apsilankymai pas pasaulio karalių: joinville'is, thomas de ... - Logos

CHARLES RIDOUX
98
Galimas dalykas, kad Azijoje gausiai
gyvenæ krikðèionys nestorieèiai kara-kitajø
chano pergalæ laikë vieno ið stepiø
karaliø, tarp kuriø buvo nemaþai jø tikëjimo
broliø, pergale.
Dabar prieiname prie mûsø temos
esmës, kartu pateikdami tam tikrà digresijà,
kurià padarë Joinville’is, kalbëdamas
apie totorius, digresijà, kurioje jis
primena nepaprastà nuotyká, nutikusá
vienam krikðèioniø kunigaikðèiui.
481 Vienos tø tautø, apie kurias að
kalbëjau [viena ið kunigo Jono tautø, pavaldþiø
totoriø karaliui] vienas kunigaikðtis
buvo visiðkai pradingæs tris mënesius,
ir niekas nieko apie já neþinojo,
o kai jis gráþo, nebuvo nei alkanas, nei
iðtroðkæs, ir jis manë, kad buvo pradingæs
ne ilgiau kaip vienà naktá. Jis papasakojo
tokius dalykus: buvo uþkopæs ant
labai aukðto kalno ir virðûnëje iðvydo
daugybæ þmoniø, paèiø graþiausiø, kokiø
tik yra matæs, geriausiai apsirengusiø,
dailiausiai pasipuoðusiø. O paèiame
kalno smaigaly iðvydo aukso soste sëdintá
karaliø, graþesná uþ visus, geriau
apsirengusá ir dailiau pasipuoðusá. 482
Ðio karaliaus deðinëje sëdëjo ðeði karûnuoti
karaliai, pasidabinæ brangiausiais
akmenimis, ir tiek pat jo kairëje; ðalia jo,
deðinëje, klûpëjo karalienë, kuri kalbëjo
ir já meldë nepamirðti savo tautos; jo
kairëje klûpëjo labai graþus vyras su
dviem sparnais, spindinèiais kaip saulë,
o aplink karaliø stovëjo daugybë sparnuotø
bûtybiø. 483 Karalius pasiðaukë
tà kunigaikðtá ir jam tarë: „Tu atvykai ið
totoriø kariuomenës?“ – O jis atsakë:
„Valdove, tai tikra tiesa.“ – „Gráþk pas
savo karaliø ir pasakyk jam, kad tu ma-
LOGOS 60
2009 LIEPA • RUGSËJIS
ne matei, mane, kuris esu dangaus ir þemës
valdovas, ir pasakyk jam, kad jis
man padëkotø uþ pergalæ, jog leidau
jam áveikti kunigà Jonà ir jo tautà; ir tu
jam mano vardu dar perduok, kad að
jam suteikiu galià pavergti visà þemæ.“ –
„Valdove, – atsiliepë kunigaikðtis, – o
kaip jis manimi patikës?“ 484 „Tu jam
pasakyk, kad jis tavimi patikëtø ið tokiø
þenklø: kad tu susikausi su Persijos imperatoriumi,
turëdamas ne daugiau kaip
tris ðimtus savo tautos vyrø; o kad jûsø
didis karalius patikëtø, jog að turiu galià
viskà padaryti, að tau leisiu nugalëti
ir tu áveiksi Persijos imperatoriø, kuris
tave puls su trimis ðimtais tûkstanèiø ir
daugiau ginkluotø vyrø. Prieð iðeidamas
kautis su juo, tu papraðyk savo karaliaus,
kad tau duotø kunigø ir vienuoliø,
kuriuos suëmë mûðyje; tvirtai tikëk,
tu ir tavo tauta, tuo, kà ðitie tau paliudys.“
– 485 „Valdove, – tarë jis, – að nemokësiu
sugráþti, jeigu tu neliepsi manæs
palydëti.“ Ir karalius atsisuko á didþiulá
pulkà riteriø, taip gerai apsiginklavusiø,
kad buvo nuostabu á juos þiûrëti,
ir paðaukë vienà ið jø, ir tarë: „Jurgi,
ateik èia!“ O tas priëjo ir atsiklaupë,
ir karalius jam paliepë: „Kelkis ir parvesk
ðá þmogø sveikà ir gyvà á jo palapinæ.“
Akimirksniu jis taip ir padarë.
486 Kai tautieèiai já pamatë, jie taip apsidþiaugë,
taip pat ir visa armija, kad
niekas negalëtø to apsakyti. Didájá karaliø
jis papraðë kunigø, ir ðis juos jam paskyrë;
ir tas kunigaikðtis bei visa jo tauta
buvo taip gerai iðmokyt, kad jie visi buvo
pakrikðtyti. Tada jis pasiðaukë tris
ðimtus ginkluotø vyrø ir paliepë jiems
atlikti iðpaþintá bei pasiruoðti, ir nuëjo