DARBUOTOJŲ SAUGA IR SVEIKATA - UEAPME
DARBUOTOJŲ SAUGA IR SVEIKATA - UEAPME
DARBUOTOJŲ SAUGA IR SVEIKATA - UEAPME
Create successful ePaper yourself
Turn your PDF publications into a flip-book with our unique Google optimized e-Paper software.
PHARE<br />
Verslo paramos programa II<br />
Pritaikyta MVĮ<br />
<strong>DARBUOTOJŲ</strong> <strong>SAUGA</strong> <strong>IR</strong><br />
<strong>SVEIKATA</strong>
Budapeštas<br />
2003 m. lapkričio 17 – 18 – 19 d.<br />
00184 Roma – Via Nazionale, 60 – Tel. +39 06 47251<br />
50145 Firenze – Via Pistoiese, 155 – Tel. +39 055 315254<br />
1040 Bruxelles – Rue J. de Lalaing, 14 – Tel. +32 2 5026459<br />
Autoriai<br />
Lorenzo Belloni teikia konsultacijas darbuotojų saugos srityje. Jis yra atsakingas už daugelio<br />
įmonių ir viešųjų įstaigų administracijų darbo saugą ir prevenciją.<br />
Buvęs Vietinės sanitarijos inspekcijos inspektorius, Lorenco yra gamybinės kompanijos<br />
POLISTUDIO, veikiančios sveikatos ir saugos srityje, bendraįkūrėjas.<br />
Enrico Volpones parengė maisto saugos skyrių. Prof. Volpones yra vietinis ekspertas maisto<br />
higienos srityje, aktyviai prisidėjęs prie atitinkamų bendrijos ir nacionalinių įstatymų leidimo,<br />
atsižvelgiant ne tik į MVĮ ir pramonės šakų interesus, bet ir vartotojų apsaugą.
TURINYS<br />
BENDRIEJI<br />
ASPEKTAI......................................................................................................4<br />
ES ĮSTATYMAI...............................................................................................6<br />
ŠALIES NARĖS (ITALIJOS)_ PAVYZDYS: ĮSTATYMAS 626/94...............11<br />
RIZIKOS VERTINIMAS.................................................................................16<br />
NAUJI MODELIAI NUMATYTI ĮSTATYME 626/94.......................................27<br />
DARBOVIETĖS.............................................................................................29<br />
SAUGOS SIGNALAI.....................................................................................34<br />
KROVINIŲ KĖLIMAS RANKOMIS...............................................................37<br />
VIDEOTERMINALAI.....................................................................................39<br />
ASMENINĖS APSAUGOS PRIEMONĖS (AAP)......................................... 43<br />
ELEKTROS SISTEMOS................................................................................46<br />
PRIEŠGAISRINĖ <strong>SAUGA</strong>.............................................................................48<br />
P<strong>IR</strong>MOJI MEDICINOS PAGALBA................................................................64<br />
MAISTO <strong>SAUGA</strong>...........................................................................................70
BENDRIEJI ASPEKTAI<br />
PAGRINDINĖS SAUGOS SĄVOKOS<br />
Saugos sąvoka yra glaudžiai susijusi su GYVENIMO KOKYBĖS sąvoka.<br />
Sauga tai visuma veiksmų, skirtų nustatyti SUBALANSUOTĄ RYŠĮ tarp:<br />
• ŽMOGAUS (Sugebėjimai, savybės, poreikiai ir motyvacija)<br />
• APLINKOS (reiškia visumą ir kuo „patogesnį“ turimų pastatų ir įrengimų išdėstymą)<br />
• DARBO ORGANIZAVIMO (Žmogaus – Technikos sąsaja, asmeniniai santykiai,<br />
pasitenkinimas darbu)<br />
Kitaip tariant, sauga reiškia tinkamą pavojingų situacijų nustatymą ir valdymą.<br />
Pavojingos situacijos dažnai pasitaiko darbo aplinkoje. Iš esmės, jų atsiradimą sąlygoja<br />
darbo aplinkai būdingi pavojingi rizikos veiksniai, t.y. darbo procese naudojamos mašinos,<br />
įrenginiai, aparatai ir medžiagos. Tuo būdu, siekiant, kad šie rizikos veiksniai nesudarytų<br />
pavojaus, būtina įgyvendinti kontrolės ir vertinimo veiksmus, numatančius darbuotojų,<br />
atsakingų už šių veiksnių valdymą, veiklos pobūdį.<br />
Šis principas, supažindinantis su pavojingos situacijos vertinimu yra naujovė, įdiegta<br />
remiantis prevencijos principais, numatytais naujuose įstatymuose, kuriuos mes ir aptarsime<br />
šioje dalyje.<br />
Suprantama, kad nustačius ir įvertinus pavojingas situacijas, turėtų būti naudojamos tokios<br />
apsaugos priemonės (reguliavimas, procedūros, automatizavimas ir kt.), kurios užtikrintų<br />
saugų ir tinkamą jų valdymą.<br />
Ryšium su aukščiau minėtomis sąvokomis, dabartinės techninės normos apibrėžiamos<br />
šiomis sąvokomis:<br />
PAVOJUS<br />
Galima grėsmė darbuotojų sveikatai ir gyvybei<br />
PAVOJINGA<br />
SITUACIJA<br />
Situacija, kai vienam ar daugiau asmeniui kyla pavojus<br />
RIZIKA<br />
Traumos ar kitokio sveikatos pakenkimo galimybė<br />
Šių ir aukščiau minėtų sąvokų supratimas pabrėžia PREVENCINĖS<br />
strategijos, užtikrinančios saugų rizikos valdymą prieš atsirandant<br />
neigiamiems jos padariniams, svarbą.<br />
PREVENCIJA<br />
Prevencija reiškia iš anksto nustatytos veiklos įgyvendinimą, siekiant užkirsti kelią konkrečių<br />
kenksminų ar nenumatytų įvykių atsiradimui:<br />
NUMATYMAS reiškia tam tikro galimo pavojaus atsiradimo tikimybės įvertinimą.<br />
PREVENCIJA reiškia tinkamo elgesio skatinimą, siekiant išvengti galimų nelaimingų<br />
atsitikimų.<br />
PREVENCIJOS MOTYVAI
MORALINIAI ASPEKTAI:<br />
GYVOSIOS GAMTOS AP<strong>SAUGA</strong> suprantama kaip ŽMOGAUS ir APLINKOS kaip visumos<br />
laikymas pirminiu bet kokios veiklos komponentu, kuris, tuo būdu, turėtų rodyti aiškų<br />
MORALINĮ ĮSIPAREIGOJIMĄ visiems.<br />
TEISINIAI REIKALAVIMAI:<br />
Šie reikalavimai numato daugybės teisės BENDRŲJŲ REGLAMENTŲ (Konstitucijos,<br />
Baudžiamojo ir Civilinio Kodeksų), o taip pat daugybės KONKREČIŲ PRIEMONIŲ, kurios<br />
tam tikrą laiką reglamentavo šią sritį ir numatė SUNKIAS BAUSMES, baudžiamąsias ir<br />
civilines, nevykdymo atveju, laikymąsi.<br />
BAUDŽIAMOJI ATSAKOMYBĖ<br />
BAUDŽIAMOJI ATSAKOMYBĖ: YRA ASMENINĖ ATSAKOMYBĖ (Konstitucijos 27 str.),<br />
pagrįsta kalto asmens elgesiu.<br />
Žemiau nurodyti asmenys gali būti asmeniškai atsakingi už nusižengimus, padarytus<br />
prevencijos srityje:<br />
• DARBDAVYS<br />
• VADOVAS<br />
• PRIŽIŪRĖTOJAS<br />
• DARBUOTOJAS<br />
• CECHO (D<strong>IR</strong>BTUVĖS) KOORDINATORIUS<br />
• ĮGALIOTASIS ASMUO<br />
CIVILINĖ ATSAKOMYBĖ<br />
CIVILINĖ ATSAKOMYBĖ atsiranda tuomet, kai dėl kurio nors asmens elgesio padaroma<br />
žala daiktams ir/arba nuosavybei.<br />
Remiantis Italijos Civilinio Kodekso 2043 straipsniu, atsakingas asmuo privalo sumokėti<br />
GARANTIJĄ NUO NUOSTOLIŲ; tai apsimoka, atsižvelgiant į tai, kad pagal šį Civilinį<br />
Kodeksą, visa atsakomybė už darbuotojo atliekamus veiksmus tenka pačiai kompanijaI.<br />
Nelaimingų atsitikimų darbe atveju, CIVILINĖ ATSAKOMYBĖ dažnai kyla iš<br />
BAUDŽIAMOSIOS ATSAKOMYBĖS.<br />
BAUDŽIAMOSIOS ATSAKOMYBĖS ASPEKTAI<br />
BAUDŽIAMOJI ATSAKOMYBĖ apima įvairius aspektus, atsižvelgiant į neteisėtą elgesį šiais<br />
atvejais:<br />
1 Pavojingos situacijos atveju (Baudžiamojo Kodekso 437 ir 451 str.);<br />
2 Traumos atveju (Baudžiamojo Kodekso 589 ir 590 str.)
Ryšium su KETINIMO pažeisti įstatymą būvimu arba nebuvimu, baudžiamoji atsakomybė<br />
taikoma nustačius:<br />
• APGAULĘ - “arba ketinimą...” - Kai ketinama padaryti žalą arba, remiantis tam tikru<br />
aiškinimu, žinoma apie pavojingą situaciją ir nesiimami jokie veiksmai ją likviduoti.<br />
• APLAIDUMĄ - “arba neketinimą...” – Kai neketinama padaryti žalos (net jeigu į tai<br />
atsižvelgiama) ir tai įvyko dėl vieno iš šių trijų veiksnių:<br />
Trumpai tariant, baudžiamoji atsakomybė gali netiesiogiai kilti iš požiūrio, elgesio ar<br />
veiksmų, kuriuose įžvelgiamas: APLAIDUMAS, NEATSARGUMAS, NEPATYRIMAS.<br />
PAVOJUS<br />
ES ĮSTATYMAI<br />
Ž<br />
A<br />
L<br />
A<br />
Turint galvoje, kad visi įstatymai ir teisinės normos, reglamentuojantys higienos ir saugos<br />
darbo vietoje klausimus, jau galioja kiekvienoje Šalyje narėje, Europos Bendrija per<br />
paskutiniuosius dvidešimt metų įdėjo daug pastangų spręsdama šiuos du klausimus:<br />
1. Sienų tarp Šalių narių panaikinimą, sudarant galimybę laisvam prekių ir<br />
produktų judėjimui<br />
2. Aukšto lygio prevencijos kiekvienoje šalyje narėje užtikrinimą<br />
Teisines priemones, skirtas įgyvendinti aukščiau minėtus tikslus, sudaro šie teisės aktų tipai:<br />
□ REGLAMENTAI<br />
Reglamentai, tiesiogiai taikomi kiekvienai šaliai narei, kurių<br />
nereikia suvienodinti su nacionalinėmis teisės normomis.<br />
Reglamentus gali priimti Taryba ir Komisija.<br />
□ D<strong>IR</strong>EKTYVOS<br />
□ NUTARIMAI<br />
Šalims narėms privalomos teisės normos, numatytų rezultatų<br />
atžvilgiu, tačiau joms paliekama teisė savo nuožiūra pasirinkti<br />
įgyvendinimo būdus ir priemones.<br />
Visi Nutarimu priimti dalykai yra privalomi. Nacionaliniai įstatymai<br />
nėra būtini jo įgyvendinimui šalyse narėse. Šiuos teisės aktus<br />
paprastai priima Taryba, ir kai kuriais atvejais, Komisija.
□ REZOLIUCIJOS<br />
□ REKOMENDACIJOS<br />
Tai ne teisės aktai, numatyti sutartyje, o naudingos priemonės,<br />
padedančios apibrėžti ypač sudėtingų problemų sprendimo<br />
būdus, sukurti planą ir suformuluoti būsimus tikslus. Rezoliucija<br />
nenumato veiksmų plano ES institucijoms, atsakingoms už jos<br />
įgyvendinimą.<br />
Tai priemonės, remiantis kuriomis Komisija pataria šalims<br />
narims laikytis tam tikrų elgesio normų.<br />
Europos Bendrijos naujų direktyvų saugos srityje kūrimas buvo pagrįstas<br />
anksčiau aptartu prevencijos principu, o taip pat atsižvelgiant į Italijos 547/55<br />
įstatymo turinį.<br />
Iš EU priimtų teisės aktų, dvi Direktyvos atlieka esminę funkciją:<br />
• Bendroji Direktyva 83/189/EEB nustatanti informacijos apie standartus<br />
ir techninius reglamentus pateikimo tvarką;<br />
• Bendroji Direktyva 89/391/EEB dėl priemonių darbuotojų saugai ir<br />
sveikatos apsaugai gerinti.<br />
Ryšium su pirmąja direktyva, atsižvelgiant į tai, kad nacionaliniai įstatymai<br />
dažnai sudarydavo tam tikrų techninių kliūčių, naujoje Direktyvoje<br />
83/189/EEB „Produktų Direktyvoje“, išleistoje laikantis ES Tarybos „Naujojo<br />
požiūrio“, nacionalinių organų veikla, susijusi su techniniu reglamentavimu ir<br />
standartais buvo sustabdyta.<br />
Naujas Produktų Direktyvoje numatytos srities reglamentavimas buvo susijęs<br />
su naujų nuostatų (reglamentų) įgyvendinimu:<br />
1. Saugumo reglamentai yra suskirstyti į bendro poveikio neįstatyminio<br />
pobūdžio (Direktyvos) ir techninius regkamentus (Techniniai standartai).<br />
2. Direktyvose numatyti bendrieji saugumo reikalavimai apibrėžia technines<br />
gaminių charakteristikas, kurias privalo turėti ir atitikti produktai prieš<br />
pateikiant juos į rinką.<br />
3. Techninės specifikacijos neįpareigojančiu būdu paaiškina charakteristikas,<br />
reikalingas produktams, siekiantiems atitikimo, norint patenkinti 2 punkte<br />
numatytus reikalavimus.<br />
4. Įvairių šalių narių valstybinės valdžios organai privalo pripažinti gaminius<br />
pagal nustatytus standartus, kurie atitinka Direktyvoje numatytus pagrindinius<br />
saugumo reikalavimus.<br />
Siekiant įgyvendinti pagrindinius reikalavimus, kiekviena direktyva numato<br />
gamintojo įsipareigojimą atlikti įvairias procedūras, siekiant gauti CE<br />
ženklinimą.<br />
Priklausomai nuo pasirinktos procedūros, prie CE ženklo gali būti pridedami<br />
sertifikatai, atitikties ženklai, kvalifikuotų nepriklausomų organizacijų pateikti<br />
tyrimo rezultatai, produkto gamintojo išduota atitikimo deklaracija.<br />
Produktų direktyvų pavyzdžiai:<br />
1 Direktyva 73/23/EEB pavadinta “Žemų įtampų direktyva”, numatanti
valstybių narių įstatymų, susijusių su elektrotechniniais gaminiais,<br />
naudojamais tam tikrose įtampos ribose, suderinimą;<br />
2 Direktyva 89/686/EEB, numatanti valstybių narių įstatymų, susijusių su<br />
asmeninėmis apsaugos priemonėmis, suderinimą;<br />
3 Direktyva 89/392/EEB pavadinta „Mašinų direktyva“, numatanti valstybių<br />
narių įstatymų, susijusių su mašinomis, suderinimą.<br />
Išleidus šiuos įstatymus, jie buvo pritaikyti įvairiose šalyse narėse. Italijoje,<br />
pavyzdžiui, viena iš svarbiausių Produktų direktyvų, t.y. taip vadinama<br />
mašinų Direktyva 89/392/EEB buvo įgyvendinta išleidus 1996 m. liepos 24 d.<br />
Įstatymą Nr. 459.<br />
Kitos direktyvos kaip, pavyzdžiui, Asmeninių apsaugos priemonių Direktyva<br />
(89/686/EEB) buvo įgyvendinta Italijoje, išleidus 1992 m. gruodžio 4 d.<br />
Įstatymą Nr. 475.<br />
Iš kitos pusės, ryšium su antrąja direktyva, Bendrijos pirmaeilės svarbos<br />
veikla yra susijusi su Bendrosios Direktyvos 80/1107/EEB dėl darbuotojų<br />
apsaugos nuo rizikos, susijusios su cheminių, fizinių ir biologinių veiksnių<br />
poveikiu darbe patvirtinimu.<br />
1 Direktyva 82/605/EEB dėl darbuotojų apsaugos nuo rizikos, susijusios su<br />
metalinio švino ir jo joninių junginių poveikiu;<br />
2 Direktyva 83/477/EEB dėl darbuotojų apsaugos nuo rizikos, susijusios su<br />
asbesto poveikiu darbe;<br />
3 Direktyva 86/188/EEB dėl darbuotojų apsaugos nuo rizikos, susijusios su<br />
triukšmo poveikiu darbe;<br />
4 Direktyva 88/364 dėl darbuotojų apsaugos uždraudžiant tam tikrus<br />
veiksnius ir (arba) tam tikrus darbus.<br />
Klausimai, susiję su darbuotojų apsauga nuo rizikos, susijusios su cheminių,<br />
fizinių ir biologinių veiksnių poveikiu darbe, numatyti Bendrojoje Direktyvoje<br />
80/1107/EEB ir specialiosiose direktyvose, buvo įgyvendinti Italijoje, išleidus<br />
1991 m. rugpjūčio 15 d. Įstatymą Nr. 277, kurie, išskyrus kai kurių dalių<br />
panaikinimą dėl naujesnių ES direktyvų įgyvendinimą, vis dar galioja.<br />
Vėliau, atsižvelgiant į ES Sutarties (Europos Bendrijų valstybių narių sutartis,<br />
pasirašyta 1986 m. Liuksemburge – Suvestinis Europos Aktas) naują<br />
staripsnį, ir ypatingai į jame numatytus tris tikslus:<br />
1. Pagerinti darbuotojų saugos ir sveikatos sąlygas darbo vietoje<br />
2. Suderinti darbo sąlygas visiems darbuotojams, dirbantiems bet kurioje<br />
šalyje narėje<br />
3. Siekiant kovoti su „socialiniu dempingu“, sukuriant vieningą rinką, buvo<br />
įgyvendintos kitos direktyvos, numatančios minimalius saugos ir sveikatos<br />
reikalavimus darbovietėse, siekiant užtikrinti vienodą saugumo lygį visose<br />
šalyse narėse. Šalims, kuriose taikomi žemesti standartai, keliami standartų<br />
suderinimo reikalavimai. Tai, kol gerinamos saugumo sąlygos darbovietėse,
visgi nesustabdo įmonių nuo konkurencinio pranašumo paieškos, kurios<br />
perkelia savo veiklą į šalis, kuriose taikomas žemesnis saugumo lygis.<br />
Ryšium su šiais kalusimais, ES Taryba 1989 m. birželį priėmė kitą svarbią<br />
Direktyvą, t.y. Bendrąją Direktyvą 89/391/EEB.<br />
Pagrindinė šios Direktyvos paskirtis yra subalansuoti darbuotojų saugumo<br />
lygį Bendrijos mastu, gerinant esamą lygį.<br />
Remiantis kai kurių žmonių Direktyvos interpretavimu (ypač 11, 12 ir 14),<br />
sveikatos apsaugos ir saugumo skatinimas apima ir apsaugos prevencinių<br />
priemonių taikymą prieš traumas ir profesines ligas, o būtent:<br />
- užtikrinant darbuotojų ir jų atstovų informavimą, konsultavimą, dalyvavimo<br />
skatinimą ir apmokymą.<br />
Šioje Direktyvoje Europos Bendrija apibrėžė bendrą struktūrą arba,<br />
kitaip tariant, sudarė pagrindą saugumo ir higienos standartų<br />
darbovietėje taikymui.<br />
Šioje standartų bazėje buvo įtraukti detalesni nurodymai. O pastarieji pateikti<br />
daugelyje specialiųjų Direktyvų, numatančių reikalavimus ir nurodymus,<br />
reikalingus užtikrinti aukštą darbuotojų saugos ir sveikatos lygį įvairiose<br />
veiklos srityse ir naudojant darbo įrangą.<br />
Žemiau pateiktoje lentelėje yra pateiktas skirtingų specialiųjų direktyvų<br />
detalus apibrėžimas.<br />
Direktyva 89/654/EEB<br />
(I Specialioji Direktyva)<br />
Direktyva 89/655/EEB<br />
(II Specialioji Direktyva)<br />
vėliau pakeitė 95/63/EEB<br />
Direktyva 89/656/EEB<br />
(III Specialioji Direktyva)<br />
Direktyva 90/269/EEB<br />
(IV Specialioji Direktyva)<br />
Direktyva 90/270/EEB<br />
(V Specialioji Direktyva)<br />
Direktyva 90/394/EEB<br />
(VI Specialioji Direktyva)<br />
Direktyva 90/679/EEB<br />
(VII Specialioji Direktyva)<br />
Direktyva 92/57/EEB<br />
(VIII Specialioji Direktyva)<br />
Direktyva 92/58/EEB<br />
(IX Specialioji Direktyva)<br />
Dėl minimalių darbovietei taikomų sveikatos ir saugos<br />
reikalavimų<br />
Dėl minimalių saugos ir sveikatos reikalavimų naudojamai<br />
darbo įrangai<br />
Dėl minimalių saugos ir sveikatos reikalavimų darbuotojų<br />
darbe naudojamoms asmeninėms apsauginėmis<br />
priemonėms<br />
Dėl minimalių saugos ir sveikatos reikalavimų, taikomų<br />
krovinių kėlimui rankomis, kai kyla pavojus darbuotojams<br />
susižaloti, ypač nugarą<br />
Dėl minimalių saugos ir sveikatos reikalavimų darbui su<br />
videoterminalais<br />
Dėl minimalių saugos ir sveikatos reikalavimų darbui su<br />
kancerogeninėmis medžiagomis<br />
Dėl minimalių saugos ir sveikatos reikalavimų darbui su<br />
biologinėmis medžiagomis<br />
Dėl minimalių saugos ir sveikatos reikalavimų laikinosiose<br />
arba kilnojamosiose statybvietėse įgyvendinimo<br />
Dėl darbo vietų aprūpinimo sveikatos ir/arba saugos<br />
ženklais minimalių reikalavimų
Direktyva 92/85/EEB<br />
(X Specialioji Direktyva)<br />
Dėl reikalavimų, nėščių, neseniai pagimdžiusių, krūtimi<br />
maitinančių moterų saugai ir sveikatos apsaugai gerinti<br />
Direktyva 92/91/EEB<br />
(XI Specialioji Direktyva)<br />
Direktyva 92/104/EEB<br />
(XII Specialioji Direktyva)<br />
Direktyva 93/103/EEB<br />
(XIII Specialioji Direktyva)<br />
Direktyva 1998/24/EEB<br />
(XIV Specialioji Direktyva)<br />
Direktyva 1999/92/EEB<br />
(XV Specialioji Direktyva)<br />
Dėl minimalių reikalavimų gerinant darbuotojų saugą ir<br />
sveikatą išgaunant mineralus gręžimo būdu<br />
Dėl minimalių reikalavimų gerinant darbuotojų saugą ir<br />
sveikatą antžeminėje ir požeminėje mineralų gavybos<br />
vietoje<br />
Dėl minimalių reikalavimų gerinant darbuotojų saugą ir<br />
sveikatą žvejybos laivuose<br />
Dėl minimalių saugos ir sveikatos reikalavimų darbui su<br />
cheminėmis medžiagomis<br />
Dėl minimalių darbuotojų saugos sveikatos gerinimo<br />
reikalavimų, taikomų dirbant potencialiai sprogioje aplinkoje<br />
Skirtingai nuo esamų priemonių, visos šios ištakos, leidžiančios pagerinti darbuotojų<br />
sveikatos ir saugos sąlygas, numato aktyvų prevencinį procesą, kurio metu įmonės laikomos<br />
pagrindiniais veikėjais saugos užtikrinimo veikloje, kuri, savo ruožtu, laikoma ypatingai<br />
svarbiu ir esminiu viso produktyvaus proceso kriterijumi.<br />
Visa standartų eilė remiasi nuolatiniu tarpusavio ryšio įvertinimu tarp darbo ir atitinkamų<br />
saugumo priemonių įgyvendinimo, tarp technikos naujovių ir atitinkamos apsaugos<br />
intervencijos nuo jų, darbuotojų sveikatos ir saugos atžvilgiu, užtikrinimo.<br />
Šis tarpusavio sąsajos vertinimas atliekamas išbandant technologinius procesus, taikomus<br />
operacinius metodus, tuo pat metu, patikrinant įgyvendinamas prevencines priemones.<br />
Prevencinės priemonės turi būti parinktos, atsižvelgiant į pirmumo ir tinkamumo kriterijus, ir<br />
pasiūlytos pagal nuoseklumą ir svarbumą išdėstytų intervencijų planą.<br />
Kitaip tariant, intervencija įgyvendinama dviem etapais:<br />
1. Saugumo priemonių apibrėžimas;<br />
2. jų parengimas ir įgyvendinimas.<br />
Šio proceso metu, ypatingai svarbus yra šių veiksmų įgyvendinimas:<br />
A. Rizikos vertinimas. Tai reiškia darbo ciklo analizės atlikimą, nukreiptą į galimos<br />
veiklos rizikos nustatymą, jos apibrėžimą ir vertinimą.<br />
B. Prevencijos intervencija. Tai reiškia intervencijos sričių ir rizikos pašalinimo kriterijų<br />
nustatymą, ar sumažinimą, suplanuojant organizacinio ir procesinio tipo bendros<br />
prevencijos intervenciją.<br />
C. Apsaugos intervencija. Tai reiškia apsaugos intervencijų planavimą, laikantis
principo, pagal kurį kolektyvinės ir asmeninės apsaugos priemonės turi būti<br />
įgyvendinamos pirmiausiai.<br />
ŠALIES NARĖS PAVYZDYS:<br />
ĮSTATYMAS 626/94 (ITALIJA)<br />
Italija, 1994 m. rugsėjo 19 d. priėmusi įstatymą Nr. 626, net ir gerokai vėluodama, ėmėsi<br />
veiksmų įtraukiant eilę Bendrijos Direktyvų į savo nacionalinius norminius teisės aktus, tuo<br />
būdu sutikdama su darbo higieną ir saugą reguliuojančiais ES normatyvais.<br />
Iš aukščiau nurodytoje lentelėje esančių direktyvų, Bendroji Direktyva 89/391/EEB ir<br />
pirmosios septynios specialiosios Direktyvos buvo įtrauktos į minėtąjį įstatymą.<br />
Tuo būdu, Italija priėmė įstatymą, kurį sudaro dešimt skyrių ir 98 straipsniai, numatantys<br />
naujus standartus gerinant darbuotojų sveikatą ir saugą darbovietėse. Po keleto<br />
atidėjimų, įstatymas, pagaliau, buvo primtas 1997 m. sausio 1 d., o dėl savo pobūdžio, jis<br />
nuolat buvo taisomas ir papildomas, atsižvelgiant į techninę kompetenciją ir tarptautines<br />
direktyvas.<br />
Iš tiesų, dar 20 įsakų turi būti išleisti pagal Įstatymą Nr. 626, iš kurių ne visi dar yra apibrėžti.<br />
Įtraukus Bendrąją Direktyvą ir septynias specialiąsias Direktyvas, Įstatymą 626/94 sudaro<br />
Bendroji dalis (esanti pirmajame ir dalinai devintajame pavadinime) ir eilė specialių dalių<br />
(antras – devintas pavadinimai), kuriose yra patvirtinti minimalūs sveikatos ir saugos<br />
reikalavimai. Jie numato:<br />
1 Darbo vietas<br />
2 Darbo priemones<br />
3 Asmenines apsaugos priemones<br />
4 Krovinių kėlimą rankomis<br />
5 Darbą su videoterminalais<br />
6 Apsaugą nuo pavojingų cheminių medžiagų poveikio<br />
7 Apsaugą nuo pavojingų biologinių medžiagų poveikio<br />
ir yra pritaikomi tiek privačiame, tiek viešajame sektoriuose.<br />
Pagal prasmę, kuria remiantis Europos Bendrija priėmė direktyvas, jų įtraukimas į<br />
nacionalinius norminius teisės aktus, išleidžiant Įstatymą 626/94, lėmė neišvengiamą kai<br />
kurių galiojančių įstatymų tokių, kaip įstatymai 547/55 ir 303/56, pakeitimą.<br />
Nors ir Įstatymas 626/94 yra labai detalus, jo struktūra yra atvira intarpams ir sąveikai su<br />
naujai išleistomis ar numatomoms išleisti priemonėms.<br />
Vienas svarbiausių ir naujoviškų aspektų, pateiktų Įstatyme 626/94, pirmiausiai pabrėžia:<br />
1 organizavimą<br />
2 ir metodą<br />
kurie užtikrina saugumo valdymą kompanijoje.<br />
Organizavimo atžvilgiu, svarbiausia naujovė yra tai, kad kiekvienoje gamybos stadijoje:<br />
- yra įsteigta PREVENCIJOS <strong>IR</strong> APSAUGOS TARNYBA;
- paskirtas <strong>DARBUOTOJŲ</strong> ATSTOVAS <strong>SAUGA</strong>I;<br />
- paskirti darbuotojai, atsakingi už EKSTREMALIOS SITUACIJOS VALDYMĄ.<br />
Metodo atžvilgiu, pagrindinė naujovė sutinkama įstatyme yra:<br />
- RIZIKOS VERTINIMAS, reiškiantis išsamų ir metodišką kompanijos vykdomos veiklos<br />
saugumo lygio įvertinimą. Tuo būdu, reikia atlikti darbo sąlygų įvertimą, atsižvelgiant į<br />
konkrečiai veiklai taikomas normas ir galimas pavojingas situacijas, siekiant pilnai įgyvendinti<br />
galiojančiose nuostatose apibrėžtas sąlygas.<br />
Vertinimo rezultatai perkeliami į saugumo apskaitos dokumentą, kuris apibūdina faktišką<br />
darbuotojų sveikatos ir saugos būklę kompanijoje ir nurodo išnagrinėtas priemones, skirtas<br />
pašalinti galimoms neteisėtoms sąlygoms. Dokumentas turi būti peržiūrimas kiekvienu<br />
atveju, kai pasikeičia darbo sąlygos arba gamybos būdas.<br />
1 - INSTRUKTAVIMAS <strong>IR</strong> MOKYMAS kaip galimybė kultūriniam vystymuisi, o taip pat<br />
darbuotojų įtraukimui, konsultavimui ir aktyviam dalyvavimui darbuotojų sveikatos ir saugos<br />
darbo vietoje valdymo procese.<br />
Naujovių įgyvendinimas yra neišvengiamai susijęs su darbdavio ir darbuotojų pareigų<br />
nustatymu. Šios pareigos numatytos Įstatyme 626 (atitinkamai 4 ir 5 str.), pagrindinės iš jų<br />
yra detaliai apibrėžtos šiame tekste.<br />
4 straipsnis – Darbdavio, vadovo ir prižiūrėtojo pareigos<br />
1. Ryšium su kompanijos ekonominės veiklos, arba, tikriau sakant, su gamybinio vieneto<br />
pobūdžiu, pasirinkdamas darbui skirtas darbo priemones ir medžiagas, įskaitant chemines<br />
medžiagas, o taip pat patalpindamas jas darbo aplinkoje, darbdavys privalo įvertinti<br />
darbuotojų sveikatos ir saugos riziką, įskaitant darbuotojų grupes, dirbančias ypatingai<br />
pavojingomis sąlygomis.<br />
2. Atlikęs vertinimą, kaip numatyta 1 paragrafe, darbdavys parengia dokumentą, kurį sudaro:<br />
a) ataskaita apie atliktą darbuotojų sveikatos ir saugos rizikos darbo vietoje vertinimą,<br />
nurodant naudotus vertinimo kriterijus;<br />
b) prevencinių ir saugos priemonių, įskaitant asmenines apsaugos priemones,<br />
parengimas ir išdėstymas, atsižvelgiant į a) dalies vertinimo rezultatus;<br />
c) priemonių, kurios galėtų užtikrinti savalaikį saugos lygio gerinimą, planas.<br />
3. Šis dokumentas turi būti laikomas kompanijos patalpose, arba, tikriau sakant,<br />
gamybiniame vienete.<br />
4. Darbdavys:<br />
a) skiria asmenį, atsakingą už saugos ir prevencijos tarnybą, išorės arba vidaus, priklausomai<br />
nuo 8 paragrafe nustatytų normų;<br />
b) skiria darbuotojus, atsakingus už saugos ir prevencijos tarnybą, išorės arba vidaus,<br />
priklausomai nuo 8 paragrafe nustatytų normų;<br />
c) skiria kvalifikuotą gydytoją, 16 paragrafe numatytais atvejais.<br />
5. Darbdavys patvirtina darbuotojų sveikatai ir saugai užtikrinti reikalingas priemones, o<br />
būtent:<br />
a) iš anksto skiria darbuotojus, apmokytus įgyvendinti prevencines saugos priemones,<br />
įskaitant gaisro ir priešgaisrinės apsaugos, darbuotojų evakuacijos tiesioginio pavojaus<br />
atveju, gelbėjimo, pirmosios medicinos pagalbos suteikimo ir ekstremalios situacijos<br />
valdymo atvejais;
) atnaujina prevencines priemones ryšium su organizaciniais ar gamybiniais pokyčiais<br />
tiesiogiai susijusiais su darbuotojų sauga ir sveikata, o taip pat vystantis technikos,<br />
prevencijos ir apsaugos sritims;<br />
c) paveda darbuotojams užduotis, atitinkančias jų gebėjimus ir darbo sąlygoms nustatytus<br />
darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimus;<br />
d) aprūpina darbuotojus su tinkamomis ir reikalingomis asmeninėmis apsaugos<br />
priemonėmis, prieš tai pasitaręs su asmeniu, atsakingu už darbuotojų saugos ir sveikatos<br />
tarnybą;<br />
e) imasi reikiamų priemonių užtikrinti, kad tik tinkamai apmokytiems darbuotojams būtų<br />
leidžiama patekti į specifines ir ypatingai pavojingas vietas;<br />
f) reikalauja, kad kiekvienas darbuotojas laikytųsi galiojančių normų ir kompanijos nuostatų<br />
dėl darbuotojų saugos ir sveikatos darbo vietoje, o taip pat naudotųsi turimomis<br />
apsaugos, įskaitant asmeninės apsaugos, priemonėmis;<br />
g) reikalauja, kad kvalifikuotas gydytojas įgyvendintų šio Įstatymo reikalavimus, ir informuoja<br />
jį/ją apie procesus ir galimą pavojų, susijusius su gamybine veiklą;<br />
h) patvirtina pavojingų situacijų kontrolės priemones, ekstremalios situacijos atveju, ir<br />
išdalina instrukcijas tam, kad tiesioginio ir neišvengiamo pavojaus atveju, darbuotojai<br />
būtų evakuoti iš darbo vietos ir pavojingos aplinkos;<br />
i) iškilus pavojui, kaip galima greičiau praneša darbuotojams, kuriems gali kilti tiesioginis<br />
pavojus, ir nurodo, kokios saugos priemonės bus panaudotos nenumatytu atveju;<br />
l) negali duoti nurodymų, išskyrus pateisinamas priežastis, darbuotojams tęsti ar pradėti<br />
darbą, kai dar yra tiesioginis pavojus darbuotojų saugai ir sveikatai;<br />
m) sudaro galimybes darbuotojams patikrinti, per kompanijos atstovus saugai, saugos ir<br />
sveikatos apsaugos priemonių pritaikomumą ir leidžia kompanijos atstovams saugai<br />
susipažinti su informacija ir veiklos dokumentais (19 paragrafas, 1 dalis, e skiltis);<br />
n) imasi reikiamų priemonių, siekiant užtikrinti, kad įdiegtos techninės priemonės nekeltų<br />
pavojaus gyventojams ir išorinei aplinkai;<br />
o) veda chronologinę nelaimingų atsitikimų darbe apskaitą, įskaitant tokias darbo traumas,<br />
dėl kurių darbuotojas netenka darbingumo nors vienai dienai. Nustatytos formos<br />
nelaimingų atsitikimų tyrimo ir apskaitos dokumente turi būti nurodomas nukentėjusios<br />
šalies vardas, pavardė, profesinė kvalifikacija, nelaimingo atsitikimo priežastys ir<br />
pasekmės, įvykusio nelaimingo atsitikimo ir grįžimo į darbą data. Šis registras turi atitikti<br />
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Nutarimu patvirtiną ir konsultavimo komisijos<br />
formą, sutinkamai su Įstatymo 547/1955 393 straipsnio nuostatomis ir jų pakeitimais, ir jis<br />
turi būti saugomas darbo vietoje, kontrolės organizacijos dispozicijoje. Prieš priimant šį<br />
Nutarimą, registro forma buvo parengta remiantis jau galiojančiame įstatyme nustatytais<br />
pavyzdžiais;<br />
p) konsultuoja atstovus saugai 19 paragrafo b), c) ir d) skiltyse numatytais atvejais;<br />
q) tvirtina prevencines priemones, skirtas naudoti priešgaisrinės apsaugos ir darbuotojų<br />
evakuacijos, o taip pat tiesioginio ir neišvengiamo pavojaus atvejais. Šios priemonės<br />
turėtų būti planuojamos, atsižvelgiant į kompanijos, arba, tikriau sakant, gamybinio<br />
vieneto ekonominės veiklos pobūdį, mąstą ir joje dalyvaujančių asmenų skaičių.<br />
6. Pasitaręs su atstovu saugai, darbdavys kartu su asmeniu, atsakingu už saugos ir<br />
prevencijos tarnybą, ir kvalifikuotu gydytoju, jeigu reikalinga atlikti sanitarinį tyrimą, atlieka<br />
vertinimą sutinkamai su šio straipsnio 1 dalimi ir parengia dokumentą sutinkamai su šios<br />
straipsnio 2 dalimi.<br />
7. Vertinimas, atliktas sutinkamai su šio straipsnio 1 dalimi ir dokumentas, parengtas<br />
sutinkamai su šios straipsnio 2 dalimi turi būti peržiūrimi, įgyvendinus tam tikrus gamybinio<br />
proceso pakeitimus, įvertinant jų poveikį darbuotojų sveikatai ir saugai.<br />
8. Darbdavys saugoja darbuotojų saugos ir sveikatos būklės pasus, reikalingus<br />
medicininiams patikrinimams kompanijos, arba, tikriau sakant, gamybinio vieneto, patalpose<br />
ir užtikrina jų konfidencialumą, o pasibaigus darbo sutarčiai su darbuotoju arba jam<br />
pareikalavus, darbuotojui išduoda paso kopiją.<br />
11. Išskyrus kompanijas, nurodytas 1 Priedo (1) pastaboje, šeimos verslu užsiimančių
kompanijų ir kompanijų, įdarbinančių iki dešimties darbuotojų, darbdaviams netaikomi<br />
reikalavimai, nurodyti šio straipsnio 2 ir 3 dalyje, tačiau jie privalo raštu pateikti savarankiškai<br />
atlikto rizikos vertinimo rezultatus, atitinkantį jam keliamus reikalavimus. Šis pažymėjimas<br />
išsiunčiamas atstovui saugai. Kiekvienu atveju, šeimos verslu užsiimančioms kompanijoms ir<br />
kompanijoms, įdarbinančioms iki 10 darbuotojų taikomi reikalavimai, nurodyti šio straipsnio 2<br />
ir 3 dalyje, jeigu jos veikia pavojingomis sąlygomis konkrečiuose gamybiniuose sektoriuose,<br />
kaip numato vienas ar daugiau įsakų, patvirtintų Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos,<br />
kartu su Sveikatos apsaugos, pramonės, prekybos, amatų, žemės ūkio, miškininkystės ir<br />
vidaus reikalų ministerijomis, kiek tai liečia jų įgaliojimus.<br />
12. Reikalavimai dėl struktūrinės intervencijos ir palaikymo, sutinkamai su galiojančiu įsaku,<br />
skirti užtikrinti pastatų ir vietovių, skirtų viešųjų administracijų ir įstaigų, įskaitant mokyklas ir<br />
švietimo institucijas, naudojimo stabilumą, išlieka administracijos atsakomybe ryšium su<br />
normų ir sutarčių joms pateikimu ir palaikymu. Šiuo atveju, dabartinio įsako numatytus<br />
įsipareigojimus, susijusius su aukščiau minėtomis intervencijomis, turi prisiimti ir įgyvendinti<br />
vadovai arba paskirti pareigūnai, kreipdamiesi dėl įgyvendinimo į atitinkamą administraciją ar<br />
asmenis, turinčius teisines pareigas.<br />
5 Straipsnis – Darbuotojų pareigos<br />
1. Kiekvienas darbuotojas privalo rūpintis savo ir kitų asmenų, esančių darbo vietoje,<br />
sveikata ir saugumu, remiantis savo žiniomis ir naudojant darbdavio išduotomis apsaugos<br />
priemonėmis.<br />
2. Darbuotojai:<br />
a) laikosi darbdavio, vadovų ir prižiūrėtojų pateiktų nurodymų dėl asmeninės ir kolektyvinės<br />
saugos užtikrinimo;<br />
b) tinkamai naudoja mašinas, įrenginius, įrankius, pavojingas medžiagas ir preparatus,<br />
transporto priemones ir kitas darbo priemones, o taip pat saugumo priemones;<br />
c) tinkamai naudoja jiems išduotas apsaugos priemones;<br />
d) nedelsiant informuoja darbdavį, vadovus arba prižiūrėtoją apie trūkstamas priemones ar<br />
įrenginius, sutinkamai su šios dalies b) ir c) skiltimis, o taip pat apie kitas galimas<br />
pavojingas sąlygas, su kuriomis jie susidūrė, stengdamiesi panaikinti arba sumažinti šiuos<br />
trūkumus ar pavojų ir pranešdami apie tai atstovams darbuotojų saugai;<br />
e) be leidimo nenuima ir nepakeičia saugumo ir valdymo įrenginių bei ženklų;<br />
f) savo iniciatyva neatlieka tokių veiksmų ar manevrų, kurių jie nemoka ar nebuvo apmokyti<br />
atlikti, ir kurie gali sukelti pavojų jiems patiems ir aplinkiniams;<br />
g) reguliariai atlieka reikalingus medicininį patikrinimus;<br />
h) kartu su darbdaviu, vadovais ir prižiūrėtojais prisideda prie autoritetingo specialisto<br />
keliamų reikalavimų, reikalingų užtikrinti darbuotojų saugą ir sveikatą darbo metu,<br />
įgyvendinimo.<br />
Aukščiau pateiktų paragrafų turinio analizė leidžia daryti išvadą, kad iš esmės<br />
egzistuoja trys pagrindiniai veiksniai, sąlygojantys darbuotojų saugą ir sveikatą:<br />
1. Mašinų, įrangos ir įrengimų saugumas. Darbdavys privalo suderinti jų pritaikymą ir<br />
priežiūrą su kompanija (Prevencijos ir apsaugos tarnyba, atstovu darbuotojų saugai,<br />
kvalifikuotu gydytoju) ir kitomis specialiomis organizacijomis.<br />
2. Darbo išmanymas. Tai būtina kiekvienam darbuotojui, kuris, vadovaujant tiesioginiam<br />
prižiūrėtojui, gauna visas reikalingas instrukcijas ir pagalbą viso darbo metu. Informavimas ir<br />
parengimas leidžia darbuotojui įgyti specifines žinias apie darbą ir jam pavestas užduotis,<br />
kurias jis/ji privalo atlikti, ir suvokti galimą rizikos padidėjimą.<br />
3. Elgesys. Darbuotojo elgesys pavojingoje situacija gali padidinti traumos tikimybę.<br />
Informavimas ir parengimas leidžia apibrėžti ir įspėti apie klaidingus ir pavojingus elgesio
ūdus.<br />
Ryšium su paskutiniais dviem klausimais, remiantis Bendrosios Direktyvos 89/391/EEB<br />
punktu „atsižvelgiant į“, pagrindinis principas, pagal kurį „darbuotojas privalo rūpintis savo,<br />
o taip pat kitų darbuotojų, esančių darbo vietoje, sveikata ir saugumu, sutinkamai su įgytu<br />
parengimu ir instrukcijomis“ įsigaliojo vėliau.<br />
Darbuotojų vaidmuo, apibrėžtas Įstatyme 626/94, tapo aktyvesnis ir reikalaujantis didesnio<br />
dalyvavimo, palyginti su ankstesniuose įstatymuose nustatytomis funkcijomis.<br />
Aišku, kad šis darbuotojo vaidmens, kaip asmens, aktyviai dalyvaujančio darbuotojų<br />
sveikatos ir saugos gerinimo procese, vertinimas neišvengiamai susijęs su darbuotojo<br />
didesnių įsipareigojimų prisiėmimu.<br />
Svarbu atminti, kad be numatytų bausmių dėl Įstatymo 626/94 5 paragrafo<br />
nesilaikymo, kurios apima 1 mėnesį laisvės atėmimo arba piniginę baudą nuo 206 iki<br />
610 eurų, viršininko pateiktų saugumo taisyklių ir atitinkamų Įstatymo nuostatų<br />
nesilaikymas sąlygoja tai, kad Įstatymo pažeidėjui bus skiriamos baudos ir taikomos<br />
atitinkamos priemonės, numatytos Nacionalinėje kolektyvinėje darbo sutartyje.
RIZIKOS VERTINIMAS<br />
Standartų sąrašas<br />
Reikalavimą atlikti rizikos vertinimą ir įgyvendinti toliau nurodytus dokumentus (kompanijos<br />
saugumo planą) numato ir kontroliuoja Įstatymas 626/1994 (darbuotojų, dirbančių padidintos<br />
rizikos sąlygomis ryšium su asbestu, švinu ir triukšmu, rizikos vertinimą reglamentuoja 1991<br />
m. rugpjūčio 15 d. priimtas Įstatymas Nr. 277 – žr. specialius komentarus). Ypatingai, šį<br />
reikalavimą reglamentuoja 4 paragrafo 2 skiltis (bendras įsipareigojimas), 3 skiltis<br />
(įsipareigojimas saugoti dokumento, sudaryto rizikos vertinimo kompanijoje metu, kopiją), 6<br />
skiltis (reikalavimas atlikti rizikos vertinimą kartu su kvalifikuotu gydytoju ir asmeniu,<br />
atsakingu už prevencijos ir saugos tarnybą, po išankstinės konsultacijos su atstovu<br />
darbuotojų saugai), 10 skiltis (ministerijų įsakų, reglamentuojančių standartizuotas<br />
procedūras MVĮ, taikymas).<br />
Ryšium su pastarąja skiltimi, reikia pažymėti, kad 1996 m. gruodžio 5 d. ministerijos įsakas,<br />
numatantis standartizuotą tvarką dėl vertinimo dokumentų parengimo (ypatingai žemės ūkio<br />
ir miškų ūkio kompanijoms, įdarbinančioms iki 10 darbuotojų pagal neterminuotas sutartis,<br />
žvejybos kompanijoms, įdarbinančioms iki 20 darbuotojų, pramoninėms kompanijoms,<br />
įdarbinančioms iki 30 darbuotojų ir kitoms kompanijoms, įdarbinančioms iki 200 darbuotojų),<br />
buvo patvirtintas. 1995 m. rugpjūčio 7 d. Darbo ministerijos Instrukcija Nr. 102 pateikia<br />
tolimesnius paaiškinimus dėl rizikos vertinimo dokumento parengimo.<br />
Įsipareigojimas atlikti rizikos vertinimą ir logiškai išplaukiantys įsipareigojimai negali būti<br />
perleidžiami.<br />
Įsipareigojimas atlikti rizikos vertinimą ir parengti saugumo planą<br />
Darbdavys – ir nebūtinai, vadovas ir prižiūrėtojas, privalo parengti dokumentą, kuriame<br />
pateikiama darbuotojų saugos ir sveikatos rizikos vertinimo ataskaita, nurodomi pritaikyti šio<br />
vertinimo veiksniai ir prevencinių, saugumo priemonių bei asmeninių apsaugos priemonių<br />
išdėstymo vieta atlikus vertinimą, o taip pat apibrėžiama taikytinų priemonių programa, kuri<br />
turėtų laikui bėgant užtikrinti saugumo lygio (saugumo plano) pagerinimą ryšium su šiuo<br />
vertinimu.<br />
Įsipareigojimą įvertinti riziką ir parengti aukščiau minėtą dokumentą įgyvendina darbdavys<br />
kartu su asmeniu atsakingu už saugos ir prevencijos tarnybą ir kvalifikuotu gydytoju, o tais<br />
atvejais, kai privaloma medicininė priežiūra, atliekama išankstinė konsultacija su atstovu<br />
saugai.<br />
Nors ir mažos ir vidutinės įmonės prisiima vienodus įsipareigojimus, joms gali būti išleistas<br />
ministerijos įsakas, numatantis „standartizuotas procedūras“.<br />
Aukščiau minėtas dokumentas turi būti saugojamas kompanijos patalpose, ar tikriau tariant,<br />
gamybiniame vienete, o darbuotojų atstovas saugai gali pravesti su juo susijusias<br />
konsultacijas.<br />
Įstatymas 242/1996 – pakeitęs Įstatymo 626/1994 4 paragrafą – numato supaprastintą<br />
tvarką kompanijoms, užsiimančioms šeimos verslu, ir kompanijoms, įdarbinančioms iki 10<br />
darbuotojų, išskyrus:<br />
- kompanijas, kurių veikla kelia tam tikrų nelaimingų atsitikimų riziką, kuriuos sutinkamai<br />
su Įstatymo 175/1988 1 paragrafu reikia registruoti ir apie juos informuoti;<br />
- šilumines elektrines, gamyklas, atomines laboratorijas;<br />
- kompanijas, užsiimančias kasyba ir kita naudingų iškasenų gavybos veikla;<br />
- kompanijas, užsiimančias sprogmenų, parako ir amunicijos gamyba ir disponavimu;
- privačias ir viešąsias globos struktūras;<br />
- kompanijas, veikiančias ypatingai pavojingomis sąlygomis konkrečiuose gamybos<br />
sektoriuose, kaip numato vienas ar keli Darbo ministerijos įsakai.<br />
Ypatingai, dėl aukščiau minėto pakeitimo, kompanijoms, užsiimančioms šeimos verslu ir<br />
kompanijoms, įdarbinančioms iki 10 darbuotojų, neprivaloma parengti rizikos vertinimo<br />
dokumento ir saugumo plano, tačiau jos turi atlikti savarankišką rizikos vertinimą raštu ir<br />
įgyvendinti su tuo susijusius įsipareigojimus.<br />
Darbo vietos pakeitimas<br />
Pagal Darbo ministeriją, dokumentas turi būti atnaujintas darbo vietos pakeitimo metu,<br />
ypatingai pasikeitus darbo aplinkai.<br />
Įsipareigojimų įgyvendinimo galutinis terminas<br />
Toms kompanijoms, kurios vykdo savo veiklą 1994 m. gegužės 7 d., rizikos vertinimo<br />
atlikimo ir susijusių įsipareigojimų įgyvendinimo (arba savarankiško rizikos vertinimo raštu)<br />
galutinis terminas yra (įstatymo projekto Nr. 242/1996 30straipsnis, 4 skiltis):<br />
- 1997 m. sausio 1 d. apskritai;<br />
- 1996 m. liepos 1 d. pramoninėms kompanijoms, įdarbinančioms daugiau kaip 200<br />
darbuotojų, kasybos kompanijoms, įdarbinančioms daugiau kaip 50 darbuotojų, šiluminėms<br />
elektrinėms, atominėms gamykloms ir laboratorijoms, ir kompanijoms, užsiimančiomis<br />
sprogmenų, parako ir amunicijos gamyba ir disponavimu.<br />
Darbdavys, vykdantys veiklą, privalo parengti rizikos vertinimo dokumentą ir saugumo planą<br />
per tris mėnesius nuo oficialios veiklos pradžios (Įstatymo 626/1994 96 straipsnis).<br />
EB studija dėl rizikos vertinimo<br />
Toliau pateikiama keletas aspektų, paimtų iš Europos Bendrijos paskirtos Komisijos atliktos<br />
studijos, kaip rekomendacijos, skirtos teisingai atlikti rizikos vertinimą ir parengti su šiuo<br />
vertinimu susijusius dokumentus.<br />
Apibrėžimai<br />
- Sąvokos „rizika“ ir „pavojus“ ne visada turi vienodą reikšmę vartojant visose šalyse narėse,<br />
netgi bendrose mokslinėse disciplinose. Aukščiau minėtos sąvokos buvo naudojamos<br />
sudarant šį dokumentą su išimtimis, kurios labiau atspindi darbo vietos poreikius.<br />
- Tuo būdu, šios sąvokos buvo vartojamos, remiantis šiais apibrėžimais:<br />
- Pavojus: esminė savybė arba tam tikro turto kokybė (pvz. darbo medžiagų ar įrangos,<br />
darbo metodų ir veiklos), galinti padaryti žalos;<br />
- Rizika: traumos ar kitokio darbuotojo sveikatos pakenkimo galimybė dėl kenksmingo ar<br />
pavojingo darbo aplinkos veiksnio poveikio;<br />
- Rizikos vertinimas: rizikos vertinimo procesas, kurio metu įvertinama darbuotojų sauga<br />
ir sveikata darbo metu, atsižvelgiant į galimas pavojingas sąlygas darbo vietoje.<br />
Rizikos vertinimo tikslas<br />
Apskritai, darbdavys įsipareigoja užtikrinti darbuotojų saugą ir sveikatą kiekvienoje darbo<br />
vietoje, nepriklausomai nuo atliekamo darbo ar pareigos pobūdžio. Rizikos įvertimo tikslas –<br />
sudaryti darbdaviui galimybes imtis visų reikalingų priemonių, siekiant užtikrinti darbuotojų<br />
saugą ir sveikatą.<br />
Šios priemonės apima:<br />
- Profesinės rizikos prevenciją<br />
- Darbuotojų informavimą<br />
- Profesinį darbuotojų parengimą
- Organizavimą ir priemones, reikalingas pasiekti šių tikslų<br />
Net jeigu rizikos vertinimo tikslas įtraukia profesinės rizikos prevenciją – kuri visuomet turėtų<br />
būti laikomas pirmaeiliu tikslu – ne visuomet praktiškai tai įmanoma įgyvendinti.<br />
Tais atvejais, kai neįmanoma likviduoti riziką, ji turi būti kiek galima sumažinama, o likusi<br />
rizika turi būti valdoma. Tolimesniame etape, ryšium su peržiūrėjimo programa, likusi rizika<br />
turi būti iš naujo įvertinama, tikslu ją pašalinti arba dar sumažinti, pasitelkiant įgytas žinias.<br />
Rizikos vertinimas turi būti sistemingas ir įgyvendinamas, siekiant padėti darbdaviams ir<br />
asmenims, kontroliuojantiems profesinę veiklą, atlikti šiuos veiksmus:<br />
- nustatyti darbo vietoje egzistuojančius pavojingus veiksnius ir įvertinti su jais susijusią<br />
riziką, siekiant nustatyti, kokias priemones reikia taikyti, tikslu užtikrinti darbuotojų saugą ir<br />
sveikatą sutinkamai su galiojančiu įstatymu;<br />
- įvertinti riziką, siekiant atlikti pagrįstą naudojamos darbo įrangos, produktų ir cheminių<br />
mišinių, o taip pat darbo priemonių parinkimą ir jų organizavimą;<br />
- tikrinti, kad tinkamos priemonės būtų efektyviai įgyvendintos;<br />
- sudaryti prioritetų sąrašą tam atvejui, jeigu prireiktų papildomų priemonių įgyvendinimo,<br />
atlikus įvertinimą;<br />
- parodyti darbdaviams, kontrolės personalui, atsakingoms institucijoms ir jų atstovams visus<br />
veiksnius ryšium su nagrinėtomis veiklos sritimis, kurie leido suformuluoti pagrįstą ir teisėtą<br />
nuomonę dėl rizikos veiksnių ir priemonių, reikalingų užtikrinti darbuotojų saugą ir sveikatą;<br />
- užtikrinti, kad prevencinės, darbo ir gamybos priemonės ir metodai, laikytini reikalingais ir<br />
įgyvendinti po rizikos įvertinimo, sudarys galimybę pagerinti darbuotojų saugumo lygį<br />
sutinkamai su sveikatos ir saugos reikalavimais.<br />
Kaip minėta, rizikos įvertinimą darbe būtina atlikti visais atvejais, kai atsirandantys bet kokie<br />
pakeitimai sąlygoja skirtingą rizikos darbo vietoje suvokimą – pavyzdžiui – įdiegus naują<br />
gamybos sistemą, naudojant naują įrangą ar medžiagas, pasikeičia darbo organizavimas,<br />
kurį sąlygoja nauja darbo situacija naujoje aplinkoje.<br />
Kiekvieną kartą, atliekant rizikos įvertinimą ir tolimesnius įvertinimus, siekiant galutinai<br />
pašalinti riziką, o taip pat įgyvendinant kontrolės priemones, svarbu užtikrinti, kad rizikos<br />
neliktų visiškai, kitaip tariant, kad išspręsta problema nesąlygotų kitos problemos atsiradimo.<br />
Pavyzdžiui, vargu, ar bus naudinga biure įstatyti dvigubus langus, siekiant sumažinti<br />
triukšmą, jeigu patalpoje nėra įrengta tinkama ventiliacijos sistema. Nemažiau svarbus<br />
sprendimo aspektas yra tai, kad nebūtų apsiribota rizikos veiksnių perkėlimu iš vienos vietos<br />
į kitą. Pavyzdžiui, reikėtų pasirūpinti, kad iš ventiliacijos sistemos išmetami nuodingų<br />
medžiagų garai nesukeltų pavojaus aplinkinėms darbo zonoms ir visuomenei. Buvo<br />
nustatyta, kad vienos ligoninės morgo skyriaus ventiliacijos sistemos išmetamieji vamzdžiai<br />
buvo įmontuoti tiesiai po pediatrijos palatos langais.<br />
1 lentelėje pateikta struktūrinė schema, kurioje apibendrinami įvertinimo proceso ir rizikos<br />
valdymo elementai:<br />
1. Darbo rizikos įvertinimo programos apibrėžimas<br />
2. Įvertinimo sisteminimas (pasirenkant kryptį - geografinė/veiklos/proceso)<br />
3. Informacijos rinkimas (aplinka/uždaviniai/populiacija/ankstesnė patirtis)<br />
4. Pavojaus nustatymas<br />
5. Asmenų, statomų į pavojų, nustatymas<br />
6. Asmenų grupių, statomų į pavojų, nustatymas<br />
7. Rizikos veiksnių įvertinimas (nuostolių/didelių nuostolių dabartinėmis sąlygomis/naudojant<br />
tinkamas/netinkamas priemones atsiradimo galimybės įvertinimas)<br />
8. Rizikos pašalinimo arba sumažinimo galimybių tyrimas
9. Prioritetinių veiksmų nustatymas ir atitinkamų kontrolės priemonių apsvarstymas<br />
10. Kontrolės priemonių įgyvendinimas<br />
11. Įvertinimų registravimas<br />
12. Efektyvumo įvertinimas<br />
13. Peržiūrėjimas (atsiradus pokyčiams arba periodiškai pasibaigus terminui)<br />
14. Rizikos įvertinimo programos stebėjimas<br />
Pastaba: kiekvieno etapo įgyvendinimo mastas priklauso nuo darbo vietos sąlygų (pvz. darbuotojų skaičiaus,<br />
nelaimingų atsitikimų, susirgimo atvejų registro duomenų, naudojamų darbo medžiagų ir įrangos, darbo veiklos, darbo<br />
vietai būdingų savybių ir konkrečių rizikos veiksnių).<br />
Pagrindiniai rizikos įvertinimo elementai<br />
Rizikos įvertinimas tai sisteminė visų vykdomos veiklos aspektų analizė, siekiant apibrėžti<br />
galimas traumų ar nuostolių priežastis. Bet kuriuo atveju, įmanoma ar ne pašalinti pavojų,<br />
svarbu imtis saugumo priemonių, kurios padėtų bent jau sumažinti riziką iki priimtino lygio.<br />
Rizikos įvertinimo įgyvendinimo procesą atlieka vadovybė, kuri konsultuojasi su ir/arba įtraukia<br />
suinteresuotas šalis darbo vietoje, t.y. darbdavius, vadovus, darbuotojus ir/arba jų atstovus,<br />
kurie gali prisidėti prie atskirų proceso etapų įgyvendinimo.<br />
Rizikos įvertinimo procesas susideda iš:<br />
- pavojaus nustatymo;<br />
- darbuotojų (arba trečiųjų šalių), statomų į galimą pavojų, nustatymo;<br />
- kiekybinis ir kokybinis rizikos įvertinimo;<br />
- rizikos pašalinimo galimybių tyrimo, o priešingu atveju<br />
- sprendimo priėmimo dėl papildomų priemonių, reikalingų pašalinti ar sumažinti riziką,<br />
įgyvendinimo (žr. žemiau „Metodologija“).<br />
Įvertinimo metu turi būti atsižvelgta į darbo veiklos sukeliančius rizikos veiksnius ir numatomi<br />
pagrįstai nuspėjami rezultatai. Tuo tarpu, rizika, kylanti iš kasdieninio gyvenimo, apskritai, ir<br />
nesusijusi su ypatingu apdairumu (pvz. darbuotojas susižeidė įsispjovęs į pirštą su popieriaus<br />
lapu) paprastai nereikalauja tokio detalaus tyrimo, nebent darbo organizavimas ar tam tikra<br />
veikla padidina šią riziką.<br />
Rekomenduojama kiekvienai veiklos sričiai tinkamą rizikos įvertinimą, kurias būtų galima<br />
suskirstyti pagal atskiras kategorijas, pavyzdžiui:<br />
- nuolatinės infrastruktūros, pvz. biurai, mokyklos, gamyklos;<br />
- kintanti darbo vieta, pvz. statybos aikštelės, prieplaukos, laivų statyklos;<br />
- mobilios darbo vietos, pvz. laikina veikla apimanti viešųjų paslaugų teikimą, patikrinimo atlikimą<br />
ir pan.<br />
Tačiau kiekviena darbo vieta gali:<br />
- laikytis iš anksto nustatytos veiklos krypties, pvz. gamykla, turinti įdiegtą gamybos liniją;<br />
- pasižymėti pokyčių ir vystymosi savybėmis, pvz. statybos aikštelės atveju;<br />
- dar daugiau, įmanomos abiejų minėtų atvejų variacijos. Aišku, kad šiuo atveju, rizikos<br />
įvertinimas turėtų būti atliekamas, atsižvelgiant į skirtingus veiklos modelius.<br />
Palyginti stabilios veiklos tokios, kaip biuro, dirbtuvės ar tekstilės gamyklos atveju, rizikos<br />
įvertinimo metu reikėtų:<br />
- atsižvelgti į įprastas sąlygas;<br />
- nesikartoti panašios veiklos atveju;<br />
- bet kuriuo atveju, numatyti galimą pakartotinį įvertinimą ar kitą įvertinimą pasikeitus<br />
aplinkybėms darbo vietoje, pvz. įdiegus naują įrangą ar medžiagas arba atliekant priežiūros
darbus.<br />
Tokiose darbo vietose, kuriose gali kisti darbo sąlygos ir aplinkybės, minėti klausimai turi būti<br />
nagrinėjami įvertinimo metu. Rizikos veiksniai turi būti apibrėžiami bendrai, t.y. sudaryti sąlygas,<br />
kad rizikos šalinimo ir kontrolės pagrindiniai principai būtų jiems pritaikomi, net atsiradus<br />
pokyčiams darbo vietoje. Todėl, pavyzdžiui, tinkamo pastolių surinkimo principas galioja visoms<br />
statybos aikštelėms, atitinkamai ūkininkai privalo įvertinti skirtingus sezonus, tuo tarpu langų<br />
valymo kompanijoms svarbūs priėjimo būdai.<br />
Rizikos įvertinimą privalo atlikti ne tik darbdavys ar jo atstovas, bet į šį procesą turi būti įtraukti ir<br />
darbuotojai bei jų atstovai, kuriems turi būti suteikiama konsultacija apie vykdomą procesą ir<br />
informacija apie galutinius įvertinimo rezultatus ir įgyvendintinas prevencines priemones.<br />
Kitas svarbus elementas, į kurį visada reikia atsižvelgti, tai kitų kompanijų darbuotojų ar trečiųjų<br />
asmenų buvimas vertinamoje darbo vietoje. Jie neturėtų būti laikomi asmenimis, statomais į<br />
galimą pavojų, tačiau reikia įvertinti tą faktą, kad jų darbas gali sukelti papildomus rizikos<br />
veiksnius nuolatiniams konkrečios gamyklos darbuotojams. Pavyzdžiui, analizuojamos statybos<br />
aikštelėje gali stovėti kitos kompanijos transporto priemonės, kurių buvimas gali sukelti<br />
nenumatytus įvykius. Be to, šie asmenys gali naudoti suvirinimo įrangą ar stambias mašinas<br />
netoli koridorių ar tiltų, ir taip sudaryti papildomus rizikos veiksnius nuolatiniams darbuotojams,<br />
kuriems ši veikla nėra įprasta.<br />
Panašiai, darbdaviai, kurie įdarbina savo darbuotojus kitų kompanijų gamyklose, pvz. priežiūros<br />
kompanija, kurios personalas ateina iš laikinosios agentūros, turėtų užtikrinti savo darbuotojų<br />
saugą ir sveikatą jų profesinėje veikloje. Aukščiau minėti darbdaviai turėtų taip pat įvertinti<br />
rizikos veiksnius bendradarbiavimo atveju, t.y. sąveikos tarp savo darbuotojų ir jų veiklos su<br />
kitos kompanijos veikla, kurioje jie dirba. Jie įsipareigoja informuoti įdarbinimo biurą ar kitus<br />
darbdavius ir jų darbuotojus apie konkrečios situacijos keliamus rizikos veiksnius ir reikalingas<br />
prevencines priemones.<br />
Taip svarbu atsižvelgti ir į lankytojus tokius, kaip studentai, bendrąją visuomenę, ligoninės<br />
pacientus, gamykloje ar kompanijoje esančius asmenis, kurie, galimas daiktas, nėra susipažinę<br />
su galimos rizikos veiksniais ir taikytinomis atsargumo priemonėmis. Dėl šios priežasties,<br />
daugelis kompanijų yra parengę specialias instrukcijas lankytojams, kurios paprastai yra jiems<br />
pateikiamos apibendrinta forma.<br />
Metodologija<br />
Nėra nustatytų vieningų normų dėl rizikos įvertimo procesui taikomų metodų, tačiau<br />
pasirengimo etape svarbu atsižvelgti į šiuos du pagrindinius principus:<br />
- įvertinimo sisteminimas, siekiant užtikrinti visų pažymėtinų rizikos ir pavojaus veiksnių<br />
įtraukimą (pvz. nepraleisti tokių pareigų, kaip valymas, kuris gali būti atliekamas „reguliarių“<br />
darbo valandų metu, o taip pat antraeilės veiklos tokios, kaip atliekų presavimas);<br />
- Kai tik rizika yra nustatyta ir apibrėžta, įvertinimas pradedamas atsižvelgiant į pagrindinius<br />
principus, tiriant galimybę pašalinti riziką priežastinio ryšio atžvilgiu. Pavyzdžiui, keliamas<br />
klausimas, ar eismo problemą vietiniame kelyje galima išspręsti nukreipiant visą eismą vienu<br />
vidiniu keliu, esančiu gamykloje, tačiau uždraudžiant judėjimą už jos ribų.<br />
Rizikos vertinimo metu gali būti pasirinktos kelios kryptis, net ir apjungtos tarpusavyje, tačiau su<br />
sąlyga, kad pagrindiniai elementai yra išlaikomi.<br />
Veiklos kryptys, susijusios su reguliariai atliekamu rizikos įvertinimo darbe, grindžiamos šiais<br />
aspektais:<br />
- darbo aplinkos stebėjimas (pvz. privažiavimo keliai, grindinio būklė, mašinų sauga, garai ir<br />
dulkės, temperatūra, apšvietimas, triukšmas ir kt.);<br />
- visų užduočių, atliekamų darbo metu, nustatymas (nustatyti visas užduotis ir įtraukti jas į
izikos įvertinimą);<br />
- užduočių, atliekamų darbo metu, tyrimas (rizika, kylanti iš atskirų pareigybių atlikimo);<br />
- atliekamo darbo stebėjimas (ar laikomasi procedūrų, ar apima kitus rizikos veiksnius);<br />
- darbo modelių tyrimas (statymo į pavojų tyrimas);<br />
- išorinių veiksnių, galinčių daryti įtaką darbo vietoje, tyrimas (pvz. darbuotojų, dirbančių lauke,<br />
klimato sąlygos);<br />
- psichologinių, socialinių ir fizinių veiksnių stebėjimas, kurie gali prisidėti prie darbe patiriamo<br />
streso ir jų tarpusavio sąveikos bei santykio su kitais veiksniais organizacijos viduje ir darbo<br />
aplinkoje būdų tyrimas;<br />
- organizacijos, paskirtos užtikrinti gerų darbo sąlygų tokių, kaip saugumo priemonės,<br />
palaikymą, tyrimas (pvz. įvertinant, ar visos atitinkamos sistemos, skirtos įvertinti naujo įrenginio<br />
ar naujų medžiagų galimus rizikos veiksnius, yra įdiegtos, siekiant atnaujinti informaciją apie<br />
rizikos vertinimą).<br />
Atlikti tyrimai vėliau gali būti palyginami su standartais, nustatytais užtikrinti darbuotojų saugą ir<br />
sveikatą, remiantis:<br />
- oficialios normos;<br />
- paskelbtos normos ir rekomendacijomis, pvz. nacionaliniais specialiais standartais, geros<br />
praktikos pavyzdžiais, profesinės asociacijos standartais, gamintojų nurodymais ir kt.;<br />
- hierarchiniais rizikos prevencijos principais;<br />
- rizikos pašalinimu;<br />
- rizikos šaltinio pakeitimu mažiau pavojingu arba nepavojingu šaltiniu;<br />
- rizikos priežasties pašalinimu;<br />
- kolektyvinių, o ne individualių apsaugos priemonių taikymu (pvz. išmetamų garų kontrolės<br />
įgyvendinimas naudojant ventiliacijos sistemą, o ne asmeninius respiratorius);<br />
- prisitaikymu prie techninio proceso ir pokyčių informavimo srityje;<br />
- pastangomis užtikrinti apsaugos lygio gerėjimą.<br />
Šie standartai yra atskirai išdėstyti žemiau pateiktoje 2 lentelėje:<br />
- Oficialios normos<br />
- Paskelbtos normos ir rekomendacijos, pvz. nacionaliniais specialiais standartais, geros<br />
praktikos pavyzdžiais, profesinės asociacijos standartais, statybininkų nurodymais ir kt.<br />
- Hierarchiniai principai, susiję su rizikos prevencija<br />
- Pašalinti riziką<br />
- Pakeisti rizikos šaltinį mažiau pavojingu arba nepavojingu šaltiniu<br />
- Pašalinti rizikos priežastį<br />
- Taikyti kolektyvines, o ne individualias apsaugos priemones (pvz. išmetamų garų kontrolės<br />
įgyvendinimas naudojant ventiliacijos sistemą, o ne asmeninius respiratorius)<br />
- Prisitaikyti prie techninio proceso ir pokyčių informavimo srityje<br />
- Stengtis užtikrinti apsaugos lygio gerėjimą<br />
2 lentelė: Rizikos vertinimui taikomos normos<br />
Sprendžiant kai kurias sudėtingas problemas rizikos vertinimo metu, ypatingai problemas,<br />
apjungiančias ribotus rizikos veiksnius, sukeliančius sunkias pasekmes, galima naudoti<br />
matematinį rizikos vertinimo modelį, palengvinantį sprendimų priėmimą. Daugumoje darbo<br />
vietų, matematinio modelio rezultatas apie galimą priimtiną rizikos lygį yra pakeičiamas geros<br />
veiklos pavyzdžiais, kaip nurodyta aukščiau.<br />
Veiklos kryptis, kuri sudaro pagrindą vertinimui, priklauso nuo šių aspektų:<br />
- įdarbinimo pobūdžio (pvz. nuolatinis ar laikinas);<br />
- veiklos tipas (pvz. pasikartojančios operacijos, darbo metodo pasikeitimas ar vystymas,<br />
gamyba pagal užsakymą);<br />
- atliekamos užduoties (pvz. atsitiktinės ar pasikartojančios operacijos tokios, kaip serijinė<br />
gamyba, aukštos rizikos operacijos tokios, kaip elektrotechniniai darbai su valdymo panelėmis
arba įėjimas į mažų dimensijų sritis);<br />
- techninio sudėtingumo.<br />
Kai kuriais atvejais, užtenka atlikti praktiką su visais rizikos veiksniais, su kuriais galima<br />
susidurti darbo vietoje ar profesinėje veikloje. Kitais atvejais, labiau priimtina išanalizuoti<br />
skirtingas veiksmų kryptis atsižvelgiant į įvairias darbo vietos sritis.<br />
Todėl, stambioje techninius daiktus gaminančioje gamykloje, vertinimas turėtų būti atliekamas<br />
atskirai įvertinant:<br />
- mašinas ir mechaninius rizikos veiksnius, įskaitant veiksnius, kylančius iš taikomos<br />
kompiuterio valdomos technologinės kontrolės;<br />
- apdirbamas medžiagas arba medžiagas, naudojamas ant mašinų, pvz. specialūs lydiniai,<br />
aušinimo skysčiai ir kt. bei galimą riziką sveikatai;<br />
- aplinką, apskritai, pvz. temperatūrą, ventiliavimą, oro drėgnumą, triukšmą, apšvietimą;<br />
- prieinamumą;<br />
- papildomos įrangos naudojimą, pvz. liftų, transporto priemonių;<br />
- specialius procesus, pvz. metalinių paviršių apdirbimas, grūdinimą ir kt.;<br />
- elektrosaugą (apsaugą nuo elektros);<br />
- papildomą veiklą tokią, kaip valymo ir priežiūros darbai;<br />
- psichologinius, socialinius ir fizinius veiksnius, kurie prisideda prie darbe patiriamo streso.<br />
Kai kurias šias gamyklų veiklos sritis galima įvertinti atskirai, vertinant užduotis kaip visumą<br />
atliekamą darbo vietoje, pvz. langų valymas, apšvietimo įrengimas, naujų mašinų parinkimas,<br />
profesinis naujų darbuotojų parengimas.<br />
Nors šios veiklos sritys vertinamos atskirai, svarbu nustatyti, ar jų sąveika daro įtaką rizikos<br />
vertinimui.<br />
Daugelis vertinimų ryšium su aukščiau minėtu pavyzdžiu bus greičiausiai pagrįsti atskirų veiklos<br />
sričių stebėjimu. Tačiau kai kuriose situacijose, pavyzdžiui tokiu atveju, kai kontrolę atliekanti<br />
technologija yra kompiuteris, arba valymo ir priežiūros darbų atžvilgiu, gali būti reikalinga<br />
pasirinkti detalesnę ir sistemingesnę veiklos kryptį, pagrįstą apibrėžtomis ir įgyvendintomis<br />
procedūromis.<br />
Praktiškai, dažnai naudinga rizikos įvertinimą laikyti procesu, susidedančiu iš daugelio etapų,<br />
kurių kiekvienas yra orientuotas į konkretaus subjekto, keliančio riziką, pabrėžimu ir nuodugnia<br />
analize. Šiuos etapus galima apibrėžti šiuo būdu:<br />
- pilnas įvertinimas, siekiant suskirstyti rizikos veiksnius į dvi kategorijas: gerai žinomi veiksniai,<br />
kuriems nedelsiant nustatomos tinkamos kontrolės priemonės ir veiksniai, reikalaujantys<br />
apdairesnio ir detalesnio tyrimo;<br />
- tolimesni rizikos įvertinimai, reikalaujantys apdairesnio ir detalesnio tyrimo. Šis etapas gali<br />
turėti įtakos kitiems etapams, jeigu sudėtingesnėms situacijoms reikėtų pritaikyti modernesnę<br />
rizikos vertinimo sistemą.<br />
Pasirinkus bet kurią veiklos kryptį, svarbu užtikrinti visų šalių, susijusių su darbo vieta,<br />
konsultavimą ir/arba dalyvavimą. Svarbu įsitikinti, kad visi galimi pavojai nustatyti:<br />
- remiantis ne tik žinomais principais, pvz. cheminių medžiagų savybėmis, pavojingomis mašinų<br />
dalimis;<br />
- bet ir turimomis žiniomis apie darbo sąlygas ir modelius, kuriais remiantis būtų galima apibrėžti<br />
galimą šalutinį poveikį darbuotojams. Pavyzdžiui, darbuotojo ar darbuotojų grupės rodomi<br />
aiškūs patologiniai simptomai, reikalaujantys nuodugnaus tyrimo dėl jų keliamų rizikos veiksnių<br />
ir atitinkamo rizikos įvertinimo.<br />
Atliekant rizikos įvertinimą, vienas greičiausių ir saugiausių būdų nustatyti skirtingus rizikos
atsiradimo priežasties aspektus dažnai tiesiogiai apima pačius darbuotojus. Iš tikrųjų, jie žino,<br />
kokius darbo metodus naudoja, jie turi galimybę nurodyti, kokia darbo praktika nėra tinkama ar<br />
teisinga atlikti konkrečiai sudėtingai užduočiai, neskaitant informacijos apie naudojamas<br />
atsargumo priemones. Tuo būdu, darbdaviai turėtų užtikrinti, kad kas beatliktų rizikos veiksnių<br />
nustatymą, ar darbuotojas, ar nepriklausomas konsultantas, jis turi vesti tinkamą dialogą su<br />
darbuotojais ar kitomis šalimis tokiomis, kaip darbą atliekantys rangovai.<br />
Darbuotojai taip pat privalo atkreipti dėmesį į konkrečius rizikos veiksnius, kuriuos dėl jų<br />
pobūdžio, sunku nustatyti. Šios problemos gali kilti iš darbo organizavimo, veiklos modelių arba<br />
darbo vietos. Tai papildomi aspektai, kartais laikomi savaime suprantamu dalyku arba<br />
sąlygojantys, kartais taktiškai priimamą, įprastinių komforto sąlygų sumažėjimą. Darbuotojai gali<br />
nurodyti faktą, kad šiomis aplinkybėmis atliekamas darbas yra apsunkinamas arba dėl to, kad<br />
tai greitai plinta ir ilgainiui sąlygoja streso atsiradimą, arba dėl to, kad darbuotojai privalo pakęsti<br />
nejaukią ir neįprastą situaciją, kuri ilgainiui gali sukelti skausmą ir padaryti žalos.<br />
Pirminis įvertinimas<br />
Pirminis įvertinimas turi apimti:<br />
- kiek įmanoma, rizikos veiksnių, kuriuos galima pažalinti, nustatymą. Daugeliu atvejų, tai gali<br />
būti neįmanoma, tačiau reikėtų atsižvelgti į darbo hipotezę;<br />
- pilną tyrimą tų rizikos veiksnių, kuriems tolimesnių veiksmų taikymas nėra būtinas (pvz.<br />
stacionarūs laiptai, rankiniai įrankiai, kurių paskirtis aiški ir skirti reguliariam naudojimui). Tačiau<br />
svarbu atkreipti dėmesį į išskirtinus ar specialius naudojimo atvejus. Pavyzdžiui, jeigu<br />
stacionariais laiptais nešami ypatingai sunkūs kroviniai arba rankiniai įrankiai naudojami<br />
akmens apdirbimui, šiais atvejais svarbu atlikti išsamesnį rizikos veiksnių įvertinimą;<br />
- gerai žinomų rizikos veiksnių, kuriems valdyti yra turimos ir aiškiai apibrėžtos tinkamos<br />
kontrolės priemonės, nustatymą;<br />
- atvejo, reikalaujančios sudėtingesnio įvertinimo, nurodymą; šiuo atveju taikomos modernesni<br />
(sudėtingesni) vertinimo metodai.<br />
Tuo atveju, kai reikalinga atlikti tolimesnius veiksmus, rizikos įvertinimo procesą galima padalinti<br />
šiuo būdu:<br />
1. Rizikos veiksnių nustatymas visais darbo veiklos požiūriais;<br />
2. Visų asmenų, galinčių sukelti pavojų, įskaitant asmenimis, dirbančius ypač pavojingomis<br />
sąlygomis, nustatymas;<br />
3. Rizikos veiksnių įvertinimas, atsižvelgiant į turimų prevencinių ir saugumo priemonių<br />
priklausomybę ir pakankamumą;<br />
4. Sprendimų priėmimas, remiantis kuriais naujos reikalingos priemonės turi būti įdiegtos,<br />
siekiant pašalinti arba sumažinti riziką, vadovaujantis įgyvendinamais geros veiklos pavyzdžiais;<br />
5. Numatomos įgyvendinti saugumo priemonės, kaip prioriteto, apibrėžimas.<br />
Veiksmai, kylantys iš rizikos įvertinimo darbe<br />
Išvadose apie rizikos įvertinimą darbe turi būti pabrėžti šie aspektai:<br />
- ar tinkamai valdoma rizika;<br />
- jeigu ne, numatomos rizikos sumažinimo galimybės;<br />
- prioritetai;<br />
- kiek įmanoma, priemonių, skirtų pagerinti darbuotojų apsaugos lygį ryšium su sveikatos ir<br />
saugos klausimais, įgyvendinimas;<br />
- kiti asmenys, kurie gali būti susiję su nagrinėjama situacija.<br />
Darbdavio atsakomybė<br />
Darbdaviai privalo kruopščiai parengti numatomus įgyvendinti veiksmus, siekdami prisiimti<br />
įsipareigojimus, kylančius iš rizikos įvertinimo ir imtis reikalingų priemonių užtikrinti darbuotojų<br />
saugą ir sveikatą. Rekomenduojama, kad visi šie veiksmai, susiję su veiksmų plano kūrimu,
įgyvendinimu ir kontrole, būtų orientuoti į rizikos veiksnių pašalinimą ir jų kontrolę.<br />
Veiksmų planas turi:<br />
- pavesti, organizuoti ir koordinuoti įvertinimą;<br />
- nurodyti kvalifikuotus asmenis, išrinktus atlikti įvertinimus;<br />
- konsultuoti darbuotojų atstovus ryšium su sutartimi, sudaryta su asmeniu, paskirtu atlikti<br />
įvertinimus;<br />
- teikti visą reikalingą informaciją, profesinį parengimą, išteklius ir paramą asmeniui, paskirtam<br />
atlikti įvertinimus, kuriuo gali būti ir darbdavio pavaldinys;<br />
- užtikrinti tinkamą koordinavimą tarp asmenų, paskirtų atlikti įvertinimus (jeigu pritaikoma);<br />
- įtraukti vadovybės lygius ir skatinti darbo jėgos dalyvavimą;<br />
- apibrėžti keliamus susitarimus dėl rizikos įvertinimo peržiūrėjimo ir pakartotinio patikrinimo;<br />
- užtikrinti, kad prevencinės ir apsaugos priemonės taikomos sutinkamai su įvertinimų<br />
rezultatais;<br />
- garantuoti nuolatinį prevencinių ir apsaugos priemonių stebėjimą, siekiant užtikrinti jų efektyvų<br />
įgyvendinimą;<br />
- informuoti darbuotojus ir/arba jų atstovus apie vertinimo rezultatus ir įdiegtas priemones.<br />
Asmenų, galinčių atlikti rizikos įvertinimą, parinkimas<br />
Bet kurioje organizacijoje, galutinį sprendimą dėl asmenų, galinčių atlikti vertinimus, priima<br />
darbdavys. Šiais asmenimis galėtų būti:<br />
- patys darbdaviai;<br />
- darbdavių paskirti darbuotojai;<br />
- nepriklausomos (išorinės) tarnybos.<br />
Asmenų, atliekančių įvertinimą, įsipareigojimai<br />
Kas bebūtų paskirtas atlikti rizikos įvertinimą darbe, jis/ji privalo būti kompetentingas atlikti šį<br />
darbą.<br />
Galimas atvejis, kai asmuo, paskirtas atlikti rizikos įvertinimą, nėra kompetentingas įgyvendinti<br />
visas užduotis, susijusias su šiuo įvertinimu. Pavyzdžiui, elektrotechnikos inžinierius, net<br />
būdamas kvalifikuotas savo srityje, gali neturėti profesinių žinių ir parengimo, reikalingo įvertinti<br />
rizikos veiksnius, kylančius iš labai sudėtingų cheminių procesų. Svarbu, kad asmenys, paskirti<br />
atlikti įvertinimus, ir darbdaviai suvoktų būtinybę ieškoti išorinės pagalbos, kai būtina,<br />
specialistų, kurie galėtų dalyvauti vertinimo procese.<br />
Praktiškai, beveik visuomet rizikos vertinimo procese dalyvauja darbo grupė, kurios nariai<br />
pasitelkia platų žinių diapazoną.<br />
Asmenys, atliekantys rizikos įvertinimą, gali parodyti savo kompetenciją, pademonstruodami<br />
šiuos įgūdžius:<br />
1. Pagrindinės rizikos įvertinimo proceso krypties supratimą;<br />
2. Sugebėjimą panaudoti savo sugebėjimus toje veikloje, kurioje bus atliekamas įvertinimas ir<br />
atskirose užduotyse, kurios bus tiriamos. Tuo tikslu bus reikalinga:<br />
- nustatyti problemas, susijusias su sveikata ir sauga darbe;<br />
- įvertinti ir nustatyti įgyvendintinų veiksmų eiliškumą;<br />
- pasiūlyti rizikos sumažinimo ar pašalinimo galimybes, nurodant priežastis;<br />
- įvertinti efektyvumą;<br />
- informuoti ir remti tinkamų priemonių ir sistemų įgyvendinimą, skirtų pagerinti darbuotojų<br />
saugos ir sveikatos sąlygas;<br />
- sugebėti nustatyti situacijas, kuriose jų kompetencija nėra pakankama rizikos įvertinimui ir<br />
reikalinga išorinė pagalba; akcentuoti šią būtinybę.<br />
Tais atvejais, kai būtina taikyti kiekybinius vertinimo metodus, svarstomieji asmenys privalo<br />
vadovauti sudėtingų (modernių) metodų analizės, o taip pat modeliavimo ir kvantifikacijos
metodų įgyvendinimui (ypatingai retai atsitinkančių nelaimingų atsitikimų, tačiau su sunkiomis<br />
pasekmėmis, atvejais).<br />
Santykiai tarp asmenų, paskirtų atlikti rizikos įvertinimą ir prevencijos tarnybų<br />
Asmenų, paskirtų atlikti rizikos įvertinimą, darbo rezultatą sudaro rizikos veiksnių nustatymas:<br />
nustatoma, kokių atsargumo priemonių reikia imtis, siekiant juos pašalinti arba sumažinti, o taip<br />
pat pasiūlomos tinkamos prevencinės priemonės, remiantis eiliškumu. Tačiau, kai kuriais<br />
atvejais, rizikos darbe prevencija yra laikoma atskira sritimi. Kitaip tariant, tai veikla, kurią gali<br />
įgyvendinti saugumo personalas arba srities specialistai, kurie, be savo pareigų, dar atlieka<br />
darbo vietų patikrinimą ir kontrolę.<br />
Darbdavio duotas sutikimas atlikti rizikos įvertinimą ir prevencijos, kontrolės ir stebėjimo veiklą,<br />
tai sritis, kurioje darbdavio žodis yra paskutinis. Mažų kompanijų atveju, paprastai šį darbą<br />
atlieka vienas asmuo. Tuo tarpu stambiose ir sudėtingesnės struktūros kompanijose, įvairios<br />
užduotys gali būti padalintos tarp skirtingų asmenų, kurie gali pasitekti savo žinias ir patirtį.<br />
Informavimo srities poreikiai<br />
Asmenys, atliekantys rizikos įvertinimą, privalo žinoti ir/arba būti informuoti apie:<br />
- jau žinomus rizikos veiksnius ir pavojus bei jų atsiradimo būdus;<br />
- šiam darbui atlikti naudojamas medžiagas, įrangą ir technologiją;<br />
- darbo procedūras ir organizavimą, o taip pat sąveiką tarp darbuotojų ir naudojamų medžiagų;<br />
- statymo į pavojų tipą, tikimybę, dažnumą ir trukmę. Šiuo atveju gali būti naudojami modernūs<br />
vertinimo metodai, kurie jau buvo naudoti anksčiau;<br />
- santykį tarp statymo į galimą pavojų ir jo šalutinį poveikį;<br />
- standartus ir teisinius reikalavimus ryšium su egzistuojančia rizika darbe;<br />
- įvairius aspektus, sudarančius taip vadinamą „gerą praktiką darbe“, kiekvienoje srityje,<br />
kurioje netaikomos jokios konkrečios teisinės normos.<br />
Tais atvejais, kai darbuotojai, turintys skirtingus darbdavius, dirba vienoje vietoje, asmenys,<br />
paskirti atlikti rizikos įvertinimą gali pasidalinti informacija apie rizikos veiksnius ir naudojamas<br />
priemones. Darbdavys įsipareigoja palengvinti šio tipo informacijos pasikeitimą.<br />
Informacijos šaltiniai<br />
Aukščiau minėtą informaciją galima gauti iš:<br />
- veiklos sričių analizės ir galimų nelaimingų atsitikimų nustatymo (ypatingai, naudojant<br />
kiekybiniam rizikos įvertinimui skirtas sistemas);<br />
- darbuotojų ir/arba jų atstovų konsultavimo ir/arba dalyvavimo;<br />
- gamintojų ir tiekėjų pateiktų veiklos vadovų ir duomenų;<br />
- informacijos šaltinių ir praktikos ryšium su atlikta veikla, pvz. komercinių asociacijų arba<br />
kvalifikuotų specialistų, veikiančių sveikatos ir saugos srityje, pateikta dokumentacija;<br />
- specializuotų dokumentų ir duomenų bazių;<br />
- nacionalinių organizacijų arba specializuotų institutų, veikiančių sveikatos ir saugos darbe<br />
srityje, pateiktų nurodymų;<br />
- informacijos, susijusios su nelaimingais atsitikimais ir traumomis (įskaitant ataskaitas apie<br />
pavojingus atvejus, pvz. išvengtus nelaimingus atsitikimus), ir epidemijos tyrimais;<br />
- darbo metodų, vadovų ir veiklos procedūrų ryšium su konkrečia darbo vieta;<br />
- nuolatinės duomenų kontrolės ir vertinimo registro;<br />
- Darbo inspekcijos pateiktų klasifikuotų duomenų;<br />
- mokslinių ir specialių leidinių apie konkretų sektorių;<br />
- nacionalinių ir Europos standartizacijos organizacijų nustatytų normų;<br />
- minimalių darbovietei taikomų sveikatos ir saugos reikalavimų, atitinkančių Direktyvos<br />
89/654/EEB dėl minimalių darbovietei taikomų sveikatos ir saugos reikalavimų I priedą (pirmą<br />
kartą naudojamos darbovietės) ir II priedą (jau naudojamos darbovietės).
Byla<br />
Rekomenduojama užvesti bylą, kurioje būtų registruojami atliktų rizikos vertinimų rezultatai.<br />
Ši byla gali tapti naudinga priemone. Ji gali būti naudojama kaip nuorodos šaltinis, nurodantis,<br />
kad visi rizikos veiksniai buvo įvertinti ir vertinimo metu buvo naudojami tinkami standartai, o į<br />
registrą neįtraukti rezultatai laikomi nereikšmingais.<br />
Tačiau, šis sprendimas turėtų būti pagristas, tuo tikslu turi būti pateikta ši informacija:<br />
- kad rizikos vertinimo programa buvo įgyvendinta ir atlikta;<br />
- kokiu būdu buvo atlikta programa;<br />
- išskirtiniai arba neįprasti rizikos veiksniai (pvz. infekcijos darbe rizika);<br />
- darbuotojų grupės statomos į tam tikrą pavojų (pvz. vietinės organizacijos darbuotojai,<br />
dirbantys su kanalizacijos vamzdynais, darbuotojai, prižiūrintys elektros sistemas, kranininkai ir<br />
kt.);<br />
- kiti susiję rizikos veiksniai;<br />
- tokiu atveju, jei priimti sprendimai dėl rizikos vertinimo, įskaitant informaciją apie šių sprendimų<br />
pagrindimą, taikomi atvejams, kai nesilaikoma jokių standartų arba paskelbtų rekomendacijų;<br />
- paskelbti standartai arba rekomendacijos, kai taikoma skirtingu būdu (pvz. mašinų priežiūros<br />
standartai);<br />
- rekomendacijos ryšium su kitais būdais taikomomis priemonėmis, skirtomis toliau mažinti<br />
riziką arba pagerinti apsaugą;<br />
- sutartys dėl vertinimo audito.<br />
Su vertinimais susiję duomenys turi būti apdorojami, dalyvaujant ir konsultuojant darbuotojus<br />
ir/arba jų atstovus, kurie turi būti jiems prieinami. Tiesiogiai susiję darbuotojai privalo bet kuriuo<br />
atveju būti informuoti apie visų vertinimų, susijusių su jų darbo vieta, rezultatus ir taikytinus<br />
tolimesnius veiksmus, šių vertinimų atžvilgiu.<br />
Rizikos vertinimo duomenys taip pat turi būti prieinami:<br />
- darbdavio paskirtiems specialiems darbuotojams, atsakingiems už darbuotojų saugos ir<br />
sveikatos užtikrinimą;<br />
- darbuotojų atstovams, turintiems specialius įsipareigojimus sveikatos ir saugos srityje.<br />
Priemonių efektyvumo stebėjimas<br />
Susitarimai dėl apsaugos ir prevencijos priemonių planavimo, organizavimo, stebėjimo ir audito<br />
turi būti parenkami remiantis rizikos vertinimu, siekiant garantuoti šių priemonių efektyvumą ir<br />
užtikrinti rizikos veiksnių kontrolę.<br />
Informacija, gauta atliekant stebėjimus, turi būti naudojama audito atlikimo ir pakartotinio<br />
vertinimo tyrimo organizavimui.<br />
Auditas ir pakartotinis tyrimas<br />
Rizikos vertinimas turėtų būti laikomas veikla, kuri atliekama „kaip vienkartinė“. Iš tiesų, būtina<br />
atlikti šio vertinimo auditą ir pakartotinį tyrimą, jeigu šią būtinybę sąlygoja įvairios priežastys<br />
tokios, kaip:<br />
1. Vertinimas, apimantis svarbius pokyčius darbo procese tokius, kaip cheminės medžiagos<br />
pakeitimas mažiau degia, arba naudojant skirtingas mašinas. Šių pokyčių įgyvendinimas privalo<br />
būti iš anksto įvertinamas. Nepaisant to, juos įgyvendinus, rekomenduojama įvertinti naujas<br />
darbo sąlygas, siekiant ištirti naujų priemonių realias pasekmes.<br />
2. Įgyvendintos atsargumo priemonės, skirtos sumažinti rizikos veiksnius, gali turėti įtakos darbo<br />
procesui. Pavyzdžiui, leidimų išdavimo sistemos įdiegimas asmenims, dirbantiems su degiomis<br />
medžiagomis, sukels būtinybę dalį jų panaikinti arba pakeisti privažiavimo kelius, siekiant<br />
pagerinti transportavimo saugą, net jeigu tai paveiktų medžiagų tvarkymą sandėlyje.<br />
3. Vertinimai:
- gali būti daugiau netaikomi, nes juos pagrindžiantys duomenys ir informacija tapo nebe<br />
vertingi;<br />
- gali būti pagerinti;<br />
- privalo būti peržiūrėti ir atnaujinti.<br />
4. Šiuo metu galiojusios apsaugos ir prevencijos priemonės nėra pakankamos ar tinkamos, pvz.<br />
kontrolės priemones papildžius nauja informacija.<br />
5. Nelaimingų atsitikimų arba nepasisekimų tyrimų rezultatai. Nelaimingų atsitikimų, sukeliančių<br />
grėsmę ar kitas pasekmes sveikatai, tyrimai gali sąlygoti būtinybę keistis, siekiant užkirsti kelią<br />
būsimiems atsitikimams. Nepasisekimų tyrimai gali suteikti svarbios informacijos apie rizikos<br />
veiksnius ir prisidėti prie tinkamų priemonių, skirtų sumažinti šiuos veiksnius, įgyvendinimo.<br />
„Nepasisekimai“ suteikia naudingiausią informaciją apie pavojingas situacijas. Darbuotojai gali<br />
suteikti informacijos apie „nepasisekimus“ tose situacijose, kuriose įvyksta panašus reiškinys,<br />
kuris, tačiau, nesąlygoja fizinių traumų arba žalos turtui.<br />
Kitos sąvokos tokios, kaip „atsitikimai, nepatiriant traumos“ arba „pavojingi įvykiai“ kartais<br />
naudojamos išreikšti šią idėją, o apibrėžiami skiriasi priklausomai nuo įgyvendinamų tikslų:<br />
daugeliu atvejų, „nepasisekimas“ yra apibrėžiamas kaip nelaimingas atsitikimas, kurio metu<br />
nepatiriama trauma. Dažnai, atsitikus nelaimingam atsitikimui arba turtui patyrus žalos,<br />
darbuotojai gali prisiminti anksčiau įvykusią panašią situaciją. Daug geriau nustatyti<br />
„nepasisekimus“ ir tinkamai elgtis, siekiant išvengti jų ateityje. Darbdaviai turėtų darbovietėje<br />
sukurti tokią aplinką, kuri užtikrintų nuomonių pasidalijimą, o darbuotojai būtų skatinami pranešti<br />
apie nepasisekimus. Vadovai, atsakingi už darbuotojų saugą ir sveikatą, turi atlikti naudingas<br />
užduotis šiuo atžvilgiu, sudarydami informacijos kanalą apie „nepasisekimus“ ir prisidėdami prie<br />
priežasčių tyrimo ir prevencijos priemonių nustatymo. Daugeliu atvejų, naudinga reguliariai<br />
peržiūrėti rizikos vertinimus, priklausomai nuo jų pobūdžio ir tikėtino veiklos sričių pokyčio,<br />
išskyrus normas, reglamentuojamas Reguliaraus vertinimų audito atlikimo tarybos patvirtintose<br />
direktyvose.<br />
NAUJI MODELIAI NUMATYTI ĮSTATYME 626/94<br />
Kaip minėta anksčiau, Įstatymas 626/94, šiame dokumente Įstatymo 242/96 pataisyta versija,<br />
numato, kad darbdavys, prisiėmęs bendrąjį įsipareigojimą užtikrinti darbuotojų saugą ir sveikatą,<br />
neišvengiamai susiduria su naujais „modeliais“. Pastarieji numato bendradarbiavimą su<br />
darbdaviu, įgyvendinant tinkamas priemones, siekiant pagerinti saugą ir sveikatą darbovietėje.<br />
Nauji veikėjai yra šie:<br />
• prevencijos ir apsaugos tarnybos vadovas;<br />
• darbuotojų atstovas saugai;<br />
• kvalifikuotas gydytojas.<br />
Prevencijos ir apsaugos tarnyba<br />
Sutinkamai su Įstatymo 626/94 8 straipsniu, darbdavys privalo:<br />
1. įkurti PREVENCIJOS <strong>IR</strong> APSAUGOS TARNYBĄ (PAT);<br />
2. paskirti asmenį, ATSAKINGĄ už PAT.<br />
Tai specialistų sudarytas organas darbo saugai, koordinuojamas vadovo.<br />
Daugeliu atvejų, Įstatymas leidžia darbdaviui asmeniškai ir tiesiogiai atlikti prevencijos ir<br />
apsaugos tarnybai priskiriamas užduotis. Šiuo atveju, darbdavys vienas pats įgyvendina<br />
šią funkciją be atitinkamos „Tarnybos“ pagalbos.<br />
Tarnyba gali būti:<br />
• vidaus, kai į tarnybą paskiriami kompanijos darbuotojai;<br />
• išorės, kai į tarnybą paskiriami kompanijoje nedirbantys asmenys.
Pagrindinė šios tarnybos funkcija, numatyta Įstatymo 626/94 9 straipsnyje, yra<br />
bendradarbiavimas su darbdaviu, siekiant pagerinti, kiek įmanoma, sveikatos ir saugos lygį<br />
kompanijoje, įgyvendinant prevencijos, kontrolės ir informavimo apie rizikos veiksnius<br />
darbovietėje veiksmus.<br />
Iš esmės, užduotis galima apibendrinti šiuo būdu:<br />
- rizikos veiksnių darbovietėje ir gamybos procesuose nustatymas bei saugumo priemonių, skirtų<br />
jiems pašalinti, siūlymas.<br />
- koordinavimas su darbdaviu dėl rizikos vertinimo ir atitinkamo dokumento parengimo.<br />
- darbuotojų bendrojo ir specialiojo parengimo bei informavimo planavimas ir priežiūra.<br />
- dalyvavimas visuose reikaluose, susijusiuose su darbo sauga kompanijoje. Tarnyba taip pat<br />
privalo nuolatos rūpintis saugumo darbovietėje gerinimu, siūlydama prevencijos priemones,<br />
ieškodama efektyvesnių apsaugos priemonių ir diegdama kontrolės sistemas, skirtas patikrinti<br />
pasirinktų priemonių realų įgyvendinimo lygį.<br />
Darbuotojų atstovas saugai<br />
Darbuotojų atstovas, naujas veikėjas numatytas Įstatyme 626/94, yra darbuotojų, kurie jį išrinko,<br />
garantas, ginantis jų teises ryšium su sauga ir sveikata darbovietėje, ir su jų pagalba, atstovas<br />
privalo skatinti nuolatinį gerėjimą. Siekiant atlikti savo pareigas, darbuotojų atstovas yra specialiai<br />
apmokomas ir jam skiriamas laikas bei priemonės, reikalingos atlikti užduotis. Jam negali būti<br />
taikomos jokios drausminės priemonės ryšium su darbo atlikimu.<br />
Šio modelio vaidmuo – palaikyti ryšį tarp darbdavio ir darbuotojų ryšium su sauga ir sveikata<br />
darbovietėje. Įstatymas 626/94 numato jam priskirtinas funkcijas. Iš tikrųjų, darbuotojų atstovas:<br />
- turi priėjimą, laikydamasis su darbdaviu aptartų procedūrų, prie darbo vietų ir kompanijos<br />
dokumentų, susijusių su darbuotojų saugumu (traumų registrų, rizikos vertinimų dokumentų ir<br />
kt.);<br />
- gauna informaciją iš saugumo tarnybų;<br />
- yra konsultuojamas prieš bet kokią planavimo, vertinimo, pavedimo ar paskyrimo veiklą,<br />
tiesiogiai susijusią su saugumu;<br />
- siūlo prevencijos objektus, gali suformuluoti savo pastabas patikrinimo metu, kurį atlieka<br />
saugumo organizacijos ir dalyvauti periodiniuose kompanijos susirinkimuose saugumo<br />
klausimais;<br />
- kreipiasi į atitinkamus valdžios organus, jeigu mano, kad naudojamos prevencijos priemonės<br />
neužtikrina darbuotojų saugos ir sveikatos.<br />
Kvalifikuotas gydytojas<br />
Kompanijose, kuriose yra situacijos, galinčios sukelti pavojų darbuotojų sveikatai, yra tikimąsi,<br />
kad darbdavys paskirs kvalifikuotą gydytoją.<br />
Ši sąlyga galioja, kai kompanijoje privaloma vykdyti sanitarinę kontrolę, pavyzdžiui tose<br />
kompanijose, kuriose:<br />
• darbuotojai atlieka darbą, kuriam taikomas privalomas draudimas dėl silikozės ir asbesto,<br />
• darbuotojai atlieka darbą suspausto oro patalpose,<br />
• darbuotojai statomi į jonizuojančios radiacijos pavojų,<br />
• darbuotojai užsiima pramoninio apdirbimo veikla, kurios metu išgaunamos toksinės ir<br />
teršiančios medžiagos,<br />
• dirba šachtininkai ir speleologai,<br />
• dirba garo generatorių operatoriai,<br />
• darbuotojai gamina vakcinas, serumus, virusus, toksinus ir kitus susijusius produktus,<br />
• darbuotojai paskirti dirbti su toksinėmis dujomis,<br />
• darbuotojai dirba, veikiant cheminėms ir fizikinėmis medžiagoms, triukšmui, švinui ir asbestui.<br />
Darbuotojus privaloma informuoti apie paskirtą kvalifikuotą gydytoją. Kvalifikuotas gydytojas
įsipareigoja:<br />
• bendradarbiauti su darbdaviu planuojant ir įgyvendinant prevencinius veiksmus kompanijoje;<br />
• atlikti sanitarinius patikrinimus prieš darbuotojo įdarbinimą, siekiant pašalinti kontraindikacijas<br />
darbuotojui paskirto darbo atžvilgiu;<br />
• atlikti periodinius patikrinimus, siekiant kontroliuoti ir pateikti galutinį vertinimą apie<br />
darbuotojų tinkamumą atlikti jiems paskirtą darbą kompanijoje;<br />
• vesti ligos istorijas tų darbuotojų, kurie atlieka medicininius patikrinimus;<br />
• bendradarbiauti su darbdaviu, organizuojant pirmosios medicinos pagalbos teikimą<br />
kompanijoje.<br />
Įvadas<br />
DARBOVIETĖS<br />
Įstatymai 626/1994 ir 242/1996 iš esmės pakeitė keletą Įstatymų 547/1955 ir 303/1956 straipsnių<br />
dėl darboviečių ir įtraukė keletą naujų bendrų standartų.<br />
Šias naujoves, kurios lėmė žymų ankstesnių normatyvų pakeitimą, sąlygojo naujų ES standartų<br />
įvedimas.<br />
Ypatingai, kiek tai susiję su šio skyriaus tema, minimalių darbovietei taikomų sveikatos ir saugos<br />
reikalavimų kilmė siejama su Direktyva 89/654/EEB (pirmoji Specialioji direktyva) „dėl minimalių<br />
darbovietei taikomų sveikatos ir saugos reikalavimų“ ir detaliu jos priedų nagrinėjimu.<br />
Kaip minėta, naujoji Direktyva, kartu su Bendrąja Direktyva 89/391/EEB, buvo įgyvendintos<br />
Italijoje, išleidžiant Įstatymą 626/94. Iš esmės, ši Direktyva, numatanti minimalius darbovietei<br />
taikomus sveikatos ir saugos reikalavimus, sudaro pirmąją Specialiąją Direktyvą. Antrasis<br />
Įstatymo 626/94 pavadinimas skelbia minimalius reikalavimus taikomus darbovietei, o taip pat<br />
keliems ankstesniems normatyvams padarytus pakeitimus (Įstatymams 547/55 ir 303/56).<br />
Apibrėžimas<br />
Darbovietės apibrėžiamos kaip vietos, skirtos atlikti darbui kompanijos arba gamybos vienetų<br />
viduje, arba kitoje, darbui prieinamoje, vietoje, priklausančioje kompanijai arba gamybos vienetui.<br />
Patalpų matmenys ir erdvė jose - prevenciniai veiksmai<br />
Kompanijos, įdarbinančios daugiau kaip 5 darbuotojus, kurie dirba su kenksmingomis ir<br />
toksinėmis medžiagomis ir kurių veikla gali būti žalinga sveikatai (remiantis darbo/ vietos<br />
sveikatos apsaugos vieneto inspekcijos sprendimu), net dirbant mažiau nei 5 darbuotojams,<br />
privalo turėti darbui skirtas patalpas, kurių:<br />
- faktinis aukštis yra ne mažesnis kaip trys metrai;<br />
- erdvė ne mažesnė kaip 10 m 3 / 1 darbuotojui, įskaitant įrengimus ir baldus;<br />
- plotas ne mažesnis kaip 2 kv. m. / 1 darbuotojui, įskaitant įrengimus ir baldus.<br />
Leistinos ribos padidinimą gali pripažinti įvairios institucijos, atsakingos už darboviečių priežiūrą<br />
(vietinė sveikatos priežiūros institucija), ryšium su aukščio reguliavimu, patardamos įdiegti<br />
tinkamą aplinkos ventiliacijos sistemą. Aukščiau minėti padidinimai, numatyti Įstatymo 303/1956 6<br />
straipsnyje (darboviečių aukštis, talpa ir plotas) gali būti patvirtinti sutinkamai su minimalius<br />
reikalavimus atitinkančiu aukščio lygiu, kaip numato vietinės visuomeninės sveikatos priežiūros<br />
arba statybos pramonės nuostatai. Prašymą dėl padidinimo privalo užpildyti darbdavys ir jį išsiųsti<br />
kompetentingai vietinės sveikatos priežiūros institucijai; prašymas pagrindžiamas pateiktais<br />
kompanijos techniniais reikalavimais (gamybos ypatumai ir pan.), nurodant numatomas<br />
įgyvendinti priemones ryšium su ventiliacija ir oro apykaita.<br />
Išskyrus ypatingus poreikius, nors ir įdiegiant ventiliacijos, apšvietimo ir oro drėgnumo sistemų<br />
apsaugą, darboviečių, kaip požeminių ar dalinai požeminių patalpų, naudojimas yra draudžiamas.<br />
Patalpų, naudojamų ar planuojamų naudoti, kaip biurus, nepriklausomai nuo kompanijos tipo, o<br />
taip pat komercinių kompanijų patalpų aukščio apribojimus numato urbanistiniai standartai
(Įstatymo 303/1956, 6 straipsnis).<br />
Draudžiama požemines ir dalinai požemines patalpas naudoti kaip darbo vietas.<br />
Požeminio darbo draudimas neišskiria nuolatinio ar laikinojo darbo, ir yra taikomas visiems<br />
darbams, nepriklausomai nuo darbuotojų skaičiaus.<br />
Požeminių ir dalinai požeminių patalpų naudojimui, išskyrus aukščiau minėtą draudimą, vien tik<br />
išorinio įėjimo į patalpas neužtenka; jos taip pat privalo atitikti minimalius higienos ir darbuotojų<br />
sveikatos apsaugos reikalavimus, kurie užtikrinami laikantis tinkamų atsargumo priemonių<br />
ventiliacijos, oro drėgnumo ir apšvietimo srityje.<br />
Priklausomai nuo naudojamų pastatų ir turimos įrangos dydžio, viduje naudojamų produktų<br />
cheminių-fizikinių savybių, o taip pat didžiausio leistino darbuotojų skaičiaus patalpose,<br />
darbovietėse privalo būti įrengtos tinkamos gaisro gesinimo sistemos ir priešgaisrinės ir<br />
apsauginės signalizacijos.<br />
Ne automatinės priemonės (nešiojami gesintuvai ir kt.) turi būti įrengti lengvai prieinamoje vietoje,<br />
paženklinti atitinkamais ženklais ir greitai panaudojami.<br />
Darbovietės, privažiavimo keliai, sanitarinės paslaugos ir specifinės darbo vietos turi būti<br />
pritaikytos asmenims su negalia naudojimui tik tuo atveju, kai dirba bent vienas darbuotojas su<br />
negalia.<br />
Pastatuose, pradėtuose naudoti iki 1993 m. sausio 1 d., turėtų būti pritaikytos atitinkamos<br />
priemonės, užtikrinančios darbuotojų su negalia judėjimą ir sanitarinių paslaugų naudojimą. Šios<br />
intervencijos privalo būti įgyvendintos tinkamu laiku.<br />
Darbdavys privalo užtikrinti, kad koridoriuose ir atsarginiuose išėjimuose būtų laisvas praėjimas;<br />
sistemos ir apsaugos priemonės privalo būti periodiškai kontroliuojamos, prižiūrimos ir valomos, o<br />
atsiradę defektai, keliantys grėsmę darbuotojų saugai ir sveikatai, nedelsiant pašalinti.<br />
Įstatymo 626/1994 30 ir 32 straipsniai dėl darboviečių pradėtų naudoti iki 1994 m. lapkričio 27 d.<br />
numato, kad jos privalo įgyvendinti reikalavimus iki 1997 m. sausio 1 d.<br />
Jeigu darbovietės pakeitimų atlikimui, įgyvendinant naujų standartų keliamus reikalavimus,<br />
reikalingas leidimas (pvz. leidimas statybai), darbdavys privalo nedelsiant pradėti tvarkyti<br />
procedūras dėl šio leidimo išdavimo ir užtikrinti reikalavimų įgyvendinimą per šešis mėnesius nuo<br />
leidimo išdavimo, tuo tarpu įdiegdamas alternatyvias saugumo priemones, užtikrinančias<br />
lygiavertį apsaugos lygį darbuotojams. Su alternatyviomis priemonėmis turi susipažinti darbuotojų<br />
atstovas saugai.<br />
Jeigu intervencijų, susijusių su darboviečių suderinimu su standartais, negalima atlikti dėl<br />
urbanistikos ir architektūros reikalavimų (pvz. muziejai, istoriniai centrai ir pan.), darbdavys turi<br />
įdiegti alternatyvias saugumo priemones, po konsultacijų su atstovu saugai ir gavęs leidimą iš<br />
vertinimo institucijų.<br />
Mikroklimatas<br />
Darbovietėse turi būti palaikoma pakankama temperatūra (mikroklimatas), atsižvelgiant į darbo<br />
metodus ir darbuotojų fizinį krūvį. Siekiant nustatyti mikroklimatą, turi būti įvertinamas oro<br />
drėgnumo lygis ir oro cirkuliacija. Poilsio, budėtojų, sanitarinių patalpose, valgyklose ir pirmosios<br />
medicinos pagalbos patalpose temperatūra turi atitikti konkrečią šių patalpų paskirtį. Jeigu<br />
patalpose yra langai, stoglangiai ir stiklinės sienos, svarbu užtikrinti, kad darbo vietose nebūtų per<br />
gausus saulės spinduliavimas. Jeigu veiklos pobūdis neleidžia pakeisti mikroklimato, būtina<br />
įdiegti lokalizuotas specialias priemones arba aprūpinti darbuotojus asmeninėmis apsaugos<br />
priemonėmis, užtikrinančiomis apsaugą nuo labai aukštos arba labai žemos temperatūros.<br />
Svarbu užtikrinti nuolatinį vėdinimo sistemos veikimą, kurioje turi būti įdiegta avarinė<br />
signalizacijos sistema, gedimo atveju. Periodinis valymas (pvz. kas šešis mėnesius) reikalingas<br />
tuomet, kai patalpoje naudojamos oro kondicionavimo sistemos arba mechaniniai ventiliatoriai.<br />
Tuo būdu užkertamas kelias mikrobakterijų ir dulkių susidarymui ant kondicionavimo sistemų
sienelių ir filtrų.<br />
Apšvietimas<br />
Darbovietės privalo gauti pakankamai natūralios šviesos, jeigu nereikalaujama kitaip,<br />
atsižvelgiant į darbo sąlygas, išskyrus požemines vietas. Tačiau, visose vietose ir darbovietėse<br />
turi būti įrengtas pakankamas dirbtinis apšvietimas, užtikrinantis darbuotojų saugą, sveikatą ir<br />
sveikatingumą (Įstatymo 303/1956 10 straipsnis). Tam atvejui, jeigu sugedusi apšvietimo sistema<br />
galėtų sukelti grėsmę darbuotojams, darbovietėje turi būti įrengta avarinė apšvietimo sistema.<br />
Svarbu užtikrinti reguliarų dirbtinių apšvietimo sistemų ir langų valymą bei priežiūrą, sudarant<br />
galimybę natūralios šviesos patekimui (pvz. langų plovimas išvalymas, silpnai šviečiančių elektros<br />
lempučių pakeitimas ir pan.).<br />
Grindys, sienos, antresolės, lubos, laiptai<br />
Nuolatiniam darbui draudžiama naudoti uždaras patalpas, kurios neatitinka šių sąlygų:<br />
- gera apsauga nuo atmosferos veiksnių;<br />
- įdiegta pakankama šiluminė izoliacija;<br />
- pakankamas angų skaičius oro cirkuliacijai;<br />
- patalpa sausa ir apsaugota nuo drėgmės;<br />
- patalpoje yra lengvai valomos grindys, sienos, antresolės ir lubos.<br />
Jeigu antresolė naudojama kaip sandėlys, ant jos sienų turi būti nurodyti aiškūs ženklai dėl<br />
didžiausia leistina apkrova kg/m 3 ; apkrova neturėtų viršyti leistinos svorio ribos ir turi būti tolygiai<br />
paskirstyta ant viso paviršiaus.<br />
Antresolės arba sienų angos, naudojamos medžiagų perdavimui, turi būti tinkamai apsaugotos su<br />
stacionariais ir tvirtais turėklais.<br />
Patalpų grindys privalo būti be pavojingų išgaubų, duobių ar nuolydžių. Patalpos, ant kurių grindų<br />
naudojamos ardomosios ir skystos medžiagos, turi turėti kompaktinį ir vandeniui atsparų paviršių<br />
su įrengtu nuolydžiu, leidžiančiu skysčiams nutekėti tiesiai į specialias surinkimo ir nuotekų vietas.<br />
Jeigu grindys yra nuolatos drėgnos, jose turi būti įrengti nuolydžiai, o specialūs ženklai turi<br />
informuoti apie pavojų.<br />
Prie patalpų langų turi būti įrengtos palangės, ne žemiau kaip 90 cm nuo grindų.<br />
Jeigu įmanoma, darboviečių sienos turi būti nudažytos šviesiomis spalvomis. Langai, stoglangiai<br />
ir oro cirkuliacijos sistemos turi būti lengvai pasiekiami darbuotojų jų įjungimui/išjungimui arba<br />
reguliavimui, o veikdamos jos neturėtų kelti jokio pavojaus darbuotojams.<br />
Permatomos sienos, ypač ištisinio stiklo pertvaros, esančios darbo vietoje ir darbuotojų buvimo<br />
vietoje, privalo būti pažymėtos specialiais ženklais aiškiai matomame lygyje ir pagamintos iš<br />
saugių medžiagų (įrengtos vieno metro aukščiu nuo grindų arba kaip nors izoliuotos nuo žmonių<br />
kontakto, kad ir tuo atveju, kai sienos gali sudužti ir sukelti pavojų darbuotojams).<br />
Svarbu užtikrinti saugų langų ir stoglangių valymą valytojams ir netoli esantiems darbuotojams.<br />
Patekti ant stogų, dengtų iš nepakankamai atsparių medžiagų leidžiamas tuomet, kai aprūpinama<br />
įrenginiais, leidžiančiais saugiai atlikti darbą (pastoliai, pakopos, asmeninės apsauginės<br />
priemonės nuo kritimo iš aukščio).<br />
Prie laiptų ir judančių takelių turi būti įrengtas lengvai pasiekiamas avarinis sustabdymo įrenginys.<br />
Platformose ir rampose, kurios turi būti tinkamo dydžio, siekiant užtikrinti didžiausio leistino<br />
transportuojamo krovinio stabilumą, turi būti įrengtos apsaugos (turėklai), siekiant apsaugoti<br />
darbuotojus nuo kritimo iš aukščio.<br />
Jeigu platformos įrengtos aukščiau kaip 25 metrai, jeigu techniškai įmanoma, jose turi būti<br />
įrengtas išėjimas.<br />
Poilsio kambariai<br />
Darbuotojams, jeigu to reikalauja jų veiklos sritis, turi būti sudarytos galimybės naudotis poilsio
kambariais. Poilsio kambariuose turi būti pakankamai stalų ir kėdžių visam personalui. Šiuose<br />
kambariuose turi būti užtikrinta apsauga nerūkantiems darbuotojams. Prižiūrinti organizacija turi<br />
sudaryti galimybes sėdėti darbuotojams darbo metu, kiek tai užtikrina normalų darbo atlikimą.<br />
Nėščioms moterims ir maitinančioms motinoms turi būti sudaryta galimybė ilsėtis atsigulus.<br />
Evakuacijos keliai ir atsarginiai išėjimai<br />
Evakuacijos keliai ir atsarginiai išėjimai turi būti laisvi, jais turi būti galima kuo greičiau išeiti į<br />
atvirą orą arba į saugią vietą (Įstatymo 626/1994 32 straipsnis).<br />
Evakuacijos kelių ir atsarginių išėjimų skaičius, paskirstymas ir dydis nustatomas, atsižvelgiant į<br />
darbovietės dydį, vietą, paskirtį, įrengtas mašinas ir didžiausią joje galinčių dirbti asmenų skaičių;<br />
darbovietėms, pradėtoms naudoti iki 1993 m. sausio 1 d. ankstesnio punkto reikalavimai<br />
netaikomi, tačiau jos turi įrengti pakankamą evakuacijos kelių ir atsarginių išėjimų skaičių.<br />
Evakuacijos kelių ir atsarginių išėjimų aukštis turi būti ne mažesnis kaip 2 metrai ir minimalų plotą,<br />
numatytą priešgaisrinės saugos nuostatuose (paprastai 1.2 metrai).<br />
Atsarginio išėjimo durys turi būti lengvai atidaromos į išorę, ir, nebent išduotas specialus leidimas,<br />
negali būti rakinamos.<br />
Atsarginių durų atidarymas į išorę nėra privalomas, kai tai kelia pavojų pravažiuojančioms<br />
transporto priemonėms arba kitą grėsmę, išskyrus atvejus, kai įdiegiamos alternatyvios<br />
priemonės, gavus leidimą iš teritorijoje veikiančio priešgaisrinės apsaugos departamento.<br />
Evakuacijos keliai ir atsarginiai išėjimai turi būti pažymėti atitinkamais iš toli matomais ženklais,<br />
kuriuose įrengiama avarinė apšvita, sistemos gedimo atveju.<br />
Darbovietėje, kurioje dirba daugiau kaip 25 darbuotojai arba penki darbuotojai, kuriems darbo<br />
metu kyla gaisro arba sprogimo pavojus, turi būti įrengtos 2 atskiros, lengvai prieinamos laiptinės<br />
arba kitus atsarginius išėjimus, numatytus priešgaisrinės saugos standartuose.<br />
Jau naudojamuose pastatuose, kuriuose prižiūrinčioji organizacija patvirtino minėtų reikalavimų<br />
įvykdymo negalimumą, turi būti įgyvendintos lygiavertės atsargumo priemonės.<br />
Vartai ir durys<br />
Patalpų durys turi būti lengvai atidaromos ir užtikrinti greitą žmonių išėjimą.<br />
Kai darbovietėje dirba daugiau kaip penki asmenys, o atliekamas darbas kelia sprogimo ar gaisro<br />
pavojų, patalpoje turi būti įrengtos bent vienos į išorę atsiveriančios ir ne siauresnės kaip 1.2<br />
metro pločio durys penkių asmenų grupei.<br />
Kitose darbo vietose, minimalus durų plotis turėtų būti:<br />
1 a) iki 25 darbuotojų, dirbančių toje pačioje vietoje, mažiausiai 0.5 m pločio (minus 2 %);<br />
2 b) 26 - 50 darbuotojų, mažiausiai 1.2 m pločio (minus 5 %);<br />
3 c) 51 - 100 darbuotojų, mažiausiai 1.2 m pločio (minus 5 %), o papildomos durys ne<br />
mažiau kaip 0.8 metrų pločio, abejos atsidarančios į išorę;<br />
4 d) virš 100 darbuotojų, mažiausiai 1.2 m pločio (minus 5 %), o papildomos durys ne<br />
mažiau kaip 0.9 m pločio, kitos ne mažiau kaip 1.2 m pločio kiekvienai 50 darbuotojų grupei<br />
arba 10 - 50 darbuotojų grupei (be pradinių šimto darbuotojų).<br />
Durų skaičių galima sumažinti, jeigu bendras plotis nėra mažesnis. Kai atsarginiai išėjimai yra taip<br />
pat durys, jos turi atitikti priešgaisrinės saugos nuostatus.<br />
Darbovietėse arba sandėliuose, kuriuose nėra į išorę atsidarančių durų, neleidžiama naudoti<br />
slenkamųjų, stumdomųjų ir sukamųjų durų.
Stumdomosiose duryse turi būti įrengta apsaugos sistema. Be to, į viršų atsidarančiose duryse ir<br />
vartuose turi būti įmontuotas apsaugos mechanizmas, kad jie netikėtai nenusileistų; duryse taip<br />
pat turi būti įmontuotas greito sustabdymo įtaisas; duris turi būti lengva atidaryti tiek automatiniu,<br />
tiek mechaniniu būdu; nutrūkus elektros energijos tiekimui, jos turi būti atidaromos rankiniu būdu.<br />
Šalia skirtų transporto eismui vartų turi būti įrengtos durys pėstiesiems, išskyrus atvejus, kai<br />
pėstiesiems saugu eiti pro pačius vartus; tokios durys turi būti ryškiai paženklintos; jų neleidžiama<br />
užstatyti daiktais. Jeigu durų ar vartų permatomas ar peršviečiamas paviršius pagamintas iš<br />
nesaugios medžiagos, ir jeigu yra pavojus darbuotojams susižeisti tokioms durimis ar vartams<br />
dūžtant, toks paviršius turi būti apsaugotas nuo nubyrėjimo.<br />
Be to, permatomos durys turi būti tinkamai paženklintos aiškiai matomame lygyje. Darbovietėse,<br />
pradėtose naudoti iki 1993 m. sausio 1 d. turi būti įrengti atsarginiai išėjimai (atsidarantys į išorę),<br />
užtikrinantys greitą žmonių išėjimą. Šie iš vidaus arba į išorę atsidarantys atsarginiai išėjimai turi<br />
būti permatomi ir tinkamai paženklinti aiškiai matomame lygyje.<br />
Darbovietėse įkurtose arba pradėtose naudoti iki 1994 m. lapkričio 27 d. neprivaloma laikytis<br />
aukščiau minėtų išmatavimų, tačiau jos turi laikytis urbanistikos koncesijos arba tinkamumo veikti<br />
leidimo reikalavimų.<br />
Judėjimo keliai ir pavojingosios zonos<br />
Rekomenduojama, jeigu keliais važinėja transporto priemonės, pėstiesiems turi būti įrengti<br />
takeliai saugiu atstumu nuo jų. Jeigu neįmanoma, turėtų būti pritaikytos atitinkamos priemonės,<br />
užtikrinančios kiek galima mažesnį pėsčiųjų ir transporto priemonių susikirtimą.<br />
Nustatant transporto priemonių judėjimo kelių matmenys, būtina atsižvelgti į judėjimo kliūtis.<br />
Judėjimo kelias turi būti nutiestas atsižvelgiant į kompanijos poreikius, o kontūrai pažymėti<br />
aiškiomis geltonomis linijomis.<br />
Kai darbovietėse yra su darbo pobūdžiu susijusių pavojingų zonų ir yra pavojus darbuotojams,<br />
šios zonos turi būti išskirtos ir tinkamai paženklintos, siekiant užtikrinti, kad į tas zonas nepatektų<br />
pašaliniai asmenys. Būtina imtis reikiamų priemonių apsaugoti darbuotojus, turinčius teisę įeiti į<br />
pavojaus zoną.<br />
Grindinys privalo būti be pavojingų išgaubų, duobių ar nuolydžių, keliančių pavojų einantiems<br />
darbuotojams, ir užtikrinti keliamųjų ir krovininių transporto mašinų judėjimo stabilumą.<br />
Pagaliau, ant ir šalia judėjimo kelių negali stovėti daiktai, sudarantys kliūtis ir nepatogumus<br />
asmenų ir transporto priemonių judėjimo srautui. Jeigu to techniškai padaryti neįmanoma, kliūtis<br />
būtina atitinkamai paženklinti.<br />
Darbovietės lauke<br />
Laiptai ir laiptinės turi būti įrengti standartinėse ir tvirtose aikštelėse.<br />
Pastoliai, platformos, rampos, balkonai, darbo vietos, viadukai turi turėti tinkamas užtvaras su<br />
kojomis valdomu išjungikliu.<br />
Užtvaras naudoti nebūtina, jeigu kėlimo lygis yra mažesnis negu 1.5 m nuo žemės.<br />
Turėklai laikomi atitinkantys standartus, jeigu:<br />
– jie yra pagaminti iš tvirtų ir atsparių medžiagų;<br />
– jų aukštis yra ne mažesnis kaip vienas metras;<br />
- jie yra įrengti dviem lygiais, iš kurių tarpiniai įmontuoti tarp viršutiniojo turėklo ir grindų;<br />
- jie gali atalikyti maksimalią nustatytą apkrovą.<br />
Pastatas, sistemos ir pramoniniai kaminai privalo būti apsaugoti nuo atmosferinės elektros<br />
iškrovos.<br />
Turi būti atliktas preliminarus sprogimo galimybės vertinimas, ir, reikalui esant, turi būti įdiegta
apsaugos sitema nuo atmosferinės elektros iškrovos.<br />
Metalinės pastato struktūros, dideli konteineriai ir didelių gabaritų metaliniai įrenginiai, esantys<br />
lauke turėtų būti įžeminti, siekiant užtikrinti atmosferinės elektros iškrovos išsklaidymą.<br />
Šis įžeminimas turėtų būti reguliariai tikrinimas (ne rečiau kaip dveji metai).<br />
Kaip minėta, darbo vietos, judėjimo keliai ir kitos vietos ar įrenginiai, esantys lauke, kur<br />
darbuotojai dirba arba gali būti darbo metu, turi būti įrengti taip, kad pėstieji ir transporto<br />
priemonės galėtų judėti saugiai.<br />
Įstatymo 547/1955 8 straipsnio 1-8 paragrafuose yra numatyti šie nuostatai, taikomi darbovietėms<br />
lauke:<br />
- judėjimo keliai, įskaitant laiptus, privalo užtikrinti saugų pėsčiųjų ir transporto priemonių<br />
judėjimą;<br />
- judėjimo keliai turi būti tokių matmenų, kurie atitiktų galimų naudotojų skaičių;<br />
- jeigu keliais važinėja transporto priemonės, pėstiesiems turi būti įrengti takeliai saugiu<br />
atstumu nuo jų, siekiant užtikrinti kiek galima mažesnį pėsčiųjų ir transporto priemonių<br />
susikirtimą;<br />
- transporto priemonės privalo judėti saugiu atstumu nuo durų, vartų, pėsčiųjų takelių, ir laiptų;<br />
- kur įmanoma, judėjimo keliai privalo būti aiškiai paženklinti;<br />
- pavojingos zonos turi būti išskirtos ir tinkamai paženklintos, siekiant užtikrinti, kad į tas zonas<br />
nepatektų pašaliniai asmenys;<br />
- būtina imtis reikiamų priemonių apsaugoti darbuotojus, turinčius teisę įeiti į pavojaus zoną;<br />
- pavojingos zonos privalo būti tinkamai paženklintos.<br />
Darbovietės lauke privalo būti tinkamai apšviestos, jeigu natūralios šviesos nepakanka; šios<br />
darbo vietos turi būti įrengtos taip, kad darbuotojai būtų apsaugoti nuo atšiauraus klimato ir<br />
prireikus nuo krintančių objektų, o taip nebūtų veikiami sveikatai žalingo didelio triukšmo arba<br />
lauko veiksnių, pavyzdžiui, dujų, garų ar dulkių.<br />
Jeigu darbuotojai dirba lauke esančiose darbo vietose, šios darbo vietos, jeigu įmanoma, turi būti<br />
įrengtos taip, kad darbuotojai negalėtų paslysti arba nukristis, o kilus pavojui, galėtų skubiai palikti<br />
savo darbo vietą arba jiems būtų galima skubiai suteikti pagalbą.<br />
Įvadas<br />
SAUGOS ŽENKLAI<br />
Darbo aplinkos aprūpinimas saugos ženklais yra bendrasis reikalavimas numatytas įstatyminėse<br />
priemonėse ryšium su sauga ir sveikata darbe.<br />
Siekiant, kad saugos signalai būtų veiksmingi, jie turi atitikti tikslius parametrus. Sutinkamai su<br />
Europos Bendrijos nurodymais, šie parametrai privalo būti vienareikšmiai visose valstybėse<br />
narėse.<br />
Šių parametrų vienodumą numato Direktyva 92/58/EEB. Iš esmės, direktyva numato minimalius<br />
reikalavimus dėl darbo vietų aprūpinimo sveikatos ir/arba saugos ženklais. Direktyva atitinka<br />
Bendros Direktyvos 89/391/EEB devintąją Specialiąją Direktyvą.<br />
Direktyvos 92/58/EEB nuostatos buvo įdiegtos Italijoje, 1996 m. rugpjūtį, išleidus Įstatymą 493<br />
„Direktyvos 92/58/EEB dėl darbo vietų aprūpinimo sveikatos ir/arba saugos ženklais minimalių<br />
reikalavimų įgyvendinimas“.<br />
Įsipareigojimai<br />
Kiekviena kompanija, kuri susiduria su tiksliais įstatyminiais įsipareigojimais, ir, ypatingai, gavusi<br />
rizikos vertinimo rezultatus, sutinkamai su Įstatymu 626/94, privalo aprūpinti darbo vietas<br />
tinkamais saugos ženklais (įspėjamaisiais, draudžiamaisiais, privalomaisiais, informaciniais ir kt.),<br />
siekdama:
• įspėti asmenis apie riziką arba pavojų<br />
• uždrausti elgesį, galintį sukelti pavojų<br />
• nurodyti nustatytus saugumą užtikrinančius elgesio būdus<br />
• pateikti nurodymus apie atsarginius išėjimus arba pirmąją medicinos pagalbą arba gaisrinę<br />
saugą<br />
• pateikti nurodymus prevencijos ir apsaugos srityje<br />
• pateikti nurodymus apie asmeninių apsaugos priemonių naudojimą.<br />
Visų darbuotojų laikymasis saugos ženkluose pateiktų nurodymų yra ypatingai svarbus<br />
traumų prevencijos srityje; todėl būtina tiksliai laikytis pateiktų nurodymų.<br />
Saugos ir sveikatos ženklai – ženklai, nurodantys konkretų objektą, veiklą arba situaciją ir<br />
atitinkamai suteikiantys darbo saugos ir sveikatos informaciją arba nurodymus, priklausomai nuo<br />
konkretaus atvejo:<br />
• vaizdiniu ženklu;<br />
• spalva;<br />
• šviesos ženklu arba garso signalu;<br />
• žodiniu pranešimu;<br />
• rankos signalu.<br />
Apibrėžimai:<br />
a) Draudžiamasis ženklas, tai ženklas, draudžiantis elgtis taip, kad kiltų pavojus arba jis būtų<br />
sukeltas;<br />
b) įspėjamasis ženklas, tai ženklas, įspėjantis apie riziką arba pavojų;<br />
c) įpareigojamasis ženklas, tai ženklas, nurodantis konkretų elgesį;<br />
d) avarinis išėjimas ir pirmosios pagalbos ženklas, tai ženklas, teikiantis informaciją apie<br />
avarinius išėjimus arba pirmosios pagalbos ar gelbėjimosi priemones;<br />
e) informacinis ženklas, tai ženklas, pateikiantis nurodymus, nenumatytus a) - d) punktuose;<br />
f) vaizdinis ženklas, tai ženklas, kuris suteikia konkrečią informaciją derinant geometrinę formą,<br />
spalvas ir simbolį arba piktogramą ir kuris įrengiamas matomoje vietoje pakankamai ryškiai<br />
apšvietus;<br />
g) papildomas vaizdinis ženklas, tai ženklas, kartu naudojamas su g) punkte nurodytu ženklo<br />
tipu, pateikiančiu papildomus nurodymus;<br />
h) saugos spalva, tai spalva, kuriai priskirta konkreti reikšmė;<br />
i) simbolis arba piktograma, tai iliustracija, kuri apibūdina padėtį arba nurodo konkretų elgesį ir<br />
kuri yra naudojama vaizdiniame ženkle arba apšviestame paviršiuje;<br />
j) šviesos ženklas, tai ženklas, kurį sukuria prietaisas, padarytas iš permatomų arba pusiau<br />
permatomų medžiagų, kurios yra apšviečiamos iš vidaus arba iš užpakalinės dalies taip, kad<br />
sudarytų apšviesto paviršiaus įspūdį;<br />
k) garso signalas, tai koduotas garso signalas, kuris yra skleidžiamas ir perduodamas tuo tikslu<br />
sukurtu prietaisu nenaudojant žmogaus arba dirbtinio balso;<br />
l) žodinis pranešimas, tai iš anksto nustatytas žmogaus arba dirbtiniu balsu perduodamas<br />
žodinis pranešimas;<br />
m) rankos signalas, tai riešų ir (arba) rankų judesys, ir (arba) padėtis, kuriais perduodami<br />
užkoduoti nurodymai žmonėms, kurie juda ir kurių judėjimas kelia riziką arba pavojų<br />
darbuotojams.
RAUDONA: sustojimas (sustabdymas) arba draudimas. Naudojimo pavyzdžiai: sustojimo (stop)<br />
ženklas, avarinio sustojimo ženklas, draudžiamasis ženklas<br />
GELTONA: Dėmesio! Gresiantis pavojus. Naudojimo pavyzdžiai: įspėjamieji ženklai (gaisro,<br />
sprogimo, cheminio nudegimo pavojus, įspėjimas apie pavojų nukristi, įspėjimas apie kliūtį)<br />
ŽALIA: Avarinis susrojimas, pirmosios pagalbos ženklas. Naudojimo pavyzdžiai: durys, išėjimai,<br />
keliai, įrenginiai, patalpos<br />
MĖLYNA: įpareigojamieji ir informaciniai ženklai. Naudojimo pavyzdžiai: įpareigojimas naudoti<br />
apsaugines priemones, „ligoninė“ ženklas.<br />
Darbdavys privalo numatyti arba patikrinti darbo vietų aprūpinimą sveikatos ir saugos<br />
ženklais sutinkamai su naujojo įstatymo nuostatomis, kai rizikos veiksnių neįmanoma<br />
pašalinti arba pakankamai apriboti, naudojant kolektyvinės apsaugos būdus, priemones,<br />
metodus arba darbo organizavimo sistemas.
SPALVA<br />
FORMA<br />
DRAUDIMAS<br />
UGNIAI ATSPARIOS MEDŽIAGOS<br />
DĖMESIO<br />
ĮSPĖJIMAS APIE PAVOJŲ<br />
SAUGUMO SITUACIJA<br />
GELBĖJIMO PRIEMONĖS<br />
N<br />
INFORMACIJA ARBA INSTRUKTAŽAS<br />
Notice ĮSPĖJIMAS<br />
Prohibition DRAUDIMAS<br />
Information INFORMACIJA<br />
Fireproof material UGNIAI ATSPARIOS MEDŽIAGOS<br />
Rescue AVARINIS IŠĖJIMAS<br />
Prescription NURODYMAS<br />
DANGER SIGNS (ĮSPĖJAMIEJI ŽENKLAI)<br />
Įspėjamieji ženklai<br />
Įspėjamųjų ženklų sistema taikoma, siekiant nurodyti nuolatinio pavojaus vietas, pvz. vieta, kuri<br />
sukelia susidūrimo, kritimo ar griuvimo ant žmonių riziką.<br />
Be to, ji taikoma kompanijos viduje, nudažant jos grindis, sienas, struktūras, įrengimus ir kt.,<br />
siekiant atkreipti dėmesį dėl galimų traumų.<br />
Įvadas<br />
KROVINIŲ KĖLIMAS RANKOMIS<br />
Siekiant pagerinti saugą ir sveikatą darbe, o ypač sumažinti riziką, kylančią iš sunkių krovinių<br />
kėlimo rankomis, buvo priimta Direktyva 90/269/EEB dėl minimalių saugos ir sveikatos<br />
reikalavimų, taikomų krovinių kėlimui rankomis, kai kyla pavojus darbuotojams susižaloti,<br />
ypač nugarą.<br />
Ši Direktyva, kartu su kitomis direktyvomis, dėl nagrinėjamom klausimo specifikos, sudaro<br />
Bendrosios Direktyvos 89/391/EEB ketvirtąją Specialiąją Direktyvą.<br />
Šioje Direktyvoje numatyti nuostatai buvo įgyvendinti Italijoje, priėmus Įstatymą 626/94. Šio<br />
Įstatymo 5 pavadinime (47, 49 str.) pateiktos įformintos prevencinės priemonės, skirtos pašalinti<br />
arba sumažinti rizikos veiksnius, kylančius iš krovinių kėlimo rankomis.<br />
Įsipareigojimai<br />
Nugaros trauma yra vienas iš pagrindinių rizikos veiksnių su kuriais susiduria darbuotojai,<br />
rankomis keldami sunkius krovinius. Dėl šios priežasties, svarbu užtikrinti, kad darbuotojai<br />
susipažintų su konkrečiais taisyklingo krovinių transportavimo rankomis būdais ir tiksliai laikytųsi<br />
žemiau pateiktų įsipareigojimų.<br />
APIBRĖŽIMAS: Krovinių kėlimas rankomis reiškia ne tik krovinio pakėlimo veiksmą, bet ir<br />
krovinio stūmimo, traukimo ir gabenimo veiksmus.<br />
Nugaros traumų galima išvengti, jeigu bus laikomasi keleto praktinių patarimų.
Prieš keldami krovinį<br />
• profilaktiškai patikrinkite krovinį, įvertindami jo svorį;<br />
• patikrinkite visas krovinio dalis, įvertindami jo kampus, silpnąsias vietas, t.y. ar jis slidus,<br />
dūžtamas, griozdiškas, nepatogus nešti ar suimti, nestabilus ir pan.;<br />
• norėdami saugiai pakelti krovinį, užtikrinkite tinkamą kūno padėtį;<br />
• naudokite darbdavio duotas apsaugos priemones, pvz. pirštines, saugius batus, šalmus ir kt.;<br />
• dėvėkite tinkamus drabužius ir avalynę, nenešiokite netinkamus asmeninius daiktus (vėrinius,<br />
apyrankes ir kt.), kurie nesuderinami su judėjimo veiksmais;<br />
• prieš keldami krovinį, tinkamai atsistokite, t.y. užtikrinkite, kad kojos būtų pakankamai išskėstos,<br />
vieną koją pastatykite prie krovinio, o kitą užpakalyje.<br />
Keldami krovinį<br />
• naudokite kojų raumenis, kaip svertą, jas sulenkdami ir neleisdami užpakaliniams kojų<br />
raumenims įsitempti;<br />
• laikykite tiesią nugarą;<br />
• laikydami krovinį, įsitikinkite, ar abiejų rankų pirštai ir delnai tvirtai jį laiko;<br />
• sulenktomis rankomis laikykite krovinį prie krūtinės;<br />
• nesukinėkite viršutinės kūno dalies ir nesilenkite per liemenį;<br />
• venkite staigių judesių.<br />
Nešdami krovinį<br />
• įsitikinkite, kad krovinio dydis užtikrina gerą matomumą priešakyje;<br />
• tuo atveju, kai krovinį būtina pakrauti/iškrauti į/iš automobilio, laikant už kraštų, užtikrinkite jų<br />
stabilią atramą;<br />
• įsitikinkite, kad kelyje nėra kliūčių, dėl kurių galima suklupti.
Įvadas<br />
VIDEOTERMINALAI<br />
Siekiant pagerinti saugą ir sveikatą darbe, o ypač sumažinti riziką, kylančią iš įrangos su<br />
videoterminalais naudojimo, buvo priimta Direktyva 90/270/EEB dėl minimalių sveikatos ir<br />
saugos reikalavimų darbui su videoterminalais.<br />
Ši Direktyva, kartu su kitomis direktyvomis, dėl nagrinėjamom klausimo specifikos, sudaro<br />
Bendrosios Direktyvos 89/391/EEB penktąją Specialiąją Direktyvą.<br />
Šioje Direktyvoje numatyti nuostatai buvo įgyvendinti Italijoje, priėmus Įstatymą 626/94. Šio<br />
Įstatymo 6 pavadinime (50-59 str.) pateiktos prevencijos priemonės, skirtos pašalinti arba<br />
sumažinti rizikos veiksnius, kylančius iš darbo su videoterminalais.<br />
Apibrėžimas<br />
Iš esmės, videoterminalai apibrėžiami kaip įrenginiai su raidiniu skaitmeniniu monitoriumi,<br />
nepriklausomai nuo vizualizacijos proceso, susidedantys iš asmeninių kompiuterių, tekstų<br />
apdorojimo sistemų, duomenų apdorojimo, teksto ir vaizdų. Kasos aparatai, skaičiuotuvai, tekstų<br />
apdorojimo sistemos, neturinčios monitorių, mobilios sistemos, kurios nėra reguliariai<br />
naudojamos darbo vietoje ir valdymo skydeliai nėra įtraukiami į Įstatymo 626/94 6 pavadinimo<br />
nuostatus.<br />
Videoterminalus, ryšium su sveikata ir sauga darbe, laikoma, kad sudaro monitorius, klaviatūra,<br />
diskiniai kaupikliai, stalas, kėdė, dokumentų laikiklis, aplinka ir kiti priedai tokie, kaip<br />
spausdintuvas, duomenų įvedimo sistema, programinė įranga, užtikrinanti žmogaus-mašinos<br />
sąsają.<br />
Patologija<br />
Regėjimo problemos<br />
Vangumas, įtampa, akių paraudimas ir perštėjimas, nesusikaupimas, silpnas regėjimas.<br />
Anksčiau, su šiomis problemomis buvo susiduriama dažniau; vystantis technikai, buvo sukurta<br />
įranga, padedanti sumažinti regėjimo diskomfortą. Šiuos nepatogumus gali sukelti netinkamas<br />
darbo vietos apšvietimas, naudojami monitoriai, neatitinkantys nustatytų vaizdo ergonominių<br />
parametrų, t.y. ryškumo, kontrasto, raidžių dydžio ir kt.<br />
Kūno laikysenos problemos
Netinkama kūno laikysena sąlygoja šalutinį įtemptų raumenų ir nuovargio požymį.<br />
Šios problemos kyla iš netaisyklingos operatorių ir darbuotojų laikysenos, kuri, tiksliau tariant,<br />
priklauso nuo kėdės aukščio, darbo stalo matmenų, pėdų atramos ir alkūnramsčių buvimo ar<br />
nebuvimo, monitoriaus aukščio ir jo padėties, klaviatūros formos, lapų laikiklio padėties. Žr.<br />
paveiksle nurodytas kūno dalis, kurioms būdingos kūno laikysenos problemos.<br />
Psichologinės problemos<br />
Nerimas, nervingumas, susierzinimas, depresija ir nuotaikų kaita.<br />
Šias problemas sudėtinga klasifikuoti, nes jas paprastai sąlygoja darbo vietos organizavimas ir<br />
protinė veikla.<br />
Spinduliuotės ir jonizuojančios spinduliuotės (radiacijos) sukeliamos<br />
problemos<br />
Net įvertinus rizikos veiksnius, kuriuos sąlygoja spinduliuotė, tyrimai parodė, kad<br />
elektromagnetinės spinduliuotės lygis, esantis netoli videoterminalo, yra palygintinas su<br />
spalvotojo televizoriaus skleidžiamos spinduliuotės lygiu, o ultravioletinių ir infraraudonųjų<br />
spindulių intensyvumas yra ypač mažas ir negali sukelti problemos.<br />
Be to, radijo dažnių ir jonizuojančios spinduliuotės lygis yra mažesnis už tarptautinių standartų<br />
rekomenduojamą lygį; vienintelė atskleidžiama jonizuojančioji spinduliuotė yra radijo bangų<br />
diapazonas, esantis monitoriaus stikle, tuo tarpu rentgeno spinduliai, skleidžiami iš visų<br />
videoterminalų elektroninių lempų, daugeliu atvejų, nėra aptinkami.<br />
Darbdavio įsipareigojimai<br />
Įstatymo 626/1994 52 straipsnyje nurodytas VI pavadinimas dėl darbo su videoterminalais<br />
numato, kad darbdavys, atlikdamas darbuotojų saugos ir sveikatos vertinimą (Įstatymas<br />
626/1994, 4 straipsnis, 1 paragrafas) privalo atlikti darbo vietų analizę, siekdamas nustatyti:<br />
- rizikos veiksnius regėjimui ir akims;<br />
- problemas, susijusias su kūno laikysena, fiziniu ir protiniu nuovargiu;<br />
- ergonominius darbo aplinkos rizikos veiksnius sveikatai (Įstatymas 626/1994, 52 str., 1<br />
paragrafas, a), b) ir c) punktai).<br />
Veiklos sritys, skirtos atlikti rizikos veiksnių, numatytų Įstatymo 626/1994, 4 straipsnio, 1<br />
paragrafo, 1, 2, 4 punktuose, analizę, negali būti perduodamos.<br />
Darbas turi būti organizuojamas šiuo būdu, siekiant kiek galima išvengti veiklos pasikartojimo ir<br />
monotonijos: toms veiklos sritims, kurios atliekamos ilgiau negu keturias valandas iš eilės, turi
ūti numatytos pertraukos arba keičiama veikla, sumažinant darbo prie monitoriaus krūvį,<br />
remiantis kompanijos kolektyvinėse sutartyse numatytais metodais, jeigu nenumatyta, darbuotojui<br />
turi būti skiriama 15 minučių pertrauka kas 120 minučių nenutrūkstamo darbo.<br />
Gali būti numatytos laikinos asmeninės pertraukos, pagal kvalifikuoto gydytojo pateiktą<br />
nurodymą, kuris pripažįsta jų būtinumą, ir kurios negali būti suderinamos su pirmosiomis ir<br />
paskutinėmis darbo valandomis. Pertraukos yra neatsiejama darbo valandų dalis, o susitarimai<br />
dėl bendro darbo valandų skaičiaus sumažinimo negali būti įtraukiami.<br />
Be to, darbdavys privalo suteikti personalui tinkamą informaciją ir apmokymus ryšium su<br />
darbovietėje numatytomis įdiegti priemonėmis, darbo atlikimo nurodymais, akių ir regėjimo<br />
apsauga; o taip pat jis/ji privalo informuoti darbuotojus ir atstovą saugai apie technologinius<br />
pokyčius, kurie gali turėti įtakos darbo organizavimui.<br />
Įstatymo 626/1994 55 straipsnis numato įsipareigojimą skirti darbuotojams kvalifikuoto gydytojo<br />
atliekamą sveikatos patikrinimą, o jeigu būtina, ir oftalmologinį patikrinimą; medicininį patikrinimą<br />
reikėtų praeiti prieš darbo skyrimą, kurio metu turėtų būti pabrėžiamas galimas natūralus<br />
netaisyklingas išsivystymas, įvertinamas regėjimas ir akių funkcionavimas.<br />
Vizito pas gydytoją metu turi būti įvertinamas darbuotojo tinkamumas, netinkamumas arba<br />
tinkamumas darbui, laikantis gydytojo nurodymų; darbuotojai, galintys atlikti darbą, laikantis<br />
gydytojo nurodymų, o taip pat vyresni kaip 45 metų darbuotojai privalo periodiškai praeiti<br />
medicininį patikrinimą, ne rečiau kaip kas dveji metai. Esant tiksliems nurodymams, o taip pat<br />
kvalifikuoto gydytojo patvirtintiems klinikiniams požymiams dėl regėjimo pakitimų, darbuotojas<br />
privalo praeiti oftalmologinį patikrinimą; darbdavys turėtų savo sąskaita užtikrinti darbuotojų<br />
aprūpinimą su specialia regėjimo korekcijos įranga, jeigu tai tiesiogiai susiję su atliekamu darbu.<br />
Įstatymo 626/1994 7 priede yra pateikti minimalūs techniniai reikalavimai darbo vietoms su<br />
videoterminalais.<br />
- Įranga neturėtų kelti rizikos darbuotojams.<br />
- Monitorius turėtų būti reguliuojamas ir palenkiamas, jis turi rodyti nekintamą vaizdą be<br />
virpesių, su reguliuojamu ryškumu ir kontrastu, jis neturėtų skleisti erzinančių atspindžių arba<br />
ūžimo.<br />
- Klaviatūra turėtų būti palenkiama, atskirta nuo monitoriaus, be atspindžių, jos klavišai<br />
lengvai įskaitomi iš sėdimos padėties.<br />
- Darbo sritis turi būti su pakankamo dydžio ir mažai atspindinčiu paviršiumi, ir su<br />
reguliuojamu dokumentų laikikliu.<br />
- Kėdė turi būti reguliuojamo aukščio, atlošo ir pėdų atramos padėties, jeigu prašoma<br />
darbuotojo.<br />
VII priede nėra įtraukti reikalavimai ryšium su aplinkos rizikos veiksniais sveikatai, tačiau jie yra<br />
numatyti Direktyvoje 90/270, nurodantys, kad:<br />
- Darbo vieta turi užtikrinti darbuotojui patogią pozą, turi būti pakankamai erdvės patogios<br />
pozos pasirinkimui.<br />
- Bendrasis ir specialus apšvietimas privalo užtikrinti tinkamą kontrastą tarp monitoriaus ir<br />
aplinkos.<br />
– Atspindžiai ir akinantis blizgesys turi būti panaikintas, naudojant tinkamą langų uždangą,<br />
užtikrinančią erzinančių atspindžių nuo sienų ir įvairių įrenginių panaikinimą.<br />
– Įranga neturėtų skleisti kaitros, kuri erzintų operatorių.<br />
– Spinduliuotė, išskyrus matomą elektromagnetinį ekraną, turėtų būti sumažinta iki<br />
nekenksmingo lygio.<br />
- Turi būti įvertintas iš įrangos sklindantis triukšmas, siekiant išvengti dėmesio trikdymo ir<br />
žodinio bendravimo.<br />
– Turi būti priimtinas darbo aplinkos drėgnumo lygis.<br />
– Kompiuteryje turi būti įrengta darbui tinkama programinė įranga.<br />
Ergonominiai principai ypatingai privalo būti taikomi žmonių apdorojamai informacijai. Minėtų
nuostatų atitikimo įsipareigojimo įgyvendinimo terminai buvo atidėti iki 1996 m. sausio 1 d. toms<br />
darbovietėms, kurios naudojo darbo vietas iki Įstatymo 626/1994 (1994 m. lapkričio 27 d.)<br />
išleidimo.<br />
Prevencinės intervencijos ir asmeninės apsaugos priemonės<br />
Pagrindinės prevencinės intervencijos yra susijusios su darbo įrangos techninėmis<br />
charakteristikomis ir aplinka, kurioje ji patalpinta.<br />
Ekranas<br />
Videoterminalo ekranas privalo būti įrengtas taip, kad būtų išvengta atspindžių, naudojant<br />
specialius optinius filtrus. Filtrai, pasižymintys mažo atspindžio savybėmis, taip pat didina<br />
kontrastą, vaizdo rezoliuciją bei sumažina elektrostatinių krūvio kaupimąsi. Filtrai turi būti sudaryti<br />
iš dvigubos apsauginės plėvelės (dangos) ir elektromagnetinės spinduliuotės užtvaro, kai iš 0-20<br />
kv skleidžiamas 80% elektromagnetinių bangų spektras bei žemo dažnio spinduliuotės VLF ir<br />
ELF.<br />
Darbo vieta<br />
Darbo stalas turi būti matinio paviršiaus, kurio atspindėjimo laipsnis - 20 - 50%, ilgis – apie 150-<br />
160 cm., plotis – apie 90-100 cm. Aukštis turėtų būti pritaikomas 70-80 cm. ribose.<br />
Klaviatūra turi būti padėta ant stalo taip, kad darbuotojas laikytų rankas lygiagrečiai su grindimis,<br />
o alkūnės sudarytų 70 – 90 laipsnių kampą; monitorius turi būti pastatytas apie 90-110 cm. nuo<br />
grindų atstumu ir 35-60 cm. atstumu nuo darbuotojo veido.<br />
Sukamojo tipo kėdės, turinčios 5 stipinus su ratukais, turi būti nustatytos 40 - 55 cm. aukštyje,<br />
turėti lenkimo mechanizmą – tarp 2 laipsnių palenkimo į priekį ir 15 laipsnių atgal, kėdės atlošas<br />
turi būti apie 50 cm aukščio nuo sėdimo paviršiaus, su pamušalu juosmens sričiai apsaugoti (10-<br />
20 cm. aukščiu nuo sėdimo paviršiaus).<br />
Pėdų atramos minimalus vidutinis matmuo 40x30 cm., su reguliuojamu lenkimu ir aukščiu iki 15<br />
cm.<br />
Apšvietimas<br />
Dirbtinis apšvietimas privalo būti tinkamo intensyvumo, kokybiškas ir tinkamai paskirstantis<br />
šviesos šaltinius, atsižvelgiant į darbo pobūdį; tokiam darbui kaip, pavyzdžiui, darbui su<br />
videoterminalais, gali būti įrengtas ir vietinis apšvietimas (šviestuvas ant darbuotojo stalo).<br />
Apšvietimas turi būti įrengtas taip, kad neakintų darbuotojo ir būtų išvengta atspindžio blyksnių<br />
displėjaus ekrane.<br />
Šiais laikais, darbui su videoterminalu rekomenduojamas bendras apšvietimas yra 300 ir 400 lx,<br />
ryškumas tarp monitoriaus, dokumento, fono ir stalo turėtų atitikti šiuos optimalius standartus:<br />
monitorius – dokumentas 1:3 (maks. 1:10), monitorius – stalas 1:5, monitorius – fonas 1:15,<br />
dokumentas – fonas 1:1.<br />
Fizinis aktyvumas<br />
Už fizinį aktyvumą „atsakingu asmeniu“ laikomas darbuotojas, kuris sistemingai arba reguliariai<br />
naudoja videoterminalus, t.y. mažiausiai 20 valandų per savaitę, išskyrus 54 straipsnyje<br />
numatytas pertraukas; tuo tarpu Įstatyme 626/1994 numatytos normos netaikomos veiklos<br />
sritims, susijusioms su transporto priemonių vairavimu, transporto priemonėse įrengtomis<br />
kompiuterinėmis sistemomis arba išskirtinai viešam naudojimui skirtomis kompiuterinėmis<br />
sistemomis, nešiojamomis sistemomis, išskyrus atvejus, kai jos naudojamos pratęstu laikotarpiu,<br />
skaičiuotuvais, kasos aparatais, nedidelės vizualizacijos įrengimuose, atskiro ekrano neturinčiais<br />
tekstų redaktoriais.<br />
Jeigu taikoma kuriuo nors iš minėtų atvejų, darbuotojas turėtų praeiti periodinius medicininius<br />
patikrinimus.
ASMENINĖS APSAUGOS PRIEMONĖS (A.A.P.)<br />
Įvadas<br />
Siekiant pagerinti saugą ir sveikatą darbe, o taip pat pateikti nurodymus, kuriais remiantis<br />
valstybės narės gali nustatyti taisykles, reglamentuojančias asmeninių apsaugos priemonių ir<br />
įrangos naudojimą, ypatingai, siekiant sumažinti riziką, kylančią dėl netinkamo šių priemonių<br />
naudojimo, ES priėmė 1989 m. lapkričio 30 d. Direktyvą 89/656/EEB dėl minimalių saugos ir<br />
sveikatos apsaugos reikalavimų, darbuotojams darbo vietoje naudojant asmenines<br />
apsaugos priemones.<br />
Ši Direktyva, kartu su kitomis direktyvomis, dėl nagrinėjamom klausimo specifikos, sudaro<br />
Bendrosios Direktyvos 89/391/EEB trečiąją specialiąją Direktyvą.<br />
Šioje Direktyvoje numatyti nuostatai buvo įgyvendinti Italijoje, priėmus Įstatymą 626/94. Šio<br />
Įstatymo 4 pavadinime (40-49 str.) pateiktos prevencinės priemonės, skirtos pašalinti arba<br />
sumažinti rizikos veiksnius, kylančius iš asmeninių apsaugos priemonių naudojimo.<br />
Apibrėžimas<br />
Iš esmės, asmeninė apsaugos priemonė (AAP) yra darbuotojo naudojama arba dėvima<br />
priemonė, sauganti jį nuo rizikų, galinčių pakenkti darbuotojo saugai ir sveikatai. AAP laikomi visi<br />
reikmenys, kuriuos darbuotojas dėvi ar naudoja apsisaugoti nuo įvairių jo sveikatai ir saugai<br />
darbe gresiančių pavojų, tikriau tariant:<br />
a) įvairūs reikmenys apskritai, išduoti darbdavio ir skirti apsaugoti asmenį nuo vieno ar kelių<br />
vienu metu vykstančių rizikos veiksnių;<br />
b) AAP, net jei atskiriama, sujungta su gaminiu, kurio specifinė paskirtis nebūtinai yra<br />
apsaugoti jį dėvintį asmenį;<br />
c) asmeninės apsaugos priemonės pakeičiamos dalys, naudojamos išskirtinai kaip jos dalys<br />
ir būtinos užtikrinti taisyklingą veikimą;<br />
d) Sistemos, jungiančios AAP prie išorinių priemonių, naudojamos vienu metu su AAP, net ir<br />
visu rizikos laikotarpiu.<br />
Žemiau išvardinti reikmenys nelaikomi AAP:<br />
– AAP, specialiai sukurtos ir įrengtos ginkluotosioms ar teisėtvarkos pajėgoms (šalmai,<br />
skydai ir kt.);<br />
– savigynos ir savisaugos AAP agresijos atveju (aerozolio generatoriai, atgrasinimo<br />
asmeniniai ginklai ir kt.);<br />
– AAP, sukurtos ir įrengtos asmeniniam naudojimui prieš oro sąlygas (galvos apdangalai,<br />
sezoniniai drabužiai ir avalynė, lietsargiai ir kt.); drėgmė, vanduo (pirštinės valymui ir kt.);<br />
kaitra (pirštinės ir kt.);<br />
– AAP, skirtos apsaugoti asmenis, keliaujančius laivais arba lėktuvais, kurie nėra nuolatos<br />
naudojami.<br />
– Šalmai ir antveidžiai asmenims, valdantiems dvirates arba trirates transporto priemones.<br />
AAP skirstomos į tris kategorijas.<br />
Pirmoji kategorija<br />
Pirmajai kategorijai priskiriamos AAP yra skirtos apsaugoti asmenis nuo rizikos veiksnių,<br />
sąlygojančių nedidelius fizinius sužalojimus ar pakenkimus sveikatai. Asmeniui, naudojančiam<br />
AAP, turi būti sudaryta galimybė įvertinti jos efektyvumą, t.y. ar AAP yra veiksminga visu<br />
naudojimo laikotarpiu.<br />
AAP, kaip išimtinės šios kategorijos dalys, yra skirtos apsaugoti nuo:
a) mechaninių poveikių, turinčių tik paviršinį efektą;<br />
b) valomųjų priemonių sąlygojamo žalingo poveikio, sukeliančio nedideles ir lengvai<br />
pašalinamas pasekmes;<br />
c) rizikos veiksnių, kylančių iš sąlyčio arba susidūrimo su įkaitusiais objektais, kurių<br />
temperatūra ne aukštesnė kaip 50° C;<br />
d) profesinėje veikloje įvykstančių įprastų atmosferinių reiškinių;<br />
e) nedidelių smūgių ar vibracijų, kurie neturi įtakos gyvybiškai svarbioms kūno dalims ir<br />
nesukelia negrįžtamo sveikatos pakenkimo;<br />
f) žalingo ultravioletinių saulės spindulių poveikio.<br />
Šiai kategorijai priskiriamos pirštinės, darbo kostiumai ir akiniai.<br />
Trečioji kategorija<br />
Trečiajai kategorijai priskiriamos AAP yra skirtos apsaugoti mirtino, sunkių sužalojimų ir ilgalaikių<br />
traumų pavojaus.<br />
AAP, kaip išimtinės trečiosios kategorijos dalys, yra šios:<br />
a) kvėpavimo takų saugos priemonės su filtrais, saugančios nuo sausųjų arba skystųjų<br />
aerozolių, o taip pat dirginančių, kenksmingų ir radioaktyviųjų dujų;<br />
b) izoliuojančios apsaugos priemonės, įskaitant priemones, naudojamas povandeniniam<br />
nardymui;<br />
c) AAP, laikui bėgant užtikrinančios ribotą apsaugą nuo cheminio poveikio ir jonizuojančios<br />
spinduliuotės;<br />
d) AAP, naudojamos aukštos temperatūros sąlygomis, prilyginamoms 100°C arba didesnei<br />
oro temperatūrai, susidarančioms dėl infraraudonosios spinduliuotės, liepsnos, didelio<br />
išlydytos medžiagos kiekio arba kitų veiksnių poveikio;<br />
e) AAP, naudojamos žemos temperatūros sąlygomis, prilyginamoms -50°C;<br />
f) AAP, skirtos apsaugoti asmenis nuo kritimo iš didelio aukščio;<br />
g) AAP, skirtos apsaugoti nuo elektros srovės ir aukštos įtampos keliamų pavojų arba<br />
naudojamos kaip izoliacija dirbant aukštos elektros įtampos sąlygomis.<br />
Antroji kategorija<br />
Visos AAP, neįtrauktos į minėtąsias dvi kategorijas, priskiriamos antrajai kategorijai.<br />
Reikalavimai<br />
AAP privaloma naudoti tik nustačius negalimumą naudoti visų techninių, procedūrinių ir<br />
reorganizavimo prevencinių priemonių tokių, kaip kolektyvinės apsaugos priemonės. Darbuotojas<br />
gali susidurti su nenuspėjama ir nematoma „liekamąja rizika“, nepaisant prevencinių priemonių<br />
įgyvendinimo; IPD paskirtis pažalinti arba sumažinti tikėtinų nelaimingų atsitikimų pasekmes.<br />
AAP privalo atitikti Įstatyme 475/1992 numatytas sąlygas ir turi būti pritaikytos numatomiems<br />
pašalinti rizikos veiksniams. Jos neturi sukelti naujų rizikos veiksnių ir turi atsižvelgti į individualius<br />
parametrus, priklausomai nuo atliekamo darbo pobūdžio.<br />
Tuo atveju, kai tas pats darbdavys aprūpina daugelį AAP, pastarosios turi būti suderinamos; tais<br />
atvejais, kai skirtingi darbuotojai privalo naudotis tomis pačiomis AAP, turi būti tiksliai laikomasi<br />
higieninių reikalavimų.
Sertifikavimas<br />
CE atitikties sertifikatas yra dokumentas, kuriuo sertifikavimo organas pažymi, kad pagaminta<br />
AAP atitinka Įstatyme 475/1992 numatytus reikalavimus.<br />
AAP naudotojas turėtų užtikrinti, kad CE ženklas būtų aiškiai matomas, įskaitomas ir<br />
nenutrinamas viso AAP naudojimo laikotarpiu.<br />
Darnieji standartai<br />
Europos Komisijos vardu Europos organizacijų patvirtinti techniniai reikalavimai laikomi<br />
darniaisiais standartais.<br />
Nacionalinių reglamentų nurodymai, perkeliantys darniuosius standartus, išleidžiami sutinkamai<br />
su Pramonės ir verslo ministro kartu su Socialinės apsaugos ir darbo ministro įsaku.<br />
AAP, atitinkančios darniųjų standartų reikalavimus, laikomos atitinkančios ir būtinuosius saugos<br />
reikalavimus. Darniųjų standartų, taikomų AAP, sąrašas numatytas 1997 m. sausio 17 d.<br />
ministerijos dekrete.<br />
Europos Sąjungos leidinyje „Official Journal“ (L 317 1997 m. spalio 18 d.) paskelbtas pranešimas<br />
apie darniuosius standartus, taikant Direktyvą dėl asmeninių apsaugos priemonių.<br />
Darbdavio ir darbuotojų įsipareigojimai<br />
Pirmiausia, darbdavys įsipareigoja atrinkti iš visų turimų AAP tinkamiausias priemones, skirtas<br />
apsaugoti darbuotojus nuo egzistuojančio pavojaus darbo vietoje, remiantis atlikto rizikos<br />
vertinimo rezultatais. AAP parinkimą taip pat sąlygoja šių priemonių gamintojo pateikta<br />
informacija.<br />
Darbdavys privalo aprūpinti darbuotojus asmeninėmis apsaugos priemonėmis, atitinkančiomis CE<br />
ženklinimą, sudaryti naudojimo sąlygas ir užtikrinti AAP priežiūrą, siekiant garantuoti jų<br />
veiksmingą funkcionavimą.<br />
Darbdavys privalo užtikrinti, kad visa reikalinga informacija dėl AAP naudojimo yra pateikta<br />
kompanijoje visiems AAP naudojantiems darbuotojams suprantama forma ir kalba (ypač tose<br />
kompanijose, kuriose dirba užsieniečiai darbuotojai arba itališkai nekalbantys darbuotojai).<br />
Darbdavys turėtų organizuoti apmokymus ir pratybas suinteresuotiems darbuotojams, siekiant<br />
užtikrinti, kad AAP naudojamos, laikantis pateiktų nurodymų.<br />
Darbdavys visais atvejais informuoja darbuotojus ir/arba jų atstovus apie įgyvendintas priemones<br />
ryšium su jų sveikata ir sauga darbovietėje naudojant AAP, o taip pat darbuotojai ir/arba atstovai<br />
turi būti konsultuojami apie vidaus taisyklėse numatytų nuostatų dėl darbuotojų saugos<br />
veiksmingiausius pritaikymo būdus.<br />
Darbdavys privalo organizuoti personalo apmokymus ryšium su tinkamu asmeninių klausos<br />
apsaugos priemonių naudojimu, o taip pat priemonėmis, skirtomis apsaugoti darbuotojus nuo<br />
mirtino arba sunkios traumos pavojaus (Įstatymas 475/1992).<br />
Kitas darbdavio įsipareigojimas yra susijęs su AAP atnaujinimu visais rizikos darbovietėje<br />
pakitimo atvejais.
Pagaliau, AAP neturėtų trukdyti ją dėvinčiam asmeniui judėti, ir ji privalo būti naudojama visu<br />
asmens, dirbančio pavojingomis sąlygomis, veiklos laikotarpiu.<br />
Darbuotojai įsipareigoja tinkamai naudoti AAP, jas prižiūrėti ir jų nekeisti, o taip pat pranešti apie<br />
bet kokius defektus arba specifines problemas. Kai reikalinga, darbuotojai privalo išklausyti<br />
apmokymo programą.<br />
Parinkimo ir naudojimo būdai<br />
Dėl tinkamų AAP parinkimo, naudojimo instrukcijų ir aplinkybių, kuriomis jos naudojamos,<br />
nustatymo, galima remtis nurodymais, pateiktais Įstatymo 626/1994, III priede (nurodomoji<br />
schema apie rizikos veiksnių aprašą), IV priede (nurodanti schema apie APP) ir V priede (veiklos<br />
sritys, kurių metu būtina naudoti APP).<br />
Prieduose pateikti nurodymai yra bendro pobūdžio ir neišsamūs, todėl svarbu atminti, kad<br />
prioritetas taikomas kolektyvinėms apsaugos priemonėms: APP naudojamos kaip paskutinis<br />
būdas apsisaugoti nuo traumų.<br />
APP parinkimo ir naudojimo būdai, o taip pat aplinkybės ir situacijos, kurių metu jas būtina<br />
naudoti, yra numatyti atitinkamos ministerijos įsake.<br />
APP, kurios buvo naudojamos išleidžiant Įstatymą 626/1994 (1995 m. kovo 1 d.) galioja iki 1998<br />
m. gruodžio 31 d., tol kol jos atitiks galiojančias normas. Avarinių pagalbos sistemų ir priemonių,<br />
naudojamų darbuotojų evakuacijos atveju, galiojimas pratęsiamas iki 2004 m. gruodžio 31 d.<br />
Norėdamas įsigyti AAP prieš pasibaigiant Įstatyme 626/1994 numatytam galiojimo laikotarpiui ir<br />
pasirinkdamas tinkamas AAP, darbdavys privalo laikytis reikalavimų, numatytų šio Įstatymo 42<br />
straipsnyje (APP reikalavimai) (Darbo ministerijos aplinkraštis Nr. 102, 1995 m. rugpjūčio 7 d.).<br />
ĮVADAS<br />
ELEKTROS SISTEMOS<br />
Saugumo priemonės, skirtos sumažinti riziką naudojant elektros energiją darbo vietoje jau buvo<br />
apibrėžtos 1955 m. Iš tiesų, Įstatymo 547/55 VII pavadinimas yra tikslingai skirtas mašinų<br />
(įrengimų) sistemoms ir elektros įrangai. Šioje dalyje numatyti reikalavimai dar galioja.<br />
Priėmus šį įstatymą, buvo patvirtinta daugelis kitų techninių normų (kurias išleido Italijos<br />
Elektrotechnikos Komitetas - IEK), kuriose buvo numatyti papildomi ir detalesni nurodymai dėl<br />
elektros įrangos ir sistemų gamybos.<br />
1968 m. nacionaliniame Įstatyme 186/1968 patvirtinta, kad visos medžiagos, įrengimai, elektros<br />
sistemos ir instaliacijos turi būti tinkamai pagamintos ir įrengtos. Be to, šiame įstatyme numatyta,<br />
kad visos medžiagos, įrengimai, elektros sistemos ir instaliacijos, pagamintos ir įrengtos<br />
sutinkamai su IEK normų reikalavimais, turi būti laikomos kaip tinkamai suplanuotos.<br />
Šiuo metu, vienas iš svarbiausių IEK techninių standartų elektros sistemų sektoriuje yra CEI 64-8.<br />
Europos Sąjungoje, sutinkamai su numatytais principais, skirtais padidinti saugumo lygį ir<br />
pašalinti kliūtis laisvam prekių ir produktų judėjimui, su Produktų Direktyva ir Žemos įtampos<br />
įrenginių Direktyva 72/23/EEB dėl saugumo užtikrinimo elektros medžiagoms prieš jų naudojimą<br />
su tam tikra įtampa, numatyti papildomi reikalavimai susiję su saugumo užtikrinimu elektros<br />
sistemų sektoriuje, ypatingai atsižvelgiant į EB patvirtintus darniuosius standartus ir produktų CE<br />
ženklinimą. susijusi su saugumo užtikrinimu. Šios direktyvos reikalavimai buvo pritaikyti Italijoje,<br />
išleidus Įstatymą 791/1977.<br />
1990 m. išleistas papildomas nacionalinis įstatymas 46/1990, kuriame apibrėžiamas<br />
technologinių sistemų, įskaitant elektros, saugumo lygis, ir numatomi įsipareigojimai ryšium su:<br />
• asmenimis, turintiems teisę dirbti minėtų sistemų instaliavimo, transformavimo ir priežiūros<br />
srityje;<br />
• sistemų planavimu;
• atitikties deklaracija;<br />
•patikrinimais.<br />
ELEKTROS REIŠKINIO PAGRINDINIAI PRINCIPAI<br />
Elektros energija tai elektronų srautas, judantis laidininku, kurį galima palyginti su per vamzdelį<br />
bėgančiu vandeniu: vanduo teka iš indo su mažesniu lygiu.<br />
Vandens (srauto), tekančio iš indo A į indą B, kiekis didėja, tuo pačiu didindamas gylio skirtumą, o<br />
tekėdamas vamzdeliu žemyn sąlygoja siaurojo kaklelio (schemoje pažymėtas centrinis taškas)<br />
prisipildymą.<br />
Atkreipkite dėmesį, jeigu abu indai bus pastatyti viename lygyje, vanduo nebebus perduodamas.<br />
Kaip ir vandens grandinėje, taip ir elektros grandinėje, elektronai judės laidu, su sąlyga, kad bus<br />
skirtingi „elektros lygiai“, tiksliau tariant „potencialų skirtumas“ arba „elektros įtampa“,<br />
matuojama voltais.<br />
Ši sąlyga būtina, kalbant apie elektros srovės keliamą mirtiną pavojų.<br />
Kitaip tariant, tai reiškia, kad tam, kad elektros srovė praeitų pro žmogaus kūną, jis/ ji būtinai turi<br />
turėti kontaktą su dviem skirtingo potencialo taškais.<br />
Šiais taškais galėtų būti elektros grandinė ir žemė, arba du elektros grandinės taškai. Elektros<br />
energijos, tekančios elektros grandine, intensyvumas, kurį lemia esantis „potencialų skirtumas“,<br />
didėja didėjant „elektros įtampai“ ir mažėja didėjant „pasipriešinimui“.<br />
Žmogaus kūnas yra taip pat laidininkas ir, kai jis susiduria su dviem skirtingą potencialą turinčiais<br />
taškais, jis turi pasipriešinimą elektros srovei. Paprastai, didžiausios pasipriešinimo reikšmės yra<br />
tarp srovės įėjimo ir išėjimo taškų (pvz. ranka-koja, ranka-ranka). Šios reikšmės priklauso nuo<br />
kontakto ir odos pasipriešinimo. Atitinkamai, išeidama srovė susiduria su tokiu pat pasipriešinimu.<br />
Atsižvelgiant į tai, kad žmogaus kūne yra didelis kiekis skysčio, o pasipriešinimas elektros srovei
yra silpnas, lengva instinktyviai suprasti, kaip tam tikros išorinės aplinkos sąlygos (drėgmė,<br />
vanduo) gali žymiai pakeisti minėtą pasipriešinimo dydį, tuo būdu sąlygodamos didesnį žmogaus<br />
kūno pažeidžiamumą elektros srovės atžvilgiu.<br />
ĮVADAS<br />
PRIEŠGAISRINĖ <strong>SAUGA</strong><br />
Bendras sąvokos „priešgaisrinė sauga“ apibrėžimas suprantamas kaip tarpdisciplininės svarbos<br />
objektas, susijęs su tam tikrų priemonių, veiksmų ir intervencijų, orientuotų į gaisro<br />
ATIS<strong>IR</strong>ADIMO PREVENCIJĄ ir JO PASEKMIŲ APRIBOJIMĄ, įgyvendinimu. Siekiant apsaugoti<br />
žmonių gyvybę, prekės ir veiklos sritys yra tiriamos, skatinamos, iš anksto supažindinamos ir<br />
išbandomos. Šie tikslai įgyvendinami atliekant šiuos veiksmus:<br />
• prevenciją ir apsaugą<br />
• gaisro gesinimą<br />
• ekstremalios situacijos valdymą<br />
• priežiūrą<br />
Šią sritį reglamentuoja daugelis įstatymų, priemonių, standartų, aplinkraščių ir kt.<br />
Dar 1955 m. išleistame Įstatyme 547/55, t.y. jo II pavadinimo VI antraštėje buvo numatytos<br />
apsaugos priemonės, skirtos minėtiems tikslams pasiekti (pvz. 33, 34, 35 str.). Be to, atskiroms<br />
veiklos sritims, buvo numatytas Priešgaisrinės apsaugos departamento atliekamas profilaktinis<br />
priemonių tikrinimas ir, atitinkamai, išduodamas Priešgaisrinės saugos pažymėjimas.<br />
Nepaisant daugelio įstatymų ir normų, reglamentuojančių šią sritį, siekiant pagerinti saugumo lygį<br />
darbo vietoje, kurie buvo patvirtinti sutinkamai su priimtomis ES direktyvomis, Įstatyme 626/94<br />
buvo papildyti numatyti prevencijos aspektai. Iš tikrųjų, Įstatymas 626/94 numato daugelį<br />
reikalavimų gaisrų prevencijos srityje, kurie palaipsniui buvo perkelti į 1998 m. kovo 19 d.<br />
ministerijos įsaką „Bendrieji saugos metodai ekstremalių situacijų darbovietėje valdymui“.<br />
Vieni iš svarbiausių pakeitimų, įvedus naujas priemones, yra susiję su:<br />
• gaisro rizikos vertinimu;<br />
• ekstremalių situacijų darbo aplinkoje valdymu.<br />
Ryšium su pastaruoju aspektu, net įvedus visas saugumo priemones sutinkamai su rizikos<br />
vertinimo rezultatais, yra reikalaujama, kad kiekvienoje įmonėje būtų sudaryta ugniagesių<br />
komanda, susidedanti iš darbdavio paskirtų asmenų, kurie yra aprūpinti įranga ir tinkamai<br />
apmokyti veikti gaisro atveju, bandyti jį užgesinti ir sudaryti galimybę žmonių evakavimui.<br />
Atsižvelgiant į tai, kad ši sritis yra gana kompleksiška, šiame skyriuje bus aptarti tik keli klausimai,<br />
pabrėžiant svarbiausių intervencinių priemonių įgyvendinimą. Siekiant geriau įsisavinti medžiagą,<br />
ši sritis bus pristatyta apibrėžiant darbdavio ir darbuotojų įsipareigojimus bei pateikiant bendrą<br />
supratimą dviem pagrindiniais klausimais, kurie labiausiai domina darbuotojus:<br />
– gaisro gesinimas;<br />
– ekstremalios situacijos valdymas.
GAISRO GESINIMAS<br />
Gaisro gesinimo reikalavimai<br />
Kiekvienoje kompanijoje arba veiklos procese, privalo būti įdiegtos tinkamos gaisro prevencijos ir<br />
apsaugos priemonės darbuotojams gaisro atveju.<br />
Būtina įspėti darbuotojus gaisro gesinimo metu nenaudoti tam tikrų medžiagų, kurios kontakto su<br />
ugnimi metu galėtų sukelti pavojingą reakciją.<br />
Žemiau nurodytų kompanijų ir veiklos procesų įgyvendinamą gaisro prevencijos veiklą<br />
kontroliuoja Priešgaisrinės apsaugos departamentas:<br />
• kompanijų (procesų), kuriose gaminami, naudojami, kuriami ir laikomi degūs produktai arba<br />
sprogstamos medžiagos;<br />
• kurios, pagal savo dydį, vietą ir kitas priežastis, gaisro atveju kelia didelį pavojų darbuotojų<br />
saugumui.<br />
Būdai, leidžiantys nustatyti kompanijas ir veiklos procesus, kuriuos privalo kontroliuoti<br />
Priešgaisrinės apsaugos departamentas, veikiantis jų teritorijoje, yra numatyti remiantis<br />
Ministerijos įsaku 26/05/59 Nr. 689, kurį vėliau pakeitė Įsakas 16/02/82. Šiuose aktuose yra<br />
pateiktos kelios lentelės, kuriose yra išvardintos konkrečios medžiagos ir procesai, kuriais<br />
remiantis galima nustatyti, ar tam tikra veikla turi būti kontroliuojama Priešgaisrinės apsaugos<br />
departamento.<br />
N. Veiklos kategorija ir sektorius<br />
____________________________________________________________________________________<br />
_______________<br />
2. Kompanijos, naudojančios degias dujas, kurios vėliau transformuojamos.<br />
3. Kompanijos, gaminančios suspaustas, tirpias arba skystas degias dujas.<br />
8. Kompanijos, užsiimančios suvirinimo ir metalo pjaustymo veikla, naudoja degias dujas,<br />
centralizuotą generatorių arba turi daugiau nei tris darbo vietas.<br />
9. Kompanijos, užsiimančios antriniu dujų perdirbimu, naudoja daugiau negu 15 dujotakių.<br />
Nauji Įstatymo 626/94 numatyti reikalavimai<br />
Būtina paskirti asmenis, atsakingus už gaisro prevencijos priemonių įgyvendinimą, darbuotojų<br />
evakavimą rimto ir tiesioginio pavojaus atveju, pagalbą, pirmosios medicinos pagalbą ir<br />
ekstremalių situacijų valdymo procedūras. Paskiriant asmenis, turi būti atsižvelgiama į<br />
kompanijos dydį arba konkrečius galimus gaisro rizikos veiksnius, nustatytus rizikos vertinimo<br />
metu.<br />
Darbuotojai neturi teisės, nebent yra pagrįsta priežastis, atsisakyti nuo paskirtos užduoties. Turi<br />
būti apmokomas pakankamas skaičius darbuotojų, kurie privalo mokėti naudotis atitinkama<br />
įranga.<br />
Kiekvienas darbuotojas privalo būti apmokytas:<br />
• suteikti pirmąją pagalbą, gesinti ugnį ir evakuoti darbuotojus;<br />
• žinoti vardus asmenų, atsakingų už gaisro gesinimo ir pirmosios pagalbos suteikimo<br />
priemonių įgyvendinimą.<br />
Darbuotojai, atsakingi už gaisro prevenciją ir likvidavimą, ir negalintys atsisakyti paskirtos<br />
užduoties, privalo:<br />
• užgesinti gaisrą arba sumažinti jo poveikį;
• palengvinti ir padėti darbuotojams palikti savo darbo vietas tuo atveju, jeigu gaisras gali<br />
sukelti rimtą ir tiesioginį pavojų;<br />
• suteikti pirmąją pagalbą.<br />
Darbuotojai, be pagrįstos priežasties, atsisakantys atlikti paskirtą užduotį, baudžiami laisvės<br />
atėmimu iki vieno mėnesio arba 200-600 eurų bauda.<br />
Pagrindinis degimo principas<br />
Degimo procesas yra gaisro šaltinis. „Gaisras“ apibrėžiamas kaip laiko ir erdvės atžvilgiu<br />
nekontroliuojamas greitas degimas. Iš to paaiškėja, kad prasidėjęs gaisras gali būti<br />
kontroliuojamas keletą minučių nuo užsidegimo momento. Todėl, palikti pavojingą zoną ir pasiekti<br />
saugią vietą yra tinkamas elgesys. Šiuo atveju, svarbu užtikrinti intervencijos skubumą ir<br />
modalumą.<br />
Tai viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl darbdavio paskirti asmenys PRIVALO BŪTI TINKAMAI<br />
PARENGTI.<br />
Degimas yra cheminė reakcija tarp galinčios degti medžiagos, vadinamos degia, ir medžiagos,<br />
chemiškai reaguojančios su degia medžiaga, vadinama degimą palaikančia medžiaga. Tam, kad<br />
įvyktų cheminė reakcija, reikalingas tam tikras kiekis šilumos, t.y. degioji medžiaga turi pasiekti<br />
degimo temperatūrą.<br />
Degimą palaikanti medžiaga, kuri paprastai prisideda prie degimo, yra atmosferos deguonis -<br />
oksidantas (sudarantis apie 20% oro sudėties). Deguonis yra dujos ir, todėl, degioji medžiaga turi<br />
būti cheminiu būdu sumaišyta su atmosferos deguonimi. Tuo būdu, degioji medžiaga turi pavirsti<br />
dujomis.<br />
Jeigu degioji medžiaga yra kietos būsenos (anglis, medis, popierius, plastikas ir kt.), skystos<br />
(aliejus, alkoholis, benzinas ir kt.) arba dujinės (vandenilis, metanas ir kt.), ji turi būti kaitinama tol,<br />
kol išsiskirs pakankamas kiekis garų, kuris, atitinkamai, susimaišęs su oru (t.y. su deguonimi)<br />
sudarys degų mišinį, kuris užsidegs tam tikroje temperatūroje.<br />
Degimo cheminė reakcija yra egzoterminė arba, tikriau sakant, pati išskirianti šilumą. Ugnies<br />
skleidžiama šiluma, be to, kad veikia pačią degiąją medžiagą ir, tuo būdu, sąlygoja savaiminio<br />
užsidegimo reiškinį, kaitina visas šalia esančias degiąsias medžiagas, kurios įkaitusios gali<br />
pasiekti degimo tašką ir pradėti degti. Atitinkamai, ugnis bus linkusi plisti iki kitų degiųjų medžiagų<br />
atstumu, kuriuo jos gali įkaisti iki degimo temperatūros.<br />
Todėl medžiagos agregatinė būsena yra labai svarbi ryšium su medžiagos degimu, nes:<br />
• kietos arba skystos būsenos medžiaga nedega;<br />
• garai arba dujos dega greitai;<br />
Tam, kad kietos arba skystos būsenos medžiaga užsidegtų, ji, pirmiausia, turi būti išgarinta tam<br />
tikroje temperatūroje.<br />
Gaisro prevencijos veiksmai<br />
Atsižvelgiant į tai, kad gaisro atsiradimą sąlygoja tuo pat metu esanti degioji medžiaga (dujų<br />
arba garų pavidalu), degimąpalaikanti medžiaga (oksidantas), šiluma (pakankama, kad sukeltų<br />
degimo procesą) ir cheminis reiškinys, dar vadinamas katalize, gaisrą galima pavaizduoti<br />
kryžmai.<br />
Remiantis tuo, svarbu atsiminti, kad šie keturi elementai yra būtinai reikalingi sukelti cheminę<br />
degimo reakciją, todėl siekiant užkirsti kelią gaisrui, pakanka pašalinti vieną iš šių elementų,<br />
tuomet ugnis neprasiverš arba ją bus lengva užgesinti.
Tai reiškia:<br />
• Medžiagų aušinimą;<br />
• Degiosios medžiagos pašalinimą;<br />
• Liepsnos užgesinimą (slopinimą);<br />
• Cheminės reakcijos sustabdymą.<br />
Gaisrų klasifikavimas<br />
Siekiant nustatyti, kokį pavojų tam tikrai vietai, sričiai ar darbovietei kelia esamos degiosios<br />
medžiagos ir galimas gaisro plitimo intensyvumas, gaisrus galima suklasifikuoti į klases pagal jų<br />
pobūdį. Remiantis šiuo sutartiniu klasifikavimu, pasirenkami atitinkami gesintuvų tipai.<br />
Žemiau pateiktoje lentelėje yra nurodytos šios klasės ir pateiktas amerikietiška ženklinimo versija.
A KLASĖ: gaisro tipas, kurį sąlygoja palyginti lengvai užsiliepsnojančios degiosios medžiagos tokios, kaip<br />
popierius, audiniai, anglis (paprastai organinės medžiagos); šiai klasei priskiriami gaisrai paprastai greitai neišplin<br />
savaiminis užsidegimas nėra labai smarkus. Degimą paprastai sąlygoja susidariusios žarijos.<br />
B KLASĖ: gaisro tipas, kurį sąlygoja sunkiai užsiliepsnojančios degiosios medžiagos, t.y. paprastai skysčiai<br />
alkoholis) arba skystėjančios medžiagos; šiai klasei priskiriami gaisrai paprastai labai greitai išplinta dėl padidėjusio<br />
garų kiekio, kuris linkęs ir toliau didėti dėl savaiminio užsidegimo reiškinio.<br />
C KLASĖ: gaisro tipas, kurį sąlygoja dujinės būsenos degiosios medžiagos; šiai klasei priskiriami gaisrai plinta laba<br />
nes visas dujų kiekis gali prisidėti prie gaisro.<br />
D KLASĖ: gaisro tipas, kurį sąlygoja metalai tokie, kaip natris, kalis, aliuminis, litis ir kt. Šiai klasei priskiriami ga<br />
labai smarkūs, tačiau plinta negreitai, nors išskiria didelę šilumą.<br />
E KLASĖ: gaisro tipas, kurį sąlygoja elektros instaliacijos tokios, kaip konduktorių, elektros paskirstymo<br />
transformatorių, elektros variklių, gedimai. Šiai klasei priskiriami gaisrai nėra labai smarkūs ir plinta negreitai; pa<br />
pavojų kelia esama elektros energija. Skirstant, ši klasė gali būti priskirta A ir B klasėms.<br />
COOLING - AUŠINIMAS<br />
REMOVAL - PAŠALINIMAS<br />
SUFFOCATION - SLOPINIMAS<br />
INIBITION - SUSTABDYMAS<br />
TEMPERATŪRA<br />
COMBUSTIBLE – DEGIOJI MEDŽIAGA<br />
SUPPORTER OF COMBUSTION – DEGIMĄ PALAIKANTI MEDŽIAGA CATALYSIS - KATALIZĖ<br />
Veiksmas<br />
Gaisrų gesinimui naudojami įvairių tipų gesintuvai, atsižvelgiant į gaisro klasę.
Miltelinis gesintuvas<br />
Miltelinis gesintuvas, kaip matyti iš lentelėje pateiktų gesinimo medžiagų, priskiriamų<br />
konkrečioms gaisro klasėms, yra vienintelis gesintuvas, kurį, net jeigu ir padaro nuostolių<br />
gesinamai įrangai arba aplinkai, kurioje jis naudojamas, galima naudoti visais gaisro atvejais.<br />
Iš esmės, jį sudaro druskų mišinys, galintis susiskaidyti karštyje, sumaišytas su reikiamomis<br />
priemaišomis, kurios pagerina takumo, hidrofobines ir sukibti neleidžiančias savybes.<br />
Dažniausiai naudojamos druskos yra natrio ir kalio KARBONATAS (B ir C klasės gaisrams) ir<br />
amonio SULFATAI ir FOSFATAI (A, B ir C klasės gaisrams). Priemaišos susideda iš<br />
STEARINO ir SILICIO kartu su silicio, kalcio, kalcio karbonato ir kalcio fosfato turinčiais priedais.<br />
Iš esmės, gesinimas su cheminiais milteliais yra pagrįstas:<br />
• Slopinimas: terminio skilimo metu, išskiriamas didelis kiekis inertinių dujų (anglies dioksido,<br />
vandens garų).<br />
• Aušinimas: tarp terminio skaidymosi produktų yra dIdelis kiekis vandens.<br />
• Neigiama katalizė: terminio skilimo produktai sąlygoja degimo sustabdymą.<br />
• Terminis ekranas: fizinis įsikišimas, absorbuojant ugnies skleidžiamą šiluminį spinduliavimą.<br />
ELECTRIC - ELEKTROS<br />
GAS - DUJOS<br />
LIQUIDI SOLIDS – SKYSTĖJANČIOS MEDŽIAGOS<br />
WATER - VANDUO<br />
FOAM - PUTOS<br />
CARBON DIOXIDE – ANGLIES DIOKSIDAS.<br />
DUST - DULKĖS<br />
HALON - HALONAI<br />
ACTION PERFORMED – ATLIEKAMAS VEIKSMAS<br />
INADATTO INADATTO EFFETTO EFFETTO SCARSO SCARSO EFFETTO<br />
O<br />
EFFETTO MEDIOCRE MEDIOCRE<br />
EFFETTO<br />
EFFETT BUONO BUONO<br />
Gesinimo taisyklės<br />
• Nuplėšus plombą, nuimti saugiklį, paspaudus rankenėlę pajungti gesintuvą veikimui ir pradėti<br />
purkšti 4-5 metrų atstumu nuo liepsnos, atstumas mažinamas iki tol, kol pasiekiamas tinkamas<br />
purškimas ant ugnies.<br />
• Turi būti gesinamas gaisro židinys, nukreipiant čiurkšlę prieš vėją, tačiau nuo žmonių.
• Siekiant tinkamai paskirstyti miltelius, svarbu greitai judinti riešą, kuris laiko gesintuvo paleidimo<br />
rankeną.<br />
Siekdamas pagerinti gesinimo miltelių paskirstymą, operatorius privalo judėti aplink gaisro<br />
židinį, jo veiksmai turi būti tikslingi ir vengti nereikalingų ir nenaudingų veiksmų.<br />
Nedegūs audeklai ugniai gesinti<br />
Jeigu kompanija turi nedegių audeklų, jie gali būti naudojami gesinti užsidegusius rūbus arba<br />
nedidelius degius indus su skysčiais, o taip naudojami, kaip apsauginis skydas tarp operatoriaus<br />
ir liepsnos.<br />
Gesintuvų galimybės<br />
Nepriklausomai nuo svorio, dydžio ar kitų fizinių savybių, kiekvienas gesintuvas gali užgesinti tam<br />
tikrai klasei priskiriamą gaisrą. Pavyzdžiui, gesintuvas, kurio gesinimo galimybės yra 13 A 89 BC,<br />
gali užgesinti A klasės gaisrą, žymėjimas 13 ir B, C klasės gaisrus, žymėjimas 89. 13 žymėjimas<br />
pirmajai gaisro klasei nurodo tam tikrų matmenų 13 aukštų pastatą, tuo tarpu 89 paskirtis reiškia<br />
89 litrus mišinio, sudaryto iš 1/3 vandens ir 2/3 benzino.<br />
Židinius, priskiriamus A klasės gaisrams, sudaro medinės sijos, esančios ant metalinio pagrindo,<br />
250 mm aukščio ir 900 mm pločio.<br />
Židinius, priskiriamus klasei B, sudaro suvirintos cilindrinės plieninės talpyklos, kurių matmenys<br />
nurodyti žemiau. Jie žymimi raide B, prieš kurią nurodomas skysčio litrais tūris talpykloje.<br />
Talpyklose vanduo pasiskirsto šiuo santykiu: 1/3 vandens, 2/3 benzino. Skysčio kiekis<br />
konteineriuose yra toks, kad vandens lygis sudaro apie 1 cm, o benzino lygis – 2 cm.
Gesintuvų paskirstymas<br />
Gesintuvo tipas<br />
A – B KLASĖS ŽIDINIAI<br />
Didžiausias atstumas nuo<br />
gesintuvo<br />
Su gesintuvu užgesintas<br />
paviršius<br />
Žema rizika Vidutinė rizika Aukšta rizika<br />
13 A – 89 B 30<br />
mt<br />
100 m² - -<br />
21 A – 113 B 30<br />
mt<br />
34 A – 144 B 30<br />
mt<br />
55 A – 233 B 30<br />
mt<br />
150 m² 100<br />
m²<br />
200 m² 150<br />
m²<br />
250 m² 200<br />
m²<br />
-<br />
100 m²<br />
200 m²<br />
EKSTREMALIOS SITUACIJOS VALDYMAS<br />
Elgesys ekstremalios situacijos atveju<br />
Ekstremalios situacijos atveju tiksliai laikykitės šių taisyklių:<br />
• Neužsibūkite patalpose, norėdami pasiimti asmeninius ir kitus daiktus.<br />
• Palikdami patalpą, nesineškite skėčių, krepšių, didelio ir sunkaus bagažo.<br />
• Stenkitės elgtis santūriai, nesukelkite nerimą keliančių scenų ar panikos (pvz. nešaukite,<br />
nebėkite ir nesistumdykite) koridoriuose ir ypatingai laiptinėse.<br />
• Ramiai eikite link atsarginių išėjimų, vadovaudamiesi koridoriuose iškabintais ženklais.<br />
• Jokiu būdu nesinaudokite liftais arba elevatoriais, net jeigu jie ir veikia.<br />
• Siekiant užtikrinti pakankamą judrumą, moterims patariama nusiauti aukštakulnius batus prieš<br />
leidžiantis laiptais.<br />
• Jeigu nėra aiškiai nurodoma, palikite automobilius stovėjimo aikštelėje ir palikite teritoriją<br />
pėsčiomis.<br />
• Jeigu dūmai prasiskverbia į patalpų vidų, palikite teritoriją nuleista galva arba šliauždami<br />
grindimis; siekiant apsaugoti kvėpavimo takus, uždenkite burną ir nosį su nosine (geriau šlapia).<br />
• Jeigu dėvite vilnonius drabužius (pvz. švarkus, šalikus, skaras, megztinius ir pan.), patariama<br />
jais apvynioti galvą, siekiant apsaugoti plaukus nuo liepsnos.
Šie ar kiti nurodymai gali būti pateikti atitinkamame ženkle. Svarbu užtikrinti, kad visi darbuotojai<br />
būtų susipažinę su šiomis procedūromis ir tiksliai jų laikytųsi net apmokymo metu.<br />
Evakuacija<br />
Gaisrinės saugos priemonių tyrimai leido parengti tikslias nacionalines ir tarptautines normas,<br />
kadangi šių priemonių bandomasis naudojimas atliekamas panašiomis sąlygomis, kurios susidaro<br />
gaisro pavojaus atveju.<br />
Kai kalbama apie žmonių evakuaciją iš pastato gaisro atveju, žmonių elgesį sudėtinga atkurti<br />
laboratoriniame modeliavime. Šiuo metu galiojančiose normose, metodai, nustatantys minios<br />
išsisklaidymą iš pastato ekstremalios situacijos atveju, yra nustatyti, remiantis patirtimi ir pateikta<br />
informacija apie anksčiau įvykusius atvejus.<br />
Be įprastinių nurodymų, kurių reikia laikytis ekstremalių situacijų atveju, privalo būti nurodytos<br />
saugios vietos, į kurias privalo eiti darbuotojai, paprašyti palikti savo darbo vietas. Šios saugios<br />
vietos privalo būti numatytos kiekviename departamente ir nurodytos tinkamose vietose<br />
iškabintuose planuose.<br />
Durys<br />
Darbovietėse esančių durų ir atsarginių išėjimų praėjimai turi būti neužkrauti.<br />
Jeigu darbovietėje yra automatinės durys, turi būti įrengtas rankinis durų atidarymo<br />
mechanizmas.<br />
Permatomos durys turi būti tinkamai paženklintos aiškiai matomame lygyje.<br />
Nepermatomose duryse, atsidarančiose į abejas puses, turi būti įstatytas nedidelis langelis,<br />
leidžiantis matyti kitą pusę.<br />
Darbovietėse arba sandėliuose, kuriuose nėra į išorę atsidarančių durų, neleidžiama naudoti<br />
slenkamųjų, stumdomųjų ir sukamųjų durų<br />
Šalia skirtų transporto eismui vartų turi būti įrengtos durys pėstiesiems, išskyrus atvejus, kai<br />
pėstiesiems saugu eiti pro pačius vartus; tokios durys turi būti ryškiai paženklintos; jų neleidžiama<br />
užstatyti daiktais. Jeigu durų ar vartų permatomas ar peršviečiamas paviršius pagamintas iš<br />
nesaugios medžiagos, ir jeigu yra pavojus darbuotojams susižeisti tokioms durimis ar vartams<br />
dūžtant, toks paviršius turi būti apsaugotas nuo nubyrėjimo.<br />
Stumdomosiose duryse turi būti įrengtas saugos įtaisas, kad jos neišslystų iš rėmų ir nenukristų.<br />
Į viršų atsidarančiose duryse ir vartuose turi būti įmontuotas apsaugos mechanizmas, kad jie<br />
netikėtai nenusileistų.<br />
Mechaninės durys ir vartai turi varstytis taip, kad darbuotojams negrėstų nelaimingi atsitikimai.<br />
Juose turi būti įrengti lengvai atpažįstami ir pasiekiami avarinio išjungimo įtaisai, o jeigu dingus<br />
elektros energijai, jie neatsidaro automatiškai, juos turi būti įmanoma atidaryti rankomis.
Atsarginių išėjimų durys privalo būti tinkamai paženklintos patvariais galiojančias normas<br />
atitinkančiais ženklais. Neleidžiama užrakinti atsarginių išėjimų durų; jomis turi būti galima<br />
netrukdomai pasinaudoti bet kuriuo momentu.<br />
Kilus pavojui, darbuotojams turi būti sudarytos sąlygos greitai ir kaip galima saugiau evakuotis iš<br />
visų darbo vietų.<br />
Durų įrengimas darbo vietose, kurios veikia ypatingomis gaisro pavojaus<br />
sąlygomis<br />
Kai atliekamas darbas ir naudojamos medžiagos kelia sprogimo ar gaisro pavojų, ir kai daugiau<br />
kaip 5 darbuotojai dirba vienoje patalpoje, tokioje darbo vietoje turi būti įrengtos bent vienos 1.20<br />
metrų pločio ir į išorę atsidarančios durys, kiekvienai penkių asmenų grupei.<br />
Durų įrengimas darbo vietose, kuriose nekyla gaisro pavojaus rizika<br />
Darbo vietose, kuriose atliekamas darbas nekelia sprogimo arba gaisro pavojaus, įrengiamų durų<br />
skaičius, plotis ir kitos charakteristikos privalo atitikti šiuos reikalavimus:<br />
• 26 - 50 darbuotojų, ne siauresnės kaip 1.2 metro pločio (+/- 5 %) į išorę atsiveriančios<br />
durys;<br />
• 51 - 100 darbuotojų, ne siauresnės kaip 1.2 metro pločio (+/- 5 %) ir papildomos durys, ne<br />
siauresnės kaip 0.8 metro pločio durys, abi atsiveriančios į išorę;<br />
• virš 100 darbuotojų, ne siauresnės kaip 1.2 metro pločio (+/- 5 %) ir papildomos durys, ne<br />
siauresnės kaip 0.9 metro pločio, o kitos durys, ne siauresnės kaip 1.2 metro pločio<br />
kiekvienai 50 asmenų grupei arba trupmena tarp 10 ir 50 padalinti iš 100;<br />
• virš 100 darbuotojų, ne siauresnės kaip 1.2 metro pločio (- 5 %) ir papildomos durys, ne<br />
siauresnės kaip 0.9 metro pločio, o kitos durys, ne siauresnės kaip 1.2 metro pločio<br />
kiekvienai 50 asmenų grupei arba trupmena tarp 10 ir 50 padalinti iš 100; visos durys turi<br />
atsiverti į išorę.<br />
Atsarginių durų atidarymas į išorę nėra privalomas, kai tai kelia pavojų pravažiuojančioms<br />
transporto priemonėms arba kitą grėsmę, išskyrus atvejus, kai įdiegiamos alternatyvios<br />
priemonės, gavus leidimą iš teritorijoje veikiančio priešgaisrinės apsaugos departamento.
Jeigu durys pradedamos naudoti kaip atsarginio išėjimo durys, jų minimalus aukštis turi būti 20 m<br />
Durų skaičius gali būti mažesnis, tačiau bendras plotis negali būti mažesnis už numatytą standartą.<br />
(120) x 50 darbuotojų arba trupmenos<br />
1<br />
+<br />
1<br />
1<br />
n > 100<br />
1<br />
25 < n < 51<br />
n < 26 1<br />
Darbo vietos, kuriose nekyla sprogimo ir gaisro pavojus<br />
x 5 darbuotojų<br />
1<br />
n > 5<br />
Kita<br />
Darbuotojų skaičius 120 mm 80 mm<br />
Darbovietės, kuriose kyla sprogimo ir gaisro pavojus<br />
Larghezza come da concessione edilizia<br />
50 < n < 101<br />
1<br />
1<br />
Darbovietės, veikiančios arba pradėtos naudoti iki 27/11/94<br />
Evakuacijos keliai ir atsarginiai išėjimai<br />
Evakuacijos keliai: laisvas judėjimo kelias, kuriuo turi būti galima kuo greičiau išeiti į atvirą orą<br />
arba į saugią vietą;<br />
Atsarginiai išėjimai: išėjimas į saugią vietą;<br />
Saugi vieta: vieta, kurioje žmonės gali jaustis saugūs nuo gaisro ar kitų ekstremalių situacijų<br />
poveikio;
Durų plotis arba anga: koridoriaus plotis, neįskaitant užrakto, kai stumdomosios durys<br />
pilnai atidarytos; atidaromos 90 laipsnių kampu, kai durys su vyriais.<br />
Kilus pavojui, darbuotojams turi būti sudarytos sąlygos greitai ir kaip galima saugiau evakuotis iš<br />
visų darbo vietų.<br />
Evakuacijos kelių ir atsarginių išėjimų skaičius, išdėstymas ir matmenys priklauso nuo<br />
darboviečių paskirties, matmenų, įrenginių ir didžiausio jose galinčių dirbti asmenų skaičiaus.<br />
Evakuacijos kelių ir atsarginių išėjimų aukštis turi būti ne mažesnis kaip 2.0 metrai, o plotis privalo<br />
atitikti galiojančias gaisrinės saugos normas.<br />
Tuo atveju, kai atsarginiai išėjimai yra su durimis, jos turi atsidaryti į išorę; atsarginių išėjimų durys<br />
negali būti užrakintos arba užsklęstos taip, kad jų negalėtų lengvai ir tiesiogiai atidaryti bet kuris<br />
asmuo, norintis jomis pasinaudoti įvykus avarijai. Atsarginių durų atidarymas į išorę nėra<br />
privalomas, kai tai kelia pavojų pravažiuojančioms transporto priemonėms arba kitą grėsmę,<br />
išskyrus atvejus, kai įdiegiamos alternatyvios priemonės, gavus leidimą iš teritorijoje veikiančio<br />
priešgaisrinės apsaugos departamento.<br />
Atsarginių išėjimų dorų neleidžiama užrakinti, nebent yra išduotas specialus leidimas.<br />
Darbovietėse arba sandėliuose, jeigu išėjimas yra specialiai numatytas kaip atsarginis, durys<br />
negali būti stumdomosios arba sukamosios.<br />
Evakuacijos keliai ir atsarginiai išėjimai, taip pat judėjimo keliai ir durys, per kuriuos yra<br />
patenkama į evakuacijos kelius ir atsarginius išėjimus, turi nekliudyti judėjimui, kad jais būtų<br />
galima netrukdomai pasinaudoti bet kuriuo metu.<br />
Konkretūs evakuacijos keliai ir atsarginiai išėjimai turi būti paženklinti pagal galiojančias<br />
nacionalines normas; jie turi būti patvarūs ir išdėstyti reikiamose vietose.<br />
Evakuacijos keliuose ir atsarginiuose išėjimuose, kuriuos reikia apšviesti, apšvietimo gedimo<br />
atvejui būtina įrengti reikiamo intensyvumo avarinį apšvietimą.<br />
Pastatuose, kurie pastatyti ir visiškai pritaikyti darbo procesams, keliantiems sprogimo arba<br />
gaisro pavojų ir kuriuose dirba daugiau kaip 5 darbuotojai, turi būti įrengtos 2 atskiros, lengvai<br />
prieinamos laiptinės arba kitus atsarginius išėjimus, numatytus priešgaisrinės saugos<br />
standartuose.<br />
Jau naudojamuose pastatuose, kuriuose prižiūrinčioji organizacija patvirtino minėtų reikalavimų<br />
įvykdymo negalimumą, turi būti įgyvendintos lygiavertės atsargumo priemonės.<br />
Darbovietėms, pradėtoms naudoti iki 1993 m. sausio 1 d. ankstesnio punkto reikalavimai<br />
netaikomi, tačiau jos turi įrengti pakankamą evakuacijos kelių ir atsarginių išėjimų skaičių.<br />
Asmenų su negalia evakavimas<br />
Reikalui esant, darbovietės turi būti įrengtos, atsižvelgiant į darbuotojų su negalia reikmes. Ši<br />
nuostata ypač taikoma įrengiant duris, praėjimus, laiptus, dušus, praustuvus ir tualetus, kuriais<br />
naudojasi darbuotojai su negalia, bei darbo vietas, kuriose jie dirba.<br />
Pastatuose, pradėtuose naudoti iki 1993 m. sausio 1 d., turėtų būti pritaikytos atitinkamos<br />
priemonės, užtikrinančios darbuotojų su negalia judėjimą ir sanitarinių paslaugų naudojimą.<br />
Medžiagų atsparumas ugniai
R XXX elementas, kuris laikui bėgant išlieka atsparus ugniai<br />
(XXX = minutės)<br />
RE XXX elementas, kuris laikui bėgant išlieka atsparus ugniai ir<br />
nedega etancheite<br />
(XXX = minutės)<br />
REI XXX elementas, kuris laikui bėgant išlieka atsparus ugniai,<br />
nedega etancheite ir palaiko termoizoliaciją<br />
(XXX = minutės)<br />
R<br />
X<br />
X<br />
X<br />
R<br />
X<br />
X<br />
X<br />
elemento costruttivo<br />
che<br />
mantieneelemento<br />
costruttivo che<br />
mantiene<br />
s<br />
t<br />
a<br />
b<br />
i<br />
l
i<br />
t<br />
à<br />
s<br />
t<br />
a<br />
b<br />
i<br />
l<br />
i<br />
t<br />
à<br />
A<br />
t<br />
s<br />
p<br />
a<br />
r<br />
u<br />
m<br />
a<br />
s<br />
I<br />
z<br />
o<br />
l<br />
i<br />
a<br />
c<br />
i<br />
j<br />
a
E<br />
t<br />
a<br />
n<br />
c<br />
h<br />
e<br />
i<br />
t<br />
e<br />
R<br />
E<br />
I<br />
P<br />
at<br />
v<br />
ar<br />
u<br />
m<br />
o<br />
s<br />
a<br />
v<br />
y<br />
b<br />
ė<br />
s<br />
Neu
žsili<br />
eps<br />
noj<br />
anti<br />
ir<br />
duj<br />
ų<br />
nei<br />
šski<br />
rian<br />
ti<br />
me<br />
dži<br />
ga<br />
Termoi<br />
zoliaci<br />
nės<br />
savybė<br />
s
Įvadas<br />
P<strong>IR</strong>MOJI MEDICINOS PAGALBA<br />
Lygiai kaip gaisrinės saugos atveju, darbdavys įsipareigoja užtikrinti tinkamą pirmosios medicinos<br />
pagalbos teikimą savo įmonėje.<br />
Iš esmės, Įstatymas 626/94 numato asmenų, kurie privalo nedelsiant suteikti pagalbą<br />
nukentėjusiam asmeniui ir, reikalui esant, valdyti situaciją iki profesionalių gelbėtojų atvykimo,<br />
paskyrimą.<br />
Dar 1955 m. išleistame Įstatyme 547/55 (X pavadinimo “Asmeninės apsaugos priemonės ir<br />
pirmoji pagalba” IV skyriuje) buvo numatyti darbuotojų įsipareigojimai, remiantis kuriais,<br />
darbuotojai privalėjo nedelsiant įspėti vadovybę ir darbdavius apie įvykusį nelaimingą atsitikimą,<br />
įskaitant nedidelį, siekiant nedelsiant suteikti pagalbą nukentėjusiam asmeniui.<br />
Dėl saugos ir sveikatos sąlygų darbe gerinimo, perkeliant EU Direktyvas į Įstatymą 626/94,<br />
pirmosios medicinos pagalbos teikimo klausimas yra toliau sprendžiamas ir reglamentuojamas<br />
(žr. pavadinimo II “Gaisrų prevencija, žmonių evakavimas ir pirmoji medicinos pagalba“ III skyrių,<br />
ir ypatingai 15 str.). Šis straipsnis numato, kad kiekvienoje kompanijoje turi būti numatyti<br />
intervencijos protokolai dėl pirmosios medicinos pagalbos teikimo ir žmonių, atsakingų už<br />
pagalbos suteikimą nukentėjusiems asmenims, skyrimo.<br />
Žinoma, asmenys, atsakingi už pagalbos suteikimą nelaimingų atsitikimų atveju, turi būti tinkamai<br />
apmokyti ir aprūpinti su reikiama įranga, sutinkamai su Įstatymo, pakeitusio Įstatymą 626/94,<br />
nuostatais.<br />
Greitoji medicinos pagalba<br />
Greitoji medicinos pagalba paprastai laikomas nesuvaldomu ir dramatišku įvykiu. Iš tikrųjų,<br />
Italijoje nėra organizuojamas nuolatinis žmonių apmokymas suteikti pirmąją medicinos pagalbą.<br />
Ši situacija sąlygoja sunkių padarinių atsiradimą greitosios medicinos pagalbos atveju, įskaitant<br />
gyvybei svarbių organų funkcijų sutrikimą (kardiogeninis šokas – ūminis širdies<br />
nepakankamumas, kvėpavimo sustojimas).<br />
Šiais atvejais, ypatingai svarbu stengtis palaikyti gyvybę:<br />
1. ankstyvas įspėjimas (skambinkite greitosios pagalbos operatoriui);<br />
2. ankstyvas kvėpavimo takų atlaisvinimas (atliekamas gelbėtojo);<br />
3. ankstyva defibriliacija;<br />
4. ankstyvas gydymas.<br />
Siekiant palaikyti gyvybei svarbių organų funkcionavimą, būtina atlaisvinti kvėpavimo takus, nes<br />
tai užtikrina deguonies patekimą į smegenis – stabdo neurologinius pažeidimus – širdį ir kitus<br />
organus iki gydytojo atvykimo, kuris su tinkama įranga gali sugrąžinti sutrikusias funkcijas.<br />
Kada būtina palaikyti gyvybei svarbių organų funkcionavimą?<br />
Kvėpavimo sustojimas<br />
Pradinėje kvėpavimo sustojimo stadijoje, keletą minučių plaka širdis, o kraujas neša deguonį į<br />
smegenis ir kitus gyvybinius organus. Miego arterijos pulsas yra.<br />
Kvėpavimo sustojimą gali sąlygoti šie veiksniai:<br />
• kvėpavimo takų obstrukcija (patekus svetimkūniams);<br />
• ilgalaikis sąmonės netekimas,<br />
• dūmų įkvėpimas gaisro metu;<br />
• vaistų perdozavimas,<br />
• fulguracija (audinių suardymas elektros kibirkštimis),<br />
• širdies priepuolis.
Gelbėtojo įsikišimas respiracinio nepakankamumo arba kvėpavimo takų sustojimo atveju yra<br />
naudingas, atliekant dirbtinį kvėpavimą iš burnos į burną ir oksigenaciją žmonėms, kurių širdis<br />
plaka, siekiant išvengti kardiogeninio šoko).<br />
Kardiogeninis šokas<br />
Pradinėje kardiogeninio šoko stadijoje visiškai nustoja cirkuliuoti kraujas, deguonis nepatenka į<br />
gyvybinius organus tokius, kaip smegenys, kuriose jau po keturių minučių po patirto šoko<br />
pradeda atsirasti negrįžtami neurologiniai pažeidimai.<br />
Kardiogeninį šoką gali sukelti širdies priepuolis, stiprus kraujavimas, fulguracija, trauma<br />
(kraujuojanti vieta).<br />
Kardiogeninio šoko atveju, gelbėtojas, įsitikinęs, kad pulsas yra, atlieka išorinį širdies masažą,<br />
siekdamas užtikrinti smegenų ir kitų gyvybinių organų aprūpinimą deguonimi.<br />
Koma<br />
Koma tai būsena, kai sužeistasis asmuo yra nesąmoningas ir nereaguoja į aplinkinių klausimus ir<br />
judesius, pvz. paprašytas parodyti liežuvį arba atmerkti akis. Komos būseną gali sukelti:<br />
• ligos priepuolis,<br />
• apsinuodijimas vaistais,<br />
• apalpimas,<br />
• hipoglikemija,<br />
• fulguracija,<br />
• epilepsija.<br />
Gelbėtojas turėtų užtikrinti laisvus kvėpavimo takus, paguldydamas ligonį į stabilią šoninę padėtį<br />
(t.y. vieną koją sulenkite per kelio sąnarį taip, kad pėda būtų kuo arčiau dubens. Tos pačios<br />
pusės ištiestą ranką priglauskite kuo arčiau kūno. Imkite nukentėjusįjį už kitos rankos riešo ir<br />
verskite ant sulenktos kojos. Rankos, kurią laikote už riešo, plaštaką pakiškite po jo skruostu. Iš<br />
po gulinčio ant šono ligonio ištraukite "apatinę" ranką. Patikrinkite, ar paguldytas žmogus nevirsta<br />
ant nugaros ar pilvo. Stabili šoninė padėtis gera tuo, kad neužkrenta liežuvio šaknis ir kvėpavimo<br />
takai lieka laisvi; komos būsenoje sutrinka atsikosėjimo funkcija, o ligoniui kyla rizika įkvėpti dujų<br />
su skrandžio priemaiša grįžusia iš skrandžio į burną ir uždusti.<br />
Saugi padėtis<br />
Veiksmų seka<br />
Siekiant tinkamai ir veiksmingai padėti asmeniui, išnykus jo kvėpavimui, širdies veiklai ar<br />
sąmonei, svarbu laikytis nustatytos intervencijos sekos tam, kad gelbėtojas nepraleistų svarbių<br />
veiksmų ir išlaikytų reikiamą kontrolę sudėtingomis sąlygomis.<br />
Rekomenduojama laikytis šios veiksmų sekos:<br />
1. patikrinti sąmoningumą;
2. iškviesti greitosios pagalbos operatorių;<br />
3. praverti burną ir patikrinti, ar kvėpavimo takai laisvi (pažiūrėti, paklausyti, paliesti);<br />
4. dirbtinis kvėpavimas (2 įpūtimai);<br />
5. miego arterijos pulso aptikimas;<br />
6. krūtinės ląstos paspaudimai (15 paspaudimų);<br />
7. tęsiamas išorinis širdies masažas santykiu 15:2.<br />
Aptikę nukentėjusį, rekomenduojama patikrinti jo sąmoningumą, paklausiant „kaip jaučiatės?“ ir<br />
nestipriai pajudinant jo petį.<br />
Nesulaukę jokio atsakymo (komos būsena), nedelsiant iškvieskite greitosios pagalbos operatorių<br />
ir pateikite jam šią informaciją:<br />
• įvykio vieta;<br />
• telefono numerį, kuriuo skambinate;<br />
• trumpą įvykio aprašymą;<br />
• susijusių asmenų skaičių;<br />
• nukentėjusio būklę (sąmoningumas, kvėpavimo ir širdies veikla).<br />
Kitas veiksmų etapas – kvėpavimo patikrinimas. Šio tyrimo metu atliekami šie pradiniai veiksmai:<br />
• paguldykite nukentėjusį aukštielninką ant kieto pagrindo (grindų);<br />
• Pastumdami žemyn apatinį žandikaulį, pražiodinkite nukentėjusįjį ir pažiūrėkite, ar nėra<br />
svetimkūnių, dantų protezų, gleivių. Jei yra, įkiškite rodomąjį pirštą į burną ir kablio formos<br />
judesiu juos pašalinkite;<br />
• Atverskite nukentėjusiojo galvą, viena ranka prilaikydami kaklą iš apačios, kitos rankos<br />
plaštakos kraštu spausdami kaktą ir užspausdami nosį; šiuo veiksmu pakeliama liežuvio<br />
šaknis, kad netrukdytų kvėpavimo takams.<br />
Galvos atlenkimas ir burnos atvėrimas<br />
Šiame etape galima įvertinti nutrūkstantį kvėpavimą, pasilenkę pridėkite ausį prie<br />
nukentėjusio burnos ne ilgiau kaip 5 sekundėms.<br />
Šioje padėtyje galima stebėti krūtinės ląstos kilnojimąsi, girdėti iškvepiamo oro<br />
garsą ir šilto oro iškvėpimą.
Kvėpavimo patikrinimas<br />
Gelbėtojas, neaptikęs nutrūkstamo kvėpavimo, privalo įpūsti iškvepiamą orą<br />
nukentėjusiam pro burną (apie 800 cc oro tolygų orui, išeinančiam iš gaivinamojo<br />
plaučių) iš burnos į burną principu, kitaip tariant atlošę nukentėjusio galvą<br />
pridėkite savo burną prie jo burnos ir pirštais užspauskite jo nosį.<br />
Iš burnos į burną dirbtinis kvėpavimas<br />
Šiame etape gali paaiškėti, kad neįmanoma perduoti oro į nukentėjusio plaučius<br />
dėl nepasiekiamoje vietoje įstrigusio svetimkūnio; šiuo atveju būtina atlikti<br />
krūtinės ląstos paspaudimus, siekiant išstumti svetimkūnį ir atlaisvinti kvėpavimo<br />
takus.
Krūtinės ląstos paspaudimas<br />
Po 2 oro įpūtimų, gelbėtojas privalo patikrinti širdies veiklą, patikrindamas miego<br />
arterijos pulsą ne ilgiau kaip 10 sekundžių.<br />
Šis veiksmas atliekamas padėjus vieną ranką ant kaktos, siekiant prilaikyti<br />
atloštą galvą, o su kitos rankos trimis pirštais pridėjus tarp gerklų ir kaklo<br />
raumenų siekiama aptikti pulsą.<br />
Miego arterijos pulso aptikimas<br />
Širdies plakimą laikyti pulsu nėra patikima, kadangi tam tikrais atvejais, širdis gali<br />
neplakti, nors pulsas ir aptinkamas miego arterijoje.<br />
Gelbėtojas, neaptikęs miego arterijos pulso ir nustatęs kardiogeninį šoką, privalo<br />
nedelsiant atlikti išorinį širdies masažą, t.y. tarp krūtinkaulio ir stuburo.<br />
Gelbėtojas turi atsiklaupti šalia nukentėjusio ir uždėti lygiagrečiai sudėtas vieną<br />
ant kitos rankas ant apatinės krūtinkaulio dalies; tada paspausti krūtinę maždaug<br />
iki trečdalio ar pusės jos gylio (3-5 cm, tik suaugusiems).
Rankų padėtis atliekant išorinį širdies masažą<br />
Išorinis širdies masažas<br />
Paspaudimų ir įpūtimų santykis 15:2.<br />
Dviejų įpūtimų ir 15 paspaudimų veiksmai turi būti atliekami iki atvykstant<br />
gydytojui; šie veiksmai taip pat užtikrina kraujo ir deguonies perdavimą į<br />
smegenis ir kitus gyvybinius organus, ir tuo būdu leidžia išvengti sunkių padarinių<br />
dėl deguonies trūkumo. Po 4 paspaudimų ir įpūtimų ciklų (15:2), gelbėtojas<br />
privalo patikrinti miego arterijos pulsą, siekiant įsitikinti, ar nepraėjo kardiogeninis<br />
šokas.
Šiame skyriuje pateikti esminiai pirmosios medicinos pagalbos veiksmai<br />
turėtų būti ne tik skaitomi ir analizuojami, bet ir atliekami praktiškai, kaip<br />
privalomi veiksmai, siekiant veikti efektyviai ir pasitikinčiai ekstremalios<br />
situacijos sąlygomis.<br />
MAISTO <strong>SAUGA</strong><br />
PAGRINDINĖS TENDENCIJOS BENDRIJOS ĮSTATYME DĖL MAISTO<br />
PRAMONĖS<br />
Doktrininio klasifikavimo kryptys<br />
Doktrinoje pastebimos dvi tendencijos, susijusios su normų įgyvendinimu ir srities<br />
reglamentavimu įvairiose šalyse:<br />
– Šalys, kuriose dominuoja saugumo-fiskalinių teisės normų rinkinys;<br />
– Šalys, kuriose dominuoja higieninių-sanitarinių teisės normų rinkinys.<br />
Svarbu pabrėžti „dominuoja“ sąvoką, kadangi ji reiškia tendenciją, o ne išskirtinį būdą nustatant<br />
normas ir reglamentą tam tikroje srityje.<br />
Tačiau, atlikus išsamesnę analizę galima pastebėti, kad kiekvienoje šalyje paprastai, o gal ir<br />
neišvengiamai egzistuoja abi tendencijos, nes akivaizdu, kad jeigu maisto saugos normatyvuose<br />
bus nenumatyti jokie higieniniai-sanitariniai aspektai, tuomet bus atsisakytas elementarus<br />
vartotojo saugumas, o dar prieš tai ir elementari gamybos proceso sauga.<br />
Kitaip tariant, negalima teigti, kad normatyvo projekte yra pateikiama ginamų teisių hierarchija,<br />
kurioje ekonominiai interesai gali turėti apriorinį dominavimą interesų apsaugoti ir išlaikyti sveikatą<br />
atžvilgiu.<br />
Tačiau galima pastebėti tendenciją, atsižvelgiant į išleidžiamų teisės aktų maisto pramonės srityje<br />
kokybę ir kiekį.<br />
a) šalys, kuriose dominuoja higieninis-sanitarinis požiūris, paprastai išleidžia nesudėtingus<br />
įstatymų rinkinius, kuriems būdingas lengvas reglamentuojančių reglamentų interpretavimas ir<br />
tarpusavio ryšio nustatymas.<br />
Nesunku suprasti, kaip visas šis paprastumas yra susijęs su mokslinėmis žiniomis, kurios<br />
sąlygoja greitą skaitymą ir supratimą.<br />
b) šalys, kuriose dominuoja saugumo-fiskalinis požiūris, paprasti išleidžia stambius įstatymų<br />
rinkinius, kuriems būdingas ypatingai sunkus reglamentų interpretavimas.<br />
Šiuo atveju, taip pat nesunku suprasti, kodėl galimybė įgyvendinti politinį-ekonominį metodą<br />
remiasi linijine logika, ar bent jau linijiniu požiūriu į atskiras galimybes, kurių kitimą sąlygoja<br />
ekonominės situacijos pokyčiai, kurie, matyt, visai nėra linijiniai, sunkiai pakartojami ir palyginami<br />
laikui bėgant.<br />
Bendrijos pozicija<br />
Nuo pat pradžių, Europos Bendrija įgyvendino strategiją, skirtą suplanuoti tokią įstatymų leidybą<br />
šioje srityje, kuri palengvintų kurti bendrą kalbą, skirtą užtikrinti pagrįstą vartotojo sveikatos<br />
apsaugą, per daugybę teisės normų, numatančių:<br />
– aukšto lygio transversalumą galutinio vartotojo interesų atžvilgiu, t.y. laikui bėgant šis atskiros<br />
šalies narės galutinis vartotojas turėtų tapti galutiniu Europos vartotoju. Visa tai ir numato<br />
„Reglamentai“.
– didžiausią „Specialiosios Direktyvos“ įgyvendinimo lygį tam, kad susidomėjimo etape, būtų<br />
minimaliai sumažinta atskirų šalių narių galimybės jos pritaikymui.<br />
Gana įdomus faktas yra tas, kad bendrijos įstatymų ryšium su maisto sektoriumi kūrimo pradžioje,<br />
Europos įstatymų leidybos organas aiškiai išreiškė norą nustatyti tvarką konkrečiuose sektoriuose<br />
pritaikant Reglamentus.<br />
Tuo būdu pirmieji reglamentuotini sektoriai buvo susiję su maisto produktų aukščiausio lygio<br />
pateikimu rinkai ir, todėl, atsirado būtinybė maksimaliai Europos apsaugai.<br />
Tuo metu (aštuntajame dešimtmetyje), kartu su normatyvu, pagrįstu higieniniais-sanitariniais<br />
elementais, ir atsiradus būtinybei sukurti ekonominę harmoniją tarp skirtingų suinteresuotų<br />
šalių (iš kurių visos turėjo žemės ūkio ekonominę sistemą, stipriai susijusią su šiais produktais,<br />
kurią reikia apsaugoti) buvo išleisti šie reglamentai:<br />
– 1971 m. birželio 29 d. Tarybos Reglamentas (EEB) Nr. 144/71 dėl geriamo pieno ir pieno<br />
produktų „Bendro rinkų organizavimo nuostatai dėl geriamo piemo ir pieno produktų“<br />
(Prancūzija, Vokietija, Italija ir Beneliuksas tai šalys, aršiai konkuruojančios dėl laisvų rinkos nišų).<br />
– 1976 m. kovo 15 d. Tarybos Reglamentas (EEB) Nr. 566/76 nustatantis papildomas bendro<br />
pieno ir pieno produktų rinkos organizavimo taisykles geriamajam pienui.<br />
– Tarybos Reglamentas (EEB) 337/79 ir 338/79 dėl bendro vyno rinkos organizavimo, po kurio<br />
sekė eilė kitų reglamentų, siekiant išspręsti šią sudėtingą sritį, iš esmės dėl parodyto ypatingai<br />
didelio susidomėjimo šia kategorija.<br />
Visa tai nurodo ekonominės sistemos „tempimą“, kai:<br />
– iš vienos pusės pastebimas noras tapti pilnaverčiu Bendrijos nariu, tiesiogine to žodžio prasme,<br />
tuo tarpu<br />
– iš kitos pusės, vis dar aiškiai juntamas kai kurių Europos šalių stiprus prisirišimas prie giliai<br />
įaugusio politinio individualumo ir geografinių sienų.<br />
Reikia sugrįžti į devintąjį dešimtmetį, siekiant pamatyti normų, nustatytų mažiau primygtinu ir<br />
griežtu lygiu, paskelbimą: Direktyvos.<br />
Remiantis šiuo požiūriu buvo išleistos:<br />
– 1988 m. gruodžio 21 d. Bendrijos Tarybos Direktyva 89/108/EEB dėl valstybių narių įstatymų,<br />
reglamentuojančių greitai užšaldytus žmonėms vartoti skirtus maisto produktus, suderinimo.<br />
– 1988 m. gruodžio 21 d. Bendrijos Tarybos Direktyva 89/109/EEB dėl valstybių narių įstatymų<br />
dėl medžiagų ir gaminių, skirtų liestis su maisto produktais, derinimo.<br />
– 1989 m. gegužės 3 d. Bendrijos Tarybos Direktyva 89/398/EEB dėl valstybių narių įstatymų,<br />
susijusių su specialios paskirties maisto produktais, suderinimo.<br />
– 1989 m. birželio 14 d. Bendrijos Tarybos Direktyvos 89/395/EEB ir 89/396/EEB dėl nuorodų<br />
arba žymų maisto produkto partijai.<br />
– 1988 m. birželio 22 d. Bendrijos Tarybos Direktyva 88/388/EEB ir 1991 m. sausio 16 d.<br />
Direktyva dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su maisto produktuose naudojamomis<br />
kvapiosiomis medžiagomis ir jų gamybos.<br />
- Direktyva 89/227/EEB dėl veterinarinio patikrinimo problemų, nustatytų importavus iš trečiųjų<br />
valstybių galvijus ir kiaules.<br />
- Direktyva 89/397/EEB dėl oficialios maisto produktų kontrolės.<br />
Vis dėlto, visoms šioms direktyvoms būdingos „Specialiųjų Direktyvų“ savybės, ir tuo būdu<br />
pastebimas noras nepalikti jokios erdvės suinteresuotoms šalims, iš esmės dėl dominuojančio<br />
reglamentuojančio subjekto higieninio-sanitarinio pobūdžio.
Dešimtajame dešimtmetyje pastebimi pokyčiai įstatymų leidyboje, kurie pasiūlo:<br />
a) Reglamentus:<br />
– kurių atsiradimą iš esmės sąlygoja naujų šalių įstojimas į bendriją, o tai, savo ruožtu, lėmė<br />
naujos pusiausvyros susidarymą, pagrįstą politiniais-ekonominiais interesais (pvz. Graikijos<br />
prisijungimas, šalies kuri palaiko stiprius gamybinius konkurencinius ryšius su Italija ir Ispanija,<br />
sąlygojo 1991 m. liepos 11 d. EB Komisijos išleistą Reglamentą (EEB) Nr. 2568/91 dėl alyvų<br />
aliejaus ir alyvų likučių aliejaus savybių…”).<br />
– kurių atsiradimą sąlygojo būtinybė reguliuoti naujų sektorių atėjimą į rinką (pvz. 1991 m.<br />
birželio 24 d. Tarybos išleistas Reglamentas (EEB) Nr. 2092/91 dėl ekologinės žemės ūkio<br />
produktų gamybos ir nuorodų apie tokią gamybą ant žemės ūkio ir maisto produktų).<br />
– kurių atsiradimą sąlygojo būtinybė apsaugoti higieninį-sanitarinį statusą (pvz. 1997 m. sausio<br />
31 d. EB Komisijos išleistas Reglamentas Nr. 194/97 nustatantis didžiausius leistinus tam tikrų<br />
teršalų kiekius maisto produktuose).<br />
b) Direktyvas:<br />
Kartu su tiksliomis higieninėmis-sanitarinėmis konotacijomis, šiuo metu patebimas<br />
„Specialiųjų Direktyvų“ sumažėjimas šiuo klausimu.<br />
Tačiau kai kuriuos aspektus galima sutikti šiose direktyvose:<br />
- Direktyva 90/220/EEB dėl apgalvoto genetiškai modifikuotų mikroorganizmų išleidimo į aplinką<br />
- Direktyvos 93/43/EEB ir 96/3/EEB dėl maisto produktų higienos.<br />
- Direktyva 93/99/EEB dėl oficialios maisto produktų kontrolės papildomų priemonių turinio.<br />
Papildomi Specialiosios direktyvos aspektai sutinkami ir šiose direktyvose:<br />
- Direktyva 90/18/EEB dėl maisto laboratorijų veiklos inspekcijos ir tiktinimo.<br />
– 1990 m. rugsėjo 24 d. Tarybos patvirtinta Direktyva 90/496/EEB dėl maisto produktų<br />
maistingumo ženklinimo.<br />
- Direktyva 92/05/EEB dėl sanitarinių problemų, susijusių su mėsos gaminių ir gyvulinės kilmės<br />
maisto produktų gamyba ir patiekimo rinkai.<br />
Pagrindinė demarkacijos linija<br />
Dešimtojo dešimtmečio pabaigoje galima teigti, kad bendrijos įstatymų leidyba užbaigė visą<br />
administracinį darbą, reikalingą užtikrinti priimtiną reglamentavimą ryšium su higieninesanitarine<br />
sauga.<br />
Nepaisant tikslaus kalbos vartojimo, kuris sąlygojo pakankamai aiškių normų sukūrimą, beveik be<br />
jokių galimų interpretavimų, visgi tebėra keletas klausimų (ir tai yra lengvai suprantama dėl<br />
pakankamai didelio išleistos medžiagos kiekio), kurie lėmė būtinybę parengti įstatymo projektą.<br />
2002 m. vasario 1 d. išleistas Europos Parlamento ir Tarybos Reglamentas (EB) Nr. 178/2002<br />
nustatantis maisto įstatymo bendruosius principus ir reikalavimus, įkuriantis Europos maisto<br />
saugos tarnybą ir nustatantis su maisto saugos klausimais susijusias procedūras.<br />
Užtenka perskaityti „Bendrąsias nuostatas“ (67 Parlamento pateikti motyvai), net daugiau nei<br />
susipažinti su išsamiu viso Reglamento tekstu, norint suprasti šio įstatymo ryšį su:<br />
– aiškiu ir and nedviprasmišku sąvokos „maisto produktai“ apibrėžimu;<br />
– greitu reikiamų procedūrų, skirtų užtikrinti maisto saugą, nustatymu.<br />
Reglamento (EB) 178/2002 tekstas yra visiškai pritaikytas maisto sektoriui, kartu atsižvelgiant į<br />
2002 m. birželio 10 d. Tarybos Direktyvą (EB) 46/2002, kuriuo pateikiamas pilnas žmonėms<br />
vartoti skirtų maisto produktų apibrėžimas, numatantis:
a) “paprastai naudojamus maisto produktus” maisto saugos atžvilgiu:<br />
- 1988 m. gruodžio 21 d. Tarybos Direktyvoje 89/108/EEB dėl valstybių narių įstatymų,<br />
reglamentuojančių greitai užšaldytus žmonėms vartoti skirtus maisto produktus, suderinimo.<br />
– 1988 m. gruodžio 21 d. Tarybos Direktyvoje 89/109/EEB dėl valstybių narių įstatymų dėl<br />
medžiagų ir gaminių, skirtų liestis su maisto produktais, derinimo.<br />
– 1989 m. birželio 14 d. Tarybos Direktyvoje 89/395/EEB ir 89/396/EEB dėl nuorodų arba žymų<br />
maisto produkto partijai.<br />
– 1988 m. birželio 22 d. Tarybos Direktyvoje 88/388/EEB ir 1991 m. sausio 16 d. Direktyvoje<br />
91/71 dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su maisto produktuose naudojamomis kvapiosiomis<br />
medžiagomis ir jų gamybos.<br />
c) Vėliau “dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su specialios paskirties maisto produktais,<br />
suderinimas, numatytas 1989 m. gegužės 3 d. Direktyvoje 89/398/EEB;<br />
d) Ir, “maisto priedai”, kurių apibrėžimas ir reglamentavimas pateiktas aukščiau minėtoje<br />
Direktyvoje (46/2002/EEB).