SVeika

Turinys 

ĮVYKIAI, PROBLEMOS, NUOMONĖS 

SigitaS birgeliS Sveika, 500-oji „AušrA” / Kokia buvo 

Tavo pradžia? Ką galvojo Tave leisti sumanę asmenys, apvilkę 

didelio formato laikraščio drabužiais? Ar Tavo idėjos sutapo 

su kitados ėjusios dr. Jono Basanavičiaus bendravardės? ...... 3 

Živilė Makauskienė Kam naudinga dviguba pilietybė? / 

Kuo greičiau būtina pašalinti teisinę nesąmonę, kuri užtrenkė 

duris užsienyje gimusiems lietuvių vaikams į Lietuvos 

pilietybę. .................................................................................. 5 

Petras MaksiMavičius “Ateitis, kuri čia tiesiogiai kuriama 

ir formuojama” / Buvusiai Centro vadovei R. Šlapakauskaitei 

išvykus į Lietuvą, projekto koordinatoriaus pareigas 

pradėjo eiti Tadas Bagdonavičius. Su juo ir kalbamės apie 

Fondo veiklos kultūros, švietimo, informacijos ir kitose srityse 

perspektyvas. ........................................................................... 6 

Studentai iš Punsko krašto susitiko su savo globėjais 

/ Punsko krašto lietuvių mecenatai bei globėjai dr. Aldona 

Gaškienė ir dr. Remigijus Gaška jau septinti metai penkiems 

Lenkijoje gyvenantiems tautiečiams teikia svarią piniginę 

paramą įgyti aukštojo mokslo diplomą. ............................... 8 

irena GasPeravičiūtė Airijoje paminėtas Lituanikos II 

skrydis per Atlantą / Skrydis suplanuotas 1934 metams, 

tačiau užtruko lėktuvo paruošimo darbai, ir jis buvo atidėtas 

net iki kitų metų rudens. Pagaliau sulaukus palankesnės 

Zrealizowano przy wsparciu finansowym Departamentu Wyznań Religijnych oraz Mniejszości Narodowych i Etnicznych MSWiA. 

Leidžia: Lenkijos lietuvių draugija, 

16-500 Sejny, 22 Lipca 9, 

tel. (0 87) 5162125. 

Redaguoja: I. GASPERAVIČIŪTĖ 

(vyr. redaktorė), P. VITKAUSKAS 

(redakcijos sekretorius), 

S. BIRGELIS (techn. redaktorius), 

B. BURDINAITĖ-OŁÓW 

(stilistė, korektorė). 

Viršelyje: Grybai šiemet neužderėjo Sigito birgelio nuotraukoS 

AušrA. 2007 m. spAlio 1-15 d. nr. 19 (500). www.AusrA.pl 

Korespondentai: 

Ž. MAKAUSKIENĖ, 

P. MAKSIMAVIČIUS. 

Konsultuoja redakcinė taryba. 

Redakcijos adresas: 16-515 Puńsk, 

A. Mickiewicza 23, tel./faks. 

5161416. 

Seinų skyriaus adresas: 16-500 

Sejny, 22 Lipca 9, tel. 5162125. 

oro prognozės Feliksas Vaitkus 1935 m. rugsėjo 21 d. 6 val. 

45 min. iš Niujorko Floyd Bennet Field aerodromo Lituanika 

II pakilo skristi per Atlantą į laikinąją Lietuvos sostinę 

Kauną. .................................................................................10 

ŠVIEtIMAS 

„VIchy“ vandens parke ................................................. 13 

Pirmokų priesaika ............................................................. 14 

Gimnazistų krikštai .................................................... 15 

Pasaulio tvarkymo diena ................................................ 15 

JAUNIMO gREtOSE 

Birutė BaGuckaitė Važiavome, kur jotvingių gyventa... 

/ Šio projekto dėka aplankėme ir „pačiupinėjome“ lietuvių 

gyvenamas žemes, apie kurias tiek daug rašoma knygose, 

sužinojome apie gentis, giminingas lietuviams. ...............16 

KULtūROS BARUOSE 

algiS uzdila šeimos, padovanojusios šventę / Kas ta 

muzikuojanti šeima? Ogi tokia, kurioje ir grojama, ir dainuojama, 

kurioje įsiklausoma į melodijos skambesį ir susiklausoma 

vienų su kitais. Stebuklai patys nevyksta. O gal 

vyksta? Juk žmonės, kurie gyvena tokia idilija, kokią teikia 

kultivuojama muzika, ne stebuklų laukia šeimoje. ..........19 

Vytautų šventė Punsko krašte ....................................... 23 

“Dzūkija” vėl repetuoja ............................................. 24 

Euroregiono “Nemunas” projektas .......................... 24 

SPAUdA RAŠĖ 

Lietuvos žiniasklaida ......................................................26 

„Aušros” AdresAs internete: 

http://www.ausra.pl 

http://www.punskas.pl 

el. pašto adresas: red@post.pl 

Spausdino „Aušros” leidyklos 

spaustuvė. 

Numeris pasirašytas spaudai 

2007 10 17. 

Rankraščiai taisomi ir trumpinami 

redakcijos nuožiūra.

Įvykiai, problemos, nuomonės 

Sveika, 500-ąjį kartą pasirodanti, 47-erius metus lietuviškai 

mus kalbinanti „Aušra“. Kokia buvo Tavo 

pradžia? Ką galvojo Tave leisti sumanę asmenys, 

apvilkę didelio formato laikraščio drabužiais? Ar Tavo 

idėjos sutapo su kitados ėjusios dr. Jono Basanavičiaus 

bendravardės? Ar ir Tu, kaip ji, privalėjai „rodyti lietuviams, 

kas jie buvo praeity, kaip yra skriaudžiami 

dabarty ir kokią turi sukurti sau ateitį. (...) kaip žadinti 

tautišką lietuvių savigarbą ir savo krašto meilę, (...) kaip 

kelti savo kalbos meilę, rodyti, kad ji ne tik ne menkesnė 

už kitas kalbas, bet daug kuo net pranašesnė, (...) kalbėti 

apie visuomeninius ir ekonominius reikalus (...)“? 

SVeika, 500-oji 

„aušra” 

Negali prisiminti, “Aušra”, kaip 

1957 m., prieš įkuriant Lietuvių 

visuomeninę kultūros draugiją, 

pradėta rūpintis leidinio lietuvių kalba 

pasirodymu. Norėta tąsyk leisti 

„Paramą“ (kartą per savaitę 10 

tūkst. egzempliorių tiražu). 

Nesulaukus Lenkijos valdžios 

atsakymo, prašyta dvisavaitraščio 

„Dainava”. Tautybių 

komisija lietuvių prašymą buvo 

linkusi patenkinti, bet nesutiko, 

kad žurnalas skatintų palaikyti 

tautinę savimonę. 

Nebuvai, „Aušra“, Lenkijos 

tautinių mažumų laikraščių avangarde. 

Šeštajam dešimtmečiui baigiantis, 

Lenkijos komunistų valdžia buvusi 

savotiškai dosni savo tautinėms mažumoms. 

Ji sutiko (o gal suprato, kad 

tai neišvengiama būtinybė) duoti joms 

(išskyrus vokiečių mažumą) spausdintą 

žodį, siekdama stipriai jį kontroliuoti, 

paversti ideologijos įrankiu. 1960 m. 

Darbininkų leidybos kooperatyvas 

(RSW) Varšuvoje 

įsipareigojo išleisti 

du pir- 

3 

muosius Tavo numerius. Lietuva 

dovanojo lietuvišką raidyną, kuris ištikimai 

Tau tarnavo 30 metų. 1960 m., 

pirmą kartą kalbindama mus lietuvišku 

žodžiu, rašei: „Antrajame LVKD 

suvažiavime Seinuose 1959 m. spalio 

25 d. buvo išrinkta nauja Centro valdyba 

(...). Centro valdybos nuopelnas 

yra ir šis vienkartinis laikraštis“. Dėl 

kuklumo nepateikei smulkesnių žinių: 

kiek kas įdėjo pastangų, kas kiek dirbo 

ir rūpinosi, kad pasirodytų po Antrojo 

pasaulinio karo pirmas lietuviškas 

laikraštėlis. Savo gimimą apibūdinai 

kukliai: „Šis leidinys išplaukia iš Lenkijoje 

gyvenančių lietuvių poreikių, 

jis skirtas mūsų visuomeninio ir kultūrinio 

gyvenimo klausimams“. Negalėjai 

tada iki galo tarnauti Lenkijos 

lietuviams. Tau buvo primesta svetima 

ideologinė pakraipa ir tikslai, liepta didinti 

politinę Lenkijos liaudies darbininkų 

partijos įtaką tarp lietuvių, formuoti 

„tinkamas“ politines pažiūras. 

Ar prisimeni, “Aušra”, savo pirmąjį 

redaktorių Zigmą Stoberskį ir 

redakciją Varšuvoje, Lovicka gatvėje? 

Pasirodydavai nereguliariai, vieną, du 

kartus per metus, tačiau skaitytojams 

suteikdavai daug džiaugsmo. Žmonės 

Tave gerbė, vertino, skaitė, Tau rašė. 

Greitai tapai tikru Lenkijos lietuvių 

balsu. 

Nuo 18 numerio (1972 m.) Tave 

spausdinta Balstogės grafikos įmonėje. 

Spaustuvė, neturėdama antraštinių 

matricų, kai kurias raides pritaikydavo 

dirbtiniu būdu, todėl laikraštis buvęs 

monotoniškas. Dėl šių priežasčių 

1978 m. keičiamas Tavo formatas. 

Pasidarei gražesnė ir patrauklesnė, 

o žmonėms labiau 

patogi skaityti, siųsti ir saugoti. 

1972 m. uždarius Varšuvoje 

ėjusias „Varsnas“ (nepriklausomą 

nuo valdžios tautinės pakraipos 

kultūros-mokslo leidinį) buvo duotas 

sutikimas spausdinti Tave kartą 

per ketvirtį. Redakcija perkelta iš Varšuvos 

į Punską. 18-asis Tavo numeris 

buvo redaguojamas mokytojo lituanisto 

Jono Karčiausko. “Mūsų laikraštis 

AušrA. 2007 m. spAlio 1-15 d. nr. 19 (500). www.AusrA.pl

eina jau dvylikti metai, – rašei mums 

tąsyk, – (...) tačiau išėjo vos 18 numerių 

(...), o kaip norėtųsi, kad ji išeitų 

kur kas dažniau (...)“. 1973 metais 

redakcinė kolegija perkelta iš Punsko 

į Seinus. Vienuolika su puse metų 

Tau tarnavęs eugenijus Petruškevičius 

kruopščiai rūpinosi Tavo redagavimu. 

Neblogi buvę laikai. Greitai dingdavai 

iš Lenkijos ir Lietuvos spaudos kioskų, 

drąsiai rašydavai apie Lietuvoje 

uždraustus dalykus, apie istoriją, žmones 

ir įvykius. 1978-80 m. Tavo tiražas 

pasiekė apogėjų (4000 egz.). Ilgainiui 

keitėsi ir Tavo turinys. Nuo politinių 

straipsnių apie padėtį šalyje, pasiekimų 

visose gyvenimo srityse aukštinimo 

pereita prie aktualesnių lietuviams 

klausimų, švietimo gimtąja kalba, saviveiklos, 

gyvenamojo regiono istorijos 

ir etnografijos. 

Nevienareikšmis buvęs 1984-1989 

metų laikotarpis. Redaktorės Valdos 

Malinauskaitės laikais pasirodydavo 

Tavyje kontroversiškų, poleminių 

straipsnių, kurie ne visiems patikdavo. 

Alicija Sitarskienė atėjo naujų laikų 

priešaušryje. 1989 m. pasirodė vos 2 

Tavo numeriai. 

RSW nesutiko Tavęs leisti, kaip 

ir kitų Lenkijos tautinių mažumų laikraščių 

ir žurnalų. Rašei mums tąsyk 

nerimaudama: „(...) juos (tautinių mažumų 

laikraščius) perėmė Kultūros ir 

meno ministerija, tačiau pažadėjo tik 

pinigus, palikdama visus rūpesčius 

mažumoms. Su tuo nesutiko nacionalinių 

laikraščių redaktoriai, reikalaudami 

užtikrinti popierių, spaustuves, 

patalpas, platinimą ir t. t., nes šitie 

dalykai praauga jų kompetencijas ir 

galimybes. Taip pat mažumų draugijos 

nėra pasiruošusios ir negalėtų 

susidoroti su tokio masto darbais. 

Ministerija įsipareigojo išreikalauti 

iš RSW, kad dar artimiausių porą mėnesių 

laikotarpiu RSW ir toliau leistų 

mažumų laikraščius, o per tą laiką 

mažumos turi įsteigti savarankišką 

tarpnacionalinę leidyklą, kuri visiškai 

rūpintųsi visų Lenkijoje gyvenančių 

mažumų leidiniais, kuriuos finan- 



suotų Kultūros ir meno ministerija“. 

Redakcija iš Seinų perkelta į Punską. 

Patalpas parūpino tuometinis Punsko 

valsčiaus viršaitis Romas Vitkauskas. 

„(...) Nekelkite rankų į viršų, nepasiduokite, 

kad ir ant beržo tošies 

rašykite“, – kalbėjo viename iš paskutinių 

LVKD posėdžių visuomenininkas 

ir kultūrininkas, „Aušros“ bendradarbis 

Antanas Suraučius. Lietuviai rankų 

nenuleido, neatidavė Tavęs kitiems, 

pradėję leisti savarankiškai padarė 

Tave mėnraščiu. „Ligi šiol tebuvome 

redakcijos darbuotojai, – Tavo puslapiuose 

rašė vyriausioji redaktorė Alicija 

Sitarskienė, – jokių kitų leidybinių 

reikalų netvarkėme ir nemokame jų 

organizuoti. Ir dar niekada negyvenome 

komunistinėje sistemoje, nepažįstame 

jos principų, tariamės ir nerimaujame 

dėl ateities. Tačiau mūsų 

noras turėti savo spaudą yra didesnis 

už baimę, už visus mūsų laukiančius 

sunkumus, ir todėl rizikuojame, todėl 

imame ant savo pečių didelę atsakomybę...“ 

Nutrūko sutartys dėl „Aušros“ 

platinimo per paštus bei pardavinėjimo 

spaudos kioskuose. Reikėjo grįžti prie 

seniai, „Varsnų“ laikais, išbandytos 

platinimo sistemos. Švęsdama 40-ąjį 

gimtadienį rašei mums: „Kas šiandien 

dar prisimena prie Punsko bažnyčios 

vartų įsitaisiusius „aušrininkus“, kurie 

tarytum karštas bandeles dalina 

naujausius „Aušros“ numerius. „Aušra“ 

platinama ir per kaimų seniūnus, 

bet dažniausiai ji skaitytojui pristatoma 

tiesiai į namus. „Aušrininkų“ kalėdojimas 

turėjo ir teigiamų savybių. 

Užsimezgė tiesioginis ryšys su kaimo 

žmonėmis, kuris galėjo atsiskleisti 

„Aušros“ puslapiuose“. 

Dešimtojo dešimtmečio pradžioje 

užsienyje gyvenantys tautiečiai 

parūpino lėšų ir technikos. Punske 

įkuriamas kompiuterių centras. 1990 

metais Lenkijos kultūros ministerijos 

lėšomis nuperkama spaustuvė. 143iame 

Tavo numeryje skaitome: „(...) 

taryba nutarė įsteigti „Aušros“ leidyklą, 

kuri, įregistravus ją teisme, 

pradės savarankišką ūkinę veiklą 

– spaudos ir knygų leidybą. „Aušros“ 

leidyklos direktoriumi išrinktas 

S. Birgelis, o į kontrolės tarybą 

– J.S. Paransevičius, K. Baranauskas, 

A. Vektorius. Leidyklai reikalinga 

įranga yra, reikia tik apiforminti jos 

veiklą (...)“. 

1996 m. gruodį 230-ame numeryje 

nauja vyr. redaktorė Irena Gasperavičiūtė 

Tavo puslapiuose rašo: „(...) šiandien 

aš pirmąkart kalbuosi su jumis 

(...). Aš apsiėmiau redaguoti „Aušrą“ 

(...), ryžausi jam aukoti savo jėgas. 

(...) Norėčiau, kad jis tenkintų visų 

lietuvių poreikius. Šitai pasiekti bus 

įmanoma tik tada, jeigu jūs, gerbiami 

skaitytojai, bendradarbiausite su mumis, 

reikšite savo nuomonę, rašysite 

straipsnius, laiškus, skambinsite, užeisite 

į redakciją. (...) Stengsimės, kad 

„Aušroje“ galėtų pasisakyti kiekvienas 

norintysis. Aišku, jei jo nuomonė 

neprieštaraus pagrindiniams mūsų 

žurnalo tikslams – vienyti lietuvius, 

kelti jų tautinę savimonę“. 

1997 m., “Aušra”, netikėtai atsiradai 

lietuviškos internetinės spaudos 

avangarde. Dabar Tavo adresas 

viešinamas kiekviename spausdintos 

„Aušros“ puslapyje: www.ausra.pl. 

Nuo 2001 m. iki šiandien Tavo internetinę 

svetainę aplankė 113 400 lankytojų. 

Nuo š. m. 4 numerio Tavo internetinio 

varianto skaitytojams buvo 

sudaryta galimybė atsiliepti į puslapiuose 

skelbiamus straipsnius, išreikšti 

savo nuomonę, diskutuoti su 

straipsnių bei komentarų autoriais. 

Redakcija komentarų neredaguoja 

ir už juos neatsako, nors pasilieka 

teisę šalinti tuos skaitytojų komentarus, 

kurie yra užgaulūs, pasirašyti 

kito asmens vardu, visiškai nesusiję 

su tema, reklamuoja, kursto nelegaliems 

veiksmams ar kitaip pažeidžia 

įstatymus. už komentarus tiesiogiai 

ir individualiai atsako juos paskelbę 

skaitytojai. Kviečiame naudotis šia 

nauja galimybe. 

Sigitas BIrGELIS

KAM NAuDINGA 

DVIGuBA PILIeTyBė? 

Živilė MAKAUSKIENĖ 

Lietuvoje jau kurį laiką vyksta aistringa diskusija, 

kurią prieš metus įžiebė Konstitucinio Teismo (KT) 

aiškinimas. KT nutarė, jog dviguba pilietybė iš esmės 

prieštarauja pagrindiniam šalies įstatymui ir todėl turėtų būti 

įmanoma tik kaip reta išimtis, bet ne taisyklė. 

Aistros verda ne tik interneto 

portaluose tarp „šiapus” ir „anapus” 

gyvenančių tautiečių, bet ir valdžios 

sluoksniuose. Pajutę emigrantų balsų 

vertę (kitais metais juk Seimo rinkimai) 

politikai puolė siūlyti įvairius 

sprendimus. Vieni (Andrius Kubilius) 

teigia, kad dviguba pilietybė būtų galima 

tik „įstatyme numatytais atskirais 

atvejais“. Atsirastų septyni atskiri 

atvejai, kai leidžiama turėti dvigubą 

pilietybę, o mažiausi reikalavimai būtų 

taikomi lietuvių kilmės asmenims. Kiti 

(egidijus Jarašiūnas) siūlo „ypatingo 

ryšio su Lietuva“ statusą, kai asmenys 

nebus nei Lietuvos piliečiai, nei 

užsieniečiai. Treti (Valdas Adamkus) 

mano, kad būtina rasti būdų, kaip bent 

jau išeiviams išsaugoti galimybę turėti 

dvigubą pilietybę. Originalumu turbūt 

nieks neprašoks Artūro Paulausko, 

kuris pasiūlė referendumą dėl Konstitucijos 

pakeitimo, įteisinant dvigubą 

pilietybę. 

Lenkijoje gali staiga atsirasti 

tūkstančiai Lietuvos piliečių 

TS pirmininkas Andrius Kubilius 

perspėjo, kad jei per šį referendumą 

bus pritarta pataisoms, 200 tūkst. Lietuvoje 

gyvenančių rusakalbių galės 

pretenduoti į Rusijos pilietybę. Bet tai 

ne visos staigmenos, kurios gali ištikti, 

jeigu pavyktų A. Paulausko siūlomas 

referendumas. 

Konstitucinis Teismas pateikė dar 

vieną labai svarbų aiškinimą, kuris 

kol kas Lietuvoje nesusilaukė didesnio 

atgarsio. Būtent prieštaraujančiu 

Konstitucijai pripažino nuostatą, pagal 

kurį 2002 metų Pilietybės įstatyme 

numatyta teisė į Lietuvos pilietybės 

išsaugojimą nepriklauso tiems, kurie, 

nors ją turėjo iki 1940 m. birželio 

15 d., repatrijavo iš Lietuvos (ir jų palikuonims). 

Kuo greičiau būtina pašalinti 

teisinę nesąmonę, kuri užtrenkė 

duris užsienyje gimusiems 

lietuvių vaikams į Lietuvos 

pilietybę. Teisė į Lietuvos pilietybę 

jiems privalo būti išsaugota 

tol, kol jie sulauks pilnametystės 

ir patys pajėgs spręsti, kokios 

valstybės piliečiai nori būti. 

Galima diskutuoti dėl tokio aiškinimo 

logikos ir pagrįstumo. Kaip 

taikliai pažymėjo Vu docentas politologas 

Kęstutis Girnius, Konstitucinis 

Teismas be reikalo mano, kad repatrijavimas 

tarptautinėje teisėje laikomas 

tik karo belaisvių sugrąžinimu į 

tėvynę. „Lenkija turi Repatrijavimo 

įstatymą, panašų Sugrįžimo į tėvynę 

įstatymą turi ir Izraelis. Ir pagal tuos 

įstatymus sugrįžusiems tautiečiams 

automatiškai suteikiama pilietybė. 

Todėl gal būtų natūralu, jeigu repatri- 

javusiais į savas tėvynes mes nesirūpintume”. 

KT neatsižvelgė į tai, kad ir dabartinėje 

Lietuvos Konstitucijoje lietuvių 

tautai skirtos ypatingos teisės 

ir pareigos kurti valstybę. Taip yra ir 

kitose nacionaliniu pagrindu susikūrusiose 

valstybėse, kurios savo tautai 

skiria ypatingą padėtį, to visai nelaikydamos 

žmogaus teisių pažeidimu. 

Tačiau Konstitucinio Teismo aiškinimas 

galioja, o Vyriausybė Seimui 

jau pateikė Pilietybės įstatymo 

pataisas, kurios atveria pusę vartų į 

Lietuvos pilietybę repatriantams ir jų 

palikuonims. Kaip žinia, po karo iš 

Lietuvos į Lenkiją išvyko arti dviejų 

šimtų tūkstančių lenkų. Kadangi daugelis 

jų iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo 

Lietuvos pilietybę, Seimui priėmus 

Vyriausybės siūlomas pataisas, jie turėtų 

teisę į jos išsaugojimą. Kol kas į 

išsaugojimą, nes pagal dabar galiojančius 

įstatymus priėmus kitos valstybės 

pilietybę netenkama Lietuvos. 

Pasiūlymai įteisinti dvigubą pilietybę: 

ar skelbiant referendumą, ar 

keičiant Pilietybės įstatymą tokia linkme, 

kad būtų toleruojama dviguba 

pilietybė, iškart buvo pastebėti Lenkijoje. 

Lenkijos radijas jau pranešė, kad 

tai būtų šansas tiems, kurie ikikarinėje 

Lietuvoje priklausė lenkų etninei mažumai, 

tačiau po karo buvo priversti 

repatrijuoti į Lenkiją. 

Politikų populizmas gali 

brangiai kainuoti Lietuvai 

Politikams nederėtų dumti akių ir 

pasiduoti priešrinkiminiam populizmui, 

pasakojant, kad po KT aiškinimo galima 

rasti būdų bent jau išeiviams išsaugoti 

galimybę turėti dvigubą pilietybę. Na, 

nebent turima omenyje visus išeivius, 


ne tik lietuvius, bet ir lenkus, žydus, baltarusius, 

rusus ir kitų tautinių mažumų 

atstovus. Tačiau tada aiškiai tautai reikia 

pasakyti, kokia tokios geradarystės 

kaina. Kaip teigia žurnalo „Veidas” leidėjas 

Algimantas Šindeikis („Veidas”, 

2007 08 30, Nr. 35), toks sprendimas 

reikštų ir naują požiūrį į Lietuvos turto 

restituciją, nes įgiję Lietuvos pilietybę 

lenkai, žydai ir kitų tautybių išeiviai 

įgytų teisę susigrąžinti savo ar savo 

protėvių turtą. „Ar Lietuvos valstybė 

yra pasirengusi šiam procesui ir tikrai 

nori dar sykį žengti į jau besibaigiantį, 

skausmingą restitucijos procesą? 

Jei taip atsitiktų, modernios Lietuvos 

valstybės kūrimą vėl tektų nukelti toli į 

ateitį. Turėtume visi aiškintis, kas kam 

priklausė, kas ką jau privatizavo ir kaip 

įgyvendinti daug platesnę restituciją. 

Gal net restituciją in integrum, kurios 

galėtų reikalauti teismuose Lietuvos 

pilietybę susigrąžinę kitų valstybių 

piliečiai”, – pažymi apžvalgininkas, ir 

ragina politikus ieškoti logiškesnių išeičių, 

kurios nebūtų tokios skausmingos 

Lietuvai ir tiems, kurie joje gyvena ir 

neketina emigruoti. 

Be abejo, kuo greičiau būtina pašalinti 

teisinę nesąmonę, kuri užtrenkė 

duris užsienyje gimusiems lietuvių 

vaikams į Lietuvos pilietybę. Teisė į 

Lietuvos pilietybę jiems privalo būti 

išsaugota tol, kol jie sulauks pilnametystės 

ir patys pajėgs spręsti, kokios 

valstybės piliečiai nori būti. 

Algimantas Šindeikis siūlo politikams 

diskutuoti ne apie dvigubą pilietybę, 

bet „atskirus“ atvejus, kuriuos 

leidžia Konstitucija. Pasak apžvalgininko, 

tai, kad Lietuva yra vienintelė 

pasaulyje vieta, kurią visi lietuviai gali 

laikyti savo tėvyne, jiems galėtų suteikti 

šiokių tokių privilegijų čia gyvenant 

ar lengvesniu būdu susigrąžinant Lietuvos 

pilietybę. Algimantas Šindeikis 

siūlo suteikti galimybę lietuvių kilmės 

žmonėms gyventi šalyje neribotą laiką 

be jokių persiregistravimų ar leidimų, 

net ir neturint Lietuvos pilietybės. “Tai 

ir būtų tas išskirtinumas, kuris padėtų 

lietuviams jaustis Lietuvoje jos dalimi”. 

■ 



“Ateitis, kuri čia tiesiogiai 

kuriama ir formuojama” 

Vysk. A. Baranausko fondo “Lietuvių namai” Seinuose taryba prieš 

pusantrų metų priėmė sprendimą steigti Švietimo, kultūros ir informacijos 

centrą, kurio pagrindinė užduotis rūpintis Seinų lietuvių 

kultūriniu aktyvumu, informacijos apie tai kaupimu ir platinimu. 

Nuo pat pradžių Centro vadovės pareigas ėjo Rūta Šlapakauskaitė. 

Tuo metu Fondas pradėjo įgyvendinti pirmąjį stambų ES finansuojamą 

projektą, skirtą Seinų krašto lietuvių švietimo ir kultūros 

aktyvinimui. Deja, dėl ilgai trunkančių biurokratinių procedūrų ligi 

šiol nepavyko susigrąžinti į įvairias veiklos sritis investuotų lėšų, 

tačiau projekto rezultatai matomi. “Žiburio” mokyklai nupirktas 

naujas autobusas, rengiamos ekskursijos, o popamokinės veiklos 

įvairovės galėtų pavydėti ne viena sostinės mokykla. 

Buvusiai Centro vadovei R. Šlapakauskaitei išvykus į Lietuvą, projekto 

koordinatoriaus pareigas pradėjo eiti Tadas Bagdonavičius. Su 

juo ir kalbamės apie Fondo veiklos kultūros, švietimo, informacijos 

ir kitose srityse perspektyvas. 

P. Maksimavičius: Šiuo metu 

baigi studijas Vilniaus universitete. 

Tikriausiai sulauksime “oponentų” 

kritikos, tačiau, manau, sutiksi su 

mano nuomone, kad istoriją verta 

studijuoti, pažinti ją, nes tai leidžia 

prognozuoti ateitį, matyti, kokie 

procesai istorijos tėkmėje labiausiai 

veikia visuomenę ir kokių pasekmių 

galima tikėtis. Tai susiję taip pat su 

Lenkijos lietuviais. 

T. Bagdonavičius: Be abejo, studijuoti 

verta kiekvieną kryptį, kuri moksleivį 

domina. Tai nėra laiko švaistymas, 

o leidžia žmogui plėsti savo mąstymo 

horizontus, tobulinti gebėjimus bei 

užmegzti naujas pažintis. Istorija – tai 

įdomi disciplina, nė kiek neatstojanti 

nuo kitų. Šiandien vyrauja stereotipas, 

kad tai „senienų krapštymas“ ir valkiojimas 

senų, neišspręstų problemų. Tuo 

tarpu istorijos pažinimas reikalingas 

visų pirma savo tapatybės pažinimui. 

Leidžia į įvairius įvykius pažvelgti iš 

kitos perspektyvos, vertinti juos labiau 

kritiškai, aklai nepasitikėti žiniasklaidos 

formuojamu įvaizdžiu. Istorijos, 

kaip ir daugelio kitų sričių, išmanymas 

formuoja brandesnes ir labiau susipratusias 

asmenybes. 

Man pasisekė – mane moko vertingi 

profesoriai. Jie man leido kitaip 

suprasti pasaulyje vykstančius procesus, 

kitaip žvelgti į istorijos vyksmą. 

Todėl raginčiau visus absolventus, kad 

besirinkdami aukštąją mokyklą ir specialybę 

atkreiptų dėmesį į tai, ką ji gali 

pasiūlyti studentui. 

Dažnai prieiname prie išvados, 

kad mūsų mažajai bendruomenei labiausiai 

stinga naujų lyderių, žmonių, 

mokančių kartais mąstyti nestandartiškai, 

sugebančių ir nebijančių imtis 

atsakomybės už šio krašto tautinės, 

kultūrinės tapatybės išsaugojimą. 

Lietuvoje studijuoja nemažai mūsų 

jaunimo. Ar jie domisi šiais reikalais, 

ar tarp jų yra tokių, kurie norėtų 

aktyviai įsijungti į bendruomenės 

veiklą? Iš principo visuomet atmetu 

atsakymą, kad gyvenant Vilniuje ar 

Varšuvoje sunku ką nors gera padaryti 

savo gimtinei, nes toks argumentas 

šiais laikais tiesiog nerimtas.

yra studentų, kurie ne tik domisi, 

bet ir aktyviai dalyvauja mūsų krašto 

kultūriniam gyvenime. Turime puikių 

pavyzdžių: Lenkijos lietuvių jaunimo 

sąjungai pirmininkauja studentė, 

įvairių koncertų metu scenoje dažnai 

pasirodo studentų – šokėjų grupė, tie 

patys studentai susibūrė ir į teatro trupę. 

Tad matome, kad norintiems ribų 

nėra. Gaila tik, kad Seinų „Lietuvių 

namuose“ studentų veikla nėra tokia 

intensyvi, nors suskaičiuotume nemažai 

Kovo 11-osios licėjaus absolventų 

– Lietuvos ir Lenkijos aukštųjų mokyklų 

studentų, kilusių iš šio krašto. 

Manau, reikia tikėtis, kad kaip Punsko 

licėjus „išaugino“ Punsko kraštui gabių 

ir iniciatyvių jaunų žmonių, taip 

Seinams juos ugdo „Žiburys“. 

Reikia suprasti ir jaunuolį, kuris 

baigęs studijas turi daug planų, jiems 

įgyvendinti ieško finansų. Tačiau jei 

kuris ieško kūrybinės erdvės, siekia 

tobulėti darbe, mūsų krašte tokias sąlygas 

tikrai ras. 

Žiūrint studento akimis, kas 

trukdo tapti aktyviais Seinų ir Punsko 

ambasadoriais svetur? Prastai veikiančios 

mūsų organizacijos? Noro 

stoka ar informacijos? Nors tai taip 

pat prastas argumentas. Prisiminiau 

anekdotą: vienas mūsų kraštietis nuolat 

skundžiasi, kad “Aušroje” visiškai 

nerašoma apie Seinų krašto problemas. 

Todėl jis jau 10 metų “Aušros” 

visiškai neskaito. O iš kur žino, kad 

“Aušra” nerašo, jeigu jis jos jau 10 

metų neskaito? Uždaras ratas. 

Žmogus, kuris pats nieko nedarydamas 

sugeba tik skųstis, kritikuoti 

– tai skandalistas, aferistas... Galiu tik 

pasakyti, kad trūksta grandies tarp čia 

veikiančių organizacijų ir išvykusių iš 

mūsų krašto darbuotojų ar studentų. 

Tiesa, kad norintiems sužinoti ir informacija 

yra pasiekiama, tačiau manau, 

jog visų pirma organizacijos, norinčios 

ugdyti sau būsimus veikėjus, turi 

ištiesti jiems ranką. Tik abipusis noras 

ir tikslo siekimas gali duoti norimų rezultatų. 

Kodėl dažnai keliai išsiskiria, kodėl 

išvykę žmonės nutraukia ryšius su 

sava gimtine? Kiekvienas atvejis savotiškas 

ir reikalauja atskiro pasvarstymo. 

Grįžkime į Seinus. Aktyviai įsitraukei 

į Fondo ir “Lietuvių namų” 

darbus, veiklos modeliavimą, planavimą 

ir pan. Kokias matai čia gyvenančių 

lietuvių veiklos perspektyvas? 

Kuria linkme turėtų krypti mūsų veiklos 

prioritetai? 

Atrodo, kad patys esame pilni fobijų. 

Mėgstame „politikuoti“, bet dažnai 

mažai veikiame, bijodami kritikos. 

Seinų lietuviams norėtųsi palinkėti, 

kad jie visų pirma norėtų pasinaudoti 

galimybėmis, kurios jiems 

suteikiamos. Kad mes neleistume kitiems 

kalbėti mūsų vardu ir paversti 

šį kraštą „lietuvių rezervatu“. Juk 

konferencijos tapatybės ir tarptautinio 

kultūrinio dialogo tema privalėtų būti 

organizuojamos ne kur kitur, tik „Lietuvių 

namuose“. Kitaip leisime, kad 

jas rengtų nelietuvių organizacijos 

(kurios turi pelno „pasisavindamos“ 

mūsų paveldą). 

Be to, reikia eiti arčiau žmonių, 

kalbėti su jais ir jų klausytis. Mūsų 

darbas – ar „Žiburyje“, ar „Lietuvių 

namuose“ – yra ne darbuotojų ambicijų 

įgyvendinimas, o siekimas tikslo 

– vieningos ir veiklios bendruomenės 

kūrimo. Bendruomenės, kuri sugebės 

pakovoti dėl savęs ir savų interesų. 

Atsiradus Seinuose “Žiburio” 

mokyklai kol kas visas Fondo dėmesys 

sutelktas jos veiklos įtvirtinimui. Koks 

tas “Lietuvių namų” ir mokyklos bendradarbiavimas? 

Šiuo klausimu turėtų pasisakyti 

asmenys, kurie dėjo ir deda milžiniškas 

pastangas kuriant bei stiprinant 

„Lietuvių namų“ ir mokyklos įvaizdį. 

Gerbiu jų darbą, tik gaila, kad jo 

daug kas nenori įvertinti arba vertina 

nematę. 

7 

Šie du lietuvių centrai Seinų krašte 

vienas kitą papildo, dirbdami visų 

lietuvių labui. Jie vienijasi bendram 

tikslui – drąsios, brandžios ir pasauliui 

atviros bendruomenės formavimui. 

Tam, kad nebesijaustume silpni kiekvienoje 

svetimoje išorės įtakoje matydami 

pavojų savo tautiškumui. 

Pirmas stambus abiejų organizacijų 

bendras darbas – eS finansuojamas 

projektas. Jo dėka „Žiburio“ 

mokiniai turi galimybę ugdyti savo talentus, 

plėsti žinias juos dominančioje 

srityje. Mat gausybėje popamokinių 

būrelių kiekvienas gali rasti tai, kas 

jam patinka. 

Ką “Lietuvių namai” šiuo metu 

gali pasiūlyti Seinų miesto ir krašto 

lietuviams? Man atrodo, kad seiniškiai 

labai pasyvūs. 

Lietuvių pasyvumą sunku suprasti 

ir paaiškinti. Dažną mūsų tautiečių 

galime sutikti turguje, bet renginyje 

„Lietuvių namuose“ jau ne. O „Lietuvių 

namai“ siūlo ne tik pabūti žiūrovu. 

Mes visų pirma labai laukiame norinčiųjų 

renginiuose dalyvauti aktyviai. 

Suprantu, kad po sunkaus darbo ne 

visada yra noro aukoti brangų laiką. 

Tačiau kad ir Seinų kapelos pavyzdys 

rodo, jog visų pirma reikia noro. 

Norintys į repeticijas atvažiuoja kelis 

ir keliolika kilometrų. Svarbiausia, jie 

tai daro savo malonumui – mėgsta dainuoti, 

groti. Ir tai yra pagrindas. Juk į 

kapelą, chorą ar šokėjų grupę ateiname 

ne dėl vienokio ar kitokio pelno, ne 

kam nors paslaugą darydami... Visų 

pirma ateiname dėl savęs. Tad norintiems 

ką nors veikti „Lietuvių namai“ 

visada padės. Surasime vadovus, mokytojus, 

skirsim patalpas susiburti. 

yra organizacijų, kurios kultūrinių 

renginių dėka sugeba sutaupyti 

pinigų. „Lietuvių namų“ tikslas nėra 

kaupti finansus, čia renginiai yra nemokami. 

Pagrindinis tikslas nėra uždarbis, 

o tai, kas svarbiau – tautos 

ateitis, kuri čia tiesiogiai kuriama ir 

formuojama. 

Petras MAKSIMAVIČIUS 


8 

Rugsėjo 25 dieną Vytauto 

Didžiojo universitete viešėjo čia 

studijuojančių Punsko krašto 

lietuvių mecenatai bei globėjai 

dr. Aldona Gaškienė ir dr. Remigijus 

Gaška. Jau septinti metai penkiems 

Lenkijoje gyvenantiems tautiečiams 

jie suteikia svarią piniginę paramą 

įgyti aukštojo mokslo diplomą. 

Jų remiami Punsko Kovo 11-osios 

licėjaus abiturientai dešimt mėnesių 

gauna 400 litų stipendijas. 

Susitikime A. ir R. Gaškos bendravo 

su savo globotiniais, domėjosi 

jų džiaugsmais ir rūpesčiais. 

„Mums patiems neteko lankyti 

lietuviško universiteto, tačiau mes norime 

šią galimybę suteikti jauniems 

ir gabiems Punsko krašto žmonėms“, 

– kalbėjo A. Gaškienė. 

Susitikime dalyvavo universiteto 

rektorius prof. Zigmas Lydeka, Stu- 



dentų reikalų tarnybos direktorius 

doc. dr. Ričardas Krikštolaitis, VDu 

Studentų atstovybės prezidentas 

Mantas Simanavičius. Su studentais 

ir jų globėjais jie kalbėjosi apie ateities 

perspektyvas, studijų metu kylančias 

problemas, ieškojo jų sprendimo 

būdų. ypatingą dėmesį A. ir R. 

Gaškos skyrė diskusijai apie studentų 

galimybes susirasti darbą ir siekti 

STuDeNTAI 

SuSITIKO Su SAVO 

Šiuo metu universitete 

bakalauro laipsnio siekia 

22 Punsko krašto 

lietuviai. 

Pasak studentų, 

už A. ir R. Gaškų materialinę 

paramą dar svarbesnė jų 

nuoširdi dvasinė parama. 

karjeros Lietuvoje. „Norime, kad 

mūsų globotiniai liktų tikrais lietuviais 

ir visas savo jėgas, protą bei 

kūrybingumą skirtų Lietuvai, jos 

žmonėms“, – sakė R. Gaška. 

Pasak studentų, už A. ir R. 

Gaškų materialinę paramą dar 

svarbesnė jų nuoširdi dvasinė parama. 

„Nuostabu, kad ponai Al-

IŠ PuNSKO KRAŠTO 

GLOBėJAIS 

dona ir Remigijus Gaškos randa laiko 

kiekvienam iš mūsų, nuoširdžiai domisi, 

kaip mums sekasi. Čia, universitete, 

jie mums kaip tėvai“, – sakė 

Informatikos fakulteto ketvirtakursė 

Irena Markevičiūtė. 

Savarankiško gyvenimo etapą 

pradėję pirmakursiai – Živilė Gasperavičiūtė, 

Algis Rėkus, Violeta Malkinskaitė, 

Violeta Čėplaitė, Monika 

Kutilaitė, Raimundas Vydra, Milda 

Pečiulytė – džiaugėsi įgyvendinta sva- 

jone studijuoti Lietuvoje, žadėjo nenuvilti 

globėjų ir siekti mokslo aukštumų. 

„Galima būtų tarti labai daug gražių 

žodžių, tačiau baugu, kad jie, anot 

Justino Marcinkevičiaus, netaptų „tuščiažiedžiai“. 

Todėl norėtumėme Jums 

palinkėti, kad mes, Jūsų globotiniai, 

tinkamai suvoktumėme Jūsų siekius 

ir sugebėtumėme būti tokie lietuviai, 

kokius Jūs mus norėtumėte matyti“, 

– šiltus padėkos žodžius globėjams 

skyrė pirmakursiai. 

9 

18 absolventų jau įgijo 

bakalauro diplomus, 

daugelis jų tęsia studijas 

magistrantūroje. 

Gaškos randa laiko 

kiekvienam iš mūsų, 

nuoširdžiai domisi, kaip 

mums sekasi. Čia, universitete, 

jie mums kaip tėvai. 

Šiuo metu universitete bakalauro 

laipsnio siekia 22 Punsko krašto 

lietuviai. 18 absolventų jau įgijo bakalauro 

diplomus, daugelis jų tęsia 

studijas magistrantūroje. Susitarimas 

dėl Punsko krašto lietuvių studijų universitete 

pasirašytas 2001 metais tarp 

Vytauto Didžiojo universiteto, A. ir R. 

Gaškų, Punsko Kovo 11-osios licėjaus 

bei Pasaulio lietuvių bendruomenės 

atstovybės Lietuvoje. 

Nuotraukose susitikimo Vytauto Didžiojo 

universitete su A. ir R. Gaškomis akimirkos 


10 

Lietuvos ambasadorės Airijoje Izoldos Bričkovskos iniciatyva rugsėjo 

30 dieną nedideliame Airijos Ballinrobo miestelyje buvo paminėtos 

lietuvių lakūno Felikso Vaitkaus 100-osios gimimo metinės. Kodėl 

Airijoje ir kas buvo Feliksas Vaitkus? Dariaus ir Girėno skrydis per 

Atlantą tapo legenda, Soldino (Mislibožo) miškelis tragiškai įsirašė 

į Lietuvos istoriją. Beje, Felikso Vaitkaus asmenybė bei jo žygdarbis 

lyg ir primiršti. Gal dėl to, kad jis ne pirmasis perskridęs vandenyną, 

o gal dėl to, kad jo skrydis baigėsi laimingai. 



airijOJe PAMINėTAS 

lituANIKOS ii 

SKRyDIS PeR ATLANTą 

Feliksas Vaitkus prie savo lėktuvo 

Irena GASPERAVIČIŪTĖ 

taigi interneto enciklopedijoje 

Vikipedia apie Feliksą Vaitkų 

rašoma: „Gimė 1907 m. birželio 

20 d. Čikagoje. Tėvas kilęs iš Lukošaičių 

kaimo (Gruzdžių seniūnija), 

motina Marija Stankevičiūtė gimusi 

Žagarėje. 

Mokėsi Čikagos universitete, 

Kalifornijos aviacijos mokykloje, kur 

baigė aviacijos kursus. 

Tarnavo JAV KOP. 1931 m. išleistas 

į atsargą. Tais pačiais metais 

įsteigė aviacijos mokyklą Viskonsino 

valstijoje. Vedė aviacijos fabrikanto 

dukterį Martą Brotz. 

1935 m. rugsėjo 21–22 d. lėktuvu 

Lockheed L-5B Vega (pavadintu Lituanica 

II) pakartojo Dariaus ir Girėno 

skrydį per Atlanto vandenyną. Pakilo 

iš Niujorko (Floyd Bennet Field aerodromas), 

nutūpė Ballinrobo rajone 

(Airija), nors buvo numatyta nusileisti 

Kaune. Skrydžio trukmė apie 21 val. 30 

min., nuskrista apie 5100 kilometrų. 

Po skrydžio aplankė Lietuvą, kur 

buvo apdovanotas Vytauto Didžiojo 

III laipsnio ordinu. Aplankė tėvo tėviškę. 

Lapkričio 7 d. išvyko į Prancūziją, 

o iš ten laivu į JAV. 

Vėliau baigė studijas Čikagos 

universitete (filosofijos bakalauro 

laipsnis), studijavo technologijos institute 

(lėktuvų konstravimo inžinieriaus 

diplomas). 

1940 m. lapkričio 25 d. pašaukiamas 

į karinę tarnybą, paskirtas Sietlo 

mieste gaminamų karinių serijinių 

lėktuvų Boeing B-17 Flying Fortress 

ir Boeing B-29 Superfortress vyriausiuoju 

pilotu-bandytoju. Iki 1946 m. 

balandžio 11 d. išbandė daugiau kaip 

1000 Boeing B-17 ir apie 100 Boeing 

B-29 karinių lėktuvų. 

1946 m. sausio 2 d. suteiktas karinių 

oro pajėgų pulkininko-leitenanto 

laipsnis. 

Vėliau, pasitraukęs iš karinės 

tarnybos, dirbo Boeing firmoje inžinieriumi. 

Prasidėjus Korėjos karui 1951 

m. lapkričio 14 d. pašauktas į karinę 

tarnybą, tarnavo Northono aviacijos 

bazėje (Kalifornija). Vėliau perkeltas 

į Vysbadeną (Vakarų Vokietija). 

1956 m. liepos 25 d. ištiktas širdies 

priepuolio mirė. Palaidotas Kohlerio 

kapinėse (Viskonsino valstija). 

Kohleryje įrengtas Felikso Vaitkaus 

memorialinis muziejus“. 

Po 1933 m. Dariaus ir Girėno 

skrydžio Amerikos lietuviai norėjo 

pakartoti jų žygdarbį ir tuo tikslu buvo 

įkurta Amerikos Lietuvių Trans-Atlantinio 

Skridimo Sąjunga (ALTASS), 

100-ųjų lakūno gimimo metinių proga Ballinrobo

kuri pasirašė skridimo sutartį su Feliksu 

Vaitkumi. Skrydis suplanuotas 

1934 metams, tačiau užtruko lėktuvo 

paruošimo darbai, ir jis buvo atidėtas 

net iki kitų metų rudens. Pagaliau sulaukus 

palankesnės oro prognozės Feliksas 

Vaitkus 1935 m. rugsėjo 21 d. 6 

val. 45 min. iš Niujorko Floyd Bennet 

Field aerodromo Lituanika II pakilo 

skristi per Atlantą į laikinąją Lietuvos 

sostinę Kauną. Netrukus lėktuvas virš 

Atlanto pateko į ištisinę debesų zoną. 

“Pilotas net 17,5 valandos skrido tik 

pagal prietaisus, kai kur per lietų ir 

krintant šlapdribai. Vengdamas apledėjimo 

ne kartą keitė aukštį, o tai 

taip pat apsunkino skridimą, greičiau 

buvo deginamas kuras. Išniręs iš debesų 

F. Vaitkus pamatė Airijos krantus. 

Čia jis pastebėjo sutrikus benzino 

siurblio darbą ir suprato, kad likusio 

kuro iki Kauno neužteks. Buvo aišku, 

kad reikės nutūpti. Per radiją gautos 

meteorologinės žinios informavo Dubline 

ir Londone esant rūką. Ballinrobo 

rajone nusižiūrėjęs ganyklą F. 

Vaitkus nusprendė nutūpti. Jis ketino 

aikštelėje pertvarkyti siurblį ir, pasi- 

miestelyje buvo atidengtas akmuo, žymintis vietą, kur bus pastatytas paminklas 

Lituanikos II nusileidimo vietoje buvo pasodinti ąžuoliukai 

11 

Fotografijų paroda, skirta F. Vaitkaus 100-osioms gimimo metinėms 


1 

pildęs degalų, orui pagerėjus tęsti kelionę. 

Tačiau leidžiantis šoninio vėjo 

gūsis bloškė lėktuvą į šoną. Dešinysis 

sparnas užkabino žemę ir lėktuvą 

ėmė sukti. Nuo smūgio nulūžo sparno 

galas, buvo palaužta važiuoklė ir 

propeleris. Per 21 valandą 30 minučių 

Feliksas Vaitkus nuskrido 5100 

kilometrų. Iki tol skrisdami po vieną 

Atlantą buvo įveikę tik penki lakūnai 

– 1927 Charles Lindbergh, 1932 Amelia 

Earhart, 1933 Willy Post, 1933 

Jimmy Mattern ir 1933 James Mollison“, 

– rašo Antanas Arbataitis. 

Kaune lėktuvo buvo laukiama 

rugsėjo 22 dieną apie 14 valandą. 

Sudarytas A. Merkio vadovaujamas 

organizacinis sutikimo komitetas. 

Tą dieną iš pat ryto į aerodromą ėmė 

rinktis kauniečiai, vyko žmonės ir iš 

kitų Lietuvos vietovių. Antrą valandą 

dienos tūkstantinei miniai pranešta, 

kad leisdamasi Airijoje Lituanika II 

sudužo, tačiau Feliksas Vaitkus gyvas 

ir sveikas. 16 valandą 30 minučių 



Iškilmės Ballinrobo 

miestelyje Felikso Vaitkaus 

100-ųjų gimimo metinių 

proga 

Lietuvos aeroklubas gavo telegramą: 

„Gailiuosi šiandien sugadinti tamstų 

ūpą, bet turėjau priverstinai nutūpti 

Ballinrobe, Airijoje, ir apgadinau 

Lituaniką antrąją. Aš buvau tiek laimingas, 

kad nebuvau sužeistas. Linkėjimų. 

Feliksas Vaitkus“. 

O pačios Lituanikos II likimas tragiškas. 

Atgabentas į Kauną lėktuvas 

suremontuotas aviacijos dirbtuvėse ir 

jis skraidė Lietuvos karo aviacijoje iki 

1940 metų birželio 15 dienos, kai visi 

aerodromai buvo okupuoti lėktuvų su 

raudonomis penkiakampėmis žvaigždėmis. 

Tų pačių metų rudenį iš Zoknių 

aerodromo Šiauliuose Lituanika II išvežta 

į Šilėnų poligoną, kur „raudoniesiems 

Stalino sakalams“ tarnavo 

kaip bombardavimo taikinys. 

Tokia trumpa Felikso Vaitkaus 

žygdarbio istorija. Taigi 100-ųjų lakūno 

gimimo metinių proga Ballinrobo 

miestelyje buvo atidengtas akmuo, 

žymintis vietą, kur bus pastatytas 

paminklas, Lituanikos II nusileidimo 

vietoje buvo pasodinti 

ąžuoliukai, vėliau 

atidaryta Jono Čepo 

sukurta fotografijų 

paroda, skirta F. Vaitkaus 

100-osioms 

gimimo metinėms 

(Kauno miesto meras 

ją padovanojo Ballinrobo 

savivaldybei visam 

laikui), parodytas 

Stasio Dargio sukurtas 

filmas „Atlanto 

nugalėtojui F. Vaitkui 

100“, grojo Krašto 

apsaugos savanorių 

pajėgų orkestro diksilendo 

grupė. Iškilmėse 

dalyvavo vietos 

savivaldybės atstovai, 

miestelio gyventojai 

airiai, lietuvių bendruomenės 

nariai. 

Atvyko ir delegacija 

iš Lietuvos: krašto 

apsaugos ministras 

Juozas Olekas, Lietuvos 

užsienio reikalų 

ministerijos sekretorius 

Laimonas Talat-Kelpša, Prezidento 

patarėja Irena Vaišvilaitė ir Kauno 

miesto meras Andrius Kupčinskas. 

Lietuvio lakūno Felikso Vaitkaus atminimą 

ilgus dešimtmečius saugojo 

vietos airiai. yra dar tokių, kurie prisimena 

tą įvykį. Šiuo metu Airijoje 

gyvena gausi neseniai emigravusių iš 

Lietuvos lietuvių bendruomenė. Feliksas 

Vaitkus galbūt ir bus ta asmenybė, 

kuri juos vienys ir, kaip linkėjo 

šiai bendruomenei Lietuvos valdžios 

atstovai, skatins nepamiršti Tėvynės ir 

sugrįžti į ją. Taip kaip pirmosios Lituanikos 

bei Dariaus ir Girėno atminimas 

ilgus dešimtmečius jungė Lenkijos lietuvius 

bendram darbui. Beje, Airijos 

lietuviai sakėsi galbūt paseksią Punsko 

pagrindinės mokyklos ir gimnazijos, 

pasirinkusios didžius lakūnus savo 

globėjais, pavyzdžiu ir savo lietuvišką 

mokyklėlę pavadinsią Felikso Vaitkaus 

vardu. ■ 

irenos GasPeravičiūtės nuotraukoS

ugsėjo 26 dieną buvome nuvykę 

į Vilnių, į „Vichy“ vandens 

parką. Kai tik įėjome į vidų, iš 

karto krito į akis to parko darbuotojai, 

Švietimas 

ŠIų AKIMIRKų NIEKAdA NEUžMIRŠIME. 

„VIChy“ 

Vandens parke galėjome 

paplaukioti baseinuose, 

atsipalaiduoti sūkurinėse 

voniose. 

13 

VANDeNS PARKe 

kurie buvo apsirengę tipiškais Taičio 

salos drabužiais. Jie labai svetingai 

mus priėmė, paaiškino visas taisykles, 

kurių turėjome laikytis. Buvo paruoš- 

Parke buvo 

labai linksma, 

gera ir smagu. 

ta speciali programa apie Taičio salos 

gyventojų papročius. Turėjome progą 

pasimokyti mušti būgnus. Mums sekėsi 

visai neblogai. Paskui pasidalijome 


11 

Švietimas 

Danutės Paškevičienės nuotraukose “Vichy” vandens parkas 

į dvi grupes. Mergaitės mokėsi šokti 

vieną šokį, o berniukai kitą. Po programos 

gelbėtojas mums paaiškino, 

kaip turime elgtis kilus pavojui. 

Punsko Dariaus ir Girėno mokyklų 

komplekse rugsėjo 27 d. įvyko 

gimnazijos I klasės mokinių priesaika. 

Renginys vyko svetainėje per ilgąją 

pertrauką. Visi pirmokai suėjo į sceną. 

Išklausyta Lenkijos ir Lietuvos him- 


Vandens parke galėjome paplaukioti 

baseinuose, atsipalaiduoti sūkurinėse 

voniose. Buvo labai daug įvairių 

visų mėgstamų čiuožyklų. 

nų. Įnešta mokyklos vėliava. Prie jos 

iškilmingai prisiekė gimnazijos klasių 

atstovai. Visi pirmokai garsiai kartojo 

priesaikos žodžius. 

Paskui kalbėjo mokyklos direktorius 

Jonas Vydra. Jis kreipėsi ne tik 

Pietūs buvę labai skanūs, nes ir 

atmosfera buvusi puiki. Pavalgę vėl 

pramogavome. Labai gaila, kad laikas 

vandens parke taip greitai bėgo. 

Nesinorėjo mums iš ten išvykti. Parke 

buvo labai linksma, gera ir smagu. 

Šių akimirkų niekada neužmiršime. 

Nuoširdžiai dėkojame „Vichy“ 

vandens parko generaliniam direktoriui 

Šarūnui Vilčinskui už galimybę 

nemokamai pasinaudoti parko atrakcionais. 

Taip pat nuoširdžiai ačiū tariam 

Daliai uzdilai už tarpininkavimą, 

mūsų pasitikimą ir globą. 

Ieva KULIEŠAITĖ 

PIRMOKų PRIeSAIKA 

Punsko gimnazijos I klasės mokinių priesaika Petro vitkausko nuotr. 

į mokinius, bet ir jų auklėtojus: Jūratę 

Pykienę, Tomą Bernecką ir Arūną 

Bliūdžių. Būtina pabrėžti, kad gimnazijos 

pirmokai mokytojams Tomui ir 

Arūnui – pirmieji auklėtiniai. Linkime 

sėkmės ir mokiniams, ir mokytojams. 

(pgv)

jau tradicija tampa Seinų „žiburiečių“ 

ir Punsko „Dariaus ir Girėno“ 

gimnazistų bendradarbiavimas, 

bendravimas bei viešnagės vienų pas 

kitus. Taigi ir šiais metais seiniškiai surengę 

savo pirmokams krikštą į svečius 

pasikvietė draugus iš Punsko. Rugsėjo 

28 d. buvo pakrikštyti 10 „Žiburio“ 

pirmokų. Šį kartą senelių namuose susirinkę 

senjorai (trečiokai) laukė savo 

anūkų bei liepdavo jiems atlikti įvairias 

užduotis, kad nusipelnytų senelių 

„pensijėlės“. 

krikštai 

Po savaitės punskiečiai 

atsidėkodami seiniš- GIMNAZISTų 

kiams už viešnagę pasikvietė 

juos į saviškių krikštą. Čia 

krikštas dvelkė užsieniu ir praeitimi. 

Veiksmas vyko amerikietiškoje rančoje, 

skambant kantri muzikai, aišku, 

vyraujant laukinių vakarų skrybėlių 

ir džinsų stiliui. Punskiečių užduotis 

buvusi kur kas sunkesnė, nes jiems 

reikėjo pakrikštyti daugiau nei 40 

moksleivių. 

Reikia pabrėžti, kad mūsų jaunimas 

labai kūrybingas. Netrūko sąmojo 

nei vieniems, nei kitiems. Programos 

buvo įdomios, šmaikščios ir, kas svarbu 

– neužgaulios. Gal tik vieną pastabą 

ir vieniems, ir kitiems derėtų pareikšti. 

Tai amžinai užkliūvantis kalbos kultūros 

klausimas. Vis dėlto ne itin malonu 

klausytis jaunimo scenoje sakant „ale“, 

„mažam“, „možna“. yra sritis, kur 

mums vis dar reikia tobulėti ;-). Red. 

Kaip kasmet Punsko Dariaus ir Girėno mokyklų komplekso 

mokiniai aktyviai dalyvavo kilnioje akcijoje „Tvarkome 

pasaulį“. Penktadienį per penktą ir šeštą pamokas pirštinėmis 

ir maišais „ginkluoti“, jaunatviškos energijos kupini 

moksleiviai kartu su mokytojais išėjo į gatves rinkti šiukšlių. 

Mat mokiniams maloniau leisti laiką gamtoje negu mokyklos 

suole. 

Nors atrodė, kad miestelis gana tvarkingas, pririnkta kelias 

dešimtis maišų šiukšlių. Visi jie nugabenti prie mokyklos 

Seinų ir Punsko gimnazistų krikštai irenos GasPeravičiūtės nuotr. 

PASAuLIO TVARKyMO DIeNA 

1 

nešvarumų kaupimo namelio. Plastmasė ir stiklas įmesti į 

Punsko gatvėse pastatytus konteinerius. 

Malonu, kad moksleiviai mokomi palaikyti tvarką 

viešose vietose ir skatinami neteršti aplinkos. Atsiminkime, 

kad nešvarumai tampa vis didesne problema. Jie 

labai paveikia gamtą. Neterškime aplinkos patys ir skatinkime 

taip elgtis kitus, o Punskas švaresnis bus. 

(pgv) 


1 

Nerimstantys užsienio 

lietuviai... Štai projektas, 

skirtas susipažinti 

su Lenkijos lietuvių 

bendruomene, jos veikla bei 

vaidmeniu palaikant lietuvybę 

Lenkijoje, apžiūrėti Punsko ir 

Seinų krašto istorines, kultūros 

vertybes. Bet svarbiausia – šis 

projektas skirtas Lietuvos vardo 

1000-mečiui paminėti. 

Šį kartą susibūrę Punsko ir Seinų 

krašto jaunuoliai, kremtantys mokslą 

aukštosiose Lietuvos mokyklose, 

parašo projektą „Jotvingių takais“. 

Didžiausią iniciatyvą kuriant projektą 

rodo: Dalicija Šuščevičiūtė, Laima 

Jonušonis, Alicija Birgelytė, Virginija 

Rėkutė. 

Projektą vykdyti pradedame rugsėjo 

22 dienos ankstų rytą. Netrunka 

prabėgti kelionė į Lenkiją, ir štai mes 

jau lietuvių gyvenamose žemėse. Vilniaus 

universiteto trečio kurso studentas 

Algimantas Severinas pasakoja 

keliautojams apie jotvingius, kodėl 

mes jais domimės, kas sieja lietuvius 

su jotvingiais. 

SeINAI LIeTuVIO AKIMIS 

Pirmas projekto taškas: Seinai. 

Pasitinka mus gerb. Romas Vitkaus- 


Jaunimo gretose 

Važiavome, kur jo 

kas, kuris su savo gera nuotaika ir 

žiniomis lydi keliautojus visą projekto 

vykdymo laiką. Aplankome Seinų 

baziliką, vyskupo Antano Baranausko 

paminklą, prie kurio padedame gėlių. 

Neužtrukę prie Seinų vienuolyno 

patraukiame į „Žiburio“ mokyklą, 

kuri kaip tikras žiburys šviečia Seinų 

lietuviams. Čia mus šiltai pasitinka 

I. Gasperavičiūtė, Lenkijos lietuvių 

bendruomenės pirmininkė. „Žiburyje“ 

esame kviečiami į aktų salę, kur 

išgirstame apie mokyklos kūrimą, 

dabartinį jos gyvenimą – džiaugsmus 

ir rūpesčius. Lankome „Žiburį”: žavimės 

naujomis klasėmis, nauja, šviežumu 

kvepiančia sporto sale, biblioteka, 

kurioje jau nemažai lietuviškų knygų, 

žodynų, enciklopedijų. 

Kad ir labai dar norėjome pasidžiaugti 

nauja lietuviška mokykla 

– laikas mūsų nelaukė. Kitas projekto 

taškas – Seinų miesto kapinės. Rimti 

einam Lietuvos savanorių kapų link. 

Degančių žvakučių liepsnoje apmąstome 

karių, žuvusių už Lietuvos Nepriklausomybę, 

aukos prasmę, gerbdami 

jų atminimą padedame rožių gelsvais 

žiedais. Kapinėse dar lankome Juozo 

Kauko – Vinco Kudirkos bendražygio, 

Prūsų ir jotvingių 

gyvenvietėje vos įėjus pro 

vartus atrodo, kad prūsų 

ir jotvingių čia gyvenama. 

Seinų miesto kapinėse 

prie Lietuvos savanorių kapų 

apmąstome karių, žuvusių už 

Lietuvos Nepriklausomybę, aukos 

prasmę. 

knygnešio – kapą. Tik pro autobuso 

langą pravažiuodami matome buvusią 

„Šaltinio“ spaustuvę bei Vyskupų 

rūmus, stovinčius ant senų ąžuolinių 

polių. 

KRASNAVe – 

LIeTuVIŠKuMO GIJA 

Įdienojus privažiuojame Krasnavo 

kaimą. Čia lankomės mokykloje 

direktoriaus Kazimiero Rėkaus kvietimu. 

Šalikelėje sustoja mūsų autobusas. 

Išlipam, o čia jau laukia gerbiamas 

direktorius. Spėjam su visais pasisveikinti 

ir raginami einame į mokyklėlę. 

Čia mes pasidžiaugiame mokinių 

darbais, atidžiai analizuojame mokyklos 

metraštį. Akį traukia sutvarkyta 

ir jauki mokyklos aplinka. Krasnavo 

mokykloje mus vaišina arbatėle, vaisiais 

ir saldumynais. Kalbėtis su ponu

tvingių gyventa... 

Rėkumi labai smagu, turime daug ką 

aptarti. Mokyklos direktorius ragina 

baigus studijas atvykti dirbti į Krasnavą. 

KeLIAuJAMe TOLIAu 

Ir vėl laikas mus veja. Privažiavę 

Punską trumpam sustojame prie skanseno. 

Ponas Romas pristato lietuviams 

iš Baltarusijos, Latvijos, estijos, Brazilijos 

ir kitų šalių senovinę lietuvišką 

sodybą, kurią atspindi dabartinis 

Punsko skansenas. Papasakoja ir apie 

naujai pastatytą karčiamą. Čia taip pat 

neužtrunkame. Iki pietų dar turime aplankyti 

du objektus: akmenį Kampuočiuose 

– Lietuvos Nepriklausomybei 

ir akmenį Kreivėnuose – knygnešiui 

Povilui Matulevičiui. Daugelį projekto 

dalyvių stebina akmenų forma ir dydis. 

Aišku, neužmirštame nusifotogra- 

fuoti. Juk tai išskirtinės vietos, primenančios 

istorinius faktus. 

Jau gerokai po pietų ir mes traukiame 

pietauti, nes skrandžiai visų 

ištuštėję. Garuojantys pietūs mūsų 

laukia „Sodo“ kavinėje. Prisikimšę 

skanių cepelinų pasivaikščiojam po 

Punsko miestelį. 

KRyPTIS – PRūSų IR JOTVINGIų 

GyVeNVIeTė 

Dabar važiuojame į Petro Lukoševičiaus 

Prūsų ir jotvingių gyvenvietę. 

Ši vieta dar ir Punsko krašto žmonėms 

nelabai žinoma. Čia dar daug kas nesilankęs, 

todėl labai smalsu pamatyti, 

kaip vyksta statyba. Akys grožisi 

gražiais vaizdais: mediniai nameliai, 

akmenimis klotas baseinas, aukuras 

ir dar tebevykstantys darbai. Sodybos 

savininkas labai maloniai mums pasakoja, 

kaip pradėjo domėtis jotvingiais, 

kodėl ėmėsi tokių gana sunkių darbų. 

Ir iš tikrųjų sodyba labai įspūdinga, 

tiek savo architektūra, tiek užimamu 

plotu. Vos įėjus pro vartus atrodo, 

kad prūsų ir jotvingių čia gyvenama. 

Viskas taip natūralu ir tikroviška. Žo- 

Aplankome Seinų 

baziliką, vyskupo 

Antano Baranausko 

paminklą, prie kurio 

padedame gėlių. 

17 

džiais neįmanoma apsakyti, reikia akimis 

pamatyti ir siela pajusti. einam, einam, 

ir galo nematyti. Kuo toliau, tuo 

įdomiau. Štai žalia pieva – nei namukų, 

nei akmeninių skulptūrų. Kažkas 

paslaptingo. Ne veltui čia toks didelis 

laisvas plotas. Po minutės jau stebime 

jotvingių kovas. Šeimininkas iškart 

įspėjo, kad neitume labai arti, nes kovos 

vaizduojamos labai rimtai ir realiai. 

Todėl akis išpūtę stebėjome kiek 

atokiau paėję. Nusipaveiksluojame su 

„jotvingių kovotojais“, pačiupinėjame 

jų rūbus, o kai kas net interviu ima. 

Greitu žingsniu einame autobuso link, 

bet P. Lukoševičius dar kviečia mus 

užeiti prie aukuro, kuris, anot jo, suteikia 

daug energijos. Sustojame aplink 

jį ir žiūrėdami į ugnį semiamės jėgų. 

Šia sodyba domisi Lietuvos ir Lenkijos 

istorijos institutų darbuotojai. 

Ir vėl autobuso ratai pajuda. 

užsukame į Punską, įsisodiname 

R. Vitkauską ir lekiam į Vygrius. Saulei 

leidžiantis lankome kamendulių 

vienuolyną. Vienuolyno kompleksas 

prietamsy atrodo dar mįslingiau nei 

dienos šviesoje. Aišku, ponas Romas 

nepavargdamas pasakoja visokias 

įdomybes, bet galvoje tiek įspūdžių, 

kad sunku viską atsiminti. Vygriuose 

palydime saulę ir sugrįžtame į Šilainę 

nakvoti. Jėgas atgauname laužui 

suliepsnojus. Kepame dešreles, skambant 

muzikai dalijamės dienos įspū- 


18 

džiais, nes šokti nebelikę jėgų. Rytoj 

vėl keliausime... 

SeNOS PRūSIJOS ŽeMėS 

Oi, kaip sunku keltis... Juk šiandien 

sekmadienis. Vakar ilgokai pasėdėjome 

prie laužo... Pusryčiai jau 

ant stalo. Valgyti nesinori, akys dar 

merkiasi. Padėkojame Šuščevičių šeimai 

už skanų maistą bei suteiktą nakvynę, 

ir vėl visi į autobusą. Kas dar 

baigia pusryčiauti, kas jau miega, o 

autobusiukas pajuda. Šiandienos tikslas 

– senos Prūsijos žemės. Važiuojame 

porą valandų. Ir mes jau Gižicke 

– prie šv. Brunono kryžiaus. Atrodo, 

kad tai tiesiog paprastas kryžius, bet 

Lietuvai ir lietuviams jis svarbus. Šv. 

Brunono noras krikštyti lietuvius ir 

kitas gentis padėjo išgarsinti Lietuvos 

vardą, kuris pirmą kartą 1009 metais 

buvo paminėtas Rytų Vokietijos miesto 

Kvedlinburgo analuose. Nors rūkas 

gaubia žemę, tai mums netrukdo fotografuotis, 

apžiūrinėti ir džiaugtis savo 

projekto vykdymu. 

Vėl lekiame autobusu į vietovę 

Gierlož – garsėjančią hitlerio bunkeriais, 

slėptuvėmis. O, čia tai vieta. 

Atrodo, tiesiog miškas ir tiek. O kas 

Jaunimo gretose 


tame miške!!! Net nebūčiau pagalvojus, 

kad tokių didžiulių statinių galima 

rasti viename plote... „Kažkas nerealaus!!!” 

– girdėjos keleivių šūksniai. 

Mat daugelis hitlerio bunkerius mato 

pirmą kartą. Slėptuvių viduje dar tvyro 

specifinis kvapas, tarsi primenantis 

anuos laikus. Pats įspūdingiausias hitlerio 

asmeninis bunkeris. Jis didžiausias 

ir saugiausias. Ponas Romas juokaudamas 

sakė: „Pasižiūrėkit, gal po 

lova rasit hitlerio šlepetes?“ Iš tiesų 

vaikščiojant po slėptuvių griuvėsius 

norom nenorom bandom įsivaizduoti 

hitlerio gyvenimą, jo aukų kančias, 

aimanas, neviltį. 

Saulei leidžiantis lankome 

kamendulių vienuolyną. 

Jis prietamsy atrodo dar 

mįslingiau nei dienos 

šviesoje. 

Pats įspūdingiausias 

Hitlerio asmeninis 

bunkeris. Jis didžiausias 

ir saugiausias. 

Pasinėrę istorijoje vėl sėdame 

autobusan. Važiuojame į Šventaliepę 

– stebuklinga laikomą vietą. Čia mus 

traukia noras pamatyti vargonus, kuriems 

grojant juda angeliukai, jų fleitos, 

kitos figūrėlės. Tikimės pamatyti 

ir išgirsti grojant. Artėjam prie bažnyčios. 

Išgirdę grojant paspartinam 

žingsnius. Nors trumpai, bet pamatėme 

didelį įspūdį darančius vargonus, 

išgirdome jų skleidžiamus garsus. 

Tai mūsų projekto paskutinis 

taškas. Gamtoje papietaujame ir traukiam 

Vilniaus link. Nors dar daug įdomių 

vietų nespėjame aplankyti, bet tai 

lieka kitam projektui. 

Šio projekto dėka aplankėme ir 

„pačiupinėjome“ lietuvių gyvenamas 

žemes, apie kurias tiek daug rašoma 

knygose, sužinojome apie gentis, giminingas 

lietuviams. Nuoširdžiai dėkojame 

projekto „Jotvingių takais“ 

rėmėjams – Tautinių mažumų ir išeivijos 

departamento direktoriui Antanui 

Petrauskui, jo pavaduotojai Vidai 

Bagdonavičienei. Ačiū tariame Punsko 

ir Seinų krašto žinovui Romui Vitkauskui, 

LLB pirmininkei Irenai Gasperavičiūtei, 

Irenai ir Albinui Šuščevičiams, 

Petrui Lukoševičiui bei Kazimierui Rėkui. 

Ir ypač nuoširdžiai dėkojame mūsų 

globėjai, uLRC direktorei Aldonai Kodytei. 

Visi Jūs finansiškai bei moraliai 

rėmėte šį projektą. 

Birutė BAGUCKAITĖ 

Birutės BaGuckaitės nuotraukos

šeIMOS, PADOVANOJuSIOS ŠVeNTĘ 

Mūsų visuomenėje 

šeima yra priskiriama 

prie didžiųjų 

žmogaus vertybių. Džiugina 

aplinkinius kaimynai, 

kai jie gražiai savo šeimoje 

sugyvena, vieni kitais rūpinasi, 

stipresni globoja 

silpnesnius, sveiki teikia 

pagalbą ligoniams, jauni 

rodo pagarbą vyresniems 

ir slaugo senelius. Visus 

žavi šventinė idilija, kokią 

išgyvename Kūčių vakarą, 

bendrai džiaugiamės 

Kalėdomis ir Velykomis. 

Šeima – visų mūsų atspir- 

tis, laimės terpė, jaukumo 

šaltinis. Jei vieną kurį ištinka 

nelaimė, visi dėl jo sielojamės, 

visi susitelkiame 

kaip medžiai vėjuje į guotą. 

Žmogus toks yra, kad 

tik vienam šalia kito būna 

gera. O ar nekalbame apie 

tas nelaimingas, palaidas ar 

girtuokliaujančias šeimas? 

Gal šiandien ir neprisipažinsime, 

bet juk kalbame ne 

tik pajuokdami ką, kalbame 

ir užjausdami, ir ieškodami, 

kaip nelaimingiems suteikti 

pagalbą, galvojame, kuo 

išmanytume jiems padėti, 

Kultūros baruose 

Irena ir Daiva Kuliešaitės Aneta, Jolita ir Violeta Kelerytės 

kad į mus galėtų atsiremti. 

Jeigu kaimynų šeima gražiai 

sutaria, jaučiame, kad 

ir mums lengviau. Jeigu kur 

riejamasi, ir aplinkiniams 

nėra smagu. 

Šeimos vertybę suprasti 

suprantame ir laukiame, 

kad ji mums būtų duota 

iš Aukščiausiojo dovanų. 

Dovanų esame gavę tokią 

galimybę, tai ir padėkokime 

už tą dovaną. O kiek nuo 

mūsų pačių priklauso, kokia 

yra mūsų šeima? Vieni 

mokame vakarais susitelkę 

susėsti bendrai maldai ir 

Diana ir Klaudija Kogačiauskaitės ir Jokūbas Svetlauskas Vytautas ir Paulius bei Birutė ir Gabija Turek 

19 

išgyvename tą tylią šeimos 

palaimą. ypač tai buvo 

įprasta prieš gerą šimtą 

metų. Bet keičiasi laikai, 

keičiasi ir papročiai. Šiandien 

šeimose ieškome ir kitų 

dvasinių vertybių. Juk ir tos 

maldõs neturėtume suprasti 

primityviai ir paversti ją 

vien poterių kalbėjimu. Labai 

žmogaus siela tobulėja, 

kai šeima kultivuoja veiklą, 

susijusią su meno ugdymu, 

saviveikla, nekalbant jau 

apie mokslą, jei kuriose 

šeimose tai būtų pasiekiama. 

Viena iš tokių didelių 


0 

vertybių, cementuojančių 

šeimos vienybę ir brandinančių 

jos narių dvasią yra 

muzika. Tai ypatinga meno 

šaka, taurinanti žmogaus 

sielą, nes ji labai lengvai 

gali būti puoselėjama ir 

pavieniui, ir keliems drauge. 

Jei tą kolektyvą sudaro 

šeima, ar ne per muziką, ne 

per dainą veda mus kelias į 

šeimyninę laimę? Šitai galėjome 

pastebėti ir patirti 

tie, kurie sekmadienį, š. m. 

spalio 7 dieną, atvykome į 



Sesutės Zubavičiūtės ir Sinkevičiūtės-Nevulytės Vytauto Batvinsko ir Irenos Kalinauskienės šeimos 

Scenoje visi šventės dalyviai 

Punsko kultūros namuose 

vykstančią originalią Muzikuojančių 

šeimų šventę. 

Stebuklai patys nekeroja. 

Ir stebuklus reikia 

ugdyti. Šeimos nariai, kurie 

gyvena viena idėja, kuriuos 

sieja bendri interesai, 

visuomet sutars, visuomet 

joje vieni kitus gerbs, visuomet 

čia rasime gražios 

tarpusavy rodomos meilės. 

Kas ta muzikuojanti šeima? 

Ogi tokia, kurioje ir grojama, 

ir dainuojama, kurio- 

je įsiklausoma į melodijos 

skambesį ir susiklausoma 

vienų su kitais. Stebuklai 

patys nevyksta. O gal 

vyksta? Juk žmonės, kurie 

gyvena tokia idilija, kokią 

teikia kultivuojama muzika, 

ne stebuklų laukia šeimoje. 

Tie stebuklai ateina patys. 

Jie ir yra ta Dievo dovana 

už mūsų naujovišką širdžių 

maldą. Bet mes neretai ir 

šitą maldą suprantame primityviai 

ir neįžvelgiame 

joje vertybių. Kai Punsko 

kultūros namai rengė jau 

antrą Muzikuojančių šeimų 

šventę, daugelis atsakėme 

– o kuo čia aš dėtas? Tegu 

apsieina be manęs. Iš 30 

kalbinamų šeimų tik dešimt 

sutiko pasirodyti scenoje, o 

kai išmušė valanda, suėjo tik 

devynios. Šiandien apie jas 

ir kalba tie, kas aną popietę 

atvyko į mums padovanotą 

šiltą ir mielą šventę. Tegu 

jų vardai kartu su kukliais 

darbais ir būna čia paminėti. 

Tai mažo didvyriškumo

Pečiulių šeima Nijolė ir Petras Gruodžiai 

pavyzdžiai. Tai pavyzdžiai, 

rodantys, kuo mes, paprasti 

žmonės, iškylame virš vidutinybės. 

Šventę pradėjo dvi 

sesutės iš Žagarių kaimo – 

Ieva ir Daiva Kuliešaitės. 

Jos dainuoja nuo pat mažų 

dienų. Dažnos viešnios 

Seinų “Žiburio” mokyklos 

scenoje. Tai “Žiburio” 

moksleivės. Prisimename 

jas iš scenos “Lietuvių namuose”. 

Jas lavina mokyt. 

Juozas Pileckas. Vyresnioji 

Ieva lanko Lazdijų muzikos 

mokyklos IV klasę. Sesutės 

ir ten dažnos scenos viešnios. 

Kelis kartus dalyvavo 

Punsko LKN rengiamuose 

“Dainorėlio” konkursuose 

ir laimėjo prizines vietas. 

Po jų į sceną išėjo kitos 

dvi sesutės iš Punsko 

– Klaudija ir Diana Kogačiauskaitės. 

Joms meilę 

muzikai uždegė mama, 

kuri taip pat yra dainininkė. 

Pridurkime, kas toji mama 

– tai Teresė Dzemionaitė iš 

Nerutė, Asta ir Rasa uzdilaitės bei jų brolienė Dalia uzdilienė 

Krasnavo. O kai ją pastatysime 

šalia sesers Danutės 

Dzemionaitės-Svetlauskienės, 

suprasime, kokį paveldą 

ir skiepus gavę mažosios 

Klaudija ir Diana. Abi jos 

yra “Dainorėlio” konkurso 

dalyvės. Šiais metais 

jaunesnioji savo amžiaus 

kategorijoje yra laimėjusi 

pirmąją vietą, vyresnioji 

tokį prizą yra iškovojusi 

prieš kelerius metus. Antrai 

dainai prie jų priėjo 

dar ir pusbrolis Jokūbas 

1 

Svetlauskas. Reikėjo salėje 

matyti mergaičių motiną ir 

tetą – Jokūbo mamą, kaip 

jos jaudinasi klausydamos 

ir kaip stengiasi vaikus 

palaikyti, tai ir suprasime, 

kokia šeimos atmosfera vyrauja 

kas dieną. 

Trečiai šeimai atstovavo 

trys sesutės – Aneta, Jolita 

ir Violeta Kelerytės iš 

Rimkežerių. Tai Krasnavo 

mokyklos pasiuntinės. Ten 

jas lavina mokytoja Onutė 

Tarasevičienė – dviejų 

anksčiau minėtų Dzemionaičių 

sesuo. Šis mergaičių 

tercetas skamba ir Krasnavo 

mokyklos scenoje, ir 

“Dainorėlio” konkursuose. 

Ketvirtos atlikėjos yra 

dvi sesutės Jurgita ir Simona 

Zubavičiūtės bei jų 

pusseserės – sesutės Onutė, 

Rūta, Danguolė ir Jurgita 

Sinkevičiūtės-Nevulytės. 

Jurgita Zubavičiūtė yra baigusi 

Punsko muzikos mokyklos 

fortepijono klasę. Ji 

– “Dainorėlio” konkurso 

laureatė, jaunesnioji Simona 

minėtame konkurse yra 

laimėjusi trečiąją vietą. Šių 

mergaičių dar prosenelis 


uvo muzikalus. Jis grojo lūpine armonikėle. 

Tie genai persidavė, kaip matome, 

ir antrai, ir trečiai kartai. Ne visi 

žmonės turėjo sąlygas ir galimybes lankyti 

muzikos mokyklą, bet visi garsėjo 

savo muzikavimu. Juozą Zubavičių, 

šiuo metu žinomą Seinuose gyvenantį 

verslininką, daug kas prisimename 

grojantį ir vakaruškose, ir scenoje. 

Į sceną išsirikiavo dviejų šeimų 

– Irenos Kalinauskienės ir jos 

brolio Vytauto Batvinsko – vaikai 

– muzikuojantys ir dainuojantys. Juos 

išlydėjo ir Vytauto žmona Zita. Miela 

žiūrėti, kokios vertybės šiose šeimose 

ugdomos, kuo jose gyvenama, kas 

brandinama. Tikriausiai jose taip pat 

kalbama ir apie valgius, ir apie drabužius, 

gal ir apie kaimynus, bet norisi 

manyti, kad šiomis temomis pokalbiai 

nesibaigia. Ir visa vaikai girdi. Ką 

girdi šeimoje, tai ir vertins gyvenime. 

Čia gera proga priminti, kad šie žmonės 

yra pažįstami ne tik Punske, bet 

ir platesnei Lietuvos bei Lenkijos publikai. 

Vytautas – folklorinio sambūrio 

“Alna” vadovas, Irena – to paties 

sambūrio dalyvė, Vytauto žmona Zita 

ir dukrelės – “Alnos” didelės gerbėjos. 

Pasiklausėme ir matome, kas tose šeimose 

ilgais rudens vakarais kalbama, 

dėl ko diskutuojama, kas vertinama ir 

pervertinama. Netikiu, kad čia giliai 

kerotų barniai ar vešėtų nesantaika. 

Vyriausios šventės dalyvės buvo 

trys Uzdilaitės – Nerutė, Asta ir 

Rasa bei jų brolienė Dalia Uzdilienė. 

Sesutės augo Punske. Gyvenome 

bendrame name, nors skirtinguose 

butuose. Girdėjau, kaip dažnai toje 

šeimoje skambėjo akordeono muzika 

ir dainos, dainos, dainos. Dainai reikia 

turėti Dievo dovaną – balsą ir klausą 

bei ritmo pajautimą. Sesutės tas malones 

gavo. Bet tokias malones gavusios 

yra ne tik jos, daug kur ir kiti yra 

gamtos apdovanoti. Tik kai reikia visuomenei 

pasirodyti, tai ir piš. Sesutės 

šiandien pakrikusios, bet kai prireikė, 

viena parvažiavo iš Vilniaus, kita parskrido 

iš Vokietijos, o trečioji – LKN 

direktorė Asta Pečiulienė. Tai karta, 

kuri dar sugeba gražiai be mokyklų 



dainuoti. Jos geriausiai išlaikė liaudies 

dainavimo tradiciją. Klausaisi tų dainų, 

ir pakvimpa salė ne tik laukais ir 

pievomis, bet ir pienu. Rodos, matai, 

kaip kitados merginos eidavo su kibirais 

į laukus karvių melžti. 

Astos ir Valdo Pečiulių jaunoji 

karta – Ina ir Matas Muzikuojančių 

šeimų šventėje dalyvauja jau antrą 

kartą. Vaikelius palaiko ir mama, pasiėmusi 

akordeoną. Astà – savamokslė. 

Matas ir Ina – Punsko muzikos 

mokyklos diplomantai, šiais mokslo 

metais vienas baigia akordeono, kita 

smuiko klasę. Abu groja “Puniukų” 

kapeloje. Po dainos ir dviejų muzikos 

kūrinių į sceną ateina dar ir mamõs 

Ãstos anyta Onutė Morienė, garsi 

dainininkė. Anksčiau ji dainavo 

įvairiuose mūsų krašte veikiančiuose 

sambūriuose, šiuo metu gieda bažnyčios 

chore. 

Labai malonią staigmeną padarė 

vaikų instrumentinis kvartetas iš Varšuvos. 

Tai Irenos Aleksaitės iš Vaitakiemio 

gražioji šeimynėlė. Salėje sėdi 

ir Irenos vyras Zbyszek. Scenoje – sūnūs 

Vytautas ir Paulius bei dukros 

Birutė ir Gabija Turek. Visi Turekų 

šeimos vaikai lanko muzikos mokyklą. 

Tėvelis taip pat yra muzikos mėgėjas 

ir pats kažkada grojęs muzikos instrumentais. 

Kvartetas pademonstravo 

rimtosios muzikos pavyzdžius, skambėjo 

Astor Piazolla, M.K. Čiurlionio 

“Kanonas” ir Četkausko “Lietuviškas 

valsas”. Kokia dvasia vyrauja šioje šeimoje, 

parodė vaikų atliekama muzika 

ir dailiai dzūkuojama pono Zbyszeko 

lietuviška šneka. Tai nuostabus pavyzdys, 

kai šią šeimą noris labai artimai 

priglausti. 

Šventės pabaigoje pasirodė iš 

Marijampolės atvykusi specialiai 

mūsų pagerbti ten profesionaliai muzikuojanti 

šeima – Nijolė ir Petras 

Gruodžiai. Sąlygos neleido jiems atvykti 

į Punską su dukromis, kurios 

taip pat muzikuoja. Tai Punsko kapelos 

“Klumpės” vadovo Jono Zakaravičiaus 

rūpesčiu šie žmonės pagerbė 

mūsų klausytojus ir parodė dar vieną 

lietuviškos šeimos modelį. 

Ačiū visiems čia suminėtiems, nes 

jų pastangomis mes vieną eilinę sekmadienio 

popietę galėjome pasigardžiuoti 

Dievo ausiai skirtais garsais. 

Šventę kultūros namai galėjo surengti, 

kai ją rėmė Lenkijos vidaus reikalų ir 

administracijos ministerija (Ministerstwo 

Spraw Wewnętrznych i Administracji) 

bei Punsko valsčius. 

Pacituosiu ir kultūros namų direktorės 

nuogąsčius: “Labai sunku su 

mūsų žmonėmis ką nors organizuoti, 

kai pagalbos reikia išeiti į plačią visuomenę”. 

Daug pašauktų, maža išrinktų 

– skaitome evangelijoje. Taip yra visur 

ir visuomet. Ir karo frontuose, ir darbo 

baruose visi po kažkiek krutame, 

bet didvyrių ar karžygių yra reta. Suprantu, 

kad ne visi turime gavę įgimtą 

dovaną dainuoti, o groti galbūt nesame 

išlavėję. Tačiau labiausiai jaudina 

mūsų abejingumas ir nenoras atsiliepti 

į kieno iniciatyvą. Direktorė skundžiasi, 

kad bijanti ateityje panašių renginių 

imtis. Priminsiu čia seną romėnų 

patarlę, įdomumo dėlei pateiksiu esperantiškai: 

Ne en unu tago elkreskis 

Kartago – ne per vieną dieną Kartagina 

išaugo. Kartagina tai finikiečių dar 

prieš mūsų erą Viduržemio jūros rajone 

sukurta labai reikšminga valstybė. 

Tiesa, ir ji išnyko. Bet istorija ją mini 

jau du tūkstančius metų. 

Ta proga galima matyti, kaip 

mūsų visuomenėje dar trūksta šį kartą 

scenoje demonstruojamo šeimyniškumo. 

Mūsų didelį bendruomeniškumą 

pastebime didelių nelaimių ar mirties 

atveju. Tada telkiamės visi į krūvą. 

Vienas filosofas teigė: Aš šlovinu mirtį, 

nes ji išmokė mus meilės. Kraupi 

tiesa, bet, matyt, tiesa. Tai negi mus 

taip skaudžiai likimas turi mokyti? 

Ieškokime tos meilės tarpusavyje ir 

rodykime ją kiekviename žingsnyje, 

gal mus rečiau bausmės rykštė persekios. 

Dalyviai dovanų gavo stiklinį 

smuiko raktą. Gražu, jeigu ta dovana 

kabos tų žmonių butų languose. Tai ir 

bus išskirtinių namų ženklas. 

Algis uzDILA 

JurGio Paransevičiaus nuotraukos

VyTAuTų ŠVeNTė 

PuNSKO KRAŠTe 

Mintis surengti Vytautines kilo dr. Petrui 

Zimnickui ir Vytautui Grigučiui iš Punsko. 

Dr. Petro Zimnicko sodyboje Kampuočiuose 

vykusioje šventėje Vytautai dalyvavo su 

žmonomis. Skaitytas pranešimas, vyko pokylis, 

netrūko šaunios muzikos ir dainų. 

Vytautinių šventės dalyviai 

Pirmosios Vytautinės 2004 m. 

surengtos prie Galadusio ežero, 

Žukauskų pakrantėje. Buvo 

nutarta rengti jas ir kitais metais, bet 

kažkodėl suorganizuotos tik šiemet. 

2007 m. Vytautinių rengėjai buvo: 

Petras Zimnickas, Vytautas Grigutis, 

Vytautas Zimnickas ir Punsko valsčiaus 

viršaitis Vytautas Liškauskas. 

Šventės metu pranešimą apie Vytauto 

Didžiojo gyvenimą ir nuopelnus 

Lietuvai skaitė Vytautas Liškauskas. 

Paskui vyko vaišės, kurias surengė 

moterys ir vyrai. Bemedžiojantis Vytautas 

privirė skaniausio medžiotojų 

šiupinio. Šventė tęsėsi iki 3 val. ryto. 

Ją paįvairino geriausiai armoniką 

„įvaldę“ muzikantai: Sigitas Šliaužys 

iš Valinčių, Vytautas Vaškys iš Vaitakiemio, 

Vytautas Batvinskas iš Punsko. 

Skambėjo dainos ir buvo šokama. 

Vytautų buvę apie 14 ir – svarbiausia 

– 2 Vitalės. 

Susitikimas Vytautams tikrai patiko. 

Kalbėta, kad tai buvęs „senoviškas 

vakarėlis su armonika“. Tikimasi, 

Šventė tęsėsi iki 

3 val. ryto. Ją 

paįvairino geriausiai 

armoniką „įvaldę“ 

muzikantai. 

23 

kad kitais metais susirinksiąs gausesnis 

būrys. 

Paprašiau Vytautą Liškauską papasakoti 

apie pirmąsias Vytautines 

Lietuvoje ir Punsko krašte. Jis kalbėjo: 

„Vytautai dažnai mane kviesdavo, bet 

aš vis neturėdavau laiko. Praleidau 

tris progas. Prieš metus buvau renginyje 

Vilniaus Vytautų klubo dešimtmečio 

proga. Pasveikinau Vytautus, 

išklausiau paskaitą apie Vytautą Didįjį 

– didį Lietuvos statybininką, ne 

tik politiką. Apie tai byloja rūmai, pilys, 

Katedra ir kitos bažnyčios. Šauniai 

pabendravome. Kartą Vytautų 

suvažiavime Trakuose man atstovavo 

Jonas Vaičiulis. 

Per Žolinę Vytautai buvo atvykę 

į Punską, dalyvavo mišiose, liaudies 

kultūros centro atidaryme. Jiems patiko 

Punske. Jų manymu, ir čia vertėtų 

pagerbti Vytauto Didžiojo atminimą. 

Tai puiki proga sueiti, pabendrauti, 

pasilinksminti, atsimenant Lietuvos 

istoriją, ypač jos garbingiausias akimirkas, 

kai šalis buvo didi. Kilo mintis 

Punske Vytauto Didžiojo garbei pastatyti 

kryžių, koplytstulpį ar paminklą. 

Tai reikėtų rimtai apmąstyti. 

Pasirodo, kad Punsko valsčiuje 

yra 117 Vytautų, 7 Vitaliai ir 3 Vitai, 

nors šventėje dalyvavo ir mažiau. 

Man teko garbė ir malonumas skaityti 

pranešimą (10 minučių pranešimas 

virto per 40 minučių) apie Vytautą 

Didįjį, jo tėvus.” 

(pgv) 

vytauto ZiMnicko nuotr. 



„dzūKIJA“ VėL REPETuoJA 

“Dzūkijos” koncertas Punsko LKN siGito BirGelio nuotr. 

Spalio 3 d., trečiadienį, 7.30 val. Punsko kultūros namuose 

įvyko pirma po vasaros atostogų „Dzūkijos“ repeticija. 

Džiugu, kad joje dalyvavo 19 asmenų. Dar labiau džiugina 

tai, kad atėjo 9 naujokai. Nuoširdžiai juos sveikiname. 

Dauguma jų – tai jauni žmonės, nauja „Dzūkijos“ karta. Tikimės, 

kad toks atjaunėjęs sambūris energingiau kibs į darbą. 

Manome, kad į kitą repeticiją ateis dar daugiau žmonių. 

Mat kai kas dabar tikriausiai negalėjo atvykti dėl rudens 

darbų. Kviečiame ir laukiame. 

Dzūkelis 

MIeLI TAuTIeČIAI, 

rugsėjo 25-ąją interneto svetainėje www.savasratas.lt 

startavo naujas įdomus projektas, kuriame maloniai kviečiame 

dalyvauti net tik Lietuvos moksleivius, bet ir visų po 

platųjį pasaulį pasklidusių lietuvių vaikus, jaunimo organizacijas, 

bendruomenes. Tikimės, kad šis projektas jo dalyviams 

ne tik suteiks naujų žinių, bet padės artimiau pažinti 

aktualias gyvenimo sritis ir artimiau susipažinti vieniems 

su kitais. 

Projektas „SAVAS RATAS“ bus pristatytas 2007 m. 

spalio 5 d. Vilniuje, Mokytojų namuose, Tautinių mažumų 

ir išeivijos departamento prie LR Vyriausybės rengiamos 

konferencijos metu. Išsamesnę informaciją galima rasti 

nuorodose http://www.savasratas.lt/index.php?n=modelis 

skyrelyje „Tarptautinė dimensija“, http://www.savasratas. 

lt/index.php?n=uzsienis bei kitose svetainės dalyse. 

Jei turėtumėte klausimų ar būtų reikalinga papildoma 

informacija, maloniai kviečiu kreiptis el. paštu rimas@savasratas.lt 

arba tel. +370 611 23123. 

rimantas Varanauskas, 

Projekto „SAVAS rATAS“ vadovas, 

Asociacijos „Jaunimo akademija“ viceprezidentas 


e u r o r e g i o n o 

„NEMUNAS” 

p r o j e k t a s 

Konferencija, skirta kultūriniam bendradarbiavimui 

irenos GasPeravičiūtės nuotr. 

Marijampolėje veikiantis euroregiono „Nemunas“ biuras, 

bendradarbiaudamas su Punsko valsčiaus savivaldybe, 

rugsėjo 20-21 dienomis surengė tarptautinę konferenciją, 

skirtą kultūriniam bendradarbiavimui. Dvi dienas trukęs 

renginys buvo suskirstytas į dvi dalis. Pirmąją dieną buvo 

skaitomos paskaitos apie kultūros paveldo išsaugojimo galimybes 

bei jo svarbą. Iš Lietuvos pakviesti prof. egidijus 

Aleksandravičius, Kultūros ministerijos atstovė Irena Seliukaitė, 

kultūros atašė Karaliaučiuje Arvydas Juozaitis, taip 

pat pranešimus skaitė Palenkės vaivadijos maršalkos įstaigos, 

Kaliningrado srities, Baltarusijos atstovai. ypač įdomu 

buvo pasiklausyti, kokią kultūros paveldo išsaugojimo 

politiką vykdo Palenkės vaivadijos seimelis, juolab kad čia 

nemažą gyventojų dalį sudaro tautinės mažumos. Deja, kultūros 

projektams vis dar skiriama labai mažai lėšų. Vis dėlto 

pranešėjas Anatol Wap ragino nevyriausybinių organizacijų 

atstovus kuo aktyviau dalyvauti pateikiant projektus 

konkursams. Jei bus rengiami projektai ir prašoma daugiau 

lėšų, jos turės būti padidintos. 

Kita konferencijos diena buvo skirta darbui grupėmis. 

Man teko dalyvauti muziejininkų grupės darbe. Muziejų vadovai 

ir darbuotojai pasidalijo savo patirtimi, tačiau pasigedau 

konkretesnių idėjų bendriems projektams (juolab kad 

šiuo metu tikrai yra galimybių bendriems tarptautiniams 

projektams gauti lėšų iš įvairių europos Sąjungos šaltinių). 

I.G.

GERBIAMI PEDAGOGAI, 

sveikiname Jus Nacionalinės edukacijos dienos – 

Jūsų profesinės šventės proga. Jūs sėkmingai mokote 

mūsų vaikus ir jaunimą mylėti savo kraštą, jo istoriją, 

kalbą, papročius, tinkamai suprasti pačias kilniausias 

žmogiškąsias vertybes, pažinti pasaulį, siekti išminties 

viršūnės. Telydi Jus sėkmė atsakingame ir vis sunkesniame 

darbe bei asmeniniame gyvenime. 

LLMD valdyba 

Kaip gerai, kad nežinot vienatvės 

Ir lietaus ašaroto prie gatvės. 

Kaip gerai, kad per mėlyną dangų 

einat jūs susiėmę už rankų... 

ALDUTę ir ALGį SANKAUSKUS 

iš Punsko 20-ojo vedybinio gimtadienio proga 

nuoširdžiai sveikina mama, brolis Valdas ir sesuo 

Irena su šeimomis. 

Linkime: 

Daug saulės, nes tik joje žydi gėlės. 

Daug džiaugsmo, nes tik jame žmogus pamiršta liūdesį. 

Daug laimės, nes tik joje gimsta šypsena. 

Daug meilės, nes tik meilėje žmonės suranda vienas kitą. 

JuOzAS JONušKA iš Damnioko spalio 14 d. 

šventė 80 metų jubiliejų. 

Tiktai tėvų namuos išgersi 

Tyriausio šulinio vandens, 

Tik čia pavargęs paragausi 

Skaniausios duonos ir medaus. 

Brangus vyre, tėveli, garbingo 80-ies metų jubiliejaus 

proga Jus nuoširdžiai sveikina žmona ir visas 

būrys vaikų, marčių, žentų, anūkų ir proanūkių. 

Linkime stiprios sveikatos, ištvermės, ramybės ir 

džiaugsmo. Lai auksinis ruduo būna saulėtas ir giedras. 

Lai niekada nepritrūks mūsų dėkingumo, globos 

ir tinkamo didelių Jūsų darbų įvertinimo. 

LAIMUTEI KOWALCZYK 

dėl vyro Sławomiro mirties 

nuoširdžiausią užuojautą reiškia 

Varšuvos lietuvių „Lituanikos“ klubo nariai 

Nuoširdžiai sveikiname spalio 25 dieną 35-ąjį gimtadienį 

švęsiantį JONą ZDANį iš Punsko. 

Jau 35 metai prabėgo, 

Kai likai be tėvelio, prie šeimos mylimos. 

Mylimos tėviškės sūnau ąžuolėli, 

užaugai stiprus ir išlikai nuostabus. 

Laimingas gyvenk ir šypsokis, 

Lai metų našta neužguls. 

Sveikatos beribės ir džiaugsmo, 

Ir meilės žmonių artimų. 

Sveikatos, ilgų gyvenimo metų 

ir Dievo palaimos linki 

Žmona, sūnus Dovydas, mama, broliai, 

sesės ir krikšto sūnus Valdas Zdanys 

ONUTĖ ir KOSTAS BORAČIAUSKAI 

iš Klevų šventė 30 metų sutuoktuvių jubiliejų. 

Šia proga skiriam jiems šiuos žodžius: 

Tegul ant Jūsų bendro kelio 

Žiedai gražiausi pražydės, 

O sutuoktuvių proga linkim 

Abiem Jums laimės didelės. 

Tegul vienos širdies plakimą 

Kita širdis visad išgirs. 

Jeigu Jus suvedė likimas, 

Tegul jau niekad neišskirs. 

Dukros, žentai ir anūkai 

Spalio 23 dieną 25-erių metų bendro gyvenimo jubiliejų 

švęs ONUTĖ ir PETrAS SENDOS iš Navinykų. 

Nenumaldoma laiko tėkmė skaičiuoja žmogaus 

metus, pasidabruoja plaukus, įžeria veide raukšles, tačiau 

neužgesina širdies šilumos. Daug šios šilumos per 

gyvenimo metus Jūs išdalijot savo šeimai, artimiesiems, 

draugams, daug jos dar Jūsų širdyje. 

Gyvenimo kelyje buvo ir didelio džiaugsmo, ir nesėkmių, 

ir liūdesio valandėlių, tačiau viską išgyvenot 

ramiai, kantriai. Jūsų gyvenimo žingsnius visada puošė 

rūpestingas kuklumas. Tokius mes prisimename anksčiau, 

tokius matome dabar. 

Linkime, kad šis jubiliejus būtų nepakartojama sėkmė, 

sveikata, gera nuotaika, gėlių žiedai. Nepaliaukite 

šypsotis. Juk mes be Jūsų – upė be vandens. 

Vaikai Birutė, Virginijus, Dalia, Romas 


Spauda rašė 

LIeTuVOS ŽINIASKLAIDA 

2007 09 24 - 10 10 

Dviejų bėglių – Viktoro uspaskicho 

ir Gintaro Petriko – sugrįžimas į 

Lietuvą, pareiškimas, kad Lietuvos 

ambasadose dirba buvę KGB bendradarbiai. 

Tai temos, sulaukusios didelio 

Lietuvos žiniasklaidos dėmesio. Tačiau 

premjero Gedimino Kirkilo pavardė 

dėl jo gąsdinimo atsistatydinti, 

netikėto siūlymo suteikti Vyriausybei 

galimybę paleisti Seimą, savotiškos 

korupcijos sampratos, ko gero, skambėjo 

dažniausiai. 

Žiniasklaida aptarinėjo buvusio 

Kauno eBSW grupės prezidento G. 

Petriko grįžimą iš JAV į gimtinę. Jis 

prieš dešimtmetį paspruko nuo Lietuvos 

teisėsaugos, apkaltintas pradanginęs 

111 mln. litų. Kaip rašė „Lietuvos 

rytas“, dabar šis žmogus nepanašus į 

tą, kuris koja atidarinėjo prezidento 

Algirdo Brazausko ir Lietuvos demokratinės 

darbo partijos (LDDP), vėliau 

tapusios socialdemokratine, vyriausybės 

duris. Dar būdamas už Atlanto, G. 

Petrikas žadėjo papasakoti apie savo 

ryšius su tuomečiais Lietuvos valdžios 

vyrais. Tačiau grįžęs į Lietuvą žurnalistams 

teištarė: „Atleiskit, apie tai nenoriu 

kalbėti“. 

Kaina 

30 zl 

! NUOTRAUKų 


Seimo vicepirmininkas konservatorius 

Andrius Kubilius apie G. Petriko 

sugrįžimą spaudos konferencijoje 

kalbėjo: „Nors pirmosiomis dienomis 

G. Petrikas vaizduojamas vos ne kaip 

scenos žvaigždė, panaši į Vladimirą 

Putiną, ar daug kentėjęs didvyris, tačiau 

tai neturėtų nukreipti dėmesio 

nuo pagrindinių klausimų – sąlygų, 

kurios leido sužlugdyti bankų sistemą 

ir išgrobstyti indėlininkų milijonines 

lėšas, aiškinimosi. Stebina G. Petriko 

teiginiai, kad prokurorų visai nedomina 

to eBSW suregzto korupcinio voratinklio 

ryšiai su aukščiausiais to meto 

LDDP valdžios pareigūnais. Ateina 

egzaminų metas visai valstybei – arba 

mes sugebame atvirai įvardinti korupcinio 

vėžio ligą, kankinusią Lietuvą 

anksčiau ir nepaliaujamai kankinančią 

dabar, ir tada pradedame sveikti, ar 

pasiliekame lėtai vegetacijai“. 

Taip jau sutapo, kad beveik tuo 

pačiu metu į Lietuvą grįžo ir Darbo 

partijos įkūrėjas, buvęs Seimo narys 

ir ūkio ministras V. uspaskichas. Jis 

pusantrų metų gyveno (kai kas sako, 

kad slapstėsi nuo mūsų teisėsaugos) 

Maskvoje. Kėdainių milijonierius jau 

Punsko “Aušros” 

leidyklos knygyne 

dar galima įsigyti 

Sigito Birgelio 

ALBUMą, 

skirtą Punsko parapijos 

410-osioms metinėms. 

keletą kartų buvo žadėjęs pasirodyti 

Lietuvoje, tačiau pažadą ištesėjo tik 

dabar. Tiesiai iš lėktuvo jis nuvežtas 

į prokuratūrą. Nors prokurorai reikalavo 

griežtesnių sankcijų, teismas po 

paros V. uspaskichą paleido, paskyręs 

pusmečio namų areštą. 

Portalas Balsas.lt ta proga straipsnyje 

„Bėgliai sugrįžėliai: Lietuvos žeminimo 

metas“ rašė: „V. uspaskichas 

neabejotinai taps pirmo ryškumo 

žvaigžde naujus lietuviškosios demokratijos 

laimėjimus žadančiame Seimo 

rinkimų spektaklyje. Tiesa, Kėdainių 

milijonierius ir gyvendamas Kremliaus 

pašonėje sugebėjo aktyviai šmėžuoti 

mūsų žiniasklaidoje, o jo bendražygių 

parlamentarų vizitai Maskvon rodė jį 

veikiant ir mūsų politinę virtuvę. V. 

uspaskichas parvyko ne sėsti į kalėjimą 

ar kaip kitaip nukentėti, o laimėti 

– grįžti į aktyvią visavertę politiką. 

Kadangi jis nestokoja nei energijos, nei 

pinigų, nei artistinių bei demagoginių 

gebėjimų, nei žiniasklaidos dėmesio 

– politinėje scenoje gali kilti nemenka 

intriga. Savaip ją nurodo ir kai kurių 

politikų samprotavimai, esą Viktoro 

sugrįžimas padės susitelkti vadinamiesiems 

valstybininkams. Neabejotina, 

jog V. uspaskichas nemažai žino ir 

apie kai kurių kitų partijų „juodąją buhalteriją“ 

bei didžiuosius, apsišviesti 

netrokštančius rėmėjus, taip pat apie 

verslo magnatų pamėgtas pinigų plovimo 

procedūras. Visa tai – daugybės 

galimų skandalų skandalėlių aruodas. 

Darbiečių oponentai puikiai šitai žino, 

nes savo gerovę susikrovė veikdami 

toje pačioje korupcinėje sistemoje“. 

Kad savo turima informacija žada 

pasinaudoti, patvirtino ir pats V. uspaskichas 

kanalo TV3 „Savaitės komentaruose“: 

„Aš atvažiavau dėl to, kad 

mano vaikai, žmonės, kurie manimi 

pasitiki, vadinami bėglio, vagies šalininkais. 

Visi laukė V. uspaskicho, jo 

parodymų, o teismas kažkodėl tampa 

uždaras. Aš prokurorams pasakiau, 

kad apie kai kuriuos aukščiausius valdžios 

vyrus aš kalbėsiu teisme. Noriu, 

kad teismas būtų atviras, dalyvautų

žurnalistai ir tie, apie kuriuos aš kalbėsiu. 

Mutantams nesvarbu tėvynė, tėvai, 

vaikai. Jie gali 15 metų maitintis iš 

mano rankų, o po to man į nugarą peilį 

įkalt. Mutantai – tai aukštųjų partinių 

mokyklų auklėtiniai Viktoras Muntianas, 

G. Kirkilas, Algirdas Brazauskas, 

Petras Baguška“, – sakė V. uspaskichas. 

Tuo metu žurnalistai premjerui G. 

Kirkilui priminė jo duotą pažadą atsistatydinti 

iš pareigų, jei per metus korupcija 

Lietuvoje nesumažės. Jau tada 

buvo daug sakančių, kad tokie pareiškimai 

– tik savireklama, ir jų vykdymo 

neverta tikėtis. Pasirodė, kad taip prieš 

metus manę buvo teisūs. Kai „Transparency 

International“ (pasaulinė 

nevyriausybinė organizacija, tirianti 

įvairaus pobūdžio, taip pat politinę, 

korupciją) Lietuvos skyrius paskelbė, 

kad šalyje korupcija per metus nesumažėjo, 

žurnalistai paklausė, ar G. 

Kirkilas tesės pernai duotą pažadą atsistatydinti 

iš premjero posto. Vyriausybės 

vadovas atsakė: „Manau, kad 

daugiau duosiu dirbdamas toliau, nes 

mūsų nusistatymas yra labai aiškus. 

Mes dirbame, siekiame dirbti skaidriai 

ir toliau kovoti su korupcija. Aš 

esu tikras, kad Vyriausybė sumažino 

korupciją. Kol kas niekas negali mūsų 

apkaltinti kuo nors“. 

O „Savaitės komentarų“ vedėjai 

premjero paklausus, ar jo supratimas 

apie korupciją skiriasi nuo „Transparency 

International“, gautas atsakymas: 

„Skiriasi, todėl kad aš kalbu apie 

šiuos metus, o TI pagal savo metodiką 

tyrė korupciją per 2005/2006 metus“. 

Portale Balsas.lt jo redaktorius Saulius 

Spurga apie tokius premjero „manevrus“ 

rašė: „Niekas netempė už liežuvio 

ministro pirmininko prieš metus žadėti 

atsistatydinti, jei korupcijos rodiklis 

nepagerės. Ambicingas G. Kirkilo pažadas 

tuomet nuskambėjo kaip veiklos 

programa ir deklaruojamas siekis įsiklausyti 

į šalies gyventojų lūkesčius. 

Įdomu štai kas: kokiu būdu ministras 

pirmininkas tikėjosi sumažinti korup- 

ciją, jei nebuvo imtasi absoliučiai jokių 

veiksmų? 

Verta dėmesio ministro pirmininko 

mintis, kad korupcijos suvokimo indeksas 

– netikslus rodiklis, nes tai esąs 

viso labo „suvokimas“. Kaip kitaip 

ministras pirmininkas siūlytų matuoti 

šį rodiklį – gal aukštiems politikams ir 

valdininkams iškeltomis bylomis, kurių 

Lietuvoje beveik nėra? 

G. Kirkilas žino kažkokią kitą korupcijos 

realybę nei gyventojų suvokimas. 

Tai yra gili Lietuvos problema 

– arogantiški mūsų politikai ir valdininkai 

žino geriau, ko reikia gyventojams“. 

Šalies žiniasklaidoje garsiai nuskambėjo 

kiek primirštas Valstybės 

saugumo departamentas (VSD). Pradžią 

tam davė buvęs VSD Kontržvalgybos 

valdybos viršininkas bei Liustracijos 

komisijos vadovas Vytautas 

Damulis, LNK laidoje „Savaitės panorama“ 

pareiškęs, esą dalis dabartinių 

ambasadorių „liustraciją perėjo“ 

tuometinių VSD vadovų kabinetuose, 

t. y. buvę KGB slaptieji bendradarbiai 

atstovauja Lietuvai europos Sąjungoje, 

NATO šalyse. 

„Tada aš atlikau savo pareigą, 

informavau departamento vadovybę 

ir tada, kai generalinis direktorius jau 

buvo Alvydas Pocius. Kiek jie (buvę 

VSD vadovai Mečys Laurinkus ir A. 

Pocius) beneigtų, visi su ta medžiaga 

buvo supažindinti. Medžiaga yra departamente, 

yra institucijos, kurios 

visa tai turi ištirti“, – teigė V. Damulis. 

„Šiuos žodžius vieni iš karto pavadino 

propagandiniu-provokaciniu 

triuku, kiti pradėjo skaičiuoti, kiek 

dabartinių diplomatų, turinčių KGB 

kuprą, pažįsta. Jei tikėtume V. Damuliu, 

tarp buvusio VSD vadovo M. 

Laurinkaus ir jo pavaduotojo Dainiaus 

Dabašinsko „liustraciją praėjusių“ yra 

ne tik diplomatų, bet ir politikų pavardės“, 

– pažymėjo „Savaitės panorama“. 

Pareiškimas sulaukė parlamentarų 

dėmesio. Seimo Nacionalinio saugumo 

ir gynybos komiteto pirminin- 

27 

kas Algimantas Matulevičius teigė, 

jog liudijimų apie neformalią liustraciją, 

vykdavusią VSD vadovų kabinetuose, 

būta ir prieš pusmetį komitetui 

tiriant VSD veiklą. Tačiau konkrečių 

tokiu būdu „liustruotų“ asmenų pavardžių 

nebuvo minima. užsienio reikalų 

ministerija išplatino pranešimą, 

kuriame teigiama, kad ji nėra gavusi 

jokių duomenų iš kompetentingų institucijų 

apie diplomatus, nuslėpusius 

savo bendradarbiavimą su KGB. 

Išsiaiškinti kaltinimus paskatino ir 

Seimo pirmininkas V. Muntianas. Tuo 

metu Seimo užsienio reikalų komiteto 

pirmininko pavaduotojas konservatorius 

Audronius Ažubalis apkaltino 

LDDP. 

„Peržiūrint dabartinį Lietuvos diplomatinį 

korpusą ir ypač politinius 

paskyrimus per 17 metų, matyti, jog 

dauguma, tapę diplomatais, atstovauja 

buvusiai LDDP – yra buvę žymūs 

LDDP arba socialdemokratų veikėjai, 

arba buvę aukšto rango Lietuvos komunistų 

partijos veikėjai. Nors šiuo 

atveju į pirmą vietą kelčiau ne pasityčiojimą 

iš žmonių ir laukto istorinio 

teisingumo atkūrimą, kai vietos komunistiniai 

kvislingai tapo nepriklausomos 

valstybės diplomatais, kas vyko 

ir vyksta vadovaujant visiems Lietuvos 

prezidentams, svarbiausia yra tai, 

kad jeigu informacija, kuri yra aptarinėjama, 

pasitvirtintų, į keblią padėtį 

pastatytų Lietuvos užsienio politiką ir 

Lietuvos saugumą. Tie žmonės, kurie 

neprisipažino prie savo ryšių su sovietų 

atitinkamomis tarnybomis, gali būti 

šantažuojami mums nedraugiškų valstybių, 

nes tos valstybės – jų specialiosios 

tarnybos, be jokios abejonės, žino 

tų žmonių, kurie tampa aukšto rango 

diplomatais, praeitį. Mūsų liustracijos 

politika buvo neefektyvi. Tai atsitiko 

dėl to, kad liustracijai labiausiai priešinosi 

(tai yra natūralu) buvę komunistai, 

buvę LDDP nariai, dabar tapę 

socialdemokratais, kurie valdžioje iš 

17 nepriklausomos Lietuvos metų išbuvo 

bene 11 metų“, – portalui Balsas. 

lt sakė A. Ažubalis.

SVeika

You also want an ePaper? Increase the reach of your titles

Delete template?

Save as template?