Savanoriai gesino Å¡imtmečio gaisrÄ - KraÅ¡to apsaugos ministerija

psl.Savanoris2006 m. gegužės 25 d. Nr. 5 (365)Savanorių pajėgų orkestras –penkiolika metų tarnybojeKartu su orkestru koncertavo ir populiari grupė „Biplan“.Atkelta iš 4 psl.A.Burokas įpareigojo mane surinktijaunus muzikantus, galinčiusgroti būsimajame Lietuvos kariuomenėsorkestre. Nedvejodamas sutikau.Nusprendžiau, kad orkestropagrindą turėtų sudaryti Lietuvosaukštesniųjų ir aukštųjų muzikosmokyklų studentai. Iš karto po šiopokalbio nuvažiavau į Juozo Tallat–Kelpšosaukštesniąją muzikosmokyklą pas gerą bičiulį Tomą Kizelį– buvusį bendraklasį. Papasakojauapie kuriamą naują orkestrąir pasiūliau prisijungti. Tomas sutikopagelbėti. Jis pasiūlė į orkestrąpakviesti ir patikimus savo draugusmuzikantus. T. Kizeliu pasitikėjau,be to, puikiai pažinojau ir jo draugus.Visi jie – geri muzikantai. Kartuį kuriamą orkestrą pakvietėmebrolius Darių ir Sigitą Bažanovus,Darių Krukonį, Gintarą Jestremską,Albertą Tiškų, Tomą Galkauską,Dainių Ligeiką, Mindaugą Pupeikį,Stasį Noreikį ir Artūrą Mikoliūną.Kiti būsimojo orkestro muzikantaibuvo pakviesti iš Lietuvosmuzikos akademijos – tuometinėskonservatorijos, taip pat geri manopažįstami: Julius Taločka ir AndriusKinderis. Prie jų prisijungė RenatasMockus, Sigitas Gumuliauskasir kiti. Be jų į orkestrą pakvietėmeM.K.Čiurlionio meno mokyklosabiturientus: Giedrių Dranevičių,Liną Gailiūną ir Liną Kačerauską.Kurti naują muzikinį kolektyvą,juo labiau karinį orkestrą, pirmąjįpo nepriklausomybės atgavimo,buvo labai atsakingas darbas, patirtiesstoką kompensavo jaunatviškasentuziazmas ir patriotizmas. Pirmiejinaujai sukurto orkestro žingsniainebuvo lengvi. Neturėjome kariniųmaršų, kurie gyvybiškai reikalingikariniam orkestrui. Viską norėjauišsaugoti paslaptyje, todėl prašytipagalbos iš kitų tuo metu Lietuvojegyvavusių orkestrų neišdrįsau. Nutariaušiuos kūrinius parašyti pats.M.K.Čiurlionio meno mokyklojegrojau klarnetu, rašyti orkestruočių,tuo labiau diriguoti orkestrui,ten niekas nemokė. Pagal dvi temasnaktimis ir pamokų metu parašiaupartitūras. Abi melodijos buvopaimtos iš Lietuvos partizanų dainų,jų dar sovietmečiu mane išmokėmočiutė ir senelis. Viena vadinosi„Mergužėle, ko verki“, kita – „Oineverk, motušėle“. Tokiomis aplinkybėmisparašiau du naujus maršuską tik suburtam Lietuvos kariuomenėsorkestrui. Visi naujojo orkestronariai susirinkome M.K.Čiurlioniomeno mokyklos 204–joje klasėje.Suskaičiavome kiek mūsų yra irkokiais instrumentais galime groti.Jau kitą dieną pradėjome naujaiįkurto karinio orkestro repeticijas.Po pirmosios repeticijos nuvykauA.Burokui pranešti, kad kolektyvasjau suburtas ir repeticijos pradėtos.Tądien buvau pristatytas tuometiniamSKAT štabo viršininkui J.Gečui. Vadą informavau, kad Savanoriškoskrašto apsaugos tarnybosorkestras jau sukurtas. Su dideliupasididžiavimu pranešiau, kad pirmajameLietuvos kariuomenės paradedalyvauti esame pasirengę.1991–ųjų metų kovo 11 dienosrytą atvykome į tuometinius AukščiausiosiosTarybos rūmus. Visi– puikiai nusiteikę. Jautėme pasididžiavimą,galėdami šiame renginyjedalyvauti kaip kariuomenėsorkestras Lietuvos Nepriklausomybėsatkūrimo metinių šventėje.Aukščiausios Tarybos rūmuose gavomepirmąsias karines uniformas.Visi pakilios nuotaikos išsirikiavomebendroje rikiuotėje ir nešiniinstrumentais nužygiavome į aikštę,kur įvyko paradas ir kartu pirmasisviešas mūsų pasirodymas.1991–aisiais metais Savanoriųorkestro vadovu ir dirigentu paskirtasvyresnysis leitenantas AlgimantasImbrasas, orkestrui vadovavęsiki 1993 metų. Nuo 1993–ųjų iki2000–ųjų metų orkestro vairą perėmėvrš. Ginutis Jurgaitis. Dabartinisorkestro vadovas ir vyriausiasisdirigentas kpt. Ričardas Čiupkovaskolektyvui vadovauja nuo 2000–ųjųmetų. Kapitonas į Savanorių orkestrąįstojo 1992–ųjų kovo mėnesį, eiliniumuzikantu:– Mokiausi J.Tallat–Kelpšosaukštesniojoje muzikos mokyklojeir Savanorių orkestre grojauklarnetu. Nustebau, kai po metųorkestro vadovas kpt. AlgimantasImbrasas pasiūlė užimti dirigentovietą, kadangi pats ruošėsipereiti į Garbės sargybos orkestrą.Vieną vakarą pagalvojęs, galųgale sutikau. Jei atvirai, tai net nesvajojau,kad kada nors diriguosiu.Buvau jaunas, dvidešimtmetis vaikinas,studentas. Dirigento vietabuvo didelis išbandymas, kurį išlaikiau.Septynerius metus dirigavauKASP orkestrui, studijavau Muzikosakademijoje, pas prof. JuoząDomarką baigiau karinio orkestrodirigento-kapelmeisterio magistrostudijas.2000–aisiais buvau išsiųstas į Lietuvoskaro akademiją, kur baigiaubūrių vadų kursus. Tais pačiais metaisgavau pirmąjį karininko laipsnį.Kolektyvas taip pat nestovėjo vietoje,nuo saujelės susibūrusių studentųjis išaugo į profesionalų orkestrą.Daugelis baigė aukštuosius muzikosmokslus, magistro studijas. Kiti studijuojair dabar. Ir dabar mielai į orkestrąpriimčiau muzikantus, baigusiusklasikines ir estradines džiazo studijas.Tai būtų labai skirtingas muzikosmokyklas išėję instrumentalistai, betjie padėtų praplėsti orkestro repertuarąir įneštų naujų spalvų. Dabar duKpt. Ričardas Čiupkovas.Gr. Viliaus Džiavečkos nuotraukosKASP orkestrantai Muzikos akademijojestudijuoja šiuolaikinę estradinęmuziką: mušamuosius – orkestroveteranas gr. Aleksandras Kazakevičius,o neseniai priimtas DonatasBukauskas – pirmajame magistrantūroskurse mokosi net dviejų – džiazovokalo ir trombono – specialybių.Žmonės, išėję tokią mokyklą, mumslabai reikalingi.Orkestro jubiliejaus proga noriupadėkoti daugeliui muzikantų.Visų pirma – ats. vrš. AnatolijuiČumakovui, orkestro koncertmeisteriui.Nė vienas koncertas nepraeinabe jo atliekamų solo kūrinių, orepeticijos – be vertingų patarimų.KASP orkestro mylėtojai Lietuvojeir užsienyje Anatolijų įsiminė; nepamirštamasjo atliekamas FrenkoSinatros „Mano kelias“ solo triūbaprisidėjo ir prie mūsų „Auksinės lyros“laimėjimo Lenkijoje.Visos instrumentų grupės orkestreturi puikius savo koncertmeisterius:trombonai – j. srž. IrmantąVaškevičių, saksofonai – gr. GintarąMockų ir t.t.Šiais metais orkestre papildėmetrombonų grupę, dabar yrapenki šiuo instrumentu grojantysmuzikantai. Trombonai orkestroskambesiui suteikia svorio ir sodrumo.Per pastaruosius metus išsiplėtėritmo sekcija – atsirado bosinė irritminė gitaros. Lauko koncertuosestyginiai irgi nestovi be darbo – gaunabūgną arba lėkštes ir groja kartusu visais. Darbo turime išties nemažai,kuomet Vilniuje prasidėjoKariuomenės ir visuomenės vienybėsdienos renginiai, per keletą valandųturėjome pasirodyti keturiosevietose. Užimti būna ir kiti savaitgaliai.Nepaisant to, dar yra nemažaimanančių, kad muzikantai yra kariai,švelniai tariant, „prie tinginio“.Skeptikams norėčiau pasakyti, kadtarnyba orkestre nėra tokia lengva,kaip gali atrodyti iš šalies. Visų pirma– grojimas pučiamaisiais instrumentais– tai fizinis darbas, nemažaskrūvis kraujagyslėms ir klausos aparatui.Neslėpsiu, kad prastos darbosąlygos taip pat nesuteikia daugiaujėgų muzikantams. Medikų komisijąne vienam orkestrantui jau konstatavo„nusėdusią“ klausą. Neturimekaip dera su izoliuojančiomisgarsą medžiagoms įrengtos studijos.Kartą orkestrinėje eksperimentavomesu garsą matuojančiu prietaisu.Orkestrui tyliai grojant pasirinktąkūrinį, garso slėgis studijoje pasiekė120 decibelų. Jie prilygsta gatvėjeasfaltą daužančio pneumatiniokūjo garsui. Grojant garsesnį kūrinį,kartu su mušamaisiais, patalpojelengvai pasiekiamas 140–150decibelų slėgis. Tai jau kylančio reaktyviniolėktuvo garsas. Pamėginkiteprie jo pastovėti 3–4 valandas,kad ir su pertraukomis. Štabo salėje,deja, taip pat negalime visavertiškairepetuoti, nes ji irgi nepritaikytamuzikavimui. Garsas liejasi kaipbažnyčioje, užtušuodamas klaidas,kurios „išlenda“ koncertuose. Jaudaug metų svajojame apie erdvesnęstudiją, atitinkančią minimalius reikalavimus.Nereikia kažko ypatingo– tik erdvesnių patalpų, garsą izoliuojančiamedžiaga dengtomis sienomisir lubomis.Pildosi pažadai dėl naujų instrumentųįsigijimo. Jau turime dvi naujastūbas, šiemet įsigijome vieną saksofoną,ketvertą trombonų, taip patdu naujus suzafonus. Dabar orkestre25 žmonės, neskaitant manęs. Būtųlabai gerai turėti bent trisdešimtiesmuzikantų kolektyvą ir dar vieną dirigentą– antrąjį. Tuomet įvairiausirepertuarai būtų įkandami, galėtumesu pasididžiavimu atstovauti Savanoriųpajėgoms. Dabar parengtabigbendo programa yra tarsi ėjimasžirgu, nes būtent iki bigbendo sudėtiesmums trūksta mažiausiai žmonių.Žinoma, reikėtų dar klavišininko,fleitininko, aparatūros ir t. t. Kitagalima sudėtis – naujovė atėjusi išOlandijos – vadinamasis „fanfarų orkestras“.Iki tokios sudėties kolektyvomums trūktų „tik“ keturių valtornų.Šios sudėties jau galėtume grotivisą klasikinį repertuarą.Nemanau, kad Savanorių pajėgųorkestras galėtų apsiriboti vienbigbendo repertuaru, kokį mesgrojome per savo jubiliejų. Su bigbendoprograma galima pasirodytiiškilmingomis progomis, išskirtineipublikai. Nemažai kūrinių, kuriuosgrojame mes, daugiau neatlieka nėvienas karinis orkestras, stengiamėsbūti lankstūs ir originalūs, nestai kartu ir Savanorių orkestro išlikimoreikalas.Kariniam orkestrui svarbiausia –nesustabarėti, būti reikalingiems irpatenkinti kuo įvairesnius kariuomenėsmuzikinius poreikius.Savanorių orkestro 15–os metųsukakties proga kolektyvo vardunoriu padėkoti tiems, kurių dėkaatsiradome, esame ir, tikiuosi, būsime– visiems Savanorių pajėgų vadams– ats. plk. J.Gečui, brg. gen.A.Pociui ir plk. A.Plieskiui.Savanoris, SL 1469.steigėja Savanoriškoji krašto apsaugos tarnyba.leidžia Krašto apsaugos savanorių pajėgos.Laikraštis išeina vieną kartą per mėnesį.Eina nuo 1991 02 09Redakcijos adresas: 2056 Viršuliškių 36, Vilnius, Tel.: 242 77 56.El. paštas: Vilius.Dziavecka@mil.ltSpausdino AB „Spauda“, Laisvės pr. 60, Vilnius.Ofsetinė spauda, 2 sp. lankai. Tiražas 2000 egz.Indeksas 0099Redaktorius ats. kpt. Vytautas Voveris.Korespondentas gr. Vilius Džiavečka.Dizainerė Jurgita Šeštokaitė.Rinko ir maketavo UAB „Valstiečių laikraštis“Kaina 1 Lt 20 ct