Filosofijos istorija Lietuvos Apšvietos filosofijoje, Anieliaus Daugirdo ...

Dalius Viliûnas 

Filosofijos istorija Lietuvos Apðvietos filosofijoje, 

Anieliaus Daugirdo koncepcija 


Lietuvos filosofijos ir 

sociologijos institutas, 

Saltoniðkiø g. 58, 

LT-2600 Vilnius 

ÁVADAS 

Istoriografijos suklestëjimas Lietuvoje (Vilniaus universitete) 

XIX a. I pusëje – gerai þinoma tema, Lietuvoje 

ir uþsienyje plaèiai tirta, nagrinëta ávairiose 

monografijose. Taèiau ji anaiptol neiðsemta. Vienas 

tuo metu besiskleidþiàs savitas istoriografijos þanras – 

filosofijos istorija – á tyrinëtojø akiplotá apskritai nëra 

patekæs. Jo iðtirtumas nulinis dël suprantamø prieþasèiø: 

ðis þanras buvo atstovautas gana kukliai ir 

rankraðèiø pavidalu. Taèiau ðios aplinkybës neturëtø 

sumenkinti jo vertës mûsø mokslo ir kultûros istorijai. 

Bûtø sunku paaiðkinti daugelá tuometinës filosofinës 

polemikos ir publicistikos faktø, neatsiþvelgiant 

á ano meto filosofijos istorijos sampratos specifikà. 

Straipsnio tikslas – Anieliaus Daugirdo filosofijos 

istorijos koncepcijos pristatymas ir analizë. Kitas 

keliamas uþdavinys – nustatyti filosofijos istorijos 

(kaip atskiros teoriniø interesø srities) vietà ir funkcijas 

ne tik minëto autoriaus, bet ir apskritai Lietuvos 

Apðvietos epochos teorinës ir pedagoginës minties 

sklaidoje. Sprendþiant ðá uþdaviná visø pirma kyla 

klausimas, kokios aplinkybës lëmë filosofijos istorinës 

savirefleksijos nubudimà. 

FILOSOFIJOS ISTORINËS REFLEKSIJOS 

APÐVIETOS EKLEKTICIZME 

Nuo XVIII a. vidurio filosofinë mintis Lietuvoje pradëjo 

iðaugti ið nepilnametystës, á kurià buvo patekusi 

dël þinomø aplinkybiø – dël stagnacijos ðvietimo 

institucijose, dël vienuolijø mokyklose pernelyg ilgai 

vieðpatavusiø scholastiniø metodø, viduramþiðkø nuostatø. 

Þymioji pijoro S. Konarskio reforma, Lietu- 

ISSN 0235–7186. F i l o sofija, sociologija. 2001. Nr. 1 

44 

Straipsnyje tyrinëjamas filosofijos istorijos mokslo formavimasis Lietuvoje. Jis siejamas su 

Apðvietos filosofijos eklektizmu. Pristatoma Anieliaus Daugirdo filosofijos istorijos koncepcija, 

analizuojami jos metodologiniai principai. Pastaruosius determinuoja Apðvietos 

epochos filosofijai bûdinga epistemologinë problematika. Nustatoma, kad filosofijos istorija 

buvo konstruojama kaip ávadas á paþinimo teorijà. Konstatuojama J. M. Degérando 

paþiûrø átaka Daugirdo filosofijos istorijos sampratai. 

Raktaþodþiai: Apðvietos filosofija, filosofijos laisvë, eklektizmas, racionali loginë filosofijos 

istorijos rekonstrukcija, empirizmo ir racionalizmo prieðstata, epistemologinis realizmas 

vos jëzuitø generolo L. Rici 1760 m. potvarkis, leidæs 

dëstyti ir naujøjø amþiø filosofijà, þenklino didelius 

mokslo ir edukacijos pokyèius. Filosofijos (kuri 

apëmë ne vienà vëliau atsiskyrusià mokslo disciplinà) 

lektoriai ágijo, vartojant tø laikø retorikà, „pasiryþimo 

naudotis savo protu“. Kalbant apie ðá reiðkiná, 

programiniu laikytinas pijoro Kazimiero Narbuto 

logikos vadovëlis su priedu „Apie filosofijos 

laisvæ“ (lenkø k.; 1769 iðspausdintas Vilniuje) 1 . Kà 

reiðkë garsusis ðûkis „sapere aude“, koká konkretø 

turiná brëkðtant Lietuvos Apðvietai turëjo sàvoka „filosofijos 

laisvë“? Reikia konstatuoti, kad ji, neskaitant 

retø atvejø, anaiptol nebuvo suvokiama kaip galimybë 

leistis á laisvas teoriniø ieðkojimø klajones 

arba stoti radikaliø skeptikø stovyklon; laisvë nebuvo 

traktuojama kaip teisë ignoruoti, juo labiau – 

paminti þinomus autoritetus. Lenkijos-Lietuvos ðvietëjø 

filosofø (tiksliau – filosofijos dëstytojø – lektoriø) 

„laisvë“ – tai laisvë laikytis nuosaikumo, blaiviai 

vengti kraðtutinumø, o kontroversiðkoje teorinëje 

situacijoje rinktis tai, kas labiausiai atitinka Apðvietos 

iðaukðtintà sveikàjá protà. Trumpai tariant, 

tuometinës filosofijos laisvë – tai laisvë rinktis. Èia 

ne tiek svarbu, kiek ðis sveikojo proto „rinkimasis“ 

Lietuvos sociokultûrinëmis sàlygomis (pvz., dvasininkijos 

monopolis edukacijos ir mokslo sferose) buvo 

kompromisas, paþiûrëti sunkiai suderinamø dalykø 

(filosofijos ir religijos, spiritualizmo ir materializmo, 

empirizmo ir racionalizmo ir t. t.) mechaninis derinimas, 

t. y. suponavo eklektiðkà filosofijà ðiandienine 

prasme. Mûsø svarstymø kontekste pabrëþtina, 

1 1989 m. R. Pleèkaièio vertimas á lietuviø k.

kad „eklektizmo“ (gr. eklektikos – iðrenkantis) sàvoka 

anuomet nebuvo apaugusi neigiamomis ðiuolaikinëmis 

konotacijomis, pvz., „nekûrybiðko nederanèiø 

teorijø jungimo“, „epigonizmo“ ar pan. Pvz., Denis 

Diderot garsiojoje „Enciklopedijoje“ eklektizmà 

liaupsino kaip tobuliausià ir vienintelæ priimtinà filosofijos 

formà. Lietuvoje XVIII a. II pusëje „laisvojo“ 

eklektizmo pagrindai bei principai buvo formuluojami 

explicite, sàmoningai, programiðkai. Antai 

minëtame Narbuto vadovëlyje teigiama, kad geros 

nuovokos ir miklaus proto þmonëms dera sveiku protu 

rinktis tai, kas atrodo teisinga. „Bûdas, kuris sëkmingai 

iðvadavo filosofijà ið mokyklinës filosofijos (turima 

omenyje scholastika. – D. V.) nelaisvës, – raðë 

Narbutas, – yra eklektizmas – pasirinkti tai, kas labiausiai 

panaðu á tiesà, ir paèiam iðdëstyti dalykà, 

neprisidedant prie jokios sektos“ [6: 41]. Realus pirmøjø 

Lietuvos ðvietëjø pasirinkimo horizontas yra 

þinomas – R. Descartes, Ch. Wolff, J. Locke, A. Genuensis, 

A. A. Verneius, E. B. Condillac ir kt. (þr. 

R. Pleèkaièio „Feodalizmo laikotarpio filosofija Lietuvoje“. 

V., 1975. P. 208–308), vëliau – T. Reid, 

D. Stewart, J. M. Degérando. Taèiau eklektizmo programinis 

credo (nuo XVII a. paplitæ formuluotës 

„philosophi εκλεκτικοι e sectis singulis verissima optimaque 

seligerent“ arba „ex aliis sua excerpit“ ir 

t. t. [11: 118–119]) postulavo veikiau ne „ið atskirø 

(pavieniø) sektø“, bet „visø kitø“ pasirinkimà. Uþëmus 

programinio eklektizmo pozicijà, mokyklø ir 

noviciatø lektoriams bent jau formaliai rûpëjo pademonstruoti, 

kad laisvasis protingas pasirinkimas lieèia 

ne vien keletà bibliotekoje po ranka esanèiø autoriø 

(pvz., Vilniuje ir Varðuvoje iðleistuosius Verneijaus, 

Locke’s ar Condillaco veikalus), bet ir apima pasaulinæ 

þinijà, nevengia pasimokyti ið ávairiausiø praeities 

ir nûdienos filosofiniø mokyklø bei „sektø“. 

Trumpai tariant, „pasirenkanèiosios“ filosofijos objektas 

– visas filosofinës minties lobynas. Ðios eklektizmo 

universalistinës aspiracijos pirmàsyk iðkëlë filosofijos 

istorijos kaip neatskiriamos, bûtinos pagalbinës 

disciplinos reikðmæ. Apskritai pirmàkart ið integralios 

humanitariniø mokslø erdvës, ið vadinamosios 

„retorinës kultûros“ (Lietuvoje gyvos dar 

XVIII a. pabaigoje) iðsiskyrë filosofijos istorija kaip 

atskiras, sàlyginai autonomiðkas dalykas, anksèiau tik 

fragmentiðkai funkcionavæs scholastiniuose nepriimtinø 

paþiûrø atmetimo, pripaþástamø – akceptavimo 

kontekstuose. 

Þinoma, ðis aptariamosios disciplinos formavimasis 

neatsiejamas nuo europinio konteksto. Dar antikoje 

ir viduramþiais buvo raðomos savitos filosofijos 

istorijos enciklopedijos, „iðminèiø“ gyvenimø apraðymø 

rinkiniai, kompendiumai ir pan. Taèiau pirmojo 

ðiuolaikinio aptariamosios srities vadovëlio autoriumi 

laikomas bûtent XVIII a. eklektinës filosofijos 

Filosofijos istorija Lietuvos Apðvietos filosofijoje, Anieliaus Daugirdo koncepcija 

(Vokietijoje sudariusios alternatyvà Wolffo mokyklai) 

atstovas vokietis J. Bruckeris, pritaikæs filologinius, 

kritinius metodus [14: 18] (J. Brucker. Auszug aus 

den Fragen aus der philos. Historie. Ulm, 1736; Anfangsgründe 

der philosophischen Geschichte. Ulm, 

1751). Vokieèiø eklektikai neabejotinai darë átakà pirmiesiems 

Lietuvos ðvieèiamosios filosofijos atstovams. 

Vilniaus universitete ir kolegijose logika, dëstyta 

pirmaisiais filosofijos kurso mokymo metais, XVIII a. 

antrojoje pusëje jau pradedama nuo filosofijos istorijos, 

pradedant antikiniais laikais ir baigiant Leibnizu 

ir Wolffu [8: 220]. Ði naujovë realizuota ir minëtojo 

Narbuto logikos vadovëlyje: jis pradedamas nuo „filosofijos 

istorijos apybraiþos“, kuriame 22 trumpuose 

paragrafuose iðdëstoma filosofijos sklaida iki autoriaus 

amþininkø („save vadinanèiø eklektikais“ [6: 41]). Didëjantá 

dëmesá filosofijos praeièiai ir nûdienai XVIII a. 

II pusëje liudija iðlikæ rankraðtiniai paskaitø traktatai. 

Pakanka paþvelgti á antraðtiniø lapø antraðtes, pvz., 

„Senoji ir naujoji filosofija“ 2 , arba „Logikos paskaitos. 

Remiantis senesniaisiais ir dabartiniais autoriais“ 3 . 

Kaip tipiðkas paminëtinas VUB saugoma „Visos filosofijos 

santrauka“ – rankraðtinis logikos, metafizikos 

ir fizikos paskaitø kursas, uþraðytas Kraþiø jëzuitø kolegijoje 

XVIII a. antrojoje pusëje. Jis pradedamas nuo 

„Ávairiausiø filosofiniø sektø istorinio priedo“ 4 . Ði 

XVIII a. ásitvirtinusi tradicija filosofijos paskaitas pradëti 

nuo jos istorijos iðdëstymo (tiesa, labai schematiðko) 

sëkmingai gyvavo ir vëliau vienuolynø mokymo 

ástaigose. Pvz., paminëtinas iðlikæs teologo (Cornelijus 

Rapczyñski) 1821–1823 m. Vilniaus dominikonø 

mokykloje dëstytas (lotynø k.) logikos ir metafizikos 

rankraðtinis paskaitø kursas, kurio ketvirtàjà dalá 

(34 p.) sudaro filosofijos istorija. 

Edukacinë komisija, kaip þinoma, dël vadovëliø 

ir dëstytojø pasaulieèiø stokos filosofijà visai paðalino 

ið mokyklø programø. Taèiau filosofijos kaip naujoviðkos 

savo istorijà reflektuojanèios disciplinos idëja 

ir toliau buvo gyva mokslo reformatoriø galvose: 

antai Hugo Koùùàtajus buvo sumanæs paðalinti metafizikà 

ir akademijoje steigti, jo þodþiais, „senø ir naujø 

filosofiniø sektø istorijos katedrà“ [4: 112]. Nepaisant 

to, kad minëtoji katedra buvusioje Abiejø 

Tautø Respublikoje nebuvo ásteigta, XIX a. pradþioje 

naujasis filosofijos istorijos statusas iðliko ir sustiprëjo. 

XVIII a. vidurio ir antrosios pusës Lenkijos-Lietuvos 

filosofijos eklektizmas, kartu ir filosofijos istorija, 

buvo ginklas prieð vienos anksèiau dominavusios 

sistemos despotizmà. Filosofijos tyrinëtojas gana 

saugiai jautësi kaip „bitelë, renkanti nektarà ið 

2 Vilniaus universiteto biblioteka (toliau – VUB), f. 3-423. 

3 VUB, IV-18201. 

4 VUB, f. 3-1109. 

45


paèiø ávairiausiø þiedø“ (anuomet mëgtas palyginimas). 

XIX a. pradþios Lietuvoje profesionalëjant filosofijos 

studijoms, pleèiantis intelektiniams kontaktams 

su Vakarais, situacija pasikeitë. Apðvietos epochos 

idealus sergëjantys protai sutriko griûvanèiø 

„naujø filosofiniø sektø“ lavinos akistatoje. Paþinimo 

pagrindø fundamentalumu ir tolydþia jo paþanga 

átikëjusiems màstytojams tikra sensacija buvo tik 

dabar ásisàmonintas Hume skepticizmas. Netikëtai uþklupæs 

Kanto transcendentalizmas jiems buvo tolygus 

scholastikos gráþimui, o madinga ir plintanti vokieèiø 

idealistinë filosofija atrodë tikras skandalas, 

Jano Sniadeckio þodþiais, „Eleusino misterijos“, „proto 

ir ðvietimo maras“, Filosofijos istorija ðioje situacijoje 

ágijo ypatingà didaktinæ vertæ ne tik kaip ávadas 

á „teisingà“ ar „sveikà“ logikà arba metafizikà, 

bet ir kaip priemonë susiorientuoti sparèiai kintanèioje 

filosofijos krypèiø panoramoje. Antai pagarsëjusios 

Jano Sniadeckio Kanto kritikos argumentai buvo 

pasiskolinti (kaip nustatë lenkø filosofijos tyrinëtojas 

A. Woronieckis) ið vieno tuometinio filosofijos 

istorijos veikalo. 

Tik dabar filosofijos istorija buvusioje Lenkijos- 

Lietuvos Valstybëje tapo akademiniø, autonomiðkø 

ir „nemokykliniø“ teoriniø interesø sritimi. Yra þinoma, 

kad Vilniuje profesoriavæs kun. Anielius Daugirdas 

buvo parengæs spaudai nemaþos apimties 

(10 sàsiuviniø) veikalà „Filosofijos istorija“ (deja, rankraðtis 

yra praþuvæs arba nesurastas). Pirmaisiais 

XIX a. deðimtmeèiais Lenkijoje filosofijos istorijà, jos 

reikðmæ bei jos raðymo metodologinius klausimus 

svarstë F. Jaroñskis, J. W. Bychowiecas, J. K. Szaniawskis, 

P. Przeczytañskis, J. E. Jankowskis, J. Nowickis 

ir J. F. Soùtykowiczius (apie ðiø autoriø filosofijos 

istorijos sampratà ir paskirtá yra raðæs lenkø 

tyrinëtojas G. Kotlarskis) [4]. 

Pagaliau tenka konstatuoti, kad aptariamoji disciplina, 

nors ir neiðsipildþius aukðèiau minëtam 

Koùùàtajaus sumanymui, vis dëlto surado vietà ir 

aukðtajame moksle. Þemiau pristatoma filosofijos 

istorijos koncepcija nusipelno dëmesio ne tik kaip 

vienas specifinis Vilniaus „seno mokslø gyvenimo“ 

aspektas, praslysdavæs pro kultûros istorikø akis. 

Galbût jos principai, teorinës iðtakos ir paskirtys 

gali padëti iðsamiau interpretuoti Apðvietos epochos 

filosofinæ màstysenà. Itin reprezentatyvus ðvietëjiðkos 

minties atstovas XIX a. pradþios Lietuvoje buvo 

minëtas Anielius Daugirdas (Anioù Dowgird, 

1776–1835), ilgametis Imperatoriðkojo Vilniaus universiteto 

Logikos ir Moralinës filosofijos katedrø 

vedëjas, stambaus epistemologijos veikalo „Prigimtiniø 

màstymo taisykliø iðdëstymas...“ („Wykùad 

przyrodzonych myúlenia prawideù, czyli logika teoretyczna 

i praktyczna“. Poùock, 1828) autorius. 

46 

ANIELIAUS DAUGIRDO FILOSOFIJOS 

ISTORIJOS PASKAITØ TURINYS IR JO 

SAVITUMAI 

Universiteto bibliotekos rankraðtyne saugomas Daugirdo 

filosofijos kurso paskaitø, skaitytø lenkø kalba 

1821–1822 m., rankraðtis 5 . Antraðtinis lapas dingæs, 

taèiau teksto ypatybës ir nuorodos kalba, kad jis tikrai 

buvo skirtas auditorijai ir dëstytas Vilniaus publikai. 

Rankraðtis raðytas ne Daugirdo ranka, kaip yra 

nustatæs Engelsas Doroðevièius, monografijos apie 

Daugirdà autorius; jo spëjimu, tai uolaus paskaitos 

klausytojo uþraðai [2: 68]. Pagrástesnë Romano Pleèkaièio 

nuomonë, kad tai nuoraðas: XIX a. pradþioje 

Vilniaus universitete nebebuvo praktikuojamas ankstesniems 

laikams bûdingas diktavimas. 

Rankraðtis pradedamas skyriumi „Ávadinës filosofijos 

kurso paskaitos“. Èia po glaustø preliminarijø 

nuosekliai dëstoma filosofijos sklaida. Ðios paskaitos 

sudaro vientisà iðbaigtà traktatà, ávardijamà – 

„wykùad“. Ið kitø, tolesniø rankraðtinio filosofijos kurso 

skyreliø (lenk. „rozdziaùy“) jis iðsiskiria dydþiu: 

72 kruopðèiai priraðyti puslapiai, t. y. maþdaug septintoji 

dalis viso metiniø filosofijos paskaitø. Taigi 

kai katedrai vadovavo Daugirdas, vien filosofijos istorijos 

dëstymui per mokslo metus tekdavo, manytina, 

ne maþiau kaip mënuo su keliomis paskaitomis 

per savaitæ. 

Visø pirma Daugirdas iðskiria dvi kokybiðkai skirtingas 

filosofijos sklaidos stadijas – ikimokslinæ ir mokslinæ 

stadijà. Kiekvienoje stadijoje apraðomi po kelis 

etapus. Ðiuo atþvilgiu Daugirdas ryðkiai pranoksta 

pirmtakus, pvz., Narbutà, kuris skirstë filosofijos istorijà 

tik á senàjà, viduramþiø ir naujàjà [6: 35]. 

Pirmosios, ikimokslinës, stadijos traktavimas grástas 

ðvietëjiðkos sensualistinës, greièiausiai Condillaco, 

antropogenezës teorijos principais. Bûtent vedama 

paralelë tarp þmogaus sàmonës vystymosi ir ikimokslinio 

filosofavimo sklaidos. Ne tik teisingos pirmykðèiø 

gamtos tyrinëtojø þinios, bet ir jø klaidos, 

kaip teigia Daugirdas, atsirado ta tvarka, kuria vystosi 

þmogaus psichinës-protinës galios. Kaip vertinti 

tokià metodikà? Kad ir kokia bûtø spekuliatyvi analogija 

tarp vaiko psichikos genezës ir pirmykðèiø kultø 

sklaidos, vis dëlto joje slypi pozityvi áþvalga, kad þmogaus 

evoliucijos eigoje didëjo gnostinës sistemos kontrolë 

emocinei sistemai. Þmonijos kûdikystëje, sako 

Daugirdas, jà valdë juslës ir ásivaizdavimo galia. Jos 

sukûrë kosmogonijas – tai buvæs, grynos vaizduotës 

vaisius. Nuosekliai aptariamos chaldëjø, finikieèiø, indø 

ir graikø kosmogonijos. Jose pasaulis interpretuojamas 

jusliniø vaizdiniø pavidalu. „Pirmieji filo- 

5 VUB, f. 3-625.

sofai ir teologai buvo poetai“, – visai moderniai nusakoma 

sinkretizmo esmë, aiðkinama laidojimo paproèiø 

iðtakos, animizmas, antropomorfizmo prieþastys, 

burtininkavimo ir astrologijos kilmë. Sakoma, kad 

„bundanèios þmoniø refleksijos galios filosofiniams 

vaizdiniams suteikë naujà formà“. Tai antrasis ikimokslinis 

þinijos etapas. Tø „refleksijos galiø“ nubudimas 

paaiðkinamas Apðvietos laikø ðabloniniu 

konstruktu: „apðvietos paþanga“. Esà didþiuodamasis 

savuoju màstymu þmogus ëmë ir gamtoje áþvelgti 

tvarkà bei ieðkoti joje vienos ir iðmintingos prieþasties. 

Ði prieþastis – pasaulio siela, o visi juslëmis 

paþástami kûnai – vieno ðios sielos judinamo didþiulio 

kûno nariai. Treèias etapas prasidëjo kuriantis 

vis abstraktesnëms sàvokoms, vis labiau skiriant kûnà 

nuo dvasios. Kaip anksèiau viskas bûdavo aiðkinama 

kûniðkomis analogijomis, taip dabar – dvasinëmis. 

Èia aptariamos emanacinës sistemos, minimas 

zaroastrizmas, vëliau kalbama apie graikø mitologijà, 

esà ji perimta ið keltø, finikieèiø, egiptieèiø 

bei persø. Daugirdas ikimokslinës filosofijos áþvalgas 

vadina vaizdiniais, pasakomis, nuomonëmis, bet nurodo, 

kad dalis jø liko tikslios („trafne“) moralës 

moksle. 

Perëjus prie mokslinës filosofijos stadijos, psichikos 

ir kultûros genezës paralelizmo teorija nebesinaudojama. 

Formaliai dëstymo bûdas doksografinis: 

aptariamas autoriaus gyvenimas, þinomi veikalai, ðaltiniai, 

paþiûrø turinys, jø vertinimas ir pasekëjai. Èia 

Daugirdas naudojasi trimis ne visuomet tiksliai vartojamais 

subordinuotais terminais: „sistema“, „mokykla“ 

ir „sekta“. „Sekta“ daþniausiai turi vertinanèiàjà, 

bûtent, neigiamà, konotacijà, „mokykla“ – teigiamà. 

Mokslinë filosofijos stadija apima 5 periodus: 

1) nuo Talio ir Pitagoro iki Anaksagoro mirties. Èia 

filosofija galutinai atsiskiria nuo religijos; 2) pakilimo 

etapas – pradedamas nuo Sokrato. Èia filosofija, 

sako Daugirdas, „paaiðkinta dialektika, arba mokymu 

apie màstymà, tampa tikru mokslu, nuðvieèianèiu 

visus kitus“; 3) Romos laikai, pirmieji krikðèioniø 

filosofai, eklektizmas, nuoslûgis, susijæs su magijos 

antplûdþiu; 4) pradedamas nuo arabø – apðvietos 

ir paþangos kilimo kalifatuose ir Karolio Didþiojo 

Europoje. Jis apima 8 amþius: tai scholastikos 

vyravimas; 5) dëstoma naujøjø amþiø filosofija. 

Paþymëtina, kad toks suskirstymas ne visai áprastas 

ir bûdingas populiariems to laiko filosofijos istorikams, 

ypaè vokieèiams (pvz., W. G. Tennemannui); 

nemotyvuotai antikos etapas laikomas trimis atskirais 

etapais. Taèiau reikia pripaþinti, kad, pvz., grieþtas 

ikisokratikø ir sokratikø iðskyrimas buvo modernus. 

Kiekvienas periodas, kaip minëta, skaidomas á 

keletà etapø, pristatomos mokyklos. Nuo chronologinio 

nuoseklumo nedaug tenutolstama, taèiau dëstymo 

intencijos veikiau enciklopedistinës: bent pa- 


straipa skiriama smulkiausiai sektai. Pateikiama aibës 

vardø, ypaè dëstant antikà, dabar dalis jø grieþtai 

neprivaloma net filosofijos specialybës studentams, 

pvz., Filolajas, Timajas ið Lokros, Okcelas Lukanijas, 

Plistanas, Menedemas, Eschyras ir t. t. Antikos 

filosofijos skirstymas á mokyklas formaliai nedaug skiriasi 

nuo ðiandieninio. Skiriamos jonijos, italikø mokyklos, 

aptariamas Herakleitas ir eleatai, nurodomos 

jø atðakos. Teisingai ir ðiuolaikiðkai ávardijami Platono 

ir Aristotelio pasekëjai, kitos ávairios mokyklos, 

iðdëstomi kinikai, pironieèiai, megaros mokykla ir kt. 

Kokie nors vidiniai sklaidos mechanizmai grieþtai nefiksuojami; 

vyrauja pavardþiø ir sektø agregatas. Apibûdinant 

atskirà personalijà, daþnai apsiribojama kuria 

nors viena jo sentencija ar aforizmu. Peripatetikai 

mechaniðkai laikomi viena Sokrato sektø, o tai 

nebûdinga Daugirdo amþininkams filosofijos istorikams. 

Ádomu tai, kad ypaè daug vietos skirta treèiajam 

antikos laikotarpiui. Èia negalima rasti jokios 

sektos ar mokyklos, pasiþyminèios kokia nors nauja 

sistema“. Aptariamas filosofijos nuoslûgis: esà gendantys 

paproèiai nuslopino þmogaus proto veiklumà; 

dël mokyklø pertekliaus atrodë, kad ðiame moksle 

jau nieko naujo negalima iðrasti. Uþuot kûrus naujas 

sektas, pradëta rinktis ið jø, kas atrodë geriausia, 

ir klijuoti maþdaug riðlias sistemas – tai eklektizmo 

ir sinkretizmo pradþia. Matyt, dëstytojà domino eklektizmo 

principai. Gal todël, pvz., Plotinas iðdëstytas 

dvigubai plaèiau nei Platonas. Vis dëlto antikinio 

eklektizmo formos Daugirdui nepriimtinos dël 

spekuliatyviø religijø ir kultø ájungimo arba, kaip jis 

sako, „saldþiø kontempliacijos sapnø“. Pvz., Jamblichui 

ir Proklui priskiriamas tik vienas „nuopelnas“ – 

jie esà dar toliau pavedëjo neoplatonizmà burtininkavimo 

keliu. Skiriamos 4 svarbiausios eklektizmo 

sektos: neoplatonikai, gnostikai, krikðèioniø baþnyèios 

tëvai (Ðv. Justinas kankinys, Irenëjus, Origenas, 

Tertulianas, Augustinas) ir þydø filosofija (dëstoma 

Talmudas, Kabala, pristatomi, autoriaus þodþiais, 

„tamsûs, sukti ir nedarnûs þydø mokymai“). Pagaliau 

Daugirdas kaip atsvarà vëlyvosios antikos, arba 

„visuotinio svaièiojimo, amþiui“ aptaria istorikà Plinijø, 

Galenà, analizavusá þmogaus kûnà ir neva atradusá 

nervø bei raumenø sistemà. Kalba apie Ptolemëjø, 

apie Lionginà, „pateikusá daug puikiø minèiø 

apie kalbos filosofijà“, apie kitus mokslo laimëjimus. 

Neretai autorius klysta, o tai, þinoma, paaiðkintina 

to meto tyrinëjimø lygiu (pvz., dabar mokslinës anatomijos 

pradininku laikomas Herofilas Chalkedonietis). 

Ðiaip ar taip, filosofijos sklaida siejama su kultûriniu-istoriniu 

fonu, pateikiamas nevienpusiðkas, subalansuotas 

antikos vaizdas. 

Kaip interpretuoti faktà, kad antikinei epochai 

buvo skirta daugiau nei pusë visø filosofijos istorijos 

paskaitø? Daug tai ar nedaug? Pvz., Hegelio filoso- 

47


fijos istorijos paskaitose graikø filosofija sudarë du 

treèdalius paskaitø teksto. Lietuvos konservatyviø 

nuostatø kontekste faktas, kad antikos dëstymui – 

jau tik apibrëþta dalis, viena tarp kitø – ko gero, 

yra novatoriðkas. Pavyzdþiui, 1816 m. „Dziennik Wileñski“ 

(t. III. p. 309) anoniminis autorius taip dësto 

„Mintis apie jaunuomenës auklëjimà“: „Geranoris 

tëvas norëtø matyti savo atþalà bestudijuojantá 

koká nors didá graikà ar romënà, nei sekantá savo 

raðtuose ar darbuose bedieviðkà ir siaubingà Chesterfieldo 

paklydimà; nei èiumpantá niekðingà sugedimà 

áþûlëliø, kurie sumenkino þmogaus prigimtá ir 

Voltaire, Russeau, Diderot bei kitø skandalingà pasileidimà 

pavadino filosofija“. 

Scholastika skirstoma á 3 epochas: pirmoji – iki 

XI a. pabaigos. Aptariama skirtinga jos raida Rytø 

ir Vakarø krikðèionybëje bei arabø pasaulyje (taigi 

arabø koncepcijos priskiriamos scholastikai). Arabai 

esà þingsniuoja su Aristoteliu, Rytø krikðèionys ðá tà 

paveldi ið Aleksandrijos sinkretizmo, Vakarø – raðo 

pastabas Boecijaus ir Kaziodoro veikalams. Antra 

epocha – nuo Roscelino; jai bûdingi nominalistø ir 

realistø ginèai. Treèia – nuo XIII a. vidurio – scholastikos 

þydëjimo laikotarpis, susigràþinamas Aristotelis 

visu jo ûgiu. Iðdëstomos tomistø ir skotistø kryptys. 

Po to nurodomos scholastikos pabaigos aplinkybës: 

Bizantijos þlugimas, spaudos iðradimas, paþintis 

su autentiðkais antikos tekstais, esà sirø ir arabø vertimai 

iki ðiol pateikdavæ tik iðkreiptà senosios filosofijos 

vaizdà (XX a. ði nuomonë buvo pakoreguota) 

ir t. t. Renesanso etapo Daugirdas neiðskiria. Apðvietos 

epochoje ir XIX a. pradþioje Renesansas buvo 

traktuojamas ne kaip atskiras periodas, o kaip 

tebesitæsianèios paþangos pradþia; ðis poþiûris, kaip 

þinoma, pakito tik XIX a. viduryje, ypaè po J. Burkhardto 

darbø. Vis dëlto Daugirdas nurodo svarbias 

ðios epochos charakteristikas. Minimas graikø literatûros 

pomëgio paplitimas, kalbama apie Bruno, Vala, 

Cardanà, Campanellà. Esà tokie vyrai kaip Montaine, 

Petrus Ramus performavo logikà ir metafizikà. 

Antroji scholastika apskritai neáþvelgiama, Reformacija 

net neminima. Apsiribojama visuotinio paþiûrø 

kismo konstatavimu: ið pradþiø þmogus veikia 

apgraibomis, lyg kà tik atsibudæs ið miego; vëliau 

pasirodo didinga Verulamieèio Bacono figûra, „sudavusi 

paskutiná smûgá scholastikai ir suteikusi naujiems 

mokslams stabilià kryptá ir paskirtá“. Taigi penktoji, 

paskutinë, filosofijos epocha pradedama nuo Bacono; 

jis esà „tiksliai atskleidë visas mokslà stabdanèias 

prieþastis ir nurodë scholastø neþinotà patá patikimiausià 

kelià, kaip gauti tikras þinias“. F. Baconas 

esàs „paèiø puikiausiø po jo sekusiø genijø tëvas“. 

Jo mokykla: Locke ir Reidas – anglai (juos 

iðveda tiesiogiai ið Bacono); Gasendi, Condillacas, 

Bonneti 32(b) – prancûzai; Thomasius, Tschirnhausenas 

– vokieèiai. Be ðios mokyklos, buvo kiti du 

48 

mokymai, nukrypæ á prieðingà pusæ: pirmiausia anglo 

Hobbes’o ir prancûzo Helvetius, „kurie iðdëstë 

visiðko materializmo sistemà“, antra, Berkeley „mokymas“, 

„netrukus modifkuotas Hume“; pastarasis tapo 

naujøjø skeptikø vadu, o Berkeley – naujøjø idealistø 

vadu. „Renatas“ Descartes’as, kaip já vadina 

Daugirdas, esà gali taip pat vadintis sektos galva. 

Jau pats metodinis abejojimas, dësto Daugirdas, jam 

galëjo uþtikrinti nemirtingà ðlovæ, be to, jis padarë 

paslaugø fizikos-matematikos mokslams, taikydamas 

algebrà prie geometrijos, davë raktà giliausiems aukðtosios 

matematikos tyrinëjimams. Descartes’o modifikatoriai 

– Malebranche ir Spinoza. Pastarasis atgrasus 

kaip bedievis, atgaivinæs eleatø kliedesius, bet 

girtinas uþ pastangas filosofijai suteikti matematiná 

pavidalà. Kaip Baconas Anglijoje, Prancûzijoje, taip 

Leibnizas Vokietijoje buvo scholastikos áveikëjas ir 

reformatorius. Pristatomas Leibnizo mokinys Wolffas 

– „didelio talento ir begalinio darbðtumo asmuo“. 

Wolffo pasekëjai: Bilsingeris, Baumgartenas, Mendelsonas, 

Reimarius, Eberhartas, Platneris. Sàlyginai 

geras antikos iðmanymas ir vis labiau ðlyjanti, ðiuolaikiniu 

þvilgsniu, orientacija naujøjø laikø filosofijos 

panoramoje bûdinga ir kitiems to meto autoriams, 

ypaè kai minimos svarbiosios personalijos (trûko laiko 

distancijos?). Po Wolffo mokiniø sekanèiai Kanto 

figûrai svarbumas pripaþástamas. Kantas esà palyginæs 

visas sistemas po scholastikos þlugimo, radæs jose 

daug esminiø trûkumø, o po to suvokæs naujos 

reformos poreiká, kurá sëkmingai realizavo. [35]. Esà 

„Grynojo proto kritikoje“ ir „Prolegomenuose“ ëmësi 

spræsti svarbiausius filosofijoje klausimus, o bûdas, 

kuriuo jis juos pateikë, pelnë jam didþià garbæ. Taèiau 

dël beveik visai naujos kalbos, tamsaus, painaus 

stiliaus ne visø buvo suprastas (omenyje greièiausiai 

turima pagarsëjusi profesoriaus Jano Sniadeckio 

ðiurkðti kantizmo kritika). Taèiau tie, kurie 

ádëjo daugiau triûso studijuodami Kantà, ið tiesø turëjo 

pripaþinti jo genijaus ðlovæ, bet vis dëlto ir ðie 

suvokë, kad svarbûs klausimai tebeliko neatsakyti (èia 

Daugirdas, be abejonës, turi omenyje save patá). Galutinës 

Kanto filosofijos pasekmës buvo liûdnos – 

jos atvërë kelià idealizmui, kurá ið jo principø netruko 

iðtraukti reformatoriai. Taèiau „Praktinio proto 

kritikoje“ ir „Paproèiø metafizikoje“ yra puikiø ir 

naudingø minèiø (nors ir didesnë jø dalis ið tiesø 

esà priklauso Platonui), tos mintys galinèios sudaryti 

pagarbos vertà moralës mokslà. 

Kantininkus Daugirdas padalijo á dvi grupes. Pirmieji 

kantizmui suteikë naujà pavidalà, sutrumpino, 

suteikë daugiau riðlumo, paaiðkino, surado pritaikymà 

kitiems mokslams: tai Schulzas, Kiesewetteris ir 

Jacobi. Antrøjø du pogrupiai: pirmasis nevisiðkai tiksliai 

perëmë Kanto filosofijà ir todël yra vadinamas 

pusiau kantininkø vardu: þymiausias atstovas – Abichtas, 

„buvæs ðio universiteto profesorius“. Antrasis po-

grupis uþsimojo pagilinti Kanto teorijos pagrindus: 

tai Reinholdas, Butterweckas, Fichte ir Schelingas. 

Du pastarieji – piktnaudþiautojai, iðtraukæ keistà 

mokslà, vadinamà visiðku idealizmu, arba egoizmu. 

Pasak jo, vaizdiniai, mintys, pasaulis yra vienas ir 

tas pats; þmogaus protas savavaliðku veikimu sukuria 

savo „að“, o po to visà pasaulá. Hegelio pavardë 

neminima. 

Tokia Daugirdo filosofijos istorijos kurso apimtis. 

DAUGIRDO FILOSOFIJOS ISTORIJOS 

KONCEPCIJOS METODOLOGIJA IR 

VERTINIMO TEORIJA 

Turint omenyje visà Lenkijos ir Lietuvos filosofijos 

kontekstà, XIX a. pradþioje galima iðskirti dvi filosofijos 

istorijos rekonstravimo strategijas. Pirmajai atstovavo 

J. K. Szaniawskis, lenkø kantininkas. Szaniawskis 

tvirtino, kad, siekiant nustatyti nagrinëjamos 

sistemos vertæ, reikia iðtirti, „kokià jai átakà 

darë politiniai ávykiai, vietos ir laiko aplinkybës, tuometinio 

ðvietimo bûklë, individualus autoriaus charakteris 

bei jo padëtis“ [12: 245]. Antrojo modelio 

laikësi ðvieèiamosios filosofijos krypties atstovai J. Nowickis 

ir P. Prszeczytañskis. Jiems rûpëjo tik paèios 

problemos, „grynoji teorija“, jø pastangos skirtos atskleisti 

ankstesnës ir dabartinës filosofijos klaidoms, 

kaip anuomet mëgta sakyti, „prietarø ðaknims“. „Susimàstydamas 

apie senovës mokslininkø, ypaè filosofø 

klaidas, – raðë Przeczytañskis, – ieðkojau jø prieþasèiø, 

ir man pasirodë, kad tarp jø [tø klaidø. – 

D. V.] labiausiai paplitusi buvo samprotavimo netikslumas, 

todël iðkëliau bûtinybæ atsidëti samprotavimo 

menui, bûtent logikai“ [10: 62]. 

Pirmàjá, minëtà Szaniawskio modelá galima sàlyginai 

pavadinti „istorine rekonstrukcija“, istoristiniu, 

kontekstualizuojanèiu poþiûriu á praeities mokslo ir 

filosofijos fenomenus, antràjá – „logine“, arba „racionalia“, 

rekonstrukcija. Dël ðiø strategijø trûkumø 

ir suderinamumo tebediskutuojama. Taikant racionalià 

rekonstrukcijà (ji labiau preferuota vadinamøjø 

anglosaksø analitikø tyrinëtojø), á praeityje keltas problemas 

þiûrima kaip á nelaikiðkas, nereliatyvias, nekitoniðkas, 

t. y. reikalaujanèias ðiuolaikinio sprendimo; 

praeities filosofas yra tarsi lygiavertis aktualiausiø 

diskusijø partneris ar oponentas. Anielius Daugirdas 

yra bûtent ðios loginës – racionaliosios filosofijos 

istorijos rekonstrukcijos pradininkas Lietuvoje. 

Paþymëtina, kad filosofijos istorijos metodologija 

pradëta reflektuoti tik XIX a. pradþioje, kai, kaip 

manoma, apskritai atsirado istoriografijos savimonë. 

Tik XVIII–XIX a. sandûroje galima fiksuoti pirmuosius 

metateorinius ginèus apie filosofijos istorijos 

raðymà: minëtini pionieriai vokieèiai E. Reinholdas, 

G. Füllebornas, F. A. Carus, J. Ch. Grohmanas, 

W. G. Tennemannas [9: 914]. Ðiame kontekste reikð- 


minga, kad Daugirdo filosofijos istorijos paskaitose 

taip pat esama grynø metodologiniø digresijø. Tiesa, 

principai pateikiami kaip neva savaime iðplaukiantys 

ið dëstytos medþiagos. „Filosofø nuomoniø, màstymo 

bûdø ávairovës prieþastis, – sako Daugirdas, – 

yra ne tai, kad prigimtinës proto taisyklës kiekvienam 

þmogui skirtingos, bet tai, kad skirtingi asmenys 

turi skirtingà jø aiðkumà ir ne visada savo màstyme 

nuosekliai jas taiko paþindami objektyviuosius dësningumus“. 

Ðis teiginys implikuoja tokià iðvadà: filosofijos 

istoriko uþduotis kritinë – kritiðkai vertinti, 

kaip praeities autorius naudojasi prigimtinëmis proto 

taisyklëmis ir kada piktnaudþiauja perþengdamas 

leistinas ribas. Kaip þinoma, ikikantinëje, Apðvietos, 

epochoje ðioji kritinë paþinimo galimybiø ir ribø problema 

bûdavo visuotinai redukuojama á genetinæ problemà: 

kaip ir kokia tvarka atsiranda ir skleidþiasi 

paþinimo galios ir taisyklës. Ðiuo bûdu psichologija 

tampa paþinimo kritikos pagrindu. Daugirdo filosofijos 

istorijos koncepcijai bûdingas bûtent ðis psichologizavimas; 

èia jis niekuo neiðsiskiria ið savo kolegø 

amþininkø, net ir tariamøjø kantininkø; antai minëtasis 

Szaniawskis raðë, kad filosofijos istorikas privalo 

nustatyti, „kuri ið proto galiø pastebimai nusveria 

tos ar kitos epochos, to ar kito iðminèiaus filosofiniuose 

darbuose...“ [12: 245]. 

Genetiniai psichologiniai tyrimai Daugirdà nuolat 

verèia pripaþinti iðorinio juslinio ir refleksinio, 

introspekcinio patyrimo dualizmà. Proto spontaniðkumo 

ir jusliø receptyvumo opozicija virsta esminiu 

Daugirdo filosofijos istorijos koncepcijos metodologiniu 

– klasifikuojanèiu ir vertinanèiu principu. Visa 

filosofijos sklaida vertinama radikalios ir supaprastintos 

empirizmo ir apriorizmo (racionalizmo) perskyros 

poþiûriu. Jeigu praeities filosofo darbuose nusveria 

kalkuliacijos („szykowania“), remiamasi tik intelektinëmis 

spekuliatyvinëmis galiomis, patenkama 

á racionalistiniø prietarø (Daugirdas juos tapatina su 

„scholastiniais“) þabangus, jeigu absoliutinamas juslinis 

patyrimas, gresia materializmo klaida. Pats Daugirdas 

tiesiog dogmatiðkai laikosi nuosaikaus anglø 

empirizmo pozicijø. „Visuotinai svarbiø tiesø reikia 

ieðkoti ne remiantis paèiu samprotavimu, bet patyrimu“, 

– daþnai kartojamas ávairiausiuose jo raðtuose 

teiginys. Filosofijos istorija ið esmës suvedama á vieno 

gnoseologinio klausimo istorijà: kaip bûdavo 

sprendþiama juslinio patyrimo ir logiðkai kalkuliuojanèio 

intelekto suderinamumo problema. Pateikiame 

kelias iliustratyvias citatas. Visas Herakleito 

„mokslo turinys: jokios elgesio taisyklës neturi bûti 

iðtraukiamos ið samprotavimø, aplenkianèiø patyrimà, 

arba tokiø, kurie vadinami a priori, bet tik ið 

protu reguliuojamo patyrimo. Protas, arba sprendimas, 

yra tam tikros atminties rûðis, kaupianti ir tvarkanti 

áspûdþius, teikiamus jusliø, taigi pastarosios parûpina 

protui visà medþiagà“. Sokratas: „Jis visø pir- 

49


ma padarë ðià svarbiausià paslaugà filosofijai, kad 

nustatë paþintiniø prigimties nubrëþtø þmogaus proto 

galiø ribas ir parodë, kad didþioji dalis filosofø 

teiginiø buvo neiðsprendþiami kaip perþengiantys ðias 

ribas. Vëlesnieji pavadino Sokratà sveiko proto filosofu“. 

Platono nuopelnai tokie: „Ankstesni filosofai 

tyrinëjo daiktus, taèiau uþmirðo iðnagrinëti savo paèiø 

proto prigimtá, proto, kuris yra vienintelis bet 

kokio paþinimo árankis; taigi jie savo minties kûrinius 

priskirdavo iðoriniams daiktams, dël to patekdavo 

á begalines kontradikcijas. Teko iðtirti paties 

proto prigimtá ir jo galias, kad mûsø sprendinius ir 

vaizdinius bûtø galima tiksliai pritaikyti iðorës daiktams. 

Bûtent tai Platonas padarë savo tyrimø objektu. 

Jis pirmasis árodë, kad siela, kuri jauèia, ta pati, 

kuri màsto ir samprotauja, kad ji yra nemateriali, 

nepagaunama juslëmis ir kad ne kitaip galime paþinti 

jos galias, kaip vien tik iðskirdami ávairiausius 

jos veiksmus“. Analogiðkai ir Aristotelis laikomas tik 

màstymo meno kûrëju. Taigi viskas maunama ant 

naujøjø laikø mentalistinës filosofijos paradigmos kurpalio. 

Gerai iðryðkëja, kà Daugirdas laiko „sveiko 

proto“ filosofija: tai ne ðkotø „Common sense“ 

(T. Reido, D. Stewarto filosofijos) recepcijos vaisius, 

bet apskritai bet kurios epochos filosofija, kuri Daugirdui 

priimtinu bûdu sprendþia empirizmo ir racionalizmo 

prieðstatà. Daugiausia nuo common sense 

nukrypsta viduramþiai, juose neáþvelgiama nieko pozityvaus. 

Ant scholastikos griuvësiø atsiradæ màstytojai 

– vëlgi „vieni empirikai, arba empiristai, t. y. 

þiniø pradþià siejantys su juslëmis ir patyrimu; antrieji 

– racionalistai, jiems þiniø pradþia prote“. Bacono 

mokslo turinys: ne silogizmais arba samprotavimais 

a priori, t. y. ikipatyriminiais dalykais galima 

atverti gamtos tiesas, bet indukcija, ið kiek galima 

didesnio skaièiaus patyrimu gautø faktø iðvedant vis 

bendresnius dësnius. Descartes’à, Leibnizà, Wolffà, 

Kantà ir jo ðalininkus Daugirdas vadina „transcendentalistais“, 

esà jie tyrinëja ne þmogaus paþinimo 

materijà, bet formà. Kantas „þadëjo tiksliai apibrëþti 

þmogaus proto galias, teisingai nustatyti jø dësnius, 

nurodyti ribas, kuriø perþengti jos negali, ir tuo bûdu 

uþkirsti kelià nenaudingoms proto subtilybëms ir 

klaidoms; jis ketino baigti ilgà kovà tarp dogmatizmo 

ir skepticizmo, tarp jusliniø ir protiniø mokslø, 

tarp idealizmo ir materializmo, vienu þodþiu, nurodyti 

neklaidingà kryptá visiems þmogaus proto tyrinëjimams“. 

Taigi ir Kanto teorija, ir jos reikðmë aiðkinama 

Apðvietos filosofijos terminais, neáþvelgiamas 

jo transcendentinës dedukcijos skirtingumas nuo ðvietëjiðkos 

genetinio empirizmo psichologinës dedukcijos. 

Lenkijos mokslininkas G. Kotlarskis, raðæs apie 

filosofijos istoriografijos funkcijas XIX a. pradþioje 

Lenkijoje, yra konstatavæs, kad filosofijos istorija tuomet 

buvo traktuojama instrumentiðkai. Ji sudarë min- 

50 

èiø lobynà, kuriame galima buvo laisvai pasirinkti 

argumentø uþ skelbiamas tezes [5: 48]. Be abejonës, 

Daugirdas filosofijos istorijà taip pat traktuoja instrumentiðkai. 

Taèiau ji jam anaiptol ne duotas 

minèiø lobynas: galima teigti, kad filosofijos istorija 

konstruojama kaip pagrindiniø teziø, kurias gina 

Daugirdas savo paskaitose, iliustracija. Praeities filosofiniø 

sistemø sklaidà interpretuodamas kaip blaðkymàsi 

tarp kraðtutinumø (dogmatizmo ir skepticizmo, 

materializmo ir spiritualizmo, realizmo ir idealizmo 

ir pan.) ir nuolat ðias sistemas vertindamas 

besàlygiðkomis „klaidos“ ar „teisybës“ sàvokomis, jis 

stengiasi studentø auditorijai pagrásti amþinø ir nekintanèiø 

màstymo dësniø tyrimø bûtinybæ. Taigi 

Daugirdo filosofijos istorija yra tik ávadas á logikà, 

kurios paskirtis tirti þiniø prigimtá, dësnius, apimtá ir 

ribas. Kaip jau minëta, jis bando paaiðkinti filosofiniø 

sistemø kaitos prieþastis, pateikdamas kultûriná 

ir istoriná fonà. Taèiau Apðvietos màstysena buvo unifikuojanti. 

Daugirdo koncepcija lieka neistoristinë: 

filosofijos kaitos istorinës prieþastys ir fonas ið esmës 

atsitiktiniai dalykai. Paskaitø autorius lyg ir linkæs 

filosofijos nuosmuká, pasireiðkiantá kaip kurio 

nors epistemologinio kraðtutinumo (pvz., absoliutaus 

skepticizmo) dominavimà, sieti su „paproèiø sugedimu“. 

Taèiau èia jis nenuoseklus: pvz., scholastikà, 

kurià jis, kaip ir visi jo amþininkai ðvietëjai, vertina 

neigiamai, nepatogu sieti su moraliniu ar religiniu 

nuosmukiu. Klaidos daromos neteisingai naudojantis 

proto galiomis – toks nepajudinamas Daugirdo praeities 

filosofijos sistemø vertinimo principas. Nuo tø 

amþinø, visuomet vienodø klaidø apsaugoti gali tik 

nauja, teisinga logika, kurià sukurti buvo uþsimojæs 

ðis Lietuvos Apðvietos filosofijos mohikanas. 

FILOSOFINËS ERUDICIJOS ÐALTINIAI 

Kas sudarë realià filosofinës erudicijos (filosofijos 

istorijos iðmanymo) bazæ? Daugiau nei abejotina, kad 

XVIII a. Vilniaus universiteto, kolegijø bei vienuolynø 

bibliotekose pakako originalios medþiagos, leidusios 

nuosekliai rekonstruoti Vakarø filosofinës minties 

(ypaè naujøjø amþiø) istorijà. 1786 m. Georgas 

Forsteris viename laiðke ið Vilniaus raðë apie knygø 

stokà (gal kiek „persûdydamas“): „... èia greièiau sunyksi 

ir nutrokði, negu gausi paskaityti spausdintà 

eilutæ, iðskyrus afiðas mûsø patrum exjesuitarum, ad 

majorem Dei gloriam...“ [3: 271]. Visi autoriai, savo 

filosofinius traktatus pradëjæ nuo jos istorinës apþvalgos, 

naudojosi ðios srities kompendiumais, enciklopedijomis. 

Pvz., Narbutas, sprendþiant ið nuorodos, 

pasinaudojo J. F. Budeaus (greièiausiai jo veikalu 

„Analecta historiae philosophicae“. Hale, 1706, 

ed. 2, 1724). Neoriginalus perpasakojimas, kompiliavimas 

geriausiu atveju bûdavo papildomas viena kita 

detale: pvz., K. Rapèinskis, Vilniaus dominikonø

1821–1823 m. lektorius, tarp Descartes’o ir Leibnizo 

áterpë dinaminio atomizmo teorijos kûrëjà Boðkovièiø 

(Boscovitius), (Lietuvoje turëjusá pasekëjø), o istorinæ 

apþvalgà baigë valdovø – filosofijos mecenatø 

sàraðu. 

Iðlikæ katalogai rodo, kad universiteto biblioteka 

XIX a. pradþioje jau turëjo paèius naujausius ir solidþiausius, 

tuomet filosofijos istorijos srityje perversmà 

padariusius autorius, bûtent W. G. Tennemanno, 

J. G. Buhle’s ir J. M. Degérando veikalus. Nekyla 

jokiø abejoniø, kad Daugirdas rëmësi prancûzø 

eklektiku, Locke, Condillaco ir ðkotø „Common sense“ 

filosofijos ðalininko J. M. Degérando (1772–1842) 

filosofijos istorijos veikalu „Histoire comparée des 

systemes de philosophie relativement aux principes 

des connaissances humaines“; Paris, 1803 (Lyginamoji 

filosofiniø sistemø istorija, atsiþvelgiant á þmogiðkuosius 

paþinimo principus“). Daugirdas taiko visiðkai 

tapaèià strategijà, filosofijos istorijà regëdamas 

gnoseologiniø-psichologiniø problemø rakursu, sutampa 

netgi detalës (pvz., Kantui priskiriama Platono 

átaka), kai kurie sakiniai tiesiog nuraðyti nuo minëto 

prancûzø autoriaus. 

Lenkø tyrinëtojai W. Tatarkiewiczius, A. Woronieckis, 

W. Wàsikas) yra nustatæ, kad minëtas 

Degérando veikalas darë didelæ átakà visiems Lenkijos 

ir Lietuvos XIX a. pradþios màstytojams. 

DAUGIRDO KONCEPCIJOS VERTINIMAS 

Daugirdas Vakarø filosofijà regëjo pro Apðvietos 

mentalistinës paradigmos akinius kaip klaidø ar sàlyginai 

teisingø áþvalgø agregatà, struktûruojamà tik 

racionalizmo ir empirizmo prieðprieðos. Filosofijos istorijos, 

kaip proceso su vidiniais dësningumais, su 

unikaliais, savaimingais etapais, samprata ásitvirtino 

tik pohegelinëje epochoje; filosofo, kaip kokybiðkai 

naujø, nebuvusiø vertybiø kûrëjo, koncepcija, – tik 

po Burkhardto ir Nietzsche’s, tik XX a. skirtingø 

mentalitetø, paradigmø ir lûþiø suvokimas. Taèiau 

net ir turint omenyje Daugirdo laikus, reikia kritiðkai 

ir neigiamai vertinti svarbià metodologinæ nuostatà, 

iðsakomà eksplicitiðkai: „Kadangi màstymo dësniai, 

kuriuos nurodo þmogaus proto prigimtis, yra 

pastovûs ir nekintami bet kuriuo metu, kadangi jie 

vienodi visuose þmonëse, reikia daryti iðvadà, kad 

per kuo ilgesná laiko tarpà koks nors veikalas iðlaiko 

savo patrauklumà, kuo labiau bëgant metams jo 

atþvilgiu stiprëja pagarba, o drauge juo didesnis yra 

jo teiginius pripaþástanèiø pasekëjø skaièius, tuo didesná 

turime pagrindà apie toká veikalà manyti, kad 

jis visiðkai nenukrypsta arba tik nereikðminguose dalykuose 

nukrypsta nuo tiesos. O jeigu koks veikalas 

tik garbstomas dël savo naujumo, jeigu ið pat pradþiø 

tarp mokslininkø turi daugiau kritikø ir peikëjø 

nei ðalininkø, tai dera þinoti, kad èia daugiau pra- 


manø nei tiesos, daugiau þodþiø nei faktø“. Èia Daugirdo 

epistemologinis fundamentalizmas aiðkiai krypsta 

á autoritetizmà, tik iðoriðkai besiskiriantá nuo scholastinio 

dogmatizmo. Uþuot dësèius paþiûras, apsiribojama 

nurodymu, kad koks nors „iðminèius“ buvo 

„áþymybë“, „plaèiai pagarsëjo“, yra „garbës vertas“, 

„pelnë didþià ðlovæ“ ar pan. Taigi esama seklokos 

saloninio lygio erudicijos simptomø, ðiaip jau nebûdingø 

aptariamajam autoriui. Ðiaip ar taip, filosofijos 

istorijos paskaitos tebuvo ávadas á gilesnes studijas. 

Palyginus ðá ávadà su analogiðku Kazimiero Narbuto 

(taip pat pijorø vienuolijos kunigo) ávadu á jo 

„Logikà“ (t. y. su aukðèiau minëta jo „Filosofijos 

istorijos apybraiþa“, kuri, kaip manoma, buvo pirmasis 

lenkiðkai raðytas ðios srities darbas [7: 53]), akivaizdu, 

kad Daugirdo variantas nepalyginti pranaðesnis 

iðsamumu (apimtimi) ir tikslumu. Jau minëta, 

kad Narbutas skyrë tik tris filosofijos sklaidos tarpsnius, 

o Daugirdas aptarë 3 ikimokslinës ir net 5 mokslinës 

filosofijos stadijos etapus. Paþymëtina, kad dar 

visai neseniai (XVIII a. pabaigoje) Vilniuje dëstæ 

istorikai net ir visuotinæ istorijà skirstë periodais labai 

schematiðkai, remdamiesi neapibrëþtais kriterijais 

(pvz., T. Husaþevskis ir J. Puèinskis skyrë du periodus: 

senovës – nuo pasaulio sukûrimo iki Romos 

imperijos þlugimo, o naujøjø amþiø istorijà – nuo 

Romos imperijos þlugimo iki jø laikø [13: 121–122]). 

Be to, Narbutas darë ne tik savo epochai bûdingas 

klaidas (kuriø, kaip minëta, neiðvengë ir Daugirdas, 

pvz., prie naujøjø amþiø filosofø priskyrë gamtos 

mokslø atstovus, fizikus), bet pridëjo dar ir savo, 

pvz., kad Sokratas raðë veikalus. Narbuto filosofijos 

istorijos apybraiþa vertinama kaip labai pavirðutiniðka 

[7]. Pvz., jis neuþsiminë ne tik apie Anaksimandrà, 

Anaksimenà, Parmenidà ar Anaksagorà, bet praleido 

net Herakleità ir Demokrità, visiðkai nepaminëjo 

romënø filosofø, patristikos atstovø. 

Geriausiai Daugirdo, kaip filosofijos istorijos þinovo, 

vertë iðryðkëja já palyginus su kiek vëlesniais 

autoriais, kurie ðià temà lietë po universiteto uþdarymo, 

publikavosi Vilniaus þurnaluose. Akivaizdu, 

kad aptariamas filosofijos praeities þinojimas nëjo 

paþangos keliu, teorizavimo lygis smuko. Në kiek 

nepatobulëjo Kanto aiðkinimas. Eklektizmo tradicija 

ágijo beveik komiðkas formas: èia paminëtinas Florijanas 

Bochwicas, reziumavæs, kad visos filosofinës sistemos 

ribotos, visos geros, tik, deja, negali sutarti 

dël tiesos; todël reikia ásiþiûrëti á „dieviðkàjà sistemà“; 

Bochwico filosofijos istorijos esë pasibaigia malda 

[1: 147]. 

Net ir laikant Daugirdà kompiliatoriumi, dera pripaþinti 

nemenkà jo talentà, valiojusá tûkstantá 

Degérando puslapiø transformuoti á kompaktiðkas, 

taèiau enciklopediðkai iðsamias paskaitas studentams. 

O po sukilimo suiruèiø, universiteto panaikinimo, at- 

51


rodo, apskritai buvo liautasi remtis sunkiasvoriais vokieèiø 

ar prancûzø tomais, filosofuojantys publicistai 

pamëgo perpasakoti populiariø uþsienio þurnalø ar 

broðiûrø straipsnius. 

IÐVADOS 

1. Dëmesio filosofijos istorijai Lietuvoje prieþastys – 

nuo XVIII a. vidurio paplitusios eklektinës filosofijos 

postuluotas laisvojo pasirinkimo principas. Filosofijos 

istorija, traktuojama kaip ðio rinkimosi objektas, 

buvo ávadinë filosofijos kurso dalis. 

2. Vilniaus universitete Anieliaus Daugirdo skaitytø 

filosofijos istorijos paskaitø turinys iðsiskiria iðsamumu 

ið kitø XVIII a. antrojoje – XIX a. pirmojoje 

pusëje Lietuvoje atliktø filosofijos istorijos rekonstrukcijø. 

Daugirdo dëstyta filosofijos istorijos, apimanèios 

visà Vakarø minties sklaidà iki Schelingo, 

koncepcija yra grásta Apðvietos teorinëmis priemonëmis, 

empirizmo klasifikaciniais ir vertinamaisiais 

principais, Apðvietai bûdingu gnoseologinës-psichologinës 

problematikos iðskyrimu ir sureikðminimu. 

3. Ði koncepcija neistoristinë, filosofijos problemos 

ir jø kaita interpretuojama nekintamø màstymo 

dësniø, „sveiko proto“ poþiûriu. Kaip tokia, ji gina 

Daugirdo atstovautà epistemologiná realizmà nuo 

skepticistiniø, transcendentalistiniø ir idealistiniø filosofijos 

krypèiø, yra iðeities taðkas detalesniems epistemologiniams 

svarstymams. 

52 

Gauta 

2001 01 24 

Literatûra 

1. Bochwic F. Obraz myúli mojéj. Wilño: Glüksberg, 1841. 

2. Äîðîøåâè÷ Å. Ê. Àíåë Äîâäèðä – ìûñëèòåëü ýïîõè 

ïðîñâåùåíèÿ. Ìèíñê: Íàóêà è òåõíèêà, 1967. 

3. Forsteris G. Georgo Forsterio laiðkai ið Vilniaus. Vilnius: 

Mokslas, 1988. 

4. Koùùàtaj H. Korespondencja. Kraków, 1844. T. 1. 

5. Kotlarski G. Cele i zadania historii filozofii w poglàdach 

myúlicieli polskich z pozcàtku XIX wieku. Z dziejow 

refleksij nad historià filozofii. Poznañ: Uniw: im. 

Mickiewicza, 1982. 

6. Narbutas K. Raðtai. Vilnius: Mintis, 1989. 

7. Narbut O. O pierwzsym poskim podræczniku logiki. 

Ùódê: Wyd. Ùódêkiego Tow. Naukowego, 1958. 

8. Pleèkaitis R. Feodalizmo laikotarpio filosofija Lietuvoje. 

Vilnius: Mintis, 1975. 

9. Philosophiegeschichte. Historisches Wörterbuch der Philosophie. 

Berlin: Swabe, 1989. Bd. 7. 

10. Przeczytañski P. Uwagi wzglædem historii filozofii. Jakiej 

filozofii polacy potrzebujà. Warzawa: PWN, 1970, 

s. 100–107. 

11. Risse W. Die Logik der Neutzeit. 2 Band. 1640–1780. 

Stuttgart–Bad Cannstatt: Friedrich Fromman, 1970. 

12. Szaniawski J. K. Rady przyjacielskie mùodemu czcicielowi 

nauki i filozofii. Warszawa, 1805. 

13. Ðidlauskas A. Istorija Vilniaus universitete XVI a. pabaigoje 

– XIX a. pradþioje. Vilnius: Mokslas, 1989. 

14. Tennemann W. G. Grundriss der Geschichte der Philosophie 

für den akademischen Unterricht. Leipzig: J. A. 

Barth, 1829. 


THE HISTORY OF PHILOSOPHY IN THE 

ENLIGHTENMENT PHILOSOPHY OF LITHUANIA 

Summary 

One of the subjects of this article is the formation of the 

science of history of philosophy in Lithuania. The sources 

of this science are linked with the eclecticism of the 

Enlightenment philosophy. This eclecticism, while rejecting 

the authoritarism of scholastics, postulated the principles 

of common sense and free theoretical choice. History of 

philosophy, interpreted as the object of the above-mentioned 

choice, became part of introductory course of philosophy 

at the schools of the country. 

This article represents a conception of history of philosophy 

raised by Anielius Daugirdas (Anioù Dowgird, 

1776–1835), professor of Vilnius University. Principles of 

his conception were defined by epistemological problems 

(the scheme of controversy between rationalism and empirism) 

which is characteristic of philosophy of Enlightenment. 

This conception is ahistoristic, the problems of philosophy 

and their development are interpreted from the 

standpoint of perpetual rules of thinking and common sense. 

Thereby it defends empirism and epistemological realism 

represented by Daugirdas, against the sceptical, transcendental 

and idealistic trends of philosophy and represents 

the base for the further epistemological studies. 

Daugirdas’ conception of history of philosophy was influenced 

by the views of J. M. Degérando.

Filosofijos istorija Lietuvos Apšvietos filosofijoje, Anieliaus Daugirdo ...

Create successful ePaper yourself

Delete template?

Save as template?