apsilankymai pas pasaulio karalių: joinville'is, thomas de ... - Logos

Gauta 2009 02 12 

CHARLES RIDOUX 

Université de Valenciennes, Prancûzija 

AKTUALIOJI TEMA 

APSILANKYMAI PAS PASAULIO KARALIØ: 

JOINVILLE’IS, THOMAS DE CANTIMPRÉ, 

OSSENDOWSKIS, HILTONAS, 

ROERICHAS IR ÈIURLIONIS 

Visiting the King of the World: Joinville, Thomas de Cantimpré, 

Ossendowski, Hilton, Roerich and Èiurlionis 

SUMMARY 

The article considers the fantastic idea of some mythological king of the world and its presentation in 

medieval and modern literature and modern visual art. The medieval literature is represented by the 

treatises of Thomas de Cantimpré and Joinville; the books by Ferdinand Ossendowski, Roerich, and 

James Hilton represent modernity. The movie by Frank Capra and Mikalojus Konstantinas Èiurlionis‘s 

painting Rex represent the examples of modern visualization of the idea. 

Apsilankymas pas Pasaulio karaliø 

– tai tema, kuri nenustebins 

Pasaulio karalius – pavadinimas 1927 m. 

paraðyto veikalo, kurio autorius René 

skaitytojo, bent pavirðutiniðkai susipaþi- Guénon’as, prancûzø ezoterikas ir misnusio 

su egzistuojanèiais daugiau ar matikas, gimæs 1886 m. Blois, miræs 1951 m. 

þiau ezoteriniais pasakojimais, kartais Kaire; neginèijamas autoritetas filosofijos 

net gana fantastiðkais, kuriuose kalbama srovës, kuri remiasi nepertraukiama pir- 

apie virðþmogiðkosiomis galiomis apdomykðte tradicija, perduodama dviem bûvanotas 

bûtybes, gyvenanèias, atrodo, dais: per pagrindines pasaulio religijas 

Þemës gelmëse, Azijos þemiø platybëse, egzoteriniame plane ir per su ðiomis re- 

Himalajø regione, Mongolijoje ar Tibete. ligijomis susijusias ávairias iniciacines or- 

RAKTAÞODÞIAI: Pasaulio karalius, Joinville’is, Thomas de Cantimpré, Ossendowskis, Hiltonas, Roerichas, Èiurlionis. 

KEY WORDS: king of the World, Joinville, Thomas de Cantimpré, Ossendowski, Hilton, Roerich, Èiurlionis. 

LOGOS 60 

2009 LIEPA • RUGSËJIS 

93


94 

ganizacijas ezoteriniame plane. Ið literatûros 

kûriniø – ir kelioniø apraðymø, ir 

fantastiniø romanø – be Jules’io Kelionës 

á þemës centrà galima paminëti Ferdinando 

Ossendowskio knygà Gyvuliai, þmonës 

ir dievai (1924) bei James’o Hiltono romanà 

Dingæ horizontai (1933), kuris itin iðpopuliarëjo 

po ketveriø metø, kai pagal já 

buvo pastatytas kino filmas. Dailininko 

Nikolajaus Roericho kûryba, visa persunkta 

teosofijos átakos, iðgarsino Agartos 

ir Ðambalos vardus. Ðiandien nebestebina 

tos paèios temos ir tie patys vardai, 

sutinkami ðiuolaikinës literatûros 

kûriniuose. Taèiau be galo keista viduramþiø 

literatûroje aptikti apsilankymo 

pas Pasaulio karaliø epizodà, papasakotà 

vienoje digresijoje apie mongolus, ir ðitai 

galima perskaityti Joinville’io Ðventojo 

Liudviko gyvenime. 

Jean’as de Joinville’is yra XIII a. Ðampanës 

didikas, labai ilgai gyvenæs: gimæs, 

manoma, 1225 m., jis mirë 1317 m. 

Kalëdø iðvakarëse. Kilæs ið ðeimos, kuri 

nuo XII a. pradþios uþëmë reikðmingà 

vietà rytinëje Ðampanëje; anksti mirus 

tëvui jis, sulaukæs pilnametystës, tapo 

Ðampanës grafo seneðalu. Didysis Joinville’io 

nuotykis yra dalyvavimas ðv. 

Liudviko surengtame septintajame Kryþiaus 

þygyje 1248–1254 m., kurio tikslas 

buvo Egipto uþkariavimas norint gauti 

pagrindà deryboms dël Jeruzalës sugràþinimo 

krikðèionims: 1187 m. Jeruzalë 

atiteko prie Hattino laimëjusiam Saladinui. 

Ekspedicijos pradþia buvo nepaprastai 

sëkminga, be kovos uþimtas Damiette’o 

miestas, atvëræs kryþiuoèiams 

kelià á Kairà. Bet prie Mansourah’o 

miesto kryþiuoèiai buvo uþspeisti tarp 

LOGOS 60 


dviejø Nilo atðakø, prieðai sutrukdë 

maisto tiekimà, ðv. Liudviko armijà nusiaubë 

ðiltinë, ir ekspedicija patyrë apgailëtinà 

nesëkmæ; karalius ir didikai, 

tarp jø – jaunasis Joinville’is, buvo suimti, 

laisvæ atgavo sumokëjus pasakiðko 

dydþio iðpirkà, o Damiette’o miestà sugràþinus 

egiptieèiø emyrams. Tada karalius 

nusprendë pasitraukti á Ðventàjà 

þemæ ir sustiprinti tas teritorijas, kurios 

dar buvo lotynø rankose. Bûtent þygyje 

ið Egipto á Palestinà Joinville’is nepaprastai 

artimai susidraugavo su karaliumi, 

kuriuo nepaliovë þavëtis iki pat savo 

gyvenimo pabaigos. Vieðint Ðventojoje 

þemëje Joinville’is, nors ir jaunas, labai 

iðkilo ir nuolat naudojosi karaliaus 

palankumu. Taèiau gráþus á Prancûzijà 

Joinville’is negavo jokio svarbaus posto 

karalystës valdyme, bet ir toliau iðliko 

asmeniniu karaliaus draugu. Joinville’is 

atsisakë lydëti ðv. Liudvikà jo paskutiniajame 

1270 m. pradëtame Kryþiaus 

þygyje á Tunisà; jo metu Prancûzijos karalius 

mirë. 1282 m. Joinville’is buvo pakviestas 

liudyti á Saint-Denis ðv. Liudviko 

kanonizacijos byloje: altoriaus garbë 

pastarajam buvo suteikta 1247 m. rugpjûèio 

25 d. 1300 m. pradþioje karalienë 

Þana (Joana) Navarietë, bûsimojo Liudviko 

X þmona, papraðë Joinville’á paraðyti 

knygà apie ðv. Liudvikà – savo senelio 

brolá, tikrà savo vyro senelá. Bet ji 

mirë 1305 m. balandþio 2 d., jos vyresnysis 

sûnus Liudvikas tapo Navaros karaliumi 

ir Ðampanës grafu, bûtent jam 

1309 m. Joinville’is áteikë karalienës Þanos 

(Joanos) uþsakytà knygà. 

Niekas geriau uþ Jacques’à Monfrin’à, 

1995 m. paskelbusá naujà kritiná

Ðventojo Liudviko gyvenimo leidimà, geriau 

neapibûdino ðio savo metu itin originalaus 

kûrinio; jo áþangoje skaitome 

tokius þodþius: 

„Joinville’io knyga yra vienas ádomiausiø 

ir patraukliausiø istoriniø tekstø, kuriuos 

mums paliko viduramþiai. Autorius pasakoja 

tai, kà pats patyrë ðv. Liudviko 

valdymo metais (1226–1270), daugiausia 

per Kryþiaus þygá á Egiptà ir vieðnagæ 

Ðventojoje þemëje (1248–1254); jis pakartoja 

pamokomus karaliaus, su kuriuo 

daþnai matydavosi gráþus á Prancûzijà, 

posakius ir kai kuriuos reikðmingiausius 

jo sprendimus. Bet apie save Joinville’is 

kalba beveik tiek pat, kaip apie karaliø – 

savo knygos subjektà; jis tai daro taip natûraliai, 

kad niekada nesudaro áspûdþio, 

jog save iðkeltø á pirmàjá planà. Ðalia iðkilios 

ðv. Liudviko figûros ryðkëja labai 

gyva kronikininko figûra. Tokiu bûdu 

mes turime neprilygstamà XIII a. þmogaus 

jausmø ir minèiø vaizdà.“ 1 

Joinville’io rankraðtis neturi pavadinimo. 

Istorija arba Ðventojo Liudviko gyvenimu 

já pavadino ðiø laikø leidëjai. Knyga 

pradedama paskyrimu Navaros karaliui 

bei Ðampanës grafui Liudvikui. Tada 

yra prologas, kuriame autorius pateikia 

dviejø daliø planà: pirmojoje jis kalbësiàs 

apie ðventà karaliaus gyvenimà, 

antrojoje – apie jo þygdarbius. Toliau jis 

patikslina pirmosios dalies turiná: dël savo 

gyvenimo ir mirties, apie kurià autoriø 

informavo liudininkas – tikras karaliaus 

sûnus Petras Alansonietis, Liudvikas 

IX turëtø bûti kanonizuotas kaip 

kankinys. Paskui Joinville’is apibûdina 

antràjà dalá, paminëdamas keturis epizodus, 

kai pats matë savo gyvybe rizikuojantá 

Liudvikà IX: skubus iðsilaipinimas 

prie Damiette’o; atsisakymas laivu eva- 


kuotis á Damiette’à, kai pralaimëjus prie 

Mansourah’o buvo nuspræsta pasitraukti; 

ketveri Ðventojoje þemëje praleisti metai 

su gerokai maþesnëmis negu saracënø 

pajëgomis; atsisakymas palikti nukentëjusá 

prie Kipro laivà. Prologas baigiamas 

nauju paþadu papasakoti apie 

paskutiniàsias karaliaus dienas bei pakartoja 

paskyrimà Navaros karaliui, pabrëþdamas 

pavyzdinæ savo kûrinio vertæ. 

Antrojoje knygoje daugiausia pasakojama 

apie ðv. Liudviko þygdarbius. Joje 

galima iðskirti kelias labai vertingas dalis. 

Pirmiausia – ðiek tiek þiniø apie valdymà 

nuo jo pradþios iki iðvykimo á Kryþiaus 

þygá; paskui – Kryþiaus þygio 

Egipte ir vieðnagës Ðventojoje þemëje istorija 

iki gráþimo á Prancûzijà 1254 m.; 

pagaliau – tam tikri duomenys apie karaliaus 

asmená ir kai kuriuos reikðmingus 

jo þygius sugráþus. Knyga baigiama 

pastabomis apie 1270 m. Kryþiaus þygá, 

karaliaus mirtá ir jo kanonizavimà. 

Joinville’is pasakojimà papildo ávykiais, 

kuriuose dalyvavo pats, arba apie 

kuriuos suþinojo ið pirmø lûpø – tai tam 

tikras skaièius epizodø, kuriuose jis pats 

asmeniðkai dël savo amþiaus negalëjo 

dalyvauti (Ðampanës reikalai ir ankstesnis 

Pilypo Augusto surengtas þygis), bei 

pasakojimais apie tautø, kurias jam buvo 

lemta daugiau ar maþiau paþinti, paproèius, 

politinæ ir karinæ organizacijà. 

Tokiu bûdu jis prisimena beduinø religijà 

ir gyvenimo bûdà, Nilo upës gyventojø 

tradicinius tikëjimus, Egipto sultonø 

kariniø pajëgø sandarà ir organizacijà. 

Tarp ðiø digresijø pati ilgiausia – ir 

galbût pati nuostabiausia – yra apie 

mongolus, tais laikais vadintus totoriais. 

LOGOS 60 


95


96 

Bûtent digresijoje apie totorius áterptas 

pasakojimas apie krikðèioniø princo apsilankymà 

pas Pasaulio karaliø. 

Pirmiausia Joinville’is iðvardija pasiuntinius, 

atvykusius pas ðv. Liudvikà, 

kaip jis uþtruko Kipre, pergrupuodamas 

armijà prieð ekspedicijos á Egiptà 

pradþià. Ðitaip Joinville’is pritaria viltims 

savo amþininkø, kurie tikëjosi karinës 

mongolø pagalbos, kad ið uþnugario 

uþpultø musulmonø pajëgas ir iðvaduotø 

ðventàsias vietas. Èia matome 

karaliø, didþiojo totoriø chano pasiuntiniams 

dovanojantá koplyèià, skirtà supaþindinti 

su pagrindinëmis krikðèioniø 

tikëjimo tiesomis. 

471 Kaip að jums jau anksèiau sakiau, 

karaliui tebebûnant Kipre pas já atvyko 

totoriø pasiuntiniai ir jam perdavë, kad 

padës atsikariauti Jeruzalës karalystæ ið 

saracënø. Savo ruoþtu karalius pas juos 

iðsiuntë savo pasiuntinius ir, per tuos iðsiøstus 

pasiuntinius, jis jiems perdavë 

koplyèià, kurià padirbdino ið plono 

skaisèiai raudono audinio; kad juos patrauktø 

prie mûsø tikëjimo, jis ásakë ant 

koplyèios iðsiuvinëti viskà, kuo mes tikime: 

angelo Apreiðkimà, Kristaus gimimà, 

krikðtà, kuriuo Dievas buvo pakrikðtytas, 

ir visà Kristaus kanèià, Dangun 

þengimà ir Ðventosios Dvasios atsiuntimà; 

jis jiems taip pat nusiuntë tauriø, 

ðventø knygø ir visko, ko reikia giedotinëms 

Miðioms aukoti jø akivaizdoje. 

Paskui Joinville’is apraðo ðventojo 

Liudviko savo ruoþtu nusiøstus pasiuntinius 

pas totoriø karaliø ir pasinaudoja 

ta proga, kad paminëtø baisià totoriø 

galybæ ir jø imperijos iðtakas. 

472 Karaliaus pasiuntiniai atkeliavo 

á Antiochijos uostà, o nuo Antiochijos iki 

LOGOS 60 


jø didþiojo karaliaus jie keliavo iðtisus 

metus, nujodami po deðimt myliø per 

dienà. Jie rado totoriø uþimtà visà ðalá 

ir keletà miestø, kuriuos jie buvo sugriovæ, 

ir didþiules þmoniø kaulø sankaupas. 

473 Jie norëjo suþinoti, kaip totoriai 

ágijo tokià galià, kuri jiems leido nuþudyti 

ir sunaikinti ðitiek þmoniø; ir apie 

tà jø panaudotà bûdà jie perdavë karaliui. 

Jie atkeliavo ir buvo kilæ ið didþiulës 

smëlio lygumos, kurioje niekas neaugo. 

Ðita dykuma driekësi nuo labai 

aukðtø ir nepaprastø uolø, kurios yra 

pasaulio kraðte Rytø pusëje, uolø, kuriø, 

totoriø liudijimu, niekada neperëjo joks 

þmogus, ir jie sakë, kad viduje buvo uþdaryta 

Gogo ir Magogo tauta, kuri turi 

pasirodyti pasaulio pabaigoje, kai atëjæs 

Antikristas viskà sunaikins. 

Gogo ir Magogo tautos, uþdarytos 

uþ aukðtø sienø ir siejamos su laikø pabaigoje 

laukiamomis negandomis, paminëjimu 

mes pereiname nuo istorinio lygmens 

prie kito, kurá galëtume pavadinti 

legendiniu, arba metaistoriniu. Apie 

Gogà ir Magogà kelis kartus uþsimenama 

Biblijoje, o bûtent, Pradþios, pranaðo 

Ezechielio knygose ir ðventojo Jono 

Apokalipsëje 2 ; ir viduramþiais buvo kultivuojama 

legenda apie inclusi, anapus 

kalnø nuo Aleksandro laikø uþdarytas 

tautas. Istorikas Jeanas Richard’as nurodo, 

kad viduramþiø vaizduotë ðias inclusi 

(uþdarytas) tautas ilgam ákurdino 

Kaukazo kalnuose, uþ vadinamøjø Kaspijos 

vartø: 

„Ðios begëdiðkos tautos, kuriø pasklidimà 

po þemæ pasaulio pabaigoje skelbë 

Apokalipsë (Ap 20, 7), buvo, kaip manoma, 

Aleksandrui Didþiajam papraðius 

Dievo uþdarytos kitapus aukðto kalno;

kai kas jas tapatino su deðimèia Izraelio 

genèiø, kurios tokiu bûdu buvo nubaustos 

uþ aukso verðio garbinimà. Kaspijos 

arba Aleksandro vartai daugumos 

buvo tapatinami su Darialo perëja Kaukazo 

kalnuose. Jacques’as de Vitry á 

Gruzijà nukëlë montes Caspii in quibus 

decem tribus inclusae desiderant adventum 

Antechristi; daugelis kartografø Gogà ir 

Magogà apgyvendina kaimynystëje tø, 

kuriuos, kaip ir senovëje, vadina Lazi arba 

Albani – tai yra viduramþiø epochos 

gruzinai.“ 3 

Kai keliautojø dëka buvo ið tiesø susipaþinta 

su Kaukazo tautomis, konstatuota, 

kad jos nieko neþino apie Gogà ir 

Magogà, ir ðiø lokalizacija buvo pastûmëta 

á rytus. Pirmieji tai nustatæ buvo 

musulmonai, kurie nuo IX amþiaus rinko 

þinias ðia tema, gerokai anksèiau uþ 

dominikonus, ásikûrusius Tiflise apie 

1240 m. Jean’as Richard’as pateikia toká 

Edrisi geografijos liudijimà: 

„Vienas IX a. abasidø kalifas vertëjà Salamà 

buvo nusiuntæs á Kaukazà, kad suþinotø 

apie ðias tautas; atvykusiam á Tiflisà 

Salamui buvo pasakyta keliauti á kalmukø 

stepæ, paskui – pas Volgos baðkirus, 

tada – á kirgizø stepes, kol tikriausiai 

Afganistane priëjo ,Gogo ir Magogo 

molà’, kalnà, iðkilusá virð maþdaug 150 

uolekèiø ploèio daubos, kurio viduryje… 

geleþinës durys 50 uolekèiø platumo, ant 

kalno stûksojo geleþinë variu kaustyta 

tvirtovë. Kiekvienà penktadiená tos tvirtovës 

virðininkas liepdavo geleþine dalba 

suduoti kelis smûgius á durø staktà, 

kad tie, kurie yra anapus,… suprastø, 

jog vartai tvirtai uþdaryti, o Gogo ir Magogo 

tauta nesiruoðia jø iðlauþti.“ 4 

Ðitokiu bûdu viduramþiø kartografai 

labai toli á Ðiaurës rytus nustûmë tas legendines 

tautas; tai liudija XIII a. pabai- 


gos Herefardo pasaulio þemëlapis ir apie 

1320 m. sudarytas Sanudo þemëlapis. 

474 Ðitoje lygumoje gyveno totoriø 

tauta ir jie buvo kunigo Jono ir jo kaimyno 

Persijos imperatoriaus bei daugelio 

kitø pagoniø karaliø pavaldiniai, kuriems 

kasmet mokëjo duoklæ ir ëjo laþà, 

kad galëtø ganyti savo gyvulius, nes jie 

ið to gyveno. Karalius Jonas ir Persijos 

imperatorius ir kiti karaliai taip niekino 

totorius, kad kai ðie atneðdavo savo 

duoklæ, jie net nenorëdavo paþvelgti 

jiems á veidà, o atsukdavo nugarà. 

475–480 paragrafuose Joinville’is toliau 

raðo apie visø totoriø genèiø suvienijimà 

aplink vienà valdovà bei apie jø 

kovà su pavergëjais – Persijos imperatoriumi 

bei kunigu Jonu. Jasques’as 

Monfrin’as vienoje pastaboje patikslina, 

kad èia greièiausiai kalbama apie keraitø 

karaliø, kurá nugalëjo ir kurio tautà 

absorbavo Èingis-chanas: 

„1219–1221 m. Èingis-chanas uþpuolë 

kvarizmieèiø ðachà, Transoksianijos ir 

didþiosios Irano dalies valdovà, ir privertë 

já bëgti. Bûtent ðá personaþà Joinville’is 

ir vadina „Persijos imperatoriumi“. 

Pralaimëjæ, ið savo ðalies iðvyti kvarizmieèiai 

bûriais pasklido po Artimuosius 

Rytus, kur jie sukëlë didþiausià 

siaubà. 1244 m. vienas kvarizmieèiø bûrys 

uþëmë Jeruzalæ.“ 5 

Jean’as Richard’as savo ruoþtu pamini 

kara-kitajø genties vado pergalæ prieð 

Persijos imperatoriø Sanjarà 1141 m.: 

„1141 m. Persijos sultonà Sanjarà [Sanþarà], 

kuris Ðventojoje Þemëje buvo laikomas 

Sirijos ir Mesopotamijos musulmonø 

valdovu, nugalëjo kara-kitajø 

genties vadas, kuris prieð keletà metø 

iðvytas ið Kinijos, centrinëje Azijoje kûrë 

savo imperijà.“ 6 

LOGOS 60 


97


98 

Galimas dalykas, kad Azijoje gausiai 

gyvenæ krikðèionys nestorieèiai kara-kitajø 

chano pergalæ laikë vieno ið stepiø 

karaliø, tarp kuriø buvo nemaþai jø tikëjimo 

broliø, pergale. 

Dabar prieiname prie mûsø temos 

esmës, kartu pateikdami tam tikrà digresijà, 

kurià padarë Joinville’is, kalbëdamas 

apie totorius, digresijà, kurioje jis 

primena nepaprastà nuotyká, nutikusá 

vienam krikðèioniø kunigaikðèiui. 

481 Vienos tø tautø, apie kurias að 

kalbëjau [viena ið kunigo Jono tautø, pavaldþiø 

totoriø karaliui] vienas kunigaikðtis 

buvo visiðkai pradingæs tris mënesius, 

ir niekas nieko apie já neþinojo, 

o kai jis gráþo, nebuvo nei alkanas, nei 

iðtroðkæs, ir jis manë, kad buvo pradingæs 

ne ilgiau kaip vienà naktá. Jis papasakojo 

tokius dalykus: buvo uþkopæs ant 

labai aukðto kalno ir virðûnëje iðvydo 

daugybæ þmoniø, paèiø graþiausiø, kokiø 

tik yra matæs, geriausiai apsirengusiø, 

dailiausiai pasipuoðusiø. O paèiame 

kalno smaigaly iðvydo aukso soste sëdintá 

karaliø, graþesná uþ visus, geriau 

apsirengusá ir dailiau pasipuoðusá. 482 

Ðio karaliaus deðinëje sëdëjo ðeði karûnuoti 

karaliai, pasidabinæ brangiausiais 

akmenimis, ir tiek pat jo kairëje; ðalia jo, 

deðinëje, klûpëjo karalienë, kuri kalbëjo 

ir já meldë nepamirðti savo tautos; jo 

kairëje klûpëjo labai graþus vyras su 

dviem sparnais, spindinèiais kaip saulë, 

o aplink karaliø stovëjo daugybë sparnuotø 

bûtybiø. 483 Karalius pasiðaukë 

tà kunigaikðtá ir jam tarë: „Tu atvykai ið 

totoriø kariuomenës?“ – O jis atsakë: 

„Valdove, tai tikra tiesa.“ – „Gráþk pas 

savo karaliø ir pasakyk jam, kad tu ma- 

LOGOS 60 


ne matei, mane, kuris esu dangaus ir þemës 

valdovas, ir pasakyk jam, kad jis 

man padëkotø uþ pergalæ, jog leidau 

jam áveikti kunigà Jonà ir jo tautà; ir tu 

jam mano vardu dar perduok, kad að 

jam suteikiu galià pavergti visà þemæ.“ – 

„Valdove, – atsiliepë kunigaikðtis, – o 

kaip jis manimi patikës?“ 484 „Tu jam 

pasakyk, kad jis tavimi patikëtø ið tokiø 

þenklø: kad tu susikausi su Persijos imperatoriumi, 

turëdamas ne daugiau kaip 

tris ðimtus savo tautos vyrø; o kad jûsø 

didis karalius patikëtø, jog að turiu galià 

viskà padaryti, að tau leisiu nugalëti 

ir tu áveiksi Persijos imperatoriø, kuris 

tave puls su trimis ðimtais tûkstanèiø ir 

daugiau ginkluotø vyrø. Prieð iðeidamas 

kautis su juo, tu papraðyk savo karaliaus, 

kad tau duotø kunigø ir vienuoliø, 

kuriuos suëmë mûðyje; tvirtai tikëk, 

tu ir tavo tauta, tuo, kà ðitie tau paliudys.“ 

– 485 „Valdove, – tarë jis, – að nemokësiu 

sugráþti, jeigu tu neliepsi manæs 

palydëti.“ Ir karalius atsisuko á didþiulá 

pulkà riteriø, taip gerai apsiginklavusiø, 

kad buvo nuostabu á juos þiûrëti, 

ir paðaukë vienà ið jø, ir tarë: „Jurgi, 

ateik èia!“ O tas priëjo ir atsiklaupë, 

ir karalius jam paliepë: „Kelkis ir parvesk 

ðá þmogø sveikà ir gyvà á jo palapinæ.“ 

Akimirksniu jis taip ir padarë. 

486 Kai tautieèiai já pamatë, jie taip apsidþiaugë, 

taip pat ir visa armija, kad 

niekas negalëtø to apsakyti. Didájá karaliø 

jis papraðë kunigø, ir ðis juos jam paskyrë; 

ir tas kunigaikðtis bei visa jo tauta 

buvo taip gerai iðmokyt, kad jie visi buvo 

pakrikðtyti. Tada jis pasiðaukë tris 

ðimtus ginkluotø vyrø ir paliepë jiems 

atlikti iðpaþintá bei pasiruoðti, ir nuëjo

kautis su Persijos imperatoriumi, ir já sumuðë, 

ir iðvijo ið jo karalystës; imperatorius 

pabëgo á Jeruzalës karalystæ. O tai 

buvo tas imperatorius, kuris nugalëjo 

mûsø karius ir ákalino grafà Gotjë ið Brijenës 

[Gautier de Brienne], jûs apie tai 

netrukus suþinosite. 

Joinville’io tekste á akis labiausiai 

krinta, ko gero, ribos nebuvimas tarp 

tikrovës, kurià pavadintume „istorine“, 

ir nuotykio, nutikusio totoriø kunigaikðèiui, 

„metaistorinio“ aspekto. Pirmiausia 

iðsamiau patyrinëkime áëjimà ir iðëjimà 

á tà Anà Pasaulá, á kurá patenka personaþas. 

Joinville’io pasakojimo paèioje 

pradþioje esanti pastaba primena ávairius 

tekstus, kuriuose uþfiksuoti þmogaus 

ir pasakiðkojo pasaulio kontaktai: 

kalbama apie laiko sutraukimà (viena 

naktis Aname Pasaulyje prilygsta trims 

áprastinio pasaulio mënesiams), su kuriuo 

susiduriame, pavyzdþiui, Marijos 

Prancûzës Gvigemaro lë, kai stebuklingas 

savaime plaukiantis laivas nugabena herojø 

á fëjos karalystæ; senoviniame mieste 

praleisti pusantrø metø prilygsta kelioms 

valandoms Bretanëje. Tas pats poþymis 

randamas keltø mitologijoje; keltø 

Mabinogionas turi daug atitikmenø 

Artûro cikle bei persø romane, konkreèiai, 

Firdousi Ðach Namë 7 . Joinville’io 

tekste „atsikabinimà“ nuo áprastinio pasaulio 

sustiprina kitas þenklas – neiðalkæs 

ir neiðtroðkæs totoriø kunigaikðtis, 

tam tikra iðlaisvinimo nuo þemiðkosios 

bûtinybës forma. O iðëjimui ið Ano Pasaulio 

reikalingas palydovas – Jurgis, 

kurá Jacques’as Monfrin’as tapatina greièiausiai 

su ðventuoju Jurgiu ið Kapadokijos, 

ðis vardas galëjo atsirasti dël krikð- 


èioniø nestorieèiø átakos. 8 Taèiau sugráþimo 

momentu itin svarbus pasirodo totoriø 

kunigaikðèiui duotø paþadø ágyvendinimas 

ir jo pergalë prieð persø imperatoriø, 

kurá Joinville’is apibûdina 

kaip vienà ið kovotojø, su kuriuo kryþiuoèiai 

susidûrë Mansourah mûðyje, ir 

kuris paëmë á nelaisvæ Brijenës grafà, 

Joinville’io vienà ið labiausiai vertinamø 

didikø. Visa tai tarsi patvirtina ðio „metaistorinio“ 

epizodo teisingumà, o jo garantija 

yra ne kas kita, kaip paties Joinville’io 

liudijimas. Nors Joinville’is nepaþinojo 

paties totoriø kunigaikðèio, tai 

bent uþmezgë su juo ryðá per tarpininkà 

– savo draugà Brijenës grafà, þmogø, 

kurio pralaimëjimas paliudija tikrumà 

paþadø, totoriø kunigaikðèio gautø ið visagalës 

bûtybës, likimo valia sutiktos 

Aname Pasaulyje. 

Taigi kà galime pasakyti apie visagalæ 

bûtybæ ir Anà Pasaulá? Vieta, kur 

ávyksta susitikimas, yra „ant labai aukðto 

kalno“, paèioje virðûnëje. Visuose 

universalios simbolikos tyrinëjimuose 

kalnas arba sala yra laikomas tobuliausia 

vieta ðventajam centrui ákurdinti, 

daugelyje atskirø tradicijø René 

Guénon’as taip pat paþymëjo ðá pastovø 

bruoþà: hindø tradicijoje – tai Meru 

kalnas, simbolizuojantis Poliø, arabø 

tradicijoje Feniksas nutupia ant Kafo 

kalno virðûnës. 9 Þinoma, galëtume prisiminti 

Mozei ant Sinojaus kalno „rezervuotà“ 

teofanijà. Personaþas, su kuriuo 

susitinka totoriø kunigaikðtis, parodomas 

kaip visoje savo didybëje aukso 

soste sëdintis karalius, apsuptas puikiø 

dvariðkiø ir daugybës angelø. Pabrëþiama 

ðià scenà uþliejusi ðviesa: aukso sos- 

LOGOS 60 


99


tas, ðeðiø karûnuotø karaliø, apsupusiø 

pagrindiná personaþà, brangakmeniai ir 

kairëje klûpanèio vyro du sparnai, skaistûs 

kaip saulë; kaip ir Gralio pasirodymuose 

ðià ðventybës manifestacijà apibûdina 

ðviesa, kuri nëra ið ðio pasaulio. 

Pats karalius save pavadina „dangaus ir 

þemës valdovu“; nors Joinville’is nevartoja 

„Pasaulio karaliaus“ termino, bet ðis 

turi visus jo atributus, ir jo poveikis þemës 

karalysèiø likimui pasirodo nenuginèijamas; 

didysis totoriø chanas bûtent 

ið jo gauna savotiðkàjá „dangiðkàjá 

mandatà“, kuris jam patvirtina pasaulio 

imperijos paþadà. 

Mes èia susiduriame su tuo, kà Henry 

Corbin’as, didelis Rytø ir ypaè iranietiðkos 

tradicijos specialistas, pavadino 

mundus imaginalis, „vaizduotës pasauliu“, 

kurá Corbin’as apibrëþia kaip 

tarpiná tarp jutiminio ir grynojo proto 

pasauliø: 

„Kas yra tas tarpinis pasaulis? Ðis pasaulis 

ið tikrøjø turi juslëmis nejuntamà ilgá 

ir plotá, figûras ir spalvas. Ðie matmenys, 

figûros ir spalvos – tai vaizduotës suvokimui 

arba „psicho-dvasinëms juslëms“ 

bûdingas objektas; tai visiðkai objektyvus 

ir realus pasaulis, kuriame visa, kas egzistuoja 

jutiminiame pasaulyje, turi savo 

atitikmenis, bet tai juslëms neprieinamas 

pasaulis. Tarpinis pasaulis, mundus imaginalis, 

kuriam atliepia jam bûdinga paþintinë 

Vaizduotës funkcija; pasaulis, kurio 

ontologinis lygmuo yra aukðèiau uþ 

jusliø pasaulá ir þemiau uþ grynàjá proto 

pasaulá; jis yra maþiau materialus uþ 

pirmàjá, labiau materialus uþ antràjá. 

Trumpai tariant, tai „subtiliø kûnø“ pasaulis, 

kuris iðkyla kaip neiðvengiamas, 

norint ásivaizduoti ryðá tarp grynojo proto 

ir materialaus kûno.“ 10 

100 LOGOS 60 


Joinville’io iðtraukoje paþymëtina 

paskutinë pastaba. Bûsima kunigaikðèio 

pergalë prieð Persijos karaliø su trijø 

ðimtø vyrø armija Pasaulio karaliaus 

duodama kaip þenklas, patvirtinantis 

didþiajam totoriø chanui suteikiamà pasaulinës 

imperijos mandatà. Panaðus 

ávykis randamas Senojo Testamento Teisëjø 

knygoje, kurioje pasakojama apie 

Gedeono pergalæ prieð madianitus tik su 

trimis ðimtais kariø, tai iðreiðkia visagalybæ 

Dievo, kurio ranka uþtikrina sëkmæ 

mûðiuose. To paties Biblijos epizodo 

nuorodà randame tekste, kalbanèiame 

apie pirmojo Portugalijos karaliaus Alfonso 

Henriko pergalæ, kurià jis laimëjo 

Urikëje lemiamu mûðio momentu, kaudamasis 

su maurais, penkis kartus virðijanèiais 

jo pulkus. 

„D. Alfonso Henriko testamento redaktorius 

neapsiriko teigdamas, kad Urikës 

„stebuklingosios“, „lemtingosios nakties“ 

pradþioje bûsimasis karalius, smarkiai 

suerzintas savo kariø, kuriø buvo 

negausu ir jie norëjo átikinti já rytojaus 

dienà nestoti á kovà su maurais, pasitraukë 

á savo palapinæ, kur ieðkodamas 

sprendimo atsivertë Ðventàjá Raðtà, ties 

tuo Teisëjø knygos epizodu, kuriame pasakojama 

apie Gedeono pergalæ prieð 

madianitus tik su trimis ðimtais vyrø.“ 11 

Tomo Kantemprieèio (Thomas de 

Cantimpré) 1256–1263 m. paraðytame 

veikale Bonum universale de apibus randame 

kità apsilankymo pas Pasaulio karaliø 

istorijos versijà. Tomas Kantemprietis 

gimë 1201 m. Liuve-sen-Pjere netoli 

Briuselio, Brabansono bajorø ðeimoje, 

greièiausiai ðalia Belingeno esanèio kaimelio 

ponø ðeimoje; ten stovëjo vienuolynas, 

pavaldus Kambrë apylinkëse ási-

kûrusiai Kantemprë abatijai. Tomo pavardë 

atsirado ið abatijos, á kurià jis buvo 

atiduotas penkeriø metø, pavadinimo; 

jis gyveno Kambrë, Ljeþo, Turnë ir 

Teruano diacezijose, kurios, anot Henri 

Platelle’io, „buvo dvikalbës ir pasiþymëjo 

tuo, kad jø sostinë buvo ásikûrusi romaniðkame 

kraðte“ 12 . Tas pats autorius 

iðskiria du poþymius, bûdingus tø regionø, 

kuriø centre yra Éno (Hainaut), 

religiniam gyvenimui: neblëstantis kryþiaus 

þygiø idealo gyvybingumas ir 

stiprus moterø pamaldumo sàjûdis. 

Ankstyvo vienuoliðko Tomo paðaukimo 

iðtakos – Tomo tëvo padarytas áþadas, 

kai jis kovësi Palestinoje kartu su Rièardo 

Liûtaðirdþio ekspedicija: jo iðpaþintá 

iðklausæs vienuolis atsiskyrëlis patarë 

nukreipti vienà sûnø á kunigystæ, jeigu 

nori gauti Dievo atleidimà. Tomas nuo 

penkiolikos metø bendravo su Jokûnu 

Vitrieèiu, kuris tapo Sen-Þand’Akro 

vyskupu (1216), paskui kardinolu 

(1229). Vëliau Tomas Kantemprietis papildë 

1213 m. mirusios Marijos Uanjietës 

gyvenimo istorijà, kurià paraðë Jokûbas 

Vitrietis, buvæs jos dvasiniu vadovu. Beje, 

Tomas buvo produktyvus hagiografas, 

palikæs daugybæ gyvenimo apraðymø 

– ðventøjø Kristinos Nuostabiosios, 

Margaritos Iprietës arba Liudgardos ið 

Evjero, kurià jis laikë savo dvasine motina. 

Ið ðventosios Kristinos gyvenimo 

papasakotas keistas nutikimas: jaunystëje 

ðventoji mirðta pirmà kartà, aplanko 

tris pomirtinio pasaulio dalis – pragarà, 

skaistyklà ir rojø – ir gráþta á gyvenimà, 

kad mokytø tikinèiuosius. Taèiau pirmasis 

ðio pobûdþio Tomo veikalas buvo 

pirmojo Kantemprë abato Jono gyvenimas; 

áteikdamas ðá veikalà kanaunin- 


kams, kuriø broliu buvo penkiolika metø, 

Tomas jø praðo „melstis uþ já po mirties, 

kuri jau netoli, iðvaduosianti já ið 

podagros sukelto nusilpimo“. 13 Ðiame 

veikale Tomas subtiliai aiðkina þodþio 

Cantipratum etimologijà, kaip cantus ir 

prato, giesmë pievelëje: „ið tiesø – tæsia 

jis, – prieð ákuriant vienuolynà ðioje þavioje 

vietovëje vietiniai jaunuoliai dainuodavo 

savo meilës dainas; o dabar 

per Aukðèiausiojo deðinës rankos stebuklà 

èia giedami himnai Dievui.“ 14 

1232 m. Tomas Kantemprietis ástojo á 

domininkonus, priklausë 1228 m. ákurtam 

Liuveno vienuolynui; priminsime, 

jog 1220 m. pranciðkonai ásikûrë Valansjene, 

o 1224 m. domininkonai – Lilyje. 

Nuodëmklausio ir pamokslininko Tomo 

Kantemprieèio karjerà papildë studijos 

Paryþiuje 1237–1240 m., Kelne – 1250– 

1251 m., kur jo mokytojas buvo Albertas 

Didysis. Ið vienuolyno nekrologo þinoma, 

kad Tomas mirë geguþës 15 dienà, 

bet iðlieka abejonë dël 1270 metø. 

Ið jo gausios kûrybos dera iðskirti 

dvideðimt knygø, sudaranèiø Liber de 

natura rerum – tam tikrà gamtos mokslø 

enciklopedijà, ankstyvesnæ uþ Alberto 

Didþiojo ir Vincento ið Bovë Gamtos 

veidrodþius. Tai tarsi vadovëlis su pamokslininkams 

reikalingomis pamokomomis 

digresijoms, paraðytas to laiko 

dvasia, kai buvo plaèiai kultivuojamas 

exemplum þanras. 15 Generalinë domininkonø 

kapitula, 1256 m. susirinkusi 

Paryþiuje, Tomà Kantemprietá paskatino 

tæsti darbà, uþraðyti atmintiniausius jø 

tarnystës faktus. Tomas pradëjo kaupti 

visus jo laikui bûdingus exempla, organizaciná 

savo darbo principà perëmæs ið 

bièiø, kurias iðtyrinëjo savo Liber de na- 

LOGOS 60 


101


tura rerum, ir kurios gyvena tartum gerai 

sutvarkytos visuomenës gyvenimà. 

Taip atsirado jo garsiausio veikalo pavadinimas 

Bonum universale de apibus, 

kurá galëtume iðversti taip – bitës, gyvenimo 

ðeimininkës (1650 m. domininkonas 

Vincent’as Vilbart’as á prancûzø kalbà 

iðvertë Visuotinis gëris, arba mistinës bitës). 

Nuo pat krikðèionybës pradþios bitës 

buvo moraliniø ir dvasiniø svarstymø 

medþiaga, ir Henri Platelle’is pateikë 

graþø pavyzdá, paimtà ið Tomo Kantemprieèio 

amþininko Þurdeno ið Saksonijos 

(mirë 1237 m.) raðtø. 16 Ilgosios Bonum 

universale versijos rankraðtis saugomas 

Kambrë, trumposios versijos rankraðèiai 

– Duë ir Valansjene. Veikalo 

kompozicijos principas paremtas metafora: 

vienuolynas yra tarsi avilys, gaminantis 

gerà medø; apraðomi pavyzdþiai 

skiriami ir praelati, ir subditi. Visi 82 knygos 

skyriai pradedami trumpa iðtrauka, 

paimta ið bitëms skirto skyriaus veikale 

De natura rerum. Henri Platelle’is iðkëlë 

labai subjektyvø ryðá tarp iðtraukø ir jø 

aiðkinimo, koks randamas Bonum universale, 

kur atsisakyta bet kokios „gamtos 

mokslø“ perspektyvos. 

Dviejuose ið 326 Henri Platelle’io suklasifikuotø 

ir apraðytø exampla kalbama 

apie mongolus. Antros knygos antrojo 

skyriaus 61 exemplum prisimenamas 

totoriø ásiverþimas ir þinia apie jø 

sustabdymà. 1241–1242 m. mongolai buvo 

labiausiai ásiverþæ á Vakarus, kai po 

Krokuvos ir Vroclavo uþëmimo imta 

puldinëti Vienà ir Kroatijà iki pat Adrijos 

jûros. Gijomo Riubrukieèio Kelionës, 

kuri vyko 1253–1255 m. áþangoje Claire’a 

Kappler jaudinanèiai apraðo viskà 

niokojantá totoriø ásiverþimà: 

102 LOGOS 60 


„Mongolai pasklido visur vienu metu. 

Jie þudo, kelia siaubà: nuoseklus iðtisø 

nukariautø tautø naikinimas (kai tautos 

didelës, jie iðrikiuoja þmones ir þudo 

juos eilëmis dviaðmeniu kirviu), kraujo 

upës, deganti þemë. Tie, kurie pasiduoda 

gavæ paþadà, jog bus palikti gyvi, nuþudomi 

kaip ir kiti.“ 17 

Pergalæ atneða Apvaizdos „ásikiðimas“ 

– didþiojo chano Egiodajaus mirtis 

1241 m. gruodþio 11 d., kurios pasekmë 

buvo ávairiø genèiø vadø gráþimas 

á Azijà, kad iðsirinktø naujà valdovà. 

Vëliau mongolai nusigræþë nuo Europos, 

uþkariavo Kinijà ir ásteigë joje naujà 

dinastijà. 61 exemplum yra labai 

trumpas: Teutonijos ir Brabanto likimu 

susirûpinæs asmuo tariasi su ðventàja 

vienuole: 

„Tuo metu, kai vengrø tauta bei daug kitø 

karalysèiø buvo þiauriai nusiaubtos ið 

Rytø atëjusiø totoriø, kai buvo puolama 

Bohemijos siena Teutonijoje, vienas þmogus, 

susirûpinæs dël Teutonijos, ypaè 

Brabanto kraðto, likimo, atëjo pas vienà 

ðventà vienuolæ, kuri tuo metu gyveno 

Brabante, ir jai pareiðkë: Brangiausioji 

motina, að karðtai meldþiuosi uþ visas 

totoriø puldinëjamas þemes, kad jie èia 

nepadarytø, kaip padarë kitur, nes jie 

pradëjo brautis per Teutonijos, tai yra, 

per Bohemijos sienas. O toji atsakë: Nieko 

nebijok, brangusis sûnau, nes ðitoje 

þemëje yra daug ðventø sielø, o ypaè – 

vienuolynuose, todël èia nereikia bijoti 

jokios totoriø armijos, nes ji bus nustumta 

ðventøjø maldø þodþiais. Tebûna pagarbintas 

Dievas visame kame ir visur! 

Tai, kà mes iðgirdome, mes matëme iðsipildant.“ 

18 

Anot Henri Platelle’io, vienuolë, su 

kuria tariamasi, greièiausiai yra ðventoji 

Liutgarda ið Evjero cistersiø vienuoly-

no (mirusi 1246 m.), o praðantysis patarimo 

yra ne kas kitas, kaip Tomas Kantemprietis, 

nes jis tà patá pasakoja Ðventosios 

Liutgardos gyvenime, jis, beje, jà laikë 

savo dvasine motina. 19 Ádomu pasekti, 

kokiu minties keliu tas exemplum buvo 

áterptas á minëtà skyriø. Antrasis 

skyrius skirtas ávairiems jaunø bièiø, t.y. 

jaunø vienuoliø, darbams. Mintis atsiðakoja 

link maldos ir jos reikðmës kariniuose 

reikaluose temos, tai leidþia Tomui 

uþsiminti apie jo laikø ávykius ir atskirø 

kovotojø atsakomybæ. Henri Platelle’is 

mums teigia, kad tai yra „graþus 

pavyzdys netvarkingos tvarkos, bûdingos 

visai knygai“ 20 . 

Antrasis mongolams skirtas exemplum 

apraðo kità Joinville’io tekste papasakotos 

istorijos versijà – kaip krikðèionis 

mongolø kunigaikðtis apsilankë 

pas Pasaulio karaliø. 209 exemplum yra 

antrosios knygos LIV skyriuje. Jame kalbama 

apie vasarà, tà metø laikà, kai bitës 

dþiugiai skraido ore: Tomui tai yra 

galutinio prisikëlimo ávaizdis. Tuo remdamasis, 

Tomas iðplëtoja ðeðias amþinos 

palaimos dþiaugsmo prieþastis, kuriø 

kiekviena iliustruoja exemplum (iðskyrus 

treèiàjà prieþastá, turinèià dvigubà 

iliustracijà). Penktoji dþiaugsmo prieþastis 

yra ðventøjø bendrija; tuo pretekstu 

papasakojamas nuotykis Totorijoje, kurio 

ryðys su iðkelta tema labai menkas: 

„1248 Ásikûnijimo metais pamaldusis 

Prancûzijos karalius Liudvikas, lydimas 

savo broliø grafo Roberto ið Artua, grafo 

Alfonso ið Puatjë, grafo Karolio Anþujieèio, 

perplaukë jûrà, kad iðgelbëtø Ðventàjà 

Þemæ, ir uþëmë didingàjá Damjeto 

miestà Egipte. Tuo metu jis iðgirdo kalbant, 

kad totoriø karaliaus motina buvo 


krikðèionë, o jis pats, nors ir pagonio sûnus, 

vis dëlto mylëjo tuos, kurie laikësi 

krikðèioniø tikëjimo. Tiesa, jo tëvas buvo 

nuþudæs krikðèioná Indijos karaliø, bet vedæs 

jo dukterá. Taigi pamaldusis Prancûzijos 

karalius turëjo viltá ðá totoriø karaliø 

atgauti krikðèioniø tikëjimui dël jo 

motinos ir senelës, todël nusiuntë pas já 

du brolius pamokslininkus ir du maþesniuosius 

brolius, jiems pavedæs jam perduoti 

lininæ palapinës formos koplyèià su 

visais altoriaus tarnystei reikalingais auksiniais 

reikmenimis, nekalbant apie kitas 

brangias dovanas. Pasiuntiniai perëjo 

daug þemiø ir jûrø, kol atvyko pas já, ir 

buvo iðkilmingai priimti. Jie daug laiko 

praleido su karaliumi, bet jiems vis nesisekë 

já atversti. Taèiau jie ten, tarp kariø, 

sutiko vienà kilmingà vyrà, kuris ðtai kà 

papasakojo. Ðis didikas, dar bûdamas pagonis, 

susirgo stipria karðtine, nerimas 

jam aptemdë protà, jis ásiuto ir, kol jo 

bendraþygiai miegojo, pabëgo nuogas ir 

tris dienas bei naktis klajojo po plaèià dykumà. 

Treèià naktá, karðèiui nuslûgus, liga 

nuslopo, jis atsipeikëjo, vël sugráþo á 

protà. Bet tamsoje, bûdamas visiðkai vienas, 

jis neþinojo, nei kà daryti, nei kur pasukti. 

Bet ðtai po kurio laiko tamsa iðsisklaidë, 

ir kalno virðûnëje jis iðvydo nepaprastà 

ðviesà. Taigi rankomis ir kojomis 

jis kabinosi aukðtyn, pasiekë virðûnæ, 

ir jam pasirodë saulës ðvytëjimà visiðkai 

pranokstantis nuostabus karalius, sëdintis 

aukso soste, o jo deðinëje – neprilygstamu 

groþiu spinduliuojanti karalienë. Jis 

iðvydo patarëjus aukso sostuose, jaunus 

ir senus, o aplinkui – tarnus, þërinèiais 

kaip þvaigþdës veidais. 

Tai matydamas pagonis buvo apstulbintas 

daugiau negu ámanoma ásivaizduoti. 

Tuoj pat vienas karaliaus palieptas 

tarnas pridengë drabuþiais jo nuogumà ir 

nuvedë pas karaliø. O tas paklausë: Ar tu 

matei Þemëje kà nors panaðaus? – O jis 

atsakë: Nieko, valdove. Tada karalius pareiðkë: 

Að esu krikðèioniø Dievas, amþi- 

LOGOS 60 


103


nybës karalius ir valdovas. Taigi gráþk 

pas savo tautà; tarp vengrø, sumiðusiø su 

tavàja tauta, susirask tokios prigimties ir 

tokios iðvaizdos du krikðèioniø kunigus; 

jie tave supaþindins kaip dera su krikðèioniø 

tikëjimu. – Tai iðklausæs pagonis 

nenorëjo atsiskirti nuo tø palaimintøjø 

bûrio. Bet karalius jam tarë: Jokia þmogiðka 

bûtybë negali pasilikti su mumis. Bet 

jeigu tu priimsi krikðèioniø tikëjimà, kaip 

að tau nurodþiau, tu vëliau mëgausiesi ðia 

malonia draugija. – Po ðiø þodþiø karys 

ant balto þirgo já paëmë ir pargabeno á totoriø 

armijà; visi labai apsidþiaugë; tris 

dienas tas karys praleido su didiku, paskui 

netikëtai pradingo. Didikas, kuris buvo 

teisus, susirado kunigus, susipaþino 

su tikëjimu ir kartu su tûkstanèiais totoriø 

priëmë ðventàjá krikðtà; paskui jis gyveno 

ðventai kaip krikðèionis. Drabuþiai, 

kuriuos buvo gavæs, kad pridengtø savo 

nuogumà, kaip jau sakëme, buvo neregëto 

dailumo ir ðvelnumo. Jie nebuvo nei 

siûti adata, nei austi; jie buvo gaminys 

dieviðkosios galybës, aukðtesnës uþ bet 

koká þmoniø menà. Prancûzijos karaliaus 

pasiøsti broliai turëjo daug progø bendrauti 

su tuo vyru, o gráþæ á Prancûzijà jie 

saviðkiams perdavë visà ðià istorijà taip, 

kaip mes èia papasakojome. Jà iðgirdome 

ið vieno tø broliø, tuoj pat uþraðëme, kad 

nepamirðtume.“ 21 

Tomo Kantemprieèio, kaip ir Joinville’io, 

pasakojimas primena ðv. Liudviko 

pasiuntinius pas Didájá chanà ir kalba 

apie padovanotà garsiàjà koplyèià, turint 

viltá atversti totorius. Princo nuotykis 

ávedamas dël to, kad pasiuntiniai turi 

progø su juo (kuris èia yra karaliaus 

pusbrolis) matytis ir iðgirsti ið jo lûpø 

keistà jam nutikusià istorijà. Perëjimas á 

dieviðkàjá pasaulá – labai paprastas Joinville’io 

tekste – èia ávyksta kaip sudëtingo 

ir komiðko proceso rezultatas, perso- 

104 LOGOS 60 


naþas, dar bûdamas pagonis, yra pamiðimo 

priepuolio auka ir visiðkai nuogas 

pabëga á dykumà, kur klajoja tris dienas. 

Galima pabrëþti pamiðimo, nuogumo 

ir dykumos ryðá su pagonybe ir ðiame 

paveiksle áþvelgti vienà ið „laukinio 

þmogau“ figûros metamorfoziø, tokià 

daþnà viduramþiø tekstuose. Já apëmusi 

vidinë ir iðorinë tamsa iðsisklaido, 

princo dëmesá patraukia ðviesa kalno 

virðûnëje (Joinville’is nurodo tiesiog 

„kalvà“). Ðtai tada jis iðvysta karaliø 

aukso soste, ðalia jo – spinduliuojanèià 

karalienæ ir tarnus ðvytinèiais veidais. 

Drabuþiais pridengtas nuogumas yra 

pirmas patekimo á tà vietà poþymis, kuris 

tam tikra prasme reiðkia þmogaus 

reintegracijà á jo pirmykðtæ, prieðnuopolinæ 

Adomo bûklæ. Ðviesos karalius jam 

prisistato kaip krikðèioniø Dievas ir totoriø 

princui nurodo bûdus, kaip susipaþinti 

su krikðèioniø tikëjimu vengrø 

kunigams padedant, sugráþus á áprastiná 

pasaulá. Èia nekalbama apie dangiðkàjá 

Didþiajam chanui suteiktà leidimà 

valdyti pasaulá; epizode pasakojama tik 

apie to kunigaikðèio atsivertimà ir apie 

daugybæ totoriø, kurie pasekë jo pavyzdþiu 

ir apsikrikðtijo. Taigi ði istorija pateikiama 

su viltinga perspektyva atversti 

totorius á krikðèionybæ ir taip susilaukti 

paramos kovoje su islamu. Gráþimas 

á áprastiná gyvenimà èia lydimas dviejø 

elementø, skirtø paliudyti to nuotykio 

tikrumà: viena vertus, princo nuogybei 

pridengti áteikti drabuþiai apraðomi ne 

kaip þmogaus rankø darbas, bet kaip 

dieviðkosios galybës tiesiogiai sukurti. 

Ðlovingieji drabuþiai reiðkia naujà þmogø, 

kuris, anot ðv. Pauliaus, turi gimti ið

krikðto. Kitas liudijimas yra paèiø Prancûzijos 

karaliaus pasiuntiniø, kurie daþnai 

patys savo akimis matë to nuotykio 

Literatûra ir nuorodos 

11 Joinville. Vie de saint Louis. Éd. J. Monfrin. – Paris: 

Dunod, 1995 (Classiques Garnier). 

12 Þr.: Ivar Hallberg. L’Extreme-Orient dans la 

littérature et la cartographie de l’Occident des XI- 

IIe , XIVe et XVe siécles. – Göteborg, 1907. 

13 Jean Richard. L’Extreme-Orient légendaire au 

Moyen Age: Roi David et Pretre Jean. Annales 

d’Ethiopie, t. 2, 1957, p. 228. 

14 Ten pat, p. 228–229. 


Dunod, 1995 p. 426. 

16 Jean Richard. L’Extreme-Orient légendaire au 

Moyen Age: Roi David et Prêtre Jean. Annales 

d’Ethiopie, t. 2, 1957, loc. cit., p. 232. 

17 Saly Antoinette. Observations sur le lai de Guigemar. 

Mélanges Ch. Foulon, 1980, t. 1, p. 329– 

339. 


Dunod, 1995, p. 426. 

19 René Guénon. Symboles fondamentaux de la 

Science sacrée. – Paris: Gallimard, 1962. 

10 Henry Corbin. Mundus imaginalis ou l’imaginaire 

et l’imaginal. Cahiers internationaux de 

symbolisme, n° 6, 1964, p. 10. 

11 André Coyne. Antonio Vieira et son “Histoire 

du Futur“. Politica Hermetica, N° 8, “Prophétisme 

et politique”. – Lausanne, L’Age d’Homme, 

1994, p. 79. 


herojø. O Tomas Kantemprietis yra vienas 

ið tø, kuriam tie tiesioginiai liudininkai 

papasakojo ðià istorijà. 

12 Cantimpré Thomas (de). Les Exemples du „Livre 

des Abeilles“. Présentation, traduction et commentaire 

par Henri Platelle. – Turnhout: Brepols, 

1977, p. 11. 

13 Daunou, “Thomas de Cantimpré”, HLF, t. 19, 

1828, p. 179. 

14 Ten pat, p. 179. 

15 Petre H. Article Exemplum du Dictionnaire de 

spiritualité, IV, 2, 1961, c. 1885–1902. 




1977, p. 19, note 25. 

17 Guillaume de Rubrouck. Voyage dans L’Empire 

Mongol – 1253–1255. Traduction et commentaire 

de Claude-Claire Kappler et René Kappler. 

Imprimerie Nationale Editions. – Paris, 1997, 

p. 12. 




1977, p. 110. 

19 Ten pat, p. 282. 

20 Ten pat, p. 110. 

21 Ten pat, p. 240–242. 

B. d. 

Ið prancûzø kalbos vertë 

Genovaitë Druèkutë 

LOGOS 60 


105

apsilankymai pas pasaulio karalių: joinville'is, thomas de ... - Logos

Create successful ePaper yourself

Delete template?

Save as template?