DARBUOTOJŲ SAUGA IR SVEIKATA - UEAPME

PHARE 

Verslo paramos programa II 

Pritaikyta MVĮ 

DARBUOTOJŲ SAUGA IR 

SVEIKATA

Budapeštas 

2003 m. lapkričio 17 – 18 – 19 d. 

00184 Roma – Via Nazionale, 60 – Tel. +39 06 47251 

50145 Firenze – Via Pistoiese, 155 – Tel. +39 055 315254 

1040 Bruxelles – Rue J. de Lalaing, 14 – Tel. +32 2 5026459 

Autoriai 

Lorenzo Belloni teikia konsultacijas darbuotojų saugos srityje. Jis yra atsakingas už daugelio 

įmonių ir viešųjų įstaigų administracijų darbo saugą ir prevenciją. 

Buvęs Vietinės sanitarijos inspekcijos inspektorius, Lorenco yra gamybinės kompanijos 

POLISTUDIO, veikiančios sveikatos ir saugos srityje, bendraįkūrėjas. 

Enrico Volpones parengė maisto saugos skyrių. Prof. Volpones yra vietinis ekspertas maisto 

higienos srityje, aktyviai prisidėjęs prie atitinkamų bendrijos ir nacionalinių įstatymų leidimo, 

atsižvelgiant ne tik į MVĮ ir pramonės šakų interesus, bet ir vartotojų apsaugą.

TURINYS 

BENDRIEJI 

ASPEKTAI......................................................................................................4 

ES ĮSTATYMAI...............................................................................................6 

ŠALIES NARĖS (ITALIJOS)_ PAVYZDYS: ĮSTATYMAS 626/94...............11 

RIZIKOS VERTINIMAS.................................................................................16 

NAUJI MODELIAI NUMATYTI ĮSTATYME 626/94.......................................27 

DARBOVIETĖS.............................................................................................29 

SAUGOS SIGNALAI.....................................................................................34 

KROVINIŲ KĖLIMAS RANKOMIS...............................................................37 

VIDEOTERMINALAI.....................................................................................39 

ASMENINĖS APSAUGOS PRIEMONĖS (AAP)......................................... 43 

ELEKTROS SISTEMOS................................................................................46 

PRIEŠGAISRINĖ SAUGA.............................................................................48 

PIRMOJI MEDICINOS PAGALBA................................................................64 

MAISTO SAUGA...........................................................................................70

BENDRIEJI ASPEKTAI 

PAGRINDINĖS SAUGOS SĄVOKOS 

Saugos sąvoka yra glaudžiai susijusi su GYVENIMO KOKYBĖS sąvoka. 

Sauga tai visuma veiksmų, skirtų nustatyti SUBALANSUOTĄ RYŠĮ tarp: 

• ŽMOGAUS (Sugebėjimai, savybės, poreikiai ir motyvacija) 

• APLINKOS (reiškia visumą ir kuo „patogesnį“ turimų pastatų ir įrengimų išdėstymą) 

• DARBO ORGANIZAVIMO (Žmogaus – Technikos sąsaja, asmeniniai santykiai, 

pasitenkinimas darbu) 

Kitaip tariant, sauga reiškia tinkamą pavojingų situacijų nustatymą ir valdymą. 

Pavojingos situacijos dažnai pasitaiko darbo aplinkoje. Iš esmės, jų atsiradimą sąlygoja 

darbo aplinkai būdingi pavojingi rizikos veiksniai, t.y. darbo procese naudojamos mašinos, 

įrenginiai, aparatai ir medžiagos. Tuo būdu, siekiant, kad šie rizikos veiksniai nesudarytų 

pavojaus, būtina įgyvendinti kontrolės ir vertinimo veiksmus, numatančius darbuotojų, 

atsakingų už šių veiksnių valdymą, veiklos pobūdį. 

Šis principas, supažindinantis su pavojingos situacijos vertinimu yra naujovė, įdiegta 

remiantis prevencijos principais, numatytais naujuose įstatymuose, kuriuos mes ir aptarsime 

šioje dalyje. 

Suprantama, kad nustačius ir įvertinus pavojingas situacijas, turėtų būti naudojamos tokios 

apsaugos priemonės (reguliavimas, procedūros, automatizavimas ir kt.), kurios užtikrintų 

saugų ir tinkamą jų valdymą. 

Ryšium su aukščiau minėtomis sąvokomis, dabartinės techninės normos apibrėžiamos 

šiomis sąvokomis: 

PAVOJUS 

Galima grėsmė darbuotojų sveikatai ir gyvybei 

PAVOJINGA 

SITUACIJA 

Situacija, kai vienam ar daugiau asmeniui kyla pavojus 

RIZIKA 

Traumos ar kitokio sveikatos pakenkimo galimybė 

Šių ir aukščiau minėtų sąvokų supratimas pabrėžia PREVENCINĖS 

strategijos, užtikrinančios saugų rizikos valdymą prieš atsirandant 

neigiamiems jos padariniams, svarbą. 

PREVENCIJA 

Prevencija reiškia iš anksto nustatytos veiklos įgyvendinimą, siekiant užkirsti kelią konkrečių 

kenksminų ar nenumatytų įvykių atsiradimui: 

NUMATYMAS reiškia tam tikro galimo pavojaus atsiradimo tikimybės įvertinimą. 

PREVENCIJA reiškia tinkamo elgesio skatinimą, siekiant išvengti galimų nelaimingų 

atsitikimų. 

PREVENCIJOS MOTYVAI

MORALINIAI ASPEKTAI: 

GYVOSIOS GAMTOS APSAUGA suprantama kaip ŽMOGAUS ir APLINKOS kaip visumos 

laikymas pirminiu bet kokios veiklos komponentu, kuris, tuo būdu, turėtų rodyti aiškų 

MORALINĮ ĮSIPAREIGOJIMĄ visiems. 

TEISINIAI REIKALAVIMAI: 

Šie reikalavimai numato daugybės teisės BENDRŲJŲ REGLAMENTŲ (Konstitucijos, 

Baudžiamojo ir Civilinio Kodeksų), o taip pat daugybės KONKREČIŲ PRIEMONIŲ, kurios 

tam tikrą laiką reglamentavo šią sritį ir numatė SUNKIAS BAUSMES, baudžiamąsias ir 

civilines, nevykdymo atveju, laikymąsi. 

BAUDŽIAMOJI ATSAKOMYBĖ 

BAUDŽIAMOJI ATSAKOMYBĖ: YRA ASMENINĖ ATSAKOMYBĖ (Konstitucijos 27 str.), 

pagrįsta kalto asmens elgesiu. 

Žemiau nurodyti asmenys gali būti asmeniškai atsakingi už nusižengimus, padarytus 

prevencijos srityje: 

• DARBDAVYS 

• VADOVAS 

• PRIŽIŪRĖTOJAS 

• DARBUOTOJAS 

• CECHO (DIRBTUVĖS) KOORDINATORIUS 

• ĮGALIOTASIS ASMUO 

CIVILINĖ ATSAKOMYBĖ 

CIVILINĖ ATSAKOMYBĖ atsiranda tuomet, kai dėl kurio nors asmens elgesio padaroma 

žala daiktams ir/arba nuosavybei. 

Remiantis Italijos Civilinio Kodekso 2043 straipsniu, atsakingas asmuo privalo sumokėti 

GARANTIJĄ NUO NUOSTOLIŲ; tai apsimoka, atsižvelgiant į tai, kad pagal šį Civilinį 

Kodeksą, visa atsakomybė už darbuotojo atliekamus veiksmus tenka pačiai kompanijaI. 

Nelaimingų atsitikimų darbe atveju, CIVILINĖ ATSAKOMYBĖ dažnai kyla iš 

BAUDŽIAMOSIOS ATSAKOMYBĖS. 

BAUDŽIAMOSIOS ATSAKOMYBĖS ASPEKTAI 

BAUDŽIAMOJI ATSAKOMYBĖ apima įvairius aspektus, atsižvelgiant į neteisėtą elgesį šiais 

atvejais: 

1 Pavojingos situacijos atveju (Baudžiamojo Kodekso 437 ir 451 str.); 

2 Traumos atveju (Baudžiamojo Kodekso 589 ir 590 str.)

Ryšium su KETINIMO pažeisti įstatymą būvimu arba nebuvimu, baudžiamoji atsakomybė 

taikoma nustačius: 

• APGAULĘ - “arba ketinimą...” - Kai ketinama padaryti žalą arba, remiantis tam tikru 

aiškinimu, žinoma apie pavojingą situaciją ir nesiimami jokie veiksmai ją likviduoti. 

• APLAIDUMĄ - “arba neketinimą...” – Kai neketinama padaryti žalos (net jeigu į tai 

atsižvelgiama) ir tai įvyko dėl vieno iš šių trijų veiksnių: 

Trumpai tariant, baudžiamoji atsakomybė gali netiesiogiai kilti iš požiūrio, elgesio ar 

veiksmų, kuriuose įžvelgiamas: APLAIDUMAS, NEATSARGUMAS, NEPATYRIMAS. 

PAVOJUS 

ES ĮSTATYMAI 

Ž 

A 

L 

A 

Turint galvoje, kad visi įstatymai ir teisinės normos, reglamentuojantys higienos ir saugos 

darbo vietoje klausimus, jau galioja kiekvienoje Šalyje narėje, Europos Bendrija per 

paskutiniuosius dvidešimt metų įdėjo daug pastangų spręsdama šiuos du klausimus: 

1. Sienų tarp Šalių narių panaikinimą, sudarant galimybę laisvam prekių ir 

produktų judėjimui 

2. Aukšto lygio prevencijos kiekvienoje šalyje narėje užtikrinimą 

Teisines priemones, skirtas įgyvendinti aukščiau minėtus tikslus, sudaro šie teisės aktų tipai: 

□ REGLAMENTAI 

Reglamentai, tiesiogiai taikomi kiekvienai šaliai narei, kurių 

nereikia suvienodinti su nacionalinėmis teisės normomis. 

Reglamentus gali priimti Taryba ir Komisija. 

□ DIREKTYVOS 

□ NUTARIMAI 

Šalims narėms privalomos teisės normos, numatytų rezultatų 

atžvilgiu, tačiau joms paliekama teisė savo nuožiūra pasirinkti 

įgyvendinimo būdus ir priemones. 

Visi Nutarimu priimti dalykai yra privalomi. Nacionaliniai įstatymai 

nėra būtini jo įgyvendinimui šalyse narėse. Šiuos teisės aktus 

paprastai priima Taryba, ir kai kuriais atvejais, Komisija.

□ REZOLIUCIJOS 

□ REKOMENDACIJOS 

Tai ne teisės aktai, numatyti sutartyje, o naudingos priemonės, 

padedančios apibrėžti ypač sudėtingų problemų sprendimo 

būdus, sukurti planą ir suformuluoti būsimus tikslus. Rezoliucija 

nenumato veiksmų plano ES institucijoms, atsakingoms už jos 

įgyvendinimą. 

Tai priemonės, remiantis kuriomis Komisija pataria šalims 

narims laikytis tam tikrų elgesio normų. 

Europos Bendrijos naujų direktyvų saugos srityje kūrimas buvo pagrįstas 

anksčiau aptartu prevencijos principu, o taip pat atsižvelgiant į Italijos 547/55 

įstatymo turinį. 

Iš EU priimtų teisės aktų, dvi Direktyvos atlieka esminę funkciją: 

• Bendroji Direktyva 83/189/EEB nustatanti informacijos apie standartus 

ir techninius reglamentus pateikimo tvarką; 

• Bendroji Direktyva 89/391/EEB dėl priemonių darbuotojų saugai ir 

sveikatos apsaugai gerinti. 

Ryšium su pirmąja direktyva, atsižvelgiant į tai, kad nacionaliniai įstatymai 

dažnai sudarydavo tam tikrų techninių kliūčių, naujoje Direktyvoje 

83/189/EEB „Produktų Direktyvoje“, išleistoje laikantis ES Tarybos „Naujojo 

požiūrio“, nacionalinių organų veikla, susijusi su techniniu reglamentavimu ir 

standartais buvo sustabdyta. 

Naujas Produktų Direktyvoje numatytos srities reglamentavimas buvo susijęs 

su naujų nuostatų (reglamentų) įgyvendinimu: 

1. Saugumo reglamentai yra suskirstyti į bendro poveikio neįstatyminio 

pobūdžio (Direktyvos) ir techninius regkamentus (Techniniai standartai). 

2. Direktyvose numatyti bendrieji saugumo reikalavimai apibrėžia technines 

gaminių charakteristikas, kurias privalo turėti ir atitikti produktai prieš 

pateikiant juos į rinką. 

3. Techninės specifikacijos neįpareigojančiu būdu paaiškina charakteristikas, 

reikalingas produktams, siekiantiems atitikimo, norint patenkinti 2 punkte 

numatytus reikalavimus. 

4. Įvairių šalių narių valstybinės valdžios organai privalo pripažinti gaminius 

pagal nustatytus standartus, kurie atitinka Direktyvoje numatytus pagrindinius 

saugumo reikalavimus. 

Siekiant įgyvendinti pagrindinius reikalavimus, kiekviena direktyva numato 

gamintojo įsipareigojimą atlikti įvairias procedūras, siekiant gauti CE 

ženklinimą. 

Priklausomai nuo pasirinktos procedūros, prie CE ženklo gali būti pridedami 

sertifikatai, atitikties ženklai, kvalifikuotų nepriklausomų organizacijų pateikti 

tyrimo rezultatai, produkto gamintojo išduota atitikimo deklaracija. 

Produktų direktyvų pavyzdžiai: 

1 Direktyva 73/23/EEB pavadinta “Žemų įtampų direktyva”, numatanti

valstybių narių įstatymų, susijusių su elektrotechniniais gaminiais, 

naudojamais tam tikrose įtampos ribose, suderinimą; 

2 Direktyva 89/686/EEB, numatanti valstybių narių įstatymų, susijusių su 

asmeninėmis apsaugos priemonėmis, suderinimą; 

3 Direktyva 89/392/EEB pavadinta „Mašinų direktyva“, numatanti valstybių 

narių įstatymų, susijusių su mašinomis, suderinimą. 

Išleidus šiuos įstatymus, jie buvo pritaikyti įvairiose šalyse narėse. Italijoje, 

pavyzdžiui, viena iš svarbiausių Produktų direktyvų, t.y. taip vadinama 

mašinų Direktyva 89/392/EEB buvo įgyvendinta išleidus 1996 m. liepos 24 d. 

Įstatymą Nr. 459. 

Kitos direktyvos kaip, pavyzdžiui, Asmeninių apsaugos priemonių Direktyva 

(89/686/EEB) buvo įgyvendinta Italijoje, išleidus 1992 m. gruodžio 4 d. 

Įstatymą Nr. 475. 

Iš kitos pusės, ryšium su antrąja direktyva, Bendrijos pirmaeilės svarbos 

veikla yra susijusi su Bendrosios Direktyvos 80/1107/EEB dėl darbuotojų 

apsaugos nuo rizikos, susijusios su cheminių, fizinių ir biologinių veiksnių 

poveikiu darbe patvirtinimu. 

1 Direktyva 82/605/EEB dėl darbuotojų apsaugos nuo rizikos, susijusios su 

metalinio švino ir jo joninių junginių poveikiu; 


asbesto poveikiu darbe; 


triukšmo poveikiu darbe; 

4 Direktyva 88/364 dėl darbuotojų apsaugos uždraudžiant tam tikrus 

veiksnius ir (arba) tam tikrus darbus. 

Klausimai, susiję su darbuotojų apsauga nuo rizikos, susijusios su cheminių, 

fizinių ir biologinių veiksnių poveikiu darbe, numatyti Bendrojoje Direktyvoje 

80/1107/EEB ir specialiosiose direktyvose, buvo įgyvendinti Italijoje, išleidus 

1991 m. rugpjūčio 15 d. Įstatymą Nr. 277, kurie, išskyrus kai kurių dalių 

panaikinimą dėl naujesnių ES direktyvų įgyvendinimą, vis dar galioja. 

Vėliau, atsižvelgiant į ES Sutarties (Europos Bendrijų valstybių narių sutartis, 

pasirašyta 1986 m. Liuksemburge – Suvestinis Europos Aktas) naują 

staripsnį, ir ypatingai į jame numatytus tris tikslus: 

1. Pagerinti darbuotojų saugos ir sveikatos sąlygas darbo vietoje 

2. Suderinti darbo sąlygas visiems darbuotojams, dirbantiems bet kurioje 

šalyje narėje 

3. Siekiant kovoti su „socialiniu dempingu“, sukuriant vieningą rinką, buvo 

įgyvendintos kitos direktyvos, numatančios minimalius saugos ir sveikatos 

reikalavimus darbovietėse, siekiant užtikrinti vienodą saugumo lygį visose 

šalyse narėse. Šalims, kuriose taikomi žemesti standartai, keliami standartų 

suderinimo reikalavimai. Tai, kol gerinamos saugumo sąlygos darbovietėse,

visgi nesustabdo įmonių nuo konkurencinio pranašumo paieškos, kurios 

perkelia savo veiklą į šalis, kuriose taikomas žemesnis saugumo lygis. 

Ryšium su šiais kalusimais, ES Taryba 1989 m. birželį priėmė kitą svarbią 

Direktyvą, t.y. Bendrąją Direktyvą 89/391/EEB. 

Pagrindinė šios Direktyvos paskirtis yra subalansuoti darbuotojų saugumo 

lygį Bendrijos mastu, gerinant esamą lygį. 

Remiantis kai kurių žmonių Direktyvos interpretavimu (ypač 11, 12 ir 14), 

sveikatos apsaugos ir saugumo skatinimas apima ir apsaugos prevencinių 

priemonių taikymą prieš traumas ir profesines ligas, o būtent: 

- užtikrinant darbuotojų ir jų atstovų informavimą, konsultavimą, dalyvavimo 

skatinimą ir apmokymą. 

Šioje Direktyvoje Europos Bendrija apibrėžė bendrą struktūrą arba, 

kitaip tariant, sudarė pagrindą saugumo ir higienos standartų 

darbovietėje taikymui. 

Šioje standartų bazėje buvo įtraukti detalesni nurodymai. O pastarieji pateikti 

daugelyje specialiųjų Direktyvų, numatančių reikalavimus ir nurodymus, 

reikalingus užtikrinti aukštą darbuotojų saugos ir sveikatos lygį įvairiose 

veiklos srityse ir naudojant darbo įrangą. 

Žemiau pateiktoje lentelėje yra pateiktas skirtingų specialiųjų direktyvų 

detalus apibrėžimas. 

Direktyva 89/654/EEB 

(I Specialioji Direktyva) 


(II Specialioji Direktyva) 

vėliau pakeitė 95/63/EEB 


(III Specialioji Direktyva) 


(IV Specialioji Direktyva) 


(V Specialioji Direktyva) 


(VI Specialioji Direktyva) 


(VII Specialioji Direktyva) 


(VIII Specialioji Direktyva) 


(IX Specialioji Direktyva) 

Dėl minimalių darbovietei taikomų sveikatos ir saugos 

reikalavimų 

Dėl minimalių saugos ir sveikatos reikalavimų naudojamai 

darbo įrangai 

Dėl minimalių saugos ir sveikatos reikalavimų darbuotojų 

darbe naudojamoms asmeninėms apsauginėmis 

priemonėms 

Dėl minimalių saugos ir sveikatos reikalavimų, taikomų 

krovinių kėlimui rankomis, kai kyla pavojus darbuotojams 

susižaloti, ypač nugarą 

Dėl minimalių saugos ir sveikatos reikalavimų darbui su 

videoterminalais 


kancerogeninėmis medžiagomis 


biologinėmis medžiagomis 

Dėl minimalių saugos ir sveikatos reikalavimų laikinosiose 

arba kilnojamosiose statybvietėse įgyvendinimo 

Dėl darbo vietų aprūpinimo sveikatos ir/arba saugos 

ženklais minimalių reikalavimų


(X Specialioji Direktyva) 

Dėl reikalavimų, nėščių, neseniai pagimdžiusių, krūtimi 

maitinančių moterų saugai ir sveikatos apsaugai gerinti 


(XI Specialioji Direktyva) 


(XII Specialioji Direktyva) 


(XIII Specialioji Direktyva) 


(XIV Specialioji Direktyva) 


(XV Specialioji Direktyva) 

Dėl minimalių reikalavimų gerinant darbuotojų saugą ir 

sveikatą išgaunant mineralus gręžimo būdu 


sveikatą antžeminėje ir požeminėje mineralų gavybos 

vietoje 


sveikatą žvejybos laivuose 


cheminėmis medžiagomis 

Dėl minimalių darbuotojų saugos sveikatos gerinimo 

reikalavimų, taikomų dirbant potencialiai sprogioje aplinkoje 

Skirtingai nuo esamų priemonių, visos šios ištakos, leidžiančios pagerinti darbuotojų 

sveikatos ir saugos sąlygas, numato aktyvų prevencinį procesą, kurio metu įmonės laikomos 

pagrindiniais veikėjais saugos užtikrinimo veikloje, kuri, savo ruožtu, laikoma ypatingai 

svarbiu ir esminiu viso produktyvaus proceso kriterijumi. 

Visa standartų eilė remiasi nuolatiniu tarpusavio ryšio įvertinimu tarp darbo ir atitinkamų 

saugumo priemonių įgyvendinimo, tarp technikos naujovių ir atitinkamos apsaugos 

intervencijos nuo jų, darbuotojų sveikatos ir saugos atžvilgiu, užtikrinimo. 

Šis tarpusavio sąsajos vertinimas atliekamas išbandant technologinius procesus, taikomus 

operacinius metodus, tuo pat metu, patikrinant įgyvendinamas prevencines priemones. 

Prevencinės priemonės turi būti parinktos, atsižvelgiant į pirmumo ir tinkamumo kriterijus, ir 

pasiūlytos pagal nuoseklumą ir svarbumą išdėstytų intervencijų planą. 

Kitaip tariant, intervencija įgyvendinama dviem etapais: 

1. Saugumo priemonių apibrėžimas; 

2. jų parengimas ir įgyvendinimas. 

Šio proceso metu, ypatingai svarbus yra šių veiksmų įgyvendinimas: 

A. Rizikos vertinimas. Tai reiškia darbo ciklo analizės atlikimą, nukreiptą į galimos 

veiklos rizikos nustatymą, jos apibrėžimą ir vertinimą. 

B. Prevencijos intervencija. Tai reiškia intervencijos sričių ir rizikos pašalinimo kriterijų 

nustatymą, ar sumažinimą, suplanuojant organizacinio ir procesinio tipo bendros 

prevencijos intervenciją. 

C. Apsaugos intervencija. Tai reiškia apsaugos intervencijų planavimą, laikantis

principo, pagal kurį kolektyvinės ir asmeninės apsaugos priemonės turi būti 

įgyvendinamos pirmiausiai. 

ŠALIES NARĖS PAVYZDYS: 

ĮSTATYMAS 626/94 (ITALIJA) 

Italija, 1994 m. rugsėjo 19 d. priėmusi įstatymą Nr. 626, net ir gerokai vėluodama, ėmėsi 

veiksmų įtraukiant eilę Bendrijos Direktyvų į savo nacionalinius norminius teisės aktus, tuo 

būdu sutikdama su darbo higieną ir saugą reguliuojančiais ES normatyvais. 

Iš aukščiau nurodytoje lentelėje esančių direktyvų, Bendroji Direktyva 89/391/EEB ir 

pirmosios septynios specialiosios Direktyvos buvo įtrauktos į minėtąjį įstatymą. 

Tuo būdu, Italija priėmė įstatymą, kurį sudaro dešimt skyrių ir 98 straipsniai, numatantys 

naujus standartus gerinant darbuotojų sveikatą ir saugą darbovietėse. Po keleto 

atidėjimų, įstatymas, pagaliau, buvo primtas 1997 m. sausio 1 d., o dėl savo pobūdžio, jis 

nuolat buvo taisomas ir papildomas, atsižvelgiant į techninę kompetenciją ir tarptautines 

direktyvas. 

Iš tiesų, dar 20 įsakų turi būti išleisti pagal Įstatymą Nr. 626, iš kurių ne visi dar yra apibrėžti. 

Įtraukus Bendrąją Direktyvą ir septynias specialiąsias Direktyvas, Įstatymą 626/94 sudaro 

Bendroji dalis (esanti pirmajame ir dalinai devintajame pavadinime) ir eilė specialių dalių 

(antras – devintas pavadinimai), kuriose yra patvirtinti minimalūs sveikatos ir saugos 

reikalavimai. Jie numato: 

1 Darbo vietas 

2 Darbo priemones 

3 Asmenines apsaugos priemones 

4 Krovinių kėlimą rankomis 

5 Darbą su videoterminalais 

6 Apsaugą nuo pavojingų cheminių medžiagų poveikio 

7 Apsaugą nuo pavojingų biologinių medžiagų poveikio 

ir yra pritaikomi tiek privačiame, tiek viešajame sektoriuose. 

Pagal prasmę, kuria remiantis Europos Bendrija priėmė direktyvas, jų įtraukimas į 

nacionalinius norminius teisės aktus, išleidžiant Įstatymą 626/94, lėmė neišvengiamą kai 

kurių galiojančių įstatymų tokių, kaip įstatymai 547/55 ir 303/56, pakeitimą. 

Nors ir Įstatymas 626/94 yra labai detalus, jo struktūra yra atvira intarpams ir sąveikai su 

naujai išleistomis ar numatomoms išleisti priemonėms. 

Vienas svarbiausių ir naujoviškų aspektų, pateiktų Įstatyme 626/94, pirmiausiai pabrėžia: 

1 organizavimą 

2 ir metodą 

kurie užtikrina saugumo valdymą kompanijoje. 

Organizavimo atžvilgiu, svarbiausia naujovė yra tai, kad kiekvienoje gamybos stadijoje: 

- yra įsteigta PREVENCIJOS IR APSAUGOS TARNYBA;

- paskirtas DARBUOTOJŲ ATSTOVAS SAUGAI; 

- paskirti darbuotojai, atsakingi už EKSTREMALIOS SITUACIJOS VALDYMĄ. 

Metodo atžvilgiu, pagrindinė naujovė sutinkama įstatyme yra: 

- RIZIKOS VERTINIMAS, reiškiantis išsamų ir metodišką kompanijos vykdomos veiklos 

saugumo lygio įvertinimą. Tuo būdu, reikia atlikti darbo sąlygų įvertimą, atsižvelgiant į 

konkrečiai veiklai taikomas normas ir galimas pavojingas situacijas, siekiant pilnai įgyvendinti 

galiojančiose nuostatose apibrėžtas sąlygas. 

Vertinimo rezultatai perkeliami į saugumo apskaitos dokumentą, kuris apibūdina faktišką 

darbuotojų sveikatos ir saugos būklę kompanijoje ir nurodo išnagrinėtas priemones, skirtas 

pašalinti galimoms neteisėtoms sąlygoms. Dokumentas turi būti peržiūrimas kiekvienu 

atveju, kai pasikeičia darbo sąlygos arba gamybos būdas. 

1 - INSTRUKTAVIMAS IR MOKYMAS kaip galimybė kultūriniam vystymuisi, o taip pat 

darbuotojų įtraukimui, konsultavimui ir aktyviam dalyvavimui darbuotojų sveikatos ir saugos 

darbo vietoje valdymo procese. 

Naujovių įgyvendinimas yra neišvengiamai susijęs su darbdavio ir darbuotojų pareigų 

nustatymu. Šios pareigos numatytos Įstatyme 626 (atitinkamai 4 ir 5 str.), pagrindinės iš jų 

yra detaliai apibrėžtos šiame tekste. 

4 straipsnis – Darbdavio, vadovo ir prižiūrėtojo pareigos 

1. Ryšium su kompanijos ekonominės veiklos, arba, tikriau sakant, su gamybinio vieneto 

pobūdžiu, pasirinkdamas darbui skirtas darbo priemones ir medžiagas, įskaitant chemines 

medžiagas, o taip pat patalpindamas jas darbo aplinkoje, darbdavys privalo įvertinti 

darbuotojų sveikatos ir saugos riziką, įskaitant darbuotojų grupes, dirbančias ypatingai 

pavojingomis sąlygomis. 

2. Atlikęs vertinimą, kaip numatyta 1 paragrafe, darbdavys parengia dokumentą, kurį sudaro: 

a) ataskaita apie atliktą darbuotojų sveikatos ir saugos rizikos darbo vietoje vertinimą, 

nurodant naudotus vertinimo kriterijus; 

b) prevencinių ir saugos priemonių, įskaitant asmenines apsaugos priemones, 

parengimas ir išdėstymas, atsižvelgiant į a) dalies vertinimo rezultatus; 

c) priemonių, kurios galėtų užtikrinti savalaikį saugos lygio gerinimą, planas. 

3. Šis dokumentas turi būti laikomas kompanijos patalpose, arba, tikriau sakant, 

gamybiniame vienete. 

4. Darbdavys: 

a) skiria asmenį, atsakingą už saugos ir prevencijos tarnybą, išorės arba vidaus, priklausomai 

nuo 8 paragrafe nustatytų normų; 

b) skiria darbuotojus, atsakingus už saugos ir prevencijos tarnybą, išorės arba vidaus, 

priklausomai nuo 8 paragrafe nustatytų normų; 

c) skiria kvalifikuotą gydytoją, 16 paragrafe numatytais atvejais. 

5. Darbdavys patvirtina darbuotojų sveikatai ir saugai užtikrinti reikalingas priemones, o 

būtent: 

a) iš anksto skiria darbuotojus, apmokytus įgyvendinti prevencines saugos priemones, 

įskaitant gaisro ir priešgaisrinės apsaugos, darbuotojų evakuacijos tiesioginio pavojaus 

atveju, gelbėjimo, pirmosios medicinos pagalbos suteikimo ir ekstremalios situacijos 

valdymo atvejais;

) atnaujina prevencines priemones ryšium su organizaciniais ar gamybiniais pokyčiais 

tiesiogiai susijusiais su darbuotojų sauga ir sveikata, o taip pat vystantis technikos, 

prevencijos ir apsaugos sritims; 

c) paveda darbuotojams užduotis, atitinkančias jų gebėjimus ir darbo sąlygoms nustatytus 

darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimus; 

d) aprūpina darbuotojus su tinkamomis ir reikalingomis asmeninėmis apsaugos 

priemonėmis, prieš tai pasitaręs su asmeniu, atsakingu už darbuotojų saugos ir sveikatos 

tarnybą; 

e) imasi reikiamų priemonių užtikrinti, kad tik tinkamai apmokytiems darbuotojams būtų 

leidžiama patekti į specifines ir ypatingai pavojingas vietas; 

f) reikalauja, kad kiekvienas darbuotojas laikytųsi galiojančių normų ir kompanijos nuostatų 

dėl darbuotojų saugos ir sveikatos darbo vietoje, o taip pat naudotųsi turimomis 

apsaugos, įskaitant asmeninės apsaugos, priemonėmis; 

g) reikalauja, kad kvalifikuotas gydytojas įgyvendintų šio Įstatymo reikalavimus, ir informuoja 

jį/ją apie procesus ir galimą pavojų, susijusius su gamybine veiklą; 

h) patvirtina pavojingų situacijų kontrolės priemones, ekstremalios situacijos atveju, ir 

išdalina instrukcijas tam, kad tiesioginio ir neišvengiamo pavojaus atveju, darbuotojai 

būtų evakuoti iš darbo vietos ir pavojingos aplinkos; 

i) iškilus pavojui, kaip galima greičiau praneša darbuotojams, kuriems gali kilti tiesioginis 

pavojus, ir nurodo, kokios saugos priemonės bus panaudotos nenumatytu atveju; 

l) negali duoti nurodymų, išskyrus pateisinamas priežastis, darbuotojams tęsti ar pradėti 

darbą, kai dar yra tiesioginis pavojus darbuotojų saugai ir sveikatai; 

m) sudaro galimybes darbuotojams patikrinti, per kompanijos atstovus saugai, saugos ir 

sveikatos apsaugos priemonių pritaikomumą ir leidžia kompanijos atstovams saugai 

susipažinti su informacija ir veiklos dokumentais (19 paragrafas, 1 dalis, e skiltis); 

n) imasi reikiamų priemonių, siekiant užtikrinti, kad įdiegtos techninės priemonės nekeltų 

pavojaus gyventojams ir išorinei aplinkai; 

o) veda chronologinę nelaimingų atsitikimų darbe apskaitą, įskaitant tokias darbo traumas, 

dėl kurių darbuotojas netenka darbingumo nors vienai dienai. Nustatytos formos 

nelaimingų atsitikimų tyrimo ir apskaitos dokumente turi būti nurodomas nukentėjusios 

šalies vardas, pavardė, profesinė kvalifikacija, nelaimingo atsitikimo priežastys ir 

pasekmės, įvykusio nelaimingo atsitikimo ir grįžimo į darbą data. Šis registras turi atitikti 

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Nutarimu patvirtiną ir konsultavimo komisijos 

formą, sutinkamai su Įstatymo 547/1955 393 straipsnio nuostatomis ir jų pakeitimais, ir jis 

turi būti saugomas darbo vietoje, kontrolės organizacijos dispozicijoje. Prieš priimant šį 

Nutarimą, registro forma buvo parengta remiantis jau galiojančiame įstatyme nustatytais 

pavyzdžiais; 

p) konsultuoja atstovus saugai 19 paragrafo b), c) ir d) skiltyse numatytais atvejais; 

q) tvirtina prevencines priemones, skirtas naudoti priešgaisrinės apsaugos ir darbuotojų 

evakuacijos, o taip pat tiesioginio ir neišvengiamo pavojaus atvejais. Šios priemonės 

turėtų būti planuojamos, atsižvelgiant į kompanijos, arba, tikriau sakant, gamybinio 

vieneto ekonominės veiklos pobūdį, mąstą ir joje dalyvaujančių asmenų skaičių. 

6. Pasitaręs su atstovu saugai, darbdavys kartu su asmeniu, atsakingu už saugos ir 

prevencijos tarnybą, ir kvalifikuotu gydytoju, jeigu reikalinga atlikti sanitarinį tyrimą, atlieka 

vertinimą sutinkamai su šio straipsnio 1 dalimi ir parengia dokumentą sutinkamai su šios 

straipsnio 2 dalimi. 

7. Vertinimas, atliktas sutinkamai su šio straipsnio 1 dalimi ir dokumentas, parengtas 

sutinkamai su šios straipsnio 2 dalimi turi būti peržiūrimi, įgyvendinus tam tikrus gamybinio 

proceso pakeitimus, įvertinant jų poveikį darbuotojų sveikatai ir saugai. 

8. Darbdavys saugoja darbuotojų saugos ir sveikatos būklės pasus, reikalingus 

medicininiams patikrinimams kompanijos, arba, tikriau sakant, gamybinio vieneto, patalpose 

ir užtikrina jų konfidencialumą, o pasibaigus darbo sutarčiai su darbuotoju arba jam 

pareikalavus, darbuotojui išduoda paso kopiją. 

11. Išskyrus kompanijas, nurodytas 1 Priedo (1) pastaboje, šeimos verslu užsiimančių

kompanijų ir kompanijų, įdarbinančių iki dešimties darbuotojų, darbdaviams netaikomi 

reikalavimai, nurodyti šio straipsnio 2 ir 3 dalyje, tačiau jie privalo raštu pateikti savarankiškai 

atlikto rizikos vertinimo rezultatus, atitinkantį jam keliamus reikalavimus. Šis pažymėjimas 

išsiunčiamas atstovui saugai. Kiekvienu atveju, šeimos verslu užsiimančioms kompanijoms ir 

kompanijoms, įdarbinančioms iki 10 darbuotojų taikomi reikalavimai, nurodyti šio straipsnio 2 

ir 3 dalyje, jeigu jos veikia pavojingomis sąlygomis konkrečiuose gamybiniuose sektoriuose, 

kaip numato vienas ar daugiau įsakų, patvirtintų Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, 

kartu su Sveikatos apsaugos, pramonės, prekybos, amatų, žemės ūkio, miškininkystės ir 

vidaus reikalų ministerijomis, kiek tai liečia jų įgaliojimus. 

12. Reikalavimai dėl struktūrinės intervencijos ir palaikymo, sutinkamai su galiojančiu įsaku, 

skirti užtikrinti pastatų ir vietovių, skirtų viešųjų administracijų ir įstaigų, įskaitant mokyklas ir 

švietimo institucijas, naudojimo stabilumą, išlieka administracijos atsakomybe ryšium su 

normų ir sutarčių joms pateikimu ir palaikymu. Šiuo atveju, dabartinio įsako numatytus 

įsipareigojimus, susijusius su aukščiau minėtomis intervencijomis, turi prisiimti ir įgyvendinti 

vadovai arba paskirti pareigūnai, kreipdamiesi dėl įgyvendinimo į atitinkamą administraciją ar 

asmenis, turinčius teisines pareigas. 

5 Straipsnis – Darbuotojų pareigos 

1. Kiekvienas darbuotojas privalo rūpintis savo ir kitų asmenų, esančių darbo vietoje, 

sveikata ir saugumu, remiantis savo žiniomis ir naudojant darbdavio išduotomis apsaugos 

priemonėmis. 

2. Darbuotojai: 

a) laikosi darbdavio, vadovų ir prižiūrėtojų pateiktų nurodymų dėl asmeninės ir kolektyvinės 

saugos užtikrinimo; 

b) tinkamai naudoja mašinas, įrenginius, įrankius, pavojingas medžiagas ir preparatus, 

transporto priemones ir kitas darbo priemones, o taip pat saugumo priemones; 

c) tinkamai naudoja jiems išduotas apsaugos priemones; 

d) nedelsiant informuoja darbdavį, vadovus arba prižiūrėtoją apie trūkstamas priemones ar 

įrenginius, sutinkamai su šios dalies b) ir c) skiltimis, o taip pat apie kitas galimas 

pavojingas sąlygas, su kuriomis jie susidūrė, stengdamiesi panaikinti arba sumažinti šiuos 

trūkumus ar pavojų ir pranešdami apie tai atstovams darbuotojų saugai; 

e) be leidimo nenuima ir nepakeičia saugumo ir valdymo įrenginių bei ženklų; 

f) savo iniciatyva neatlieka tokių veiksmų ar manevrų, kurių jie nemoka ar nebuvo apmokyti 

atlikti, ir kurie gali sukelti pavojų jiems patiems ir aplinkiniams; 

g) reguliariai atlieka reikalingus medicininį patikrinimus; 

h) kartu su darbdaviu, vadovais ir prižiūrėtojais prisideda prie autoritetingo specialisto 

keliamų reikalavimų, reikalingų užtikrinti darbuotojų saugą ir sveikatą darbo metu, 

įgyvendinimo. 

Aukščiau pateiktų paragrafų turinio analizė leidžia daryti išvadą, kad iš esmės 

egzistuoja trys pagrindiniai veiksniai, sąlygojantys darbuotojų saugą ir sveikatą: 

1. Mašinų, įrangos ir įrengimų saugumas. Darbdavys privalo suderinti jų pritaikymą ir 

priežiūrą su kompanija (Prevencijos ir apsaugos tarnyba, atstovu darbuotojų saugai, 

kvalifikuotu gydytoju) ir kitomis specialiomis organizacijomis. 

2. Darbo išmanymas. Tai būtina kiekvienam darbuotojui, kuris, vadovaujant tiesioginiam 

prižiūrėtojui, gauna visas reikalingas instrukcijas ir pagalbą viso darbo metu. Informavimas ir 

parengimas leidžia darbuotojui įgyti specifines žinias apie darbą ir jam pavestas užduotis, 

kurias jis/ji privalo atlikti, ir suvokti galimą rizikos padidėjimą. 

3. Elgesys. Darbuotojo elgesys pavojingoje situacija gali padidinti traumos tikimybę. 

Informavimas ir parengimas leidžia apibrėžti ir įspėti apie klaidingus ir pavojingus elgesio

ūdus. 

Ryšium su paskutiniais dviem klausimais, remiantis Bendrosios Direktyvos 89/391/EEB 

punktu „atsižvelgiant į“, pagrindinis principas, pagal kurį „darbuotojas privalo rūpintis savo, 

o taip pat kitų darbuotojų, esančių darbo vietoje, sveikata ir saugumu, sutinkamai su įgytu 

parengimu ir instrukcijomis“ įsigaliojo vėliau. 

Darbuotojų vaidmuo, apibrėžtas Įstatyme 626/94, tapo aktyvesnis ir reikalaujantis didesnio 

dalyvavimo, palyginti su ankstesniuose įstatymuose nustatytomis funkcijomis. 

Aišku, kad šis darbuotojo vaidmens, kaip asmens, aktyviai dalyvaujančio darbuotojų 

sveikatos ir saugos gerinimo procese, vertinimas neišvengiamai susijęs su darbuotojo 

didesnių įsipareigojimų prisiėmimu. 

Svarbu atminti, kad be numatytų bausmių dėl Įstatymo 626/94 5 paragrafo 

nesilaikymo, kurios apima 1 mėnesį laisvės atėmimo arba piniginę baudą nuo 206 iki 

610 eurų, viršininko pateiktų saugumo taisyklių ir atitinkamų Įstatymo nuostatų 

nesilaikymas sąlygoja tai, kad Įstatymo pažeidėjui bus skiriamos baudos ir taikomos 

atitinkamos priemonės, numatytos Nacionalinėje kolektyvinėje darbo sutartyje.

RIZIKOS VERTINIMAS 

Standartų sąrašas 

Reikalavimą atlikti rizikos vertinimą ir įgyvendinti toliau nurodytus dokumentus (kompanijos 

saugumo planą) numato ir kontroliuoja Įstatymas 626/1994 (darbuotojų, dirbančių padidintos 

rizikos sąlygomis ryšium su asbestu, švinu ir triukšmu, rizikos vertinimą reglamentuoja 1991 

m. rugpjūčio 15 d. priimtas Įstatymas Nr. 277 – žr. specialius komentarus). Ypatingai, šį 

reikalavimą reglamentuoja 4 paragrafo 2 skiltis (bendras įsipareigojimas), 3 skiltis 

(įsipareigojimas saugoti dokumento, sudaryto rizikos vertinimo kompanijoje metu, kopiją), 6 

skiltis (reikalavimas atlikti rizikos vertinimą kartu su kvalifikuotu gydytoju ir asmeniu, 

atsakingu už prevencijos ir saugos tarnybą, po išankstinės konsultacijos su atstovu 

darbuotojų saugai), 10 skiltis (ministerijų įsakų, reglamentuojančių standartizuotas 

procedūras MVĮ, taikymas). 

Ryšium su pastarąja skiltimi, reikia pažymėti, kad 1996 m. gruodžio 5 d. ministerijos įsakas, 

numatantis standartizuotą tvarką dėl vertinimo dokumentų parengimo (ypatingai žemės ūkio 

ir miškų ūkio kompanijoms, įdarbinančioms iki 10 darbuotojų pagal neterminuotas sutartis, 

žvejybos kompanijoms, įdarbinančioms iki 20 darbuotojų, pramoninėms kompanijoms, 

įdarbinančioms iki 30 darbuotojų ir kitoms kompanijoms, įdarbinančioms iki 200 darbuotojų), 

buvo patvirtintas. 1995 m. rugpjūčio 7 d. Darbo ministerijos Instrukcija Nr. 102 pateikia 

tolimesnius paaiškinimus dėl rizikos vertinimo dokumento parengimo. 

Įsipareigojimas atlikti rizikos vertinimą ir logiškai išplaukiantys įsipareigojimai negali būti 

perleidžiami. 

Įsipareigojimas atlikti rizikos vertinimą ir parengti saugumo planą 

Darbdavys – ir nebūtinai, vadovas ir prižiūrėtojas, privalo parengti dokumentą, kuriame 

pateikiama darbuotojų saugos ir sveikatos rizikos vertinimo ataskaita, nurodomi pritaikyti šio 

vertinimo veiksniai ir prevencinių, saugumo priemonių bei asmeninių apsaugos priemonių 

išdėstymo vieta atlikus vertinimą, o taip pat apibrėžiama taikytinų priemonių programa, kuri 

turėtų laikui bėgant užtikrinti saugumo lygio (saugumo plano) pagerinimą ryšium su šiuo 

vertinimu. 

Įsipareigojimą įvertinti riziką ir parengti aukščiau minėtą dokumentą įgyvendina darbdavys 

kartu su asmeniu atsakingu už saugos ir prevencijos tarnybą ir kvalifikuotu gydytoju, o tais 

atvejais, kai privaloma medicininė priežiūra, atliekama išankstinė konsultacija su atstovu 

saugai. 

Nors ir mažos ir vidutinės įmonės prisiima vienodus įsipareigojimus, joms gali būti išleistas 

ministerijos įsakas, numatantis „standartizuotas procedūras“. 

Aukščiau minėtas dokumentas turi būti saugojamas kompanijos patalpose, ar tikriau tariant, 

gamybiniame vienete, o darbuotojų atstovas saugai gali pravesti su juo susijusias 

konsultacijas. 

Įstatymas 242/1996 – pakeitęs Įstatymo 626/1994 4 paragrafą – numato supaprastintą 

tvarką kompanijoms, užsiimančioms šeimos verslu, ir kompanijoms, įdarbinančioms iki 10 

darbuotojų, išskyrus: 

- kompanijas, kurių veikla kelia tam tikrų nelaimingų atsitikimų riziką, kuriuos sutinkamai 

su Įstatymo 175/1988 1 paragrafu reikia registruoti ir apie juos informuoti; 

- šilumines elektrines, gamyklas, atomines laboratorijas; 

- kompanijas, užsiimančias kasyba ir kita naudingų iškasenų gavybos veikla; 

- kompanijas, užsiimančias sprogmenų, parako ir amunicijos gamyba ir disponavimu;

- privačias ir viešąsias globos struktūras; 

- kompanijas, veikiančias ypatingai pavojingomis sąlygomis konkrečiuose gamybos 

sektoriuose, kaip numato vienas ar keli Darbo ministerijos įsakai. 

Ypatingai, dėl aukščiau minėto pakeitimo, kompanijoms, užsiimančioms šeimos verslu ir 

kompanijoms, įdarbinančioms iki 10 darbuotojų, neprivaloma parengti rizikos vertinimo 

dokumento ir saugumo plano, tačiau jos turi atlikti savarankišką rizikos vertinimą raštu ir 

įgyvendinti su tuo susijusius įsipareigojimus. 

Darbo vietos pakeitimas 

Pagal Darbo ministeriją, dokumentas turi būti atnaujintas darbo vietos pakeitimo metu, 

ypatingai pasikeitus darbo aplinkai. 

Įsipareigojimų įgyvendinimo galutinis terminas 

Toms kompanijoms, kurios vykdo savo veiklą 1994 m. gegužės 7 d., rizikos vertinimo 

atlikimo ir susijusių įsipareigojimų įgyvendinimo (arba savarankiško rizikos vertinimo raštu) 

galutinis terminas yra (įstatymo projekto Nr. 242/1996 30straipsnis, 4 skiltis): 

- 1997 m. sausio 1 d. apskritai; 

- 1996 m. liepos 1 d. pramoninėms kompanijoms, įdarbinančioms daugiau kaip 200 

darbuotojų, kasybos kompanijoms, įdarbinančioms daugiau kaip 50 darbuotojų, šiluminėms 

elektrinėms, atominėms gamykloms ir laboratorijoms, ir kompanijoms, užsiimančiomis 

sprogmenų, parako ir amunicijos gamyba ir disponavimu. 

Darbdavys, vykdantys veiklą, privalo parengti rizikos vertinimo dokumentą ir saugumo planą 

per tris mėnesius nuo oficialios veiklos pradžios (Įstatymo 626/1994 96 straipsnis). 

EB studija dėl rizikos vertinimo 

Toliau pateikiama keletas aspektų, paimtų iš Europos Bendrijos paskirtos Komisijos atliktos 

studijos, kaip rekomendacijos, skirtos teisingai atlikti rizikos vertinimą ir parengti su šiuo 

vertinimu susijusius dokumentus. 

Apibrėžimai 

- Sąvokos „rizika“ ir „pavojus“ ne visada turi vienodą reikšmę vartojant visose šalyse narėse, 

netgi bendrose mokslinėse disciplinose. Aukščiau minėtos sąvokos buvo naudojamos 

sudarant šį dokumentą su išimtimis, kurios labiau atspindi darbo vietos poreikius. 

- Tuo būdu, šios sąvokos buvo vartojamos, remiantis šiais apibrėžimais: 

- Pavojus: esminė savybė arba tam tikro turto kokybė (pvz. darbo medžiagų ar įrangos, 

darbo metodų ir veiklos), galinti padaryti žalos; 

- Rizika: traumos ar kitokio darbuotojo sveikatos pakenkimo galimybė dėl kenksmingo ar 

pavojingo darbo aplinkos veiksnio poveikio; 

- Rizikos vertinimas: rizikos vertinimo procesas, kurio metu įvertinama darbuotojų sauga 

ir sveikata darbo metu, atsižvelgiant į galimas pavojingas sąlygas darbo vietoje. 

Rizikos vertinimo tikslas 

Apskritai, darbdavys įsipareigoja užtikrinti darbuotojų saugą ir sveikatą kiekvienoje darbo 

vietoje, nepriklausomai nuo atliekamo darbo ar pareigos pobūdžio. Rizikos įvertimo tikslas – 

sudaryti darbdaviui galimybes imtis visų reikalingų priemonių, siekiant užtikrinti darbuotojų 

saugą ir sveikatą. 

Šios priemonės apima: 

- Profesinės rizikos prevenciją 

- Darbuotojų informavimą 

- Profesinį darbuotojų parengimą

- Organizavimą ir priemones, reikalingas pasiekti šių tikslų 

Net jeigu rizikos vertinimo tikslas įtraukia profesinės rizikos prevenciją – kuri visuomet turėtų 

būti laikomas pirmaeiliu tikslu – ne visuomet praktiškai tai įmanoma įgyvendinti. 

Tais atvejais, kai neįmanoma likviduoti riziką, ji turi būti kiek galima sumažinama, o likusi 

rizika turi būti valdoma. Tolimesniame etape, ryšium su peržiūrėjimo programa, likusi rizika 

turi būti iš naujo įvertinama, tikslu ją pašalinti arba dar sumažinti, pasitelkiant įgytas žinias. 

Rizikos vertinimas turi būti sistemingas ir įgyvendinamas, siekiant padėti darbdaviams ir 

asmenims, kontroliuojantiems profesinę veiklą, atlikti šiuos veiksmus: 

- nustatyti darbo vietoje egzistuojančius pavojingus veiksnius ir įvertinti su jais susijusią 

riziką, siekiant nustatyti, kokias priemones reikia taikyti, tikslu užtikrinti darbuotojų saugą ir 

sveikatą sutinkamai su galiojančiu įstatymu; 

- įvertinti riziką, siekiant atlikti pagrįstą naudojamos darbo įrangos, produktų ir cheminių 

mišinių, o taip pat darbo priemonių parinkimą ir jų organizavimą; 

- tikrinti, kad tinkamos priemonės būtų efektyviai įgyvendintos; 

- sudaryti prioritetų sąrašą tam atvejui, jeigu prireiktų papildomų priemonių įgyvendinimo, 

atlikus įvertinimą; 

- parodyti darbdaviams, kontrolės personalui, atsakingoms institucijoms ir jų atstovams visus 

veiksnius ryšium su nagrinėtomis veiklos sritimis, kurie leido suformuluoti pagrįstą ir teisėtą 

nuomonę dėl rizikos veiksnių ir priemonių, reikalingų užtikrinti darbuotojų saugą ir sveikatą; 

- užtikrinti, kad prevencinės, darbo ir gamybos priemonės ir metodai, laikytini reikalingais ir 

įgyvendinti po rizikos įvertinimo, sudarys galimybę pagerinti darbuotojų saugumo lygį 

sutinkamai su sveikatos ir saugos reikalavimais. 

Kaip minėta, rizikos įvertinimą darbe būtina atlikti visais atvejais, kai atsirandantys bet kokie 

pakeitimai sąlygoja skirtingą rizikos darbo vietoje suvokimą – pavyzdžiui – įdiegus naują 

gamybos sistemą, naudojant naują įrangą ar medžiagas, pasikeičia darbo organizavimas, 

kurį sąlygoja nauja darbo situacija naujoje aplinkoje. 

Kiekvieną kartą, atliekant rizikos įvertinimą ir tolimesnius įvertinimus, siekiant galutinai 

pašalinti riziką, o taip pat įgyvendinant kontrolės priemones, svarbu užtikrinti, kad rizikos 

neliktų visiškai, kitaip tariant, kad išspręsta problema nesąlygotų kitos problemos atsiradimo. 

Pavyzdžiui, vargu, ar bus naudinga biure įstatyti dvigubus langus, siekiant sumažinti 

triukšmą, jeigu patalpoje nėra įrengta tinkama ventiliacijos sistema. Nemažiau svarbus 

sprendimo aspektas yra tai, kad nebūtų apsiribota rizikos veiksnių perkėlimu iš vienos vietos 

į kitą. Pavyzdžiui, reikėtų pasirūpinti, kad iš ventiliacijos sistemos išmetami nuodingų 

medžiagų garai nesukeltų pavojaus aplinkinėms darbo zonoms ir visuomenei. Buvo 

nustatyta, kad vienos ligoninės morgo skyriaus ventiliacijos sistemos išmetamieji vamzdžiai 

buvo įmontuoti tiesiai po pediatrijos palatos langais. 

1 lentelėje pateikta struktūrinė schema, kurioje apibendrinami įvertinimo proceso ir rizikos 

valdymo elementai: 

1. Darbo rizikos įvertinimo programos apibrėžimas 

2. Įvertinimo sisteminimas (pasirenkant kryptį - geografinė/veiklos/proceso) 

3. Informacijos rinkimas (aplinka/uždaviniai/populiacija/ankstesnė patirtis) 

4. Pavojaus nustatymas 

5. Asmenų, statomų į pavojų, nustatymas 

6. Asmenų grupių, statomų į pavojų, nustatymas 

7. Rizikos veiksnių įvertinimas (nuostolių/didelių nuostolių dabartinėmis sąlygomis/naudojant 

tinkamas/netinkamas priemones atsiradimo galimybės įvertinimas) 

8. Rizikos pašalinimo arba sumažinimo galimybių tyrimas

9. Prioritetinių veiksmų nustatymas ir atitinkamų kontrolės priemonių apsvarstymas 

10. Kontrolės priemonių įgyvendinimas 

11. Įvertinimų registravimas 

12. Efektyvumo įvertinimas 

13. Peržiūrėjimas (atsiradus pokyčiams arba periodiškai pasibaigus terminui) 

14. Rizikos įvertinimo programos stebėjimas 

Pastaba: kiekvieno etapo įgyvendinimo mastas priklauso nuo darbo vietos sąlygų (pvz. darbuotojų skaičiaus, 

nelaimingų atsitikimų, susirgimo atvejų registro duomenų, naudojamų darbo medžiagų ir įrangos, darbo veiklos, darbo 

vietai būdingų savybių ir konkrečių rizikos veiksnių). 

Pagrindiniai rizikos įvertinimo elementai 

Rizikos įvertinimas tai sisteminė visų vykdomos veiklos aspektų analizė, siekiant apibrėžti 

galimas traumų ar nuostolių priežastis. Bet kuriuo atveju, įmanoma ar ne pašalinti pavojų, 

svarbu imtis saugumo priemonių, kurios padėtų bent jau sumažinti riziką iki priimtino lygio. 

Rizikos įvertinimo įgyvendinimo procesą atlieka vadovybė, kuri konsultuojasi su ir/arba įtraukia 

suinteresuotas šalis darbo vietoje, t.y. darbdavius, vadovus, darbuotojus ir/arba jų atstovus, 

kurie gali prisidėti prie atskirų proceso etapų įgyvendinimo. 

Rizikos įvertinimo procesas susideda iš: 

- pavojaus nustatymo; 

- darbuotojų (arba trečiųjų šalių), statomų į galimą pavojų, nustatymo; 

- kiekybinis ir kokybinis rizikos įvertinimo; 

- rizikos pašalinimo galimybių tyrimo, o priešingu atveju 

- sprendimo priėmimo dėl papildomų priemonių, reikalingų pašalinti ar sumažinti riziką, 

įgyvendinimo (žr. žemiau „Metodologija“). 

Įvertinimo metu turi būti atsižvelgta į darbo veiklos sukeliančius rizikos veiksnius ir numatomi 

pagrįstai nuspėjami rezultatai. Tuo tarpu, rizika, kylanti iš kasdieninio gyvenimo, apskritai, ir 

nesusijusi su ypatingu apdairumu (pvz. darbuotojas susižeidė įsispjovęs į pirštą su popieriaus 

lapu) paprastai nereikalauja tokio detalaus tyrimo, nebent darbo organizavimas ar tam tikra 

veikla padidina šią riziką. 

Rekomenduojama kiekvienai veiklos sričiai tinkamą rizikos įvertinimą, kurias būtų galima 

suskirstyti pagal atskiras kategorijas, pavyzdžiui: 

- nuolatinės infrastruktūros, pvz. biurai, mokyklos, gamyklos; 

- kintanti darbo vieta, pvz. statybos aikštelės, prieplaukos, laivų statyklos; 

- mobilios darbo vietos, pvz. laikina veikla apimanti viešųjų paslaugų teikimą, patikrinimo atlikimą 

ir pan. 

Tačiau kiekviena darbo vieta gali: 

- laikytis iš anksto nustatytos veiklos krypties, pvz. gamykla, turinti įdiegtą gamybos liniją; 

- pasižymėti pokyčių ir vystymosi savybėmis, pvz. statybos aikštelės atveju; 

- dar daugiau, įmanomos abiejų minėtų atvejų variacijos. Aišku, kad šiuo atveju, rizikos 

įvertinimas turėtų būti atliekamas, atsižvelgiant į skirtingus veiklos modelius. 

Palyginti stabilios veiklos tokios, kaip biuro, dirbtuvės ar tekstilės gamyklos atveju, rizikos 

įvertinimo metu reikėtų: 

- atsižvelgti į įprastas sąlygas; 

- nesikartoti panašios veiklos atveju; 

- bet kuriuo atveju, numatyti galimą pakartotinį įvertinimą ar kitą įvertinimą pasikeitus 

aplinkybėms darbo vietoje, pvz. įdiegus naują įrangą ar medžiagas arba atliekant priežiūros

darbus. 

Tokiose darbo vietose, kuriose gali kisti darbo sąlygos ir aplinkybės, minėti klausimai turi būti 

nagrinėjami įvertinimo metu. Rizikos veiksniai turi būti apibrėžiami bendrai, t.y. sudaryti sąlygas, 

kad rizikos šalinimo ir kontrolės pagrindiniai principai būtų jiems pritaikomi, net atsiradus 

pokyčiams darbo vietoje. Todėl, pavyzdžiui, tinkamo pastolių surinkimo principas galioja visoms 

statybos aikštelėms, atitinkamai ūkininkai privalo įvertinti skirtingus sezonus, tuo tarpu langų 

valymo kompanijoms svarbūs priėjimo būdai. 

Rizikos įvertinimą privalo atlikti ne tik darbdavys ar jo atstovas, bet į šį procesą turi būti įtraukti ir 

darbuotojai bei jų atstovai, kuriems turi būti suteikiama konsultacija apie vykdomą procesą ir 

informacija apie galutinius įvertinimo rezultatus ir įgyvendintinas prevencines priemones. 

Kitas svarbus elementas, į kurį visada reikia atsižvelgti, tai kitų kompanijų darbuotojų ar trečiųjų 

asmenų buvimas vertinamoje darbo vietoje. Jie neturėtų būti laikomi asmenimis, statomais į 

galimą pavojų, tačiau reikia įvertinti tą faktą, kad jų darbas gali sukelti papildomus rizikos 

veiksnius nuolatiniams konkrečios gamyklos darbuotojams. Pavyzdžiui, analizuojamos statybos 

aikštelėje gali stovėti kitos kompanijos transporto priemonės, kurių buvimas gali sukelti 

nenumatytus įvykius. Be to, šie asmenys gali naudoti suvirinimo įrangą ar stambias mašinas 

netoli koridorių ar tiltų, ir taip sudaryti papildomus rizikos veiksnius nuolatiniams darbuotojams, 

kuriems ši veikla nėra įprasta. 

Panašiai, darbdaviai, kurie įdarbina savo darbuotojus kitų kompanijų gamyklose, pvz. priežiūros 

kompanija, kurios personalas ateina iš laikinosios agentūros, turėtų užtikrinti savo darbuotojų 

saugą ir sveikatą jų profesinėje veikloje. Aukščiau minėti darbdaviai turėtų taip pat įvertinti 

rizikos veiksnius bendradarbiavimo atveju, t.y. sąveikos tarp savo darbuotojų ir jų veiklos su 

kitos kompanijos veikla, kurioje jie dirba. Jie įsipareigoja informuoti įdarbinimo biurą ar kitus 

darbdavius ir jų darbuotojus apie konkrečios situacijos keliamus rizikos veiksnius ir reikalingas 

prevencines priemones. 

Taip svarbu atsižvelgti ir į lankytojus tokius, kaip studentai, bendrąją visuomenę, ligoninės 

pacientus, gamykloje ar kompanijoje esančius asmenis, kurie, galimas daiktas, nėra susipažinę 

su galimos rizikos veiksniais ir taikytinomis atsargumo priemonėmis. Dėl šios priežasties, 

daugelis kompanijų yra parengę specialias instrukcijas lankytojams, kurios paprastai yra jiems 

pateikiamos apibendrinta forma. 

Metodologija 

Nėra nustatytų vieningų normų dėl rizikos įvertimo procesui taikomų metodų, tačiau 

pasirengimo etape svarbu atsižvelgti į šiuos du pagrindinius principus: 

- įvertinimo sisteminimas, siekiant užtikrinti visų pažymėtinų rizikos ir pavojaus veiksnių 

įtraukimą (pvz. nepraleisti tokių pareigų, kaip valymas, kuris gali būti atliekamas „reguliarių“ 

darbo valandų metu, o taip pat antraeilės veiklos tokios, kaip atliekų presavimas); 

- Kai tik rizika yra nustatyta ir apibrėžta, įvertinimas pradedamas atsižvelgiant į pagrindinius 

principus, tiriant galimybę pašalinti riziką priežastinio ryšio atžvilgiu. Pavyzdžiui, keliamas 

klausimas, ar eismo problemą vietiniame kelyje galima išspręsti nukreipiant visą eismą vienu 

vidiniu keliu, esančiu gamykloje, tačiau uždraudžiant judėjimą už jos ribų. 

Rizikos vertinimo metu gali būti pasirinktos kelios kryptis, net ir apjungtos tarpusavyje, tačiau su 

sąlyga, kad pagrindiniai elementai yra išlaikomi. 

Veiklos kryptys, susijusios su reguliariai atliekamu rizikos įvertinimo darbe, grindžiamos šiais 

aspektais: 

- darbo aplinkos stebėjimas (pvz. privažiavimo keliai, grindinio būklė, mašinų sauga, garai ir 

dulkės, temperatūra, apšvietimas, triukšmas ir kt.); 

- visų užduočių, atliekamų darbo metu, nustatymas (nustatyti visas užduotis ir įtraukti jas į

izikos įvertinimą); 

- užduočių, atliekamų darbo metu, tyrimas (rizika, kylanti iš atskirų pareigybių atlikimo); 

- atliekamo darbo stebėjimas (ar laikomasi procedūrų, ar apima kitus rizikos veiksnius); 

- darbo modelių tyrimas (statymo į pavojų tyrimas); 

- išorinių veiksnių, galinčių daryti įtaką darbo vietoje, tyrimas (pvz. darbuotojų, dirbančių lauke, 

klimato sąlygos); 

- psichologinių, socialinių ir fizinių veiksnių stebėjimas, kurie gali prisidėti prie darbe patiriamo 

streso ir jų tarpusavio sąveikos bei santykio su kitais veiksniais organizacijos viduje ir darbo 

aplinkoje būdų tyrimas; 

- organizacijos, paskirtos užtikrinti gerų darbo sąlygų tokių, kaip saugumo priemonės, 

palaikymą, tyrimas (pvz. įvertinant, ar visos atitinkamos sistemos, skirtos įvertinti naujo įrenginio 

ar naujų medžiagų galimus rizikos veiksnius, yra įdiegtos, siekiant atnaujinti informaciją apie 

rizikos vertinimą). 

Atlikti tyrimai vėliau gali būti palyginami su standartais, nustatytais užtikrinti darbuotojų saugą ir 

sveikatą, remiantis: 

- oficialios normos; 

- paskelbtos normos ir rekomendacijomis, pvz. nacionaliniais specialiais standartais, geros 

praktikos pavyzdžiais, profesinės asociacijos standartais, gamintojų nurodymais ir kt.; 

- hierarchiniais rizikos prevencijos principais; 

- rizikos pašalinimu; 

- rizikos šaltinio pakeitimu mažiau pavojingu arba nepavojingu šaltiniu; 

- rizikos priežasties pašalinimu; 

- kolektyvinių, o ne individualių apsaugos priemonių taikymu (pvz. išmetamų garų kontrolės 

įgyvendinimas naudojant ventiliacijos sistemą, o ne asmeninius respiratorius); 

- prisitaikymu prie techninio proceso ir pokyčių informavimo srityje; 

- pastangomis užtikrinti apsaugos lygio gerėjimą. 

Šie standartai yra atskirai išdėstyti žemiau pateiktoje 2 lentelėje: 

- Oficialios normos 

- Paskelbtos normos ir rekomendacijos, pvz. nacionaliniais specialiais standartais, geros 

praktikos pavyzdžiais, profesinės asociacijos standartais, statybininkų nurodymais ir kt. 

- Hierarchiniai principai, susiję su rizikos prevencija 

- Pašalinti riziką 

- Pakeisti rizikos šaltinį mažiau pavojingu arba nepavojingu šaltiniu 

- Pašalinti rizikos priežastį 

- Taikyti kolektyvines, o ne individualias apsaugos priemones (pvz. išmetamų garų kontrolės 

įgyvendinimas naudojant ventiliacijos sistemą, o ne asmeninius respiratorius) 

- Prisitaikyti prie techninio proceso ir pokyčių informavimo srityje 

- Stengtis užtikrinti apsaugos lygio gerėjimą 

2 lentelė: Rizikos vertinimui taikomos normos 

Sprendžiant kai kurias sudėtingas problemas rizikos vertinimo metu, ypatingai problemas, 

apjungiančias ribotus rizikos veiksnius, sukeliančius sunkias pasekmes, galima naudoti 

matematinį rizikos vertinimo modelį, palengvinantį sprendimų priėmimą. Daugumoje darbo 

vietų, matematinio modelio rezultatas apie galimą priimtiną rizikos lygį yra pakeičiamas geros 

veiklos pavyzdžiais, kaip nurodyta aukščiau. 

Veiklos kryptis, kuri sudaro pagrindą vertinimui, priklauso nuo šių aspektų: 

- įdarbinimo pobūdžio (pvz. nuolatinis ar laikinas); 

- veiklos tipas (pvz. pasikartojančios operacijos, darbo metodo pasikeitimas ar vystymas, 

gamyba pagal užsakymą); 

- atliekamos užduoties (pvz. atsitiktinės ar pasikartojančios operacijos tokios, kaip serijinė 

gamyba, aukštos rizikos operacijos tokios, kaip elektrotechniniai darbai su valdymo panelėmis

arba įėjimas į mažų dimensijų sritis); 

- techninio sudėtingumo. 

Kai kuriais atvejais, užtenka atlikti praktiką su visais rizikos veiksniais, su kuriais galima 

susidurti darbo vietoje ar profesinėje veikloje. Kitais atvejais, labiau priimtina išanalizuoti 

skirtingas veiksmų kryptis atsižvelgiant į įvairias darbo vietos sritis. 

Todėl, stambioje techninius daiktus gaminančioje gamykloje, vertinimas turėtų būti atliekamas 

atskirai įvertinant: 

- mašinas ir mechaninius rizikos veiksnius, įskaitant veiksnius, kylančius iš taikomos 

kompiuterio valdomos technologinės kontrolės; 

- apdirbamas medžiagas arba medžiagas, naudojamas ant mašinų, pvz. specialūs lydiniai, 

aušinimo skysčiai ir kt. bei galimą riziką sveikatai; 

- aplinką, apskritai, pvz. temperatūrą, ventiliavimą, oro drėgnumą, triukšmą, apšvietimą; 

- prieinamumą; 

- papildomos įrangos naudojimą, pvz. liftų, transporto priemonių; 

- specialius procesus, pvz. metalinių paviršių apdirbimas, grūdinimą ir kt.; 

- elektrosaugą (apsaugą nuo elektros); 

- papildomą veiklą tokią, kaip valymo ir priežiūros darbai; 

- psichologinius, socialinius ir fizinius veiksnius, kurie prisideda prie darbe patiriamo streso. 

Kai kurias šias gamyklų veiklos sritis galima įvertinti atskirai, vertinant užduotis kaip visumą 

atliekamą darbo vietoje, pvz. langų valymas, apšvietimo įrengimas, naujų mašinų parinkimas, 

profesinis naujų darbuotojų parengimas. 

Nors šios veiklos sritys vertinamos atskirai, svarbu nustatyti, ar jų sąveika daro įtaką rizikos 

vertinimui. 

Daugelis vertinimų ryšium su aukščiau minėtu pavyzdžiu bus greičiausiai pagrįsti atskirų veiklos 

sričių stebėjimu. Tačiau kai kuriose situacijose, pavyzdžiui tokiu atveju, kai kontrolę atliekanti 

technologija yra kompiuteris, arba valymo ir priežiūros darbų atžvilgiu, gali būti reikalinga 

pasirinkti detalesnę ir sistemingesnę veiklos kryptį, pagrįstą apibrėžtomis ir įgyvendintomis 

procedūromis. 

Praktiškai, dažnai naudinga rizikos įvertinimą laikyti procesu, susidedančiu iš daugelio etapų, 

kurių kiekvienas yra orientuotas į konkretaus subjekto, keliančio riziką, pabrėžimu ir nuodugnia 

analize. Šiuos etapus galima apibrėžti šiuo būdu: 

- pilnas įvertinimas, siekiant suskirstyti rizikos veiksnius į dvi kategorijas: gerai žinomi veiksniai, 

kuriems nedelsiant nustatomos tinkamos kontrolės priemonės ir veiksniai, reikalaujantys 

apdairesnio ir detalesnio tyrimo; 

- tolimesni rizikos įvertinimai, reikalaujantys apdairesnio ir detalesnio tyrimo. Šis etapas gali 

turėti įtakos kitiems etapams, jeigu sudėtingesnėms situacijoms reikėtų pritaikyti modernesnę 

rizikos vertinimo sistemą. 

Pasirinkus bet kurią veiklos kryptį, svarbu užtikrinti visų šalių, susijusių su darbo vieta, 

konsultavimą ir/arba dalyvavimą. Svarbu įsitikinti, kad visi galimi pavojai nustatyti: 

- remiantis ne tik žinomais principais, pvz. cheminių medžiagų savybėmis, pavojingomis mašinų 

dalimis; 

- bet ir turimomis žiniomis apie darbo sąlygas ir modelius, kuriais remiantis būtų galima apibrėžti 

galimą šalutinį poveikį darbuotojams. Pavyzdžiui, darbuotojo ar darbuotojų grupės rodomi 

aiškūs patologiniai simptomai, reikalaujantys nuodugnaus tyrimo dėl jų keliamų rizikos veiksnių 

ir atitinkamo rizikos įvertinimo. 

Atliekant rizikos įvertinimą, vienas greičiausių ir saugiausių būdų nustatyti skirtingus rizikos

atsiradimo priežasties aspektus dažnai tiesiogiai apima pačius darbuotojus. Iš tikrųjų, jie žino, 

kokius darbo metodus naudoja, jie turi galimybę nurodyti, kokia darbo praktika nėra tinkama ar 

teisinga atlikti konkrečiai sudėtingai užduočiai, neskaitant informacijos apie naudojamas 

atsargumo priemones. Tuo būdu, darbdaviai turėtų užtikrinti, kad kas beatliktų rizikos veiksnių 

nustatymą, ar darbuotojas, ar nepriklausomas konsultantas, jis turi vesti tinkamą dialogą su 

darbuotojais ar kitomis šalimis tokiomis, kaip darbą atliekantys rangovai. 

Darbuotojai taip pat privalo atkreipti dėmesį į konkrečius rizikos veiksnius, kuriuos dėl jų 

pobūdžio, sunku nustatyti. Šios problemos gali kilti iš darbo organizavimo, veiklos modelių arba 

darbo vietos. Tai papildomi aspektai, kartais laikomi savaime suprantamu dalyku arba 

sąlygojantys, kartais taktiškai priimamą, įprastinių komforto sąlygų sumažėjimą. Darbuotojai gali 

nurodyti faktą, kad šiomis aplinkybėmis atliekamas darbas yra apsunkinamas arba dėl to, kad 

tai greitai plinta ir ilgainiui sąlygoja streso atsiradimą, arba dėl to, kad darbuotojai privalo pakęsti 

nejaukią ir neįprastą situaciją, kuri ilgainiui gali sukelti skausmą ir padaryti žalos. 

Pirminis įvertinimas 

Pirminis įvertinimas turi apimti: 

- kiek įmanoma, rizikos veiksnių, kuriuos galima pažalinti, nustatymą. Daugeliu atvejų, tai gali 

būti neįmanoma, tačiau reikėtų atsižvelgti į darbo hipotezę; 

- pilną tyrimą tų rizikos veiksnių, kuriems tolimesnių veiksmų taikymas nėra būtinas (pvz. 

stacionarūs laiptai, rankiniai įrankiai, kurių paskirtis aiški ir skirti reguliariam naudojimui). Tačiau 

svarbu atkreipti dėmesį į išskirtinus ar specialius naudojimo atvejus. Pavyzdžiui, jeigu 

stacionariais laiptais nešami ypatingai sunkūs kroviniai arba rankiniai įrankiai naudojami 

akmens apdirbimui, šiais atvejais svarbu atlikti išsamesnį rizikos veiksnių įvertinimą; 

- gerai žinomų rizikos veiksnių, kuriems valdyti yra turimos ir aiškiai apibrėžtos tinkamos 

kontrolės priemonės, nustatymą; 

- atvejo, reikalaujančios sudėtingesnio įvertinimo, nurodymą; šiuo atveju taikomos modernesni 

(sudėtingesni) vertinimo metodai. 

Tuo atveju, kai reikalinga atlikti tolimesnius veiksmus, rizikos įvertinimo procesą galima padalinti 

šiuo būdu: 

1. Rizikos veiksnių nustatymas visais darbo veiklos požiūriais; 

2. Visų asmenų, galinčių sukelti pavojų, įskaitant asmenimis, dirbančius ypač pavojingomis 

sąlygomis, nustatymas; 

3. Rizikos veiksnių įvertinimas, atsižvelgiant į turimų prevencinių ir saugumo priemonių 

priklausomybę ir pakankamumą; 

4. Sprendimų priėmimas, remiantis kuriais naujos reikalingos priemonės turi būti įdiegtos, 

siekiant pašalinti arba sumažinti riziką, vadovaujantis įgyvendinamais geros veiklos pavyzdžiais; 

5. Numatomos įgyvendinti saugumo priemonės, kaip prioriteto, apibrėžimas. 

Veiksmai, kylantys iš rizikos įvertinimo darbe 

Išvadose apie rizikos įvertinimą darbe turi būti pabrėžti šie aspektai: 

- ar tinkamai valdoma rizika; 

- jeigu ne, numatomos rizikos sumažinimo galimybės; 

- prioritetai; 

- kiek įmanoma, priemonių, skirtų pagerinti darbuotojų apsaugos lygį ryšium su sveikatos ir 

saugos klausimais, įgyvendinimas; 

- kiti asmenys, kurie gali būti susiję su nagrinėjama situacija. 

Darbdavio atsakomybė 

Darbdaviai privalo kruopščiai parengti numatomus įgyvendinti veiksmus, siekdami prisiimti 

įsipareigojimus, kylančius iš rizikos įvertinimo ir imtis reikalingų priemonių užtikrinti darbuotojų 

saugą ir sveikatą. Rekomenduojama, kad visi šie veiksmai, susiję su veiksmų plano kūrimu,

įgyvendinimu ir kontrole, būtų orientuoti į rizikos veiksnių pašalinimą ir jų kontrolę. 

Veiksmų planas turi: 

- pavesti, organizuoti ir koordinuoti įvertinimą; 

- nurodyti kvalifikuotus asmenis, išrinktus atlikti įvertinimus; 

- konsultuoti darbuotojų atstovus ryšium su sutartimi, sudaryta su asmeniu, paskirtu atlikti 

įvertinimus; 

- teikti visą reikalingą informaciją, profesinį parengimą, išteklius ir paramą asmeniui, paskirtam 

atlikti įvertinimus, kuriuo gali būti ir darbdavio pavaldinys; 

- užtikrinti tinkamą koordinavimą tarp asmenų, paskirtų atlikti įvertinimus (jeigu pritaikoma); 

- įtraukti vadovybės lygius ir skatinti darbo jėgos dalyvavimą; 

- apibrėžti keliamus susitarimus dėl rizikos įvertinimo peržiūrėjimo ir pakartotinio patikrinimo; 

- užtikrinti, kad prevencinės ir apsaugos priemonės taikomos sutinkamai su įvertinimų 

rezultatais; 

- garantuoti nuolatinį prevencinių ir apsaugos priemonių stebėjimą, siekiant užtikrinti jų efektyvų 

įgyvendinimą; 

- informuoti darbuotojus ir/arba jų atstovus apie vertinimo rezultatus ir įdiegtas priemones. 

Asmenų, galinčių atlikti rizikos įvertinimą, parinkimas 

Bet kurioje organizacijoje, galutinį sprendimą dėl asmenų, galinčių atlikti vertinimus, priima 

darbdavys. Šiais asmenimis galėtų būti: 

- patys darbdaviai; 

- darbdavių paskirti darbuotojai; 

- nepriklausomos (išorinės) tarnybos. 

Asmenų, atliekančių įvertinimą, įsipareigojimai 

Kas bebūtų paskirtas atlikti rizikos įvertinimą darbe, jis/ji privalo būti kompetentingas atlikti šį 

darbą. 

Galimas atvejis, kai asmuo, paskirtas atlikti rizikos įvertinimą, nėra kompetentingas įgyvendinti 

visas užduotis, susijusias su šiuo įvertinimu. Pavyzdžiui, elektrotechnikos inžinierius, net 

būdamas kvalifikuotas savo srityje, gali neturėti profesinių žinių ir parengimo, reikalingo įvertinti 

rizikos veiksnius, kylančius iš labai sudėtingų cheminių procesų. Svarbu, kad asmenys, paskirti 

atlikti įvertinimus, ir darbdaviai suvoktų būtinybę ieškoti išorinės pagalbos, kai būtina, 

specialistų, kurie galėtų dalyvauti vertinimo procese. 

Praktiškai, beveik visuomet rizikos vertinimo procese dalyvauja darbo grupė, kurios nariai 

pasitelkia platų žinių diapazoną. 

Asmenys, atliekantys rizikos įvertinimą, gali parodyti savo kompetenciją, pademonstruodami 

šiuos įgūdžius: 

1. Pagrindinės rizikos įvertinimo proceso krypties supratimą; 

2. Sugebėjimą panaudoti savo sugebėjimus toje veikloje, kurioje bus atliekamas įvertinimas ir 

atskirose užduotyse, kurios bus tiriamos. Tuo tikslu bus reikalinga: 

- nustatyti problemas, susijusias su sveikata ir sauga darbe; 

- įvertinti ir nustatyti įgyvendintinų veiksmų eiliškumą; 

- pasiūlyti rizikos sumažinimo ar pašalinimo galimybes, nurodant priežastis; 

- įvertinti efektyvumą; 

- informuoti ir remti tinkamų priemonių ir sistemų įgyvendinimą, skirtų pagerinti darbuotojų 

saugos ir sveikatos sąlygas; 

- sugebėti nustatyti situacijas, kuriose jų kompetencija nėra pakankama rizikos įvertinimui ir 

reikalinga išorinė pagalba; akcentuoti šią būtinybę. 

Tais atvejais, kai būtina taikyti kiekybinius vertinimo metodus, svarstomieji asmenys privalo 

vadovauti sudėtingų (modernių) metodų analizės, o taip pat modeliavimo ir kvantifikacijos

metodų įgyvendinimui (ypatingai retai atsitinkančių nelaimingų atsitikimų, tačiau su sunkiomis 

pasekmėmis, atvejais). 

Santykiai tarp asmenų, paskirtų atlikti rizikos įvertinimą ir prevencijos tarnybų 

Asmenų, paskirtų atlikti rizikos įvertinimą, darbo rezultatą sudaro rizikos veiksnių nustatymas: 

nustatoma, kokių atsargumo priemonių reikia imtis, siekiant juos pašalinti arba sumažinti, o taip 

pat pasiūlomos tinkamos prevencinės priemonės, remiantis eiliškumu. Tačiau, kai kuriais 

atvejais, rizikos darbe prevencija yra laikoma atskira sritimi. Kitaip tariant, tai veikla, kurią gali 

įgyvendinti saugumo personalas arba srities specialistai, kurie, be savo pareigų, dar atlieka 

darbo vietų patikrinimą ir kontrolę. 

Darbdavio duotas sutikimas atlikti rizikos įvertinimą ir prevencijos, kontrolės ir stebėjimo veiklą, 

tai sritis, kurioje darbdavio žodis yra paskutinis. Mažų kompanijų atveju, paprastai šį darbą 

atlieka vienas asmuo. Tuo tarpu stambiose ir sudėtingesnės struktūros kompanijose, įvairios 

užduotys gali būti padalintos tarp skirtingų asmenų, kurie gali pasitekti savo žinias ir patirtį. 

Informavimo srities poreikiai 

Asmenys, atliekantys rizikos įvertinimą, privalo žinoti ir/arba būti informuoti apie: 

- jau žinomus rizikos veiksnius ir pavojus bei jų atsiradimo būdus; 

- šiam darbui atlikti naudojamas medžiagas, įrangą ir technologiją; 

- darbo procedūras ir organizavimą, o taip pat sąveiką tarp darbuotojų ir naudojamų medžiagų; 

- statymo į pavojų tipą, tikimybę, dažnumą ir trukmę. Šiuo atveju gali būti naudojami modernūs 

vertinimo metodai, kurie jau buvo naudoti anksčiau; 

- santykį tarp statymo į galimą pavojų ir jo šalutinį poveikį; 

- standartus ir teisinius reikalavimus ryšium su egzistuojančia rizika darbe; 

- įvairius aspektus, sudarančius taip vadinamą „gerą praktiką darbe“, kiekvienoje srityje, 

kurioje netaikomos jokios konkrečios teisinės normos. 

Tais atvejais, kai darbuotojai, turintys skirtingus darbdavius, dirba vienoje vietoje, asmenys, 

paskirti atlikti rizikos įvertinimą gali pasidalinti informacija apie rizikos veiksnius ir naudojamas 

priemones. Darbdavys įsipareigoja palengvinti šio tipo informacijos pasikeitimą. 

Informacijos šaltiniai 

Aukščiau minėtą informaciją galima gauti iš: 

- veiklos sričių analizės ir galimų nelaimingų atsitikimų nustatymo (ypatingai, naudojant 

kiekybiniam rizikos įvertinimui skirtas sistemas); 

- darbuotojų ir/arba jų atstovų konsultavimo ir/arba dalyvavimo; 

- gamintojų ir tiekėjų pateiktų veiklos vadovų ir duomenų; 

- informacijos šaltinių ir praktikos ryšium su atlikta veikla, pvz. komercinių asociacijų arba 

kvalifikuotų specialistų, veikiančių sveikatos ir saugos srityje, pateikta dokumentacija; 

- specializuotų dokumentų ir duomenų bazių; 

- nacionalinių organizacijų arba specializuotų institutų, veikiančių sveikatos ir saugos darbe 

srityje, pateiktų nurodymų; 

- informacijos, susijusios su nelaimingais atsitikimais ir traumomis (įskaitant ataskaitas apie 

pavojingus atvejus, pvz. išvengtus nelaimingus atsitikimus), ir epidemijos tyrimais; 

- darbo metodų, vadovų ir veiklos procedūrų ryšium su konkrečia darbo vieta; 

- nuolatinės duomenų kontrolės ir vertinimo registro; 

- Darbo inspekcijos pateiktų klasifikuotų duomenų; 

- mokslinių ir specialių leidinių apie konkretų sektorių; 

- nacionalinių ir Europos standartizacijos organizacijų nustatytų normų; 

- minimalių darbovietei taikomų sveikatos ir saugos reikalavimų, atitinkančių Direktyvos 

89/654/EEB dėl minimalių darbovietei taikomų sveikatos ir saugos reikalavimų I priedą (pirmą 

kartą naudojamos darbovietės) ir II priedą (jau naudojamos darbovietės).

Byla 

Rekomenduojama užvesti bylą, kurioje būtų registruojami atliktų rizikos vertinimų rezultatai. 

Ši byla gali tapti naudinga priemone. Ji gali būti naudojama kaip nuorodos šaltinis, nurodantis, 

kad visi rizikos veiksniai buvo įvertinti ir vertinimo metu buvo naudojami tinkami standartai, o į 

registrą neįtraukti rezultatai laikomi nereikšmingais. 

Tačiau, šis sprendimas turėtų būti pagristas, tuo tikslu turi būti pateikta ši informacija: 

- kad rizikos vertinimo programa buvo įgyvendinta ir atlikta; 

- kokiu būdu buvo atlikta programa; 

- išskirtiniai arba neįprasti rizikos veiksniai (pvz. infekcijos darbe rizika); 

- darbuotojų grupės statomos į tam tikrą pavojų (pvz. vietinės organizacijos darbuotojai, 

dirbantys su kanalizacijos vamzdynais, darbuotojai, prižiūrintys elektros sistemas, kranininkai ir 

kt.); 

- kiti susiję rizikos veiksniai; 

- tokiu atveju, jei priimti sprendimai dėl rizikos vertinimo, įskaitant informaciją apie šių sprendimų 

pagrindimą, taikomi atvejams, kai nesilaikoma jokių standartų arba paskelbtų rekomendacijų; 

- paskelbti standartai arba rekomendacijos, kai taikoma skirtingu būdu (pvz. mašinų priežiūros 

standartai); 

- rekomendacijos ryšium su kitais būdais taikomomis priemonėmis, skirtomis toliau mažinti 

riziką arba pagerinti apsaugą; 

- sutartys dėl vertinimo audito. 

Su vertinimais susiję duomenys turi būti apdorojami, dalyvaujant ir konsultuojant darbuotojus 

ir/arba jų atstovus, kurie turi būti jiems prieinami. Tiesiogiai susiję darbuotojai privalo bet kuriuo 

atveju būti informuoti apie visų vertinimų, susijusių su jų darbo vieta, rezultatus ir taikytinus 

tolimesnius veiksmus, šių vertinimų atžvilgiu. 

Rizikos vertinimo duomenys taip pat turi būti prieinami: 

- darbdavio paskirtiems specialiems darbuotojams, atsakingiems už darbuotojų saugos ir 

sveikatos užtikrinimą; 

- darbuotojų atstovams, turintiems specialius įsipareigojimus sveikatos ir saugos srityje. 

Priemonių efektyvumo stebėjimas 

Susitarimai dėl apsaugos ir prevencijos priemonių planavimo, organizavimo, stebėjimo ir audito 

turi būti parenkami remiantis rizikos vertinimu, siekiant garantuoti šių priemonių efektyvumą ir 

užtikrinti rizikos veiksnių kontrolę. 

Informacija, gauta atliekant stebėjimus, turi būti naudojama audito atlikimo ir pakartotinio 

vertinimo tyrimo organizavimui. 

Auditas ir pakartotinis tyrimas 

Rizikos vertinimas turėtų būti laikomas veikla, kuri atliekama „kaip vienkartinė“. Iš tiesų, būtina 

atlikti šio vertinimo auditą ir pakartotinį tyrimą, jeigu šią būtinybę sąlygoja įvairios priežastys 

tokios, kaip: 

1. Vertinimas, apimantis svarbius pokyčius darbo procese tokius, kaip cheminės medžiagos 

pakeitimas mažiau degia, arba naudojant skirtingas mašinas. Šių pokyčių įgyvendinimas privalo 

būti iš anksto įvertinamas. Nepaisant to, juos įgyvendinus, rekomenduojama įvertinti naujas 

darbo sąlygas, siekiant ištirti naujų priemonių realias pasekmes. 

2. Įgyvendintos atsargumo priemonės, skirtos sumažinti rizikos veiksnius, gali turėti įtakos darbo 

procesui. Pavyzdžiui, leidimų išdavimo sistemos įdiegimas asmenims, dirbantiems su degiomis 

medžiagomis, sukels būtinybę dalį jų panaikinti arba pakeisti privažiavimo kelius, siekiant 

pagerinti transportavimo saugą, net jeigu tai paveiktų medžiagų tvarkymą sandėlyje. 

3. Vertinimai:

- gali būti daugiau netaikomi, nes juos pagrindžiantys duomenys ir informacija tapo nebe 

vertingi; 

- gali būti pagerinti; 

- privalo būti peržiūrėti ir atnaujinti. 

4. Šiuo metu galiojusios apsaugos ir prevencijos priemonės nėra pakankamos ar tinkamos, pvz. 

kontrolės priemones papildžius nauja informacija. 

5. Nelaimingų atsitikimų arba nepasisekimų tyrimų rezultatai. Nelaimingų atsitikimų, sukeliančių 

grėsmę ar kitas pasekmes sveikatai, tyrimai gali sąlygoti būtinybę keistis, siekiant užkirsti kelią 

būsimiems atsitikimams. Nepasisekimų tyrimai gali suteikti svarbios informacijos apie rizikos 

veiksnius ir prisidėti prie tinkamų priemonių, skirtų sumažinti šiuos veiksnius, įgyvendinimo. 

„Nepasisekimai“ suteikia naudingiausią informaciją apie pavojingas situacijas. Darbuotojai gali 

suteikti informacijos apie „nepasisekimus“ tose situacijose, kuriose įvyksta panašus reiškinys, 

kuris, tačiau, nesąlygoja fizinių traumų arba žalos turtui. 

Kitos sąvokos tokios, kaip „atsitikimai, nepatiriant traumos“ arba „pavojingi įvykiai“ kartais 

naudojamos išreikšti šią idėją, o apibrėžiami skiriasi priklausomai nuo įgyvendinamų tikslų: 

daugeliu atvejų, „nepasisekimas“ yra apibrėžiamas kaip nelaimingas atsitikimas, kurio metu 

nepatiriama trauma. Dažnai, atsitikus nelaimingam atsitikimui arba turtui patyrus žalos, 

darbuotojai gali prisiminti anksčiau įvykusią panašią situaciją. Daug geriau nustatyti 

„nepasisekimus“ ir tinkamai elgtis, siekiant išvengti jų ateityje. Darbdaviai turėtų darbovietėje 

sukurti tokią aplinką, kuri užtikrintų nuomonių pasidalijimą, o darbuotojai būtų skatinami pranešti 

apie nepasisekimus. Vadovai, atsakingi už darbuotojų saugą ir sveikatą, turi atlikti naudingas 

užduotis šiuo atžvilgiu, sudarydami informacijos kanalą apie „nepasisekimus“ ir prisidėdami prie 

priežasčių tyrimo ir prevencijos priemonių nustatymo. Daugeliu atvejų, naudinga reguliariai 

peržiūrėti rizikos vertinimus, priklausomai nuo jų pobūdžio ir tikėtino veiklos sričių pokyčio, 

išskyrus normas, reglamentuojamas Reguliaraus vertinimų audito atlikimo tarybos patvirtintose 

direktyvose. 

NAUJI MODELIAI NUMATYTI ĮSTATYME 626/94 

Kaip minėta anksčiau, Įstatymas 626/94, šiame dokumente Įstatymo 242/96 pataisyta versija, 

numato, kad darbdavys, prisiėmęs bendrąjį įsipareigojimą užtikrinti darbuotojų saugą ir sveikatą, 

neišvengiamai susiduria su naujais „modeliais“. Pastarieji numato bendradarbiavimą su 

darbdaviu, įgyvendinant tinkamas priemones, siekiant pagerinti saugą ir sveikatą darbovietėje. 

Nauji veikėjai yra šie: 

• prevencijos ir apsaugos tarnybos vadovas; 

• darbuotojų atstovas saugai; 

• kvalifikuotas gydytojas. 

Prevencijos ir apsaugos tarnyba 

Sutinkamai su Įstatymo 626/94 8 straipsniu, darbdavys privalo: 

1. įkurti PREVENCIJOS IR APSAUGOS TARNYBĄ (PAT); 

2. paskirti asmenį, ATSAKINGĄ už PAT. 

Tai specialistų sudarytas organas darbo saugai, koordinuojamas vadovo. 

Daugeliu atvejų, Įstatymas leidžia darbdaviui asmeniškai ir tiesiogiai atlikti prevencijos ir 

apsaugos tarnybai priskiriamas užduotis. Šiuo atveju, darbdavys vienas pats įgyvendina 

šią funkciją be atitinkamos „Tarnybos“ pagalbos. 

Tarnyba gali būti: 

• vidaus, kai į tarnybą paskiriami kompanijos darbuotojai; 

• išorės, kai į tarnybą paskiriami kompanijoje nedirbantys asmenys.

Pagrindinė šios tarnybos funkcija, numatyta Įstatymo 626/94 9 straipsnyje, yra 

bendradarbiavimas su darbdaviu, siekiant pagerinti, kiek įmanoma, sveikatos ir saugos lygį 

kompanijoje, įgyvendinant prevencijos, kontrolės ir informavimo apie rizikos veiksnius 

darbovietėje veiksmus. 

Iš esmės, užduotis galima apibendrinti šiuo būdu: 

- rizikos veiksnių darbovietėje ir gamybos procesuose nustatymas bei saugumo priemonių, skirtų 

jiems pašalinti, siūlymas. 

- koordinavimas su darbdaviu dėl rizikos vertinimo ir atitinkamo dokumento parengimo. 

- darbuotojų bendrojo ir specialiojo parengimo bei informavimo planavimas ir priežiūra. 

- dalyvavimas visuose reikaluose, susijusiuose su darbo sauga kompanijoje. Tarnyba taip pat 

privalo nuolatos rūpintis saugumo darbovietėje gerinimu, siūlydama prevencijos priemones, 

ieškodama efektyvesnių apsaugos priemonių ir diegdama kontrolės sistemas, skirtas patikrinti 

pasirinktų priemonių realų įgyvendinimo lygį. 

Darbuotojų atstovas saugai 

Darbuotojų atstovas, naujas veikėjas numatytas Įstatyme 626/94, yra darbuotojų, kurie jį išrinko, 

garantas, ginantis jų teises ryšium su sauga ir sveikata darbovietėje, ir su jų pagalba, atstovas 

privalo skatinti nuolatinį gerėjimą. Siekiant atlikti savo pareigas, darbuotojų atstovas yra specialiai 

apmokomas ir jam skiriamas laikas bei priemonės, reikalingos atlikti užduotis. Jam negali būti 

taikomos jokios drausminės priemonės ryšium su darbo atlikimu. 

Šio modelio vaidmuo – palaikyti ryšį tarp darbdavio ir darbuotojų ryšium su sauga ir sveikata 

darbovietėje. Įstatymas 626/94 numato jam priskirtinas funkcijas. Iš tikrųjų, darbuotojų atstovas: 

- turi priėjimą, laikydamasis su darbdaviu aptartų procedūrų, prie darbo vietų ir kompanijos 

dokumentų, susijusių su darbuotojų saugumu (traumų registrų, rizikos vertinimų dokumentų ir 

kt.); 

- gauna informaciją iš saugumo tarnybų; 

- yra konsultuojamas prieš bet kokią planavimo, vertinimo, pavedimo ar paskyrimo veiklą, 

tiesiogiai susijusią su saugumu; 

- siūlo prevencijos objektus, gali suformuluoti savo pastabas patikrinimo metu, kurį atlieka 

saugumo organizacijos ir dalyvauti periodiniuose kompanijos susirinkimuose saugumo 

klausimais; 

- kreipiasi į atitinkamus valdžios organus, jeigu mano, kad naudojamos prevencijos priemonės 

neužtikrina darbuotojų saugos ir sveikatos. 

Kvalifikuotas gydytojas 

Kompanijose, kuriose yra situacijos, galinčios sukelti pavojų darbuotojų sveikatai, yra tikimąsi, 

kad darbdavys paskirs kvalifikuotą gydytoją. 

Ši sąlyga galioja, kai kompanijoje privaloma vykdyti sanitarinę kontrolę, pavyzdžiui tose 

kompanijose, kuriose: 

• darbuotojai atlieka darbą, kuriam taikomas privalomas draudimas dėl silikozės ir asbesto, 

• darbuotojai atlieka darbą suspausto oro patalpose, 

• darbuotojai statomi į jonizuojančios radiacijos pavojų, 

• darbuotojai užsiima pramoninio apdirbimo veikla, kurios metu išgaunamos toksinės ir 

teršiančios medžiagos, 

• dirba šachtininkai ir speleologai, 

• dirba garo generatorių operatoriai, 

• darbuotojai gamina vakcinas, serumus, virusus, toksinus ir kitus susijusius produktus, 

• darbuotojai paskirti dirbti su toksinėmis dujomis, 

• darbuotojai dirba, veikiant cheminėms ir fizikinėmis medžiagoms, triukšmui, švinui ir asbestui. 

Darbuotojus privaloma informuoti apie paskirtą kvalifikuotą gydytoją. Kvalifikuotas gydytojas

įsipareigoja: 

• bendradarbiauti su darbdaviu planuojant ir įgyvendinant prevencinius veiksmus kompanijoje; 

• atlikti sanitarinius patikrinimus prieš darbuotojo įdarbinimą, siekiant pašalinti kontraindikacijas 

darbuotojui paskirto darbo atžvilgiu; 

• atlikti periodinius patikrinimus, siekiant kontroliuoti ir pateikti galutinį vertinimą apie 

darbuotojų tinkamumą atlikti jiems paskirtą darbą kompanijoje; 

• vesti ligos istorijas tų darbuotojų, kurie atlieka medicininius patikrinimus; 

• bendradarbiauti su darbdaviu, organizuojant pirmosios medicinos pagalbos teikimą 

kompanijoje. 

Įvadas 

DARBOVIETĖS 

Įstatymai 626/1994 ir 242/1996 iš esmės pakeitė keletą Įstatymų 547/1955 ir 303/1956 straipsnių 

dėl darboviečių ir įtraukė keletą naujų bendrų standartų. 

Šias naujoves, kurios lėmė žymų ankstesnių normatyvų pakeitimą, sąlygojo naujų ES standartų 

įvedimas. 

Ypatingai, kiek tai susiję su šio skyriaus tema, minimalių darbovietei taikomų sveikatos ir saugos 

reikalavimų kilmė siejama su Direktyva 89/654/EEB (pirmoji Specialioji direktyva) „dėl minimalių 

darbovietei taikomų sveikatos ir saugos reikalavimų“ ir detaliu jos priedų nagrinėjimu. 

Kaip minėta, naujoji Direktyva, kartu su Bendrąja Direktyva 89/391/EEB, buvo įgyvendintos 

Italijoje, išleidžiant Įstatymą 626/94. Iš esmės, ši Direktyva, numatanti minimalius darbovietei 

taikomus sveikatos ir saugos reikalavimus, sudaro pirmąją Specialiąją Direktyvą. Antrasis 

Įstatymo 626/94 pavadinimas skelbia minimalius reikalavimus taikomus darbovietei, o taip pat 

keliems ankstesniems normatyvams padarytus pakeitimus (Įstatymams 547/55 ir 303/56). 

Apibrėžimas 

Darbovietės apibrėžiamos kaip vietos, skirtos atlikti darbui kompanijos arba gamybos vienetų 

viduje, arba kitoje, darbui prieinamoje, vietoje, priklausančioje kompanijai arba gamybos vienetui. 

Patalpų matmenys ir erdvė jose - prevenciniai veiksmai 

Kompanijos, įdarbinančios daugiau kaip 5 darbuotojus, kurie dirba su kenksmingomis ir 

toksinėmis medžiagomis ir kurių veikla gali būti žalinga sveikatai (remiantis darbo/ vietos 

sveikatos apsaugos vieneto inspekcijos sprendimu), net dirbant mažiau nei 5 darbuotojams, 

privalo turėti darbui skirtas patalpas, kurių: 

- faktinis aukštis yra ne mažesnis kaip trys metrai; 

- erdvė ne mažesnė kaip 10 m 3 / 1 darbuotojui, įskaitant įrengimus ir baldus; 

- plotas ne mažesnis kaip 2 kv. m. / 1 darbuotojui, įskaitant įrengimus ir baldus. 

Leistinos ribos padidinimą gali pripažinti įvairios institucijos, atsakingos už darboviečių priežiūrą 

(vietinė sveikatos priežiūros institucija), ryšium su aukščio reguliavimu, patardamos įdiegti 

tinkamą aplinkos ventiliacijos sistemą. Aukščiau minėti padidinimai, numatyti Įstatymo 303/1956 6 

straipsnyje (darboviečių aukštis, talpa ir plotas) gali būti patvirtinti sutinkamai su minimalius 

reikalavimus atitinkančiu aukščio lygiu, kaip numato vietinės visuomeninės sveikatos priežiūros 

arba statybos pramonės nuostatai. Prašymą dėl padidinimo privalo užpildyti darbdavys ir jį išsiųsti 

kompetentingai vietinės sveikatos priežiūros institucijai; prašymas pagrindžiamas pateiktais 

kompanijos techniniais reikalavimais (gamybos ypatumai ir pan.), nurodant numatomas 

įgyvendinti priemones ryšium su ventiliacija ir oro apykaita. 

Išskyrus ypatingus poreikius, nors ir įdiegiant ventiliacijos, apšvietimo ir oro drėgnumo sistemų 

apsaugą, darboviečių, kaip požeminių ar dalinai požeminių patalpų, naudojimas yra draudžiamas. 

Patalpų, naudojamų ar planuojamų naudoti, kaip biurus, nepriklausomai nuo kompanijos tipo, o 

taip pat komercinių kompanijų patalpų aukščio apribojimus numato urbanistiniai standartai

(Įstatymo 303/1956, 6 straipsnis). 

Draudžiama požemines ir dalinai požemines patalpas naudoti kaip darbo vietas. 

Požeminio darbo draudimas neišskiria nuolatinio ar laikinojo darbo, ir yra taikomas visiems 

darbams, nepriklausomai nuo darbuotojų skaičiaus. 

Požeminių ir dalinai požeminių patalpų naudojimui, išskyrus aukščiau minėtą draudimą, vien tik 

išorinio įėjimo į patalpas neužtenka; jos taip pat privalo atitikti minimalius higienos ir darbuotojų 

sveikatos apsaugos reikalavimus, kurie užtikrinami laikantis tinkamų atsargumo priemonių 

ventiliacijos, oro drėgnumo ir apšvietimo srityje. 

Priklausomai nuo naudojamų pastatų ir turimos įrangos dydžio, viduje naudojamų produktų 

cheminių-fizikinių savybių, o taip pat didžiausio leistino darbuotojų skaičiaus patalpose, 

darbovietėse privalo būti įrengtos tinkamos gaisro gesinimo sistemos ir priešgaisrinės ir 

apsauginės signalizacijos. 

Ne automatinės priemonės (nešiojami gesintuvai ir kt.) turi būti įrengti lengvai prieinamoje vietoje, 

paženklinti atitinkamais ženklais ir greitai panaudojami. 

Darbovietės, privažiavimo keliai, sanitarinės paslaugos ir specifinės darbo vietos turi būti 

pritaikytos asmenims su negalia naudojimui tik tuo atveju, kai dirba bent vienas darbuotojas su 

negalia. 

Pastatuose, pradėtuose naudoti iki 1993 m. sausio 1 d., turėtų būti pritaikytos atitinkamos 

priemonės, užtikrinančios darbuotojų su negalia judėjimą ir sanitarinių paslaugų naudojimą. Šios 

intervencijos privalo būti įgyvendintos tinkamu laiku. 

Darbdavys privalo užtikrinti, kad koridoriuose ir atsarginiuose išėjimuose būtų laisvas praėjimas; 

sistemos ir apsaugos priemonės privalo būti periodiškai kontroliuojamos, prižiūrimos ir valomos, o 

atsiradę defektai, keliantys grėsmę darbuotojų saugai ir sveikatai, nedelsiant pašalinti. 

Įstatymo 626/1994 30 ir 32 straipsniai dėl darboviečių pradėtų naudoti iki 1994 m. lapkričio 27 d. 

numato, kad jos privalo įgyvendinti reikalavimus iki 1997 m. sausio 1 d. 

Jeigu darbovietės pakeitimų atlikimui, įgyvendinant naujų standartų keliamus reikalavimus, 

reikalingas leidimas (pvz. leidimas statybai), darbdavys privalo nedelsiant pradėti tvarkyti 

procedūras dėl šio leidimo išdavimo ir užtikrinti reikalavimų įgyvendinimą per šešis mėnesius nuo 

leidimo išdavimo, tuo tarpu įdiegdamas alternatyvias saugumo priemones, užtikrinančias 

lygiavertį apsaugos lygį darbuotojams. Su alternatyviomis priemonėmis turi susipažinti darbuotojų 

atstovas saugai. 

Jeigu intervencijų, susijusių su darboviečių suderinimu su standartais, negalima atlikti dėl 

urbanistikos ir architektūros reikalavimų (pvz. muziejai, istoriniai centrai ir pan.), darbdavys turi 

įdiegti alternatyvias saugumo priemones, po konsultacijų su atstovu saugai ir gavęs leidimą iš 

vertinimo institucijų. 

Mikroklimatas 

Darbovietėse turi būti palaikoma pakankama temperatūra (mikroklimatas), atsižvelgiant į darbo 

metodus ir darbuotojų fizinį krūvį. Siekiant nustatyti mikroklimatą, turi būti įvertinamas oro 

drėgnumo lygis ir oro cirkuliacija. Poilsio, budėtojų, sanitarinių patalpose, valgyklose ir pirmosios 

medicinos pagalbos patalpose temperatūra turi atitikti konkrečią šių patalpų paskirtį. Jeigu 

patalpose yra langai, stoglangiai ir stiklinės sienos, svarbu užtikrinti, kad darbo vietose nebūtų per 

gausus saulės spinduliavimas. Jeigu veiklos pobūdis neleidžia pakeisti mikroklimato, būtina 

įdiegti lokalizuotas specialias priemones arba aprūpinti darbuotojus asmeninėmis apsaugos 

priemonėmis, užtikrinančiomis apsaugą nuo labai aukštos arba labai žemos temperatūros. 

Svarbu užtikrinti nuolatinį vėdinimo sistemos veikimą, kurioje turi būti įdiegta avarinė 

signalizacijos sistema, gedimo atveju. Periodinis valymas (pvz. kas šešis mėnesius) reikalingas 

tuomet, kai patalpoje naudojamos oro kondicionavimo sistemos arba mechaniniai ventiliatoriai. 

Tuo būdu užkertamas kelias mikrobakterijų ir dulkių susidarymui ant kondicionavimo sistemų

sienelių ir filtrų. 

Apšvietimas 

Darbovietės privalo gauti pakankamai natūralios šviesos, jeigu nereikalaujama kitaip, 

atsižvelgiant į darbo sąlygas, išskyrus požemines vietas. Tačiau, visose vietose ir darbovietėse 

turi būti įrengtas pakankamas dirbtinis apšvietimas, užtikrinantis darbuotojų saugą, sveikatą ir 

sveikatingumą (Įstatymo 303/1956 10 straipsnis). Tam atvejui, jeigu sugedusi apšvietimo sistema 

galėtų sukelti grėsmę darbuotojams, darbovietėje turi būti įrengta avarinė apšvietimo sistema. 

Svarbu užtikrinti reguliarų dirbtinių apšvietimo sistemų ir langų valymą bei priežiūrą, sudarant 

galimybę natūralios šviesos patekimui (pvz. langų plovimas išvalymas, silpnai šviečiančių elektros 

lempučių pakeitimas ir pan.). 

Grindys, sienos, antresolės, lubos, laiptai 

Nuolatiniam darbui draudžiama naudoti uždaras patalpas, kurios neatitinka šių sąlygų: 

- gera apsauga nuo atmosferos veiksnių; 

- įdiegta pakankama šiluminė izoliacija; 

- pakankamas angų skaičius oro cirkuliacijai; 

- patalpa sausa ir apsaugota nuo drėgmės; 

- patalpoje yra lengvai valomos grindys, sienos, antresolės ir lubos. 

Jeigu antresolė naudojama kaip sandėlys, ant jos sienų turi būti nurodyti aiškūs ženklai dėl 

didžiausia leistina apkrova kg/m 3 ; apkrova neturėtų viršyti leistinos svorio ribos ir turi būti tolygiai 

paskirstyta ant viso paviršiaus. 

Antresolės arba sienų angos, naudojamos medžiagų perdavimui, turi būti tinkamai apsaugotos su 

stacionariais ir tvirtais turėklais. 

Patalpų grindys privalo būti be pavojingų išgaubų, duobių ar nuolydžių. Patalpos, ant kurių grindų 

naudojamos ardomosios ir skystos medžiagos, turi turėti kompaktinį ir vandeniui atsparų paviršių 

su įrengtu nuolydžiu, leidžiančiu skysčiams nutekėti tiesiai į specialias surinkimo ir nuotekų vietas. 

Jeigu grindys yra nuolatos drėgnos, jose turi būti įrengti nuolydžiai, o specialūs ženklai turi 

informuoti apie pavojų. 

Prie patalpų langų turi būti įrengtos palangės, ne žemiau kaip 90 cm nuo grindų. 

Jeigu įmanoma, darboviečių sienos turi būti nudažytos šviesiomis spalvomis. Langai, stoglangiai 

ir oro cirkuliacijos sistemos turi būti lengvai pasiekiami darbuotojų jų įjungimui/išjungimui arba 

reguliavimui, o veikdamos jos neturėtų kelti jokio pavojaus darbuotojams. 

Permatomos sienos, ypač ištisinio stiklo pertvaros, esančios darbo vietoje ir darbuotojų buvimo 

vietoje, privalo būti pažymėtos specialiais ženklais aiškiai matomame lygyje ir pagamintos iš 

saugių medžiagų (įrengtos vieno metro aukščiu nuo grindų arba kaip nors izoliuotos nuo žmonių 

kontakto, kad ir tuo atveju, kai sienos gali sudužti ir sukelti pavojų darbuotojams). 

Svarbu užtikrinti saugų langų ir stoglangių valymą valytojams ir netoli esantiems darbuotojams. 

Patekti ant stogų, dengtų iš nepakankamai atsparių medžiagų leidžiamas tuomet, kai aprūpinama 

įrenginiais, leidžiančiais saugiai atlikti darbą (pastoliai, pakopos, asmeninės apsauginės 

priemonės nuo kritimo iš aukščio). 

Prie laiptų ir judančių takelių turi būti įrengtas lengvai pasiekiamas avarinis sustabdymo įrenginys. 

Platformose ir rampose, kurios turi būti tinkamo dydžio, siekiant užtikrinti didžiausio leistino 

transportuojamo krovinio stabilumą, turi būti įrengtos apsaugos (turėklai), siekiant apsaugoti 

darbuotojus nuo kritimo iš aukščio. 

Jeigu platformos įrengtos aukščiau kaip 25 metrai, jeigu techniškai įmanoma, jose turi būti 

įrengtas išėjimas. 

Poilsio kambariai 

Darbuotojams, jeigu to reikalauja jų veiklos sritis, turi būti sudarytos galimybės naudotis poilsio

kambariais. Poilsio kambariuose turi būti pakankamai stalų ir kėdžių visam personalui. Šiuose 

kambariuose turi būti užtikrinta apsauga nerūkantiems darbuotojams. Prižiūrinti organizacija turi 

sudaryti galimybes sėdėti darbuotojams darbo metu, kiek tai užtikrina normalų darbo atlikimą. 

Nėščioms moterims ir maitinančioms motinoms turi būti sudaryta galimybė ilsėtis atsigulus. 

Evakuacijos keliai ir atsarginiai išėjimai 

Evakuacijos keliai ir atsarginiai išėjimai turi būti laisvi, jais turi būti galima kuo greičiau išeiti į 

atvirą orą arba į saugią vietą (Įstatymo 626/1994 32 straipsnis). 

Evakuacijos kelių ir atsarginių išėjimų skaičius, paskirstymas ir dydis nustatomas, atsižvelgiant į 

darbovietės dydį, vietą, paskirtį, įrengtas mašinas ir didžiausią joje galinčių dirbti asmenų skaičių; 

darbovietėms, pradėtoms naudoti iki 1993 m. sausio 1 d. ankstesnio punkto reikalavimai 

netaikomi, tačiau jos turi įrengti pakankamą evakuacijos kelių ir atsarginių išėjimų skaičių. 

Evakuacijos kelių ir atsarginių išėjimų aukštis turi būti ne mažesnis kaip 2 metrai ir minimalų plotą, 

numatytą priešgaisrinės saugos nuostatuose (paprastai 1.2 metrai). 

Atsarginio išėjimo durys turi būti lengvai atidaromos į išorę, ir, nebent išduotas specialus leidimas, 

negali būti rakinamos. 

Atsarginių durų atidarymas į išorę nėra privalomas, kai tai kelia pavojų pravažiuojančioms 

transporto priemonėms arba kitą grėsmę, išskyrus atvejus, kai įdiegiamos alternatyvios 

priemonės, gavus leidimą iš teritorijoje veikiančio priešgaisrinės apsaugos departamento. 

Evakuacijos keliai ir atsarginiai išėjimai turi būti pažymėti atitinkamais iš toli matomais ženklais, 

kuriuose įrengiama avarinė apšvita, sistemos gedimo atveju. 

Darbovietėje, kurioje dirba daugiau kaip 25 darbuotojai arba penki darbuotojai, kuriems darbo 

metu kyla gaisro arba sprogimo pavojus, turi būti įrengtos 2 atskiros, lengvai prieinamos laiptinės 

arba kitus atsarginius išėjimus, numatytus priešgaisrinės saugos standartuose. 

Jau naudojamuose pastatuose, kuriuose prižiūrinčioji organizacija patvirtino minėtų reikalavimų 

įvykdymo negalimumą, turi būti įgyvendintos lygiavertės atsargumo priemonės. 

Vartai ir durys 

Patalpų durys turi būti lengvai atidaromos ir užtikrinti greitą žmonių išėjimą. 

Kai darbovietėje dirba daugiau kaip penki asmenys, o atliekamas darbas kelia sprogimo ar gaisro 

pavojų, patalpoje turi būti įrengtos bent vienos į išorę atsiveriančios ir ne siauresnės kaip 1.2 

metro pločio durys penkių asmenų grupei. 

Kitose darbo vietose, minimalus durų plotis turėtų būti: 

1 a) iki 25 darbuotojų, dirbančių toje pačioje vietoje, mažiausiai 0.5 m pločio (minus 2 %); 

2 b) 26 - 50 darbuotojų, mažiausiai 1.2 m pločio (minus 5 %); 

3 c) 51 - 100 darbuotojų, mažiausiai 1.2 m pločio (minus 5 %), o papildomos durys ne 

mažiau kaip 0.8 metrų pločio, abejos atsidarančios į išorę; 

4 d) virš 100 darbuotojų, mažiausiai 1.2 m pločio (minus 5 %), o papildomos durys ne 

mažiau kaip 0.9 m pločio, kitos ne mažiau kaip 1.2 m pločio kiekvienai 50 darbuotojų grupei 

arba 10 - 50 darbuotojų grupei (be pradinių šimto darbuotojų). 

Durų skaičių galima sumažinti, jeigu bendras plotis nėra mažesnis. Kai atsarginiai išėjimai yra taip 

pat durys, jos turi atitikti priešgaisrinės saugos nuostatus. 

Darbovietėse arba sandėliuose, kuriuose nėra į išorę atsidarančių durų, neleidžiama naudoti 

slenkamųjų, stumdomųjų ir sukamųjų durų.

Stumdomosiose duryse turi būti įrengta apsaugos sistema. Be to, į viršų atsidarančiose duryse ir 

vartuose turi būti įmontuotas apsaugos mechanizmas, kad jie netikėtai nenusileistų; duryse taip 

pat turi būti įmontuotas greito sustabdymo įtaisas; duris turi būti lengva atidaryti tiek automatiniu, 

tiek mechaniniu būdu; nutrūkus elektros energijos tiekimui, jos turi būti atidaromos rankiniu būdu. 

Šalia skirtų transporto eismui vartų turi būti įrengtos durys pėstiesiems, išskyrus atvejus, kai 

pėstiesiems saugu eiti pro pačius vartus; tokios durys turi būti ryškiai paženklintos; jų neleidžiama 

užstatyti daiktais. Jeigu durų ar vartų permatomas ar peršviečiamas paviršius pagamintas iš 

nesaugios medžiagos, ir jeigu yra pavojus darbuotojams susižeisti tokioms durimis ar vartams 

dūžtant, toks paviršius turi būti apsaugotas nuo nubyrėjimo. 

Be to, permatomos durys turi būti tinkamai paženklintos aiškiai matomame lygyje. Darbovietėse, 

pradėtose naudoti iki 1993 m. sausio 1 d. turi būti įrengti atsarginiai išėjimai (atsidarantys į išorę), 

užtikrinantys greitą žmonių išėjimą. Šie iš vidaus arba į išorę atsidarantys atsarginiai išėjimai turi 

būti permatomi ir tinkamai paženklinti aiškiai matomame lygyje. 

Darbovietėse įkurtose arba pradėtose naudoti iki 1994 m. lapkričio 27 d. neprivaloma laikytis 

aukščiau minėtų išmatavimų, tačiau jos turi laikytis urbanistikos koncesijos arba tinkamumo veikti 

leidimo reikalavimų. 

Judėjimo keliai ir pavojingosios zonos 

Rekomenduojama, jeigu keliais važinėja transporto priemonės, pėstiesiems turi būti įrengti 

takeliai saugiu atstumu nuo jų. Jeigu neįmanoma, turėtų būti pritaikytos atitinkamos priemonės, 

užtikrinančios kiek galima mažesnį pėsčiųjų ir transporto priemonių susikirtimą. 

Nustatant transporto priemonių judėjimo kelių matmenys, būtina atsižvelgti į judėjimo kliūtis. 

Judėjimo kelias turi būti nutiestas atsižvelgiant į kompanijos poreikius, o kontūrai pažymėti 

aiškiomis geltonomis linijomis. 

Kai darbovietėse yra su darbo pobūdžiu susijusių pavojingų zonų ir yra pavojus darbuotojams, 

šios zonos turi būti išskirtos ir tinkamai paženklintos, siekiant užtikrinti, kad į tas zonas nepatektų 

pašaliniai asmenys. Būtina imtis reikiamų priemonių apsaugoti darbuotojus, turinčius teisę įeiti į 

pavojaus zoną. 

Grindinys privalo būti be pavojingų išgaubų, duobių ar nuolydžių, keliančių pavojų einantiems 

darbuotojams, ir užtikrinti keliamųjų ir krovininių transporto mašinų judėjimo stabilumą. 

Pagaliau, ant ir šalia judėjimo kelių negali stovėti daiktai, sudarantys kliūtis ir nepatogumus 

asmenų ir transporto priemonių judėjimo srautui. Jeigu to techniškai padaryti neįmanoma, kliūtis 

būtina atitinkamai paženklinti. 

Darbovietės lauke 

Laiptai ir laiptinės turi būti įrengti standartinėse ir tvirtose aikštelėse. 

Pastoliai, platformos, rampos, balkonai, darbo vietos, viadukai turi turėti tinkamas užtvaras su 

kojomis valdomu išjungikliu. 

Užtvaras naudoti nebūtina, jeigu kėlimo lygis yra mažesnis negu 1.5 m nuo žemės. 

Turėklai laikomi atitinkantys standartus, jeigu: 

– jie yra pagaminti iš tvirtų ir atsparių medžiagų; 

– jų aukštis yra ne mažesnis kaip vienas metras; 

- jie yra įrengti dviem lygiais, iš kurių tarpiniai įmontuoti tarp viršutiniojo turėklo ir grindų; 

- jie gali atalikyti maksimalią nustatytą apkrovą. 

Pastatas, sistemos ir pramoniniai kaminai privalo būti apsaugoti nuo atmosferinės elektros 

iškrovos. 

Turi būti atliktas preliminarus sprogimo galimybės vertinimas, ir, reikalui esant, turi būti įdiegta

apsaugos sitema nuo atmosferinės elektros iškrovos. 

Metalinės pastato struktūros, dideli konteineriai ir didelių gabaritų metaliniai įrenginiai, esantys 

lauke turėtų būti įžeminti, siekiant užtikrinti atmosferinės elektros iškrovos išsklaidymą. 

Šis įžeminimas turėtų būti reguliariai tikrinimas (ne rečiau kaip dveji metai). 

Kaip minėta, darbo vietos, judėjimo keliai ir kitos vietos ar įrenginiai, esantys lauke, kur 

darbuotojai dirba arba gali būti darbo metu, turi būti įrengti taip, kad pėstieji ir transporto 

priemonės galėtų judėti saugiai. 

Įstatymo 547/1955 8 straipsnio 1-8 paragrafuose yra numatyti šie nuostatai, taikomi darbovietėms 

lauke: 

- judėjimo keliai, įskaitant laiptus, privalo užtikrinti saugų pėsčiųjų ir transporto priemonių 

judėjimą; 

- judėjimo keliai turi būti tokių matmenų, kurie atitiktų galimų naudotojų skaičių; 

- jeigu keliais važinėja transporto priemonės, pėstiesiems turi būti įrengti takeliai saugiu 

atstumu nuo jų, siekiant užtikrinti kiek galima mažesnį pėsčiųjų ir transporto priemonių 

susikirtimą; 

- transporto priemonės privalo judėti saugiu atstumu nuo durų, vartų, pėsčiųjų takelių, ir laiptų; 

- kur įmanoma, judėjimo keliai privalo būti aiškiai paženklinti; 

- pavojingos zonos turi būti išskirtos ir tinkamai paženklintos, siekiant užtikrinti, kad į tas zonas 

nepatektų pašaliniai asmenys; 

- būtina imtis reikiamų priemonių apsaugoti darbuotojus, turinčius teisę įeiti į pavojaus zoną; 

- pavojingos zonos privalo būti tinkamai paženklintos. 

Darbovietės lauke privalo būti tinkamai apšviestos, jeigu natūralios šviesos nepakanka; šios 

darbo vietos turi būti įrengtos taip, kad darbuotojai būtų apsaugoti nuo atšiauraus klimato ir 

prireikus nuo krintančių objektų, o taip nebūtų veikiami sveikatai žalingo didelio triukšmo arba 

lauko veiksnių, pavyzdžiui, dujų, garų ar dulkių. 

Jeigu darbuotojai dirba lauke esančiose darbo vietose, šios darbo vietos, jeigu įmanoma, turi būti 

įrengtos taip, kad darbuotojai negalėtų paslysti arba nukristis, o kilus pavojui, galėtų skubiai palikti 

savo darbo vietą arba jiems būtų galima skubiai suteikti pagalbą. 

Įvadas 

SAUGOS ŽENKLAI 

Darbo aplinkos aprūpinimas saugos ženklais yra bendrasis reikalavimas numatytas įstatyminėse 

priemonėse ryšium su sauga ir sveikata darbe. 

Siekiant, kad saugos signalai būtų veiksmingi, jie turi atitikti tikslius parametrus. Sutinkamai su 

Europos Bendrijos nurodymais, šie parametrai privalo būti vienareikšmiai visose valstybėse 

narėse. 

Šių parametrų vienodumą numato Direktyva 92/58/EEB. Iš esmės, direktyva numato minimalius 

reikalavimus dėl darbo vietų aprūpinimo sveikatos ir/arba saugos ženklais. Direktyva atitinka 

Bendros Direktyvos 89/391/EEB devintąją Specialiąją Direktyvą. 

Direktyvos 92/58/EEB nuostatos buvo įdiegtos Italijoje, 1996 m. rugpjūtį, išleidus Įstatymą 493 

„Direktyvos 92/58/EEB dėl darbo vietų aprūpinimo sveikatos ir/arba saugos ženklais minimalių 

reikalavimų įgyvendinimas“. 

Įsipareigojimai 

Kiekviena kompanija, kuri susiduria su tiksliais įstatyminiais įsipareigojimais, ir, ypatingai, gavusi 

rizikos vertinimo rezultatus, sutinkamai su Įstatymu 626/94, privalo aprūpinti darbo vietas 

tinkamais saugos ženklais (įspėjamaisiais, draudžiamaisiais, privalomaisiais, informaciniais ir kt.), 

siekdama:

• įspėti asmenis apie riziką arba pavojų 

• uždrausti elgesį, galintį sukelti pavojų 

• nurodyti nustatytus saugumą užtikrinančius elgesio būdus 

• pateikti nurodymus apie atsarginius išėjimus arba pirmąją medicinos pagalbą arba gaisrinę 

saugą 

• pateikti nurodymus prevencijos ir apsaugos srityje 

• pateikti nurodymus apie asmeninių apsaugos priemonių naudojimą. 

Visų darbuotojų laikymasis saugos ženkluose pateiktų nurodymų yra ypatingai svarbus 

traumų prevencijos srityje; todėl būtina tiksliai laikytis pateiktų nurodymų. 

Saugos ir sveikatos ženklai – ženklai, nurodantys konkretų objektą, veiklą arba situaciją ir 

atitinkamai suteikiantys darbo saugos ir sveikatos informaciją arba nurodymus, priklausomai nuo 

konkretaus atvejo: 

• vaizdiniu ženklu; 

• spalva; 

• šviesos ženklu arba garso signalu; 

• žodiniu pranešimu; 

• rankos signalu. 

Apibrėžimai: 

a) Draudžiamasis ženklas, tai ženklas, draudžiantis elgtis taip, kad kiltų pavojus arba jis būtų 

sukeltas; 

b) įspėjamasis ženklas, tai ženklas, įspėjantis apie riziką arba pavojų; 

c) įpareigojamasis ženklas, tai ženklas, nurodantis konkretų elgesį; 

d) avarinis išėjimas ir pirmosios pagalbos ženklas, tai ženklas, teikiantis informaciją apie 

avarinius išėjimus arba pirmosios pagalbos ar gelbėjimosi priemones; 

e) informacinis ženklas, tai ženklas, pateikiantis nurodymus, nenumatytus a) - d) punktuose; 

f) vaizdinis ženklas, tai ženklas, kuris suteikia konkrečią informaciją derinant geometrinę formą, 

spalvas ir simbolį arba piktogramą ir kuris įrengiamas matomoje vietoje pakankamai ryškiai 

apšvietus; 

g) papildomas vaizdinis ženklas, tai ženklas, kartu naudojamas su g) punkte nurodytu ženklo 

tipu, pateikiančiu papildomus nurodymus; 

h) saugos spalva, tai spalva, kuriai priskirta konkreti reikšmė; 

i) simbolis arba piktograma, tai iliustracija, kuri apibūdina padėtį arba nurodo konkretų elgesį ir 

kuri yra naudojama vaizdiniame ženkle arba apšviestame paviršiuje; 

j) šviesos ženklas, tai ženklas, kurį sukuria prietaisas, padarytas iš permatomų arba pusiau 

permatomų medžiagų, kurios yra apšviečiamos iš vidaus arba iš užpakalinės dalies taip, kad 

sudarytų apšviesto paviršiaus įspūdį; 

k) garso signalas, tai koduotas garso signalas, kuris yra skleidžiamas ir perduodamas tuo tikslu 

sukurtu prietaisu nenaudojant žmogaus arba dirbtinio balso; 

l) žodinis pranešimas, tai iš anksto nustatytas žmogaus arba dirbtiniu balsu perduodamas 

žodinis pranešimas; 

m) rankos signalas, tai riešų ir (arba) rankų judesys, ir (arba) padėtis, kuriais perduodami 

užkoduoti nurodymai žmonėms, kurie juda ir kurių judėjimas kelia riziką arba pavojų 

darbuotojams.

RAUDONA: sustojimas (sustabdymas) arba draudimas. Naudojimo pavyzdžiai: sustojimo (stop) 

ženklas, avarinio sustojimo ženklas, draudžiamasis ženklas 

GELTONA: Dėmesio! Gresiantis pavojus. Naudojimo pavyzdžiai: įspėjamieji ženklai (gaisro, 

sprogimo, cheminio nudegimo pavojus, įspėjimas apie pavojų nukristi, įspėjimas apie kliūtį) 

ŽALIA: Avarinis susrojimas, pirmosios pagalbos ženklas. Naudojimo pavyzdžiai: durys, išėjimai, 

keliai, įrenginiai, patalpos 

MĖLYNA: įpareigojamieji ir informaciniai ženklai. Naudojimo pavyzdžiai: įpareigojimas naudoti 

apsaugines priemones, „ligoninė“ ženklas. 

Darbdavys privalo numatyti arba patikrinti darbo vietų aprūpinimą sveikatos ir saugos 

ženklais sutinkamai su naujojo įstatymo nuostatomis, kai rizikos veiksnių neįmanoma 

pašalinti arba pakankamai apriboti, naudojant kolektyvinės apsaugos būdus, priemones, 

metodus arba darbo organizavimo sistemas.

SPALVA 

FORMA 

DRAUDIMAS 

UGNIAI ATSPARIOS MEDŽIAGOS 

DĖMESIO 

ĮSPĖJIMAS APIE PAVOJŲ 

SAUGUMO SITUACIJA 

GELBĖJIMO PRIEMONĖS 

N 

INFORMACIJA ARBA INSTRUKTAŽAS 

Notice ĮSPĖJIMAS 

Prohibition DRAUDIMAS 

Information INFORMACIJA 

Fireproof material UGNIAI ATSPARIOS MEDŽIAGOS 

Rescue AVARINIS IŠĖJIMAS 

Prescription NURODYMAS 

DANGER SIGNS (ĮSPĖJAMIEJI ŽENKLAI) 

Įspėjamieji ženklai 

Įspėjamųjų ženklų sistema taikoma, siekiant nurodyti nuolatinio pavojaus vietas, pvz. vieta, kuri 

sukelia susidūrimo, kritimo ar griuvimo ant žmonių riziką. 

Be to, ji taikoma kompanijos viduje, nudažant jos grindis, sienas, struktūras, įrengimus ir kt., 

siekiant atkreipti dėmesį dėl galimų traumų. 

Įvadas 

KROVINIŲ KĖLIMAS RANKOMIS 

Siekiant pagerinti saugą ir sveikatą darbe, o ypač sumažinti riziką, kylančią iš sunkių krovinių 

kėlimo rankomis, buvo priimta Direktyva 90/269/EEB dėl minimalių saugos ir sveikatos 

reikalavimų, taikomų krovinių kėlimui rankomis, kai kyla pavojus darbuotojams susižaloti, 

ypač nugarą. 

Ši Direktyva, kartu su kitomis direktyvomis, dėl nagrinėjamom klausimo specifikos, sudaro 

Bendrosios Direktyvos 89/391/EEB ketvirtąją Specialiąją Direktyvą. 

Šioje Direktyvoje numatyti nuostatai buvo įgyvendinti Italijoje, priėmus Įstatymą 626/94. Šio 

Įstatymo 5 pavadinime (47, 49 str.) pateiktos įformintos prevencinės priemonės, skirtos pašalinti 

arba sumažinti rizikos veiksnius, kylančius iš krovinių kėlimo rankomis. 

Įsipareigojimai 

Nugaros trauma yra vienas iš pagrindinių rizikos veiksnių su kuriais susiduria darbuotojai, 

rankomis keldami sunkius krovinius. Dėl šios priežasties, svarbu užtikrinti, kad darbuotojai 

susipažintų su konkrečiais taisyklingo krovinių transportavimo rankomis būdais ir tiksliai laikytųsi 

žemiau pateiktų įsipareigojimų. 

APIBRĖŽIMAS: Krovinių kėlimas rankomis reiškia ne tik krovinio pakėlimo veiksmą, bet ir 

krovinio stūmimo, traukimo ir gabenimo veiksmus. 

Nugaros traumų galima išvengti, jeigu bus laikomasi keleto praktinių patarimų.

Prieš keldami krovinį 

• profilaktiškai patikrinkite krovinį, įvertindami jo svorį; 

• patikrinkite visas krovinio dalis, įvertindami jo kampus, silpnąsias vietas, t.y. ar jis slidus, 

dūžtamas, griozdiškas, nepatogus nešti ar suimti, nestabilus ir pan.; 

• norėdami saugiai pakelti krovinį, užtikrinkite tinkamą kūno padėtį; 

• naudokite darbdavio duotas apsaugos priemones, pvz. pirštines, saugius batus, šalmus ir kt.; 

• dėvėkite tinkamus drabužius ir avalynę, nenešiokite netinkamus asmeninius daiktus (vėrinius, 

apyrankes ir kt.), kurie nesuderinami su judėjimo veiksmais; 

• prieš keldami krovinį, tinkamai atsistokite, t.y. užtikrinkite, kad kojos būtų pakankamai išskėstos, 

vieną koją pastatykite prie krovinio, o kitą užpakalyje. 

Keldami krovinį 

• naudokite kojų raumenis, kaip svertą, jas sulenkdami ir neleisdami užpakaliniams kojų 

raumenims įsitempti; 

• laikykite tiesią nugarą; 

• laikydami krovinį, įsitikinkite, ar abiejų rankų pirštai ir delnai tvirtai jį laiko; 

• sulenktomis rankomis laikykite krovinį prie krūtinės; 

• nesukinėkite viršutinės kūno dalies ir nesilenkite per liemenį; 

• venkite staigių judesių. 

Nešdami krovinį 

• įsitikinkite, kad krovinio dydis užtikrina gerą matomumą priešakyje; 

• tuo atveju, kai krovinį būtina pakrauti/iškrauti į/iš automobilio, laikant už kraštų, užtikrinkite jų 

stabilią atramą; 

• įsitikinkite, kad kelyje nėra kliūčių, dėl kurių galima suklupti.

Įvadas 

VIDEOTERMINALAI 

Siekiant pagerinti saugą ir sveikatą darbe, o ypač sumažinti riziką, kylančią iš įrangos su 

videoterminalais naudojimo, buvo priimta Direktyva 90/270/EEB dėl minimalių sveikatos ir 

saugos reikalavimų darbui su videoterminalais. 


Bendrosios Direktyvos 89/391/EEB penktąją Specialiąją Direktyvą. 


Įstatymo 6 pavadinime (50-59 str.) pateiktos prevencijos priemonės, skirtos pašalinti arba 

sumažinti rizikos veiksnius, kylančius iš darbo su videoterminalais. 

Apibrėžimas 

Iš esmės, videoterminalai apibrėžiami kaip įrenginiai su raidiniu skaitmeniniu monitoriumi, 

nepriklausomai nuo vizualizacijos proceso, susidedantys iš asmeninių kompiuterių, tekstų 

apdorojimo sistemų, duomenų apdorojimo, teksto ir vaizdų. Kasos aparatai, skaičiuotuvai, tekstų 

apdorojimo sistemos, neturinčios monitorių, mobilios sistemos, kurios nėra reguliariai 

naudojamos darbo vietoje ir valdymo skydeliai nėra įtraukiami į Įstatymo 626/94 6 pavadinimo 

nuostatus. 

Videoterminalus, ryšium su sveikata ir sauga darbe, laikoma, kad sudaro monitorius, klaviatūra, 

diskiniai kaupikliai, stalas, kėdė, dokumentų laikiklis, aplinka ir kiti priedai tokie, kaip 

spausdintuvas, duomenų įvedimo sistema, programinė įranga, užtikrinanti žmogaus-mašinos 

sąsają. 

Patologija 

Regėjimo problemos 

Vangumas, įtampa, akių paraudimas ir perštėjimas, nesusikaupimas, silpnas regėjimas. 

Anksčiau, su šiomis problemomis buvo susiduriama dažniau; vystantis technikai, buvo sukurta 

įranga, padedanti sumažinti regėjimo diskomfortą. Šiuos nepatogumus gali sukelti netinkamas 

darbo vietos apšvietimas, naudojami monitoriai, neatitinkantys nustatytų vaizdo ergonominių 

parametrų, t.y. ryškumo, kontrasto, raidžių dydžio ir kt. 

Kūno laikysenos problemos

Netinkama kūno laikysena sąlygoja šalutinį įtemptų raumenų ir nuovargio požymį. 

Šios problemos kyla iš netaisyklingos operatorių ir darbuotojų laikysenos, kuri, tiksliau tariant, 

priklauso nuo kėdės aukščio, darbo stalo matmenų, pėdų atramos ir alkūnramsčių buvimo ar 

nebuvimo, monitoriaus aukščio ir jo padėties, klaviatūros formos, lapų laikiklio padėties. Žr. 

paveiksle nurodytas kūno dalis, kurioms būdingos kūno laikysenos problemos. 

Psichologinės problemos 

Nerimas, nervingumas, susierzinimas, depresija ir nuotaikų kaita. 

Šias problemas sudėtinga klasifikuoti, nes jas paprastai sąlygoja darbo vietos organizavimas ir 

protinė veikla. 

Spinduliuotės ir jonizuojančios spinduliuotės (radiacijos) sukeliamos 

problemos 

Net įvertinus rizikos veiksnius, kuriuos sąlygoja spinduliuotė, tyrimai parodė, kad 

elektromagnetinės spinduliuotės lygis, esantis netoli videoterminalo, yra palygintinas su 

spalvotojo televizoriaus skleidžiamos spinduliuotės lygiu, o ultravioletinių ir infraraudonųjų 

spindulių intensyvumas yra ypač mažas ir negali sukelti problemos. 

Be to, radijo dažnių ir jonizuojančios spinduliuotės lygis yra mažesnis už tarptautinių standartų 

rekomenduojamą lygį; vienintelė atskleidžiama jonizuojančioji spinduliuotė yra radijo bangų 

diapazonas, esantis monitoriaus stikle, tuo tarpu rentgeno spinduliai, skleidžiami iš visų 

videoterminalų elektroninių lempų, daugeliu atvejų, nėra aptinkami. 

Darbdavio įsipareigojimai 

Įstatymo 626/1994 52 straipsnyje nurodytas VI pavadinimas dėl darbo su videoterminalais 

numato, kad darbdavys, atlikdamas darbuotojų saugos ir sveikatos vertinimą (Įstatymas 

626/1994, 4 straipsnis, 1 paragrafas) privalo atlikti darbo vietų analizę, siekdamas nustatyti: 

- rizikos veiksnius regėjimui ir akims; 

- problemas, susijusias su kūno laikysena, fiziniu ir protiniu nuovargiu; 

- ergonominius darbo aplinkos rizikos veiksnius sveikatai (Įstatymas 626/1994, 52 str., 1 

paragrafas, a), b) ir c) punktai). 

Veiklos sritys, skirtos atlikti rizikos veiksnių, numatytų Įstatymo 626/1994, 4 straipsnio, 1 

paragrafo, 1, 2, 4 punktuose, analizę, negali būti perduodamos. 

Darbas turi būti organizuojamas šiuo būdu, siekiant kiek galima išvengti veiklos pasikartojimo ir 

monotonijos: toms veiklos sritims, kurios atliekamos ilgiau negu keturias valandas iš eilės, turi

ūti numatytos pertraukos arba keičiama veikla, sumažinant darbo prie monitoriaus krūvį, 

remiantis kompanijos kolektyvinėse sutartyse numatytais metodais, jeigu nenumatyta, darbuotojui 

turi būti skiriama 15 minučių pertrauka kas 120 minučių nenutrūkstamo darbo. 

Gali būti numatytos laikinos asmeninės pertraukos, pagal kvalifikuoto gydytojo pateiktą 

nurodymą, kuris pripažįsta jų būtinumą, ir kurios negali būti suderinamos su pirmosiomis ir 

paskutinėmis darbo valandomis. Pertraukos yra neatsiejama darbo valandų dalis, o susitarimai 

dėl bendro darbo valandų skaičiaus sumažinimo negali būti įtraukiami. 

Be to, darbdavys privalo suteikti personalui tinkamą informaciją ir apmokymus ryšium su 

darbovietėje numatytomis įdiegti priemonėmis, darbo atlikimo nurodymais, akių ir regėjimo 

apsauga; o taip pat jis/ji privalo informuoti darbuotojus ir atstovą saugai apie technologinius 

pokyčius, kurie gali turėti įtakos darbo organizavimui. 

Įstatymo 626/1994 55 straipsnis numato įsipareigojimą skirti darbuotojams kvalifikuoto gydytojo 

atliekamą sveikatos patikrinimą, o jeigu būtina, ir oftalmologinį patikrinimą; medicininį patikrinimą 

reikėtų praeiti prieš darbo skyrimą, kurio metu turėtų būti pabrėžiamas galimas natūralus 

netaisyklingas išsivystymas, įvertinamas regėjimas ir akių funkcionavimas. 

Vizito pas gydytoją metu turi būti įvertinamas darbuotojo tinkamumas, netinkamumas arba 

tinkamumas darbui, laikantis gydytojo nurodymų; darbuotojai, galintys atlikti darbą, laikantis 

gydytojo nurodymų, o taip pat vyresni kaip 45 metų darbuotojai privalo periodiškai praeiti 

medicininį patikrinimą, ne rečiau kaip kas dveji metai. Esant tiksliems nurodymams, o taip pat 

kvalifikuoto gydytojo patvirtintiems klinikiniams požymiams dėl regėjimo pakitimų, darbuotojas 

privalo praeiti oftalmologinį patikrinimą; darbdavys turėtų savo sąskaita užtikrinti darbuotojų 

aprūpinimą su specialia regėjimo korekcijos įranga, jeigu tai tiesiogiai susiję su atliekamu darbu. 

Įstatymo 626/1994 7 priede yra pateikti minimalūs techniniai reikalavimai darbo vietoms su 

videoterminalais. 

- Įranga neturėtų kelti rizikos darbuotojams. 

- Monitorius turėtų būti reguliuojamas ir palenkiamas, jis turi rodyti nekintamą vaizdą be 

virpesių, su reguliuojamu ryškumu ir kontrastu, jis neturėtų skleisti erzinančių atspindžių arba 

ūžimo. 

- Klaviatūra turėtų būti palenkiama, atskirta nuo monitoriaus, be atspindžių, jos klavišai 

lengvai įskaitomi iš sėdimos padėties. 

- Darbo sritis turi būti su pakankamo dydžio ir mažai atspindinčiu paviršiumi, ir su 

reguliuojamu dokumentų laikikliu. 

- Kėdė turi būti reguliuojamo aukščio, atlošo ir pėdų atramos padėties, jeigu prašoma 

darbuotojo. 

VII priede nėra įtraukti reikalavimai ryšium su aplinkos rizikos veiksniais sveikatai, tačiau jie yra 

numatyti Direktyvoje 90/270, nurodantys, kad: 

- Darbo vieta turi užtikrinti darbuotojui patogią pozą, turi būti pakankamai erdvės patogios 

pozos pasirinkimui. 

- Bendrasis ir specialus apšvietimas privalo užtikrinti tinkamą kontrastą tarp monitoriaus ir 

aplinkos. 

– Atspindžiai ir akinantis blizgesys turi būti panaikintas, naudojant tinkamą langų uždangą, 

užtikrinančią erzinančių atspindžių nuo sienų ir įvairių įrenginių panaikinimą. 

– Įranga neturėtų skleisti kaitros, kuri erzintų operatorių. 

– Spinduliuotė, išskyrus matomą elektromagnetinį ekraną, turėtų būti sumažinta iki 

nekenksmingo lygio. 

- Turi būti įvertintas iš įrangos sklindantis triukšmas, siekiant išvengti dėmesio trikdymo ir 

žodinio bendravimo. 

– Turi būti priimtinas darbo aplinkos drėgnumo lygis. 

– Kompiuteryje turi būti įrengta darbui tinkama programinė įranga. 

Ergonominiai principai ypatingai privalo būti taikomi žmonių apdorojamai informacijai. Minėtų

nuostatų atitikimo įsipareigojimo įgyvendinimo terminai buvo atidėti iki 1996 m. sausio 1 d. toms 

darbovietėms, kurios naudojo darbo vietas iki Įstatymo 626/1994 (1994 m. lapkričio 27 d.) 

išleidimo. 

Prevencinės intervencijos ir asmeninės apsaugos priemonės 

Pagrindinės prevencinės intervencijos yra susijusios su darbo įrangos techninėmis 

charakteristikomis ir aplinka, kurioje ji patalpinta. 

Ekranas 

Videoterminalo ekranas privalo būti įrengtas taip, kad būtų išvengta atspindžių, naudojant 

specialius optinius filtrus. Filtrai, pasižymintys mažo atspindžio savybėmis, taip pat didina 

kontrastą, vaizdo rezoliuciją bei sumažina elektrostatinių krūvio kaupimąsi. Filtrai turi būti sudaryti 

iš dvigubos apsauginės plėvelės (dangos) ir elektromagnetinės spinduliuotės užtvaro, kai iš 0-20 

kv skleidžiamas 80% elektromagnetinių bangų spektras bei žemo dažnio spinduliuotės VLF ir 

ELF. 

Darbo vieta 

Darbo stalas turi būti matinio paviršiaus, kurio atspindėjimo laipsnis - 20 - 50%, ilgis – apie 150- 

160 cm., plotis – apie 90-100 cm. Aukštis turėtų būti pritaikomas 70-80 cm. ribose. 

Klaviatūra turi būti padėta ant stalo taip, kad darbuotojas laikytų rankas lygiagrečiai su grindimis, 

o alkūnės sudarytų 70 – 90 laipsnių kampą; monitorius turi būti pastatytas apie 90-110 cm. nuo 

grindų atstumu ir 35-60 cm. atstumu nuo darbuotojo veido. 

Sukamojo tipo kėdės, turinčios 5 stipinus su ratukais, turi būti nustatytos 40 - 55 cm. aukštyje, 

turėti lenkimo mechanizmą – tarp 2 laipsnių palenkimo į priekį ir 15 laipsnių atgal, kėdės atlošas 

turi būti apie 50 cm aukščio nuo sėdimo paviršiaus, su pamušalu juosmens sričiai apsaugoti (10- 

20 cm. aukščiu nuo sėdimo paviršiaus). 

Pėdų atramos minimalus vidutinis matmuo 40x30 cm., su reguliuojamu lenkimu ir aukščiu iki 15 

cm. 

Apšvietimas 

Dirbtinis apšvietimas privalo būti tinkamo intensyvumo, kokybiškas ir tinkamai paskirstantis 

šviesos šaltinius, atsižvelgiant į darbo pobūdį; tokiam darbui kaip, pavyzdžiui, darbui su 

videoterminalais, gali būti įrengtas ir vietinis apšvietimas (šviestuvas ant darbuotojo stalo). 

Apšvietimas turi būti įrengtas taip, kad neakintų darbuotojo ir būtų išvengta atspindžio blyksnių 

displėjaus ekrane. 

Šiais laikais, darbui su videoterminalu rekomenduojamas bendras apšvietimas yra 300 ir 400 lx, 

ryškumas tarp monitoriaus, dokumento, fono ir stalo turėtų atitikti šiuos optimalius standartus: 

monitorius – dokumentas 1:3 (maks. 1:10), monitorius – stalas 1:5, monitorius – fonas 1:15, 

dokumentas – fonas 1:1. 

Fizinis aktyvumas 

Už fizinį aktyvumą „atsakingu asmeniu“ laikomas darbuotojas, kuris sistemingai arba reguliariai 

naudoja videoterminalus, t.y. mažiausiai 20 valandų per savaitę, išskyrus 54 straipsnyje 

numatytas pertraukas; tuo tarpu Įstatyme 626/1994 numatytos normos netaikomos veiklos 

sritims, susijusioms su transporto priemonių vairavimu, transporto priemonėse įrengtomis 

kompiuterinėmis sistemomis arba išskirtinai viešam naudojimui skirtomis kompiuterinėmis 

sistemomis, nešiojamomis sistemomis, išskyrus atvejus, kai jos naudojamos pratęstu laikotarpiu, 

skaičiuotuvais, kasos aparatais, nedidelės vizualizacijos įrengimuose, atskiro ekrano neturinčiais 

tekstų redaktoriais. 

Jeigu taikoma kuriuo nors iš minėtų atvejų, darbuotojas turėtų praeiti periodinius medicininius 

patikrinimus.

ASMENINĖS APSAUGOS PRIEMONĖS (A.A.P.) 

Įvadas 

Siekiant pagerinti saugą ir sveikatą darbe, o taip pat pateikti nurodymus, kuriais remiantis 

valstybės narės gali nustatyti taisykles, reglamentuojančias asmeninių apsaugos priemonių ir 

įrangos naudojimą, ypatingai, siekiant sumažinti riziką, kylančią dėl netinkamo šių priemonių 

naudojimo, ES priėmė 1989 m. lapkričio 30 d. Direktyvą 89/656/EEB dėl minimalių saugos ir 

sveikatos apsaugos reikalavimų, darbuotojams darbo vietoje naudojant asmenines 

apsaugos priemones. 


Bendrosios Direktyvos 89/391/EEB trečiąją specialiąją Direktyvą. 


Įstatymo 4 pavadinime (40-49 str.) pateiktos prevencinės priemonės, skirtos pašalinti arba 

sumažinti rizikos veiksnius, kylančius iš asmeninių apsaugos priemonių naudojimo. 

Apibrėžimas 

Iš esmės, asmeninė apsaugos priemonė (AAP) yra darbuotojo naudojama arba dėvima 

priemonė, sauganti jį nuo rizikų, galinčių pakenkti darbuotojo saugai ir sveikatai. AAP laikomi visi 

reikmenys, kuriuos darbuotojas dėvi ar naudoja apsisaugoti nuo įvairių jo sveikatai ir saugai 

darbe gresiančių pavojų, tikriau tariant: 

a) įvairūs reikmenys apskritai, išduoti darbdavio ir skirti apsaugoti asmenį nuo vieno ar kelių 

vienu metu vykstančių rizikos veiksnių; 

b) AAP, net jei atskiriama, sujungta su gaminiu, kurio specifinė paskirtis nebūtinai yra 

apsaugoti jį dėvintį asmenį; 

c) asmeninės apsaugos priemonės pakeičiamos dalys, naudojamos išskirtinai kaip jos dalys 

ir būtinos užtikrinti taisyklingą veikimą; 

d) Sistemos, jungiančios AAP prie išorinių priemonių, naudojamos vienu metu su AAP, net ir 

visu rizikos laikotarpiu. 

Žemiau išvardinti reikmenys nelaikomi AAP: 

– AAP, specialiai sukurtos ir įrengtos ginkluotosioms ar teisėtvarkos pajėgoms (šalmai, 

skydai ir kt.); 

– savigynos ir savisaugos AAP agresijos atveju (aerozolio generatoriai, atgrasinimo 

asmeniniai ginklai ir kt.); 

– AAP, sukurtos ir įrengtos asmeniniam naudojimui prieš oro sąlygas (galvos apdangalai, 

sezoniniai drabužiai ir avalynė, lietsargiai ir kt.); drėgmė, vanduo (pirštinės valymui ir kt.); 

kaitra (pirštinės ir kt.); 

– AAP, skirtos apsaugoti asmenis, keliaujančius laivais arba lėktuvais, kurie nėra nuolatos 

naudojami. 

– Šalmai ir antveidžiai asmenims, valdantiems dvirates arba trirates transporto priemones. 

AAP skirstomos į tris kategorijas. 

Pirmoji kategorija 

Pirmajai kategorijai priskiriamos AAP yra skirtos apsaugoti asmenis nuo rizikos veiksnių, 

sąlygojančių nedidelius fizinius sužalojimus ar pakenkimus sveikatai. Asmeniui, naudojančiam 

AAP, turi būti sudaryta galimybė įvertinti jos efektyvumą, t.y. ar AAP yra veiksminga visu 

naudojimo laikotarpiu. 

AAP, kaip išimtinės šios kategorijos dalys, yra skirtos apsaugoti nuo:

a) mechaninių poveikių, turinčių tik paviršinį efektą; 

b) valomųjų priemonių sąlygojamo žalingo poveikio, sukeliančio nedideles ir lengvai 

pašalinamas pasekmes; 

c) rizikos veiksnių, kylančių iš sąlyčio arba susidūrimo su įkaitusiais objektais, kurių 

temperatūra ne aukštesnė kaip 50° C; 

d) profesinėje veikloje įvykstančių įprastų atmosferinių reiškinių; 

e) nedidelių smūgių ar vibracijų, kurie neturi įtakos gyvybiškai svarbioms kūno dalims ir 

nesukelia negrįžtamo sveikatos pakenkimo; 

f) žalingo ultravioletinių saulės spindulių poveikio. 

Šiai kategorijai priskiriamos pirštinės, darbo kostiumai ir akiniai. 

Trečioji kategorija 

Trečiajai kategorijai priskiriamos AAP yra skirtos apsaugoti mirtino, sunkių sužalojimų ir ilgalaikių 

traumų pavojaus. 

AAP, kaip išimtinės trečiosios kategorijos dalys, yra šios: 

a) kvėpavimo takų saugos priemonės su filtrais, saugančios nuo sausųjų arba skystųjų 

aerozolių, o taip pat dirginančių, kenksmingų ir radioaktyviųjų dujų; 

b) izoliuojančios apsaugos priemonės, įskaitant priemones, naudojamas povandeniniam 

nardymui; 

c) AAP, laikui bėgant užtikrinančios ribotą apsaugą nuo cheminio poveikio ir jonizuojančios 

spinduliuotės; 

d) AAP, naudojamos aukštos temperatūros sąlygomis, prilyginamoms 100°C arba didesnei 

oro temperatūrai, susidarančioms dėl infraraudonosios spinduliuotės, liepsnos, didelio 

išlydytos medžiagos kiekio arba kitų veiksnių poveikio; 

e) AAP, naudojamos žemos temperatūros sąlygomis, prilyginamoms -50°C; 

f) AAP, skirtos apsaugoti asmenis nuo kritimo iš didelio aukščio; 

g) AAP, skirtos apsaugoti nuo elektros srovės ir aukštos įtampos keliamų pavojų arba 

naudojamos kaip izoliacija dirbant aukštos elektros įtampos sąlygomis. 

Antroji kategorija 

Visos AAP, neįtrauktos į minėtąsias dvi kategorijas, priskiriamos antrajai kategorijai. 

Reikalavimai 

AAP privaloma naudoti tik nustačius negalimumą naudoti visų techninių, procedūrinių ir 

reorganizavimo prevencinių priemonių tokių, kaip kolektyvinės apsaugos priemonės. Darbuotojas 

gali susidurti su nenuspėjama ir nematoma „liekamąja rizika“, nepaisant prevencinių priemonių 

įgyvendinimo; IPD paskirtis pažalinti arba sumažinti tikėtinų nelaimingų atsitikimų pasekmes. 

AAP privalo atitikti Įstatyme 475/1992 numatytas sąlygas ir turi būti pritaikytos numatomiems 

pašalinti rizikos veiksniams. Jos neturi sukelti naujų rizikos veiksnių ir turi atsižvelgti į individualius 

parametrus, priklausomai nuo atliekamo darbo pobūdžio. 

Tuo atveju, kai tas pats darbdavys aprūpina daugelį AAP, pastarosios turi būti suderinamos; tais 

atvejais, kai skirtingi darbuotojai privalo naudotis tomis pačiomis AAP, turi būti tiksliai laikomasi 

higieninių reikalavimų.

Sertifikavimas 

CE atitikties sertifikatas yra dokumentas, kuriuo sertifikavimo organas pažymi, kad pagaminta 

AAP atitinka Įstatyme 475/1992 numatytus reikalavimus. 

AAP naudotojas turėtų užtikrinti, kad CE ženklas būtų aiškiai matomas, įskaitomas ir 

nenutrinamas viso AAP naudojimo laikotarpiu. 

Darnieji standartai 

Europos Komisijos vardu Europos organizacijų patvirtinti techniniai reikalavimai laikomi 

darniaisiais standartais. 

Nacionalinių reglamentų nurodymai, perkeliantys darniuosius standartus, išleidžiami sutinkamai 

su Pramonės ir verslo ministro kartu su Socialinės apsaugos ir darbo ministro įsaku. 

AAP, atitinkančios darniųjų standartų reikalavimus, laikomos atitinkančios ir būtinuosius saugos 

reikalavimus. Darniųjų standartų, taikomų AAP, sąrašas numatytas 1997 m. sausio 17 d. 

ministerijos dekrete. 

Europos Sąjungos leidinyje „Official Journal“ (L 317 1997 m. spalio 18 d.) paskelbtas pranešimas 

apie darniuosius standartus, taikant Direktyvą dėl asmeninių apsaugos priemonių. 

Darbdavio ir darbuotojų įsipareigojimai 

Pirmiausia, darbdavys įsipareigoja atrinkti iš visų turimų AAP tinkamiausias priemones, skirtas 

apsaugoti darbuotojus nuo egzistuojančio pavojaus darbo vietoje, remiantis atlikto rizikos 

vertinimo rezultatais. AAP parinkimą taip pat sąlygoja šių priemonių gamintojo pateikta 

informacija. 

Darbdavys privalo aprūpinti darbuotojus asmeninėmis apsaugos priemonėmis, atitinkančiomis CE 

ženklinimą, sudaryti naudojimo sąlygas ir užtikrinti AAP priežiūrą, siekiant garantuoti jų 

veiksmingą funkcionavimą. 

Darbdavys privalo užtikrinti, kad visa reikalinga informacija dėl AAP naudojimo yra pateikta 

kompanijoje visiems AAP naudojantiems darbuotojams suprantama forma ir kalba (ypač tose 

kompanijose, kuriose dirba užsieniečiai darbuotojai arba itališkai nekalbantys darbuotojai). 

Darbdavys turėtų organizuoti apmokymus ir pratybas suinteresuotiems darbuotojams, siekiant 

užtikrinti, kad AAP naudojamos, laikantis pateiktų nurodymų. 

Darbdavys visais atvejais informuoja darbuotojus ir/arba jų atstovus apie įgyvendintas priemones 

ryšium su jų sveikata ir sauga darbovietėje naudojant AAP, o taip pat darbuotojai ir/arba atstovai 

turi būti konsultuojami apie vidaus taisyklėse numatytų nuostatų dėl darbuotojų saugos 

veiksmingiausius pritaikymo būdus. 

Darbdavys privalo organizuoti personalo apmokymus ryšium su tinkamu asmeninių klausos 

apsaugos priemonių naudojimu, o taip pat priemonėmis, skirtomis apsaugoti darbuotojus nuo 

mirtino arba sunkios traumos pavojaus (Įstatymas 475/1992). 

Kitas darbdavio įsipareigojimas yra susijęs su AAP atnaujinimu visais rizikos darbovietėje 

pakitimo atvejais.

Pagaliau, AAP neturėtų trukdyti ją dėvinčiam asmeniui judėti, ir ji privalo būti naudojama visu 

asmens, dirbančio pavojingomis sąlygomis, veiklos laikotarpiu. 

Darbuotojai įsipareigoja tinkamai naudoti AAP, jas prižiūrėti ir jų nekeisti, o taip pat pranešti apie 

bet kokius defektus arba specifines problemas. Kai reikalinga, darbuotojai privalo išklausyti 

apmokymo programą. 

Parinkimo ir naudojimo būdai 

Dėl tinkamų AAP parinkimo, naudojimo instrukcijų ir aplinkybių, kuriomis jos naudojamos, 

nustatymo, galima remtis nurodymais, pateiktais Įstatymo 626/1994, III priede (nurodomoji 

schema apie rizikos veiksnių aprašą), IV priede (nurodanti schema apie APP) ir V priede (veiklos 

sritys, kurių metu būtina naudoti APP). 

Prieduose pateikti nurodymai yra bendro pobūdžio ir neišsamūs, todėl svarbu atminti, kad 

prioritetas taikomas kolektyvinėms apsaugos priemonėms: APP naudojamos kaip paskutinis 

būdas apsisaugoti nuo traumų. 

APP parinkimo ir naudojimo būdai, o taip pat aplinkybės ir situacijos, kurių metu jas būtina 

naudoti, yra numatyti atitinkamos ministerijos įsake. 

APP, kurios buvo naudojamos išleidžiant Įstatymą 626/1994 (1995 m. kovo 1 d.) galioja iki 1998 

m. gruodžio 31 d., tol kol jos atitiks galiojančias normas. Avarinių pagalbos sistemų ir priemonių, 

naudojamų darbuotojų evakuacijos atveju, galiojimas pratęsiamas iki 2004 m. gruodžio 31 d. 

Norėdamas įsigyti AAP prieš pasibaigiant Įstatyme 626/1994 numatytam galiojimo laikotarpiui ir 

pasirinkdamas tinkamas AAP, darbdavys privalo laikytis reikalavimų, numatytų šio Įstatymo 42 

straipsnyje (APP reikalavimai) (Darbo ministerijos aplinkraštis Nr. 102, 1995 m. rugpjūčio 7 d.). 

ĮVADAS 

ELEKTROS SISTEMOS 

Saugumo priemonės, skirtos sumažinti riziką naudojant elektros energiją darbo vietoje jau buvo 

apibrėžtos 1955 m. Iš tiesų, Įstatymo 547/55 VII pavadinimas yra tikslingai skirtas mašinų 

(įrengimų) sistemoms ir elektros įrangai. Šioje dalyje numatyti reikalavimai dar galioja. 

Priėmus šį įstatymą, buvo patvirtinta daugelis kitų techninių normų (kurias išleido Italijos 

Elektrotechnikos Komitetas - IEK), kuriose buvo numatyti papildomi ir detalesni nurodymai dėl 

elektros įrangos ir sistemų gamybos. 

1968 m. nacionaliniame Įstatyme 186/1968 patvirtinta, kad visos medžiagos, įrengimai, elektros 

sistemos ir instaliacijos turi būti tinkamai pagamintos ir įrengtos. Be to, šiame įstatyme numatyta, 

kad visos medžiagos, įrengimai, elektros sistemos ir instaliacijos, pagamintos ir įrengtos 

sutinkamai su IEK normų reikalavimais, turi būti laikomos kaip tinkamai suplanuotos. 

Šiuo metu, vienas iš svarbiausių IEK techninių standartų elektros sistemų sektoriuje yra CEI 64-8. 

Europos Sąjungoje, sutinkamai su numatytais principais, skirtais padidinti saugumo lygį ir 

pašalinti kliūtis laisvam prekių ir produktų judėjimui, su Produktų Direktyva ir Žemos įtampos 

įrenginių Direktyva 72/23/EEB dėl saugumo užtikrinimo elektros medžiagoms prieš jų naudojimą 

su tam tikra įtampa, numatyti papildomi reikalavimai susiję su saugumo užtikrinimu elektros 

sistemų sektoriuje, ypatingai atsižvelgiant į EB patvirtintus darniuosius standartus ir produktų CE 

ženklinimą. susijusi su saugumo užtikrinimu. Šios direktyvos reikalavimai buvo pritaikyti Italijoje, 

išleidus Įstatymą 791/1977. 

1990 m. išleistas papildomas nacionalinis įstatymas 46/1990, kuriame apibrėžiamas 

technologinių sistemų, įskaitant elektros, saugumo lygis, ir numatomi įsipareigojimai ryšium su: 

• asmenimis, turintiems teisę dirbti minėtų sistemų instaliavimo, transformavimo ir priežiūros 

srityje; 

• sistemų planavimu;

• atitikties deklaracija; 

•patikrinimais. 

ELEKTROS REIŠKINIO PAGRINDINIAI PRINCIPAI 

Elektros energija tai elektronų srautas, judantis laidininku, kurį galima palyginti su per vamzdelį 

bėgančiu vandeniu: vanduo teka iš indo su mažesniu lygiu. 

Vandens (srauto), tekančio iš indo A į indą B, kiekis didėja, tuo pačiu didindamas gylio skirtumą, o 

tekėdamas vamzdeliu žemyn sąlygoja siaurojo kaklelio (schemoje pažymėtas centrinis taškas) 

prisipildymą. 

Atkreipkite dėmesį, jeigu abu indai bus pastatyti viename lygyje, vanduo nebebus perduodamas. 

Kaip ir vandens grandinėje, taip ir elektros grandinėje, elektronai judės laidu, su sąlyga, kad bus 

skirtingi „elektros lygiai“, tiksliau tariant „potencialų skirtumas“ arba „elektros įtampa“, 

matuojama voltais. 

Ši sąlyga būtina, kalbant apie elektros srovės keliamą mirtiną pavojų. 

Kitaip tariant, tai reiškia, kad tam, kad elektros srovė praeitų pro žmogaus kūną, jis/ ji būtinai turi 

turėti kontaktą su dviem skirtingo potencialo taškais. 

Šiais taškais galėtų būti elektros grandinė ir žemė, arba du elektros grandinės taškai. Elektros 

energijos, tekančios elektros grandine, intensyvumas, kurį lemia esantis „potencialų skirtumas“, 

didėja didėjant „elektros įtampai“ ir mažėja didėjant „pasipriešinimui“. 

Žmogaus kūnas yra taip pat laidininkas ir, kai jis susiduria su dviem skirtingą potencialą turinčiais 

taškais, jis turi pasipriešinimą elektros srovei. Paprastai, didžiausios pasipriešinimo reikšmės yra 

tarp srovės įėjimo ir išėjimo taškų (pvz. ranka-koja, ranka-ranka). Šios reikšmės priklauso nuo 

kontakto ir odos pasipriešinimo. Atitinkamai, išeidama srovė susiduria su tokiu pat pasipriešinimu. 

Atsižvelgiant į tai, kad žmogaus kūne yra didelis kiekis skysčio, o pasipriešinimas elektros srovei

yra silpnas, lengva instinktyviai suprasti, kaip tam tikros išorinės aplinkos sąlygos (drėgmė, 

vanduo) gali žymiai pakeisti minėtą pasipriešinimo dydį, tuo būdu sąlygodamos didesnį žmogaus 

kūno pažeidžiamumą elektros srovės atžvilgiu. 

ĮVADAS 

PRIEŠGAISRINĖ SAUGA 

Bendras sąvokos „priešgaisrinė sauga“ apibrėžimas suprantamas kaip tarpdisciplininės svarbos 

objektas, susijęs su tam tikrų priemonių, veiksmų ir intervencijų, orientuotų į gaisro 

ATISIRADIMO PREVENCIJĄ ir JO PASEKMIŲ APRIBOJIMĄ, įgyvendinimu. Siekiant apsaugoti 

žmonių gyvybę, prekės ir veiklos sritys yra tiriamos, skatinamos, iš anksto supažindinamos ir 

išbandomos. Šie tikslai įgyvendinami atliekant šiuos veiksmus: 

• prevenciją ir apsaugą 

• gaisro gesinimą 

• ekstremalios situacijos valdymą 

• priežiūrą 

Šią sritį reglamentuoja daugelis įstatymų, priemonių, standartų, aplinkraščių ir kt. 

Dar 1955 m. išleistame Įstatyme 547/55, t.y. jo II pavadinimo VI antraštėje buvo numatytos 

apsaugos priemonės, skirtos minėtiems tikslams pasiekti (pvz. 33, 34, 35 str.). Be to, atskiroms 

veiklos sritims, buvo numatytas Priešgaisrinės apsaugos departamento atliekamas profilaktinis 

priemonių tikrinimas ir, atitinkamai, išduodamas Priešgaisrinės saugos pažymėjimas. 

Nepaisant daugelio įstatymų ir normų, reglamentuojančių šią sritį, siekiant pagerinti saugumo lygį 

darbo vietoje, kurie buvo patvirtinti sutinkamai su priimtomis ES direktyvomis, Įstatyme 626/94 

buvo papildyti numatyti prevencijos aspektai. Iš tikrųjų, Įstatymas 626/94 numato daugelį 

reikalavimų gaisrų prevencijos srityje, kurie palaipsniui buvo perkelti į 1998 m. kovo 19 d. 

ministerijos įsaką „Bendrieji saugos metodai ekstremalių situacijų darbovietėje valdymui“. 

Vieni iš svarbiausių pakeitimų, įvedus naujas priemones, yra susiję su: 

• gaisro rizikos vertinimu; 

• ekstremalių situacijų darbo aplinkoje valdymu. 

Ryšium su pastaruoju aspektu, net įvedus visas saugumo priemones sutinkamai su rizikos 

vertinimo rezultatais, yra reikalaujama, kad kiekvienoje įmonėje būtų sudaryta ugniagesių 

komanda, susidedanti iš darbdavio paskirtų asmenų, kurie yra aprūpinti įranga ir tinkamai 

apmokyti veikti gaisro atveju, bandyti jį užgesinti ir sudaryti galimybę žmonių evakavimui. 

Atsižvelgiant į tai, kad ši sritis yra gana kompleksiška, šiame skyriuje bus aptarti tik keli klausimai, 

pabrėžiant svarbiausių intervencinių priemonių įgyvendinimą. Siekiant geriau įsisavinti medžiagą, 

ši sritis bus pristatyta apibrėžiant darbdavio ir darbuotojų įsipareigojimus bei pateikiant bendrą 

supratimą dviem pagrindiniais klausimais, kurie labiausiai domina darbuotojus: 

– gaisro gesinimas; 

– ekstremalios situacijos valdymas.

GAISRO GESINIMAS 

Gaisro gesinimo reikalavimai 

Kiekvienoje kompanijoje arba veiklos procese, privalo būti įdiegtos tinkamos gaisro prevencijos ir 

apsaugos priemonės darbuotojams gaisro atveju. 

Būtina įspėti darbuotojus gaisro gesinimo metu nenaudoti tam tikrų medžiagų, kurios kontakto su 

ugnimi metu galėtų sukelti pavojingą reakciją. 

Žemiau nurodytų kompanijų ir veiklos procesų įgyvendinamą gaisro prevencijos veiklą 

kontroliuoja Priešgaisrinės apsaugos departamentas: 

• kompanijų (procesų), kuriose gaminami, naudojami, kuriami ir laikomi degūs produktai arba 

sprogstamos medžiagos; 

• kurios, pagal savo dydį, vietą ir kitas priežastis, gaisro atveju kelia didelį pavojų darbuotojų 

saugumui. 

Būdai, leidžiantys nustatyti kompanijas ir veiklos procesus, kuriuos privalo kontroliuoti 

Priešgaisrinės apsaugos departamentas, veikiantis jų teritorijoje, yra numatyti remiantis 

Ministerijos įsaku 26/05/59 Nr. 689, kurį vėliau pakeitė Įsakas 16/02/82. Šiuose aktuose yra 

pateiktos kelios lentelės, kuriose yra išvardintos konkrečios medžiagos ir procesai, kuriais 

remiantis galima nustatyti, ar tam tikra veikla turi būti kontroliuojama Priešgaisrinės apsaugos 

departamento. 

N. Veiklos kategorija ir sektorius 

____________________________________________________________________________________ 

_______________ 

2. Kompanijos, naudojančios degias dujas, kurios vėliau transformuojamos. 

3. Kompanijos, gaminančios suspaustas, tirpias arba skystas degias dujas. 

8. Kompanijos, užsiimančios suvirinimo ir metalo pjaustymo veikla, naudoja degias dujas, 

centralizuotą generatorių arba turi daugiau nei tris darbo vietas. 

9. Kompanijos, užsiimančios antriniu dujų perdirbimu, naudoja daugiau negu 15 dujotakių. 

Nauji Įstatymo 626/94 numatyti reikalavimai 

Būtina paskirti asmenis, atsakingus už gaisro prevencijos priemonių įgyvendinimą, darbuotojų 

evakavimą rimto ir tiesioginio pavojaus atveju, pagalbą, pirmosios medicinos pagalbą ir 

ekstremalių situacijų valdymo procedūras. Paskiriant asmenis, turi būti atsižvelgiama į 

kompanijos dydį arba konkrečius galimus gaisro rizikos veiksnius, nustatytus rizikos vertinimo 

metu. 

Darbuotojai neturi teisės, nebent yra pagrįsta priežastis, atsisakyti nuo paskirtos užduoties. Turi 

būti apmokomas pakankamas skaičius darbuotojų, kurie privalo mokėti naudotis atitinkama 

įranga. 

Kiekvienas darbuotojas privalo būti apmokytas: 

• suteikti pirmąją pagalbą, gesinti ugnį ir evakuoti darbuotojus; 

• žinoti vardus asmenų, atsakingų už gaisro gesinimo ir pirmosios pagalbos suteikimo 

priemonių įgyvendinimą. 

Darbuotojai, atsakingi už gaisro prevenciją ir likvidavimą, ir negalintys atsisakyti paskirtos 

užduoties, privalo: 

• užgesinti gaisrą arba sumažinti jo poveikį;

• palengvinti ir padėti darbuotojams palikti savo darbo vietas tuo atveju, jeigu gaisras gali 

sukelti rimtą ir tiesioginį pavojų; 

• suteikti pirmąją pagalbą. 

Darbuotojai, be pagrįstos priežasties, atsisakantys atlikti paskirtą užduotį, baudžiami laisvės 

atėmimu iki vieno mėnesio arba 200-600 eurų bauda. 

Pagrindinis degimo principas 

Degimo procesas yra gaisro šaltinis. „Gaisras“ apibrėžiamas kaip laiko ir erdvės atžvilgiu 

nekontroliuojamas greitas degimas. Iš to paaiškėja, kad prasidėjęs gaisras gali būti 

kontroliuojamas keletą minučių nuo užsidegimo momento. Todėl, palikti pavojingą zoną ir pasiekti 

saugią vietą yra tinkamas elgesys. Šiuo atveju, svarbu užtikrinti intervencijos skubumą ir 

modalumą. 

Tai viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl darbdavio paskirti asmenys PRIVALO BŪTI TINKAMAI 

PARENGTI. 

Degimas yra cheminė reakcija tarp galinčios degti medžiagos, vadinamos degia, ir medžiagos, 

chemiškai reaguojančios su degia medžiaga, vadinama degimą palaikančia medžiaga. Tam, kad 

įvyktų cheminė reakcija, reikalingas tam tikras kiekis šilumos, t.y. degioji medžiaga turi pasiekti 

degimo temperatūrą. 

Degimą palaikanti medžiaga, kuri paprastai prisideda prie degimo, yra atmosferos deguonis - 

oksidantas (sudarantis apie 20% oro sudėties). Deguonis yra dujos ir, todėl, degioji medžiaga turi 

būti cheminiu būdu sumaišyta su atmosferos deguonimi. Tuo būdu, degioji medžiaga turi pavirsti 

dujomis. 

Jeigu degioji medžiaga yra kietos būsenos (anglis, medis, popierius, plastikas ir kt.), skystos 

(aliejus, alkoholis, benzinas ir kt.) arba dujinės (vandenilis, metanas ir kt.), ji turi būti kaitinama tol, 

kol išsiskirs pakankamas kiekis garų, kuris, atitinkamai, susimaišęs su oru (t.y. su deguonimi) 

sudarys degų mišinį, kuris užsidegs tam tikroje temperatūroje. 

Degimo cheminė reakcija yra egzoterminė arba, tikriau sakant, pati išskirianti šilumą. Ugnies 

skleidžiama šiluma, be to, kad veikia pačią degiąją medžiagą ir, tuo būdu, sąlygoja savaiminio 

užsidegimo reiškinį, kaitina visas šalia esančias degiąsias medžiagas, kurios įkaitusios gali 

pasiekti degimo tašką ir pradėti degti. Atitinkamai, ugnis bus linkusi plisti iki kitų degiųjų medžiagų 

atstumu, kuriuo jos gali įkaisti iki degimo temperatūros. 

Todėl medžiagos agregatinė būsena yra labai svarbi ryšium su medžiagos degimu, nes: 

• kietos arba skystos būsenos medžiaga nedega; 

• garai arba dujos dega greitai; 

Tam, kad kietos arba skystos būsenos medžiaga užsidegtų, ji, pirmiausia, turi būti išgarinta tam 

tikroje temperatūroje. 

Gaisro prevencijos veiksmai 

Atsižvelgiant į tai, kad gaisro atsiradimą sąlygoja tuo pat metu esanti degioji medžiaga (dujų 

arba garų pavidalu), degimąpalaikanti medžiaga (oksidantas), šiluma (pakankama, kad sukeltų 

degimo procesą) ir cheminis reiškinys, dar vadinamas katalize, gaisrą galima pavaizduoti 

kryžmai. 

Remiantis tuo, svarbu atsiminti, kad šie keturi elementai yra būtinai reikalingi sukelti cheminę 

degimo reakciją, todėl siekiant užkirsti kelią gaisrui, pakanka pašalinti vieną iš šių elementų, 

tuomet ugnis neprasiverš arba ją bus lengva užgesinti.

Tai reiškia: 

• Medžiagų aušinimą; 

• Degiosios medžiagos pašalinimą; 

• Liepsnos užgesinimą (slopinimą); 

• Cheminės reakcijos sustabdymą. 

Gaisrų klasifikavimas 

Siekiant nustatyti, kokį pavojų tam tikrai vietai, sričiai ar darbovietei kelia esamos degiosios 

medžiagos ir galimas gaisro plitimo intensyvumas, gaisrus galima suklasifikuoti į klases pagal jų 

pobūdį. Remiantis šiuo sutartiniu klasifikavimu, pasirenkami atitinkami gesintuvų tipai. 

Žemiau pateiktoje lentelėje yra nurodytos šios klasės ir pateiktas amerikietiška ženklinimo versija.

A KLASĖ: gaisro tipas, kurį sąlygoja palyginti lengvai užsiliepsnojančios degiosios medžiagos tokios, kaip 

popierius, audiniai, anglis (paprastai organinės medžiagos); šiai klasei priskiriami gaisrai paprastai greitai neišplin 

savaiminis užsidegimas nėra labai smarkus. Degimą paprastai sąlygoja susidariusios žarijos. 

B KLASĖ: gaisro tipas, kurį sąlygoja sunkiai užsiliepsnojančios degiosios medžiagos, t.y. paprastai skysčiai 

alkoholis) arba skystėjančios medžiagos; šiai klasei priskiriami gaisrai paprastai labai greitai išplinta dėl padidėjusio 

garų kiekio, kuris linkęs ir toliau didėti dėl savaiminio užsidegimo reiškinio. 

C KLASĖ: gaisro tipas, kurį sąlygoja dujinės būsenos degiosios medžiagos; šiai klasei priskiriami gaisrai plinta laba 

nes visas dujų kiekis gali prisidėti prie gaisro. 

D KLASĖ: gaisro tipas, kurį sąlygoja metalai tokie, kaip natris, kalis, aliuminis, litis ir kt. Šiai klasei priskiriami ga 

labai smarkūs, tačiau plinta negreitai, nors išskiria didelę šilumą. 

E KLASĖ: gaisro tipas, kurį sąlygoja elektros instaliacijos tokios, kaip konduktorių, elektros paskirstymo 

transformatorių, elektros variklių, gedimai. Šiai klasei priskiriami gaisrai nėra labai smarkūs ir plinta negreitai; pa 

pavojų kelia esama elektros energija. Skirstant, ši klasė gali būti priskirta A ir B klasėms. 

COOLING - AUŠINIMAS 

REMOVAL - PAŠALINIMAS 

SUFFOCATION - SLOPINIMAS 

INIBITION - SUSTABDYMAS 

TEMPERATŪRA 

COMBUSTIBLE – DEGIOJI MEDŽIAGA 

SUPPORTER OF COMBUSTION – DEGIMĄ PALAIKANTI MEDŽIAGA CATALYSIS - KATALIZĖ 

Veiksmas 

Gaisrų gesinimui naudojami įvairių tipų gesintuvai, atsižvelgiant į gaisro klasę.

Miltelinis gesintuvas 

Miltelinis gesintuvas, kaip matyti iš lentelėje pateiktų gesinimo medžiagų, priskiriamų 

konkrečioms gaisro klasėms, yra vienintelis gesintuvas, kurį, net jeigu ir padaro nuostolių 

gesinamai įrangai arba aplinkai, kurioje jis naudojamas, galima naudoti visais gaisro atvejais. 

Iš esmės, jį sudaro druskų mišinys, galintis susiskaidyti karštyje, sumaišytas su reikiamomis 

priemaišomis, kurios pagerina takumo, hidrofobines ir sukibti neleidžiančias savybes. 

Dažniausiai naudojamos druskos yra natrio ir kalio KARBONATAS (B ir C klasės gaisrams) ir 

amonio SULFATAI ir FOSFATAI (A, B ir C klasės gaisrams). Priemaišos susideda iš 

STEARINO ir SILICIO kartu su silicio, kalcio, kalcio karbonato ir kalcio fosfato turinčiais priedais. 

Iš esmės, gesinimas su cheminiais milteliais yra pagrįstas: 

• Slopinimas: terminio skilimo metu, išskiriamas didelis kiekis inertinių dujų (anglies dioksido, 

vandens garų). 

• Aušinimas: tarp terminio skaidymosi produktų yra dIdelis kiekis vandens. 

• Neigiama katalizė: terminio skilimo produktai sąlygoja degimo sustabdymą. 

• Terminis ekranas: fizinis įsikišimas, absorbuojant ugnies skleidžiamą šiluminį spinduliavimą. 

ELECTRIC - ELEKTROS 

GAS - DUJOS 

LIQUIDI SOLIDS – SKYSTĖJANČIOS MEDŽIAGOS 

WATER - VANDUO 

FOAM - PUTOS 

CARBON DIOXIDE – ANGLIES DIOKSIDAS. 

DUST - DULKĖS 

HALON - HALONAI 

ACTION PERFORMED – ATLIEKAMAS VEIKSMAS 

INADATTO INADATTO EFFETTO EFFETTO SCARSO SCARSO EFFETTO 

O 

EFFETTO MEDIOCRE MEDIOCRE 

EFFETTO 

EFFETT BUONO BUONO 

Gesinimo taisyklės 

• Nuplėšus plombą, nuimti saugiklį, paspaudus rankenėlę pajungti gesintuvą veikimui ir pradėti 

purkšti 4-5 metrų atstumu nuo liepsnos, atstumas mažinamas iki tol, kol pasiekiamas tinkamas 

purškimas ant ugnies. 

• Turi būti gesinamas gaisro židinys, nukreipiant čiurkšlę prieš vėją, tačiau nuo žmonių.

• Siekiant tinkamai paskirstyti miltelius, svarbu greitai judinti riešą, kuris laiko gesintuvo paleidimo 

rankeną. 

Siekdamas pagerinti gesinimo miltelių paskirstymą, operatorius privalo judėti aplink gaisro 

židinį, jo veiksmai turi būti tikslingi ir vengti nereikalingų ir nenaudingų veiksmų. 

Nedegūs audeklai ugniai gesinti 

Jeigu kompanija turi nedegių audeklų, jie gali būti naudojami gesinti užsidegusius rūbus arba 

nedidelius degius indus su skysčiais, o taip naudojami, kaip apsauginis skydas tarp operatoriaus 

ir liepsnos. 

Gesintuvų galimybės 

Nepriklausomai nuo svorio, dydžio ar kitų fizinių savybių, kiekvienas gesintuvas gali užgesinti tam 

tikrai klasei priskiriamą gaisrą. Pavyzdžiui, gesintuvas, kurio gesinimo galimybės yra 13 A 89 BC, 

gali užgesinti A klasės gaisrą, žymėjimas 13 ir B, C klasės gaisrus, žymėjimas 89. 13 žymėjimas 

pirmajai gaisro klasei nurodo tam tikrų matmenų 13 aukštų pastatą, tuo tarpu 89 paskirtis reiškia 

89 litrus mišinio, sudaryto iš 1/3 vandens ir 2/3 benzino. 

Židinius, priskiriamus A klasės gaisrams, sudaro medinės sijos, esančios ant metalinio pagrindo, 

250 mm aukščio ir 900 mm pločio. 

Židinius, priskiriamus klasei B, sudaro suvirintos cilindrinės plieninės talpyklos, kurių matmenys 

nurodyti žemiau. Jie žymimi raide B, prieš kurią nurodomas skysčio litrais tūris talpykloje. 

Talpyklose vanduo pasiskirsto šiuo santykiu: 1/3 vandens, 2/3 benzino. Skysčio kiekis 

konteineriuose yra toks, kad vandens lygis sudaro apie 1 cm, o benzino lygis – 2 cm.

Gesintuvų paskirstymas 

Gesintuvo tipas 

A – B KLASĖS ŽIDINIAI 

Didžiausias atstumas nuo 

gesintuvo 

Su gesintuvu užgesintas 

paviršius 

Žema rizika Vidutinė rizika Aukšta rizika 

13 A – 89 B 30 

mt 

100 m² - - 

21 A – 113 B 30 

mt 

34 A – 144 B 30 

mt 

55 A – 233 B 30 

mt 

150 m² 100 

m² 

200 m² 150 

m² 

250 m² 200 

m² 

- 

100 m² 

200 m² 

EKSTREMALIOS SITUACIJOS VALDYMAS 

Elgesys ekstremalios situacijos atveju 

Ekstremalios situacijos atveju tiksliai laikykitės šių taisyklių: 

• Neužsibūkite patalpose, norėdami pasiimti asmeninius ir kitus daiktus. 

• Palikdami patalpą, nesineškite skėčių, krepšių, didelio ir sunkaus bagažo. 

• Stenkitės elgtis santūriai, nesukelkite nerimą keliančių scenų ar panikos (pvz. nešaukite, 

nebėkite ir nesistumdykite) koridoriuose ir ypatingai laiptinėse. 

• Ramiai eikite link atsarginių išėjimų, vadovaudamiesi koridoriuose iškabintais ženklais. 

• Jokiu būdu nesinaudokite liftais arba elevatoriais, net jeigu jie ir veikia. 

• Siekiant užtikrinti pakankamą judrumą, moterims patariama nusiauti aukštakulnius batus prieš 

leidžiantis laiptais. 

• Jeigu nėra aiškiai nurodoma, palikite automobilius stovėjimo aikštelėje ir palikite teritoriją 

pėsčiomis. 

• Jeigu dūmai prasiskverbia į patalpų vidų, palikite teritoriją nuleista galva arba šliauždami 

grindimis; siekiant apsaugoti kvėpavimo takus, uždenkite burną ir nosį su nosine (geriau šlapia). 

• Jeigu dėvite vilnonius drabužius (pvz. švarkus, šalikus, skaras, megztinius ir pan.), patariama 

jais apvynioti galvą, siekiant apsaugoti plaukus nuo liepsnos.

Šie ar kiti nurodymai gali būti pateikti atitinkamame ženkle. Svarbu užtikrinti, kad visi darbuotojai 

būtų susipažinę su šiomis procedūromis ir tiksliai jų laikytųsi net apmokymo metu. 

Evakuacija 

Gaisrinės saugos priemonių tyrimai leido parengti tikslias nacionalines ir tarptautines normas, 

kadangi šių priemonių bandomasis naudojimas atliekamas panašiomis sąlygomis, kurios susidaro 

gaisro pavojaus atveju. 

Kai kalbama apie žmonių evakuaciją iš pastato gaisro atveju, žmonių elgesį sudėtinga atkurti 

laboratoriniame modeliavime. Šiuo metu galiojančiose normose, metodai, nustatantys minios 

išsisklaidymą iš pastato ekstremalios situacijos atveju, yra nustatyti, remiantis patirtimi ir pateikta 

informacija apie anksčiau įvykusius atvejus. 

Be įprastinių nurodymų, kurių reikia laikytis ekstremalių situacijų atveju, privalo būti nurodytos 

saugios vietos, į kurias privalo eiti darbuotojai, paprašyti palikti savo darbo vietas. Šios saugios 

vietos privalo būti numatytos kiekviename departamente ir nurodytos tinkamose vietose 

iškabintuose planuose. 

Durys 

Darbovietėse esančių durų ir atsarginių išėjimų praėjimai turi būti neužkrauti. 

Jeigu darbovietėje yra automatinės durys, turi būti įrengtas rankinis durų atidarymo 

mechanizmas. 

Permatomos durys turi būti tinkamai paženklintos aiškiai matomame lygyje. 

Nepermatomose duryse, atsidarančiose į abejas puses, turi būti įstatytas nedidelis langelis, 

leidžiantis matyti kitą pusę. 

Darbovietėse arba sandėliuose, kuriuose nėra į išorę atsidarančių durų, neleidžiama naudoti 

slenkamųjų, stumdomųjų ir sukamųjų durų 

Šalia skirtų transporto eismui vartų turi būti įrengtos durys pėstiesiems, išskyrus atvejus, kai 

pėstiesiems saugu eiti pro pačius vartus; tokios durys turi būti ryškiai paženklintos; jų neleidžiama 

užstatyti daiktais. Jeigu durų ar vartų permatomas ar peršviečiamas paviršius pagamintas iš 

nesaugios medžiagos, ir jeigu yra pavojus darbuotojams susižeisti tokioms durimis ar vartams 

dūžtant, toks paviršius turi būti apsaugotas nuo nubyrėjimo. 

Stumdomosiose duryse turi būti įrengtas saugos įtaisas, kad jos neišslystų iš rėmų ir nenukristų. 

Į viršų atsidarančiose duryse ir vartuose turi būti įmontuotas apsaugos mechanizmas, kad jie 

netikėtai nenusileistų. 

Mechaninės durys ir vartai turi varstytis taip, kad darbuotojams negrėstų nelaimingi atsitikimai. 

Juose turi būti įrengti lengvai atpažįstami ir pasiekiami avarinio išjungimo įtaisai, o jeigu dingus 

elektros energijai, jie neatsidaro automatiškai, juos turi būti įmanoma atidaryti rankomis.

Atsarginių išėjimų durys privalo būti tinkamai paženklintos patvariais galiojančias normas 

atitinkančiais ženklais. Neleidžiama užrakinti atsarginių išėjimų durų; jomis turi būti galima 

netrukdomai pasinaudoti bet kuriuo momentu. 

Kilus pavojui, darbuotojams turi būti sudarytos sąlygos greitai ir kaip galima saugiau evakuotis iš 

visų darbo vietų. 

Durų įrengimas darbo vietose, kurios veikia ypatingomis gaisro pavojaus 

sąlygomis 

Kai atliekamas darbas ir naudojamos medžiagos kelia sprogimo ar gaisro pavojų, ir kai daugiau 

kaip 5 darbuotojai dirba vienoje patalpoje, tokioje darbo vietoje turi būti įrengtos bent vienos 1.20 

metrų pločio ir į išorę atsidarančios durys, kiekvienai penkių asmenų grupei. 

Durų įrengimas darbo vietose, kuriose nekyla gaisro pavojaus rizika 

Darbo vietose, kuriose atliekamas darbas nekelia sprogimo arba gaisro pavojaus, įrengiamų durų 

skaičius, plotis ir kitos charakteristikos privalo atitikti šiuos reikalavimus: 

• 26 - 50 darbuotojų, ne siauresnės kaip 1.2 metro pločio (+/- 5 %) į išorę atsiveriančios 

durys; 

• 51 - 100 darbuotojų, ne siauresnės kaip 1.2 metro pločio (+/- 5 %) ir papildomos durys, ne 

siauresnės kaip 0.8 metro pločio durys, abi atsiveriančios į išorę; 

• virš 100 darbuotojų, ne siauresnės kaip 1.2 metro pločio (+/- 5 %) ir papildomos durys, ne 

siauresnės kaip 0.9 metro pločio, o kitos durys, ne siauresnės kaip 1.2 metro pločio 

kiekvienai 50 asmenų grupei arba trupmena tarp 10 ir 50 padalinti iš 100; 

• virš 100 darbuotojų, ne siauresnės kaip 1.2 metro pločio (- 5 %) ir papildomos durys, ne 

siauresnės kaip 0.9 metro pločio, o kitos durys, ne siauresnės kaip 1.2 metro pločio 

kiekvienai 50 asmenų grupei arba trupmena tarp 10 ir 50 padalinti iš 100; visos durys turi 

atsiverti į išorę. 

Atsarginių durų atidarymas į išorę nėra privalomas, kai tai kelia pavojų pravažiuojančioms 

transporto priemonėms arba kitą grėsmę, išskyrus atvejus, kai įdiegiamos alternatyvios 

priemonės, gavus leidimą iš teritorijoje veikiančio priešgaisrinės apsaugos departamento.

Jeigu durys pradedamos naudoti kaip atsarginio išėjimo durys, jų minimalus aukštis turi būti 20 m 

Durų skaičius gali būti mažesnis, tačiau bendras plotis negali būti mažesnis už numatytą standartą. 

(120) x 50 darbuotojų arba trupmenos 

1 

+ 

1 

1 

n > 100 

1 

25 < n < 51 

n < 26 1 

Darbo vietos, kuriose nekyla sprogimo ir gaisro pavojus 

x 5 darbuotojų 

1 

n > 5 

Kita 

Darbuotojų skaičius 120 mm 80 mm 

Darbovietės, kuriose kyla sprogimo ir gaisro pavojus 

Larghezza come da concessione edilizia 

50 < n < 101 

1 

1 

Darbovietės, veikiančios arba pradėtos naudoti iki 27/11/94 

Evakuacijos keliai ir atsarginiai išėjimai 

Evakuacijos keliai: laisvas judėjimo kelias, kuriuo turi būti galima kuo greičiau išeiti į atvirą orą 

arba į saugią vietą; 

Atsarginiai išėjimai: išėjimas į saugią vietą; 

Saugi vieta: vieta, kurioje žmonės gali jaustis saugūs nuo gaisro ar kitų ekstremalių situacijų 

poveikio;

Durų plotis arba anga: koridoriaus plotis, neįskaitant užrakto, kai stumdomosios durys 

pilnai atidarytos; atidaromos 90 laipsnių kampu, kai durys su vyriais. 

Kilus pavojui, darbuotojams turi būti sudarytos sąlygos greitai ir kaip galima saugiau evakuotis iš 

visų darbo vietų. 

Evakuacijos kelių ir atsarginių išėjimų skaičius, išdėstymas ir matmenys priklauso nuo 

darboviečių paskirties, matmenų, įrenginių ir didžiausio jose galinčių dirbti asmenų skaičiaus. 

Evakuacijos kelių ir atsarginių išėjimų aukštis turi būti ne mažesnis kaip 2.0 metrai, o plotis privalo 

atitikti galiojančias gaisrinės saugos normas. 

Tuo atveju, kai atsarginiai išėjimai yra su durimis, jos turi atsidaryti į išorę; atsarginių išėjimų durys 

negali būti užrakintos arba užsklęstos taip, kad jų negalėtų lengvai ir tiesiogiai atidaryti bet kuris 

asmuo, norintis jomis pasinaudoti įvykus avarijai. Atsarginių durų atidarymas į išorę nėra 

privalomas, kai tai kelia pavojų pravažiuojančioms transporto priemonėms arba kitą grėsmę, 

išskyrus atvejus, kai įdiegiamos alternatyvios priemonės, gavus leidimą iš teritorijoje veikiančio 

priešgaisrinės apsaugos departamento. 

Atsarginių išėjimų dorų neleidžiama užrakinti, nebent yra išduotas specialus leidimas. 

Darbovietėse arba sandėliuose, jeigu išėjimas yra specialiai numatytas kaip atsarginis, durys 

negali būti stumdomosios arba sukamosios. 

Evakuacijos keliai ir atsarginiai išėjimai, taip pat judėjimo keliai ir durys, per kuriuos yra 

patenkama į evakuacijos kelius ir atsarginius išėjimus, turi nekliudyti judėjimui, kad jais būtų 

galima netrukdomai pasinaudoti bet kuriuo metu. 

Konkretūs evakuacijos keliai ir atsarginiai išėjimai turi būti paženklinti pagal galiojančias 

nacionalines normas; jie turi būti patvarūs ir išdėstyti reikiamose vietose. 

Evakuacijos keliuose ir atsarginiuose išėjimuose, kuriuos reikia apšviesti, apšvietimo gedimo 

atvejui būtina įrengti reikiamo intensyvumo avarinį apšvietimą. 

Pastatuose, kurie pastatyti ir visiškai pritaikyti darbo procesams, keliantiems sprogimo arba 

gaisro pavojų ir kuriuose dirba daugiau kaip 5 darbuotojai, turi būti įrengtos 2 atskiros, lengvai 

prieinamos laiptinės arba kitus atsarginius išėjimus, numatytus priešgaisrinės saugos 

standartuose. 

Jau naudojamuose pastatuose, kuriuose prižiūrinčioji organizacija patvirtino minėtų reikalavimų 

įvykdymo negalimumą, turi būti įgyvendintos lygiavertės atsargumo priemonės. 

Darbovietėms, pradėtoms naudoti iki 1993 m. sausio 1 d. ankstesnio punkto reikalavimai 

netaikomi, tačiau jos turi įrengti pakankamą evakuacijos kelių ir atsarginių išėjimų skaičių. 

Asmenų su negalia evakavimas 

Reikalui esant, darbovietės turi būti įrengtos, atsižvelgiant į darbuotojų su negalia reikmes. Ši 

nuostata ypač taikoma įrengiant duris, praėjimus, laiptus, dušus, praustuvus ir tualetus, kuriais 

naudojasi darbuotojai su negalia, bei darbo vietas, kuriose jie dirba. 

Pastatuose, pradėtuose naudoti iki 1993 m. sausio 1 d., turėtų būti pritaikytos atitinkamos 

priemonės, užtikrinančios darbuotojų su negalia judėjimą ir sanitarinių paslaugų naudojimą. 

Medžiagų atsparumas ugniai

R XXX elementas, kuris laikui bėgant išlieka atsparus ugniai 

(XXX = minutės) 

RE XXX elementas, kuris laikui bėgant išlieka atsparus ugniai ir 

nedega etancheite 


REI XXX elementas, kuris laikui bėgant išlieka atsparus ugniai, 

nedega etancheite ir palaiko termoizoliaciją 


R 

X 

X 

X 

R 

X 

X 

X 

elemento costruttivo 

che 

mantieneelemento 

costruttivo che 

mantiene 

s 

t 

a 

b 

i 

l

i 

t 

à 

s 

t 

a 

b 

i 

l 

i 

t 

à 

A 

t 

s 

p 

a 

r 

u 

m 

a 

s 

I 

z 

o 

l 

i 

a 

c 

i 

j 

a

E 

t 

a 

n 

c 

h 

e 

i 

t 

e 

R 

E 

I 

P 

at 

v 

ar 

u 

m 

o 

s 

a 

v 

y 

b 

ė 

s 

Neu

žsili 

eps 

noj 

anti 

ir 

duj 

ų 

nei 

šski 

rian 

ti 

me 

dži 

ga 

Termoi 

zoliaci 

nės 

savybė 

s

Įvadas 

PIRMOJI MEDICINOS PAGALBA 

Lygiai kaip gaisrinės saugos atveju, darbdavys įsipareigoja užtikrinti tinkamą pirmosios medicinos 

pagalbos teikimą savo įmonėje. 

Iš esmės, Įstatymas 626/94 numato asmenų, kurie privalo nedelsiant suteikti pagalbą 

nukentėjusiam asmeniui ir, reikalui esant, valdyti situaciją iki profesionalių gelbėtojų atvykimo, 

paskyrimą. 

Dar 1955 m. išleistame Įstatyme 547/55 (X pavadinimo “Asmeninės apsaugos priemonės ir 

pirmoji pagalba” IV skyriuje) buvo numatyti darbuotojų įsipareigojimai, remiantis kuriais, 

darbuotojai privalėjo nedelsiant įspėti vadovybę ir darbdavius apie įvykusį nelaimingą atsitikimą, 

įskaitant nedidelį, siekiant nedelsiant suteikti pagalbą nukentėjusiam asmeniui. 

Dėl saugos ir sveikatos sąlygų darbe gerinimo, perkeliant EU Direktyvas į Įstatymą 626/94, 

pirmosios medicinos pagalbos teikimo klausimas yra toliau sprendžiamas ir reglamentuojamas 

(žr. pavadinimo II “Gaisrų prevencija, žmonių evakavimas ir pirmoji medicinos pagalba“ III skyrių, 

ir ypatingai 15 str.). Šis straipsnis numato, kad kiekvienoje kompanijoje turi būti numatyti 

intervencijos protokolai dėl pirmosios medicinos pagalbos teikimo ir žmonių, atsakingų už 

pagalbos suteikimą nukentėjusiems asmenims, skyrimo. 

Žinoma, asmenys, atsakingi už pagalbos suteikimą nelaimingų atsitikimų atveju, turi būti tinkamai 

apmokyti ir aprūpinti su reikiama įranga, sutinkamai su Įstatymo, pakeitusio Įstatymą 626/94, 

nuostatais. 

Greitoji medicinos pagalba 

Greitoji medicinos pagalba paprastai laikomas nesuvaldomu ir dramatišku įvykiu. Iš tikrųjų, 

Italijoje nėra organizuojamas nuolatinis žmonių apmokymas suteikti pirmąją medicinos pagalbą. 

Ši situacija sąlygoja sunkių padarinių atsiradimą greitosios medicinos pagalbos atveju, įskaitant 

gyvybei svarbių organų funkcijų sutrikimą (kardiogeninis šokas – ūminis širdies 

nepakankamumas, kvėpavimo sustojimas). 

Šiais atvejais, ypatingai svarbu stengtis palaikyti gyvybę: 

1. ankstyvas įspėjimas (skambinkite greitosios pagalbos operatoriui); 

2. ankstyvas kvėpavimo takų atlaisvinimas (atliekamas gelbėtojo); 

3. ankstyva defibriliacija; 

4. ankstyvas gydymas. 

Siekiant palaikyti gyvybei svarbių organų funkcionavimą, būtina atlaisvinti kvėpavimo takus, nes 

tai užtikrina deguonies patekimą į smegenis – stabdo neurologinius pažeidimus – širdį ir kitus 

organus iki gydytojo atvykimo, kuris su tinkama įranga gali sugrąžinti sutrikusias funkcijas. 

Kada būtina palaikyti gyvybei svarbių organų funkcionavimą? 

Kvėpavimo sustojimas 

Pradinėje kvėpavimo sustojimo stadijoje, keletą minučių plaka širdis, o kraujas neša deguonį į 

smegenis ir kitus gyvybinius organus. Miego arterijos pulsas yra. 

Kvėpavimo sustojimą gali sąlygoti šie veiksniai: 

• kvėpavimo takų obstrukcija (patekus svetimkūniams); 

• ilgalaikis sąmonės netekimas, 

• dūmų įkvėpimas gaisro metu; 

• vaistų perdozavimas, 

• fulguracija (audinių suardymas elektros kibirkštimis), 

• širdies priepuolis.

Gelbėtojo įsikišimas respiracinio nepakankamumo arba kvėpavimo takų sustojimo atveju yra 

naudingas, atliekant dirbtinį kvėpavimą iš burnos į burną ir oksigenaciją žmonėms, kurių širdis 

plaka, siekiant išvengti kardiogeninio šoko). 

Kardiogeninis šokas 

Pradinėje kardiogeninio šoko stadijoje visiškai nustoja cirkuliuoti kraujas, deguonis nepatenka į 

gyvybinius organus tokius, kaip smegenys, kuriose jau po keturių minučių po patirto šoko 

pradeda atsirasti negrįžtami neurologiniai pažeidimai. 

Kardiogeninį šoką gali sukelti širdies priepuolis, stiprus kraujavimas, fulguracija, trauma 

(kraujuojanti vieta). 

Kardiogeninio šoko atveju, gelbėtojas, įsitikinęs, kad pulsas yra, atlieka išorinį širdies masažą, 

siekdamas užtikrinti smegenų ir kitų gyvybinių organų aprūpinimą deguonimi. 

Koma 

Koma tai būsena, kai sužeistasis asmuo yra nesąmoningas ir nereaguoja į aplinkinių klausimus ir 

judesius, pvz. paprašytas parodyti liežuvį arba atmerkti akis. Komos būseną gali sukelti: 

• ligos priepuolis, 

• apsinuodijimas vaistais, 

• apalpimas, 

• hipoglikemija, 

• fulguracija, 

• epilepsija. 

Gelbėtojas turėtų užtikrinti laisvus kvėpavimo takus, paguldydamas ligonį į stabilią šoninę padėtį 

(t.y. vieną koją sulenkite per kelio sąnarį taip, kad pėda būtų kuo arčiau dubens. Tos pačios 

pusės ištiestą ranką priglauskite kuo arčiau kūno. Imkite nukentėjusįjį už kitos rankos riešo ir 

verskite ant sulenktos kojos. Rankos, kurią laikote už riešo, plaštaką pakiškite po jo skruostu. Iš 

po gulinčio ant šono ligonio ištraukite "apatinę" ranką. Patikrinkite, ar paguldytas žmogus nevirsta 

ant nugaros ar pilvo. Stabili šoninė padėtis gera tuo, kad neužkrenta liežuvio šaknis ir kvėpavimo 

takai lieka laisvi; komos būsenoje sutrinka atsikosėjimo funkcija, o ligoniui kyla rizika įkvėpti dujų 

su skrandžio priemaiša grįžusia iš skrandžio į burną ir uždusti. 

Saugi padėtis 

Veiksmų seka 

Siekiant tinkamai ir veiksmingai padėti asmeniui, išnykus jo kvėpavimui, širdies veiklai ar 

sąmonei, svarbu laikytis nustatytos intervencijos sekos tam, kad gelbėtojas nepraleistų svarbių 

veiksmų ir išlaikytų reikiamą kontrolę sudėtingomis sąlygomis. 

Rekomenduojama laikytis šios veiksmų sekos: 

1. patikrinti sąmoningumą;

2. iškviesti greitosios pagalbos operatorių; 

3. praverti burną ir patikrinti, ar kvėpavimo takai laisvi (pažiūrėti, paklausyti, paliesti); 

4. dirbtinis kvėpavimas (2 įpūtimai); 

5. miego arterijos pulso aptikimas; 

6. krūtinės ląstos paspaudimai (15 paspaudimų); 

7. tęsiamas išorinis širdies masažas santykiu 15:2. 

Aptikę nukentėjusį, rekomenduojama patikrinti jo sąmoningumą, paklausiant „kaip jaučiatės?“ ir 

nestipriai pajudinant jo petį. 

Nesulaukę jokio atsakymo (komos būsena), nedelsiant iškvieskite greitosios pagalbos operatorių 

ir pateikite jam šią informaciją: 

• įvykio vieta; 

• telefono numerį, kuriuo skambinate; 

• trumpą įvykio aprašymą; 

• susijusių asmenų skaičių; 

• nukentėjusio būklę (sąmoningumas, kvėpavimo ir širdies veikla). 

Kitas veiksmų etapas – kvėpavimo patikrinimas. Šio tyrimo metu atliekami šie pradiniai veiksmai: 

• paguldykite nukentėjusį aukštielninką ant kieto pagrindo (grindų); 

• Pastumdami žemyn apatinį žandikaulį, pražiodinkite nukentėjusįjį ir pažiūrėkite, ar nėra 

svetimkūnių, dantų protezų, gleivių. Jei yra, įkiškite rodomąjį pirštą į burną ir kablio formos 

judesiu juos pašalinkite; 

• Atverskite nukentėjusiojo galvą, viena ranka prilaikydami kaklą iš apačios, kitos rankos 

plaštakos kraštu spausdami kaktą ir užspausdami nosį; šiuo veiksmu pakeliama liežuvio 

šaknis, kad netrukdytų kvėpavimo takams. 

Galvos atlenkimas ir burnos atvėrimas 

Šiame etape galima įvertinti nutrūkstantį kvėpavimą, pasilenkę pridėkite ausį prie 

nukentėjusio burnos ne ilgiau kaip 5 sekundėms. 

Šioje padėtyje galima stebėti krūtinės ląstos kilnojimąsi, girdėti iškvepiamo oro 

garsą ir šilto oro iškvėpimą.

Kvėpavimo patikrinimas 

Gelbėtojas, neaptikęs nutrūkstamo kvėpavimo, privalo įpūsti iškvepiamą orą 

nukentėjusiam pro burną (apie 800 cc oro tolygų orui, išeinančiam iš gaivinamojo 

plaučių) iš burnos į burną principu, kitaip tariant atlošę nukentėjusio galvą 

pridėkite savo burną prie jo burnos ir pirštais užspauskite jo nosį. 

Iš burnos į burną dirbtinis kvėpavimas 

Šiame etape gali paaiškėti, kad neįmanoma perduoti oro į nukentėjusio plaučius 

dėl nepasiekiamoje vietoje įstrigusio svetimkūnio; šiuo atveju būtina atlikti 

krūtinės ląstos paspaudimus, siekiant išstumti svetimkūnį ir atlaisvinti kvėpavimo 

takus.

Krūtinės ląstos paspaudimas 

Po 2 oro įpūtimų, gelbėtojas privalo patikrinti širdies veiklą, patikrindamas miego 

arterijos pulsą ne ilgiau kaip 10 sekundžių. 

Šis veiksmas atliekamas padėjus vieną ranką ant kaktos, siekiant prilaikyti 

atloštą galvą, o su kitos rankos trimis pirštais pridėjus tarp gerklų ir kaklo 

raumenų siekiama aptikti pulsą. 

Miego arterijos pulso aptikimas 

Širdies plakimą laikyti pulsu nėra patikima, kadangi tam tikrais atvejais, širdis gali 

neplakti, nors pulsas ir aptinkamas miego arterijoje. 

Gelbėtojas, neaptikęs miego arterijos pulso ir nustatęs kardiogeninį šoką, privalo 

nedelsiant atlikti išorinį širdies masažą, t.y. tarp krūtinkaulio ir stuburo. 

Gelbėtojas turi atsiklaupti šalia nukentėjusio ir uždėti lygiagrečiai sudėtas vieną 

ant kitos rankas ant apatinės krūtinkaulio dalies; tada paspausti krūtinę maždaug 

iki trečdalio ar pusės jos gylio (3-5 cm, tik suaugusiems).

Rankų padėtis atliekant išorinį širdies masažą 

Išorinis širdies masažas 

Paspaudimų ir įpūtimų santykis 15:2. 

Dviejų įpūtimų ir 15 paspaudimų veiksmai turi būti atliekami iki atvykstant 

gydytojui; šie veiksmai taip pat užtikrina kraujo ir deguonies perdavimą į 

smegenis ir kitus gyvybinius organus, ir tuo būdu leidžia išvengti sunkių padarinių 

dėl deguonies trūkumo. Po 4 paspaudimų ir įpūtimų ciklų (15:2), gelbėtojas 

privalo patikrinti miego arterijos pulsą, siekiant įsitikinti, ar nepraėjo kardiogeninis 

šokas.

Šiame skyriuje pateikti esminiai pirmosios medicinos pagalbos veiksmai 

turėtų būti ne tik skaitomi ir analizuojami, bet ir atliekami praktiškai, kaip 

privalomi veiksmai, siekiant veikti efektyviai ir pasitikinčiai ekstremalios 

situacijos sąlygomis. 

MAISTO SAUGA 

PAGRINDINĖS TENDENCIJOS BENDRIJOS ĮSTATYME DĖL MAISTO 

PRAMONĖS 

Doktrininio klasifikavimo kryptys 

Doktrinoje pastebimos dvi tendencijos, susijusios su normų įgyvendinimu ir srities 

reglamentavimu įvairiose šalyse: 

– Šalys, kuriose dominuoja saugumo-fiskalinių teisės normų rinkinys; 

– Šalys, kuriose dominuoja higieninių-sanitarinių teisės normų rinkinys. 

Svarbu pabrėžti „dominuoja“ sąvoką, kadangi ji reiškia tendenciją, o ne išskirtinį būdą nustatant 

normas ir reglamentą tam tikroje srityje. 

Tačiau, atlikus išsamesnę analizę galima pastebėti, kad kiekvienoje šalyje paprastai, o gal ir 

neišvengiamai egzistuoja abi tendencijos, nes akivaizdu, kad jeigu maisto saugos normatyvuose 

bus nenumatyti jokie higieniniai-sanitariniai aspektai, tuomet bus atsisakytas elementarus 

vartotojo saugumas, o dar prieš tai ir elementari gamybos proceso sauga. 

Kitaip tariant, negalima teigti, kad normatyvo projekte yra pateikiama ginamų teisių hierarchija, 

kurioje ekonominiai interesai gali turėti apriorinį dominavimą interesų apsaugoti ir išlaikyti sveikatą 

atžvilgiu. 

Tačiau galima pastebėti tendenciją, atsižvelgiant į išleidžiamų teisės aktų maisto pramonės srityje 

kokybę ir kiekį. 

a) šalys, kuriose dominuoja higieninis-sanitarinis požiūris, paprastai išleidžia nesudėtingus 

įstatymų rinkinius, kuriems būdingas lengvas reglamentuojančių reglamentų interpretavimas ir 

tarpusavio ryšio nustatymas. 

Nesunku suprasti, kaip visas šis paprastumas yra susijęs su mokslinėmis žiniomis, kurios 

sąlygoja greitą skaitymą ir supratimą. 

b) šalys, kuriose dominuoja saugumo-fiskalinis požiūris, paprasti išleidžia stambius įstatymų 

rinkinius, kuriems būdingas ypatingai sunkus reglamentų interpretavimas. 

Šiuo atveju, taip pat nesunku suprasti, kodėl galimybė įgyvendinti politinį-ekonominį metodą 

remiasi linijine logika, ar bent jau linijiniu požiūriu į atskiras galimybes, kurių kitimą sąlygoja 

ekonominės situacijos pokyčiai, kurie, matyt, visai nėra linijiniai, sunkiai pakartojami ir palyginami 

laikui bėgant. 

Bendrijos pozicija 

Nuo pat pradžių, Europos Bendrija įgyvendino strategiją, skirtą suplanuoti tokią įstatymų leidybą 

šioje srityje, kuri palengvintų kurti bendrą kalbą, skirtą užtikrinti pagrįstą vartotojo sveikatos 

apsaugą, per daugybę teisės normų, numatančių: 

– aukšto lygio transversalumą galutinio vartotojo interesų atžvilgiu, t.y. laikui bėgant šis atskiros 

šalies narės galutinis vartotojas turėtų tapti galutiniu Europos vartotoju. Visa tai ir numato 

„Reglamentai“.

– didžiausią „Specialiosios Direktyvos“ įgyvendinimo lygį tam, kad susidomėjimo etape, būtų 

minimaliai sumažinta atskirų šalių narių galimybės jos pritaikymui. 

Gana įdomus faktas yra tas, kad bendrijos įstatymų ryšium su maisto sektoriumi kūrimo pradžioje, 

Europos įstatymų leidybos organas aiškiai išreiškė norą nustatyti tvarką konkrečiuose sektoriuose 

pritaikant Reglamentus. 

Tuo būdu pirmieji reglamentuotini sektoriai buvo susiję su maisto produktų aukščiausio lygio 

pateikimu rinkai ir, todėl, atsirado būtinybė maksimaliai Europos apsaugai. 

Tuo metu (aštuntajame dešimtmetyje), kartu su normatyvu, pagrįstu higieniniais-sanitariniais 

elementais, ir atsiradus būtinybei sukurti ekonominę harmoniją tarp skirtingų suinteresuotų 

šalių (iš kurių visos turėjo žemės ūkio ekonominę sistemą, stipriai susijusią su šiais produktais, 

kurią reikia apsaugoti) buvo išleisti šie reglamentai: 

– 1971 m. birželio 29 d. Tarybos Reglamentas (EEB) Nr. 144/71 dėl geriamo pieno ir pieno 

produktų „Bendro rinkų organizavimo nuostatai dėl geriamo piemo ir pieno produktų“ 

(Prancūzija, Vokietija, Italija ir Beneliuksas tai šalys, aršiai konkuruojančios dėl laisvų rinkos nišų). 

– 1976 m. kovo 15 d. Tarybos Reglamentas (EEB) Nr. 566/76 nustatantis papildomas bendro 

pieno ir pieno produktų rinkos organizavimo taisykles geriamajam pienui. 

– Tarybos Reglamentas (EEB) 337/79 ir 338/79 dėl bendro vyno rinkos organizavimo, po kurio 

sekė eilė kitų reglamentų, siekiant išspręsti šią sudėtingą sritį, iš esmės dėl parodyto ypatingai 

didelio susidomėjimo šia kategorija. 

Visa tai nurodo ekonominės sistemos „tempimą“, kai: 

– iš vienos pusės pastebimas noras tapti pilnaverčiu Bendrijos nariu, tiesiogine to žodžio prasme, 

tuo tarpu 

– iš kitos pusės, vis dar aiškiai juntamas kai kurių Europos šalių stiprus prisirišimas prie giliai 

įaugusio politinio individualumo ir geografinių sienų. 

Reikia sugrįžti į devintąjį dešimtmetį, siekiant pamatyti normų, nustatytų mažiau primygtinu ir 

griežtu lygiu, paskelbimą: Direktyvos. 

Remiantis šiuo požiūriu buvo išleistos: 

– 1988 m. gruodžio 21 d. Bendrijos Tarybos Direktyva 89/108/EEB dėl valstybių narių įstatymų, 

reglamentuojančių greitai užšaldytus žmonėms vartoti skirtus maisto produktus, suderinimo. 

– 1988 m. gruodžio 21 d. Bendrijos Tarybos Direktyva 89/109/EEB dėl valstybių narių įstatymų 

dėl medžiagų ir gaminių, skirtų liestis su maisto produktais, derinimo. 

– 1989 m. gegužės 3 d. Bendrijos Tarybos Direktyva 89/398/EEB dėl valstybių narių įstatymų, 

susijusių su specialios paskirties maisto produktais, suderinimo. 

– 1989 m. birželio 14 d. Bendrijos Tarybos Direktyvos 89/395/EEB ir 89/396/EEB dėl nuorodų 

arba žymų maisto produkto partijai. 

– 1988 m. birželio 22 d. Bendrijos Tarybos Direktyva 88/388/EEB ir 1991 m. sausio 16 d. 

Direktyva dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su maisto produktuose naudojamomis 

kvapiosiomis medžiagomis ir jų gamybos. 

- Direktyva 89/227/EEB dėl veterinarinio patikrinimo problemų, nustatytų importavus iš trečiųjų 

valstybių galvijus ir kiaules. 

- Direktyva 89/397/EEB dėl oficialios maisto produktų kontrolės. 

Vis dėlto, visoms šioms direktyvoms būdingos „Specialiųjų Direktyvų“ savybės, ir tuo būdu 

pastebimas noras nepalikti jokios erdvės suinteresuotoms šalims, iš esmės dėl dominuojančio 

reglamentuojančio subjekto higieninio-sanitarinio pobūdžio.

Dešimtajame dešimtmetyje pastebimi pokyčiai įstatymų leidyboje, kurie pasiūlo: 

a) Reglamentus: 

– kurių atsiradimą iš esmės sąlygoja naujų šalių įstojimas į bendriją, o tai, savo ruožtu, lėmė 

naujos pusiausvyros susidarymą, pagrįstą politiniais-ekonominiais interesais (pvz. Graikijos 

prisijungimas, šalies kuri palaiko stiprius gamybinius konkurencinius ryšius su Italija ir Ispanija, 

sąlygojo 1991 m. liepos 11 d. EB Komisijos išleistą Reglamentą (EEB) Nr. 2568/91 dėl alyvų 

aliejaus ir alyvų likučių aliejaus savybių…”). 

– kurių atsiradimą sąlygojo būtinybė reguliuoti naujų sektorių atėjimą į rinką (pvz. 1991 m. 

birželio 24 d. Tarybos išleistas Reglamentas (EEB) Nr. 2092/91 dėl ekologinės žemės ūkio 

produktų gamybos ir nuorodų apie tokią gamybą ant žemės ūkio ir maisto produktų). 

– kurių atsiradimą sąlygojo būtinybė apsaugoti higieninį-sanitarinį statusą (pvz. 1997 m. sausio 

31 d. EB Komisijos išleistas Reglamentas Nr. 194/97 nustatantis didžiausius leistinus tam tikrų 

teršalų kiekius maisto produktuose). 

b) Direktyvas: 

Kartu su tiksliomis higieninėmis-sanitarinėmis konotacijomis, šiuo metu patebimas 

„Specialiųjų Direktyvų“ sumažėjimas šiuo klausimu. 

Tačiau kai kuriuos aspektus galima sutikti šiose direktyvose: 

- Direktyva 90/220/EEB dėl apgalvoto genetiškai modifikuotų mikroorganizmų išleidimo į aplinką 

- Direktyvos 93/43/EEB ir 96/3/EEB dėl maisto produktų higienos. 

- Direktyva 93/99/EEB dėl oficialios maisto produktų kontrolės papildomų priemonių turinio. 

Papildomi Specialiosios direktyvos aspektai sutinkami ir šiose direktyvose: 

- Direktyva 90/18/EEB dėl maisto laboratorijų veiklos inspekcijos ir tiktinimo. 

– 1990 m. rugsėjo 24 d. Tarybos patvirtinta Direktyva 90/496/EEB dėl maisto produktų 

maistingumo ženklinimo. 

- Direktyva 92/05/EEB dėl sanitarinių problemų, susijusių su mėsos gaminių ir gyvulinės kilmės 

maisto produktų gamyba ir patiekimo rinkai. 

Pagrindinė demarkacijos linija 

Dešimtojo dešimtmečio pabaigoje galima teigti, kad bendrijos įstatymų leidyba užbaigė visą 

administracinį darbą, reikalingą užtikrinti priimtiną reglamentavimą ryšium su higieninesanitarine 

sauga. 

Nepaisant tikslaus kalbos vartojimo, kuris sąlygojo pakankamai aiškių normų sukūrimą, beveik be 

jokių galimų interpretavimų, visgi tebėra keletas klausimų (ir tai yra lengvai suprantama dėl 

pakankamai didelio išleistos medžiagos kiekio), kurie lėmė būtinybę parengti įstatymo projektą. 

2002 m. vasario 1 d. išleistas Europos Parlamento ir Tarybos Reglamentas (EB) Nr. 178/2002 

nustatantis maisto įstatymo bendruosius principus ir reikalavimus, įkuriantis Europos maisto 

saugos tarnybą ir nustatantis su maisto saugos klausimais susijusias procedūras. 

Užtenka perskaityti „Bendrąsias nuostatas“ (67 Parlamento pateikti motyvai), net daugiau nei 

susipažinti su išsamiu viso Reglamento tekstu, norint suprasti šio įstatymo ryšį su: 

– aiškiu ir and nedviprasmišku sąvokos „maisto produktai“ apibrėžimu; 

– greitu reikiamų procedūrų, skirtų užtikrinti maisto saugą, nustatymu. 

Reglamento (EB) 178/2002 tekstas yra visiškai pritaikytas maisto sektoriui, kartu atsižvelgiant į 

2002 m. birželio 10 d. Tarybos Direktyvą (EB) 46/2002, kuriuo pateikiamas pilnas žmonėms 

vartoti skirtų maisto produktų apibrėžimas, numatantis:

a) “paprastai naudojamus maisto produktus” maisto saugos atžvilgiu: 

- 1988 m. gruodžio 21 d. Tarybos Direktyvoje 89/108/EEB dėl valstybių narių įstatymų, 

reglamentuojančių greitai užšaldytus žmonėms vartoti skirtus maisto produktus, suderinimo. 

– 1988 m. gruodžio 21 d. Tarybos Direktyvoje 89/109/EEB dėl valstybių narių įstatymų dėl 

medžiagų ir gaminių, skirtų liestis su maisto produktais, derinimo. 

– 1989 m. birželio 14 d. Tarybos Direktyvoje 89/395/EEB ir 89/396/EEB dėl nuorodų arba žymų 

maisto produkto partijai. 

– 1988 m. birželio 22 d. Tarybos Direktyvoje 88/388/EEB ir 1991 m. sausio 16 d. Direktyvoje 

91/71 dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su maisto produktuose naudojamomis kvapiosiomis 

medžiagomis ir jų gamybos. 

c) Vėliau “dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su specialios paskirties maisto produktais, 

suderinimas, numatytas 1989 m. gegužės 3 d. Direktyvoje 89/398/EEB; 

d) Ir, “maisto priedai”, kurių apibrėžimas ir reglamentavimas pateiktas aukščiau minėtoje 

Direktyvoje (46/2002/EEB).

DARBUOTOJŲ SAUGA IR SVEIKATA - UEAPME

Create successful ePaper yourself

Delete template?

Save as template?