Savanoriai gesino Å¡imtmečio gaisrÄ - KraÅ¡to apsaugos ministerija

psl.Savanoris2006 m. gegužės 25 d. Nr. 5 (365)Mūsų misija KosovePirmasis patrulisGr. Vilius DŽIAVEČKA„Savanorio“ korespondentasJau antrąją dieną Kosove išvykstamepatruliuoti. Maršruto numeris– pirmas. Su taikdariais patruliuodamipraleisime tiek laiko,kiek numatyta, arba – kiek prireiks.Dviejuose visureigiuose naujosiosir senosios pamainos taikdariai. Važiuojusu KFOR–13 būrio vadu vyr.ltn. Vidu Ilgaudu, už vairo nacionalinisatstovas j. psk. Robertas Preikšaitis.Anksti ryte namo išvyko pirmojigrupė „senųjų“ taikdarių,tad antrojoje mašinoje sėdi naujosiospamainos savanoriai ir jiemsšis patrulis – pirmasis. Pro mašinoslangus skrieja nematytas pei-Laikinasis kontrolės postas.zažas. Žali laukai, tolumoje dunksantysplokščiakalniai su kur ne kurslėnyje išsimėčiusiomis sodybomis.Kelias, vedantis į Makedoniją, vingiuojakalnų link. Kairėje ir dešinėjekelio pusėje – kalnai. Žvalgausi įšalis, matau uolų kraštus aptvertusvielos tvora ir viršuje grėsmingaikabančius akmenis. Atrodo, tarsitai būtų ne vientisa uola, o atskirikalkakmenio luitai. Kaip vaizdžiaipasakė j. srž. Albinas Taujanskis –akmenys po gilios žiemos ir pavasariopolaidžio čia laikosi tik „antgarbės žodžio“. Dar nežinau, kurnusidrieks mūsų maršrutas, tai nelabainustembu, kai visureigis pasukaį šalikelę. Šalia kelio – kelkraštis,lygiagrečiai geležinkelis, jungiantisKosovą su Makedoniją. Radijo ryšiuvaikinas iš antrojo visureigio susisiekiasu mumis, jo džipas prastaitraukia. Puskarininkis Preikšaitisiššoka iš automobilio ir nuskubapas gr. Mindaugą Lukšį. Ten ryžtingaiužima vairuotojo vietą, išbandomašiną, pavažinėja pirmyn–atgal,kažką aiškina, rodo kariui.– Nieko blogo neatsitiko, – sakopo kelių minučių sugrįžęs Robertas– parodžiau, kaip įjungti visus palėtintojus,tegu mokosi. Viskas tentvarkoj, su mašina, tik vairuotojasprie jos dar neįpratęs. Pradžiojevisų akys – didelės.Džipas galingai trukteli iš vietos,peršoka pervažą ir siauru žvyrkeliustačiu kampu kyla į kalną.Toliau kelio nematau, lenktas posūkiskairėn ir vėl 180 laipsnių posūkis,o vairuotojas, ramiai manevruodamasant skardžio krašto, kurįužstoja keletas skystų krūmų, ramiuveidu, man ir šalia sėdinčiamKFOR–14 būrio vadui vyr. ltn. GerarduiSutkui sako:– Jei pasakysime, kad šokame išmašinos, tai, žinokite, kad nejuokaujame!– Jums gerai, – ironiškai atsikertavyr. ltn. G.Sutkus, – priekyje yradurelės, o kaip mes iš galo spėsimišsikrapštyti?Suprantu, kad puskarininkis teisybęsako, truputį nejauku. Kuo toliau,tuo įdomiau darosi, netrukuskalnuose siauri keliukai virsta kaimųgatvelėmis, patruliuodami pravažiuojamegyvenvietę. Net jaukiaupalieka, kai kalnuose pamatau sodybasir ten gyvenančius žmones.Pastebiu šalia vienas kito stovinčiusvienodus namus, senbuviai paaiškina,kad taip tėvas ir jo sūnūs, broliai,greta įsikūrinėja. Tokios tradicijos.– Kokiu transportu vietiniai užvažiuojaį kalnus? – siūbuodamasant galinės sėdynės klausiu vyr. ltn.V. Ilgaudo.– Ogi paprastai, lengvaisiais automobiliais,– juokiasi būrio vadas.Nenoriu tikėti, kol nepamataumums priešais atvažiuojančio,į kalnus besikabarojančio paprasčiausio„Wolksvagen Golf“. Pakylameiki „Raketos“, paminkloUCK nariams, albanams. Sako,žuvo, kai ėjo vykdyti užduoties...Aplinka čia labai rūpestingai sutvarkyta,pats paminklas – žalsvasakmeninis monumentas, savoforma tikrai primenantis raketą– kokių 10 metrų aukščio. Antkapaviečių – įspūdingos plokštėssu iškaltais žuvusiųjų portretais irpavardėmis. Aplinkui, aptvertojeteritorijoje, gėlės, veja ir netgiatvestas drėkinimas. Mums besižvalgant,iš negyvenamo kaimo pakraščioateina pagyvenęs albanas.Ant galvos – balta kepuraitė, vadinasi,senis šeimos galva. Jis mandagiaiatsisako taikdarių siūlomoscigaretės, žvilgsniu tyrinėja mus irprižiūri čia pat besiganantį arklį.Kylame dar aukščiau ir važiuojame,tiek, kiek visureigiai gali. Apsisukameir, leisdamiesi į žemyn,sustojame viename kaime. Būriovadas trumpai, keliais vokiškaissakiniais, persimeta su vietiniu vyresniuoju,o karius apspitę vaikaigauna vaisių ir saldumynų. Vykdomevieną iš KFOR užduočių, stebime,ar viskas tvarkoje. Vietosgyventojai turi jaustis saugūs. Leidžiamėsnuo kalnų, ir jaučiamėssenais vilkais, šįkart – gerai sekėsi,apačioje ryškėja galingas cementogamyklos siluetas, pakeliui darviena gyvenvietė.Mašinos pasišokinėdamos peršokaant asfalto. Išsukame į kelią.Mūsų dar laukia ratas po Kačanikomiestą ir „Ti–Si–Pi“ – Laikinasiskontrolės postas. Kariaistabdo ir pasirinktinai tikrina automobilius.Tikrinami automobiliai,žmonių, technikos ir kroviniųdokumentai. Gr. M.Lukšio rankojegniužulas suvertų nuotraukų sunusikaltėlių aprašymais. Kol vyr.ltn. V. Ilgaudas tikrina dokumentus,grandinis peržiūri nuotraukasir, įsidėmėjęs žmogaus veidą, ieško,ar nesutaps su ieškomų nusikaltėliųportretais ir duomenimis.Ką gali žinoti, kas pasitaikys, o šįkartviskas ramu, tik oras – pėstininkų.Kol taikdariai valandą tikrinomašinas, beveik visą laikąlijo. Grįžtame į bazę. Jau atitokęspo patrulio gr. M.Lukšys pasakoja:– Žinoma, pirmojo patrulioįspūdžių užteks ilgam laikui. Instruktažometu būrio vadas papasakojoapie maršrutą, žinojau,kad teks važinėti siaurais keliais,po gero lietaus virstančiais moliokoše, jais kilti į kalnus, moraliainusiteikiau, bet kol visko nepatyriau,tai, manau, teorija nedaugverta. Jau dabar suprantu, kadmes, būrio vairuotojai, pervažiavęvisus maršrutus greitai priprasimeprie Kosovo kelių. Labaigerai, kad pasirengimo misijai pabaigojegalėjome pasipraktikuotisu ševroletais, tokiomis pat mašinomis,kaip ir misijoje. Tiesa sakant,šiandien buvo nesklandumų,netraukė visureigis į kalną,spaudžiu akseleratorių beveik ikigalo, o mašina vos juda. Nesisekė,visgi pirmajame patrulyje su mašina...nežinau, kaip čia taip. Lietuvojekuo puikiausiai važinėjaunuosava mazda...Toje pat mašinoje sėdėjo skyriausvadas srž. Egidijus Plieskis:– Žinoma, kad važiuojant šaliapojūčiai visada aštresni nei patsvairuotum. Tada, kai valdai mašiną,neturi laiko dairytis aplinkui. Ganėtinainejauku, sėdint džipe žiūrėtipro langą į šalį ir nematyti žemės,kai žinai, kad aplinkui dideli ir statūsskardžiai. Bet iš tikrųjų patrulyjeneišsigąsti, o pasikrauni – aplinkuityras kalnų oras, gražūs vaizdai,kokių, neatvykęs čia į misiją, daugiauniekur nepamatysi. Be abejonės,kitas kartas jau nebebus toksryškus, priprasime prie savo atsakomybėsrajono ir užduočių, o tarnybaįeis į vėžes.(Tęsinys. Pradžia Nr. 4)Savanorių pajėgųorkestras – penkiolikametų tarnybojeGr. Vilius Džiavečka„Savanorio“ korespondentasGegužės 10 dieną Vilniaus karininkųramovėje įvyko jubiliejinisrenginys – 15–osioms Savanoriųpajėgų orkestro metinėms skirtaskoncertas. Koncerte dalyvavoŠvietimo ir mokslo ministras RemigijusMotuzas, Krašto apsaugosministerijos valstybės sekretoriusValdemaras Serapinas, Gynybosštabo viršininkas brg. gen. VitalijusVaikšnoras, KASP vadas plk.Antanas Plieskis, kiti svečiai. Orkestrąpenkiolikmečio proga sveikinovadai ir ministrai, profesūra irkolegos muzikantai. Atnaujintojeramovės salėje susirinkusiems svečiamskolektyvas irgi neliko skolingas– skambėjo iki šiol negirdėtabigbendo programa, su orkestrupasirodė dainininkai Egidijus Sipavičius,Michailas Jablonskis, vokalinėgrupė Capella‘A, ir seni orkestrodraugai grupė Biplan.Nuo kolektyvo susikūrimoir pirmojo koncerto jau praėjodaugiau nei 15 metų. 1991–ųjųkovo mėnesį Savanorių orkestrassusirinko į pirmąją repeticiją.Pirmasis kolektyvo vadovasir įkūrėjas – jaunas muzikantasEgidijus Dulkė. Tais pačiais metais,balandžio 29 dieną, naujaisuburtas kolektyvas tapo Savanoriškosioskrašto apsaugos tarnybosorkestru. Ši data ir laikomaoficialia orkestro įsikūrimodiena. Tuometinis Savanoriškosioskrašto apsaugos tarnybospučiamųjų orkestras, susikūręs1991–ųjų metų pradžioje, tapopirmuoju kariniu orkestru atkurtojeLietuvos kariuomenėje.Orkestro įkūrėjas E.Dulkė prisimenapirmuosius kolektyvo gyvavimometus:Dainuoja Donatas Bukauskas.Egidijus Dulkė.– Savanorių orkestro įkūrimasyra susijęs su Lietuvos valstybėsnepriklausomybės ir kariuomenėsatkūrimu. Tuomet jaunaiLietuvos kariuomenei buvo labaireikalingas ir karinis orkestras.Pagrindiniai mūsų kolektyvo įkūrimoiniciatoriai buvo Savanoriškosioskrašto apsaugos tarnybosštabo viršininkas Jonas Gečas irMokymo skyriaus viršininkas AntanasBurokas. Ankstų 1991–jųmetų kovo 6 dienos rytą susitikausu savanoriu A.Buroku. Jis buvomano mokytojas M.K.Čiurlioniomeno mokykloje. Iš A.Burokosužinojau, kad Kovo 11–ąjai –Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimodienai – paminėti skubiaireikalingas karinis orkestras.Kovo 11–ąją turėjo įvykti pirmasisatkurtos Lietuvos kariuomenėsparadas. Karinio orkestro sukūrimasturėjo išlikti paslaptyje,nes tuometinės sovietų slaptosiostarnybos dar buvo labai aktyviosLietuvoje ir savomis provokacijomisgalėjo pakenkti.Nukelta į 8 psl.Autoriaus nuotraukos