Afganistane žemaičiai pasiilgo artimųjų ir lietuviško maisto - Krašto ...

2006 m. kovo 30 d. Nr. 3 (363) Savanoris psl.Tarnavęs LietuvaiAts. kpt. Vytautas VOVERIS„Savanorio“ redaktoriusVasario 28 d. Kauno karininkųramovėje paminėtos Nepriklausomybėskovų dalyvio, karininko,diplomato, literato Juozo Urbšio110–osios gimimo metinės. Minėjimąsurengė Vytauto Didžiojo karomuziejus, Krašto apsaugos savanoriųpajėgos ir Kauno karininkų ramovė.Po mišių Įgulos bažnyčioje (jasaukojo įgulos karo kapelionas kpt.Tomas Karklys), Petrašiūnų kapinėseant Juozo Urbšio, MarijosMašiotaitės–Urbšienės, Prano Mašiotokapų padėta gėlių. Minėjimeramovėje pranešimus apie J.Urbšį –karininką ir diplomatą – skaitė VytautoDidžiojo karo muziejaus darbuotojaAudronė Veilentienė irVilniaus pedagoginio universitetoprofesorius Juozas Skirius, prisiminimaispasidalijo Užsienio reikalųministerijos Rytų Europos irVidurinės Azijos departamento direktoriusdr. Vytautas Žalys, antisovietiniopogrindžio dalyvis VytautasAndziulis, KASP vadas plk.Antanas Plieskis, Marija Urbšytė.J.Urbšio laiškus skaitė aktorė RūtaStaliliūnaitė. Taip pat buvo galimaapžiūrėti nuotraukų parodą, kuriąparengė Savanorių muziejaus vedėjaSofija Kaštelionovaitė.J.Urbšys vienas žymiausių Lietuvosdiplomatų, mūsų šalies istorijojejo vardas yra šalia Petro Klimo,Stasio Lozoraičio, Broniaus Balučio,Dovo Zauniaus.Gimė 1896 m. vasario 29 d. Kėdainiųapskrityje, Šetenių kaime.Tėvai – valstiečiai, ūkininkai. Iš Šeteniųkilęs ir Nobelio premijos laureatasČeslovas Milošas, tik jo tėvaiMilašiai – šunbajoriai, tad „lenkai“.Baigęs gimnaziją Panevėžyje,J.Urbšys mokėsi Rygos politechnikosinstitute, Pirmojo pasauliniokaro metu mobilizuotas į rusų kariuomenę,atsidūrė Čiugujevo karomokykloje, tapo karininku, kovėsifronte. 1918 m. rudenį grįžo į tėvynę,1919 m. pradėjo tarnybą Lietuvoskariuomenėje – Panevėžiobatalione, vėliau tarnavo 4 pėstininkųpulke, Generaliniame štabeOperacijų skyriaus viršininko padėjėju.1922 m. kpt. J.Urbšys išėjoį atsargą ir pradėjo dirbti diplomatinėjetarnyboje: Berlyne, Paryžiuje,pasiuntiniu Rygoje, perkeltas įministeriją vadovavo Politikos departamentui,buvo URM generaliniusekretoriumi, 1938 m. paskirtasministru. 1940 m. birželio 14–ąjąKremliuje J.Urbšiui teko priimtirusų notą dėl „papildomų raudonosiosarmijos dalinių įvedimo“į Lietuvą. Kad tai okupacija, rusainet neslėpė, jų užsienio reikalų komisarasMolotovas J.Urbšiui pasakėtiesiai šviesiai: „Kad ir kokį duotumėteatsakymą, vis vien sovietinėkariuomenė įeis Lietuvon“.1940 m. ministras galėjo pasitrauktiį Vakarus, bet to nepadarė.Jau grįžęs iš rusų kalėjimų, savoapsisprendimą aiškino taip: „Ne taskarys, kuris kuopą meta, o tas, kurispasilieka“. J.Urbšio dešinioji rankaUžsienio reikalų ministerijoje, Politikosdepartamento direktoriusEdvardas Turauskas manė kitaip.Jis, kaip ir J.Urbšys, 1918 m. grįžoiš Rusijos, tačiau į kariuomenęnėjo. Supratęs, kad smulkaus valdininkėliopareigos nuo mobilizacijosneapsaugos, Turauskas 1919 m.,kai vyko pačios sunkiausios kovos irLietuvos nepriklausomybė kybojoant plauko, išdūmė į Šveicariją, „pasimokyti“.Karas baigėsi, sugrįžo.Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje,apsiniaukus Europos padangei, Turauskasvėl prisiminė Šveicariją, irkilo jam nenugalimas noras „patarnauti“Lietuvai ten, Alpių papėdėje,kur tylu ir ramu, jokių karo dūmų.Juoba kad ir pareigos labai geros –atstovas Tautų Sąjungoje, realausdarbo jokio, o alga kaip ir visų atstovų.Jau rusų tankams dardant įLietuvą, Turauskas nutvėrė žurnalistąValentiną Gustainį, liepė jameiti į Užsienio reikalų ministerijąir vadovauti Politikos departamentui,o jis, departamento direktorius,turįs svarbesnių reikalų –galvotrūkčiais spruko iš Lietuvos.Šeimą jau anksčiau buvo apdairiaiišsiuntęs. Turauskas atsidūrė Šveicarijoje,Gustainis, beje, savanoriskūrėjas, – Sibire.Kariuomenės vadas gen. VincasVitkauskas, išgirdęs apie rusų notą,savo dienoraštyje užrašė, kad Lietuvosnepriklausomybė pasibaigė.Pasibaigė, tai pasibaigė, tačiau gyventiponiškai norisi, ir generolasnuėjo tarnauti rusams, kuriuos geraipažinojo ir su panieka vadindavoburliokais.J.Urbšys taip pat gerai pažinojomielus kaimynus, tačiau, regis,jis netikėjo, jog rusai pasielgs taipkiauliškai, sulaužys visas sutartis,Lietuvą ne tik okupuos, bet ir aneksuos.Turėjo tai suprasti jau 1939 m.spalio mėnesį, derybų Maskvojemetu, kai rusai sulaužė 1920 m. liepos12 d. sutartį ir Lietuvai grąžinone visą Vilniaus kraštą, o tik dalelę,ne 28 tūkstančius kvadratiniųkilometrų, bet tik 7 tūkstančius, beGardino, Lydos, Ašmenos, Naručioežero ir be Suvalkų ir Seinų, kuriuosStalinas pardavė savo bičiuliuiHitleriui. Tada, tose derybose,rusai pareikalavo užmokesčio užVilnių – leidimo įkurti sovietų įgulasLietuvoje. J.Urbšys prieštaravo,nesutiko ir tada Stalinas piktai išrėžė,jog jeigu lietuviai atsisako įsileistisovietų armiją, tada MaskvaVilniaus krašte paskelbs Lietuvossovietinę respubliką, kurios vyriausybėpaprašys Sovietų Sąjungos „išvaduoti“likusią Lietuvos dalį.Šiandien visokiais būdais bandomasreabilituoti Justas Paleckis,rusų agentas nuo trečiojo dešimtmečiovidurio, išgirdęs apie galimąVilniaus grąžinimą, nubėgo į sovietųatstovybę Kaune ir maldavo neatiduotiVilniaus krašto Lietuvai,nes tai puikus placdarmas tolesniamraudonosios armijos žygiui. Maskvaįvertino liokajų ir okupavusi Lietuvą,paskyrė Paleckį vyriausiuoju kolaborantu– „ministru pirmininku“,kiek vėliau net „prezidentu“.Lietuvos diplomatai primiršo,jog rusai niekada nesilaikydavo sutarčiųir jeigu tik pajusdavo palankųmomentą, būtinai griebdavokaimyną už gerklės. Nėra nė vienoskaimyninės valstybės, kurios Rusijanebūtų užpuolusi, nebūtų bandžiusi„išvaduoti“ ir paversti savo provincija.O jau ką užgrobėm ar pavogėm,tas mūsų. Kai japonai rusųžurnalistui ir diplomatui AleksandruiBovinui sakė, kad na kam Rusijaitos Kurilų salelės, grąžintų Japonijaiir iš to tik naudos turėtų,išgirdo išdidų atsakymą: “Rusija todėlir yra tokia didelė, jog niekadaniekam nieko negrąžina“. Už VilniųLietuva sumokėjo savo nepriklausomybe.1940 m. liepos 17 d. Paleckis irvidaus reikalų „ministras“ MečislovasGedvilas J.Urbšį su žmona ištrėmėį Rusiją, formaliai kitą valstybę.Rusai išlaikė juos Tambovo,Saratovo, Maskvos, Kirovo, Gorkio,Ivanovo, Vladimiro kalėjimuoseiki 1954 m. J.Urbšys, visą laikąkalintas vienutėse, parašė du memorandumusStalinui, kuriuose nesau laisvės prašė, o įrodinėjo, jogbūtina atstatyti Lietuvos valstybėsnepriklausomybę, kuri net ir SovietųSąjungai būtų naudinga. Bet:„mes niekada niekam nieko negrąžinam“.Į Lietuvą Urbšiai sugrįžo po 16metų, 1956–aisiais. ApsigyvenoKaune. Buvęs karininkas ir diplomatasėmėsi vertėjo darbo, į lietuviųkalbą vertė prancūzų literatūrosklasikus, 1979 m. parašė savoprisiminimus. 1987 m. prisiminimųrankraštis pakliuvo į kauniečio VytautoAndziulio rankas. Šis kuklus,niekam neužkliūvantis žmogus, dirbęsspaustuvininku, su Juozu Bacevičiumiįkūrė pogrindinę spaustuvę„ab“. Per dešimt metų šioje spaustuvėjeišspausdinta 138 tūkstančiaiegzempliorių pogrindinės literatūros.O juk tada jokių kompiuteriųnebuvo, tekstus teko rinkti rankomis,po vieną raidelę! Okupantairusai ir jų pakalikai vietiniai komunistaisiuto, net putos iš nasrųdribo, bet spaustuvės nesurado. Jiveikė Kauno rajone, netoli Domeikavos,Salių kaime, užmaskuotataip, jog nežinantis jos jokiu būdunegalėjo aptikti.„Gavau, – prisimena V.Andziulis,– Urbšio prisiminimus vienainakčiai. Perfotografavau, bet vėliauapsižiūrėjau, kad trūksta vieno puslapio.Patikimas žmogus grįžo tuščiomis,Urbšys nesileido į kalbas,matyt, nepatikėjo“. Tada pogrindininkaipasiuntė Liudą Simutį, būsimąjįKovo 11–osios akto signatarą,už lietuvišką veiklą daug metų kalintąrusų kalėjimuose ir konclageriuose.Jam J.Urbšys davė ne vienąpuslapį, o visą rankraštį. Knygą pogrindininkaiišspausdino 1000 egzemplioriųtiražu.J.Urbšys vienintelis tokio rangoPirmosios respublikos pareigūnas,sulaukęs Nepriklausomybės atkūrimo.Kai virš Vytauto Didžiojo karomuziejaus suplevėsavo trispalvė,apsiverkė. Per daugelį metų, prisimenaMarija Urbšytė, pirmą kartąjo akyse pamačiau ašaras.1991 m. kovo 8 d. Lietuvos kariuomenėsatsargos kapitonui suteiktasdimisijos pulkininko leitenantolaipsnis.Mirė Juozas Urbšys 1991 m. balandžio30 d.SportasVyriškas sportasSrž. Audrius VALMAVyčio rinktinėPanevėžio „Aukštaitijos“ sportorūmuose kovo 15 d. vyko Lietuvoskariuomenės svarsčio kilnojimovaržybos, kurias surengė Vyčiorinktinė ir kariuomenės sportoklubas.Dalyvavo 16 komandų, tarp jųir KASP Didžiosios Kovos, Dainavos,Žemaičių, Vyčio, Dariaus irGirėno rinktinių bei Butigeidžiodragūnų bataliono stipruoliai.Dalyviai varžėsi septyniose svoriokategorijose. Vyr. teisėjas –Vytautas Gutauskas, „Ąžuolyno“Kpt. Evaldas ZelbaVyčio rinktinės 501 kuopos vadassporto klubo pirmininkas, PaįstrioJuozo Zikaro vidurinės mokyklosmokytojas, teisėjai – šios mokyklosmoksleiviai, daugkartiniaišalies čempionai Saulius Razgevičius,Arūnas Norvaišas, ArtūrasBeraišys, Dainius Vinclovas.Komandinėje įskaitoje pirmąjąvietą užėmė Jono Žemaičiokaro akademija, antroji vieta atitekoDainavos rinktinei, trečioji –Vyčio rinktinei.Apdovanojimus įteikė Vyčiorinktinės vadas plk. ltn. RičardasLeikus ir Lietuvos kariuomenėssporto klubo viršininko pavaduotojaskpt. Dainius Morkūnas.Taurę laimėjo ,,Ąžuolas“Kovo 4 dieną Kaune vyko Lietuvosuždarų patalpų virvės traukimočempionatas, kuriame dalyvavoir Vyčio rinktinės kariai kpt.Evaldas Zelba, srž. Almantas Bimba,gr. Vygantas Tarutis, gr. GintarasVilniškis, gr. Valdas Alejūnas,eil. Renatas Ramanauskas, eil.Dainius Jutelis, atstovavę „Ąžuolo“sporto klubui. Panevėžiečiaisupersunkioje (per 720 kg) svoriokategorijose tapo čempionais, osvorio kategorijoje iki 680 kg užėmėantrąją vietą, nusileidę tik Kuršėnų,,Kristalo“ komandai.Panevėžio kūno kultūros irsporto centro lengvosios atletikosmanieže vyko tarptautinės uždarųpatalpų virvės traukimo varžybosPanevėžio miesto mero VitoMatuzo ir sporto klubo „Ąžuolas“taurėms laimėti. Varžybose,skirtose Lietuvos Nepriklausomybėsatkūrimo dienai paminėti,dalyvavo 24 komandos iš Lietuvos,Latvijos ir Ukrainos, tarpjų ir keturios moterų komandos.Tarp moterų nugalėjo PanevėžioMirė Estijossavanorių vadasrajono ,,Šėlsmo“ komanda, antrojevietoje liko Rokiškio rajonoJūžintų miestelio merginos, o trečiąvietą užėmė Kupiškio atstovės,kurias treniruoja Vyčio apygardos509 kuopos karė savanorėgr. Rita Grigaliūnienė.Vyrų supersunkioje svorio kategorijoje(per 720 kg) triumfavoir miesto mero taurę iškovojo Panevėžio„Ąžuolo“ komanda, kuriossudėtyje buvo ir Vyčio apygardosrinktinės kariai. Antri likosvečiai iš Ventspilio, o treti – kuršėniškiai.720 kg svorio kategorijojestipriausi buvo virvės traukikaiiš Ventspilio, II vietą iškovojo,,Ąžuolo“ komanda, treti likoukrainiečiai.Panevėžio miesto meras VitasMatuzas nugalėtojams ir prizininkamsįteikė medalius, diplomusir taures. Sportininkus taippat pasveikino Vyčio rinktinės vadasplk. ltn. Ričardas Leikus, Panevėžiošaulių rinktinės vadas ats.ltn. Vytautas Indreliūnas, Lietuvosvirvės traukimo federacijosgeneralinis sekretorius GiedriusGrybauskas.Kovo 25 d. mirė Estijos savanorių pajėgų (Kaitseliit) vadas mjr.Benas Lesikas (Benno Leesik).B.Lesikas Estijos savanorių pajėgose pradėjo tarnauti 1992 m.būrio vadu, vėliau vadovavo kuopai, laivų divizionui, 1999 m. prezidentasLenartas Meris jį paskyrė Savanorių pajėgų vadu.Ne kartą lankėsi Lietuvoje, daug prisidėjo stiprinant ir plėtojantlietuvių ir estų savanorių tarpusavio ryšius.Estijos savanoriai neteko puikaus vado, o lietuviai nuoširdausbičiulio.Tebūnie jam lengva tėvynės Estijos žemė.Nuoširdžiai užjaučiame Kovo 11-osos akto signatarą,garbės savanorį Algirdą Patacką dėl motinos mirties.Krašto apsaugos savanorių pajėgosReiškiame nuoširdžią užuojautą 508 kuopos savanoreieil. Aušrai Kiznytei dėl tėvelio mirties.Vyčio apygardos 5-oji rinktinė