10 Tarpukario architektura.indd - Kultūros paveldo departamentas

Office (1939; Klaudijus Duž-Dušauskas) in Šiauliai were marked by high artistic quality. The architectural
showpieces of other towns were municipal buildings, post offices, health insurance buildings,
hospitals, and schools.
LIETUVOS TARPUKARIO ARCHITEKTŪRA
Kauno centrinis paštas, Laisvės al. 102
Kaunas Central Post Office, Laisvės Avenue 102
The objectives of Rationalism were vividly reflected in the architecture of schools, which displayed a
progressive attitude towards functional and hygienic requirements. Functional zoning started to be
used, with different buildings designated for teaching and assembly halls. The structure was revealed
through the modern exterior, as in J. Jablonskis School (1931; A.Jokimas), S.Neries School (1937;
Feliksas Bielinskis), and the Šančiai Gymnasium (1939; S.Kudokas) in Kaunas, Vytautas Magnus Gymnasium
in Klaipėda (1934; Herbert Reissman), M. Valančiaus Gymnasium in Telšiai (1936; Steponas
Stulginskis), A. Smetonos Gymnasium in Ukmergė (1938; F.Bielinskis), and the gymnasium in Raseiniai
(1940; A. Lukošaitis).
The most innovative changes in Lithuanian architecture between the wars were realized in the Research
Laboratory in Kaunas (1936; V.Landsbergis; now the Faculty of Chemical Technologies of the
Kaunas University of Technology), which matches the canons of Functionalism declared by Le Corbusier.
The two decades between the wars left a more important imprint on Lithuanian architecture than the
preceding centuries. In various towns across the country, there appeared landmark buildings of mature
architecture, setting standards of excellence in the field, and at the same time Kaunas acquired
its unique architectural character that was to become its image.
Written by Jolita Kančienė
Photos Sigitas Gaudėža
LIETUVOS TARPUKARIO ARCHITEKTŪRA
LITHUANIAN ARCHITECTURE BETWEEN THE WARS
Tarpukaris (1918–1940) – vienas reikšmingiausių Lietuvos architektūros istorijos laikotarpių. Tuomet
susiformavo aukšto meninio lygio, savitų regioninių bruožų turinti architektūra, padėjusi tvirtus
pagrindus visai tolesnei lietuviškosios architektūros raidai.
Lietuvos tarpukario architektūrai įtakos turėjo daugelis to meto Europos architektūroje vyravusių stilių ir
stiliaus krypčių, atsiskleidė ir projektuotojų, profesinį išsilavinimą įgijusių įvairių šalių mokyklose, individualumas.
Lietuvoje specialistus rengė 1922 m. įkurtas Kauno universitetas (nuo 1930 m. – Vytauto
Didžiojo universitetas).
Architektūros pasiekimai ryškiausiai matyti laikinojoje sostinėje Kaune, kuris vystėsi gerokai intensyviau
nei kiti miestai.
XX a. trečiajame dešimtmetyje Lietuvos architektūroje vyravo retrospektyvizmo tendencijos, atitikusios
to meto visuomenės skonį. Jas propagavo vyresniosios kartos architektai, kaip specialistai
susiformavę Rusijos imperijoje.
Viena iš krypčių, sietinų su tautinio stiliaus ieškojimais, buvo neobarokas. Aktyviausias jo skleidėjas – Vladimiras
Dubeneckis, pagal kurio projektus 1922–1925 m. Kaune buvo rekonstruotas Valstybės (dab.
Muzikinis) teatras, pastatyti „Ragučio“ bendrovės namas (kartu su Mykolu Songaila), Betygalos bažnyčia
(1930). V. Dubeneckis barokines formas perpynė su liaudies meno dekoratyviniais elementais.
Baroko atgarsių esama Ariogalos bažnyčioje (1926–1939; archit. Edmundas Pejeris), Panevėžio katedroje
(1929) ir Telšių vyskupų rūmuose (1930; abiejų archit. Romanas Steikūnas).
Visuomenės reprezentatyvumo sampratą geriausiai atitiko neoklasicizmas. Chrestomatinis pavyzdys, atspindintis
akademinio klasicizmo darną, – Lietuvos bankas (1928; archit. M. Songaila). Laisva, eklektiška
interpretuotė būdinga Kaune esantiems „Neolithuanijos“ (1928; dab. Moksleivių rūmai), Teisingumo ministerijos
(1929; dab. Filharmonija), Lenkų kredito draugijos (1930; dab. bankas „Snoras“) rūmams (visų
archit. Edmundas Frykas). Santūriai klasicizmo formos perteiktos Kauno meno mokyklos ir laikinosios
Mikalojaus Konstantino Čiurlionio galerijos komplekse (1923–1925; archit. V. Dubeneckis), Kauno Vinco
Kudirkos mokykloje (1925–1929; archit. E. Frykas, Antanas Jokimas, Feliksas Vizbaras), Marijampolės mokytojų
seminarijoje (1926; archit. Juozas Dragašius), Švėkšnos „Saulės“ gimnazijoje (1928; archit. Antanas
Maciejauskas, Jonas Salenekas), Šiaulių Vinco Kudirkos mokykloje (1930; archit. Karolis Reisonas).
Siekį paneigti istorinės architektūros kanonus trečiajame dešimtmetyje rodo įvairios moderno (sezession,
art nouveau) traktuotės, ypač mėgtos architekto E. Fryko (Marijampolės, Tauragės, Rokiškio,
Vilkaviškio, Kretingos geležinkelio stotys). Moderną neretai nustelbdavo art deco stiliaus elementai
(pvz.: Kauno ugniagesių rūmai (archit. E. Frykas, A. Jokimas, Jokūbas Peras), namai S. Daukanto g. 14
(archit. E. Frykas, Leonas Ritas), A. Mickevičiaus g. 17, Vytauto pr. 59 (archit. J. Peras)).
Tyrimų laboratorija Kaune, Radvilėnų pl. 19, Kaunas
Research laboratory in Kaunas, Radvilėnų Road 19, Kaunas
KULTŪROS PAVELDO DEPARTAMENTAS
Lietuvos bankas Kaune, K. Donelaičio g. 85
Bank of Lithuania on K. Donelaičio Street 85 in Kaunas
Ketvirtojo dešimtmečio Lietuvos architektūra apibūdinama modernizmo terminu, kuris apima įvairias
tuometines skirtingai vadinamas architektūros sroves: racionalizmą, funkcionalizmą, arba konstruktyvizmą,
ir art deco. Modernizmo įsigalėjimas Lietuvos architektūroje sietinas su jaunesniąja
projektuotojų karta, studijavusia Vakarų Europoje ir vietos mokykloje (Vytauto Didžiojo universitete).
Pagal bendras europines tendencijas estetines pažiūras keitė ir vyresnieji architektai. Stilistikos
kaita vyko nuosekliai, be ekstremalių perversmų, drąsesni architektūriniai bandymai buvo išimtis.
Ankstyviausiu raiškiu modernizmo „pranašu“ tapo Kauno centrinis paštas (1931; archit. F. Vizbaras),
turintis naują erdvinę pagrindinio fasado struktūrą, architektoniškai plastiškas formas. Apipavidalinant

eksterjerą ir salę vietoj įprasto dekoro panaudoti tautodailės elementai atspindi lietuviškosios raiškos
(stiliaus) siekius. Erdvinio fasado įtaigos pranašumai netrukus buvo pritaikyti kituose pastatuose.
Bendra architektūrinio modernėjimo kryptis – dekoro ir elementų paprastėjimas, t. y. racionalizmas.
Buvo naudojamos tradicinės (simetrinės su išryškinta centrine ašimi) tūrių ir plano kompozicijos, dekoruojama
stilizuotais orderiniais elementais, kartais visai abstrahuotomis detalėmis (pvz.: Medicinos
fakultetas (1932; archit. V. Dubeneckis; dab. Medicinos akademija), Kūno kultūros rūmai (1936; archit.
Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, dab. Kūno kultūros akademija)). Tradicijų ir modernumo sąveika
vaizdžiai matyti Vytauto Didžiojo muziejuje (1936; archit. V. Dubeneckis, Kazys Kriščiukaitis, K. Reisonas)
ir Prisikėlimo bažnyčioje (1939; archit. K. Reisonas; atstatyta 2004 m.), įkūnijančiuose tarpukario
laikotarpio Lietuvos architektūros savitumą ir tapusiuose laikinosios sostinės Kauno simboliais. Prisikėlimo
bažnyčia buvo didžiausia ir moderniausia Baltijos šalyse. Unikalus jos sprendinys – plokščias
stogas, suprojektuotas kaip terasa apeigoms ir miesto panoramos apžvalgai. Terasoje gali tilpti 2
tūkst. žmonių.
Sąsajos su renesanso tradicijomis ženklios Lietuvos karininkų ramovės rūmuose (1937; archit. Stasys
Kudokas), išsiskiriančiuose specifiniais, svarbiausius valstybės istorijos etapus įprasminančiais interjerais
– neogotikine Vytauto Didžiojo mene ir tautinio stiliaus seklyčia – Prezidento kambariu.
Taikant patikrintus estetinius metodus respektabilumo idėjos yra perteiktos M. Songailos projektuotuose
Lietuvos banko filialuose: glaudus ryšys su tradicionalizmu jaučiamas Ukmergės (1933), Tauragės (1935),
Mažeikių (1937) bankų rūmuose, labiau nuo jo nutolta Utenos (su archit. Arnu Funku), Raseinių (abu
1932 m.) ir Biržų (1935) bankuose. Modernizmo prioritetai matyti Panevėžio (1930) ir Kretingos (1938)
bankų pastatuose.
Visuomeninių administracinių pastatų architektūroje,
ypač Kaune, išryškėjo ir tendencija meninę formą kurti
aiškiais geometriniais tūriais bei tiesiomis linijomis.
Populiariu eksterjero dekoro elementu tapo iškilios
(traukos) ir įgilintos (braukos) juostos, naudoti kontrastingi
jų deriniai (pvz.: V. Landsbergio-Žemkalnio
„Pienocentras“ (1934; dab. Kauno technologijos universitetas),
Apskrities savivaldybė (1933; dab. Policijos
štabas), Prekybos, pramonės ir amatų rūmai (1938;
dab. Viešosios bibliotekos filialas)). Pastato monolitiškumo
įspūdis buvo kuriamas vertikalių briaunų – menčių
ritmu: tokie yra Žemės ūkio rūmai (1932) ir Žemės
bankas (1935; dab. Kauno technologijos universiteto
centriniai rūmai; abiejų archit. K. Reisonas), Darbo
rūmai (1939; archit. Adolfas Lukošaitis, Antanas Novickis),
Taupomosios kasos (1940; archit. A. Funkas, A.
Lukošaitis; dab. Savivaldybė). Naujojoje architektūroje
ritmas ir proporcijos tapo svarbiausiu estetiniu matu,
tačiau nevengta fasadų pagyvinti prasminiais simboliniais
arba ornamentiniais bareljefais.
Į laikinosios sostinės architektūrinį lygmenį orientavosi
ir kiti miestai. Meniškumu išsiskyrė Šiaulių apygardos
teismo (1935; archit. K. Kriščiukaitis), Apskrities valdybos
(1933; archit. Vladas Bitė), pašto (1939; archit.
Klaudijus Duž-Dušauskas) rūmai. Iškiliausi miestų architektūros pavyzdžiai – savivaldybių, paštų,
ligonių kasų, ligoninių ir mokyklų pastatai.
Racionalizmo siekiai ryškiai atsiskleidė mokyklų architektūroje, joje atsispindi pažangus požiūris į
funkcinius ir higienos reikalavimus. Atsirado funkcinis skirstymas į zonas – atskiri mokymo patalpų
ir salių korpusai. Modernia eksterjero išraiška išsiskyrė Kauno Jono Jablonskio (1931; archit. A. Jokimas),
Salomėjos Neries (1937; archit. Feliksas Bielinskis) mokyklos ir Šančių gimnazija (1939; archit.
S. Kudokas), Klaipėdos Vytauto Didžiojo (1934; archit. Herbertas Reissmanas), Telšių Motiejaus Valančiaus
(1936; archit. Steponas Stulginskis), Ukmergės Antano Smetonos (1938; archit. F. Bielinskis),
Raseinių (1940; archit. A. Lukošaitis) gimnazijos.
Novatoriškiausi tarpukario laikotarpio Lietuvos architektūros pokyčiai matyti Kauno tyrimų laboratorijos
architektūroje (1936; archit. V. Landsbergis-Žemkalnis; dab. Kauno technologijos universiteto
Chemijos technologijos fakultetas), atitinkančioje Le Corbusier skelbtus funkcionalizmo kanonus.
Per du tarpukario dešimtmečius Lietuvos architektūroje buvo paliktas ženklesnis pėdsakas nei per
ankstesnius šimtmečius. Įvairiuose miestuose atsirado meistriškumo etalonais ir orientyrais tapusių
brandžios architektūros statinių, Kaunas įgijo išskirtinį architektūrinį pobūdį, prisidėjusį prie jo įvaizdžio
kūrimo.
Teksto autorė Jolita Kančienė
Fotografas Sigitas Gaudėža
Vytauto Didžiojo muziejus Vienybės aikštėje, Kaunas
Vytautas Magnus War Museum on Vienybės Square in Kaunas
LITHUANIAN ARCHITECTURE BETWEEN THE WARS
The period between the wars (1918–1940) was one of the most important periods in the history of
Lithuanian architecture, yielding architecture of high artistic standard and unique regional features
and laying solid foundations for the further development of architecture in Lithuania.
The architecture between the wars was influenced by many styles and stylistic trends prevalent in
European architecture, as well as by the individual manner of designers who had mastered their profession
in various architectural schools abroad. In Lithuania, architects were trained at Kaunas University,
which was established in 1922 (since 1930 known as Vytautas Magnus University).
The major architectural achievements of the period are best reflected in the provisional capital of
Lithuania, Kaunas, the rapid development of which left others towns lagging behind.
The 1920s were dominated by retrospective trends, which appealed to the taste of the society of the
time and were largely promoted by the older generation of architects who were nurtured as professionals
in the Russian Empire.
One of the trends related to the search for a national style was Neo-baroque. Vladimiras Dubeneckis
was the leading proponent of this idea: in 1922–25, according to his designs the State Theatre (now
Music Theatre) was reconstructed, a building for the company Ragutis in Kaunas (in cooperation with
Mykolas Songaila) and a church in Betygala (1930) were constructed. V.Dubeneckis blended Baroque
forms with the decorative elements of folk art. The echoes of Baroque can also be seen in the church
in Ariogala (1926–39; Edmundas Pejeris), in the cathedral in Panevėžys (1929), and in the Bishop’s
Palace in Telšiai (1930; both by Romanas Steikūnas).
Neoclassicism offered the best embodiment of the society’s notion of representation. The vintage
example of the style, declaring the harmony of academic Classicism, was the Bank of Lithuania
(1928; M. Songaila). The buildings of Neolithuania (1928, now the Student Centre), the Ministry
of Justice (1929, now the Philharmonic), the Polish Credit Union (1930, now Snoras bank) in Kaunas—all
designed by Edmundas Frykas—were marked by free, eclectic interpretation. Restrained
Classicist forms characterize the buildings of the Art School and the Provisional M.K. Čiurlionis Gallery
(1923–25; V. Dubeneckis) and V. Kudirkos School (1925–29; Feliksas Vizbaras, Antanas Jokimas,
and Edmundas Frykas) in Kaunas, the Teachers’ College in Marijampolė (1926; Juozas Dragašius), the
Saulės Gymnazium in Švėkšna (1928; Jonas Salenekas and Antanas Maciejauskas), and V. Kudirkos
School in Šiauliai (1930; Karolis Reisonas).
In the 1920s, the desire to reject the canons of historical architecture spilled out in various forms
of Modernist design (Secession, Art Nouveau), much beloved by the architect E. Frykas: the railway
stations in Marijampolė, Tauragė, Rokiškis, Vilkaviškis and Kretinga. The modern style was often overwhelmed
by the attributes of Art Deco: for example, in the Fire-fighters’ Club in Kaunas (co-designed
with Jokūbas Peras and Antanas Jokimas), the houses at No.14 S. Daukanto Street (co-designed with
Leonas Ritas), No.17 A. Mickevičiaus Street, and No. 59 Vytauto Avenue (J. Peras).
Lithuanian architecture of the 1930s is described by the term of Modernism, encompassing all the
then existing architectural trends of different names: Rationalism, Functionalism or Constructivism,
and Art Deco. The prevalence of Modernism in Lithuanian architecture is linked with the younger
generation of designers who studied in Western Europe and the local architecture school (Vytautas
Magnus University). The older architects were also changing their aesthetic beliefs in step with the
mainstream European trends.
The stylistic change was gradual, without extreme upheavals, with rare exceptions of bold architectural
experimentation.
The earliest distinct herald of Modernism was the Central Post Office in Kaunas (1931; F.Vizbaras),
featuring a new—spatial—structure of the main facade and architectonically plastic forms. In the
exterior and the outfitting of the hall, folk art elements were used instead of the usual decor, thereby
signalling a search for a genuine Lithuanian style. The suggestive advantages of the spatial facade
were soon exploited in other buildings as well.
The general thrust of architectural modernization was moving along the way of Rationalism—
through the simplification of decor and elements. This trend revealed itself in the traditional compositions
in terms of volume and ground plan (symmetrical, with the central axis accentuated),
decorated with stylized elements of the order or sometimes with entirely abstract details. Some of
the examples are the Faculty of Medicine (1932; V. Dubeneckis; now the Academy of Medicine) and
the Sports Centre (1936; Vytautas Landsbergis-Žemkalnis; now the Academy of Physical Education).
The interaction of Modernism and tradition is clearly conveyed in Vytautas Magnus Museum (1936;
Vladimiras Dubeneckis, Karolis Reisonas and Kazys Kriščiukaitis) and The Church of the Resurrection
(1939; Reisonas; rebuilt in 2004). The two buildings, encapsulating the essence of Lithuanian
architecture in the period between the wars, have become the symbols of the provisional capital.
The Church of the Resurrection was the largest and the most modern in the Baltic states. One of its
unique solutions was a flat roof, designed as a terrace for religious services and a place for viewing
the city panoramas. The terrace can accommodate 2000 people.
The links with the traditions of the Renaissance are obvious in the building of the Lithuanian Officers’
Club (Lietuvos karininkų ramovė (1937; Stasys Kudokas), which is distinguished by its specific interiors
and designed to highlight the most significant periods in the history of the state, such as the Neo-Gothic
Vytautas Magnus Hall and the President’s Chamber, which declares the Lithuanian national style.
On the basis of the aesthetic methods tried, the idea of respectability is rendered in the branches of
the Lithuanian Bank designed by M. Songaila. Close affinity with traditionalism is felt in the bank
buildings in Ukmergė (1933), Tauragė (1935), and Mažeikiai (1937). The bank buildings in Utena
(with Arnas Funkas;1932), Raseiniai ( 1932), and Biržai (1935), however, break away from the tradition
to a greater extent. The priorities of Modernism became apparent in the bank buildings of
Panevėžys (1930) and Kretinga (1938).
At the same time, in the architecture of public administrative buildings, particularly in Kaunas, there
emerged a tendency to use clear geometric volumes and straight lines in creating an artistic form.
Projecting strings and sunk fillets and various contrasting combinations of the two became widely
used in exterior decor, as, for example, in the buildings designed by V. Landsbergis: “Pienocentras”
(1934; now the Kaunas University of Technology), the county government building (1933; now police
headquarters), The Chamber of Commerce, Industry and Crafts (1938; now a part of the public
library). The impression of a building’s monolithic form was achieved through the rhythm of vertical
strips, as in the Chamber of Agriculture (1932) and the Agricultural Bank (1935; now the Central
Building of the Kaunas University of Technology, both by K.Reisonas), the Labour Building (1939;
Adolfas Lukošaitis and Antanas Novickis), the Savings Bank (1940; A.Lukošaitis and A.Funkas; now
the municipal government building). Rhythm and proportions became the key aesthetic measures
of the new architecture, although it was not uncommon to invigorate facades with meaningful symbols
and ornamental bas-reliefs.
The architecture of the provisional capital set the benchmark for other towns. The buildings of the
District Court (1935; K. Kriščiukaitis), the County Administration (1933; Vladas Bitė), and the Post