„Pirmasis kirtis“ sėkmingas, laukiame „Tvirto skydo“ - Krašto ...

6 psl.
Savanoris
2011 m. rugsėjo 29 d. Nr. 9 (429)
Kalbos kertelė
Ar mokame transkribuoti
Eil. Vilius DŽIAVEČKA
„Savanorio“ korespondentas
Dažniausiai išskiriamos trys
transkripcijos rūšys: foneminė, fonetinė
ir praktinė. Mums aktualiausia
pastaroji. Praktinė transkripcija
paprastai taikoma svetimų
kalbų tikrinių vardų tarimui pritaikyti
prie gimtosios kalbos rašybos.
Pavyzdžiui, anglų rašytojo
Shakespeare pavardę rašome
Šekspyras, savo raidynu stengiamės
atvaizduoti tos pavardės fonemų
sudėtį ir pridedame lietuvišką
galūnę – as. Vokiečių Goethe
pavardę transkribuojame į Gėtę,
prancūzų Maupassant – į Mopasaną
ir t.t. Ilgainiui, pradedant
nuo smetoninės Lietuvos laikų,
tai buvo norminama, todėl paauglystėje
mes nei trupučio nesusimąstėme
apie transkripciją skaitydami
Karlo Majaus „Vinetu“,
ne Karl May, taip pat Žiulio Verno
romanus, ne Jules Vernes. Svetima
kalba šios pavardės skamba
neįprastai ir net juokingai. Gaila,
kad per pastaruosius metus, sovietmečiu
per kraują lietuvių kalbininkų
įtvirtinta sistema išklibo,
o jų darbo tęsėjams atšipo dantys
sužiūrėti visų valdžios institucijų
ir leidyklų leidyklėlių leidžiamus
raštus. Transkripcijos klaidų
juose – apstu. O mes, ar mokame
krašto apsaugos sistemos straipsniuose,
informaciniuose pranešimuose
tinkamai transkribuoti
Širdis džiaugiasi skaitant šią pastraipą:
„Krašto apsaugos ministerijoje
rengiama naujojo Austrijos
gynybos atašė brigados generolo
Manfredo Zulcgruberio (Manfred
Sulzgruber) akreditavimo ceremonija.
Tarnybą Lietuvoje baigusiam
brigados generolui Rolandui Fogeliui
(Roland Vogel) bus įteiktas
medalis „Už nuopelnus“. Tebūnie
originali pavardė rašoma skliausteliuose,
o lietuviška transkripcija,
be abejonės – pirma. Tačiau ne
viskas taip gražu. Peržvelgdamas
dešimties metų informacinius pranešimus
ir straipsnius, nemanau,
kad krašto apsaugos sistemos informaciniuose
pranešimuose ir
spaudoje transkribuojama teisingai.
Žinoma, mes ne kalbininkai,
bet visgi darome grubias klaidas.
Pavyzdžiui, rusiškus, slaviškos kilmės
vardus ir pavardes nusirašydami
nuo angliškos transkribcijos:
„Gruodžio 4 d. 16 val. Krašto
apsaugos ministerijos Juodojoje
salėje bus akredituotas naujas
Ukrainos gynybos atašė pulkininkas
Georgij Serhienko.“ Taisytume
– Georgijus Sergijenka.
„Kardo“ šių metų 3 numeryje
išspausdintas rašinys „Baisus laikas
II“, spendžiant iš pavardžių ir
vietovardžių rašymo, yra ne originalus
darbas, bet kažkokių angliškų
tekstų kompiliacija. Autorius
rašo „Narvos-Rakverės kryptimi“
(teisingai), bet Mažino linija jau
„Maginot linija“. Kas domisi Antrojo
pasaulinio karo istorija, tas
žino Stalino lagerių kalinio maršalo
Kirilo Mereckovo pavardę, bet
autoriui tai tik kažkoks „Kiril Meretskov“.
Saremos sala kažkodėl
„Saaremaa sala“, linksniuoti nesiteikiama.
Labiausiai paplitusi klaida –
transkribuoti vardą, o sudėtingesnę
pavardę palikti likimo valiai.
Tokiu atveju, kai darbas atliekamas
bet kaip, o ne taip, kaip turėtų
būti, transkripcija išvis netenka
prasmės: „Ministerijoje vyko atsisveikinimo
su Čekijos gynybos
atašė Lietuvai pulkininku Jozefu
Velčicki (Jozef Velčicky) ceremonija.“
Kur dingo lietuviška galūnė,
kurios čia būtinai reikia Ir kodėl
vyko atsisveikinimo ceremonija,
o ne tiesiog atsisveikinta Jeigu
nuolaidūs kalbos tvarkytojai leidžia
taip elgtis – palikime pavardę
originalo kalba, tai bent neapsijuoksime.
Reta, bet visgi klaida – slaviška
pavardė lietuviškai transkribuota
visiškai teisingai, bet originalas
skliausteliuose užrašomas angliškai
(lotyniškomis raidėmis taip
ji paprastai įrašoma pase): „Balandžio
15–16 d. oficialaus vizito
Lietuvoje lankysis Ukrainos gynybos
ministras Eugenijus Marčukas
(Eugene Marchuk) ir jį lydinti delegacija.“
Čia po lietuviškos transkribcijos
buvo galima iš viso nieko
nerašyti, arba, jeigu taip norime –
skliausteliuose vartoti kirilicą, kad
ministras neatrodytų esąs prancūzų
kilmės ir nekiltų skandalas...
Tarptautinėse misijose dažnai
svetimų kalbų žodžius, ypač tikrinius
daiktavardžius tenka transkribuoti
į lietuvių kalbą. Dažniausiai
tai daroma rengiant
pranešimus spaudai apie Lietuvos
vadovaujamos provincijos atkūrimo
grupės veiklą Goro provincijoje.
Apmaudu, kad nuo pat
misijos pradžios pranešimuose daromos
klaidos kartojasi. Labai gerai,
kad provincijos sostinė Čagčaranas
puikiai prigijo sulietuvintam
pavidale. O gal reikėtų remtis angliškos
transkribcijos pavyzdžiu –
Chaghcharan Nepaisant teiktino
pavyzdžio su Goro (angl. Ghor,
Ghowr) provincijos sostine, lendant
giliau į mišką, t.y. provinciją,
reikalai prastėja: „Kariai lankėsi
labiausiai nuo sostinės Čagčarano
nutolusiame pietiniame Goro
provincijos Sagharo rajone.“ Galūnė
jau užkabinta, bet kamienas
dar nelietuviškas – taisome Sagaro.
Analogiškas pavyzdys – „Afganistano
Goro provincijos Do Leyna
rajone specialios ceremonijos
metu valdžios atstovams perduoti
vietos gyventojų atiduoti ginklai.“
Taisome – Do Lainos rajone. Dar
o ne jie, tik valdžios trokštantys
Bet komunistų, kaip ir kitų partijų,
ideologija yra grįsta rato klaida,
kai tezė įrodinėjama argumentu, o
argumento teisingumas įrodinėjamas
ta pačia teze. Mes komunistai
esame geriausi, o geriausi todėl,
kad mes komunistai. Petitio principis,
tą žinojo dar romėnai.
Po šia, jau istorine tapusia nuotrauka
nei vadovėlyje, nei kituose
leidiniuose nerašoma žmogaus
su vėliava pavardė ir tai visiškai
suprantama: tada ėjo tūkstančiai,
dešimtys tūkstančių lietuvių
ir plaikstėsi daugybė trispalvių, tačiau
Vilniaus savanoriai kūrėjai
pavardę žino. Tai Algimantas Remeika.
Gimė Algimantas prie Maironio
apdainuoto Nevėžio, Kauno
apskrities Raudondvario valsčiaus
Užliedžių kaime. Tėvai turėjo 9
hektarus žemės ir 9 vaikus.
– Gyvenome 35 kvadratinių
metrų svirne, – pasakoja Algimantas,
– vienas langas, krosnis, stalas,
suolai ir mediniai gultai – lovienas
panašus atvejis: „Lietuvos
kariai lankėsi rytiniame provincijos
Lal va Sanjargalo rajone.“ Turi
būti – Lal Va Sar Džangalo kaime.
Nepamirškime, kad vietovardžius
nurašinėjame nuo žemėlapio, kurį
sudarė Džonas, o ne Jonas! Paskutiniai
du toponimo žodžiai suplakti
į vieną, tai dar viena smulkesnė
klaida. Tekstuose šio vietovardžio
(ir ne tik šio) variantų itin daug –
Lal va Sardžiangalas, netgi Lal
va Sar Jangal ir t.t. Kiek atstovų
spaudai, tiek nuomonių. Taigi, kuris
gi pavadinimas teisingas
Taisyklės galiotų ir šiam sakiniui
parašytam su siaubingomis
klaidomis – „Patrulio į Sharak rajoną
metu kariai taip pat aplankė
„Jam“ minaretą, kurio aukštis siekia
65 metrus ir yra antras pagal
dydį minaretas pasaulyje.“ Kaimas
– Šarako, o unikalus minaretas
– Džamo. Kabučių čia visiškai
nereikia, juk čia ne gamyklos ar
sūrio pavadinimas.
„Provincijos gubernatorius, kiti
delegacijos nariai, apsilankė Dawlat
Yar rajone kur susitiko su vietine
administracija.“ Transkribuojame
– Daulat Jaro rajone.
Yra ir dar sudėtingesnių pavyzdžių.
„Patruliuodami Goro provincijoje
aplankė Qutse Sufla kaimą
ir čia gyvenantiems moksleiviams
dalino labdarą“. Taisyčiau – Kutsos
Suflos kaime.
Dar blogiau su Goro valdžios
pareigūnų pavardėmis, jos taip
pat transkribuojamos klaidingai:
„Krašto apsaugos ministrė su Afganistano
Goro provincijos gubernatoriumi
dr. Abdullah Heiwadu
aptarė provincijos valdžios
planus.“ Gubernatoriaus pavardė
lietuviškai – Abdula Heivadas.
Kartais ir pasitaiko ir mažiau
klaidingų tekstų – „Čagčarano
miesto parkuose vyko oficiali drėkinimo
sistemų atidarymo ceremonija.
Joje dalyvavo Čagčarano
miesto meras Mohammedas
Osmanas Esmatas, Afganistano
nacionalinės aplinkos apsaugos
agentūros biuro Gore vadovas
Mohammedas Kasemas Alamas,
Lietuvos vadovaujamos Goro provincijos
atkūrimo grupės (PAG)
vadas.“ Viskas puiku, puikiai
transkribuotos pavardės, tik lietuvinant
vardą reikėjo išmesti dviguba
„m“. Taigi ir vieno ir kito pareigūno
vardas – Mohamedas.
Dar nepaminėti Goro provincijos
rajonai Chaharsada, taip pat
Chahar Sedeh – Čahersada; Pasaband,
taip pat Pasahband – Pasabandas;
Taiwara, taip pat Taiwareh
– Taivara; Tulak, taip pat
Tolak – Tulakas.
Šių toponimų variantų gausa
netgi angliškoje transkripcijoje,
rodo ne tik mūsų Gore tarnaujančių
visuomenės informavimo specialistų
klaidas ir vadovavimąsi
skirtingais šaltiniais, žemėlapiais,
etc., bet ir tų pačių anglakalbių,
pirminių šaltinių sudarinėtojų
bandymus toponimus priartinti
prie jų gimtosios kalbos skambėjimo,
nes, transkribuojant tikrinius
vardus, nemaža sunkumų
iškyla tuomet, kai gimtojoje kalboje
nėra fonemų, būdingų svetimai
kalbai. Tada tokios fonemos
keičiamos skambėjimo atžvilgiu
artimesnėmis. Tačiau nustatyti
svetimos ir gimtosios kalbos fonemų
artimumą būna nelengva,
todėl praktikoje dažnokai gali pasitaikyti
tikrinių vardų transkripcijos
nevienodumų. Juos pašalinti
galėtų nebent kalbininkų įsikišimas
ir tai jau nebe mūsų kompetencija.
Jau diskutuojama apie Lietuvos
karių atšaukimą iš Goro provincijos,
o per šešis metus, deja,
neturime sunormintos kelių dešimčių
vietos tikrinių vietovardžių
(papildyčiau – dažniausiai
pasitaikančių provincijoje vardų,
pavardžių) transkripcijos. Dar
yra laiko tam padaryti. Specialistų
taip pat.
Su vėliava prieš tankus
Ats. kpt. Vytautas VOVERIS
„Savanorio“ redaktorius
Čia spausdinama nuotrauka –
žmogus su vėliava prieš rusų tanką
1991 metų sausio tryliktąją prie
televizijos bokšto – seniai tapo dokumentu,
patekusiu net į mokyklinį
istorijos vadovėlį. Nuotrauka
iliustruoja lietuvių drąsą, valią
ir nepalaužiamą ryžtą apginti savo
Tėvynės laisvę. Neįmanoma nugalėti
žmonių, kurie į kovą eina dainuodami
ir su vėliavomis rankose.
Bet ką galvojo komunistai, matydami
tokius vaizdus Turbūt taip:
štai „legendinės ir nenugalimosios“
armijos kariai, štai jų tankai,
o Sąjūdis jokių tankų neturi, vadinasi
pergalė garantuota, ir mes vėl
būsime valdžioje. Burokevičius su
Jermalavičiumi elgėsi kaip Justas
Paleckis ir Aleksandras Guzevičius
1940-aisiais – nesvarbu tauta,
svarbu, kad valdžia butų mūsų
rankose. Nejaugi nesudvejojo –
gal vis dėlto tauta, siekianti laisvės
ir nepriklausomybės, yra teisi,
voms vietos nebuvo. Turėjome
tvartą, malkinę, naują klojimą,
jau buvo statomas ir naujas didelis
gyvenamasis namas, pasodintas
sodas, daugiau kaip 100 medelių.
Gražesnio gyvenimo viltis sužlugdė
karas ir okupacijos. Tėvą, priklausiusį
Šaulių sąjungai, besikuriančių
partizanų būrių ryšininką,
1945-ųjų rudenį sušaudė rusai, o
mus, beteisius savojoje žemėje,
įtraukė į tremtinių sąrašus.
Dar prieš karą, netoli tėviškės,
Muniškių miške rusai įsirengė
savo bazę, ten laikė bombas, sprogmenis,
degalus, šaudmenis. Karo
Algimantas Remeika 1991-ųjų Sausio 13-ą prie Televizijos bokšto
pradžioje vokiečiai tą bazę subombardavo.
Degalų cisternos sudegė,
o kas liko, buvo ištaškyta po visą
mišką. Žmonės šaudmenis susirinko,
mano tėvas, su vyresniuoju
sūnumi taip pat parsivežė, paslėpė
artimiausiame miške, užkasė ir
ūkio žemėje. Dėl šitų šovinių mus
ir lankydavo partizanai.
Nukelta į 7 psl.
Nuotrauka iš Algimanto Remeikos asmeninio archyvo
cm