Atsisiųsti visą tomą kaip pdf - Lietuvių katalikų mokslo akademija

*29
ARKIVYSKUPO MEČISLOVO REINIO KANKINYSTö –
ATSITIKTINUMAS AR SĄMONINGAS APSISPRENDIMAS?
vei; jis išsiskleid÷ Lietuvos Bažnytin÷s provincijos įkūrimu ir Lietuvos Respublikos
ir Šventojo Sosto diplomatinių santykių atkūrimu. Įdomu, kad
Bažnyčios oponentai šmeiž÷ ne tik pal. Jurgį Matulaitį, bet ir užsienio reikalų
ministrą kun. M.Reinį. Pirmiausia įtarin÷jimų ir insinuacijų bangą suk÷l÷
pats jo sutikimas būti užsienio reikalų ministru.
Valstiečių liaudininkų lyderis M.Šleževičius, Seime svarstant Vyriausyb÷s
programą, apie kun. M.Reinį pasak÷: „Jis turi truputį kvapo nach Jesuiten“
52. M.Šleževičius dar pridūr÷: „Priešaky šitos ministerijos pastatytas
žmogus, kuris yra pilnai ištikimas Vatikanui Užsienio reikalai pavesta
tvarkyti gali būt ir doram žmogui, bet tokiam, kuris bijo tarti žodį prieš savo
dvasinę vyriausybę, kuris yra supančiotas katalikų dvasiškijos hierarchine
disciplina“ 53.
Panašiai apie kun. M.Reinį kaip būsimą užsienio reikalų ministrą atsiliep÷
socialdemokratas Steponas Kairys. „Santaros“ lyderis Rapolas Skipitis
pareišk÷: „Mums rodosi p. Reinys vargu gal÷s būti savistovus, jei reikia
leidimas gauti iš tos įstaigos, kuri n÷ra Lietuvos valstyb÷s suverenitete“
(t.y. Vatikano) 54. Nors tautininkai savo atstovų Seime netur÷jo, tačiau savo
žurnale „Lietuvis“ apie naujai paskirtą užsienio reikalų ministrą M.Reinį raš÷
sutartinai su kairiaisiais, kaltindami kun. M.Reinį kaip aklai klausantį popiežiaus.
Pvz., Augustinas Voldemaras raš÷: „Iš tikrųjų mes turime ne savo
užsienio reikalų ministerį, o Romos valdininką Negalime laukti, kad
kun. Reinys ką nors padarytų Lietuvos politiniam sustiprinimui. Gyvename
be rytojaus, tuo metu, kai lenkai labai toli mato pirmyn ir ruošiasi
mus sistemingai praryti“ 55.
Tačiau kritiškiausias ir aštriausias buvo kun. Vladas Mironas straipsnelyje
„D÷l kunigų ministerių“ 56. Žinant tolesnę straipsnelio autoriaus kun.
V.Mirono gyvenimo istoriją, kaltinimai M.Reiniui skamba tiesiog absurdiškai
ir paradoksaliai. Svarbiausia, kad visas tolesnis kun. V.Mirono gyvenimas,
ypač jo pabaiga, liudija, jog M.Reinys krikščioniškai atleido savo skandintojams
ir kritikams ir parod÷ jiems herojišką artimo meilę.
1925 m. rudenį kun. V.Mironas kaltina kun. M.Reinį už kunigui nederamą
dalyvavimą politin÷je, partin÷je veikloje, o 1940 metais pats kaltintojas
––––––––––––––––––––––
52 Seimo stenograma. 1925 m. spalio 2 d. pos÷dis, p. 196; [J.Šalčius], min. veik., p. 49.
53 Seimo stenograma, p. 196; A.Kasparavičius, min. str., p. 155.
54 Seimo stenogramos. 1925–1926, 196 pos÷dis, p. 16; A.Kasparavičius, min. str., p. 155.
55 A.Voldemaras, Šios dienos ir rytojaus politika, Lietuvis, 1926, sausio 22; A.Kaspara-
vičius, min. str., p. 155.
56 Kun. V.Mironas, D÷l kunigų ministerių, Lietuvis, Nr. 40, 1925, spalio 9 d., p. 11–12.
39