Modernizmas ir XX a. Lietuvos choreografija
Modernizmas ir XX a. Lietuvos choreografija
Modernizmas ir XX a. Lietuvos choreografija
Create successful ePaper yourself
Turn your PDF publications into a flip-book with our unique Google optimized e-Paper software.
MENOTYRA. 2004. T. 37. Nr. 4. P. 52–58<br />
52 © <strong>Lietuvos</strong> mokslø akademija, 2004<br />
© <strong>Lietuvos</strong> mokslø akademijos leidykla, 2004<br />
Helmutas Ðabasevièius<br />
<strong>Modernizmas</strong> <strong>ir</strong> <strong>XX</strong> a. <strong>Lietuvos</strong> <strong>choreografija</strong><br />
Helmutas Ðabasevièius<br />
Kultûros, filosofijos <strong>ir</strong> meno<br />
institutas, Saltoniðkiø g. 58,<br />
LT-08015 Vilnius<br />
Kultûros istorijoje modernizmas paprastai siejamas su<br />
naujos meniniø kûrybos principø sistemos ásitv<strong>ir</strong>tinimu,<br />
siekiant sàmoningai oponuoti áprastomis, tradicinëmis<br />
estetinëmis vertybëmis, susiklosèiusiomis kultûrinëje<br />
sistemoje per ilgà laikà. Nors tradiciniø <strong>ir</strong> novatoriðkø<br />
vertybiø prieðprieðas galima apèiuopti daugelyje<br />
kultûros istorijos epochø, ryðkiausios jos <strong>XX</strong> a. I<br />
pusëje, kai buvo suformuota <strong>ir</strong> modernizmo sàvoka, <strong>ir</strong><br />
su modernizmu, kaip sàmoninga stilistine sistema, siejamø<br />
kûrybiniø modeliø áva<strong>ir</strong>ovë.<br />
Choreografijos istorijoje, kurià XIX a. II pusëje formavo<br />
akademinio, dabar klasikiniu vadinamo, baleto<br />
estetiniø principø ásitv<strong>ir</strong>tinimas, naujos plastinës kalbos<br />
intonacijos pas<strong>ir</strong>odë <strong>XX</strong> a. pradþioje <strong>ir</strong> buvo susijusios<br />
su Rusijos baleto kultûros transformacijomis. Ilgameèio<br />
baleto diktatoriaus choreografo Mariaus Petipa<br />
(1822–1910) kûrybos principai, sàlygojami grieþtø<br />
meninës judesio raiðkos kanonø, palaipsniui pradëjo<br />
stabarëti <strong>ir</strong> sulaukë klasikinio baleto terpëje iðaugusiø<br />
menininkø pasiprieðinimo. Ið pradþiø Michailas Fokinas<br />
(1880–1942), vëliau Vaclavas Niþinskis (1888–1950),<br />
Bronislava Niþinska (1891–1972) <strong>ir</strong> kiti buvæ ðokëjai<br />
siekë atsisakyti baleto dramaturgijos, muzikos <strong>ir</strong> choreografijos<br />
konvencijø, ieðkojo naujos ðokio kalbos bei<br />
naujø meninës iðraiðkos priemoniø.<br />
<strong>Lietuvos</strong> kultûros istorijoje baletas vëliausiai susiformavo<br />
kaip savarankiðkas teatrinës kûrybos þanras:<br />
kuklios profesionalaus ðokio ugdymo iniciatyvos, nuo<br />
1920 m. susijusios su Olgos Dubeneckienës veikla, tapo<br />
sistemingesnës, kai 1924 m. á Kaunà atvyko baleto<br />
artistas <strong>ir</strong> choreografas Pavelas Petrovas, kuris ákûrë<br />
baleto studijà, rengë baleto koncertus, o 1925 m. gruodþio<br />
4 d. kartu su savo mokiniais Valstybës teatre pristatë<br />
p<strong>ir</strong>màjá profesionalø baletà – Leo Delibes'o „Kopelijà“.<br />
Negausios choreografinës kûrybos kontekste, kurá<br />
þenklina p<strong>ir</strong>muosius savarankiðkus baleto þingsnius lydëjæ<br />
neiðvengiami sunkumai (menkai pas<strong>ir</strong>uoðusi mëgëjiðka<br />
trupë, nesusiformavæs baleto estetikos <strong>ir</strong> publikos<br />
ryðys), sunku kalbëti apie sàmoningà modernizmo<br />
principø pasitelkimà sprendþiant menines P. Petrovo<br />
pastatymø problemas. Vis dëlto net <strong>ir</strong> tarp tø negausiø<br />
Straipsnyje apþvelgiamas modernaus ðokio elementø poveikis <strong>XX</strong> a. <strong>Lietuvos</strong><br />
<strong>choreografija</strong>i, ávertinami ryðkiausi ðiuo aspektu atsk<strong>ir</strong>ø <strong>Lietuvos</strong><br />
choreografø darbai, atskleidþiama modernumo bei ðiuolaikiðkumo sàvokø<br />
kaita <strong>ir</strong> transformacijos, iðryðkëjusios <strong>XX</strong> a. II pusëje.<br />
Raktaþodþiai: baletas, <strong>choreografija</strong>, modernizmas, šiuolaikinis šokis, modernus<br />
šokis<br />
choreografinës kûrybos pavyzdþiø galima apèiuopti<br />
bruoþø, giminingø <strong>XX</strong> a. p<strong>ir</strong>majame deðimtmetyje iðryðkëjusiai<br />
„seno“ <strong>ir</strong> „naujo“ konfrontacijai. P. Petrovo<br />
repertuaras – klasikinis, akademinis: L. Delibes’o „Kopelija“,<br />
„Silvija“, P. Èaikovskio „Spragtukas“. Taèiau<br />
ëmæsis sudëtingo klasikinio Piotro Èaikovskio baleto<br />
„Gulbiø eþeras“, P. Petrovas á pagalbà pasitelkë scenografà<br />
<strong>ir</strong> kostiumø dailininkà Rostislavà Dobuþinská<br />
– garsaus dailininko <strong>ir</strong> scenografo Mstislavo Dobuþinskio<br />
sûnø, kurio pasiûlyta spektaklio vaizdinë forma ðiandien<br />
skatina ieðkoti sàsajø su <strong>XX</strong> a. pradþios dailës<br />
modernëjimo procesais, visø p<strong>ir</strong>ma pas<strong>ir</strong>eiðkianèiais sàmoningu<br />
iliustratyvumo atsisakymu, realistiniø, natûralistiniø<br />
sceninës erdvës kûrimo principø lauþymu, akivaizdþiu<br />
siekiu stilizuoti vaizdinius motyvus suteikiant<br />
<strong>ir</strong> scenovaizdþiams, <strong>ir</strong> kostiumams ryðkaus, plastiðkai<br />
paveikaus dekoratyvumo. Nors to meto baleto scenografijos<br />
kontekstas buvo gana menkas, vis dëlto <strong>ir</strong> baleto<br />
publika ðá R. Dobuþinskio darbà suvokë <strong>ir</strong> ávertino kaip<br />
modernø. Kritiniuose pasisakymuose apie ðá P. Petrovo<br />
spektaklá galima pajusti tokiø <strong>ir</strong>oniðkø <strong>ir</strong> skeptiðkø intonacijø,<br />
kuriø apstu XIX a. pabaigos – <strong>XX</strong> a. pradþios<br />
tradicionalistø pateiktuose naujoviðkos dailës vertinimuose:<br />
„Eþero árëminimas buvo absoliuèiai nesuderintas<br />
su bendrais pastatymo realistiniais tonais, jo krantai<br />
savo neiðbaigtumu priminë miesto kanalizacijos liekanas,<br />
o kaþkas ryðkiai raudonas, panaðus á pigaus perkelio<br />
tv<strong>ir</strong>tus skutus, maskatavo I veiksmo dekoracijø<br />
viduryje“ 1 , – kritikavo dailininko darbà vienas ið teatralø,<br />
ið principo ðá spektaklá <strong>ir</strong> jo atlikëjus ávertinæs gana<br />
teigiamai. „Turint galvoje baleto turiná <strong>ir</strong> Èaikovskio<br />
muzikà, baleto dekoracijos yra principialiai nepriimtinos.<br />
Labai nuostabu, kaip p. Petrovas sutiko pusiau<br />
futuristiðkoj apystatoj statyti „Gulbiø eþerà“, – antrino<br />
baleto mëgëjas, kurio manymu, R. Dobuþinskio dekoracijø<br />
stilius netiko P. Èaikovskio muzikai. Kitokio stiliaus<br />
pastatyme, recenzento nuomone, jos bûtø atrodþiusios<br />
kur kas ádomiau: „Jeigu ðios dekoracijos bûtø<br />
pritaikintos prie pastatymo kokios nors fejerijos ar pasakos,<br />
tai tada negalima bûtø nesutikti, kad jaunojo p.<br />
R. Dobuþinskio sumanytos dekoracijos yra <strong>ir</strong> ádomios,<br />
<strong>ir</strong> teatralios. I <strong>ir</strong> II veiksmo kostiumai visiðkai harmo-
nizavo su bendru tonu, labai efektingi <strong>ir</strong> neprasti, kas<br />
daro garbæ jaunam dailininkui“ 2 .<br />
Mëginant apèiuopti ryðkesnius moderniosios <strong>XX</strong> a.<br />
I pusës choreografijos <strong>ir</strong> <strong>Lietuvos</strong> baleto istorijos ryðius,<br />
bûtina prisiminti <strong>ir</strong> nemaþai laiko Valstybës teatre<br />
d<strong>ir</strong>busius kitus rusø menininkus – baletmeisterá Nikolajø<br />
Zverevà bei ðokëjus Verà Nemèinovà <strong>ir</strong> Anatolijø<br />
Obuchovà. Jø dëka kad <strong>ir</strong> po keliolikos metø greta klasikinës<br />
choreografijos paveldo <strong>Lietuvos</strong> þiûrovams buvo<br />
pristatyti su choreografinës kultûros modernëjimo<br />
procesais susijæ veikalai, sukurti didþiulæ átakà <strong>XX</strong> a.<br />
pradþios kultûrai turëjusiø „Rusø sezonø“ Paryþiuje<br />
metu.<br />
1932 m. lapkrièio 11 d. Valstybës teatre buvo parodytas<br />
penkiø vienaveiksmiø baletø vakaras, kurio programà<br />
N. Zverevas sudarë ið Karlo Maria Weberio „Roþës<br />
sapno“, p<strong>ir</strong>mà kartà M. Fokino sukurto 1911 m.,<br />
Vaclavo Niþinskio 1912 m. pastatytos Claude’o Debussy<br />
„Fauno popietës“, sàlyginai neseniai, 1924 m., Bronislavos<br />
Niþinskos sukurto Modesto Musorgskio baleto<br />
„Naktis raganø kalne“. Ðiame vienaveiksmiø baletø<br />
vakare N. Zverevas taip pat parodë savo paties sukomponuotà<br />
Maurice’o Ravelio „Bolero“, o ypatingà vietà<br />
ðioje moderniosios choreografijos programoje uþëmë<br />
vieno garsiausiø <strong>XX</strong> a. choreografø Georges’o Balanchine’o<br />
ankstyvasis baletas „Aubade“ pagal Franciso<br />
Poulenco muzikà. „Aubade“ buvo pastatytas Paryþiuje<br />
V. Nemèinovos trupei; specialiai ðiai ðokëjai Francisas<br />
Poulencas orkestravo savo koncertà fortepijonui. Veros<br />
Nemèinovos Rusø Baletas (Les Ballets Ruses Vera<br />
Nemtchinova) 3 stengësi uþpildyti tà Paryþiaus meninio<br />
gyvenimo spragà, kuri liko ið<strong>ir</strong>us Sergejaus Diagilevo<br />
„Rusø sezonams“. „Aubade“, Kaune parodyta 1932 m.,<br />
buvo naujas – taigi moderniðkas ne tik forma, bet <strong>ir</strong><br />
sukûrimo laiku – spektaklis pasaulinio repertuaro kontekste:<br />
Paryþiuje jo premjera ávyko 1930 m. sausio 21 d.<br />
Prancûziðkas þodis „aubade“ (aube – apyauðris) reiðkia<br />
rytmeèio dainà, serenadà. Baleto siuþetas remiasi populiariu<br />
antikiniu mitu apie Dianà <strong>ir</strong> Akteonà, kuris<br />
naujai interpretuotas pagal to meto kultûrines nuostatas.<br />
Diana èia, pasak spektaklio vertintojø, panaði á sportininkæ,<br />
puikiu, standþiu kaip plienas <strong>ir</strong> atspariu kaip<br />
spyruoklë iðtren<strong>ir</strong>uotu kûnu. Iðdrásusá prisiartinti prie<br />
nimfø maudyklës Akteonà ápykusi deivë sportininkë<br />
paverèia elniu <strong>ir</strong> suþeidþia strële, bet tuoj pat pasigaili<br />
medþiotojo. Ðis gailestis, kaip raðo recenzentë V. Sotnikovaitë,<br />
iðreiðkiamas lyriðku „pas de deux, áþûliai, bet<br />
viliojanèiai sulauþanèiu baleto klasikos kanonus“ 4 . Kauniškis<br />
„Aubade“ variantas susilaukë nemaþo spaudos<br />
dëmesio, já recenzavo visi svarbiausi miesto dienraðèiai<br />
<strong>ir</strong> savaitraðèiai, keletà vertingø tekstø apie spektaklá<br />
pateikë rusiðki Rygos laikraðèiai. Ádomu, kad daugelis<br />
recenzentø spektaklá sutiko geranoriðkai; þinoma, baleto<br />
padëtis Lietuvoje tuo metu dar nebuvo tv<strong>ir</strong>ta, kartkartëmis<br />
kildavo tam tikrø diskusijø apie ðio meno reikalingumà<br />
Lietuvai apskritai, be to, vertinimo kriterijai<br />
netgi klasikiniam baletui buvo neryðkûs, todël <strong>ir</strong> santûresni<br />
atsiliepimai apie „Aubade“ susijæ ne tiek su ðio<br />
<strong>Modernizmas</strong> <strong>ir</strong> <strong>XX</strong> a. <strong>Lietuvos</strong> <strong>choreografija</strong> 53<br />
baleto menine forma, kiek su nesugebëjimu profesionaliai<br />
vertinti choreografiná kûriná. Atsiliepimai liudija<br />
paèiø autoriø pasiprieðinimà choreografijos menui<br />
(„Èia mes matëme ne visai suderintà mytiðkà mistikà <strong>ir</strong><br />
natûraliðkumà. Tai galima pasakyti <strong>ir</strong> apie plastiðkàjà<br />
vaizduosenà, <strong>ir</strong> apie grimà bei kostiumus“. 5 ) arba ið<br />
XIX a. paveldëtà nuostatà siuþetiðkumà manyti esant<br />
svarbiausiu bet kokios meninës kûrybos kriterijumi<br />
(„Choreografinis ðio veikalo interpretatorius p. Balanèinas<br />
pataikë muzikalinio autoriaus stiliø, bet já taip<br />
suschematino, kad ið programos neþinanèiam veikalo<br />
turinio sunku bûtø dasiprotëti, apie kà eina dalykas“. 6 ).<br />
Valstybës teatro repertuare „Aubade“ iðsiskyrë modernia<br />
muzikine, choreografine bei scenografine (dekoracijos<br />
<strong>ir</strong> kostiumai atlikti pagal Pablo Picasso mokiniu<br />
programëlëje pristatyto Angeles d’Ortiso eskizus) plastika,<br />
todël naujasis baletas vadintas <strong>ir</strong> pusiau moderniðku,<br />
<strong>ir</strong> moderniðku, <strong>ir</strong> ultra moderniðku. Jo judesiai<br />
<strong>ir</strong> pozos lyginti su antikiniø vazø <strong>ir</strong> skulptûrø siluetais,<br />
„supaprastintais iki primityvumo“ 7 , nurodyta, kad gestai<br />
– sàlygiðki <strong>ir</strong> schematiðki, linijos – tiesios, kampuotos,<br />
staigios. Taip antikiniai ðokiai derinti su tuometinës<br />
choreografijos judesiais, jø „sportiðkumu <strong>ir</strong> greitumu“<br />
8 . Dauguma „Aubade“ recenzentø, nepaisant beveik<br />
nuolatinio epiteto „moderniðkas“, baletà vis dëlto<br />
manë esant klasikiná. Visø p<strong>ir</strong>ma tai pastebima V. Nemèinovos<br />
ðokyje: „[...] ji tik modernizuoja grieþtà klasicizmà,<br />
á jo nusistovëjusias formas ákvëpdama naujà turiná<br />
[...] Atmeskime ðalin romantiðkà polëká, <strong>ir</strong> prieð<br />
mus iðkils dieviðkoji klasikiniø kerø galia“ 9 . Ðie balerinai<br />
sk<strong>ir</strong>ti apibûdinimai taikytini <strong>ir</strong> choreografui, <strong>ir</strong> tai<br />
svarbus ankstyvosios G. Balanchine’o kûrybos vertinimas,<br />
liudijantis baletmeisterá nuosekliai ëjus neoklasikinës<br />
choreografijos keliu.<br />
Svarbiausias N. Zverevo nuopelnas <strong>Lietuvos</strong> baleto<br />
istorijai – originalûs lietuviðka tematika spektakliai pagal<br />
lietuviðkà muzikà. 1933 m. geguþës 19 d. ávyko trijø<br />
N. Zverevo pastatytø lietuviðkø baletø (Vytauto Bacevièiaus<br />
„Ðokiø sûkury“, Juozo Gruodþio „Jûratë <strong>ir</strong> Kastytis“<br />
bei Balio Dvariono „P<strong>ir</strong>šlybos“) premjeros. Sk<strong>ir</strong>tingos<br />
muzikos, siuþeto, netgi þanro spektakliø derinimas<br />
– tipingas „Rusø sezonø“ repertuaro formavimo<br />
principas. Artimiausias klasikiniam, romantiniam baletui,<br />
tiek muzika, tiek dramaturgija, tiek <strong>choreografija</strong>,<br />
buvo spektaklis „Jûratë <strong>ir</strong> Kastytis“. Tuo tarpu kurdamas<br />
kitus du spektaklius choreografas rëmësi ðaltiniais,<br />
kurie bûdingi <strong>ir</strong> kitoms modernizmo principais<br />
remiantis atnaujinamoms <strong>XX</strong> a. pradþios meno ðakoms,<br />
visø p<strong>ir</strong>ma – dailei.<br />
Siuþeto neturëjæs spektaklis „Ðokiø sûkury“ rëmësi<br />
populiariosios miesto pramogø kultûros formomis: aistringas<br />
naktinis miesto gyvenimas, kabaretas – daþni<br />
<strong>XX</strong> a. pradþios dailininkø ekspresionistø kûrybos motyvai,<br />
kurie N. Zverevui leido panaudoti <strong>ir</strong> iki tol <strong>Lietuvos</strong><br />
baleto scenoje nematytus sprendimus: „Svaigulingas<br />
naktinio dansingo linksmumas. Scenoje kabaretas,<br />
kur patenka poetas svajotojas, su pasibiaurëjimu besistebás<br />
visu tuo, kas èia dedasi. Jis pergyvena kartø nu-
54<br />
sivylimà <strong>ir</strong> tampa, pagaliau, besilinksminanèiø dansingo<br />
lankytojø pajuokos objektu“, – taip ðá baletà þiûrovams<br />
apraðë kritikë V. Sotnikovaitë 10 . Spektaklio dekoracijas<br />
<strong>ir</strong> kostiumus kûræs dailininkas Telesforas Kulakauskas<br />
pasinaudojo lakoniðkomis, grakðèiomis, ornamentiðkomis,<br />
vëliau Art Deco pavadinimà ágavusiomis<br />
dailës formomis, bûdingomis rafinuotai miestieèiø buièiai.<br />
Sudëtinga V. Bacevièiaus muzika, kurioje naudojami<br />
stilizuoti to meto klubiniø (kaip sakoma recenzijoje,<br />
„moderniðkø“) ðokiø motyvai, varþë choreografijà,<br />
o ið ðokëjø reikalavo ypatingo muzikalumo <strong>ir</strong> ritmo<br />
pojûèio. Taèiau N. Zverevo sumanymas þiûrovams liko<br />
neaiðkus. Spektaklyje nebuvo nei tikrojo kabareto, nei<br />
jo parodijos – „tik baleto artistø pastangos kaþkà pamëgdþioti.<br />
Mûsø g<strong>ir</strong>ls kiek beiðgalëdamos stengësi kelti<br />
kojas á taktà. Boys stengësi suderinti savo judesius.<br />
Taèiau nei su muzika, nei tarpusavy derintis jiems nelabai<br />
sekësi. [...] Neþiûrint ðokiø áva<strong>ir</strong>umo <strong>ir</strong> gausumo,<br />
gyvo tempo <strong>ir</strong> spalvingumo, baletas reikiamo áspûdþio<br />
nepadarë“ 11 .<br />
„P<strong>ir</strong>šlybas“ – buitinio siuþeto groteskà – N. Zverevas<br />
sukûrë remdamasis kitu moderniosios dailës pamëgtu<br />
ðaltiniu – liaudies kûryba (ryðá su ja savo manifeste<br />
atv<strong>ir</strong>ai deklaravo <strong>ir</strong> dailininkø grupës „ARS“, ákurtos<br />
1932 m., nariai, tarp jø <strong>ir</strong> minëtø baletø dailininkai<br />
A. Galdikas <strong>ir</strong> T. Kulakauskas). Nesudëtingas spektaklio<br />
siuþetas, ðokiams tinkanti muzika, komiðkos detalës<br />
<strong>ir</strong> remiantis liaudies meno formomis kûrybiðkai stilizuotos<br />
dekoracijos bei kostiumai, kuriuos sukûrë dailininkas<br />
Stasys Uðinskas, patiko to meto þiûrovams. „P<strong>ir</strong>ðlybø“<br />
<strong>choreografija</strong> nebuvo sudëtinga, spektaklio veikëjø<br />
tipaþai <strong>ir</strong> jø judesiai buvo gerokai utr<strong>ir</strong>uoti: „Visi<br />
paproèiai, ðokiai, þestai smarkiai su teatralinti, dar daugiau<br />
– net subaletinti. Daug kas tyèiomis pabrëþta <strong>ir</strong><br />
perdëta, bet vis tik jauèiamas didelis natûralumas <strong>ir</strong><br />
paprastumas“ 12 . Pastebëtos choreografo pastangos ieðkoti<br />
autentiðkø lietuviðkø judesiø, dinamiðkø liaudies<br />
þaidimø elementø <strong>ir</strong> juos pritaikyti spektaklio <strong>choreografija</strong>i:<br />
„Èia reikia paþymëti vykusá tautiðkø ðokiø „pas“<br />
su þaidimø <strong>ir</strong> rateliø judesiais kombinavimà“ [...]. Taip,<br />
pavyzdþiui, šokis, kuris prasideda þiedo dalijimu, pinasi<br />
su visiems þinomais suktinio, klumpakojo <strong>ir</strong> „noriu<br />
miego“ „pas“, pereina á populiarø kaime kadryliø <strong>ir</strong><br />
baigiasi smagia pasiutpolke. Pilno etnografiðko ðokio<br />
èia, aiðku, nëra, bet mes matome uþtat meniðkà stilizacijà,<br />
graþø koreografiðkà pieðiná <strong>ir</strong> aiðkià kompozicijà“<br />
13 . Lietuviðkieji choreografijos elementai èia buvo<br />
savaip stilizuoti <strong>ir</strong> suderinti su N. Zverevo kûrybai bûdingais<br />
akrobatiniais ðokio judesiais, nes kalbama <strong>ir</strong><br />
apie N. Zverevo „naujai iðrastus rankø judesius“, ádomias<br />
„gimnastiðko pobûdþio grup<strong>ir</strong>uotes“ 14 .<br />
N. Zverevui iðvykus, Valstybës teatro baleto trupei<br />
vadovavusi Aleksandra Fiodorova atnaujino porà senoviðkø<br />
klasikiniø baletø, dël kuriø átraukimo á repertuarà<br />
kritika iðreiðkë tam tikrø abejoniø. „Po Èaikovskio<br />
<strong>ir</strong> Glazunovo vertingos muzikos <strong>ir</strong> moderniðkøjø<br />
Ravelio <strong>ir</strong> Debiussio baletø, su kuriais mes turëjome<br />
progos susipaþinti mûsø scenoje, nelabai priimtini se-<br />
Helmutas Ðabasevièius<br />
noviðki Minkuso <strong>ir</strong> Punio baletai, prie kuriø mes ðiemet<br />
kaþkodël gráþome“, – raðë V. Sotinkovaitë 15 . 1936 m.<br />
savarankiðkà kûrybos kelià pradëjæs choreografas B.<br />
Kelbauskas taip pat atsisakë moderniosios ðokio plastikos<br />
paieðkø <strong>ir</strong> daugiausia dëmesio skyrë tuomet Rusijoje<br />
iðpopuliarëjusiems baletams-dramoms (Boriso<br />
Asafjevo „Bachèisarajaus fontanas“, „Kaukazo belaisvis“,<br />
vëliau – R. Gliero „Raudonoji aguona“), kuriuose<br />
klasikiná ðoká buvo mëginama derinti su emocingomis,<br />
realistinëmis reþisûrinëmis priemonëmis.<br />
Alternatyvaus klasikiniam baletui moderniojo ðokio,<br />
koká <strong>XX</strong> a. I pusëje pasaulyje pradëjo kurti Rudolfas<br />
Labanas (1879–1958), Mary Wigman (1886–1973),<br />
Martha Graham (1895–1991), Lietuvoje nebuvo kam<br />
kurti. Tiesa, 1939 m. á Lietuvà, baigusi Juttos Klamt<br />
(1890–1970) iðraiðkos ðokio mokyklà, gráþo Danutë Nasvytytë,<br />
kuri tais paèiais metais ásteigë Ritminës gimnastikos<br />
<strong>ir</strong> iðraiðkos ðokio studijà. Studijos ðokëjos Antrojo<br />
pasaulinio karo metais surengë keletà koncertø Kaune<br />
<strong>ir</strong> Vilniuje; baigiantis karui, D. Nasvytytë iðvyko á<br />
Australijà.<br />
Nuo <strong>XX</strong> a. vidurio, Lietuvà inkorporavus á Tarybø<br />
Sàjungà, modernizmo plastiniai eksperimentai visose<br />
kûrybos srityse tapo nepageidaujami, o bet koks individualumo<br />
<strong>ir</strong> meninës kalbos savarankiðkumo siekis netrukdavo<br />
bûti apðaukiamas formalizmu – gal dël ðiø<br />
prieþasèiø <strong>Lietuvos</strong> choreografijoje net nebuvo mëginimø<br />
ieðkoti naujoviðkos plastinës formos. 6–7-ojo deðimtmeèio<br />
<strong>Lietuvos</strong> baleto istorijà kûræs Vytautas Grivickas,<br />
su pagyrimu baigæs Maskvos valstybiná teatro<br />
institutà (GITIS) <strong>ir</strong> gavæs reþisieriaus-baletmeisterio<br />
diplomà (jo mokytojas buvo þymus baleto meno meistras<br />
Rostislavas Zacharovas), savo baleto spektakliuose<br />
taikë A. Stanislavskio <strong>ir</strong> V. Nem<strong>ir</strong>ovièiaus-Danèenkos<br />
sistemà, mëgino balete spræsti sudëtingus reþisûrinius<br />
uþdavinius. Kai kuriuose jo spektakliuose „modernizmas“<br />
sutapatinamas su ðiuolaikiðkumu, suvokiant já ne<br />
kaip novatoriðkos meninës kalbos sieká, bet kaip to meto<br />
politinëmis <strong>ir</strong> socialinëmis aktualijomis bes<strong>ir</strong>emianèios<br />
spektaklio dramaturgijos plëtojimà. Toks buvo<br />
V. Grivicko diplominis darbas – Dmitrijaus Klebanovo<br />
baletas „Svetlana“, kurio veiksmas vyko komjaunuoliðkø<br />
statybø taigoje fone 16 , panaðiai galima<br />
vertinti <strong>ir</strong> tuomet itin populiarø Juliaus Juzeliûno<br />
baletà „Ant mariø kranto“, Lietuvoje statytà du kartus,<br />
taip pat átrauktà <strong>ir</strong> á kitø tuometinës Tarybø Sàjungos<br />
baleto trupiø repertuarà.<br />
Formos modernumo sàvoka, sàmoningas plastinio<br />
naujumo siekis V. Grivicko buvo deklaruojamas rengiantis<br />
Aramo Chaèaturjano baleto „Spartakas“ premjerai<br />
17 ; pristatydamas savo sumanymà, V. Grivickas sakë<br />
spektaklá statysiàs naujoviðkai, o jo þanrà ávardijo<br />
kaip „patetinæ tragedijà“. Supaþindindamas Meno tarybà<br />
su spektaklio idëja, choreografas iðryðkino naujoviðkai<br />
interpretuojamus scenovaizdþius: dekoracijos pagrindas<br />
– kolonada, uþdangø <strong>ir</strong> apðvietimo dëka kiekviename<br />
paveiksle ágauna vis kitoká vaizdà. Kuriant baleto<br />
choreografijà, V. Grivickui átakos turëjo rusø cho-
eografo Leonido Jakobsono „Spartako“ sprendimas,<br />
labai sëkmingai rodytas tuometiniame Leningrade; „leningradietiðkø“<br />
ðtrichø spektakliui suteikë <strong>ir</strong> choreografo<br />
asistentas Elegijus Bukaitis 18 . Ið daugelio V. Grivicko<br />
sukurtø originaliø ðokiø <strong>ir</strong> scenø iðsiskyrë Eginos<br />
<strong>ir</strong> Hormodijaus duetai, gladiatoriø kovos scenos, baleto<br />
finalas – choreografinë rauda, kurios metu Frigijos<br />
fakelo uþdegami sukilimo fakelai; kitos masinës scenos<br />
pavyko menkiau, iliustratyvi buvo p<strong>ir</strong>mojo veiksmo<br />
triumfo scena.<br />
1971 m. kaip choreografas debiutavo Elegijus Bukaitis<br />
– vasario 27 d. ávyko Antano Rekašiaus baleto<br />
„Aistros“ premjera. Spektakliui ruoðtasi beveik metus<br />
– 1970 m. kovo 21 d. ávyko bûsimojo baleto dekoracijø<br />
<strong>ir</strong> kostiumø aptarimas, kuriame Bronius Kelbauskas<br />
sakë: „Tai yra nepaprastas pastatymas. Labai jautrus –<br />
tikiuosi, kad pasiseks“. Spektaklyje E. Bukaitis abstrahuotai<br />
suprieðino gërá <strong>ir</strong> blogá 19 . Libretà spektakliui sukûrë<br />
pats kompozitorius A. Rekaðius, padedamas Henriko<br />
Kunavièiaus. Pagrindiniais spektaklio veikëjais –<br />
Giedre, Àþuolu <strong>ir</strong> Aistre – kûrëjai bandë apibrëþti filosofiná<br />
þmogaus gyvenimo trikampá: Àþuolas blaðkosi<br />
tarp Giedrës, þmogaus kûdikio, jos ðviesiø svajoniø,<br />
„mokslinio atradimo dþiaugsmo“, <strong>ir</strong> Aistrës – „blogio<br />
<strong>ir</strong> tamsos pasaulyje“ gimusio pasakiðko <strong>ir</strong> klastingo groþio.<br />
Paverþusi Àþuolà, Aistrë triumfuoja, o pajutusi,<br />
kad Giedrë turi vis daugiau ðalininkø, verèia Àþuolà<br />
nuþudyti Giedræ. Taèiau Àþuolas atsipeikëja <strong>ir</strong> „þûsta<br />
kovoje, nesulaukæs pergalës. Netekusi bendrø, silpsta<br />
Aistrë. Giedrës vedami þmonës nugali blogá“ 20 .<br />
Spektakliui dekoracijas turëjo sukurti jauna, teatre<br />
debiutuojanti dailininkë Marija Jukniûtë. Visi pripaþino,<br />
kad jos scenovaizdþiø <strong>ir</strong> kostiumø eskizai ádomûs,<br />
taèiau abejojo, ar pavyks juos ágyvendinti 9 m ploèio <strong>ir</strong><br />
9 m gylio tuometinio Operos <strong>ir</strong> baleto teatro scenoje.<br />
Spektaklio kûrëjai ketino panaudoti nemaþai ðviesos <strong>ir</strong><br />
techniniø efektø – tai dar viena prieþastis, kodël teatro<br />
techninis personalas á bûsimà baletà þiûrëjo kaip á „techniðkai<br />
sunkø <strong>ir</strong> kietà rieðutà“ 21 . Abejota, ar pavyks abstraktø<br />
siuþetà ðokio priemonëmis perteikti þiûrovui. Ðiø<br />
abejoniø rezultatas – pasikeitë spektaklio dailininkas,<br />
nes premjera ávyko su scenografo Juozo Jankaus dekoracijomis.<br />
Premjeros iðvakarëse, 1971 m. vasario 26 d. vykusiame<br />
generalinës „Aistrø“ repeticijos aptarime, choreografas<br />
sakë manæs, kad pavyks ágyvendinti tik apie treèdalá<br />
sumanymo, o pavyko net pusæ padaryti. Spektaklis<br />
buvo apvalytas nuo buitiniø vaidybos <strong>ir</strong> ðokio elementø;<br />
taip pat pastebëta, kad „tai p<strong>ir</strong>mas baletas, kada nereikia<br />
skaityti programos. […] Spektaklio ðokiai neáprasti,<br />
daug akrobatikos, meno gimnastikos“ 22 . Aptarime Vytautas<br />
Grivickas kalbëjo, kad „ðokiai pastatyti muzikaliai,<br />
pagal visus choreografijos dësnius. Bukaitis geras<br />
repetitorius, pedagogas <strong>ir</strong> baletmeisteris. Darbas atliktas<br />
netgi aukðtame lygyje“ 23 . B. Kelbauskas taip pat ávertino<br />
E. Bukaièio debiutà: „Ið karto buvo aiðku, kad Bukaièio<br />
darbas teisingas. Tai yra laimëjimas su p<strong>ir</strong>mu darbu.<br />
Labai choreografiðkai pastatytas, viskas sutampa su<br />
<strong>Modernizmas</strong> <strong>ir</strong> <strong>XX</strong> a. <strong>Lietuvos</strong> <strong>choreografija</strong> 55<br />
muzika. Baleto kolektyvas buvo sustingæs – ðiame spektaklyje<br />
jis iðjudintas“ 24 . Pasak baleto solisto Henriko Kunavièiaus,<br />
„tai baletas – simfonija, baletas ðoka muzikà“.<br />
Aptarime kalbëjusieji pabrëþë E. Bukaièio muzikalumà,<br />
organizuotumà, konstatavo, kad „palyginti ðá spektaklá<br />
su mûsø esanèiu repertuaru – tai didelis þingsnis p<strong>ir</strong>myn“.<br />
Baleto kritikës A. Ruzgaitës nuomone, E. Bukaitis<br />
sukûrë sàlygiðkus, meniðkus ðokius, asociacijas keliantá<br />
spektaklá. Aistrës plastikoje naudoti neoklasikinio<br />
ðokio, akrobatikos elementai. Choreografiðkai iðraiðkingiausi<br />
buvo III veiksmo Giedrës, Àþuolo <strong>ir</strong> Aistrës monologai:<br />
„panaudodamas choreografines temas, baletmeisteris<br />
sukuria kupinà vidinës átampos bei dramatizmo<br />
scenà“ 25 .<br />
Reikðmingas postûmis atnaujinti baleto repertuarà<br />
buvo 1974 m. baigtas statyti naujasis Operos <strong>ir</strong> baleto<br />
teatro pastatas, suprojektuotas architektës Nijolës Buèiûtës.<br />
Naujosios scenos iðmatavimai (portalo plotis –<br />
16 m, aukðtis – 9 m) reikalavo naujai perstatyti buvusius<br />
spektaklius, sukurti jiems naujas dekoracijas, o tø<br />
laikø moderni scenos technika (16 <strong>ir</strong> 11 m skersmens<br />
sukamieji grindø ratai, didelës uþkulisinës erdvës bei<br />
modernios sceninio apðvietimo galimybës) leido kurti<br />
kur kas átaigesnæ spektakliø vaizdinæ formà.<br />
Reikðmingas E. Bukaièio darbas – nauja Eduardo<br />
Balsio „Eglë þalèiø karalienës“ versija 26 . E. Bukaitis,<br />
scenografo R. Gibavièiaus padedamas, ið esmës<br />
pakeitë spektaklio vaizdà <strong>ir</strong> plastikà. Nei scenovaizdþiuose,<br />
nei choreografijoje nebeliko nieko etnografiðko<br />
ar iliustratyvaus, o kostiumai neteko<br />
áprastiniø baleto drabuþio formø: buvo ðokama vien<br />
su spalvingais triko. Choreografui pavyko pastatyti<br />
baletà be jokios buitinës traktuotës, atmetus pasakà-tragedijà<br />
iliustruojanèià reþisûrà: visa buvo<br />
iðreiðkiama ryðkiomis, skulptûriðkomis, ádomaus silueto<br />
choreografinëmis pozomis, muzikaliais duetais,<br />
kuriems atlikti taip pat reikëjo nepriekaiðtingo techninio<br />
ðokëjø pas<strong>ir</strong>engimo <strong>ir</strong> graþiø, baletiðkai idealiø<br />
kûno linijø. Taèiau spektaklis scenoje iðsilaikë<br />
tik kelis metus. Kaip sakë Henrikas Kunavièius, „scenoje<br />
visko buvo per daug, viskas svarbu <strong>ir</strong> reikðminga.<br />
Atlikëjai margais drabuþiais dingo margose dekoracijose,<br />
o vienspalviais – susiliejo“. Gana skeptiðkai<br />
spektaklá vertino <strong>ir</strong> atlikëjai, kai kurie spektaklá<br />
atv<strong>ir</strong>ai vadinæ nesëkme, kurios „prieþastis – nenusisekusiame<br />
choreografiniame sprendime, pastatymo<br />
reþisûros logikos trûkumuose“ 27 .<br />
Klasikinio baleto – L. Minkaus „Don Kichoto“ –<br />
pastatymu 1978 m. savo choreografo biografijà pradëjæs<br />
Vytautas Brazdylis po metø sukûrë didelio populiarumo<br />
sulaukusá spektaklá „Baltaragio malûnas“ 28 pagal<br />
8-ajame deðimtmetyje garsø Viaèeslavo Ganelino miuziklà,<br />
kurá Arûnas Þebriûnas 1974 m. iðpopuliarino savo<br />
filmu „Velnio nuotaka“. Galima teigti, kad tai buvo<br />
p<strong>ir</strong>masis ðiuolaikinis, to meto baleto repertuaro kontekste<br />
modernus baleto trupës spektaklis tiek dramaturginës<br />
idëjos, tiek choreografinës plastikos, tiek scenografijos<br />
poþiûriu. Prieð premjerà surengtas spektak-
56<br />
lio aptarimas atskleidë, kad tokio spektaklio seniai buvo<br />
laukta. „Baltaragio malûnas“ pas<strong>ir</strong>odë esàs emociðkai<br />
paveikus, jaudinantis spektaklis – tai baleto scenoje<br />
jau buvo prim<strong>ir</strong>ðta, nes daugiausia buvo statomi klasikinio<br />
repertuaro arba abstraktesnës dramaturgijos ðiuolaikinës<br />
muzikos spektakliai. Nors spektaklis <strong>ir</strong> vadintas<br />
eksperimentiniu 29 , turtingas <strong>ir</strong> sudëtingas choreografinis<br />
tekstas sugebëjo iðryðkinti Baltaragio, Pinèiuko,<br />
Jurgos vaidmenis, kuriais choreografas sudarë galimybæ<br />
atsiskleisti artistiniams, vaidybiniams, dramatiniams<br />
baleto ðokëjø sugebëjimams. Aptariant „Baltaragio malûnà“<br />
teigta, kad choreografas gerai suprato muzikà,<br />
naujoviðkai iðnaudojo didelës scenos teikiamas galimybes.<br />
Dailininko <strong>ir</strong> choreografo sumanymu p<strong>ir</strong>mà kartà<br />
þiûrovams buvo atverti uþkulisiai su visomis techninëmis<br />
konstrukcijomis, apðvietimo áranga – buvo sukurta<br />
reikiama spektaklio spektaklyje atmosfera. Choreografas<br />
tinkamai traktavo Kazio Borutos kûriniu paremto<br />
libreto galimybes (libretà choreografas paraðë kartu<br />
su Þilvinu Dautartu). „Baltaragio malûno“ pasakojimas<br />
nuosekliai, organiškai išplaukia iš saikingai imituojamos<br />
pas<strong>ir</strong>engimo spektakliui – „teatro teatre“ –<br />
atmosferos, kuri bûdinga jau nebe modernizmo, bet<br />
postmodernizmo teatrinei kultûrai. „Baltaragio malûnà“<br />
pradeda skambutis, pakelta gaisrinë teatro uþdanga<br />
atskleidþia besimankðtinanèius <strong>ir</strong> kasdieniðkai bendraujanèius<br />
ðokëjus. Reþisieriaus asistentas duoda þenklà<br />
pradëti spektaklá, ið palubiø nuleidþiami ant pakabø<br />
sukabinti kostiumai <strong>ir</strong> vaidinimas prasideda. Dviejø<br />
veiksmø spektaklyje sàlygiðkai <strong>ir</strong> apibendrintai buvo pasakojama<br />
Dievo-Pinèiuko <strong>ir</strong> þmogaus aistros, meilës,<br />
atsakomybës istorija. Spektaklio centre – Baltaragis,<br />
uþ Marcelæ Pinèiukui paþadëjæs bûsimà dukrà Jurgà.<br />
Ði linija papildyta Jurgos <strong>ir</strong> G<strong>ir</strong>dvainio nelaimingos meilës<br />
ðtrichu, kiek komiðku Urðulës prieraiðumu Baltaragiui,<br />
Raupio <strong>ir</strong> Pinèiuko sandëriu. Spektaklyje nesiekta<br />
tiesmuko nuoseklumo, visi epizodai organiðkai susipina,<br />
lengvø konstrukcijø minimalios dekoracijos leidþia<br />
greitai pakeisti paveikslo veiksmo vietà (dangus, Baltaragio<br />
malûnas, baþnyèia, gëliø pieva, karèema). Spektaklio<br />
dramaturgijoje reikðminga buvo deklaratyvumo<br />
atsisakanti pabaiga: iðprotëjus Jurgai, pasikorus Baltaragiui,<br />
visuotiniame sàmyðyje Dievas-Pinèiukas nebepanoro<br />
lipti á dangø nuleistomis kopëèiomis – pas<strong>ir</strong>inko<br />
þemæ „su savo skausmu <strong>ir</strong> meile Jurgai, þmonëms,<br />
meile, kuri visiems atneðë tik nelaimes <strong>ir</strong> kanèias“. Ðá<br />
finalà uþbaigë Urðulë, þvarbios pûgos garso fone su<br />
vieniša þvakele ieškanti þmogaus likimo – „gal taip buvo,<br />
o gal <strong>ir</strong> ne…“ Po tokios keliaprasmës, sàmoningai<br />
minorinës, „antibaletinës“ pabaigos choreografas spektaklá<br />
nusprendë uþbaigti muzikiniu poþiûriu kontrastingu,<br />
ryðkiu, dramaturgiðkai stilizuojanèiu „spektaklio<br />
spektaklyje“ pabaigà motyvu. Pas<strong>ir</strong>inkæs iðkilmingà,<br />
energingà Leo Delibes’o valsà ið „Kopelijos“, V. Brazdylis<br />
tarytum gráþo á spektaklio pradþià: pas<strong>ir</strong>odo visi<br />
spektaklio personaþai, jie ðoka klasikinio ðokio judesiais,<br />
visø p<strong>ir</strong>ma sukiniais, paremtà nesudëtingà, koncentriðko<br />
brëþinio kompozicijà, lenkiasi – <strong>ir</strong> egzistenci-<br />
Helmutas Ðabasevièius<br />
nës abejonës nutolsta. Toks poþiûris á baleto dramaturgijà<br />
buvo naujas ne tik to meto <strong>Lietuvos</strong> teatre, bet<br />
apskritai to laikotarpio Tarybø Sàjungos choreografijos<br />
mene. „Baltaragio malûno“ plastika pasiþymëjo organiðkais<br />
judesiø deriniais, santûriomis linijomis, buvo<br />
ðokama ant pusp<strong>ir</strong>ðèiø, tik Marcelës, Baltaragio svajonës,<br />
choreografinis pieðinys buvo iðryðkintas klasikinio<br />
ðokio priemonëmis, puantø technika. „Baltaragio malûnas“<br />
labai ilgai iðliko baleto teatro trupës afiðose,<br />
buvo publikos mëgiamas <strong>ir</strong> gausiai lankomas – suvaidintas<br />
per ðimtà kartø. Spektaklis sëkmingai buvo parodytas<br />
tuometinio Leningrado K<strong>ir</strong>ovo (dabar – Marijos)<br />
teatro antrojoje scenoje, „Baltaragio malûnà“<br />
V. Brazdylis pastatë Jerevano operos <strong>ir</strong> baleto teatre<br />
Armënijoje.<br />
Keli V. Brazdylio „Baltaragio malûne“ dalyvavæ<br />
ðokëjai, paskatinti naujais plastiniais principais paremtos<br />
choreografijos, ryþosi patys iðbandyti savo jëgas<br />
choreografijoje – visø p<strong>ir</strong>ma tai Jurijus Smoriginas,<br />
ankstyvojoje kûryboje (<strong>ir</strong> dabar) taikantis moderniojo<br />
ðokio principus – laisvà korpuso, rankø plastikà,<br />
emocingà judesiø sklaidà, paremtà jausmine muzikos<br />
analize bei kiekvieno artisto individualybe 30 . P<strong>ir</strong>mosios<br />
J. Smorigino kompozicijos buvo sukurtos <strong>XX</strong> a.<br />
9-ojo deðimtmeèio pradþioje <strong>ir</strong> lyginant su to meto<br />
choreografijoje vyravusia klasikinio baleto estetika atrodë<br />
visapusiðkai modernios – atsisakyta siuþetiðkumo,<br />
sudëtingos scenografijos bei kostiumø, aps<strong>ir</strong>ibota<br />
neilgais, abstrakèiais, bûsenas, nuotaikas <strong>ir</strong> filosofines<br />
mintis mëginanèiais atskleisti ðokio epizodais<br />
(„Kelias“, „Paukðtë vëjyje“, „Serenada“, „Requiem“).<br />
Vëliau choreografas kûrë <strong>ir</strong> didesnës apimties ðokio<br />
spektaklius, kuriuose moderniosios plastikos principus<br />
derino su klasikinio baleto elementais („Paskutinës<br />
pagoniø apeigos“ (1989), „Ketv<strong>ir</strong>tas veiksmas Margaritai“<br />
(1996) – abu <strong>Lietuvos</strong> nacionaliniame operos<br />
<strong>ir</strong> baleto teatre, „Artisto gyvenimas“ (1998), „Romeo<br />
<strong>ir</strong> Dþiuljeta“ (1999) – abu Klaipëdos muzikiniame teatre,<br />
„Ana Karenina“ (2000) – Estijos nacionalinëje<br />
operoje „Estonia“).<br />
Jauniausios profesionaliøjø choreografø kartos atstovë<br />
Anþelika Cholina moderniojo ðokio principus dràsiai<br />
integruoja á savo kûrybà, rinkdamasi tuos bûdus,<br />
kuriuos naudoja ðiuolaikinë teatro kultûra. Muzikiniai<br />
koliaþai, scenografija, apðvietimas, kostiumai papildo turtingas,<br />
áva<strong>ir</strong>ias, polistilistines jos kuriamø spektakliø faktûras:<br />
jei „Medëjoje“ (1996, Nacionalinis operos <strong>ir</strong> baleto<br />
teatras) šoko baleto artistai, tai nacionaliniame dramos<br />
teatre sukurtuose spektakliuose „Moterø dainos“<br />
(1997) <strong>ir</strong> „Carmen“ (1998) choreografë á spektaklius<br />
átraukë nemaþai dramos aktoriø; kai kurie jø atliko pagrindinius<br />
vaidmenis, suteikdami ðokio spektakliui kitokios<br />
artistinës kokybës. 2000 m. sukûrusi „Tango in Fa“,<br />
A. Cholina ásteigë savo ðokio teatrà „A|CH“, kuriame<br />
drauge su <strong>Lietuvos</strong> muzikos <strong>ir</strong> teatro akademijos ðokio<br />
specialybës studentais buvo pastatytos <strong>ir</strong> paskutinës ðio<br />
teatro premjeros. Ið visø minëtø choreografø A. Cholina<br />
vienintelë nëra staèiusi klasikiniø baletø <strong>ir</strong> savo kûry-
inæ biografijà formuoja vien ið plastiniu bei reþisûriniu<br />
poþiûriu originaliø spektakliø.<br />
1980 m. Kaune D. Nasvytytës mokinës K<strong>ir</strong>os Daujotaitës<br />
studijos „Sonata“ auklëtinë B<strong>ir</strong>utë Letukaitë<br />
ákûrë ðokio tetarà „Aura“, kuris 1995 m. buvo áregistruotas<br />
kaip Kauno miesto teatras <strong>ir</strong> tapo p<strong>ir</strong>muoju profesionaliu<br />
ðiuolaikinio ðokio teatru, savo veikloje nuolat<br />
pabrëþianèiu modernumo, kaip esminës vertybës,<br />
kategorijà – ne tik savo spektakliais, bet <strong>ir</strong> nuo 1989 m.<br />
kasmet Kaune rengiamu Modernaus šokio festivaliu.<br />
Iš šios šokio teatro „Aura“ kuriamos aplinkos kilo <strong>ir</strong><br />
daugiau moderniàjà ðokio kalbà naudojanèiø choreografø,<br />
tarp jø <strong>ir</strong> A<strong>ir</strong>a Naginevièiûtë.<br />
B. Letukaitës <strong>ir</strong> „Auros“ veiklà gerokai praplëtë <strong>ir</strong><br />
pagyvino Audronio Imbraso vadovaujamas Ðokio informacijos<br />
centras, ásteigtas 1995 m. Vilniuje. „Modernaus<br />
ðokio“ sàvokà jis sàmoningai pakeitë „ðiuolaikiniu<br />
ðokiu“ <strong>ir</strong> kasmet organizuoja keletà ðiuolaikinio<br />
ðokio renginiø (festivaliai „Naujasis Baltijos ðokis“,<br />
„Vilniaus šokio spaustuvë“), taip pat garsiø pasaulio<br />
trupiø vieðnages, be to, inicijuoja ðiuolaikinës<br />
lietuviðkos choreografijos kûriniø ats<strong>ir</strong>adimà. Ðokio<br />
informacijos centro veikloje pripaþástamos visos profesionalaus<br />
ðokio raiðkos formos bei stilistinë ðiandieninës<br />
choreografijos áva<strong>ir</strong>ovë, kurioje „modernumas“<br />
daþniausiai tapatinamas su istoriniu <strong>XX</strong> a. II pusës <strong>ir</strong><br />
pabaigos ðokio, alternatyvaus klasikiniam baletui, raidos<br />
etapu.<br />
Taigi <strong>XX</strong> a. <strong>Lietuvos</strong> choreografijoje modernizmas<br />
bei su juo susijusi plastinë estetika pas<strong>ir</strong>eiðkë kaip<br />
viena ið meninës màstysenos galimybiø, kuri niekada<br />
neágavo ryðkios alternatyvos bei kraðtutinio eksperimento<br />
pavidalø. Daþniausiai modernizmo link sukdavo<br />
atsk<strong>ir</strong>i sceninio ðokio kûrinio – spektaklio – elementai<br />
(<strong>choreografija</strong>, muzika, scenografija), o nuo<br />
<strong>XX</strong> a. 9-ojo deðimtmeèio moderniosios kûrybos principai<br />
iðt<strong>ir</strong>po postmoderniosios kultûros srovëje <strong>ir</strong> ðiandien<br />
vis daþniau derinami su kitomis ðokio (klasikinio,<br />
pramoginio, klubinio) ar judesio apskritai (akrobatika)<br />
formomis bei ðiuolaikiniø teatrinës kûrybos<br />
iðraiðkos priemoniø visuma.<br />
<strong>Modernizmas</strong> <strong>ir</strong> <strong>XX</strong> a. <strong>Lietuvos</strong> <strong>choreografija</strong> 57<br />
Gauta 2004 11 08<br />
Nuorodos<br />
1 K-is, Novaja pobeda baleta, Echo, 1927 05 08.<br />
2 Baleto mëgëjas, Gulbiø eþeras, Lietuva, 1927 05 13.<br />
3 V. Nemèinovos trupë veikë 1928–1930 m., o jos pas<strong>ir</strong>odymø<br />
vieta buvo <strong>ir</strong> ðiandien garsus Eliziejaus laukø<br />
teatras (Theatre des Champs-Elysees). Trupës repertuare<br />
– P. Èaikovskio „Gulbiø eþeras“, bes<strong>ir</strong>emiantis<br />
Peterburgo imperatoriðkojo baleto tradicijomis, p<strong>ir</strong>møjø<br />
rusø pas<strong>ir</strong>odymø Paryþiuje egzotikà siekiantis<br />
atgaivinti Milijaus Balak<strong>ir</strong>evo „Islamëjas“.<br />
4 V. Stn-të, Baleto premjera. Penki vienaveiksmiai baletai,<br />
<strong>Lietuvos</strong> aidas, 1932, Nr. 259.<br />
5 A. A., Naujas baleto spektaklis, iškarpa iš B. Kelbausko<br />
albumo, <strong>Lietuvos</strong> teatro, muzikos <strong>ir</strong> kino muziejus.<br />
6 Melomanas, Naujoji baleto premjera, iðkarpa ið O. Malëjinaitës<br />
albumo, <strong>Lietuvos</strong> teatro, muzikos <strong>ir</strong> kino muziejus.<br />
7 A. K., Novatorskaja baletnaja premjera v litovskom teatre,<br />
Segodnia veèerom, 1932 11 16.<br />
8 V. Stn-të, Baleto premjera. Penki vienaveiksmiai baletai,<br />
<strong>Lietuvos</strong> aidas, 1932, Nr. 259.<br />
9 Renesans, Zametki o balete, iðkarpa ið Olgos Malëjinaitës<br />
albumo, <strong>Lietuvos</strong> teatro, muzikos <strong>ir</strong> kino muziejus.<br />
10 V. Stn-të, Lietuviðkø baletø premjera, <strong>Lietuvos</strong> aidas,<br />
1933. No. 115.<br />
11 V. Stn-të, Baleto premjera, <strong>Lietuvos</strong> aidas, 1933 05 23.<br />
12 V. Stn-të, Lietuviðkø baletø premjera, <strong>Lietuvos</strong> aidas,<br />
1933 05 23.<br />
13 Ten pat.<br />
14 Ten pat.<br />
15 V. Stn-të, „Þ<strong>ir</strong>gelis kuprelis“, <strong>Lietuvos</strong> aidas, 1937 06<br />
07.<br />
16 L. Motiejûnaitë, Vytautas Grivickas, Krantai, 1995 spa-<br />
lis–gruodis, p. 48–51.<br />
17 Premjera 1964 05 16, dailininkas Antanas Pilipavièius.<br />
18 A. Ruzgaitë, Dega laisvës fakelas, Literatûra <strong>ir</strong> menas,<br />
1964 06 27.<br />
19 Meno tarybos posëdþio, ávykusio 1970 m. kovo 21 d.,<br />
protokolas, LLMA, f. 97, ap. 1, b. 245, l. 8.<br />
20 Aistros. Spektaklio programëlë, LTSR operos <strong>ir</strong> baleto<br />
teatras, 1971.<br />
21 Meno tarybos posëdþio, ávykusio 1970 m. kovo 21 d.,<br />
protokolas, LLMA, f. 97, ap. 1, b. 245, l. 10.<br />
22 Meno tarybos posëdþio, ávykusio 1971 m. vasario 26<br />
d., protokolas, LLMA, f. 97, ap. 1, b. 256, l. 4a.<br />
23 Ten pat, l. 5.<br />
24 Ten pat.<br />
25 A. Ruzgaitë, „Aistros“ baleto scenoje, Literatûra <strong>ir</strong> me-<br />
nas, 1971 03 27, p. 9.<br />
26 Premjera 1976 06 12, dailininkas Rimtautas Gibavièius.<br />
27 Pokalbis su Leokadija Aðkelovièiûte, ið L. Aðkelovièiûtës<br />
asmeninio archyvo, apie 1975 m.<br />
28 Premjera 1979 12 16, dailininkas Vytautas Kalinauskas.<br />
29 LTSR valstybinio akademinio operos <strong>ir</strong> baleto teatro<br />
Meno tarybos posëdþio, vykusio 1979 m. gruodþio<br />
13 d., protokolas, LLMA, f. 97, ap. 1, b. 340,<br />
l. 89.<br />
30 V. Brazdylio „Baltaragio malûne“ ðoko <strong>ir</strong> Egidijus Domeika,<br />
kurio vëlesnëje choreografinëje kûryboje iðryðkëjo<br />
modifikuoti klaskinio baleto elementai.<br />
Helmutas Šabasevièius<br />
MODERNISM AND LITHUANIAN CHOREOGRAPHY<br />
OF THE 20TH C.<br />
Summary<br />
The ridge between traditional and innovative, classic and<br />
modern values in Lithuanian theatrical culture in the 20th<br />
century is most obvious in ballet: the overall majority of<br />
plays in the reperto<strong>ir</strong>e are classical productions; therefore<br />
in the<strong>ir</strong> context and background it is easiest to grope after<br />
the search for more modern choreography plastics and theatrical<br />
ways of expression.<br />
Several plays, staged using a new-fashioned language of<br />
dance, prominently stood out from the background of con-
58<br />
servative choreographic heritage of the 1920s and 1930s,<br />
which was being shaped by the dramaturgic and choreographic<br />
transformations that took place in mid- and late 19th<br />
century. The scenic expression in these plays (the lexis of<br />
the dance as well as the stage design forms) tried to oppose<br />
the traditional aesthetics of ballet (as a form of theatre),<br />
but was not characterized by conflicting forms or ideas. Thus,<br />
they did not provoke discussions that in the history of European<br />
culture usually arise from something “new” contradicting<br />
the “old”.<br />
The concepts “modern” and “contemporary” and the<br />
practical creations associated with them became more complex<br />
in the 40s and 50s, when in choreography an attempt<br />
was made to root a culture “national in its form and soviet<br />
in its content” – a culture that gave b<strong>ir</strong>th to a variety of<br />
classical, soviet and national works of the plastic.<br />
Since the 50s, the ratio of the traditional to the contemporary<br />
plastic language in a creation varies from one cho-<br />
Helmutas Ðabasevièius<br />
reographer to another. Back then, when working on a creation,<br />
the majority of choreographers relied on the dramaturgical<br />
framework and lexis of classical ballet, trying to<br />
modernize certain elements of the ballet or use inversions<br />
of traditional and innovative forms typical of post-modernism;<br />
yet no one systematically attempted to cardinally change<br />
the aesthetics of the theatre of dance.<br />
From the plastics point of view, the thread of “modernism”<br />
is related to Danutë Nasvytytë’s “expressive” dance<br />
studio formed in the 30s. Its successor is only one professional<br />
collective of contemporary dance in Lithuania, the “Aura”.<br />
The highest saturation of a large number of ambitions<br />
opposing the classical dance culture and unrealized for many<br />
decades can be found in the activities of the Dance Information<br />
Centre, which was founded in 1993. The institution’s<br />
work promotes innovative forms of dance during annual<br />
modern dance festivals of Lithuania and the ent<strong>ir</strong>e<br />
Baltic region.