Atsisiųsti visą tomą kaip pdf - Lietuvių katalikų mokslo akademija

*31
ARKIVYSKUPO MEČISLOVO REINIO KANKINYSTö –
ATSITIKTINUMAS AR SĄMONINGAS APSISPRENDIMAS?
Nors kun. V.Mironas raš÷, jog būtų stebuklas, kad „Reinys pakeltų kunigo
ir ministerio vardą“, tačiau iš istorin÷s perspektyvos įvairių pažiūrų istorikai
palankiai vertina kun. M.Reinį kaip užsienio reikalų ministrą. Viena,
pirmosios emocin÷s reakcijos, kai jis buvo paskirtas ministru, ir visai kitokie
vertinimai jam jau einant tas pareigas, o tuo labiau iš didesn÷s istorin÷s perspektyvos.
Drįstume tarti, kad iš visų tarpukario Lietuvos kunigų ministrų
trumpai ministeriavęs kun. M.Reinys yra simpatiškiausias ir laikui b÷gant
sulaukia vis palankesnio įvertinimo. Taigi kun. V.Mirono nelauktas, neįtikimu
laikomas stebuklas įvyko.
Kun. V.Mironas sakosi gird÷jęs, kad kun. M.Reinys ministru tapo vyresnyb÷s,
t.y. bažnytin÷s vadovyb÷s „nepatariamas“. Kas toje sud÷tingoje Lietuvos
Bažnyčiai situacijoje gal÷jo „nepatarti“? Tik ne Kaune reziduojantis
Žemaičių vyskupas P.Karevičius. Seinų vyskupas A.Karosas vargu ar būtų
nepritaręs, bet jis nebuvo vyskupas tos teritorijos, kurioje dirbo kun. M.Reinys
profesoriaudamas Kaune. Vilniaus vyskupas pal. J.Matulaitis, jį pasiuntęs
profesoriauti į Kauną, jau nebebuvo Vilniaus vyskupas, o Vilniaus arkivyskupo
sostas po arkivysk. J.Cieplako mirties ir 1925 m. ankstyvą rudenį
buvo dar laisvas. 1925 m. gruodžio m÷n. Vatikano atsiųstas į Kauną kaip
Apaštalinis vizitatorius pal. J.Matulaitis, istorik÷s I.Vaišvilait÷s teigimu,
„susitiko su užsienio reikalų ministru, senu savo pažįstamu kun. Mečislovu
Reiniu ir aptar÷ pad÷tį. Buvo nutarta santykių su Apaštalų Sostu gerinimą
prad÷ti nuo Lietuvos Bažnytin÷s provincijos steigimo. Tai reišk÷ derybas ne
tik su Lietuvos valdžia, bet ir su Apaštalų Sostu, kuriam reik÷jo aiškinti Lietuvos
pad÷ties ir vidaus politikos aplinkybes“ 59. Kaip rodo min÷tas pal.
J.Matulaičio laiškas kardinolui P.Gasparri (datuotas 1926 03 02), palaimintasis
M.Reinį ir kaip kunigą, ir kaip užsienio reikalų ministrą vertino itin palankiai.
Taigi ir iš šios, t.y. Vatikano atstovo, pus÷s jokio nepritarimo M.Reinio
ministeriavimui nematyti. Pal. J.Matulaitis buvo labai nepalankus politikuojantiems
kunigams, bet šiuo atveju, kaip mat÷me, net V.Mironas raš÷,
jog „kun. M.Reinys, net pats nelabai nor÷damas sutiko būti užsienio reikalų
ministru“. P.Dovydaitis, artimas M.Reinio draugas, liudija: „… kai
1925.IX.25 pa÷mei vadovauti Užsienio reikalų ministerijai, ši darbo sritis
Tau buvo svetima. Bet, sp÷ju, tai nebuvo Tavo tikrai m÷giamoji darbo sritis…“
60 Kun. M.Reinys ÷jo į nem÷gstamo darbo postą, nes to reikalavo labai
paini ir sunki Lietuvos ir Apaštalų Sosto santykių bei Bažnyčios Lietuvoje
––––––––––––––––––––––
59 I.Vaišvilait÷, Vir ecclesiasticus (Įvadas į pal. Jurgio Matulaičio 1926 03 02 laišką kardinolui
P.Gasparri), Naujasis Židinys/Aidai, Nr. 5/6, 1999, p. 268.
60 P.Dovydaitis, min. str., p. 78.
41