems miel b∆davo mane nainioti. Kad namieje kartais t∂v¨ 

neb∆davo, tai man atsikerßydavo sesut∂ arba broleliai ir erzindavo mane. Aß Ωinoma 

tverdavau tuojaus prie savo ginklo ir prad∂davau garsiai çerkßti“ (p. 17). 

Atsiminimuose randame daug ^domi¨ liudijim¨ apie naujai besiklostançius santykius 

tarp MaΩosios ir DidΩiosios Lietuvos: „Klaip∂dos Kraßtui prisid∂jus prie 

Lietuvos visgi santykiai tarp abiej¨ buvo neperartimiausi. Klaip∂dieçiai per maΩai 

tepaΩ^sta lietuvius, o anie v∂l nededa did^ svarbumå sueiti su ßiais ^ artimå paΩint^. 

Keletas ekskursij¨ vasaromis ßen bei ten, ir viskas. [...] Pasekm∂s visgi tokios, 

kad mes neΩinome, kas Kaune, o anie, kas pas mus d∂stos [...]. Kai kurie m∆s¨ 

lietuviai valdininkai, tur∂j´ po pranc∆z¨ valdΩia ^Ωymias tarnybas, yra degraduoti 

ir gr∂Ωia dantis prieß Lietuvos vyriausyb´. Beveik jokio klaip∂dieçio nerasi svarbioje 

^takingoje vietoje“ (p. 237). 

Domo Kauno ΩodΩiais, „sprendΩiant iß ißlikusi¨ tekst¨, V. Gaigalaitis buvo uΩsimoj´s 

paraßyti didel^ memuarin^ veikalå“ (p. 484). Iß jo rankraßtini¨ fragment¨ 

ir sudaryta didel∂, 531 puslapio atsiminim¨ knyga, su nuotraukomis, priedais 

(p. 339–480), Kaukien∂s ^vadiniu (p. 5–8) ir biografijå bei asmenyb´ nagrin∂jançiais 

Domo Kauno (p. 481–515) ir Alberto Jußkos (p. 516–520) straipsniais. Knygos 

vert´ didina ne tik tai, kad publikuojamas sunkiai prieinamas rankraßtis, bet ir tai, 

kad tai yra pirmas XX amΩiaus pirmojoje pus∂je MaΩosios Lietuvos atstovo ißeivijoje 

raßytas, o dabar diplomatißkai parengtas tekstas. Skaitytojui ßiå knygå bus 

nesunku skaityti, nes Gaigalaiçio tekste esançios tarmyb∂s bei kiti nuo m∆s¨ dabartin∂s 

bendrin∂s kalbos besiskiriantys elementai yra arba lengvai suvokiami iß 

konteksto, arba suΩinomi retesni¨ ΩodΩi¨ Ωodyn∂lyje (p. 339–416). 

Publikuojamå Gaigalaiçio k∆rybin^ palikimå sudaro patys atsiminimai ir dienoraßtis. 

Sekdamas memuaristikos Ωanro tradicija, savo pasakojimå jis pradeda 

nuo k∆dikyst∂s, apraßo kilm´, t∂velius, gimtin´... Kadangi knyga rengta iß neuΩbaigto, 

nesutvarkyto maßinraßçio, pareng∂ja savo nuoΩi∆ra atsiminim¨ tekstå suskirst∂ 

^ dvi dalis: „autobiografin´ (‘Gyvenimo patyrimai’) ir tematin´ (‘Darbuot∂ 

ir siekiai’)“ (p. 5). Íitaip skaitytojas ißtraukiamas iß maßinraßtyje buvusio chaoso, 

taçiau jau nebegali spr´sti apie originalaus Gaigalaiçio teksto strukt∆rå. Gaila, kad 

ir pratarm∂je neatsispindi tikslesnis leid∂jus pasiekusio maßinraßçio vaizdas. Tepasakoma, 

kad „Turimas ‘Atsiminim¨’ tekstas sud∂liotas gana stichißkai. Jame 


yra chronologini¨ ßokin∂jim¨, asmeninio gyvenimo dalykai neatskirti nuo tematini¨. 

Turinys ne visai atitinka pat^ tekstå, antraßçi¨ formuluot∂s ne visur atspindi 

skyriaus turin^“ (p. 5). Vadinasi, pats atsiminim¨ autorius n∂ra atskyr´s asmeninio 

gyvenimo nuo visuomeninio, tad ar vert∂jo tai daryti reng∂jams? Kaunas 

jau po atsiminim¨ einançiame skyriuje „Gyvenimas vardan tik∂jimo ir lietuvyb∂s. 

Viliaus Gaigalaiçio b∆ties Ωenklai“ teksto strukt∆rå apraßo plaçiau: „Atsiminimai 

turi 293 puslapius, kuri¨ kiekviename yra vidutinißkai po 35 eilutes. Taigi 

jie sudaryt¨ gana nemaΩå 16 autorini¨ lank¨ knygå. Taçiau problema yra ta, kad 

rißlaus, nuosekliai temomis d∂stomo teksto t∂ra tik 150 puslapi¨. Kitå dal^ sudaro 

atskirai uΩraßyti atsiminim¨ epizodai ir netgi padrikos smulkios faktini¨ 

duomen¨ pabiros bei pastabos, kurios perraßytos maßin∂le, matyt, iß paties autoriaus 

parengt¨ ^vairi¨ lap¨, nepaisant pasakojimo logikos ir ^vyki¨ chronologijos“ 

(p. 484). 

Kyla klausimas, ar nebuvo galima nieko nekeisti, ißlaikyti antraßtes bent t¨ 

150 puslapi¨, kurie maßinraßtyje sudaro rißl¨ tekstå. Dabar lieka neaißku, kod∂l 

elgiamasi taip nenuosekliai: tekstas dedamas autentißkas, t. y. beveik neredaguojamas, 

taçiau antraßt∂s ir teksto strukt∆ra keiçiama. Pasiremiant uΩraß¨, juodraßçi¨ 

publikavimo tradicija, buvo galima nebijoti sud∂ti ir nerißl¨ tekstå, kuriame 

pilna pasikartojim¨, – taip, kaip padaryta rengiant dienoraßçio rankraßt^. 

Tada skaitytojas ir tyrin∂tojas tur∂t¨ tikrai autentißkå tekstå, kuris atspind∂t¨ 

autoriaus minties vingius, prioritetus. Dabar sunku suprasti, ^ kokio leidinio 

tipå pretenduojama: didesn˙s teksto dalies strukt∆ra pakeista, pakeisti ir skyri¨ 

pavadinimai, taçiau publikuojama diplomatiniu b∆du. Bandoma ißlaviruoti tarp 

mokslinio ir populiaraus leidinio? 

Íis leidinys ißsiskiria ir tuo, kad Atsiminim¨ parengimo metodai aptariami pratarm∂je. 

Kauno biografin∂ studija pateikiama gale, po Ωodyn∂lio. Çia dar yra ir 

Jußkos straipsnis „Laikas n∂ra visagalis“, paryßkinantis Gaigalaiçio asmenyb´, jo 

^takå Klaip∂dos kraßto Ωmon∂ms. 

Didesn´ knygos dal^ sudaro atsiminimai (skyrius taip ir pavadintas – „Atsiminimai“). 

Jie parengti iß neΩinia kieno raßomåja maßin∂le perraßyto teksto kopijos 

(atßviesto maßinraßçio), o dienoraßtis – iß atßviesto autografo. Ir pratarm∂je, ir 

Kauno straipsnyje nurodoma, kad abiej¨ tekst¨ originalai (vieno maßinraßtinis, 

kito rankraßtinis) yra neΩinomi. Leid∂jams buvo „prieinamas maßinraßtinis nuoraßas, 

kur^ iß V. Gaigalaiçio ^p∂dini¨ Vokietijoje par∆pino A. Hermannas“ (p. 484). 

Taçiau Gaigalaiçio atsiminimai buvo daug kart¨ publikuoti (p. 485). Dal^ jo atsiminim¨ 

buvo pareng´s ir 1986–1988 metais m∂nraßtyje Lietuvos paj∆ris paskelb´s 

Ansas Lymantas. Kaunas nurodo, kad Lymantas juos nusiraß´s apie 1950 metus iß 

pluoßto såsiuvini¨, kuri¨ likimo publikacijos metu jau neΩinoj´s (p. 485; sic!). Gali 

b∆ti, kad Lymantas tur∂jo originalå. Vadinasi, Kaukien∂s turimas kopijas buvo 

galima palyginti su min∂tomis Lietuvos paj∆rio publikacijomis, kurios, nors ir redaguotos, 

leist¨ visus abiejuose tekstuose esançius sutapimus priskirti Gaigalai- 


çiui. Tekstologai reikalauja pirma atkurti teksto istorijå, o tik paskui publikuoti 

rankraßt^1. Kol n∂ra atkurta teksto istorija, kyla abejoni¨ ir d∂l kai kuri¨ komentuojam¨ 

viet¨, pavyzdΩiui: karetå [karietå?] 26; Íernius [Íernus] 28 (plg. M. Íernus 

127, 225); gyvenimu [gyvenimo], bet tame pat puslapyje paliekama su DidΩiosios 

Lietuvos inteligencijos nariais ir j¨ gyvenimo vis arçiau susipaΩinau 28; glud∂ [glud∂jo?] 

31, bet neredaguojama tap∂ ‘tapo’ 32. 

Kita vertus, ir kopij¨ kokyb∂ nebuvo itin gera. Rengiant knygå iß nepakankamai 

kokybißkai nukopijuoto teksto, liko keliolika neperskaityt¨ viet¨. Tokiais 

atvejais neatßviestos vietos paΩym∂tos daugtaßkiais – Ωodis ar jo dalis, eilut∂ ar 

net kelios eilut∂s. Pareng∂ja nepabr∂Ω∂, kad asmuo (inicialai G. L.), kuris turb∆t 

atßviet∂ dienoraßçio autografå, neryßkiai nukopijuotas ar ir visai nematomas teksto 

vietas pats priraß∂ juodu tußinuku. Knygoje tokios vietos pateikiamos nepaaißkintos, 

pavyzdΩiui: „[paraßt∂je prieraßas, papildantis paskutin´ kopijos eilut´: Cia 

Ûe [?] iß karo d∂kavoja uΩ ‘Pagalba’, tai brangus sveikinimai, duoda stiprumo ir kantrumo 

G. L.]“ (p. 264). Skaitytojas niekaip nesupras prieraßo kilm∂s ir pob∆dΩio, juolab 

inicial¨ G. L. Juk panaßiai komentuojami ir paties Gaigalaiçio prieraßai: „[paraßt∂je: 

Naglo kalnas Su bolßevikais]“ (p. 282); „[paraßt∂je: Atgal su ReiØiu ^ Kaunå]“ 

(p. 282). Manytume, kad panaßi¨ dviprasmybi¨ buvo galima ißvengti pratarm∂je 

plaçiai apraßius kopij¨ kilm´, suregistravus visas blogai nukopijuotas vietas. Tada 

galb∆t neb∆t¨ praslyd´s ir ^ knygå b∆t¨ patek´s dar vienas kopijuotojo (?) priraßytas 

papildymas iß vieno G. L., plg. (pusjuodis ßriftas çia ir toliau mano – R. B.): 

rankraßtyje 

nusiskund±ia d∂l lietuvi¨ vad¨, 

kad jie su vok. iß vieno G. L. (p. 12) 

1 Tendencija pirma publikuoti rankraßt^, o po 

to atkurti jo istorijå, laikoma nevykusia, 

Ωr. ÑÏËÚappleËÈ ëÂapple„ÂÂ‚Ë˜ ãËı‡˜Â‚, íÂÍÒÚÓknygoje 

nusiskund±ia d∂l lietuvi¨ vad¨, 

kad jie suvok... (p. 265) 

Ilgas tekstas ir l∂ß¨ stygius l∂m∂ tai, jog buvo atsisakyta ne tik dalykini¨, 

istorini¨, bet ir tekstologini¨ komentar¨. Iß dalies tekstologo komentarå atstoja ^ 

tekstå tarp lauΩtini¨ skliaust¨ ^terpiami paaißkinimai. Pareng∂ja raßo, kad siek∂ 

ißlaikyti teksto kalbos, raßybos autentißkumå, bet tais∂ „neabejotinas korekt∆ros 

klaidas ar apsirikimus, atsiradusius blogai perskaiçius rankraßt^ spausdinant j^ 

maßin∂le. Visais atvejais greta lauΩtiniuose skliaustuose pateikiama ir buvusioji 

forma, pavyzdΩiui: albumas [labumas]. Taisoma ir tuomet, jei originalo formå galima 

suvokti dviprasmißkai. Jei taisymas kelia abejoni¨, tekste paliekama originalo 

forma, taçiau greta lauΩtiniuose skliaustuose su klaustuku nurodoma ir sp∂jamoji 

forma, pvz., vislab buvo ißpustyta [ißp∆styta?] ir d∂l senatv∂s sulyginta“ (p. 6). Taçiau 

kadangi maßinraßçio genez∂ ir rankraßçio ypatumai pratarm∂je smulkiau neapraßyti, 

sunku spr´sti, kas laikoma tekstiniais rankraßçio elementais (t. y. kurie elementai 

susij´ su kalba ir raßyba), o kas – netekstiniais. 

ÎÓ„Ëfl. ç‡ Ï‡ÚÂappleË‡ÎÂ appleÛÒÒÍÓÈ ÎËÚÂapple‡ÚÛapple˚ 

ï–ïVII ‚ÂÍÓ‚, ãÂÌËÌ„apple‡‰: ç‡ÛÍ‡, 1983, 26. 


Neatk∆rus teksto istorijos, ne tik lieka neaißkus teksto santykis su kitais m∆s¨ 

dienas pasiekusiais Gaigalaiçio archyvo dokumentais, bet nesuprantama, kod∂l 

kai kas pareng∂jos keista (redaguota), bet lauΩtiniuose skliaustuose nepaaißkinta, 

pvz.: 

maßinraßtyje 

Gerybe (p. 15) 

mums (p. 22) 

MaΩisios (p. 19) 

pas Mauderode (p. 19) 

Jims (p. 24) 

rankraßtyje 

Draugija (p. 1) 

norejo (p. 2) 

Kanzleris (p. 6) 

Íventådien^ (p. 14) 

Ligonin∂s (p. 16) 

Konferencija (p. 17) 

Katgism¨ (p. 20) 

knygoje 

Geryb∂ (p. 21) 

mus (p. 23) 

MaΩosios (p. 25) 

pas Mauderod´ (p. 26) 

Jis (p. 30) 

knygoje 

draugija (p. 258) 

nor∂jo (p. 259) 

kanzleris (p. 261) 

Íventadien^ (p. 266) 

ligonin∂s (p. 268) 

konferencija (p. 269) 

katgism¨ (p. 270) 

Spausdinant tekstå diplomatiniu b∆du, ypaç kai rankraßtis sunkiai prieinamas 

ir skaitytojas knygos teksto negal∂s su juo palyginti, paçios pavojingiausios klaidos 

yra neteisingai suprastas rankraßtis. Atsiminimuose daugiausia klaid¨ ir liko 

toje teksto dalyje, kuri publikuota iß rankraßçio, o ne iß maßinraßçio kopijos. Palyginus 

Kaukien∂s turimå rankraßçio kopijå su knygos tekstu paaißk∂jo, kad per 

maΩai d∂mesio kreipta raßytojo braiΩo ypatumams. Kad tyrin∂tojams nekilt¨ abejoni¨, 

braiΩo niuansus vert∂jo apraßyti pratarm∂je ar teksto komentaruose. Der∂jo 

pamin∂ti, kad Gaigalaitis panaßiai raßo raides ir , ir , ir , 

ir , ir , ne visada virß raidΩi¨ uΩdeda diakritinius Ωenklus ir kt. 

D∂l tokio pob∆dΩio neatidos atsirado nemaΩa netikslum¨: 

rankraßtyje 

Molkenkur (p. 1) 

24 b (p. 2) 

Katechisation (p. 3) 

Kalanke (p. 3; plg. p. 9) 

zckgesandt (p. 7) [trumpinta zurück] 

ji (p. 8) [ be taßkelio] 

Beck, (p. 11) 

1 h (p. 11) 

Dowgind (p. 13) 

atvyko (p. 15) 

Libauer (p. 15) 

knygoje 

Molkerkur (p. 258) 

246 (p. 258) 

Rateihisation (p. 259) 

Ralanke (p. 259; plg. p. 263) 

zukgesandt (p. 262) 

jo (p. 262) 

Bezirk (p. 264) 

1 4 [?] (p. 264) 

Dowgondt (p. 265) 

atvyks (p. 267) 

Litauer (p. 267) 


Æilius (p. 16) 

Borchert (p. 24) 

Resƒeleit (p. 28) 

ißrinktas (p. 34) 

exercieravo (p. 42) 

Zilius (p. 268) 

Borhert (p. 271) 

Resƒdeit (p. 275) 

ißrinkta (p. 277) 

exerrieravo (p. 280) 

Klaidos rodo, kad didelis rankraßtis nuvargina pareng∂jå, tod∂l vietomis nebesiekiama 

suprasti teksto visumos, bandoma atkurti atskirus Ωenklus. Rengiant 

rankraßt^ spaudai ypaç pavojinga nesistengti suprasti teksto prasm∂s, o elgtis su 

juo mechanißkai 2 . Juk kai kuriose vietose, kur paliktos klaidos, paprastai paΩeista 

logika ir tekstas tap´s beprasmis. PavyzdΩiui (kursyvas – R. B.): „Lietuvi¨ Globos 

Draugija Vilniuje ^steigta Blagovießçenskaja 246“ (p. 258; ar to meto Vilniuje buvo 

toki¨ ilg¨ gatvi¨ su tokiais dideliais numeriais?!); „Gastpredigt u. Rateihisation in 

Coadjuthen [...]“ (p. 259); „Herzog zu Sachsen. Staatsminister v. Vitztum u. Eicstadt(?), 

Bezirk Seydewitƒ“ (p. 264). 

Nuovargiui pasiduota ir kitose teksto vietose: 

rankraßtyje 

Hospiz (p. 1) 

sargalinga (p. 1) 

Kriegsgefangene (p. 2) 

Juli (p. 2) 

Wehrverein (p. 3) 

Strantz (p. 3) 

Konfirmanden. (p. 5) 

Urlauberzug benutƒen (p. 5) 

Empfangsabende (p. 6) 

mitgewikt (p. 7) 

Wladislawowo (p. 9) 

Cierpinskas (p. 12) 

Íventådien^ (p. 14) 

Eydtkunen (p. 19) 

teisingumo (p. 26) 

Josefi (p. 28) 

ißrinktas (p. 34) 

23.7 (p. 36) 

Valst. Prezidentui (p. 36) 

Schulenburg (p. 38) 

SA–vyrai (p. 42) 

SS–vyrai, (p. 42) 

Stiklorum (p. 43) 

knygoje 

Hospitz (p. 258) 

sergalinga (p. 258) 

Krieggefangene (p. 259) 

Junli (p. 259) 

Verein (p. 259) 

Stranz (p. 259) 

Konfirmanten (p. 260) 

Urlauberzugabenutzen (p. 261) 

Empfagsabende (p. 261) 

mitgewirkt (p. 262) 

Wladidlawowo (p. 263) 

Cierkinskas (p. 265) 

Íventadien^ (p. 266) 

Eidtkunen (p. 270) 

teisingimo (p. 273) 

Jozefi (p. 274) 

ißrinkta (p. 277) 

27.3 (p. 278) 

-Valst. Prezidentui (p. 278) 

Sculenburg (p. 279) 

SA vyrai (p. 281) 

SS vyrai (p. 281) 

Stikliorium (p. 282) 

2 „ÄappleËÙÏÂÚËÍ‡ ÚÂÍÒÚ‡ ‰ÓÎÊÌ‡ ÛÒÚÛÔËÚ¸ ÏÂÒÚÓ 

ËÒÒÎÂ‰Ó‚‡ÌË˛ ÚÂÍÒÚ‡“ (ãËı‡˜Â‚ 1983, 20). 


Rengiant knygå, stengtasi ißnaudoti kompiuterio galimybes, bet kartais jomis 

m∂gautasi per daug. Autografo tekste esantys ^terpiniai knygoje perteikiami petitu, 

nors ir ne visada. Kartais lieka neaißku, kur tas ^terpinys yra rankraßtyje (pvz., 

p. 266). Vienur kitur pareng∂ja suklysta, ir ^terpinys atsiranda kitoje eilut∂je nei 

buvo rankraßtyje, pavyzdΩiui, „4.XII praßiau Konsistorijos man´ perkelti ^ pensijå 

ant 1.4.19 Sen¨ liet. kn^g¨“ (p. 265). Petitu aukßçiau pridurti ΩodΩiai iß tikr¨j¨ tur∂t¨ b∆ti 

ankstesn∂je eilut∂je: „Ich eingeladen zur Mitarbeit mit Vortrag, Kanklessänger, lit. 

Strickereien, Schiffswimpel, Dowgondt. Sen¨ liet. kn^g¨“ (plg. rankraßçio p. 13). Autorinis 

^terpinys klaidingai nurodytas ir kitoje vietoje. Rankraßtyje yra: „1.9 ^ Datnavå. 

Apie 15. 9 pas Endri¨“, o virß ΩodΩio Datnavå uΩraßyta 14 dien¨. Taçiau ßis ^terpinys 

suprastas kaip esantis ankstesn∂je eilut∂je, surinktas petitu ir knygoje ißspausdinta: 

„ 14 dien¨ Birßtone 14 d. buvome“ (p. 282). Pats ^terpini¨ raßymas petitu 

n∂ra nuoseklus, pavyzdΩiui, raßoma Lesezirkel (p. 277), nors rankraßtyje Ωodis Lese 

uΩraßytas virß zirkel (p. 35), taigi reik∂t¨ raßyti Lese zirkel. Panaßiai ^terpiniai neperteikti 

ir p. 280 (dviejose vietose), p. 281. Ißsiaißkinus braiΩo, teksto pildymo ypatumus, 

daugumos klaid¨ b∆t¨ ißvengta. Kadangi autoriaus taisym¨ yra nemaΩa 

ir ^vairi¨, tekstå b∆tinai reik∂jo komentuoti. 

Lyginant ßaltinius su knyga pasteb∂tas klaidas galima taip apibendrinti: 1) netiksliai 

perskaitytas rankraßtis, 2) gausu korekt∆ros klaid¨, 3) tr∆ksta nuosekli¨ 

tekstologini¨ komentar¨, 4) esti teksto perteikimo nevienodum¨ (neißlaikomos 

originalo pastraipos; kartais raidynas dabartinamas, o kartais paliekamas originalus; 

neißlaikomi tarpai tarp ΩodΩi¨). NusiΩengiant lietuvi¨ kalbos skyrybos taisykl∂ms 

Kauno straipsnyje ir pratarm∂je (ißskyrus Alberto Jußkos straipsn^) vietoj 

ilg¨ br∆kßni¨ paprastai vartojami trumpi, nesivarginta kelti ΩodΩi¨ ^ kitå eilut´, 

d∂l to tarpai tarp ΩodΩi¨ kartais pasidar´ ypaç dideli. 

Kad ir kaip b∆t¨, knyga susilauk∂ didelio skaitytoj¨ d∂mesio. Tik∂kim∂s, kad 

paliktos klaidos nesukels klaiding¨ interpretacij¨. Demokrat∂jançios Lietuvos 

nuotaikos veikia ir knyg¨ leidybå. Laikas parodys, ar nauji sen¨j¨ tekst¨ publikavimo 

b∆dai yra pakankamai geri, ar verta gr^Ωti prie tradicini¨. Lieka dΩiaugtis, 

kad ^ knygos rengimo darbå buvo ^traukti jaunieji tyr∂jai ir kad knyga buvo ißleista 

per palyginti trumpå laikå. 

Roma Bonçkut∂ 

R OMA BONÇKUTÎ Gauta 1999 m. kovo 10 d. 


Klaip∂dos universitetas 

Herkaus Manto pr. 84 

LT-5808, Klaip∂da, Lietuva 

elektroninis paßtas: senatas@rekt.ku.lt 



ISSN 1392–737X 

Audron∂ Kaukien∂, 

Klaip∂dos kraßto vakar¨ aukßtaiçi¨ tarm∂. 

Broli¨ Viliaus ir Makso Gaigalaiçi¨ raßt¨ 

kalbos pagrindu 

Klaip∂da: Klaip∂dos universiteto leidykla, 

1997, 436 S. ISBN 9986–505–53–4 

Im vorliegenden Buch versucht Audron∂ Kaukien∂ auf der Basis von handschriftlichen 

Texten der Brüder Max und Wilhelm Gaigalat 1 eine Beschreibung 

des westaukßtaitischen Dialekts des Memelgebietes. Sie konzentriert sich dabei 

im wesentlichen auf Aspekte der Morphologie, wobei ihr Hauptinteresse allein 

dem Aufzeigen des Formeninventars gilt. So verwendet sie viel Sorgfalt auf die 

Aufstellung von Flektionsparadigmen (S. 70–73, 96–102, 132, 134–136, 138, 186). 

Darüber hinaus untersucht sie Besonderheiten der Verbalrektion und Präpositionalrektion 

im Vergleich zur litauischen Standardsprache (lietuvi¨ bendrin∂ 

kalba). Phonetische Besonderheiten werden nur am Rande erwähnt und im Zusammenhang 

mit der Orthographie besprochen (S. 8–15). Durch die Vielzahl 

von Belegen, die Verfasserin (weiter: Verf.) im Streben nach Vollständigkeit anführt, 

erhält das Buch seinen beachtlichen Umfang. Die analysierten Texte werden 

am Ende des Bandes angeführt (S. 388–433). 

Das Anliegen der Verf., jene untergegangene Varietät des Litauischen, die in 

Preuπisch-Litauen bis in die Mitte des 20. Jhs. gesprochen wurde, wieder in die 

wissenschaftliche Diskussion zu bringen, ist auπerordentlich zu begrüπen. 

1 In Anbetracht dessen, daπ die Rezension in 

deutscher Sprache geschrieben wurde, 

verwende ich dort, wo zwei Namensformen 

existieren, jeweils die deutsche Namensform. 


Betrachtet man die Vielzahl von Werken (Monographien, Grammatiken und 

Textsammlungen) 2 , die im 19. und noch zu Beginn des 20. Jhs. gerade diese Varietät 

(wobei das Preuπisch-Litauische mit dem Litauischen schlechthin gleichgesetzt 

wurde) zu ihrem Gegenstand hatten, so nehmen sich die Nachkriegswerke über 

das Preuπisch-Litauische bis zu Beginn der 90er Jahre äuπerst bescheiden aus 3 . 

Der faktische Untergang der preuπisch-litauischen Sprachgemeinschaft nach 1945 

kann als Argument für das sprachwissenschaftliche Desinteresse am Preuπisch- 

Litauischen nicht herhalten. Anders als z.B. für das Altpreuπische verfügen wir 

nicht zuletzt dank der Sammlungstätigkeit der Litauischen Literarischen Gesellschaft 

und ihres Umfeldes über eine beachtliche Sammlung von preuπisch-litauischen 

Texten. So dankenswert auch die Publikation von weiteren handschriftlichen 

Texten dieser litauischen Varietät durch die Verf. ist, so bringt sie doch keine 

neuen sprachlichen Fakten zutage. Die von ihr angeführten grammatischen Formen 

und Verwendungsweisen sind seit den Grammatiken der Litauischen Sprache 

von August Schleicher und Friedrich Kurschat, die doch beide in erster Linie 

Grammatiken der preuπisch-litauischen Varietät des Litauischen sind, hinlänglich 

bekannt. Diese Standardwerke zum Preuπisch-Litauischen vermiπt allerdings die 

2 Erwähnt seien hier August Schleicher, 

Handbuch der litauischen Sprache 1. Litauische 

Grammatik, 1856; 2. Litauisches Lesebuch 

und Glossar, 1857, Prag; Friedrich 

Kurschat, Grammatik der littauischen Sprache, 

Halle, 1876; Friedrich Kurschat, Wörterbuch 

der littauischen Sprache, Halle, 

1870–1883; Leopold Geitler, Beiträge zur 

litauischen Dialektologie, Wien, 1885; Adalbert 

Bezzenberger, „Zur litauischen Dialektforschung“, 

Beiträge zur Kunde der indogermanischen 

Sprachen 8, 1884, 98–142; 

Aleksander Doritsch, Beiträge zur litauischen 

Dialektologie. Mitteilungen der Litauischen 

literarischen Gesellschaft 6(1), Heidelberg: 

Winter, 1912); J[urgis] Gerullis, 

Chr[istianas] Stang’as, Lietuvi¨ Ωvej¨ tarm∂ 

Pr∆suose, Kaunas, 1933; Walter Fenzlau, 

Die deutschen Formen der litauischen Ortsund 

Personennamen des Memelgebietes, Halle/Saale: 

Niemeyer, 1936; Textsammlungen 

zum Preuπisch-Litauischen geben: 

August Leskien, Karl Brugmann, Litauische 

Volkslieder und Märchen aus dem preuπischen 

und russischen Litauen, Straπburg, 

1882, 13–80; Adalbert Bezzenberger, Litauische 

Forschungen. Beiträge zur Kenntniss 

der Sprache und des Volkstums der Litauer, 

Göttingen, 1882; Hugo Scheu und 

Alexander Kurschat (Hrsg.), Pasakos apie 

paukßçius; Ûemaitische Tierfabeln, Heidelberg, 

1913; Carl Capeller, Kaip seneji Letuvininkai 

gyveno, Heidelberg, 1904; C. Jurkschat, 

Litauische Märchen und Erzählungen, 

Heidelberg, 1898; Leopold Geitler, Litauische 

Studien. Auswahl aus den ältesten Denkmälern, 

dialectische Beispiele, lexikalische 

und sprachwissenschaftliche Beiträge, Prag, 

1875, 19–21; Paul Schultze, Der Ausklang 

der litauischen Sprache im Kirschspiel Pillupönen, 

Kreis Stallupönen. Beiträge zur Geschichte 

und Volkskunde des ostpreuπischen 

Grenzgebiets, Diss., Halle (Saale), 1932. 

3 Läπt man hier die Arbeiten zum altlitauischen 

Schrifttum Ostpreuπens unberücksichtigt 

bleiben nur: Tamara Buch, „Zur 

Entpalatalisierung der Konsonanten im 

Preussisch-Litauischen“, StB 10, 1969, 

120–126; Ûaneta Urbanaviçi∆t∂, „Priebalsi¨ 

kietinimas Pr∆s¨ Lietuvos tarm∂se“, 

Blt 6(2), 1970, 147–167; Vytautas Rimßa, 

„Ryt¨ Pr∆sijos Lietuvi¨ kalbos elementai 

dabartin∂je bendrin∂je lietuvi¨ kalboje“, 

Klb 24, 1972, 75–81; Janina Janaviçien∂, 

„Rytpr∆si¨ lietuvi¨ kalbos liekanos Ûemaiçi¨ 

Naumiesçio ßnektoje“, M∆s¨ kalba 

5, 1982, 21–25; Jonas UΩpurvis, Trys kalbin∂s 

studijos. Drei sprachwissenschaftliche 

Studien, Chicago: Draugas, 1990, 3–167; 

Vladas Grinaveckis, „Lietuvininkai ir Ma- 

Ωosios Lietuvos tarm∂s“, Kalbos kult∆ra 

61, 1991, 59–64. 

223 Audron∂ Kaukien∂, 

Klaip∂dos kraßto 

vakar¨ aukßtaiçi¨ tarm∂

Rezensentin im äuπerst dürftigen Literaturverzeichnis der Verf., genau wie sämtliche 

andere in Anm. 2 angeführten Werke, so daπ von der Verf. der Eindruck 

erweckt wird, das Preuπisch-Litauische sei gänzlich unerforscht. Da aber die 

sprachlichen Formen des Preuπisch-Litauischen als bekannt vorausgesetzt werden 

können, kann ein Erkenntnisgewinn, der doch Ziel jeder wissenschaftlichen 

Forschung und Publikation sein sollte, nur durch die Anwendung neuer methodischer 

Ansätze erreicht werden. Angesichts der rasanten Entwicklung in der 

Sprachwissenschaft, die immer mehr Teildisziplinen hervorgebracht hat und noch 

bringt, kann man in einer dialektologischen Arbeit die Ergebnisse sozio- und textlinguistischer 

Forschungen nicht unberücksichtigt lassen. Sprache existiert nur 

im sozialen Kontext, d.h. sprachliche Fakten können auch nur aus diesem sozialen 

Kontext adäquat interpretiert werden. 

Wenn die Verf. durch den Titel Klaip∂dos kraßto vakar¨ aukßtaiçi¨ tarm∂ vorgibt, 

den westaukßtaitischen Dialekt im Memelgebiet untersuchen zu wollen, übersieht 

sie, daπ die vorliegenden schriftlichen Quellen nicht Aufzeichnungen mündlicher 

Rede darstellen, in denen sich dialektale bzw. mundartliche Merkmale unmittelbar 

manifestieren. Vielmehr handelt es sich bei den von der Verf. angeführten 

Texten in erster Linie um textsortenspezifische Realisierungen der preuπisch-litauischen 

Schriftsprache, zu der bereits Schleicher bemerkte: 

... für das ganze preuπische gebiet, auch für den niderlitauisch redenden teil, ist 

auπschlieπliche schriftsprache das hochlitauische (der dialect von Pilkallen, Insterburg, 

überhaupt des südlichsten teiles des sprachgebietes, nur in etwas älterer und 

reinerer form als die jetzige umgangssprache). (Schleicher 1856, 4f.) 

Die von der Verf. angeführten „dialektalen“ Merkmale – wobei die Verf. offen 

läπt, wie sie den von ihr untersuchten Dialekt abgrenzen will – sind somit über 

weite Strecken die der preuπisch-litauischen Schriftsprache. Insofern ist es nicht 

verwunderlich, daπ die Verf. groπe Übereinstimmungen mit der litauischen Standardsprache 

feststellt, die an dieser Stelle eigentlich keiner Erwähnung bedürfen, 

da – wie bekannt – die litauische Standardsprache maπgeblich von der preuπischlitauischen 

Schriftsprache geprägt wurde. Bei den späten Texten Wilhelm Gaigalats 

ist zudem zu überlegen, ob diese nicht als standardsprachliche Texte mit 

preuπisch-litauischen Elementen zu klassifizieren sind. 

Der Sprachgebrauch, in dem sich eine Sprache oder ein Dialekt manifestiert, 

ist abhängig von einer Vielzahl von interdependeten textinternen und textexternen 

Faktoren. Eine sprachwissenschaftliche Analyse von Texten, will sie zu verläπlichen 

Aussagen kommen, kommt damit heute nicht mehr umhin, eine eingehende 

Untersuchung der Kommunikationspartner, der Textsorte, des Mediums 

(schriftlich vs. mündlich), der besprochenen/beschriebenen Sachverhalte, 

der Situation u.a. vorzunehmen. 

Die Angaben der Verf. zu den Textproduzenten sind äuπerst fragmentarisch. 

So gibt sie die Lebensdaten nur für Wilhelm Gaigalat an, für Max Gaigalat müs- 


sen sie aus der genealogischen Übersicht am Ende des Buches erschlossen werden. 

Diese Daten sind durchaus nicht unerheblich, zeigen sie doch, daπ für Max 

Gaigalat (*1863) immerhin noch die Möglichkeit der litauischen Erstalphabetisierung 

in Frage kommt – die Verf. geht von einer generellen deutschsprachigen 

Schulbildung für beide Brüder aus (S. 8) –, was u.U. die Kenntnis der preuπischlitauischen 

Schriftsprache erklären würde (s.u.). Mit den Angaben zu den Geburtsorten 

und dem Hinweis auf ein litauischsprachiges Umfeld erschöpfen sich 

die Aussagen über die Textproduzenten bereits. Wer Wilhelm Gaigalat eigentlich 

war und welche Rolle er im geistig-kulturellen Leben Preuπisch-Litauens spielte, 

erfährt der Leser aus den Ausführungen der Verf. nicht. 

Dabei hätte eine eingehende Analyse des Ausbildungsweges des Wilhelm Gaigalat: 

Gymnasium in Tilsit (Litauischer Sprachunterricht!?) und Memel, Theologiestudium 

in Königsberg (Litauisches Seminar!?), Beschäftigung mit philologischen 

Fragestellungen bei Adalbert Bezzenberger, Dissertation zur Wolfenbütteler 

Postille bereits deutlich gemacht, daπ er nicht nur Unterricht in litauischer Sprache 

empfangen hat, sondern sich auch sprachwissenschaftlich mit der litauischen 

Sprache und ihren Varietäten auseinander gesetzt hat. Insofern muπ man bei Wilhelm 

Gaigalat von einer sehr bewuπten Sprachverwendung ausgehen, so daπ er 

als Informant für den von der Verf. postulierten Dialekt nicht in Frage kommt. 

Wie die vorliegenden Texte zeigen, beherrschte er nicht nur die preuπisch-litauische 

Schriftsprache, sondern auch, zumindest in Grundzügen, die litauische Standardsprache 

(in seinen Tagebüchern bedient er sich im wesentlichen der standardsprachlichen 

Orthographie) und verfügte darüber hinaus – bedingt durch 

seine Studium der Theologie und seine Tätigkeit als Pfarrer – über eingehende 

Kenntnis des religiösen Registers des Preuπisch-Litauischen. Sein Sprachgebrauch 

ist damit in keiner Weise repräsentativ für die Litauer des Memelgebietes, so daπ 

dessen Texte für die Fragestellung der Verf. völlig ungeeignet sind. 

Ebensowenig wie Wilhelm Gaigalat ist Max Gaigalat der naive Sprachbenutzer, 

der die mündliche und damit dialektale Rede unreflektiert verschriftlicht. 

Wie die Briefe Max Gaigalats dokumentieren, beherrscht auch er bis zu einem 

gewissen Grade die preuπisch-litauische Schriftsprache und ist mit den Regeln 

der Orthographie durchaus vertraut. Insofern ist die Unterstellung der Verf., 

daπ Max Gaigalat eine Person ist nesusipaΩinusio su lietuvi¨ raßybos reikalavimais 

(S. 8f.) – was ist eigentlich die litauische Orthographie angesichts der vielen in 

Raum und Zeit variierenden Orthographien litauischer Schriftsprachen? – unzutreffend. 

Max Gaigalat benutzt das preuπisch-litauische Alphabet – nicht wie die 

Verf. behauptet das deutsche (S. 8) – und die Abweichungen zur Orthographie 

der preuπisch-litauischen Schriftsprache sind nicht erheblich und betreffen in 

erster Linie die Nichtkennzeichnung der Quantität der Vokale sowie der Nasalvokale 

(nosin∂s). 

Ein anderes Problem, daπ die Textproduzenten unmittelbar betrifft, wird von 

der Verf. nur angedeutet. Wesentlich für das Preuπisch-Litauische zu Ende des 




19./Anfang des 20. Jhs. ist, daπ es keine einsprachigen Sprecher des Preuπisch- 

Litauischen mehr gibt. Wie Max und Wilhelm Gaigalat sind auch die übrigen 

noch litauischsprachigen Bewohner Preuπisch-Litauens zweisprachig. 

Aus dieser Zweisprachigkeit resultiert eine massive Beeinflussung des Preuπisch-Litauischen 

durch Interferenzen aus dem Deutschen (sowohl aus dem 

Hochdeutschen als auch aus dem Niederpreuπischen), so daπ das Preuπisch-Litauische 

mit dem Begriff des Dialekts nicht mehr adäquat zu beschreiben ist. 

Da die Verf., anders als vorgegeben, nicht die Sprache von Wilhelm und Max 

Gaigalat (die alle sprachlichen Elemente unabhängig von ihrer Genese umfaπt) 

analysiert, sondern nur deren vermeintlich dialektalen Bestandteile, sieht sie sich 

immer wieder mit dem Problem konfrontiert zu entscheiden, welche Elemente 

unmittelbar dem von ihr postulierten Dialekt zuzurechnen sind, welche ältere 

Entlehnungen und damit ebenfalls bereits Bestandteil des Dialekts und welche 

neuere Entlehnungen oder Interferenzen sind. Letztere werden von der Verf. unberechtigter 

Weise als verstin∂s konstrukcijos (S. 326) bezeichnet, obwohl eine Übersetzung 

weder als Prozeπ noch als Ergebnis vorliegt. 

Bei dieser Herangehensweise und der Dürftigkeit des Materials müssen die 

diesbezüglichen Aussagen der Verf. vage bleiben. Daπ die Verf. in diesem Zusammenhang 

auch den Gebrauch von Slawismen moniert (S. 6), verwundert: 

gehören diese doch zum organischen Bestandteil der preuπisch-litauischen religiösen 

Lexik. 

Damit kommen wir zum nächsten Problem – den Textsorten. Die o. angedeutete 

Dürftigkeit des Materials liegt u.a. auch in der Heterogenität der Texte begründet. 

Texte unterschiedlicher Textsorten können nicht oder nur bedingt zu 

einem Korpus zusammengefaπt werden. Läπt sich das nicht vermeiden, sollte 

zumindest bei der Analyse des sprachlichen Materials die Spezifik der jeweiligen 

Textsorte berücksichtigt werden, da sie maπgeblich die Auswahl der sprachlichen 

Mittel durch den Textproduzenten bestimmt. 

Das Korpus der Verf. umfaπt ausschlieπlich schriftliche Texte, und zwar: 

einen Predigttext, das Fragment eines Lebenslaufes, die litauischen Passagen 

des Tagebuches von Wilhelm Gaigalat, 3 Briefe von Wilhelm Gaigalat und 11 

Briefe von Max Gaigalat an seinen Bruder Wilhelm bzw. seine Eltern. Von diesen 

Texten können nur die Briefe Max Gaigalats und der Predigttext u.a. auch 

durch Ausweis der Orthographie als preuπisch-litauische Texte klassifiziert 

werden. Bei den übrigen Texten handelt es sich im wesentlichen um standardsprachliche 

Texte, die mehr oder minder stark vom Preuπisch-Litauischen bzw. 

Deutschen interferiert sind. 

Mit Ausnahme des Tagebuches – von einer beabsichtigten Veröffentlichung 

durch Wilhelm Gaigalat ist nicht auszugehen – besitzen die sämtlichen anderen 

Texte einen expliziten Adressatenbezug, der in entscheidender Weise die Wahl 

der jeweiligen Varietät (Preuπisch-Litauisch bzw. litauische Standardsprache) sowie 

des Registers (z.B. religiöses Register) steuert. Das wird besonders deutlich 


ei den Briefen Wilhelm Gaigalats. Da die Adressaten offenbar nicht preuπische 

Litauer sind, bemüht sich Wilhelm Gaigalat in seinen Briefen um eine standardsprachliche 

Realisierung, wie weit ihm das gelingt, sei dahingestellt. Da es sich 

bei den Adressaten aber gleichzeitig um Pfarrer bzw. Lehrer mit religiösem Hintergrund 

handelt, benutzt er ein an der preuπisch-litauischen Schriftsprache orientiertes 

religiöses Register, wobei er Psalmenzitate einflechtet. Auch der Lebenslauf, 

der offenbar für offizielle Stellen in der Republik Litauen angefertigt wurde, 

antizipiert seinen Adressaten durch die Verwendung der litauischen Standardsprache. 

Nur der erste Satz scheint gleichsam als Baustein einer preuπisch-litauischen 

Fassung des Lebenslaufes entnommen zu sein. Für die Textsorte Predigt ist 

die Verwendung des religiösen Registers konstitutiv. Zur Beurteilung der Sprache 

der Predigt muπ darüber hinaus die entsprechende Bibelstelle, die als Vorlage 

gedient hat, herangezogen werden. 

Das religiöse Register zeigt durch die Orientierung an den religiösen Schriften 

starke konservative Tendenzen. In ihm finden wir bedingt durch die Vorlagen eine 

Vielzahl von – bezogen auf die anderen Register des Preuπisch-Litauischen – Archaismen. 

Insofern können sprachliche Erscheinungen, die nur im religiösen Register 

nachgewiesen werden, nicht verallgemeinert werden (Vgl. die Anmerkungen 

der Verf. zum Allativ, S. 39). 

Im Bemühen, das in den Texten vorgefundene sprachliche Material möglichst 

lückenlos morphologisch zu klassifizieren, unterliefen der Verf. eine Vielzahl 

von Inkonsequenzen und Fehlern. Die Rez. gewinnt den Eindruck, daπ die Auswahl 

der Belege oftmals nur formalen, nicht aber funktionalen Kriterien folgt. 

Wenn die Verf. den folgenden Beleg ßiaip vieni dirbsi(me) (S. 140) zur Illustration 

des Gebrauchs der Kardinalzahlen anführt, übersieht sie, daπ vieni an der zitierten 

Stelle kein Zahlwort sein kann. Ebenso wenig können, wenn die Verf. an 

anderer Stelle die Bildungsweisen litauischer Personennamen untersucht, die 

verfestigten dt. Formen litauischer Familiennamen wie Ambrassat, Otto Gaigalat, 

M. Killat (S. 64) als Beispiele für die Suffigierung als produktive Wortbildungsart 

angeführt werden. 

Eine Vielzahl von Beispielen sind hinsichtlich der untersuchten grammatischen 

Merkmale indifferent und hätten, da sie die Aussagen der Verf. nicht stützen, 

nicht angeführt werden müssen. So kann, um nur einen Beleg anzuführen, [...] jam 

menkay wertybes te be tur (S. 21) nicht als Beispiel für den Genitiv der unbestimmten 

Menge angeführt werden, da doch hier der Genitiv eindeutig durch menkay 

regiert wird. Ebenso kann die vermeintliche Genitivrektion eines Verbs nicht 

durch die negierten Formen, die ihrerseits bereits den Genitiv verlangen, illustriert 

werden, vgl. neΩi∆r∂ti prie to koki¨ maΩmoΩi¨ (S. 19). Auch scheint die Anführung 

von einer Vielzahl von Beispielen zur Illustration, daπ Zahlen in den von ihr 

untersuchten Texten zumeist nur durch arabische Ziffern wiedergegeben werden 

(S. 139) in einer sprachwissenschaftlichen Untersuchung unangemessen. 




Viele Aussagen bleiben aufgrund des unzureichenden Korpus Vermutungen 

und damit ohne wissenschaftliche Relevanz. Vgl. Ilgieji ΩodΩio galo balsiai tarm∂je 

gal∂jo b∆ti sutrump∂j´, taçiau teturime labai maΩa duomen¨ tam paliudyti (S. 10). 

Im Rahmen ihrer Betrachtungen zur Morphologie nimmt der Vergleich von 

Orthographien einen groπen Platz ein, der doch dem Kapitel Orthographie hätte 

vorbehalten sein müssen. Wenn die Verf. also eine Vielzahl von Paradigmen zusammenstellt, 

deren Formen sich untereinander und im Vergleich zur preuπischlitauischen 

Schriftsprache nur durch die Orthographie, d.h. im wesentlichen 

durch die Kennzeichnung der Vokallänge und der Nasalvokale, unterscheiden, 

dann muπ man sich nach dem Nutzen dessen im Hinblick auf den Erkenntnisgewinn 

fragen. Auch die unterschiedlichen Notierungen der Endungen der -ia- 

Stämme (-e bzw. -ia) sind hinlänglich bekannt und bereits von Kurschat (1876, 

§ 513) diskutiert worden. 

Das Verdienst der Verf., mit ihrem Buch neuaufgefundene preuπisch-litauische 

handschriftliche Texte einer breiten Öffentlichkeit zugänglich gemacht zu haben, 

wird geschmälert, da trotz des Bemühens um sorgfältige Transkription Inkonsequenzen 

in der Graphie und zuweilen auch Ungenauigkeiten in der Wiedergabe 

aufgetreten sind. So wird das Graphem in den Briefen Max Gaigalats durchgehend 

durch , in den Belegen stellenweise jedoch richtig durch wiedergegeben. 

Auch wird das nicht gekennzeichnet. Im Brief an E. Leijeris (S. 395) 

muπ es anstelle von Nes (Ves?) – Mes heiπen, im Brief an M. Jonuschaitis (S. 395) 

n∂jo anstelle von n∂ji. Im Brief von Max Gaigalat vom 3. Juni 1888 (S. 429) muπ es 

anstelle von wiskas Ωaluoja – wiskas gra≤ei ≤aluoja heiπen. 

Die Erforschung des Preuπisch-Litauischen bedarf eines neuen Ansatzes, will 

sie Ergebnisse im Sinne eines Erkenntnisgewinns zeitigen. Ausschlieπlich dialektologisch 

orientierte Arbeiten, auch wenn sie solider als die der Verf. sind, werden 

durch die fortwährende Orientierung und Beschränkung auf die vermeintlich litauischen 

Formen und Elemente dem Preuπisch-Litauischen nicht gerecht werden 

können. Erst wenn man das Preuπisch-Litauische nicht mehr ausschlieπlich als 

Dialekt, sondern vielmehr als Varietät des Litauischen begreift, deren Spezifik 

maπgeblich aus den Folgen des Sprachkontakts resultiert, werden sich neue Forschungsperspektiven 

ergeben. 

Christiane Schiller 

C HRISTIANE SCHILLER Gauta 1999 m. kovo 29 d. 

Ernst-Moritz-Arndt-Universität Greifswald 

Institut für Baltistik, Domstr. 9/10 

D-17487 Greifswald, Deutschland 

elektroninis paßtas: schillch@mail.uni-greifswald.de 



ISSN 1392–737X 

Aloyzas Vidugiris, Zietelos ßnektos Ωodynas 


1998, 846 p. ISBN 5–420–01403–3 

Neseniai pasirod∂ Aloyzo Vidugirio Zietelos ßnektos Ωodynas, kur^ Valstybin∂s 

lietuvi¨ kalbos komisijos prie Lietuvos Respublikos Seimo l∂ßomis pagal Valstybin∂s 

kalbos vartojimo ir ugdymo 1996–2005 met¨ programå ißleido Mokslo ir 

enciklopedij¨ leidybos institutas. Mokslin∂ redaktor∂ Danguol∂ Mikul∂nien∂. Didel∂je, 

846 puslapi¨ knygoje sud∂ti ßios unikalios ir mokslui labai svarbios ßnektos 

daugiau negu uΩ 100 kilometr¨ nuo Lietuvos valstybin∂s sienos (pusiaukel∂je 

tarp Lydos ir Slanimo) leksikos lobiai. Juos ißgelb∂jo nuo praΩ∆ties Aloyzas Vidugiris, 

paaukoj´s ßios ßnektos tyrimui didel´ savo gyvenimo dal^. Tai didingas, uΩ 

granitå tvirtesnis paminklas m∆s¨ akyse uΩgesusiai kalbai, ja ßnek∂jusiai unikaliai 

etninei grupei, savitam lietuvi¨ dvasiniam pasauliui, kurio dabar jau neb∂ra. „Kai 

kalba nutyla, nutr∆ksta Ωmonijos arfos styga“ – vartant ß^ Ωodynå prisimena didΩiojo 

måstytojo Vyd∆no ΩodΩiai. 

Be aptariamojo Ûodyno, Aloyzas Vidugiris apie Zíetelos lietuvius ir j¨ kalbå yra 

paskelb´s dar daugyb´ straipsni¨, ta tematika apgyn´s daktaro disertacijå. Visus 

straipsnius sud∂jus ^ vienå vietå, gautume puikiå monografijå, kuriå reik∂t¨ ißleisti. 

Zietelos ßnekta tikrai to verta. Mokslininkai ja labai domisi. Ji pirmiausia ^domi 

tuo, kad b∆dama toli nuo Lietuvos, nesutampa su jokia lietuvi¨ kalbos tarme. 

Geografijos poΩi∆riu ji yra dz∆kuojançi¨ Ryt¨ Lietuvos tarmi¨ t´sinys, bet nuo j¨ 

labai skiriasi, artimesn∂ ne ryt¨ ar piet¨, bet vakar¨ aukßtaiçiams. Joje nedz∆kuojama, 

yra ypatybi¨, primenançi¨ vakar¨ baltus. Tai viena iß paçi¨ archajißkiausi¨ 

lietuvi¨ kalbos ßnekt¨, tikra m^sl∂ kalbos tyr∂jams. 

Jau daugiau negu ßimtas met¨, kai Zietelos ßnekta atsid∆r∂ kalbotyros d∂mesio 

centre. Pirmasis ja susidom∂jo Eduardas Volteris (nuo 1886 met¨), daug 

kart¨ lank´s ßiå tolimåjå lietuvi¨ kalbos salå, ßimtmeçiais ißlikusiå slav¨ kalb¨ 

apsuptyje. V∂liau ßiå ßnektå tyr∂ Ωym∆s kalbininkai Janas Rozwadowskis, Kazimieras 

B∆ga (1906), Peteris Arumaa, Jurgis Gerulis (1929–1930), Christianas 

Stangas (1930), Ernstas Fraenkelis, Vladimiras Toporovas, Juozas Balçikonis ir 

daug kit¨. 

229 Aloyzas Vidugiris, 

Zietelos ßnektos Ωodynas

Taçiau svarbiausias Zietelos lietuvi¨ kalbos tyr∂jas buvo aptariamojo Ûodyno 

autorius Aloyzas Vidugiris, ^sitrauk´s ^ tyrimo darbå nuo 1956 met¨, kaip pats 

sakosi, paskatintas Ωodynininko Jono Paulausko. Tada dar jaunas (gim´s 1928 

metais), labai energingas ir gabus dialektologas nykstançiai Zietelos ßnektai paskyr∂ 

visas savo j∂gas. Matyt, buvo paties Dievo nukreiptas ßiam ßventam darbui, 

gelb∂jo nuo praΩ∆ties kalbos mokslui labai reikalingus kalbos duomenis. Per daugiau 

negu 40 met¨ jis gerai ißtyr∂ ßiå unikaliå ßnektå. Vidugiris laikytinas apskritai 

Ωymiausiu rytini¨ lietuvi¨ kalbos ploto pakraßçi¨ tyr∂ju. Raß∂ apie daugel^ to 

kraßto ßnekt¨ ßnekteli¨. Drauge su Jonu Petrausku 1985 metais ißleido kitos unikalios 

pakraßtin∂s ßnektos – Laz∫n¨ – Ωodynå, v∂liau ir tos ßnektos tekstus. Tyr∂ 

Çiornaja Padina (Saratovo srityje, Rusija) tremtini¨ kalbos likuçius. Rinko onomastikå, 

daug prisid∂jo prie Lietuvi¨ kalbos atlaso rengimo, papild∂ sudarin∂jamus 

kalbinius Ωem∂lapius nykstançi¨ ßnekt¨ duomenimis. Drauge su kitais dialektologais 

sudar∂ lietuvi¨ kalbos tarmi¨ chrestomatijå (1970). Nykstançi¨ ßnekt¨ tyrimas 

– tai pati svarbiausia Vidugirio aistra. 

Prad∂j´s tirti Zietelos ßnektå, Vidugiris rado apie 50 Ωmoni¨, dar gerai jå 

mok∂jusi¨. Taigi tyrimo baz∂ buvo pakankama. Taçiau ji nuolat tirpo. Vidugiris 

tvirtina, kad pirmuosius zietelißki¨ ΩodΩius uΩraß´s iß buvusios Zasºçi¨ kaimo 

mokytojos Katrynos Ûukelyt∂s-Juodien∂s (1890–1978), kuri atvykdavo ir ^ Lietuvi¨ 

kalbos ir literat∆ros institutå, yra nemaΩa m∆s¨ kalbininkams pad∂jusi. Teko 

su ja susitikti ir ßi¨ eiluçi¨ autoriui, ß^ bei tå uΩsiraßyti iß jos l∆p¨. Anksti netekusi 

t∂vo, Ûukelyt∂ jauna tarnavo pas Ωmones, o 1908–1910 metais Vilniuje sugeb∂jo 

baigti mokytoj¨ kursus. 1918-aisiais ji ^steig∂ Zaseçiuose pirmåjå lietuvißkå 

mokyklå, kurioje mok∂si lietuvißkai ir lenkißkai skaityti, raßyti ir skaiçiuoti apie 

40 vaik¨. Lenk¨ valdΩia mokyklå lankiusi¨ vaik¨ t∂vus bausdavo ^vairiomis 

baudomis, persekiojo ir galop 1928 metais mokyklå uΩdar∂. Lietuviukai buvo 

priversti lankyti lenkißkå mokyklå. Sovietmeçiu lietuvißkai mokyklai atsikurti 

irgi nebuvo leista. Dar anksçiau, 1921 metais, buvo panaikintos ir lietuvißkos 

pamaldos baΩnyçioje. DidΩiulis sm∆gis lietuviams buvo 1931 met¨ Zaseçi¨ kaimo 

gaisras, po kurio gyventojai ißkeldinti ^ vienkiemius. Ißblaßkyti jie visißkai 

prarado vieningå branduol^. 

Prieß Pirmåj^ pasaulin^ karå Zietelos apylinki¨ kaimuose – Zasºçiuose, Pagiriuosè, 

Narçiuosè, Kùrpeßiuose, Dainavojè – daug gyventoj¨ dar kalb∂jo lietuvißkai. 

1886 met¨ oficialios statistikos duomenimis, lietuvi¨ ten b∆ta 1156, bet iß 

tikr¨j¨ j¨ tur∂jo b∆ti dar gerokai daugiau, nes ne visi buvo lietuviais uΩraßyti. 

Kazimieras B∆ga 1906 metais vien Zaseçiuose rado 400 Ωmoni¨, su kuriais gal∂j´s 

lietuvißkai susikalb∂ti, antra tiek dar daug kå lietuvißkai suprato. 1916 metais iß 

1300 Zaseçi¨ gyventoj¨ 500 uΩsiraß∂ lietuviais. 1933-iaisiais ten lank´sis Ωurnalistas 

Antanas Valaitis rado 31 ßeimå, kurios nariai, neißskiriant n∂ vaik¨, tarpusavy 

kalb∂jo lietuvißkai (95 suaug´ ir 25 vaikai), o 80 ßeim¨ suaugusieji tarp sav´s 

kalb∂jo lietuvißkai, bet jaunimas daugiau gudißkai (baltarusißkai). Narçiuose jau 


1929 metais buvo mirusi paskutin∂ lietuvißkai kalb∂jusi moteris, o Pagiriuose lietuvißkai 

tada dar tebekalb∂jo du senukai. 

Kad praeityje apie Zietelå lietuvi¨ gyventa dar daugiau, rodo lietuvi¨ kilm∂s 

kaim¨ pavadinimai, pvz., Gíedgalai, Gìrnykai, KlißiaÊ, Kria•çißk∂s, Mald∫nai (Maldùçiai), 

Narbutónys, Pìnçiai, R∂kliaÊ, ÛadeÊkiai, ÛybartaÊ ir kt. Yra ißlik´ pasakojim¨, kad 

lietuvißk¨ kaim¨ seniau yra buv´ ne tik apie Zíetelå, bet ir apie Bieliçiå, Dva∆çi¨, 

Ga∆dinå, Lidå, Na•gardå (taip zietelißkiai vadina Naugardùkå) ir kitur. 

Iß vis¨ lietuvißk¨ kaim¨ didΩiausias (daugiau kaip 200 sodyb¨) buvo Zasºçiai. 

Çia ilgiausiai ir ißliko lietuvi¨ kalba. Taçiau lenkams 1921 metais panaikinus lietuvißkas 

pamaldas ir 1928 metais lietuvißkå mokyklå, kalba ∂m∂ sparçiai nykti. 

NemaΩa Zaseçi¨ lietuvi¨ ißblaßkyta ir Ωuvo karo metais. Vieni ißveΩti ^ Vokietijå, 

kiti Ωuvo vietoje fronto metu, treti, bijoj´ bolßevik¨, pasitrauk∂ ^ Lenkijå, net apie 

pusßimtis gerai lietuvißkai mok∂jusi¨ Ωmoni¨ ir apie kita tiek gerai lietuvißkai 

supratusi¨. Keletas lietuvi¨ ßeim¨ buvo ißtremta ir Ωuvo Sibire. 

Aloyzas Vidugiris, kaip sakyta, net apie 40 met¨ kruopßçiai uΩraßin∂jo merdinçiå 

Zietelos ßnektå, paskutiniuosius zietelißki¨ atod∆sius. Buvo tikrasis tos 

ßnektos mirties metraßtininkas. Mokançi¨ lietuvi¨ kalbå ten vis maΩ∂jo. 1972 

metais nebeliko n∂ vienos lietuvißkai kalbançios ßeimos. Devintajame deßimtmetyje 

mir∂ paskutiniai Zietelos ßnekta kalb∂j´ Ωmon∂s: 1984 metais Zaseçiuose 

Adolis Laurukeviçius (gim´s 1899 m.) ir Saviçi¨ kaime Adomas Ûukelis (gim´s 

1895 m.), o 1988 metais Rygos priemiestyje gyven´s Adolis Ûukelis. Galb∆t dar 

kur nors Lenkijoje ar kitur teb∂ra koks nors Ωmogus, mokantis zietelißki¨ ßnektå, 

bet mes to neΩinome. 

D∂l Zietelos lietuvi¨ ßnektos kilm∂s tyr∂j¨ nuomon∂s nesutampa. Paplitusi 

mintis, kad Zietelos lietuviai yra XIII amΩiuje atsik∂lusi¨ pr∆s¨ ar jotvingi¨ (s∆duvi¨) 

palikuonys. Eduardas Volteris, juo sekdami ir kai kurie kiti mokslininkai 

Zietelos lietuvius sieja su didΩiojo Lietuvos kunigaikßçio Traidenio 1276 metais 

prie Slanimo (Zietela yra tarp Lydos ir Slanimo) apgyvendintais nuo kryΩiuoçi¨ 

pab∂gusi¨ pr∆s¨ ar jotvingi¨ palikuoniais. Zietelos ßnektoje iß tikr¨j¨ esama savit¨ 

ypatybi¨, primenançi¨ vakar¨ baltus. Tai atskiruose ΩodΩiuose priebalsis z 

vietoj lietuvi¨ Ω (pvz., zåsìs ‘Ωåsis’, zºm∂ ‘Ωem∂’, zivìs ‘Ωuvis’, zvaizd˙ ‘ΩvaigΩd∂’ ir 

kt.), dvibalsi¨ ei ir ie sumißimas (pvz., sviºkas ir sveÊkas, sviekatà ir sveikatà, ßievà ir 

ßeivà, tiºp ‘taip’...), nom. sg. gal∆n∂s -as fakultatyvißkas trumpinimas (vaÊks ‘vaikas’...), 

^vardΩio instr. sg. formos tajiœ ‘tavimi’, sajiœ ‘savimi’ (plg. pr∆s¨ m‡im 

‘manimi’) ir kai kurios kitos ypatyb∂s. 

Patys zietelißkiai tvirtai tik∂jo, kad j¨ prot∂viai ßiose vietov∂se gyven´ nuo 

amΩi¨. Ir jie, be abejo, buvo teis∆s. J¨ prot∂viai tikrai nebuvo slavai ir çia nuo 

amΩi¨ gyveno, nesvarbu, kuria giminaiçi¨ balt¨ (ne slav¨!) kalba jie kalb∂jo. Kad 

ir kaip ten b∆t¨, ßi ßnekta iß tikr¨j¨ kelia ^vairi¨ problem¨. Viena aißku, kad jos 

istorija sud∂tinga. Galb∆t ßnekta atsirado sumißus autochtonams piet¨ aukßtaiçiams 

su v∂lesniu atsik∂lusi¨ vakar¨ aukßtaiçi¨ antsluoksniu. Galimas dalykas, 

b∆ta ir pr∆s¨, net jotvingi¨ priemaißos. Dar plg. kaim¨ vardus ZåsinaÊ, Zasºçiai (su 



Z- vietoj Û- ßalia ÛadeÊkiai su ißlaikytu Û-), up∂vard^ Zélva, juoba kad senov∂je çia 

kaΩkur netoliese tur∂jo eiti jotvingi¨ gençi¨ junginio ir rytini¨ balt¨ kalbin∂ riba. 

Suslav∂j´ Dainavos kaimo (plg. etnonimå Dainavà) gyventojai savo kaimå vadina 

üÚ‚ÂÁ¸ (Jotvingiai) – dar vienas etninio mißimo liudijimas. 

Aptariama knyga pradedama pratarme, turinçia ^sid∂m∂tinå moto: ÛODI, 

tavo d∂ka mes perßokame mirties bedugn´ (pagal Gintarå Ießmantå). Pratarm∂je 

trumpai papasakojama Zietelos ßnektos tyrimo istorija ir raßoma apie ßio Ûodyno 

atsiradimå. 

Toliau didokame skyriuje „Zietelos ßnekta ir jos Ωodynas“ kalbama apie tragißkå 

ßnektos likimå ir apie Ûodyno ßaltinius. Konstatav´s, kad daugelis zietelißki¨ 

nepaprastai myl∂jo savo t∂v¨ ir seneli¨ kalbå (teko ir ßi¨ eiluçi¨ autoriui ne kartå 

tuo ^sitikinti), Aloyzas Vidugiris aptaria bent pusßimt^ iß j¨ – tuos, kurie buvo 

pagrindiniai jo informantai ir, kaip pats nusako, tapo ne tik ßio ilgameçio darbo, 

bet ir paties autoriaus gyvenimo dalimi. Gerai padar∂ prid∂damas kai kuri¨ informant¨ 

fotografijas – vaizdin^ j¨ dokumentå. 

Po to apraßomos svarbiausios ßnektos ypatyb∂s, aptariamas kirçio svyravimas, 

pateikiama ^domi¨ duomen¨ apie ßnektos fonetin´ sistemå, morfologin´ jos strukt∆rå, 

ΩodΩi¨ darybå ir leksikå. Kadangi tie dalykai ne kartå ^vairi¨ autori¨ buvo 

aptarin∂ti, j¨ çia nekartosime. Pasitenkinsime tik vienos kitos anksçiau tyr∂j¨ nepasteb∂tos 

ar neakcentuotos ypatyb∂s nurodymu. 

Iß fonetini¨ ßnektos ypatybi¨ atkreiptinas d∂mesys ^ neißkeltå iki ßiol formå 

víeras ‘vyras’, kuri traktuotina kaip hipernormalizmas, atsirad´s ßalia ^prastin∂s 

vhras d∂l sutaptinio dvibalsio ie (resp. uo) fakultatyvißko tarimo kaip [y] ([∆]), plg. 

dynà, Zhtela (vaΩi∫kim) ßalia ^prastini¨ form¨ dienà, Zíetela (vaΩiúokim), tariam¨ ir 

di e nà, Zí e tela (vaΩiú o kim). Ta proga prisimintina, kad hipernormalizmå víeras ‘vyras’ 

tur∂jo ir Ωemaitis „d∆nininkas“ Martynas MaΩvydas. 

Iß morfologijos dalyk¨ specialiojoje literat∆roje, rodos, plaçiau dar neaptarta I 

linksniuot∂s daiktavardΩio forma su dat. sg. gal∆ne -o (pvz., árklio ‘arkliui’) ßalia 

ßnektai ^prastin∂s su -u (árkliu ‘arkliui’). Tas pat pasakytina d∂l skaitvardΩi¨ ‘11’– 

‘19’ antrojo d∂mens -lyka (su pailgintu balsiu i), pvz., vienúolyka... devyniólyka ir 

veinúolyktas... devyniólyktas. 

Aptardamas Ûodyno sandarå, Vidugiris konstatavo, kad neveng∂ pateikti ΩodΩi¨ 

variant¨, net okazionalizm¨. Ir gerai dar∂. Juk tyrimo metu ßnekta jau merd∂jo, 

t. y. gyveno jau paskutiniåjå savo egzistavimo stadijå, kurioje visokie individual∆s 

kraipymai yra ^prastinis reißkinys. Íiå ßnektos b∆senå Ûodynas ir tur∂jo atspind∂ti. 

Kokia ^vairi ir kartu ^domi zietelißki¨ leksika, galima ^sitikinti vien pasklaidΩius 

Ûodyno puslapius, net labai nesigilinant ^ tekstå. Vieni ΩodΩiai primena sen¨j¨ 

raßt¨ kalbå (èß ‘aß’, kíeka ‘kiek’, mu¡kti ‘ryti’, nasraÊ ‘burna’, pºkus ‘galvijai’, 

tõdrin ‘tod∂l’...), kiti m∆s¨ d∂mes^ nukreipia ^ senåjå lietuvi¨ buit^ (pvz., vytìn∂ 

‘sieli¨ plaustas’, plg. sen¨j¨ dokument¨ vytìn´ ‘didel^ plokßçiadugn^ upi¨ laivå’, 

vytìnykas ‘sielininkas’, dokument¨ ‘upeivis’), taçiau daugumas sav¨ lietuvißk¨ (ne 

skolint¨) ΩodΩi¨ yra ßiaip jau labai ^dom∆s, niekur ar beveik niekur Lietuvoje 


negird∂ti, pvz., kuõpinos ‘vaiß∂s’, lãkßtas ‘laißkas’, laœbas ‘stagaras, stambas’, latõtis 

‘puriena’, mµnas ‘m∂nulis’, pãvardas ‘pravard∂’, plãksn∂ ‘blakstiena; pelekas’, rypúoti 

‘dejuoti’, sãgikas ‘ßvarkelis, apsiaustas’, skraid˙ (ir skraÊΩd∂) ‘kregΩd∂’, ßãlusis ‘panagi¨ 

skausmas sußalus’, ßepatà ‘pelk∂, bala’, ßókoti ‘nerißliai kalb∂ti’, ß©gauti ‘ßuorais, 

su protr∆kiais p∆sti’, ßvergetóti ‘paistyti, bet kå kalb∂ti’, térl∂ ‘molinis dubuo’, 

tinis ‘virßugalvis, momuo’, ∆kúoti ‘ß∆kauti’, v∂sùt∂ ‘pav∂sis’. 

NemaΩa visoki¨ perdirbini¨, kitokios darybos ΩodΩi¨, kartais archajißkesn∂s 

negu bendrin∂je kalboje, turinçi¨ kitas priesagas, kitokiå reikßm´, skirtingi tarnybiniai 

Ωodeliai ir panaßiai. Keli pavyzdΩiai: lieΩìvis ‘lieΩuvis’, mºdΩias ‘medis’, mergutà 

‘mergina’, ramõnas ‘ramun∂’, sà ‘su’ (ir sadiºu ‘sudiev’, salìg ‘sulig’...), spl∫sna 

‘plunksna’, ßkileñdis ‘v∂daras’... 

PaΩym∂tina, kad pasitaiko atvej¨, kai vartojamas savas Ωodis vietoj kit¨ tarmi¨ 

ir net bendrin∂s kalbos slavizmo, pvz., kvietiºnis ‘pyragas’, lup˙kas ‘kazl∂kas’. 

Nors Zietelos ßnekta ne vienå ßimtmet^ ißgyveno atskirta nuo lietuvi¨ kalbos 

masyvo, nors jos sålytis su bendrine kalba buvo menkas, taçiau naujai ^ ßnektå 

at∂jusi¨ bendrin∂s kalbos ΩodΩi¨, kad ir reçiau vartojam¨, Ûodyne uΩfiksuota nemaΩa, 

toki¨ kaip mokyklà, mokinis, mókytojas ir pan. 

Slavizm¨ Zietelos ßnektoje buvo labai daug, turb∆t daugiau negu bet kurioje 

kitoje Pietryçi¨ Lietuvos pakraßçi¨ ßnektoje. Ir tai savaime suprantama turint galvoje 

ßimtmeçiais uΩsit´susiå slav¨ – gud¨, lenk¨ ir rus¨ – kalb¨ apsupt^. Ínektos 

slavizmai irgi ^dom∆s, kitoms lietuvi¨ tarm∂ms ne^prasti, paprastai neturimi. Íalia 

daugelio slavizm¨ vartoti ir lietuvißki atitikmenys. Patys slavizmai skolinti 

^vairiais laikais ir ne iß vienos slav¨ kalbos. Kartais net tas pats Ωodis b∆na ne 

vienå kartå paskolintas ir iß skirting¨ slav¨ kalb¨. Tuo atveju turimi skirtingi 

slavizmo variantai. Jie Ûodyne suregistruoti, pvz., pójezdas ir pociõngas ‘traukinys’, 

Ωìcia, Ωìtia ir Ωìzn∂ ‘gyvenimas’. 

Pateikiamas Ωiupsnelis ^domesni¨ Ûodyno slavizm¨: diçis ‘laukinis’, dirãvas ‘skyl∂tas’, 

dj˙blas (ir dºblas) ‘velnias’, gãradas ‘miestas’, gledinµti ‘dairytis’, jauliótis ‘rodytis, 

atvykti’, krepkùs ‘stiprus’, krißà ‘stogas’, ksionßkà ‘knyga’, lãstauka ‘kregΩd∂’, pal˙kas 

‘lenkas’, pãpas ‘popas’, pãtas ‘prakaitas’, paΩ˙ris ‘gaisras’, pºklas ‘pragaras’, pienà 

‘puta’, ryvà ‘karçiai’, rõstas ‘∆gis’, salaujis ‘lakßtingala’, sãmas ‘pats’, sañdas ‘teismas’, 

sarnà ‘stirna’, sausiºm ‘visai’, savà ‘pel∂da’, s˙dlas ‘balnas’, slynà ‘seil∂’, spynà ‘nugara’, 

ßaßà ‘plentas’, ßaukòvas ‘ßilkinis’, táinas ‘slaptas’, talmõkas ‘vert∂jas’, tençià ‘vaivorykßt∂’, 

tr∆nà ‘karstas’, tumõnas ‘r∆kas’, uçióba ‘mokslas, mokymasis’, udãlas ‘puikus; 

gabus’, ∆lis ‘avilys’, ©Ωas ‘Ωaltys’, vãlasas ‘plaukas’, vastõkas ‘rytai’, velikas ‘didelis’, 

vºselas ‘linksmas’, vºst∂ ‘Ωinia’, vies˙ (ir ves˙) ‘kaimas’, viesµnas (vesµnas) ‘kaimietis’, 

zãlatas ‘auksas’, zãras ‘tuoj’, zausiõ, zausiõdi ‘visada’, zdáisia (^terptinis Ωodis) ‘rodos, 

turb∆t’, zm∂jis ‘slibinas’, zno• ‘v∂l, iß naujo’, Ωálka ‘gaila’, Ωãludas ‘gil∂’, Ωárnos 

‘girnos’. 

Gausu hibrid¨, toki¨ kaip stichºlis ‘eil∂raßtis’. NemaΩa perdirbini¨, atsiradusi¨ 

nusiΩi∆r∂jus ^ lietuvißkus ΩodΩius, susijusius prasm∂s poΩi∆riu, pvz., karßtavóti 

‘ragauti’ (plg. karßtas). 



Èdomi slavizm¨ fonetika. Daug ΩodΩi¨ turi bals^ o vietoj slav¨ a arba o tais 

atvejais, kai kitose tarm∂se, kartais ir bendrin∂je kalboje, turimas a, pvz., ap÷ßtolas 

‘apaßtalas’, chr÷bras ‘dråsus’, çioplià ‘garnys’, kopl÷nas ‘kunigas’, moskà ‘kauk∂’, r÷kas 

‘v∂Ωys’. Kadangi pasitaiko ir gretimini¨ variant¨ su a, tai slavizm¨ pavyzdΩiu 

atsirado atitinkam¨ lietuvißk¨ hipernormalizm¨, plg. komolis, komuolis ‘kamuolys’. 

Tas pat pasakytina d∂l balsi¨ ∂ ir e buvimo slavizmuose po priebalsi¨ ç, r, ß, 

Ω, net l, vietoj laukiamo o (iß slav¨ a). Toki¨ pavyzdΩi¨ Zietelos ßnektoje yra daug 

ir jie kitur bemaΩ ar ir visai negird∂ti, antai çerv˙kas ‘kirminas’, çºsta ‘daΩnai’, 

l˙chas ‘lenkas’, Ω˙lis ‘gailestis’. 

Gerai mok∂dami kaimyn¨ slav¨ kalbas, Zietelos lietuviai ^gudo slavizmuose 

tarti ir t¨ kalb¨ garsus bei gars¨ junginius, neb∆dingus lietuvi¨ kalbai, pvz., nrãvytis 

‘patikti’ (sako ir narãvytis), tiõmnas ‘tamsus’, tkáina ‘audykla’. Pastang¨ vengti 

panaßaus slavißko skolini¨ tarimo bei paçius skolinius lietuvinti (pvz., verãdyti 

‘kenkti’) pastebime palyginti retai, paprastai tik senesniuose slavizmuose. Pasitaiko 

keistok¨, kitur ne^prast¨ vengimo atvej¨, pvz., imßà ‘mißios’ (plg. mißià iß 

lenk¨ msza). 

Lietuvi¨ kalbai iß seno svetimas priebalsis h zietelißkiams buvo visai ^prastas 

garsas, matyt, jau seniai mok∂jo j^ tarti. D∂l daugyb∂s gudißk¨ skolini¨-dublet¨, 

t. y. su ßiuo priebalsiu (naujesni¨) ir be jo (senesni¨) ΩodΩio pradΩioje (plg. hadynà 

ir adynà ‘valanda’, h©taryti ir ©taryti ‘ßnek∂ti’), ßnektoje atsirado nemaΩa hipernormalizm¨ 

su h- lietuvißkuose ΩodΩiuose. Ûodyne uΩfiksuota, pvz., hãdata ‘adata’, 

haÊti ‘eiti’ (iß aÊti), hakìs ‘akis’, hálkanas ‘alkanas’, halk∫n∂ ‘alk∆n∂’, hãnas ‘jis’ (iß 

ãnas), hardhti ‘ardyti’, harklis ‘arklys’, hárti ‘arti’, hãßara ‘aßara’, háudeklas ‘audeklas’, 

háugti ‘augti’, hausìs ‘ausis’, hãΩeras ‘eΩeras’ (iß ãΩeras), hìs ‘jis’, hobuolis ‘obuolys’, 

húoga ‘uoga’, hùp∂ ‘up∂’. Íalia paprastai vartotos ir formos be h-. 

Slavizm¨ persunkta Zietelos ßnekta – tai tikra laboratorija kalbos patvarumo ir 

jos gyvasties tyr∂jams. Ûodynas rodo, kiek kalba geba pakelti svetimos kalbos ΩodΩi¨. 

Galima spr´sti apie tai, koks svetimybi¨ kiekis yra jau mirtinas, kaip svetimos 

kalbos ΩodΩiai negr^Ωtamai keiçia leksikos ir semantikos tarpusavio ryßius, 

kol galiausiai poveikis tampa mirtinas. Matome, kaip kalba prießinasi ir vis vien 

b∆na priversta pasiduoti svetimoms ^takoms. 

Ûodyno pabaigoje prid∂tas vardynas – zietelißki¨ vartot¨ vietovardΩi¨ ir 

asmenvardΩi¨ (vard¨, pavardΩi¨, pravardΩi¨) såraßai. Pateikiami ^domesni pavyzdΩiai. 

VietovardΩiai: MastaÊ ‘åÓÒÚ˚’, Na•gardas ‘Naugardukas’, Slãnimas ‘ëÎÓ- 

ÌËÏ’, Valkaviskas ‘ÇÓÎÍÓ‚˚ÒÍ’, Vìlnia ‘Vilnius’. Labai ^vairios ir ^domios pavard∂s, 

kuri¨ dalis nuraßyta iß antkapi¨, sen¨j¨ dokument¨. UΩfiksuota nemaΩa pavardΩi¨, 

ißlaikiusi¨ lietuvißkas formas: Bablis, Bajõras, Bambirius, Bringºlis, Cìgelis 

(Cigºlis), Çinçeikà, Çiulkìnis, Dargºviçius, Dubìckas, Dubíeka, D∆dà, Gérv∂, Gi¡vinas, 

Ginºlis, Grainis (GraÊnis), Gribas, Gr∫dis, Gurnà, Gùrskas, Jakùbçikas, Jaskà, Jíerus, 

Júoda, Juodkà, Jurçiùkas, Karvºlis, Karpºlis, Kaßkà, Klizas, Kuliºßis, Kurilà, Lailà, Laurukºviçius, 

Lénkas, Liaußùkas, Maldùtis, Marciùkas, Mikßutà, Minçiùkas, MindΩià, Mìzgiris, 

Miziùkas, Moz©ras, Pacºlis, Pãtißas, Pºtraßas, Pißçiùkas, Pùkas, RagaÊßis, Raubà, 


Rìmßa, Rudùlis, Sãkalas, Saukà, Saukºlis, Sáuras, Svìbas, Íaipùkas, Íavºlis, Ímáustas, 

Ímáußta, Tilvìkas, Tùminas, Turkºviçius, Ùrbonas, Urbanãviçius, Vaitießkà, Vançiùkas, 

Vasiukºviçius, Vaßkºlis, Û(v)ìrblis, -is, Ûùkas, Ûukºlis, Ûurlºviçius. Daug suslavint¨ 

pavardΩi¨, taçiau ir toki¨ lietuvißkumas daΩnu atveju akivaizdus, pvz., Cilvík, 

Dervúk (Dziervúk), Doilida, Domontoviç, Dovgialoviç, Gintout, Ginvid, Grigeleviç, Jurgél’, 

Kestuteviç, Klißeviç, Lupik, Montviloviç, Íil, Vanagel’, Vanagelioviç ir pan. 

Dar lietuvißkesn∂s pravard∂s, pvz., Carùkas, Gaidºlis, Gaidis, Garsùkas, Gvazdùkas, 

Jurgºlis, Kaziùlis, Kazußõkas, Kordõßius, Lìtikas, Maçiõkas (Maçiùkas), Manochºlis, 

Maßnà, Mata•ßas, Mikailùkas, MindΩià, Mutkà, Peçiùkas, Petußõkas, Pici∆gà, Pirogà, 

Ponºlis, Salotà, Seredà, Stùkas, Svìlis, Íenkà (Íeñkas), Íirnà, Íumrà, Tij©nas, Tumuos˙lis, 

TuΩilà, VaÊtas, Vaikºlis, Zesiõnas. 

Pateikiame b∆dingesnes krikßto vard¨ lietuvißkas bei labiau sulietuvintas formas: 

Adõlis ‘Adolfas’, Alenà ‘Elena’, AlΩbietà ‘ElΩbieta’, Bonifãtas ‘Bonifacas’, Bènikas 

‘Benjaminas’, Cacalijà, Cìl∂, Cilià ‘Cecilija’, Damijõnas ‘Dominykas’, Danilà ‘Danielius’, 

Dievodúotas (vertinys iß sl. Bogdan) ‘Teodoras’, Gabris, Gabrùkas ‘Gabrielius’, 

Ivõnas ‘Jonas’, Jãsius, Jasùkas ‘Jonas’, Jaz˙pas ‘Juozapas’, Karãlius ‘Karolis’, 

Macis, Macùkas, Maçiùkas ‘Meçislovas’, Marcùkas ‘Martynas’, Marùkas ‘Marius’, 

Mikõsis ‘Mykolas’, Nelià ‘Anel∂’, Pabijõnas ‘Fabijonas’, Páulas, Pauliùkas ‘Povilas’, 

Polinà ‘Apolonija’, Ráina, Rajinà ‘Regina’, Ramõnas, Ramon˙lis ‘Romanas’, Silvùkas, 

Silvùlis ‘Silvestras’, Íìmas, Íimùkas, Simùkas ‘Simonas’, Vãlius ‘Valentinas’, Zìdorius 

‘Izidorius’, Zmìtras, Zmitrùkas, Zmitruk˙lis ‘Dimitrijus’. 

Èdomu, kad Zietelos lietuviai sulietuvino kai kuri¨ savo ßnektos tyr∂j¨ nelietuvi¨ 

pavardes, pvz., estå Arumaa vadino Ãrumas, norvegå Stangå – Stañkas. 

Ißkeltas tik vienas kitas ßios nepaprastos mirusios lietuvi¨ ßnektos bruoΩas. 

Aptariamasis Ûodynas – tai ißtisinis kalbos lobynas, kuriuo amΩiais naudosis 

dialektologai ir kalbos istorikai, su didΩiu d∂kingumu min∂dami jo autori¨ Aloyzå 

Vidugir^. 

Zigmas Zinkeviçius 

Z IGMAS ZINKEVIÇIUS Gauta 1998 m. gruodΩio 27 d. 







ISSN 1392–737X 

Egl∂ Patiej∆nien∂, Brevitas ornata. 

MãΩosios literat∆ros formos XVI–XVII amΩiaus 

Lietuvos DidΩiosios Kunigaikßtyst∂s 

spaudiniuose. Senoji Lietuvos literat∆ra, 

VII knyga, 

Vilnius: Lietuvi¨ literat∆ros ir tautosakos institutas, 

1998, 372 p. ISBN 9986–513–48–0, 9986–513–49–9 

Sulauk∂me dar vienos reikßmingos knygos, skirtos senajai Lietuvos literat∆rai. 

Vien per pastaruosius porå met¨ j¨ pasirod∂ net kelios. Skirtingai nuo ankstesni¨j¨, 

skirt¨ vieno autoriaus 1 ar vieno Ωanro 2 analizei, glaustam skirting¨ epoch¨ 

pristatymui 3 , Egl∂s Patiej∆nien∂s knyga apr∂pia didΩiul´ Ωanr¨ bei maΩ¨j¨ literat∆ros 

form¨ ^vairov´ XVI–XVII amΩiaus DidΩiosios Lietuvos Kunigaikßtijos 

spaudiniuose. 

Daugelis skaitytoj¨ çia suras dar visißkai neΩinomå Ωem´, pirmå kartå ißgirs 

ne^prastai skambançius pavadinimus: akromesostichas, chronostichas, elogijas, 

enigma, lema, onomastikas, telestichas ir kitus. Daugelis j¨ iß tikro lietuvißkai 

pateikiami pirmå kartå, kai kuriuos autorei teko sukurti paçiai, kaip antai: herbin∂ 

poezija, artificiozin∂ poezija, dedikatas, ikona. Terminologinius sunkumus bei 

1 Sigitas Narbutas, Tradicija ir originalumas 

Jono Radvano „Radviliadoje“, Vilnius: 

Vaga, 1998. 

2 Rasa Jurgel∂nait∂, Lotynißkoji laidotuvi¨ poezija. 

XVI amΩiaus pabaigos Vilniaus Akademijos 

tekst¨ retorin∂ analiz∂, Vilnius: Lietuvi¨ 

literat∆ros ir tautosakos institutas, 1998. 

3 Sigitas Narbutas, Lietuvos Renesanso literat∆ra, 

Vilnius: Baltos lankos, 1997; Eugenija 

Ulçinait∂, Lietuvos baroko literat∆ra, Vilnius: 



principus, pagal kuriuos ßie terminai buvo kuriami, autor∂ aptaria „Pratarm∂je“. 

Reikia tik∂tis, kad jie prigis lietuvi¨ literat∆rologijoje, êis ^ literat∆ros termin¨ 

Ωodynus, ^gis aprobuotos vartosenos statuså. 

Patiej∆nien∂s darbo objektas – nedideli eiliuoti tekstai, sudarantys neatsiejamå 

vis¨ sen¨j¨ XVI–XVII amΩiaus spaudini¨ dal^. Knygos pabaigoje pateiktame „Íaltini¨ 

såraße“ nurodyta 320 knyg¨, iß kuri¨ autor∂ atrinko analizuojamus tekstus 

bei iliustracijas. Be jokios abejon∂s, ßis såraßas n∂ra galutinis ir uΩbaigtas. Vilniaus 

universiteto bibliotekoje dabar yra apie 18 500, o Moksl¨ akademijos bibliotekoje 

– apie 17 500 XVI ir XVII amΩiaus knyg¨. 

Beveik kiekvienoje iß j¨ galima rasti herbini¨ eil∂raßçi¨, epigram¨, dedikacij¨. 

Taigi bendras maΩ¨j¨ literat∆ros form¨ skaiçius gal∂t¨ siekti kelis t∆kstançius 

vienet¨. Patiej∆nien∂s darbo tikslas nebuvo juos visus suregistruoti ar bibliografißkai 

apraßyti. Ji rinkosi tekstus tipologiniu principu, stengdamasi ißryßkinti vienos 

ar kitos literat∆rin∂s formos „gimimå“, raidå nuo Antikos iki Baroko epochos, 

aptarti kult∆ros kontekstå, kuriame konkretus eil∂raßtis buvo paraßytas, steng∂si 

apib∆dinti autori¨, uΩsakovå ar dedikatå, galimå poveik^ ir funkcionavimo erdv´. 

Tokiå savo tyrimo krypt^ Patiej∆nien∂ motyvuoja taip: „Buvo uΩsibr∂Ωtas ir tam 

tikras aukßtesnis tikslas – apib∆dinti terp´, kurioje brendo reikßmingesni XVI– 

XVII a. LDK literat∆ros k∆riniai, bent iß dalies atspind∂ti anuometin^ måstymo 

b∆då, atskleisti senåjå estetini¨ vertybi¨ sistemå, tokiå nepanaßiå ^ dabartin´, tarsi 

iß vidaus paΩvelgti ^ nepaprastai margå ir intensyv¨ ano meto literat∆rin^ gyvenimå. 

Nor∂josi ne tik papasakoti, bet ir parodyti, – tai viena iß prieΩasçi¨, kod∂l ßi 

knyga taip gausiai iliustruota“ (p. 12–13). 

Darbe atsiribota nuo XVIII amΩiaus spaudini¨ (b∆t¨ per daug ißaugusi knygos 

apimtis), nuo MaΩosios Lietuvos tekst¨ (reik∂t¨ lyginti su vokieçi¨ literat∆ra), 

nuo rankraßtin∂s XVI–XVII amΩiaus medΩiagos (pasinaudota tik teoriniais kai kuri¨ 

Ωanr¨ apibr∂Ωimais). Savo ruoΩtu XVI–XVII amΩiaus DidΩiosios Lietuvos Kunigaikßtijos 

k∆rini¨ analiz´ papild∂ gausus Europos literat∆ros kontekstas: Italijos, 

Vokietijos, Lenkijos, Belgijos spaudiniai, rodantys, jog Renesanso ir Baroko 

epochos Europoje buvo susiformavusi bendra intelektualin∂ erdv∂ su vienodais 

literat∆rin∂s, menin∂s k∆rybos modeliais, su tais paçiais estetikos kanonais bei 

vertinimo principais. Galime aißkiai konstatuoti, jog Lietuvos XVI–XVII amΩiaus 

literat∆ra yra integrali Europos literat∆ros dalis. 

Taigi imame ^ rankas 372 puslapi¨ foliantå, kuriame ißanalizuoti 145 ilgesni bei 

trumpesni tekstai, juos papildo 156 iliustracijos, teorißkai apibr∂Ωti ir paaißkinti 60 

Ωanrini¨ bei literat∆rologini¨ termin¨. 

Knygå sudaro pratarm∂, keturios pagrindin∂s dalys, apibendrinimas, termin¨ 

rodykl∂, asmenvardΩi¨ rodykl∂ ir santrauka angl¨ kalba. Pirmojoje dalyje „Nuo 

Senov∂s Graikijos iki Lietuvos DidΩiosios Kunigaikßtyst∂s“ (p. 20–37) aptariama 

epigrama ir kitos „epigramin∂s poezijos“ (poesis epigrammata) literat∆rin∂s formos, 

kilusios iß epigrãfo (gr. ®pigråfv – ‘^r∂Ωti, ^raßyti, uΩraßyti’), t. y. „^raßo“, arba „uΩraßo“, 

lotynißkai vadinamo inskripcija (inscriptio). Trumpi ^raßai, ißraiΩyti ant kapo 

237 Egl∂ Patiej∆nien∂, 

Brevitas ornata

paminkl¨, ind¨, daikt¨, pastat¨ ilgainiui virto literat∆riniu Ωanru. Jo skiriamasis 

bruoΩas buvo glaustumas (brevitas), t. y. kondensuota mintis, pasibaigianti netik∂ta, 

kartais paradoksalia, ißvada. Baroko epochos retorikos vadov∂liuose bei skaitomuose 

kursuose imta reikalauti, jog epigramos pabaiga b∆t¨ ne tik netik∂ta 

(conclusio inopinata), bet ir „aßtri“, „konceptißka“ (acuta), ji laikyta svarbiausia epigramos 

dalimi ir jos puoßmena (F3–2183: acumen est praecipua pars epigrammatis et 

maximum eius ornamentum). 

Egl∂ Patiej∆nien∂ apΩvelgia epigramos kilm´ bei raidå Senov∂s Graikijoje, Romoje, 

ViduramΩiais bei Renesanso epochoje, ißryßkindama tam tikras epigramos 

raidos slinktis bei ßio Ωanro atßakas: epitafijå, akrostichå, anagramå, emblemå ir 

kitas. Çia daugiausia remiamasi lenk¨ (Alina Siomkai¬o, Zygmunt Kubiak, Juliusz 

Chroµcinski) bei rus¨ (åËı‡ËÎ É‡ÒÔ‡appleÓ‚, àÎ¸fl ÉÓÎÂÌË˘Â‚-äÛÚÛÁÓ‚) mokslinink¨ 

tyrimais. N∂ra pagrindo prikißti, kad autor∂ nesinaudoja lietuvi¨ mokslinink¨ 

darbais, nes 1988–1998 metais, kai buvo raßoma disertacija ir spaudai rengiama 

knyga, dar nebuvo nei Dalios Dilyt∂s „Antikin∂s literat∆ros“ vadov∂lio, nei Marcialio 

epigram¨ vertimo ^ lietuvi¨ kalbå, nei kit¨ publikacij¨4. Vis d∂lto keistai 

atrodo, kai antikinei epigramai apib∆dinti pasitelkiama Vytauto Kubiliaus citata, 

nieko bendra neturinti su Marcialiu. 

Atsiribojusi nuo „didΩi¨j¨“ DLK epigramin∂s k∆rybos meistr¨ – Petro Roizijaus, 

Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus, Danieliaus Naborovskio, Stanislovo Samuelio 

Íemetos, – Patiej∆nien∂, deja, nepaaißkina, kas gi veik∂ „maΩuosius“ 

epigram¨ k∆r∂jus, iß ko jie mok∂si, kuo sek∂. Ar vien tik iß Marcialio? Ir ar 

tiesiogiai iß jo? Veikale Apie aßtrumå ir ßmaikßtumå, arba Seneka ir Marcialis (De 

acuto et arguto, sive Seneca et Martialis) Sarbievijus ißvardija svarbiausius XVII 

amΩiaus epigram¨ k∆r∂jus, juos cituoja ir ragina sekti. Tai vokieçi¨ j∂zuitai Motiejus 

Raderis (1561–1634), Jok∆bas Bidermanas (1561–1634), pranc∆z¨ j∂zuitas 

Bernardas Bauhusijus (1575–1619). B∆tent ßie autoriai daΩniausiai minimi ir rankraßtiniuose 

retorikos kursuose. Greta j¨ paprastai nurodomas angl¨ poetas Johnas 

Owenas (1563–1622), lenk¨ poetas Janas Kochanowskis (1530–1584) ir pats 

Sarbievijus (1595–1640). B∆tent jie ir suformavo poetin´ epigramos mokyklå 

XVI–XVII amΩiaus Europoje, jie buvo imitacijos ßaltinis poetikos bei retorikos 

klas∂s studentams kolegijose bei universitetuose. Íi¨ dalyk¨ aptarimas b∆t¨ dav´s 

gerokai tvirtesn^ teorin^ pagrindå DLK epigramos analizei. Lieka neaißku, 

kod∂l pagrindini¨ Renesanso ir Baroko literat∆ros teoretik¨ – Julijaus Cezario 

Skaligerio ir Jok∆bo Pontano veikal¨ n∂ra nei ßaltini¨, nei literat∆ros såraße, o 

Jok∆bo Masenijaus vienas veikalas ^trauktas ^ literat∆ros, o kitas – ^ ßaltini¨ 

såraßå, nors abu yra to paties lygmens. 

4 Dalia Dilyt∂, Antikin∂ literat∆ra, Vilnius: Joßara, 

1998, 168–170, 389–393; [Marcus Valerius 

Martialis,] Epigramos, ^ lietuvi¨ kalbå 

vert∂, ^Ωangå ir paaißkinimus paraß∂ 

Aleksandra Teres∂ Veliçkien∂, Vilnius: 

Baltos lankos, 1998; J∆rat∂ Terleckien∂, 

„Epigramos Ωanro genez∂s problemos“, 

Literat∆ra (VU mokslo darbai), Vilnius, 

1998, 96–101. 


Antroji monografijos dalis – „Poesis tacens, pictura loquens“ 5 – susideda iß 

trij¨ skyri¨. Pirmas – „Vaizdo ir teksto derm∂“ – skirtas literat∆rinei emblemai, 

sujungusiai vaizduojamåj^ menå ir Ωod^. Tai barokißkiausia literat∆ros ir meno 

forma. Patiej∆nien∂ pabr∂Ωia ikonologijos, emblemißkos hieroglifikos tyrim¨ spragas 

Lietuvoje, palyginti su panaßaus pob∆dΩio darbais Vokietijoje, Anglijoje, Lenkijoje, 

Olandijoje. Reikia pripaΩinti, jog aptariamoji knyga ßiuo metu labiausiai tå 

spragå ir uΩpildo 6 . Çia pateikiami gaus∆s emblem¨ pavyzdΩiai rodo, jog Lietuvoje 

XVI–XVII amΩiuje buvo gerai Ωinomos Ωymiausi¨ Europos hieroglifikos bei emblemikos 

klasik¨ Jono Pierijaus Valeriano, Mikalojaus Kausino, Andriaus Alciato, 

Çezar∂s Ripos knygos. Tai, kad j¨ b∆ta Lietuvos bibliotekose, o DLK autori¨ k∆riniuose 

yra identißk¨ emblem¨ atvaizd¨, iß ties¨ akivaizdΩiai liudija, jog ßalyje, 

palyginti neseniai dar netur∂jusioje raßto, jau XVI amΩiaus pabaigoje buvo susiformav´s 

kult∆ros elitas, pasaul^ suvokiantis per europietißk¨ simboli¨ sistemå ir 

gebantis laisvai tais simboliais operuoti (p. 333). 

Emblemin∂s poezijos ^vadå papildo skyrius „Herbiniai eil∂raßçiai“ (p. 77–151), 

kurie traktuojami kaip emblemin∂s ar epigramin∂s poezijos dalis. Çia pateikiama 

daug istorin∂s, etimologin∂s, kult∆rin∂s informacijos, susijusios su ßio Ωanro specifika. 

Ißryßkinamas mecenat¨ vaidmuo, esmingai paveik´s emblemin∂s, heraldin∂s 

k∆rybos formå bei turin^. Per herbinius eil∂raßçius atsiveria ^domi XVI–XVII 

amΩiaus DLK kult∆ros panorama, kalb¨ bei tikyb¨ santykiai, autori¨ ißsilavinimas 

bei individualus talentas, gyvenimo aktualijos, reikßmingiausios konkretaus 

laikotarpio id∂jos (p. 83). Herbiniai eil∂raßçiai patvirtina bendråjå XVI–XVII am- 

Ωiaus literat∆ros tendencijå: nuo konkretaus, detalaus apraßymo einama prie alegorinio 

aißkinimo ir panegirikos. Knygos pradΩioje dedami eil∂raßçiai buvo savotißkas 

raktas turiniui suprasti. Juose kondensuotai b∆davo pasakoma tai, kå v∂liau 

autorius pl∂todavo tekste, ryßkindamas atskirus herbo elementus, siedamas su 

konkretaus herojaus gimine, ßlove, nuveiktais darbais. Herbiniai eil∂raßçiai rodo 

ypatingå Baroko poet¨ ißradingumå, pom∂g^ kurti uΩßifruotå, metaforißkå, oksimoronais 

ir konceptais gr^stå poezijå. Kartu herbiniai eil∂raßçiai atlikdavo ir puoßybin´ 

knygos atsklandos funkcijå. 

Vaizdo ir teksto santykiui skirtå dal^ pabaigia skyrius „Emblemikos raida“ 

(p. 153–203), kuriame dar kartå gr^Ωtama prie herbin∂s ir emblemin∂s poezijos 

ryßio, j¨ tarpusavio såveikos. Çia pateikiama nemaΩai literat∆rin∂s emblemos pavyzdΩi¨, 

ryßkinamas santykis tarp tradicin∂s literat∆rin∂s emblemos „triados“: 

lemos (lemma, epigraphus, inscriptio), pießinio (imago, icon, pictura) ir j^ komentuojançio 

teksto (epigramma, subscriptio). Aißkinami tie atvejai, kai turime tik literat∆rin´ 

emblemå be pießinio, taçiau ir lema, ir ikona aißkiai ^sivaizduojamos. 

Vardijami XVI–XVII amΩiaus spaudiniuose pasitaikançi¨ emblem¨ k∆r∂jai: Mika- 

5 Poesis tacens, pictura loquens (lot.) – ‘tylinti 

poezija, kalbantis paveikslas’. 

6 Beveik tuo paçiu metu pasirod∂ ir Jolitos 

Lißkeviçien∂s parengtas leidinys (XVI– 

XVII a. knyg¨ grafika. Herbai senuosiuose 

Lietuvos spaudiniuose, Vilnius: VDA leidykla, 

1998), daug kuo papildantis Patiej∆nien∂s 

keliamas problemas. 


Brevitas ornata

lojus Miekickis, Tomas Mamçinskis, Martynas Merkinißkis, Jonas Lanckoronskis, 

Jonas Volskis, Stanislovas ir Jonas Kißkos, Jeronimas Bildziukeviçius ir kiti. Daugelis 

j¨ literat∆rines emblemas k∆r∂ dar besimokydami Vilniaus akademijoje, tarsi 

nor∂dami pademonstruoti humanitarinio ißsilavinimo galimybes, prisid∂ti prie 

garbingo asmens (karaliaus, vyskupo, vaivados) paßlovinimo. 

Pirmuoju spausdintu literat∆rini¨ emblem¨ (kai yra tik ikona ir tekstas) rinkiniu 

Patiej∆nien∂ laiko Bildziukeviçiaus knygå Íventojo t∂vynainio, glob∂jo Kazimiero 

dorybi¨ Ωenklas, hieroglifin∂mis emblem¨ fig∆romis atspind∂tas (Divi tutelaris patrii Casimiri 

insigne virtutum, hieroglyphicis emblematum figuris adumbratum, Vilnae, 1610). 

Autor∂ paΩymi aukßtå ßio leidinio gravi∆r¨ kokyb´, såsajas su renesansine hieroglifika, 

rom∂nißkos lietuvi¨ kilm∂s priminimå. Èdomios Patiej∆nien∂s mintys apie europini¨ 

simboli¨ ir vietini¨ realij¨ jungt^ DLK emblemose. XVI–XVII amΩiaus spaudiniuose 

gausu krikßçionißk¨ emblem¨. Patiej∆nien∂s manymu, ßi emblem¨ grup∂ 

yra gausiausia. Po jos eina hieroglifin∂, mitologin∂, ikonologin∂ ir „istorin∂“ 

emblema (p. 197). 

Labai svarbu, kad analizuodama herbin´ bei emblemin´ poezijå Patiej∆nien∂ 

panaudojo daug naujos medΩiagos, surado Lietuvos bibliotekose neturim¨ tekst¨, 

^trauk∂ juos ^ m∆s¨ literat∆rin´ ir kult∆rin´ apyvartå. Vis d∂lto ^ akis krinta tai, 

kad vaizdin∂ emblemos forma autorei yra daug ^domesn∂ nei literat∆rin∂. Liko 

net nepamin∂tas bene Ωymiausias literat∆rini¨ emblem¨ k∆r∂jas Zbignievas Morßtinas. 

Tai rodo, jog ateityje b∆t¨ pravartu ißleisti atskirå literat∆rini¨ emblem¨ 

rinkin^, kuriame ikonografin∂s iliustracijos atlikt¨ vien pagalbin^ vaidmen^. 

Treçioji monografijos dalis – „Poezijos ir prozos paribyje“ – skirta bene populiariausi¨ 

Baroko epochos Ωanr¨ – elogij¨ ir epitafij¨ (p. 205–228) bei inskripcij¨ 

ir epigraf¨ (p. 229–265) analizei. Pasak Patiej∆nien∂s, elogijuose „sukoncentruota 

visa, kas laikoma b∆dingiausiais baroko literat∆ros estetikos poΩymiais: retorini¨ 

fig∆r¨ gausa, netik∂çiausi palyginimai, minties l∆Ωiai, konceptai, nuolat ΩaidΩiama 

dviprasmyb∂mis, perkeltin∂mis prasm∂mis, minçi¨ ir gars¨ såskambiais, m∂gaujamasi 

ißorine teksto forma“ (p. 227). Taçiau smulki¨j¨ literat∆ros Ωanr¨ negalima 

traktuoti vien kaip pramogos, Ωaidimo rezultato. Tai buvo savotißka „istorijos 

pamoka“, poetinio meistrißkumo, estetinio skonio, pilietinio såmoningumo 

ugdymas. Svarbu paΩym∂ti ir tai, jog ßiais tekstais buvo priminta ir ^prasminta 

daug svarbi¨ istorini¨ ^vyki¨ bei asmenybi¨ (Chotino m∆ßis, Livonijos karas), 

pabr∂Ωtas istorijos t´stinumas, praeities ir dabarties jungtis. Didingos Lietuvos 

praeities priminimas, didΩi¨j¨ Lietuvos kunigaikßçi¨ ßlovinimas, Lietuvos valstyb∂s 

simboli¨ (Vyçio, Gedimino stulp¨) demonstravimas ßi¨ tekst¨ iliustracijose 

ugd∂ tautin´ lietuvi¨ savimon´, T∂vyn∂s meil´ ir patriotizmå. 

Ketvirtoji monografijos dalis – „Poesis artificiosa“ – skirta aptarti beveik visái 

ßiais laikais nebeΩinomoms maΩosios literat∆ros formoms, pavyzdΩiui: enigmai, 

anagramai, echo, chronostichui, telestichui, logogrifui, akrostichui. Neatsitiktinai 

ß^ terminå Patiej∆nien∂ palieka neißverstå: tai ißties nelengva padaryti, nes poesis 

artificiosa gali reikßti ir „menißkå“, „meistrißkå“, ir „dirbtin´“, „nenat∆raliå“, 


„^mantriå“ poezijå. Lenkai ßiuo atveju vartoja terminå „poezja kunsztowna“, 

rusai – „ÍÛapple¸fiÁÌ‡fl, ÙË„ÛappleÌ‡fl ÔÓ˝ÁËfl“. Manyçiau, jog lietuvißkai ßios poezijos 

sampratå geriausia atitinka „^mantriosios poezijos“ terminas, ir jis tikrai tinkamesnis 

negu paΩodinis vertimas „artificiozin∂ poezija“. Íio pob∆dΩio k∆rybai 

pagr^stai taikomas ir „epigramin∂s poezijos“ pavadinimas: ßiaip ar taip, ji artimai 

siejasi su „^raßo“ etimologija. Galima pritarti Patiej∆nienei, tvirtinançiai, jog 

„ta pati literat∆ros forma pagal funkcijos kriterij¨ buvo laikoma epigramine, o 

pagal komponavimo b∆do kriterij¨ – artificiozine“ (p. 268). Tokie k∆riniai – tai 

savotißki galvos∆kiai, kryΩiaΩodΩiai ar pasjansai, kur ΩaidΩiama ΩodΩi¨ prasm∂mis 

ir formomis, kur griaunamos ^prastos morfologijos, sintaks∂s normos, 

maißoma skirting¨ kalb¨ leksika, derinamos skirtingos Ωenkl¨ sistemos, sureikßminta 

vizualin∂ raßyto ar spausdinto ΩodΩio ißraißka. Suprantama, jog tokio pob∆dΩio 

k∆ryba daΩnai vadinama „keistenyb∂mis ir ißsigimimais“, laikoma beverte 

ir „intelektualiai tußçia“ (p. 268). 

Skaitytojas çia ras iß ties¨ daug peno „proto mankßtai“ ir vaizduotei. Stebina 

ir Ωavi Patiej∆nien∂s kantryb∂ ir ^Ωvalgumas ßifruojant viså ßitå „kabalistikå“, pavyzdΩiui, 

Laurencijaus Bojerio, Jono Nekraßeviçiaus, Jono Radvano eil∂raßçius 

(p. 313, 315, 317). Tiesa, çia atsirado ir smulki¨ netikslum¨: 319 puslapyje cituojamas 

eil∂raßtis yra iß rinkinio, ißleisto ne mirus vyskupui Eustachijui Valaviçiui, 

o Vilniaus vyskupui Valerijonui Protaseviçiui (1580); ΩodΩius „Tertio Idvs Ivli“ 

reik∂t¨ versti ne „treçiå liepos id¨ dienå“ (p. 304), o „treçiå dienå po liepos id¨“. 

Neteisingai ißverstas dvieilis: 

MosChe IVgo fera CoLLa para, reX eCCe PoLonVs 

In te enseIs propIor frena rotasqVe parat. 

„Maskv∂ne, laukin^ sprandå jungui paruoßk, ßtai Lenkijos karalius ⁄⁄ tau ruoßia 

pakinktus ir veΩimå, kurie tau labiau pritinka nei kardai“ (p. 305). EnseIs negali 

b∆ti laikomas vienu ΩodΩiu, nes tokio ΩodΩio ar gramatin∂s formos lotyn¨ kalboje 

n∂ra. Originale pakankamai aißkiai matyti, jog ense ir Is paraßyti atskirai. Tad ir 

prasm∂ ßio dvieilio yra tokia: „Maskv∂ne, laukin^ sprandå jungui ruoßk, [nes] ßtai 

Lenkijos karalius ⁄⁄ ruoßia prieß tave Ωåslus ir ratus; [savo] kardu jis [jau] yra arti 

tav´s“. Abejotinas ir Jono Radvano eil∂raßtyje (p. 313) ΩodΩio rhadios siejimas su 

graikißku ΩodΩiu Wådioq (‘lengvas, nesunkus’). Jeigu tai prieveiksmio forma, netinka 

kirtis (Wadºvq), jeigu acc. pl. ‘lengvus’ [spindulius] – tur∂t¨ b∆ti rhadi∆s (Wådioyq). 

Taigi greiçiausiai çia yra tik sugraikinta lotynißkos radius forma, kaip ir 

ΩodΩiuose lachryma (vietoj lacryma), charus (vietoj carus), pheretrum (vietoj feretrum) 

ir panaßiuose. 

Patiej∆nien∂s knyga atveria mums dar vienå turtingå, bet kol kas maΩai Ωinomå 

senosios Lietuvos raßtijos klodå, akivaizdΩiai parodo, kaip nuo Antikos Europos 

kult∆roje egzistuojantys Ωanrai bei literat∆rin∂s formos funkcionavo Lietuvoje, 

kokiuose socialiniuose sluoksniuose labiausiai reißk∂si, kas buvo t¨ k∆rini¨ 

autoriai ir uΩsakovai. Çia labai svarbus k∆r∂jo ir skaitytojo santykis. Egl∂ Patiej∆- 


Brevitas ornata

nien∂ teisi, jog „knygos nespausdinamos ten, kur n∂ra kam jas skaityti“ (p. 327). 

Smulki¨j¨ Ωanr¨ ir „^mantriosios poezijos“ tekst¨ gausa Lietuvoje XVI–XVII am- 

Ωiuje rodo çia buvus Vakar¨ Europai prilygstant^ literat∆ros ir kult∆ros lyg^, tam 

tikrå visuomen∂s brandå, norå ir geb∂jimå priimti, suvokti ir savaip panaudoti 

visuotin∂s civilizacijos laim∂jimus. 

B∆t¨ naudinga ißversti ßiå vertingå knygå ^ kuriå nors iß pagrindini¨ Europos 

kalb¨, nusi¨sti ^ svarbiausias pasaulio bibliotekas. Tai b∆t¨ ne blogesnis Lietuvos 

vardo priminimas negu politik¨ kalbos ar sportinink¨ pergal∂s. 

Belieka priminti, jog 1999 met¨ trij¨ Baltijos valstybi¨ graΩiausios knygos meno 

konkurse ßi knyga (dailininkas a. a. Saulius Chlebinskas) laim∂jo I premijå. 

Taigi pra∂jus maΩdaug keturiems ßimtams met¨ nuo knygoje apraßyt¨ tekst¨ dar 

kartå patvirtinta mokslo ir meno derm∂. 

Eugenija Ulçinait∂ 

E UGENIJA ULÇINAITÎ Gauta 1999 m. kovo 10 d. 

Klasikin∂s filologijos katedra 



LT-2734 Vilnius, Lietuva 



ISSN 1392–737X 

Pflteris Vanags, Visvec‡k‡ perioda 

(XVI gs.–XVII gs. s‡kuma) latvießu raksti. 

Avotu vflsture un daΩas problem‡tiskas 

fonologijas, morfologijas, sintakses 

un leksikas ¤patn¤bas 

Habilit‡cijas darbs 

Vilna, 1998, 86 lpp. 

Labai dΩiugu, kad pamaΩu ^sib∂g∂ja ne tik lietuvi¨, bet ir latvi¨ sen¨j¨ raßt¨ 

tyrimai, – jie Latvijoje ilgå laikå buvo beveik sustoj´. Íioje srityje nemaΩa jau yra 

nuveik´s jaunas latvi¨ baltistas P∂teris Vanagas (gim´s 1962 metais). Jo pirmoji 

1988 metais Vilniuje apginta disertacija buvo plataus baltistinio profilio: joje nagrin∂ta 

u kamieno b∆dvardΩi¨ raida lietuvi¨, latvi¨ ir pr∆s¨ kalbose. Beje, ßio 

darbo pirmasis variantas buvo paraßytas lietuvißkai. Tik reikia apgailestauti, kad 

jis ligi ßiol n∂ra ißleistas atskira knyga (ßia tema pasirod∂ tik keletas straipsni¨). 

V∂liau Vanagas pasin∂r∂ ^ pirm¨j¨ latvißk¨ tekst¨ studijas. Jas apvainikavo 

habilitacinis darbas Seniausio periodo (XVI a.–XVII a. pradΩios) latvi¨ raßtai: ßaltini¨ 

istorija ir kai kurios problemißkos fonologijos, morfologijos, sintaks∂s ir leksikos ypatyb∂s 1 , 

apgintas 1998 m. birΩelio 2 d. Vilniaus universitete. Jame yra prab∂g´ ir Vanago 

aspirant∆ros metai, çia jis subrendo kaip mokslininkas. Íis darbas apibendrina 18 

straipsni¨, paraßyt¨ latvi¨, vokieçi¨, angl¨ kalbomis: 16 iß j¨ 1992–1998 metais 

pasirod∂ ^vairiuose Latvijos, Lietuvos, Lenkijos, Estijos, Vokietijos, Ívedijos moksliniuose 

leidiniuose, 2 straipsniai atiduoti spaudai. 

Pirmoje darbo dalyje atlikta kruopßti tekstologin∂ ^ latvi¨ kalbå ißversto Martyno 

Liuterio Enchiridiono (1586) ir 1587 bei 1615 met¨ latvißk¨ giesmyn¨ analiz∂. 

Palygin´s ßiuos tekstus su Vokietijos bibliotekose bei rankraßtynuose ras- 

1 Parengta ßio darbo santrauka lietuvi¨ ir 

angl¨ kalba. 

243 Pflteris Vanags, Visvec‡k‡ perioda 

(XVI gs.—XVII gs. s‡kuma) 

latvießu raksti

tais originalais (daugiausia raßytais vokieçi¨ Ωemaiçi¨ kalba), autorius daro ißvadå, 

kad dalis 1586 met¨ Enchiridiono gali b∆ti ißversta dar antrajame XVI am- 

Ωiaus deßimtmetyje, o apie 20 giesmi¨ – treçiajame to amΩiaus deßimtmetyje. 

Ilgå laikå tie latvißki tekstai plit´ rankraßçiais, o ßiek tiek paredaguoti ißspausdinti 

gerokai v∂liau. 

Íie Vanago atradimai tur∂t¨ skatinti ir mus toliau ießkoti lietuvißkos raßtijos 

ißtak¨. Juk ji, aißku, irgi neatsirado staiga – prieß spausdintå Ωod^ tur∂jo egzistuoti 

ilgesn∂ ar trumpesn∂ rankraßtin∂ era. Tik t¨ prießmaΩvydini¨ rankraßtini¨ ^raß¨ 

kol kas rasta labai nedaug ir tik XVI amΩiaus pradΩios knygose. Jie paraßyti vilnißke 

aukßtaiçi¨ tarme ir susij´ daugiausia su prancißkonais, atsik∂lusiais ^ Vilni¨ 

tuoj po Mindaugo krikßto. Be to, lietuvißkuose (kaip ir latvißkuose bei pr∆sißkuose) 

poteriuose pasteb∂ta tam tikr¨ vokißkos tradicijos atßvait¨. Visa tai paskatino 

prof. Zigmå Zinkeviçi¨2 kelti hipotez´, kad, galimas daiktas, lietuvißkai raßyta jau 

XIII amΩiuje. Galb∆t iß rankraßtinio periodo at∂jusi Martyno MaΩvydo Katekizme 

ißspausdinta giesm∂ „Bernelis gime mumus“. Tai visoje Europoje viduramΩiais 

populiaraus himno „Dies est laetitiae“ lietuvißkas variantas 3 . Min∂toje giesm∂je 

irgi pasteb∂ta pora MaΩvydui neb∆ding¨ rytietybi¨4. Vienoje kitoje maldoje yra 

labai archajißk¨ ypatybi¨5, taigi jos taip pat gal∂jo b∆ti ißverstos anksçiau. Dar 

neißaißkinta, kod∂l Wolfenbüttelio Postil∂je prieß pamokslus eina tik pirmasis perikop∂s 

sakinys, o ne visa perikop∂ kaip Jono Bretk∆no Postil∂je. Gal tai rodo dar iki 

pasirodant Baltramiejaus Vilento Evangelijoms bei Epistoloms buvus ^ lietuvi¨ kalbå 

ißverst¨ Naujojo Testamento ißtrauk¨6? Visoms çia ißkeltoms problemoms spr´sti 

reikia nuodugni¨ tekstologini¨ studij¨. Kaip jas raßyti, galima pasimokyti iß P∂terio 

Vanago. 

Antroje darbo dalyje aptariama XVI ir XVII amΩiaus pradΩios latvißk¨ tekst¨ 

balsi¨ fonologin∂ sistema (p. 40–52) ir keletas ßiam laikotarpiui b∆ding¨ varda- 

ΩodΩi¨ bei veiksmaΩodΩi¨ morfologijos (kaitybos) bruoΩ¨ (p. 52–61). Kai kurie iß 

j¨ yra svarb∆s ne tik latvistikai, bet ir lituanistikai bei baltistikai apskritai. Antai 

XVI–XVII amΩiaus latvi¨ kalbos tekstuose iliatyvo formos su -n Ωymi ne tik krypt^ 

(pvz., Basniczan negays), bet ir buvimo vietå (pvz., Darzan kliu tas notwerts) bei 

laikå (pvz., thas tan Jounan denan auxkam czelszes, p. 54–56). Tokia iliatyvo vartosena 

b∆dinga dabartin∂s lietuvi¨ kalbos pietinei aukßtaiçi¨ tarm∂s daliai, plg. 

trejùs metùs ßitõn pirkiõn (=ßitoje pirkioje) vienà; subatõn (=ßeßtadienyje ‘ßeßtadien^’) 

2 Zigmas Zinkeviçius, „Über die Sprache der 

ältesten litauischen handschriftlichen Texte“, 

LB 4, 1995, 83–91; „Das Probleme der 

litauischen handschriftlichen Texte bis 

MaΩvydas“, Baltistik. Aufgaben und Methoden, 

hrsg. von Alfred Bammesberger, Heidelberg: 

Universitätsverlag C. Winter, 

1998, 145–150. 

3 Dainora Poci∆t∂, XVI–XVII a. protestant¨ baΩnytin∂s 

giesm∂s, Vilnius: Pradai, 1995, 17. 

4 Plg. Zigmas Zinkeviçius, „Stanislovo Rapolionio 

lietuvißk¨ tekst¨ kalba“, Stanislovas 

Rapolionis, sudar∂ Eugenija Ulçinait∂, Juozas 

Tumelis, Vilnius: Mokslas, 1986, 146. 

5 Zigmas Zinkeviçius, „M. MaΩvydo kalba“, 

Blt 14(1), 1978, 43–44. 

6 Juozas Karaciejus, „Wolfenbüttelio Postil∂s 

tyrin∂jimo problemos“, Wolfenbüttelio Postil∂, 

Vilnius: Ûara, 1995, 18tt. 


ìßved∂. Taçiau panaßiai pasakoma ir gana toli nuo ßio ploto, pavyzdΩiui, prie Latvijos 

pasienio esançioje BirΩ¨ ßnektoje (LKA III 50–52). Matyt, nykstant iliatyvin∂ms 

formoms ir joms sumißus su inesyvin∂mis, tiek lietuvi¨, tiek ir kadaise 

latvi¨ kalboje iliatyvines formas (jos dabartin∂je latvi¨ kalboje visai ißnykusios) 

kartais imta vartoti vietoj inesyvini¨. Galimas daiktas, kad ir dabartin∂s latvi¨ 

kalbos inesyvo form¨ vartojimas krypties reikßme yra iliatyvin∂s prigimties 7 . 

Labai ^domios senuosiuose latvi¨ kalbos raßtuose daugiskaitos ^nagininko formos 

su -ims: tokiå gal∆n´ turi ne tik i kamieno, bet ir o, 8o bei i8o kamien¨ vardaΩodΩiai 

(pvz.: ar muszims Thewims; exkan wuessims letims, p. 53). Jas galima lyginti su 

Jono Kazlausko 8 aptartomis Bretk∆no Biblijos vertime paplitusiomis formomis brolims, 

paukßtims ir pan. Formå vókietims Jurgis Gerulis ir Christianas Stangas yra 

uΩfiksav´ dar ir lietuvi¨ Ωvej¨ tarm∂je Pr∆suose 9 . Visa tai rodo nykstançio i kamieno 

poveik^ produktyviajam i8o kamienui. Balt¨ kalbose yra ir daugiau atvej¨, 

kai nykstançios morfologin∂s formos tam tikru j¨ raidos etapu tampa produktyvios. 

Vienas ryßkiausi¨ pavyzdΩi¨ – u kamieno istorija: lietuvi¨ kalboje u kamieno 

form¨ inventorius nuolat maΩ∂ja, kita vertus, tas formas turinçi¨ vardaΩodΩi¨ 

(ypaç b∆dvardΩi¨) daug∂ja 10 . 

Specialiai tyrin∂ta ir vokieçi¨ Ωemaiçi¨ kalbos ^taka seniesiems latvi¨ kalbos 

tekstams – j¨ raßybai, leksikai, sintaksei bei morfologijai (p. 61–74). Palyginti Martyno 

Liuterio Enchiridiono vertimai ^ latvi¨ (1586) ir pr∆s¨ (1561) kalbas (p. 74–78). 

Kaip Ωinome, ß^ katekizmå ir ^ pr∆s¨, ir ^ latvi¨ kalbå vert∂ vokieçiai. Vanagas 

nustat∂, kad latvißkas Enchiridionas geriau atspindi to meto gyvåjå latvi¨ kalbå 

(tiksliau tariant, Rygos dialektå) negu analogißkas 1561 met¨ pr∆sißkas katekizmas 

(vad. treçiuoju pr∆s¨ katekizmu) gyvåjå pr∆s¨ kalbå. 

Lietuvi¨ kalbos istorijos tyr∂jus tur∂t¨ sudominti ir autoriaus mintis, kad 

vokißko originalo ^takå sen¨j¨ latvißk¨ (taip pat pr∆sißk¨) raßt¨ morfologijai ir 

sintaksei nul∂m∂ ne vien vert∂j¨ geresnis ar blogesnis latvi¨ (ar pr∆s¨) kalbos 

mok∂jimas, bet ir viduramΩiais vyrav´s religin∂s literat∆ros paΩodinio vertimo 

principas, b∆dingas daugeliui taut¨ (p. 66–67). Mat d∂l pastarosios prieΩasties 

lenkißki, vokißki bei lotynißki originalai yra paveik´ ir verstini¨ XVI–XVII am- 

Ωiaus lietuvißk¨ raßt¨ kalbå, ypaç sintaks´11 , nors juos k∆r∂ jau ne uΩsienieçiai 

7 Albertas Rosinas, „Latvi¨ kalbos lokatyvo 

evoliucija ir jos vidin∂ motyvacija“, Blt 

23(2), 1987, 152–155. 

8 Jonas Kazlauskas, Lietuvi¨ kalbos istorin∂ 

gramatika, Vilnius: Mintis, 1968, 182–183. 

9 J[urgis] Gerullis, Chr[istianas] Stang’as, Lietuvi¨ 

Ωvej¨ tarm∂ Pr∆suose, Kaunas: Ívietimo 

ministerijos knyg¨ leidimo komisija, 

1933, 30. 

10 Saulius Ambrazas, „Kelios pastabos apie 

pr∆s¨ kalbos daiktavardΩi¨ ¤ kamieno 

raidå“, Blt 30(1), 1995, 63 ir lit. 

11 È tai jau seniai atkreiptas tyr∂j¨ d∂mesys, 

pvz.: Eberhard Tangl, Der Accusativus und 

Nominativus cum Participio im Altlitauischen, 

Weimar: Druck Hermann Böhlaus 

Nachfolger, 1928; Ernst Fraenkel, Sprachliche, 

besonders syntaktische Untersuchung 

des kalvinistischen litauischen Katechismus 

des Malcher Pietkiewicz von 1598, Göttingen: 

Vandenhoeck · Ruprecht, 1947. 

245 Pflteris Vanags, Visvec‡k‡ perioda 

(XVI gs.—XVII gs. s‡kuma) 

latvießu raksti

(kaip senuosius latvißkus ir pr∆sißkus tekstus), bet patys lietuviai. Kadangi senieji 

autoriai, be lietuvi¨ kalbos, gerai mok∂jo lotyn¨, lenk¨ ar vokieçi¨ kalbas, 

ßit¨ kalb¨ ^taka juntama ir j¨ originaliuose bei kompiliacinio pob∆dΩio darbuose 

12 . Be to, pasteb∂ta, kad XVI–XVII amΩiaus raßt¨ sakinio strukt∆rå taip pat 

veik∂ pagal kit¨ kalb¨ pavyzd^ besiformuojantis lietuvißkas aukßtasis stilius 13 . 

Tod∂l istorinei sintaksei ypaç svarb∆s tie atvejai, kai sen¨j¨ raßt¨ autoriai „ryΩtasi 

nutolti nuo originalo sakinio strukt∆ros ir verçiamo teksto turin^ perteikia 

savitomis priemon∂mis“ 14 . 

Antra vertus, vienokie ar kitokie nukrypimai nuo originalo iß dalies rodo vert∂jo 

k∆rybißkumå, t. y. kiek jis sugeba pasiprießinti grieΩtiems to meto vertimo 

principams ir tapti savarankißku k∆r∂ju. PavyzdΩiui, apie Mikaloj¨ Daukßå kaip 

apie vert∂jå nemaΩai pasako tas faktas, kad ißvestinius lenk¨ kalbos b∆dvardΩius 

su -ny, -ski savo Katekizme jis daΩniausiai vert∂ ne atitinkamais b∆dvardΩiais su 

-inis ar -ißkas, o priklausomyb∂s kilmininku (pvz.: kos¢ielny ≥ baΩnyçios, szataˆski 

≥ velino ir t. t.) arba ießkojo kitoki¨, paprastai grynai lietuvißk¨ ißraißkos priemoni¨15 

. Tai rodo gerå Daukßos lietuvi¨ kalbos jausmå. Juk ir dabar neretai ißkyla 

problema, kur geriau vartoti priesagos -inis ar -ißkas b∆dvard^, o kur – priklausomyb∂s 

kilmininkå. 

Taigi P∂terio Vanago habilitacinis darbas yra svarbus ne tik latvi¨, bet ir lietuvi¨ 

kalbos istorijai. Nekantriai lauksime jo pagrindu parengtos monografijos 

apie latvißkos raßtijos pradΩiå. 

Saulius Ambrazas 

S AULIUS AMBRAZAS Gauta 1999 m. vasario 9 d. 




elektroninis paßtas: saulambr@ktl.mii.lt 

12 Plg. Pranas SkardΩius, Rinktiniai raßtai 4, 

Vilnius: Mokslo ir enciklopedij¨ leidybos 

institutas, 1998, 385–387; Guido Michelini, 

„Über die Stellung des Objektes in der 

Postille von Bretk∆nas“, Analecta Indoevropaea 

Cracoviensia Ioannis Safarewicz memoriae 

dicata, ed. Wojciech Smoczyˆski, 

Cracoviae: Vniversitas, 1995, 249–256; 

„Lietuvi¨ kalbos sen¨j¨ raßt¨ lingvistin∂s 

analiz∂s klausimai“, Lt 3(19), 1994, 

14–15. 

13 Plg. Virginija Vasiliauskien∂, „DaiktavardΩio 

ir ^vardΩio genityvo vieta senojoje 

lietuvi¨ kalboje“, LKK 38, 1995, 119. 

14 Vytautas Ambrazas, „Verstiniai XVI–XVII a. 

lietuvißki raßtai kaip istorin∂s sintaks∂s ßaltiniai“, 

Blt 33(1), 1998, 71. 

15 Pietro U. Dini, „Sul ‘velato’ influsso polacco 

negli aggettivi derivati del lituano 

antico (Ledesma 1590, Daukßa 1595, Anonimo 

1605)“, Annali della Facoltà di Lettere 

e Filosofia, Potenza: Edizioni Ermes, 1993– 

1994, 147–159; „Apie lenk¨ kalbos ^takå 

lietuvi¨ kalbos ißvestiniams b∆dvardΩiams 

XVI a. Iß M. Daukßos ir J. Ledesmos 

ryßi¨ istorijos“, Lietuvi¨ kalba: tyr∂jai 

ir tyrimai. Konferencijos praneßim¨ tez∂s, Vilnius: 

Lietuvi¨ kalbos institutas, 1995, 8–9. 



ISSN 1392–737X 

John H. Fisher, 

The Emergence of Standard English 

Lexington, Kentucky: The University Press of Kentucky, 

1996, 208 p. ISBN 0–8131–0852–7 

Jau vien iß knygos antraßt∂s matyti, kad ir amerikieçiai kartais susidomi bendrin∂s 

angl¨ kalbos geneze. Autorius Johnas H. Fisheris yra Tennessee universiteto 

(University of Tennessee) profesorius emeritas, ißleid´s kelias knygas apie 

Geoffrey Chaucer^ bei angl¨ kalbos istorijå. Kaip pats raßo pratarm∂je, ßiå knygå 

sudarantys straipsniai buv´ paraßyti ^vairiomis progomis per kokius dvideßimt 

met¨ (p. 15). Taçiau reikia pabr∂Ωti, kad straipsnius siejançios panaßios mintys 

knygå daro vientiså, ir skaitytojas, neatkreip´s d∂mesio ^ ß^ autoriaus prisipaΩinimå, 

gali jos eklektißkumo net nepajusti. 

Vienas iß svarbiausi¨ uΩdavini¨, kuriuos knygoje sau kelia Fisheris, yra suvokti, 

atpaΩinti, rekonstruoti mechanizmå, kaip XV amΩiuje buvo pad∂tas pamatas 

angl¨ bendrinei kalbai (standard English). Jam r∆pi prieΩastys, kurios nul∂m∂ tam 

tikro kalbos varianto pasirinkimå bendrinei kalbai (bk). 

Çia galima prisiminti gerai Ωinomå Einaro Haugeno teorijå (1966) apie keturis 

bendrini¨ kalb¨ formavimosi etapus: 1) normos (tarm∂s, kalbos varianto) pasirinkimas 

(selection of norm), 2) formos kodifikavimas (codification of form), 3) funkcijos 

ißtobulinimas (elaboration of function), 4) visuomen∂s pri∂mimas (acceptance by the 

society) 1 . Pagal tokiå schemå sakytina, kad Fisheriui labiausiai r∆pi pirmojo bk 

formavimosi periodo – norm¨ pasirinkimo bendrinei angl¨ kalbai – problemos. 

Toje paçioje pratarm∂je Fisheris skundΩiasi: „for many years, I have been a 

voice crying in the wilderness“ (p. 3). Pirmiausia jis nusako tradicin^ poΩi∆r^, 

kuriam paneigti ir skiria daugiausia d∂mesio: „Language historians assumed that 

1 Plg. Einar Haugen, The Ecology of Language, 

Stanford, California: Stanford University 

Press, 1972, 252. PavyzdΩiui, pagal Haugeno 

teorijå yra paraßyta visa pranc∆z¨ 

kalbos istorija: Anthony R. Lodge, French: 

from Dialect to Standard, London and New 

York: Routledge, 1993. 

247 John H. Fisher, The Emergence 

of Standard English

egularity developed simply as a convenience with the accumulation of literacy, 

was eventually imposed by the decisions of printers, and was codified by lexicographers 

and grammarians“ (p. 3). Fisheris teigia prießingai: „My contention 

throughout these essays is that language is standardized by government and business 

rather that by literary usage“ (p. 9). Jis taip pat ^rodin∂ja: „[...] in no case does 

[...] early ecclesiastical writing represent the tradition from which modern vernacular 

standards emerged. [...] standard languages emerge from government and 

business, not from magic and ceremony“ (p. 69). Visos ßios mintys lietuvi¨ bendrin∂s 

kalbos istorijos specialistui gali pasirodyti bent jau keistos ar netradicin∂s. 

DidΩioji Fisherio knygos dalis skirta b∆tent tokiems samprotavimams pagr^sti. 

Iß karto reikia pasakyti, kad Fisheris tiria beveik vien raßomåjå bendrin´ kalbå 

(written standard): „evidence indicates that written languages were regularized 

long before the spoken“ (p. 4). Mat, anot Fisherio, bendrin∂ kalba esanti 

raßomoji, o ne ßnekamoji kalba, ßnekamieji dialektai (variantai) labiau susij´ su 

prestiΩu negu su norminimu: „the only standard language is a written language. 

Differences in spoken dialects involve prestige rather that standardization“ 

(p. 4). Taçiau prie ßnekamosios bendrin∂s kalbos (standarto) dar sugr^ßiu ßios 

recenzijos pabaigoje. 

Bendrini¨ kalb¨ istorijoje pagal tai, kokia gal¨ gale susiformavo bendrin∂ kalba, 

sakyçiau, galima b∆t¨ skirti dvi tyrim¨ kryptis: (a) to raßomosios kalbos varianto, 

kuris v∂liau ^sigal∂jo (pagrindin∂ kryptis); (b) t¨ raßomosios kalbos variant¨, 

kurie v∂liau nunyko ir neißaugo ^ bk (ßalutin∂, papildomoji kryptis). Tokiu 

atveju Fisheris skirtinas prie (a) krypties mokslinink¨, jam pirmiausia r∆pi genez∂ 

to angl¨ bk varianto, kuris v∂liau prigijo ir ißliko iki ßi¨ dien¨. 

Nor∂damas pagr^sti savo teorijå apie bendrini¨ kalb¨ formavimosi pradΩiå 

apskritai, Fisheris apraßo ne tik angl¨, bet ir kai kuri¨ kit¨ dabartini¨ Europos 

bendrini¨ kalb¨ genez´: pranc∆z¨, ispan¨, vokieçi¨, ital¨. Ítai pranc∆z¨ bendrin∂s 

kalbos pradΩios istorija: „The earliest documents in the provincial archives 

are in local dialects, but by 1250 the français of the Parisian chancellery began to 

appear in the local archives, and by 1300 local dialects disappear from official 

documents. From this time onward, Parisian French means the written standard 

of the royal chancellery“ (p. 71). Vadinasi, Fisheris nurodo, kad pranc∆z¨ raßomoji 

kalba, kuri sklido iß karaliaus kanceliarijos, ilgainiui nustelbusi vietinius raßom¨j¨ 

kalb¨ variantus ir tapusi bendrine pranc∆z¨ kalba. 

Panaßi ispan¨ bk genez∂: „Castile completed the conquest of the Emirate of 

Toledo in 1085 under Alphonso VI, and Toledo remained the seat of the Castilian 

court until Philip II established the capital at Madrid in 1561. [...] Alphonso X 

(1252-84) is credited with taking a personal interest in establishing the Castilian 

standard. In 1253 he decreed the usage of Toledo to be the standard for all official 

documents“ (p. 74–75). Taigi Kastilijos tarm∂ tapo bendrine ispan¨ kalba tod∂l, 

kad jå, kaip ir pranc∆z¨ bk atveju, vartojo karaliaus administracija: „The spread 


of Castilian reaffirms the connection between political power and the establishment 

of standard language“ (p. 75). 

Fisheris taip pat pabr∂Ω∂ administracin∂s vokieçi¨ kalbos svarbå vokieçi¨ bk 

susiformuoti: „[...] the Electorate of Saxony (which provided the first emperor 

for the Holy Roman empire) was advancing to the leadership of Germany because 

of its central location and the wealth of its industrial cities such as Meissen, 

Dresden, Wittenberg, and Leipzig. After the accession of Ernest and Albert 

as electors in 1464, Saxony became the most influential state in Germany and the 

cradle of the Reformation. Its chancellery, with branches in Meissen, Dresden, 

and Wittenberg, developed a standard language [...]“ (p. 77–78). Vadinasi, vokieçi¨ 

bendrin´ kalbå suformavo Saksonijos, galingiausios ir ^takingiausios to 

meto vokieçi¨ valstyb∂s, valdov¨ kanceliarija. Taip pat Fisheris grieΩtai diskutuoja 

su tais, kurie link´ vokieçi¨ bendrin∂s kalbos formavimåsi sieti su literat∆ra 

plaçiåja prasme, konkreçiai – su Martyno Liuterio vardu. Fisheris cituoja ir 

remiasi netgi Liuteriu: „‘I [...] make use of the common German language [...]. 

I speak according to the Saxon chancery, which is followed by all princes and 

kings in Germany.... Hence it is also the commonest German language’“. O pats 

Fisheris dar prideda, kad bendrin∂s vokieçi¨ kalbos pradΩiå Ωymintys ne Liuterio, 

o Saksonijos valdov¨ kanceliarijos tekstai, Liuteris esås ne standarto k∆r∂jas, 

o sek∂jas: „his assertion indicates that his enormously influential Bibeldeutsch 

was based on the official language of the Saxon chancery“ (p. 78). 

Fisherio akimis nedaug kuo skiriasi ir ital¨ bendrin∂s kalbos ißtakos: „Historians 

of the Italian language cite Florence’s cultural importance, and particularly 

the influence of the ‘three crowns’ of Florence, Dante, Boccaccio, and Petrarch, as 

one of the reasons for the city’s linguistic dominance. I suspect, however, that this 

is a matter of post hoc ergo propter hoc. Like Luther, these three men wrote in the 

official language of their city. [...] These poets undoubtedly helped to establish the 

prestige of the Florentine dialect, but they were exponents of a written language 

already preeminent in northern Italy“ (p. 80). Tad Dant∂, Bokaças ir Petrarka ne 

suk∆r´, o tik platin´ ir tvirtin´ ßiaur∂s Italijoje jau vyravusiå, Florencijos dialektu 

paremtå raßomåjå ital¨ kalbå. 

Fisheris anksçiau ißd∂stytas mintis apibendrina taip: „standard languages all 

emerged as written and not oral forms; [...] these written standards were created 

by government secretariats, not by literary figures“ (p. 65). Kitaip sakant, autorius 

nebijo tvirtinti, kad eså vìsos bendrin∂s kalbos sukurtos valdΩios sekretoriat¨, o ne 

literat¨ (prie literat¨ çia, matyt, patekt¨ ir lietuvi¨ kalbos gramatik¨, Ωodyn¨, 

religini¨ tekst¨ reng∂jai). Apskritai tokia Fisherio mintis visai vykusi, taçiau jå 

reik∂t¨ tikslinti. Ji ypaç tinka toms bendrin∂ms Europos kalboms, kurios tarmin^ 

pamatå pasirinko anksti, v∂lyvaisiais ViduramΩiais ar Renesanso metu. Taçiau ßis, 

pavadinkime, Fisherio d∂snis (standard languages all [...] were created by government 

secretariats) negalioja v∂lai susiformavusioms bendrin∂ms kalboms, galutinai pasirinkusioms 

dialektå tik Romantizmo ar net Neoromantizmo epochoje – XIX am- 


of Standard English

Ωiuje ar XX amΩiaus pradΩioje (lietuvi¨, bulgar¨, serb¨, slovak¨ ir kt. kalboms). 

Fisheris taip v∂lai susiformavusi¨ bendrini¨ kalb¨ iß viso nepasteb∂jo. XIX amΩiuje 

ir sålygos jau buvo kitos – buvo atsiradusios ar radosi modernios laisv¨ pilieçi¨ 

visuomen∂s, kurios ir be valdΩios sekretoriat¨ paj∂g∂ kurti bendrin´ kalbå. Lietuvi¨ 

kalba raßançios kanceliarijos ar sekretoriato DidΩiojoje Lietuvos Kunigaikßtijoje 

(DLK) nei ViduramΩiais, nei Renesanso laikotarpiu nebuvo. 

Kita vertus, toliau rutuliojant Fisherio mint^ galima t´sti, kad lietuvi¨ bendrin∂ 

kalba nepateko tarp ankstyv¨j¨ bendrini¨ Europos kalb¨ b∆tent d∂l to, kad tr∆ko 

tos lietuvi¨ kalbå vartojançios kanceliarijos. V∂lyvosios bendrin∂s kalbos XIX am- 

Ωiuje jau gal∂jo b∆ti suformuotos ne sekretoriato, o kaip tik literat¨, raßiusi¨ ir 

rengusi¨ gramatikas, Ωodynus, k∆rusi¨ groΩin´ literat∆rå, leidusi¨ laikraßçius. Tai 

ypaç pasakytina apie lietuvi¨ kalbå, kuri susik∆r∂ ne tik netur∂dama sekretoriato, 

bet net iß viso b∆dama uΩdrausta (1864–1905 negalinti vartoti tradicin∂s lotynißkos 

ab∂c∂l∂s). 

Na, o d∂l DLK sekretoriato, tai gerai Ωinoma, kad jis ilgå laikå vartojo raßomåjå 

rut∂n¨ (kanceliarin´ slav¨) kalbå. Istoriko Edvardo Gudaviçiaus nuomone, 

jei ne DidΩioji Lietuvos Kunigaikßtija, iß viso neb∆t¨ susiformavusios baltarusi¨ 

ir ukrain¨ tautos 2 . Tai pasakyti tinka ir apie j¨ bendrines kalbas. Tokiu atveju v∂l 

galima taikyti Fisherio d∂sn^: DidΩiosios Lietuvos Kunigaikßtijos kanceliarija bus 

pad∂jusi pamatå ne lietuvi¨, o baltarusi¨ (gud¨) ir ukrain¨ bendrin∂ms raßomosioms 

kalboms. 

Ûinoma, angl¨ bendrin∂s kalbos istorijai Fisheris skiria daugiausia d∂mesio. 

DidΩiuma knygos skyri¨ susij´ b∆tent su ja, ypaç su Anglijos karaliaus kanceliarine 

(Chancery) kalba, pavyzdΩiui: „A Language Policy for Lancastrian England“, 

„Chancery and the Emergence of Standard Written English“, „Animadversions on 

the Text of Chauser“, „Chauser’s French: A Metalinguistic Inquiry“, „Piers Plowman 

and Chancery Tradition“, „Caxton and Chancery English“. 

Fisheris tiria, kokiomis aplinkyb∂mis gal∂jo formuotis b∆simojo Anglijos karaliaus 

Henriko V, valdΩiusio ßal^ devynerius metus (1413–1422), poΩi∆ris ^ angl¨ 

kalbos vietå to meto visuomen∂je. Manoma, kad jaunyst∂je (paçioje XIV amΩiaus 

pabaigoje) b∆simasis Henrikas V lavin´sis Oksforde. J^ aukl∂ti tada gal∂jo d∂d∂, 

Oksfordo kancleris Henrikas Beaufortas, v∂liau keturis kartus buv´s Anglijos kancleriu 

(valdant Henrikui IV, V ir VI), tap´s turtingiausiu Anglijos Ωmogumi, buv´s 

labai ^takingas Anglijos politikas. Jaunyst∂je b∆simajam Henrikui V dar gal∂j´s 

tur∂ti ^takos ir Thomas Chauceris, Philippos Chaucer ir galb∆t Geoffrey’o Chaucerio 

s∆nus, artimas Beaufort¨, o gal net paties karaliaus giminaitis, bent keturiuose 

parlamentuose uΩ∂m´s Bendruomeni¨ r∆m¨ spykerio vietå, buv´s svarbus 

tarpininkas tarp karaliaus ir Bendruomeni¨ r∆m¨. Treçiasis Fisherio sp∂jamas 

2 Remiuosi Edvardo Gudaviçiaus mintimis, 

sakytomis 1999 met¨ vasario m∂nes^ per 

Lietuvos televizijos laidå „B∆tov∂s sl∂piniai“. 


princo Henriko b∆relio Oksforde narys – tai poetas Johnas Lydgate’as, ilgå laikå 

globotas Thomo Chaucerio. Fisheris paΩymi: „Thomas’s [Chaucer – G. S.] manor 

was the salon for a literate Lancastrian circle“ (p. 26). B∆tent çia gal∂jusios br´sti 

pirmosios bendrin∂s angl¨ kalbos id∂jos: „An association of Prince Henry, Henry 

Beaufort, Thomas Chaucer, and John Lydgate at Oxford and Ewelme between 

1398 and 1403 would have offered an appropriate opportunity for the initiation of 

the plan to cultivate English as the official and prestige language of the nation“ 

(p. 35). Tiesa, Fisheris, suprasdamas savo teiginio hipotetißkumå, atsid∆sta: o kad 

jis b∆t¨ gal∂j´s pab∆ti svirpliu ir pasiklausyti tais metais prie Ωidinio vykusi¨ 

pokalbi¨! 

Fisheris tvirtina, kad netrukus po to, kai 1413 metais Henrikas V tapo Anglijos 

karaliumi, ∂m∂ egzistuoti (came into existence) oficialus raßomosios kalbos standartas: 

„An official written standard came into existence in August 1417 when 

Henry V embarked upon his second invasion of France. Until that time, all of his 

correspondence had been in Latin and French, but from August 1417 until his 

death in August 1422 Henry communicated in English [...]“ (p. 122). 1417 metai 

eså ypaç svarb∆s d∂l laißk¨, kuriuos karalius ∂m´s raßyti anglißkai, bet ne pranc∆zißkai 

ar lotynißkai, kaip dar´s iki tol. Tiesa, Fisheris kalba apie paties Henriko 

V stiliaus (bet ne fonetikos, morfologijos) ^takå angl¨ bk pradΩiai: „Although 

written by more than a dozen different scribes, his Signet letters are 

remarkably uniform in style and language, without any trace of regional dialect 

and with orthography and syntax that point the way toward Modern English. 

Two extant holograph letters indicate that this Signet usage was based on Henry’s 

personal style“ (p. 122). 

Íioje vietoje Fisheris cituoja savo bendradarb^ ir kolegå Malcolmå Richardsonå 

3 , kuris apie karaliaus stili¨ mano panaßiai: „the content and style of Henry’s 

correspondence are his own: here indeed is the voice of a king“ (Richardson 1980, 

731). Taçiau Richardsonas nedr^sta tvirtinti, kad tie vadinamojo Signet∂s biuro 

(Signet Office) laißkai atspindi paties karaliaus kalbos polinkius: „Henry’s correspondence 

is [...] not necessarily a reflection of his own personal language preferences, 

but it is his official voice speaking in ‘the king’s English,’ and that is 

what is important here“ (Richardson 1980, 730). Çia nepasakyta, kad Signet∂s 

biuro raßomoji kalba b∆t¨ b∆tinai pagr^sta paçiam karaliui ^prastomis ir vartotomis 

raßybos, fonetikos ar morfologijos formomis, netgi prießingai: „it is clear that 

the written language of Henry’s letters was not shared by other members of his 

family and is in no way a ‘royal’ style“ (Richardson 1980, 735) – Henriko V ßeimos 

nariai vartoj´ kitokias raßomosios kalbos lytis. 

3 Malcolm Richardson, „Henry V, the English 

Chancery, and Chancery English“, 

Speculum 55(4), 1980, 726–750. 


of Standard English

Richardsonui aißku, kad Henrikas V, ißvyk´s ^ karå su Pranc∆zija, 1417 met¨ 

rugpj∆çio 5-åjå paraß∂ ^ Anglijå pirmåj^ anglißkå laißkå. Pranc∆z¨ raßomosios kalbos 

atsisakymas buv´s politinis aktas – anglißkas laißkas paraßytas po keturi¨ 

dien¨, kai Henrikas V ißsilaipino Pranc∆zijoje. Nuo tada karaliaus korespondencija 

tapusi anglißka. Tå korespondencijå tvark´, karaliaus laißkus perraßin∂j´ ar 

raß´ karaliui diktuojant mobilios nedidel∂s ^staigos (Signet∂s biuro) klerkai, visur 

keliav´ kartu su karaliumi. Fisheris teigia: „the English of Henry’s Signet letters 

served as the model for the English of documents written in the other offices of 

government, which together were designated as ‘Chancery’“ (p. 122). Taigi Henrikas 

V, siunt´s Signet∂s biuro paraßytus laißkus ^ savo kanceliarijå Anglijoje, ∂m∂ 

formuoti vadinamåjå kanceliarin´ angl¨ kalbå (Chancerry English). Çia net galima 

kalb∂ti apie simbolin^ bendrin∂s angl¨ kalbos gimtadien^, kok^ turi toli graΩu ne 

kiekviena bendrin∂ kalba. Tai 1417 met¨ rugpj∆çio 5 diena. Richardsono ΩodΩiais, 

„Henry V was, if not the father, at least the step-father of Chancery English“ 

(Richardson 1980, 741). Kanceliarin∂ angl¨ kalba, Fisherio (ir Richardsono) 

nuomone, pamaΩu tapo bendrine angl¨ kalba. 

Gana smulkiai Fisheris apraßo ir mechanizmå, kaip Henriko V kanceliarijos 

normos gal∂jusios ^sigal∂ti. PavyzdΩiui, dar 1400 metais kanceliarijoje dirb´ apie 

120 klerk¨ (p. 43), tad v∂liau j¨ gal∂j´ b∆ti ir daugiau. Nuo Henriko VI valdymo 

pradΩios (1422) kanceliarijoje daug dokument¨ eså raßyta angl¨ kalba. È kanceliarijå 

patekusius skundus, peticijas ir pan., prieß pateikdami Parlamentui, kanceliarijos 

klerkai perraßydav´, laikydamiesi kanceliarinei kalbai b∆ding¨ norm¨. Tai 

rodå kai kuri¨ ißlikusi¨ dokument¨ originalai ir skirtingi kanceliarijos padaryti 

nuoraßai (perraßai) (p. 54–55). Fisheris pabr∂Ωia: „It was the language of these 

professional clerks that circulated about the country and established the model for 

official English between 1420 and 1460“ (p. 56). Tuo metu dar nebuvo ißrasta 

spauda ir publikuoti reißk´ ne ‘spausdinti’, o ‘ranka perraßyti tam tikrå nuoraß¨ 

kiek^’. Tada gramatin∂s ar ortografin∂s formos ugdymå l∂musi saujel∂ klerk¨: 

„a handful of men in a strategic position at the moment of the creation of the 

official language“ (p. 57); „During the crucial period between 1420 and 1460, 

before the advent of printing and before English became part of the educational 

establishment, English first began to be used regularly for government, business, 

and private transactions. The essential characteristics of Modern written English 

were determined by the practice of the clerks in Chancery and communicated 

throughout England by professional scribes writing in Chancery script and under 

the influence of Chancery idiom“ (p. 64). At∂j´ spaustuvininkai XV amΩiaus antrojoje 

pus∂je jau rad´ raßtinink¨ suformuotå kanceliarin∂s kalbos standartå, bendrin´ 

raßomåjå angl¨ kalbå. Williamas Caxtonas, pirmasis Anglijos spaustuvininkas, 

pirmåj^ leidin^ ißspausdino apie 1476 metus. Caxtono reikßm∂ bendrinei kalbai 

taip apib∆dinama: „From the beginning of his printing career until the end, 

Caxton [...] used a preponderance of Chancery forms and spellings. [...] Caxton’s 


place in the history of the development of standard written English must be 

regarded as that of a transmitter rather than an innovator“ (p. 128–129). 

Tiems, kuriems gal∂t¨ ateiti ^ galvå mintis, kad gal Oksfordo universitetas 

prisid∂j´s prie angl¨ bk formavimo pradΩios, Fisheris aißkiai pasako: „No doubt 

the formal curriculum at Owestry, as at Oxford, was Latin grammar and rhetoric. 

[...] The grammar being construed was still Latin“ (p. 59); „The influence of 

Chancery reached into Oxford itself“ (p. 57). Taigi kanceliarijos standartas taip 

pat patek´s ^ Oksfordå, o ne Oksforde formuotas, nes angl¨ kalbos tada ten dar 

maΩai reik∂j´. 

Taigi remiantis Fisherio mintimis, galima skirti tokius angl¨ bendrin∂s kalbos 

pradΩios etapus: 

a) princo Henriko (b∆simojo Henriko V), Beauforto, Thomo Chaucerio ir Lydgate’o 

b∆relyje (1398–1403) br´sta id∂jos apie oficialiå, bendrin´ angl¨ kalbå; 

b) Henriko V anglißki Signet∂s laißkai (Signet letters; nuo 1417 08 05) pradeda 

angl¨ kanceliarin∂s kalbos standartå (Chancery English); 

c) susiformuoja raßomosios angl¨ kanceliarin∂s bk modelis, platinamas kanceliarijos 

raßtinink¨ (1420–1460); 

d) spaustuvininkai perima rankraßtin^ kanceliarin∂s raßomosios angl¨ bk model^ 

(pirmasis Londono spaustuvininkas Caxtonas spausdina nuo 1476 met¨). 

Tokia raidos schema atrodo labai ^tikinama. Taçiau joje dar neatsispindi vienas 

iß svarbiausi¨ kiekvienos bendrin∂s kalbos genez∂s aspekt¨: tarm∂s pasirinkimas. 

Jeigu negalima tvirtinti, kad Henrikas V laißkuose tikrai vartojo savo ßnekamojo 

dialekto bruoΩus, tai kokios tarm∂s (tarmi¨) lytys tapo jo laißk¨ ir v∂liau kanceliarin∂s 

raßomosios kalbos pamatu? 

Fisheris skiria nemaΩai d∂mesio ßiai problemai. Vis¨ pirma jis diskutuoja su 

profesoriumi M. L. Samuelsu 4 , kuris kalb∂jo apie keturis XIV–XV amΩiaus angl¨ 

bendrin∂s kalbos variantus: 

1) Johno Wyclifo, pirmojo Biblijos vert∂jo ^ angl¨ kalbå XIV amΩiuje, ir jo 

sek∂j¨, vadinam¨j¨ lolard¨, raßomosios kalbos normos. Jas mokslininkai buvo 

link´ kildinti iß Oksfordo, kiek v∂lesni – iß Londono dialekto (Samuels 1963, 84). 

Taçiau Samuelsas, remdamasis istorin∂s dialektologijos duomenimis, ^rodin∂ja, 

kad jos remiasi maΩdaug vidurio, bet ne piet¨ ar ryt¨ Anglijos tarme: „this is a 

standard literary language based on the dialects of the Central Midland counties, 

especially Northamptonshire, Huntingdonshire, and Bedfordshire“ (Samuels 

1963, 85); 

2) Grup∂ septyni¨ XIV amΩiaus rankraßçi¨, kuri¨ tarminis pamatas, Samuelso 

nuomone, tur^s b∆ti Londono ar jo apylinki¨ kalba („they must all be from the 

greater London area“; Samuels 1963, 87); 

4 Plg. M. L. Samuels, „Some Applications of 

Middle English Dialectology“, English 

Studies 44(2), 1963, 81–94. 


of Standard English

3) Chaucerio, Piers Plowman ir kiti XIV amΩiaus rankraßçiai; taip pat pagr^sti 

Londono tarme, bet savo kalba ßiek tiek besiskiriantys nuo antrosios grup∂s; tuos 

skirtumus Samuelsas aißkina taip: „that the London dialect changed suddenly and 

radically in the fourteenth century“ (Samuels 1963, 88); 

4) Fisherio apraßytas kanceliarin∂s angl¨ kalbos standartas (Samuelsas j^ pavadino 

Chancery standard; ß^ terminå, sekdamas Samuelsu, vartoja ir Fisheris). 

Gal¨ gale Samuelsas teigia: „the resulting standard language [...] evolved later, 

from a combination of spoken London English and certain Central Midland elements, 

which themselves would be transmitted via the spoken, not the written 

language“ (Samuels 1963, 93). Kitaip sakant, bendrin∂s angl¨ kalbos tarminis pamatas 

Samuelsui atrod∂ esås Londono ßnekamosios kalbos ir imigrant¨, atvykusi¨ 

^ Londonå iß vidurio Anglijos provincij¨, tarmi¨ mißinys. 

Fisheris iß esm∂s sutinka su Samuelso mintimis apie dviej¨ skirting¨ kalbos 

variant¨ derin^: „the new official language was a combination of the two earlier 

written standards that M. L. Samuels distinguished“ (p. 51). J^ sudar´ Wyclifo 

(taip pat lolard¨) vartota vidurio Anglijos provincij¨ kalba bei Londono kalba, 

vartota Chaucerio, Piers Plowman ir kit¨. Taçiau Fisheris pabr∂Ωia nebe ßnekam¨j¨ 

variant¨ (tarmi¨) susimaißymå (kaip Samuelsas), o dviej¨ raßom¨j¨ standart¨ 

^takå bendrinei raßomajai kanceliarinei kalbai: „Chancery written English had 

ceased to be a representation of any spoken dialect“; „preferred Chancery forms 

are representative of various dialects. They, them, their and the adverbial ly are 

northern, while third person th and preterit d, the be/ben forms, and yive/ayen 

forms are southern“ (p. 50–51). Fisheris nurod∂ pagrindin^ bendrin∂s kanceliarin∂s 

kalbos bruoΩå: „a principal characteristic of any standard language is its 

divorce from regional pronunciation, lexicon, and syntax [...], the beginning of its 

emancipation from speech“ (p. 124). Akivaizdu, kad Fisheris nesiejo jos tarminio 

pamato vien su Londono tarme: „it does appear that we can distinguish differences 

between examples of London English printed by Chambers and Daunt and 

Chancery English of the same period“ (p 62); „there was no London ‘standard’ 

before the advent of Chancery Standard“ (p. 63). 

Tad apsuk´ ratå v∂l gr^Ωtame prie Henriko V raßomosios Signet∂s laißk¨ kalbos. 

Fisherio mintis gal∂tume suglausti ^ tokiå ißvadå: Henrikas V bent savo raßtuose 

tur∂jo vartoti dviej¨ raßom¨j¨ kalb¨ variant¨ – vidurio Anglijos bei Londono 

– mißin^ (derin^). 

Taçiau anksçiau min∂tas Richardsonas ßiuo atveju ^ angl¨ bk tarm∂s pamatå 

Ωi∆ri kiek atsargiau. Fisheris buvo nurod´s, kad „Chancery English does not resemble 

most of the London English printed by Chambers and Daunt“ (Richardson 

1980, 738). Tuo tarpu pats Richardsonas sako, kad vis d∂lto to meto Londono 

mero, miesto tarybos nari¨ laißk¨ kalba esanti labai panaßi ^ Henriko V: „this type 

of London English is closer to Henry’s language than any other fifteenth-century 

English thus far printed“ (Richardson 1980, 738). Tai Richardsonui leidΩia sp∂ti, 

kad Henriko V sekretoriatas r∂m´sis „oficialia“ londonieçi¨ raßomåja kalba: „Most 


likely, Henry’s secretariat largely imitated the written ‘official’ language of the 

Londoners, substituting a few of its own usages to suit its own preferences. Historically, 

this seems the most probable theory, since it would have been difficult 

for Henry’s secretariat to standardize its usages so quickly“ (Richardson 1980, 

738). Vadinasi, Richardsonas palieka maΩiau vietos Wyclifo (ir lolard¨) vidurio 

Anglijos raßomosios tradicijos poveikio galimybei. Pagaliau Richardsonas teigia, 

kad nesant pakankamai publikuot¨ to meto londonieçi¨ dokument¨5, negalima 

galutinai nuspr´sti, ar jau buvo tuo metu Londone susik∆rusi raßomoji kalba, 

kuria Henrikas V gal∂j´s sekti ir prad∂ti ^tvirtinti savo kanceliarijoje kaip bendrin´ 

angl¨ kalbå. Jeigu pasirodyt¨ jå iß ties¨ buvus, tai ßi koncepcija turb∆t nepaneigt¨ 

kanceliarin∂s raßomosios kalbos mißraus (ne vienos tarm∂s) pob∆dΩio, o tik parodyt¨, 

kad tokia mißri raßomoji kalba jau tada funkcionavo kaip vienas iß Londono 

raßom¨j¨ kalb¨ variant¨. 

Kå gi, telieka patiems angl¨ bendrin∂s kalbos ißtak¨ Ωinovams nuspr´sti, ar 

vien tik Londono, ar dar ir Wyclifo (bei lolard¨) tekst¨ tradicija nul∂m∂ tarmini¨ 

lyçi¨ pasirinkimå Signet∂s biuro parengtuose Henriko V laißkuose. Baigiant 

diskutuoti ßiå problemå, dar galima pacituoti tais paçiais 1996 metais iß∂jusiå 

populiaresn´, bakalauro laipsnio siekiantiems studentams bei plaçiajai visuomenei 

skirtå Normano F. Blake’o angl¨ kalbos istorijå (joje jau sp∂ta pasinaudoti 

recenzuojamåja Fisherio knyga): „How the Signet Office arrived at its own preferred 

forms is not known“ 6 . 

Kaip jau min∂ta, Fisherio monografijoje daugiausia nagrin∂jama raßomoji bendrin∂ 

kalba. Taçiau paskutinis jos skyrius skirtas ßnekamosios bendrin∂s angl¨ 

kalbos formavimuisi: „The History of Received Pronunciation“. Fisheris iß karto 

pabr∂Ωia, kad ßnekamosios kalbos prestiΩin∂s normos susidar∂ daug v∂liau negu 

raßomosios: „Until the end of the eighteenth century, everyone in England spoke 

a local dialect. Pronunciation was considered an inherent trait“ (p. 147); „It was 

the pronunciation and intonation of the aristocratic circle in London [...] that 

developed during the nineteenth century into ‘Public School English’“ (p. 154). 

Vadinasi, nuo kanceliarin∂s raßomosios angl¨ bk susidarymo XV amΩiaus pradΩioje 

iki ßnekamosios bk atsiradimo XVIII amΩiaus pabaigoje pra∂jo beveik keturi 

ßimtmeçiai! Tuo laikotarpiu raßomoji bk laik∂si apystabiliai, o tartis, kuriai 

tada nebuvo skirta d∂mesio, rutuliojosi nepriklausomai nuo raßybos norm¨. Kai 

XVIII–XIX amΩiuje atsirado poreikis vienodinti ir kurti bendrin´ tart^ (received 

pronunciation), ßnekamoji kalba jau buvo gerokai nutolusi nuo raßomosios bk lyçi¨, 

sunormint¨ prieß kelis ßimtus met¨. Taigi angl¨ bendrin∂s tarties normos 

atsirado gana nepriklausomai nuo raßom¨j¨. Anglai, kurie ßnek∂jo bendrine tarti- 

5 Toks specialisto nusiskundimas – kad negalima 

ißtirti rankraßçi¨, kol jie nepublikuoti, 

skamba kiek keistai – juk tyrin∂ti 

galima ir rankraßçius. Kita vertus, tai 

akivaizdΩiai rodo mokslin∂s visuomen∂s 

poreik^ dirbti su kuo autentißkiau publikuotais 

ßaltiniais. 

6 Norman F. Blake, A History of the English 

Language, New York: New York University 

Press, 1996, 176. 


of Standard English

mi, matyt, d∂l susiformavusio didelio skirtumo tarp ortografini¨ ir ßnekam¨j¨ 

^proçi¨ visai nebuvo link´ orientuotis ^ raßomåjå bk. 

Tok^ ßnekamosios bendrin∂s kalbos atsiradimo model^ galima lyginti su lietuvißkuoju. 

Jis iß esm∂s skiriasi. Netrukus po to, kai Außros ir Varpo skatinama ∂m∂ 

formuotis dabartin∂ bendrin∂ raßomoji lietuvi¨ kalba, iß karto atsirado poreikis 

tart^ derinti prie raßybos norm¨, t. y. kurti ßnekamåjå bendrin´ kalbå raßomosios 

pagrindu 7 . Tuo tarpu angl¨ kalbos tarimas ilgå laikå ∂jo savo vaga, raßyba – savo 

(nebuvo orientuojamasi tarti taip, kaip raßoma). 

Tai galb∆t vienas iß esmini¨ bendrini¨ kalb¨, susiformavusi¨ skirtingais periodais, 

istorijos skirtum¨. Ankstyvuoju periodu besiformavusi raßomoji angl¨ bk 

(v∂lyvieji ViduramΩiai ar ankstyvasis Renesansas) buvo veikiama kitoki¨ d∂sni¨ 

negu lietuvi¨, kurios normos vis dar nebuvo nusistojusios XIX amΩiaus pabaigoje. 

Kuriantis lietuvi¨ raßomajai bk, aplinkui jau buvo nemaΩai kit¨ kalb¨ pavydΩi¨, 

kur greta raßomosios bendrin∂s kalbos jau egzistavo ir vienodos ßnekamosios 

kalbos normos. Tod∂l poreikis ßnekamajai bendrinei lietuvi¨ kalbai atsirado beveik 

kartu su raßomåja bk. Net galima sakyti, kad antrosios XIX amΩiaus pus∂s 

Europoje bendrin´ kalbå apskritai dar∂si normalu suvokti kaip sykiu raßomåjå ir 

ßnekamåjå, tiesiog kaip dvi tos paçios bendrin∂s kalbos dalis. 

Taip pat turb∆t bus tikslu pasakyti, kad tokia dvinar∂ bendrin∂s kalbos såvoka 

– raßomoji + ßnekamoji, – susiformavusi Europoje maΩdaug XIX amΩiuje, rodo 

naujos modernios bendrin∂s kalbos sampratos atsiradimå. Nuo ViduramΩi¨ iki 

pat XVIII ar net XIX amΩiaus Europoje dominavo kitas modelis, nulemtas dar 

lotyn¨ kalbos pavyzdΩio: vienoda, tad ir bendrin∂, svarbiausia turinti b∆ti raßomoji 

kalba (kaip lotyn¨; lotynißkai kaip gimtåja kalba tada jau niekas nekalb∂jo). 

Kreipti d∂mesio ^ mirusios lotyn¨ kalbos tarties vienodumå, ypaç kai jå vartojo 

tiek ^vairi¨ taut¨ Ωmoni¨, nebuvo nei reikalo, nei galimyb∂s. O lotyn¨ kalba buvo 

prestiΩin∂ kalba, ir pagal jos pavyzd^ imta modeliuoti gimtåsias (vernacular) bendrines 

kalbas. Ir tik kai lotyn¨ kalbos suformuota bendrin∂s kalbos samprata ∂m∂ 

silpti, radosi kitoks, dvinaris bendrin∂s kalbos modelis, ßalia raßomosios implikuojantis 

ir ßnekamåjå bk. 

Remiantis Fisherio mintimis, galima naujai paΩvelgti ir ^ nesenå Jono Palionio 

ir Zigmo Zinkeviçiaus polemikå apie interdialekt¨ poveik^ raßomajai DLK lietuvi¨ 

kalbai. Palionis teig∂, kad „‘interdialektin∂’ lietuvi¨ literat∆rin∂s kalbos kilm∂s 

koncepcija [...] paremta netvirtais pamatais ir bent dabartiniu metu, neturint 

patikimesni¨ nei lingvistini¨, nei istorini¨ duomen¨, ji tegali b∆ti traktuojama tik 

7 Plg. Petro Joniko pasteb∂jimus: „J. Tumas 

sakosi nuo 1888 met¨, susidurdamas su 

inteligentais, ∂m´s kalb∂ti raßomåja kalba“; 

T∂vyn∂s sargo 1898 met¨ 10 Nr. A. J. 

straipsnyje „Seni paveikslai ir nauji uΩmanymai“ 

sakoma, kad „daug geriau b∆t¨, 

jei kiekvienas kunigas lietuvis gerai 

ißsimokyt¨ raßomåjå kalbå ir ta kalba visur 

skelbt¨ Dievo Ωod^, nesir∆pindamas 

ißlaikyti vietin∂s parapijieçi¨ tarm∂s ypatybi¨“ 

(Petras Jonikas, Lietuvi¨ kalba ir 

tauta amΩi¨ b∆vyje. Visuomeniniai lietuvi¨ 

kalbos istorijos bruoΩai, Chicago: Lituanistikos 

instituto leidykla, 1987, 352, 339–340). 


kaip hipotez∂“ 8 . Zinkeviçiui atrod∂ prießingai, kad „iß ano meto LDK raßt¨ kalbos, 

atmet´ autori¨ gimt¨j¨ ßnekt¨ elementus ir tå ^vairavimå, kuris susij´s su ekstralingvistika, 

galime retrospektyviniu metodu nesunkiai rekonstruoti dvi min∂tas 

antdialektines formacijas – ßnekamuosius interdialektus“ 9 . Jo nuomone „ßnekamieji 

interdialektai juk tegal∂jo sudaryti tik tam tikrå kalbin´ baz´, iß kurios 

v∂liau ißaugo raßt¨ kalba. Jie traktuotini tik kaip tos kalbos ißtakos“ (Zinkeviçius 

1988, 203). Kitaip sakant, buvo diskutuojama, ar atsiradus raßomajai kalbai ilgainiui 

tur∂jo prad∂ti vienod∂ti (pagal raßomåjå) ir ßnekamoji kalba (Palionis), ar d∂l 

jau apvienod∂jusios ßnekamosios kalbos ir pirmuosiuose lietuvißkuose DLK raßtuose 

matyti vienodumo Ωymi¨ (Zinkeviçius). Turint galvoje Fisherio mintis apie 

apskritai v∂lyvå galimyb´ ßnekamosios kalbos prestiΩißkumui atsirasti (palyginti 

su senesne raßomåja kalba), turb∆t reikia manyti, kad interdialektin∂s prießraßytin∂s 

ßnekamosios lietuvi¨ kalbos (koin∂) koncepcija vargiai gali peraugti ne^rodytos 

hipotez∂s statuså. Raßomoji kalba yra daug ^taigesn∂, ir tik∂tiniau, kad pirm¨j¨ 

lietuvißk¨ raßt¨ skirting¨ tarmi¨ elementai atsirado ne d∂l to, kad autorius 

juos vartojo kalb∂damas, o d∂l to, kad b∆tent raßymo metu jis band∂ ^traukti ^ 

tekstå ne vienos tarm∂s lyçi¨. Ínekamosios kalbos ^g∆dΩius labai sunku keisti, 

ypaç jei tam n∂ra svaraus motyvo. 


G IEDRIUS SUBAÇIUS Gauta 1999 m. kovo 16 d. 






8 Jonas Palionis, „D∂l lietuvi¨ literat∆rin∂s 

kalbos kilm∂s ‘interdialektin∂s’ koncepcijos“, 

Blt 23(2), 1987, 192. 

9 Zigmas Zinkeviçius, „Dar kartå d∂l lietuvi¨ 

XVI–XVII a. raßt¨ kalbos kilm∂s“, Blt 

24(2), 1988, 201. 


of Standard English


259 

Diskusijos, apΩvalgos



ISSN 1392–737X 

Kelios pastabos d∂l Antano Baranausko raßt¨ 

Naujasis Antano Baranausko Raßt¨ akademinis leidimas 1 – vienas dråsiausi¨ 

ßiandienos lituanistikos tekstologini¨ projekt¨. Be abejo, d∂l kiekvieno projekto 

princip¨ bei metodikos galima ir reikia diskutuoti. Lietuvi¨ tekstologija n∂ra slegiama 

tradicij¨ ir gali dar daug kå atrasti bei pritaikyti saviems tekstams. Íios 

pastabos n∂ra 1995 metais iß∂jusio pirmojo Baranausko Raßt¨ tomo recenzija. Esu 

patekusi ßi¨ Raßt¨ rengimo dirbtuv∂n, tad nor∂çiau ^ juos paΩvelgti ne „iß ßalies“, 

o „iß vidaus“. 

Kaip teko patirti, min∂tasis pirmasis tomas paçi¨ jo reng∂j¨, bendradarbi¨ buvo 

vertintas prießtaringai, nors j¨ nuomon∂ vießai ir nebuvo aißkiau pareikßta. Kai 

kas nor∂jo nuo ßio leidimo net atsiriboti, pakreipti projektå kita linkme. To nebuvo 

padaryta, taçiau t¨ paçi¨ abejoni¨ liko ir rengiant kitå tomå. Manyçiau, kad uΩ 

j¨ slypi ir bendresn∂ tekstologini¨ paΩi∆r¨ problema. 

Neabejotinai sveikintina ßio projekto sumanytoj¨ bei reng∂j¨ intencija sukurti 

„stabiliå prielaidå kanoniniam tekstui“ 2 , „suteikti pagrindå tekstologin∂ms studijoms 

ir galimoms naujoms poeto k∆rini¨ publikacijoms“ 3 , kiek ^manoma autentißkiau 

pateikti tekstus. Su ßia intencija reng∂jai kreipiasi ir ^ ypatingå adresatå: 

leidinys skiriamas akademinei bendruomenei kaip medΩiaga ^vairiakrypt∂ms studijoms 

bei interpretacijoms, populiariems leidimams. 

Vargu ar ^manoma suabejoti d∂l toki¨ ketinim¨ adekvatumo ir pagr^stumo. 

Galima tik dΩiaugtis bei m∂gautis laisve pagaliau pateikti Baranauskå viså ir visai 

necenz∆ruotå. Taçiau ßi laisv∂ kartu yra ir profesionalumo ißbandymas. Kokios 

kokyb∂s tekstå parengti esame paj∂g∆s? Çia ir prasideda diskusijos. Atrodo, kad 

skirtingai yra suvokiamas tekstologißkai apdoroto teksto autentißkumas. Kitaip 

1 Antanas Baranauskas, Raßtai 1, pareng∂ Regina 

Mikßyt∂, Marius Daßkus, Vilnius: 


2 Regina Mikßyt∂, „Iß Baranausko raßt¨ istorijos“, 

Antanas Baranauskas, Raßtai 1, Vilnius: 

Baltos lankos, 1995, xxi. 

3 Marius Daßkus, „Apie parengimå“, Antanas 

Baranauskas, Raßtai 1, Vilnius: Baltos lankos, 

1995, xxiii. 

261 Kelios pastabos 

d∂l Antano Baranausko raßt¨

tariant, skirtingai suprantama tekstologini¨ korekcij¨ riba, kuriå perΩengus tekstas 

tampa neautentißkas, nepatikimas, kiek reikia tekstologini¨ priemoni¨, proced∆r¨, 

kad tå autentißkumå ißlaikytume. Be to, skirtingiems Baranausko tekstams 

norima taikyti skirtingus tekstologinio rengimo principus. 

Pirmiausia, dalies bendradarbi¨ nuomone, Baranausko raßtai b∆t¨ ißlik´ autentißki 

ir tada, jei visi jo tekstai b∆t¨ parengti bei pateikti paprastesniu b∆du, nesiekiant 

atspind∂ti vis¨ rankraßçio ypatybi¨. Juokaudami galime tarti, kad tokiu atveju 

patirtume Baranausko uΩkeikimå pirmiesiems jo tekstologams: „Tegul tas 

nepatirs laim∂s, kurs pakeis raßybå, o tuo labiau bent vienå teksto Ωod^“ (Mikßyt∂ 

1995, xv). Tada rankraßçio taisym¨, teksto variant¨, raßybos ^vairavimo ir klaid¨ 

nepripaΩintume svarbiu kult∆rin∂s informacijos ßaltiniu, reikßmine teksto visumos 

dalimi – nemanytume, kad ir jiems galioja tas pats autoriaus persp∂jimas. Kol 

kas galb∆t akademin∂je bendruomen∂je dar neatsirado tyr∂j¨, besidominçi¨ b∆tent 

ßiuo Baranausko k∆rybos raßytin∂s fakt∆ros sluoksniu. Taçiau dokumentißkai 

tikslus jo Raßt¨ paskelbimas gal∂t¨ b∆ti „investicija“ ^ ateit^. Pribrendus toki¨ 

studij¨ b∆tinybei, nebereik∂t¨ dar kartå raustis rankraßtynuose, ießkoti autograf¨ 

– jie visi b∆t¨ po ranka. Nebent manytume, kad toji akademin∂ bendruomen∂ 

jokios aißkesn∂s ateities neturi, kad savais interpretaciniais sugeb∂jimais ji maΩai 

kuo skiriasi nuo vidutinio literat∆ros skaitytojo, tad ir ji tur∂t¨ pasitenkinti masinio 

tipo leidimais. 

Antra, diskutuojama ir d∂l lenkißko Baranausko palikimo. Apskritai lenkißkojo 

m∆s¨ kult∆ros sluoksnio, jo interpretacij¨, leidybos problema pastaruoju metu ne 

kartå svarstyta, bet anaiptol n∂ra ißspr´sta, su ja nuolat susiduriame. Baranausko 

poezija lenk¨ kalba jau ißleista, tad çia uΩsiminsiu apie dienoraßçio rengimo spaudai 

sunkumus. 

DidΩiulis Baranausko leidybos laim∂jimas buvo 1970 met¨ dvitomyje 4 Reginos 

Mikßyt∂s paskelbta dienoraßçio faksimil∂ bei vertimas. Taçiau ßis Baranausko autografas, 

net jei kopijos ar faksimil∂s kokyb∂ gera, yra sunkiai ^skaitomas. Akivaizdu, 

kad ß^ autografå b∆tina transliteruoti ir padaryti prieinamesn^ skaitytojui. 

Bet toji proced∆ra laikoma grynai techniniu darbu, nereikalaujançiu mokslinio 

^dirbio, nes Baranausko lenk¨ kalba tarsi ir nelaikoma galimu mokslinio tyrimo 

objektu. Pirmajame Raßt¨ tome sakoma, jog Baranausko vartota lenk¨ kalba yra 

archajißka, besiremianti „XVII–XVIII amΩiaus pavyzdΩiais“ (Mikßyt∂ 1995, xvii), 

neatitinkanti tuo metu Lietuvoje gyvavusios lenk¨ kalbos atmainos. Taçiau tik 

nuodugn∆s Baranausko vartotos kalbos tyrimai XIX amΩiaus „polszczyzna litewska“ 

kontekste gali ß^ teigin^ patvirtinti ar paneigti. Juolab kad paçiame dienoraßtyje 

uΩfiksuoti kai kurie Baranausko gyvenimo faktai (to meto – ne XVII–XVIII 

amΩiaus – lenkißkos spaudos, literat∆ros skaitymas, bendravimas lenkißkai su pa- 

Ω^stamais, biçiuliais: patar∂ju Vißnevskiu, klebonu Butkeviçiumi, poete Pra- 

4 Antanas Baranauskas, Raßtai 1–2, paruoß∂ 

Regina Mikßyt∂, Vilnius: Vaga, 1970. 


niauskaite) gal∂t¨ rodyti, jog Baranauskas vartojo gyvåjå to meto lenk¨ kalbå. 

Tai skatina ießkoti tikslesni¨ argument¨. Taçiau rengiant tekstus nesusipratim¨ 

kyla kaip tik çia: si∆loma Baranausko lenk¨ kalbå dabartinti, raßybå vienodinti, 

t. y. lenkißkus raßtus rengti jau pagal kitå principå nei lietuvißkus. Apie ßiå 

problemå jau yra prad∂ta raßyti ir spaudoje 5 . 

Baranausko raßtai, leidΩiami daugiau nei ßimtmet^, b∆davo nuolat taisomi, ir 

taisomi nemaΩai – dabartinami, koreguojami, cenz∆ruojami. Atrodo, jau sugebame 

mokslißkai vertinti tiek archajißkå jo kalbå, tiek raßybå, bet kol kas tik lietuvißkå. 

Tuo tarpu jo lenk¨ kalbai tarsi nenorime tos teis∂s pripaΩinti, nelaikome jos 

m∆s¨ kult∆ros savastimi. Kadaise Baranauskas såmoningai vadavosi iß kalbini¨ 

kompleks¨ – kad nejaust¨ neapykantos sau paçiam. Ar ne laikas b∆t¨ toki¨ 

pastang¨ d∂ti ir ßiandien, dorojantis su lenkißkåja m∆s¨ kult∆ros paveldo dalimi? 

D∂l teorini¨ princip¨ lengviau susitarti, bet daug sunkiau juos praktißkai ^gyvendinti. 

Lietuvoje, deja, nedaug mokslinink¨, galinçi¨ profesionaliai aptarti lenkißk¨j¨ 

Baranausko raßt¨ kalbå. Antai pirmasis tomas iß∂jo be toki¨ komentar¨. 

Tikriausiai j¨ netur∂s ir dienoraßtis. Atrodyt¨, gal nieko baisaus, galima tai padaryti 

ir post factum. Taçiau vien „technini¨ darbuotoj¨“ (esu viena iß j¨) parengtas, 

to meto lenk¨ kalbos specialisto neperΩi∆r∂tas tekstas b∆simiems tyr∂jams 

gali b∆ti ne visai patikimas ßaltinis. 

Baranausko k∆rybinis palikimas – didelis ir daugialypis. Jo rengimas spaudai, 

leidyba negali nekelti problem¨. Reng∂j¨ dar laukia Baranausko homiletikos paskaitos, 

Goffine’o Katekizmo, Biblijos dalies vertimas. Vienoks ar kitoks ißkilusi¨ 

klausim¨ sprendimas padeda akademinei bendruomenei susivokti, ^vertinti savo 

j∂gas, poreikius ir galimybes. Kokia gali b∆ti ßi¨ tekst¨ parengimo kokyb∂, komentar¨ 

ißsamumas, kiek informacijos sugeb∂sime atspind∂ti ir apr∂pti? Ar neliks atsidusti, 

panaßiai kaip Czes¬awui Mi¬oszui apie vienå savosios literat∆ros klasikå: 

„chyba za wielki nam...“? 

Brigita Speiçyt∂ 

B RIGITA SPEIÇYTÎ Gauta 1999 m. kovo 15 d. 





5 Plg. Giedrius Subaçius, „Kalba, istorija, Ωmogus 

– sintez∂s ilgesys“, Metmenys 68, 

1995, 130–132. 

263 Kelios pastabos 

d∂l Antano Baranausko raßt¨


ISSN 1392–737X 

Pirmoji Greifswaldo universiteto 

jaun¨j¨ baltist¨ vasaros akademija 

1998 m. rugpj∆çio 17–21 dienomis Vokietijos Greifswaldo universitete ^vyko 

pirmoji jaun¨j¨ baltist¨ vasaros akademija „Philologia Baltica ’98“. Reng∂j¨ sumanymu 

tokia studij¨ savait∂ tur∂t¨ vykti kasmet. Íi buvo skirta sen¨j¨ lietuvißk¨ 

tekst¨ leidybos, vertimo kritikos ir lingvistin∂s sen¨j¨ tekst¨ analiz∂s klausimams. 

Iß Lietuvos ir Latvijos ^ rengin^ buvo pakviesti aßtuoni jauni mokslininkai – 

hum. m. daktarai Laimutis Bilkis (LKI), Birut∂ Kabaßinskait∂ (VU), Virginija Vasiliauskien∂ 

(VDU), doktorantai Vytautas Kardelis (VU), Gina Kavali∆nait∂ 

(VDU), Evija Lipart∂ (LKI), Everita Milçonoka (LU), student∂ Irma Macijauskait∂ 

(VDU). Taip pat dalyvavo ßios vasaros akademijos organizator∂, Greifswaldo universiteto 

Baltistikos instituto mokslo asistent∂ dr. Christiane Schiller bei Vokietijos 

universitet¨ studentai, besidomintys baltistika – Birgit Schröder, Katharina Hoppe, 

Silke Brohm. 

Paskaitas pagrindine „Philologia Baltica ’98“ tema skait∂ prof. habil. dr. Jochenas 

D. Range. Per jas akademijos dalyviai gal∂jo detaliau susipaΩinti su sen¨j¨ 

rankraßtini¨ tekst¨ leidybos principais. Faktißkai tai buvo dviej¨ prof. Range’s 

darb¨ – knygos Bausteine zur Bretke-Forschung (Paderborn, München, Wien, Zürich: 

Ferdinand Schöningh, 1992) ir straipsnio „Philologisch-sprachwissenschaftliche 

Aufbereitung und Edition altlitauischer Texte“ (Baltistik. Aufgaben und Methoden, 

hrsg. von Alfred Bammesberger, Heidelberg: Universitätsverlag C. Winter, 

1998) pristatymas. Prasminga, kad rankraßtini¨ tekst¨ pavyzdΩiu buvo pasirinktas 

prof. Range’s spaudai rengiamas Jono Bretk∆no Biblijos rankraßtis. Tai leido 

palyginti jau ißßifruoto teksto 1 fragmentus su rankraßçiu, matyti, kaip praktißkai 

taikomas filologinis metodas. Filologijos mokslo pradΩiamokslis prasid∂jo b∆tinu 

jo objekto – raßomosios kalbos – apibr∂Ωimu ir santykio su bendrine, ßnekamåja, 

autoriaus kalba nustatymu. Buvo aptartas leid∂jo vaidmuo ir verstini¨ tekst¨ 

1 Jochen D. Range, Kommentierte Edition des 

Bandes 7 der altlitauischen Bibelübersetzung 

(Evangelien und Apostelgeschichte) von Joh. 

Bretke, Labiau 1580. Habilitationsschrift, 

vorgelegt dem Fachbereich 13 Romanistik 

⁄ Slavistik der Westfälischen Wilhelms-Universität 

Münster, 1992. 


specifika. Paskait¨ leitmotyvas – b∆tinyb∂ atskirti tai, kas yra tikra (Befund) ir kas 

jau yra subjektyvi interpretacija. Iß çia aißk∂ja ir didΩiul∂ tekst¨ leid∂jo, reng∂jo 

atsakomyb∂ – jo padaryta klaida gali suklaidinti sen¨j¨ raßt¨ tyr∂jå (juk jis nebe- 

Ωi∆ri ^ rankraßçio originalå!), lemti klaidingas ißvadas. Kaip didΩiausias nesusipratimas 

buvo pamin∂tas LKÛ VIII 392 muÊtyti iliustracinis sakinys Ißvydo L∂j¨, s∆n¨ 

Alf∂jo, muitijant^ (BB Mk 2,14) su neegzistuojançiu ΩodΩiu L∂jus, kuris iß ties¨ t∂ra 

neaißkiai uΩraßyto ΩodΩio Levis netikslus perskaitymas. Jei b∆t¨ buv´ paΩi∆r∂ta ^ 

verstinio teksto ßaltinius, ßiuo atveju Biblijå, tokios klaidos b∆t¨ ißvengta. Akademijos 

dalyviai susipaΩino ir su elementariausiu ißoriniu leidΩiamo teksto apraßymu, 

visuotinai priimtomis taisykl∂mis (puslapi¨, lap¨, pastab¨ Ωym∂jimu ir kt.). 

Ypatingas d∂mesys buvo skirtas autoriaus, korektoriaus taisym¨ nurodymui spausdinamame 

leidinyje; aptarti ^vair∆s j¨ Ωym∂jimo b∆dai. NemaΩai buvo kalbama ir 

apie sunkiai ^skaitom¨ teksto viet¨ analiz´. Tokiu atveju reng∂jas tur∂t¨ neskub∂ti, 

tekstå kruopßçiai lyginti su ßaltiniais. Prof. Range pateik∂ nemaΩa pavyzdΩi¨, 

kai d∂l skub∂jimo, nekruopßtumo ^ sen¨j¨ raßt¨ leidimus buvo privelta apmaudΩi¨ 

klaid¨ (ir net be pastab¨, jog Ωodis n∂ra aißkiai ^skaitomas). Íitaip, pavyzdΩiui, 

vietoj discipulus atsirado Falkenhahno klaidingai perskaitytas D. Sapulus (Viktor 

Falkenhahn, Der Übersetzer der litauischen Bibel Johannes Bretke und seine Helfer, 

Königsberg (Pr) und Berlin: Ost-Europa-Verlag, 1941, 179). Be to, akademijos 

dalyviai tur∂jo puikiå galimyb´ pavartyti ir gausius sen¨j¨ religini¨ tekst¨ ßaltinius 

– Vulgatå, protestant¨ Biblijos leidinius, konkordancijas, apsilankyti universiteto 

bibliotekoje. Gaila, kad nebuvo aptartos problemos, susijusios su spausdint¨ 

sen¨j¨ tekst¨ leidyba, kritißku ^vertinimu. NemaΩa to, kas buvo kalb∂ta apie 

rankraßçius, Ωinoma, tinka ir spausdiniams, taçiau yra ir specifini¨ dalyk¨. Kita 

vertus, ne pro ßal^ b∆t¨ buv´ skirti daugiau d∂mesio filologijå pranokstantiems 

vidin∂s lingvistikos klausimams, kuri¨ vis kildavo analizuojant Bretk∆no tekstus. 

Proga diskusijoms buvo suteikta antrojoje vasaros akademijos dalyje – per popietinius 

savo projekt¨ pristatymus. Tai buvo iß ties¨ gera galimyb∂ suΩinoti, kå 

veikia kolegos, pabandyti kartu spr´sti kai kurias problemas. Keletas pristatyt¨ 

darb¨ analizavo su ΩodΩi¨ istorija, etimologija, istorine gramatika susijusius dalykus 

– Bilkis aptar∂ komplikuotus lietuvißk¨j¨ helonim¨ darybos atvejus, Kabaßinskait∂ 

supaΩindino su lietuvi¨ kalbos liaudies etimologija bei jai artimais reißkiniais 

ir svarst∂, kokios tur∂t¨ b∆ti ßi¨ reißkini¨ tarpusavio ribos, Kardelis 

panagrin∂jo vienå slavizm¨ morfologin∂s adaptacijos atvej^. Sinchroninei leksikologijai, 

semantikai skirtinas Macijauskait∂s darbas apie mirties metaforas lietuvi¨ 

kalboje ir j¨ dar gana sålygißkå klasifikacijå. Kiti praneßimai buvo susij´ su senaisiais 

raßtais, raßomosios kalbos istorija. Kavali∆nait∂, tirianti Chylinskio Biblijå, 

jos santyk^ su ßaltiniais, supaΩindino su sunkumais, kylançiais rengiant kompiuterin^ 

ßio teksto variantå; latvi¨ kalbos sen¨j¨ tekst¨ kompiuterizavimo pad∂t^ ap- 

Ωvelg∂ Milçonoka. Lipart∂ lygino lietuvi¨, latvi¨ kalbos partikulini¨ veiksma- 

ΩodΩi¨ (Partikelverben) konstrukcijas su j¨ atitikmenimis kitose kalbose (ypaç 

vokieçi¨, fin¨), ji ypaç r∂m∂si senuoju Georgo Mancelio vokieçi¨–latvi¨ kalb¨ 

265 Pirmoji Greifswaldo universiteto 

jaun¨j¨ baltist¨ vasaros akademija

Ωodynu. Lietuvi¨ kalbos raßomosios istorijos, jos sintaks∂s tyrin∂jimus prapl∂t∂ 

Vasiliauskien∂s praneßimas apie atributines konstrukcijas senuosiuose ir v∂lesniuose 

tekstuose; çia buvo svarstoma, kokios prieΩastys l∂m∂ iki XIX amΩiaus 

vyravusiå daiktavardinio, ^vardinio paΩyminio postpozicin´ vartosenå. Schiller 

praneßimas apie Pr∆sijos lietuvinink¨ kalbå grind∂ teigin^, jog kontaktin∂s sociolingvistikos 

poΩi∆riu reik∂t¨ kalb∂ti ne apie Pr∆s¨ Lietuvos tarm´, o tiesiog apie 

vienå lietuvi¨ kalbos variantå, kurio savitumå, ypaç sintaks∂s srityje, nul∂m∂ didel∂ 

vokieçi¨ kalbos ^taka. 

Vasaros akademijoje vyko labai intensyvus darbas. Be min∂t¨ paskait¨, praneßim¨, 

jos dalyviai dar susitiko su universiteto lingvist¨ ratelio vadovu V. Fuchsu, 

su dideliu susidom∂jimu ißklaus∂ jo paskaitå „Modernios lingvistini¨ tyrim¨ 

kryptys“. Vyko ir susitikimai su universiteto student¨ såjungos atstovais, Vokietijos 

parlamento deputatais. Studij¨ savait∂s uΩdarymo ißkilm∂se dalyviams buvo 

^teikti vasaros akademijos sertifikatai. 

Vasaros akademija tikslå pasiek∂ – ji ißjudino Vokietijos ir Lietuvos jaunuosius 

baltistus, buvo uΩmegztos naujos paΩintys, pasidalyta savomis id∂jomis, 

kilo nauj¨ sumanym¨. D∂l to nuoßirdΩiai d∂kojame jos reng∂jams, kuri¨ svetingumas, 

r∆pestingumas ypaç prisid∂jo prie akademijos geranorißko bendradarbiavimo 

dvasios. 


B IRUTÎ KABAÍINSKAITÎ Gauta 1998 m. gruodΩio 17 d. 





elektroninis paßtas: birute.kabasinskaite@flf.vu.lt 



ISSN 1392–737X 

Archivum Lithuanicum 

tekst¨ rengimo principai 

1. REIKALAVIMAI STRAIPSNIUI, PUBLIKACIJAI, 

RECENZIJAI, DISKUSIJAI, APÛVALGAI 

1.1. Pagrindin∂ Archivum Lithuanicum kalba yra lietuvi¨, taçiau straipsniai skelbiami 

ir angl¨, vokieçi¨, lenk¨ bei rus¨ kalbomis. Citatas kitomis kalbomis galima pateikti 

dvejopai: 

a) jei citata yra ne lietuvi¨, angl¨, vokieçi¨, lenk¨ ar rus¨ kalba, jå pagrindiniame tekste 

rekomenduojama pateikti ißverstå, o ißnaßoje perraßyti originalo kalba; 

b) jei citata yra lietuvi¨, angl¨, vokieçi¨, lenk¨ ar rus¨ kalba, tada jos galima visai 

neversti. 

1.2. Pageidautina, kad straipsni¨, publikacij¨, recenzij¨, diskusij¨, apΩvalg¨ apimtis 

b∆t¨ ne didesn∂ kaip vienas autorinis lankas (40 000 spaudos Ωenkl¨). Tam tikrais atvejais 

gali b∆ti skelbiama ir ilgesni¨ darb¨, taçiau d∂l to reikia atskirai tartis su redaktori¨ 

kolegija. 

1.3. Po straipsnio b∆tina pateikti ab∂c∂lin^ literat∆ros såraßå. Po publikacijos, recenzijos, 

diskusijos, apΩvalgos literat∆ros såraßas nesudaromas. (Dar Ωr. toliau 2.5.) 

1.4. Straipsnio pabaigoje (po literat∆ros såraßo) b∆tina santrauka. Jei straipsnis lietuvißkas, 

santrauka turi b∆ti viena iß ßi¨ kalb¨: angl¨, vokieçi¨, lenk¨ arba rus¨ (ißimties tvarka 

galima ir kita) kalba. Jeigu straipsnis skelbiamas ne lietuvißkai, bet kuria kita kalba, pateikiama 

lietuvißka santrauka. Publikacijos, recenzijos, diskusijos, apΩvalgos pabaigoje santraukos 

nededamos. 

1.5. Straipsnio, publikacijos, recenzijos, diskusijos, apΩvalgos pabaigoje autorius turi 

nurodyti savo ^staigos (arba nam¨) bei elektroninio paßto adreså. Íalia adreso redaktori¨ 

kolegija nurodo datå, kada redakcija straipsn^ gavo. 

267 Archivum Lithuanicum 

tekst¨ rengimo principai

2. REIKALAVIMAI TEKSTUI 

2.1. Vardai netrumpinami. Pirmå kartå tekste pateikiamas visas vardas ir pavard∂ 

(Mikalojus Daukßa), o toliau teraßoma to paties asmens pavard∂ (Daukßa). Tiesa, stilistiniais 

sumetimais retkarçiais v∂l gali b∆ti pakartotas visas vardas ir pavard∂ (Mikalojus Daukßa). 

2.2. Senosios lietuvi¨ kult∆ros veik∂j¨ asmenvardΩius tekste tradicißkai galima raßyti 

pagal dabartin∂s lietuvi¨ kalbos reikalavimus (Mikalojus Daukßa). Taçiau bibliografin∂je 

ißnaßoje ar literat∆ros såraße ißlaikytina autentißka tiek pavadinimo, tiek autoriaus pavard∂s 

forma (MIKALOIV DAVKSZA). Tarp lauΩtini¨ skliaust¨ galima ißkelti ir sudabartintå 

autoriaus pavard´: 

[Mikalojus Daukßa,] Po∫tilla CATHOLICKA Tái e∫t: Iˇguldimas Ewangeliu kiekwienos Nedelos ir ∫ƒwtes per 

wi∫∫ús metús, Per Kúniga MIKALOIV DAVKSZA Kanonîka Médniku ⁄ iˇ ¬§ki∫ƒko pergûldita. Su walá ir 

da¬âidimu wîreu∫iui£. W Wilniui ⁄ Drukârnioi Akadêmios SOCIETATIS IESV. A. D. 1599. 

Nelietuvißki tikriniai vardai raßytini autentißki pagal priimtas lietuvi¨ kalbos taisykles 

(plg. Lietuvi¨ kalbos raßyba ir skyryba, pareng∂ Nijol∂ SliΩien∂, Adel∂ Valeckien∂, Vilnius: 

Mokslas, 2 1992, 81–89). 

2.3. Lietuvißkus knyg¨, j¨ dali¨ bei straipsni¨ pavadinimus, paraßytus prieß susiformuojant 

bendrinei kalbai, tekste galima pateikti dabartine raßyba (juos galima trumpinti). 

Taçiau ißnaßoje, literat∆ros ar ßaltini¨ såraße jie nurodomi autentißka raßyba. PavyzdΩiui, 

pagrindiniame tekste raßytina Ûyvatas, nors ißnaßoje cituotinas autentißkas pavadinimas: 

ZIWATAS PONA YR DIEWA MUSU JEZUSA CHRISTUSA, TAY IRA KIELAS YSZGANIMA Kuriuw Ponas 

y∫zganitoies yr Atpyrktoies mu∫u JEZUS CHRISTUS, [...] Mumis y Dangu wede, moki, yr atgide, [...] WILNIÅW 

Drukarnie J. K. M. yr RP. Kollegio Kunigu Pioriu. Ka∫ztu yr ∫toron´ MATIEJAWS JUSUPA DOWBORA Metu∫y Pona 1759. 

Íitaip cituojant senuosius tekstus, si∆loma ißlaikyti autentißkå raßybå, ßrift¨ formå: 

didΩiåsias, maΩåsias raides, kursyvå, punktuacijå, ypatingas gotikines raides , , , 

, ir pan. (ißskyrus ßrifto dyd^, retinimå, pusjuod^ ßriftå). Trumpinant ilgus pavadinimus, 

praleidΩiamosios vietos nurodytinos daugtaßkiais tarp lauΩtini¨ skliaust¨: [...]. 

2.4. Cituojamå literat∆rå reikia nurodyti ißnaßomis. Cituojamo straipsnio ißnaßos pavyzdys: 

Vincas Maci∆nas, „Vilniaus universitetas ir lietuvißkasis XIX amΩiaus pradΩios såj∆dis“, Lituanistikos instituto 

1979 m. suvaΩiavimo darbai. Vilniaus universitetas 1579–1979, Chicago, 1981, 204. 

a) Çia raßomas visas autoriaus vardas ir pavard∂, jie neatskiriami jokiu skyrybos Ωenklu 

ir neißskiriami kitokiu ßriftu. 

b) Straipsnio (ar skyriaus, eil∂raßçio bei kitokio smulkesnio teksto) pavadinimas nurodomas 

tarp kabuçi¨ ir nuo autoriaus pavard∂s atskiriamas kableliu: Vincas Maci∆nas, „Vilniaus 

universitetas ir lietuvißkasis XIX amΩiaus pradΩios såj∆dis“. 

c) Knygos ar periodinio leidinio pavadinimas raßomas kursyvu, nuo straipsnio (ar skyriaus, 

eil∂raßçio bei kitokio smulkesnio teksto) pavadinimo atskiriamas kableliu: „Vilniaus 


universitetas ir lietuvißkasis XIX amΩiaus pradΩios såj∆dis“, Lituanistikos instituto 1979 m. 

suvaΩiavimo darbai. 

d) Knygos, periodinio leidinio paantraßt∂ ar platesnis pavadinimas taip pat raßomas 

kursyvu, taçiau atskiriamas taßku: Lituanistikos instituto 1979 m. suvaΩiavimo darbai. Vilniaus 

universitetas 1579–1979. 

e) Toliau raßomas miesto (miest¨), kuriame (kuriuose) leista, pavadinimas, atskirtas 

kableliu: Lituanistikos instituto 1979 m. suvaΩiavimo darbai. Vilniaus universitetas 1579– 

1979, Chicago. 

f) Toliau po kablelio nurodomi leidimo metai: Chicago, 1981. 

g) Pabaigoje po kablelio nurodomas cituojamos vietos puslapis be joki¨ sutrumpinim¨: 

1981, 204. 

Cituojant t´stinio (periodinio) leidinio straipsn^ ar daugiatom^ veikalå, po jo pavadinimo 

iß karto arabißkais skaitmenimis Ωymimas tomo (knygos, numerio, såsiuvinio) numeris 

be jokio skyrybos Ωenklo: 

Jonas Palionis, „Daukßos Postil∂s indekse-Ωodyne praleisti ar netiksliai atstatyti ΩodΩiai“, ALt 1, 1999, 57. 

Vincas Urbutis, „1728 m. klaip∂dißki¨ Ωodyno leksikografiniai ßaltiniai“, Blt 23(1), 1987, 74. 

Zigmas Zinkeviçius, Lietuvi¨ kalbos istorija 4. Lietuvi¨ kalba XVIII–XIX a., Vilnius: Mokslas, 1990, 112. 

Vartojant tradicines LKÛ ßaltini¨ santrumpas (dar plg. toliau 2.12.), tomo (knygos, numerio, 

såsiuvinio) numeris gali b∆ti raßomas rom∂nißku skaiçiumi: BP II 26, C II 127, LKÛ 

XVIII 984. 

Kai cituojamas ne t´stinis (periodinis) leidinys, o knyga, nurodoma ne tik leidimo metai, 

bet ir vieta bei leid∂jas (leidykla). Tarp leidimo vietos ir leid∂jo pavadinim¨ dedamas 

dvitaßkis: 

Petras Jonikas, Lietuvi¨ bendrin∂s raßomosios kalbos k∆rimasis antrojoje XIX a. pus∂je, Çikaga: Pedagoginis lituanistikos 

institutas, 1972. 

Jonas Íli∆pas, Rinktiniai raßtai, Vilnius: Vaga, 1977. 

T´stinio (periodinio) leidinio leidimo vietos ir leid∂jo (leidyklos) nurodyti n∂ra b∆tina: 

Albinas Jovaißas, „Iß Ωemaiçi¨ ir lietuvinink¨ ryßi¨ istorijos“, Aitvarai 1, 1990, 35. 

Neringa Klumbyt∂, „Kazimiero Prialgauskio Spasab¨ (1845) ir Naujo altoriaus (1847) Ωemaiçi¨ kalba“, ALt 1, 

1999, 108. 

Knygos, leidinio pareng∂jas (pareng∂jai), sudarytojas (sudarytojai) nurodomi po leidinio 

pavadinimo tokia formuluote, kokia ^raßyta paçioje knygoje, leidinyje. Jie atskiriami 

kableliu: 

Simono Daukanto raßtai, Laißkai Teodorui Narbutui. Epistolinis dialogas, pareng∂ Reda Grißkait∂, Vilnius: Mokslo 

ir enciklopedij¨ leidykla, 1996, 129. 

Eugenija Ulçinait∂, „Antikos poveikis lotynißkai S. Rapolionio k∆rybai“, Stanislovas Rapolionis, sudar∂ Eugenija 

Ulçinait∂, Juozas Tumelis, Vilnius: Mokslas, 1986, 106. 



1759 met¨ „Ziwatas“. Faksimilinis leidinys, pareng∂ Aleksas Girdenis, Petras Skirmantas, Vilnius: Mokslo ir 

enciklopedij¨ leidybos institutas, 1998, 121. 

Esant reikalui, tarp skliaust¨ galima prid∂ti savo paaißkinimå, pavyzdΩiui, apie fotografuotin^ 

leidinio pob∆d^: 

Lietuvi¨ tautos praeitis. Istorijos ir gretim¨j¨ sriçi¨ neperiodinis leidinys 6(1–4)–7(1–4) (fotografuotinis Außros [1883– 

1886] leidimas), Chicago: Lietuvi¨ istorijos draugija, 1983. 

Jei knygå, leidin^, straipsn^, publikacijå, recenzijå, diskusijå, apΩvalgå ir kt. paraß∂, pareng∂, 

sudar∂ ne vienas autorius, pareng∂jas, sudarytojas, j¨ pavard∂s atskiriamos kableliais: 

Saulius Ambrazas, Ona Aleknaviçien∂, Vytautas Zinkeviçius, „Istorinis lietuvi¨ kalbos Ωodynas ir sen¨j¨ raßt¨ 

kompiuterizavimas“, LKK 39, 1998, 193. 

Aleksas Girdenis, Danut∂ Girdenien∂, 1759 met¨ „Ziwato“ indeksas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedij¨ leidybos 

institutas, 1997, 99. 

Cituojant antrå ir tolesnius kartus vietoj visos nuorodos pakanka nurodyti tik autoriaus 

pavard´ ir jo knygos, leidinio, straipsnio ir kt. leidimo metus bei puslap^. Pirmas kartas: 

(a) Albinas Jovaißas, „Iß Ωemaiçi¨ ir lietuvinink¨ ryßi¨ istorijos“, Aitvarai 1, 1990, 31–36. 

(b) Czes¬aw Kudzinowski, Index-s¬ownik do „Daukßos Postil∂“ 1(A–N)–2(O–Û), Poznaˆ: Wydawnictwo naukowe 

uniwersytetu im. Adama Mickiewicza, 1977, I. 

(c) Jurgis Lebedys, Vincas Urbutis, „Du Ωemaitißki XVIII a. vidurio laißkai“, Blt 4(2), 1968, 294. 

(d) Erazm Majewski, S¬ownik nazwisk zoologicznych i botanicznych Polskich [...] 2, Warszawa: nak¬adem autora, 

1894, 305–306. 

(e) Jonas Palionis, „Daukßos Postil∂s indekse-Ωodyne praleisti ar netiksliai atstatyti ΩodΩiai“, ALt 1, 1999, 57. 

(f) L[udwig] J[edimin] Rhesa, Geschichte der litthauischen Bibel. Ein Beytrag zur Religionsgeschichte der Nordischen 

Völker. Königsberg: Hartungsche Hofbuchdruckerei, 1816, 13. 

(g) L[udwig] J[edimin] Rhesa, „Vorrede“, BIBLIA, Tai e∫ti: Wi∫∫as Sƒwentas Rástas Séno ir Naujo Te∫tamento [...], 

Karalauczuje, 1816, 16. 

(h) Zigmas Zinkeviçius, Lietuvi¨ kalbos istorija 4. Lietuvi¨ kalba XVIII–XIX a., Vilnius: Mokslas, 1990, 190. 

Toliau tekste arba ißnaßose: 

(a) Jovaißas 1990, 31–36. 

(b) Kudzinowski 1, 1977, I. 

(c) Lebedys, Urbutis 1968, 294. 

(d) Majewski 2, 1894, 305–306. 

(e) Palionis 1999, 57. 

(f) Rhesa 1816 a , 13. 


(g) Rhesa 1816 b , 16. 

(h) Zinkeviçius 1990, 190. 

2.5. Po straipsnio pateikiamas literat∆ros såraßas (tai netaikytina publikacijai, recenzijai, 

diskusijai, apΩvalgai). PavyzdΩiui: 

(a) Jovaißas, Albinas, 1990: „Iß Ωemaiçi¨ ir lietuvinink¨ ryßi¨ istorijos“, Aitvarai 1, 31–36. 

(b) Kudzinowski, Czes¬aw, 1977: Index-s¬ownik do „Daukßos Postil∂“ 1(A–N)–2(O–Û), Poznaˆ: Wydawnictwo naukowe 

uniwersytetu im. Adama Mickiewicza. 

(c) Lebedys, Jurgis; Vincas Urbutis, 1968: „Du Ωemaitißki XVIII a. vidurio laißkai“, Blt 4(2), 293–306. 

(d) Majewski, Erazm, 1894: S¬ownik nazwisk zoologicznych i botanicznych Polskich [...] 2, Warszawa: nak¬adem 

autora. 

(e) Palionis, Jonas, 1999: „Daukßos Postil∂s indekse-Ωodyne praleisti ar netiksliai atstatyti ΩodΩiai“, ALt 1, 57–66. 

(f) Rhesa, L[udwig] J[edimin], 1816 a : Geschichte der litthauischen Bibel. Ein Beytrag zur Religionsgeschichte der Nordischen 

Völker. Königsberg: Hartungsche Hofbuchdruckerei. 

(g) Rhesa, L[udwig] J[edimin], 1816 b : „Vorrede“, BIBLIA, Tai e∫ti: Wi∫∫as Sƒwentas Rástas Séno ir Naujo Te∫tamento 

[...], Karalauczuje. 

(h) Zinkeviçius, Zigmas, 1990: Lietuvi¨ kalbos istorija 4. Lietuvi¨ kalba XVIII–XIX a., Vilnius: Mokslas. 

a) Literat∆ros såraße, skirtingai negu ißnaßoje, pirmiausia eina cituoto autoriaus pavard∂, 

o po kablelio – vardas. 

b) Iß karto po autoriaus vardo raßomi leidimo metai ir dvitaßkis. 

c) Jeigu nurodomas straipsnis, publikacija, recenzija, diskusija, apΩvalga, skyrius ir pan. 

(bet ne visa knyga ar leidinys), tai reikia ^raßyti j¨ puslapius. 

Jei knygå, leidin^, straipsn^, publikacijå, recenzijå, diskusijå, apΩvalgå ir kt. paraß∂, pareng∂, 

sudar∂ ne vienas autorius, pareng∂jas, sudarytojas, pirmojo iß j¨ pavard∂ ißkeliama 

prieß vardå (ir pavard∂ su vardu atskiriami kabliataßkiu), o kit¨ autori¨ pavard∂s toliau po 

kablelio suraßomos ^prastine tvarka: 

Ambrazas, Saulius; Ona Aleknaviçien∂, Vytautas Zinkeviçius, „Istorinis lietuvi¨ kalbos Ωodynas ir sen¨j¨ raßt¨ 

kompiuterizavimas“, LKK 39, 1998, 192–210. 

Girdenis, Aleksas; Danut∂ Girdenien∂, 1759 met¨ „Ziwato“ indeksas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedij¨ leidybos 

institutas, 1997. 

Esant reikalui, autorius gali sudaryti ir atskirå ßaltini¨ såraßå. 

2.6. Esant reikalui, galima sutrumpintai nurodyti knygos ar pan. leidimå. Jei vartojama 

leidinio santrumpa, leidimo numeris Ωym∂tinas deßin∂je santrumpos pus∂je skaitmen∂liu 

virßuje: LKÛ 2 I, SD 3 ir pan. Jeigu leidinio santrumpa nevartojama, leidimo numeris gali b∆ti 

raßomas kair∂je leidimo met¨ pus∂je skaitmen∂liu virßuje: 2 1967, 2 1992. 

2.7. Kabut∂s atidaromos eilut∂s apaçioje („), o uΩdaromos – virßuje (“). Kabuçi¨ smaigaliai 

nukreipiami atitinkamai ^ apaçiå ir ^ virß¨: „...“ 



Dviem atvejais vartojamos ne tradicin∂s dvigubos, o viengubos kabut∂s eilut∂s virßuje: 

1) ΩodΩio ar pasakymo reikßmei nurodyti: dabarcziu ‘dabar’; 

2) tarp ^prastini¨ kabuçi¨ esançioms kitoms kabut∂ms nurodyti: 

Vincas Maci∆nas raßo: „Vaizduojam∂s anuos 1823 metus: s∂di anksti intelektualißkai subrend´s trylikametis 

grafiukas ‘Ωemaiçi¨ surinkime’, ^d∂miai klausosi savo buvusio korepetitoriaus“. 

2.8. Cituojant literat∆rå arba ßaltin^ praleista dalis teksto paΩymima daugtaßkiu tarp 

lauΩtini¨ skliaust¨: „protestawojusi akise tawa, o Anio¬ay Szw´tas [...]; jog noriu, ir 

troksztu to tykroi wiero Katalikiszkoy [...] giwente ir mirte“. Tarp lauΩtini¨ skliaust¨ pateikiamas 

ir straipsnio autoriaus patikslinimas, intervencija ^ cituojamå tekstå: „S. Staneviçius 

perspausdino rytieçi¨ [vidurieçi¨!] tarm∂s gramatikå, pats b∆damas Ωemaitis“. 

LauΩtiniai skliaustai taip pat raßomi vietoj lenktini¨, jei ßie atsiduria kit¨ lenktini¨ 

skliaust¨ viduje: 

Esant reikalui, retkarçiais nurodoma, kokia gramatin∂ forma transponuojama (pvz., ki´tan¢ies gen. sg. 40 

[ki´tan¢ias nom. pl. 54] ~ kentançios). 

UΩb∂gant uΩ aki¨ galima pasakyti, kad ir v∂liau dauguma Ωemaiçi¨ steng∂si atsisakyti monoftongizuot¨ lyçi¨, 

t. y. prioritetå teikti tradicini¨ raßt¨ sveikiems aukßtaitißkiems dvibalsiams (iß ißimçi¨ galima min∂ti Kozoniaus 

ir S∆do vert∂jå, taip pat Pabr∂Ωå, Daukantå vienu k∆rybos periodu [1837 metais], kai paskelb∂ Prasmå Òotinû 

ka¬bos). 

2.9. Kiti skyrybos Ωenklai (pavyzdΩiui, ilgi ir trumpi br∆kßniai, br∆kßneliai) vartojami 

pagal taisykles, nurodytas leidinyje Lietuvi¨ kalbos raßyba ir skyryba, pareng∂ Nijol∂ SliΩien∂, 

Adel∂ Valeckien∂, Vilnius: Mokslas, 2 1992. 

2.10. Fonemas si∆loma tradicißkai Ωym∂ti tarp ^striΩ¨ skliaust¨: /a/, garsus – tarp 

lauΩtini¨ skliaust¨: [‡], grafemas – tarp smaili¨j¨ skliaust¨: . 

2.11. Tild∂s Ωenklas vartotinas fonetinei tarminei ar sen¨j¨ raßt¨ lyçiai d∂sningai fonetißkai 

atstatyti ^ bendrin´ kalbå: gîwiu ~ ghvi¨, Ωem. niekas ~ n∂kas, Øod∏iuse ~ ΩodΩi∆se. 

2.12. Rekomenduojame laikytis kai kuri¨ ^prastini¨ leidini¨ santrump¨: 

ALt – Archivum Lithuanicum, Vilnius, 1999–. 

APh – Archivum Philologicum, Kaunas, 1930– 

1939. 

Blt – Baltistica, Vilnius, 1966–. 

DLKG – Dabartin∂s lietuvi¨ kalbos gramatika, 

Vilnius: Mokslo ir enciklopedij¨ 

leidykla, 1994. 

DLKÛ 1, 2, [3] – Dabartin∂s lietuvi¨ kalbos Ωodynas, Vilnius: 


literat∆ros leidykla, 1 1954; Mintis, 2 1972; 

Mokslo ir enciklopedij¨ leidykla, [3] 1993. 

IF – Indogermanische Forschungen, Straπburg, 

1892–1916, Berlin, 1917–. 

Klb – Kalbotyra, Vilnius, 1958–. 

KZ – Zeitschrift für vergleichende Sprachforschung 

auf dem Gebiete der indogermanischen 

Sprachen (nuo 1988 met¨ eina 

pakeistu pavadinimu Historische 

Sprachforschung), Berlin, 1852–1885; 

Gütersloh, 1887–1907; Göttingen, 1907–. 

LAIS – Lietuvi¨ Atgimimo istorijos studijos, 

Vilnius, 1990–. 


LEW – Ernst Fraenkel, Litauisches etymologisches 

Wörterbuch I–II, Heidelberg: Carl Winter 

Universitätsverlag; Göttingen: Vandenhoeck 

· Ruprecht, 1955–1962. 

LgB – Linguistica Baltica, Warszawa, 1992–1993; 

Kraków, 1994–. 

LiK – Literat∆ra ir kalba, Vilnius, 1956–1995. 

LKA – Lietuvi¨ kalbos atlasas I. Leksika, Vilnius: 

Mokslas, 1977; II. Fonetika, Vilnius: Mokslas, 

1982; III. Morfologija, Vilnius: Mokslas, 

1991. 

LKG – Lietuvi¨ kalbos gramatika I–III, Vilnius: 

Mintis, Mokslas, 1965–1976. 

LKK – Lietuvi¨ kalbotyros klausimai, Vilnius, 1957–. 

LKÛ 1 – Lietuvi¨ kalbos Ωodynas I–II, Vilnius, Kaunas: 

Valstybin∂ enciklopedij¨ ir mokslo 

literat∆ros leidykla, 1941–1947. 

LKÛ – Lietuvi¨ kalbos Ωodynas I–XIX, Vilnius: 


literat∆ros leidykla; Mintis; Mokslas; 

Mokslo ir enciklopedij¨ leidykla; Mokslo 

ir enciklopedij¨ leidybos institutas, 1956– 

1999. 

LMAD – Lietuvos TSR moksl¨ akademijos darbai, 

Vilnius, 1955–1989. 

Lt – Lituanistica, Vilnius, 1990–. 

LT – Lietuvi¨ tauta, Vilnius, 1907–1936. 

MS – M∆s¨ senov∂, Kaunas, 1921–1922, 1937– 

1939. 

PB – Ponto-Baltica, Milano, 1981–. 

RBl – Res Balticae, Pisa, 1995–. 

StB – Studi Baltici, Roma, 1931–1940; Firenze, 

1952–1969. 

TÛ – Tauta ir Ωodis, Kaunas, 1923–1931. 

Taip pat si∆lome laikytis toki¨ ^prastesni¨ gramatin∂s ΩodΩio formos kvalifikatori¨: 

1 pirmasis asmuo 

2 antrasis asmuo 

3 treçiasis asmuo 

abl. ablativus abliatyvas 

acc. accusativus galininkas 

act. activus veikiamoji r∆ßis 

ad. adessivus esamasis paßalio vietininkas 

adj. adjectivum b∆dvardis 

adv. adverbium prieveiksmis 

all. allativus einamasis paßalio vietininkas 

bd. 

b∆dinys 

card. cardinale kiekinis 

coll. collectivum kuopinis 

comm. commune bendroji gimin∂ 

comp. gradus comparativus aukßtesnysis laipsnis 

cond. conditionalis tariamoji nuosaka 

conj. conjunctio jungtukas 

dat. dativus naudininkas 

du. dualis dviskaita 

em. emphaticum ^vardΩiuotin∂ forma 

f. femininum moterißkoji gimin∂ 

fut. futurum b∆simasis laikas 

gen. genetivus kilmininkas 



ill. illativus einamasis vidaus vietininkas 

imp. imperativus liepiamoji nuosaka 

ind. indicativus tiesiogin∂ nuosaka 

indecl. indeclinabile nelinksniuojamas Ωodis 

iness. inessivus esamasis vidaus vietininkas 

inf. infinitivus bendratis 

instr. instrumentalis ^nagininkas 

interj. interjectio jaustukas ir ißtiktukas 

intr. verbum intransitivum intranzityvinis veiksmaΩodis 

loc. locativus vietininkas 

m. masculinum vyrißkoji gimin∂ 

n. neutrum bevard∂ gimin∂ 

nom. nominativus vardininkas 

num. numerale skaitvardis 

ord. ordinale kelintinis 

part. participium dalyvis 

part. cont. participium contemporale pusdalyvis 

part. indecl. participium indeclinabile padalyvis 

part. necess. participium necessitatis reikiamyb∂s dalyvis 

pass. passivus neveikiamoji r∆ßis 

perm. permissivus geidΩiamoji nuosaka 

pl. pluralis daugiskaita 

plr. plurale dauginis 

praep. praepositio prielinksnis 

praes. praesens esamasis laikas 

praet. praeteritum b∆tasis kartinis laikas 

praet. fr. praeteritum frequentativum b∆tasis daΩninis laikas 

pron. pronomen ^vardis 

pron. def. pronomen definitum paΩymimasis ^vardis 

pron. demonstr. pronomen demonstrativum parodomasis ^vardis 

pron. indef. pronomen indefinitum neΩymimasis ^vardis 

pron. inter. pronomen interrogativum klausiamasis ^vardis 

pron. pers. pronomen personale asmeninis ^vardis 

pron. poss. pronomen possessivum savybinis ^vardis 

pron. rel. pronomen relativum santykinis ^vardis 

propr. substantivum proprium tikrinis daiktavardis 

prt. particula dalelyt∂ 

refl. reflexivum sangråΩinis veiksmaΩodis 

s. substantivum daiktavardis 

sg. singularis vienaskaita 

sup. supinum siekinys 

super. gradus superlativus aukßçiausiasis laipsnis 


tr. verbum transitivum tranzityvinis veiksmaΩodis 

v. verbum veiksmaΩodis 

voc. vocativus ßauksmininkas 

PavyzdΩiui: part. praet. act. nom. sg. m.; praes. 2 pl.; s. f. dat. pl. ir pan. 

Vietovi¨ ir ßaltini¨ santrumpos vartotinos tokios kaip LKÛ. Autorius daΩniau cituojamiems 

leidini¨ pavadinimams gali vartoti ir savo santrumpas. Íventojo Raßto knyg¨ santrumpos 

raßytinos pagal ekumenin^ Biblijos leidimå (1998). Kalb¨ pavadinimus galima 

trumpinti pagal Baltisticos rekomendacijas (plg. Blt 30[2], 1995, 124–125). 

275

ARCHIVUM 

Lithuanicum 1, 1999 

LeidΩiamas kartå per metus 

D AILININKAS 

Alfonsas Ûvilius 

R EDAKCIJA 

ARCHIVUM Lithuanicum 




http://www.mch.mii.lt/more/alt/alt.htm 

Tel./faksas: (+370 2) 22 65 73 

S PAUSTUVÎ 

Petro Kalibato IÈ Petro ofsetas 

Ûalgirio g. 90 


Tel./faksas: (+370 2) 73 33 47 

157 uΩsakymas

Archivum Lithuanicum 1 - Lietuvių kalbos institutas

You also want an ePaper? Increase the reach of your titles

Delete template?

Save as template?