Atsisiųsti visą tomą kaip pdf - Lietuvių katalikų mokslo akademija

*25
ARKIVYSKUPO MEČISLOVO REINIO KANKINYSTö –
ATSITIKTINUMAS AR SĄMONINGAS APSISPRENDIMAS?
objektyvų ir lakoniškai trumpą tos situacijos apibūdinimą yra pateikęs kun.
J.Prunskis: „Paskelbus 1918 m. vasario m÷n. 16 d. savo nepriklausomybę
stengtasi užmegzti santykius su Šventuoju Sostu. Jau Benediktas XV parod÷
prielankumą, sutikdamas paskelbti lietuvių dieną – pasaulinę rinkliavą lietuvių
naudai, kuri tur÷jo ne tik materialin÷s, bet ir politin÷s naudos, nes atkreip÷
pasaulio d÷mesį ir parod÷, kad Šv. T÷vas randa galimu imti ją į savo
globą. 1919 m. Lietuva pasiunt÷ į Vatikaną minist. A.Voldemarą, grafą A.Tiškevičių
ir kun. dr. A.Viskantą, o v÷liau prel. dr. G.Narjauską. Jų uždavinys
išgauti Lietuvos nepriklausomyb÷s pripažinimą, bažnytin÷s provincijos įsteigimą.
Šv. Sostas Lietuvą de facto pripažino nepriklausoma (1921 09 10) pasiųsdamas
savo delegatą mons. Zecchini. V÷liau Seimo vicepirmininkas kun.
Staugaitis (v÷liau Telšių vyskupas) lank÷si Vatikane, prašydamas, kad Lietuvoje
būtų sudaryta atskira Bažnytin÷ provincija, nuo Apaštalų Sosto priklausoma.
Įdomu, kad būsimasis popiežius, o tada popiežiaus nuncijus Ratti palaik÷
Vilniaus lietuvių dvasininkų pusę, tą elgesį paremdamas samprotavimu,
kad „politika neprivalo terorizuoti sąžin÷s“. 1922 m. Apaštališkas Sostas
pripažino Lietuvą de jure. Prad÷tos derybos d÷l konkordato. Derybos dar pagyv÷jo,
bebaigiant lenkams sudaryti savo konkordatą. Tačiau lenkai
suskubo sudaryti savo konkordatą pirmiau. Kadangi juo buvo paliestas
mums opus Vilniaus kraštas, tai lietuviai klaidingai šį punktą suprato kaip
Vilniaus pripažinimą Lenkijai, ir derybos d÷l Lietuvos konkordato nutrūko,
o po aštrios lietuvių protesto notos ir diplomatiniai santykiai visai pairo. Reikalas
pager÷jo, per÷mus užsienio reikalų ministerijos vadovybę mons.
M.Reiniui. Į Lietuvą Apašt. vizitatoriu liko paskirtas mūsų tautietis arkiv.
Matulevičius. 1926 m. balandžio 4 d. „Lituanorum gente“ konstitucija įsteigta
Lietuvos bažnytin÷ provincija, o po metų sudarytas konkordatas, kurio ratifikavimo
dokumentais pasikeista 1927 m. gruodžio m÷n. 10 d., nuo tos dienos
jis įsiteis÷jo. Čia reikia pripažinti didelius nuopelnus arkivyskupo J.Matulevičiaus:
jis konkordato sudarymu nepaprastai sielojosi, gamino projektus,
tar÷si ir paskutinis prieš mirtį džiaugsmingas jo pranešimas buvo Vatikanui,
kad Vyriausyb÷ sutinka konkordatą pasirašyti“ 48.
Taigi kun. M.Reiniui teko būti užsienio reikalų ministru šios nemalonios
istorijos kulminaciniu momentu, kai pairo Lietuvos ir Vatikano diplomatiniai
santykiai, o visuomen÷je įsivyravo ne tik nusivylimas, bet ir priešiškumas
Vatikano vykdomai politikai, ypač Lietuvos–Lenkijos santykių atžvilgiu.
Kokia tada buvo bažnytin÷ ir politin÷ pad÷tis, labai ryškiai matyti iš mūsų
jau min÷to pal. J.Matulaičio 1926 03 02 laiško kardinolui Pietro Gasparri:
––––––––––––––––––––––
48 J.Prunskis, Pijaus XI konkordatų politika, Pijus XI, Kaunas, 1940, p. 292–293.
35