Jėgerio kelias - Krašto apsaugos ministerija

Batalione stovi paminkas Vytautui Didžiąjam. Antjo postamento kairėje pritvirtinti visų SOP vienetųženklai, dešinėje – simbolika dalinių, su kurių raidasusijusi dabartinė bataliono istorija. Jėgerių batalionassavo istorinę tradiciją sieja su 1919 m suformuotu3-uoju Vytauto Didžiojo pėstininkų pulku. Batalionastaip pat puoselėja ir prieškariu šioje teritorijoje veikusioskaro mokyklos istorinę atmintį.mą reikėdavo įveikti vienam ir einant tekdavoatlikti dar daug užduočių – taip patir išgyventi. „Tai galimybė tas kelias dienassu savimi susipažinti – eini, su savimiginčijiesi, dainuoji, kalbiesi“, – atrankosniuansus atskleidė Gintaras.Pratybose, misijose irkasdieniniame gyvenimeVyrai gyveno miškuose, grįždavo tik savaitgaliais.Visas Jėgerių batalionas praktiškaidirbdavo „Alfa“ kuopai – šauktiniaijuos gaudydavo, už kiekvieno „alfinio“sugavimą buvo žadamas atlygis – trijųdienų atostogos, tačiau nė vienas „alfinis“taip ir nebuvo sugautas, nors „šauktinukai“stengėsi iš paskutiniųjų. Tarnybanebuvo rožėmis klota – nors visi profesionalaitiesiog „sirgo“ savo profesija, asmeninisgyvenimas klostėsi įvairiai. Vytautošeimą dėl intensyvios tarnybos buvo ištikusikrizė – laimė, tarnybos draugai parėmėdraugą, o kuopos vadas Leonas Lukoševičius,mūru stojęs už kiekvieną savokarį, ne kartą vyko į namus ir kalbėjosi suabiem sutuoktiniais, padėjo sumažintiįtampą. Viskas baigėsi gerai, šeimos krizėbuvo įveikta – dabar Vytautas puikiai sugyvenasu žmona ir džiaugiasi šeima.1995 m. kartu su lietuviais pratybosepradėjo dalyvauti amerikiečių „Žaliosiosberetės“, atvažiuodavo danų jėgeriai.Tai buvo stimulas jauniems kariams, jukreikėjo prieš užsieniečius pasirodyti kuogeriau. Be to, pratybos darėsi vis įdomesnės– prasidėjo šuoliai iš lėktuvo, įvairūsnauji taktiniai elementai. Pirmoji „Alfa“misija buvo taikos įvedimo operacija Kosove– tai dar labiau sustiprino specifinįrengimąsi atliekančių „Alfa“ karių motyvaciją.Jėgeriai tarptautinėse operacijosedalyvaudavo jau nuo 1994 m. Tačiau1999 m. į Kosovą pirmą kartą išvyko vientik iš jėgerių sudarytas būrys, tai buvopirmas į misiją išsiųstas Lietuvos kariuomenėsvienetas, kuris buvo sukomplektuotastik iš vieno dalinio karių.Kitas, dar aukštesnis lygmuo, buvo misijaAfganistane, Specialiųjų operacijųjunginyje. Pokalbio dalyviams teko nekartą aplankyti šią Azijos šalį.Nauji iššūkiaiSpecialiųjų pajėgų kūrimasis jėgeriamstapo papildomu jų tvirtumo išbandymu.„Alfa“ kuopos kariams, jau daugelį metųdirbusiems, teko įvykdyti naujus reikalavimus,įveikti dar vieną atranką: „Tiesą sakant,man tai nebuvo kažin koks išbandymas,– prisipažįsta Vytautas. – Per tarnybąman teko įveikti mažiausiai keturias – jukbūdavo taip: sukuria kokią atrankos sistemą,o išbandyti tenka mums, „alfiniams“.Jis pripažįsta: „Tiesą sakant, kai buvo kuriamasnuolatinis SOJ, man teko girdėtiapie tam tikrą trintį ir konkurenciją vadovybėje,o mes, visų specialiųjų operacijųdalinių kovinių elementų kariai, visuometsutarėme puikiai, tarp mūsų nebuvo jokiųkonfliktų, mes dirbome savo darbą. Betįtampa ir nežinomybė buvo – laukėme,kas bus, buvo girdėti įvairiausių gandų“.Buvo ir tokių, kurie nenorėjo eiti į atrankądar kartą, tačiau Vytautui ir Gintarui būtentji padėjo įveikti stresą ir netikrumojausmą.Dabar, praėjus kuriam laikui, vyrai vertinaviską paprastai: „Man, kaip koviniorengimo instruktoriui, niekas iš esmėsnepasikeitė – kaip tada dirbau instruktoriumi,taip ir dabar, užduotys panašios,tačiau pasirengimo dinamika, veržlumas,naujovių, naujų technologijų ir taktikosspecifika pasiekė aukštesnį lygmenį, –sako Vytautas. – Ką galiu pasakyti – dabarmes daug geriau aprūpinami, o ta ugnelė,kuri degė kūrimosi pradžioje, manau,taip ir liko, kitaip čia nebūtume“.Kasmet tenka išvažiuoti į misijas, sujomis apsiprato ir namiškiai. Tiesa, tarnybosspecifika palieka žymių – tarnybosdraugai tapo šeima, ir retam „civiliokui“pavyksta įsiterpti į draugų ratą. Jėgeriaibendrauja šeimomis, o visas problemasir rūpesčius sprendžia taip pat tarnybosdraugų rate. Vyrai didžiuodamiesi rodosavo antsiuvus – „Specialiosios pajėgos“,„Jėgeris“. „Man tai brangu – juk tiek daugteko įveikti, kad juos užsidirbčiau, – prisipažįstaGintaras. „Daug kas pasikeitė,tačiau kai kas nesikeičia. Prisimindamastuos nelengvus kūrimosi metus, visaspermainas, manau, kad ir kas būtų atsitikę,vis tiek mes abu čia tarnautume. Jeigalėčiau rinktis, nieko nebūčiau daręs kitaip– sako Vytautas. – Tiesiog tai mūsų. Oateity – dar dešimt metų tarnausime, tikduok Dieve sveikatos“.Tokie šiandien jėgeriai – didelė šeima,perėję ugnį ir vandenį pavojingose misijose,kartais jautę netikrumą dėl ateities,išmokę šimtu procentų pasitikėti kovosdraugais. Juk pasitikėjimas, kad šalia tas,kuris parems sunkiausią akimirką, yranuostabus jausmas.