Atsisiųsti visą tomą kaip pdf - Lietuvių katalikų mokslo akademija

*11
ARKIVYSKUPO MEČISLOVO REINIO KANKINYSTö –
ATSITIKTINUMAS AR SĄMONINGAS APSISPRENDIMAS?
nors ir ištremtam, caro valdžia be Romos žinios netur÷jo teis÷s paskirti kitą
ne A.Krasinskio paskirtą valdytoją. M.Muravjovas, atsižvelgdamas į prelato
J.Bovkevičiaus nuolaidumą bei senyvą amžių, atkakliai steng÷si į vyskupijos
kapitulą įtaisyti valdžiai patikimų dvasininkų, kad v÷liau vienas iš jų gal÷tų
užimti valdytojo pareigas. Trys naujai į kapitulą priimti kunigai sudar÷
caro valdžiai sąlygas šeimininkauti vyskupijoje. 1866 m. mirus vyskupijos
valdytojui prel. J.Bovkevičiui, kapitula, pažeisdama kanonų reikalavimus,
pasaulietin÷s valdžios nurodymu „išrinko“ vyskupijos valdytoju vieną iš tų
trijų naujųjų – prel. P.Žilinskį. Caro valdžios parankinių įsitvirtinimas Vilniaus
vyskupijoje sutapo su carin÷s vyriausyb÷s prad÷ta rusų kalbos įvedimo
Katalikų Bažnyčios prid÷tin÷se pamaldose akcija. Prelatas A.Nemeikšis
išvert÷ į rusų kalbą katalikų apeigyną „Rituale Sacramentorum“ ir be Romos
aprobatos 1869 m. išleido rusišku pavadinimu „Trebnik“. Vilniaus kunigų
seminarijos rektorius kun. E.Tupalskis įved÷ seminarijoje rusų kalbą.
Vyskupijos valdytojas P.Žilinskis važin÷jo po parapijas ir sak÷ pamokslus
rusų kalba, bet nesulauk÷ ne tik liaudies, bet ir privilegijuotų sluoksnių pritarimo.
Tik nedaugelis kunigų pakluso vyskupijos valdytojo nurodymams
įvesti rusų kalbą į visas prid÷tines pamaldas, melstis ir sakyti pamokslus rusų
kalba. Netik÷tas įvykis sustabd÷ pradedančią įsib÷g÷ti prievartin÷s rusifikacijos
akciją. 1871 m. Vilniuje buvo nužudytas vienas iš Katalikų Bažnyčios
rusintojų – prelatas E.Tupalskis. Jo kūnas be galvos buvo rastas netoli Vilniaus
generalgubernatoriaus vasarnamio. Tai padar÷ didelį įspūdį, ypač kunigams,
psichiškai paveik÷ vyskupijos valdytoją P.Žilinskį. Jam prad÷jo vaidentis,
kad jį persekioja žmogžudžiai. Po šios tragedijos kunigai nustojo
vartoti bažnyčioje rusų kalbą. 1882 m. prelatas P.Žilinskis išvyko į užsienį
gydytis, Romoje atliko rekolekcijas, grįžęs į Vilnių atsistatydino iš valdytojo
pareigų ir po kelerių metų mir÷. Gyvenimo pabaigoje jis kartodavo, kad reikia
laikytis Bažnyčios kanonų. 1883 m. Roma Vilniaus vyskupu paskyr÷
K.Hrineveckį. Katalikų pamaldų rusinimas liov÷si, tačiau gyventojų stačiatikinimas
tęs÷si toliau. Ši akcija Vilniaus vyskupijoje vyko nepalyginamai
aktyviau nei kitose Lietuvos vyskupijose ir dažniausiai taikant prievartą bei
materialinį skatinimą. Tačiau neteis÷tos prievartin÷s priemon÷s nepad÷jo
carinei vyriausybei pasiekti jos norimo tikslo.
Paskyrus Vilniaus vyskupu K.Hrineveckį iš pagrindų pasikeit÷ vyskupijos
pad÷tis, egzistavusi po 1863 m. sukilimo. Vyskupiją pagaliau vald÷ teis÷tas
vyskupas, turintis visas Bažnyčios numatytas teises, o tarp tikinčiųjų –
autoritetą ir pagarbą. Tačiau jis vald÷ neilgai – 1885 m. ištremtas į Jaroslavlį
policijos priežiūrai. Jo paskirtas vyskupijos valdytojas kanauninkas M.Gara-
21